Page 1

Ĺ naresys

1


Vilniaus jėzuitų gimnazijos mokinių ir alumnų kūryba

2


Jums įduodami šį rinkinį prisistatome – pažįstami, bet ir šiek tiek kitokie – svarbiomis (svarbiausiomis!) mintimis ir įžvalgomis šįkart dalinamės teksto, piešinio ir fotografijos kalba. Kūrybos rinkinio idėja kilo iš noro skatinti kiek primirštą humanitarinę gimnazijos dvasią, kurti ieškančių, kūrybingų ir kultūriškai išprususių mokinių terpę, kurioje kiekvienas galėtų surasti bendraminčių, išgirsti naujų idėjų ir nebijoti pasidalinti savomis mintimis. Labai norėtume, kad šis rinkinys taptų aktyvesnio kultūrinio gyvenimo gimnazijoje pradžia. Labai dėkojame mokyklos direktoriui Artūrui Sederevičiui SJ, entuziastingai sutikusiam įgyvendinti šio rinkinio atsiradimo idėją, pavaduotojui Pauliui Mieželiui, pagelbėjusiam organizaciniais klausimais bei lietuvių kalbos mokytojoms Danei Lapinskienei ir Gerlandai Griškevičienei, padėjusioms redaguoti tekstus. Šiandien tik šnarame apie tai, kas mums svarbu. Tačiau jau su džiaugsmu, kad įsiklausoma, tikėdamiesi, kad ateityje išdrįsime kalbėti(s) garsiau. Rinkinio komanda Idėjos autorės: Elena Reivytytė, Viltė Jonynaitė Maketas: Kamilė Laučytė, Gabrielė Dužinskytė Redagavo: Viltė Jonynaitė Viršelio nuotrauka: Gabrielė Dužinskytė 3


Turinys Simona Puidokaitė, IIIb Vitalija Timko, IVa Denisas Voltgenid Rugilė Mončinskaitė, IIIb Vilius Andrulionis, alumnas, VIII laida Liana Dolgopolova, alumnė, VIX laida L. M. A. M. Viltė Jonynaitė, IVa Alvilė Kašarinaitė, IVb Julija Šilytė, IIa Marius Povilas Elijas Martynenko, alumnas, XVII laida

4


Simona Puidokaitė

Rytas Pramerkiu akis. Prieš save matau blausiai saulės apšviestas sienas apspurusiais tapetais, tada žvilgsnis nukrypsta link seno rašomojo stalo, ant kurio drybso nemaža šūsnis įvairaus amžiaus, dydžio, storio knygų. Krūvos knygų guli sukrautos lentynose, ant nedidelės komodos, viena kita mėtosi ant grindų. Amžina netvarka. Išlipusi iš lovos prieinu prie artimiausios ant grindų gulinčios knygų šūsnies ir paimu viršutinę knygą. 1950-ais metais išleistas lietuviškų pasakų egzempliorius. Pasakų knygą, be viršelių, apiplyšusią, prieš kelias savaites nusipirkau viename iš Vilniaus senamiesčio knygyniūkščių už skatikus, netikėtai užėjusi, beklajodama po senamiestį. Vakar šiai knygai uždėjau naują viršelį – puošnų, odinį. Be galo gražus viršelis, tikrai. Knygų „gydymas“ teikia man džiaugsmo. Restauruoju senas knygas, įrišu padrikus puslapius. Dėl to pirmame aukšte, tiesiai po savo ankštoku, bet jaukiu senamiesčio butu, prieš dešimtmetį aptikau knygrišyklą. Užsakymų netrūksta, patikėkit. Žmonės atneša įrišti ne tik „sužalotas“ knygas,

5


bet ir savo kūrybos eilėraščių rinkinius, senus dienoraščius, kai kurie tiesiog paprašo įrišti tuščius lapus, kad vėliau galėtų užsirašinėti visokias mintis ar piešti eskizus. Užsimaukšlinu ant galvos plačiabrylę skrybėlę ir išeinu pasivaikščioti po rytinį Vilnių. Pajuntu, kaip šaltas, atšiaurus vėjas kiaurai perkošia mano nudėvėtą pilką plonos vilnos paltą. Staiga suprantu, kad ir vėl nepastebėjau, kaip atėjo šaltasis metų laikas. Rodos, tik vakar užlipusi ant Gedimino kalno šiltą rugpjūčio vakarą stebėjau saulėlydį. O galbūt tuomet nešalau tik todėl, kad šalia stovėjo Jis ir apkabinęs saugojo nuo vakaro vėsumos?.. Nežinau, ką šiandien veiksiu. Nei draugų, nei jokių artimų pažįstamų neturiu. Jau nebe. Vieni persikėlė gyventi kitur, antri užsiėmę ir per darbus ir veiklas nebeturi laiko nei man, nei sau, kiti tiesiog pasikeitė – juk taip atsitinka visiems, anksčiau ar vėliau. Jį galėčiau priskirti prie visų trijų. O mano gyvenimas nesikeičia, atrodo, lyg visą laiką eičiau tiesia linija, o kitų vingiuotos trajektorijos kartkartėmis kirstų manąją tiesę. Tikriausiai eilinį kartą klaidžiosiu po senamiestį, ieškodama naujų skersgatvių, gražių kiemų, jaukių skverelių. Vietos, kurioje pagaliau galėčiau užmiršti Jį, nugramzdinti visus prisiminimus giliau nei į pačią giliausią širdies kertelę. Šalta, kiek ūkanota, net ima silpnai lynoti. Kitą tikriausiai apimtų slogi, niūri nuotaika, bet man patinka – suteikia ramybės, lengvumo, pastovumo jausmą. Lietus man visada teikė tik geras emocijas, siejosi su ramiomis, jaukiomis akimirkomis. Iš tylaus skersgatvio įsuku į judresnę gatvelę. Einu taip lėtai, kad pro mane skubantys pikti žmonės, vėluojantys į darbus, pamokas, niršiai,

6


tūžmingai bamba: „Traukis iš kelio!“ Šaligatvis siauras, jiems mane aplenkti sunku, bet į jų grūmojimus aš nekreipiu dėmesio. Gal dėl to, kad esu savanaudiška, o gal todėl, kad man seniai nebesvarbu, ką kiti apie mane galvoja, kaip ir kitiems jau nesvarbu, ką galvoju apie juos. Staiga mano minčių tėkmė nutrūksta ir pastebiu kai ką neįprasto. Akys užkliūva už kitoje gatvės pusėje stypsančios mergaitės. Maža dar, gal kokia antrokė ar trečiokė. Su kasytėmis, plačiai prasegta raudona kuprine, vienoje rankoje laiko lininį maišelį ir kelis sąsiuvinius. Šonu stovi atsirėmusi į sieną ir, slėpdamasi nuo lietaus po nedidele pastato atbraila, laisvąja ranka stengiasi išskleisti geltoną skėtį, kurio, kaip pastebėjau, vienas stipinas buvo smarkiai sulenktas. Praeiviai tik pašaipiai šypsosi ir skuba tolyn, o aš susimąsčius akylai stebiu, kas bus toliau. Galiausiai mergaitei pavyksta išskleisti tą sulūžusį skėtį, tuomet ji bando sukišti sąsiuvinius į kuprinę. Matau, kad lininis krepšys tuoj išsprūs jai iš po parankės. Taip ir atsitinka – jis šlepteli tiesiai į balą ir beregint permirksta. Seku akimis, kaip persimaino mergaitės veidas: rausvi skruostukai išblykšta, akyse pasirodo neviltis. Vaikas paleidžia iš rankų visa kita: raudonoji kuprinė, skėtis, sąsiuviniai – viskas nukrenta ant drėgnų šaligatvio plytelių. Ji vienu mostu, staigiai pasilenkusi iš balos ištraukia išpurvintą, vandens prisisunkusį maišelį, o skruostais ima byrėti ašaros. Mane apima smalsumas. Negalvodama, nesvarstydama, vedina noro sužinoti, kas slypėjo lininiame maišelyje ir buvo toks svarbus mergaitei, pereinu gatvę ir sustoju prie jos. Vaikas nustemba, matau iš jos akių, kurias ji vis šluostosi atgalia ranka. – Ko verki? Kas nutiko? – kiek griežtoku, bet nuoširdžiu ir

7


užjaučiančiu balsu kreipiuosi į ją. – Mano knyga… Mano pati mylimiausia knyga… – tyliai atsidūsta mergaitė. Ji kyšteli ranką į maišiuką ir ištraukia gerokai apspurusią (iškart pastebiu, kad bent keliasdešimties metų senumo), o dabar jau ir kiaurai peršlapusią knygą. Nustembu: juk vaikus dažniausiai domina naujos, spalvingos knygos, o ne apdriskusios, trupančiais puslapiais knygos, tokios senos, kad, rodos, surastos ir paslapčia paimtos iš prosenelės palėpės. Paimu tą nelaimingą knygą iš jos virpančių rankų ir atsargiai verčiu viršelį, o ji tuo metu graudžiai žiūrėdama į žemę renka savo išbyrėjusius daiktus, nupurto vandenį, kelissyk perbraukia rankele ir deda atgal į kuprinę. – Ar tai pasakų knyga? – pasiteirauju, nors atsakymą jau žinau, pamačiusi antraštinį lapą. – Taip, šita knyga priklausė ir mano mamai, ir jos mamai, ir jos mamos mamai. Mama sakė man, kad ją skaitė, kai buvo maža. Dėl to šita knyga man tokia brangi. O ir pasakos labai įdomios… – sukūkčioja mergaitė, drebančiomis rankelėmis keldama geltonąjį skėtį ir purtydama nuo jo vandenį, ašarai riedant jos skruostu. Su vos pastebima pasididžiavimo savimi gaidele priduria. – Perskaičiau visas bent po trissyk. Vaikas dar kažką pasakoja nusivylusiu balsu, tačiau aš nebeklausau. Tik šypteliu, kiek pervertusi tas pasakas. Puslapiai, nors ir permirkę, atrodo jau kažkur matyti, pažįstami, bet abejonių nelieka, kai žvilgteliu į knygos išleidimo metus. Iš rankinės išsitraukiu tūkstantis devyni

8


šimtai penkiasdešimtaisiais išleistą lietuviškų pasakų rinkinį, tą patį, kurį vakar taip dailiai įrišau. Ketinau vėliau kokioje jaukioje kavinukėje paskaityti. Ištiesiu knygą mergaitei. – Imk, – sakau. – Čia tokia pati knyga, kaip taviškė, tik su nauju, neapskurusiu viršeliu. Akimirksniu nušvinta mergaitės akys. Ji rankele perbraukia per oda kvepiantį viršelį. Matau, kaip vėl keičiasi jos nuotaika, kaip ji švelniai perverčia puslapius. Labai nuoširdžiai, džiugiai man padėkoja, paskutinįsyk nusibraukia ašaras ir nubėga tekina. Dirsteliu į laikrodį, jau beveik aštuonios. Tikriausiai nuskubėjo į mokyklą... Mintyse palinkiu jai visokeriopos sėkmės ir užsuku į gretimais esančią jaukią kavinukę rytinės kavos. Vis mąstau ir netgi stebiuosi, kaip vienas gerumo ir užuojautos gestas, deja, toks neįprastas mano vienišame gyvenime, gali šitaip praskaidrinti dieną ir šalin nuvyti niūrias mintis. Taip tylomis svarstydama, vos vos šypteliu, keldama prie lūpų puodelį. Tuo pat metu suskamba kavinės durų varpelis ir įeina Jis. Pamatau nustėrusį veidą, atsispindintį lango stikle, išgirstu dūžtančio puodelio garsą.

9


Aušra Umbrasaitė, alumnė, XIX laida

10


Vitalija Timko, 4a

Net ir valstybė turi jausmus arba atsitiktinis heroizmo aktas Pakeitus darbo vietą, į ją tekdavo eiti per nedidelę aikštę, apsuptą krūmų, tujų bei, mano nuomone, keistų ir neskoningų skulptūrų. Dabar ten vaikščioti turėjau tik kas antrą dieną. Tai mane kiek liūdino, mat be savo darbo visiškai neturėjau, ko veikti, nebent skaityti laikraščius. Tomis nuostabiomis dienomis, kai eidavau į darbą, nemažai mąstydavau. Ypač apie aikštės viduryje didingai dangaus besiekiančią vėliavą. Tai net nebuvo valstybės vėliava, veikiau miesto. Tik pačio metalinio koto viršuje vėjyje draikėsi šalies simbolio juostelės. Mūsų valstybė buvo labai maža, tuo labiau miestas, todėl šio aikštėje besiūbuojančio medžiagos gabalo reikšmę žinojo ne kiekvienas. Man ji buvo per daug didinga. Stovėjo kaip pranašas, raudonais, saulės nenublukinamais dažais, skelbiantis žmonėms savo nesuprantama siūbavimo kalba apie likimo jiems pavestus kelius. Pro šitą vėliavą man būdavo baisu eiti. Aš visuomet eidavau tiesiai po ja ir bijojau, kad ji ant manęs

11


nukris. Vieną dieną tai turėjo nutikti. Kiekvieną rytą praeidavau sulaikęs kvėpavimą, galvodamas, jog tai mano paskutinis įkvėpimas. Bet ji nenukrito. Ant manęs. Vis dėlto ji krito žemyn, palikdama ilgą ruožą raudoname žvyre. Mano gyvybė, laimei, o gal ir ne, buvo išsaugota, bet kito atimta. Žuvo kažkoks kitatautis studentas, gal gruzinas? Nepamenu. Jo draugai ir artimieji pasakojo, kad jaunuolis buvo labai entuziastingas, troško visuotinio kosmopolitizmo. Vaikystėje iš jo buvo tyčiojamasi dėl rytietiško gymio, todėl jis ypač norėjo panaikinti „valstybingumo“ sąvoką, iš žodynų išbraukinėjo visus žodžius, susijusius su tauta ar pilietiškumu. Kaip ironiška, kad būtent tautos simbolis jam už tai ir atkeršijo. Tai tikrai turėjau būti aš. Esu galvojęs netinkamai ir padaręs nepriimtinų dalykų, buvau kitoks ir už tai turėjau būti nubaustas. Bet man pasisekė, o gal ir ne, kad priešais valstybės akis praėjo jai labiau nusikaltęs kitamintis. Pasirodo, niekas iš tiesų nematė, be mirusiojo, žinoma, kaip krito vėliava. Kokia yra tikimybė, kad vieną dieną iš tūkstančių, vieną akimirką, ji nukris tiesiai ant žmogaus, netyčia atsidūrusio po ja? Be galo maža. Bet aš netikiu tikimybe. Gal vėliava tam ir yra, kad nukristų? Juk valstybė kiaurai mato kiekvieną, likimas viską žino apie poelgius ir mintis. Ji turėjo nukristi! Taigi, dėl šio beveik neįmanomo siužeto, žmonės nutarė, kad vėliavą jis pats kažkaip nuvertė, norėdamas pademonstruoti savo pažiūras, pareikšti pasauliui valstybingumo neteisingumą. Jis buvo paskelbtas ne miesto, ne valstybės, o, kaip būtų norėjęs, pasaulio herojumi. Toje

12


vietoje, kur stovėjo vėliava, bus pastatytas paminklas jam – skulptūra, kur šis kitatautis studentas stovi išdidžiai, iš aukšto žvelgdamas į pasaulį, laikydamas vėliavą rankose – ta pačią, kuri nusinešė jo gyvybę. Nors nieko jis ir nepadarė, tik atsidūrė netinkamoje vietoje, netinkamu laiku. Tai turėjau būti aš. Aš tai jaučiau. Dabar būtų statomas paminklas man. Ne už politinius nuopelnus, bet už atsitiktinę mirtį. Kai valstybė tokia maža, jie tai būtų padarę – tai didžiausia naujiena per pastaruosius metus. Ir laikraštyje būtų parašę apie mane. Kai visą šią istoriją perskaičiau, lauke buvo tamsu. Danguj jau švietė mėnulis. Buvo beveik pilnatis. Trūko mažyčio gabaliuko kairėje pusėje. Kaip gaila.

13


Aušra Umbrasaitė, alumnė, XIX laida

14


Denisas Voltgenid

Aš noriu Trečiojo pasaulinio karo Pasauliui aš per didelis, Per didelė tuščia vieta, Kurioj sutilptų tavo siela, Nes mano buvo išskobta. Esu jų priverstas kvėpuoti mėšle, Paliktas tik su savo pabaiga. Mane išniekino numirę žmonės, Pradėjo mindyt būdami gyvi. Dėkoju – vėjas prapučia mane, Aš prisikėlęs Cezaris, Bet iš žaizdų dar srūva kraujas, Nes netgi Tas, kuris visiems atleidžia, Atleidžia jiems – mane apleidžia.

15


Aš paskandintas angelų – Ko norit iš manęs – vien to, kad tapčiau velniu? Nebesvarbu, ar aš einu ne tuo keliu, Svarbiausia – kol pavyksta, dar einu. Aš noriu Trečio pasaulinio karo, Kad mane minėtų, gerbtų – Lengviau man būti vietoje kario, Nei garsiai pripažint, jog noriu mirti.

16


Justina Čičelytė, IIb

17


Ne vietoj atsidūręs eilėraštis Kiekvieną dieną kaip tarp sienų uždarų, Nors ne žuvis, bet tarp konservų, Dar gyvas, dar esu, pajudinti akis galiu, Apeidamas ratu Sizifo akmenį stumiu. Norėčiau bent turėti tikslą, Bent leiskit paragauti ateities, Kad nežiūrėčiau į gyvenimą pro miglą, Kad man nereiktų pasakot išpažinties. Dabar tetrokštu naktimis gyventi, Nes dienos tapo man tamsesnės už naktis. Bijau kitam apjuodinti dienas ir atsistot prieš Dievą, Mane apakino dienos šviesa, neleidžianti pažvelgt į sielą. Viskas buvo paprasčiau, kol nekentėjau, Kol žmogumi buvau, tol Dievas nerūpėjo. Noriu, kad Tu egzistuotum, nes aš nužmogėjau Nors tavęs bijau, man reikia tavo atleidimo.

18


Sveikas protas sako, jog tavęs nėra, Yra velniai iš laimės, bet nėra teisėjo. Deja, jau greitai Jie neverks už savo nuodėmes Nes atsisakys absurdo šio, kaip aš tavęs. Ir didžiausia kančia man – Tiesa nihilizmo. Kiekvieną naktį Dievo aš meldžiu, Negaliu tikėti Juo ir dėl to kenčiu.

19


Man patinka mano šuo Ant lovos išsitiesęs tėvas geria alų, Petį apkabinus verkia man mama, Pirmasis rėkia dėl tylos, Antroji dėl riksmų nutyla. Mane taip erzina, kai klausia: „Ką man daryt? Ar išsiskirti?“ – Ji vis tiek mylės beždžionę, Tad nėra tikslo atsakyti. Nepatogu sėdėti ant grindų. Jaučiu, įskausta petį, Man tenka guosti, sakyti banalybę, Nes taip lengviau jai kęsti kasdienybę. Bet mano galvoje tyla ir juodas fonas, Žinau – jie čia, bet jų nebejaučiu. O mintyse svarstau, kada abu užmigs. Ir ar suspėsiu pažiūrėti filmą. Tuščios mintys padeda sumažinti skausmus, Neleidžia blizgančioms akims paplūsti. Po to jie stebisi, kodėl prie jų tyliu. Kodėl šlykštu man būti apkabintu.

20


Liudvikas Launikonis, IIb

21


Rugilė Mončinskaitė, IIIb

Nakties metamorfozės

Apsigaubusi šiltu pledu, arčiau širdies glausdama knygą ir puodelį arbatos, sėdžiu ant palangės. Vidurys nakties. Vienintelis mane lydintis garsas – tai mano pačios alsavimas ir verčiamų knygos lapų šiugždėjimas. Kartais dar pravažiuoja pavienis taksi automobilis, gabenantis kokį lengvai apsvaigusį jubiliatą namo, autobusas, iš tiesų tampantis greituoju tik įveikdamas finalinį ruožą iki autobusų parko ir… dviratininkai. Kaip keista: kokių vėjų genamas žmogus turėtų sumanyti pamindyti pedalus vidury nakties? Pro langą žvelgiu į gatvę kaip į spektaklį, tarytum išdidžiai įsitaisiusi balkone operos ir baleto teatre. Tik čia prabangųjį balkoną inscenizuoja mano kambario palangė, prašmatnius krėslus – nekukli pagalvių ir antklodžių krūva, o įmantrius apdarus - mano numylėtoji dryžuota pižama. Spektaklio sceną - vieną iš pagrindinių Vilniaus gatvių - apšviečia pora gatvės žibintų, savo nepavargstančia geltona šviesa palydinčių tų kelių nakties paklydėlių, paskubomis kulniuojančių namo, žingsnius. Sakoma, kad gyvenimas – tai teatras, ir iš tiesų: aš per savo langą matau kuo

22


gyviausią Vilniaus miuziklą! Jį pradeda keli griausmingi sunkvežimiai, kurie pravažiuodami taip sudrebina mano gimtąją gatvę, kad jų sukeltas rezonansas sudrebina net iki tol ramiai mano lovoje tūnojusį pliušinį žaislą. Netrukus įsitraukia ir keli taksi automobiliai, greitai, veik nepastebimai pralekiantys gatve - greičiau už jų ratus besisuka tik taksometro skaitliukas. Išklausius šį naktinį miesto šurmulio preliudą, jau pamažu norisi išgirsti ir pirmąją ariją. Tačiau primadonos – kaip įprasta – visuomet vėluoja. Besibeldžiančiam nuoboduliui ir snauduliui užmušti, iš po pagalvių kalno išsitraukiu knygą. Romanas. Bene rasi paskaityti ką geresnio trumpą vasaros naktį? „Mėnulio vaikai“ mane įtraukė. Jurga Ivanauskaitė, šias mintis užrašiusi prieš beveik trisdešimt metų, rodos, galvojo lygiai taip, kaip šiandien mąstau aš! Neįtikėtina. Sėdžiu, verčiu puslapį po puslapio, gilinuosi į Anitos – pagrindinės romano veikėjos – gyvenimo vingius, kai staiga mano žvilgsnį atitraukia kažkas blizgančio. Nenoriai atlipinu akis nuo knygos ir pažvelgiu pro langą. Gatve iš lėto dviračiu važiuoja ruda striuke apsivilkęs vaikinas, ir matau jo žvilgsnį krypstant į mane. Greitai sumoju, kad tikriausiai mane apakino gatvės žibinto atspindys nuo jo dviračio rėmo. Jis pamažu mina pedalus ir susidomėjusiu žvilgsniu nužvelgia mane. Oo, rodos, sutikau dar vieną naktinį paklydėlį! Nusišypsau jam ir pamoju, tuo parodydama, kad taip pat pagavau jo žvilgsnį. Jis numina tolyn, ir aš jau tiesiu ranką pasiimti atsainiai numestos knygos, kai staiga jis apsisuka, vis dar žiūrėdamas į mane privažiuoja po mano langu ir sustabdo dviratį. Atidarau langą. – Labas vakaras! – išgirstu iš gatvės.

23


– Labas, – atsakau. – Nemiegam? – draugiškai paklausia jis, tačiau kaip tik tuo metu pravažiavęs automobilis užgožia jo balsą ir aš tiesiog tylėdama išsišiepiu apsimesdama, jog išgirdau. – Tu čia gyveni? – paklausia ir susižavėjusiu žvilgsniu nužvelgia mano namą. – Na taip, – sumišusi atsakiau. O ar nesimato? Juk sėdžiu su pižama ir nekuklia patalų šūsnimi. – Gal nusileisi? – pasiūlo vaikinas ir jo šypsena nutįsta nuo ausies ligi ausies, taip tarsi padalindama veidą pusiau. – Eee, aš negaliu, – atsakau sutrikusi ir dar tylesniu balsu išspaudžiu: – Gal geriau rytoj? Vaikinas, kaip supratau, nieko neišgirdo. Jis pridėjo pirštą prie lūpų ir klausiamu žvilgsniu pažvelgė į mane – suprask – negali kalbėti? – Taaaip, – sakau, – mano tėvai ką tik nuėjo miegoti. – Bet palauk! – parodau gestu ir, greitai pribėgusi prie stalo, pagriebiu telefoną. Parodau jam savo išmanųjį aparatą ir pažiūriu raginančiu žvilgsniu. – Naa! Mąstyk! – sakau jam, bet neatrodo, kad jis suprastų. Paspaudžiu mygtuką, ir ekraną nuspalvina mano fono paveiksliukas bei laikrodis, mušantis jau gerokai po vidurnakčio. Staiga jis suprato, kur šuo pakastas, ir, išsitraukęs savo telefoną, įsijungė adresų knygą. Padiktavau jam savo telefono numerį pirštais rodydama skaitmenis. Matau, kaip jis spaudžia žalią ikonėlę savo ekrane. Po kelių sekundžių mano rankoje ima vibruoti telefonas - šis žavus dviratininkas man skambina! Iškeliu telefoną ir parodau jam, taip leisdama suprasti, kad jis mano numerį surinko teisingai. Jis, vis dar plačiausiai išsišiepęs, padeda ragelį ir ima

24


rašyti žinutę. Po minutėlės pakelia akis ir viltingu žvilgsniu manęs klausia - bene jau būsiu gavusi žinutę? Rankoje maigau telefoną, tačiau jis nesiteikia suvibruoti. Staiga man pasidaro gaila to apačioje lauke stovinčio vargšelio – ar nenutirps jam kaklas, kaip man kažkada, pradinėje mokykloje apsilankius planetariume ir valandą prasėdėjus užvertus galvą į lubas? O! Suvibravo! Drebančiom rankom atrakinu klaviatūrą. „Nusileistum!“ – skelbia baltas tekstas mėlyname balionėlyje. „Aš negaliu. Mano tėvai ką tik nuėjo miegoti, bet galim rytoj susitikti“ – susijaudinusi išsiunčiu tris žinutes, nors būtų pakakę ir vienos. Nuleidžiu akis į gatvę. Jis išsišiepė dar plačiau, jei tik tai įmanoma. Kad tik iš jo, užsisvajojusio, dviračio nepavogtų! Susirūpinau. „ ;) lyja, bet jauku.. Ak, tėvai..“ – paskubom sumaigė. Jo žvilgsnyje atpažinau užuojautos krislelį. Nesugalvojau, ką atsakyti, todėl tik paskubom atrašiau, kad mano tėvai žiūrėjo futbolą (tarsi jam tai būtų buvę įdomu) ir vėl pažvelgiau į vaikiną, laukdama, kol jis gaus mano žinutę. Jei prieš tai atkeliavusi žinutė dvelkė romantika, tai ši – jau smarkiai ja atsidavė: „Įdomiai Tave pamačiau ;). Moksleivė?“ „Taip, būsima trečiokė. O tu?“ – vėl susijaudinusi išsiunčiau kelias žinutes, nors toks trumpas tekstas būtų tilpęs ir į vieną. „Tai kiek Tau?“ – jau, rodos, sunerimo, tačiau šypsena jo veide dar neišblėso. „Rugpjūtį bus 17“ – atsakiau vietoje to, kad būčiau tiesiog prisipažinusi, jog man šešiolika. Man tai – toks amžius, kai dar gėda

25


pasakyti, kiek tau iš tiesų metų. Pamaniau, kad pasendinusi save nuraminsiu šį paslaptingą nepažįstamąjį. Ateinančios žinutės tekstas mane pribloškė: „Kažkada univere mokiausi…“ „Tu turbūt juokauji“. „Ne.“ – kaip kirviu nukirto. „Neatrodai toks jau senas, kad būtum baigęs universitetą“ – pradėjau teisintis. Iš tiesų - jis neatrodė vyresnis kaip dvidešimties. – „O tai kiek tau?“ „Gražiai atrodai…“ – parašė, ilgesingu žvilgsniu nužvelgęs mane pro langą, o aš, papūtus stipresniam vėjui, smarkiau susisupau į vieną iš daugybės antklodžių – „Bet gal amžius daro savo. 27 man..“ „Tu turbūt juokauji“ - parašiau vis dar negalėdama patikėti, prieš tai padėkojusi už komplimentą. Tada sekė trumpas pokalbis apie tėvus, mokslus, studijas, vasaros planus, knygas ir svajones, dalinai apibendrinantis mūsų abiejų požiūrį į gyvenimą. Tuomet prisiminiau, kad dar neišsiaiškinau svarbiausio: „O kuo tu vardu?“ – paklausiau. „Aurimas.. O Tu?“ – atsakė. Kažin kodėl jis vis dar į mane kreipiasi didžiąja raide? „Gilė“ – trumpai atsakiau. O tuomet ir atėjo pokalbio atomazga: „Malonu.. Man 27, tau – 16. Gal tuo ir baikim?“ „Gerai :) “ – atsakiau ir, plačiau atvėrusi langą, dar pridūriau: – Buvo malonu su tavimi susipažinti! – Man irgi, – draugiškai šyptelėjo jis, – ir siek savo svajonių. – Dar

26


pridūrė, taip tarsi primindamas, kad vos prieš pora minučių pats atrodė kaip svajonė, o dabar štai ima ir nuvažiuoja lyg niekur nieko, vietoj savęs mano glėbyje palikdamas tik sovietmečiu išspausdintą romaną. – Gerai, – tarė, – jau važiuosiu. Atsisveikindamas pamojo man ir palengva numynė tolyn. Atsiverčiau knygą ir bandžiau toliau ją skaityti, bet minčių perpildyta galva jau nebesugebėjo priimti Jurgos Ivanauskaitės minčių, o tik ragino ant popieriaus išlieti savąsias. Susiradau rašiklį, vėl užsikabarojau ant palangės ir štai dabar pasakoju tau, kas man nutiko praeitą naktį. Kodėl pasakoju dabar? Ogi todėl, kad vos įpusėjus, rašiklis iškrito iš rankos, galva nusviro priremdama pravirą langą, ir užmigau ant tos pačios palangės, ant kurios vos prieš pora valandų atsisėdau trumpai paskaityti prieš miegą. „Gaila, kad jau senstelėjęs jaunuolis papuolė“ – prieš užmigdama dar spėjau pagalvoti – „Gal kitą kartą labiau pasiseks.“

27


Kamilė Laučytė, IIb

28


Vilius Andrulionis, alumnas, XVIII laida

Kas aš esu?

Gyvenu kaip žmogus, kuris saulės nemato, Gyvenu aš tamsoj ir vienatvėj. Gyvenu kaip žmogus, kuris nejaučia kvapo Gyvenimo, dvelkiančio gatvėj. Kas aš esu, mano Dieve? Ką aš darau šiam pasauly? Ar plėšdamas nuo savęs žievę Nebandau aš tik laiko apgauti? Gal esu aš tik vergas, narve uždarytas? Narve, kurį pats susikūriau, kad būčiau saugus... O gal aš tik sapnas, nėkart nematytas, Kurio niekad nebuvo ir niekad nebus?.. Ak, Dieve, gelmė ši – beribė. Aš tavo, tu mano – klaida. Ta ciniška mano gyvybė Nė cento galbūt neverta...

29


Gabrielė Dužinskytė, IIb

30


Beprotis Į ką tenai spoksai, bevertis žmogau? Mėnulį išvydai? O gal ką daugiau?.. Nejau tebekliedi lyg mažas pyplys, Kad ji pas tave kada nors dar sugrįš? Ir vėl, idiote, „spalvoti sapnai“, Kuriuos tu išvėmei, kuriais paspringai? Nostalgiškas jausmas – kančios svaigulys, Begręžiant prie kryžiaus tave aplankys... Menkysta pigus... Ką, ir vėl nepataikei? Tai švirkštas per plonas, tai venos per blankios... Praeidama kekšė apspjauna tave, O tu, sužavėtas, leki paskui ją... Su balta lazda vėl prieš armiją tankų! Žiūri išsišiepęs – ji mirs tau ant rankų... Ant grindinio telkšo jos kraujo bala. Tu trokšti darkart išsimaudyt joje... Tai kur tasai „Dievas“, kuriam tu vergauji? Kuris tau už maldą žadėjo pasaulį... Naivusis beproti, suprask pagaliau, Kad niekad jau tu nebebūsi daugiau.

31


Gabija BargailaitÄ—, IIa

32


Tavo išnara Tavo išnara bus tavo kiautas Kai norėsi išvengt ateities. Kai maldausi, prašysi, kad liautųs, Ir kai niekas tavęs nepakvies. Kai tikėsi mirtim paskutine, Kai meilė išdegins tave. Kai peilį įrėmęs krūtinėn Bijosi pamiršti save. Kai sieną bandysi pramušti Ranka, apšlakstyta krauju Ir veltui mėginsi pabusti Kažkuo nematytu, nauju. Tavo išnara bus tavo nuodas Kurį tau į širdį suleis. Šešėlio pražuvusios godos Tavęs niekada nepaleis.

33


Aistė Eitutytė, IIIb

34


Tavo ašaros Aš matau, kaip ateini, Apsijuosusi juoda skara. Aš žinau, kad tu tiki, Jog manęs jau nebėra. Aš jaučiu, kaip drėksta tavo akys, Krenta ašaros ant mano kapo... Jos lengvos tarytum plaštakės, Lyg lietus ant klevo lapo... Nors jos liūdnos ir sūrios, negyvos, Bet įsiskverbia tiesiai į širdį, Jos tarytum vilioklės alyvos, Kurios bado ir artina mirtį... Tu pakyli lėtai, nueini, Nebeverk – aš čia, su tavimi...

35


Aušra Umbrasaitė, alumnė, XIX laida

36


Slenkstis Aš turiu tik šią žvakę... Jos vaškas... ištirpo... Tamsoje... aš apakęs... Mano pirštai... suvirpa... Aš sapnuoju kaip vaikas... Šuliny... lėtai skęsta... Kaip jis rėkia paklaikęs, Bet jo niekas negelbsti... Aš jaučiu... šaltą vėją... Ir balsus jo viduj... Tų visų... kur išėję... Nebūty ar danguj... Aš prisimenu delčią Žvaigždėtoj nakty Ir tą stingdančią kančią: Mes visi – palikti. Aš tik vieno bijau: Kad palauši mane. Neapkęsti lengviau Nei mylėti tave...

37


Kamilė Laučytė, IIb

38


Liana Dolgopolova, alumnė, XIX laida

Prieš 10 metų

Ar žinai, kaip prasideda rytojus? Adolfas irgi nežinojo, jog jo paskutinė diena bus ta, kai pagaliau prasigiedrys dangus. Vis dėlto, kodėl rytojus negali ateiti šiandien? Adolfas buvo normalus. Jo visi nekentė. Jo mergina manė, kad jis beprotis, bet draugavo su juo, nes buvo susilažinusi. Iš didelės pinigų sumos. Užtektų metams išsinuomoti grožio saloną. Tą vakarą prie jos priėjo aukštas, rafinuotas džentelmenas ir paklausė jos vardo. Žozefina pusė minutės bandė apsimesti kvaila, kol jis neišsitraukė vizitinės ir nepasiūlė pavežti namo. Ji susijaudino, kai jis uždėjo ranką jai ant peties. Žozefina jautė jo stiprias, raumeningas rankas ir įsėdo paskui jį į mašiną. Ji vis dar apsimetinėjo, jog nesupranta, ko iš jos tikimasi. Po kelių minučių ji jau buvo nepažįstamojo miegamajame. Tuo metu į kambarį įėjo Adolfas: - Man patinka skaityti knygas. O tau? - Em. Hmm. Kas tu? - Adolfas. - Hitleris?

39


- Ne. Jis buvo mano prosenelio dėdė. - Aišku. - Tai patinka ar ne? - Neatsisakysiu. Adolfas išsitraukė iš kišenės gabalėlį popieriaus, tušinuką ir pradėjo piešti gėlytes. Staiga jis sustingo, daiktai iškrito iš jo rankų, jis atsistojo ir pradėjo drebėti. Parkrito ant žemės. Iš jo burnos pasklido milžiniški baltų putų srautai. Dūmų kamuoliai. Žvaigždės. Kosmosas. Ta diena buvo paskutinė, kai Žozefina draugavo su Adolfu. Nuo to laiko raumeningas vyras nebesirodė jos gyvenime, o Adolfas toliau skaitė knygas, kol vieną rytą atėjo rytojus. Nespalvotas, skubotas ir nuolat vėluojantis. Ore skraidė nuodingos išmetamosios dujos, kuriose bėgiojo kiškiai ir lapės. Vilkų gauja pasirodydavo retai, nes jie buvo įbauginti viešojo transporto bobučių riksmų ir neaiškių šypsenų, kartais pasirodančių praeivių veiduos. Vieną kartą Adolfas pavėlavo į traukinį. Prie perono sėdėjusi moteris, apsirengusi juodais drabužiais, laikanti keistos formos krepšį ir ant galvos užsidėjusi kapišoną, pradėjo rėkti jam į nugarą: - Patys sau gyvenimą gadina, o po to kitus kaltina! O mes turime kentėti... - Patys sau gyvenimą gadina... – tyliai pakartojo Adolfas. - Toks negražus ir dar kažką burba. Geriau patylėk. - Patys sau gyve... - Tu gal kurčias? – ji priėjo, pastūmė Adolfą, trenkė su krepšiu ir sušaukė, – užauk pagaliau! Adolfas gulėjo ant šlapio, šalto, purvino grindinio ir nejudėjo. Jo veidą

40


perkreipė keista šypsena. “Beprotis. Beprotis. Beprotis… Nevykėlis. Užauk…” vis kartojo jis sau mintyse, bet Adolfas buvo ramus. Jis mylėjo save ir tą juodą moterį, nekaltą avelę, Žozefiną, lietų ir šlapią grindinį. Tą akimirką atėjo rytojus. - Gyvas! Jis gyvas! Pabudo! – girdėjosi aplink. Visur buvo šitie keisti kliedesiai. - Alio? A tai tu, Dieve? - Adolfai, kelkis, mielasis. Jau laikas... – kažkas pradėjo verkti. Panašu į katės miaukimą. - Mama? - Mielasis, pabudai? Taip jaudinaus dėl tavęs. Jis atmerkė akis. Šalia jo palatos stovėjo raudonplaukė, ilganosė mergina ir keistai šypsojosi. Vakar ji išsiskyrė su savo vyru. Vaikų jie neturėjo, nes jos vyras buvo per daug susidomėjęs verslo reikalais. Turėjo savo karvių skerdyklą, tai kiekvieną dieną nuo ryto iki vidurnakčio ieškojo rėmėjų ganyklai. Po kelių metų bankrutavo, metė žmoną ir išvažiavo dirbti į cechą Londone. Dabar ji stovi prie Adolfo ir keistai šypsosi. - Aš tau knygų atnešiau. Ir ledų. Gydytojas sakė, kad tau plaučių liga kažkokia, tai tik rytoj paleis, nes šiandien jie per daug užsiėmę. - Kas tu? - Kaip tai? – nustebo ji. - Tiesiog. Ar mes pažįstami? - Ar tau viskas gerai? Neišsiduok, kad esi idiotas. Tik nereikia jokių scenų. - Duok knygas ir palik mane ramybėje, – sunerimo Adolfas.

41


- Klausyk, man moka ne tam, kad tu būtum nesveikas. - Man nerūpi. Duok knygas ir eik. - Aš Žozefina. - Tu? Ji pasilenkė prie jo veido ir savo mėlynai išdažytomis lūpomis pabučiavo jo skruostą, ir staiga pašokus išbėgo iš palatos. Į palatą įėjo gydytojas. Pamatęs Adolfą sunerimo: - Blogai, labai blogai. Tau žando auglys. Reikės operacijos,– pasakęs išbėgo iš palatos. Visi pradėjo bėgti kuo toliau nuo Adolfo. Jis rimtai sirgo. Jam pradėjo vaidentis gėlės ir drugeliai. Jis šypsojosi iki ausų. Jis buvo laimingas. Gydytojas nustatė šizofreniją. Tada baigėsi jo kelionė namo. Kelionė, kurioje jis neišsiaiškino, kodėl rytojus negali ateiti šiandien ir kodėl mėlynos lūpos būna karštos. Jis ilgai spėliojo, kol rytojus buvo čia pat. Iškvėpti dūmai prasisklaidydami lėtai kilo į dangų, palikdami gaivų tabako kvapą. Jo burna sausėjo, kankino troškulys, nenumaldomas troškimas pajusti šaltą žemę, prisiglausti prie pritryptos žolės liekanų. Jam norėjosi pakilti, nusišypsoti ir jaustis gerai. Bet tai niekam nerūpėjo. Jis buvo vienas. Aplinkui užgesusios šviesos, viena kita netoliese pravažiuojanti mašina, ūžesio sukeltas vėjas. Jis jautė palaimą, kai pradėjo lyti. Lyg dangus girdėtų šauksmą ir būtų pasiruošęs ištirpdinti jo ašaras. Matyt, gyvenimas pagailėjo jam saulės. Staiga jis išgirdo žingsnius. Labai toli, bet taip greitai artėjantys žingsniai nuvalė nuo veido ašaras, prakaitą nuo kūno, užgožė kartų skonį burnoje. Jis sustingo. Užsimerkė ir pajuto, kaip šalia jo atsigulė kažkas gaivališkai šilto, minkšto, dvelkiančio nežinios saldumu. Jis suprato, tai buvo

42


Žozefina, ta ilgaplaukė gražuolė iš kaimyninio namo. Daugiau pasaulyje nebuvo tokios kaip ji. Ir jos kvapas buvo vienintelis žemėje, primenantis šokoladą su marcipanais ir lašeliu saldaus raudonojo vyno. - Gali atsimerkti, aš ne pabaisa,– tarė moteriškas balsas. Jis ir toliau gulėjo nejudėdamas, nekvėpuodamas ir stengėsi neparodyti savo egzistencijos. - Adolfai, ar tu mane ignoruoji? Aš išeisiu... Jam pasidarė neramu. Adolfas, lėtai atmerkęs vieną akį, nustebo. Prieš jį buvo tuštuma. Ta pati tuštuma, kurią jis parsivedė pas save į namus po pirmojo savo gimtadienio. „Nejau ji taip greitai išėjo... Aš negalėjau pavėluoti, juk atėjau laiku.“

43


Gabrielė Dužinskytė, IIb

44


L.M.A.M.

Savaitė Aš Antanas. Man šešiasdešimt devyneri. Turiu nuostabią žmoną. Vaikus. Tris. Prieš pusmetį gimė anūkėlė. Šiandien panorau rašyti. Tai keista, nes labiausiai mėgstu skaityti kitų mintis. Jas mokytis. Jas deklamuoti. Poezija ir proza palaiko mane sunkiomis gyvenimo akimirkomis. Žodžiai it vaistai numalšina skausmą. Padeda susikaupti. Pasirinkti. Jau dvi dienos kaip nenustoju mąstyti apie savo tėvelius. Mano tėvelis buvo šviesus žmogus. Mokytojas. Jis mane vedė link meno. Jis pats piešdavo gamtą. Skaitydavo. Ypač domėjosi fotografija. Norėjau būti kaip jis. Jausti aplinką, kiekvieną žmogų taip pat stipriai ir jautriai, kaip jis. Man nesisekė piešti. Tuo labiau fotografuoti. Kai Lietuvėlė buvo okupuota, tėvelis pasikeitė savo vardą ir pavardę į žydo, kurio pasą netyčia rado gatvėje. Tik taip jis galėjo saugiai pasilikti. Tačiau dėl saugumo mano vyresnysis brolytis viešėjo pas mamytės gimines, kaime. Mane išvežė pas senelius. Ten prasidėjo mano meilė skaitymui. Poezijai. Ypač prisidėjo motutė. Poezija ir proza man tapo tas pats, kas piešimas ir fotografija tėveliui. Visą gyvenimą

45


skaitau ir deklamuoju. Nežinau, kaip gyvenčiau, jei ne visa šita galybė eilėraščių, eilių ir sakinių mano galvoje. Šiandien šventa diena. Ryte buvom mišiose. Po to susitikom su draugais iš Carito. Pasimeldėm. Pagiedojom. Pakalbėjom. Širdis pilna džiaugsmo. Esu tarp mylimų žmonių. Galiu skelbti savo tikėjimą. Galiu juo dalintis su kitais. Galiu padėti kitiems. Tad dabar štai sėdžiu namie prie savo rašomojo stalo. Vitalija šiek tiek tvarkosi namus. Jau po pietų. Jaučiuosi pavargęs. Einu. Prigulsiu. Paskaitysiu... Šiandien atsibudau kamuojamas keisto skausmo krūtinėje. Tačiau Vitalijai nieko nesakiau. Išgėriau kavos ir nuvežiau ją į darbą. Ji dirba mokykloje. Dar nenori eiti į pensiją, nors jau seniai jai priklauso. Aš jau išėjęs. Net baisu kartais ir pagalvoti, kiek dabar laisvo laiko. Tai paskaitau... Tai vėl pasidomiu savo tėvelių, senelių gyvenimais. Dienos lėtai slenka... Ramiai. O! Ir vėl. Maudžia kažkas krūtinėj. Ach, kaip bėga dienos! Jau trečiadienis. O atrodo, dar vakar šventėm Viešpaties dieną... Atsimenu, kaip jaunystėje būdavo. Sekmadienį visa šeima pasipuošdavome. Ryte eidavome pas Viešpatį į Namus. Tuomet su visa bendruomene susirinkdavome pas ką nors. Jei būdavo šilta, laiką leisdavome lauke. Valgydavom, dainuodavom, juokaudavom, šokdavom, deklamuodavom vieni kitiems eilėraščius. Ach, ko tik nesu toj jaunystėj prikrėtęs. Visada buvau bendraujantis žmogus. Gyvenimo teikiamus malonumus semdavau saujomis, negalvodamas apie sveikatą. Juokaudavau, deklamuodavau eiles, skaitydavau, taurė vyno ant stalo, cigaretė tarp lūpų ir knyga rankose. O kur dar kava. Be jos iki šiol negaliu išgyventi. Per dieną išgeriu bent šešis puodelius, jei ne daugiau. Ji padeda atsipalaiduoti. O kai reikia, suteikia jėgų. Ir niekas manęs nuo

46


jos neatbaidė. Netaupau savęs gyvendamas čia. Tik už kiekvieną dieną, kaip nuo vaikystės esu įpratintas, dėkoju Aukščiausiajam. Vakar buvau pas daktarus, dėl tų skausmų. Kažką pažiūrėjo, paklausė, bet nieko nerado, sakė važiuoti namo. Vitalija pripirko vaistų. Bet aš jų nemėgstu. Niekada nemėgau ir nevartojau jų. Važiuosim štai dar dabar vakare pas vyriausią dukrą. Aplankysiu savo anūkėlę. Ir anūką. Jis jau gražus berniukas. Išaugęs. Viskuo domisi. Mokslams gal nelabai gabus, tačiau svarbiausia, jog jautrus. Daug skaito. Domisi menu. Na, jau reikia kilti, važiuoti į mokyklą, pasiimsiu savo žmonelę ir tuomet į svečius. Na štai. Rytas. Nebenoriu rašyti. Lyg ir nuovargis kažkoks. Bent jau skausmas pradingo. Galbūt išties, kaip ir sakė daktarai, nieko man nėra. Ryte nuvežiau Vitaliją į darbą. Šiandien Gedimino, mano krikšto sūnaus, gimtadienis. Pasveikinau. Per pietus dar paskaičiau. Nusnūdau valandėlę. Reikės anksčiau važiuoti į mokyklą. Žmona sudėjo labdarai drabužių. Nuvešiu. Atiduosiu. Nesinori skubėti. Tad geriau viską lėtai daryti, ramiai. Sakau, kažkoks nuovargis... Net keista. Gal tai dar nuo vakar. Ilgai užtrukom svečiuose... Važiuoju. Hmh. Koks gražus ruduo. Nėra šalta. Lapai nusidažę įvairiausiomis spalvomis. Atsimenu, kaip su mamute kažkada vaikščiojom parke. Buvo dar tik keli mėnesiai po tėvelio mirties praėję. O štai prieš dvejus metus ir mamutės nebeliko. Gal ir gerai. O juk ilgėtis normalu. Nors vis tiek. Visi susitiksim ten pas Tėvą. Atvažiavau. Jau po pietų. Vitalijai paskambinau. Pasakiau, kad užeisiu pas ją po dešimties minučių. Liko tik dėžę labdarai nunešti.

47


Ji lengvutė. Tik rūbai viduje sudėti. Užrakinau mašiną. Caritas buvo įsikūręs netoli kepyklėlės. O šalia buvo ir mokykla, kurioje dirbo Vitalija. Staiga priėjus šaligatvį ir vėl suskaudo krūtinę. Tik šįkart stipriau. Tikrai stipriau nei užvakar. Sustojau ir susiėmiau viena ranka už krūtinės. Atrodo, kraujas užvirė ir nebetilpo kraujagyslėse. Pradėjo trūkti oro. Negalėjau kalbėti. Tik galvoje sukosi dar paauglystėj išmokto eilėraščio paskutinė eilutė. Pradėjo svaigti galva. Ausyse cypė. Nebegalėjau daugiau išstovėti. Parkritau. Dar spėjau pamatyti rankomis sruvenantį kraują ir išsigandusius nepažįstamuosius aplink. Staiga skausmas išnyko ir galėjau įkvėpti. Deja, pavyko tik iškvėpti. Ir skausmas dingo. Štai matau savo Vitalytę. Ji tokia pat graži, kaip ir pirmą dieną, kai susipažinom. Tik jos veidu rieda ašaros. Matau, kaip negali pajudėti. O taip norisi padėti jai. Negaliu. Matau, kaip žinia apie mane sklinda vis sparčiau. Galbūt tai tas rudenio išdykęs vėjas yra kaltas. O tų ašarų! Bet juk nei vieno debesėlio nėra. Iš kur jos? Juk tokia graži diena... O. Aš čia. Guliu. Matau vis daugiau pažįstamų, širdžiai artimų žmonių. Ir jie verkia. Nebesuprantu kodėl. Bandau jiems šaukti, kad nustotų, bet, atrodo, jie manęs nei mato, nei girdi. Atėjo štai ir mano brolis. Jis atsistojo šalia. Bent jau jis neverkia. Staiga pasigirdo kažkoks čaižus, nemalonus garsas. Brolis išsitraukė iš kišenės kažkokį aparatą ir pridėjęs prie ausies pradėjo šnekėti su juo. Nežinau, ką brolis darė, bet mane guodė bent jau, kad jis juokiasi. Vis daugiau žmonių atėjo su gėlėmis. Bet juk mano gimtadienis dar toli. O. Kunigėlis! Matyt, jau šventa diena. Bet... Kodėl jis taip apsirengęs? Ar mes kažką laidojam? O ... Kam šitos giesmės? Kodėl šitie visi mano artimieji taip

48


elgiasi ir gąsdina mano mažuosius anūkėlius. Štai ir brolio sūnaus šeima. Ir jie verkia. Ir Algirdienė stovi su dukra susikabinusios su pilnu glėbiu baltų rožių. Abi verkia susiglaudusios, girdžiu Algirdienės mintis, jog gražiai aš gulėsiu, ant gluosnio sėdėsiu ir į visus žiūrėsiu, kurie ateis manęs aplankyti. Girdžiu jos dukros mintis apie tai, kad daugiau niekas nedeklamuos taip eilių susitikus kaip aš. Bet. Kodėl. Kodėl. kodėl. k o d ė l. KAPT. Tai kunigėlis kažką šventina... Pažiūriu į rankas. Ogi jos sunertos. Ir rožinis jose. O per ranką ant rožinio teka švento vandens lašelis. Tai aš. Aš išėjau. P. S. Po metų gluosnio nebeliko. Tik kelios mažos pušelės jo vietoje augo.

49


Aušra Umbrasaitė, alumnė, XIX laida

50


Viltė Jonynaitė, IVa

Nr. 48

Kaip svaigiai kvepia Laukuos palei kelią, Vis sklaidos vasara, Ryškėja šermukšniai: Rusvėja Sodrūs, Ir lydi vakaras Karštą orą Dangun.

51


Justina Čičelytė, IIc

52


Periodinis 12:50 Vasaros sekmadieniais Ties Užupio tilteliu Prasilenkia trisdešimt trečias Ir dešimtas Vairuotojai kelia dešines Nežymiai pamoja – Štai, ir vėl susitikom Na, kaip tu? O tu kaip? Vis taip pat, Žiū, gelsva skrybėlaitė Ant užpakalinės sėdynės – Vėl vežu link Markučių.

53


Karilė Mozerytė, IIIc

54


*** Langai atlapoti Uodams musėlėms Visiems kur zvimbia Iš karščio iškvaišę Daužos į lempą Įkaitę jos dubeny dvesia Ašaros nedžiūvančios Nuo smakro kapnoja Į šaukštą Rinksiu lavonus šaldysiu bus Muziejams inkliuzai Du penkioliktų metų rugsėjo.

55


Morta Jonynaitė, alumnė, XVIII laida

56


*** Ūžia bespalvės gatvės. Po langais šmėžčioja skėčiai, Šliaužia aptingus migla. Tak Tik liūstančiam vakarui. Tak Tik žemę smaigstančiai dulksnai. Tak Tik į laimę lekiančiai miniai. Tak kairei Tak dešinei. Tik Man --virstant eksponatu.

57


*** Prisėdęs ant kranto Prižiūri dugno duobutėse Sudėtą nerimą – Įbrendi ir Glostai smėlio odą sušlapusią Užčiuopi: štai Pokalbiai apie nieką Yra pokalbiai prieš Paspaudimą delnų Su rievelėse Slypinčio pažado smiltimis, Kurias suberi man Paduodamas delną – Jis drėgnas --Su pažadu papasakoti Kaip saugai tą nerimą, Kaip naktimis šauki per giliai Į save įsibridęs.

58


Kamilė Laučytė, IIb

59


*** Dangų dygsniuoja žybsniais Lėktuvai it siūlėm Nuirus paklodė įplyšta – Krenta į burną jų Pranešimai pridaigstau Užčiaupiu auštantį rytą.

60


Alvilė Kašarinaitė, IVb

Be pavadinimo

Viršum molo pakilo kiras. Jo sparnai pasišiaušia rudeniniam vėjui paglosčius paukštį ore. Slenku jau beveik naktimi, kvėpuodama savo gyvenimui į pakaušį. Kvėpt/ įkvėpt/ kvėpt/ iškvėpt. Mano žingsniai tuksi krūtinėj: sugrįžau! Bangos pakilo ir jau tūkstantis žvejų nebegrįš. Tik vienas berniukas seks šiaurėje tolstančią žvaigždę ir irsis link savo mirties. Iš peties iškrito plunksna, o aš galvojau, kad dar ne laikas, juk dar nemoku skristi. Bet jei kada pavyks, tai tik virš jūros. Jūra mano sausumos kruopelė, amžina kaip begalinis vanduo. Mumyse, jumyse – begalybė. Niekados neturėsiu savo žuvies, ją pakeliui sugrauš rykliai. Čia nėra undinių. Joms turbūt per tamsu. Šiurena mano plaukai kažkur kopose, kai braukiu jūrgėles. Taip tylu, taip tylu, kad gali išgirsti Jūrą, kuri ošia kriauklėse, Palangos spalvotus gintaro gabalėlius pardavinėjančių moterų mintyse. Jūra iškrito iš dangaus, nes lijo. Ir taip gražu viduje, kai krapsi prie jūros, jauti, jog tu toks mažutis ir vienišas čia. Ir sugrįši dar daugelį metų, kad pajustum, kad vėlei suprastum, kad dar tebesi žmogumi. 61


Aušra Umbrasaitė, alumnė, XIX laida

62


Praeivis Žiemos vakarais gražūs bažnyčių stogai, nušviesti žvarbaus nakties oro. Tamsa aplipusiose gatvėse gali rasti kažkieno seniai pamestą žingsnį. O gal į kampą nublokštą svajonę būti geru žmogumi. ----Retai tu sutiksi praeivį, gyvą, koks buvai ir tu, kuris tau nukeltų kepurę ištaręs: „Toks metas – užburtas. Juo reikia kvėpuoti ramiai ir atsargiai – lyg būtum jau miręs.“

63


Aušra Umbrasaitė, alumnė, XIX laida

64


*** Dykumoje siaučia kelių rūšių vėjai. Šaltas, žvarbus, siautulingas sūkurys pustydamas birias smiltis čaižo žmogaus sielą. Vienatvė yra neatskiriamas asmenybės bruožas. Vidinė dykuma verčia ieškoti kitų, tokių pat „stepių vilkų“, nesuprastų, ypatingų, individualių, ir kurti bendruomenę arba paprasčiausiai draugystę. Dykuma yra mūsų savastis: „Gyvenimas kenkia gyviesiems. Visi mes kaip nesavi. Visi mes netokie“ (S. Rushdie „Šėtoniškos eilės“). Nors ir dedame daug pastangų norėdami įtikti, pritapti, būti pripažinti ir išgyventi, bet individo neįprastumas, asmeniškumas skatina dvasinį dualizmą: kiekvieno laimė kartu ir kančia, o draugystė – susvetimėjimas. J. V. Gėtė kūrinyje „Faustas“ rašo: „Ir kančios, ir džiaugsmai, deja, mums kenkia lygiai./ Mes patys kasame sau duobę neretai.“ Asmuo, gelbėdamasis nuo vienumos, nesąmoningai ieško artumo, tik jo niekas negali iki galo suprasti. Žoržis Amadu romane „Dona Flora ir du jos vyrai“ atskleidžia vidinį moters konfliktą, nepritapimą ir uždarumą net šeimoje, kai mylinti savo išsilavinusį antrąjį vyrą Dona Flora įsitikina, jog niekada nesupras sudėtingos savo vyro kalbos bei nesiliaus žavėjusis

65


paprasto, tačiau ją skaudinusio pirmojo vyro meile: „Ji vos nepasakė: „Aš neverta tavęs, Teodorai“, – bet farmacininkas, mokąs graikiškai ir lotyniškai, tikriausiai nebūtų supratęs jos.“ Tačiau juk meilė geriausiai padeda ištrinti ribą tarp vienatvės ir draugijos: nors mažytę akimirką žmogus jaučia pilnatvę. Kadangi dykumą savyje nešiojasi kiekvienas iš mūsų, galbūt kitaip ją įvardydamas: „kalnai, ypač Himalajai, ypač Džomalungma, yra žemės bandymas virsti dangumi <...>. Alė dar nebuvo mačiusi kalno, o jis jau mąsliai dunksojo jos sieloje“ (S.Rushdie). Žmogus tik trumpą laiką gali būti savimi šalia kito ir priimti bei atleisti kitam jo kitoniškumą. Vis dėlto žmogus yra vienas savo gyvenimo kelyje ir jo dykumos vėjai pakeičia kryptį ar greitį, bet niekada nenustoja jo žnaibę. Be to, viena ryškiausių asmens savybių – kovoti prieš prigimtį (arba tai reiškia – iš tiesų ją atrasti). Žmogus visad bus vienišas, tačiau jis iš visų jėgų stengiasi pakeisti savo likimą ir tik mirdamas patiria savo viso gyvenimo vienatvės kančią. E. Hemingvėjaus knygoje „Kam skambina varpai“ pagrindinis veikėjas Robertas Džordanas pasitinka mirtį išsiuntęs savo mylimąją Mariją, žinodamas, jog turi mirti vienas: „Tai, ką dabar man reikės padaryti, aš padarysiu vienas. Su tavim padaryčiau ne taip gerai“, „kaip gerai, kad jie nujojo. Dabar, kai jie paliko mane, man nieko negaila.“ Vienatvė žmogų ir išlaisvina, ir nužudo. Būdami vienišiais ieškome kompanijos, siekiame aukštesnių tikslų. Gėla, nuolatinė kančia ir jos suteiktas džiaugsmas stumia mus pirmyn. Dykumoje siaučia kelių rūšių vėjai, vienas iš jų – „Harmattan“ – „traukia kiaurai Sacharą“. „Ten be saulės kompaso, žingsmačio ir knygos, jis buvo vienui vienas. Savo paties pramanytas. Tuomet jis suprato, kas yra miražas, fata morgana, nes pats buvo to miražo dalis“ (M. Ondaatje „Anglas ligonis“). 66


Gabrielė Dužinskytė, IIb

67


Julija Šilytė, IIa

Tarp realybės ir fikcijos Kino filosofu tituluojamas režisierius Šarūnas Bartas pristatė aštuntąjį savo ilgo metražo filmą – „Ramybė mūsų sapnuose“. Svaigulingas lėtumas, kadrų estetika, asmeniški pradai įtraukia į filmo tėkmę ir, atrodo, plauki melancholijos upėje, nesuprasdamas realybės apibrėžties. Tiesa, retkarčiais gauni švelnų pliaukštelėjimą per kaktą dėl neorganiškos dramaturgijos ar scenarijaus. Drąsus režisieriaus sprendimas sukti asmenišką (na, ne autobiografinį) filmą pasiteisino vien dėl to, kad žiūrovas įtraukiamas į Š. Barto kaip režisieriaus ir kaip veikėjo asmeninių istorijų sąveiką taip kuriant meninį kiną su dokumentikos potėpiais. Savaitgaliui į kaimo sodybą išvykę Vyras (akt. Šarūnas Bartas), jo Dukra (akt. Ina Marija Bartaitė) ir Mylimoji (akt. Lora Kmieliauskaitė) desperatiškai ieško susivokimo. Dukra, vieniša, bandanti suvokti realybę, Mylimoji, vis besistengianti išsikalbėti ar ištylėti santykių problemas, bemirkstanti saviapgaulėje, netikėtai užklydusi Sena Pažįstama (lyg iš „Eurazijos aborigeno“ atvykusi akt. K. Koršunova) ir iš prisiminimų išnirusi J. Golubeva –

68


gležnos moterys, kamuojamos būties klausimų, besiremiančios į šeimos patriarchalinį petį – Vyrą. Jis – lyg vaikštanti enigma, turbūt mažiausiai atskleistas personažas jausmine prasme. Oponuojant šiai, sakyčiau, sofistikuotai šeimai atskleidžiama ir kita gyvenimo pusė – paprasti kaimo gyventojai su primityviais santykiais, žemesniąja kalbos maniera ir brutalumu, kylančiu iš nelaimingumo. Vagiantis, iš namų bėgantis, beviltiškai gerovės ieškantis sūnus, užsisklendusi, baimėje tūnanti, gilaus, bet tuščio žvilgsnio savininkė – moteris, smurtaujantis, mėgstantis išgerti vyras – štai tokia ta šeima. Tai lyg vidinė protagoniškosios šeimos išraiška, tai, ką šie išreiškia, pastariesiems greičiausiai verda viduje. Įdomus aktorių pasirinkimas taip pat davė filmui spalvų. Neprofesionalūs aktoriai suteikė autentikos ir buvo gera manipuliacijos priemonė realiam-fiktyviam siužetui (autobiografinė juosta?), tačiau būta ir nesusipratimų, pavyzdžiui L. Kmieliauskaitės veikėjos pokalbio su kaimo moterimi, kaimyne (akt. Aušra Eitmontienė), scena, kur būtent neprofesionalumas pakišo koją aiškiam filmo vystymuisi. O prabangiu BMW iš Rusijos atriedėjusios profesionalios aktorės įsiveržimas į filmo tėkmę buvo tikras gyvybingumo pliūpsnis, tikra atgaiva. Jos užspaustos ašaros, nusuktas žvilgsnis, ištylėtos akimirkos bei galiausiai prasiveržusios emocijos ir skaudžios problemos buvo taip tikra. O jos lūpomis, atrodo, kalbėjo pats Bartas, norėjęs sudėti į jas kūrinio kulminaciją... Labai pradžiugino operatoriaus Eitvydo Doškaus vizualiniai sprendimai, prisidėję ir kūrę visą šią trapią, gležną, svaigią atmosferą. Kaip kad efemeriškas Dukros kadras, kuomet ji iš už medžio lajos

69


žvelgia į Tėvo ir jo Mylimosios santykius ir paskui greitai dingsta daugelio lajų apsuptyje. Tas žvilgsnis pro rakto skylutę, stebėtojo pozicija – išjaustas ir puikiai užfiksuotas momentas. Tikrai būta estetinio pasigerėjimo – puikios spalvos, kameros rakursai. Ši kino juosta yra artima vien dėl temos aktualumo. Ji kalba apie mus: mūsų skaudulius, nesupratimus, baimes, susikurtas iliuzijas ir lėkimą nuo nežinia ko. Bartas nagrinėja stiprėjančią žmogaus degradaciją, parodo jaunystę kaip žavų, naivų, tyrą reiškinį, akis akin sako: „Mylėk atmerktomis akimis.“ Ir giliai įkrenta į pasąmonės užkaborius, nuskaidrina. Tai lėtas kinas, galbūt dėl to įtraukiantis ne visus, bet, be abejo, ryškiai žibąs lietuviškojo kino kontekste.

70


Aistė Eitutytė, IIIb

71


Marius Povilas Elijas Martynenko, alumnas, XVII laida

Platono oloje

„Kodėl negaliu atsiminti, kaip atrodo šviesa?“ – tau bus padovanota Trys šimtai išbučiuotų avių, kurios pragysta tik prisiartinus pasaulio pabaigai. Ir jos giedos tavo mirties dieną. Ir nė viena nesumeluos. Ir nė viena nepataikys į melodiją ar taktą. Bet pataikys į vieną Dievo šypsnio kamputį. Piemenie, Man regis, kad būtent tai Jie ir vadina šviesa.

72


Gabrielė Dužinskytė, IIb

73


Naktinė dviskaita Delčia. Tu čia? Pačioj nakties aky visi akli, tu prie nakties tinki, nakvišų dvasioms leidus suglauskime veidus it gyvastis, nes mirtis mumis mis visomis dienomis todėl tik čia ir tik nakčia, kai delčia, kai mėnulio šviesa svetur, kur apie mus nė mur mur du veidai yra vienaskaita kai tas ir ta pavirsta Tai.

74


I. Neregys, vietoje akių įsmeigiąs – Tavo lytėjimai kvepia kaip šnabždamos paslaptys. It sekdamas įkandin pabaigos lazdele priliečiu žemę. Ji aikteli, sušnabžda, kur eiti. Pačia dvasios apačia it žvilgsniu it lazdele leiski priliest Tavo pradžią.

75


Karilė Mozerytė, IIIc

76


II. Į neregį įsmeigtos akys Man tavo žvilgsniai dilgčioja. Nutapytas niekados spalva, išasmenuotas nesamuoju dažniniu, basas per dvasią, basas per dvasią. Ir vis užtaiko ant karvojų. Die die, Kas šitam turės Numazgot kojas?

77


Varžtais prisukit Tave laikiau dievu. Tave laikiau už rankų ir jose. Tavęs laukiau rytais ir visais savo padargais, nutuokiančiais, kad laikas slenka. Laukiau už visus, kurie kaip laikas – Susilaikė nuo skubos. Tavęs laikausi, tave išlaukiu – kažkuriuo varganu savo sielos galu, pats prašausi – prikalkit kitoj kryžiaus pusėj. Ir jie atsako: Vinys baigės.

78


*** esti grįžę iš jūros, pasakojantys apie ją ir sutiktą Dievą esti grįžtantys jūron, kurių pasakojimų Jis šypsodamas klauso. dedasi negirdėjęs. tai daro taip nuostabiai, kad esantiems nesumojant – pats juose sudalyvauja.

79


Ošiant maldai Išmoko juoktis prieš prabildamas prisijuokė sau užantį, likimą, dvylikos metų vėjas ėmė į pameistrius. Supratęs, kad nebeištrūks iš kalbos, pamiršęs savo juoko ūgį, iškilęs iš tarnų iki vėjavaikio, meldė tik vieno – pavirst grynu ištiktuku. Dvylikos metų vėjas, dvelkęs, kur nori Paėmęs už rankų ir į jas Ištiko juo gerkles ir tylą.

80


Gabija BargailaitÄ&#x2014;, IIa

81


Tariama tobulybė Etimologai aiškino – jotvingius iš visų baltų genčių taip vadino tik lietuviai dėl to, kad iki jų reikėję jot vingiais. Ir tai yra melas. Neurologai aiškino – tarp neuronų yra sūrymo, skysčio, leidžiančio sklisti impulsams. jis kaip maža jūra mumyse. Jo druskingumas skaičiais lygus visų pasaulio jūrų druskingumų vidurkiui. Ir tai yra melas. Sutikau rytietį. Mes, kaip visad, apie kalbą: jojo yra toninė ir labai poetiška – pavyzdžiu pateikė tavo vardą – jų kalboje tas žodis reiškia spalvą, sukuriamą saulės spindulio, sklindančio pro drugelio sparną. Ir visa tai yra melas. Išskyrus Tave.

82


Gabrielė Dužinskytė, IIb

83


© Vilniaus jėzuitų gimnazija, 2016

84

Šnaresys  

Vilniaus jėzuitų gimnazijos mokinių ir alumnų kūrybos rinkinys 2016