Issuu on Google+

Vitalija Timko, 4a

Net ir valstybė turi jausmus arba atsitiktinis heroizmo aktas Pakeitus darbo vietą, į ją tekdavo eiti per nedidelę aikštę, apsuptą krūmų, tujų bei, mano nuomone, keistų ir neskoningų skulptūrų. Dabar ten vaikščioti turėjau tik kas antrą dieną. Tai mane kiek liūdino, mat be savo darbo visiškai neturėjau, ko veikti, nebent skaityti laikraščius. Tomis nuostabiomis dienomis, kai eidavau į darbą, nemažai mąstydavau. Ypač apie aikštės viduryje didingai dangaus besiekiančią vėliavą. Tai net nebuvo valstybės vėliava, veikiau miesto. Tik pačio metalinio koto viršuje vėjyje draikėsi šalies simbolio juostelės. Mūsų valstybė buvo labai maža, tuo labiau miestas, todėl šio aikštėje besiūbuojančio medžiagos gabalo reikšmę žinojo ne kiekvienas. Man ji buvo per daug didinga. Stovėjo kaip pranašas, raudonais, saulės nenublukinamais dažais, skelbiantis žmonėms savo nesuprantama siūbavimo kalba apie likimo jiems pavestus kelius. Pro šitą vėliavą man būdavo baisu eiti. Aš visuomet eidavau tiesiai po ja ir bijojau, kad ji ant manęs

11


Šnaresys