Issuu on Google+

Žilvinas Bražukas


Žilvinas Bražukas

Portfolio


Apie mane Esu Žilvinas Bražukas, Vilniaus dailės akademijos grafikos studentas, ir šiaip labai geras kvazimodas. Gimiau ir užaugau Marijampolėje. Mokiausi marijonų gimnazijoje, baigiau Marijampolės dailės mokyklą. Moku internetą.


Taip - žaidžiu šaškėm patsai sau vienas.


Kodėl graFika?

Grafikon papuoliau per, ko gero, sėkmingą atsitiktinumą. Šiaip buvau gan gudras vaikas ir nuo seno šeima tikėjos, kad seksiu architekto senelio pėdom. Ši svaja tiko ir man, tačiau, atėjus galutinių pasirinkimų metui, užmačiau kažkokią grafiką ir išvykau laikyt stojamųjų estafetės. Ir kažkuo sužavėjo...ypač portreto piešimas. Taip ir įrašiau pirmu numeriu. Tiesa, jei būčiau laikęs stojamuosius ne Kaune, o Vilniuj, turbūt būčiau pabūgęs visų “čiurlioniukų” (mat, tada įsivaizdavau, kad visai gerai moku piešti) ir dabar verkčiau arba džiūgaučiau kur nors KTU. Pasigirsiu, kad mokslai sekės gerai, nors ir jaučiuos jau gerokai atbukęs skaičiukų srity. Jei paklaustumėte dešinės rankos taisyklės, žinoma, jau nebeatgaminčiau, tačiau dar pasakyčiau, kad, visų pirma, atkišote kairę ranką (tikra istorija). O ką veiksiu ateity laikas parodys..gal dar grįšiu į teisingąjį kelią.


Kaulai

Pirmasis, manyčiau, vykęs medžio raižinys. Mano vakarienės motyvas. Be vyno.


Pirmuosius estampo žingsnius teko žengti medyje, kurie, neslėpsiu, buvo tragiški. Patenkintas esu tik paskutiniuoju “Kaulų” raižiniu, kuris įžiebė vilties kibirkštėlę, kad “gal ir gėrai” bus. Antruoju iššūkiu tapo ofortas. Keistas, juodas ir brangus. Su juo susiklostė jau pasakota istorija apie bandymus kurti “fainą” tikrą meną, demotyvuojančiai įkvepiančius pašnkesius su dėstytoju Matu Dūda ir galiausiai išdrįsimą paišyt (šiuo atveju raižyt) taip, kaip išmokė dvylikos metų paraštės mokykla. Trečiasis siaubūnas, “pastojęs” kelią, - litografija. Prislėgė ne tik kūrybinėm, bet ir fizinėm kančiom, bet šiaip ne taip išsikapanojau. Galiausiai sekė šilkografija. Keista ir spalvota, kuri vėliau pasirodė taip pat ir brangi. Visas “pilam, dedam, braukiam - dažai džiūsta” procesas pasirodė visai smagus, tačiau ne prie širdies didžiulės eilės prie tinklų. Ir spalvų maišymas.

Raudona bažnyčia. Marijampolė

Estampas


GiltinÄ—


Pijokas Adomas

Simbolizuoja šių laikų Adomą, ragaujantį uždraustojo vaisiaus nektaro. Už medžio guli ir apsiragavusios Ievos fragmentas. Įkvėpė bendrabutis


Nors atsitiktinai pasirodę, bet ir jie kai ką reiškia. Iš pradžių bandžiau raižyti tarsi komiksą vis kai ką priraižant. Idėja buvo už bebriukų paslėpti žmonių besaikį vartotojiškumą. Galiausiai gobšuoliai turėjo išsskristi į kosmosą ir susprogti, tačiau nusidėjėlių buvo pagailėta.


Bebrai IX


Norėjau išmėginti CMYK’ą šilkografijoj ir panaudoti nuotrauką iš mėgstamo filmo. Tad beliko pripaišyti kažką baisaus: nusprendžiau sugrįžti prie bebriukų, tik šįkart piktesnių. Ir didesnių. Tai lyg metafora mano piešimo ”manierai”, nuo kurios nepavyksta pasprukti.


Raudona bažnyčia. (Marijampolė

Boba


Kosmoso beždžionė

Natiurmortas seilei. Litografija


Gyvosios litografijos naktis


Undinėlė. Princo ant balto žirgo arba barzdoto niekšo, pagrobsiančio bokštan, belaukiant.


Alpinistas lipa tiklso link. Koksai tikslas - pinigai, meilė, šlovė, ar paprasčiausias medžių genėjimas - kiekvienam nuspręst savaip. Tuo tarpu praeivis tikina tai pasiekęs ir nusivylęs.


Skrydis


Dramblys Fantazy

Kai kas skundžias įžvelgiąs nepadorių vaizdų. Patsai anksčiau, ir dabar tematau kriauklę. Na, blogiausiu atveju klozetą.


Iliustracija Pirmam kurse sulaukęs iliustracijos tikėjaus pasijaust artimesnėj srity, tačiau nepavyko. Profesorius R. Kepežinskas grasino, jog neturiu vaizduotės ir su tokiom iliustracijom bedarbis būsiu. Dabar suprantu, kodėl. Galėjau ir geriau. Visgi kai ką geresnio ar blogesnio paviešinsiu, vardan kūrybinio augimo parodymo. Iš peržiūrų įstrigo to pačio dėstytojo žodžiai, kad turėčiau anksčiau ar vėliau sprogti.


žalias linksmas vėžliukas niekur neskubant eina ir grožisi pasauliu. Tačiau lyg lavina užplū


ūdusi nežinia, kur skuodžiančių, lekiančių, žvėrių minia nejučia priverčia kažkur skubėti ir j

Invazija. Psichinė


Invazija. FizinÄ—


Lig šiol sąžinė graužia, jog “nepasigyriau”, kad autoportreto su augintiniu temos darbas - praktiškai “fan art’as” (perpieštas veikėjas iš kompiuterinio žaidimo).


PAIšYmas Taip, taip - paišymas, o ne piešimas. Nes rimtai piešti reikia dar išmokti, o paišyti daug smagiau. Labiausiai patinka greiti, laisvi eskizai. Ranka savaime “bražalioja”. Nebaisu suklysti, mesti darbą šalin, ir rezultatas greitas, o kartais net ir veiksmingesnis nei ilgai laižytoj studijoj. Gal tik popieriaus retkarčiais pritrūksta. O studija... Realų žmogų pirmąkart piešiau per stojamuosius, tad čia yra dar daug kur stūmėtis. Tiesa, antram kurse jau jaučiuos patobulėjęs (ačiū P. Juškai), bet čia dar tik pradžia. Piešimo dėstytojas stengias, iš kailio nerias, bet ar jam pavyks? Nežinia... Tęsinys kitoje serijoje. Ai, tarp kitko: formatai man netrukdo. Trukdau aš pats, dažnai pamiršdamas savus tikslus.


Autobusų medžioklių trofėjai (be Viktoro)


Bijau, kad pastebės. Ypač diedukas aukščiau

Viktoras


jautukas.lt (nėr už ką)


Taiči...


Viktor li큰dna

Tokie ne vakariniam


Boksior

Asambliažas Po tesiybei, asambliažą buvau pasirinkęs tik tam, kad nereikėtų kalti kokio nors teorinio dalyko, tačiau laikui bėgant ėmė patikt. Galiausiai gavos taip, kad savaitgalį prieš vizualinės raiškos peržiūras kiti zulina piešimus, o aš sėdžiu ir mazgau laidus. Pirmajame stalčiaus asambliaže “Laif” didžiuma panaudotų daiktų yra mano seni žaislai ir šūdniekiai. Daug minčių stengiaus užkoduoti simboliškai, nors turbūt tik man vienam tie kodai ir tėra suprantami. Galbūt visame tame ir yra gerumas. O “Boksioras”...Boksioras klaba pats už save.


DailÄ—s mokyklos baigiamasis darbas


Laikmetis nuo gimimo iki studijų pradžios. Menu, tiesą sakant, niekad per daug nesidomėjau. Mažas mėgau piešti, kopijuoti paveikslėlius, spalvinimo knygeles. Galiausiai močiutė už parankės verkiantį nutempė į dailės mokyklą. “Įstojau”. Patiko, mokiaus, baigiau. Ir viskas. Vegetacija. Visa meninė veikla beliko paišymas per pamokas ir pertraukas paraštėse, vėliau atksiruose “sketchbookuose”. O peckiojau daug. Taip ir išrūgau savose sultyse, o po to... Po to įstojau grafikon. Močiutė verkė. Juokauju. Nors...nežinia.

Priešistorė


Iliustruotas žaidimas. KTU Fall GameJam’12


(šiedu iš praktikos)


Neturiu aš jokios išskirtinės simpatijos nei bebram, nei ūdrom, o paišyt aplamai visokius gyvūnėlius mėgstu. Tą ir bandžiau parodyt ,pridėdamas paprastų peckionių iš sketchbook’o. Tiesiog, kaip minėjau, bebriukams pasisekė gauti išskirtinės garbės. Žmonėms raižinys patiko, tad ir plaukiu tolyn, kol ant bangos. Žinau, kad labai negražu taip daryt ir: “Žilvinai, ir vėl bebrai.. Gal jau užteks?”, bet net nesigailiu ir nežadu pasitaisyti. ; > Kodėl bebrai

zilvinas.brazukas@gmail.com

VDA 2014


Žilvinas Bražukas. Portfolio