Page 1


„Kodėl jūs norite kurti žurnalą? Jų jau daugybė...“ – klausia. Daugybė daugybė daugybė. Tūkstančiai. Visas paradas. „Ir dar vienas žurnalas, dar ir idiotas!“ Su daug idiotiškų idėjų. Sukurtas skaitytojams idiotams – nuo idiotų. Gimęs Portugalijoje prieš trejus metus, su visa jam skirta meile ir atsidavimu, Idiot Mag šiandien gimsta ir Lietuvoje. Jis yra mūsų namai ir į juos pasisvečiuoti bus priimti visi norintys. Mes žinome, kad viskas lengva nebus... Mes pristatome jums leidinį — paprastą, be užuolankų, pristatome jums idėjas, kuriomis gyvena mirtingieji pasaulio idiotai, o ką mylėti ir ko nekęsti apsispręsti paliekame Jums. Pristatome jums pakvaišusį Idiot pasaulį: pažadame pašėlusių vaizdų, puikių tekstų, kurie informuos, linksmins, kai kur pažinsite save, kartais įlašinsime jums pikantiškų lašų ir galiausiai – norėsite dar! Žurnale rasite publikacijas apie miestą: atradinėsim erdves, sutiksim žmones, viską susiurbsim, užsuksim ir AtpŪsim jums! Šis pirmas numeris atiduoda pagarbą savo tėčiui – portugališkam Idiot Mag, todėl pasiruoškite portugališkoms bomboms. Antra, būdami savilaidos (angl. k. self-published) projektu, numeryje atituodam pagarbą savilaidos reiškiniui ir pristatome savilaidos projektus, į kuriuos idiotai sudėjo visus save. Įsipareigojame jums viską daryti švariai ir skaidriai, spalvodami įvairiomis realybės spalvomis ir įkvėpdami fantazijų. Atsipalaiduojam. Aš, kuris esu tiesiog


#00 birželis 2015

INICIATYVA Elinga Noreikaitė Ingrida Peleckaitė PARTNERIAI João Cabral Nuno Dias TeKSTAI Agnė Augustinaitė Jorigė Kuzmaitė Rusnė Dakinevičiūtė Raimonda Drungilaitė Lucian Dutulescu / Ynoji Kornelija Morkytė Lukas Neverdauskas Elinga Noreikaitė Ingrida Peleckaitė Tish #ŠiandienSužinojau VIRŠELIO AUTORĖ Ana Aragão dIZAINAS Elinga Noreikaitė João Cabral Nuno Dias Fotografija Lígia Claro VERTIMAS Elinga Noreikaitė Ingrida Peleckaitė Gintaras Radzivanas ačiū Kęstutis Grauslys Jolita Noreikienė Vilius Bružikas

AKTUALIJA MIESTAS Vilnius. Erdvės

8

INTERVENCIJA ĮVYKIS Vilnius Street Battle'15 18 PROVOK'ARTAS Interviu su EKU 26 PROVOK'ARTAS Erelis? Banginis? Pelikanas? Tukanas 34

KULTŪRA ILIUSTRACIJA Ana Aragão MUZIKA Apie muziką ir medijas su „Deeper Upper“ KINAS Lietuviško kino superherojai FOTOGRAFIJA Dainius Ščiuka Photography

41 52 60 66

TENDENCIJOS KŪRYBA Chaos'N'Sound 80 LUKĖJIMAI! Melomanas siūlo 84 TEMA Self-publishing 86 SROVĖ Glitch menas 90 IDIOT Idiot tėčiai 92 PROJEKTAI 98

Nebuvo paaukotas nei vienas medis šio leidinio atspausdinimui Esame neprikalusomas leidinys be paramos. Kreipkitės, jei norite publikuoti, paremti, bendradarbiauti

idiotmaglt@gmail.com | +370 654 56 836 | facebook.com/idiotmag.lietuva


AKTUALIJA


AKTUALIJA

Vilnius. erdvės tekstas ingrida peleckaitė

Jane Jacobs, architektūros ir urbanistikos pertvarkant šiuolaikinį miestą tam, kad jis taptų labiau gyvenimui tinkančia vieta, kritikė — viena pirmųjų moterų, parodžiusių man, koks įdomus ir įvairialypis, sudėtingas organizmas yra miestas. Savo studijoje, atliktoje dar 1961 m., ji kalbėjo apie miesto sėkmės raktą — daugiafunkcines viešąsias erdves. Jai antrino ir nemažai kitų miesto antropologų, prie viešųjų erdvių pridėdami paskirus žmones ir bendruomenes Menininko Ernesto Zacharevičiaus instaliacija Vilniaus miesto centre

«

8


9

per pirmas 3 minutes reikia 2 kartus pasirašyti kelis labai skubius dokumentus. Durys užsiveria ir gauname progą padiskutuoti. Daugiau kalba moterys. Slapčia viliuosi, kad man bus atsakyta į suoliukų klausimą. Bet greit suprantu – kalbėsime globaliau. Pokalbį pradedame nuo bendros Vilniaus savivaldybės strategijos projektuojant Vilniuje egzistuojančias ir egzistuosiančias viešąsias

„jaunimas duodasi, kažką aktyviai veikia, o senjorai sėdi ant suoliuko ir juos stebi, nes jiems įdomu“

erdves. Ponia Vaiva pabrėžia, kad šiuo metu planavimo politika yra pakitusi, atsiranda vis daugiau komunikacijos su jaunimu, bendruomenėmis, klausiama, kaip jie nori matyti tam tikras erdves. Ji sako, kad „pasiūlymai viešosioms erdvėms gimsta iš apačios“. Miesto architektai strateguoja galvodami, jog „kuriant naujas erdves, būtų šaunu ne didinti atskirtį tarp vienos ir kitos amžiaus grupės atstovų, o kaip tik juos integruoti. Kad ta erdvė tiktų visiems. Visi ten lygūs, visi draugiški, visi turi, ką veikti. Aišku, kažkokios atskiros zonos turėtų būti. Pavyzdžiui, jaunimas duodasi, kažką aktyviai veikia, o senjorai sėdi ant suoliu-

«

Po gana išsamių studijų miesto viešųjų erdvių srityje… Turbūt turėčiau pasidžiaugti, kad bakalauro darbas pasitarnauja iki šiol… Negaliu abejingai žiūrėti į mus supančias erdves ir žmones. Vis randu paaiškinimą, kodėl jie sėdi ant šito, o ne ant ano suoliuko. Yra žmonių, kurie dėl to turėtų sukti galvą labiau nei aš. Todėl nusprendžiau aplankyti tuos, kurie turi galią pastatyti suoliuką būtent toje vietoje, o aš – norėsiu ten prisėsti arba ne. Ketvirtame Vilniaus miesto savivaldybės aukšte susipažįstame su vyriausiuoju Vilniaus miesto architektu Artūru Blotniu ir Miesto estetikos skyriaus vedėja Vaiva Deveikiene. Pokalbis prasideda nelabai ramiai – galvodami, kad žmonės savivaldybėje nieko neveikia, klystame;


10

« Liepkalnio slidinėjimo kompleksas; planuojama sutvarkyti per kelerius metus: pertvarkyti pastatus, užtikrinti pakankamai erdvės patogiai slidinėjimo įrangos nuomai, mokymų centrui, viduryje įrengti areną sporto ir kultūros renginiams


11

„Lukiškių a. buvo tokia gyva, kokios dabar neįsivaizduojam — hipių, menininkų susirinkimo vieta“ Ponas Artūras išskiria dar vieną aspektą – parko dydį; anot jo, parko mastelis yra gerai suvokiamas tiek jaunam, tiek senam, todėl žmonės ten jaučiasi jaukiai. Kaip palyginimą pateikia Lukiškių aikštę, kurios dydis prilygsta dviejų futbolo stadionų dydžiui, ir šį bruožą įvardija kaip vieną ryškesnių aikštės nesėkmės priežasčių.

Užsimena jis ir apie viešuosius konkursus, kurių metu pateiktuose projektuose dėl Lukiškių a. rekonstrukcijos pagrindinis architektų siūlymas ir yra vizualus aikštės gabaritų sumažinimas apsodinant želdiniais.

pirmame Valakampių pliaže atsiras vandens slidžių parkas, riedutininkai, akmenslydininkai taip pat ieško, kur prisiglausti Pasirodo, kad didžiausias stabdys pradėti Lukiškių a. rekonstrukciją yra interesų konfliktas. Vyresni žmonės, tie, kurie išgyveno represiją, nori ją matyti kaip memorialą, o jaunimas nori gyvos aikštės. „Todėl ir pasiūlymų yra visokiausių, o kol sutarimo nebus, tol ją matysime tokią, kokia ji yra dabar“, – sako architektas. Pašnekovai prisiminė, kad jų jaunystės laikas Lukiškių a. buvo „tokia gyva, kokios dabar neįsivaizduojam – hipių, menininkų susirinkimo vieta“. Palaukim ir pamatysim, kas joje rinksis po atnaujinimo... Mano pašnekovai norėjo pasidalinti ateities projektais, skirtais ir kitoms, mažiau aptariamoms erdvėms. Pavyzdžiui, kažkas įdomaus laukia Vokiečių gatvės: pasirodo, kad pėstieji gaus daug daugiau erdvės, o automobiliai turės tenkintis tik vienoje pusėje liksiančia gatvės atkarpa. Paminėta, kad gatvės muzikantai turi nemažai pretenzijų į šią erdvę: gal Vokiečių g. pradės skambėti ne tik automobilių padangų ir kelio dangos trinties garsu ir ne tik per atvirus langus sklindančiais bumčik-bumčik… Neries krantinė. Sukama galva, kaip ją padaryti gyvą. Ne tik savivaldybė, bet ir privatūs investuotojai ja domisi. Vilniečiai jau matė šio projekto vizualizacijas reklaminiuose skyduose mieste. Pokalbio metu gaunu pastabą, kad rūpinuosi tik aktyvų poilsį mėgstančiu jaunimu. Kaip alternatyvą ponia Vaiva mini greitai dienos šviesą išvysiantį Vilniaus japonišką sodą (Šnipiškėse), kurio projektas pasiūlys buvimo su savimi, susikaupimo, atsipalaidavimo, net meditacinius elgesio modelius.

«

ko ir juos stebi, nes jiems įdomu. Tačiau atskirų zonų dėka jie vienas kito netrikdo“. Išgirdusi šį atsakymą užsikabinu už gal ir netiesiogiai, bet paliestos elgesio modelių viešosiose erdvėse temos (o ji ir mano suoliukus beveik liečia). Klausiu, ar kurdami viešąsias erdves jie galvoja apie veiklos modelius, kuriuos tos vietos pasiūlys jomis besinaudojantiems? Išgirstu ponią Vaivą tariant Jane Jacobs vardą ir pradedu klausyti įdėmiau. Ji vardija sritis, svarbias erdvės ir žmonių elgesio modelių planavimui: žmonių elgesio skirtumai atviroje ir mažoje jaukioje erdvėje, saugumo svarba. „Saugumas yra labai svarbu. Svarbu, kad dideliuose parkuose erdvėse nebūtų užkabarių, kurie pavirsta į nesaugius taškus. Taip pat projektavimui svarbu užduoties sukūrimas. Labai svarbu stebėti, kur žmonės renkasi, ką jie mėgsta ir panašiai. Bernardinų sodo atidarymas tik įrodo, kad žmonėms reikia naujų sutvarkytų erdvių mieste. Savaitgaliais jie ten netelpa“, – pastebi Miesto estetikos skyriaus vedėja. Bernardinų sodas mūsų pokalbyje minimas ne kartą, todėl klausiu, kodėl, pašnekovų nuomone, šis projektas susilaukė tokios didelės sėkmės. Poniai Vaivai atrodo, kad prie Bernardinų sodo sėkmės prisidėjo palanki geografinė padėtis: jis yra pačiame miesto centre, pro jį teka upė, taip pat svarbu, kad parke yra kultūrinio paveldo objektų, jis yra nuolatos tvarkomas ir jame vietos yra visoms amžiaus grupėms.


12

AKTUALIJA


13

«

« Valakupių 1-ajame paplūdimyje planuojama įrengti vandenlenčių ir vandens slidžių parką; planuojama atnaujinti abu paplūdimius, sutvarkyti aktyvaus laisvalaikio aikšteles, prieigą ir t.t. Vizualizacijų autorius arch. Paulius Jonys


14

AKTUALIJA

Vilnelė ir jos pakrantės. Ateityje upelės krantus turėtų sujungi tilteliai, o pakrantėse atsirasti normalūs pėsčiųjų ir dviračių takai. O ką jau bekalbėti apie atskirų interesų grupių iniciatyvas: Valakupių 1-ajame pliaže atsiras vandens slidžių parkas, riedutininkai, akmenslydininkai taip pat ieško, kur prisiglausti, ir pretenduoja į šias erdves. Panašu, kad užtenka tik pasakyti, kad nori, ir galimybė atsiranda… Panašu. Kokia močiutė iš jūsų name esančio 56-o buto pasakytų: „Kam čia visko tiek daryti, vis tiek jaunimas viską sulaužys, sugadins, prišiukšlins“. Paklausiu, ar mano pašnekovai yra tos pačios

nuomonės. Atsakymas nustebina: „Erdvės negali būti sterilios. Jos turi būti viskam pritaikytos. Na, aišku, kai tik stovi, geria alų ir prišiukšlina, nesmagu, bet ne tik jaunimas tai daro.“ Klausiu, o kaip su Katedros aikštėje važinėjančiai riedlentininkais, riedutininkais ir kitais

„statistiškai viename Vilniaus hektare gyvena 13 žmonių. Statistiškai kiekvienas galėtumėme turėti po vieną vandens slidžių parką“

«

Vokiečių gatvės proejkte siūloma perorganizuoti automobilių eismą ir stovėjimo vietas prioritetą suteikiant pėstiesiems ir dvipusio eismo dviračių takams


15

« Numatyta sporto ir rekreacijos zona Ozo pramogų parke su dengtu riedutininkų, BMXų ir riedlenčių parko pastatu ir skateparku priešais

visos čia tilps. Mane patikina – Vilnius tikrai full of space: ar žinojot, kad statistiškai viename Vilniaus hektare gyvena 13 žmonių? Statistiškai kiekvienas galėtumėme turėti po vieną vandens slidžių parką. Yra daug planų. Planai gerai. Dar geriau, kai planai įgyvendinami: Bernardinų sodui prireikė 7-ių metų, kol atvėrė jis savo vartus. Iš viso geriausia, kai jie įgyvendinami kokybiškai ir patenkinti, kiekvienas savaip, lieka visi: tu, aš ir močiutė iš 56-o buto. Ir Jane Jacobs, irgi patenkinta, merkia akį pritardama, kad mums mielesnis bortelis, ant kurio sėdėdami sukišam kojas į fontaną ir stebim pro šalį slenkančius miesto bastūnus, nei atokus, kad ir prašmatnus, vilnietiškas suoliukas.

„ratuotais“. Atsakymas nustebina dar labiau: „Na, matot, tada reikia daryti dalykus iš tokių medžiagų, kurios nebūtų taip lengvai apgadinamos, arba kažkaip kitaip prisitaikyti. Pavyzdžiui, yra dedami tam tikri metaliniai žiedai, kad nevažinėtų ir kampų negramdytų. Nebūsi apsaugotas niekada: jaunimas pats pasirenka erdves, kur jiems geriau“, - komentuoja ponas A. Blotnys. Jeigu esi vienas iš ratuotų, nesijaudink, nesi didžiausias valstybės priešas. Bet, prisiminus Vilniaus miesto dviračių takus, regis, ir ne geriausias draugas. :) Pokalbio pabaigoje akyse matau tik vieną – užrašą Vilnius full of space. Planų viešosioms erdvėms Vilniuje yra tiek daug, atrodo, kur jos


INTERVENCIJA


18 INTERVENCIJA

tekstas Raimonda DrUngilaitė

VILNIUS STREET BATTLE '15 • Hip-Hop 3x3 • Popping • House • breaking 3x3 • Vienas didžiausių šalies metų gatvės šokių renginių „Vilnius street battle 2015“ nugriaudėjo dar kovo mėnesį (21 d.) Forum Palace Vilniuje. jame dalyvavo šokėjai iš Lietuvos, latvijos, Estijos, Rusijos, ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos, Egipto, Bulgarijos, Belgijos


19 ši kultūra auga ir Lietuvoje. Vienas iš rodiklių – renginiai, kaip ir Vilnius Street Battle 2015. Renginio aura – fantastiška, alsuojanti ne vien gatvės šokiais, bet ir žmonių meile bei atsidavimu. Vedėjas, turbūt vienas energingiausių hiphopo atstovų Mc Trix, jau nuo pirmųjų minučių audrino publiką: šokėjai lipo ant scenos, nepasiruošę, iš anksto nežinodami pasirodė visiems renginio dalyviams ir svečiams, sėdėjo net teisėjų vietose.

Vedėjas nepaliko ir teisėjų… Out of the box challenge, kurio metu teisėjai turėjo pasirodyti pagal atsitiktinai jiems parinktą 80-ųjų ar 90-ųjų dainą, parodė, kad šie šokėjai gali puikiai improvizuoti nepriklausomai nuo muzikos ar stiliaus. Po renginio pakalbinti teisėjai buvo tokie nuoširdūs, jog jų žodžiai, manau, kiekvieną priverstų iš spintos išsitraukti sportinius batelius, įsijungti fone „vežantį gabalą“ ir pradėti mokytis gatvės šokių.

«

Renginys Vilnius Street Battle vyksta jau nuo 2012 metų, jame galima sutikti vis tų pačių ir vis naujų veidų. KODĖL? Nes šie žmonės myli tai, ką daro, ir šokis jiems ne vien tik hobis ar darbas. Šokis jiems – gyvenimo būdas. Todėl tokio tipo renginiai šokėjams – kaip neoficialūs susirinkimai, kuriuose kiekvienas varžosi norėdamas išbandyti savo jėgas. Nors hiphopo šaknys yra Jungtinėse Amerikos Valstijose,

Geriausius rinko vieni talentingiausių Europos šokėjų: Dedson ir Yugson (Prancūzija), Arejay Kay Mifa (Vokietija), Bboy Tawfiq (Olandija), Bboy Kinder (Ukraina) ir Bboy Jazzy (Olandija)

MC trix


INTERVENCIJA

Dedson Vienas svarbiausių renginio teisėjų apie renginį, šokėjus ir Lietuvą Ką manai apie šį renginį? Žmonės tikrai myli tai, ką jie daro, nori pasirodyti geriausiai ir jie labai daug dėl to dirba ir treniruojasi. Tai išties geras renginys. Galiu jausti naujas šokio spalvas ir skonius. Aš dažniausiai daug keliauju ir jaučiu vienodus šokėjus, nes jie mokosi iš video Youtube ir rodo tai, ką pamatė ten, bet čia jie nori parodyti, kad mes skirtingi, ir tai puiku. Manau, kad šis renginys yra gera galimybė pasirodyti jaunajai kartai. Pirmą kartą regiu tokį renginį Lietuvoje, apskritai, Lietuvoje esu pirmą kartą ir tai beprotiška, nes aš teisėjauju daugybėje konkursų visame pasaulyje, palyginus tai, ką matau čia, su mano šalies gatvės šokių energija – čia ji tokia pat! turi labai daug patirties ir tai, kaip judi šokių aikštelėje – neįtikėtina. Kas tave įkvEpia? Šokis yra mano gyvenimo būdas, tad pirmiausia myliu muziką. Šokėjas privalo mėgautis muzika, jausti ją ir perduoti tai, ką iš jos pajunta, privalo nuolat tobulinti techniką.

Hiphopas yra mano gyvenimas, nes su juo užaugau. Aš ne tik hiphopo šokėjas. Labai svarbi yra bendruomenė, nes jie labai daug kuo dalinasi tarpusavyje, jie daug treniruojasi ir stengiasi vis tobulėti. Jei pastebėjot, su laiku muzika pasikeitė. Seniau tai buvo senoji mokykla, Wu-Tang Clan muzika, o dabar ji – elektroninė, lyg sulaužyta ir kūnas turi būti pasirengęs prisitaikyti, bet naujoji karta dar bijo to. Kas man labiausiai patinka, kad jie supras, jog galima pritaikyti naujus judesius, technikas, tik svarbiausia – nepamiršti šokti. Gal turi kokių patarimų šokėjams, kurie nori būti geriausiais? Būti geriausiam – tai daug dirbti ir treniruotis iki tol, kol ateini į kovą, o tada – atsipalaiduoti ir būti pasiruošusiam viskam, kad ir kokia daina būtų. Nelaukite savo dainos, kurią mėgstate, nelaukite momento, kai galvosite, jog būtent tada pasirodysite geriausiai. Daug treniruotis ir kelti tikslus reikia per treniruotes, o scenoje – mesti sau iššūkį. Tai tik kova, ne pasaulio pabaiga, net jei pralaimi – augi. Įgyti patirties – tai augti.

«

20


21


22

INTERVENCIJA Ar patinka lietuva ir ar hiphopo kultūra čia turi potencialo augti? Taip. Žmonės apie hiphopą žino labai daug, apie muziką, apie senąją mokyklą, naująją mokyklą. Tai, kas mane šokiravo labiausiai – labai aukštas šokančių merginų lygis. Gaila, kad Prancūzijoje merginos ne taip dalyvauja varžybose, jos stato šokius įprastai, bet Rytų Europoje merginų šokio lygis kitoks, jos pasiruošusios kaip ir šokėjai vyrai, jos pasiruošusios būti žinomomis. Jums tik reikia keliauti, todėl – pirmyn,

jūs Europos Sąjungoje, aplankykite Paryžių, pamatysite, ką darome mes, kaip mes treniruojamės. Pamatysit Paryžių, kuris privers kelti sau iššūkius. Skirtingos grupės, bet daugiausiai laiko praleidžia ir treniruojasi visos kartu. Nepamirškite, kad tai, ką mes darome, ne tik konkurencija ir varžybos, bet taip pat dalinimasis tuo, ką žinome, mėgstame ir nemėgstame, ir kad nespraudžiame savęs į rėmus.

arejay Vienas talentingiausių teisėjų, kuriam tik... 20? kodėl pradėjai šokti? Pradėjau šokti 2009-aisiais, įkvėptas filmo You Got Served. Street Style. Pamačiau jį, ten buvo tokia energija, meilė muzikai. Savo šokį atradau ten. Ką galvoji apie šį renginį? Jis nuostabus! Visi šokėjai labai talentingi ir labai nuostabu matyti visus, šokančius kartu.

Gal turi kokių patarimų atieties kartai, naujiems dalyviams? Taip. Daug keliauti. Pirmiausia. Šokti ir keistis patirtimi su kitų šalių šokėjais. Kai keliauji ir pamatai pasaulį, gali save atrasti greičiau ir geriau. Kai mokaisi greičiau, keitiesi patirtimi su žmonėmis iš viso pasaulio.


23


INTERVENCIJA

dima renginio organizatoriaus įspūdžiai ir mintys apie perspektyvą DIMA, ar renginys pavykęs? Taip. Kokybės atžvilgiu tikrai pavyko. Jau labai daug gerų atsiliepimų sulaukėm, šokėjai, žiūrovai prieina, dėkoja. Labai smagu jog patiko, nes mums svarbiausias dalykas ir yra kokybė. Viskas įvyko laiku, nepaisant to, kad turėjom labai daug nesklandumų kaip vėluojantys ar atšaukti skrydžiai. Viską greitai sutvarkėme ir tai... Įvyko! Ar hiphopo kultūra Lietuvoje augs? Priklauso nuo pačių žmonių, kurie tiki tuo, ką daro. Jeigu žmonės veiks kartu, stengsis dėl bendro tikslo, jeigu žmonės stengsis dėl kokybės ir skirs tam visą savo laiką, jeigu mylės tai, ką daro, tada tikrai taip. Esi taip pat ir gatvės šokių mokytojas. Kaip įkvėpi savo šokėjus? Taip. Iš tikrųjų stengiuosi įkvėpti savo pavyzdžiu. Visada stengiuosi įskiepyti tokius dalykus, tokius gyvenimo principus, kurie padės ne tik šokiuose, bet ir kitoje gyvenimo situacijoje. Visada stengiuosi mokyti, kad šokėjas – jis nėra tik šokėjas, tai yra žmogus, kuris turi rūpintis savo sveikata, savo tvarkaraščiu, dienotvarke,

turi gerai planuoti laiką, finansus. Tai yra žmogus, kuris protingai elgiasi su savo laiku ir sveikata. Supratingas ir sąmoningas. Kuris siekia savo tikslų ir žino, ko link eina. Tikiu, kad Vilnius street battle gyvuos ir kitais metais. kaip nustebinsi hiphopo dvasią jaučiančius šokėjus ateityje? Iš tikrųjų labai mėgstu organizuoti renginius ir norėčiau tai daryti dažniau, norėčiau daryti dar didesnius renginius. Tačiau ar Vilnius Street Battle įvyks kitais metais? Tai praktiškai neįmanoma (juokiasi). Reikėtų palūkėti dar kokį dvidešimt metų. Mes darėme šį renginį tris kartus ir kiekvienais metais pasyvumas vis didėjo... Tačiau padarysime viską kad įvyktų... Realiai, jei nori auginti kultūra, turi į ją investuoti. Mes kartu su komanda į ją investuojam labai daug laiko, tačiau dar jaučiam, kad reikia padaryti pauzę. Sunku dabar šnekėti apie ateities planus, dabar mes visi pavargę... Žmonėms reikia duoti tai, ko jie nori. O jie nori, tik patys to nežino(juokiasi).

24


25

KIŠK CENTĄ PO LAPU IR BRAUKYK KAIP MAŽAS * #IDIOTASBRAUKOCENTA

* PRISIDĖKITE PRIE IDIOT MAG, KAD ŠIS PUSLAPIS IR KITI TAPTŲ POPIERINIAIS


INTERVENCIJA Kornelijos Juodkaitės nuotrauka

26

Eku Interviu su

KALBINO Ingrida Peleckaitė ir Elinga Noreikaitė


27

Graffiti piešėjAS, NWS komandos narYS, iliustratoriuS, grafikos dizaineriS, graffitistudija.lt įkūrėjAS, aktyvuS visuomenės veikėjAS

No Fear, EKU 1997

Na, Edgarai, pasakok kaip prasidėjai graffiti piešėjo kelią? Oi, senai, paišau jau nuo 1996 metų.

«

«

EKU EKOS graffiti artist

Welcome to Vileika, EKU 2011

kainuodavo, bet piešti viena spalva būdavo neįdomu, negražu, reikėdavo bent dviejų... Manėme, kad didelis spalvų kiekis būtinas, nes taip matydavome žurnaluose.

1996 metai, ką tie metai reiškė graffiti kultūrai Lietuvoje? Tada graffiti beveik neegzistavo. Aš pats nieko nesupratau. Klasiokas grįžo iš Anglijos ir pradėjo kažkokias raides rašinėti, galvoju, kas čia, rašo, atrodo, bet ką, raides, žodžius. Paklausiau, kas čia tokio. Daugmaž paaiškino, taip ir užsikabinom: trise tokie mes buvom.

Kur Lietuvoje 1996 m. buvo galima nusipirkti graffiti dažų? Pirkdavom paprastus statybinius. Kadangi pinigų neturėjom ir daug spalvų nebuvo, kažkas sugalvojo raides rašyti teptukais. Su teptukais tai spalvas maišyti gali. Bet vis tiek nesigaudavo kaip žurnale, o norėjosi, kad gautųsi.

Pradėjom po Vilnių daryt ekskursijas, žiūrėt, ką kur galima rast. Jeigu išgirstam, kad kažkur atsirado naujas graffiti, važiuojam ten jo žiūrėt. Važiuodavom su troleibusu žiūrėt kažkokio vieno parašo, kurį kažkas su markeriu ant palangės parašė. O jeigu tai būdavo spalvotas piešinys ant sienos...! Anksčiau nebuvo spalvų, nes brangiai

O koks jūsų tikslas buvo? Atkartoti? Taip. Aišku, galvodavom ir savo, bet matydami spalvotas raides, piešinį šalia, spalvotą foną, komandos pavadinimą – tą standartinį privalomą rinkinį atrasdavom sau patinkantį stilių ir bandydavom atkartot. Prisiminiau, kad net ir straipsnis apie mane buvo išėjęs.

«


INTERVENCIJA Jis turėjo neigiamą potekstę? Ne. Žinot, man tas laikotarpis labai patiko. Buvo etapas, kai graffiti beveik neegzistavo, Vilniuje galėjai kokius 4 ar 5 piešinius pamatyt. Mamania ir Požemis buvo kelis darbus nupiešę. Tada buvo antras etapas. Kai pradėjo piešti daugiau, visiems buvo įdomu. Atvažiuodavo LRT, filmuodavo, klausdavo: „Na, papasakok, kas yra graffiti? Prasidėjo judėjimas. O trečiame etape, kuomet visi jau žinojo graffiti, prasidėjo egzotika – piešimas ant traukinių. Aš gal pora kartų ant jų piešęs, man kažkaip nepatiko. Žinot, užsienyje važinėja traukiniai per miestą, o pas mus – per mažus miestelius, dar ir stotys už miesto, niekas tų piešinių nemato. Būdavo tik nuotraukai. Bet kiti labai daug piešė. Prie mano namų buvo traukinių depas, tai aš ekskursijas darydavau žurnalistams. O piešiniai tobulėjo taip: po teptukų prasidėjo purškiami dažai. Užvežė purkštukų. Beje, purkštukų, iš pradžių mes ieškodavom po šiukšlynus, nuo dezodorantų. Būdavo nelabai koks užsiėmimas, bet užtat turėdavom daug gerų purkštukų: storų, plonų. O kaip tu dabar? Pieši vienas ar su komanda? Turime komandą, jau 10 metų gyvuoja: tai mūsų rajono, Naujosios Vilnios, projektas. Kas tame rajone gyvena, vos ne automatiškai patenka į komandą, labai šauniai sekasi tą judėjimą išlaikyti. Komanda vadinasi NWS, nėra labai populiari Lietuvos mastu, bet mums labai svarbi. Bendrauju su daug komandų. Ar kažkaip atskiri asmeninius ir komandinius darbus? Aš išgyvenu iš piešimo. Bet raidžių piešti beveik netenka, turiu piešti tai, ko nori užsakovas. Mano svajonė buvo gyvent iš piešimo ant sienų, o kai pradėjau tai daryt, pasidarė nuobodu. Jeigu dabar galėčiau mesti, norėčiau piešti tik raides, tą tikrąjį graffiti.

«

28

Eskizas Worms, EKU 2010

Kiti mano darbai, apie 90 %, daryti nelegaliai. Nesakau, kad mes specialiai taip darom. Darom taip, nes taip išeina. Aš nemanau, kad graffiti turi būti tik nelegaliu. Bet kitaip piešti nėra sąlygų, ir man vienodai, aš tiesiog noriu piešti ir piešiu ten, kur yra vietos.


29

Graffitistas yra tas, kuris piešia raides. Gal daug kam nesuprantama, nepatinka, bet taip yra. Gali tas raides papuošti, nebūtinai jos turi būti vienos, bet nereikia persistengti. Nereikia raidžių ir atmesti. Būdavau renginių komisijoje: pamato raides ir iškart atmeta arba liepia iki minimumo sumažini. Visi graffiti pamiršo ir nori street arto.

«

Graffiti konkursai Lietuvoje. Ar užtenka erdvės pasireikšti? Dabar ne. Gaila... Anksčiau, tais gūdžiais 2004 metais, kai, atrodo, graffiti beveik nebuvo, vyko graffiti konkursai. Piešk, ką nori: raides, street artą. O dabar, kai viskas, atrodo, užsisuko, į konkursus graffitistų neatrenka.


31 Nesuteikia progos piešti raides. Kai būnu kokioje komisijoje, sakau, kad nevadintų renginio graffiti renginiu; reikia vadinti street arto renginiu, tada visiems viskas bus aišku.

«

The Taylor, EKU 2013

Mars Attacks, EKU 2012

Kokios tavo mylimiausios vietos Vilniuje? Gamykla pas mus Naujojoje Vilnioje. Ten jau tiek sluoksnių... Iki šiol ten daug kas piešia. Todėl greit užpiešia tavo piešinį. Bet dabar gerai, yra fotoaparatai, nufotografuoji, gali atleisti už ušpaišymą (šypsosi). Tai piešimas ant kitų piešinių jau atleistinas? Tai blogai, nes pilna mieste vietų, kam piešti ant viršaus. Jei tai legali vieta – nieko nepadarysi, ten piešti gali visi. Bet mieste neatleidžiama, anksčiau to nebūdavo, dabar – būna. Visada pasirašai po savo piešiniais? Tikrai taip. Parašas būtinas! Aš savo komandos narius agitavau, kad ir datą būtinai rašytų, kai eini pro piešinį po poros metų, žinai, kada jis padarytas, įdomu. Radau savo 1999 metais pieštą piešinį, Naujojoje Vilnioje, buvo nerealu. Man nesinori vien į centrą lįsti, norisi, kad mūsų rajonas būtų išpieštas ir taptų graffiti sostine (juokiasi). Ar keičiasi ten vietinių požiūris į graffiti? Net nežinau. Jaunimas su tuo užaugo ir kai kurie dabar yra kokių įmonių direktoriais, prašo jų ofisuose piešti, kad padarytumėme „taip, kaip

«

«

Tai negalima dėti lygybės ženklo tarp street arto ir graffiti? Anksčiau mes vadinom taip pat, bet dabar atsiskyrė. Ten, kur pamatysi piešinį, nepamatysi raidžių, kaip ant Lietuvos kino teatro. Iš pradžių aš supykau, nes man labai nepatinka kai gadina kitų piešinius. Bet iš kitos pusės, iš pradžių ten buvo raidės ir užpiešė jas... Tad, kas pirmas pradėjo terlioti? Žmonės supranta, kad jeigu ten nupieštos rankos, tai gražu, jeigu raidės, tai – terlionė ir gali daryti, ką nori. Kas ten yra dabar, galiu pavadint graffiti.


«

INTERVENCIJA

UAB „Manodrabužiai.lt“ interjeras, EKU 2013 Sergej Puzanskij nuotraukos (Lamų slėnis)

gatvėje“. Vyresnių kartoje vieniems patinka, kitiems – ne. Buvo vieną kartą policiją iškvietę, visai nesenai. Po renginių, padidėjusio viešumo, situacija pasikeitė. Anksčiau būdavo, kad per renginį ateina ir sako norintys, kad mes jiems daugiabutį namą išpieštumėme. Klausiam, kur? Sako, Naujojoje Vilnioje. Aišku, mes nepiešiam, nes reikia gyventojų leidimo, bet žmogus sako: „Ne ne, jeigu atvažiuos policija, sakyk, kad čia nuo Petro“ (juokiasi) Bet dabar nebenori, vieša nuomonė, kad tai terlionė, padarė įtaką. Tai viešumas - graffiti rykštė? Ne, bet... Kuo daugiau gaudo, baudžia, tuo graffiti pasidaro paprastesni ir nebe gražūs eiliniam žmogui. Anksčiau ateidavom dieną, piešdavom po daugiabučio palangėm, atėjusios bobutės – patys pikčiausi žmonės – sakydavo, kaip gražu. Jeigu per Kalėdas piešdavom, tai sakydavo, kad dar Kalėdų senį nupieštumėm, pro langus matys, tai bent gražu bus. Piešiniai būdavo gražūs, nes

daugiau laiko galėdavai jiems skirti, o dabar turi skubėti, kad tavęs nepagautų. Ar nuo pat graffiti atsiradimo jame buvo nelegalumo principas? Taip. Visada jis buvo nelegalus. Baudos didelės, į kalėjimą sodindavo. Aš kalbėjau su vienu prancūzu, kuris sėdėjo už tagų piešimą vienoj kameroj su pardavinėjusiu heroiną. Visada tai buvo nelegalu, bet, pavyzdžiui, Niujorke, kaip alternatyva vyksta parodos, jau nuo 1987 metų, kažkas tokio. Turi kokių užsienio piešėjų, kuriuos seki? Anksčiau būdavo tokių. Buvo senieji amerikiečiai, vokiečiai, dabar gal Mad C, Smash 137… O lietuvių tame tarpe yra? Lietuviai beveik nepiešia tokių spalvotų. Šiaip visi nustojo piešti... Šeima, vaikai. Tai ką daryti? Reikia renginių, reikia žurnalo! (visi juokiasi)

32


«

33

Asmeninis portretas, EKU 2013 Drobė 120 x 80 cm, mišri technika


34

INTERVENCIJA

BANGINIS? ERELIS? PELIKANAS? TUKANAS TEKSTAS IR FOTOGRAFIJOS ELINGA NOREIKAITĖ

mano dėmesį dar prieš keletą mėnesių vilniuje patraukė prie prašmatnios miesto diskotekos, įsikūrusios vilniaus ir islandijos g. sankirtoJE, nupieštas paukštis su cilindru, lazdele ir prierašu: „grafas grifas“. „Koks įžvalgumas...“ – maniau tada. Atsekusi keliu pas grifo autorių, jį šiandien pristatau jums, Nepristatydama jo vardo ir pavardės (tegu čia jis bus A. A.). JIs pats vienus girdi jį vadinant paukščių piešėju, kitus – erelių autoriumi, o paklaustas, Kaip reikėtų jį vadinti, atsako, jog jam mieliausias tukano slapyvardis

« ««

Piešinys Vilniaus ir Islandijos g. sankirtoje

«« «

Piešinys Gedimino pr., priešais Seimą, prie pat didelio banko padalinio Piešinys Tauro kalno papėdėje, stotelėje Lukišių a.


35 Su A. A. lyg tyčia susitariam susitikti prie „Grafo grifo“, pasilabinam ir nukeliaujam taukšti prie arbatos puodelio su mėtiniu sirupu. Pašnekovo energingumas mane greitai atgaivina, o po kiekvieno jo atsakymo man kyla vis daugiau ir daugiau klausimų... PRADŽIA Pirmiausia klausiu, nuo ko viskas prasidėjo. „Net nežinau, kaip prasidėjo. Aš visą laiką norėjau piešti, turėjau mintį, kad visai norėčiau piešti gatvėje“, – sako A. A. Namuose tuo metu gulėjęs nuo dviračio dažymo likęs dažų flakonas. Vaikinas prisimena, kad pirmąjį kartą piešti išėjo naktį, „po baliaus“, po nesėkmingo bandymo užkalbinti merginą. „Nepavyko, baisiai susinervinau ir norėjau kažkaip išsilieti. Pasiėmiau iš namų tą flakoną ir pradėjau paišyti banginius, nes tai buvo vienintelis paveiksliukas, kokį mokėjau“. A. A. prisimena, kad iš vaizdinio, pirmiausia gimusio galvoje, išėjo toks piešinys: plaukiantis, inkarą numetęs banginis, ant inkaro sliekas, o narai plaukia aplink. „Mintis tokia, kad žuvis žvejoja žmogų“, – aiškina vaikinas. Tik po šio piešinio gimė paukščių personažai. APIE POJŪČIUS A. A. sako, kad apie išgyvenimus piešiniant galima pasakoti daug, ir jie yra pagrindinė varančioji piešti jėga. „Jausmas yra toks, lyg žaistum žaidimą. Aš atsimenu: išlindau tą naktį, flakonai kišenėje, aš pasislėpęs, pravažiuoja mašina, aš išlendu, papaišau. Tada pravažiuoja policija. Šaltas prakaitas. Galvoji, kad tavęs ieško. Tai – visiškas žaidimas“.

«


36

AKTUALIJA

«« „Prie lito buvo geriau“ Rotungo g. prie įsukimo į Gedimino pr.

« „Hip Hopis“ Jasinskio g.

PAUKŠČIAI Pirmasis vaikino piešinys buvo banginis, tačiau daugiausiai ant Vilniaus miesto sienų „nutūpė“ paukščių: pelikanų, tukanų ir erelių.Todėl klausiu, kaip ir kodėl gimė paukščiai? A. A. sako, kad į visus piešiamus gyvius žiūri kaip į personažus, uždeda

jiems skrybėlę ar užsega varlytę. Paukščių piešiniai pirmiausia buvo nupiešti sąsiuvinyje ir turėjo tokį pranašumą: paukščiai panašūs į žmones. Prieš maždaug 5-is metus Vilniuje gyvūnus kūrė Stryt animals. „Aš sakyčiau, paišau jo stiliumi, tik ne gyvūnus, o paukščius“.


37

viešumas Paklaustas apie pasirengimą naktiniam piešimui, A. A. pasakoja užsivedęs: „Aš turiu visą aprangą, pirštines. Anksčiau balionus laikydavau skirtingose vietose. Kartais daugiau ar mažiau pasidarau atsarginį pabėgimo planą. Bet kartais bėgti nėra kur, pavyzdžiui, prie Seimo, o ir erdvė filmuojama iš visų pusių“. Išgirdusi pašnekovą minint Seimą, pūpsantį miesto centre, kuriame žmonių srautas – didžiausias, užduodu klausimą apie matomumą: „Kuo daugiau žmonės mato, tuo efektyvesnis piešinys?“ A. A. sako savo darbais nenorintis nieko pasakyti praeinantiems, o tiesiog besimėgaujantis pačiu jausmu piešiant. „Čia grynai

mano asmeninis noras, neturiu kokių nors konkrečių vertybių, kurias norėčiau perteikti“. Norą būti atpažįstamu, žinomu, vaikinas vadina ne rizika, bet išdidumu. Būti žinomu jis nenori. „Man labai patinka Solomonas, jis yra pačių šalčiausių nervų. Jis ateina į vietą. Paišo 3-4 minutes į nieką nežiūrėdamas ir dingsta“. PLANAI Vaikinas norėtų nupaišyti 100 skirtingų personažų, nes „100 – geras skaičius. Didelis ir sunkiai pasiekiamas“. Šiuo metu jį sustabdyti nuo piešimo galėtų nebent milžiniška bauda, tokia, dėl kurios „reikėtų keisti visą gyvenimą. Taip pat motyvacijos trūkumas“. Dar tardamasi dėl susitikimo, A. A. pasakojau apie Idiot Mag ir kad jo idėja kilo dirbant su portugališku leidniu. Vaikinas pasidžiaugė Porto mieste buvęs, todėl pokalbio pabaigoje nutariu paklausti, kokie jo įspūdžiai apie gatvės kultūrą ten. Vaikinas sako, kad Porto gatvės kultūra pirmauja palyginus su Lietuvos miestais. „Būdamas ten pastebėjau ne tik graffiti, bet kas gatvėse dedasi apskritai, šiuo metu Porto lenkia mus 10 žingsnių. Gal tai yra susiję ir su Idiot Mag veikla Porto mieste“, – svarsto vaikinas. Jis norėtų prisidėti prie šios kultūros augimo Vilniuje. „Aš norėčiau, kad atsirastų fondas ir remtų šį meną…“

Taip. Mes irgi norime, kad atsirastų. Ir remtų. Tik kaip tuomet su ta išreikšta pagrindine idėja, jog graffiti esmė nelegalumas…? Tuomet į Seimo kamerą reiks… Šypsotis…? Vis dėlto spręsti, kas mūsų gatvėse menas, paliekame jums. Tik teigiame viena ir užtikrintai: patinka mums šie paukščiai ar nepatinka, patinka kas nors kita ar irgi nepatinka, o gal apskritai nepatinka, tai – mūsų miesto kultūros dalis.

VIETOS „Grafas grifas“ prie prašmatnaus sostinės klubo atsirado sąmoningai. Vis dėlto, vietos krupščiai renkamos ne visada, A. A. prisipažįsta, kad yra buvę naktų, kuomet „ėjom su draugeliu per miestą ir paišėm bet ką, kad tik vandalint“. Išgirdusi tai, aš šypsausi ir „pagiriu“ A. A. už nuoširdumą, nemelavimą „apie gilias prasmes“ sau ir kitiems, o jis priduria, kad norėtų viską detaliai apgalvoti visada, tačiau tenka operatyviai naudotis laisva gera vieta. „Supranti, geros vietos mieste yra jau užpaišytos, tuščios geros gatvės išsilaiko vieną arba dvi naktis maksimum“. A. A. sako piešdamas besilaikantis vienos pagridninės taisyklės: negalima piešti ant kito žmogaus darbo. „Čia kaip draugai. Negali ant draugo paišyti. Jeigu matai 2005-aisiais, 2007-aisiais uždėtą bombą, iš pagarbos negali nieko šalia daryti“. Visuomet labai įdomu, kaip piešėjai skirsto piešinius ant sienų, todėl ir paukščių autoriaus klausiu, ar turi meniškumo-šiukšlinimo skalę. „Graffiti, savo parašo visur dėjimas, yra vandalizmas. O street artas irgi yra vandalizmas, bet jis toks vandalizmas, kuomet nežinai, gerai tai ar blogai“, – pateikia savo nuomonę A. A. ir priduria, kad pagrindinė graffiti idėja vis dėlto yra piešti nelegaliai.


KULT的RA


facebook.com/pages/Šiandien-Sužinojau

40

KULTŪRA

Žymusis rašytojas Edgaras Alanas Po 1827 m. 50 kopijų tiražu išleido eilėraščių rinkinį „Tamerlanas ir kiti eilėraščiai“ . Rinkinio Po tyčia nepasirašė tikruoju vardu – norėjo pažiūrėti, ar eilėraščiai susilauks pasisekimo, jei niekas nežinos, kas jų autorius. Pasisekimo eilėraščiai nesulaukė, ir dabar „Tamerlanas“ laikomas viena rečiausių knygų JAV literatūroje. 2009 m. viena originalaus leidimo kopija buvo aukcione parduota už 662 tūkst. dolerių.

1885 m. Markas Tvenas, pavargęs nuolat ginčytis su leidėjais, nutarė, kad knygas leis pats. Jis įkūrė leidyklą „Charles L. Webster & Co.“. Nors jokios patirties kaip leidėjas Tvenas neturėjo, jam iš pradžių sekėsi puikiai – „Heklberio Fino nuotykiai“, pirma leidyklos išleista knyga, susilaukė didelio pasisekimo. Tačiau vėliau leidyklai reikalai klostėsi sunkiau ir 1894 m. ji užsidarė.

Grupė „Radiohead“, 2007 m. išleisdama albumą „In Rainbows“, vadovavosi filosofija: „kadangi albumas vis tiek bus „nupiratautas“, mes tai padaryti galime ir patys“. Albumą buvo galima parsisiųsti iš grupės puslapio, sumokant norimą sumą. Taip grupė išvengė bendradarbiavimo su įrašų leidimo bendrovėmis.

Dabar Eminemo vardą žino visi. Tačiau karjeros pradžioje, būdamas niekam nežinomas, reperis savo muziką platino pats. Pirmąjį jo albumą „Infinite“ 1996 m. mažu tiražu išleido vietinė Detroito įrašų platinimo kompanija. Eminemo negrojo radijo stotys, niekas įrašų nepirko, ir jis griebėsi šiaudo – ėmė pardavinėti savo diskus iš mašinos bagažinės. Tikslų parduotų įrašų skaičių dabar nustatyti sunku, tačiau manoma, kad Eminemas taip pats pardavė apie 500 pirmojo albumo kopijų.

Legendinį JAV režisieriaus Franko Capros filmą „Nuostabus gyvenimas“ („It‘s A Wonderful Life“) per Kalėdas amerikiečiai žiūri taip pat ištikimai kaip lietuviai „Vienas namuose 2“. Tačiau filmo pasaulis nebūtų išvydęs, jei ne rašytojo Phillipo Sterno ryžtas. Jis novelę „Didžiausia dovana“ parašė 1939 m., o tada, neradęs leidėjo, pasidarė 200 kopijų ir per Kalėdas išsiuntinėjo draugams bei pažįstamiems. Viena kopija atsitiktinai pasiekė kino studiją, kur prodiuseriai nutarė, kad pagal ją gausis puikus filmas. 26 vieta iMDb populiariausių filmų sąraše įrodo, kad jie neklydo.

#ŠiandienSužinojau


41

tekstas TISH, VertĖ ir redagavo Elinga Noreikaitė

UTOPIJOS IR LABIRINTAI


KULTŪRA

Kurti viršelį pirmajam Idiot Mag numeriui ir jį iliustruoti mes pakvietėme vieną žinomiausių šių dienų iliustratorių, pripažinto žurnalo „Lurzer's archive“ tituluotą viena iš 200 geriausių pasaulio iliuSTrATorių — portugalę ANA ARAGÃO KAS JI? Ana gimė prieš 30 metų Portugalijoje, Porto mieste, kuriame ji mėgsta važinėtis dviračiu ir dirbti. Ji prisimena vaikystėje nuolat piešusi, tačiau, atėjus metui rinktis mokslus, Ana stojo į architektūrą (Architektūros fakultetą Porto Universitete), pasirinkdama tai dėl priežasties „nes tiesiog“. „Tai buvo atsitiktinis pasirinkimas, tikriausiai, aš net nežinojau, apie ką tos studijos, tačiau savo sprendimu esu patenkinta. Jei nebūčiau studijavusi architektūros, temos, kurias tyrinėju piešdama, greičiausiai, būtų visai kitos.“ Ir kokios tai temos? Ana užtikrina mus: „utopijos, įsivaizduojami miestai ir labirintai“. Šios iliustratorės herojai ne Stebuklinga moteris ar Betmenas, o Escher, Piranesi, Duchamp, Saramago, Jorge Luís Borges, Paula Rego ir kiti.

«

«

42

«

„Climbscape“

„Dear Future“, Lisabonos trienalė 3013


44

KULTŪRA

Mėgsta maišyti

«

„Decadent Beauty“ (liet. k. „Dekadentiškas grožis“)

Ana mėgsta maišyti stilius, naudoti skirtingas technikas (ypač myli „seną plunksnakotį ir popierių“) ir narstyti detales. „Pasimetu savo piešiniuose. Ir vairuodama pasimetu!“ – prisipažįsta šypsodamasi. Paklausta apie įkvėpimo šaltinius, Ana prisimena visas jai svarbias patirtis ir atsakydama nepateikia „kažkas dieviško, nusileidžiančio iš dangaus“ klišės: tai viskas, ką ji išgyveno, kelionės, filmai, muzika ar knygos, kurie jai tapo „nuostabia naujų įsivaizdavimų pradžia“.

«

« „Noite Branca Braga“ (liet. k. „Bragos Baltoji Naktis“) 2013


45


KULTŪRA

Tai matome visuose jos darbuose, kur, pavyzdžiui, skleidžiasi jos susižavėjimas miestais. Arba Anos žodžiais: „Mano miestai pasakoja ne jų pastatų, bet juose gyvenančių žmonių istorijas“.

Dievaičiai Iliustracijos pasaulyje, Ana atranda „nepaprastų“ darbų, pavyzdžiui, Paul Steinberg, Quino, Mattias Adolfsson, Jared Muralt, Yann Kebbi, portugalų Gonçalo Viana, Vasco Mourão ir Mário Belém darbus. „Aš vis dar atradinėju iliustracijos pasaulį“. Buvusiems Portugalijoje ar bent truputį ją pažįstantiems, nesunku Anos darbuose pamatyti šios šalies kultūros detales, pavyzdžiui, būdingą architektūrą, spalvas ir pan. Ana portugalų architektūrą laiko „didinga, ir tai parodė istorija bei pripažinimas“.

«

46

«

„These Bridges“ 2013


47


49

« „Globo Cativo“ (liet. k. „Pasaulis Nelaisvėje“) 2012


50

KULT的RA


51

Mėgstamiausi Didelį įkvėpimą Anai sukėlė Portugalų fotografijos centre pernai metų rudenį vykusi paroda, pavadinimu Eudóxia tapestry. „Buvo netikėta pamatyti vieną iš savo darbų visiškai kitokiame formate“. Vienas naujausių Anos projektų – limited edition gobelenų serija, įkvėpta Italo Calvino knygos „Nematomi miestai“ (privaloma perskaityti); asmeninę gobelenus pristatančią parodą planuojama suorganizuoti šiemet. Ana palieka ir kitokias žymes, pavyzdžiui, mūsų pirmąjį numerį, kaip ir pirmąjį portugališką spausdintą numerį, viršelyje ir skiltyse puošia jos iliustracijos. Darbas su pirmuoju išspausdintu portugališku Idiot Mag ir pirmuoju lietuvišku Idiot Mag numeriu Anai buvo patirtis, atnešusi „didžiulį

«

„Eudóxia“ 2011

«

„Vila Nova de Cerveira“ 2011

malonumą“, ji labai žavisi „visos komandos, taip smarkiai tikinčios projektu ir jį auginančios, stiprybe ir atsidavimu“.

Ir mes labaI žavimės Ana taip pat. Jei norėtumėte artimiau susipažinti su Anos darbais, apsilankykite jos internetO puslapyje, Facebook ar Instagram PASKYROJE. Ir pasiklyskitE jos labirintuose ir miestuosE… • FACEBOOK.COM/AANAARAGAO ANAARAGAO.COM websta.me/n/aanaaragao


52

TENDENCIJOS

Apie muziką ir medijas su „Deeper Upper“


53

Vikos Paškelytės nuotrauka

tekstas JORIGĖ KUZMAITĖ

Muzika, veikiausiai, bus vienas tų menų, kuris, laikui bėgant, sparčiausiai keitėsi veikiamas naujųjų technologijų ir, tikriausiai, labiausiai pasinėrė į virtualų pasaulį. Užuot skambėję koncertų salėse, šiandien įvairiausi garsai mūsų ausį vis dažniau pasiekia ausinių laidais, naršyklių skirtukais, mygtukų paspaudimas ir negana to – dar yra palydimi ir įvairiausių vaizdų. Ištisa nauja industrija


54

KULTŪRA Muziką šiandien girdime eidami „Akropolių“ promenadomis, iš pravažiuojančių automobilių pavasariškai atvertų langų, autobusų stotelėse, šioms pradėjus netikėtai, gan įkyrokai, bet dainingai ką nors reklamuoti, girdime net ir nedidelėse užmiesčio krautuvėlėse, kur per „Teleloto“ žaidimo taip išpopuliarintą magnetolą plyšauja kokia nors vietinė radijo stotis. Galiausiai klausomės ir patys, nuolatos, kasdien, visaip kaip išgalim, dar ir duše uždainuojam. Įdomu, kiek muzikinių kūrinių mus pasiekia per dieną. Reklaminių pranešimų, sako, kad apie 1000. Kas paskaičiuos, kiek dainų? Svarbu ir tai, kad tuo pačiu mes ne tik klausomės, bet ir diena iš dienos socialiniuose tinkluose ar žiniasklaidoje sekame savo mėgstamų muzikantų gyvenimus ir visada, bent jau mygtuko paspaudimu dalyvaujame koncertuose. Na ir kas, kad beveik niekada nenueiname – juk taip dažnai norisi verčiau nusipirkti kavos puodelį vertą dar ne visai pamirštų dešimt lietuviškų pinigų. Tada pagalvoju, kaip galiausiai gyventi tiems, kurie savo gyvenimą norėtų sieti su muzika ir net iš to pragyventi? Ar įmanoma? Ir kaip išsiskirti iš muzikinės gausos? Ir kaip sujungti virtualų pasaulį su realiu? O gal apskritai šiais laikais kūrybinis potencialias yra nebesvarbus, jei tik moki gerai verslauti, vadinasi - pasitelkti naująsias technologijas ir tobulai jas valdyti, kartu valdant ir beribę pasekėjų minią? Aš visai mėgstu dramatizuoti, tad, atrodo, beliktų susigriebti už galvos. Bet galiausiai viskas yra gerai – muzikinės industrijos maišatį draugiškai išnarpliojame ir taškus ant i sudedame su perspektyviais muzikantais iš grupės „Deeper Upper“. Jie sako, kad šioje situacijoje naujovių jokiu būdu nereikia baidytis, o verčiau išnaudoti jų teikiamą naudą. Bet apie viską iš pradžių. Pokalbiui kaip tyčia susitinkame prie to dešimtlitinio kavos puodelio, kažkurį balandžio vakarą. Panašu, kad šiek tiek lynoja. Pirmiausia,

susipažįstu su pašnekovais. Viskas vyksta maždaug taip: „Sveiki, aš Jorigė, gal galite prisistatyti ir Jūs?” Pradeda Kęstas: Esame grupė „Deeper Upper“ (visi nusijuokiam). Grojame keturiese: esu aš, vokalistas Kęstas, Ignas groja gitara, Evaldas – klavišais, būgnais – Rimas. Kartu grojame jau kiek daugiau nei keturis metus. Mūsų grojamas stilius – daugiau mažiau indie rock. Elektrifikuotas indie rock. Nors, aišku, sunku įsisprausti į tam tikrus rėmus. Ignas: Dėl grojamo stiliaus iškyla nuolatinė diskusija, ypač kai kas nors pavadina mus roko


Ryčio Šeškaičio nuotrauka

Niekada savęs nevadinome klasikinio roko grupe — kaip tik stengiamės pabėgti nuo Tradicinių stilių

grupe. Tada tarpusavyje pasitariam, ką mes iš tiesų grojam, bet taip ir nenusprendžiam iki galo… Niekada savęs nevadinome klasikinio roko grupe – kaip tik stengiamės pabėgti nuo tradicinių stilių, ypač naujame albume, kur atsirado daugiau elektroninių garsų. Nežinia iš tiesų, kur ir tie rėmai yra… Susipažindama dar tradiciškai pasidomiu, kas labiausiai grupę įkvepia kūrybai. Bet sužinau, jog tai – labai platus spektras. Per platus. Kiekvienas domisi skirtingais dalykais, tai negi dabar pradėsi čia vardinti… O įkvepia juk ir pats gyvenimas, paprasčiausi nutikimai,

santykiai, aplinka, išgyvenimai, jausmai. Ryškiai per daug, tad paliekame tai kitam interviu, tik dar pasitikslinu, ar nesusipyksta vaikinai, kai reikia sukurti bendrą kūrinį, bet pasirodo, viskas yra labai draugiška ir dainos kuriamos tik kartu – nėra taip, kad vienas kuris parašytų, o paskui visi išmoktų. Gražu, komandiška. Toliau man labai smalsu, ar teko „Deeper Upper“ karjeros pradžioje groti garažuose. Gal kiek ir per daug amerikietiškų filmų prisižiūrėjau, bet visgi, įdomu, kaip Lietuvoje jauna muzika gimsta. «


56

KULTŪRA

«

Albumo „Ceremony“ (2015) viršelis, aut. Martynas Pavilonis

Ignas: To stereotipinio etapo, kaip rodo filmuose, kad muzikantai neturi kur miegot, už ką pavalgyt, groja kokiam apšnerkštam rūsy ir geria alų visą dieną (juokiasi), mums pavyko išvengti. Nuo pat pirmų dienų turėjome kiek kultūringesnę studiją, o dabar turime įsirengę visą butą, kuriame galime ir gyventi, ir kurti. Tą etapą, kai neturėjom nei įrangos, nei pakankamai erdvės, labai greitai pralenkėme, ir jis buvo ganėtinai trumpas. Dabar turime viską… Tereikia rasti tinkamą metą ir nuotaikas kūrybai. Gera pradžia, pusė darbo – ne veltui šiandien esate tarp žinomiausių Lietuvos indie (ir ne tik) scenos atlikėjų. Koks, jūsų manymu,

būtų didžiausias grupės pasiekimas? Kęstas: Kiekvienu kūrybos etapu pasiekimai yra vis kiti. Tam tikru momentu tai buvo T.Ė.T.Ė. apdovanojimas, tam tikru momentu buvo mūsų pirmo EP išleidimas. Esame laimėję ir „EuroMusic Contest“ Paryžiuje. Tai buvo labai didelis pasiekimas, savęs įvertinimas ir paskata. Bet iš esmės, kiekvienas laimėjimas, išleidimas kažko naujo, dainos sukūrimas jau yra mums pasiekimas. Ignas: Tiesiog laikui bėgant tie pasiekimai stambėja, atrodo vis vertesni už buvusius, tad norisi tikėti, kad didžiausi pasiekimai dar bus. :) Ar turite kokių svajonių, ką norite pasiekti?


57

To stereotipinio etapo, kaip rodo filmuose, kad muzikantai neturi kur miegot, už ką pavalgyt, groja kokiam apšnerkštam rūsy ir geria alų visą dieną, mums pavyko išvengti

šiuo metu galime parodyti, su šiomis dainomis jaučiamės tvirčiausiai. Čia kaip ir su tais pasiekimais – ankstesni menkėja, nes atsiranda nauji, didesni. Taip ir su albumu, naujos dainos mums atrodo daug stipresnės, negu visa buvusi kūryba. Albumas buvo palydėtas ir profesionalaus muzikinio klipo „Unity“, kuris sulaukė nemažai dėmesio ir pagyrų. Kaip patys vertinate šį kūrinį? Evaldas: Į šį klipą buvo įdėta labai daug darbo iš visos komandos, kuri jį darė. Tai irgi tam tikras pasiekimas, kuriuo labai džiaugiamės. Tikime, jog šis klipas turi labai teisingą žinutę, kuri dar labiau sustiprina tiek naujo albumo idėjas, tiek musų kūrybos vertybes: norime pranešti žinią, jog muzika suvienija, emocijos suvienija, veiksmai suvienija. Taip paskatinime jausti, gyventi, džiaugtis ir iš čia ir tas pavadinimas „Unity“ (liet. k. vienybė).

Taip kalbėdami apie šias įvairias muzikinių grupių išraiškos priemones, žingsnis po žingsnio keliaujame link svarbiausios ir viso numerio temos – self-publishing (liet. k. savilaida). Visų įmanomų priemonių, kurias šiais laikais pasitelkia muzikantai, norėdami savo kūrybą paskleisti kuo plačiau, link. Klausiu ir „Deeper Upper“, kaip elgiasi jie, bendraudami su savo auditorijomis ir pranešdami žinią apie savo kūrybą. Ignas: Daugiausia veiksmo, žinoma, vyksta virtualioje erdvėje. Naudojame visas pagrindines veikiančias socialines platformas. Jeigu kalbant apie albumą, jį galimą rasti visose elektroninėse muzikos parduotuvėse, pavyzdžiui, Itunes, Amazon.com, Spotify. Tiesiog stengiamės padaryti, kad mūsų muzika būtų visiems prieinama. Socialiniai tinklai: koks jų vaidmuo muzikantų kūrybos viešinimo procese? Ignas: Socialiniai tinklai šiuo metu – pagrindinė platforma. Galima daryti kažką ir tradicinio, plakatus gatvėse kabinti, bet jeigu erdvėje, kur tą muziką galima pasiklausyti, atsisiųsti, pažiūrėti, nebus informacijos, veikiausiai, naudos bus mažai. Vien dėl to, kad tai yra nauja, nereikia to baidytis. Mes norime būti išgirsti ir dėl to naudojame aktyvias priemones. Kaip reaguojate į tai, jog šiandien beveik visi, bent kiek įvaldę kompiuterines programas, gali kurti vienokią ar kitokią muziką ir ją platinti? Kaip Jums sekėsi atrasti savo nišą, įsilieti į rinką, išlikti ir kovoti su muzikos pertekliumi – juk kasdien atsiranda naujų atlikėjų. Evaldas: Tas perteklius labiausiai jaučiamas, kai pradedi domėtis muzika ir jos ieškoti. Tada supranti, kiek daug visko vyksta, kiek daug geros muzikos yra pasaulyje. Šiais laikais tame pertekliuje nugali visgi tie, kurie geriausiai sugeba savo muziką paviešinti, komunikuoti, pasiekti didžiausias auditorijas. Nes neišgirsta muzika gali būti pati gražiausia pasaulio muzika, bet ji bus neišgirsta. Ir visos tos platformos, socialinės medijos padeda tai padaryti. Apskritai, apima toks jausmas, kad gyvenimo erdvės yra atsiskyrusios į dvi dalis.

«

Ignas: Turim (juokiasi). Sugrot stadionuose šimtatūkstantinėm miniom! Taigi, kūrėt kūrėt ir sukūrėt naują albumą. Apie ką jis? Evaldas: Albumas vadinasi „Ceremony“, jį sudaro 4 dainos. Gana ilgai galvojom pavadinimą – mąstėm, ką mums reiškia tos dainos ir ką apskritai mums reiškia kūryba. Galiausiai priėjome analogiją su ceremonija – visas kūrybinis procesas yra tam tikra prasme iškilimingas, tarsi savotiška ceremonija. Ir tai atsispindi mūsų naujame albume. Ignas: Galima net atskirą interviu daryti apie albumą! Apskritai, tai yra geriausia, ką mes


KULTŪRA

Evaldo Jo nuotrauka

58

Elektronika! Elektronika turi šiek tiek daugiau potencialo, yra daugiau festivalių. Tiek ir anksčiau, tiek ir dabar elektroninė muzika turi savo vardą kaip geras lietuviškas produktas


59 Internetinis pasaulis ir realusis. Ir realiame pasaulyje pasiekiamumas yra labai mažas – eini gatve ir matai tik tai, ką matai, o internete ribos, laikas tarsi išnyksta, informacija yra gaunama daug greičiau, plačiau ir tuo reikia naudotis, kad būtum išgirstas. Kaip manote, ar Lietuvoje dar yra erdvės naujiems kūrėjams? Ignas: Erdvės tikrai yra, tas matoma vien pažvelgus į festivalius – visur pasirodo praktiškai tos pačios grupės. Pagrindinis klausimas būtų dėl muzikos kokybės – naujų grupių yra ne tiek ir mažai, bet labai dažnai pasitaiko mokyklinio lygio kūrybos. Galbūt ir gerai, nes tokios grupės yra augančios, bet kartu sakyti, kad rinka yra perpildyta, manau, būtų neteisinga. Kitas klausimas, kurį taip pat reikėtų įvertinti – grojamos muzikos stiliaus ir potencialios auditorijos ryšys. Nemanau, kad yra labai daug indie rock stiliaus auditorijos. Panašu, kad kiti stiliai išsikovoja didžiąsias scenas. Kęstas: Elektronika! Elektronika turi šiek tiek daugiau potencialo, yra daugiau festivalių. Tiek ir anksčiau, tiek ir dabar elektroninė muzika turi savo vardą kaip geras lietuviškas produktas. Yra nemažai puikių pavyzdžių, kurie jau groja ne tik Lietuvoje. Ko palinkėtumėt jauniems muzikantams, kurie dabar gal, pavyzdžiui, dar garaže/rūsy groja? Kęstas: Tikėti, dirbti ir dar daugiau dirbti. Jausti, kas tau yra artimiausia ir dar dirbti. Užtenka rimtumų, pakalbėkime apie ką nors… Idiotiško. „Smagumų“ skyrelis. Sakykit, ką, pavyzdžiui, grojate/grotumėte merginoms po langais – savo kūrybos dainas ar kitų? Ignas: Man atrodo, nei vienas iš mūsų nėra toks muzikantas, kuris barškina gitara po balkonais. Nemokam lyg ir nei „Ilgo kelio“, nei nieko… (juokiasi). Ir iš tiesų ir grupę sukūrėme tam, kad galėtumėm groti visi kartu, o ne po vieną. Tai su grojimais po langais tas pats, nelabai gal mokam mes... Evaldas: Pratęsiant Igno mintį, kad negalim

groti po vieną, tai teko atlikti meilės dainą visiems keturiese. Per Kęsto vestuves. Kęstas: Taip, buvom visa grupė, bet mes grojom savo dainas. Ai, viena dar buvo apie Paryžių. Ignas: Na tai va, buvo, koncertas. Kiek kartų kaimynai kvietė policiją dėl triukšmo? Ignas: Kad mes turim normalią studiją. Hm, tai nėra tada „smagumo“… Ignas: Nėra, mes apskritai esame labai rimti. Susitinkam ir būnam rimti (juokiasi). Ir gerbėjai nieko neprikiaulina? Ignas: Gerbėjai irgi rimti (juokiasi). Ar turit kokių grupės tradicijų? Ignas: Prieš koncertus būnam rimti, susikaupę, dėl to kiti sako, kad mes pasikėlę. Po to, po koncerto viskas normaliai būna. Prieš lipant and scenos sujungiam rankas į vieną visumą, sušunkam grupės vardą (juokiasi). Ne, šiaip iš tikrųjų tiesiog stengiamės susikaupt, pabūti ramiai ir pagalvoti, kaip atrodysim ant scenos, ką darysim. Pabaigai - po vieną žodį, kuris apibūdina „Deeper Upper“. Evaldas: Unity! Ignas: Et, aš norėjau šitą sakyt... Kęstas: Maksimalizmas, perfekcionizmas. Ignas: Tada... Deeper... ir Upper! O beje, ką reiškia šis Jūsų pavadinimas? Ignas: Apibūdina mūsų pagrindines vertybes – ieškok kuo giliau ir atradęs pasieksi kuo aukščiau. Nežinia net, kaip lietuviškai pasakyti. Bet esmė, kad labai svarbus tas ieškojimo ir atradimo procesas. Supratau, linkiu tuomet nesustoti ieškoti ir, be abejo, atrasti. Ir galiausiai nepaklysti beribėje virtualybių jūroje, kuri, kaip jau nutarta, neišvengiamai mus plukdo sėkmės link. Tikiuosi. • deeperupper.com Facebook.com/DeeperUpper soundcloud.com/deeperupper


60

KULTŪRA

Lietuviško kino super herojai TEKSTAS: AGNĖ AUGUSTINAITĖ

Tomo Tumalovičiaus nuotrauka

Kas sakė, kad norint kurti kiną privaloma baigti specialius mokslus? Ar kažkas skundėsi, kad tam reikia didelių investicijų profesionaliai technikai ir pagalbiniam personalui? Visiškai ne! Ir tuoj sužinosite, kodėl...


61

Bet apie viską nuo pradžių... Sveikas, Mariau! Pirmiausia – tradiciškai – papasakok apie save: ką veiki gyvenime ir kaip esi susijęs su kinu? Studijavau ir įgijau informatiko specialybę, nes maniau „kad tai yra geriausia“, bet hobis, aistra, meilė yra kinas, filmai. Negaliu sakyti, kad susidomėjau tuo dar vaikystėje, tikrai ne. Augdamas daug sportavau, paauglystės laikais „ieškojau savęs“ visur: ir grojau, ir rašiau poeziją, fotografavau... Įstojęs į VGTU, pirmais metais nuėjau į studentišką teatrą, ten pradėjau vaidinti. Paskui pradėjau domėtis pačiu kūrybiniu procesu, pirmiausia – teatro, vėliau – kino. Ėmiau kurti trumpus juokingus filmukus, tik neturėjau tam daug laiko – studijavau, ėjau informatiko keliu. Bet noras kurti, filmuoti vis nedingo, o tik augo ir didėjo. Kaip save dabar galėčiau įvardinti? Net nežinau, turbūt esu „savamokslis filmmakeris“ (šypsosi)

O kaip ir kodėl atsirado „Problemų Tvarkytojas“? Idėja, kad norėčiau kurti pilno metro filmą, gimė gal 2009 metais. Sėdau rašyti. O pilno metro filmą parašyti – nelengvas darbas! „Sumečiau“ gal 30–40 psl., bet šis variantas taip ir liko nepanaudotas... „Problemų Tvarkytojo“ idėja gimė žiūrint Q. Tarantino filmą „Bulvarinis skaitalas“ (Pulp Fiction, 1994). Ten veikė vienas antraeilis personažas, ponas Vinstonas Volfas, į kurį žmonės kreipdavosi, kai skubiai reikėdavo sutvarkyti kokias problemas. Mane „užkabino“ to veikėjo koncepcija, galvojau, kaip vystytųsi to personažo istorija?

«

Idiot Mag Jums pristato Marių Pocevičių. Pagal profesiją – informatiką, pagal pašaukimą – kino kūrėją, šį pavasarį pristačiusį pirmą rimtesnį savo darbą – pilno metro vaidybinį filmą „Problemų Tvarkytojas”. Kol Marius dar čia ir jo nepasiglemžė Holivudas, skubame iš pirmų lūpų sužinoti kas, kaip, ir kodėl: KAS tas Problemų Tvarkytojas? KAIP jis atsirado Veisiejuose? Ir KODĖL jis valgo tiek daug kiaušinių? Ai, dar pamiršome klausimą ką?: KĄ filmavime veikė Kraujo departamentas???


62

KULTŪRA

Svarsčiau, ką kažkas panašaus galėtų veikti Lietuvoje? Iš pradžių šia tema internete atsirado 2 trumpi filmukai: „Problemų Tvarkytojas (short)“ ir „Problemų Tvarkytojas 2 (short)“. Paskui pradėjau stipriau

••• Kai pats prie to prisilieti – pasikeičia požiūris. Ir tokia neargumentuota nuomonė, kad „čia šūdas“, tampa visai nesvarbi, bereikšmė

••• vystyti idėją, ėmiau rašyti scenarijų. Galiausiai V. Volfo nebeliko, gimė naujas, lietuviškas superherojus. Na, gal ne super, bet herojus.

Kaip „Problemų Tvarkytojas” atsirado Veisiejuose? Aš iš ten kilęs. Labai myliu savo kraštą. Čia tokia maža duoklė jam. Kur ten augau ir kuo gyvenau – tos detalės matosi filme: sena technika, gamta, žmonės, vietovės, gatvės. Vieta filmui iš karto buvo numatyta. Rašydamas scenarijų jau įsivaizdavau, kur būtent vyks viena ar kita scena.

Apie ką šis filmas ir kam jis skirtas? Filmas yra apie Problemų Tvarkytoją (šypsosi). Tai mažo miesto, provincijos, nebūtinai Veisiejų, herojus. Ramiame ir taikiame miestelyje jis daro žmonėms gerus darbus. Ir tada įvyksta nusikaltimas – pagrobiamas mero sūnus. Taip „užkuriamas“ veiksmas, o kas ir kaip ten klostosi – pažiūrėsit, pamatysit (šypsosi).

Auditorija? Yra iškilęs tas opus klausimas dėl šauktinių kariuomenės, į kurią nori imti 19–26 metų jaunuolius. Tai mes su komanda juokavome, kad filmas skirtas būtent šauktiniams. Ten nemažai necenzūrinės leksikos, tai nerekomenduojame žiūrėti jaunesniems nei 18 m. žmonėms. Bet, aišku, filmas pasieks ir tuos jaunesnius, nes internete jis prieinamas nemokamai. O šiaip, ko gero, kiekvienas atras „kažką sau“.

Ką atsakysi tiem, kurie pažiūrėję filmą sakys „šūdas“? Žinau, kad visada būna tokių nuomonių. Ar to bijau? Ne, nes tai nieko man neduodanti nuomonė. Lengviausia yra kritikuoti be argumentų, sakyti, kad čia š... Bet kai viską pamatai iš kitos pusės, supranti, kiek reikia įdėti darbo... Kai šį filmą kūriau, supratau koks tai ilgas ir sudėtingas procesas, todėl dabar jau visai kitaip vertinu anksčiau peiktus lietuviškus filmus. Kai pats prie to prisilieti – pasikeičia požiūris. Ir tokia neargumentuota nuomonė, kad „čia šūdas“, tampa visai nesvarbi, bereikšmė.

ką nori pasakyti šiuo projektu? Pagrindinė filmo idėja tokia, kad kiekviename žmoguje yra herojus. Kartais tiesiog reikia atitinkamų žmonių aplink, tam tikro laiko ir vietos, įvykių, kad jis galėtų atsiskleisti, pasireikšti. Šiaip ir pats projektas neša tą pačią mintį. Ne tik kad filmą galima sukurti iš didelio noro, bet ir šiaip, kad daug ką galima padaryti, kai susivienija grupė bendraminčių, kai jie dirba kaip kumštis, tiki tuo, ką daro. Tokią žinutę neša visas šis projektas. Man net nuostabu, kaip žmonės sutiko prisidėti, aukojo savo laiką, atostogas, savo pinigus kelionei... O be materialių yra ir labai daug nepaskaičiuojamų dalykų.


63

Tame miestelyje buvo visi dalykai, kurių reikėjo. „Probliamobilis“ yra mano paties automobilis, dabar jau išregistruotas. Seną mašiną ir motociklą paskolino draugas, su kuriuo vaikystėje mes visą šią techniką jau buvome išbandę, pravažinėję. Kitas transportas – skolintas arba iš mūsų pačių, komandos narių. Ginklas – pirktas, netikras. O kitus daiktus dar prieš filmavimą susirinkome sudarę sąrašą. Šiek tiek keblumų buvo su policininko uniforma. Mes ją pasiskolinom, filmuodami truputį įplėšėm... Bet viskas baigėsi gerai, sutvarkėm viską (šypsosi). Na, iš techninės pusės šiek tiek taupėme. Pvz.: pas mus nebuvo gero apšvietimo, vienintelis šviesos šaltinis – saulė. Filmavome veidrodiniais fotoaparatais. Dėl to, lyginant su profesionaliais filmais, skiriasi vaizdo kokybė. Mes ir nesiskelbia-

••• Buvo ir tokių, su kuriais reikėjo kalbėtis ne tik apie tai, kaip įkūnyti personažą, bet ir bendrai aiškinti, kaip reikia vaidinti, įsijausti, atsikratyti kameros baimės

••• me, kad „Problemų Tvarkytojas“ –„kažkoks didingas“ filmas: tai internetinis pilnametražis video. Visus šiuos faktus žiūrovui atskleidžiame, todėl ir nereikalaujame, kad žmonės eitų ir neštų mums pinigus už peržiūrą. Viskas bus prieinama, nemokama.

Iš ko virėt kraują? Čia buvo įdomus procesas... Šiam tikslui įkūrėme „Kraujo departamentą“, atsakingą už kraujo gamybą. Jie gaudavo nurodymus, kurią dieną reikės kraujo, ir iki to laiko eksperimentuodavo: virė uogienes, jas maišė su dažais... Labai įdomus procesas vyko, žvelgiant iš šono. Patys vienas kitą tepliojo, bandė, žiūrėjo, kaip atrodo. Ateini, būdavo, o jie stovi visi raudoni. Galiausiai supratome, kad geriausiai atrodo plaukų dažai. Bet jų mes nedaug turėjome, tad taupėme – išsiteplioji ryte ir visą dieną vaikštai „kruvinas”.

niekas jūsų nevadino idiotais? Visi skatino, padėjo kuo galėjo. Pažįstami ir draugų draugai labai palaikė, kartu laukė rezultato. Gal po premjeros atsirado, kas taip pavadino. :)

Kiek žmonių iš viso įsitraukė į šį projektą? Filmavimo savaitėmis aikštelėje buvo apie 30 žmonių: 19 aktorių ir 11 asmenų techninio personalo: kostiumų dailininkė, stilistė, grimerė, šukuosenų stilistė ir kiti pagalbiniai žmonės, kurie padėdavo paruošti aikštelę filmavimui. Kai kurie atvykdavo tik savaitgaliais, o nuolat dirbo gal apie 20. Po filmavimo įsitraukė dar daugiau – tų, kurie padėjo su rinkodara, reklama, dizainu. Visus sudėjus gautųsi gal koks 40. Ir čia be tų, kurie prisidėjo daiktais.

Kokie momentai filmo kūrime buvo sunkiausi? Pats pasiruošimo filmavimui procesas buvo įtemptas, projektas kelis kartus buvo ties sugriuvimo riba. Filmavimo laikas

«

pamokėlė norintiems, bet nežinantiems, kaip viską padaryti be rėmėjų – iš kur aktoriai, kamera, patalpos, mašina, motociklas, ...?


64

KULTŪRA

buvo numatytas iš anksto – pirmosios 2 rugpjūčio savaitės. Bet dar per Jonines, t.y. birželio pabaigoje, visu 100 % nežinojome, ar tikrai projektas bus įgyvendintas. Priežastis – aktorių trūkumas. Tik likus savaitei iki rugpjūčio buvo patvirtintas galutinis aktorių sąstatas. Pati jų atranka vyko įdomiu būdu. Pagrindiniai aktoriai jau buvo numatyti iš anksto, kovo mėnesį. Bet antraeilius aktorius rinkome vos ne pagal tai, ar žmogus turės laisvo laiko rugpjūčio pradžioje. Tik gavus tokį patvirtinimą žiūrėdavome, kokiai rolei jis tinka. Visi filmo aktoriai – mėgėjai. Buvo ir tokių, su kuriais reikėjo kalbėtis ne tik apie tai, kaip įkūnyti personažą, bet ir bendrai aiškinti, kaip reikia vaidinti, įsijausti, atsikratyti kameros baimės. Bet dėl to visas procesas buvo tik dar įdomesnis ir labiau nenuspėjamas. Buvo matyti, kaip žmonės tiesiog „augo“ proceso metu, jausdamiesi vis užtikrinčiau ir laisviau. Buvo problema ir su viena lokacija, angaru, kuriame turėjome filmuoti. Dėl jo buvo sutarta iš anksto, bet dieną prieš filmavimą mums pranešė, kad ten bus vežami ir malami grūdai. Tad mes kitą rytą, likus 2 val. iki numatyto filmavimo pradžios važiavome ieškoti alternatyvos. Laimei, pagelbėjo mokyklos direktorius.

O kokie – lengviausi? Įdomiausi? Smagiausi momentai filmo kūrimo metu? Visas šis projektas labai teigiamas patirties prasme: išmoksti bendrauti su aktoriais, pagalbiniu personalu, supranti, kaip turi prisiimti atsakomybę už visą komandą. Tai buvo didelė patirtis. Tarp įsimintiniausių momentų buvo rytas, kai ruošėmės filmuoti sceną su ugnimi. Visada norėjau nufilmuoti kažką susijusio su liepsnomis (šypsosi). Įsiminė tas visas pasiruošimas, baimė, kad kas

nors nepamatytų, tas susikaupimas žinant, kad turėsime galimybę tik vienam kadrui... O šiaip kas nors smagaus kiekvieną dieną nutikdavo. Atsimenu, kaip prodiuseriui Ernestui buvo liepta vienai scenai paruošti Problemų Tvarkytojui kiaušinį (Problemų Tvarkytojas jų filme valgo daug), nuplauti jį, nuvalyt. Ir aš juokaudamas sakau jam: „Dabar, Ernestai, įdėmiai klausyk: reikia kiaušinį karštame vandenyje pavirti šiek tiek, tada acte pamirkyti, pabrūžinti su dantų šepetuku, su soda ištrinti...”. Aš tai pasakoju ir suprantu, kad jis viskuo tiki, matau, kaip jo veidas keičiasi, kaip jis jau pasimetė ir pamiršo visą tą eigą. Kai nutilau, jis nejaukiai klausia: „O kur čia virdulį skolintis?“. Žodžiu, tokios mažos smulkmenos, vidiniai juokeliai kiekvieną dieną sukeldavo gerų emocijų.

Kodėl Problemų Tvarkytojas valgo tiek daug kiaušinių? Nes jis nemėgsta gaminti. O kiaušiniai sveika, daug baltymų... Ir dar jis mėgo „Rokį“, kuris filme valgydavo daug kiaušinių (šypsosi).

Tai pirmas pilnametražis filmas. Bus ir daugiau? Vienas iš šio projekto tikslų buvo pažiūrėti, kaip seksis, ar tai – man? Nes čia tokia tolima sritis nuo IT, to, ką mokiausi. Bet manau, kad čia atradau save. Ties šiuo projektu gyvenimas nesustoja, jei radai savo kelią, reikia juo ir eiti. •

problemutvarkytojas.lt facebook.com/problemutvarkytojo youtube.com/user/MrMuniss


KULTŪRA

«

Dijora, 2014 Užsakovas Bralett apatinis trikotažas

Dainius Ščiuka Photography Pristatome Jums Dainių Ščiuką, fotografą, kuriam fotografuoti reiškia ne ką kita kaip gyventi. Taip, galbūt skamba ganėtinai banaliai, tačiau fotografija į šio žmogaus gyvenimą tiesiog įsišaknijusI: tai ir jo darbas, ir laisvalaikis KALBINO ingrida peleckaitė

Kas fotografuojamame žmoguje svarbiau: anatomija ar siela? Manau, kad fotografuojame žmoguje yra svarbūs abu šie faktoriai. Apskritai, gero portreto receptas susideda iš daugiau nei vieno ingrediento, labai svarbu viską suderinti: anatomiją, sielą, kitus išorinius dalykus kaip lokaciją, rūbus ir, žinoma, tinkamą šviesą, kuri geriausiai atspindėtų fotografuojamą žmogų. Žmogaus akys dažnai atlieka svarbų vaidmenį mano fotografijose, o, kaip sakoma, akys – sielos veidrodis. Stengiuosi parodyti, kokią istoriją pasakoja žmogaus akys.

«

66


« Gytis, 2015

«

69

Miglė, 2014


71

« Twins wallking rabbits, Iš serijos Taste the street, Portsmouth 2013


73

« Gerda, 2013

«

Frederick, 2012


74

KULTŪRA

«

Silvija, 2014


75 Turi darbų, kurių nenori viešinti? Visi mes turime užslėptų darbų, kurie galbūt kažkada išvys dienos šviesą arba ne. Na, bent jau tikrai ne šį kartą (šypsosi). Savikritika labai geras dalykas ir tokių darbų pasitaiko labai dažnai. Kas dera fotografui: užsiimti savipublikacija, t. y. platinti savo darbus pačiam, ar laukti, kol jį pasiūlys publikuos kiti (žurnalai, tinklaraščiai, kt.)? Nemanau, kad galima sakyti, kad kažkas dera ar nedera fotografui, tai kiekvieno pasirinkimo laisvė. Bet, mano nuomone, savipublikacija šiais laikais, kuomet visur yra rodoma ir matoma labai daug vizualios medžiagos, yra būtina, jeigu nori būti pastebėtas. Tai, žinoma, labai priklauso ir nuo asmenybės – koks fotografas yra. Man patinka rodyti savo darbus, dažnai tai darau socialinėje erdvėje. Kitiems tai galbūt nepatinka ar yra netgi nepriimtina. Jeigu tavęs neribotų laikas, vieta, žmonės, ką fotografuotum? Nemanau, kad fotografuočiau kažką labai kitaip nei fotografuoju dabar, bet neribotas laikas ir vieta suteiktų efektyvesnį pasiruošimą galutiniam fotografiniam rezultatui gauti. Žinoma, mane visada domino dokumentinė fotografija ir kelionės, taigi gal pasirinkčiau kokią nors egzotišką šalį kokiam nors ilgalaikiam projektui. Bet tai vis tiek būtų portretinė fotografija – tai mane domina labiausiai.


76

KULT的RA


77

« «

Ugnius, Iš serijos Frame the Beard, 2014

www.sciuka.com

Be pavadinimo, Iš serijos Taste the street, Brighton 2013

twitter.com/DainiusSciuka

facebook.com/DainiusSciukaPhotography

instagram.com/sciuka


TENDENCIJOS


80

TENDENCIJOS

CHAOS Išgauk bet kokį garsą iš bet kurio garso... Sukurk paukščius iš traukinių ir traukinius iš paukščių. Kaupk, išardyk, sujunk, manipuliuok... Tai, kuo aš tikiu, gali būti išreikšta garsais. Nėra nei knygų, nei tekstų, nei nuorodų. Tai gali būti tik išgirsta, sudainuota ar pajausta... Yra vien jėgos, Jėgos, kurios mus jungia, Jėgos aukščiau mūsų, Jėgos, kurios mus reprezentuoja. Mes jas vadiname dievais Aš jas vadinu Ynoji


81

Straipsnis apie žemo dažnio garsus, tarškančias sienas, vibruojančias krūtines ir savo slapčiausių demonų atradimą

SOUND TEKSTAS TRUMPA ISTORIJA

Apsiginklavęs gana minimalia įrašymo įranga ir spartietiškai ribodamas save darbo eigoje, kuriu muziką projektui Ynoji jau maždaug 5 metus. Šis projektas tiek morališkai, tiek fizikai nugabeno mane į tokias vietas, kurių negalėjau įsivaizduoti, suprasti ar apibūdinti žodžiais. Ynoji (tariama eino kaip angliškame žodyje brain ir dži kaip angliškame jeans) kilo iš prancūziško žodžio inoui reiškiančio „neišgirstą“ ar „neturintį precedento“. Aš suprantu Ynoji kaip „kūrybinį rezultatą darbo su jėgomis, kurių negalime girdėti“. Garsas gali būti apibūdinamas tik garsu. Jausmai gali būti apibūdinami tik jutimu. Garsas yra emocijų transporto priemonė. Garsas yra fizinis reiškinys. Jis mus jaudina, varo iš proto, kartai paskatina viską sudraskyti į skutelius. Nebūtų jokio garso be ausų, jokių emocijų be kūnų... Viskas atgyja erdvėje tarp ausų. Ynoji augo dėl mano didelio susidomėjimo programine įranga, kompiuteriais, dirbtiniu intelektu. Tyrinėjant sistemas ir struktūras.

PRAMANYTAS MOMENTAS

Žmonės prieš mašinas

FICTIONAL MOMENT – angl. k. Išnyra mažas 5 metų vaikas, sėdintis šaltos, apleistos, trūnijančios katedros salės viduryje. Šioje salėje aplink vaiką pastoviai sukasi jį stebinti mašina; ji komunikuoja perduodama žemus fizinius dažnius, veikiančius klausytoją. Vaikas atrodo išsigandęs, pažeidžiamas, bet, regis, supranta, kodėl jis ten ir kodėl mašina jo dar nenužudė. Jis maitina mašiną mintimis, prisiminimais ir svajonėmis. Ynoji yra santykis tarp šių dviejų jėgų: viena maža ir išsigandusi, turinti tik protą, kad apsisaugotų, kita – didelė, užplūstanti intensyvumu...

Muzikinis kūrinys yra paprasčiausias ilgo protinio ir fizinio nugrimzdimo garse rezultatas. Pasiduodant aplink esančių daiktų, sutiktų žmonių, pamatytų ir patirtų įspūdžių įtakai, o tuomet išskiriant tonus, kurie jaudina. Kurdami tonus esame priklausomi nuo mašinų, o tos mašinos yra priklausomos nuo mūsų (bent kol kas). Mano atveju, reikia maždaug 6 mėnesių

«

YNOJI


82

TENDENCIJOS

tam, kad sukurčiau 30 minučių kokybiškos muzikos: garsus, kurie yra mano paties. Aišku, muzikinį takelį galima sukurti daug greičiau, bet jie būna banalūs ir neišbaigti. Be problemų galima sukurti 30 minučių per vieną savaitę... Bet prireikia daug daugiau laiko, kol sujungi geriausius visų savaičių darbo rezultatus. Po 6 mėnesių turi išgrynintą esmę. Dažniausiai mūsų kūrybinės erdvės yra jaukios, šiltos, įdomios vietos. Tačiau aš pastebiu, kad meninei kūrybai mes stengiamės atrasti ekstremalius kampus. Pavyzdys: muzikos studijoje gali turėti labai patogią, jaukią kėdę, optimaliu atstumu nutolusį ekraną, viską, kas suprojektuota pakankamai ergonomiškai... Tačiau kūrybinio proceso metu daugiausiai laiko praleisi sėdėdamas ant paties kėdės krašto ir spoksodamas į kompiuterio

ir matoma šviesa) fiziškai pasireiškia kaip banga. Banga turi savo dažnį ir gali būti interpretuojama kaip garsas (nebūtinai girdimas). Mokykloje išmokome, kad molekulės ir atomai vibruoja..Vėlgi... Vibracija reiškia garsą. Rezonanso dažnis yra minimas daugelyje mokslo sričių, nuo elektros inžinerijos iki fizikos. Fizikoje egzistuoja stygų teorija, kuri teigia, kad viskas, net elementariosios dalelės, gali būti matomos kaip vibruojančios stygos, vėlgi, bangos... Taigi, realu ar ne, bet garsas ar fizinės jo savybės apibūdina visą visatą. Budizmas turi AUM rezonanso koncepciją jau daugiau nei 2500 metų, ir kodėl turėtų būti keista pritaikyti šią koreliaciją stygų teorijai? Kartais, savo meditacijos metu vienuoliai grupėse skleidžia sakralius garsus. Nuolatinis skiemenų

Taigi, realu ar ne, bet garsas ar fizinės jo savybės apibūdina visą visatą ekraną iš ne daugiau kaip 10 cm atstumo, kad išgautum reikiamą detalę... Žinai, ką turiu omeny. Taigi mes, žmonės, ieškome mašinoms būdingų ekstremumo taškų, kad pasiektumėme savo tikslų, nesvarbu, kurioje srityje bedirbtumėme. Rašydamas šį straipsnį aš sėdėjau ant grindų, atsišliejęs į sofos kampą ir pasidėjęs nešiojamąjį kompiuterį ant vienos kojos. Ne pati patogiausia pozicija, tačiau veikia.

visatos garsas Elektomagnetinė spinduliuotė (į kurią įeina

kartojimas jiems duoda rezonanso pojūtį. Pirmapradį ryšį... Tą pašiurpusios odos jausmą... Bosas. Sub-bosas. Bet koks žemas dažnis. Tai labiausiai fiziškai juntamas garsas. Išgrynintas jis yra daugiau nei vien tik klausimo malonumas. Jis fiziškai įtraukia ir užvaldo. Manau, kad stengiuosi elgtis su savo garsu panašiai. Rasti pirmapradį rezonansą. Kastis giliau tiek fiziškai, tiek emociškai. Bet koks įrašas yra momento fiksacija, ir jame gali būti įamžinta bet kas (piešinys, daina,


83

Ynoji studija Belgijoje

skulptūra): tai kažkas, kas sugrąžina jus į tą akimirką... Ir tai daro įtaką viskam, ką jūs tuo metu veikiate. Tai gali padaryti įtaką visam jūsų gyvenimui. Vėlgi, rezonansas...

tyla po audros

Mes visi ieškome atsakymų, sprendimų, kurie padės mums susitvarkyti su mūsų bėdomis, mes stengiamės sulaikyti ir nuslopinti blogus prisiminimus ir patirtis. Stengiamės laikyti juos toli nuo visų. Bet ateina laikas, kai tam tikros jėgos

prasiveržia pro visas psichologines sienas ir randa tai, kas slepiasi giliau, už išorinio fasado. Tos jėgos yra atsakymas, kurio tu ieškai. Atsakymas, kurio nesugebėtume išreikšti žodžiais, bet suprastume vos pajutę. Emocijų lavinos rezultatas. Tyla po audros... soundcloud.com/ynoji facebook.com/YnojiMusic instagram.com/lu_ynoji


84

TENDENCIJOS

LUKėjimai! melomanas siūlo Alabama Shakes „Sound & Color“ 2015

Arthur „Dream and Images“ 1968

Galima juos lygint su Walkmen, Black Keys, Jack White projektais ar senų 7-o dešimtmečio roko dinozaurų samplaika, galima vadint brokuota (blues + rock) energija, tačiau pradžiai pažiūrėkit „Gimme All Your Love“ gyvą atlikimą, o paskui... Na, paskui tiesiog perklausysit visą albumą :)

Malonus (gal kartais net saldus) balsas: lengvesnis ir šviesesnis Nick Drake variantas. Nors kažkodėl asocijavosi ir su Rodriguez, kurį lietuviams padėjo atrasti Kino Pavasaris. Debiutinis albumas; po to išleistas antrasis nenusisekė, ir žmogus dingo iš akiračio, o 2002m. ir iš gyvenimo. Kai kur žanrą apibūdina kaip pillow-soft psych-folk, o įrašų kompanijos diedas apie jį pasakė taip: „A man who will someday be a child again... A reason to cry and be unafraid... A bird with eighth-notes for wings“


85

Billie Holiday „The Centennial Collection“ 2015

braids „Deep in the iris“ 2015

D'Angelo AND the Vanguard „Black Messiah“ 2014

john beltran „ambient Selections“ 2011

ryley walker „primrose green“ 2015

100-osios metinės, 100-asis rinkinys, šįkart su 20 gabaliukų šokolado plytele. Galima ir pagerbt tylos minute, o galima išgirst, ką ji (ir pasaulis) 1950 m. dainavo Naujajame Orleane. Sutinku, skonio reikalas. Ginčijuosi, reikalinga skoniui

Iš pradžių atrodė, kad turim naujus Hooverphonics, bet ne, turim gerą indie electronic pop su mergaitiškais vokalais ir linguojančiu ritmuku

Taip, albumą reikėjo dovanot per Kalėdas, tačiau kas liepė klausyti tik šviežieną? Kažkuris senas nuogas klipas įspūdžio nepadarė, užtat muzikine prasme seksualesnio r'n'b reiktų paieškoti. Bandom „Prayer“? Savotiška žanrinė bestija vieno grynai elektroninio ambient atstovo. Strigęs maumeny dar nuo Nick Warren „Back to Mine“ laikų, kur karališkai įsiterpęs John gabalas „Gutaris Breeze“. Klasikos papildymas šalia Aphex Twin ir Autechre Ei, turime pamainą John Martyn! Sinonimų žodyne tai aiškinama trim žodžiais: gitara, vokalas, malonumas

NADINE SHAH „FAST FOOD“ 2015

Vietom sukelia asociacijų su švelnesniu Lower Dens variantu, vietom Mia Doi Todd, gitarom kartais primena Joy Division nuotaikas, tačiau pasiduodu ir prieš palyginimus, ir prieš iš pirmo klausymo neišskirtinį indie rock su keistu jautriu moterišku vokalu

PUNCH BROTHERS „The Phosphorescent Blues“ 2015

Country, tfu, bluegrass, here we come! Pasirodo, jie duoda garo rimtai. Keletas dainų lyriškos iki ašarų, likusios papildo viena kitą. Labai solidus reikalas

Rhiannon Giddens „Tomorrow is My Turn“ 2015

Bliuzas, kritikų patikslinamas kaip Piedmont blues. Šita XX amžiaus trumpa istorija įvairių dešimtmečių moteriškų (arba liaudies) dainų, nuo trept iki skausmingo himno man tiko

Shlohmo „DARK RED“ 2015

Pamatęs šitą vardą prisimenu „Call Me Maybe“ koverį ir dar vieną vaiduoklišką dubstep'ą. Albumas pretenzingas, o kartais tik tokiuose ir leidžiamės į tolimuosius skrydžius


86

TENDENCIJOS

Ketvirtą valandą popiet skamba tavo žadintuvas, tačiau akių praplėšti niekaip nepavyksta. Nematydamas ką darai, čiumpi telefoną ir jau dešimtąjį kartą spaudi „Snausti“. Galiausiai vis tiek prisiverti pakelti galvą nuo pagalvės ir įsijungti kompiuterį. Paburnojęs ant lėto interneto ryšio pasidarai tirpios kavos, į mikrobangų krosnelę įmeti šaldytą picą ir laukdamas, kol ji sušils, sužaidi kelias „League of Legends“ partijas. Žavinga. Diena tikrai nepraėjo veltui. Tikriausiai taip slenka jau trečias mėnuo. Susimildamas, prašau, pasakyk, kad gyveni geriau. pagalvokim apie tuos, kurie mato kitokią šiandieną ir tiki įdomesniu rytojumi. Kūrėjai, maištautojai, revoliucionieriai – visi tie, kurie stengdamiesi įgyvendinti savo idėjas bando į pilkėjančią kasdienybę įnešti spalvų. Ryškių spalvų

SELF-PUBLISHING ARBA... SAVILAIDA, BABY! TEKSTAS Kornelija Morkytė Tikriausiai kartkartėmis užsukęs į populiarų coffee shopą matai juos, palinkusius prie kompiuterių ekranų, lyg ir kažką rašančius, lyg tik tavo šiltą sėdėjimo vietą užimančius. „Prakeikti hipsteriai, neturi daugiau ką veikti. Darbus susirastų!“ – dažnai murmi sau po nosimi. Bet daliai jų būtent tai ir yra darbas, mielas mano drauge. Nepriklausomi kūrėjai neturi prabangių ofisų, įtakingų viršininkų ar

rūpestingų prodiuserių, kurie paėmę juos už rankos vestų keliu į šlovę, kartkartėmis dar patardami, ką sakyti spaudai ar kaip atrodyti scenoje. Ne. Jie viską daro patys. Patys kuria, patys prižiūri savo projektus, patys viešina savo darbus. It‘s self-publishing, baby! Įdomu? Važiuojam toliau. Kodėl jie tai daro? Kam reikalingas tas self-publishingas? Vienas didžiausių privalumų – galimybė su-


87

«

«

Pirmojo lietuviško internetinio serialo „Serialas“ kūrybinės grupės nariai

sipažinti su įvairiausių profesijų atstovais bei išgirsti skirtingų nuomonių. Tretieji asmenys tavo veikloje nedalyvauja. Platindamas spausdintą savo žodį, muziką, nuotraukas ar dar ką nors, kas tik tavo širdį skatina plakti smarkiau, tu pats turi kalbėtis su žmonėmis. Tai ne vien įbrukti į rankas produktą ir pasiėmus atlygį sprukti šalin, bet ir klausytis jų istorijų, jų išmoktų pamokų, jų gyvenimiškų patirčių. Kartais gali išgirsti ką nors tokio, po ko į galvą šaus „Blemba, niekada apie tai nepagalvojau!“ Tada tavo akyse įsižiebs susižavėjimas. Toks tikras, toks viską apšviečiantis, ir verždamasis pro kraštus paskatins kurti. Ir vėl viskas iš pradžių. This is how the magic happens! Negana to, self-publishingas puikiai tinka tiems, kurie nenori niekam atsiskaityti, lenk-

ti nugaros ir tiesiog trokšta būti nepriklausomais kūrėjais, savo darbais keičiančiais pasaulį. Pripažinkime, kai kiekvieną tavo krustelėjimą seka ne viena pora agentų bei vadybininkų akių, sunku reikšti tikruosius savo įsitikinimus ir pažiūras, pateikti kitokią nei vyraujančią nuomonę. Tiesa, galime apsimesti, kad svarbiausia dirbant pasisemti gerų emocijų ir padaryti pasaulį gražesnį, tačiau ir aš

sias puses. Self-publishing atvejis ne išimtis. Prižiūrėdamas socialinių tinklų paskyras, bendraudamas su klientais, ieškodamas finansinės paramos, piešdamas reklaminius plakatus ar derindamas įvairius reikalus, tu kontroliuoji viską. Ar tai yra blogai? Skirdamas be galo daug laiko viešinimui, smarkiai apriboji laiką, kurį gali skirti kūrybai, savęs tobulinimui ar tiesiog įkvėpimo paieškoms. Žinoma, gali pasirodyti, jog

Pripažinkime, kai kiekvieną tavo krustelėjimą seka ne viena pora agentų bei vadybininkų akių, sunku reikšti tikruosius savo įsitikinimus ir pažiūras žinau, ir tu žinai, kad gerbėjų šypsenomis ir padėkomis sotus nebūsi. Neatremiamas self-publishingo pliusas tas, kad visas pelnas lieka tau vienam. Na, o jei skiri pelną nuo pajamų, turėtum suvokti, kad sėkmės atveju coffee shope šiltą vietelę užsiėmęs galėsi būti dar ilgai. Tačiau viskas turi tamsią-

norint socialinių tinklų paskyrose patalpinti savo darbus pristatančią žinutę nereikia būti baigusiam aukštojo mokslo ir turėti daktaro laipsnį. Tačiau turėti suvokimą apie jų veikimo principus reikia. Naudinga ir be galo įdomi informacija gali būti pateikiama ne laiku ir ne vietoje. Arba jos gali būti tiesiog per daug.


88

TENDENCIJOS

« «

Vienas iš Ona Būkplona Facebook paskyroje pasirodžiusių šmaikščių pranešimų

«

A. Užkalnis Facebook paskyroje viešina savo sekėjų komentarus ir asmenines žinutes, kurie kartais sulaukia didesnės reakcijos nei pirminiai tekstai

Žinodamas minusus, turi priimti paprastą, bet daug lemiantį sprendimą: visus „buitinius“ klausimus perleisi prodiuseriui ar vis dėlto pasitikėsi savo jėgomis. Tik tiek. Tarkime, kad nusprendei įveikti vėjo malūnus ir pakeisti pasaulį pats. Nuo ko pradėti? Į ką lygiuotis? Prisiminkime savo idėjas visai neprastai išpublikavusius istorijos veikėjus. Dar 1517 m. Martynas Liuteris išplatino garsiąsias 95-ias tezes, kuriose pateiktos idėjos įnešė nemažai sumaišties. Po pirminio leidyklos neigiamo atsakymo ir daugybės metų pirmojo romano redagavimo Jane Austin galiausiai pati sumokėjo leidyklai, kad knyga būtų publikuota. Drąsu! Žmonės kalba, kad ir internete yra gerų dalykų. Pažiūrim? Minėtieji socialiniai tinklai – neatskiriama self-publishing priemonė. Ne vienas, dabar jau tūkstančius sekėjų turintis nepriklausomas kūrėjas savo kelią pradėjo būtent ten. Vienas iš pavyzdžių – gero, ironiško humoro nestokojantis internetinis serialas „Serialas“. Jau pirmosios jo serijos Youtube kanale susilaukė tūkstančių peržiūrų, komentarų bei gerbėjų. Kas už to stovi? Idėjos ir entuziazmo vedini jaunuoliai, kurie siekia kurti nepriklausomą ir unikalų produktą. Iš gražios idėjos atsiradusi ir šmaikščių pasisakymų pilna „Ona Būkplona“ paskyra socialiniame tinkle Facebook turi daugiau nei dešimt tūkstančių sekėjų. Onos sumanytoja, Justina Čėsnaitė - Jarutė, šį personažą kurti pradėjo visai neseniai, tačiau kaip mat susilaukė susidomėjimo. Dar vienas self-publishing pavyzdys – Andrius Užkalnis. Puikų personažą kuriantis rašytojas, radijo laidų vedėjas. Jo sukurtas personažas toks puikus, kad da-


89 lis internautų net nebeatskiria tikro žmogaus nuo meistriškai kuriamo herojaus charakterio. Andriau, Justina – bravo! Reklamos nereikėjo. Užteko vidinės charizmos ir sugebėjimo išnaudoti asmeninius tinklaraščius bei socialinių tinklų paskyras. O dabar tik spėk augantį gerbėjų skaičių stebėti ir laikus skaičiuoti. Įspūdinga, tiesa? Na, o kartais būna, kad ypatingų pastangų reikalaujančiu savęs viešinimu užsiimti net nereikia. Darbai kalba patys už save. Internete pilna portalų, kuriuose gali patalpinti duomenis ir būti pastebėtas. Internautai patys atsirenka, ką gerbti ir mylėti, o ko šimtatūkstantinėmis peržiūromis neapdovanoti. Muzikos ir video kūrėjai naudojasi Youtube, Soundcloud, Vimeo funkcijomis, pardavinėja kūrinius Itunes, Amazon.com, Spotify platformose. Greita, paprasta, patogu. Na, o Ebooks yra galimybė nepriklausomam rašytinio žodžio riteriui parodyti save pasauliui. Girdėjau, kad net J. K. Rowling elektroninę knygos apie Harį Poterį versiją pardavinėjo pati, tiesiai iš savo internetinio puslapio pottermore.com. Tikra interneto magija! Summa summarum, self-publishingas suteikia galimybę įsikūnyti į įvairius personažus: kūrėjo, finansų pritraukėjo, marketingo

« Liuteris skelbia 95 tezes Ferdinand Pauwels, 1872

specialisto, socialinių tinklų administratoriaus ir t. t. Tikiu, kad tu, kaip ir aš, esi pasvajojęs apie pasaulinę šlovę. Nesvarbu kokią: Youtube žvaigždės, undergroundinės muzikos atlikėjo, fotografo, performansų kūrėjo. Negi vis dar manai, kad tai nepasiekiama? Gyvenimas nėra „League of Legends“, taigi nustok strateguoti gyvenimą žaidimo veikėjams. Nustok pykti ant hipsterių, kurie coffee shopus išnaudoja ne tik overpriced kavos gėrimui. Realizuok savo

idėjas! Žinai, kas geriausia? Kad nebūtina imtis kardinalių pokyčių, tiesiog kitaip matyk interneto siūlomas galimybes, iš kitos perspektyvos pažvelk į istorijos subtilybes ir protingai išnaudok savo laiką. Atsiųsk savo darbų nuorodą, tyliai stebėsiu, kaip pildosi ir tavo svajonės. Nes juk dabar – self-publishing era!

Mano el. paštas kornelija.morkyte@gmail.com


90

TENDENCIJOS

GLITCH behance.net/ciler

MENAS

danieltemkin.com

TEKSTAS RUSNĖ DAKINEVIČIŪTĖ

Daniel Temkin Įsižiūrėjai GlitcH meną? Ieškok dar: yearoftheglitch.tumblr.com tumblr.glitchartistscollective.com glitch.gq

ciler


91

jodi

rosa menkman

tai du bendraminčiai, Joan ir Dirk, pasislėpę po JODI pseudonimu. Jie sukūrė svetainę, kuri nuolat užsikrauna su klaidomis. kas kartą atidarius — ji kitokia, niekada nesikartoja. Patikrinkite patys jodi.org

Glitchrama

labai sena ir populiari, bet tik palaukit, tai nutiks... Kadangi aš laikau save „nuoširdžia glitch gerbėja“, mano pareiga yra supažindinti jus su puikiais menininkais.

rosa-menkman.blogspot.com

ar horizontalios juostos, įvairūs iškraipymai. Taip, tai erzina, nes tai reiškia, jog mūsų technologijos nesugeba veikti, bet, kita vertus, estetiškai tai gali būti labai įdomu! Glitch menas yra apie tai, kaip klaidas ir „nulūžimus“ paversti galingais meno kūriniais, kurie, pažvelgus kompleksiškiau, yra algoritmų ir kodų iškraipymas. Šis judėjimas ir visa glitch filosofija nėra

behance.net/glitchrama

Kitame sakinyje perskaitysite tris sąvokas, kurios asocijuojasi su žodžiu bėda. Nah, juokauju, jas perskaitysite trečiame sakinyje. Defektas, klaida, gedimas. Šios sąvokos yra pagrindinis glitch meno judėjimo variklis. Kai technologijos sugenda, tą pažymi ekrane atsiradęs chaosas: spalvingos vertikalios


92

TENDENCIJOS

IDIOT TĖČIAI kalbino ELINGA NOREIKAITĖ

Lietuviško IDIOT MAG idėja gimė 2014 m. vasarą, dirbant su dviem idiotais João ir Nuno, portugališko IDIOT MAG autoriais, dizaino studijos Idiocracy Design įkūrėjais Porto mieste, Portugalijos kultūros sostinėje Specialiai pirmam numeriui juos pagauti ir pakalbinti bandau kas vakarą dvi savaites... Jiems studijoje prisijungus prie interneto negaliu galvoti apie nieką kitą kaip tik lovą: čia 3:00 val. nakties, ten — 1:00 ir darbai tik prasideda...


93

Elinga: Aha, tai jūs, vaikinai, teigiate, kad idiotai geriau negu protingi ir intelektualūs? João: Mes nesakome, kad mes esame protingi. Mes esame idiotai. Idiotai yra kūrybiški žmonės. Nuno: Taip pat žmonės, kuriuos domina aktualios temos, problemos, nuomonė. Aktyvūs žmonės. João: Mes suteikiame balsą savo bendruomenei. Tas balsas nėra būtinai protingo vyruko. Bet tas vyrukas nori išreikšti savo nuomonę, veikti visuomenės labui, būti jos dalimi... Idiotų visuomenės. Idiotas yra protingas ar kvailas, nesvarbu, bet jis kūrybingas, žinai... Elinga: Tai žurnalo skaitytojai irgi yra idiotai?

João: Taip. Ir jie vadina save idiotais. Elinga: Ir jie tuo didžiuojasi. João: Taip, labai didžiuojasi idiotais. Mes didžiuojamės, nes dirbame tikslingai ir pasiekiame rezultatų – tai man yra būti idiotu.

Elinga: Kodėl - žurnalas? João: Baigėme kolegiją prieš trejus metus. Tuomet galvojome: nenorim daugiau paskaitų ir nenorim dirbti rytais. Žinai, mes norėjome dirbti tik popiet ir naktį. Ir jokių paskaitų. Dar kolegijoje startavome su dizaino studija. Bet tuomet buvo šimtai kitų kaip mes, čia, darančių tą patį – plakatus ir skrajutes. Norėjome daryti kažką kito ir tam atėjo metas: „Padarykime žurnalą mūsų vardu. Žurnalą Idiot. Nuo idiotų idiotams“.

Elinga: Ir nebereikia dirbti rytais? João: Mes keliamės 14:30, einame į darbą 15:00. Atliekame ofisinę dalį: el. laiškai, skambučiai ir kiti dalykai. Nuo 21:00 einame vakarieniauti. Grįžtame 22:00 ir būname čia iki 4:00 ryto – tai mūsų kūrybinis metas. Geriausia, kad žmonės, dirbantys normaliu laiku, mūsų el. laiškus, rašytus 4:00 ryto, skaito 9:00 ryte ir į juos atsakinėja, kol mes miegame; 15:00 atėję dirbti randame jų atsakymus. Žinai, tai kietas tvarkaraštis. Elinga: Tai 2-a val. po vidurnakčio yra idiotiškesnis laikas nei 2-a val. popiet? João: Tos valandos skirtingos. Nes 2-ą val. popiet mes turime dirbti su normaliais žmonėmis, pavadinkim taip. O idiotiška dalis, kūrybiška – tai naktį, kuomet visi miega ir duoda mums ramybę, galime dirbti kaip norime.

Elinga: Papasakokite apie portugališką Idiot Mag. João: Iliustruoti kiekvieno numerio viršelį ir skiltis mes kviečiame vis kitą menininką. Jie – iš skirtingų sričių: tai gali būti iliustratorius, gali būti tatuiruočių meistras ar fotografas, gali būti net plastinių menų atstovas. Aktualijų, Intervencijos

«

Elinga: Imu interviu iš jūsų pirmą nakties, su jumis kitaip neįmanoma. Tikiuosi, nesate leisgyviai. João: Ne! Elinga: Gerai. Supažindinkite, kas yra Idiot Mag? Nuno: Idiot. Idiot Mag. Idiot Mag yra kultūrinis žurnalas: apie miesto kultūrą ir tendencijas, kurį mes pradėjome prieš 3 metus. Esmė – būti idiotu. Idiotas nėra blogas asmuo, tai idėjų kūrėjas. João: Tai kūrybiškas vaikinas. Idiot paremtas idėja daryti tai, ką nori daryti, pagrįstai, tikslingai, daryti gerai, kūrybiškai. Taigi esame kūrybiški, esame idėjų generatoriai. Mes esame dizaineriai: mokėmės dizaino ir norėjome veikti kitaip nei kiti dizaino vaikiai, tad sukūrėme žurnalą. Jo tikslas – pristatyti mūsų ir kitų darbus skirtingose srityse. Nuno: Idiot Mag buvo internetinis mėnesinis žurnalas. João: O dabar mes esame žengę į kitą lygį ir turime spausdintą žurnalą. Nuno: Kita vertus, Idiot nėra vien žurnalas. Pradėję skaitmeninį žurnalą norėjome burtis su idiotų bendruomene, išnešti Idiot į gatvę. João: Ėmėme daryti renginius netikėčiausiose vietose: atgyvenusiuose miesto prekybos centruose, metro ar traukinių stotyse, baruose ir net klubuose. Į renginius kviečiame žmones, kviečiame menininkus. Idiotų bendruomenė auga.


TENDENCIJOS

skiltyse rašome aktualiomis temomis, pateikiame nuomonę, o Kultūroje ir Tendencijose – apie kiną, fotografiją, muziką, literatūrą, gatvės ir kitus menus. Projektai neturi apribojimų, jei juos gali susieti su žurnalu ar renginiais, tai nuolatinis procesas, žinai, turi būti kūrybukas, viskas visada nėra taip pat. Elinga: Tai ką daryti – improvizuoti ar planuoti? João: Truputis abiejų. Turi kai ką planuoti, kad turėtum tikslus. Nuno: O kuomet iškyla problemos – improvizuoji. Ką suplanavai, atrodo gerai, bet kaskart kas nors griūva ar vyksta blogai. João: Ir mes turime tas kliūtis įveikti. Žinai, mes iš to mokomės.

Elinga: Ką renkasi idiotai: tolerancija, maištas ar revoliucija? João: Mums reikalinga salės pagalba! Elinga: Sakykit! João: Mes norim revoliucijos. Su trupučiu maišto. Tai lyg vakarėlis pabaigoje, kažkas tokio. Elinga: Kur reikalinga revoliucija? João: Reikia kalbėti lokaliai, nes skirtingose vietose kyla skirtingi karai. Čia – tai kultūros problema. Buvusi miesto savivaldybė neleido menininkams piešti gatvėse, jie vadino tai nelegalia veikla ir uždažydavo darbus geltonais dažais. Apie tai rašėme straipsnius, palaikėme ir gynėme vietos kūrėjus bei šio miesto kultūrą – kėlėme revoliuciją gatvės menuose čia, Porto. Elinga: Tai svarbi tema ir Lietuvoje. Ar per tris metus sugebėjote ką nors pakeisti? João: Nori žinoti? Duosiu pavyzdį. Prieš trejus metus su miesto savivaldybe kariavome dėl uždažytų piešinių, o šiandien pirmąjį spausdintą Idiot Mag numerį išleidome su savivaldybės palaikymu: pakvietėme dvylika menininkų piešti ant sienų... Nuno: O miesto meras apie mūsų renginį skelbė savo asmeniniame Facebook profilyje. João: Jis nori būti idiotu. Nuno: Tiesa. Jis yra naujas meras ir pakeitė daugybę dalykų, dabar mes tapome daug atviresni. Šiandien pagrindinė problema ta, kad mūsų

valstybė neturi pinigų kultūrai ir menams. Porto kultūra gerėja, bet kitiems miestams Portugalijoje – labai labai sunku. João: Kitas geras dalykas, kad veikiame su subkultūromis – renginiuose yra riedlenčių, dviračių, breiko, muzikos, hiphopo. Bendradarbiavimas visus augina, galime parodyti miestui, kad turime didelę kultūros dalį, gerus kūrinius ir kultūringus žmones. Mes palaikome.

Elinga: Ar skaitėt F. Dostojevskio Idiotą? João: Ne. Nuno: Ne. João: Ne, šito reikalo ne. Perskaičiau dvi knygas gyvenime. Viena buvo Haris Poteris, kita – prieš dvi savaites, knyga apie reklamos kampanijas, viešinimą. Elinga: Dostojevskis – rimtesnis vyrukas, ir jo Idiotas – rimtas reikalas. João: Mes esame rimtesni nei protingi vyrukai!

Elinga: Papasakokit apie idiotiškus nuotykius. Nuno: Aš turiu vieną! Filmavome pirmojo numerio išleidimo renginį Silo Auto – senoje daugiaaukštėje automobilių stovėjimo aikštelėje. Įrašinėjome video su dronu. Dronas pradėjo blaškytis ore ir krito iš 10 metrų aukščio man ant galvos. Vykau į ligoninę. João: Ir mes panaudojome tai reklamai! Pristatėme Nuno galvą sakydami „Mes žudomės dėl šio renginio. Nagi, chebra, pamatykit šį reikalą!“ Nuno: Greitosios pagalbos automobilyje darėmės selfius, kad įkeltume į Facebook. Dabar turiu nosį su dešimt siūlių. João: Iš meilės darbui. Žinai, Nuno žalojasi galvą tiek, kiek myli savo darbą. Yra daug idiotiškų dalykų. Kai mes dirbame su moterimis, žinai... Ne senomis, o tiesiog atitinkamamo amžiaus, jos pamačiusios mus sako: „Na, pažiūrėsim, kas iš to išeis“. Jos pirma galvoja, kad mes juokaujame, o paskui pripažįsta: „Taip, šitie vyrukai kalbėjo rimtai“. Paskui jos atvažiuoja į Porto ir kuria bendrus planus.

«

94


95

„Susimauk dar kartą. Susimauk geriau“. Turi išbandyti daugybę dalykų, iš dalykų, kurie nepavyksta, pasimokai būsimiems dalykams, kurie pavyks


TENDENCIJOS

Nuno: Čia visiškai nieko idiotiško, bet tiek to... João: Bet žmonės ima mėgti tą mūsų nutrūktgalviškumą. Nuno: Tai užkrečiama. João: Ir tuomet jos [moterys – aut. pastaba] nori su mumis papietauti ir pavakarieniauti ir t. t. Tiesa. Elinga: Visos nori būti idiotėmis. João: Jos tampa idiotėmis. Truputį.

Elinga: Tai viskas visuomet baigiasi vien gerai? João: Ne. Mes ir susimovėme. Atidarėme parduotuvę. Veikė 4 mėnesius. Pamatėme, kad finansiniu atžvilgiu parduotuvė buvo blogis. Taigi parduotuvę uždarėme. Prieš tai bandėme Street Idiot projektą – atspausdinome plakatus su žurnalo viršeliais ir su reklama apie mieste vykstančius vakarėlius, dalinome gatvėse – tai truko vos 2 mėnesius. Mes esame susimovę daug. Turime vieną moto. „Susimauk dar kartą. Susimauk geriau“. Turi išbandyti daugybę dalykų, iš dalykų, kurie nepavyksta, pasimokai būsimiems dalykams, kurie pavyks.

Elinga: Kaip Jums skamba: Idiot Mag Lietuvoje? João: Pasakyk dar kartą. Dar kartą. Elinga: Idiot Mag Lietuvoje. Nuno: Let-foje? João: Man patinka! Idiot Mag auga. Man labai patinka.

Elinga: Ką pasakysit idiotams lietuviams? João: Gerų ir atsakingų ir kūrybiškų ir išskirtinių ir crazy idėjų jums! Verskite jas svajonėmis su terminais. Jei tik svajoji, tai tik svajoji. Jei nustatai svajonei terminą, turi gyvenime tikslų, gali judėti ir daryti tai, ką nori. Varyk pirmyn ir būk idiotu!

Elinga: Kokios spalvos yra idiotai? João: Tutti frutti! Nuno: Flower power!

96


97

idiotmag.com

instagram.com/idiot_mag

facebook.com/IdiotMag

youtube.com/user/idiotmag

twitter.com/idiotmag

behance.net/idiotmag


98

TENDENCIJOS. PROJEKTAI

NARCIZAI— GRAŽIAUSIOS GĖLĖS Nusipirkime mes karvę. Ryte atsikėlę, Galėsime jos pienu Nusiplauti savo kūnų smarvę. Mėgstamaiausias Narcizų ketureilis

Apie ką Tau yra pavasaris? Mums tai yra metas, kai pražysta gėlės. Pražysta narcizai. Gėlės. Narcizai. Gėlės. „Narcizai – gražiausios gėlės“. Po šiuo savitu pavadinimu užsislaptinęs ne koks gėlių mylėtojų klubas, o šaunių jaunų žmonių iniciatyvos ir idėjų įkvėptas nekomercinis internetinių video komiksų projektas. Noras sukurti unikalų ir stilingą meninį produktą bei tikėjimas projekto idėja ir jo sėkme – tai yra pagrindinė kiekvieno mūsų komandos nario varomoji jėga! „Narcizai – gražiausios gėlės“ yra pirmasis tokio formato – video komikso – projektas Lietuvoje. Trumpos humoristinės situacijos atskleidžia pagrindinių veikėjų – Gretos ir Beno – ieškojimus, atradimus, vizijas, troškimus, nerimą ir visas kitas būsenas, aktualias ir patirtas kiekvieno iš mūsų. Fragmentiški pasakojimai susilieja į bendrą siužetą, paženklintą tokios esminės sąvokos kaip GYVENIMAS. Kaip prieskonis video projekte tarnauja poezija. Ji šmaikšti, gal kiek šiurkšti ir netikėta, bet labai taikli ir satyriška.


99

Kadrai iš video komikso „Narcizai - gražiausios gėlės“ serijų Kristinos Sereikaitės nuotraukos

Mes, „Narcizai“ (taip mes vadiname savo kūrybinę komandą), siekiame bendrauti su žiūrovu vizualiai. Estetika ir grožis yra pagrindinis mūsų „arkliukas“. Šioje pilkadienybės eroje, kada vyrauja keliasdešimt pilkų ir kitokių nespalvotų atspalvių, mes siekiam pozityvumo (su šiek tiek melancholijos inkliuzų) ir spalvų, ieškom manieros ir išskirtinumo! Todėl video komikso vaizdų koloritas gaivus ir ryškus, veikėjai gražūs ir stilingi, o erdvės švarios ir išbaigtos. Visa kita paliekame Tavo, brangus Idiote, sąmonės ir pasąmonės interpretacijai.

narcizai.lt facebook.com/narcizai

Kieno eilės skamba Narcizų lūpose?

„Narcizų“ veikėjai prabyla Givatės (Tegul kraujas bėga) eilėmis. Visas savo eiles Givatė dedikuoja sau, „nes daugiau nėr kam skirt“. Tai man žiauriai patinka! Visiškai narziciška ir apie narcizus. Esmių esmė.

Kas Narcizams yra grožis?

Savo paties tobulesnė versija. Kad ir pagrindinė veikėja Greta – ji visur siekia tobulybės: preciziškai atliktas makiažas, nepriekaištingai susuktos garbanos, išskirtinė apranga ir stilius. Negali būti tiesiog gražus, turi būti tobulas ir gražus. Narcizui graži ir aplinka, bet tik ta, kurioje jis yra ir kurią jis pasirinko.

Kas nutinka, kai gražiame kūne nėra graži siela?

Nieko nenutinka. Tai tik sociokultūrinių stereotipų paženklintas reiškinys. Atmetus šiuos stereotipus, lieka kūnas ir siela, kartu ir atskirai.

Kokio didumo narcizo meilė sau? kitiems?

Jis žino, kas yra meilė sau, bet nežino, kas yra meilė kitam. Gal dėl to pagrindiniai „Narcizų“ veikėjai – Greta su Benu – ir nuolatos prasilenkia...

selfpublished Statusas atleidžia nuo atsakomybės?

Įpareigoja. Atsakomybė tik prieš save – čia jau per daug narciziška.

Kiek serijų pamatysime?

Pradžioje startuojam su 7 serijomis, vėliau sieksime bent jau padvigubinti šį skaičių.

Tikras Narcizas turėtų ...

...bent kartą įsimylėti.


100

TENDENCIJOS. PROJEKTAI

Daug žinote. Gal žinote, ar dar įmanoma išrasti dviratį?

#šiandien sužinojau siandiensuzinojau.lt

Tikrai įmanoma. Kalnų dviračiai tokia forma, kokie jie populiarūs dabar, išrasti buvo prieš vos daugiau negu 30 metų! Kas žino, gal ir dar koks nors naujas dviračio tipas atsiras. O tobulindami lenktyninius dviračius dabar mokslininkai pasitelkia moderniausias technologijas, tad proveržiai vyksta ir šioje srityje.

facebook.com/Šiandien-Sužinojau Po „Šiandien sužinojau“ vardu slepiasi keturi piliečiai: smulkusis verslininkas Vytenis, viktorinų organizatorius Ugnius, komunikacijos projektų vadovė Laura ir politikos analitikas Donatas. Domėtis įvairiomis plačiojo pasaulio įdomybėmis ir kaupti įdomią, net jei ir nepraktišką informaciją visi keturi mėgo nuo vaikystės. Iš pradžių stori raudoni tarybinės enciklopedijos tomai tapo visų itin mėgstama pavartyti knyga (išskyrus Laurą, nes ji - Nepriklausomybės vaikas ir augdama jau skaitė žalią lietuvišką enciklopediją). Vėliau Kraupiosios istorijos ir Kraupiojo mokslo knygelės suteikė žinių, kurių mokykla negalėjo duoti. Galiausiai

internetiniai įdomybių blogai ir faktų dalinimosi puslapiai tapo lankomais kasdien, o Wikipedia apskritai pasiekė mėgstamiausio puslapio statusą. Ugnių kažkada netgi taip papirko Jimmy Waleso (Wikipedia įkūrėjo) šypsena, kad jis paaukojo puslapiui tris dolerius. Vytenio, tiesa, ši šypsena nepapirko. Jis vis dar mano, kad Jimmy ten atrodė kaip Jackas Nicholsonas filme Švytėjimas. Vieną dieną iš giedro dangaus šovė mintis: gal rastais įdomiais faktais pradėti dalintis su kitais žmonėmis, kurie galbūt irgi jais susidomės? Taip ir atsirado „Šiandien sužinojau“ Facebook puslapis, kurio pavadinimui ketveriukė idėją pasiskolino iš

populiaraus subreddito „Today I Learned“. Jei nežinot, kas tai yra, pagūglinkit, jums patiks. Dalį faktų „Šiandien Sužinojau“ kolektyvas taip pat randa ten, tačiau šaltinių sąrašas daug platesnis. Didelės sėkmės kūrėjai nesitikėjo: norėjo tiesiog turėti platformą, kurioje galėtų dalintis įvairenybėmis su bendraminčiais. Tačiau, kai fanų skaičius ėmė sparčiai augti, ketveriukė suprato, kad įdomūs faktai įdomu ne tik jiems patiems. Suvokę, kad susidomėjimas didesnis nei planuota, jie nusprendė ir toliau vystyti šį projektą, įvairiomis papildomomis idėjomis plėsti faktų ir žinių sklaidą bei pamažu taip užvaldyti Facebooką. O tada ir pasaulį.


101

kiek vidutiniškai per dieną nutinka įdomių faktų pasaulyje? Donatas: Jeigu kiekvienam iš mūsų per dieną nutinka maždaug 3 įdomūs dalykai, tai pasaulyje turbūt apie 21 milijardą. Ugnius: Net jei tarsime, kad tik vieną iš milijono tų dalykų bus įdomu sužinoti plačiajai visuomenei, vis tiek lieka apie 21 tūkstantį faktų kasdien. Daugiau negu pakankamai.

Koks yra įdomaus Fakto receptas? Ugnius: Idealus faktas turi būti netikėtas. Jis turi būti priverčiantis susimąstyti. Jis turi priversti pagalvoti, kiek daug neatrastų dalykų dar yra pasaulyje ir kiek daug mes dar nežinome. Donatas: Labai gerai veikia faktai, kurie atskleidžia nežinomas visiems gerai pažįstamų dalykų ar žmonių puses. Kaip tai, kad morkos iki XVII a. buvo violetinės. Visi žino morkas, daugeliui tai atrodo nuobodžiausias dalykas pasaulyje, bet, pasirodo, ir jos turi paslapčių. Vytenis: Manau, esminis rodiklis yra „WOW efektas“. Mes kasdien sužinom naujų dalykų tiek darbe, tiek per televizorių, tiek iš draugų. Tačiau ne visada išgirdę kažką naujo sustojam akimirkai ir žagtelim bei ištariam „WOW“.

Ar atsiranda ginčijančių jūsų faktus? Ugnius: Atsiranda. Tačiau pasitaiko retai. Kiek tik įmanoma, savo faktų šaltinius tikriname ir formuluotes stengiamės vartoti kuo tikslesnes. Tačiau kartais faktas būna toks neįtikėtinas, kad kas nors pagalvoja, jog padarėme klaidą. Donatas: Pavyzdžiui, Marilyn Mansonas yra kur kas vyresnis už Macaulay Culkiną, tačiau būtent Culkinas nupirko jam pirmąjį pakelį cigarečių. Buvome užpulti sekėjų, kurie bandė mus supažindinti su šių žmonių amžiumi ir išaiškinti, kad čia tikrai turi būti klaida.

Tai pasaulį užvaldys žinios ar kūryba? Ugnius: Pasaulio užvaldyti nereikia, jis geras toks, koks yra. O šiaip geriausia, kai kasdienybėje jie papildo vienas kitą. Nes žinios be kūrybiškumo yra nuobodu, o kūrybiškumas be žinių negali išnaudoti savo potencialo. Donatas: Nei tas, nei kitas, o įgūdžiai žinias panaudoti. Visos pasaulio žinios, visas kultūrinis žmonijos bagažas šiais laikais telpa mūsų delne, reikia tik mokėti tai atrasti ir pritaikyti, kas ir yra sunkiausia. Tai gebantys padaryti žmonės ir tampa lyderiais.

Beje, mes žinome ir tai, ar pirmiau atsirado višta, ar kiaušinis. Kiaušinis buvo pirmas, nes juos dėjo dar dinozaurai


102

TENDENCIJOS. PROJEKTAI

GRAFFITI SKETCH BATTLES Idėjos Autoriai Edgaras EKU, Anton GET2 (NWS) Kaip gimė idėja Užsienio šalyse vyksta nemažai graffiti konkursų. Žinomi jau legendiniais tapę Write4Gold ar Meetings of Styles, deja, šiuo metu Lietuvą jie aplenkia. Lietuvoje labai retai būna ir vietinių festivalių ar čempionatų, nebent tai – įmonių rinkodaros projektai, skirti patraukti jaunimo dėmesį. Juose negali dalyvauti visi norintys, ypač sunku prasimušti jauniems piešėjams, kadangi dėl riboto finansavimo atrenka kelis „gražiausius“ piešinius remdamiesi organizatorių nuomone; visi supranta – tai labai Ceps, 2015 Graffiti eskizas laisva tema

subjektyvi atranka. O ką daryti, jei savo piešinyje dalyvis nenori vaizduoti plačioms masėms priimtino grožio: drugelių, rožinių vienaragių ir t. t.? Tokiam dalyviui šansų sudalyvauti renginyje lieka labai mažai. Todėl mes sukūrėme šį konkursą kaip priešpriešą visiems renginiams, kuriuose atrankas vykdo apie graffiti ar kitokį gatvės meną nieko nenusimanantys žmonės! Virtualios graffiti eskizų kovos Konkursas startavo Facebook erdvėje 2011 m. lapkričio mėnesį. Šiame konkurse periodiškai pateikiama vis nauja tema:


103

«

EKOS aka EKU, 2015 III vietos nugalėtojas konkurse tema Zombie

Nugalėtojais išrenkami surinkę daugiausia Like paspaudimų. Čia nugalėtojų nerenka nei organizatoriai, nei snobai meno kritikai, nei koks įmonės bosas. Spausdami Like prie patikusio darbo, viską nusprendžią patys dalyviai: kas vertas pirmos, antros ar trečios vietos. Pasibaigus kovoms yra viešinami visų norinčiųjų eskizai laisva tema, vėlgi, nesvarbu kokie tavo įgūdžiai. Ateities planai Nors dalyviai varžosi be jokių prizų, norėtųsi, kad jų pastangos būtų įvertintos. Mes galvojome apie tai, tačiau tai sudėtinga: konkurse dalyvauja žmonės iš viso pasaulio. Planuojame šį konkursą, ar bent jau kažkurį jo etapą, perkelti ant sienų arba padaryti atvirą čempionatą, kuriame galėtų varžytis visi, atėję į renginį. Kol kas puslapio populiarumas sparčiai auga, todėl viskas tegul lieka Facebook erdvėje.

«

Zombie, Flash, St. Valentines day, Riot ir t. t. Dalyviai per tam tikrą laiką (dvi ar tris savaites) turi nupiešti eskizą, atitinkantį temą. Jokių griežtų atrankos kriterijų nėra, priimami visi eskizai, nes konkurso teisėjai – patys dalyviai ar puslapio lankytojai. Konkursas unikalus tuo, kad jame gali dalyvauti absoliučiai visi norintys, nepriklausomai nuo šalies kurioje gyvena, amžiaus ar piešimo įgūdžių. Todėl pradedantieji turi galimybę susirungti su pažengusiais piešėjai, kas retai pasitaiko kituose konkursuose. Taip pat grafititistai gali išgirsti pamokymų, pastabų ar tiesiog pasisemti idėjų. Kadangi tema visiems vienoda, įdomų stebėti kaip kiekvienas savaip ją interpretuoja. Konkursas tarptautinis, smagu susirungti su žmonėmis iš Vokietijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Rumunijos ar Tailando.


«

HEN 2015, Indonezija II vietos nugalėtojas konkurse tema Zombie

Labai noriu pieŠti graffiti. Radau gerą sieną. Bet nEŽinau, ką piešti. Ką daryti? Jei visiškai nežinai, ką piešti, bet turi didelį norą, nesiparink, truputį palalauk – gal dar ne laikas. Pamažu ateis tiek idėjų, kad neturėsi dažų ir laiko joms visoms įgyvendinti. Jei jau visai negali ištverti ko nors nenupiešęs, tiesiog papurškinėk dažų ant sienos, išbandyk skirtingus dažus, įvairius purkštukus. Kad pavyktų nupiešti ką nors rimtesnio, reikia nemažai praktikos ir įgūdžių.

Turiu eskizą. Labai noriu piešti graffiti ant Sienos. Bet bijau. Ką daryti? Niekada nereikia bijoti, profesionalumas ateina su praktika!!! Kad nebūtų gėda dėl piešinio (jei nepavyks nupiešti to, ką sumanei), reikia pasirinkti nuošalesnę vietą.

Kokią spalvą labiausiai mėgsta Lietuviai piešėjai?

JUODĄ! Juoda spalva yra numeris vienas. Juodą spalvą naudoja beveik visose piešiniuose. Jei turi juodą flakonėli, gali nesukti galvos, kokią kitą spalvą prie jos priderinti – tiks visos spalvos.

Ar būna graffiti, į kuriuos žiūrėdami jaustumėte gėdą? Būna, dėl to kenčia visi piešėjai, kai įgija šiek tiek įgūdžių. Todėl ir reikėtų pirmiems piešiniams pasirinkti nuošalesnę vietą. Pavyzdžiui, pieši ekstremaliai naktį ir tamsoje nepastebi, kad kažko nepabaigei piešti. Ateini pasižiūrėti dieną ir matai, kad piešinys pabaigtas spalvinti, supainiojai spalvas ir pan., o ištaisyti jau negali.

Kokia graffiti perspektyva mūsų kultūroje? Artima perspektyva pesimistinė: ir toliau nebus jokių graffiti festivalių, toliau viešojoje erdvėje graffiti vadins „terlione“, šiam menui priskirs bet ką, kas nu-

purkšta aerozoliniais dažais. Norisi tikėti, kad žmonės supras, leis piešėjams Lietuvoje parodyti graffiti ne tik kaip „naktinį“ vandalizmą, bet ir kaip dešimtmečiais pasaulyje gyvuojantį meną, kad graffiti bus galima pamatyti ant namų ir biurų sienų, ant automobilių, ar galerijose nupurkštus ant drobės. Reikia tikėti, kad žmonės supras, jog miestą labiau teršia neskoninga reklama negu margi graffiti piešiniai. Tai pritraukia turistus, o ne juos atbaido.

Kur verta nukeliauti, kad pamatytumėme, kaip atrodo geras graffiti? Lietuvoje tokių vietų, deja, nelabai yra, nebent Vilniaus krantinėje, šalia irklavimo bazės, kur yra piešimo vieta. Atrastume tokių erdvių Kaune ir Klaipėdoje. Bet to nepalyginsi su Australijos Melburno centre (Hosier Lane, Melbourne) esančiu kvartalu, kuriame išpiešta absoliučiai viskas.

facebook.com/graffitisketchbattles


šiS ar kitas puslapis galėtų būti jūsų susisiekite su mumis // idiot@idiotmag.com, 8 654 568 36


Idiot Mag #00 Birželis 2015  

Pristatome jums leidinį — paprastą, be užuolankų, pristatome jums idėjas, kuriomis gyvena mirtingieji pasaulio idiotai, o ką mylėti ir ko ne...

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you