Issuu on Google+

Rugilė Mončinskaitė, IIIb

Nakties metamorfozės

Apsigaubusi šiltu pledu, arčiau širdies glausdama knygą ir puodelį arbatos, sėdžiu ant palangės. Vidurys nakties. Vienintelis mane lydintis garsas – tai mano pačios alsavimas ir verčiamų knygos lapų šiugždėjimas. Kartais dar pravažiuoja pavienis taksi automobilis, gabenantis kokį lengvai apsvaigusį jubiliatą namo, autobusas, iš tiesų tampantis greituoju tik įveikdamas finalinį ruožą iki autobusų parko ir… dviratininkai. Kaip keista: kokių vėjų genamas žmogus turėtų sumanyti pamindyti pedalus vidury nakties? Pro langą žvelgiu į gatvę kaip į spektaklį, tarytum išdidžiai įsitaisiusi balkone operos ir baleto teatre. Tik čia prabangųjį balkoną inscenizuoja mano kambario palangė, prašmatnius krėslus – nekukli pagalvių ir antklodžių krūva, o įmantrius apdarus - mano numylėtoji dryžuota pižama. Spektaklio sceną - vieną iš pagrindinių Vilniaus gatvių - apšviečia pora gatvės žibintų, savo nepavargstančia geltona šviesa palydinčių tų kelių nakties paklydėlių, paskubomis kulniuojančių namo, žingsnius. Sakoma, kad gyvenimas – tai teatras, ir iš tiesų: aš per savo langą matau kuo

22


Šnaresys