Page 1

Lietuvos humanitarinių mokslų

RAUDONOJI

KNYGA


Lietuvos humanitarinių mokslų

RAUDONOJI

KNYGA

Mantas ADOMĖNAS Vytautas ALIŠAUSKAS Rimvydas PETRAUSKAS Nerija PUTINAITĖ Mantas TAMOŠAITIS

Vilnius 2019


ISBN 978-609-475-347-3

„Lietuvos humanitarinių mokslų Raudonosios knygos“ tekstą galite rasti internete adresu: https://issuu.com/humanitariniai_mokslai/docs/lhmrk

Recenzentai: dr. Dalia Satkauskytė dr. Nerijus Šepetys

© Mantas Adomėnas, 2019 © Vytautas Ališauskas, 2019 © Rimvydas Petrauskas, 2019 © Nerija Putinaitė, 2019 © Mantas Tamošaitis, 2019 © Dizainas ir maketas – Jonas Vėgėlė, 2019


TURINYS I. ĮŽANGA........................................................................................................................................................................ 9 II. HUMANITARINIŲ MOKSLŲ POBŪDIS IR MISIJA....................................................................................12 1. Aprėptis ir apibrėžimas..................................................................................................................................12 2. Humanitarinių mokslų prigimtis ir specifika........................................................................................14 3. Humanitarika ir lituanistika........................................................................................................................19 4. Humanitarinių mokslų vertė.......................................................................................................................20

III. ESAMA PADĖTIS................................................................................................................................................. 32 1. Bendroji situacija............................................................................................................................................. 32 2. Padėtis mokslo sistemos kontekste............................................................................................................ 34 3. Institucinė sąranga......................................................................................................................................... 34 4. Humanitariniai mokslai įstatymų leidybos požiūriu......................................................................... 35 5. Mokslo tyrimai ir humanitarų statusas.................................................................................................. 36 6. Mokslo sklaida.................................................................................................................................................. 37 7. Humanitarų viešasis vaidmuo.................................................................................................................... 39 8. Kokybinio vertinimo problema..................................................................................................................40 9. Tyrimų tarptautiškumas............................................................................................................................... 43 10. Projektinis finansavimas............................................................................................................................44 11. Humanitarinių mokslų infrastruktūra................................................................................................. 45 12. Mokslas ir humanitarinės studijos......................................................................................................... 47

IV. ATEITIES IŠŠŪKIAI VISUOMENEI IR HUMANITARINIAI MOKSLAI............................................... 49 1. Visuomenės laukiantys iššūkiai................................................................................................................ 49 2. Globalizacija ir jos padariniai.....................................................................................................................50 3. Technologijų raida ir jos padariniai.......................................................................................................... 54 4. Kultūrinė raida ir jos padariniai................................................................................................................60 5. Užsklanda........................................................................................................................................................... 66


V. HUMANITARINIAI MOKSLAI MOKYKLOJE.............................................................................................. 67 1. Humanitarikos vaidmuo mokykloje......................................................................................................... 67 2. Istorija..................................................................................................................................................................68 3. Lietuvių kalba ir literatūra........................................................................................................................... 70 4. Likusi humanitarika: menai, dorinis ugdymas ir filosofija, etninė kultūra............................... 72 5. Ugdymo programų ir vertinimo problematika..................................................................................... 73 6. Humanitarika mokykloje: neįvykdyta misija?...................................................................................... 75 7. Užsklanda........................................................................................................................................................... 78

VI. HUMANITARINIAI MOKSLAI IR KULTŪROS POLITIKA....................................................................80 1. Kaip kultūros politikoje suprantama „kultūra”?..................................................................................80 2. Deramas humanitarinių mokslų ir kultūros santykis........................................................................81

VII. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS............................................................................................................... 89 1. Akademinė bendruomenė kaip centrinė humanitarinio mokslinio gyvenimo ašis............... 89 2. Humanitarinių inovacijų ir taikomosios humanitarikos samprata..............................................90 3. Humanitarinių mokslų infrastruktūra...................................................................................................90 4. Tarptautiškumas ir vertinimas...................................................................................................................91 5. Humanitarinių mokslų institucijos........................................................................................................... 92 6. Lituanistika ir humanitarika...................................................................................................................... 93 7. Humanitarinių mokslų ambicija ir aktyvesnis vaidmuo.................................................................. 93 8. Humanitariniai mokslai mokykloje.......................................................................................................... 94 9. Humanitariniai mokslai ir kultūros politika......................................................................................... 95


Į Ž A N GA

I. ĮŽANGA Panašaus pobūdžio tekstai pasaulio praktikoje paprastai vadinami „Baltąja knyga“. Vis dėlto ryžomės pavartoti kiek kitokį pavadinimą: Lietuvos humanitarinių mokslų Raudonoji knyga. Kodėl šią studiją pavadinome „Raudonąja knyga“? Žinia, taip vadinami dokumentai, fiksuojantys gyvybės formas, kurioms gresia pavojus išnykti. Tai žinių sąvadas apie saugomų rūšių būklę ir apsaugos būdus. Gali kilti klausimas, ar mūsų studija užvadinta ne pernelyg dramatiškai. Ar humanitariniams mokslams ir apskritai humanitarinei kultūrai Lietuvoje tikrai iškilusi grėsmė išnykti? Šios knygos autoriams atrodo, kad taip formuluoti klausimą nebūtų visai tikslu. Skelbti „Raudonąją knygą“ tada, kai pavojus akivaizdus, kai procesai nebegrąžinami ir nebesustabdomi, būtų per vėlu. Apsauga efektyviausia tada, kai pavojai dar tik numatomi. Pasakykime paprastai – toks pavadinimas išreiškia prevencinį rūpestį. Jis yra ne tiek aliarmuojantis, kiek atkreipiantis dėmesį į grėsmes – bet ir viltingas. Ši studija nėra pirma, skirta humanitarinių mokslų problemoms, statusui ir politikai Lietuvoje aptarti. 2004 m. pasirodė leidinys „Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų plėtros problemos” (sudarė Giedrius Viliūnas), o Lietuvos Respublikos Prezidento darbo grupė 2006 m. parengė „Pasiūlymus dėl humanitarinių ir socialinių mokslų ir studijų misijos, mokslinės veiklos vertinimo kriterijų ir šių mokslų valdymo principų”. Paskutiniu metu, 2017 m., Lietuvos Mokslo taryba paskelbė siauresnio profilio „Lituanistikos tyrimų plėtros strategines gaires”. Nemažai jose išsakytų minčių ar pasiūlymų tebėra aktualu ir šiandien, todėl kai kas atsikartoja ir mūsų darbe. Vis dėlto tikimės, kad ši studija pasiūlys ir naujo matymo, ir naujų idėjų. Šis tekstas neatstovauja jokios formalios politinės jėgos vizijai, veikiau jis remiasi bendru autorių tikėjimu humanitarinių mokslų svarba ir remiasi bendroje diskusijoje išgrynintomis vertybinėmis prielaidomis. Jis radosi kaip kolektyvinės minties ir darbo vaisius – nors autoriai po diskusijos rašė atskiras dalis, tačiau ir jos buvo vėl peržvelgiamos, svarstomos, pildomos, tad ko gero visas tekstas laikytinas visų proto ir pastangų rezultatu. Be abejonės, turime atsakyti į porą esminių klausimų, kylančių prieš atsiverčiant tekstą. Kodėl dar kartą apmąstyti humanitarinių mokslų misiją ir būklę Lietuvoje pasirodė svarbu būtent dabar? į ką kreipiamės ir kokių tikslų siekiame, skelbdami šiuos bendro mąstymo vaisius? KO D Ė L DA B A R ? Gyvename radikalių permainų laikais. Tai, kas prieš 15-20 metų galėjo būti tik numanoma, šiandien tampa realybe, reikalaujančia skubių atsakymų: 9


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

Atsakymai į iššūkius gali kilti tik iš plačios diskusijos, paremtos ne emocijomis ar politinėmis preferencijomis, o humanitarinių mokslų siūlomomis tyrimo strategijomis ir prieigomis.

- Lietuvos politinės bendruomenės branda, kelianti klausimus apie demokratijos vertybes, jų hierarchiją, pagrįstumą ir statusą; - eurointegracijos procesai kaip iššūkis permąstyti, ką reiškia tautinis tapatumas, sąsajos su Vakarų ir Rytų kaimynų kultūromis, nacionalinio ir europinio matmens santykis; - tarptautinė populizmo banga ir hibridinių karų aplinka, reikalaujanti kritinio mąstymo, gebėjimo atpažinti fake news bei iracionalizmą ne tik remiantis sukaupta gyvenimo patirtimi, bet ir tikslingai ugdomais analitiniais gebėjimais; - mokslinė ir technologinė revoliucija, verčianti ieškoti besiformuojančio naujo pasaulėvaizdžio įprasminimo, adekvačių etinių, politinių ir net estetinių sprendimų šio dramatiško pokyčio kontekstuose. Išvardijome tik kai kuriuos pokyčius ir jų atneštus iššūkius, jų esama ir daugiau. Antai ir toliau išlieka aktualus klausimas apie menininko atsakomybės, įsipareigojimo visuomenei, kūrybos laisvės ribas ar beribiškumą, opi tebėra kultūrinės atminties ir istorijos politikos santykio su akademiniais istorijos tyrinėjimais problematika. Atsakymai į tuos iššūkius gali kilti tik iš plačios diskusijos, paremtos ne emocijomis ar politinėmis preferencijomis, o humanitarinių mokslų siūlomomis tyrimo strategijomis ir prieigomis. Būtent humanitarinių mokslų atstovų balso stoka, jų tyrimų rezultatų neįtraukimas ar net sąmoningas ignoravimas ligšiolines diskusijas daro menkai vaisingomis. KO S I E K I A M E ? - pasiūlyti viešam svarstymui humanitarinių mokslų statuso ir reikšmės vizijos XXI a. Lietuvoje pradmenis; - paskatinti švietimo ir mokslo politikos formuotojus iš naujo įvertinti humanitarinių mokslų prasmę ir svarbą šiuolaikiniame pasaulyje; 10


Į Ž A N GA

- prisidėti prie naujo humanitarinių mokslų „atradimo” plačiojoje akademinėje visuomenėje; - pačiai humanitarinių mokslininkų bendruomenei suteikti impulsų išplėsti savo misijos sampratą. Prie šios Raudonosios knygos dirbome kartu, esminių įžvalgų ir krypčių ieškodami bendrose diskusijose; iš jų gimė knygos struktūra. Atskirų dalių pirmuosius variantus parengti apsiėmė autorių grupės nariai: prof. Vytautas Ališauskas – „Įžangą“, dr. Mantas Adomėnas – II ir IV dalis, „Humanitarinių mokslų pobūdis ir misija“ bei „Ateities iššūkiai visuomenei ir humanitariniai mokslai“, prof. Rimvydas Petrauskas – III dalį „Esama padėtis“, Mantas Tamošaitis – V dalį „Humanitariniai mokslai mokykloje“, dr. Nerija Putinaitė – VI dalį „Humanitariniai mokslai ir kultūros politika“. Pirminiai tekstai paskui buvo visų grupės narių skaitomi, pildomi bei redaguojami. Mantui Adomėnui teko atsakomybė sujungti dalis į galutinį tekstą ir drauge su Nerija Putinaite parengti VII, „Praktinių rekomendacijų“, dalį pagal autorių grupės siūlymus. Vytautas Ališauskas atliko baigiamąją, Mantas Adomėnas – finalinę teksto redakciją. Tačiau būtina darsyk pabrėžti, kad galutinis, Jūsų rankose esantis tekstas yra vieningas ir atspindi visos autorių grupės poziciją. Už pagalbą transkribuojant grupės diskusijų tekstus, dažnai nuklysdavusius į šalutinių, nors ir nemažiau įdomių, temų lankas dėkojame Mantui Tamošaičiui ir Emilijai Kilinskaitei, už pastabas galutiniam teksto juodraščiui – dr. Daliai Satkauskytei ir dr. Nerijui Šepečiui. Už idėjas, pasiūlymus, ekspertinę informaciją ir kritines pastabas padėka pridera Elžbietai Banytei, ses. dr. Zitai Nauckūnaitei CR, o taip pat visiems 2018 m. vasario 20 d. Lietuvos Respublikos Seime vykusios konferencijos „Ar humanitariniai mokslai turi ateitį Lietuvoje?“ dalyviams.

11


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

I I . H U M A N ITA R I N I Ų MOK S LŲ POBŪDIS IR MISIJA 1. APRĖPTIS IR APIBRĖŽIMAS Ši Raudonoji knyga remiasi tradicine institucine humanitarinių mokslų samprata – aprėpia dalykus, tradiciškai dėstomus humanitarinių mokslų fakultetuose. Ši aprėptis iš esmės atitinka humanitarinių mokslų sąrašą, kurį pateikia Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos mokslo ir technologijų sričių klasifikacija.1 EBPO klasifikatorius humanitarinių mokslų (humanities) sritį skirsto į šias kryptis: - Istorija ir archeologija: istorija; archeologija. - Kalbos ir literatūra: bendrosios kalbos studijos, konkrečios kalbos, bendrosios literatūros studijos, literatūros teorija, konkrečios literatūros, lingvistika. - Filosofija, etika ir religija: filosofija, mokslo ir technologijos istorija ir filosofija; etika; teologija, religijos studijos. - Menai (menai; menų, atlikimo menų, muzikos istorija): menai, meno istorija, architektūrinis dizainas, atlikimo menų studijos (muzikologija, teatrologija, dramaturgija), folkloro studijos; filmo, radijo ir televizijos studijos. - Kiti humanitariniai mokslai. Šios schemos bus laikomasi su ta išimtimi, kad į „humanitarinių mokslų” sąvoką neįtraukiami patys menai (tačiau įtraukiama menų, jų paskirų sričių istorija ir studijos). Iš šio sąrašo matyti, kad humanitariniai mokslai yra įvairiopos prigimties, jų taikomi metodai aprėpia platų diapazoną, ir juos sunku klasifikuoti pagal taikomus metodus ar tyrimo lauką. Jei literatūros studijos savo pobūdžiu artėja prie menų, tai archeologijoje taikomi gamtos mokslų metodai, istorijos tyrinėjimai daug kur persikloja su socialiniais mokslais, o tokia centrinė filosofijos atšaka kaip logika artima matematikos mokslams. Kas vienija humanitarinius mokslus ir kodėl galima – jei galima išvis – kalbėti apie juos kaip apie tam tikrą konceptualią kategoriją ar mokslų visumą? Humanitarinius mokslus lengviau suprasti kaip visumą pasitelkus Ludwigo Wittgensteino įvestą „šeimos panašumo” sampratą: išplėstinėje šeimoje visi

1 Organisation for Economic Co-operation and Development. Revised Field of Science and Technology (FoS) Classification in the Frascati Manual. 2006. https://www.oecd.org/science/ inno/38235147.pdf. Žiūrėta 2019.02.05. 2018 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu Nr. 1317 EBPO klasifikacija oficialiai buvo priimta kaip Lietuvoje taikomo mokslų klasifikatoriaus pagrindas. 12


H UM A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ P O B Ū D I S I R M I S I JA

„Humanitariniai mokslai tyrinėja buvusias ir esamas prasmės kūrimo praktikas žmonių kultūroje, susitelkdami į interpretaciją ir kritinį vertinimą, pirmiausia individualaus atsako kontekste ir su neeliminuojamu subjektyvumo elementu.“ (Helen Small)

asmenys vienas į kitą panašūs, bet kai kurie turi panašias nosis, kiti – panašias akis, treti – plaukus, kai kurie – daugiau, kai kurie – mažiau panašių bruožų, ir drauge tai kuria panašumo ryšių tinklą, kurio neįmanoma redukuoti į visiems bendrų jungiančių bruožų aibę. Antai, literatūros mokslą ir meno istoriją jungia domėjimasis kūrybingumo ištakomis ir meninės išraiškos formomis, meno istoriją ir kultūros istoriją – tiriamų fenomenų ir juos įkvėpusių idėjų bendrumas, istorija ir archeologija papildo viena kitos naratyvą iš skirtingų šaltinių ir skirtingais metodais gaunamų šaltinių duomenimis, filosofija ir teologija naudoja tuos pačius metodus, nors skiriasi jų prielaidos ir tikslai, etc. etc. Dėl tos priežasties labai sunku pateikti griežtą humanitarinių mokslų apibrėžimą. Atspirties tašku naudosime Helen Small pateiktąjį: „Humanitariniai mokslai tyrinėja buvusias ir esamas prasmės kūrimo praktikas žmonių kultūroje, susitelkdami į interpretaciją ir kritinį vertinimą, pirmiausia individualaus atsako kontekste ir su neeliminuojamu subjektyvumo elementu.”2 Nors lakoniškas ir abstraktus, šis apibrėžimas įvardija esminius elementus, nusakančius humanitarinių mokslų specifiškumą ir atribojančius juos nuo gamtos bei socialinių mokslų: - tyrinėjamos prasmių kūrimo, perteikimo ir interpretavimo praktikos (o ne gamtos ar visuomenės dėsniai); -

humanitarinio mokslinio tyrimo centre yra interpretacija ir kritinis vertinimas (o ne eksperimentas, išmatavimas ar kita kiekybinė išraiška);

- galiausiai, tyrimas turi individualų pobūdį su neišvengiamu subjektyvumo elementu – kuris nepaneigia tiesos siekimo imperatyvo, tačiau fiksuoja

2

Small H. The Value of the Humanities. Oxford: University Press, 2013. P. 23. 13


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

Humanitarinių mokslų neįmanoma redukuoti į vieną „teisingą” teoriją ar prieigą. Vis dėlto tai nereiškia, kad humanitariniams mokslams negalioja tiesos ar patikimumo kriterijai.

kitokią humanitarinių mokslų „tiesos” sampratą, negu, pavyzdžiui, gamtos ar tiksliuosiuose moksluose. Svarbi ir nuoroda į žmonių kultūrą: humanitariniai mokslai siekia pažinti ir įprasminti žmogiškojo pasaulio tikrovę ir padeda formuoti žmogaus santykį su tuo pasauliu.

2. HUMANITARINIŲ MOKSLŲ PRIGIMTIS IR SPECIFIKA Siekiant apmąstyti sąlygas ir sudaryti prielaidas kelti Lietuvos humanitarinių mokslų lygį, būtina aptarti humanitarinių mokslų veiklos pobūdį, tikslus, rezultatus ir pritaikomumą, išryškinti savitą jų prigimtį ir iš to kylančią jų funkcionavimo specifiką. S K I R T U M A S N U O G A MTOS I R S O C I A L I N I Ų M O K S LŲ Humanitarinių mokslų tikslas yra socialinių, politinių, moralinių, estetinių, kultūrinių ir pan. prasmių paieška, o ne kiekybinių rezultatų siekianti eksperimentinė plėtra. Jų rezultatas yra gebėjimai rinktis ir apsispręsti, padedantys konkrečioje visuomenėje atpažinti vertybines, kultūrines, visuomenines ir politines prasmes bei jų skirtumus. Humanitariniai mokslai, kaip teigia pati žodžio etimologija, siekia tirti, suprasti ir aiškinti žmogiškojo pasaulio tikrovę. Nuo gamtos ir socialinių mokslų humanitariniai mokslai skiriasi tuo, kad jų teorijos remiasi savitais metodais ir nėra verifikuojamos taip, kaip gamtos ar socialinių mokslų teorijos. Humanitarinių mokslų plėtrą sąlygoja idėjų ir metodinių prieigų konkurencija, kuri yra iš esmės pliuralistinė – humanitarinių mokslų neįmanoma redukuoti į vieną „teisingą” teoriją ar prieigą. Vis dėlto tai nereiškia, kad humanitariniams mokslams negalioja tiesos ar patikimumo kriterijai, tačiau jų verifikacijos samprata yra kitokia, specifinė, diktuojama pačios humanitarinių mokslų prigimties. Humanitariniuose moksluose veri14


H UM A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ P O B Ū D I S I R M I S I JA

fikacija pirmiausia susijusi su klausimu apie interpretacijos ir kritinio vertinimo pagrįstumą, apie faktų, kuriais šie remiasi, patikimumą, išsamumą. Šie kriterijai taip pat priklauso nuo tiriančiojo subjekto kūrybiškumo, kompetencijos, patirties – kokybinių, neformalizuojamų humanitaro savybių. Tai įneša į humanitarinių mokslų praktiką esmingai subjektyvų ir individualų momentą. Tačiau jis anaiptol nereiškia metodinio reliatyvizmo ar neapibrėžtumo nustatant humanitarinių mokslų rezultatų kokybę. Pavyzdžiui, egzistuoja įvairios skirtingos Platono „Valstybės” interpretacijos – ji gali būti suvokiama kaip utopinio politinio projekto konstitucija, kaip iniciacija į Platono metafiziką ar net kaip etinė alegorija. Skirtingos interpretacijos neatsiejamai susijusios su pačių interpretatorių asmenybe, jų patirties ir interesų lauku, savita jų filosofija. Tačiau tai nereiškia, kad visos jos vienodai pagrįstos, vienodai gerai paaiškina teksto visumą ir jo dinamiką. Jas verifikuoti įmanoma, bet verifikacija glaudžiai suaugusi su pačiu interpretacijos – kaip humanitarinio mokslinio veiksmo – pobūdžiu. Interpretacijos tiesa nėra nei kiekybiškai išreiškiama, nei visiškai objektyviai pamatuojama. Jeigu humanitarinių mokslų skirtingumas nuo gamtos mokslų yra akivaizdesnis ir lengviau apčiuopiamas, tai jų skirtis nuo socialinių mokslų yra labiau išplaukusi. Taip nemaža dalimi yra ir todėl, kad tiek humanitariniai, tiek socialiniai mokslai pastaruosius keletą dešimtmečių mokėsi iš vieni kitų metodų ir įžvalgų. Juos skiria ne tiek tyrimo objektas, kiek bendroji metodologinė prieiga. Kaip taikliai apibendrino amerikiečių studijos autoriai, „socialiniai mokslai atskleidžia dėsningumus mūsų gyvenimuose – laiko bėgyje ir dabartiniu momentu. Pasitelkdami gamtos mokslų stebėjimo ir eksperimentinius metodus, socialiniai mokslai – aprėpiantys antropologiją, ekonomiką, politikos ir valdymo mokslą, sociologiją ir psichologiją – tyrinėja ir prognozuoja elgsenos bei organizacinius procesus.”3 Taigi pačia bendriausia prasme galima teigti – tai pateikiant ne kaip griežtą apibrėžimą, bet kaip orientyrą mąstymui, – kad gamtos ir socialinius mokslus pirmiausia skiria tiriamas objektas: gamta ir žmogus kaip gamtos dalis (gamtos mokslų atveju) vs. žmogaus kultūra, visuomenė ir žmogus kaip kultūros bei visuomenės dalis (socialinių mokslų atveju). Tačiau didžiuma atvejų juos vienija bendra metodologinė prieiga: objektyvių dėsningumų paieška, eksperimentinis metodas ir dažniausiai kvantifikuojami rezultatai. Socialinius ir humanitarinius mokslus vienija tiriamas laukas: žmogus, žmogaus kultūra ir visuomenė, kuriose skleidžiasi prasmių kūrimo veiklos. Tačiau juos skiria me3 The Heart of the Matter. The Humanities and Social Sciences for a Vibrant, Competitive, and Secure Nation. Cambridge, Massachusetts: American Academy of Arts & Sciences, 2013. P. 9. 15


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

todologinė prieiga: užuot ieškoję dėsningumų, humanitariniai mokslai siekia interpretuoti ir kritiškai įvertinti; jiems aktualiau ne universalios taisyklės, o individualus santykis ir individualūs turiniai, kuriuose vėlgi svarbus tam tikras universalus (ir universalizuojamas) elementas. Esama humanitarinių ir socialinių mokslų suartėjimo, persiklojimo atvejų (pavyzdžiui, literatūros, meno, kultūros sociologija), tačiau net ir šiais atvejais galima atpažinti humanitarinių ar socialinių mokslų interesą pagal tai, kiek atsižvelgiama į tyrimo objekto specifiką. H U M A N I TA R I N I Ų M O K S LŲ M O K S L I Š K U M A S Kartais humanitarinių dalykų savitas pobūdis verčia kitų mokslų atstovus abejoti pačiu humanitarinių mokslų moksliškumu ir raginti juos priskirti menams (kur verifikacijos klausimas didžiąja dalimi beprasmis), arba išvis pašalinti iš akademijos. Gynybinė pozicija, kurios humanitarai neretai imasi, – teigti, jog humanitariniai dalykai nesantys mokslas ta prasme, kaip tikslieji mokslai, kad pati „mokslo” sąvoka atitinka anglišką sąvoką science ir yra pritaikoma tik gamtos bei socialiniams mokslams, bet ne humanitarikai. Tuo tarpu humanitarikai esą taikytinas termino scholarship vertimas: humanitarai esantys ne „mokslininkai” (scientists), o „scholiarai” (scholars). Vis dėlto toks argumentavimas ydingas. „Mokslas” lietuvių kalboje (bei sąvokų sistemoje) yra vienintelė ir privilegijuota sąvoka tikslingai, kritinei ir verifikuojamai mąstymo veiklai žymėti. Todėl išstūmus humanitarinius mokslus iš „mokslo” kategorijos, pati mokslo samprata šitaip būtų susiaurinta, taptų uždaresnė, o humanitarika būtų priskirta „nemokslinės” veiklos sričiai. Veikiau jau dera eiti atvirkščiu keliu: humanitarai turėtų keisti kalbos vartoseną ir diegti supratimą, kad mokslo – moksliškumo, tikslaus ir kritiško mąstymo veiklos – teritorija driekiasi plačiau, negu tiksliųjų mokslų įtakos sfera. Humanitariniai mokslai dažniausiai, ne tik Lietuvoje, bet ir daug kur, yra vertinami pagal gamtos mokslų kriterijus. Įsivaizduojama, kad jei humanitariniai mokslai netenkina reikalavimų, kurie keliami gamtos mokslams, arba neteikia konkrečių naudų, kokias teikia gamtos mokslai, tai jie negali būti traktuojami kaip mokslai. Tačiau humanitariniai mokslai apima visą žmogiškąją kultūrą ir atlieka gamtos mokslų vietos mūsų gyvenime, jų prasmės, ribų refleksiją. Šita prasme humanitariniai mokslai yra netgi šiek tiek platesnės apimties, negu gamtos mokslai. Veikiau jau reikia siekti reabilituoti ir įtvirtinti holistinę, visas struktūruoto pažinimo sritis apimančią „mokslo” sąvoką. Tai atitiktų ir pirminę scientia prasmę, ir lietuviškosios sąvokos kilmę – „mokslas” bendrašaknis su žodžiais 16


H UM A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ P O B Ū D I S I R M I S I JA

Pseudofaktų (fake facts) ir post-tiesos kontekste labai svarbu pabrėžti, kad humanitariniai mokslai yra mokslai, kurie siekia ir ieško tiesos, o ne ideologinio užsakymo vykdymas ir reliatyvistinė saviraiška. „mokyti, mokėti, mokytis”. Šis reikšmės aspektas atspindi tai, kad humanitariniai mokslai yra vertybiniai ir normatyviniai, jų tyrimas yra tiesiogiai susijęs su nuolatiniu ugdymo (ir ugdymosi) procesu, per kurį perduodamos bendrosios kultūros ir socialinę sanglaudą skatinančios vertybės. Tai irgi yra neatskiriama humanitarinių mokslų – kaip mokslo srities – dalis. Humanitariniai mokslai nėra vien tik akademiniai, aukštosiose mokyklose vykdomi tyrimai. Jie taip pat užima kertinį vaidmenį mokykliniame ugdyme, o todėl – ir mokytojų rengime; jie taip pat turi įtakos kitų dalykų edukacijai bei kitų sričių (pavyzdžiui, menų) praktikai. Pseudofaktų ( fake facts) ir post-tiesos kontekste labai svarbu pabrėžti, kad humanitariniai mokslai yra mokslai, kurie siekia ir ieško tiesos, o ne ideologinio užsakymo vykdymas ir reliatyvistinė saviraiška, „rašymas bet ko, kas ateina į galvą”. Humanitariniai mokslai remiasi tiesos ieškojimu ir faktais. Tačiau drauge dera suvokti, kad tiesos ir faktų samprata humanitariniuose moksluose skiriasi nuo „mokslo tiesos” ir „mokslinių faktų” sąvokų, dažniausiai pažįstamų iš gamtos mokslų. Humanitariniai mokslai pirmiausia tiria (ir interpretuoja) žmogiškąją tikrovę, o šios neįmanoma aprašyti tik kiekybiniais, „objektyviais” parametrais, būdingais gamtos mokslų kalbai. Antra vertus, tai nereiškia, kad humanitariniams mokslams negalioja tokie mokslinio griežtumo kriterijai, kaip logikos reikalavimai, ištikimybė faktinei tiesai, verifikacijos ir falsifikacijos galimybė, siūlomos interpretacijos sąryšis su visais prieinamais faktais ir nuoseklumas su platesniu pažinimo kontekstu. H U M A N I TA R I N I Ų M O K S LŲ V E R T I N I M O P RO B L E M OS Humanitarinių mokslų skirtingumo nuo kitų mokslo sričių supratimas padeda įvardinti, kas neturėtų būti laikoma humanitarinių mokslų vertinimo kriterijais. 17


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

Humanitariniai mokslai neturėtų būti vertinami vien pagal teikiamą „galutinį rezultatą”. Pati jų misija – dalyvauti visuomenės gyvenimo dinamikoje, reaguoti į kaitą, todėl humanitarinių mokslų procesas dažnai yra ir rezultatas. Antai literatūros ar dailės kritika yra nuolatinė reakcija ir diskusija, todėl tarsi negauname jokių galutinių atsakymų. Antra vertus, tik jų dėka įmanoma atrinkti aukštos klasės kūrybą, kuri gali sulaukti tarptautinio dėmesio ir reprezentuoti šalį įvairiais regioniniais, europiniais ar pasauliniais lygmenimis: taigi, nuolatinis procesas teikia apčiuopiamą rezultatą. Humanitarinių mokslų vertinimo kriterijus neturėtų būti ir jų generuojama finansiškai ar apskritai kiekybiškai pamatuojama nauda. Net jei tokia nauda dažnu atveju egzistuoja, ji negali būti įvertinama savarankiškai – pavyzdžiui, jei ir įmanoma įvertinti, kiek turizmo srautus padidino sėkminga šalies reklama, negalima skaitmeniškai parodyti komunikacijos, istorijos, medijų meno, paveldėto prasmių „kapitalo” ir panašių dalykų indėlio į jos kūrimą. Humanitariniai mokslai negali būti vertinami ir vien tik pagal siaurai suprastą jų „aktualumą” kaip gebėjimą atsiliepti į momentinius, dabarties poreikius. Be abejo, humanitarų veikla dažnai aktuali, kai jie reaguoja ir apmąsto naujus reiškinius – naują spektaklį, naują knygą, naują idėją. Tačiau humanitariniai tyrimai neretai įgyja kitokio pobūdžio aktualumą, kai užbėga už akių šiuo metu įsisąmonintoms problemoms, brėžia naujas sąmoningumo trajektorijas, siūlo naujus mąstymo metodus ar neretai parodo dabar neva „aktualių” klausimų nereikšmingumą. Ateities matmuo, nors jokia prasme nėra humanitarinių mokslų tyrimo objektas, dažnai pasirodo esąs jų pirminis poveikio laukas. PA Ž A N G OS S A M P R ATA H U M A N I TA R I N I U OS E M O K S LU OS E Humanitariniams mokslams negalioja „mokslo pažangos” paradigma, pateikianti mokslo raidą kaip nuolatinę kylančią kreivę, nuolat besipildantį žinių lobyną, kur tolydžio augantis pažinimo lygis padeda sukurti vis teisingesnes ir tikslesnes tikrovę paaiškinančias teorijas, kurios pakeičia pasenusias ligtolines. Humanitarinių mokslų raidą tiksliau aprašo „tradicijos” sąvoka.4 Praeitis yra ne pasenusių teorijų sąvartynas, o gyvos dabarties ištakos, sudabartinamos ir aktualizuojamos per interpretaciją ir kritinį perskaitymą. Praeities turinio įtraukimas į tokį dialogą leidžia perkurti, atnaujinti praeities paveldą

4 Atitinkanti tradicijos kaip savito intelektualinės veiklos žanro sampratą Alasdairo MacIntyre’o knygoje Three Rival Versions of Moral Inquiry. Encyclopaedia, Genealogy and Tradition. Notre Dame, Indiana: University of Notre Dame Press, 1994. 18


H UM A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ P O B Ū D I S I R M I S I JA

dabarčiai. Nuolatinis atnaujinimas ir dialogas su tradicija leidžia kalbėti apie paradigmų kaitą. Dialoge atrastos prasmės įgalina dalyvauti kūrybiniame procese, pratęsti tradiciją į ateitį. Tradicijos gyvavimas priklauso nuo nuolatinių praeities įsisavinimo, sudabartinimo, kritinio dialogo su tolima ir artima praeitimi pastangų – todėl šiame procese įmanoma ne tik pažanga, bet ir nuosmukis.

3. HUMANITARIKA IR LITUANISTIKA Lituanistika – plataus humanitarinių mokslų lauko dalis, tyrinėjanti Lietuvos kultūrą plačiąja prasme. Lituanistika gali visavertiškai egzistuoti tik glaudžiai susijusi su bendruoju humanitarinių mokslų diskursu. Vis dėlto Lietuvoje humanitariniai mokslai dažniausiai sutapatinami su lituanistika: sakant “humanitarika”, turima omeny “lituanistika”. Nuo lituanistikos glaudžios sąveikos su platesniu humanitarinių mokslų horizontu priklauso, ar lietuviškosios problemos bus artikuliuojamos universalių problemų kontekste, ar akademinė lietuvių kalba (o iš jos – ir šnekamoji) bus pildoma, atnaujinama ir turtinama. Lituanistika dažnai naudojama kaip skydas humanitarikai apskritai: nepaneigiama lituanistikos politinė svarba naudojama kaip strategija atkreipti valstybės institucijų dėmesį ir į kitus humanitarinius mokslus. Ši strategija veikia – humanitarinių mokslų padėtis būtų kur kas labiau nepavydėtina, jeigu jie nesislėptų už lituanistikos skydo. Tokia prieiga iš dalies yra pagrįsta: humanitariniai mokslai orientuojasi į tą terpę ir dirba tai bendruomenei, kurioje jie praktikuojami, tad humanitarinių mokslų koncentraciją į lituanistiką galima suvokti kaip jų socialinį įnašą, pareigą visuomenei. Negalima nematyti ir tokios strategijos kainos. Pirmiausia – humanitariniai mokslai rizikuoja būti ideologizuoti ir politizuoti. Antra, tai reiškia savarankiškų, su lituanistika nesusijusių humanitarinių mokslų silpnumą ir trapumą. Nelituanistinės humanitarinės disciplinos instrumentalizuojamos, traktuojamos kaip įrankis lituanistikai plėtoti (pavyzdžiui, klasika „pateisinama“ per senųjų kalbų, būtinų Lietuvos istorijos ir archyvų tyrinėjimui, mokymą, anglistika – per anglų literatūros turinių vertimą į lietuvių kalbą). Trečia, lituanistinėms disciplinoms „žaidžiant savo aikštelėje“, nusistačius pačioms sau žaidimo taisykles, jos atsisieja nuo tarptautinio diskurso, praranda palyginamumą, smunka jų kokybės kriterijai. Ketvirta, humanitarinių mokslų apsiribojimas lituanistikos horizontais stabdo jų įsijungimą į universalų Vakarų civilizacinį diskursą – idealiu atveju Lietuvoje turėtų būti ir tarptautinio lygio Šimtamečio karo, ne 19


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

tik Žalgirio mūšio, žinovų. Viešas skandalas, kilęs po pasiūlymo įtraukti Vakarų autorius į lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, išryškino lituanistinio diskurso izoliuotumą nuo bendro civilizacinio naratyvo ir etnocentriškos ideologijos maskuojamą nepilnavertiškumo kompleksą. Be dalyvavimo bendrame humanitariniame diskurse, be atvirumo jam ir gebėjimo kokybiškai interpretuoti jo turinius, nesuteikiame deguonies, kokybės standartų ir kūrybiškumo šaltinių lituanistikai, o taip pat – ir lietuviškajai kultūrai plėtoti ir kurti.

4. HUMANITARINIŲ MOKSLŲ VERTĖ Šiuolaikiniame pasaulyje humanitariniai mokslai priversti „teisintis”, pateikti savo prasmingumo pagrindimą, kuris liovėsi būti akivaizdus. Viešumoje vis iš naujo tvirtinama, kad humanitariniai mokslai niekam nereikalingi ir kad jie yra tiktai kliūtis mokymuisi, netgi gimnazijos lygiu; kad humanitariniai mokslai šiuolaikinėje pažangių technologijų, globalizacijos ir greitų pokyčių epochoje tėra laiko švaistymas. Kartais humanitarinių mokslų pateisinimui reikalaujama įvardyti jų tiesioginį pragmatinį vaidmenį. Ar humanitariniai mokslai duoda praktinę naudą? Šiuo atveju taikoma tokia naudos samprata, kokia taikoma gamtos ar technologiniams mokslams. Humanitariniai mokslai negali parūpinti technologinių inovacijų, todėl pradedamas kvestionuoti jų naudingumas. Juo labiau, kad humanitarinių mokslų atstovai išties dažnai ir patys pabrėžia ar net savotiškai didžiuojasi savo disciplinų nenaudingumu, netikslingumu, niekaip šio jų statuso nepatikslindami. Tačiau humanitarinių mokslų „savitiksliškumas” veikiau atspindi ypatingą ir savitą jų naudos pobūdį. Pačiu savo buvimu humanitariniai mokslai keičia visuomenę. Tie, kas kalba apie humanitarinių mokslų neprasmingumą, galėtų pamėginti atlikti paprastą mąstymo eksperimentą: pabandyti įsivaizduoti gyvenimą, iš kurio eliminuoti humanitariniai mokslai ir jų apraiškos. Tezių apie humanitarikos nenaudingumą skelbėjai dažniausiai nė nepagalvoja, kad pats tokių tezių skelbimas be humanitarinių mokslų taptų neįmanomas – skaitymas ir rašymas irgi yra kompetencijos, įgyjamos būtent humanitarinių mokslų dėka. Būtent dėl tokio fundamentalaus ir visuotinio savo naudos pobūdžio – humanitarinių mokslų tyrimų rezultatais naudojasi mokytojai ir kultūros darbuotojai, visuomenės veikėjai ir kūrėjai, valdininkai ir verslininkai, kone visi visuomenės nariai – sunku nurodyti kiekybiškai pamatuojamą jų naudą. Vis dėlto žemiau įvardysime humanitarinių mokslų teikiamas vertes – kelis 20


H UM A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ P O B Ū D I S I R M I S I JA

Ieškojimas ir kritika, polinkis suprasti žmogiškąjį pasaulį yra natūralus žmogaus polinkis. Humanitarinių mokslų praktika užtikrina, kad šiam natūraliam žmogaus polinkiui suteikiamas kokybės, santykio su tikrove ir tiesos standartas.

pagrindinius motyvus, kuriais remiantis argumentuojamas jų naudingumas. Nė vienas jų nėra galiojantis visiems atvejams ir absoliutus argumentas, kartą ir visiems laikams skeptikams įrodantis humanitarinių mokslų naudingumą. Vis dėlto tie, kurie iš humanitarinių mokslų atstovų reikalauja įrodyti ir pagrįsti savo veiklos naudingumą, tiesiog galėtų pamąstyti, kas įvyktų, jei visuomenėje niekas neatliktų šių žemiau įvardytų vaidmenų. S AVA I M I N Ė V E R T Ė – A R F U N DA M E N T I N Ė V E R T Ė ? Polemizuojant su ekonominės naudos reikalavimu, naudojama humanitarinių mokslų „savaiminės”, arba „vidinės” vertės (angl. intrinsic value) sąvoka – humanitariniai mokslai yra vertingi patys savaime ir jiems nereikia ieškoti jokios papildomos vertės, įprasminimo ar pagrindimo. Vis dėlto „savaiminės vertės” sąvoka nėra tiksli. „Vertė” yra santykinė sąvoka, vertė yra „vertė kam” ir „vertė palyginti su kuo”. Todėl kalbėti apie „savaiminę vertę” kaip apie jokios teleologijos nepripažįstančią ir jokio konteksto nereikalaujančią humanitarinių mokslų savybę yra ne visai korektiška. Tiksliau būtų kalbėti apie humanitarinių mokslų fundamentinę vertę. Fundamentinė humanitarinių mokslų vertė yra ta, kad jie pilniau atskleidžia pasaulio tikrovę, žmogaus kūrybos ir veiklos sritis bei aspektus, kurių neanalizuoja kiti mokslai. Ieškojimas ir kritika, polinkis suprasti žmogiškąjį pasaulį yra natūralus žmogaus polinkis. Humanitarinių mokslų praktika užtikrina, kad šiam natūraliam žmogaus polinkiui suteikiamas kokybės, santykio su tikrove ir tiesos standartas. Humanitariniai mokslai taip pat yra ir patys universaliausi: jų auditorija labai plati, tai, ką jie tiria, yra svarbu visiems, taigi humanitarinių mokslų universalumas reiškiasi per universalų adresatą. 21


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

Humanitarinių mokslų teorijos kuria politinės ir tautinės bendrijos tapatumą teikdamos žinių apie ją pačią, jos gyvenimą, esmines jai kylančias problemas ir nustatydamos jų vertybinį pobūdį.

Susiedami kryptingą, metodišką – kitaip tariant, mokslinį – žmogaus mąstymą su tiesos, gėrio ir grožio vertybėmis, jie suteikia humanistinį matmenį žmogaus intelektualinei veiklai. Humanitarinių mokslų humanistinis momentas reiškiasi ir per jų kaip proceso vertę: vertingas yra ne tik pasiektas rezultatas, bet ir pats dalyvavimas humanitarinių mokslų veikloje žmogui turi transformuojančią, ugdančią ir turtinančią reikšmę. TA PAT Y B Ė S I Š L A I K Y M A S , K Ū R I M A S I R R E F L E K S I JA Humanitariniai mokslai išryškina konkrečios politinės ir tautinės bendrijos ypatumus, atskleidžia jos istorinę kaitą, perduodami bendras vertybes ir prasmes formuoja, palaiko ir stiprina jos tapatybę. Humanitarinių mokslų teorijos kuria politinės ir tautinės bendrijos tapatumą teikdamos žinių apie ją pačią, jos gyvenimą, esmines jai kylančias problemas ir nustatydamos jų vertybinį pobūdį. Šį humanitarinių mokslų vaidmenį itin svarbu pabrėžti kalbant apie Lietuvą – šalį ir visuomenę, kuri pagrįstai traktuojama kaip humanitarinių tyrimų visuomeninės refleksijos produktas. XIX-XX a. pr. tautinis atgimimas, politinis sąmoningumas ir pati Lietuvos valstybę nebūtų atsiradę be Lietuvos istorijos, kultūros ir kalbos tyrimų, jų populiarinimo ir sklaidos. Labai svarbus humanitarų bei humanitarinių disciplinų vaidmuo ir Sąjūdyje, atnešusiame Lietuvos valstybės atkūrimą 1990 m. (Fundamentali valstybingumo ir humanitarinio pažinimo sąsaja mutatis mutandis galioja visai Vidurio ir Pietų bei Rytų Europai.) Lietuvos humanitariniai mokslai, skleisdamiesi lietuvių kalba, yra arčiausiai Lietuvos politinės ir tautinės bendrijos, kuriai tarnauja iš jos gaudami probleminius iššūkius, o jai perduodami savo tyrimų rezultatus bei pasaulinę patirtį. 22


H UM A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ P O B Ū D I S I R M I S I JA

Europietiškumas iškyla kaip mūsų civilizacinė tapatybė, kurią humanitariniai mokslai atranda kaip „savą” ir per kultūrinės tikrovės refleksiją, jos santykio su Europos civilizacija artikuliavimą padeda atrasti bei susieti įvairius kultūrinės tapatybės lygmenis.

Pati politinė bendrija neįmanoma be kultūrinių ir vertybinių prielaidų: kad veiktų kaip politinis subjektas, tauta turi suvokti ir įsisąmoninti save kaip „mes”. Humanitariniai procesai kuria kultūrines šito „mes” savivokos prielaidas. Demokratinė politinė bendrija remiasi politinės tautos – kaip apriorinės vienovės, – o ne įvairovės samprata. Netgi radikalus konstitucinis patriotizmas vis dėlto suponuoja integruotą bendruomenę, kuri peržengia savo įvairoves, tapatybes, interesų konfliktus. Ir šitą lygmenį galime kurti tiktai remdamiesi apmąstyta vertybine orientacija ir tam tikru kultūriniu kanonu. Be abejo, kultūrinis kanonas niekada nebūna iki galo apibrėžtas ir suformuluotas. Jis turi tam tikrą branduolį, kuris išlaiko lankstų pastovumą bei tęstinumą – ir kuris atsiranda būtent humanitarinės refleksijos dėka. Tai yra, meno, literatūros kritikai, istorikai, sociologai, filosofai prieina prie tam tikro konsenso, kas yra mūsų kultūrinis kanonas, kas yra mūsų svarbiausi rašytojai, dailininkai, politikai, mūsų istoriniai veikėjai – kas, galų gale, yra mūsų politinės vertybės, mūsų istoriniai pagrindai. Šis konsensas negali atsirasti be tam tikros profesionalų humanitarų klasės. Tas pirminis sutarimas dėl kanono yra neformalus, tačiau jis būna formalizuojamas per sprendimus dėl ugdymo turinio, įvairių viešo pagerbimo formų (paminklų, gatvių vardų, minėjimų ir pan.) Negana to, kanono sukūrimas nėra vienkartinis veiksmas, bet nuolatinis humanitarų profesionalų ir pačios visuomenės įsitraukimas, nuolatinis darbas formuojant, atgaivinant, atnaujinant kanoną. Jis vyksta per mokslinę veiklą (kai iš naujo interpretuojamos ir sudabartinamos praeities kultūrinės figūros bei turiniai), viešas diskusijas, kritinę refleksiją ir politinius sprendimus. Taip nuolat formuojamas ir išlaikomas gyvas, visuomenę integruojantis branduolys. Per ugdymą humanitariniai mokslai palaiko visuomenės tapatumą: humanitarinių mokslų egzistavimo ir sklaidos rezultatas yra visuomenės vertybi23


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

nio, kultūrinio ir tautinio tapatumo palaikymas bei atnaujinimas, ugdant vis naujas kartas, joms perduodant esmines sampratas apie valstybę, visuomenę, tautą ir žmogų. Taip humanitariniai mokslai palaiko visavertį visuomenės, valstybės ir tautos egzistavimą. Mokslininkai humanitarai aktyviai dalyvauja nustatant, įtvirtinant ir atnaujinant konkrečiai bendrijai būtiną bendrojo švietimo apimtį ir turinius. Humanitariniai mokslai nemažiau svarbūs ir įtvirtinant lietuvių tautos europietišką tapatybę. Europietiškumas iškyla kaip mūsų civilizacinė tapatybė, kurią humanitariniai mokslai atranda kaip „savą” ir per kultūrinės tikrovės refleksiją, jos santykio su Europos civilizacija artikuliavimą padeda atrasti bei susieti įvairius kultūrinės tapatybės lygmenis. Ta turtinga, prisodrinta tapatybės samprata galima tik peržengiant humanitarinių mokslų kaip pirmiausia grynosios lituanistikos sampratą. Europos politinės, socialinės ir kultūros istorijos, kultūrinės antropologijos tyrimai iš lokalios perspektyvos atskleidžia naujus europinio tapatumo parametrus ir parodo Lietuvos istorinę bei dabartinę sąsają su Europos civilizacija. Humanitariniai mokslai ypač svarbūs socialinių tapatybių formavimui ir formavimuisi. Postmodernus entuziazmas kritikuoti ir dekonstruoti tapatybes baigiasi keistu paradoksu – paaiškėja, kad tapatybių kritiką visada lydi siekis įtvirtinti kitas ar kitokias tapatybes. Šiuolaikinis politinis mąstymas, reikalaujantis gerbti kitas tapatybes, įtvirtinti mažumų tapatybes, kultūrinę įvairovę, drauge postuluoja labai paprastą tezę – kiekviena tapatybė gali būti apibrėžiama tik per kitą tapatybę. Sąmoningas, tikslingas įvairovės įtvirtinimas reiškia daugelio tapatybių įtvirtinimą, o ne tapatybių nebuvimo įtvirtinimą. Šia prasme humanitariniai mokslai (tačiau tai galioja ir didžiumai socialinių mokslų) tiek atskleidžia mūsų tapatybės pagrindus, tiek formuoja mūsų tapatybių vertinimus, tiek apibrėžia ir atskleidžia kitas tapatybes. Galiausiai, humanitariniai mokslai yra vieninteliai, kurie gali parodyti kelius toms tapatybėms sugyventi. Šiuo būdu humanitariniai mokslai atlieka nepaprastai stiprią visuomenės integravimo funkciją. Humanitarinių mokslų įdirbio ir jo sklaidos visuomenėje dėka kultūrinės baimės tampa artikuliuotos ir racionalios, su jomis galima įeiti į dialogą. Ir atvirkščiai – iš politinių motyvų kylantis kultūrinių baimių ir įtarumo kitokiai tapatybei puoselėjimas gyvybingos humanitarinės kultūros sąlygomis tampa įmanomas tik neigiant humanitarinių mokslų tiesas arba uždedant politinį apynasrį jų veiklai. (Pavyzdžiui, tautininkiškos pakraipos politikų siekimas pasinaudoti tendencingu istorijos skaitymu politiniams tikslams diktuoja poreikį politiškai kontroliuoti istorinės tiesos paieškas.) 24


H UM A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ P O B Ū D I S I R M I S I JA

K U LT Ū R I N Ė V E R T Ė: K U LT Ū ROS T R A D I C I J OS AT N AUJ I N I M A S I R LYG I O PA L A I K Y M A S Santykyje su tradicija – ar tai būtų kultūrinė tradicija, ar istoriškai susiformavusi tapatybė – būtina išskirti du taktus – refleksiją ir kūrybą: refleksiją to, kas buvo ir yra, bei naujos tikrovės kūrybą, kuri plečia tradicijos ribas. Humanitariniai mokslai pirmiausia atlieka refleksiją, kuri reiškia kultūrinės tradicijos tęsimą ją perkuriant, atgaivinant, atnaujinant ir sudabartinant. Reflektyvus žvilgsnis į kultūrinę tradiciją praturtina pačios tradicijos turinį, atranda vis naujus aspektus, aktualizuoja marginalizuotus arba pamirštus jos sandus, tapusius aktualiais besikeičiančioms dabarties vertybėms ir dabar numanomiems ateities poreikiams: tradicijos refleksija vyksta per dabarties veidrodį. Paveldėtas ir per refleksiją „įsisavintas” kultūrinės tradicijos turinys suteikia struktūrą judėjimui į ateitį, ateities priėmimui ir naujos tikrovės kūrimui. Skurdi arba neapmąstyta tradicija netalpina savyje daug vaizduotės išteklių, kurie įgalintų vizualizuoti ir adekvačiai pasitikti nenuspėjamas ateities galimybes bei iššūkius. Dar mažiau ji teikia atsparos kūrybai, naujų galimybių atradimui. Santykio su tradicija struktūra lanksti ir atvira inovacijoms – vyksta nuolatinė paveldėto ir naujai sukurto bei iš naujo atrasto turinio dialektika. Istorinė atmintis vis iš naujo patikslinama per humanitarinių mokslų atradimus ir tyrimus. Antraip ji nustotų būti sudabartinama, vadinasi, nebebūtų atmintis griežtąja prasme, o tik neaktualių faktų rinkinys. Galiausiai humanitarinių mokslų praktika užtikrina kultūrinės kūrybos kokybės standartą: kūrėjams prieinamų kultūrinių turinių arealo plėtimas, kultūrinės kūrybos kritika, interpretacija, vertinimas ir kokybės kriterijų plėtojimas turi aiškų grįžtamąjį ryšį, turtina kultūrinio proceso turinį ir kelia jo lygį. SOCIALINĖ VERTĖ Solidarumas ir empatija: visuomenę integruojantis ir stabilizuojantis vaidmuo. Humanitariniai mokslai integruoja visuomenę, nes integruoja skirtingas visuomenės kultūrinio gyvenimo dalis ir brėžia etines bei estetines ribas naujoms visuomeninėms praktikoms. Humanizuodami visuomenės gyvenimą, humanitariniai mokslai stiprina visuomenės sanglaudą, didina stabilumą. Humanitariniai mokslai integruoja visuomenę per studijas ir švietimo procesą: universitetiniame humanitarinių mokslų kontekste gimusios kūrybinės idėjos tiesiogiai perduodamos studentams, patenka į bendrojo lavinimo programas. Humanitariniai mokslai padeda ugdyti visuomenės solidarumą per skir25


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

tingų ją sudarančių bendruomenių vertybinių naratyvų pažinimą, taip pat kurdami jas jungiančius naratyvus. Integruota įvairovė ir vertinamas bei puoselėjamas skirtingumas didina visuomenės empatiją. Kultūriniai resursai (menas, literatūra, muzika) talpina savyje didžiulį empatijos, savęs įsivaizdavimo kito situacijoje potencialą, kurį humanitariniai mokslai padeda aktualizuoti ir perteikti per ugdymą. Humanitariniai mokslai integruoja skirtingas vertybines pozicijas į bendrą dialoge dalyvaujančią visumą. Per sąveiką ir dinamiką integruojamas skirtingų grupių tarpusavio supratimas, kuriamos prielaidos rastis solidarioms bendruomenėms. O solidarumo praktika bendruomenėje stiprina ir pačią visuomenę. Humanitariniai mokslai kuria bendruomeninio audinio apmatus ir visuomeninio dialogo prielaidas. Humanitariniai mokslai stiprina viešąją politinę ir moralinę erdvę, skatina kurtis ir palaiko pilietinę visuomenę. Skirtingose bendruomenių sąveikose ar net konfliktuose kuriasi sudėtingas sociumo audinys. Konkuruojančios vertybinės koncepcijos pasitelkia humanitarinius ir socialinius mokslus savo pozicijai plėtoti ir gilinti; humanitariniai ir socialiniai mokslai kuria visuomeninio dialogo brandos ir turiningumo prielaidas. Per įvairias vertybines tikrovės interpretacijas humanitariniai mokslai padeda konsoliduotis skirtingoms bendruomenėms, bendruomenių tapatybėms. Kritiškumas vyraujančiai paradigmai, įgalinantis dinamizmą ir kaitą. Humanitariniai mokslai ugdo kritiškumą – analizuodami nusistovėjusio visuomenės požiūrio kilmę ir prielaidas, naudojamų sąvokų kilmę ir šaknis, teiginių galiojimo sąlygas (ne visi teiginiai galioja visada ir visur), jie įveda savarankiško mąstymo ir sveiko proto matmenis į viešąją erdvę. Tuo būdu humanitariniai mokslai padeda visuomenei atsinaujinti: gebėdami naujai kritiškai įvertinti visuomenės dvasinę, kultūrinę, ekonominę, teisinę, dorovinę būklę, jie formuoja kritinį visuomenės požiūrį į esamą situaciją, taip iškeldami poreikių matricą naujiems siekiniams ir etalonams, tobulesnėms visuomeninėms bei politinėms praktikoms. Humanitariniai mokslai įgalina visuomenės refleksiją, kelia viešojo diskurso kokybę. Humanitarinių mokslų plėtra įgalina vertybių ir procesų refleksiją, turtina viešąjį diskursą. Humanitariniai mokslai iš vertybinių pozicijų įvertina mokslinio tyrimo veiklą ir jos naujausių rezultatų taikymo poveikį visuomenės ir žmogaus gyvenimui. Jie padeda visuomenei adekvačiai išreikšti jausenas, formuluodami kritinius argumentus diskusijai dėl esamų socialinių, politinių ir kultūrinių procesų bei institucijų. Humanitariniai mokslai suteikia konceptualius resursus visuomenei suvokti globalizacijos, naujos pasaulio tvarkos 26


H UM A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ P O B Ū D I S I R M I S I JA

iššūkius, padeda ieškoti veiksmingų būdų, kaip juos įveikti stiprinant visuomenės sanglaudą. POLITINĖ VERTĖ Kritinio mąstymo vertė demokratijai. Humanitariniams mokslams būdingas kritiškumas yra demokratinės politinės santvarkos prielaida. Humanitariniai mokslai, kaip vertybę pateikdami kritišką nuostatą visuomenei aktualiais klausimais, ugdo politinės bendrijos demokratinius gebėjimus. Humanitariniai mokslai, skleisdami kritinio mąstymo įgūdžius, užtikrina pilietinio supratingumo sklaidą, politinių vertybių refleksiją ir argumentuoto naratyvo kūrimą. Kai tapo aktualu kalbėti apie vadinamuosius „hibridinius karus” ir jiems pasitelkiamą indoktrinacijos bei dezinformacijos sklaidos mechanizmą, pradedama suvokti, kad šiuolaikinis žmogus vien vadinamuoju sveiku protu apskritai nepajėgus iki galo adekvačiai suprasti ir kritiškai vertinti savo gyvenamo pasaulio ženklų sistemų – tekstų, vaizdų, idėjų. Žmogus, negavęs tinkamo humanitarinio parengimo, nėra kritiška būtybė, nėra pajėgus eiti giliau, negu pirmas įspūdis. Žmogus, šiandien gan gerai perpratęs gamtinę tikrovę ir neprastai žinodamas, kaip su ja tvarkytis, nelengvai tvarkosi su kultūrine tikrove, kai susiduria su konfliktuojančiomis žiniomis ar požiūriais, su tuo, kas dabar įvardijama kaip fake news, su neadekvačia reklama, galiausiai, su politinių vertybių pasirinkimais. Šia prasme humanitariniai mokslai turi unikalų gebėjimą teikti tiek faktus, tiek kritinius vertinimus, taip pat diegti patį gebėjimą vertinti bei analizuoti mus supančią prasmių ir verčių tikrovę, kuri ne mažiau svarbi, negu gamtinė tikrovė. Humanitarinio išsilavinimo pagrindai išmoko teikti dėmesį informacijos kilmei, tikrinti šaltinius, neleisti simplifikacijų ir redukcijų, užkirsti kelią loginiams prieštaravimams. Terpės idėjoms ir vizijoms kūrimas. Sodri humanitarinė kultūra yra dirva, iš kurios išauga produktyvios idėjos ir vizijos, be kurių demokratinis gyvenimas nusūsta. Humanitariniai mokslai tiria viešosios erdvės idėjas, jas analizuoja, taip suteikdami pagrindą prasmingai politinei demokratinei diskusijai. Politinė retorika: humanitarika kuria prielaidas argumentuotam, konceptualiam politiniam kalbėjimui. Humanitariniai mokslai ieško ir plėtoja sąvokas, koncepcijas ir argumentus, kuriais yra artikuliuojamas politinis pasaulis, ir kuriuos pasitelkia politikai bei demokratinė visuomenė. Jie puoselėja politinių idėjų perteikimo strategijas, demokratinę bendriją vienijančius pasakojimus ir įvaizdžius. Tiesos imperatyvas sergsti nuo ideologijos dominavimo. Vienas didžiau27


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

Vienas didžiausių pavojų demokratinei politinei praktikai – kai politinis pasaulis praranda tikrovės bei tiesos ribas ir tampa grynąja ideologija ar ciniškos politinės manipuliacijos lauku.

sių pavojų demokratinei politinei praktikai – kai politinis pasaulis praranda tikrovės bei tiesos ribas ir tampa grynąja ideologija ar ciniškos politinės manipuliacijos lauku. Deramai praktikuojami humanitariniai mokslai dekonstruoja tokius politinius naratyvus ir diegia atsparumo bei pasipriešinimo jiems dvasią. Humanitarinės kompetencijos įtvirtina politinio veikimo galimybių ir ribų suvokimą, apsaugodamos nuo populizmo, neribotų politikos pažadų ir pretenzijų. E KO N O M I N Ė V E R T Ė Tiesioginė ekonominė vertė. Pagrindinės kultūrinės veiklos ekonominės išraiškos – intelektinė nuosavybė (pavyzdžiui, filmų ir muzikos industrija), kūrybinės industrijos (pvz., dizainas) ir tiesioginė kultūrinių faktų ekonominė vertė (pvz., knygos, dailės kūriniai). Šios išraiškos yra glaudžiai ir tiesiogiai priklausomos nuo humanitarinės kultūros gylio ir kokybės. Be abejo, dera konstatuoti, kad humanitariniai mokslai kūrybinio, kultūrą kuriančio veiksmo atžvilgiu atlieka savotišką antrinį vaidmenį: humanitariniai mokslai ugdo kultūrines kompetencijas ir užtikrina kritinę recepciją, tai yra, formuoja prielaidas kūrybos ekosistemai. Be humanitarinių mokslų kompetencijos ir gyvybingos humanitarinės kultūros, kurioje vyksta kultūrinių pavidalų interpretacija ir kritika, kur įtvirtinami kokybės kriterijai ir ugdymo procese perteikiamos kultūrinės kompetencijos, nuosekli aukšto lygio kūrybinė veikla vargiai galima. (Pavyzdžiui, Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum” pasirodymas sunkiai įsivaizduojamas be tęstinės įvairiapusiškų LDK kultūros ir istorijos mokslinių humanitarinių tyrinėjimų tradicijos.) Be gyvybingų humanitarinių mokslų kritinės masės kokybiška kultūrinė kūryba įmanoma tik kaip sporadiškas plykstelėjimas, bet ne kaip nuolatinė nuosekli kultūrinės kūrybos tradicija. JAV valdžios institucijos yra įvertinusios kultūros įnašą į savo ekonomiką, 28


H UM A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ P O B Ū D I S I R M I S I JA

detaliai išanalizavus kiekvieno ekonominės veiklos sektoriaus kultūrinio komponento svorį vertės kūrimo grandinėje.5 Tokia analizė rodo strateginį požiūrį į ekonominį augimą, ir analogišką tyrimą dera atlikti Lietuvos ekonomikos atžvilgiu. Akivaizdu, kad kultūrinio komponento indėlio į vertės kūrimo grandinę neįmanoma pasiekti be aktyvaus humanitarinių mokslų vaidmens. Humanitarinių mokslų įnašas realizuojamas per kultūros standartų užtikrinimą, kūrybinių kompetencijų ugdymą ir kūrybiškumo bei inovacijų ekosistemos kūrimą. Paveldas ir turizmas. Akivaizdžiausias ir labiausiai tiesioginis būdas, kuriuo kultūra dalyvauja ekonominės vertės kūrime, yra turizmas, kur kultūrinis paveldas atlieka ypač svarbų vaidmenį. Istorija, dailėtyra, kultūrinė antropologija, paveldosauga, urbanistika – visos šios humanitarinių mokslų sritys yra būtinos paveldo puoselėjimui ir pristatymui turizmo rinkoje. Sėkmingos ekonominės veiklos prielaidos. Kitų kultūrų, mentalitetų, kalbų pažinimas yra svarbios ekonominės veiklos sėkmės prielaidos. Humanitariniai mokslai padeda bendrauti su kitomis politinėmis, tautinėmis ir kultūrinėmis bendrijomis, padeda jas pažinti, suprasti jų skirtingumą ir pasiūlo komunikacijos būdus. Jie įgalina pažinti kitas tautas ir kultūras, su kuriomis vyksta prekyba ar į kurių poreikius orientuojamos paslaugos (taip pat ir turizmo). Humanitariniai mokslai moko perkeliamųjų gebėjimų (transferable skills). Humanitariniai mokslai ir menai (kurių kokybė taip pat priklausoma nuo humanitarinių mokslų praktikos) ugdo žmogaus vaizduotę, kūrybinius, socialinius ir vertybinius įgūdžius, naudingus įvairiose srityse dirbančiam ar veikiančiam žmogui. Būtent humanitarinių mokslų kompetencijoje esančių vertybių ugdymas atsakingas už vadinamųjų „XXI amžiaus kompetencijų”, arba „4K” – kūrybiškumo, kritiškumo, kolegialumo, komunikatyvumo – ugdymą ir tobulinimą. Be šių savybių neįsivaizduojama jau net ne ateities, bet vis didesniu mastu – dabarties ekonomika. Simbolinės vertės kūrimas. Humanitarinių mokslų kompetencijos padeda formuoti simbolines vertes (e.g., brandus, prekių ženklus, reputacijos dalykus). Jų perteikiamo kompetencijos kuria pagrindą prekių ir paslaugų komunikavimui (reklama ir pan.), suteikia prielaidas į simbolinės vertės kūrimą integruoti visuomenės ir vartotojų vertybes bei kultūrinius polinkius. 5 Arts Data Profile: The U.S. Arts and Cultural Production Satellite Account (1998-2015). Washington, D.C.: National Endowment for the Arts, March 2018. Studija konstatuoja, kad 2015 metais menai ir kultūrinė produkcija suteikė JAV ekonomikai 763,6 milijardo dolerių pridėtinės vertės, arba 4,2 proc. BVP. Šiame sektoriuje dirbo 4,9 milijono darbuotojų, gavę atlyginimais 372 milijardus dolerių. Menai ir kultūrinė produkcija suteikė JAV ekonomikai daugiau pridėtinės vertės, negu statybos, logistika, turizmas ar žemės ūkis. Be to, šie sektoriai generavo ženkliai – ir kuo toliau, juo labiau – teigiamą prekybos balansą. 29


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

Kokybiško vartojimo standartų kūrimas. Humanitarinių mokslų diegiamos kultūrinės kompetencijos keičia ir formuoja pačius vartotojus, kurie perima aukštesnius kultūrinius standartus, tampa atviri naujoms simbolinėms prekių vertėms (ne visa duona yra „forminė duona”) ir kitų kultūrų vertėms bei produktams, ugdoma paklausa kultūros produktams. Į N A Š A S Į K I T Ų M O K S LŲ P L Ė T R Ą Visiems mokslams svarbus jų ribų, metodų statuso ir reikšmės žmogaus gyvenimui klausimas, kurį metodiškai svarsto filosofija ir mokslo istorija. Humanitariniai mokslai pateikia etinį problemų, kurias kelia mokslo ir technologijų pažanga (pavyzdžiui, genų inžinerija, karo pramonė, ekologija) įvertinimą ir galimus sprendimų parametrus. Humanitariniai mokslai taip pat kuria socialinę aplinką, kurioje efektyviau panaudojami naujausi gamtos mokslų ir technologiniai laimėjimai. Be to, jie padeda apmąstyti mokslininkų metodines prielaidas, identifikuoti jų mentaliteto, konceptualinio instrumentarijaus ir žodyno ribotumus. Pavyzdžiui, naujoje Kristupo Saboliaus parengtoje ir sudarytoje studijoje gamtos mokslų naratyvas analizuojamas, siekiant identifikuoti ir aprašyti, kokias metaforas ir metaforų sistemas mokslininkai pasitelkia savo veiklai aprašyti. Galimybė permąstyti nesąmoningai naudojamas metaforų sistemas ir pasitelkti kitokias, naujas konceptualizacijos ir vizualizavimo schemas leistų kitaip pažvelgti į tiriamą medžiagą – ir pasiekti naujų įžvalgų bei atradimų.6 Kūrybiškumas, inovatyvumas yra vertybės, su kurių ugdymu humanitariniai mokslai tiesiogiai susiję. Turint omeny jų svarbą, humanitariniai mokslai turi metodiškai ir nuosekliai analizuoti kūrybiškumo ugdymo prielaidas, kritiškai keldami ir nuodugniai ištirdami tokius klausimus: ar kūrybiškumar ir inovatyvumas, kuriuos ugdo humanitarinių mokslų pažinimas, yra to paties pobūdžio ir tos pačios prigimties, kaip ir gamtos ar technologinių mokslų? Kaip geriausia adaptuoti ugdymo procesą šių savybių išugdymui? Tik humanitariniai mokslai, bendradarbiaudami su socialiniais mokslais ir pasitelkdami jų metodus, yra pajėgūs į šiuos klausimus atsakyti. A S M E N S G E ROV Ė I R DVA S I N Ė R A I DA , A S M E N Y B Ė S P I L N AT V Ė Humanitariniai mokslai kuria kultūrinę intelektinę elito klasę, palaikančią aukštosios kultūros standartą konkrečioje politinėje ir tautinėje bendrijoje. Humanitarinis išsilavinimas ugdo estetinio mėgavimosi gebėjimus, lavina 6 Sabolius K. (sudarytojas). Materija ir vaizduotė. Hibridinė kūryba tarp meno ir mokslo. Vilnius: Vilniaus Universiteto leidykla, 2018. 30


H UM A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ P O B Ū D I S I R M I S I JA

kultūrinį skonį, kuris daro visuomenę civilizuotesnę, ugdo rafinuotesnių, kultūringesnių malonumų kultūrą, sudaro prielaidas aukštesnių, kultūrinių malonumų siekiantiems žmonėms rasti įsiprasminimą ir laimę savo visuomenėje. A P I B E N D R I N A N T: KO D Ė L H U M A N I TA R I K A I Š L I E K A I R I Š L I K S S VA R B I Skirtingas įvairias humanitarinių mokslų vertės pagrindimo strategijas užskleisime įvardydami kelis argumentus, kodėl humanitariniai mokslai yra – ir tebeišliks – svarbūs. Pirmiausia, pati tezė, kad humanitariniai mokslai yra nemoksliški, yra humanitarinių (ne tiksliųjų ar socialinių) mokslų srities teiginys. Norint įvertinti jo tiesą, tiksliųjų mokslų įgūdžių nepakanka. Jam įvertinti ir verifikuoti reikalingos humanitarinių mokslų kompetencijos. Dar svarbiau – ir pačių tiksliųjų ir socialinių mokslų teiginių verifikacija bei įvertinimas reikalauja humanitarinių mokslų kompetencijų. Šių mokslų sritys negali savo pačių teoriniais resursais remdamosi kritiškai apmąstyti savo pačių metodų: tam reikalingos humanitarinės kompetencijos. Vakarų civilizacijos akademinis gyvenimas ir mokslo raida grindžiami pažinimo vientisumu. Humanitariniai mokslai daugybe konkrečių būdų ir ryšių susipynę su tiksliaisiais bei socialiniais mokslais (kaip pavyzdį galima nurodyti matematikos-logikos-filosofijos disciplinų tarpusavio ryšius). Izoliuoti ir atskirai svarstyti humanitarinių mokslų vertę reiškia iš tos pažinimo vienovės išskirti humanitarinį komponentą. Jį eliminuoti reikštų jei ne sunaikinti, tai ženkliai sužaloti esamą mokslų ekosistemą. Būtent pasitikėjimas pažinimo ekosistemos, daugelį šimtmečių buvusios Vakarų civilizacijos šerdyje, gyvybingumu, – ekosistemos, kurioje humanitariniai mokslai visą laiką užėmė svarbų vaidmenį, realizuojamą per sąveiką, dinamišką pusiausvyrą su tiksliaisiais ir, pastaruoju metu, socialiniais mokslais – yra esminis argumentas už humanitarinių mokslų vertę. Humanitarikos ekonominės vertės ar moksliškumo kvestionavimo akivaizdoje šių mokslų atstovai turėtų tvirčiau ir skvarbiau užduoti seną Aristotelio klausimą: vardan ko yra tos kitos veiklos, iš kurių pozicijų humanitariniai mokslai kritikuojami? Pats toks klausimas – kaip ir galimi atsakymo variantai – priklauso humanitarinių mokslų tyrinėjimo sričiai.

31


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

III. ESAMA PADĖTIS Esamą humanitarinių mokslų padėtį apibūdina, struktūruoja prieštaringos tendencijos. Todėl jos aprašymas sukonstruotas tezių-antitezių principu, atskirais aspektais išryškinant humanitarinių mokslų dabarties teigiamas ir negatyvias tendencijas.

1. BENDROJI SITUACIJA Pačia bendriausia prasme, humanitariniai mokslai Lietuvoje šiuo metu išgyvena dviprasmišką situaciją. Humanitarai savotiškai yra įvelti į diskusiją dėl humanitarinių mokslų ir studijų prasmės ir priversti nuolat užimti gynybines pozicijas. Kita vertus, pati humanitarinių mokslų prigimtis reikalauja nuolat stebėti, analizuoti, kvestionuoti, abejoti, diskutuoti savo pačių disciplinų situaciją. Žvelgiant istoriškai į pastarųjų jau kone 30 metų humanitarinių mokslų Lietuvoje raidą, akivaizdu, kad nuo 1990-ųjų humanitarika (konkrečiai – filologija, istorija, menotyra, filosofija) Lietuvoje yra viena sparčiausiai besiplėtojusių mokslo sričių. Per ganėtinai trumpą laiką nemaža dalimi įveiktas milžiniškas atotrūkis nuo tarptautinės humanitarikos. Tyrimų teminė ir probleminė įvairovė yra tiesiog stebėtina, Lietuvos mokslininkai jungiasi į tarptautinius tyrėjų tinklus, ryškiai pakito humanitarų kalba. Lygia greta pastaruoju metu ryškėja tam tikra krizė ar „išsikvėpimas”. Nepaisant tikrai gerų rezultatų, taip iki galo nepavyko „priaugti” iki aukšto akademinių interesų ir standartų kokybinio lygio. Tai indikuoja neužpildytos recenzijų ir akademinių apžvalgų skiltys humanitariniuose žurnaluose arba tuštokos tikrai įdomių mokslinių renginių salės. Problemišką ateitį ir akademinių kartų kaitą pranašauja smukęs fundamentinių humanitarinių dalykų rengimo lygis universitetuose. Pavyzdžiui, Vilniaus Universitete lituanistams, be keleto pasirenkamųjų, net neskaitomi sisteminiai Vakarų literatūros kursai, panašios situacijos esama ir kitose srityse. Fundamentalias parengimo spragas bendruosiuose humanitariniuose dalykuose dažnai konstatuoja dėstytojai. Pastarųjų dešimtmečių sparta kartais atrodo kaip konvulsiško vijimosi, kūrybiškos energijos išlaisvinimo, bet ne nuoseklios raidos rezultatas. Tokia situacija gimdo laisvę ir drąsą (o tai savo ruožtu virsta naujomis tematikomis, koncepcijomis, prieigomis), tačiau neišvengiamai išryškina gilesnių akademinių tradicijų stoką – visų pirma vis dar nesusiformuojančią vieni kitais besidominčių humanitarų bendruomenę. 32


E SA M A PA D Ė T I S

Tokia situacija gimdo laisvę ir drąsą (o tai savo ruožtu virsta naujomis tematikomis, koncepcijomis, prieigomis), tačiau neišvengiamai išryškina gilesnių akademinių tradicijų stoką – visų pirma vis dar nesusiformuojančią vieni kitais besidominčių humanitarų bendruomenę.

Viena vertus, bręsta supratimas, kokį svarbų vaidmenį humanitarika atlieka plėtojant nacionalinę tapatybę, formuojant kitas visuomenės „minkštąsias struktūras”. Kita vertus, netgi šiame kontekste humanitarika neretai suprantama instrumentiškai, kaip ideologijos įrankis. Platesniame visuomeniniame kontekste nėra žinomi ar juo labiau aktualizuojami konceptualūs resursai visuomenei iškylančioms opioms problemoms spręsti, kuriais humanitarai disponuoja. Bendrąją situaciją atspindi žurnalistai, kurie dažnai nežino, kaip užklausti, kaip įtraukti ir panaudoti humanitarinių mokslų įžvalgas. Valstybės raidos perspektyvų ekonomizavimas lemia perdėm instrumentalistinį mokslo vertės supratimą apskritai. Svarbiausiu valstybės mokslo politikos uždaviniu iškėlus ūkio plėtrą, neatsižvelgiama į tai, kad humanitariniai mokslai tarnauja ne vien į technologinę pažangą orientuotiems tikslams. Ydingai traktuojamas humanitarinių mokslų pritaikomumas ir siekiami rezultatai. Iš jų tikimasi vien technologiškai pritaikomų rezultatų, užmirštama ugdomoji moralinė, socialinė ir kultūrinė šių mokslų misija. Nekreipiamas dėmesys į humanitarinių vaidmenį formuojant tautinės ir politinės bendruomenės tapatumo pagrindus, kurie užtikrina Lietuvoje dažnai nepakankamai įvertinamas kitų pasiekimų sąlygas. Abipusė verslo ir humanitarinės kultūros atskirtis lemia humanitarikos “nurašymą” remiantis siaurai utilitariniu požiūriu. Klostosi humanitarams nepalanki viešoji opinija, humanitariniai mokslai atsiduria viešai deklaruojamų aukštojo mokslo prioritetų paraštėje. Iš dalies prie tokios situacijos prisidėjo nepakankama akademinių bendruomenių kova su paplitusia mokslo imitacija – tiek akivaizdžiai „šarlataniškais“ veikalais, tiek beprasmiu tekstų multiplikavimu. Ir šiuo metu išlieka didelė nemoksliškumo ir nekritiško mąstymo grėsmė, diskredituojanti humanitari33


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

nius mokslus kaip akademines disciplinas. Gyvos ir atviros diskusijos stoka šiuo klausimu smukdo humanitarinių mokslų prestižą ir skatina žvelgti į juos kaip „ne-probleminį“ mokslą. Suteikti (ir nepanaikinti) akademiniai garbės vardai tokioms pseudomokslą propaguojančioms figūroms, kaip Jūratė Statkutė de Rosales, tebegriauna humanitarikos kaip kritinės, moksliniais kriterijais grindžiamos pažinimo veiklos reputaciją ir iškreipia jos vertybes.

2. PADĖTIS MOKSLO SISTEMOS KONTEKSTE Lietuvos mokslo sistemos požiūriu humanitarinių mokslų situacija iš pažiūros gera. Įtvirtintas struktūrinis jų atskirumas (atskiras Humanitarinių ir socialinių mokslų komitetas Lietuvos Mokslo taryboje; skirtingi mokslo darbuotojų kvalifikacijos reikalavimai, mokslo projektų vertinimo principai ir kt.). Dar daugiau – pastaruoju metu vis aktyviau diskutuojami humanitarinių ir socialinių mokslų raidos ir sampratos skirtumai. Tačiau lygia greta kreipiamas toli gražu nepakankamas dėmesys į humanitarinių mokslų savitumą ir į vidinę jų krypčių bei metodų įvairovę. Nuolat iškyla besikartojančios pastangos unifikuoti požiūrį į skirtingas mokslų sritis, imituoti bei adaptuoti humanitariniams bei socialiniams mokslams jau egzistuojančią gamtos ir tiksliųjų mokslų akademinių tekstų skelbimo, sklaidos ir vertinimo sistemą. Pavyzdžiui, pastarojo meto tendencija – „objektyvumui stiprinti” mokslinių tyrimų rezultatų vertinimą patikėti ne kolegoms, kaip iki šiol, bet samdomiems išoriniams ir dalyką tik iš dalies išmanantiems ekspertams, kurių vertinimuose akivaizdus „lituanistinių” (net plačiąja prasme) tematikų reikšmės ignoravimas.

3. INSTITUCINĖ SĄRANGA Žvelgiant instituciniu aspektu, turime kaip mažai šaliai išties platų humanitarinių mokslo ir studijų institucijų lauką.7 Iš esmės tai yra geras pagrindas 7 Humanitariniai moksliniai tyrimai vykdomi 14 universitetų, kuriuose dirbo 285 sutartiniai mokslininkai etato ekvivalentu (EE), t.y. 12,3 proc. visų šių universitetų mokslininkų EE (2017 m. LMT duomenys), o 4 mokslinių tyrimų institutuose – 209 mokslininkai EE. Humanitarinių mokslų doktorantūrą vykdė 10 universitetų, juose studijavo 251 doktorantas, o 4 mokslinių tyrimų institutuose – 77 doktorantai (2018 m. preliminarūs ŠVIS duomenys). Humanitarinių mokslų studijos vykdomos 13 universitetų, kur 2018-2019 m.m. 125 studijų programose mokėsi 4340 pirmos studijų pakopos, 907 antros studijų pakopos studentai ir 35 studentai – vientisosiose studijose, jiems dėstė 603 dėstytojų EE. Humanitarinių mokslų studijos taip pat vykdomos 4 kolegijose. 2018-2019 m.m. čia buvo 8 studijų programos, mokėsi 340 studentų, jiems dėstė 27 dėstytojai EE. Kitos institucijos. Humanitariniai moksliniai tyrimai vykdomi (arba galėtų būti vykdomi) 4 nacionaliniuose muziejuose (2018 m. dirbo 472 muziejininkai), 11 „respublikinių“ muziejų (dirbo 270 muziejininkų), daugybėje savivaldybių, nevalstybinių, žinybinių muziejų, 22 Kultūros ministerijos žinioje esančiose bibliotekose ir 40 aukštųjų mokyklų bibliotekose, 9 valstybės archyvuose (2018 m. dirbo 425 darbuotojai). 34


E SA M A PA D Ė T I S

mokslo potencialui augti bei plėtotis, ir vienu metu atrodė, kad tokia įvairovė suformuos naujus tyrimų centrus, skirtingas mokyklas. Tačiau ilgainiui vis labiau aiškėjo, kad kiekviena institucija linkusi užsiimti vien savo pačios reikalais, dar labiau sumenko ir taip silpni tarpusavio ryšiai. Be kita ko, perdėta institucijų konkurencijos atmosfera neskatina imtis stambesnių, ambicingesnių jungtinių tyrimų ar leidybinių projektų (kaip retą išimtį galima paminėti žurnalo Archivum Lithuanicum leidybą). Pribrendusios aukštojo mokslo tinklo optimizacijos kontekste vėlgi reikia pabrėžti skirtingų mokyklų ir tyrimų centrų, atskirų intelektualinių kultūrų išsergėjimo svarbą. Skirtingų intelektualinių kultūrų buvimas nereiškia nekvestionuojamo status quo išlaikymo ir funkcijų dubliavimosi pateisinimo. Vis dėlto humanitariniuose (ir socialiniuose) moksluose savarankiškų mokyklų buvimas yra savaiminė vertybė, ir reikia siekti išsaugoti tam vidinės institucinės sąrangos prielaidas. Kalbant apie universitetų ir mokslo institutų tarpusavio ryšį, konstatuotina, kad bendradarbiavimas netolygus: kai kur esama bendrų doktorantūros programų, nuolat organizuojamos jungtinės konferencijos ir seminarai, kitur dominuoja izoliacija. Akivaizdu, kad reikia ieškoti gilesnės integracijos ir akademinio bendradarbiavimo formų bei paskatų.

4. HUMANITARINIAI MOKSLAI ĮSTATYMŲ LEIDYBOS POŽIŪRIU Mokslo ir studijų įstatyme įtvirtintas lituanistikos prioritetas. Pozityvu tai, kad daugiau mažiau sutariama dėl platesnio lituanistikos apibrėžimo. Tačiau ir toliau stokojama veiksmingų priemonių šį prioritetą įgyvendinti. Vis dėlto netgi išplėstas lituanistikos apibrėžimas marginalizuoja ir net atkerta nuo valstybės prioritetų kai kurias fundamentalias humanitarinių mokslų pakraipas, be kurių įdirbio ir supratimo neįmanoma lituanistikos sričių pažanga (pavyzdžiui, Europos politinė, religinė bei ekonominė istorija, kurios kontekstas būtinas suvokti LDK istoriniam keliui arba XIX-XX a. Vakarų literatūra, be kurios neįmanoma suvokti lietuvių literatūros raidos). Humanitarinių mokslų pažangai kenkia hiperinstitucionalizavimas, kur bet kokia mokslinė veikla negali tikėtis valstybės pripažinimo ir paramos, jeigu ji nesusieta su konkrečia akademine institucija. Nors mokslininko apibrėžimas pakeistas, ir mokslininkas nebeprivalo dirbti akademinėje institucijoje, kad būtų juo laikomas, de facto už institucijų ribų dirbančių mokslininkų išėjimas į mokslo erdvę yra nepaprastai suvaržytas.

35


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

Tapo įprasta politikų ir sprendimų priėmėjų kalbose humanitarines studijas vertinti kaip menkavertes, neturinčias svarbios įtakos valstybės raidai, tad ir nevertas pasirinkimo, lygiai kaip ir visavertiško valstybės finansavimo.

2018 metų birželį buvo priimtas Lietuvos Respublikos Technologijų ir inovacijų įstatymas, o drauge pakeistas ir Mokslo ir studijų įstatymas, inovacijas susiejant vien su pramonės technologinėmis inovacijomis, panaikinant anksčiau Mokslo ir studijų įstatyme buvusį aiškų pripažinimą, kad inovacijas, svarbias valstybei ir visuomenei, gali kurti ir socialiniai bei humanitariniai mokslai. Be to, pastaraisiais metais tapo įprasta politikų ir sprendimų priėmėjų kalbose humanitarines studijas vertinti kaip menkavertes, neturinčias svarbios įtakos valstybės raidai, tad ir nevertas pasirinkimo, lygiai kaip ir visavertiško valstybės finansavimo.

5. MOKSLO TYRIMAI IR HUMANITARŲ STATUSAS Neabejotinai pagrindinis aspektas – humanitarinių mokslų tyrimai ir jų skelbimas. Čia visų pirma į akis krenta asimetrija tarp gausios mokslinės produkcijos, į publikacijų skaičių orientuotos akademinės kultūros ir retai pasirodančių iš tiesų reikšmingų darbų. Reikšmingų humanitarinių mokslų veikalų pasirodymui, humanitarikos klestėjimui būtina akademinės veiklos laisvės erdvė; iš tos praktinės laisvės, neužgriozdintos pragmatinių tikslų, publikacijų gaminimo bei projektų rašymo, gimsta kūrybinės įžvalgos ir idėjos. Būtent su tuo disponavimu laisvės erdve istoriškai būdavo susijęs mokslininkų kaip socialinio elito statuso pripažinimas. Tačiau dabartiniai mokslininkai humanitarai yra joks elitas. Laisvą nuo dėstymo laiką jie priversti paskirti ataskaitų pildymui, institucinių duomenų bazių aptarnavimui, projektų rašymui ir publikacijų multiplikavimui. Žemą socialinį ir ekonominį mokslininkų humanitarų prestižą atitinka jų kaip „akademinių baudžiauninkų” statusas, administraciniam aparatui aiškiai su36


E SA M A PA D Ė T I S

vokiant, kad dauguma humanitarų praktiškai neturi galimybių susirasti jų kvalifikacijas atitinkantį alternatyvų darbą. Atsiskaitymo už darbą ir vertinimo sistema organizuota nepasitikėjimo ir administracinės kontrolės principu, kuris palieka nedaug erdvės akademiniam orumui, autoritetui ir savarankiškai minčiai. Kai vertinamos ne idėjos, o parašytų ženklų skaičius, nelieka paskatų kurti kažką epochinio ir rimto, nėra kada generuoti iš pagrindų naujos originalios minties. Humanitariniuose moksluose vertinant mokslinio darbo tinkamumą, linkstama į empirizavimą, vyrauja perteklinis pagrindimo reikalavimas, išstumiantis originalumą ir savarankišką interpretaciją. Į mokslinius tekstus žiūrima ne kaip į idėjų sklaidą, o kaip į šaltinių sąvadą teiginių patvirtinimui. Mokslinių tekstų recenzavimas dažnai apsiriboja periferiniais kriterijais: pavyzdžiui, “Ar autorius susipažinęs su naujausia temos literatūra?” – užuot vertinus, ar autorius pats turi ką originalaus pasakyti. Konstitucinį akademinės veiklos laisvės principą reikia suprasti ir taikyti ne tik kaip laisvę nuo ideologinio diktato ar administracinio aparato laisvę tvarkytis kaip tinkamas – taip pat turi būti ir mokslininko laisvė nuo biurokratinių suvaržymų, be kurios negali būti reikšmingų humanitarikos įžvalgų ir veikalų. Turbūt čia reikėtų pridurti ir susirūpinimą doktorantūros studijų situacija. Matydami bendrą humanitarinių mokslų situaciją, įdedamo darbo santykį su būsimu neadekvačiu atlygiu bei nepalankią viešąją opiniją, studentai vis rečiau renkasi šias studijas, pasirinkę dažnai nebaigia, o apsigynę – mokslininko veiklos netęsia. Prie to prisideda ir struktūriškai ydinga atlyginimų sistema. Sveikintina, kad padidintos doktorantų stipendijos, tačiau visos sistemos požiūriu neteisinga, kad jos didesnės už mokslo darbuotojo atlyginimą (t.y., baigęs doktorantūros studijas mokslininkas turės dar daug metų dirbti, kol gaus doktoranto stipendijai lygų atlyginimą). Taip pat reikia spręsti doktorantų socialinės ir sveikatos apsaugos problemas (ypač motinystės atostogų atveju). Todėl kai kuriose humanitarinių mokslų sritys pradeda stagnuoti dėl akivaizdaus atskirų sričių specialistų trūkumo ir neparengiamos pamainos.

6. MOKSLO SKLAIDA Mokslinės veiklos administravime ir vertinime įtvirtinta pernelyg gili skirtis tarp siaurai „mokslinių” ir „mokslo populiarinimo” darbų. Reikšmingą vaidmenį čia vaidina mokslo „produkcijos“ vertinimas. (Reikia kuo skubiau atsisakyti „produkcijos“ termino, keičiant pagal kontekstą, „publikacijomis“, „tyrimais“, „sklaida“.) Visų pirma, pernelyg dažnai keičiasi vertinimo tvarka ir kriterijai. 37


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

Humanitarinių mokslų rezultatų „išvertimą” platesnei bendruomenei ir iš to dialogo kylančio atsako inkorporavimą į tyrimus reikėtų suvokti kaip savarankišką ir savarankiškai vertingą humanitarinių mokslų tyrimų dalį.

Be to, vos pasibaigus vienam etapui prašoma rengtis naujajam, o tai mokslininkams primeta nemenką organizacinį ir psichologinį krūvį. Vertinimo tvarka ir kriterijai yra svarbu – jie neišvengiamai formuoja tyrimų trajektorijas, kadangi mokslininkai norom nenorom savo publikacijas turi orientuoti į labiau „apsimokančius” žanrus. Šitaip vertinimo tvarka atbaido mokslininkus nuo recenzijų, apžvalgų, platesnei visuomenei skirtų mokslinės sklaidos darbų rengimo. Iš čia kyla kontrastuojanti situacija: viena vertus, universitetuose ir institutuose gimsta tikrai svarbūs darbai, kita vertus, santykinai nedidelė jų sklaida visuomenėje. Dažniausiai kalbant apie tai naudojama „mokslo populiarinimo” sąvoka, implikuojanti, kad kalba eina apie kažkokį “populiarų mokslą” (kuris nesąs “tikras mokslas”). Kalbant apie mokslo sklaidą, “populiarinimo” sąvoka pati yra diskriminacinė, kadangi mokslo sklaida reikalauja daug darbo ir pastangų, tačiau toks apibūdinimas ją nuvertina ir nesudaro prielaidos deramai instituciškai ją įvertinti. Mokslo sklaidos naudą jau pradedama įsisąmoninti. Kaip rašo Humanities World Report autoriai, „Žinios, įžvalgos ir atradimai yra tyrimo rezultatas, tačiau jie turi būti komunikuojami gavėjams ir jų internalizuoti, prieš įgydami savarankišką būtį už tyrėjo proto ribų”.8 Tačiau, viena vertus, ši mokslo sklaidos funkcija konceptualizuojama kaip žinių perdavimas (transfer of knowledge) ir todėl, antra vertus, sunkiai pritaikoma humanitariniams mokslams, kur tyrimo rezultatas dažnai yra ne lengvai perduodamos „žinios”, o naujos prasmės, nauji žvelgimo ir interpretavimo būdai. Humanitarinių mokslų atveju mokslo taikomąjį pobūdį ir inovatyvumą adekvačiau būtų konceptualizuoti

8 38

Holm P., Jarrick A., Scott D. Humanities World Report 2015. Palgrave Macmillan, 2015. P. 84.


E SA M A PA D Ė T I S

kaip translational research – savarankišką tyrimo rūšį, užsiimančią tyrimo „išvertimu” platesnei bendruomenei ir priimančią jos atsaką. Translational research – tai „tyrimo įžvalgų sklidimas iš tyrėjo ar tyrėjų grupės platesnei kitų tyrėjų ir galutinių vartotojų bendruomenei, o taip pat grįžtamojo ryšio procesai, ateinantys su šia sąveika. […] Translational research praktika yra konceptas, aktualus visiems humanitariniams mokslams, kiek tai liečia judėjimą nuo tyrimo produkavimo prie jo įsisavinimo.”9 Kitaip tariant, humanitarinių mokslų rezultatų „išvertimą” platesnei bendruomenei ir iš to dialogo kylančio atsako inkorporavimą į tyrimus reikėtų suvokti kaip savarankišką ir savarankiškai vertingą humanitarinių mokslų tyrimų dalį, kuri turi būti atitinkamai instituciškai įvertinta. Humanities World Report autoriai įvardija šiuos tipinius tyrimų „vertimo” kanalus, būdingus humanitariniams mokslams: akademinės publikacijos, vieša intelektualinė praktika, viešoji komunikacija per medijas (populiarios knygos, TV kanalai, internetas, paskaitos), tiesioginė asmeninė sąveika su bendruomenėmis, interesų grupėmis ir politikos kūrėjais, kontraktinis darbas su viešosiomis institucijomis (e.g., muziejais, mokyklomis, archyvais, profesinėmis asociacijomis ir kt.), sąveika su inovacijos sistemomis ir įmonėmis.10 Kitaip negu mokslo sklaida, translational research nėra konceptualizuojamas kaip vienakryptis procesas (pagamintos mokslo produkcijos „skleidimas” pasyviai visuomenei, kaip kokių trąšų barstymas). Jis apima taip pat ir atgalinį „vertimą” – bendruomenės poreikių vertimą į humanitarinių mokslų užduočių kalbą arba patirčių, gaunamų lauko tyrimo sąlygomis, bendraujant su visuomene, panaudojimą humanitarinių mokslų kategorijoms tikslinti.

7. HUMANITARŲ VIEŠASIS VAIDMUO Humanitarinių mokslų atstovai yra matomi medijose, jie formuoja politinę tapatybę ir viešąją nuomonę. Tačiau ši labai svarbi humanitarinių mokslų misija mokslininkų vertinimo sistemoje yra marginalizuojama. Ligšioliniai bandymai sukurti legitimaciją tokiai humanitarų veiklai yra fragmentiški ir neadekvatūs, pateikiami tarsi pasiteisinimai ar akademinės administracijos išskirtinės malonės apraiškos. Vis dėlto klausimas čia esminis. Jei siekiama mąstyti apie didesnę humanitarinių mokslų misiją – formuojančią visuomenės savimonę ir viešojo diskurso pasirengimą pasitikti iššūkius, – tuomet be viešos veiklos ji beveik neįmanoma. 9 Humanities World Report, p. 85. 10 Humanities World Report, p. 85. 39


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

Kita vertus, įtraukti viešą raišką į vertinimus labai sunku dėl formalizavimo problemų (kaip pamatuoti, kokia viešoji raiška prasminga, o kur menkavertė raiška?). Kad ir kaip žiūrėtume, rezultatus išmatuoti ir įvertinti nėra neįmanoma – tai susiję su vertinimo sistema. Praktikuojant kokybinį vertinimą, ekspertai gali nesunkiai atpažinti viešosios raiškos ir sklaidos svarbą bei vertę. Mokslininkų humanitarų kryptingos, kvalifikuotos viešosios raiškos stygius aiškiai justi dabartinėse diskusijose. Dabartinėse rezonansinėse diskusijose – ar dėl partizanų, ar dėl paminklų, ar dėl užsienio autorių brandos egzaminų programose – praktiškai nėra humanitarinio intelektualinio lygmens, ir diskusijos virsta žemos prabos politinėmis muštynėmis. Intelektualų dalyvavimą atbaido klausimų politizavimas ir pasiektas priešiškumo lygis, kuris be intelektualinio, racionalaus, kritinio įnašo tik išauga. Susidaro ydingo rato situacija: intelektualų pasyvumas lemia didėjantį susipriešinimą, skirtingiems diskusijos flangams bendros teritorijos praradimą, ir intelektualams dar baugiau į ją įsijungti. Savo ruožtu žiniasklaida nejaučia paklausos ekspertinei humanitarų nuomonei. Kartkartėmis tarsi juntama abstrakti pareiga konsultuotis su specialistais, siekiant pajusti bendrą kontekstą ir problematiką, bet galiausiai praktikoje tai pavirsta sensacijų ieškojimu. Todėl žiniasklaidoje, akademinėje bendruomenėje, visuomenėje apskritai būtina diegti viešo intelektualinio debato kultūrą. Jeigu humanitarams būtų normalus dalykas įsitraukti į diskusijas, jie jaustų už savęs tam tikrą atramą; jei dalyvavimas tokiose diskusijose (taip pat ir socialiniuose tinkluose) būtų normalus kultūros dalykas, humanitaras nesijaustų vienas lauke paliktas karys. Humanitaras turėtų jausti, kad visuomenė laukia jo kvalifikuotos nuomonės, kad gali diskutuoti, o ne būti užpultas. Nekelia abejonių, kad šis aspektas humanitaro mokslininko darbe yra tarp svarbiausių ir kad akademinė bendruomenė turi išsikovoti savo ekspertinį autoritetą.

8. KOKYBINIO VERTINIMO PROBLEMA 2009 m. pertvarkius Lietuvos Mokslo tarybos struktūrą ir funkcijas, išaugo ekspertinis akademinės bendruomenės vaidmuo. Vis dėlto galiojanti humanitarinių mokslų vertinimo sistema neskatina mokslininkų orientuotis į kokybę ir aktualumą. Mokslinės veiklos sistemą tebelemia išoriškai nustatytos vertinimo tvarkos, per mažai pasitikima mokslininkų savarankiškumu, laisve ir padorumu. Nėra adekvataus mokslinės veiklos kokybinio vertinimo, jis formalizuojamas. Mokslininkų bendruomenės didelis 40


E SA M A PA D Ė T I S

Esama vertinimo sistema nesudaro sąlygų stiprėti tyrimo mokyklų įvairovei, rastis naujoms idėjoms, didina atskirtį tarp realaus pilietinės bendruomenės gyvenimo ir mokslo bei studijų procesų.

užimtumas, esama vertinimo situacija, nepasitikėjimas ja kaip kokybės užtikrinimo veiksniu ir akademinės etikos garantu, taip pat kiti veiksniai lemia pačios mokslininkų bendruomenės demoralizaciją, jos atsitraukimą nuo rūpesčio kokybės standartais. Esama humanitarinių mokslų vertinimo sistema nesudaro sąlygų stiprėti tyrimo mokyklų įvairovei, rastis naujoms idėjoms, didina atskirtį tarp realaus pilietinės bendruomenės gyvenimo ir mokslo bei studijų procesų. Dokumentuose ne kartą nusakyti kokybiniai humanitarinių mokslų parametrai: tyrimų reikšmė, klausimo, interpretacijos, medžiagos, metodo naujumas, mokslinis potencialas, tarptautiškumas, tarpdalykiškumas, galima įtaka visuomenės savimonei. Kita vertus, humanitarinių mokslų bendruomenei iki šiol nepavyko suderinti ir įtvirtinti pagrindinių kokybinių vertinimo kriterijų. Kokybinio vertinimo atsisakymas veda prie neišvengiamo mokslinių tyrimų laisvės (laisvės pasirinkti objektą, metodą ir t.t.) siaurėjimo. Prieštaraujama, kad ekspertinis vertinimas yra subjektyvus ir techniškai sudėtingas dėl publikacijų gausos. Tačiau sprendimai nėra neįmanomi: subjektyvumą kontroliuoja ekspertinių grupių darbo organizacija ir etika, o publikacijų kiekį suvaldo ir tuo pačiu kokybišką ekspertavimą įgalina jau ir Lietuvoje taikoma praktika vertinti tik ribotą, paties autoriaus atrinktų svarbiausių publikacijų (per atitinkamą laikotarpį) skaičių. Kurį laiką LMT egzistavusi kokybinio ir kiekybinio vertinimo sistema buvo išbalansuota kokybinį vertinimą patikėjus užsienio mokslininkų ekspertizei. Tobulinant vertinimo tvarką, reikėtų grįžti prie ankstesnio modelio, vis didinant kokybinio vertinimo svorį. Pastebima pastarojo meto tendencija siekiant didesnio objektyvumo mokslinių projektų vertinimą patikėti ne kolegoms, o samdyti išorinius ekspertus. 41


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

Autoritetinio vertinimo trūkumas susijęs su nepasitikėjimo mokslininkais kultūra ir su baime prisiimti atsakomybę už sprendimus, vedančia į perdėtą vertinimo formalizmą.

Šie ekspertai dažnai visiškai atsitiktiniai, nesusiję su tiriama tematika. Vertindami lituanistinius darbus išoriniai užsienio ekspertai dažniausiai būna atitrūkę nuo mokslo diskurso, vertina atsietai nuo aktualios mokslo diskusijos. Išoriniai ekspertai neretai būna patys vangūs mokslo veiklos dalyviai, kadangi žymių ir rimtų mokslininkų tose ekspertų bazėse nėra. Išoriniai ekspertai, imami iš ekspertų duomenų bazės, realiai būna ne mokslininkai, o biurokratai, nors ir su mokslo laipsniais. Tai objektyvumo ir prasmingumo gilesne prasme mokslo vertinimai tikrai niekaip neprideda. Autoritetinio vertinimo trūkumas susijęs, viena vertus, su nepasitikėjimo mokslininkais kultūra ir, kita vertus, su baime prisiimti atsakomybę už sprendimus. Baimė prisiimti atsakomybę veda į perdėtą vertinimo formalizmą. Vertinimą siekiama neišpasakytai smulkiai reglamentuoti, aprašyti išskaidant į smulkmenišką kriterijų ir subkriterijų medį, ir galiausiai nebelieka visumos vaizdo. Atsiduriama situacijoje, kur pateikiami kalnai mokslo darbų ir projektų, formaliai atitinkančių tuos subkriterijus, bet kurių visuma nėra vertinga. Tačiau tai įvardyti gali tik kompetentingas autoritetinis vertinimas, kurį praktikuoti perdėtas formalizmas užveria kelią. Reikalavimai, kurie yra keliami mokslo darbams, yra per dideli kiekybine prasme. Jeigu atsirastų nuoseklus kokybinių kriterijų taikymas, tai reikštų, kad kiekybiškai reikėtų daug mažesnių mokslinės produkcijos apimčių. Dabar nesant aiškių kokybinių kriterijų, kiekybe mėginama įrodyti nekvantifikuojamą kokybės buvimą. Aiškaus kokybinio vertinimo nebuvimas skatina kiekybės reikalavimų didinimą ir drauge laisvės mąstymui ribų siaurinimą, kadangi reikalaujamų apimčių ir publikacijų skaičiaus siekimas atima iš mokslininkų laiką, kurį jie galėtų paskirti tikrai originalių idėjų ir įžvalgų paieškoms. Taip vertinimo kriterijai smaugia pačią mokslo kokybės idėją, kuriai užtikrinti jie buvo įvesti. 42


E SA M A PA D Ė T I S

Ką galima pasiūlyti kaip alternatyvą? Pasitikėjimą pačia mokslininkų bendruomene, vertinimo bendruomenėje mechanizmų tobulinimą. Galima tobulinti kriterijus, siekti didesnio skaidrumo – galbūt kaip įmanoma labiau viešinant vertinančios grupės darbą, kad būtų jaučiama kuo didesnė atsakomybė, tačiau tik per mokslininkų bendruomenės įgalinimą, vertinimo bendruomenėje kultūros kūrimą galima išeiti į tikrą kokybinį humanitarinių mokslų darbų vertinimą.

9. TYRIMŲ TARPTAUTIŠKUMAS Išaugęs tyrimų tarptautiškumas, dalyvavimas pasauliniame dialoge yra vienas ryškiausių pozityvių mūsų humanitarikos pastarųjų dešimtmečių pasiekimų. Humanitariniai mokslai yra tarptautiniai, nors jų tarptautiškumas ir skiriasi nuo gamtos mokslų tarptautiškumo standartų. Kaip ir kitur, taip ir humanitariniuose moksluose, tarptautinė mokslo erdvė yra geriausia vieta mokslinių idėjų pa(si)tikrinimui originalumo, adekvatumo ir kitais požiūriais. Be to, dalyvavimas tarptautinėse publikacijose ar projektuose lietuvišką medžiagą įterpia į tarptautinį mokslo diskursą ir tokiu būdu praturtina abi puses. Vis dėlto tarptautiškumas Lietuvoje neretai suvokiamas vien tik kaip mokslinių pasiekimų paprastas, kone pažodinis „išvertimas” į kitas kalbas pranešimais, straipsniais, monografijomis. Kitas ydingas dalykas yra tarptautiškumo sąvokos tapatinimas su moksliškumo kokybe; publikacijų supriešinimas kalbiniu požiūriu – lietuvių ar užsienio kalba – bei publikacijų recepcijos klausimo supaprastinimas. Neretai pamirštama, kad lituanistikoje lietuvių kalba yra tarptautinė mokslo kalba, kurios tuo tikslu neretai specialiai mokomasi. Ir kuo kokybiškų tekstų lietuviškai bus daugiau, tuo svarbiau bus ją mokėti lituanistikos mokslų diskurse dalyvaujantiems mokslininkams. Humanitarinė tyrimų sritis yra neišvengiamai tarptautinė ir daugiakalbė, iš tyrinėtojų reikalaujanti plačių kalbinių kompetencijų, kurių negalima redukuoti į ryškų duomenų bazių spaudimą publikuotis tik angliškai. Čia slypi perdėto humanitarikos „scientizavimo” pavojus, gresiantis tuo, kas iš dalies jau yra įvykę socialiniuose moksluose. Kita vertus, netinkamai apibrėžiamas humanitarinių mokslų tarptautinės sklaidos tikslas. Tarptautinė sklaida neleistinai iškeliama kaip esminis ir kone vienintelis humanitarinių mokslų uždavinys, kartais pristatoma netgi kaip savaiminė vertybė. Nesuvokiama, kad humanitariniai mokslai ne mažiau privalo atsiliepti į konkrečiai politinei, tautinei ir kultūrinei bendruomenei iškylančias problemas. Todėl vertinant mokslo veiklą perdėtai valorizuojama tarptautinės 43


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

sklaidos reikšmė, nuvertinant nacionalinės mokslininkų bendruomenės ir jos mokslo diskurso reikšmę. Tarptautiškumas turi būti ne prievartinė būtinybė, administracinio reikalavimo slenkstis, o pozityvus idealas – tarptautiškumas kaip dalyvavimas tarptautiniame mokslo dialoge, savotiškoje res publica litterarum. Jame dalyvaujama tuomet, jei turi ką pasakyti tarptautinei mokslo bendruomenei, tačiau iš pradžių reikia įrodyti, kad tokiam dalyvavimui yra duomenys, kad yra ką pasakyti, išversti. Būtent šia prasme turėtų būti skatinama integracija į tarptautinį mokslo diskursą.

10. PROJEKTINIS FINANSAVIMAS Projektinio konkursinio finansavimo plėtra atveria galimybes naujoms mokslininkų iniciatyvoms; mišrus finansavimas leidžia išplėsti tyrėjų grupes, didinti jų tarpdalykinę įvairovę. Šia prasme Lietuvoje per paskutinį dešimtmetį įvyko tikrai reikšmingas lūžis. Ir jei kur Europos Sąjungos lėšos moksle buvo investuotos prasmingai – tai būtent į podaktarines stažuotes, leidusias jauniems mokslininkams ne tik išplėsti tyrimų sąlygas, bet kai kuriems tiesiog likti moksle ar fiziškai grįžti į Lietuvą. Tiesa, paskutinis podaktarinių stažuočių konkursas vėl atskleidė tipines mokslo organizavimo ir vertinimo problemas – užsienio ekspertai, tik tarptautinių publikacijų vertinimas ir pan. Kitas dalykas – niekaip neatrandama ilgalaikio programinio finansavimo samprata ir struktūra. Iš tyrimų institutų tikimasi stambių nacionalinės aprėpties darbų, tačiau gaunama tyrimų (nors ir labai kokybiškų) fragmentacija. Trūksta tarpinstitucinio ir tarpdalykinio bendradarbiavimo, stinga nacionalinės reikšmės ar apimties projektų (tokių, kaip stambūs „serijiniai” / tęstiniai projektai, mokslinės sintezės, žodynai etc.). Dabartinėje situacijoje beveik neįmanoma inicijuoti kažko stambaus ir nacionaliniu lygiu reikšmingo. Institucijos orientuotos į metines kasmet kintančio biudžeto lėšas, todėl negali strategiškai planuoti ilgalaikių darbų. Vėlgi, institucijų finansinis suinteresuotumas atitikti formalius kriterijus riboja jų autonomiją, apriboja mokslininko ir mokslinių tyrimų laisvę. Dalį projektinio finansavimo problemų galėtų išspręsti platesnis tęstinių tyrimų programų taikymas, suteikiant finansavimą stambesniems ilgalaikiams projektams su aiškiai apibrėžta pratęsimo galimybe. Tuo tarpu dabar pastebimas veikiau galimybių siaurėjimas, ypač po to, kai Ūkio ministerija iš esmės perėmė Nacionalinių mokslo programų įgyvendinimą. Finansavimo mechanizmai akcentuoja grupinį darbą – ši nuostata perimta iš tiksliųjų mokslų logikos. Grupiniai tyrimai ir mokslo darbai savaime pras44


E SA M A PA D Ė T I S

Tarptautiškumas turi būti ne prievartinė būtinybė, administracinio reikalavimo slenkstis, o pozityvus idealas – tarptautiškumas kaip dalyvavimas tarptautiniame mokslo dialoge, savotiškoje res publica litterarum.

mingi, tačiau vis dėlto tai išstumia individualų darbą, ir nepaisant gerų grupinių darbų pavyzdžių, patys originaliausi ir kūrybiškiausi darbai humanitariniuose moksluose yra individualūs. Tai susiję su pačia humanitarinių mokslų prigimtimi – juose ypač svarbus asmeninės vizijos aspektas. Vėlgi, kadangi nuodugni projektų ekspertizė brangiai kainuoja, atsiranda dirbtinių formalių ribojimų, kurie atsijoja projektus, taupant ekspertizės lėšas. Tokios pirminės atrankos kriterijai turėtų būti racionalesni ir pamatuojami.

11. HUMANITARINIŲ MOKSLŲ INFRASTRUKTŪRA Egzistuoja humanitarinių mokslų infrastruktūros plačiąja prasme problema. Kai kur problema yra perteklius – pvz., mokslinių žurnalų, resursų konsolidacijos stoka. Leidinių įvairovė humanitariniuose ir socialiniuose moksluose yra gerai, tai erdvė metodologiniam ir tematiniam šių mokslų atsinaujinimui, čia skelbiama daug naujos empirinės medžiagos, taip įveikiant sovietinio laikotarpio sąstingį ir artėjant prie vakarietiškos publikavimo kokybės. Vis dėlto moksliniai žurnalai Lietuvoje neretai yra tiesiog tekstų sankaupos, reikalingos mokslinės produkcijos „gamybai” – kad žurnalą leidžiančios mokslo įstaigos mokslininkai ir doktorantai turėtų kur paskelbti privalomą straipsnių kiekį. Mokslo įstaigos nelinkę prisiimti institucinės atsakomybės už savo leidžiamus leidinius, jų misijos įgyvendinimą, o redakcinės kolegijos retai kada kelia tikslą formuoti tyrimų tradiciją, telkti tyrėjus ir ugdyti mokyklas. Tapti tokiais telkiančiais mokslo židiniais žurnalams sunku ir dėl to, kad tarptautiniu žurnalu pripažįstamas tik tas leidinys, kurio pusę redkolegijos sudaro užsienio mokslininkai, o pusė straipsnių turi būti paskelbta užsienio 45


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

Iš humanitarinių mokslų tikimasi apskaičiuojamos ir išmatuojamos naudos, technologiškai pritaikomų rezultatų, užmirštant ugdomąją, socialinę ir kultūrinę šių mokslų paskirtį.

autorių. Tai veda į atmestinos kokybės užsienio autorių straipsnių „žvejojimą”, o „tarptautiniai” redkolegijų nariai jų darbe dalyvauja tik formaliai. Aiškesnės tapatybės ar ilgalaikio finansavimo neturintys žurnalai pereina vien į elektroninį formatą ir skelbia publikacijas (dažnai labai atsitiktines) pirmiausia angliškai. Kadangi straipsnių recenzavimas yra niekaip nevertinamas bei neatlyginamas ir, išskyrus gerą valią, nėra jokių paskatų recenzuoti, recenzijų kokybė labai netolygi. Specialybės žurnalai skaitomi mažai, jų sklaida – net ir skelbiamų internete – akademinėje bendruomenėje nedidelė. Antra vertus, jau dabar Lietuvoje vis labiau išsiskiria leidiniai, kurie žinomi dėl savo aukštesnių rengimo, recenzavimo, „darbo su autoriais” standartų. Kalbant apie infrastruktūrą, vis dar pajuokaujama, kad humanitarams juk pakanka popieriaus ir pieštuko (archeologams dar papildomai reikią kastuvo). Tačiau humanitariniai tyrimai irgi yra laboratoriniai, tik jų laboratorija kitokia (nors kai kuriuose moksluose, pavyzdžiui, archeologijoje, egzistuoja ir gamtamokslio tipo laboratorijų poreikis). Esminių investicijų reikalauja skaitmenizacija, duomenų bazių plėtra. Nepakankamai lėšų skiriama mokslinių bibliotekų resursų sukūrimui ir palaikymui, duomenų bazių prenumeratai (paradoksalu ir net absurdiška, kad labiausiai prestižinėmis laikomos publikacijos žurnaluose, įtrauktuose į Scopus ir Clarivate Analytics duomenų bazes, o mokslo institucijos negauna lėšų susimokėti už prieigas prie tų duomenų bazių). Humanitarų mokslininkų veikla neįsivaizduojama be reguliarių išvykų į užsienio archyvus, bibliotekas, mokslo centrus (su tuo susijusi būtinybė universitetų mokslininkams periodiškai skirti laisvo laiko tiriamajai veiklai).

46


E SA M A PA D Ė T I S

12. MOKSLAS IR HUMANITARINĖS STUDIJOS Po 1990-ųjų metų deideologizacija ir atsinaujinimas humanitariniuose moksluose įvyko netolygiai, bet palyginti sklandžiai. Stebint dabartinę situaciją, neakivaizdu, kad ir ateityje disciplinų atsinaujinimas vyks sklandžiai. Humanitarinėms studijoms nepalanki viešoji opinija ir deklaruojami aukštojo mokslo prioritetai. Svarbiausiu valstybės mokslo politikos uždaviniu paskelbus ūkio plėtrą, pagrindiniais kritikos ir „optimizavimo” taikiniais tampa humanitariniai mokslai, kurie tiesiogiai, žinoma, negali pagrįsti į technologinę pažangą nukreiptų tikslų. Humanitarikos instrumentalizavimas politikoje, komercializavimas versle, institucionalizavimas akademiniame lauke atsiliepia visose srityse, pradedant retorika politikoje ir žiniasklaidoje, baigiant visuomenės (ne)pasirengimu priimti humanitarų ir kritinio sprendimo galios netekimu. Iš humanitarinių mokslų tikimasi apskaičiuojamos ir išmatuojamos naudos, technologiškai pritaikomų rezultatų, užmirštant ugdomąją, socialinę ir kultūrinę šių mokslų paskirtį. Atsinaujinimo požiūriu itin nepalanki tendencija yra „privilegijuotų“, ypač pažangių ir ūkiui ypač naudingų konkrečių specialybių ir specializacijų vajus viešojoje erdvėje. Kadangi humanitarikos uždavinys yra rengti žmones, kuriančius naujas idėjas ir produktus plačiąja prasme, tenka ginti jau humanistinių studijų ir universitetinių studijų apskritai gyvavimą. Dabartinis profesinis pasaulis, jeigu nekalbėsime apie tokias konkrečias sritis, kaip medicina ar teisė, yra labai kompleksiškas, reikalaujantis labai plačių žinių, todėl siauro rengimo neužtenka. Bandymas vaizduoti atskiras specialybes – ar tai būtų gyvybės mokslai, IT, inžinerija, ar kt. – kaip privilegijuotas ir turinčias ekskliuzyvinę paraišką į ateitį paneigia pačią aukštojo mokslo sistemos logiką, yra netvarus ir gali pridaryti daug problemų. Būtent humanitarinės studijos gali suteikti tą universalią prieigą, kuri sieja įvairius mokslus tarpusavyje. Moksle svarbiausia yra mokslininkų bendruomenė kaip veiksmingo kokybės standarto užtikrintoja, akademinio integralumo puoselėtoja ir akademinės etikos garantas. Todėl turime kurti savąją res publica litterarum – institucinius, dalykinius, kalbinius, statuso barjerus peržengiančias bendruomenes. Bendruomenės, kurios domisi ir rūpinasi, žinoma, visų pirma savo reikalais, bet kartu stebi bei domisi kaimyninėmis sferomis.

47


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

I V. AT E I T I E S I Š Š Ū K I A I VISUOMENEI IR H U M A N ITA R I N I A I MOK S L A I Apgulties jausmas, kurį išgyvena mokslininkai humanitarai, nėra naujas. Nuo gamtos mokslų iškilimo ir industrinės revoliucijos XIX a., per visus praėjusio amžiaus revoliucingus pokyčius (kai šalia gamtos mokslų ir technologijų raidos iššūkį humanitarikai metė ir socialiniai mokslai) humanitarai ieškojo pagrindimo ir pateisinimo savo disciplinoms – mokslams, kurie nuo pat pradžių sudarė universitetinių mokslų branduolį, tačiau dėl Vakarų civilizacijos raidos teliko vis labiau besitraukiančios ir marginalizuotos intelektinės teritorijos šeimininkais. Humanitarinių mokslų įprasminimo ir įteisinimo strategijos aprėpia platų diapazoną argumentų – nuo jų savaiminės vertės iki nešamos ekonominės naudos, nuo svarbos demokratiją palaikančioms vertybėms ugdyti iki įnašo į gyvenimo kokybės užtikrinimą.11 Į šį įsiprasminimo klausimą galima pažvelgti iš kitos perspektyvos – per dabarties visuomenės laukiančių iššūkių prizmę. Kai kalbame apie humanitarinių mokslų krizę, svarbu įvardyti ne tik jiems patiems kylančius sunkumus, bet ir konkrečius šiandienei visuomenei kylančius bei kilsiančius iššūkius, į kuriuos atsakymą rasti gali padėti humanitariniai mokslai.

1. VISUOMENĖS LAUKIANTYS IŠŠŪKIAI Ateityje Vakarų visuomenių – ir Lietuvos visuomenės – lauks iššūkiai ir grėsmės, apie kurias nė nenutuokiame – Donaldo Rumsfeldo „nežinomi nežinomieji”. Tačiau jau dabar prieš akis plyti platus laukas žinomų iššūkių, kurie niekur nesitrauks. Jie kildinami iš trijų plataus masto, tektoninių procesų: globalizacijos, technologijų kaitos ir kultūrinių transformacijų. Šie trys procesai tarpusavyje susiję, vienas kitą įtakoja ir spartina. Globalizacija nebūtų galėjusi susiformuoti kaip nauja globalios sąveikos, komunikacijos ir mobilumo kokybė, be kultūrinių transformacijų, išardžiusių vertybinius bei tarpkultūrinius barjerus. Technologijų raida ir globali komunikacija veikia mentalitetus bei vertybes ir įtakoja kultūrinius pokyčius. Atsivėrusi globali mokslo ir technologinės konkurencijos erdvė greitina inovacijų plėtrą. Tad kokie tie iššūkiai? Globaliai problemiška (1) pati globalizacija, (2) ben11 Plg. Small H. The Value of the Humanities. Oxford: Oxford University Press, 2013. Nussbaum M. Not For Profit. Why Democracy Needs the Humanities. Princeton: Princeton University Press, 2010. 48


AT E I T I E S I Š Š Ū K I A I V I S U O M E N E I I R H UM A N I TA R I N I A I M O K S L A I

Kai kalbame apie humanitarinių mokslų krizę, svarbu įvardyti ne tik jiems patiems kylančius sunkumus, bet ir konkrečius šiandienei visuomenei kylančius bei kilsiančius iššūkius, į kuriuos atsakymą rasti gali padėti humanitariniai mokslai.

druomeninės tapatybės aižėjimas ir (3) nauji pasauliniai konfliktai. Technologijų raida atsiskleidžia kaip (4) sparčios žmogaus pasaulio struktūros kaitos, (5) visuomenės institucijų trapumo, (6) visuomenės inertiškumo, (7) informacijos pertekliaus, (8) robotizacijos ir dirbtinio intelekto iššūkiai. Kultūros transformacijos iššūkius apibrėžtini per (9) informacinius karus, (10) fake news įsigalėjimą ir racionalaus pasaulėvaizdžio byrėjimą, (11) demokratijos krizę, (12) civilizacinių raidos standartų nykimą. Netrukus detaliau aptarsime, kodėl ir kuria prasme tai yra iššūkiai visuomenei. Tačiau koks įmanomas humanitarinis atsakas? Anaiptol ne visi iššūkio ir atsako parametrai priklauso humanitarinių mokslų sričiai. Pavyzdžiui, nemaža dalis globalizacijos keliamų įtampų ir grėsmių yra politinio ir ekonominio pobūdžio, ir atsakas į jas turi būti formuluojamas politinių, ekonominių, technologinių sprendimų keliu, remiantis atitinkamais mokslais bei inovacijomis. Tačiau mus šiuose iššūkiuose domina pirmiausia tie problemos aspektai, kurie susiję su humanitariniais mokslais. Kaip rašė humanitarikai skirta norvegų Baltoji knyga, „norint [iššūkius visuomenei] deramai suprasti, reikalinga juos aprašančio viešojo diskurso analizė, kadangi tai suformuoja pagrindą, kuriuo remiantis imamasi veiksmų, politinių ar nepolitinių. Humanitariniai dalykai, kaip antai istorija ar komunikacijos studijos, šiuolaikinėje visuomenėje atlieka raktinį vaidmenį”.12 Analizė padės apibrėžti humanitarinių mokslų misiją: ar jie iš tikrųjų pajėgūs žaisti šiame „didžiajame žaidime“ – spręsti klausimus, kurie šiandien 12 The Humanities in Norway. Report to the Storting (white paper). Oslo: Norwegian Ministry of Education and Research, 2017. P. 10. 49


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

Tautos ar bendruomenės, negalinčios visavertiškai įsijungti į globalią kultūrinę erdvę, pasiūlyti savo kultūros produktų visuotiniam vartojimui, savo ruožtu jaučiasi kompleksuotos ir provincialios.

aktualūs valstybei? Ar Lietuvai apskritai svarbus humanitarų akademinės bendruomenės buvimas?

2. GLOBALIZACIJA IR JOS PADARINIAI GLOBALIZACIJA Kuo ir kodėl globalizacija yra iššūkis? Pirmiausia reikia kalbėti apie daug glaudžiau vidujai susisaisčiusį pasaulį. Prekių, paslaugų, informacijos ir žmonių judėjimo dėka skirtingos pasaulio dalys tapo artimiau susijusios, negu bet kada anksčiau. Globalizacija įgalina kitų pasaulio įvykių tiesioginį poveikį mums. Kitame pasaulio gale atliekami išradimai ir vykstantys procesai paveikia mus iš karto. Globalaus pasaulio atsivėrimo įgalinta žmonių, prekių ir informacijos judėjimo sąveika mūsų visuomenę labiausiai veikia per emigraciją, protų nutekėjimą ir konkurenciją dėl protų. Globalizacinis šokas Lietuvą ištiko ypač po 2004 metų, kai dramatiškai išaugo emigracijos mastai, tačiau visuomenė ilgai nebuvo pajėgi konceptualizuoti pasikeitusio Lietuvos būvio pasaulyje ir jo implikacijų. Didžioji dalis emigracijos problemos sprendimų yra susiję su ekonomika. Tačiau neanalizuodami ir neapmąstydami vertybių ir socialinių praktikų, nepajėgsime paaiškinti, kodėl iš Lietuvos žmonės emigruoja kur kas gausiau, negu iš daugelio kitų šalių, kuriose ekonominės sąlygos panašios. O ligos priežasčių tyrimas susijęs ir su vaistų paieška. Būtina reflektuoti ir kurti minkštąsias, vertybines, tapatybės struktūras – tai emigracijos problemos sprendimo neatskiriama dalis, ir būtent todėl šis sprendimas neįmanomas be humanitarinių mokslų, veikiančių išvien su socialiniais, indėlio. Globalizacija mums siūlo universalius kultūros produktus. Tai gėrybė ir 50


AT E I T I E S I Š Š Ū K I A I V I S U O M E N E I I R H UM A N I TA R I N I A I M O K S L A I

iššūkis tuo pačiu metu. Atskirų šalių kultūroms tampa sunku įsiterpti su savo produktais ir paradigmomis į globalųjį prasmių kūrimo ir vartojimo mechanizmą. Tautos ar bendruomenės, negalinčios visavertiškai į tą kultūrinę erdvę įsijungti, pasiūlyti savo kultūros produktų visuotiniam vartojimui, savo ruožtu jaučiasi kompleksuotos ir provincialios. Savi kultūros produktai imami neadekvačiai menkinti, jų vartojimas laikomas neprestižiniu. Pradedame save suvokti kaip tik globalios kultūrinės produkcijos vartotojus. Tai gniaužia impulsą konkuruoti, sąlygoja didesnį monotoniškumą ir perspektyvų skurdėjimą. Žinoma, tai panašu į procesus, paraleliai vykstančius socialinėse srityse. Globalūs standartai ateina su visu parengtu interpretavimo, adaptavimo, įgyvendinimo mechanizmu, ir vietinei bendruomenei labai sunku į jį įsiterpti ir kritiškai apmąstyti savo santykį su juo. Todėl humanitariniai mokslai šiuo atžvilgiu reikalingi trimis aspektais. Pirma, gaudami globaliai parengtus kultūros produktus, dažnai tiesiog esame nepajėgūs jų kritiškai vertinti ir asimiliuoti, nes jie pateikiami su didele reklamine kampanija, išankstine interpretacija, iš anksto parengtu recepcijos modeliu. Reikalinga nuolatinė kultūrinės refleksijos ir recepcijos kritikos pastanga, – o smarkiai ideologizuotame, ideologiškai poliarizuotame lauke tai yra gana sunku. Antra, per kritinę refleksiją ir kultūrinės kūrybos standartų ugdymą humanitariniai mokslai turi stimuliuoti universalesnei kūrybai, per kurią tokios bendruomenės, kaip Lietuvos, galėtų įsijungti į universalų tradicijos ir kūrybos procesą. Kaip alternatyvą „plokščiam” globalios kultūrinės erdvės modeliui reikėtų kalbėti apie Lietuvos kultūros vietą Vakarų civilizacijoje, pastarąją suvokiant kaip tam tikrą struktūruotą, hierarchinį darinį, kaip chorą ar orkestrą, kur kiekvienas dalyvis turi savo partiją, prisidedančią prie visumos kūrimo. Lietuvos kultūra šiame chore turi atrasti savo balsą ir juo įsijungti į globalų kultūros vyksmą. Galiausiai, šiam probleminiam kontekstui priklauso ir tai, kad globalizacija atvėrė globalios konkurencijos erdvę. Ji vyksta ne tik dėl rinkų, darbo jėgos, investicijų, protų ir technologijų – šiuo metu bene aštriausiai konkuruojama dėl idėjų ir dėl ateities pranašumo: kūrybiškumo, inovacijų, atradimų. Pavyzdžiui, Kinija siekia replikuoti Vakarų pasaulio kūrybiškumą ir inovacijų kultūrą siekdama kopijuoti visą kultūrinę Vakarų ekosistemą, nuo universitetų iki Antikos kūrinių skaitymo, ir šitaip, savotišku reverse engineering („atvirkštinio konstravimo“) būdu, retrospektyviai sukurti kūrybinį ir inovacijų potencialą Kinijoje. Minėtas pavyzdys liudija suvokimą, jog svarbu neapsiriboti tik paviršutiniškais lozungais, kurie dažniausiai pateikiami kaip įžvalgos į kūrybišku51


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

mą surogatas, ypač tarp švietimo ideologų. Siekiant tikro kūrybiškumo, būtina kritiškai ištyrinėti ir įsisąmoninti kūrybiškumo prielaidas, pažinti ir išmokti atkurti kultūrą, kurioje gimsta inovacijos ir originalios idėjos. O tai visų pirma yra humanitarinių mokslų uždavinys. TA PAT Y B Ė S A I Ž Ė J I M A S Dėl globalizacijos keičiasi ir bendruomenių tapatybių ribos. Desocializacija, bendruomeninių ryšių silpnėjimas ir trūkinėjimas migraciją spartina ne mažiau, negu pasaulio atsivėrimas. Tai susiję ir su besikeičiančia socialine tikrove, ir su vertybių kompleksų pokyčiais – juos apmąstyti ir įvertinti yra svarbus uždavinys kultūrinei ir filosofinei refleksijai. Tapatybės klausimas dar aštriau iškyla kalbant apie nacionalinės savimonės pokyčius. Viena vertus, kai kurios Europos integracijos koncepcijos akino atsirasti vadinamosios „tėviškių Europos” idėją, stiprinant nacionalinius (ar net lokalius etninius) darinius, nesyk juos priešpriešinant „bendrai Europai“. Lygia greta Europos kultūrinė tapatybė stipriai politizuojama, Europą priešpriešinant JAV. Kultūros reiškiniai ar procesai tampa ne vienijančiu, o Vakarų civilizaciją skaldančiu veiksniu, jų nevertinant civilizaciniais estetiniais ir kultūriniais kriterijais. Kaip atsakas į globalizaciją ir jos nulemtą „tradicinės” XIX a. susiformavusių tautinių valstybių ir nacionalizmų tapatybės krizę, žlungant vieningos nacijos ir valstybės idėjai, iš tiesų gimsta naujieji nacionalizmai. Kai kur jie regioniniai (katalonų, škotų, žemaičių), kai kur – naiviai imperialistiniai (Lenkija), kai kur – nostalgiškai neoromantiniai, su radikalumo ir tautinio fundamentalizmo ženklu (Vengrija ir radikalioji dešinė daugelyje Vakarų šalių). Nacionalinė tapatybė išgyvena krizę, ir naujieji nacionalizmai yra jos simptomas. Šis klausimas ne vien kultūrinis; tautinė tapatybė konstituciškai susijusi su demokratinės santvarkos prielaidomis, ir jos transformacijos turi giluminių pasekmių valstybingumui. Tapatybės kaitos refleksija – didžiulis iššūkis būtent humanitariniams mokslams: šiuo keliu eidami jie gali imtis svarstymų ir įsijungti į sprendimą didžiųjų klausimų, kurie šiandien aktualūs demokratinei valstybei. Kartu kritinė refleksija turi pakilti virš ryškaus tapatybės politizavimo, grąžinti ir apginti objektyvius vertybinius kriterijus, kurie neleistų politizuoti santykio „mes vs. jie” ir išskirti, pavyzdžiui, JAV arba Jungtinę Karalystę kaip „svetimą” ES atžvilgiu. Svarbu ir tai, kokią bendruomenę postuluojame ir kokiai kultūrinei tradicijai priskiriame Lietuvos tapatybę. Jei globaliame žaidime dalyvausime tik kaip lietuviai, galimybės bus žymiai siauresnės, negu tada, jei 52


AT E I T I E S I Š Š Ū K I A I V I S U O M E N E I I R H UM A N I TA R I N I A I M O K S L A I

Svarbus orientyras humanitarikai – aktualizuoti europietiškumą kaip neatskiriamą ir esminį lietuviškosios tapatybės komponentą, lygiai kaip ir naujųjų nacionalizmų akivaizdoje kritiškai įvertinti ir, prireikus, dekonstruoti nacionalines fikcijas, mitus ir pseudomitus.

dalyvausime radę savo vietą didesnėje ir stipresnėje Europos bendruomenėje. Aktualizuoti europietiškumą kaip neatskiriamą ir esminį lietuviškosios tapatybės komponentą – svarbus orientyras humanitarikai dalyvaujant tapatybės atradime ir kūrime. Ne mažiau svarbu ir naujųjų nacionalizmų akivaizdoje kritiškai įvertinti ir, prireikus, dekonstruoti nacionalines fikcijas, mitus ir pseudomitus. N AUJ I PA S AU L I N I A I KO N F L I K TA I Dėl globalizacijos paskiros visuomenės vis dažniau susidurs su naujais saugumo iššūkiais – nusikaltimais be sienų, terorizmu, skaitmeninėmis atakomis, masine migracija, kova dėl ribotų resursų. Nors šie iššūkiai humanitariniams mokslams pasiekiami kiek menkiau, netgi čia jie gali matyti svarbią savo misiją. Aštrėjanti globali kova dėl ribotų resursų, stiprėjantis poreikis gyventi pagal esamas jų išgales, tikėtina, pareikalaus fundamentalių pokyčių šiandieniuose gamybos ir vartojimo santykiuose, kad šios sistemos išliktų tvarios. Tačiau tam reikia ne tik ekonominių bei valdymo pokyčių, bet ir etikos paradigmos kaitos. Pastarųjų metų pabėgėlių antplūdis į Europą parodė kitą naujų globalių konfliktų keliamų iššūkių briauną. Santykio su kitomis kultūromis pamokų aktualizavimas, kultūrinio konflikto prielaidų analizė, skirtingų pasaulėžiūrų tolerancijos ištyrimas ir galimi kitų kultūrų žmonių integravimo scenarijai – visa tai reikalauja refleksijos, prie kurios esmingai gali ir turi prisidėti humanitariniai mokslai. Juk vis labiau aišku, kad neturėsime prabangos gyventi tokiose monolitinėse visuomenėse, kaip iki šiol. Musulmonų ir kitų savitų 53


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

bendruomenių buvimas greta bus nuolatinė gyvenimo Europoje tikrovė. Jokie gamtos mokslų atstovai nepasakys, ką daryti su tomis bendruomenėmis, kurios atsiranda Europoje, ar ką reiškia Koranas ar halal. Tik humanitariniai mokslai (dirbdami išvien su socialiniais) gali pasakyti, kaip rasti bendras vertybes tarp islamo ir vakarietiškos visuomenės. Tapatybių konflikto analizė ir apmąstymas, sugyvenimo modelių apmąstymas filosofiniu, etiniu lygmeniu yra labai svarbus humanitarinių mokslų uždavinys.

3. TECHNOLOGIJŲ RAIDA IR JOS PADARINIAI S PA R T I Ž M O G AU S PA S AU L I O S T R U K T Ū ROS K A I TA Ilgėjanti gyvenimo trukmė, visuomenės senėjimas, besikeičiantis darbo ir laisvalaikio pobūdis atveria naujas galimybes ir kelia naujas įtampas. Pokyčių tempas didžiulis, o pasekmės ne visuomet nuspėjamos. Iššūkiai, kuriuos šie pokyčiai kelia žmogaus pasauliui, yra dar beveik neapmąstyti. Pavyzdžiui, jeigu daugumos žmonių darbo nebereikės – ką tai reikš žmogaus įsiprasminimui, jo vietai visuomenėje, pačios jos struktūrai? Tai problemos, kurioms reikia ir humanitarų įžvalgų. Greita technologijų raida gilina ir gausina susiskaldymus visuomenėje. Naujų technologijų genami pokyčiai rinkose veda į didesnę turtinę nelygybę, iš kurios savo ruožtu kyla naujų socialinių įtampų.13 Visuomenėje randasi susiskaidymas į tuos, kurie prisitaikė prie technologijų nešamų pokyčių, ir tuos, kurie to nesugeba ar tai atmeta. Ši poliarizacija jau turi skaudžių socialinių, psichologinių ir kultūrinių padarinių, o prisitaikymo ar atmetimo prielaidos yra švietimo sistemoje ir visuomenės etinėse struktūrose. Kokia etika visuomenėje dominuoja, kokia ugdoma? Ar esama empatijos ir integracijos prielaidų? Nors humanitariniai mokslai patys nesukuria visuomenės etinių struktūrų, vis dėlto apmąstyti situaciją yra uždavinys ir jiems. Komunikaciją greitinančių, darbo našumą didinančių ir nuo varginančios rutinos išlaisvinančių technologijų raida veda prie paradokso: laisvo laiko turėtų gausėti, bet jis užkemšamas virtualiais surogatiniais turiniais, kuriuos tos pačios technologijos ir įgalina, daugina ir gamina. Laisvas laikas, kuris galėtų būti skiriamas žmonių santykiams ir bendruomeniniam gyvenimui, atitenka bendravimo ir bendruomenės surogatams. Nors atrodo moralistiška ir tamsuoliška tai smerkti, vis dėlto potencialiai tai didelė problema. Ateityje visuomenės užimtumas, tikėtina, ir toliau mažės, o įsiprasminimo, socializa-

13 Schwab K. Ketvirtoji pramonės revoliucija. Vilnius: Vaga, 2017. P. 111, 116. 54


AT E I T I E S I Š Š Ū K I A I V I S U O M E N E I I R H UM A N I TA R I N I A I M O K S L A I

„Analoginėje” visuomenės stadijoje paplitę tiesioginiai susidūrimai su kitokiomis nuomonėmis ir pasaulėžiūromis realiame gyvenime versdavo ieškoti racionalios diskusijos prielaidų ir sąlyčio taškų.

cijos galimybės ir gebėjimai tik traukiasi. Jeigu dabartinę būklę – nepaisant stiprėjančių priekaištų, kad socialiniai tinklai keičia bendravimą – dar galima būtų laikyti sukontroliuojamu status quo, ateityje tikrai kils daugybė etinių ir psichologinių įtampų. Drauge tradicinių bendruomenių silpnėjimas kelia visuomenės ideologizacijos, ideologinės kontrolės grėsmę. Pakeisdamos tiesioginį žmogišką bendravimą virtualiais socialiniais kanalais, technologijos tampa labai pralaidžios kontroliuojančiai ideologijai, sąmokslo teorijoms, fake news ir sutarimo regimybę kuriantiems bendraminčių burbulams. Visuomenė tampa vienu metu ir ideologiškai labiau susiskaldžiusi, ir nepakantesnė kitoniškumui. Ankstesnėje, „analoginėje” visuomenės stadijoje paplitę tiesioginiai susidūrimai su kitokiomis nuomonėmis ir pasaulėžiūromis realiame gyvenime versdavo ieškoti racionalios diskusijos prielaidų ir sąlyčio taškų. Intelektinio ir socialinio gyvenimo, viešosios erdvės virtualizacija bendro sutarimo dėl pamatinių prielaidų erdvę – kurioje gali vykti racionali demokratinė diskusija – pakeičia save „užvedančių”, įaitrinančių vienminčių naratyvų monadomis. Patys technologizuotojai kalba, kad technologijų sporadiškas plitimas ir priėmimas yra grėsmė mąstymui, refleksijai, humanitariniams įgūdžiams.14 Tačiau Lietuvoje nėra artikuliuotos atsvaros vienkrypčiam gyvenimo technologizavimui. Akademinėje plotmėje – netgi humanitariniuose moksluose – dažnai remiamasi prielaida, kad studijų perkėlimas į internetą savaime yra gėris. Nuotoliniai kursai, virtualios mokymosi aplinkos, egzaminų ir jų vertinimo

14 Ibid., p. 120 55


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

standartizavimas siekiant mechaninio objektyvumo, – visa tai teikia ir neabejotinų privalumų, tačiau nėra kritinės refleksijos apie tų privalumų kainą. Nekritiškas susižavėjimas technologijomis trukdo pasiekti pusiausvyrą tarp jų raidos ir žmogaus pasaulio. Ne mašinos ugdo žmones ir ne technologijos formuoja vertybes. Tai veda į vis labiau ryškėjančias asmenybės ugdymo ir tradicijos perdavimo problemas. Dilemą galima formuluoti ir dar radikaliau. Naujos tikrovės įprasminimas ir humanizavimas nesuspėja su technologijų raida. Negana to, humanizavimo pastanga kai kada sąmoningai stabdoma – bandymas etikos požiūriu svarstyti technologijų procesus traktuojamas kaip retrogradiška inercija, laikantis konceptualiai neapginamos, tačiau plačiai paplitusios prielaidos, kad technologijų pažanga yra savaime vertingas dalykas ar netgi pagrindinis etikos etalonas. Šioje vietoje galima nebent nurodyti į Europos Komisiją, kuri kaip vieną pagrindinių uždavinių žmogaus mokslams numato technologinės pažangos rezultatų taikymo problemų sprendimą. VISUOMENĖS INSTITUCIJŲ TR APUMA S Visuomenės tampa nepaprastai priklausomos nuo technologijų ir gerovės valstybės struktūrų. Autarkijos stygius yra ir vertybinių procesų, bet kartu ir vis sudėtingėjančių, vis labiau tarpusavyje susaistytų sistemų padarinys. Sudėtingėjant technologijoms ir jų valdymui, auga ir kataklizmų – netyčinių ir dirbtinai sukeltų – galimybė. Tolesnis judėjimas link e-valstybės didina ir e-perversmo galimybę. Jeigu 2007 metais, kai įvyko pirmoji didelio masto kibernetinė ataka prieš Estiją, dar buvo sunku įsivaizduoti, kad internetinė ataka gali „nulaužti” valstybės sistemas, tai dabar ši grėsmė (kaip, be abejo, ir apsauga) labai sustiprėjusi. Papildomą trapumo dėmenį įveda ir perdėtas sistemų optimizavimas, apie kurį kalba Nassimas N. Talebas.15 Priklausomybė nuo technologijų didina ir asmens pažeidžiamumą – privati erdvė, savo gyvenimo tvarkymas, socialinis statusas tampa vis priklausomesni nuo daugybės paties žmogaus nekontroliuojamų sistemų ir posistemių, kurios gali esmingai paveikti jo gyvenimą. Humanitariniai mokslai turi kategorijas šitam trapumui pastebėti ir įvardinti, diagnozuoti jo ribas. Tokia diagnozė yra būtina prielaida diskusijai, kaip iš tos trapumo būsenos išeiti – arba ko nors atsisakant, arba imantis kurti apsaugines sistemas.16 15 Taleb N. N. Antifragile. Things That Gain from Disorder. London: Penguin, 2012. 16 Vieną tokį atsakymą, kaip išvengti trapumo būsenos, pateikia Talebas: būtina ugdyti stoišką atsparumą ir autarkiją bei gebėjimą nuo patiriamų traumų (plačiąja prasme) tik stiprėti – savybė, kurią Talebas pavadina „antitrapumu” (ibid.). 56


AT E I T I E S I Š Š Ū K I A I V I S U O M E N E I I R H UM A N I TA R I N I A I M O K S L A I

Būtina kurti naują progreso sampratos paradigmą. Kol kas visuomenė tebegyvena nereflektuojamoje progreso paradigmoje: progresas laikomas savaimine vertybe, neįvertinant visų – teigiamų ir neigiamų – jo pasekmių visumos.

Diagnozuoti iššūkius svarbu, bet lygia greta humanitariniams mokslams iškyla kitas uždavinys: būtina kurti naują etiką ir naują progreso sampratos paradigmą. Kol kas visuomenė tebegyvena nereflektuojamoje progreso paradigmoje: progresas laikomas savaimine vertybe, neįvertinant visų – teigiamų ir neigiamų – jo pasekmių visumos. VISUOMENĖS INERTIŠKUMA S Nepaprastai greitos kaitos akivaizdoje atrodo paradoksalu kalbėti apie inerciją ir stagnaciją. Tačiau toks paradoksas yra mūsų laikų ženklas – pavyzdžiui, ketvirtosios pramonės revoliucijos ideologas Klausas Schwabas panašiame kontekste kalba apie vienalaikę „dinaminę dviejų tendencijų sąveiką: didėjimą ir mažėjimą”.17 Itin dinamiškame pasaulyje mes esame pernelyg inertiški. Inertiškumas yra nesąmoningas stabilumo postulavimas, ignoravimas to, kad viskas aplinkui keičiasi. Normaliomis aplinkybėmis inercija pasiteisina; esmė ir bėda ta, kad labai dinamiškais laikotarpiais inercija virsta stagnacija. Pavyzdžiui, nors suprantame, kad žmogaus pasaulis nepaprastai greitai kinta, tačiau daugumos pozicija naujos pramonės revoliucijos atžvilgiu lieka pasyvi: „O gal nieko neįvyks? O gal pramonės revoliucija praeis pro šoną arba nepasirodys tokia drastiška?” Šiandien mes neturime aiškaus vertybinio kelio, kaip performuoti santykį su darbu, senatve, jaunyste. Gyvename kaip anksčiau, nors viskas jau yra pasikeitę arba kinta akyse. Atsaką į greitai kintančios tikrovės iššūkius gali pasiūlyti tradicija – kurios nedera painioti su inercija ar juo labiau stagnacija. Tradicija kaip tik yra santy-

17 Schwab., op. cit., p. 114. 57


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

„Lietuviai yra mobili tarptautinė tauta, bet su kaimiečių mentalitetu” (Nerija Putinaitė)

kis, kuris per nuorodą į praeities patirtį leidžia struktūruotai suvokti ir asimiliuoti pakitusią dabartį, sukuria ateities pasitikimo galimybės sąlygas. „Nors elgesio tradicija yra išskydęs ir sunkiai apčiuopiamas dalykas, nėra taip, kad ji neturėtų tapatybės, ir ją galimu pažinimo objektu padaro būtent tas faktas, kad visos jos dalys nekinta tuo pačiu metu ir kad pokyčiai, kuriuos ji patiria, tūno pačioje tradicijoje kaip galimybės. Jos principas yra tęstinumo principas: autoritetas išsklaidytas tarp praeities, dabarties ir ateities; tarp to, kas sena, to, kas nauja, ir to, kas dar ateis. Ji pastovi, kadangi, nors ir juda, niekada nėra visa apimta judėjimo; ir nors ji rami, niekada nėra visa rimties būsenoje.”18 Ir atvirkščiai – mąstymo tradicijos netektis palieka mus be ateities galimybių įsivaizdavimo ir pasitikimo prielaidų. Tai lemia lietuviškosios patirties prieštaravimus ir paradoksus. Viena vertus, esame viena dinamiškiausių bendruomenių pasaulyje, per Nepriklausomybės metus išgyvenę ir įvykdę daugybę didžiulių transformacijų. Kita vertus, vis tiek galvojame apie kolūkius ir nuoskaudas, susijusias su netektais rubliniais indėliais. Viena vertus, emigrantai atlieka ir patiria drastišką egzistencinį pokytį, drąsiai leisdamiesi į visiškai kitokią kultūrinę ir visuomeninę terpę. Kita vertus, nemaža diasporos dalis nori ne tik gyventi saviškių apsuptyje, bet ir mąstyti lygiai taip, kaip mąstė Lietuvoje. Tai savotiška nuolatinė lietuvių mentaliteto neurozė – „lietuviai yra mobili tarptautinė tauta, bet su kaimiečių mentalitetu” (Nerija Putinaitė). Kontrastas lietuviškojo mentaliteto prieštaravimams galėtų būti Izraelio pavyzdys, kai žmonės ateina į priešišką nežinomybę, sukuria valstybę tuščioje vietoje ir nepaliauja galvoti apie ateitį. Tokie apibendrinimai gali nuskambėti nekritiškai, tačiau vienas visuomenės, pamatinės etikos bruožas, kuris nepaliauja stebinti Izraelyje – tai savotiškas pozityvus atvirumas nežinomybei. Tai bruožas, kurio nepaprastai trūksta Lietuvos visuomenei, – ir tai yra dalykas, apie kurį humanitarai galėtų ir turėtų kalbėti.

18 Oakeshott M. “Political Education”, in: Rationalism in Politics and Other Essays. Indianapolis: Liberty Press, 1991. P. 61 (išryškinta mūsų). 58


AT E I T I E S I Š Š Ū K I A I V I S U O M E N E I I R H UM A N I TA R I N I A I M O K S L A I

I N FO R M AC I J OS P E R T E K L I U S Informacijos perteklius yra viena pagrindinių pasaulėvaizdžio krizės priežasčių – krizės, pasireiškiančios tuo, kad žmonės pradeda tikėti bet kuo arba niekuo. Negebėjimas filtruoti informacijos, vertybinio tinklelio neturėjimas sukelia informacinį šoką, kurio pasekmės – arba lengvatikystė (New Age doktrinomis, sąmokslo teorijomis, skiepų blogiu, „britų mokslininkais“), arba totali įtarumo hermeneutika – informacinis cinizmas („viskas yra melas”), irgi atveriantis duris nekritiškiems, tik negatyvesnio pobūdžio pasakojimams apie tikrovę. Žmogus seniai nebepajėgus suprasti, kas aplink jį vyksta. Mokslai nuėję per toli ir per giliai, o didysis pasakojimas apie tikrovę nebeegzistuoja. Savitą pasaulėvaizdžio trupėjimą lydi sunykę gebėjimai verifikuoti ir falsifikuoti. Kartu nyksta ir gebėjimas suvokti ironiją, net humorą, vis labiau reikalaujama tik tiesmuko, „vienprasmio“ kalbėjimo (pvz., kontraktai, komandos), itin suprimityvinančio žmonių santykius. Pasaulėvaizdžio krizės būklė reikalauja pirmiausia humanitarų įdirbio atsirenkant informaciją, hierarchizuojant pažinimą, įtvirtinant verifikacijos gebėjimus ir struktūruojant pasaulio vaizdą į artikuliuotą filosofinį pasakojimą, kuris nėra agnostiškas mokslo pasiekimų atžvilgiu, bet siekia juos susieti su dabarties žmogaus pasauliu. RO B OT I Z AC I JA I R D I R B T I N I S I N T E L E K TA S Šio srities pažangos rezultatas yra tikėtinas žmogaus išstūmimas iš nišų, kurios buvo jo prerogatyva, – pirmiausia tai susiję su darbu, ekonomine ir intelektine veikla. Kartu su funkcijomis, kurias robotai ir dirbtinis intelektas atlieka geriau už žmogų, žmogus deleguoja ir tam tikrą dalį savo „suverenumo” – unikalios ir nepakeičiamos vietos visuomenės sąrangoje. Kas įvyks, kai dėl procesų automatizacijos daugybei žmonių nebeliks ką dirbti? Kaip jie įprasmins savo gyvenimą ir pagrįs socialinį statusą? Kaip tai paveiks politinę sistemą: ar daugybę robotų kontroliuojantys gamybos savininkai neįgis didesnių politinių teisių, negu jokios „produktyvios” funkcijos ekonomikoje neatliekantys eiliniai valstybės išlaikomi asmenys? Taigi būtina permąstyti, naujai pagrįsti visuomeninės ir politinės sąrangos legitimumo pagrindą. Ar prigimtinis nelygstamas žmogaus orumas pajėgs būti pakankamai „stipri” vertybinė kategorija naujajai politinei sąrangai, kai jau dabar pradeda kilti abejonių dėl asmens unikalumo? Iš vienos pusės, „spaudimas” čia kyla iš nekritiško technologinio optimizmo pretenzijų prilyginti dirbtinį intelektą intelektui kaip tokiam, atsiejant jį nuo klausimo apie sąmonę. Be filosofinio mąstymo sunku suvokti, kad dirbtinis intelektas yra tik žmogaus mąstymo procesų imitacija, kad tai nėra dirbtinė sąmonė. 59


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

Iškyla ir kita labai reali galimybė, aptarta penktajame Kortų namelio sezone: ar visą žmogaus smegenų informaciją perrašius į dirbtinę laikmeną persikels ir žmogaus tapatybė? Kas mums gali autoritetingai pasakyti, kad tai nėra tas pats žmogus? Humanitariniams mokslams iškyla tikrąja žodžio prasme humanistinis iššūkis – permąstyti žmogaus sampratą, konceptualiai pagrįsti žmogaus tapatybę ir vertybiškai pagrįsti žmogaus pasaulio sąrangą. Tik giliu humanitariniu apmąstymu grįsti veiksmai pajėgs apsaugoti nuo didžiulės sociopsichologinės krizės, gresiančios dėl naujųjų technologijų raidos aspektų. Kitas svarbus iššūkis susijęs su žmogaus laisve, kuri klasikiniame mąstyme konstituuoja žmogiškumą. Informacinių technologijų pažanga kuria iki šiol neįsivaizduotas galimybes nuspėti ir įtakoti žmogaus elgesį tokiu mastu, kad tai įvardijama ir kaip gili etinė problema, ir kaip rimta grėsmė laisvu apsisprendimu grįstai demokratinei santvarkai.19 Technologijos, sekančios žmogaus paliekamą „skaitmeninį pėdsaką”, prognozuojančios ir veikiančios jo elgesį, mažina laisvės ir galimybių erdvę, o taip pat didina atotrūkį nuo tikrovės. Ypač politikoje dėl tokios technologizacijos tampa paprasta rinkėjams pateikti kruopščiai sufabrikuotą tikrovės paveikslą, suformuotą pagal jų lūkesčius ir poreikius, o demokratinį politinį procesą – viešą diskusiją dėl idėjų ir vertybių – pakeisti „prekyba” prefabrikuotais individualizuotais ateities vaizdiniais, kurie mažai turi bendro su realiais politiniais juos „parduodančių” siekiais. Tampa itin lengva kiekvienam žmogui kalbėti tai, ką jis tikisi išgirsti, ir programuoti jo atsaką. Esminės demokratijos atramos yra individualumas, laisvė, nekontroliuojamas ir nenuspėjamas sprendimas. Čia humanitarams kyla svarbus uždavinys – pradėti antropologinius, filosofinius, kultūrinius debatus šių atramų išlikimui technologijų plėtros akivaizdoje.

4. KULTŪRINĖ RAIDA IR JOS PADARINIAI I N FO R M AC I N I A I K A R A I Visiems gerai žinoma hibridinio karo Ukrainoje istorija. Jam pirmiausia buvo pasirengta propagandinėmis priemonėmis, kad ir kruopščiu „Novorosijos“ tapatybės kūrimu. Kitas propagandinės „kovos dėl istorijos” ir tapatybės pavyzdys – baltarusiškas „litvinizmas“, pretenduojantis ideologiškai „nusavinti” LDK naratyvą. Trečias pavyzdys, kaip istorinis naratyvas gali tapti politinių žaidimų įrankiu – liūdnos šlovės Rūtos Vanagaitės atvejis.

19 Schwab, op. cit., p. 119. 60


AT E I T I E S I Š Š Ū K I A I V I S U O M E N E I I R H UM A N I TA R I N I A I M O K S L A I

Istorinės legitimacijos negalima atiduoti į politinių technologų rankas. Istoriniai pasakojimai pajungiami ideologiniam konstruktyvizmui, kuris atmeta tiesą. Vieninteliu ginklu prieš manipuliacijas čia lieka aktyvūs autonomiški humanitariniai mokslai.

Šie pavyzdžiai ženklina, kad istorinės legitimacijos negalima atiduoti į politinių technologų rankas. Istoriniai pasakojimai pajungiami ideologiniam konstruktyvizmui, kuris atmeta tiesą: nesvarbu, kas buvo, svarbu, ką galima su tuo padaryti ir kaip tuo galima pasinaudoti. Vieninteliu ginklu prieš manipuliacijas čia lieka aktyvūs autonomiški humanitariniai mokslai. Istorikų, literatų ar kitų tyrėjų žvilgsnis suteikia objektyvumo. Nors humanitarai retai pajėgūs atrasti nenuginčijamą tiesą, tačiau nuo to tiesos (ir jos paieškų) imperatyvumas nemažėja. Suvokiant apribojimus, kuriuos humanitarinių mokslų prigimtis uždeda tiesos reikalavimams – subjektyvumą, negalutinumą, sunkiai formalizuojamą ir kvantifikuojamą tiesos pobūdį – yra ypač svarbu kurti konceptualius rėmus tokios tiesos paieškoms. FA K E N E W S Specializuotas mąstymas be apjungiančio pasakojimo kuria erdvę fragmentiškiems pasaulėvaizdžiams ir reliatyvizmui („kiekvienam savo tiesa”). Iš šio tiesus kelias veda į fake news. Prie šio proceso paradoksaliai prisideda ir tolerancijos patiems neįtikėčiausiems dalykams kultas. Ši tolerancija netoleruoja abejonės ja, ir taip kuria iškreiptą politinį korektiškumą bei vienminčių burbulus. Atmetami ir kiti, seniau toleruoti dalykai, pasižymintys pretenzija į vientisą pasaulio suvokimą (pavyzdžiui, religinė pasaulėžiūra). Tokiame kontekste gimsta reiškinys, įvardijamas kaip fake news. Jis aprėpia didžiulį temų spektrą ir pasitelkiamas reklamuojant konkrečius produktus, kuriant naujus poreikius ar naikinant senus, diskredituojant verslo konkurentus, politikoje – formuojant įstatymų leidybą, politinių grupių tarpusavio kovose, galiausiai ir tarpvalstybiniuose santykiuose (kaip hibridinio karo dalis). 61


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

Humanitariniai mokslai gali pretenduoti atlikti savo unikalų vaidmenį tik tada, jei jie išlaiko savo autonomiją, savo pašaukimą ir paklūsta tik savo vidiniams, humanitarinių mokslų prigimčiai savitiems tiesos kriterijams.

Humanitarinės, ypač istorijos ir komunikacijų studijos šiuolaikinėje visuomenėje atlieka kritinį vaidmenį. Fake news su šimtais internetinių tinklapių, skleidžiančių propagandą, užmaskuotą kaip objektyvūs pranešimai ir reportažai, daro šį vaidmenį dar neatidėliotinesniu. Į pirmą planą iškyla kritinio mąstymo ugdymo ir kritinio dialogo vardan objektyvios tiesos poreikis. Skirtingoms visuomenės grupėms iškyla skirtingi iššūkiai. Žurnalistams tenka ypatingas vaidmuo – tiek negatyvia prasme, neskleisti fake news (tikrinant ir analizuojant gaunamą informaciją, vengiant sensacijų vaikymosi) ar net blokuoti jų sklaidą, tiek pozityvia – parodyti platinamų fake news melagingumą, pateikti teisingą faktų ar įvykių versiją. Tai tiesiogiai siejasi su žiniasklaidos misija, žurnalistinės etikos klausimais, su žodžio laisvės ribų problema. Antra vertus, itin reikšmingi tampa žurnalisto gebėjimai ir kompetencijos – o tai tiesiogiai priklauso nuo jo bendrojo (filosofinio, literatūrinio, istorinio) išsilavinimo, mokykloje ir universitete įgytų įgūdžių analizuoti tekstus, etines normas susieti su praktikos keliamais klausimais. Informacijos vartotojai fake news atsispirti gali remdamiesi reflektuotais bendrais moralės principais, savo bendruoju humanitariniu išsilavinimu, teikiančiu ir informacijos kritikos įgūdžius, gebėjimu skirti autoritetingus informacijos šaltinius nuo menkaverčių ar sukurtų klaidinti. Čia gali pasitarnauti net kryptingai lavintas estetinis skonis bei istorinė erudicija. Tai drauge ir misija, ir iššūkis patiems humanitariniams mokslams – nepaleisti tiesos imperatyvo. Pripažįstant, kad humanitarikoje visada egzistuoja ir vertybinis aspektas, jis privalo būti palenktas tiesai. Tyrimuose reikia ne „siekti mobilizuoti darbo žmones klasių kovai” ar „kurti tautinę istoriją”, o domėtis tiesa. Humanitariniai mokslai savaime vertingi būtent savo tiesos paieškomis, ir tik paskui gali būti traktuojami kaip įrankis. Neretai humanitarinių moks62


AT E I T I E S I Š Š Ū K I A I V I S U O M E N E I I R H UM A N I TA R I N I A I M O K S L A I

lų pažangą mėginama pamatuoti pagal gamtamokslinius ar technologinius kriterijus. Tačiau jie gali pretenduoti atlikti savo unikalų vaidmenį tik tada, jei jie išlaiko savo autonomiją, savo pašaukimą ir paklūsta tik savo vidiniams, humanitarinių mokslų prigimčiai savitiems tiesos kriterijams. D E M O K R AT I J OS K R I Z Ė Dabartinis Vakarų pasaulis išgyvena dvejopą, vidinę ir išorinę demokratijos krizę, kuri ateityje, tikėtina, tik gilės. Vidinė demokratijos krizė sietina su racionalaus laisvo pasirinkimo prielaidų žlugimu, su bendruomeniškumo ir moralinio sutarimo visuomenėje erozija, su tradicinių suvokimo struktūrų suirimu ir bendro informacinio vaizdo subyrėjimu. Su tuo siejasi ir kadaise demokratijos iškovotos privačios erdvės ribų kaita: antai, jei teiginys „kursto neapykantą”, tai, nors ir būtų pasakytas privačiai, ištraukiamas į viešumos teismą. Privatumo erdvė labai stipriai susitraukia, viešoji erdvė asmenį užgožia: mažėja privačių dalykų ir jų asmeninės kontrolės. Kas būdavo privatu, tampa viešo sprendimo ir svarstymo dalyku. Keičiasi asmenybiškumo samprata, visas žmogaus antropologinis paveikslas. Tad reikia naujai nustatyti viešumo ir privatumo ribas, vertybių lygiu apginti teisę į privatumą. Išoriškai demokratija nusilpusi. Demokratinis pasaulėvaizdis nebebando įpavidalinti pasaulio, jis save suvokia tik kaip vieną iš alternatyvų, ir patys žmonės menkiau pasitiki demokratija nei anksčiau. Ronaldo Reagano ir Jono Pauliaus II demokratinė vizija aprėpė moralę ir žmogaus paskirtį visuomenėje, ir jų sąsają su demokratine santvarka. Ta vizija yra seniai subyrėjusi, mes Vakaruose jos nebeginame kaip vienintelės teisingos. Mes praradome kadaise, Šaltojo karo metu ir išsyk po jo, turėtą dialektinį pranašumą ir nebebandome jo atgauti. „Naujieji despotizmai”, pagrindinis išorinio iššūkio demokratijai šaltinis, į ideologines diskusijas nežiūri taip sangviniškai. Jie mato Vakarų demokratiją kaip nepajėgią suformuluoti tinkamus sprendimus dabarties iššūkiams. Kinijos People’s Daily kasdien argumentuoja, kodėl kiniška sistema yra pranašesnė už Vakarų demokratiją: ji neva išsprendė esmines demokratijos įtampas. Tą patį daro islamo pasaulis, Putinas, mažesniu mastu – Lukašenka. Debatuose dėl politinės santvarkos „efektyvumo” demokratija iškilmingai tyli. Ta tyla kyla iš imperialistinės kultūrinės ekspansijos baimės. Nekalbama apie tai, kad demokratija įtvirtina tam tikrą žmogaus modelį, kurį laikome universaliai vertingu – laisvo žmogaus modelį. 63


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

Žvelgiant į demokratijos diskursą Lietuvoje taip pat matyti anaiptol ne pastangos permąstyti demokratiją santykyje su naujais žmogaus gyvenimo matmenimis ir nauja pasaulio būkle, – ryškesnis polinkis išeiti anapus demokratijos. Labai daug intelektualų, prisiimančių griaunamąją poziciją, radikaliuose politiniuose svarstymuose postuluoja politinius modelius, kurie galėtų demokratiją visiškai pakeisti. Kita kritikos demokratijai ašis – jos negebėjimas greitai bei veiksmingai atsakyti į laiko iššūkius ir greitai besikeičiančias pasaulio sąlygas. Technologijų raidos akivaizdoje demokratija labai nerangi, ji susijusi su daugybe „dalininkų”, stakeholders, kurie tiesiog pasako: „O aš nenoriu!” Iš čia kyla dalis jos silpnumo. Gali pasirodyti, kad reformų ir technologijų iššūkius daug lengviau įveikia diktatūros, o ne demokratijos. Tačiau tai tik nurodo į svarbų demokratijos aspektą: ji gali laikytis tada, kai yra kritinė masė žmonių, jaučiančių atsakomybę už valstybę. Autoritarinėje valstybėje užtenka nedaug tokių žmonių galios pozicijose. Demokratijai reikia racionalių, laisvų, atsakingų žmonių kritinės masės. Jeigu jos nėra, demokratija ima strigti. Todėl laisvos ir atsakingos asmenybės ugdymas yra esminė demokratijos sėkmės ir išlikimo sąlyga. Tas dažnai užmirštama, todėl toks ir svarbus humanitarinis – moralaus ir racionalaus, atsakingo už savo aplinką ir už savo gyvenimą – žmogaus ugdymas. Demokratija remiasi morale, kuri pripažįsta ir autoritetus, ir bendrąjį gėrį. Humanitarų misija – iš naujo pozityviai permąstyti demokratiją, vertybines jos prielaidas, orientuojantis į tų vertybių, kurios būtinos demokratijai gyvuoti, stiprinimą. Humanitariniai mokslai Vakaruose tradiciškai pateikiami kaip disciplinos, stiprinančios viešąją politinę ir moralinę erdvę, skatinančios kurtis ir palaikančios pilietinę visuomenę, diegiančios kritinio mąstymo įgūdžius. Lietuvoje šiuos gebėjimus reikia kryptingai ugdyti, papildant dar vienu svarbiu matmeniu – permąstyti krizę patiriančios demokratijos modelį. C I V I L I Z AC I N I Ų R A I D OS S TA N DA R T Ų K R I Z Ė Kas yra visuomenės pažangos vertinimo kriterijus? BVP per capita, laimės indeksas, Gini koeficientas? Ar turime visuomenės pažangos vertinimo kriterijų, kuriame humanitariniai mokslai gali konfigūruotis ir save atpažinti? Tradiciškai toks kriterijus būdavo civilizacijos pažanga kaip savaiminė vertybė. Antrojo pasaulinio karo metais Winstonas Churchillis kartodavo: „Mes kovojame už civilizaciją”. Ne už Britų Imperiją, ne už taiką pasaulyje, ne už tarptautinę teisę – bet už civilizaciją. Nors šiai retorikai galime taikyti visokias įtarumo hermeneutikas, vis dėlto tai buvo prasminis rėmas, kuris apibrėždavo politinę sistemą ir pagrįsdavo jos funkcionavimą. 64


AT E I T I E S I Š Š Ū K I A I V I S U O M E N E I I R H UM A N I TA R I N I A I M O K S L A I

Jei ankstesnės kartos galėdavo save suvokti kaip nykštukus ant milžinų pečių, mes vis labiau esame nykštukai, pastatyti ant žemės.

Pats civilizacijos turinio perdavimas susiduria su milžiniškomis problemomis: jei ankstesnės kartos galėdavo save suvokti kaip nykštukus ant milžinų pečių, mes vis labiau esame nykštukai, pastatyti ant žemės. Kita vertus, ir laisvas Vakarų gyvenimas imtas laikyti tik vienu iš galimų civilizacinių modelių, jis nebėra sistemingai preferuojamas. Dar problemiškiau tai, kad nebėra visuomenės (ir žmonijos) raidos vertės mato, kuris nebūtų redukuojamas į ekonominius motyvus, politinę pragmatiką arba abstrakčią „pažangą”. Išnykęs visuminis modelis, kuris aprėptų kitus visuomenės raidos aspektus ir būtų jų vertės matas. Dabartiniai pažangos vertinimo modeliai yra ne tik vienpusiški, bet ir nesieja savo vertybių skalės su kritiškai apmąstyta žmogaus samprata. Kita vertus, normatyvi „civilizacijos” sąvoka (kaip ją naudojo Churchillis) aprėpė visus plačiai suvokiamos visuomenės raidos aspektus (civilizacijos pažanga negali vykti be ekonomikos ir technologijų pažangos, tačiau nėra į jas redukuojama). Ji taip pat suteikė kriterijus, pagal kurį vertinti visuomenės ir žmogaus raidą. Civilizacijos samprata rėmėsi humanistine antropologine vizija – žmogaus nelygstamo orumo ir centrinės svarbos pasaulio sąrangoje samprata. Ši vizija dabar patiria krizę, galbūt yra atitrūkusi nuo šiandienos visuomenės tikrovės, tačiau dėl to nėra praradusi savo principinio aktualumo. Dabar ne tik visuomenės raidos procesų supratimas yra ekonomizuotas, bet ir į civilizaciją žiūrima ir ji vertinama tik iš ekonominės pusės, per BVP augimą. Ima atrodyti, kad kultūros kūryba yra gero ekonomikos augimo pasekmė, o ne prigimtinis, civilizacinis žmogaus poreikis. Savaimine vertybe nebelaikomas ir pažinimo džiaugsmas – žmogaus edukavimas irgi pateisinamas per ekonominės gerovės kūrimo imperatyvą. Esama realios grėsmės atsisakyti tiesos kaip nesuinteresuotos paieškos objekto. Mąstymo apie fundamentalias moralines problemas atsisakymas lydimas baimės, kad tai suvaržys ir atims iš žmogaus jo laisvę – su tuo susijęs ir nenoras atvirai kelti mūsų aptartas problemas (kaitos, globalizacijos, technologizacijos, gyvenimo struktūros kitimo) ir ieškoti netechnologinių jų sprendimų. 65


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

Visos šitos temos šioje civilizacijoje nėra svarstomos atvirai ir noriai, nepaisant to, kad, pavyzdžiui, dirbtinio intelekto raida ir genų inžinerija daugeliui žmonių iškels žmogiško tapatumo problemą. Reikia kelti klausimą, ar žmogiškumas mums yra esminis vertybinis sandas, ir šiandien humanitarai turi apmąstyti visuomenės raidos vertės modelį taip, kad jis būtų vėl sugrąžintas prie vertybinės žmogaus ir žmogiškumo vizijos, į ją atsiremtų ir iš jos semtųsi savo normatyvinius kriterijus. Tai reiškia sukurti naują humanizmą – naują modelį sudėtingo šiuolaikinio pasaulio vertinimui per žmogiškumo sampratos prizmę. Be abejo, humanitariniai mokslai nėra pajėgūs to padaryti vieni, tačiau tik jie gali tam modeliui suteikti vieningą universalų pavidalą, sujungdami skirtingų disciplinų įžvalgas į architektoninę visumą.

5. UŽSKLANDA Įvardyti dvylika esminių iššūkių išryškino neapčiuoptą humanitarinių mokslų vaisingumo potencialą. Įžvalgos formuluoja uždavinius humanitariniams mokslams: naujos etinės paradigmos kūrimas; Vakarų kūrybiškumo kultūros prielaidų analizė; nauja santykių su technologijomis paradigma, kuri pakeistų nereflektuoto progreso paradigmą; žmogaus savasties ir tikrovės apsauga technologinių iššūkių akivaizdoje; nauja tautinės valstybės įprasminimo pastanga; demokratijos programa; galiausiai, naujo humanizmo XXI amžiui vizija. Būtent čia ir derėtų pabrėžti humanitarinių mokslų vaidmenį, kurio suvokimo Lietuvoje stokojame: vaidmens ugdant vaizduotę, kūrybinius, socialinius ir vertybinius įgūdžius, naudingus įvairiose srityse dirbančiam ar veikiančiam žmogui. Ekspertų minimos vadinamosios „XXI a. kompetencijos”, arba 4K – kūrybiškumas, kritinis mąstymas, komunikacija, komandinis darbas – susiję pirmiausia su tam tikra etika, vertybiniu asmenybės ugdymu. Žiūrint į aukštojo mokslo ateities perspektyvą, matyti, kad šalia labai specializuotų ir labai tikslių žinių perteikimo aukštajame moksle nemažiau svarbu bus mokslininko, tyrėjo asmenybės ir charakterio ugdymas – mokslininko kaip tam tikrą vertybinį profilį turinčios asmenybės ugdymas. Būtent čia matyti ypač svarbus humanitarikos vaidmuo: paruošti dirvą veiksmingai ugdyti asmenybę per etinių struktūrų ir charakterio formavimą. Humanitarinių mokslų variklis yra aiškiai suprasta atsakomybė visuomenei, kuriai stinga resursų reflektuoti, įprasminti ir pasitikti pamatinius iššūkius. Užsiimdami tais iššūkiais, humanitariniai mokslai susikuria ir atranda sau naują įsiprasminimo, santykio su visuomene nišą. 66


H UM A N I TA R I N I A I M O K S L A I M O KY K L O J E

V. H U M A N I TA R I N I A I MOKSLAI MOKYKLOJE 1. HUMANITARIKOS VAIDMUO MOKYKLOJE Mokykloje humanitariniai dalykai – literatūra, kalbos, istorija, dorinis ugdymas, menai – atlieka ypatingą ugdomąjį vaidmenį. Humanitarai analizuoja žmogiškąją kūrybą, jos raidą, istorines ir dabartinei kultūrai aktualias reikšmes, kritiškai ją interpretuoja. Todėl neišvengiamai atsiranda subjektyvumo momentas. Jo nerasime tiksliuosiuose ar formaliuosiuose moksluose, tačiau jis būdingas pačiai humanitarikos prigimčiai – žmonių požiūris į tuos pačius kultūros reiškinius yra skirtingas, o nuomonės yra grindžiamos skirtingomis prielaidomis, iš kurių plaukia skirtingi atsakymai į rūpimus klausimus. Humanitarikos prigimtis yra diskusinė, o humanitarinio išsilavinimo kokybė tiesiogiai lemia visuomenės vidinių diskusijų kokybę ir vaidina svarbų vaidmenį mokinio asmenybės ugdymo procese. Tai ir iššūkis humanitariniams dalykams mokykloje, ir viena svarbiausių jų misijų – įdiegti gebėjimą derinti interpretacijos subjektyvumą su kritiškumu, ugdyti, pasak Woody Alleno filmo veikėjo, „objektyvų subjektyvumą”.20 Tačiau šiandien aiškiai matyti, jog humanitarinių mokslų neplanuojantys studijuoti mokiniai šiuos dalykus dažnai suvokia kaip nesvarbius ir nereikšmingus jų būsimai profesijai – tai dar labiau apsunkina kultūrinių verčių ir gebėjimų, kuriuos ugdo humanitariniai mokslai, perdavimą. Keldami humanitarikai užduotį perduoti kultūros reikšmes ir ugdyti kritinės analizės gebėjimus, susiduriame su trejetu problemiškų aspektų: 1) Kokias kultūrines reikšmes ir turinius turėtume perduoti? 2) Kaip ugdyti kritinės analizės ir interpretavimo gebėjimus? 3) Kaip, priimant domėn neišvengiamą subjektyvumo momentą, nešališkai vertinti humanitarinius pasiekimus? Pirmasis iš probleminių aspektų – kultūrinių reikšmių klausimas, – žvelgiant į šiandienę mokyklą, atrodo mažiausiai opus: tiek istorijos, tiek lietuvių literatūros reikšmės bei prasmės, kurias norime perduoti mokiniams, per praėjusius Nepriklausomybės metus po truputį dėliojasi į nuoseklų vaizdą, virsta kanonu. Autorių, tekstų, faktų rinkinys, kurį įsisavinus galima suvokti savo kultūros raidą ir pasiruošti kultūrinei kūrybai, yra nuolat apibrėžinėjamas, kultūros kanonas permąstomas. Nuolat vykstantis jo persvarstymas yra nor20 „Sonja: Morality is subjective. Boris Grushenko: Subjectivity is objective.“ (Love and Death, rež. Woody Allen, 1975.) 67


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

malus reiškinys, būdingas sveikai, nesustabarėjusiai ir mąstančiai visuomenei – jokioje gyvoje kultūroje nebuvo visiškai uždaro ir įtvirtinto kultūrinių reikšmių kanono. Šitie procesai lietuvių kalbos ir literatūros programoje yra prasidėję ir, nors jie irgi kelia problemų, vykstanti raida yra pozityvi. Antrasis, kritinės analizės ir interpretavimo įgūdžių ugdymo, aspektas yra neišvengiamai susijęs su trečiuoju – pasiekimų vertinimo problematika. Humanitariniai mokslai dėl minėto subjektyvumo esmingai skiriasi nuo tiksliųjų ir gamtos mokslų. Kad galėtume teigti, jog mokinys iš tiesų įgijo humanitarinį išsilavinimą, jis turėtų gebėti kritiškai vertinti ir savarankiškai interpretuoti ne tik literatūros kūrinius, jų kanoną, bet ir istorinius bei šiandienos kultūros procesus, suvokti jų daugialypiškumą. Kad mokinys gebėtų analitiškai vertinti reiškinius, žinių neužtenka – reikalinga ir tai, ką įprasta vadinti minkštosiomis kompetencijomis. Norint jas išugdyti, reikia ir daugiau, ir kitokio pobūdžio pastangų, negu perteikiant žinias, – pastangų, būtinų atidžiai išnagrinėti kiekvieną analizuojamą ir interpretuojamą objektą, ar tai būtų istorinis procesas, ar tekstas, ar meno kūrinys.

2. ISTORIJA Išnagrinėję šiandieninį istorijos mokymą matome, jog kritinės analizės ugdymas šio dalyko programoje yra patogiai ignoruojamas. Kadangi humanitarinių dalykų mokymą, jo turinį, pobūdį ir pasiektus rezultatus lemia egzaminas (nors turėtų būti atvirkščiai), daug kalbų ar skundų dėl istorijos egzamino ar mokymo viešojoje erdvėje beveik nepasirodo. Istorijos egzaminas nekelia tokių kontroversijų, kokios kyla dėl lietuvių kalbos ir literatūros egzamino. Istorijos egzaminą mokiniai išlaiko palyginti neblogai, jo pagrindu sėkmingai stoja į universitetus ir apie egzaminų problemą nėra kalbama. Paradoksalu, bet istorija bendrojo ugdymo programoje ne tik yra priskiriama prie socialinių mokslų, bet ir dėstoma ne kaip humanitarinis dalykas. Žvelgiant iš humanitarinių mokslų perspektyvos, istorijos mokyklinis mokymas atrodo itin silpnai. Nors istorijos „kanono” sudarymas gerokai mažiau problemiškas, nei, tarkime, lietuvių literatūros, šiandien istorijos pamokos mokykloje kanono de facto neperduoda – pirmiausia todėl, kad istorijos programa nekuria nuoseklaus pasakojimo apie politinę ir kultūrinę bendruomenę. Ji fragmentuota, dėstoma ne kaip nuoseklus kultūros raidos procesas, o kaip atskiri epizodai. Kiek galima spręsti iš programų, istorijos dėstymas yra persunktas geopolitinio ar ekonominio determinizmo nuostatų.

68


H UM A N I TA R I N I A I M O K S L A I M O KY K L O J E

„Istorija dėstoma kaip sunkiai paskaitomų, sudėtingų dalyvinių konstrukijų sakinių rezginiai, kaip procesų screenshotai. Kaip faktų srautai ir griūtys“ (Nerijus Šepetys).

Todėl istorijos mokymas šiandien didžiąja dalimi iš esmės yra mokymasis mintinai. Mokyklinė istorija nereikalauja daug analitinio mąstymo – ji dėstoma kaip epizodų, faktų ir datų rinkinys. „Istorija dėstoma kaip sunkiai paskaitomų, sudėtingų dalyvinių konstrukijų sakinių rezginiai, kaip procesų screenshotai. Kaip faktų srautai ir griūtys“ (Nerijus Šepetys). Netgi gana sudėtingų istorinių įvykių arba procesų priežastys netampa samprotavimo, analizės ir interpretavimo pastangų objektu. Žinoma, istorijoje interpretacijos negali būti tokios daugialypės kaip literatūroje, vis dėlto istoriniai procesai yra sudėtingas ir susipynęs nevienareikšmių priežasčių ir procesų sąveikos tinklas. Tačiau mokantis istorijos mokykloje vieno ar kito karo priežastis mokiniui iš esmės užtenka „išsirinkti” iš vadovėlio teksto ir išmokti atmintinai. Mokinys istorijos egzaminui gali pasiruošti per keletą savaičių, tiesiog įsimindamas reikalingą kurso medžiagą ir atspėdamas klausimų sudarymo bei atsakymų parinkimo logiką ir struktūrą. Į ugdymo procesą nėra integruoti reikalavimai įgyti gebėjimus apibendrinti ir interpretuoti kultūros procesus ir faktus, mokomasi atkartojimo būdu. Tokia situacija patogi ne vien gilesniu istorijos pažinimu nesuinteresuotiems mokiniams, nesiekiantiems įgyti interpretacinių ar analitinių įgūdžių, bet ir mokytojams, kuriems vertinant mokinių darbus netenka susidurti su subjektyvumo elementu – užtenka peržvelgti, ar atsakymai atitinka egzamine bei programoje numatytuosius testinius atsakymus. Problemą gilina ir dalis istorijos vadovėlių, kurie nepateikia minėto mus kaip bendruomenę jungiančio nuoseklaus pasakojimo. (Pavyzdžiui, viename iš vadovėlių penktokams Lietuvos istorija nuo proistorės iki Abiejų Tautų Respublikos padalinimų paaiškinama per 87 tekstu neperkrautus puslapius.) Maža to, metodine prasme neretai priimami abejotini sprendimai – sudominti stengiamasi iliustracijomis, o ne intriga, kylančia iš kokybiškai pateikto turinio naratyvo. 69


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

Istoriškumas, tautiškumas, pilietiškumas ir tautos naratyvo perdavimas – svarbūs aspektai, tačiau šiandien, susitelkus į pastaruosius, mažai vietos paliekama tų mokinio asmenybės aspektų – žmogiškumo, empatijos, moralinės vaizduotės, vertybinės laikysenos – ugdymui, kurie visuomet būdavo pirmiausia siejami su literatūros skaitymu.

Istorijos pamokos realiai neatliepia humanitarinio ugdymo tikslų – nei pateikia prasmingą pasakojimą, kuris leistų suvokti istoriją kaip rišlų procesą, nei ugdo gebėjimą analitiškai, kritiškai mąstyti ir interpretuoti tekstus. Istorijos programoje tam būtų galima rasti vietos, atsisakius nuolatinio kartojimo. Vienuolikta ir dvylikta klasė skiriamos tų pačių dar dešimtoje klasėje „išmoktų” temų kartojimui, kuris nėra jokia prasme kokybiškai vertesnis – jame irgi nepasiekiamas lygmuo to, ką būtų galima pavadinti humanitariniu mokslu, kritine analize, interpretacinių gebėjimų ir asmenybės ugdymu.

3. LIETUVIŲ KALBA IR LITERATŪRA Išpildyti visus istorijos disciplinos neįgyvendintus lūkesčius imasi lietuvių kalbos ir literatūros pamokos, kurios tampa vieninteliu de facto humanitariniu dalyku mokykloje. Ir tai taip pat tampa problema – privalomais autoriais perkrautoje programoje nebelieka laiko atidžiam ištisinių tekstų, o ne tik jų fragmentų, skaitymui. Gebėjimas suvokti ir kaip visumą interpretuoti ilgesnį tekstą jaunimo kartoje patiria krizę ir dėl technologijų raidos šalutinių padarinių, tačiau mokykla neprisideda, kad toksai gebėjimas būtų kryptingai ugdomas. Siekiant kompensuoti tai, kad istorija ir kitos humanitarinės disciplinos nepateikia nuoseklaus kultūros proceso vaizdo, lietuvių literatūros pamokos perima šią užduotį ir lietuvių kalbos mokytojus užgula našta suteikti bemaž visą kūriniui analizuoti reikalingą kultūrinį kontekstą. Didele dalimi lietu70


H UM A N I TA R I N I A I M O K S L A I M O KY K L O J E

vių kalbos pamokos virsta kultūros istorija, o žvelgdami į programą, matome pastangą perduoti kuo platesnį kultūrinį turinį, išdėstyti kone visą lietuvių kultūros raidą. Ypač didelis dėmesys šiame procese skiriamas tautiškumo ugdymui. Istoriškumas, tautiškumas, pilietiškumas ir tautos naratyvo perdavimas – svarbūs aspektai, tačiau šiandien, susitelkus į pastaruosius, mažai vietos paliekama tų mokinio asmenybės aspektų – žmogiškumo, empatijos, moralinės vaizduotės, vertybinės laikysenos – ugdymui, kurie visuomet būdavo pirmiausia siejami su literatūros skaitymu. Lygiai kaip per mažai laiko lieka ir teksto bei jo aspektų analizei, kuri turėtų ugdyti analitinius gebėjimus. Perkrautoje programoje kūriniai neretai dėstomi jau pateikiant „teisingą” interpretaciją, nepaliekant laiko atidžiai tekstų kritinei analizei. Maža to, pastebimai gaji yra kritinės analizės ir savito požiūrio baimė – kūriniai, istoriškai svarbūs mūsų kultūros raidai, mokytojų ir vertintojų dažnai yra suvokiami kaip dėl savo istorinės svarbos besąlygiškai meniškai vertingi, nesiejami su literatūros istorine raida. Gana sunku įsivaizduoti, kad gero įvertinimo galėtų sulaukti mokinio rašto darbas, adekvačiai analizuojantis programinį kūrinį, suvokiantis jo istorinę svarbą ir buvimo kanone prielaidas, tačiau vertinantis jį kaip ne itin pavykusį pagal šiuolaikinius estetinius kriterijus, nors ir istoriškai svarbų. Kitaip tariant, neretai pačių pedagogų ir programos autorių požiūris į kanoną tampa ideologizuotas, į kūrinius liaujamasi žvelgti kaip į estetinį analizės objektą. Užuot vertinus mokinio teksto struktūros, stiliaus, argumentacijos kokybę, imamasi kur kas paprastesnio uždavinio – ideologinio vertinimo. Daugeliui mokytojų praktiškai sunku suderinti daugialypės interpretacijos galimybę su būtinybe kelti galimoms skirtingoms interpretacijoms kokybės bei pagrįstumo reikalavimus (mat daugialypės interpretacijos galimybė nereiškia, jog bet koks požiūris į kūrinį vienodai vertingas ir priimtinas) – todėl nueinama siauros vienakryptės interpretacijos keliu. Negana to, pamokose dažniausiai apsiribojama vieninteliu rašinio žanru, atsisakant kitų kritinių ir praktinių rašymo žanrų, tokių kaip recenzija, esė, kursinis darbas. Daug problemų kelia lietuvių kalbos ir literatūros egzamino užduočių formulavimas, užduočių tipai ir egzamino vertinimas. Šis egzaminas beveik kasmet sukelia mažesnį ar didesnį skandalą, kad ir dėl to, kad skaitantys ir laisvai, kūrybiškai mąstantys mokiniai, kurių darbai netelpa į laukiamų atsakymų ir tikėtinų interpretacijų matricą, egzaminą išlaiko blogiau nei tiesiog egzamino darbo žanro taisykles iškalę, bet siauro kultūrinio akiračio, papildomai beveik neskaitantys mokiniai. Šią problemą būtina spręsti įtraukiant į diskusijas įvairių pažiūrų literatūros mokslininkų bendruomenę (dabar galiojančią programą kūrė vienos ideologinės bei metodologinės pakraipos atstovai), kei71


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

Menų pamokos nėra sistemingai siejamos su tokio svarbaus gebėjimo kaip kūrybiškumas ugdymu, tam nėra ir parengtų metodinių sąsajų.

čiant programos ir egzamino užduočių rengimo tvarką, darant ją maksimaliai skaidrią.

4. LIKUSI HUMANITARIKA: MENAI, DORINIS UGDYMAS IR FILOSOFIJA, ETNINĖ KULTŪRA Trumpai dera peržvelgti ir kitų humanitarinių mokslų dėstymą mokykloje. Dalį dailės, teatro ar muzikos programų sudaro meno istorija, savo esme humanitarinis dalykas. Tačiau didžiojoje dalyje šalies mokyklų šios kurso dalys beveik visiškai ignoruojamos, mokiniai dainuoja arba bando atpažinti pamokose klausytus muzikos kūrinius, piešia, vaidina, tačiau į menų pamokas nėra žiūrima rimtai. Su estetinio pažinimo ir skonio lavinimo skurdumu šių dalykų mokyme yra tiesiog susitaikyta. Menų pamokos nėra sistemingai siejamos su tokio svarbaus gebėjimo kaip kūrybiškumas ugdymu, tam nėra ir parengtų metodinių sąsajų. Dorinis ugdymas ir filosofija bendrojo ugdymo programoje irgi nenatūraliai priskiriami socialiniams mokslams, nors savo prigimtimi etika arba filosofija yra humanitarinės disciplinos. Abu dėstomieji dalykai, kaip ir dailė ar muzika, visuomenės suprantami kaip beprasmiai užsiėmimai, kalbos apie „dvasingus dalykus”. Pernelyg nesivargina ir mokomosios medžiagos autoriai – dalykų vadovėliai bei chrestomatijos, jei apskritai pamokose yra naudojami, vargiai moko prasmingai, rišliai ir logiškai mąstyti. Pastarosios mokyklinės disciplinos tokiu pavidalu, kokiu gyvuoja daugelyje mokyklų, ne tik yra mokinių laiko švaistymas, bet gerokai diskredituoja pačius humanitarinius dalykus. Mokykloje taip neturėtų būti. Juo labiau, kad gali būti ir kitaip: antai iš mokinių, pasirinkusių šias disciplinas (menus, filosofiją, etiką) tarptautinio bakalaureato mokyklinėje programoje, yra reikalaujama rašyti rašto darbus, 72


H UM A N I TA R I N I A I M O K S L A I M O KY K L O J E

Programų turinys nėra sinchronizuotas. Temas, kurių mokiniai vienu metu mokosi istorijos ir literatūros pamokose, neretai skiria keli šimtmečiai – nekalbant apie dailę ar muziką.

tarkime, iš dailės istorijos, analizuoti menus ar filosofiją kaip bendro kultūrinio proceso dalį. Savo ruožtu etninės kultūros mokymas dažnai praktikuojamas taip, kad užsiėmimų metu ne perteikiami istoriniai etninės kultūros turiniai, bet tai tampa pretekstu religinei indoktrinacijai, mokant pseudo-istorinių pagoniškų religinių praktikų, išgalvotų ritualų ar sakralinių tekstų. Vietoj autentiškų išlikusių etninės kultūros tekstų analizės, liudijimų ir mokslu grįstų duomenų dažnai diegiamas neistorinis spekuliatyvus romantinis naratyvas apie etnokultūrą kaip pirmykštės pagoniškos lietuvių kultūros klodą. Šis naratyvas prasilenkia ir su patikimais istoriniais duomenimis, ir su šiuolaikinės antropologijos mokslu. Etninės kultūros kaip mokomojo dalyko tikslingumas apskritai kvestionuotinas. Autentiški etninės kultūros paminklai gali būti nesunkiai integruoti į kitas humanitarines disciplinas – lietuvių literatūrą, dailę, muziką. Ten jie galėtų būti adekvačiai interpretuojami, nesudarant prielaidų etnocentrinio kvazi-religinio kulto kūrimui, iškraipančiam istorinę tikrovę ir diskredituojančiam pastangas mokykloje ugdyti kritinį mąstymą.

5. UGDYMO PROGRAMŲ IR VERTINIMO PROBLEMATIKA Kuriant ugdymo programas nėra pagalvota apie humanitarinių dalykų tarpusavio dermę bei sąveiką. Humanitarinių dalykų temos, kaip bendra kultūros proceso dalis, neišvengiamai giliai persipynę. Interpretuojant humanitarikos objektus visuomet judama hermeneutiniu ratu – atskiri elementai interpretuojami visumos kontekste, o visumos supratimą praturtina atskirų elementų perskaitymas. Kaip patį paprasčiausią pavyzdį galima pasitelkti Maironio eilėraštį „Vilnius prieš aušrą” – be istorinio-politinio konteksto jis sunkiai suvokiamas. Tačiau jo perskaitymas turint omenyje politinį-istorinį kontekstą papildo ir tai, kaip mes suvokiame patį istorinį laikmetį. Mes pamatome, kaip to 73


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

meto poetas regėjo Vilniaus vaidmenį, kokios kultūrinės reikšmės supo miestą ir kaip tuometiniame tekste buvo matoma pati politinė tikrovė. Taigi vargiai galime kalbėti apie reiškinį, neatsižvelgdami į jo kultūrinį, istorinį kontekstą. Tačiau lietuvių literatūros, istorijos, muzikos, dailės programos chronologiškai smarkiai prasilenkia: programų turinys nėra sinchronizuotas. Temas, kurių mokiniai vienu metu mokosi istorijos ir literatūros pamokose, neretai skiria keli šimtmečiai – nekalbant apie dailę ar muziką. Taigi nereikia stebėtis, kad mokiniai, nerasdami humanitarikoje nuoseklaus pasakojimo, neišmoksta kritiškai analizuoti kultūros procesų, o tuomet nemato humanitarikoje ir didesnės prasmės bei vertės. Bent iš dalies humanitarinių dalykų mokymo mokykloje problemas lemia užsitęsusi reakcija į iki galo „neįsisavintą” laisvos visuomenės būvį. Po Nepriklausomybės demokratija, nuomonių pliuralizmas, vienos ideologinės tiesos monopolio sunykimas ir gal net šioks toks postmodernizmo vėjas užklupo daugelį smarkiai nepasiruošusius – tam tikra vertybių reliatyvizacija sudarė įspūdį, jog demokratinėje visuomenėje nėra iki galo įmanoma sutarti net dėl fundamentalių moralės, estetikos, tiesos principų ir jų sąryšio. Kad bent jau humanitarinių mokslų erdvėje neįmanoma kalbėti apie tiesą ir bendras kultūrines vertes. Todėl humanitariniai mokslai, kurių vertinimo kriterijai nėra iki galo apčiuopiami ir formalizuojami, vertinančiam mokytojui ėmė kelti baimę, o visuomenei – kurti įspūdį, kad prasmingų, visiems priimtinų išvadų humanitarikoje prieiti yra nelabai įmanoma. Desperatiškai imta ieškoti kuo daugiau formalių vertinimo kriterijų, o tai lengviausia padaryti tikrinant mokinių žinias arba vadovaujantis vienu „teisingu” ideologiniu naratyvu. Dar vienas kertinis humanitarikos problemų šaltinis – mokymo procese dominuojanti egzamino svarba. O egzaminų vertinime jau aptarta subjektyvumo baimė lemia, kad programos ir egzaminai formuojami siaurinant interpretacijos galimybes ir gausinant žinotinų faktų, taip stengiantis išvengti mokinio minčių dėstymo kokybės, stiliaus ir argumentacijos kokybinio vertinimo. Kokybinį vertinimą žymiai lengviau užginčyti ir kvestionuoti, žymiai lengviau susilaukti skandalų viešojoje erdvėje – juoba kad nemažai daliai visuomenės kokybinio vertinimo idėja atrodo sunkiai pagrindžiama, mažai kuo skiriasi nuo tiesiog neobjektyvaus, asmeniškai reliatyvaus vertinimo. Todėl einama į formalizavimą ir iš esmės kiekybinį vertinimą, kurie svetimi humanitarinių mokslų prigimčiai. Vertinamą darbą siekiama suskaidyti į kuo daugiau smulkių vertinimo aspektų, taip vertinančiojo laisvę dar labiau susiaurinant – ir kylant pavojui, kad tarp daugybės smulkių aspektų vertinimo gali likti nepa74


H UM A N I TA R I N I A I M O K S L A I M O KY K L O J E

stebėtas ir neadekvačiai įvertintas tikras talentas, išskirtinės kokybės darbas, kurį galbūt sunku tvarkingai sudėlioti į smulkias vertinimų grafas. Rezultatas – neadekvati metodologiškai primityvaus vertinimo sistema egzaminų metu. O egzaminų sistemos tobulinimo pastangos (kurių ir šiaip nėra daug) nekelia sau tikslo iš esmės keisti vertinimo principus. Kadangi egzaminų metu naudojama vertinimo sistema tiesiogiai ir netiesiogiai apibrėžia mokinio pažangos standartus apskritai, egzaminų primityvumas bei supaprastinimas persikelia ir į pačiame ugdymo procese taikomus vertinimo kriterijus bei į programų formavimą. Tai skatina mokytojų polinkį arba siaurinti interpretacijos galimybes, arba apskritai jas panaikinti, sukoncentruojant mokymo procesą į faktus, konkrečių žinių perteikimą. Tai lemia, kad humanitarikos dėstymas mokykloje netenka humanitariniams mokslams būdingos specifikos. Mokymas tuomet itin lengvai virsta utilitaristiniu ir chaotišku. Tai ypač gerai iliustruoja užsienio kalbų pamokos, kuriomis mokoma tik praktinės tiesioginės komunikacijos, tačiau jokie bent kiek rimtesni tekstai nėra skaitomi. Vis dėlto reikėtų akcentuoti, kad humanitarikoje egzistuojantis subjektyvumo momentas nėra nei kažkokia šalutinė nepageidautina priemaiša, nei beribis ir nepamatuojamas. Nors moksleivio rašinio teisingumo negalima patikrinti taip, kaip patikrinamas testo atsakymas, vis dėlto iš esmės įmanoma remiantis objektyviais kriterijais pasakyti, ar mokinio rašinys yra tinkamo žanro, stiliaus, ar mintys dėstomos tvarkingai, ar logiškai argumentuojama. Net ir labai kontroversiška kūrinio interpretacija vadovaujantis tokiais kriterijais gali būti pakankamai objektyviai įvertina „puikiai” arba „nepatenkinamai”. Baimė vertinti remiantis savo kaip autoritetingo specialisto nuomone, o ne suinventorintais balais rodo ir tai, kas ne kartą viešai aptarta, – mokytojų rengimo bei autoriteto krizę. Norint esamą humanitarinių mokslų situaciją Lietuvos mokyklose pakeisti fundamentaliai, šalia programų reformos ir kitų smulkių korekcijų, neišvengiamai reikia fundamentalių mokytojų parengimo ir mokytojų padėties pokyčių. Šiuo metu egzistuojančios mokytojų kvalifikacijos kėlimo galimybės nėra pajėgios situaciją keisti iš pagrindų.

6. HUMANITARIKA MOKYKLOJE: NEĮVYKDYTA MISIJA? Kad mokykla neįgyvendina humanitarinio ugdymo uždavinių, liudija ir didelė bei vis didėjanti praraja tarp universiteto ir mokyklos. Pradedančių studijuoti studentų pasirengimo lygis skiriasi dramatiškai ir tikrai ne vien dėl skirtingo žmonių gabumo lygio. Dėstytojai vis dažniau prabyla apie tai, kad pirmakursiai ateina į universitetus „neraštingi”. „Neraštingi” ne ta prasme, kad nemokantys 75


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

lietuvių kalbos rašybos, bet neturintys universiteto studijoms būtinų gebėjimų ar įgūdžių: neišmokę analitiškai ir savarankiškai mąstyti, negebantys suvokti priežastinių ryšių, nedrįstantys išsakyti savo nuomonės, sklandžiai formuluoti minčių, nesuvokiantys teksto visumos, nepajėgūs suvokti kalbėjimo žanro. Tai dar kartą rodo, kad mokyklos lygiu gerokai per menkai bandoma atsakyti į klausimą: „Kodėl mes mokome humanitarinių mokslų?” Mokykla nebeišugdo tų humanitarinių įgūdžių, kurių iš mokinių tikisi universiteto humanitarai ir kurie įgalintų veiksmingai vykdyti universitetines studijas. O tai reiškia du dalykus: kad humanitarikai mokykloje keliami ne tie tikslai ir kad mokyklinė humanitarika šiandien turi nedaug bendro su humanitariniais mokslais. Susidaro įspūdis, kad humanitarinių mokslų moko tik universitetai ir tik aukštajame moksle jų kompetencijos svarbios. Tačiau bendro išsilavinimo, kurį asmuo turėtų įgyti mokykloje, idealas sako, kad baigę mokyklą turi būti įgiję taip pat ir humanitarinių mokslų kompetencijas – ir yra ne mažiau svarbu, kad jos būtų grįstos tikrais humanitariniais mokslais, o ne fikcijomis ar karikatūromis. Mokykla neretam būna vienintelis nuoseklus sąlytis su humanitarika, tad ir vienintelė proga šiuos įgūdžius rimtai ugdyti. Todėl moksleiviams, kurie baigę mokyklą humanitarinių mokslų toliau nestudijuoja, dažnai neadekvatus, problemų kupinas humanitarinių mokslų dėstymas mokykloje suformuoja jų vienintelį – dažniausiai neigiamą – požiūrį į humanitarinių mokslų prasmingumą ir vertę. Tokie abiturientai iš savo sąlyčio su humanitariniais mokslais išsineša mokyklos suformuotą požiūrį į humanitarinius mokslus kaip netikslų, miglotą, bevertį užsiėmimą. Kita vertus, jie mokyklą palieka neįgiję tų mąstymo įgūdžių ir gebėjimų, kuriuos turėtų išugdyti tinkamai dėstomi humanitariniai mokslai. Todėl nekelia nuostabos fenomenas, kai žmonės, mokykloje neįgiję supratimo, kas yra tikrieji humanitariniai mokslai, netgi neturėję sąlyčio su rimtesne humanitarika, nueina studijuoti gamtos ar tiksliųjų mokslų – o paskui, didele dalimi dėl aukštesniuose skyriuose aptartų visuomenės bei valstybės poreikių, leidžiasi į humanitarinę veiklą ir pasireiškia kaip visiški diletantai. Turime garbių mokslininkų, kurie kuria ezoterines ar okultines sistemas, neatlaikančias elementarios kritikos vien todėl, kad autoriai nė neįsivaizduoja, kas yra filosofija, kur yra filosofinio mąstymo ribos. Ne tik humanitarinius mokslus studijuojantiems universitete žmonėms, bet ir tiems, kurie jų nestudijuos, yra labai svarbu gauti kokybišką įsivaizdavimą, kas yra humanitarinis mąstymas, kokie šių mokslų metodai. Vis dažniau atvirai kalbama, kad dinamiškame pasaulyje konkretūs įgūdžiai darosi vis laikinesni, o bendrosios kompetencijos, kurias didele dalimi ugdo humanitariniai mokslai, darosi vis svarbesnės, nes leidžia žmogui daug 76


H UM A N I TA R I N I A I M O K S L A I M O KY K L O J E

Švietimas orientuojasi į tam tikrą žmogaus viziją, žmogaus paskirties pasaulyje bei visuomenėje sampratą. Todėl švietimo tikslų nustatymas yra pirmiausia humanitarinių mokslų užduotis – apmąsčius ir išdiskutavus subrandinti antropologinę viziją, kuria švietimas turėtų remtis.

greičiau prisitaikyti, mokytis, keistis, atveria įvairesnių galimybių spektrą. Bendrieji įgūdžiai ir minkštosios kompetencijos svarbūs ir kaip pilietinės brandos sandai. Tai jau aptarėme kalbėdami apie valstybės saugumo aspektą, kur šios kompetencijos yra esminės pirmiausia fake news ir apskritai propagandos kontekste, nes padeda atsirinkti vertingą informaciją iš tekstų gausos ir ją interpretuoti, taip pat apie demokratinės visuomenės klestėjimą ir išsergėjimą, kai dėl vis didėjančio visuomenės skaidymosi nėra lengva rasti tai, kas mus jungia kaip bendruomenę, rasti prielaidas ir bendras sąvokas susikalbėjimui, suvokti vienas kito prasilenkiančius išeities taškus. Galiausiai, humanitarinis ugdymas padeda ugdyti asmenybę, pažinti, kas būdinga žmogiškumui, žmonijai, jos istorinius klystkelius ir ugdyti tam tikrą empatiją savo bendruomenės ir artimųjų atžvilgiu, įgyti asmeninės brandos. Žvelgiant į visus šiuos asmenybės ugdymo aspektus, tenka konstatuoti, jog humanitarika mokykloje neatlieka to ugdančio vaidmens, kuris jai savitas ir į kurį humanitarinių dalykų dėstymas mokykloje turėtų būti orientuotas. Pabaigai reikia įvardyti dar vieną mokyklą liečiantį humanitarinių mokslų aspektą – nors jo vieta ir anapus mokyklos sienų. Būtent humanitariniai mokslai turėtų formuoti supratimą apie švietimo kaip veiklos tikslą – apie asmenybę, kurią švietimas turi sukurti. Švietimas orientuojasi į tam tikrą žmogaus viziją, žmogaus paskirties pasaulyje bei visuomenėje sampratą. Todėl švietimo tikslų nustatymas yra pirmiausia humanitarinių mokslų užduotis – apmąsčius ir išdiskutavus subrandinti antropologinę viziją, kuria švietimas turėtų remtis. Tačiau dabar humanitariniai mokslai nevykdo šios savo misijos. Išskyrus porą 77


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

Lietuvių kalbos ir literatūros mokyme gajus ideologinis požiūris į mokinių tekstus, vertinant tik tai, ar mokinio interpretacija atitinka pasiūlytą stereotipinę interpretaciją.

daugiausia retorinio poveikio siekiančių atvejų, humanitarai pakankamu ekspertiniu lygiu nediskutuoja apie tai, kokią asmenybę mokykla turėtų ugdyti. O kai švietimas nėra pagrįstas reflektuota ir išdiskutuota antropologija, į švietimo sritį prasiskverbia kitos antropologijos, kurios, pavyzdžiui, teigia: “Mes nesiūlome jokios švietimo paskirties vizijos ir panašių miglotų abstrakcijų, mes tik norime, kad darbo rinkai būtų užtektinai darbuotojų, tai švietimas ir turi užtikrinti.” Tačiau panašūs naratyvai slapčia įneša savo, nereflektuotą antropologiją – žmogaus kaip homo oeconomicus, pirmiausia ekonominei veiklai skirtos būtybės, viziją. Ir kai niekas tokio naratyvo nekritikuoja, neiškelia jam įtikinamos alternatyvos, jis ima visuomenėje įsigalėti, o tuomet jau patiems humanitariniams mokslams tampa dar sunkiau rasti sau pritaikymą ir savo prasmingumo pagrindimą. Jeigu švietimas skirtas tik darbo rinkos poreikiams tenkinti, kam tuomet mokytis istorijos? Tai tik iliustracija to, kad mokyklos atžvilgiu humanitarinių mokslų atstovai neatlieka to tektoninio vaidmens ir neprisiima tos atsakomybės, kurie turėtų būti vieni svarbiausių visuomenėje: apmąstyti ir pasiūlyti švietimo paskirties viziją.

7. UŽSKLANDA Apibendrinant humanitarinių mokslų padėtį mokykloje, galima išskirti pagrindines problemas: - Analitinių gebėjimų ugdymo stoka. Dauguma atvejų humanitarinės disciplinos (dalinai išskyrus lietuvių kalbą ir literatūrą) mokykloje neatlieka humanitarinių funkcijų – perduoti istorinį pasakojimą ir padėti suvokti kultūros proceso raidą, ugdyti kritinės analizės gebėjimus, mokinio asmenybę. Istorijos yra mokoma fragmentuotai, o ne pateikiant nuoseklų istorinį 78


H UM A N I TA R I N I A I M O K S L A I M O KY K L O J E

pasakojimą. Analitinių gebėjimų nėra reikalaujama ir istorijos bei lietuvių kalbos ir literatūros egzaminuose. - Ideologizacija. Lietuvių kalbos ir literatūros mokyme gajus ideologinis požiūris į mokinių tekstus, vertinant tik tai, ar mokinio interpretacija atitinka pasiūlytą stereotipinę interpretaciją. - Siauras humanitarikos supratimas. Nemažoje dalyje mokyklų, dėstant muzikos, dailės ir teatro disciplinas, programoje kaip humanitarinis dalykas numatyta meno istorija yra ignoruojama, kultūros faktai nėra analizuojami. Dorinis ugdymas ir filosofija nėra suvokiami ir dėstomi kaip humanitarinės disciplinos, jos praradę prestižą ir matomos kaip perteklinės. Užsienio kalbos mokomos utilitaristiškai, suteikiant tik bendriausius tiesioginės komunikacijos gebėjimus. - Nėra programų sinchronizacijos. Humanitarinių dalykų programos nėra tarpusavyje derinamos, dėstoma medžiaga smarkiai chronologiškai prasilenkia, o tai mokiniams neleidžia susidaryti bendro kultūrinės raidos vaizdo. - Programos sukoncentruotos į turinio perdavimą. Lietuvių kalbos ir literatūros pamokos yra perėmusios visą humanitarinio ugdymo ir kultūros istorijos mokymo naštą, todėl dėmesys skiriamas daugiausia programos faktinio turinio perteikimui. Mažai dėmesio skiriama jų mokymo metodikai ir mokinių minkštųjų kompetencijų, kritinio bei analitinio mąstymo ugdymui per atidžią tekstų, istorinių bei kultūrinių reiškinių analizę. - Mokytojų profesinio autoriteto redukcija ir mokinių vertinimo problemos. Mokytojų rengimo ir autoriteto krizė atsiliepia humanitarinių mokinių pasiekimų vertinimui. Ignoruojant humanitarinių mokslų savitumą, bandoma kiek įmanoma formalizuoti mokinių tekstų vertinimą, siekiant nusikratyti atsakomybės ir vengiant mokinio teksto struktūrą, stilių, argumentaciją vertinti remiantis savo autoritetu.

79


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

V I . H U M A N ITA R I N I A I MOK S L A I I R K U LT Ū R O S P O L I T I K A 1. KAIP KULTŪROS POLITIKOJE SUPRANTAMA „KULTŪRA”? Kultūra Lietuvos politikoje dažniausiai suvokiama kaip populiarioji kultūra arba kaip labai bendras visuomenės kultūros ar švietimo lygis. Kultūra labai retai suvokiama kaip dinaminis veiksnys, kaip terpė, kurioje kultivuojamas žmogaus skonis, estetinis ir etinis santykis su pasauliu, formuojami jo supratimo ir lavinimosi poreikiai. Politinėse programose kultūra labiau suprantama kaip statika, o ne dinamika. Dabartinės, XVII Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje “kultūra” įvardijama labai bendrai. Kalbama apie kultūros svarbią paskirtį žmogui ir visuomenei, bet neapibrėžiama, kas kultūra yra. Kultūros turinys yra labai bendras, o tai reiškia – tuščias: „Darnus švietimas neatsiejamas ir nuo tautinę tapatybę bei kultūrinio sąmoningumo gebėjimus atskleidžiančios kultūros politikos, kuri turi tapti viena prioritetinių viešosios politikos sričių. Kultūra yra individo ir bendruomenės savivokos, jų vertybių, gyvenimo būdo ir kokybės pamatas. Kultūra atskleidžia žmogui jo paties gyvenimo teikiamas galimybes, užmezga ir palaiko jo ryšį su artimaisiais, visuomene, Tėvyne, jos istorija ir likimu. Ugdydama kūrybišką ir pilietišką visuomenę kultūra tampa darnios visuomenės ir valstybės pamatu. Žmogaus gyvenimą ir aplinką įprasminanti kultūra savo prigimtimi yra darnos kultūra, todėl jai turi būti skiriamas prioritetinis valstybės dėmesys” (XVII Lietuvos Respublikos Vyriausybės Programa, [Preambulė], pabraukta mūsų). „Lietuvos kultūra puoselėjant istorinę atmintį ir kūrybiškumą reiškiamas kiekvieno Lietuvos piliečio, visos lietuvių tautos bei visos Lietuvos visuomenės tapatumo ir egzistencijos pagrindas, suteikiantis individams ir bendruomenėms galimybes bendrauti ir kartu kurti prasmingą gyvenimą” (XVII Lietuvos Respublikos Vyriausybės Programa, 145, pabraukta mūsų). Kultūra politiniuose dokumentuose bendriausia prasme siejama su istorine atmintimi, kūrybiškumu, žmonių ugdymu, savivoka, vertybėmis. Viešosiose praktikose (ir finansavime) kultūros samprata, atvirkščiai, labai susiaurinta, siejama pirmiausia su menine kūryba arba paveldu. Pavyzdžiui, ne-menininkai, apdovanoti Kultūros ir meno premija, yra retos išimtys. Kita vertus, taip pat ir humanitariniai mokslai iš mokslo politikos perspektyvos suvokiami vis siauriau, humanitarinių mokslų sampratą vis labiau atribojant nuo kultūrinės 80


H UM A N I TA R I N I A I M O K S L A I I R KU LT Ū RO S P O L I T I K A

Kultūra labai retai suvokiama kaip dinaminis veiksnys, kaip terpė, kurioje kultivuojamas žmogaus skonis, estetinis ir etinis santykis su pasauliu, formuojami jo supratimo ir lavinimosi poreikiai.

raiškos ir kultūrinės kūrybos. Tokioje situacijoje beveik nelieka sąsajų tarp kultūros ir humanitarinių mokslų. Humanitariniai mokslai kultūrą ir padaro tuo, kas įrašyta jos varde: jie gali įvardyti ir apčiuopti jos turinį, ištirti jos savybes, rodančias, kokiu būdu ir kas yra „kultivuojama”, kas kultivuoja, koks kultivavimo rezultatas ir kokia to rezultato vertė.

2. DERAMAS HUMANITARINIŲ MOKSLŲ IR KULTŪROS SANTYKIS Koks turėtų būti humanitarinių mokslų ir kultūros santykis? Būtiną humanitarinių mokslų ir kultūros santykį galima apibūdinti šiomis penkiomis tezėmis: - humanitariniai mokslai patys yra kultūra; - humanitariniai mokslai leidžia nustatyti kultūros reiškinių vietą ir vertę kultūros lauke; - humanitariniai mokslai yra tiltas tarp besikeičiančios tikrovės ir kultūros lauko; - humanitariniai mokslai leidžia išsaugoti kultūros lauko autonomiškumą; - kultūra pati yra humanitarinių mokslų objektas.

81


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

Humanitarinių mokslų įžvalgos leidžia objektyviai palyginti Pakruojo dvaro rekonstrukciją, medinių sinagogų atkūrimą, netgi Rumšiškių muziejų su Naisių dievų muziejumi kokybės atžvilgiu.

Humanitariniai mokslai patys yra kultūra. Humanitarinių mokslų rezultatai yra kultūros faktai. Valstybės, visuomenės ir asmens praeities ir dabarties tyrimai patys tampa kultūros reiškiniais, kurie keičia kultūros lauką, meta iššūkį nusistovėjusiems supratimams ir prasmėms, taip jį dinamizuodami. Humanitarinių mokslų savybė siekti naujumo ir originalumo ir taip mesti iššūkį tam, kas įprasta, humanitarinius mokslus daro būtina kultūros lauko dalimi, net jei ir nepatogia jos stabilumui. Humanitariniai mokslai leidžia nustatyti kultūros reiškinių vietą ir vertę kultūros lauke. Kultūra turi būti diferencijuojama kokybės požiūriu. Humanitariniai mokslai suteikia pagrindą įvertinti kultūros kokybę ir nustatyti standartus. Humanitariniai mokslai yra instrumentas, kuris gali padėti vertinti kultūros lauko reiškinius, juos įrašyti į lokalinius ir pasaulinius kultūrinius kontekstus, taip nustatyti įvairiausių kultūros reiškinių tarpusavio ir hierarchinius ryšius. Humanitariniai mokslai siūlo perspektyvas, kuriose atsiskleidžia kultūros reiškinių kokybės hierarchijos. Valstybė nustato vienus ar kitus prioritetus (ir tam tikra prasme kontrolę) finansuodama kultūros dalykus. Ką ir kaip valstybė turi ar neturi finansuoti, kas yra, o kas – nėra kultūros dalykas, kokiais kriterijais remdamiesi atskleidžiame kokybišką ir mažiau kokybišką kultūrą? Dažnai tam nėra vienareikšmio atsakymo, tačiau humanitarinių mokslų įdirbis ir įžvalgos sudaro galimybes pasiūlyti aiškias, objektyviais kriterijais pagrįstas vertinimo perspektyvas. Humanitariniai mokslai gali atskleisti Lietuvos kultūros lauko ir kultūros reiškinių kokybę Vakarų kultūros kontekste. Taip yra todėl, kad humanitariniai mokslai gali įvesti mastelius ir standartus, atskleidžiančius, kokios vertės reiškinius (literatūroje, kine, teatre) turime, kuo išsiskiriame, ko trūksta, kas esame, kurlink turime erdvės eiti; taip pat – kokia konkretaus kultūros reiškinio vieta, pagal jo kokybę ir kultivuotumą, kitų reiškinių atžvilgiu. (Pavyz82


H UM A N I TA R I N I A I M O K S L A I I R KU LT Ū RO S P O L I T I K A

džiui, humanitarinių mokslų įžvalgos leidžia objektyviai palyginti Pakruojo dvaro rekonstrukciją, medinių sinagogų atkūrimą, netgi Rumšiškių muziejų su Naisių dievų muziejumi kokybės atžvilgiu.) Humanitariniai mokslai pajėgūs įvertinti, kurie kultūros reiškiniai yra atminties kultūra, kurie fikcija, kurie – paveldas, o kurie – naujas kultūros reiškinys. Valstybės tarnautojams, kurie veikia kultūros politikos lauke, svarbus kultūros standartas. Jiems svarbu turėti atsakymus, kas yra svarbu, kas „autentiška”; kas vakarietiška, europietiška, kas lokalu; kas fikcija, kas turi savitą vertę, kas yra aukščiausio lygio kultūros vertybė, o kas – vien ideologinė vertė. (Pavyzdžiui, garbės doktoratas, suteiktas minėtai Statkutei de Rosales, galėjo tapti tikrove tik kokybės ir mokslinės tiesos kriterijus pajungus ideologiniams kriterijams.) Humanitariniai mokslai yra tiltas tarp besikeičiančios tikrovės ir kultūros lauko. Ar kultūrinis gyvenimas žmogui yra būtinas? Koks kultūrinis gyvenimas? Kas šiandien svarbiau: Žemaitė, Šekspyras ar Marcinkevičius? Kas šiandien įdomiau: Vytauto Didžiojo ar jo laikų kaimo piemens gyvenimas? Humanitariniai mokslai suteikia pagrindą naujų kultūros reiškinių vertinimui ir integravimui į tradiciją ir visuomenės gyvenimą. Jie leidžia formuoti kultūrinio gyvenimo kokybę. Kiekviename kultūros reiškinyje, kuris yra įvardytas, perskaitytas, sukurtas ar kitaip pateiktas visuomenei, esama humanitarinių mokslų įdirbio. Pavyzdžiui, Petro Repšio freskų cikle Vilniaus Universiteto Filologijos fakultete atsispindi to meto lietuvių mitologijos ir etnologijos tyrimų rezultatai, Norberto Vėliaus ir kitų publikacijos. Bet kuri kultūrinė kūryba remiasi tam tikromis žiniomis, žinių sukurtais įvaizdžiais, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai remiasi humanitariniais mokslais. Kūrybos kokybė priklauso nuo humanitarinių mokslų įdirbio ir kūrėjo santykio su tuo, ką kuria. Taip humanitariniai mokslai formuoja kultūros lauką. Humanitariniai mokslai leidžia suvokti paveldo vertę ir prasmę, autentiškus kultūrinio paveldo pavidalus. Paveldas saugomas ar matomas daug kur: muziejuose, bibliotekose, mūsų gyvenamoje ir negyvenamoje aplinkoje. Muziejuose ir bibliotekose paveldo dalykai sukaupti ir saugomi kaip praeities tyrimo objektai ar šaltiniai (pvz., kažkada žmonių naudoti daiktai, fiksuotos jų kasdienybės ir švenčių akimirkos, rankraščiai, dienoraščiai ir pan.). Vien humanitariniai mokslai, juos tirdami, įprasmina ir atveria juos šiandien gyvenančiam žmogui. Humanitariniai mokslai gali paskirus paveldo dalykus paaiškinti jų meto kontekste, atskleisti svarbą ir reikšmę, kuri taps suprantama ir šiandien. Humanitariniai mokslai turi teorinius instrumentus ir žinojimą, kuris leidžia kompetentingai kalbėti apie paveldo dalykus, o atsiradus naujų žinių – ir pa83


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

teikti aktualias interpretacijas. (Pavyzdžiui, Estijos Nacionalinis muziejus Tartu mieste ekspozicijai parinko eksponatus, kurie atskleidžia ne tiek politinę karų ir taikos istoriją, kiek atskleidžia įvairių epochų žmonių kasdienybę.) Humanitariniai mokslai gali pasakyti, kas išsaugotame istoriniame pavelde yra vertinga, kas nevertinga. Humanitariniai mokslai tai, kas surinkta ir sena, gali įkontekstinti, įdėti į šiandieninę apyvartą, pateikti prasmingame kontekste. Šiuo metu muziejai labiausiai atlieka kunstkameros vaidmenį, daugeliu atvejų jie neveikia kaip įkontekstinimo vietos. Kai kada taip yra ir dėl lėšų stokos (Valdovų rūmai savo ruožtu yra brangaus nepavykusio muziejaus pavyzdys). Geras muziejus reikalauja didžiulio mokslinių tyrimų įdirbio – ir ne vien humanitarinių. Jo ekspozicijos parengiamos įtraukiant įvairiausius kontekstus, pritaikant daug žinių. Humanitariniai mokslai gali atskleisti skirtumą tarp paveldo saugojimo ir jo aktualizavimo bei šią diskusiją pagilinti, jie gali padėti atskleisti tam tikrą (estetinę) visumą, kurioje paveldo dalis atsiduria. Humanitariniai mokslai gali identifikuoti, kas ir kokiu mastu, su kokiomis išlygomis yra paveldas, taip pat – ir kas gali juo tapti, kas yra potencialus paveldas (pvz., ar ir kiek svarbus paveldas yra Sporto rūmai Vilniuje, kuo remdamiesi apie tai sprendžiame). Analizuodami praeities ir dabarties kultūrą, humanitariniai mokslai įvardija principus, pagal kuriuos nustato, kas yra paveldas, pagal ką ir kas vertinama, kaip ir kas atrenkama (pvz., kurios liaudies dainos, amatai yra paveldo dalykas). Tokiu būdu humanitariniai mokslai (kaip meno, literatūros ir pan. kritika) išryškina ir atskiria tai, kas svarbu, nuo to, kas mažiau svarbu, ir drauge kuria ateities kultūros kanoną. Principai ir kriterijai per meno, architektūros ir kitą kritiką ne vien formuojasi, bet ir kinta išryškėjus naujiems faktams, mokslui padarius naujų atradimų, keičiantis visuomenei. (Kauno modernizmo architektūros vertę imame daug geriau suvokti šiandien, kuomet buvo išleistos ir visuomenei pristatytos šį paveldą tiriančios studijos.) Humanitariniai mokslai gali pasakyti, kurie nauji ar kuriami kultūros fenomenai (plg. diskusijas dėl Vyčio skulptūros) šiandien yra ar nėra kultūros vertė, estetine ir kita prasme. Humanitariniai mokslai formuoja sąvokas ir konceptus, leidžiančius racionaliai diskutuoti su paveldo ar naujo reiškinio kaip potencialaus paveldo verte susijusias problemas, atsiribojant nuo politinių ideologinių diskursų. Sąvokos ir konceptai leidžia naujumą prijaukinti kultūriniame kontekste ar atskleisti jo svetimumą. Suvokiant paveldą, galima įvardyti ir apibrėžti, kuris naujumas jį papildo ir išplečia, kuris kontrastuoja (pavyzdžiui, Taipėjuje esantis dangoraižis Taipei 101 yra puikus kultūrinės tradicijos per84


H UM A N I TA R I N I A I M O K S L A I I R KU LT Ū RO S P O L I T I K A

Gebėti mūsų kultūros senuosius ar naujus reiškinius įrašyti į Vakarų kultūros kontekstą reiškia turėti palyginimo mastelius ir standartus.

prasminimo moderniomis priemonėmis atvejis). Sąvokos ir konceptai leidžia lietuvišką paveldą ir naujumą lokalizuoti Vakarų civilizacijos kontekste. Gyvas ir turtingas humanitarinis mokslas daro įtaką visuomenei, lavindamas humanitarinį skonį, kuris leidžia matyti skirtumą tarp paveldo aktualizavimo ir paveldo sergėjimo. Jis formuoja visuomenės gebėjimą suvokti meno ar architektūros kūrinio stilistinę ir estetinę visumą, gebėjimą įvertinti, kurios naujovės šią visumą papildo ir aktualizuoja, o kurios ją griauna ir deformuoja. (Pavyzdžiui, kriterijus, įvedančius skirtį tarp aktualizavimo ir deformavimo, atskleidė diskusija dėl projekto apjuosti Šv. Jokūbo ligoninę stiklo konstrukcija.) Atramos supratimui gali rastis tik humanitariniams mokslams pažįstant tiriamus dalykus, diskutuojant dėl jų vertės ir ją pagrindžiant argumentais. Išvystytas humanitarinis mokslas, besiremiantis racionaliais suprantamais kriterijais, nepalieka daug vietos ideologizuotiems teiginiams (pvz., „naikinama tauta”, „niekinami tautos simboliai”, kaip kad diskusijose dėl paminklo Lukiškių aikštėje) ir sprendimams dėl paveldo remiantis vien politine ar kita galia. Humanitariniams mokslams svarbu megzti dialogą su tuo, kas naujausia Vakaruose, su jų prasmėmis ir kontekstais. Dialogiškai perimdami Vakarų civilizacijos turinius humanitariniai mokslai tuo pačiu kuria naujas mūsų kultūrines formas. Jie veikia kaip tarpininkai, kurie garantuoja, kad mūsų kultūrai būdingu dalyku tampa tai, kas šiandien pasaulyje yra šiuolaikiškiausia ir naujausia. Gebėti mūsų kultūros senuosius ar naujus reiškinius įrašyti į Vakarų kultūros kontekstą reiškia turėti palyginimo mastelius ir standartus. Tai reiškia ir gebėjimą atskleisti tai, kas mūsų kultūroje skleidžiasi apsčiai ir yra unikalu, o ko stokojama (plg., užsienio autorių kūrinių skaitymas mokykloje greta lietuvių autorių iš dalies atliktų šią misiją). Lietuvos humanitarinių mokslų aktyvus dialogas su Vakarais atskleistų mūsų įnašą į Vakarų kultūrą, o taip pat – ir spragas, kurias būtina užpildyti (pavyzdžiui, labiau įvakarietinta lietuviškojo 85


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

Stiprūs humanitariniai mokslai yra garantas, kad istorija ir atmintis bus apsaugota nuo tam tikrų dalykų užmaršties, atsimenamų dalykų ideologizavimo ir politinės kontrolės.

teatro kritika leistų konkrečiai atskleisti šio kultūros lauko specifiškumą). Bendradabiaujant su humanitarinių mokslų atstovais, galima ryškiau, reprezentatyviau pristatyti kultūros reiškinius. Šia galimybe iš dalies naudojamasi (pavyzdžiui, pristatant lietuvių literatūrą tarptautinėse knygų mugėse), tačiau yra sričių, kur ekspertinis humanitarų vaidmuo naudojamas nepakankamai. Pavyzdžiui, Baltijos šalių dailės parodos „Laukinės sielos“ Paryžiuje atveju Lietuva nepasinaudojo proga pristatyti savo kultūrą ir humanitarinius tyrimus, o tą sugebėjo padaryti latviai ir ypač estai (parodą lydinčiuose leidiniuose ir pan., kurie pardavinėti Orsay muziejuje). Humanitariniai mokslai leidžia išsaugoti kultūros lauko autonomiškumą. Humanitarinių mokslų vaidmuo apibrėžiant kultūros lauko ribas ir sergstint jų autonomiją ypač svarbus formuojantis atminties kultūrai ir kitiems tapatybės pasakojimams. Formuojant muziejų ekspozicijas, diskutuojant dėl atminties kultūros, formuluojant ir perteikiant istorinius pasakojimus reikia ekspertinių ir tyrimo gebėjimų, kuriuos turi humanitariniai mokslai (plg. diskusijas dėl Cvirkos paminklo „išlikimo”, dėl būdo, kuriuo turi būti įkontekstinti Genocido tyrimų centro viešinami dokumentai, ir pan.). Humanitariniai mokslai leidžia suvokti kultūros (taip pat ir savos kultūros) ribas, jas kritiškai vertinti, kritiškai analizuoti kultūrinius pasakojimus, mitus ir postulatus. Humanitariniai mokslai kaip autonomiški mokslai ir jų kritiškumas sudaro sąlygas apsaugoti atminties kultūrą nuo ideologizavimo, politinės kontrolės ir selektyvios užmaršties. Humanitariniai mokslai leidžia išlaikyti objektyvumą, o jų objektyvumas apsaugo ir nuo paskirų grupių siekių monopolizuoti atminties kultūrą. Autentiška istorinė sąmonė gimsta per skirtingų grupių ir skirtingų mokyklų dialogą, diskusiją, kuri leidžia artėti prie tiesos ir tai, kas yra „atmintis” (plg. , kuomet atsirado daugiau sovietinio laikotarpio tyrimų, tapo įmanomos konstruktyvesnės diskusijos apie paveldą ir atmintį). Stiprūs humanitariniai mokslai yra garantas, kad istorija ir atmintis bus ap86


H UM A N I TA R I N I A I M O K S L A I I R KU LT Ū RO S P O L I T I K A

saugota nuo tam tikrų dalykų užmaršties, atsimenamų dalykų ideologizavimo ir politinės kontrolės. Kultūra pati yra humanitarinių mokslų objektas. Kultūra yra humanitarinių mokslų objektas dėl kultūros kaip reiškinio sudėtingumo ir dėl to, kad ji konkrečioje vietoje ir laike yra įgavusi tam tikrą pažinimo ir analizės reikalaujantį pavidalą. Esama daug tyrimo reikalaujančių ir per tyrimus atskleidžiamų „kultūrų”. Kasdienybės kultūra, kaip ir pati elementariausia žmonių gyvenimo kultūra ar bet kuri kita kultūros atmaina yra humanitarinių (ir socialinių) mokslų objektas, jos patenka į bendrą humanitarinių mokslų tyrimų lauką. Kultūra yra vertinama ir analizuojama iš humanitarinių mokslų perspektyvos kaip platesnio antropologinio lauko dalykas. Socialiniai mokslai, analizuojantys visuomenę ir jos kultūrą, taip pat reikalauja humanitarinio pasirengimo. (Pavyzdžiui, tyrinėjant, kokią istoriją skleidžia muziejai, kaip konkrečioje visuomenėje funkcionuoja atminties kultūra, kiek ir kaip reiškiasi valstybės kontrolė, o kur yra mokslo tyrimo autonomijos ribos.) 1) Kultūra yra humanitarinių mokslų objektas, nes humanitariniai mokslai gali nustatyti ir įvertinti savos kultūros pasakojimus, jų ribas, juos analizuoti ir kritikuoti. Humanitarinių mokslų objektas yra ne vien tai, kas įprastai suvokiama kaip su kultūriniu išskirtinumu siejama „kultūra”. Šie mokslai tiria ir dalykus, su kuriais susiduriame kasdien (vadinamoji kasdienybės kultūra ar tam tikri ribiniai, „popsiniai” reiškiniai). Humanitarinių (o taip pat ir socialinių) mokslų objektas yra gyvenimo ir raiškos formos, net jei laikomos marginalinėmis ar įprastomis (pvz., kapų tvarkymo papročiai, sveikinimų koncertų tekstai, liaudies religingumas, marginalizuotų grupių veikla ir pan.). 2) Humanitariniai mokslai tiria visuomenės kultūrinį veidą ir gali įvertinti ir identifikuoti jos reakcijas. Humanitariniai mokslai, analizuodami kultūrą, gali numatyti kultūriškai sąlygotas visuomenės reakcijas į šiuolaikiniame pasaulyje vykstančius procesus, pozityvius ir negatyvius. Humanitariniai mokslai kultūrą suvokia ir pačia plačiausia prasme – kaip mentalitetą. Jie gali prognozuoti, kokios bus žmonių kultūrinės reakcijos pasikeitus kontekstams ir aplinkybėms. Visuomenė į naujus iššūkius reaguoja per tam tikrą susikurtą simbolinių verčių sistemą, kuri Lietuvoje nėra pakankamai reflektuojama ir konceptualizuota. Ne visada suprantame savo visuomenės reakcijas, nes jos kultūrinė būklė yra menkai ištirta ar tiriama, kaip ir sudėtingos simbolinių verčių sistemos, kuriomis visuomenė vadovaujasi. Humanitariniai mokslai gali artikuliuoti visuomenės kultūrą ir prognozuoti jos reakcijas į priimamus politinius sprendimus (pvz., dėl alkoholio draudimo). Tradiciškai visuomenės tyrimai labiau 87


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

suvokiami kaip socialinių mokslų dalykas. Šiuo atveju humanitarinių mokslų bendradarbiavimas su socialiniais mokslais ypač vertingas. Tačiau humanitariniai mokslai turi savitą tyrimų lauką: visuomenės tradicijas, etosą, emocinį lauką ir pan. Tai geriau ištyrus, visuomenė ir jos reakcijos taptų suprantamesnės. Be to, tokie humanitarinių mokslų tyrimai taptų pagrindu ir visuomenės simbolinių verčių pokyčiui. 3) Lietuvos visuomenė yra daugiakultūrė. Ji sudaryta iš skirtingų grupių, gyvenančių kaip skirtingos kultūros, kai kada persidengiančios, o neretai – neturinčios nieko bendra. Šiuolaikinė demokratija, informacinės ir kitos technologijos, į vartotojų poreikius nukreipta gamyba ir kūryba sudaro sąlygas įvairiausių kultūrinių grupių radimuisi, jų dinamikai, o taip pat – ir visuomenės kultūrinei fragmentacijai. Skirtingos grupės įvairiai reaguoja į tuos pačius kultūrinius ir socialinius reiškinius (kaip į skurdą, naujus kultūros reiškinius, paveldą). Visuomenės polikultūriškumas yra dabartinis mūsų gyvenimo faktas. Ar vis dar galime sakyti, kad Lietuvoje egzistuoja toks bendras vienetas kaip „visuomenė”? Kas mus tokius skirtingus sieja? Kaip atrasti daugiakultūrės visuomenės bendrumą? Ar galima jį kurti iš tarpusavyje sunkiai susikalbančių grupių? Kokia galėtų būti kultūra, vienijanti mažai ką bendro turinčias kultūros salas? Atsakymas į šiuos klausimus leistų dorotis ir su iššūkiu demokratijai, nes tradicinės nacionaliniu pagrindu kurtos politinės bendruomenės šiandien keičiasi. Humanitariniai mokslai gali ištirti dabartinės visuomenės polikultūriškumą ir identifikuoti visuomenės kultūrinę įvairovę atitinkantį bendrą pagrindą. Humanitariniai mokslai gali pasiūlyti inovatyvias perspektyvas, kurios šias skirtingas subkultūras sieja, arba tam tikrą integruojantį kultūros pavidalą.

88


P R A K T I N Ė S R E KO M E N DAC I J O S

VII. PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS Humanitarinių mokslų situacijos ir raidos aptarimas sugestijuoja tris pamatines rekomendacijas mokslo politikai dėl humanitarinių mokslų: (1) dėl akademinės bendruomenės vaidmens; (2) dėl humanitarinių inovacijų sampratos; (3) dėl humanitarinių mokslų infrastruktūros. Įžvalga į centrinį akademinės bendruomenės vaidmenį remiasi tolesnės rekomendacijos: (4) dėl humanitarinių mokslų tarptautiškumo ir vertinimo sampratos; (5) orientacijos į akademinę bendruomenę implikacijos institucinei sąrangai. Toliau pateikiamos rekomendacijos, susijusios su (6) santykiu tarp lituanistikos ir humanitarikos apskritai ir su (7) humanitarinių mokslų statuso atkūrimu. Skyrius baigiamas rekomendacijomis, paliečiančiomis atskiras sritis – (8) švietimą ir (9) kultūrą.

1. AKADEMINĖ BENDRUOMENĖ KAIP CENTRINĖ HUMANITARINIO MOKSLINIO GYVENIMO AŠIS Mokslininkų bendruomenė turi būti konceptualizuojama kaip pirminė terpė, kurioje humanitariniai mokslai kuriami, palaikomi ir vertinami. R E KO M E N D U OT I N A : - įtvirtinti humanitarinių mokslų publikacijų kokybinio vertinimo prioritetą visais lygiais (projektai, konkursai, atestacijos ir kt.), stiprinant pasitikėjimą akademine bendruomene ir neapsiribojant formaliais biurokratiškai nustatomais kriterijais; - remti akademinės bendruomenės stiprinimą – Lietuvos tyrėjų dalyvavimą tarptautinėse mokslo iniciatyvose, asociacijose, tinkluose; - skatinti Lietuvos humanitarinius mokslus plėtojančių institucijų bendradarbiavimą, ypač imantis stambių nacionalinio lygmens projektų; - išplėsti programinio projektinio finansavimo sampratą ilgalaikėmis tęstinėmis programomis ekspertiškai nustatomose prioritetinėse tyrimų srityse; - sukurti įvairių formų paskatas viešai skelbiamų akademinių darbų recenzijų kūrėjams, taip prisidedant prie mokslinių žurnalų misijos ir gyvastingumo.

89


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

2. HUMANITARINIŲ INOVACIJŲ IR TAIKOMOSIOS HUMANITARIKOS SAMPRATA Humanitarinių mokslų veiklai, išeinančiai už tiesioginės akademinės mokslinės veiklos ribų, aptariančiai aktualius kultūros ir humanitarikos reiškinius, kuriančiai plačiai vartojamą humanitariką turi būti aprašytos, instituciškai įtvirtintos ir pradėtos taikyti „humanitarinių inovacijų” bei „taikomųjų humanitarinių mokslų” sąvokos – įvedant analogiją su „technologinėmis inovacijomis” ir „technologiniais taikomaisiais mokslais”. R E KO M E N D U OT I N A : - Mokslo ir studijų įstatyme bei kituose įstatymuose įrašyti ir apibrėžti humanitarinių inovacijų ir taikomųjų humanitarinių mokslų sąvokas; - vertinant humanitarinių mokslų veiklą, į vertinimo kriterijus būtina įtraukti jų įtaką bei poveikį visuomenei. Artimiausias humanitarinių mokslų politikos uždavinys turėtų būti sukurti ir išbandyti humanitarinių mokslų poveikio visuomenei vertinimo metodologiją; - taikyti humanitarinių mokslų atžvilgiu kvalifikacinius reikalavimus, kurie aprėptų humanitarų publikavimo žanrų įvairovę, sureikšminant mokslo rezultatų sklaidos visuomenėje (platesnei auditorijai skirti darbai) ir akademinėje bendruomenėje (recenzijos) aspektus; - humanitarinių mokslų kaip vertinamos ir instituciškai pripažįstamos mokslininkų veiklos laukas turi būti išplėstas – į jį turi patekti ne tik mokslinės publikacijos, bet ir apžvalgos, recenzijos, dalyvavimas viešoje diskusijoje ir panašiai, įvardijant šias kaip taikomąją veiklą. Tarp vertinimo kriterijų būtina įtraukti aktyvų ir dalykišką tyrėjų dalyvavimą viešajame diskurse. „Dialogas su visuomene” turi būti suvokiamas kaip būtina humanitarinių mokslų praktikos dalis.

3. HUMANITARINIŲ MOKSLŲ INFRASTRUKTŪRA Į humanitarinių mokslų akademinės praktikos sąvoką kaip būtina sąlyga turi įeiti sisteminga minkštoji ir kietoji infrastruktūra bei jos nuolatinis palaikymas. Humanitarinių mokslų infrastruktūra aprėpia platų diapazoną įrankių – pradedant nuo laboratorijų (ir humanitarams jų reikia), bibliotekų (jos dažnai itin skurdžiai sukomplektuotos humanitarinių mokslų srityse), duomenų bazių (labai apleistos) iki priėjimo prie tarptautinių mokslinių duomenų bazių, mokslinių vizitų ir pan. 90


P R A K T I N Ė S R E KO M E N DAC I J O S

Dabartinis formalus tarptautiškumo reikalavimas skatina tarptautinės akademinės veiklos infliaciją.

R E KO M E N D U OT I N A : - pripažinti humanitarinių mokslų infrastruktūros (bibliotekų, laboratorijų, duomenų bazių) reikšmę ir nuosekliai ją stiprinti; - sparčiau ir sistemingiau vykdyti archyvų skaitmeninimą, aprėpiant taip pat ir sovietinį laikotarpį; - įveikti atsilikimą atvirojo mokslo ir atviros prieigos duomenų skelbimo srityje – keičiant tarp humanitarinių mokslų atstovų vyraujantį uždarumo mentalitetą, neleidžiantį sukauptų duomenų perkelti į atvirą prieigą ir taip paskatinti metodologijų įvairovę, išplėsti tyrėjų bendruomenę; - moksliniai darbai, sukurti už biudžeto lėšas, 10 metų praėjus nuo jų publikacijos turėtų atsirasti internete atvira prieiga, įrašant tai į mokslo projektų valstybinio finansavimo sąlygas; - skatinti humanitarinių mokslų veiklą vykdančių akademinių institucijų – institutų ir universitetų – minkštąją integraciją per bendrus tyrimus, renginius ir ilgalaikes bendras programas; - muziejai, bibliotekos turi būti suvokti ir įteisinti kaip mokslo tyrimo centrai, kurių ekspertizės nepriklausomumą saugotų humanitariniams mokslams būdingas autonomiškumas.

4. TARPTAUTIŠKUMAS IR VERTINIMAS Dabartinis formalus tarptautiškumo reikalavimas skatina tarptautinės akademinės veiklos infliaciją – neproporcingą persiorientavimą į dažniausiai vidutiniškos kokybės nominaliai „tarptautinės” mokslinės produkcijos mechanišką gaminimą. Nuo to nukenčia veikla, nukreipta į Lietuvos akademinę terpę ir skatinanti Lietuvos akademinės bendruomenės plėtrą (recenzijos, vertimai, darbas su jaunais mokslininkais ir pan.), kuri šiuo metu instituciškai nėra vertinama. Iš tiksliųjų mokslų perimtas implicitinis reikalavimas tarptautinę mokslinę veiklą suprasti pirmiausia kaip sklaidą bei publikacijas anglų kalba. Viena vertus, nebūtinai anglų kalba turėtų būti tarptautiškumo matas – kitos kalbos 91


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

Tarptautiškumo reikalavimą būtina permąstyti atsižvelgiant į tas vertybes, kurias tarptautiškumo kriterijus turi skiepyti bei skatinti, ir jų taikymo humanitariniams mokslams specifiką. irgi užtikrina tarptautiškumą, jeigu jos dėka mokslininkas patenka į tarptautinę tos mokslo srities aukšto lygio akademinę bendruomenę. Antra vertus, vienos kalbos reikalavimas neturėtų užgožti daugiakalbiškumo reiškinio ir jo esminės sąsajos su humanitarinių mokslų prigimtimi. Kitaip negu tikslieji, humanitariniai mokslai yra fundamentaliai susiję su ta kalba ir kultūra, kurioje yra praktikuojami. Tarptautiškumo reikalavimą būtina permąstyti atsižvelgiant į tas vertybes, kurias tarptautiškumo kriterijus turi skiepyti bei skatinti, ir jų taikymo humanitariniams mokslams specifiką. Taigi tarptautiškumo reikalavimą galima analizuoti kaip sąveiką tarp dviejų humanitarinių mokslų veiklos ašių: (a) dalyvavimo pasauliniame diskurse, bendrame civilizaciniame prasmės kūrimo procese ir (b) konkrečios, lokalios, unikalios medžiagos tyrinėjimo, jos specifikai pritaikytų mokslinių metodų ir mokslinės kalbos kūrimo. R E KO M E N D U OT I N A : - apibrėžti tarptautiškumo sampratą, siejamą su humanitariniais mokslais, atsisakant formalių tarptautiškumo kriterijų ir orientuojantis į tarptautinio lygio kokybę, ją vertinant kitais nei formalūs kriterijais; - skirtingoms humanitarinių mokslų kryptims tarptautiškumo reikalavimai turėtų būti lankstūs ir taikomi skirtingai, atsižvelgiant į krypties pobūdį; - visais atžvilgiais vengti humanitarinių mokslų vertinimo formalizavimo, sutelkiant pastangas kokybiniam vertinimui, į jį įtraukiant akademinę bendruomenę; - remti Lietuvos tyrėjų kokybišką publikavimą užsienio kalbomis.

5. HUMANITARINIŲ MOKSLŲ INSTITUCIJOS Įtvirtinant mokslininkų bendruomenių vaidmenį mokslo politikos kūrime ir savivaldoje, svarbu tam pritaikyti ir esamas institucijas, atitinkamai peržiūrėti jų veikimo pobūdį ir galias. 92


P R A K T I N Ė S R E KO M E N DAC I J O S

R E KO M E N D U OT I N A : - paprastinti administracines procedūras – pernelyg sudėtingos ir nelanksčios administracinės procedūros lemia administracijos vaidmens stiprėjimą. Tai užkirstų kelią situacijai, kuomet administracinis aparatas užvaldo netgi tokias institucijas, kurios turėtų atstovauti mokslininkų savivaldai; - atidavus daugiau galių akademinei bendruomenei, turi būti įtvirtintas teisingas atstovavimo balansas, išvengiant vienos kurios institucijos akademinės bendruomenės „monopolinės“ įtakos vertinime; - stiprinti Lietuvos Mokslo tarybos ekspertinę ir arbitražinę funkciją humanitarinių mokslų srityje, kai LMT pataria ir teikia rekomendacijas Seimui klausimais, liečiančiais mokslo politiką ar reikalaujančiais mokslinės akademinės kompetencijos.

6. LITUANISTIKA IR HUMANITARIKA Siekiant užtikrinti akademinius kokybės standartus, šalia lituanistikos kaip valstybės prioritetinio tyrimų lauko reikėtų skatinti bendrą nelituanistinės humanitarikos raidą. Aukštos kokybės lituanistikos raida neįmanoma be aukšto lygio bendrųjų humanitarinių mokslų. Bendrieji, nelituanistiniai humanitariniai mokslai turi būti remiami tiek kaip valstybės savigarbos ir civilizacinės brandos liudijimas, tiek kaip tolesnės kultūrinės civilizacinės raidos katalizatorius. R E KO M E N D U OT I N A : - nelituanistiniai humanitariniai mokslai turi būti skatinami kaip atliekantys svarbią taikomąją veiklą – nuo pasaulinių kultūros vertybių perkėlimo ir įkontekstinimo (pavyzdžiui, per vertimus, komentarus, kritines studijas) iki lietuvių kultūros įkontekstinimo ir reinterpretacijos pasaulinės kultūros kontekste.

7. HUMANITARINIŲ MOKSLŲ AMBICIJA IR AKTYVESNIS VAIDMUO Humanitariniams mokslams reikia bendros ambicijos – ir pateikti visuomenei aukšto lygio mokslą, ir įgyvendinti tikrą, prasmingą tarptautiškumą, ir pasitikti kintančio pasaulio iššūkius. Ta ambicija turėtų būti ne reaktyvi, gynybinė, bet proaktyvi, pagrįsta konstruktyviais pasiūlymais visuomenei, valstybei ir patiems humanitariniams mokslams.

93


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

R E KO M E N D U OT I N A : - suformuluoti humanitarinių mokslų kaip sveikos, gyvybingos, funkcionuojančios ekosistemos viziją. Tam siūlome akademinei bendruomenei svarstyti siekiamą kiekvieno iš humanitarinių mokslų būklę, iššūkius ir potencialą, drauge įvertinant atotrūkį tarp esamos ir pageidautinos padėties. Siekti susitarimo dėl humanitarinių mokslų vizijos ir pažangos vertinimo; - organizuoti struktūruotą diskusiją humanitarinių mokslų politikos Lietuvoje atnaujinimui. Diskusija turi vesti prie konkrečių siūlymų, ką keisti humanitarinių mokslų politikoje; - įvertinti kultūros įnašą į Lietuvos ekonomiką, detaliai išanalizuojant kiekvieno ekonominės veiklos sektoriaus kultūrinio komponento svorį vertės kūrimo grandinėje; - kurti užduotis humanitarinių mokslų tyrimams vykdyti atsižvelgiant į šiuolaikinio pasaulio iššūkius, kaip antai: naujos etinės paradigmos kūrimas; Vakarų kūrybiškumo kultūros prielaidų analizė; nauja istorinės raidos ir santykio su technologijomis paradigma, kuri pakeistų nereflektuoto progreso paradigmą; žmogaus savasties ir tikrovės apsauga technologinių iššūkių akivaizdoje; nauja tautinės valstybės įprasminimo pastanga; demokratijos programa; galiausiai, naujo humanizmo XXI amžiui vizija.

8. HUMANITARINIAI MOKSLAI MOKYKLOJE Būtina suvienodinti humanitarinių mokslų sampratą mokykloje su akademine humanitarinių mokslų samprata, kadangi dabar mokykloje dėstomas vienintelis humanitarinis dalykas – lietuvių kalba ir literatūra, – o visos kitos humanitarinės disciplinos nepagrįstai ir nekritiškai traktuojamos kaip socialinių mokslų dalis. R E KO M E N D U OT I N A : - sinchronizuoti humanitarinių disciplinų dėstymą, kad jis perteiktų nuoseklų ir rišlų civilizacinės raidos paveikslą; - moksliškai pagrįstą dėstymą apie žodinio ir tradicinio liaudies meno formas priskirti atitinkamoms humanitarinėms disciplinoms (lietuvių literatūrai, dailės ir muzikos istorijai), o etnografiją praktikuoti užklasinės veiklos erdvėje; - atsisakyti literatūros vertinimo ideologizacijos, kuri literatūros kanonui priklausančius kūrinius traktuoja kaip nekvestionuojamai vertingus; toks ideologizuotas literatūros vertinimas žlugdo ir kritinio mąstymo, ir kūry94


P R A K T I N Ė S R E KO M E N DAC I J O S

biškumo ugdymą; - išplėsti lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų rengimo programą, įtraukiant daugiau pasaulio literatūros turinio ir tarptautinių kultūros reiškinių analizės; - panaikinti uždarą ir potencialiai korupcinį ugdymo programų sudarymo-vadovėlių rašymo-kvalifikacijos tobulinimo ratą; - įvesti didesnę baigiamojo lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino temų įvairovę, grąžinti visiškai laisvas temas, kurias rašant būtų galima remis ne vien literatūra, bet ir bendruoju išsilavinimu; - lietuvių kalbos ir literatūros dėstymą praplėsti praktinių žanrų (kaip kad kūrybinis rašymas, recenzijos, kursinis darbas, esė) įvaldymu.

9. HUMANITARINIAI MOKSLAI IR KULTŪROS POLITIKA Politiniais sprendimais reikia suformuoti abipusiai įtraukiantį santykį tarp humanitarinių mokslų ir kultūros praktikos. R E KO M E N D U OT I N A : - aiškiai apibrėžti humanitarinių mokslų tyrimų lauką, kad jis apimtų visus kultūros reiškinius. Pripažinti humanitarinius mokslus teisės aktuose ir kituose dokumentuose. Išplėsti humanitarinių mokslų tyrimų objekto aprašymą, kad jis aprėptų paveldą ir plačiąja prasme suvoktą kultūrą; - mažinti atotrūkį tarp menų ir humanitarinių mokslų, kurį užprogramuoja jų klasifikacinis ir institucinis atskyrimas. Mokslo sričių ir krypčių klasifikacijoje sudaryti galimybes, kad nebūtų kliūčių rastis glaudesniam ryšiui tarp humanitarinių mokslų ir menų; - pripažinti humanitarinių mokslų teikiamus ekspertinius gebėjimus kultūros laukui; - kad kultūros laukas be humanitarinių mokslų autonominio ekspertinio indėlio neliktų ideologinių naratyvų kovos lauku, Mokslo ir studijų įstatyme bei kituose planuojamuose įstatymuose, liečiančiuose atminties ar paveldo politiką, griežčiau atsieti tai, kas gali būti vertinama kaip politinis užsakymas, nuo mokslinių tyrimų ir ekspertinėse institucijose (universitetuose, mokslinių tyrimų institutuose, Lietuvos Mokslo taryboje ir pan.) atliekamos ekspertizės.

95


L I E T UVO S H U M A N I TA R I N I Ų M O KS LŲ R AU D O N O J I K NYGA

Dizaineris ir maketuotojas – Jonas Vėgėlė

Spausdino UAB „Petro ofsetas“ Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius

Tiražas 600 egz.

Profile for Lietuvos humanitarinių mokslų Raudonoji knyga

Lietuvos humanitarinių mokslų Raudonoji knyga  

Lietuvos humanitarinių mokslų Raudonoji knyga – kolektyvinė Lietuvos humanitarinių mokslų padėties studija, apžvelgianti jų esamą padėtį, pr...

Lietuvos humanitarinių mokslų Raudonoji knyga  

Lietuvos humanitarinių mokslų Raudonoji knyga – kolektyvinė Lietuvos humanitarinių mokslų padėties studija, apžvelgianti jų esamą padėtį, pr...

Advertisement

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded