Issuu on Google+

nukris. Vieną dieną tai turėjo nutikti. Kiekvieną rytą praeidavau sulaikęs kvėpavimą, galvodamas, jog tai mano paskutinis įkvėpimas. Bet ji nenukrito. Ant manęs. Vis dėlto ji krito žemyn, palikdama ilgą ruožą raudoname žvyre. Mano gyvybė, laimei, o gal ir ne, buvo išsaugota, bet kito atimta. Žuvo kažkoks kitatautis studentas, gal gruzinas? Nepamenu. Jo draugai ir artimieji pasakojo, kad jaunuolis buvo labai entuziastingas, troško visuotinio kosmopolitizmo. Vaikystėje iš jo buvo tyčiojamasi dėl rytietiško gymio, todėl jis ypač norėjo panaikinti „valstybingumo“ sąvoką, iš žodynų išbraukinėjo visus žodžius, susijusius su tauta ar pilietiškumu. Kaip ironiška, kad būtent tautos simbolis jam už tai ir atkeršijo. Tai tikrai turėjau būti aš. Esu galvojęs netinkamai ir padaręs nepriimtinų dalykų, buvau kitoks ir už tai turėjau būti nubaustas. Bet man pasisekė, o gal ir ne, kad priešais valstybės akis praėjo jai labiau nusikaltęs kitamintis. Pasirodo, niekas iš tiesų nematė, be mirusiojo, žinoma, kaip krito vėliava. Kokia yra tikimybė, kad vieną dieną iš tūkstančių, vieną akimirką, ji nukris tiesiai ant žmogaus, netyčia atsidūrusio po ja? Be galo maža. Bet aš netikiu tikimybe. Gal vėliava tam ir yra, kad nukristų? Juk valstybė kiaurai mato kiekvieną, likimas viską žino apie poelgius ir mintis. Ji turėjo nukristi! Taigi, dėl šio beveik neįmanomo siužeto, žmonės nutarė, kad vėliavą jis pats kažkaip nuvertė, norėdamas pademonstruoti savo pažiūras, pareikšti pasauliui valstybingumo neteisingumą. Jis buvo paskelbtas ne miesto, ne valstybės, o, kaip būtų norėjęs, pasaulio herojumi. Toje

12


Šnaresys