Page 1

GAJA Moterims Leidinys apie moteriškumo džiaugsmą, meilę žmogui ir gyvenimui

2012 Gruodis NR. 2

GAJA Moterims

1


Moteriai

Aš saule Tau pabūsiu Pabusiu ryto pasaka Skraistę tamsią nuimsiu Plaukus rudus pabučiuosiu Mėlynas akis įkvėpsiu Per lūpas banga nusirisiu Šypsena delnus atversiu Nuglostysiu žingsnius rasotus Daina Tau kelią apšviesiu Algis Teišerskis iš Kauno

Vyrai, čia gali būti jūsų eilėraštis! Siųskite mums gražius žodžius apie Moterį. E-paštas: gajamoterims@gmail.com

2

GAJA Moterims

Algio Teišerskio nuotr.


REDAKTORĖS ŽODIS

A

ntrasis, šventinis GAJOS numeris. Galėtume sakyti – antrasis, šventinis žingsnis. O visgi, kas suskaičiuos, kiek žingsnelių – ne tokių regimų – buvo žengta, idant šis, regimasis, taptų apreikštas? Skaičiai – sąlyginis dalykas. Jeigu jau skaičiuoti, tai tik... stebuklus. Man, kaip šio kūrinio dirigentei, visas kūrybos vyksmas rodosi stebuklingas. Stebuklinga tai, kad dar vasarą apie moterų leidinį svajojau viena, o ankstyvą rudenį jau radosi bendraminčių. Suprantančių, palaikančių, norinčių savo gėriu prisidėti. Kurti drauge. Stebuklinga, kad radosi ne tik rašytojų (kurios, beje, iki šiol nebūtinai manė galinčios rašyti), bet ir dizainerė Jurgita, nemokamai, ką ten – neįkainojamai gražiai apipavidalinanti mūsų idėjas ir suteikianti joms vientiso leidinio formą. Stebuklinga, kad vis randasi naujų rašančių moterų, ir skiltys užsipildo natūraliai, be išankstinio plano. Stebuklinga, kad ateina reikiami žmonės reikiamu metu (čia apie kiekvieną, kuri kreipiasi norėdama kuo nors prisidėti). Stebuklinga, kad gavome kvietimą dalyvauti 2013 m. Vilniaus knygų mugėje, taigi – ir galimybę pristatyti mėnraščio numerius esamoms ir būsimoms skaitytojoms (-ams). Stebuklinga, kad kvietimą priėmėme, nors dar nežinome, iš kur rasis pinigų leidiniui atspausdinti, bet esu tikra – rasis! Aš dar nebaigiau! Stebuklai čia niekada nesibaigia, jų tik daugėja, ir mes su meile dalinamės jais su Jumis. O jei panorėsite tapti šio stebuklo dalimi, esate visada laukiama. Skaitykite, semkitės įkvėpimo, dalinkitės žinia su draugėmis, o sava patirtimi – su mumis ir mūsų skaitytojomis. Visoms ir visiems dalyvaujantiems šioje stebuklų aibėje nuoširdus AČIŪ. Tebūna jis stebuklingas, tepalyti Jus ir Jūsų šeimas išsipildymo palaima.

Moterie! ...

Tu – perlas Viešpaties karūnoj. Tu – žiedas vasaros kupos. Tu – veidas amžinybės ir jos kūnas. Tu – vardas išminties šventos. Esi visur per amžius Tauri, tyra, pilna skaistumo. Gyvybė teka upėmis srauniom Švelniu, meilingu ir minkštu tavuoju kūnu. Tavo kūnas kaip medis, Tu – Žemės dukra. Tavo vaisiai – pilnatvė, Tavo žiedas – kūrybos aistra. Versmė tavoji – sielos jūra Be dugno, be krantų. Ar pameni, Mieloji – Juk visata – tai Tu! Tu – akys visatos. Tu – spindesys žvaigždės. Tu – aukštas paukščių takas, Tu – rojaus obelis Ir taurė žmogiškosios paskirties. Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė

Neringa

GAJA Moterims

3


GAJA Moterims

Visos tautos mėnraštis © Asociacijos GAJA Moterims leidinys Visos teisės saugomos. Rašiniai ir nuotraukos bei iliustracijos yra jų autorių bei mėnraščio nuosavybė. Norėdami publikuoti ar kaip nors kitaip panaudoti mėnraštyje esančią medžiagą, susisiekite su redakcija. Redakcija | Kūrybinė Grupė Inesa Bagdzevičiūtė-Užtupienė Jurgita Barkauskaitė Rūta Bielevičienė Lina Bliūdžienė Sigita Degimaitė Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė Sondra Saikevičiūtė Sigita Stanaitytė Šio numerio autoriai: Algis Teišerskis/Eilės Moteriai, Sondra Saikevičiūtė/Deivės pasaulis, Rasa Andrikienė/Moteris ir vyras, Lina Bliūdžienė/Malda, Milda Čepinskienė/Gimtis, Jurgita Veličkienė/Atsisveikinimas, Inesa Bagdzevičiūtė-Užtupienė/Augame laimingi, Linga Švanienė/Psichoterapeutė pataria, Deima Steponavičiūtė/Myliu savo darbą, Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė/Mano knyga, Sigita Stanaitytė/Skanumai, Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė/Gamta gydo, Jurgita Barkauskaitė/Jaukūs namai, Eglė Kučinskienė/Lietuvos šventvietės, Rūta Bielevičienė/Rėdos ratu, Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė/Sielos kalba, Aušra Jagelavičienė/Penki sielos gyvenimai, Sesuo Jėzaus Rosita/Kūrybos versmė, Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė/Žvilgsnis, Jurgita Barkauskaitė/„Visatai“. Tekstus spaudai parengė Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė Korektorė Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė Viršelių dizainerė Jurgita Barkauskaitė Priekinio viršelio iliustracijos autorė Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė. „Žemės pasveikinimas“ iš ciklo „Tautos pabudimo piešiniai“ Galinio viršelio autorė Sigita Degimaitė Maketavo Jurgita Barkauskaitė Spausdino spaustuvė ARTREMA Asociacija GAJA Moterims Asociaciją 2011 m. įsteigė trys bendramintės moterys. Asociacija sukurta tam, kad suburtų Lietuvos moteris kryptingai minčiai ir bendriems kūrybiniams projektams. Mūsų vizija: Laiminga moteris – laiminga tauta. Veiklos kryptys: ♥ Moteriškumo puoselėjimas ♥ Gimties kultūros ugdymas ♥ Darnios šeimos modelio kūrimas ♥ Tautinio sąmoningumo žadinimas Apie projektus ir mūsų veiklą skaitykite: www.facebook.com/gajamoterims www.menoversme.lt Rekvizitai: Asociacija GAJA Moterims R. Kalantos g. 173 a – 11, Kaunas, Lietuva Įmonės kodas: 302656077 Sąskaitos nr.: LT154010042502722526 LTL Bankas: DnB Tel.nr. +370 650 77972, e-paštas: gajamoterims@gmail.com

4

GAJA Moterims


DEIVĖS PASAULIS

Medžiai šnabžda

Algio Teišerskio nuotr.

Medžių energijos*:

Medis – tylus ir ištikimas draugas Kai buvau maža mergaitė, medžius mačiau kaip susikaupusius vienišus žmones, praradusius norą bendrauti mūsų kalba. Šventai tikėjau, kad medžiai girdi ir supranta žmonių kalbą, o tarpusavy bendrauja savąja. Suaugau, įsiklausiau, ir dabar medžiai mano gyvenime užima labai svarbią vietą. Mūsų žemiškasis pasaulis susideda iš akimirkų. Deivės pasaulis susideda iš tų akimirkų, kurios stiprina ryšį. Ryšį su savimi, būtimi, Kūrėju. Tam, kad Deivė spindėtų, jai reikalingos šviesą nešančios, kuriančios mintys. Kur jų semtis? Į ką kreiptis, kai energija ir šviesa ima blėsti? O gi į esantį šalia – medį. Į tylųjį karį, stovintį basomis, išskėstomis rankomis, ištisus metus laukiantį žmogaus. Prieik prie jo, uždėk delnus, ir pajausi dievišką energiją, sirpstančią jo syvuose. Prisiglausk visu kūnu ir sustok. Sustabdyk mintis ir kvėpuok su juo. Išvien. Netrukus pajausi, kaip tavo kūnas atsipalaiduoja, visos mintys ištirpsta, ir tavimi ima tekėti šventa – Tavo energija. Rodos, kartu galėtumėt kalnus nuversti. Jei įsiklausysi, išgirsi kalbą – bežodę, skirtą tik Tau. Medis šnabždėdamas primena Tau apie tavo spindesį, Dieviškumą. Apie tai, kas svarbiausia. Kiekviena turėtų atrasti ir pajausti savo energijai artimiausią medį. Gal tai bus baikščioji drebulė, baltasis gražuolis beržas, šluojantis žemę auksiniais karčiais, o gal iškilioji pušis. Stenkimės įsiklausyti į savo širdį ir išgirsti vieno ar kito medžio kvietimą dalintis. Deivės! Apglėbkime medžius, žemės ir dangaus lygintojus, leiskime jiems išgirsti mūsų širdis. Išklausykime jų paslaptis bei skleiskime jiems meilę. Juk viskas, ką skleidžiame, grįžta mums su kaupu. Godžiai kopinėkime medų žiemą ir vasarą, dieną ir naktį, tyloje ir triukšme. Tebūna medis tas karys, kuris nieko neprašomas saugo ir uždega šviesą mumyse, kai mums labiausiai to reikia. Tepadeda jis mums priartėti prie stebuklingo – Deivės pasaulio.

Ąžuolas Tvirtumo ir galios simbolis, vienas patikimiausių gyvybinės jėgos ir energijos šaltinių. Beržas Dažnai yra vadinamas gyvenimo medžiu. Tai neprastai geros energetikos medis. Jis pritraukia gerą energiją, ramina, suteikia jaukumo, saugo vaikus nuo blogos įtakos. Eglė Saugo nuo blogos energijos, jos aromatas teigiamai veikia susirgus kvėpavimo takų ligomis. Guoba Padeda atsikratyti susikaupusios neigiamos energijos, agresijos, išsivaduoti nuo staiga užpuolusių nesėkmių. Ieva Žadina kūrybinį potencialą, padeda ieškantiems romantikos, šviesių svajonių. Kaštonas Teikia vidinių jėgų ir stiprybės, skatina priimti teisingiausią sprendimą, atsigauti po sunkių gyvenimo etapų ir ligų. Kedras Saugo nuo blogio jėgų, harmonizuoja vidinį pasaulį, suteikia psichologinę ramybę, išvaduoja iš nerimo, naktinių košmarų. Klevas Šalina nervinę įtampą ir agresiją, skatina vidinę harmoniją, saugo nuo pykčio proveržių, ypač teigiamai veikia vaikus. Liepa Skatina aktyvumą, kūrybiškumą. Obelis Ypač žydinti – moteriškas medis, tad būtent moterims rekomenduojama semtis iš jo energijos, grožio ir sveikatos. Pušis Padeda siekiant savo tikslo ir trokštant nugalėti.

Sondra S. iš Kauno *www.horo.lt

GAJA Moterims

5


MOTERIS IR VYRAS

Kol mirtis išskirs? Bet mirtis nuo mūsų nepriklauso, o aš norėjau pavaizduoti vyro ir moters santykį, kuris priklauso nuo mūsų. „Until the ribbon breaks“. Pažodžiui išvertus – kol raištis/kaspinas nutrūks. O kaspinas – mūsų rankose, ir tik mūsų valia jis tvirtai mus sujungs arba virs skiriančia juosta... Dvi sielos, iki susitikimo buvusios atsakingos tik už save ir savo būvį, dabar yra sujungtos raudonu meilės kaspinu. Būtent – sujungtos, o ne susijungusios. Aš tikiu, kad vyrus ir moteris suveda kažkas iš aukščiau. Kažkieno valia sielos susitinka, bet jau tik nuo mūsų pačių priklauso, ar liksime kartu. Kad santykis būtų tvirtas, kaspiną privalo laikyti dvi skirtingų žmonių rankos. O kartais juk taip norisi nusispjauti ir paleisti... Daug lengviau būti atsakingai tik už save. Klausytis savęs. Žavėtis savimi. Tartis tik su savimi. Matyti tik save. Ir tai nėra blogai, tiesiog kaip ilgai vertinga matyti tik save? Leiskite paklausti: „Ar Jūs esate kovotoja, kuri stengiasi tvirtai laikyti savąjį kaspino galą ar ta, kuri, papūtus žvarbesniam vėjui, paleidžia kaspiną, kad paslėptų rankas kišenėse?“ „Ne likimas“,– sako, buvo... O kas yra likimas? Kaip jį pažinti? Turėtume pajusti. Bet juk kiekvienų santykių pradžioje jaučiame kažką ypatingo, dar neišgyvento. Ir kaip žinoti, kad tai ir yra TAI??? Įsiklausykime. Drąsiai pažvelkime į savo sielą ir į sielą, esančią kitame kaspino gale. Koks jausmas kyla viduje pagalvojus apie Tą žmogų: meilė, šiluma, baimė, pyktis, gailestis, tikėjimas, viltis, pagarba...? Žinau, kartais labai baisu išgirsti, ką sako širdis, bet, patikėkite, ji nemeluoja. Pažvelkite vidun – ne dėl vyro, vaikų, tėvų ar kažko kito. Dėl savęs. Dėl laimingos moters. Ar Tu neverta būti su tuo, kurio siela lygiai taip pat tvirtai laikys savąjį kaspino galą kaip ir Tu? Ar Tu nesugebi pakovoti pučiant šiauriniam vėjui? Ar Tu jau radai tą sielą, kuri verta kovos? Atsakymai, manau, jau suskambėjo Tavo širdyje, ir tik nuo Tavęs priklauso, ką su jais darysi. Paskui teisingą sprendimą visada ateina sielos ramybė. O kai sieloje ramu, šventės daug linksmesnės.

Until the ribbon breaks Rasa And. Al. dr. 50x100cm

Tad linksmų Jums švenčių, Rasa Andrikienė iš Kauno

Malda Noriu būti žmogumi, kuris yra tai, ką jaučia, Kuris tiki tuo, ką jaučia. Kuris tiki tuo, ką girdi, tiki tuo, ką mato, Nes visa tai daro širdimi. Tikiu tais, kuriuos sutinku, kurie sutinka mane. Tikiu vertybėmis – jos yra svarbiausios šiame pasaulyje. Tikiu jomis ir einu, tikiu, jog einu man skirtu keliu. Tikiu, kad myliu ir tikiu, kad myli mane. Tikiu, kad ateityje būsiu dar stipresnė, nes viskas manyje augs ir plėsis – dalinsiuos tuo su kitais. Tikiu savimi, kad sugebėsiu vėl mylėti kada nors taip pat stipriai. Tikiuosi, kad tai bus žmogus, esantis šalia manęs. Tikiu, kad praeitis pasitrauks, užleisdama vietą ateičiai. Tikiu tuo visa širdimi. Tikiu, kad skausmas atlėgs ir man nebesinorės mirti... Tikiu, kad pasauliui manęs reikia... Tikiu, kad man reikia pasaulio.... Lina B. iš Kauno

6

GAJA Moterims


GIMTIS

Mano gimdymo istorija Nuo paauglystės metų svajojau, kad atėjus tai Didžiajai akimirkai gimdymas praeis sklandžiai, greitai ir natūraliai, kaip numatė pati motina gamta. Atėjo diena, kai pagaliau nėštumo testas buvo teigiamas. Džiaugiausi ir bijojau patikėti, kad tikrai pagaliau laukiuosi.

Milda Čepinskienė iš Kauno

Nuotr. iš asmeninio albumo

Laukiau kito ryto – naujas nėštumo testas ir tos pačios dvi raudonos juostelės. Pagaliau būsiu Mama, tiksliau, jau esu mama, gal net kelis pastaruosius metus „ja buvau“, nes matydama mamas su mažaisiais vaikeliais tiesiog apsiverkdavau. Nėštumas praėjo sklandžiai, buvau kaip ant sparnų. Jokio pykinimo, jokių strijų ar nugaros skausmų. Gimdymui ruošėmės kartu su vyru – dalyvavome gyd. R. Šemetos kursuose. Labai patiko – net keturios dienos teorijos, praktikos bei dėmesio teisingų/pozityvių minčių formavimui, mitų išsklaidymui, baimių atsikratymui. Pasitelkę vizualizaciją kūrėme savo svajonių gimdymą. Svajonių gimdymo vizualizacija – procesas, kai minčių ir vaizdinių pagalba kuriamas toks gimdymas, apie kokį svajoji, būtinai įtraukiant emocinius išgyvenimus, kas trokštamam būsimam scenarijui padeda stipriau „įsispausti“ į pasąmonę. Mokėmės teisingo kvėpavimo, vyras – įvairių masažų. Labai norėjau gimdymo metu pasinaudoti vonia, ruošiausi vežtis savo muziką, žvakių jaukumui sukurti, net nusipirkau specialų gimdymo rūbelį. Kaip pridera, tikėjau, kad gimdysiu naktį. Turbūt taip ir

buvo, tik aš gimdymo veiklai prasidėjus saldžiai miegojau. Ryte atsikėliau, nusiprausiau ir pajaučiau, kad keliolikai sekundžių kažkas mane verčia sustoti ir kvėpuoti, „įeiti į save“. Pradėjau žvilgčioti į laikrodį – kartojasi maždaug kas penkias minutes. Sunerimau. Negi didžioji akimirka atėjo? Gimdyti tarėmės su Kauno Krikščioniškųjų gimdymo namų daktare Banga Kulikauskaite. Tad pasiskambinau jai ir pasakiau, kad atvažiuojame pasitikrinti, ar jau tikrai prasidėjo. Ateiname, Banga šypsodamasi sako, kad iš veido į gimdančią moterį dar nepanaši. Pamatavo ką reikia, sąrėmiai lyg ir yra. Pažiūrėjo gimdos kaklelį – atsidarymas 9 cm! Man šokas, kažkaip nenoriu dar gimdyti, planavau naktį, norėjau vonios, o kada panaudoti visas žinias ir praktinius patarimus, išmoktus Šemetos kursuose? Nėra kada, laikas tuoj stumti. Taip ir gimė sūnelis – 3,160 gramų angelėlis. Pagimdžiau vertikalioje padėtyje, sėdėdama ant specialios gimdymo kėdės su vyru užnugaryje. Svajonė gimdyti lengvai ir natūraliai išsipildė. Neseniai atšventėme pirmąjį Petro gimtadienį. Pagrindiniu maistu vis dar išlieka mamos pienas. Auga sveikas ir laimingas. Nebuvo nakties, kad neišmiegotume. Drąsiai kartu keliaujame. Teko užsinešti net į viršukalnę. Kaip juokauju – laukiam akcijų – pirksim sesutę, kad šeimoje augtų ne vienas, o bent jau pradžiai – du angelėliai!

Milda su sūneliu Petru GAJA Moterims

7


AUGAME LAIMINGI

Laimės paieškos kasdienybėje Kaip jautiesi, būdama mama? Sakoma, jog būti mama (tėčiu) yra džiaugsmas; motinystė – malonumas ir džiaugsmas. Neseniai perskaičiau vienos moters – mamos – mintį: ji sako nesuprantanti, kaip auginti vaiką gali būti sunku. O aš pasakysiu, kad puikiai suprantu kaip ir kodėl vaiką auginti gali būti sunku. Ir yra sunku. O jei tiksliau – tikrai nėra lengva. Bent jau man.

Koliažas Neringos J. Teišerskienės

Pabandysiu užduoti klausimą sau pačiai, kas būtent man kaip mamai yra sunkiausia. Mano pirmagimei dukrytei dabar yra metai ir keli mėnesiai, tad mano „mamiška“ patirtis kol kas tikrai nėra didelė. Kita vertus, sakoma, jog būtent pirmieji metai auginant vaiką yra sunkiausi. Tad kame gi tie sunkumai? Kai bandau juos apibendrinti, matau, jog bene labiausiai vargina visi tie darbai ir darbeliai, visi tie “reikia” – reikia padaryti tą, paskui tą, dabar tą... Valgio gaminimas, maitinimas, žindymas, tvarkymasis, vaiko aprengimas/nurengimas/perrengimas, sauskelnių keitimas, jų ir drabužių plovimas, lyginimas, vaiko higiena, indų plovimas, vaiko migdymas – darbų apstu. Dažnai atrodo, jog nieko daugiau neveikiu, tik „vaikštau” nuo vieno „reikia“ prie kito, ir jie beveik niekada nesibaigia. Tarp visų šitų dalykų, eilinė diena, žiū – ir praeina. O kur dar laikas sau, savo malonumams, pomėgiams, galų gale tam būtinam mamos poilsiui? Poilsiui laiko praktiškai Motinystės iššūkiai galiu skirti tik tuomet, kai vaikas miega (jei iš viso miega), ir tai, jei nemanau, kad kažką padaryti reikia labiau. O savo malonumus ir pomėgius prisiminti bei jais užsiimti šiek tiek Suvokiau, kad įpratus prie to skubėjimo iš tikrųjų sunku daugiau galimybių atsirado visai neseniai, kai dukrytė tapo atsipalaiduoti ir leisti sau pamiršti apie visus darbus ir šiek tiek savarankiškesnė – ėmė pati žaisti, ropinėti, tyrinėti darbelius, apie visus tuos „reikia“. Nes tų reikia tikriausiai aplinką ir pan. Tad nelabus visada. Visada surasi, ką dar bai ir keista, tik apmaudu ir galėtum padaryti, ko dar neatlikai, kažkiek pikta, kad aktyviems ir taip toliau. Tuomet prisimenu „Šį kartą tyčia nekalbėsiu apie tai, žaidimams ar ypatingam kitos mamos pasakytus žodžius, kiek džiaugsmų, laimės, stiprybės, vaiko lavinimui nebelieka... jog „Skubame ir bėgame tarsi pasitikėjimo ir malonumo iš tikrųjų jėgų. Pikta, kad didžiąją voverės rate“ (elementari, nieko teikia motinystė“ energijos dalį išeikvoju nestebinanti frazė), tačiau – (štai kažkokiems namų ruošos kur esmė) – „kuo greičiau bėgame, darbams, o ne aktyviam butuo greičiau ratas sukasi“. vimui ir bendravimui su vaiku. Be abejo, su vaiku bendrauGalbūt šį kartą tyčia nekalbėsiu apie tai, kiek džiaugsmų, ji, jį kažko mokai, žaidini, kalbiesi, kažką rodai tarp visų tų laimės, stiprybės, pasitikėjimo ir malonumo iš tikrųjų buities veiklų, tačiau norėtųsi daugiau... Reikėtų „antros teikia motinystė. Tik pasakysiu, jog net paskendus buities, manęs“ – vienos – buities darbams, o kitos – visam kitam... kasdienybės, rutinos ir miego trūkumo iššūkiuose, susilaukti Gal jau pavargote vien nuo skaitymo apie tuos darbus ir vaiko, būti mama, galimybė būti su savo vaiku, jį stebėti ir iššūkius? Gal manote, jog per daug dėmesio ar reikšmės juo džiaugtis, yra didelė laimė, dovana ir malonumas. tam skiriu? Gal kažką darau ne taip? Gali būti. Ir ką aš galėčiau padaryti, kad mamystė šiuo periodu man Kažkurią dieną, greičiausiai savaitgalį, leidome laiką trise būtų lengvesnė? Tikriausiai nepamiršti ir sugebėti kartas su dukrele ir vyru. Tiesiog buvome kartu, mėgavomės ir nuo karto – dažniau nei lig šiol – „išnirti” iš tos kasdienybės, džiaugėmės stebėdami savo vaiką. Ir štai pagavau save pažiūrėti bei įvertinti savo situaciją iš tolo, pakilti virš visų tų galvojant – aš sėdžiu, poilsiauju, bet ar nėra kažko, ką dar reikia ir pamatyti, kaip stipriai jie yra sureikšminami. reikėtų padaryti?...

8

GAJA Moterims


AUGAME LAIMINGI

www.theartofcontemplation.org

O galiausiai norėtųsi sau ir jums pasakyti: brangi Moterie, nesuklysk ir nenuvertink viso to, ką darai, nes visi darbai, kuriems atiduodi savo laiką ir energiją, nėra beverčiai, nereikalingi ar nereikšmingi – atlikdama juos, tu kuri namų jaukumą, švarą, aurą; rūpiniesi šeimos narių sveikata ir gyvybinės energijos palaikymu. Atlikdama darbus su meile, ja ir pripildai namų erdvę. Visada turėk tai omenyje, ir galbūt, atlikdama tą pačią veiklą, į ją žiūrėsi ir jausiesi joje visai kitaip! Inesa Bagdzevičiūtė-Užtupienė iš Panevėžio

Įžvelgti prasmę buities darbuose sunku, bet reikalinga

..... Psichoterapeutė pataria

Laiminga mama – laimingas ir vaikas Matau, kaip rūpestinga mamytė ne tik atlieka nesibaigiančius darbus, susijusius su vaikučio priežiūra, bet ir bando pakilti virš kasdienybės ir įžvelgti darbų rutinoje gilesnę prasmę. Ir tai jai pavyko! Inesa surado tai, kas ją skatina „išlipti“ iš namų tarnaitės vaidmens ir įkvepia tapti savo svarbų ir nepakartojamą gyvenimą gyvenančiu Žmogumi. Ji suvokė esanti namų jaukumo kūrėja ir puoselėtoja. Aukštesnio tikslo suvokimas leido įprasminti monotoniškus nesibaigiančio tvarkymosi veiksmus, ir taip juos atlikti darosi kur kas lengviau. Vaikui nuo gimimo iki pusantrų metų ypatingai svarbi vidinė mamos būsena. Vaikutis nemoka kalbėti, bet kitais jam įmanomais būdais nuolat „nuskaitinėja“ mamos nuotaikas. Jei mama rami, tai ir mažylis ramus. Jei mama kažko sunerimo, vaikutis išsigąsta. Juk jei didelė ir tvirta mama nervinasi, vadinasi, nutiko kažkas baisaus. Todėl būtina, kad mama kuo dažniau jaustųsi patenkinta savimi ir ją supančia aplinka. Ir netgi nėra labai reikšminga, kokiu būdu ji tai pasiekia. Gal ji tai padarys

įprasmindama kasdieninius darbus, kaip Inesa, gal maloniai pasišnekučiuodama su draugėmis internetiniuose tinkluose, o gal laisvas minutes skirs meditacijai, knygai paskaityti ar eilėraščiui parašyti. Svarbu, kad tie veiksmai teiktų jai laimės, pasitenkinimo pojūtį. Vaikui laiminga mama reikalinga tam, kad jis galėtų kiekviena ląstele priimti žinojimą, jog šis pasaulis – saugi vieta, kurioje nereikia kovoti dėl išgyvenimo, o galima tiesiog gyventi ir džiaugtis. Beje, šią nuostatą žmogus nešis per visą gyvenimą ir nuo to priklausys jo gyvenimo kokybė. Belieka palinkėti mamytėms rūpintis savimi, ieškoti to, kas jas įkvėptų, leistų pasijusti laimingomis, nes tai yra geriausia, ką jos gali duoti mažyliui jo žemiško gyvenimo aušroje. Sėkmės! Linga Švanienė iš Gedminų kaimo, Klaipėdos r.

GAJA Moterims

9


ATSISVEIKINIMAS

Algio Teišerskio nuotr.

Galia nuoširdžiai ištarti SUDIEV

„Sudiev“ ištarti sunku, bet įmanoma

Praėjusiame numeryje perskaičius atvirą ir jausmingą Inesos pasakojimą apie dukters Mėjos gimimą, iškilo savų vaikų gimimo prisiminimai. Tačiau šiandien norisi pasidalinti ir kitokia savo patirtimi – netekties ir atsisveikinimo istorija. Ši gyvenimo pusė taip pat neišvengiama. Tik labiau slepiama, nutylima ir skausmingesnė. Tačiau turinti savo prasmę ir užslėptas išminties pamokas. Jau greitai bus pusmetis, kai netekau Mamos – vienintelės, nepakeičiamos, išnešiojusios savyje ir pasitikusios šiame pasaulyje, pirmosios gyvenimo mokytojos. Ji palūžo ir pasitraukė iš gyvenimo. Liko neužbaigti emociniai santykiai, beprotiškai sujauktas jausmų pasaulis ir tylus veriantis skausmas. Kartais toks stiprus ir nevaldomas, kad, rodos, ims ir nušluos viską nuo paviršiaus. Daugybė stipriausių jausmų – nežinomybės baimė, panika dėl artimųjų, begalinis skausmas, vienišumas, pyktis, kaltė ir graužatis, nerimas, kad žmogaus gyvenimas trapus, o mirtis tokia reali ir tuo pačiu paslaptinga. Prisilietimas prie gyvenimo prasmės ir beprasmybės klausimų... Ir neišreikštas meilės jausmas. Prisimenu, pirmaisiais mėnesiais galvoje dažnai sukosi klausimas: „Ar pajėgsiu kada nors atleisti mamai?“. Juk paliktojo vaiko jausmai yra patys stipriausi ir mažiausiai pasiduodantys proto balsui, bandančiam surasti tokio mamos pasirinkimo priežastis ir pateisinimus. Draskantis ir veriantis susidūrimas su jausmu, kad nebuvai tiek svarbi, reikalinga mamai, iš kurios pirmiausia tikėjaisi besąlygiškos meilės, rūpesčio ir pavyzdžio rinktis gyvenimą. Kaip išgydyti šį sielos skausmą, kaip kančioje atrasti prasmę? Sveikimo receptų girdėjau visokiausių. Ieškodama stiprybės šaltinių klausiausi savo širdies ir intuicijos. Jais man tapo patys artimiausi žmonės, ypač vyras, malda, buvimas su savimi, psichoterapeutės pagalba, knygos. Keletą mėnesių intensyviai sukosi įvairių situacijų peržvalgos iš pastarųjų metų, vaikystės ir daugybė klausimų: „Ką galėjau

10

GAJA Moterims

padaryti kitaip?“, „Ko nepastebėjau?“, „Kodėl mama rinkosi tokį kelią, nesuteikdama galimybės jai padėti?“ Ir sapne patvinusi ir užliejusi upė simbolizavo besiveržiančias emocijas, nebesutelpančias savo įprastoje vagoje. Knygų ir psichoterapeutės pagalba ėmiau aiškiau suvokti atleidimą kaip procesą ir veiksmą. Juk atleisti nereiškia pamiršti, pateisinti ar toleruoti elgesį. Atleisti – tai nebeskaudinti savęs, nejausti apmaudo ir liautis tikėjus kitokia ar geresne praeitimi. Santykių užbaigimas žodžiu išreiškiant jausmus, atsiprašant ir atleidžiant yra pagrindinė šio proceso esmė. Per ašaras rašiau laiškus – visų pirma sau, savo vidinei mamai, atsiprašydama už įvairias situacijas. Taip geriau pažinau, supratau save ir savo elgesio pasirinkimo motyvus, išmokau išgirsti ir nuraminti vidinį kaltintoją, draskantį mano vidų. Ant popieriaus lapo išliejau ir sukauptą pyktį, nuoskaudas mamai, išjausdama jų gylį ir stiprumą. Ir tik tuomet po truputį pradėjau jausti palengvėjimą, užliejančius šiltus prisiminimus, įvairias primirštas mamos meilės išraiškas, dovanas, dėkingumą ir didžiulę meilę. Pajaučiau, kad, nepaisant visų drastiškų išgyvenimų, nesunaikinau savęs, o labiau pamilau save, išmokau geriau save suprasti ir į save įsiklausyti. Mamos mirtis man ne beprasmiška, jos išgyvenimas padovanojo brandžios meilės sau pažinimo ir vidinės stiprybės dovaną. Prisilietusi prie gyvenimo trapumo, laikinumo, iš naujo atradau savo unikalumą ir vertę, kūrybinius pradus ir daugiau laisvės būti savimi. Ačiū už viską, brangi Mama! Sudiev. Su meile, Jurgita V. iš Kauno


MYLIU SAVO DARBĄ

MANO ŠIRDIES

KELIAS

Kai manęs paprašė pasidalinti mintimis apie savo mėgiamą darbą, pradėjau galvoti apie laimę ir savo būsenas. Todėl pirmiausiai noriu paklausti: „Ar jūs esate laiminga?“

Kai atsidūriau savo kelyje, akyse dažnai pasirodydavo ašaros. Ašaros rasdavosi iš to širdyje netelpančio džiaugsmo, jog man leista daryti tai, ko laukiau visą savo gyvenimą. Mano širdies svajonė pradėjo pildytis, kai buvau dvidešimt penkerių. O juk nuo mažens žinojau, kad noriu užsiimti masažo terapija... „Sekite savo širdimi“, – dažnai girdime šiuos žodžius. Visgi nebūčiau išdrįsusi to padaryti, jei ne mano mama. Ji visada palaikė ir leido rinktis, nors ir matė, kad vis susigundau geresniu atlyginimu, garbe, prestižu ir bet kuo kitu, kas visuomenės suvokimu kelia

Nuotr. iš asmeninio albumo

Kad būtų lengviau atsakyti, bandau konkretinti klausimą: „Ar jūs laiminga dėl to, ką darote?“, turėdama mintyje jūsų veiklą, darbą. Įsivaizduokite – jei jums staiga liautųsi mokėti pinigus už tai, ką darote, ar ir toliau veiktumėte tą patį? Taip labai lengva pasitikrinti savo laimės ir vidinio pasitenkinimo lygį darbo atžvilgiu. Ar ne? Jei man kas būtų uždavęs šį klausimą Masažo terapeutė Deima laiminga prieš keletą metų, būčiau patikiatradusi savo kelią nusi, jog pirmai progai pasitaikius ieškočiausi kito, gerai apmokamo dartavo kaip žmogaus vertę. bo. Ir visai nebūčiau susimąsčiusi, kad darbo pakeitimas tik Tik dabar suvokiu, kad kuriantis žmogus, degantis vidiniu dėl pinigų neišsprendžia vidinės pilnatvės trūkumo. troškimu, mylintis savo darbą...tik toks žmogus, tik tokia Kalbant apie mane, esu palaimintas dangaus vaikas, Dievo moteris gali pakeisti save, o kartu ir ją supančią aplinką. Tik vedžiojamas už rankos jam dar nė nesuprantant, kur. Taip nutada esi gyva!!! Ar tikrai verta apsimetinėti ir daryti kažką tiko ir su dabartine mano veikla. Ją ilgai nešiojausi širdyje, dėl kažko nė nesusimąstant, kodėl bet tik atėjus tinkamam laikui ir tik ir kam visa tai? Manau, kiekvietuomet, kai buvau jai pasiruošusi, man nai iš mūsų norisi vidinės kokybės, buvo leista ja užsiimti. Iki tol nuolat „DARYTI TAI, KĄ MĖGSTI, bet įkvėpimą jos siekti dažniausiai tikrindavau savo laimės pojūtį. Viskas YRA LAISVĖ. pajaučiame tik tada, kai patiriame būdavo lyg ir gerai, bet viduje kirbėjo tikrąjį jos skonį. MĖGTI TAI, KĄ DARAI, nepatogus jausmas, jog einu ne savo Žiūrėdama iš perspektyvos, kai pašaukimo keliu. YRA LAIMĖ.“ praėjo jau keletas metų, kada esu Aš net neabejoju, jog kiekvienas tikrai sau atvira ir einu savo – ne žmogus nešiojasi savyje tikrąjį atsakymą, kieno kito, bet savo keliu, galiu kuo nori būti šiame gyvenime. Kiekviedrąsiai pasakyti: verta, net ir tada, kai labai sunku, net ir nam iš mūsų duota misija, ką turime padaryti žemėje. Kaip tada, kai esi viena prieš visus, net ir tada, kai fizinis kūnas ją atpažinti? Tai labai paprasta. Tereikia išgirsti savo vidinę pavargsta taip, jog nuo skausmo net saldu burnoje... Atsvajonę. Mumyse viskas jau yra įrašyta. Tereikia nusimesti likdama masažo terapiją išgyvenu didelę prasmę ir vidinę tingulio trupinius ir begales kitų pagundų ir pasidomėti: ramybę. Kiekvienam atėjusiam pas mane jaučiu be galo „Kas slypi mano viduje?“ didelį dėkingumo jausmą už tai, kad leidžia man prisiliesti Tikrai suprantu: veikdama ne tai, kas man skirta, darau prie jų sielos šventovės – kūno, ir kad pasitiki mano rankomis, didelį nusikaltimą prieš save pačią. O jei dar aiškiau – memano mintimis, mano prisilietimu. luoju pati sau. Meluodama sau, negerbiu savęs. O jei neVisada prisimenu mamos žodžius: „Galiausiai žmogus vis gerbiu savęs, tai kaip galiu gerbti kitus? Manau, sutiksite su tiek atsidurs savo kelyje; bėda ta, kad gali padaryti labai manimi, jog pagarba – neatsiejama kiekvieno sveiko sandidelį lanką, kuris kartais užtrunka visą gyvenimą.” Linkiu tykio su kitu asmeniu dalis. Didžiausias džiaugsmas gyvekiekvienai patirti tai, ką savo širdyje patiriu ir išgyvenu aš. nime yra santykiai, o ypač tie, kurie dovanoja bendrystę Linkiu atrasti savo tikrąjį pašaukimą, linkiu drąsos kurti ir ir galimybę būti visiškai atvira. Ar gali tokia būti su kitais, dar didesnės drąsos mylėti, nes tik tada tampi laiminga. kol nesi tokia su pačia savimi? Atsakymą žinau tiek aš, tiek jūs. Todėl noriu padrąsinti kiekvieną eiti savo keliu. Deima S. iš Vilniaus Ieškokite iki begalybės, kol atrasite tą vidinę neapsakomo skonio ramybę ir palaimą dėl to, kad gyvenate pagal savo pašaukimą.

GAJA Moterims

11


MANO KNYGA

Neringos J. Teišerskienės nuotr.

Pasimatymas su Salvadoru Dali

Neseniai atradau vieną keisčiausių knygų savo gyvenime – Salvadoro Dali dienoraštį. Kaip jis pateko į mano rankas? Dali originalus. Jis paskyrė man pasimatymą... sapne. Sapnavau, kad ateinu į saulėtą namą dideliais langais. Jie visi atlapoti – vasara. Mane pasitinka keturi žmonės – du vyrai ir dvi moterys. Susėdame kambaryje ir šnekučiuojamės. Aš atidžiau įsižiūriu į vieną juodbruvą vyriškį. Ir neištvėrusi pasakau: „Aš žinau, kad jūs – Salvadoras Dali.“ Jis šelmiškai nusišypso ir visai nesiruošia to pripažinti. Bet pabudusi iškart kai ką prisiminiau... Maždaug porą savaičių iki šio sapno lankiausi knygyne. Čia dovanojamų knygų lentynoje aptikau mažą knygelę intriguojančiu pavadinimu: Salvadoras Dali „Vieno genijaus dienoraštis“. Pavarčiau, pakraipiau galvą ir visgi paklausiau intuicijos – knygą pasiėmiau namo. O grįžusi padėjau tarp visų knygų – ateičiai. Tad nelabai nustebau sulaukusi tokio sapno. Labiau likau nustebinta to, ką perskaičiau ir supratau apie šį žmogų ir genijus apskritai. Visų pirma man kyla klausimas – kodėl kalbu apie Dali, kodėl jis būtent čia, mūsų mėnraštyje? Atsakymą randu, ir ne vieną. Manau, kad genijų nereikia stengtis suprasti. Užtat galima padaryti kai ką naudingesnio – ko nors iš jų pasimokyti. Pati pirmoji Dali pamoka – savivertės jausmas. Dali žavus. Dali keistas. Dali nepakartojamas. Ir – jis tai žino! Štai, pavyzdžiui, vienas iš daugybės jo savivertės perlų: „Dali kartojasi? Kartojasi ir jūra ir saulėlydis, ir aušra…” (S. Dali „Vieno genijaus dienoraštis“, p. 57) Apie savo dienoraštį jis rašo taip: „Ši knyga įrodys jums, jog kasdienis genijaus gyvenimas <...> iš esmės skiriasi nuo to, kas vyksta likusiajai žmonijos daliai.“ (p. 7-8) Ir tikrai įrodo! Taip iki galo ir nesupratau, ar jo keistumas įgimtas, ar įgytas nesiliaujančių įžūlių eksperimentų keliu. Nesunku, visai nesunku palaikyti jį bepročiu. Bet, kaip jis pats sako: „Vienintelis skirtumas tarp bepročio ir manęs yra tas, kad aš – ne visiškas beprotis!” (p. 10) Šis šūkis, prisipažįsta Dali, tapo viso jo gyvenimo leitmotyvu. Jei leistume sau tokį „leitmotyvą“, rūpestis „Ką apie mane pamanys?“ netektų prasmės. Taigi antroji Dali pamoka yra tokia: nesvarbu, ką apie tave pamanys. Įspūdinga tai, kad Dali ne vien svaičiojo, bet nuolat ir atkakliai siekė savo tikslo. O jo siekdamas sugebėjo šiuo vyksmu mėgautis. Juk jis tapo ne

12

GAJA Moterims

tik žymiu dailininku, bet ir turtingu bei populiariu žmogumi. Savo dienoraštyje jis rašo: „Visame pasaulyje žmonės tiesiog degte dega smalsumu, norėdami sužinoti, kokia gi paslaptis gaubia metodą, kuriuo man pavyko pasiekti šitokių laimėjimų ir pelnyti sau nepaprastą šlovę. O tokio metodo iš tiesų esama ir vadinasi jis „paranoidiniu kritiniu metodu“. Štai jau daugiau kaip trisdešimt metų, kai aš jį išradau ir labai sėkmingai naudoju <...>. Labai bendrais bruožais jį galima būtų apibūdinti kaip griežtą loginę pačių beprasmiškiausių ir jokio ryšio neturinčių fantazijų, kliedesių ir idėjų sistemizaciją, kurios tikslas – suteikti kūrybinę prasmę bet kokiai, nors ir pačiai nereikšmingiausiai pasąmoninei ar kosminei haliucinacijai bei genialiai idėjai. Šis metodas veiksmingas tik tuomet, jeigu tu turi dieviškosios kilmės variklį, glūdintį pačioje tavo esybėje; jei turi savyje gyvą branduolį – savąją Galą, o juk ji viena vienintelė visame pasaulyje.“ (p. 53). Ir štai prieiname pačią svarbiausią priežastį, dėl ko Dali atsidūrė mūsų mėnraščio puslapiuose. Jis turėjo mūzą – moterį, vardu Gala. Tokias mūzas turėjo visi ko nors pasiekę vyrai. Už kiekvieno didelio vyro stovi tokia pat didelė (savo išmintimi ir meile) moteris. Bet ne kiekvienas didis vyras yra pakankamai didis tai pripažinti. O Dali ne tik tai pripažino. Jis aistringai žavėjosi savo moterimi, ir ne be reikalo. Prancūzų autorių Robert ir Nicolas Descharnes knygoje apie Dali rašoma: „Su begaline kantrybe Gala vedė jį meilės ir žinojimo keliu <...>. Ji buvo dalistinės kosmogonijos įkvėpėja, modelis ir karalienė. Pačiam Dali ji buvo tikra moteris, moteris, reginti kiaurai sienas, nepajudinama, tvirta moteris. <...> Daugybę paveikslų jis pasirašydavo „Gala-Dali“; jis garbino ją eilėraščiuose ir skyrė jai visus savo rašinius. Iki pat savo gyvenimo galo Dali siekė įminti paslaptį tos, kuri nuo pat pradžių įgalino jį išsilaisvinti nuo išankstinių nusistatymų, abejonių ir neryžtingumo...“. Taigi trečioji Dali pamoka – įkvėpimo ieškoti meilėje, mylimame žmoguje. Man rodos, Dali paslaptis glūdi tame: Jis visur, kiekviename žingsnyje, geste, įkvėpime ir mirksnyje liko savimi – amžinu siur-realistu. Jo realybę priimti sunku, jei turite tam tikrus rėmus. Rėmus, kuriuose nėra vietos fantazijai ir spontaniškumui. Nei Dali, nei jo menas, nei mintys nebus jums suprantami. Genijų neįmanoma suprasti. Reikia jais džiaugtis! Tokios išvados priėjau susipažinusi su vieno genijaus – Salvadoro Dali – gyvenimu. Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė iš Kauno


SKANUMAI

Žiemos pradžia.

Metas, kai jau popiet pradeda temti, o dažnai ir dieną saulės nematyti, tad norisi nors tuputį saulės ir šilumos gauti su maistu. Tai metas, kai norisi kažko, kas sušildytų, pradžiugintų, nuotaiką pakeltų. Man žiema – tai ilgi vakarai su indiškos arbatos masala puodeliu bei imbieriniais sausainiais, tingios savaitgalio popietės, kai yra laiko ir noro išbandyti kokį naują receptą. Sušilti iš vidaus ir užkurti tą vidinę ugnį man labai padeda prieš keletą metų atrasti indiški prieskoniai, kurie, anot įvairių šaltinių, teigiamai veikia ne tik kūną ir savijautą, bet ir charakterį. Juos taip pamėgau, kad naudoju visur, kur tik sugalvoju, net kavą geriu su žiupsneliu kardamono ir cinamono! Taigi, šįkart du receptai – indiškas daržovių troškinys ir imbieriniai sausainiai. Sausainius, beje, gražiai supakavus galima dovanoti švenčių proga draugams bei artimiesiems!

Indiškas daržovių troškinys

Imbieriniai meduoliai

Ruošimo trukmė: 30 – 40 min.

Ruošimo trukmė: apie 2 val.

Reikės:

Reikės:

• Smulkiai kapoto svogūno 1 vnt. • Česnako skiltelės (pagal skonį) • Kubeliais pjaustytos morkos • Kalafioro (viso ar pusės) • 300 g kubeliais pjaustyto moliūgo • Kubeliais pjaustytos pastarnoko šaknies • Kubeliais pjaustytos cukinijos • Kelių nuluptų pomidorų • 3 šaukštai ghi sviesto arba aliejaus • Pusė a.š. juodgrūdės sėklų • Žiupsnelio: Kardamono Kalendros Maltų gvazdikėlių Juodųjų pipirų Kuminų Muškato riešuto Druskos • 300 – 400 g basmati ryžių • 700 – 800 ml vandens • Druskos (ryžiams) • Ciberžolės (ryžiams) • Indiškų garstyčių (ryžiams)

• 100 g natūralaus sviesto • 2 v. š. medaus • Stiklinės rudojo cukraus • 3 kiaušinių • 1 v.š. klevų sirupo • Žiupsnelio druskos • 2 a.š. malto imbiero • 2 a.š. malto cinamono • 0,5 a.š. malto kardamono • 0,5 a.š. maltų gvazdikėlių • 500 – 600 g kvietinių miltų • 0,5 a.š. kepimo miltelių

Į įkaitintą prikaistuvį su ghi arba aliejumi suberiame prieskonius ir pakepiname kol pakvips, tuomet beriame daržoves ir maišydami kepame apie 5 – 8 min. Užpilame vandeniu, pasūdome ir uždengiame. Troškiname ant vidutinės ugnies, kol daržovės pasidarys minkštos ir išgaruos vanduo. Pabarstome kapotomis petražolėmis. Naudoti galima bet kokias turimas daržoves arba rinktis pagal skonį. Ryžius nuplauname, 15 min. pamirkome ir paliekame nuvarvėti. Pakepiname ghi arba svieste apie minutę, kol kruopos pasidarys permatomos, užpilame verdančiu vandeniu, pamaišome, kad nesukristų į gumulus. Sumažiname ugnį ir verdame apie 15 – 20 min, kol ryžiai sugers visą vandenį, pasidarys minkšti ir purūs. Pagardiname žiupsneliu ciberžolės ir indiškų garstyčių sėklų.

Prikaistuvyje ant silpnos ugnies ištirpiname sviestą, supilame cukrų ir medų ir maišome, kol masė taps tolygi. Leidžiame atvėsti. Supilame atvėsusią masę į dubenį, įmušame ir įmaišome tris kiaušinius, klevų sirupą ir visus prieskonius (galima naudoti jau paruoštą mišinį meduoliams, jo būna parduotuvėse). Viską gerai išplakame. Miltus sumaišome su kepimo milteliais. Po truputį beriame miltus ir maišome, kol tešla taps vientisa. Galiausiai imame tešlą minkyti rankomis. Užminkę paklusnią tešlą, ją susukame į maistinę plėvelę ir padedame 30 min. į šaldytuvą. Įkaitiname orkaitę iki 180oC. Ištraukiame tešlą iš šaldytuvo ir kočiojame ant miltais pabarstyto paviršiaus. Išspaudžiame sausainius ir dedame į kepimo skardą, išklotą kepimo popieriumi. Sausainius kepame 15 minučių. Skanių ir kvapnių žiemos vakarų! Sigita S. iš Kauno

GAJA Moterims

13


GAMTA GYDO

Fotokoliažas Neringos J. Teišerskienės

Gintaras – Baltijos dovana pasauliui Apie gintarą kalbama daug, ypač istoriniu požiūriu. Gintaro karoliai ir kiti jo dirbiniai neatsiejami nuo senojo lietuvės moters įvaizdžio. Ar gali būti, kad šiandien pernelyg daiktiškai žvelgiame į šią gamtos dovaną ir apsiribojame ja tik puošmenų srityje? Gintaras – milijonų metų kūrinys, bylojantis apie kitokį pasaulį, todėl verta pažvelgti į jį nauju, gilesniu žvilgsniu. Kokia tai gamtos dovana žmogui – apie tai kalbame šiame straipsnyje.

Lobis iš Baltijos gelmių

Trijų kūrinys Gintaras yra bendras medžio, saulės ir vandens kūrinys. Baltijos jūros regione randamas gintaras (toliau tekste – Baltijos gintaras) susidaręs iš didelių pušų sakų, augusių maždaug prieš 50 milijonų metų. Kiekvienas šių sakų gabalėlis yra langas į dingusį pasaulį, kurio pėdsakus vienokiu ar kitokiu būdu galime jame aptikti. Dažnai gintare esti inkliuzų – pirmykščių vabzdžių ar augalų. Neretai gintaro gabalėlyje išvysime ir senosios atmosferos oro burbuliukų. Dargi gintare esti pirmapradžio vandens lašelių. Tai – regimos šio gamtos kūrinio dovanos. Ko negalime apčiuopti paprasta akimi ar prietaisais, galime pajusti. Ypatingą gintaro galią žmonės juto nuo senų laikų. Baltijos jūros regione gintarą rinko visos čia gyvenančios tautos. Jį naudojo ritualiniais tikslais. Yra žinoma, kad gintarą vertino senovės egiptiečiai, romėnai, graikai. Jį naudojo kaip laimės ir apsaugos talismaną, papuošalą, vaistą, ritualinę priemonę smilkymui. Ko gero, kiekvienas iš istorijos pamena Gintaro kelią, kuriuo šis akmuo buvo gabenamas iš mūsų protėvių gyvenamosios teritorijos į Romos imperiją, o iš ten – ir į kitus pasaulio kraštus.

Vertingoji gintaro rūgštis Baltijos gintaras yra unikalus savo sudėtimi, taigi ir savo savybėmis. Nors žemės rutulyje randama įvairių gintaro rūšių, tik Baltijos gintaras yra susidaręs iš spygliuočių sakų. Tuo tarpu kitose pasaulio šalyse (pavyzdžiui, Dominikoje, Meksikoje, Rusijoje, Japonijoje) randami gintarai yra susidarę iš lapuočių augalų syvų. Tobulėjantis mokslas įgalina bent šiek tiek numanyti, kuo

14

GAJA Moterims

Baltijos gintaras toks ypatingas. Jame yra labai vertingos gintaro rūgšties. Jonas Skonsmanas knygoje apie gintarą taip apibūdina gintaro rūgšties poveikį: „<...> gintaro rūgštis reguliuoja širdies ritmą, stimuliuoja nervų sistemą, tvarko ir stiprina imunitetą, kompensuoja kūno ir smegenų audiniuose prarastą energiją, sutvirtina sąmonę, nuramina stresinę būseną.“ (Jonas Skonsmanas „Baltijos gintaras sveikatai ir grožiui“, p. 20) Autorius taipogi teigia, kad gintaro rūgšties savo gyvybiniams poreikiams geba pasigaminti ne tik augalai, bet ir gyvūnai bei žmogus. Anot jo, gintaro rūgšties mokslininkai rado motinos piene.

Kaip gintarą prižiūrėti Daug kur pabrėžiama, kad gintaras yra labai imlus išoriniam poveikiui, tad jį verta atidžiai ir reguliariai prižiūrėti: valyti ir pakrauti. Kadangi gintaras susiformavo jūroje, jis valomas ir gaivinamas sūriame vandenyje. Vandenį reikėtų sūdyti jūros druska. Kaip valyti gintarą, turite pajausti patys. Čia dalinuosi savo pačios patarimais, kuriuos galima ir netgi patartina koreguoti pagal savo pajautą. Mirkymui galite naudoti stiklinį indą (stiklainį), paruošti druskos tirpalą (suberti pasirinktą druskos kiekį į vandenį), netgi jį užkalbėti (įvesti į vandenį tam tikrą programą), ir palikti jame gintarą nuo 1 iki 7 parų. Jeigu jaučiate, kad vandenį reikia pakeisti, taip ir padarykite. Pakraunamas akmuo tiesioginės saulės šviesoje. Saulėje gintarą laikyti bent keletą valandų (iki kelių parų – pagal pajautimą), geriau tai daryti natūralioje aplinkoje, kurioje dažnai lankotės (pvz. savo kieme, pajūryje per atostogas, sodyboje). Parinkite tokią vietą, kur būtų gera jį palikti ir lengva surasti.


GAMTA GYDO

Nuotrauka iš www.gemologyproject.com

Šie patarimai tinka tik grynam gintarui (paskiriems akmenėliams) arba jo papuošalams, kuriuose nėra metalo. Gintaro papuošalus, kuriems nepatartinas sąlytis su vandeniu, energetiškai išvalo smilkalų dūmai. Nešiokime gintarą, grožėkimės juo, laikykime savo namuose – tegul per šį magišką akmenį mums atsiveria tautos išmintis ir galybė. Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė iš Kauno

Šiam gintaro gabalėliui – apie 50 milijonų metų

Ar žinojote, kad... • Tik gintaras ir deimantas yra augalinės kilmės brangakmeniai. • Baltijos gintaras yra aukščiausios rūšies gintaras, nes iš visų pasaulio gintarų jis turi daugiausiai gintaro rūgšties. • Europos moterys tikėjo, kad gintaras padeda lengviau pagimdyti. • Senovės graikai pavadino gintarą elektronu, nes jis pasižymėjo ypatinga pritraukiamąja galia.1

Kodėl rinktis gintarą? Gintaras – natūralus adaptogenas (medžiaga, padedanti kūnui atlaikyti įvairaus pobūdžio stresinius dirgiklius). Laisvas elektronų judėjimas, kuriuo pasižymi gintaras, stiprina sveikatą bei asmenybės magnetizmą. Specialistai išskiria Baltijos gintarą kaip turintį žmogaus sveikatai reikalingiausias spalvas.2 Faktai apie gintarą paimti iš Jono Skonsmano knygos „Baltijos gintaras sveikatai ir grožiui“

1, 2

GAJA Moterims

15


JAUKŪS NAMAI

Kalėdiniai kūrybos džiaugsmai

J. Barkauskaitės nuotraukos

Prieš gražiausias žiemos šventes dažnuose namuose kaip niekad atgyja visa galybė kūrybos – kas gardžius patiekalus ruošia, kas namučius puošia, kas dovanas kuria, kas pačios gražiausios žaliaskarės namučiams dairosi, o kas jai šventinius papuošalus renka ar kuria... Prisipažinsiu, esu visų šių paminėtų kūrybinių darbų ir darbelių gerbėja. Tad šventinio stebuklo belaukiant, vos tik radusi progą, tekina lekiu jų kurti. Ypač pamėgau kurti žaisliukus svarbiausiam šio šventinio meto namų akcentui – Kalėdų eglutei. Tai jau tampa tradicija, jog kasmet vis ką nors sukuriu į jau turimą kolekciją. Taip pirktiniai žaisliukai nuo eglutės nejučia išnyko... O ir pats kūrybos procesas kaskart būna be galo malonus – tai ir savotiška meditacija, atsipalaidavimas, ir kūrybinis polėkis, ir džiaugsmas.

Pirminai piešinukai-eskizai, kurie...

... pasitelkus reikiamas priemones virsta mielais stebuklais Kviečiu ir jus išmėginti šį daugybę teigiamų emocijų teikiantį kūrybos procesą! Šįkart noriu jums parodyti, kaip pasidaryti vieną iš tokių žaisliukų – su kalėdiniu simboliu laikomo augalo, bugienio, motyvais. Beje, iš draugų, kuriems teko dovanoti šiuos papuošimus, girdėjau, jog juos labai mėgsta ir maži vaikučiai. Visiškai suprantama – tokie žaisliukai gi nedūžta, tad tėveliai mielai juos kabina ant pačių žemiausių žaliaskarės šakų bei leidžia vaikams jais mėgautis ir liesti nesibaiminant. Kuriant šiuos žaisliukus nereikėtų pamiršti, jog jūsų fantazija čia – svarbiausia. Nebūtinai viskas turi būti taip, kaip apibūdinsiu. Tebūnie tai tik įkvėpimas, bet ne kūrybinę fantaziją ribojanti instrukcija. Galima kurti įvairiausius dizainus, naudoti skirtingas medžiagėles bei siūlus, sagutes ir aplikacijas. Kurkite ir puoškite savo bei draugų namus rankų darbo grožiu, nes kiekviename, kad ir mažiausiame su gerais ketinimais įsiūtame, dygsnelyje apsigyvena meilė. Ar bereikia ieškoti didesnio grožio už tą, kuriame telpa tiek daug?

Jūsų nepakartojamam rankų darbo žaisliukui sukurti reikės:

• Visų pirma - entuziazmo bei šypsenos • Laiko (priklausomai nuo įgūdžių bei pasirinkto dizaino sudėtingumo, darbelis užtrunka apie 30 min – 2 val.) • Veltinio skiautelių (įvairių spalvų, bet Kalėdoms dažnai renkuosi raudoną, žalią, baltą; atraižų įsigyti galima rankdarbių arba audinių parduotuvėse; bet galima naudoti ir kitokias storesnes ir mažai yrančiais krašteliais medžiagėles, pvz. galima sukarpyti nebenešiojamą megztuką ir paversti jį kažkuo gražaus) • Siuvinėjimo siūlų (su jais siuvimas man pats maloniausias, bet galima naudoti ir paprastus siūlus) • Sagyčių, karoliukų ar kitų įvairių papuošimų, pagal fantaziją • Juostelės žaisliuko pakabinimui (apie 10 cm) • Kamšalo žaisliukui (gali būti sintetinis kamšalas, vata, smulkiai sukarpytos medžiagos skiautelės arba sukarpyti stori siūlai) • Adatos • Žirklių

16

GAJA Moterims


JAUKŪS NAMAI

Lai jūsų Kalėdinė eglutė šiuo šventiniu metu būna didinga, su meile išpuošta jaukių namų karalienė, nešanti šilumą bei tyrą džiaugsmą į jūsų širdis. 1.

Visų pirma, išsikerpame iš veltinio du pasirinkto dydžio apskritimus (šis – apie 7 cm skersmens) bei du žalius bugienio įkvėptus lapelius. Apytiksliai pasidėliojame dekoracijų/sagučių vietas. Tuomet abu žalius lapelius prisiuvame prie vieno iš apskritimų. Tai bus priekinė žaisliuko pusė.

2.

Taip pat prisiuvame ir sagutes-uogas. Siūlų spalva gali būti tiek kontrastinga, tiek priderinta prie sagyčių ar lapelių spalvos.

4.

Dar nebaigus siūti dviejų apskritimų kartu, per likusią ertmę į žaisliuko vidų prikemšame pasirinkto kamšalo. O jau tuomet abu apskritimus baigiame siūti iki galo.

3.

Tuomet imame antrąją apskritimo puselę ir ją dedame prie pirmosios. Besiūdamos jas kartu, žaisliuko viršuje įsiuvame perlenktą juostelę. Tai bus kilpelė, skirta pakabinimui.

5.

Žaisliuką jau galima kabinti ant eglutės! Tačiau šiame etape, jei norite, galite dekoruoti jo kraštelius. Man patinka prisiūti mažą karoliuką-barškutį bei taip suteikti žaisliukui dar daugiau Kalėdinio žaismingumo.

Ech, argi įkvėpimui atėjus gali pristigti fantazijos? Juk galima šiuos žaisliukus ne tik įvairiai dekoruoti, bet ir pakvėpinti lašeliu natūralaus apelsinų ar cinamono eterinio aliejaus! Tad lai jūsų namai švyti rankų darbo grožiu bei kvepia pačiais nuostabiausiais Kalėdiniais kvapais. Beje, jei kuriant iškilo klausimų ar minčių, būtinai man parašykite: jurgita0726@gmail.com Jurgita Barkauskaitė iš Vilniaus

GAJA Moterims

17


RĖDOS RATU

Atgimstančios Kūčių tradicijos Artėjant didžiosioms metų šventėms daugelį mūsų užgriūva darbų lavina. Norisi nuveikti tiek daug: užbaigti senus darbus, suplanuoti ir pradėti naujus. Susiruošti buityje, atšvęsti Kalėdas su bendradarbiais (keista naujų laikų skubos įtakota tradicija, ar ne?), supirkti ar patiems sukurti dovanas, išsiųsti laiškus toli išvykusiems. Įkvėpimo beieškant

Saulėgrįža Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė, al. dr. 60 x 70 cm Ten jos dar alsuoja gyvybe, esti kadienybės dalis. Atsakymas pradžiugino. Esą „Visi papročiai įprasti“ (Suprask – visiems žinomi ir nieko naujo čia nepasakysi. Ech, žinotumėt mielieji, koks čia, mieste „įprastas“ gyvenimas per šventes...). Tačiau gavau patarimą susipažinti su Elniu Devyniaragiu. O tai išties nuostabu.

Elnio Devyniaragio šventė „ELNIO DEVYNIARAGIO ŠVENTĖ” (gruodžio 21 d.) arba Žiemos saulėgrįžos pradžia. Pagal astronominį kalendorių žiemos solsticija (ilgiausia naktis ir trumpiausia diena) įvyks gruodžio 22-ąją – tuomet šiaurės ašigalis esti l a b i a u s i a i nukrypęs nuo saulės. Ikikrikščioniškais laikais mūsų protėviai turėjo savitas žiemos saulėgrįžos apeigas. Tas saulės stabtelėjimas horizonte būdavo švenčiamas keletą dienų. Kai kas iš prosenovinių apeigų išliko iki mūsų dienų kaip tradiciniai lietuviškų Kūčių ir Kalėdų papročiai. <...> Pasak senų sakmių, tuomet, kai baltas elnias išbėga iš miško, ateina Kalėdos. Elnias devyniaragis lietuvių pagonių tikėjime – mėnulio simbolis. Nuo priešpilnio mėnulio iki pilnaties – 9 paros, todėl jis vadinamas devyniaragiu. Elnias devyniaragis (mėnulis) vasarą eina žemai, tada trumpa naktis; žiemą jis eina aukštai, tada naktis ilga. Taigi žiemos saulėgrįža buvo švenčiama iki Kalėdų. Kai kuriose dainose elnias vaizduojamas ir kaip Saulės simbolis, atnešantis ant

18

GAJA Moterims

O širdis laukia artėjančio stebuklo. Imu knygas, šiurenu interneto puslapius ir skaitau apie mūsų papročius, ieškau senolių išminties, norėdama į savo ir artimųjų gyvenimą sugrąžinti gamtos ir žmogaus vienovės jausmą, iš kurio ir kyla mūsų noras poilsiauti ir dirbti, ilgėtis, prisiminti ir švęsti. Niūrus sovietmetis iš mūsų namų išgujo daug žinių, patirties, tradicijų. Tačiau mes galime jas po kruopelę susirinkti ir susigrąžinti. Neseniai parašiau laišką į kaimą, į Marcinkonis, kur gyvena žmonės, iki šiol puoselėjantys savo senelių gyvenimo būdo tradicijas. ragų saulę. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, saulėgrįžos šventė sutapatinta su Jėzaus Kristaus gimimu. <...> „Tamsa vis tirštėja, pasaulis smenga pragarmėn, kol didysis Rėdos ratas pasiekia žemiausiąjį tašką. Tai Kalėdos, didžiausio gamtos nusikalėjimo, nuovargio taškas, maros triumfo valanda. Būtent šitokioje būklėje pasaulį išvydo atėjęs kūdikėlis Jėzus – jo žemiausiame taške, duobėje. Bet Kalėdos – ir vilties pradžia. Prakartėlės jaukumoje glūdintis Pažadas įsuka Ratą aukštyn. Būtent Kūčių vakarą įvyksta didysis lūžis – aukštyn, į šviesą, į viltį.”1 Norisi papasakoti ir apie vieną archaišką tradiciją, kuri gaji mūsų namuose. Tai – kūčios, Kūčių vakarienės patiekalo, gaminimas.

Patiekalas „kūčia“ – vėl lietuvių namuose Pirmą sykį apie kūčią sužinojau perskaičiusi nediduką Kūčių ir Kalėdų valgių receptų žurnaliuką. Man jis pasirodė labai įdomus ir tinkamas tradiciniam Kūčių stalui. Artėjant šventėms dauguma ima niurzgėti, kad „ir vėl persivalgysim“... O juk švetės ne tik tam, kad prisikimštume pilvukus. Turėtų vietos likti dar ir šviesioms mintims, smagiam bendravimui su mielais žmonėmis, burtams ir žaidimams.


RĖDOS RATU Aušros Jagelavičienės nuotr.

Taigi, kūčios receptas nudžiugino paprastumu. Be to, šių dienų stalas kiekvieną dieną perpildytas gėrybių. Todėl per didžiąsias šventes, kurios trumpam „sustabdo“ laiką, galime kiek kitaip pažvelti į maisto ruošą, patiekalų pasirinkimą. Juk smagu ruoštis visiems drauge, o kai kuriuos patiekalus vetinti kaip simbolinę prasmę turinčius valgius. Junona Almonaitienė knygoje „Švenčių ratas“ rašo „<...> Valgyti būdavo pradedama nuo duonos, kurią visi, iš vieno kepalo dalydamiesi, tikėjo sustiprinsią šeimos sutelktumą, jos narių artumo, bendrumo jausmą. Vėliau, kai senieji papročiai susimaišė su krikščioniškaisiais, duoną šios vakarienės pradžioje pakeitė kalėdaičiai („plotkelės“). Senasis lietuvių Kūčių valgis taip pat yra įvairių šutintų grūdų mišinys, sulietas medumi pasaldintu vandeniu – miešimu. Jis irgi vadinamas kūčia. “ (p. 6)

Simbolinė kūčios patiekalo reikšmė Vydijos svetainėje kūčia taip pat minima kaip vienas svarbių šventės atibutų: „Kūčių naktį baigiasi senas ir prasideda naujas ciklas. Tai nepaprasta akimirka, kai žmogus tarsi pakimba tarp dangaus ir žemės, tarp gyvybės ir mirties, kuomet atsiveria visos galimybės. Iš čia – visi kalėdiniai ir naujametiniai burtai. Šią nepaprastą naktį žmogus pats yra lyg vanduo, virstantis vynu. Su nauja viltimi jis turi atnaujinti savo dvasią naujam prasidedančių metų ratui, kilimui aukštyn su saule į Šviesą. Vienas iš virsmo etapų yra senos formos daužymas. Po Kūčių stalo staltiese dedama šieno, šiaudų. Šiaudai žymi seną, jau atgyventą etapą. Apeiginiai šiaudai sutinkami visuose – i r ga mto s , i r š e i m o s – v i rs m u o s e . Senos formos naikinimą, o sykiu ir naujo gimimą – prisikėlimą, regime svarbiausiame Kūčių valgyje, taip vadinamoje kūčioje. Tai – įvairių šutintų grūdų mišinys – kviečiai, rugiai, žirniai, miežiai, kanapės. Ką gi reiškia grūdas, kokia jo simbolika? „Daigas dygdamas daigoja grūdą“. Grūde slypi dvi prieštaros – mirtis ir prisikėlimas. Tam, kad daigas išdygtų, grūdas turi mirti. Tai ta pati seno mirtis ir naujo gimimas.“2

Grūdas – mirties ir gyvybės simbolis Na, o mes namuose jau kasmet ruošiame štai tokią kūčią:

Produktai 1 stiklinė kviečių 0,5 l medaus Truputis cukraus (nebūtina) 500 g aguonų Džiovinti vaisiai: razinos, figos, ... (kokių tik turite ir norite) Riešutai: graikiniai, migdolai, ...

Paruošimas Kviečius nuplaunu ir pamerkiu nakčiai. Kitą dieną verdu kelis kartus keičiant vandenį, kol suminkštėja. Minkštus grūdus perkošiu per sietą. Aguonas nuplaunu, nuplikinu, 2 kartus permalu mėsmale (maišytuvu). Išmaišau su medumi, cukrumi, smulkintais džiovintais vaisiais bei riešutais. Patiekiant į stalą suberiu kviečius (per anksti išmaišyti su aguonų mase kietėja).

Šviesos, gerovės, meilės – Rūta B. iš Kauno http://www.vydija.lt/kalendorius/gruodis.htm www.vydija.lt

1 2

GAJA Moterims

19


LIETUVOS ŠVENTVIETĖS

Šatrija

Į Žarėnus miškais nuo Šiaulių Jei pro Luokę kada bekeliausi, Nepamiršk sustabdyti arklių Ir ten kalną užlipti aukščiausį... Atsikvėpęs giliai krūtine, Kai nuo kalno pažvelgsi aplinkui, Tai tik plunksna rašyt auksine Pavesta Lietuvos dailininkui!... Šatrija, tu senute meili, Per tiek amžių iš aukšto žiūrėjus! Daug, oi daug apsakyti gali Apie mūsų didžius pranokėjus. Maironis Nuo Šatrijos atsiveria Žemaitijos grožis

Ilgi tamsūs žiemos vakarai širdyje nejučia atgaivina prabėgusių dienų prisiminimus. Šilti vaikystės dienų patyrimai išplaukia paviršiun. Prisiminimų bangos veja viena kitą... Jurgitos Barkauskaitės nuotraukos

Mano vaikystės Šatrija

Šatrijos paslaptys

Prisimenu, kaip senelis, tikras gamtos ir kelionių mylėtojas, įsisodindavo mane, močiutę, tėtį, mamą ir visus, kas dar tilpdavo mašinon, ir kiekvieną vasarą veždavosi aplankyti Šatrijos. Važiuodavome iš Šiaulių, kur gyveno seneliai. Tokia buvo mūsų šeimos tradicija – bent kartą metuose užkopti ant Šatrijos kalno.

Lietuvos „kalnų karalienė” Šatrija – viena gražiausių Žemaitijos kalvų, apipinta padavimais, sena kaip ir visa Žemaičių žemė. Apie kalno pavadinimą pasakojama tokia legenda. Milžinas Alčis buvęs nepaprastai stiprus ir nuolat keliaudavęs. Jis daug žmonėms padėdavo, daug ir pikto darydavo – kaip jam būdavo tinkama. Išgriaudavo kaip šieno kupetas didžiausius miestus, didžiausius medžius su šaknimis išraudavo. Mėtydavo didžiulius akmenis, kuriais laivus triuškindavo, prie vieno kalno kovėsi su slibinu. Ten atrado to slibino sukrautus turtus.

Nežinojau vaikas būdamas nei šio piliakalnio istorijos, nei legendų, tačiau nuotaiką ir vietos šventumą jausdavau. Ryškiai pamenu, kaip kopdavome į statų kalną vos ne keturiomis. Nuo kalno viršūnės atsiverdavo kerintis vaizdas. Visi stengdavomės įžiūrėti senelio pirštu rodomus Medvėgalio, Girgždūtės, Moteraičio kalnus, Telšius, Luokę ir kitus miestelius. Akis pamalonindavo mėlyni lubinų laukai papėdėje. Senelis visad leisdavo ant kalno basomis palakstyti. Padus pamasažuodavome ir Motiną žemelę geriau pajausdavome. Laisvė tiesiog svaigino. Grįždavome pro kitą kalno pusę, kur šlaitai apaugę žydinčiomis pievomis. Braudavomės pro žoles iki juosmens. Šatrijos grožis kaskart atgaivindavo kūną ir sielą.

20

GAJA Moterims

Paskui jam patiko vieno pono duktė, vardu Jauterytė, už kurią jis tuos turtus ir atidavęs. Ta mergaitė buvo nepaprastai graži ir stipri, stipresnės už ją nebuvo visame krašte. Ji, paėmusi už ragų jautį, jį per galvą permesdavo. Tačiau šalia Alčio ji atrodė kaip vaikas. Alčis ją labai mylėjo, o ji šukuodavo jam plaukus ir barzdą šukomis, didumo sulig malūno sparnais. Kelionėse pati sėdėdavo jam ant pečių. Kai Alčis brisdavo per upes, vanduo jam iki kelių tesiekdavo. Mirus Jauterytei, Alčis labai jos gailėjęsis, palaidojo ją toje vietoje, kur šiandien stovi Šatrijos kalnas, o jos garbei supylė didžiulį kapą iš smėlio, kurį trimis nešimais iš pajūrio savo prijuostėje atsigabeno.1


LIETUVOS ŠVENTVIETĖS Šatrijos kalnas – išskirtinis gamtos paminklas Telšių rajoną reprezentuojančios Šatrijos aukštis nuo jūros lygio – 228 metrai. Nuo jos atsiveriantis reginys sustiprina Šatrijos kalno išskirtinumą iš visų Žemaitijos kalnų. Tokį išskirtinį vaizdą nulemia kalno padėtis takoskyrinio kalvyno atžvilgiu. Šatrijos kalnas yra šiauriniame kalvyno kampe, todėl aplinkui plytinti plynaukštė sustiprina aukščio įspūdį; rytuose driekiasi Užvenčio dubuma, šiaurėje plynaukštė pereina į Ventos lygumą, o vakaruose esanti Virvytės dubuma atitolina Viešvėnų kalvyną. Todėl vaizdas daugiau ne kaip kalvų, o kalnų. Kalnų vaizdą sustiprina daug aplink esančių šlaitų, primenančių alpines pieveles. Anksčiau kalnas buvo ariamas, dėl ko kalno šlaitai neapaugę, susidarė augalų grupės, daugiau būdingos kalnų stepėms. Nuo Šatrijos matai neaprėpiamai plačią ir šviesią kalvotą žemę – net plika akimi įžiūrimas už 35 km. stūksantis Medvėgalis, kiek arčiau esantys kiti Žemaitijos milžinai: Girgždūtė, Moteraitis, Sprūdė. Taip pat matyti Luokė, Viekšnaliai, Upyna, Gaulėnai, Užventis, baltumu šviečiantys Telšių katedros, buvusios Varnių kunigų seminarijos bokštai. Kalno apylinkės paskelbtos Šatrijos kraštovaizdžio draustiniu (plotas 813 ha), kurio tikslas – išsaugoti ir eksponuoti vieną unikaliausių bei raiškiausių Lietuvoje moreninių masyvų kraštovaizdį su ypatingos vertės archeologiniu kompleksu.

Senieji Šatrijos gyventojai ir žinyčia Piliakalnis – ne tik puiki apžvalgos aikštelė, bet ir vienas žymiausių archeologinių paminklų ne tik Žemaitijoje, bet ir Lietuvoje. Apie tai liudija gausūs archeologiniai radiniai: IXXII a. degintiniai kapai, laidojimo urnos, ašariniai puodeliai, dubeniuoti akmenys, gintaro ir stiklo papuošalai, akmens kirvukai. Archeologų manymu, kalvos viršuje stovėjusi medinė pilis, o pašlaitėje žmonės gyveno jau nuo II a. pr. Kr. Manoma čia buvus vieno svarbiausių senojo lietuvių tikėjimo centrų, sunaikintų įvedus Žemaitijoje krikščionybę. Yra net viena su pagoniška šventykla susijusi vardo kilmės teorija: šatros, kūgiai deginimui paruoštų šakų, galėjo būti kraunami ir deginami atliekant apeigas.

Šatrija lietuvių mene Šatrija įamžinta iškilių lietuvių dailininkų: A. Žmuidzinavičiaus, I. Bajoriūnaitės, L. Bičiūnaitės darbuose. Spėjama, jog net M. K. Čiurlionis savo „Piramidžių sonatą” tapė įkvėptas Šatrijos grožio. Jai savo posmus skyrė Maironis, K. Bradūnas, E. Mieželaitis, S. Anglickis, A. Bogdanas ir kiti poetai. Rašytoja M. Pečkauskaitė pasirinko Šatrijos Raganos slapyvardį.

Nuotr. iš www.baltai.lt

Amžinosios Ugnies atkūrimas ant Šatrijos kalno

Amžinosios Ugnies apeigos Prieš keliolika metų ant Šatrijos kalno atkurta protėvių Amžinoji Ugnis. Nuo tol čia atliekamos Ugnies apeigos. 1994 m. liepos 17 d. ant Šatrijos susirinkę Ringaudo dvaro dvariškiai bei Romuvos vaidilos uždegė Amžinąją Ugnį pagal žinomus senųjų laikų papročius. Nuo kalno Amžinoji Ugnis buvo pargabenta į Ryškėnus ir apsigyveno Ringaudo dvaro židinyje. Židinys patapo šventu Deivės Gabijos alku. Tikimasi, kad kada nors bus atstatyta Šatrijos kalno žinyčia, ir Šatrijos Ugnį bus galima grąžinti į jos namus. Iki tol Ringaudo dvaras su Šatrijos Ugnimi veiks kaip laikinoji žinyčia – durys atviros visiems, kas nori pagerbti Deivę Gabiją. Ugnis kasmet per Vidurvasarį, trečiąjį liepos mėnesio šeštadienį, nugabenama ant Šatrijos kalno. Vėl atliekama Ugnies apeiga. Daug žmonių atvyksta į šią šventę – žemaičiai, lietuviai, svečiai iš užsienio. Amžinosios Ugnies apeigoje dalyvaujantieji gali gauti palaiminimą, eiti baltų tikėjimo keliu, parsivežti į namus šventosios Ugnies. Tad kviečiu visus aplankyti dainių apdainuotą, dailininkų ištapytą, legendomis apipintą ir nuostabiu kraštovaizdžiu garsų Šatrijos kalną. Nors mūsų šeimyna važiuodavo ten vasarą, Šatrija lankoma visais metų laikais. Sniegu nuklotas kalnas tylią Kalėdinę naktį, manau, atskleistų ne vieną paslaptį. Gali būti, kad sutiktumėte ten raganą – stebuklingų galių turinčią miškų deivę. Ragana toli gražu nėra blogio įsikūnijimas. Tai deivė, valdanti gamtos stichijas ir lemianti žmonių sveikatą, o tuo pačiu – ir likimą; ji – žiniuonių, žolininkų ir gydytojų globėja. Visa reginti žiniuonė, sveikatos lėmėja tikrai nepaleis jūsų be stebuklingos dovanos.

Eglė Kučinskienė iš Kauno Straipsniui panaudoti šie šaltiniai: 1 www.pasakos.lt Faktai apie Šatrijos kraštovaizdį: www.varniuparkas.lt Informacija apie Amžinosios Ugnies atkūrimą: www.aukuras.lt GAJA Moterims

21


SIELOS KALBA

Simboliai sapnuose Tęsiame straipsnių ciklą apie sapnus. Sapnai – tikrosios mūsų Savasties atspindžiai. Jie lyg veidrodis, kuriame galime išvysti save po dalelę ir pamažu sudėlioti pilną vaizdą to, kas esame giliai neapreikštybėje. Kaip rašė Tagorė: „Kas esi, nematai, o ką matai – tai tavo šešėlis“ („Paklydę paukščiai“). Kviečiu pasidairyti po sapnų pasaulį ir atidžiau įsižiūrėti į tuos reginius, kuriuos kas naktį mums siunčia Visata, kuriuos kas naktį kartu su Būtimi audžiame.

Kosminė širdis Neringa J.Teišerskienė, al. dr 60 x 60 cm

Kolektyvinė pasąmonė

Individuali pasąmonė

Kalbant apie sapnų simbolius, neįmanoma nepaminėti Karlo Gustavo Jungo. Trumpai priminsiu, kas jis toks buvo ir ką svarbaus nuveikė sapnų srityje. K. G. Jungas – žmogus, gyvenęs 20 a. Šveicarijoje. Jis buvo psichiatras, filosofas, garsiojo Zigmundo Froido mokinys. Skirtingai nei mokytojas, kuris psichiką vertino per seksualumo prizmę, Jungas buvo gilesnės įžvalgos specialistas. Jis sukūrė atskirą psichologijos atšaką – analitinę psichologiją.

Kiekvienas žmogus yra susijęs su kolektyvine pasąmone per energoinformacinį lauką ir genetines struktūras. Kolektyvinė pasąmonė įtakoja kiekvieną žmogų. Tačiau kiekvienas žmogus turi ir unikalią pasąmoninę patirtį – individualią pasąmonę. Pasąmonė yra tokia psichikos dalis, kurioje kaupiama visa informacija apie žmogų nuo pat jo radimosi pradžios ir netgi apglėbianti jo patirtį toli į praeitį bei į ateitį – žmogus juk yra ir giminės narys, tad įgauna ir perduoda savo asmeninę patirtį kitiems giminės linijos atstovams. Žmogus – taip pat ir siela, kuriai laikas neegzistuoja. Individualios pasąmonės turinys priklauso nuo asmeninės žmogaus ir jo šeimos/giminės patirties.

Pagal ją skiriamos tokios pagrindinės žmogaus sudedamosios dalys: 1) sąmonė; 2) individuali pasąmonė; 3) kolektyvinė pasąmonė. Tyrinėdamas pasąmonę, Jungas atrado bendrus dėsningumus, būdingus visiems žmonėms nepriklausomai nuo to, kokio amžiaus, lyties, rasės ar kultūros atstovai jie bebūtų. Šių dėsningumų rinkinį jis pavadino kolektyvine pasąmone – minčių, pirmapradžių vaizdinių – archetipų plotme, kuri bendra visai žmonijai ir kurioje glūdi visa žmonijos atmintis nuo jos atsiradimo pradžios. Kolektyvinė pasąmonė nepriklauso nuo asmeninės žmogaus patirties ir žmoguje veikia bei reiškiasi per sapnus, vizijas, religinius potyrius, meno kūrinius, pasakas, mitus.

22

GAJA Moterims

Pavyzdžiui, jei vaikystėje skendote, vanduo jums siesis su mirtimi; tuo tarpu šios patirties neturintis žmogus, puikiai įvaldęs plaukimą, vandenį sies su atsipalaidavimu, malonumu, laisve. Kuo čia dėta giminė? Dažnai būna taip, kad mūsų baimės ar kiti ribotumai nėra konkrečiai mūsų – galime jas perimti iš tėvų, brolių, seserų, senelių ir kitų giminaičių (minėtu vandens atveju, jūs, pavyzdžiui, galite perimti vandens baimę iš savo motinos, kuri nuolat dėl jūsų bijodavo, kad nuskęsite). Kodėl tai įmanoma?


SIELOS KALBA Šeima, giminė yra vientisa struktūra, kurios visi nariai pasąmoningai susiję ir jaučia vienas kitą. Tuo tarpu pasąmonėje slypintys „kompleksai“ yra galingos emocinės įkrovos patirtys, itin koncentruota energija ir informacija. Tai, kas koncentruota ir slopinama (kol žmogus nepradeda gilintis į save, gyvena pasąmoningai ir yra pavaldus pasąmoninei informacijai) savo ruožtu ieško būdų ir kelių prasigauti, išsilaisvinti. Kaip užtvenktos upės vanduo – jis vis tiek randa, kur prasiveržti. Taigi, pasąmonės nuneigti mes negalime, galime tik sąmoningai jos vengti; tokiu atveju tik dar labiau pasiduodame jos įtakai. Tai nėra neteisinga; pasąmonė – viena iš žmogaus dalių, ji yra tarsi jūra ar kalnas, o sąmonė tėra sala arba kalno viršūnė. Pasąmonė yra žmogaus ir žmonijos pagrindas, ant kurio remiasi ir auga sąmonė, kol galiausiai sąmonė susilieja su pasąmone, ir gyvenimo centru tampa tai, kas pasąmoningai visada juo ir buvo – mūsų Savastis.

Sąmonė Sąmonę sudaro dabartinės mūsų mintys ir jausmai, dabartyje iškylantys prisiminimai. Jos centras yra ego. Ego atsako už mūsų asmenybės vientisumą, reguliuoja į mūsų sąmonę patenkančios informacijos srautą, atrenka, kas į ją gali patekti, o kas ne. Tai priklauso nuo mūsų vertybių ir pasaulio suvokimo. Būtent todėl sakoma, kad viskas priklauso nuo požiūrio. Žmogus vystosi tokia kryptimi: vaikystėje ir paauglystėje stiprinamas jo ego; žmogui bręstant, ima reikštis jo Savastis – tikrasis esybės centras; čia žmogus patiria prieštarą ir priklausomai nuo to, kaip elgiasi, patiria krizę (jei ego atkakliai priešinasi savasties informacijai ir ją atmetinėja) arba darnų susiliejimo vyksmą (jei sąmoningai suvokia Savastį kaip visos savo būties pagrindą ir leidžia jai įsitvirtinti sąmonėje); branda ateina tada, kai žmogus suvokia save kaip amžiną nedalomą dvasinę būtybę, turinčią kūną, protą ir sielą ir galinčią veikti įvairiais būties lygmenimis.

Kam reikalingi simboliai Po tokios „įžangos“ galime pereiti prie simbolių temos. Kas gi yra tie simboliai? Iš kur jie randasi? Kam jie reikalingi? Simboliai yra pasąmonės kalba – tiek individualios žmogaus pasąmonės, tiek kolektyvinės visos žmonijos pasąmonės kalba. Simboliai randasi iš pasąmonės. Kaip jau žinome, jų šaltiniai gali būti du – individuali pasąmonė ir kolektyvinė pasąmonė. Galiausiai viskas yra viena, nes kiekvienas individas yra kolektyvo dalis, kiekvienas žmogus – žmonijos narys ir tęsinys. Ši pasąmonės kalba turi svarbią paskirtį – simboliai yra informacijos perdavimo būdas iš pasąmonės į sąmonę. Šio perdavimo tikslas yra vienas – padėti žmogui susivokti savyje ir gyvenime. Konfliktas gali kilti tada, kai sąmonė per savo ribotumą nepajėgia suvokti simbolių prasmės ar nenori jos aiškintis. Visgi reikia pastebėti, kad žmogus sukurtas taip, jog nuolat augtų, tobulėtų. Tobulėjimui pasitarnauja visos jo sudedamosios dalys, viskas žmoguje siekia „pabudimo“,

Močiutės sodas. Sapnai Neringa J. Teišerskienė, al.dr. 80 x 100 cm „nušvitimo“, vienovės, dieviškumo. Toks nušvitimas yra Savasties ir ego susitaikymas, kurio pasekoje susiderina ir apsijungia visos žmogaus dalys. Galiausiai prieiname prie straipsnio temos – simbolių sapnuose. Pažvelkite į paveikslą „Močiutės sodas. Sapnai“. Ką jis jums sako? Kokios sąsajos kyla jūsų mintyse, kokius prisiminimus iššaukia? Pasiimkite popieriaus lapą ir užsirašykite. Klausimai – gairės, padėsiančios įminti šio paveikslo žinutę jums asmeniškai: 1. Kiek ir kokių simbolių čia matote? Išvardinkite. 2. Ką jums reiškia kiekvienas iš šių simbolių (arka, saulė/ spiralė, gėlės, dar kas nors?) 3. Ką jums reiškia paveikslo spalvos? Fono mėlyna? Arkos geltona? Žolynų žalia? Žiedų marga? 4. Kokius jausmus jaučiate žiūrėdami į šį paveikslą (jauku/ baugu, traukia/atstumia, šilta/šalta, švelnu/aštru...)? Apjunkite visus atsakymus į kelis sakinius. Įsivaizduokite, kad turite papasakoti apie jį aklam žmogui, kuriam labai įdomu, kaip jūs jaučiatės ir kas jus privertė taip jaustis. Galite pradėti taip: „Matau paveikslą, kuriame pavaizduota mėlyna erdvė, o joje – įvairiaspalvių gėlių lysvė...“. Viską išvardinę, tęskite: „Kai žiūriu į šį paveikslą, mane apima ... nuotaika, ir prisimenu tokį įvykį... . Manau, kad šis paveikslas man priminė, kad aš esu ..., mėgstu ..., nesu linkęs..., ir noriu ... .“ GAJA Moterims

23


SIELOS KALBA Tokiu pačiu principu bandykite aiškintis ir savo sapnų vaizdus. Užsirašykite sapną ir atkurkite jo vaizdą mintyse. Jei nepavyksta to padaryti, atkurkite bent jausminį jo vaizdą – emocinę savo būseną sapno metu. Atminkite, kad neprivalote iš karto visko suprasti. Jūs tiesiog pratinatės prisiminti savo sapnus, atsekti pasikartojančius simbolius ir įvykių siužetus, atkreipti dėmesį, kaip jaučiatės sapnuose, ką dažniausiai juose patiriate. Nesvarbu, ar jūsų sapnai jus džiugina, ar jaudina – prisiminkite, kad bijome tik to, ko dar nepažįstame. Apsirūpinkime kantrybe ir atkakliai irkimės per sapnų platybes, žingsnis po žingsnio įnešdami į šį pasaulį Sąmonės šviesos, jos dėmesio. Galiu pasidalinti, ką šis vaizdas reiškia man. Margaspalves tulpes aš sapnavau – jos augo mano mylimos močiutės Domicelės darželyje. Ši mano močiutė jau iškeliavusi anapilin, bet dažnai lanko mane sapnuose, džiugina mane savo gėlynais. Ji išties mylėjo augalus! Man gėlės siejasi su grožiu, atsiskleidimu, tam tikra prasme – dieviškumo realizavimu. Kadangi gėlės sapne augo ne bet kur, o mylimos močiutės sode, jos man ypač artimos ir mielos. Tai – džiaugsmo žinia ir įkvėpimas, perduotas man mano močiutės. Jeigu žvelgiame iš kolektyvinės pasąmonės taško, močiutė nebūtinai yra močiutė – ji gali būti tiesiog išmintingos moters archetipas, Didžiosios Deivės Motinos simbolis. O svarbiausia, kad ir viena, ir kita yra tiesa.

bolis. Arkos viršuje matome saulę – spiralę. Spiralė yra pradžių pradžios, šaltinio archetipas, begalybės atitikmuo. Iš mano saulės – spiralės žemyn leidžiasi – išauga žalios vijoklinės gijos. Tai – meilės gijos, rišančios mane su saule (su močiute bei moteriška energija apskritai), žiedus – su jų grožio šaltiniu, ir visa tai įsipaišo į mėlyną dvasios pasaulio foną, kuriame geltona – atbudimo, naujo gimimo spalva atveria naujas galimybes, augimą, skleidimąsi (per žiedus). Aiškinantis sapnus nėra vieno teisingo atsakymo. Ir tai, ir tai gali būti teisinga. Idėjos apie tai, kas gali būti, viena kitą papildo, jungiasi ir sudaro daugiaplanę žinutę. Nuostabu, kad mūsų pasąmonė kalba simboliais. Šie simboliai bendri visai žmonijai, ir, nepaisant paviršinių suvokimo skirtumų, per simbolius žmonės gali lengviausiai ir greičiausiai suprasti viena skitą. Todėl žmonijos išmintis iš kartos į kartą nuo seno perduodama pasakojimais, mitais, padavimais. Protas ir sąmonės ribotumai laikui bėgant kinta, tačiau už jų glūdinti pasąmonė jungia mus su visa žmonija, visomis visų kada nors gyvenusių žmonių mintimis, todėl pasąmoningai simbolius suprantame visi. Kitame numeryje kalbėsime apie sąmoningą sapnavimą. Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė iš Kauno Savo sapnus, patyrimus ir su tuo susijusius klausimus ar pasidalijimus galite siųsti el.paštu: divinedance@gmail.com

Simbolių paveiksle yra ir daugiau. Fono mėlyna spalva rodo dvasios pasaulį. Arka – atsivėrimo, vartų, virsmo sim-

Siela ir penki jos gyvenimai ... Atėjau kaip sapnas iš nebūties... Mane kažkas susapnavo?! Ir vėl išnyksiu… Kai užaugs mano sielai Du didžiuliai sparnai. Aš manyčiau, siela turi penkis gyvenimus. Imi – gyveni dėl savęs, godžiai glemži viską, kas tik pasitaiko tavo kely. Duodi dėl savęs – egoizmo dar daug. Viską atlieki apskaičiuotai. Aš tau, tu – man. Ir gyveni išdidžiai – koks aš kilnus! Na, o duoti dėl kitų – tam tikra tarnystės forma. Draugauji su savimi. Ir kai Savastis prabyla – imi dėl kitų. Žmonijos rūpesčiais gyveni. Svarbos sau netenki. Ir lengva kaip pūkas sklendi. Turiu įminti kaip mįslę – kas tu, Penktasis Gyvenime, esi? Svarbu išdrįsti būti Savimi... Aušra Jagelavičienė iš Kauno Šokantis angelas Aušra Jagelavičienė, al. dr. 60 x 80 cm

24

GAJA Moterims


KŪRYBOS VERSMĖ Dangiškoji Ostija

Nuotr. iš asmeninio albumo

D

Sesuo Jėzaus Rosita

Sesuo Rosita, su kuria susipažinau šių metų rudenį, primena man širdies žvaigždę ar meteoritą. Jos žodžiai pripildyti jėgos, o akys šypsosi kaip vaiko... Pakviečiau ją pasidalinti savo kūryba. Gavau pluoštą eilių, kurias ji svajoja išleisti kaip knygą. Sesuo Rosita vienintelė negali pasirašyti, iš kurios Lietuvos dalies rašo. Todėl, kad ji kaip piligrimas vis keliauja per įvairius Lietuvos miestelius, į juos nešdama savo šviesą... Jėzau,

K ai Tu mane stebi palikdamas pasaulio vidury! – Regiu save kaip vaiką didelėm akim, suspausta širdimi, nežinantį kur eiti?! – Ir LIŪDNA LYG NETEKUS DRAUGO IR IEŠKAU savimi, BŪTY, Prasmingo DIEVO! - VEIDO! – JO, AMŽINOS ŠLOVĖS, many! Celė

Algirdo Markevičiaus nuotr.

P

alaidas vėjas išpūtė sparnus, – Svajonė mano Jau nebegrįš į šiuos namus, Ir juokas vaiko jau nebeskambės, Tik vienuma už lango vis bildės Ir tyliai prisiglaudus prie širdies Manoji siela maldoje budės. Skaidriąja ašara skausmus nuplaus Taip vasaros lietus žemelę praus. Akis atmerkus su dienos šviesa Ausis įsiklausys į varpo dūžius tyloje. Rožančius tykiai rankoj suspurdės Sulinkus nuo naštos figūra pajudės Link Dievo stalo Aukai atnašaut Ir sielos žiburys žmogaus kančias nupraus.

ieviška širdis Paaukota Meilė Liks su manimi. Ji mane paguodžia Stiprina „nakty“; Veda ir gaivina, Ugdo paslapty. Ostiją mylėsiu, Nešiu širdyje. – Dieviškąją Širdį Sielos gelmėse. Apkabinsiu meilę Skleisdama kely. – Pasiliki Saule, VIEŠPATIE, many! Šlovė Kristui

K ad ir kur nueičiau Kad ir ką daryčiau Kad ir ką mąstyčiau savo širdyje Būki mano Dieve, mano Išganytojas Būki gailestingas, mylintis mane. Ir kai piktas gviešis Įsibraut į sielą Nuodėme paversti viltį ir svajas Būki man tvirtove Būki saugiu uostu Kuriam pasislėpęs Šlovinsiu Tave. Jau trimituoja angelai...

...K

ai saulė nusileidžia už kalnų, Besivejanti laumės juostą – Troškimų, už kurių didžiai Galybę tiesia Dievo rankos. Ir meilės ilgesy, ir kūniškuos varguos Pažadintas gyvenimo aistros, – PAVARGĘS, – klūpantis ties kryžium, Nakties košmarus, baimę nugalėjęs Ir įkvėptas tikėjimo vilties – Šventasai nusidėjėlis šventuos keliuos Iškėlęs kalaviją, paženklintą tiesos Ir akimis matuojąs sielų skrydžius Šiame vergijos slėnyje – gyvens Kaip mokė Kristus. - Ir žemė atsigaus Jo meilės spinduliuos, – Pražys gėle pasaulis Ir vėl „vaikai“ šypsos. --Jau trimituoja angelai, Jau skelbia atgimimą! Nulenkęs galvą aš meldžiu, – Tik – Atleidimo. Parengė Neringa J. Teišerskienė Neringos J. Teišerskienės iliustracija „Angelė”

GAJA Moterims

25


ŽVILGSNIS

Apie ramybę

Mane lėtai aplanko ramybė. Ko gero, to žmonės ir siekia? „Siekia??“,– klausia mano siela. „Kam siekti to, kas jau duota?“, – nutęsia ji. Mano gyvenime tikrai ne viskas padaryta. Yra tiek vizijų, regimybių, kurias ketinu paversti tikrove. Yra situacijų, kurios galėtų būti dar geresnės. Bet šiandien tai nesvarbu. Aš jaučiu ramybę. Ramybė gali būti įkvepianti. Ji ramiai palaiko tavo mintis, idėjas. Toks švelnus užtikrintas žinojimas, kad viskas yra puiku. Tai, ką galėjai padaryti, padaryta. Padaryta taip gerai, kaip tik įmanoma pagal šiuometinę tavo būseną, dabartinį tavo suvokimą. Viskas savo vietose. O, jūs net neįsivaizduojate, kaip viskas yra būtent savo vietose! Viskas – jūs, jūsų artimieji, jūsų aplinka, jūsų gyvenimo situacijos. Kitų vietų negali būti, yra būtent taip, ir visa dėliojasi ir vyksta pagal tai, kokie mes esame. Štai kodėl viskas yra savo vietose. Mes laikome save protingomis būtybėmis. O mumyse teka ta pati energija, kuri palaiko žvaigždžių ir planetų būtį. Mūsų kūnas sudarytas pagal tą patį modelį, kuriuo paremta visa gyvybės struktūra. Mūsų molekulės yra mažosios galaktikos su atomų, elektronų ir protonų žvaigždynais. Kaip mumyse, taip ir išorėje. Kaip danguje, taip ir žemėje. Jeigu laikome save protingomis būtybėmis, turime pripažinti štai ką: gyvename protingoje Visatoje. Kiekviena gyvybės forma (įskaitant ir patį žmogų) turi savo paskirtį. Visos gyvybės formos yra neatsiejamai susiję viena su kita ir su pačiu Kūrėju. Man regis, net ne su, o per Kūrėją, Dievą esame vieni su kitais susiję. Nes viskas, kas yra, yra Dievas. Ir ką bendro turi Dievas su šia tema? Atsakymas paprastas. Žinant, suvokiant, ar bent jau pasitikint, kad viskas yra VIENA, nėra ko nerimauti. Ten, kur jūs ir Dievas esate viena, nebėra nieko, kas temdytų jūsų džiaugsmą. Nepaliaujamas džiaugsmas! Įsivaizduojate? Ištisą parą kaip belaidis internetas. Taip, internetas. Internetas yra tik kartotinis to plataus gyvybės tinklo, kuriame visi esame. Tas tinklas talpina ištisus pasaulius ir nesibaigiančius informacijos išteklius, viskas yra savo vietose, veikia pagal teisingus dėsnius ir prieinama kiekvienam, žinančiam, kur ir ko ieškoti. Visai kaip internete. Na, ir grįžtant prie ramybės. Aš jos nesureikšminu. Smagu, kai ji aplanko. Tačiau smagu ir džiaugtis, ir jaudulį patirti, ir dar kitus jausmus išgyventi. Jausmų visuma yra darna – kaip gėlės žiedas. Jo spalvos vaivorykštinės – nesinorėtų kažkurios iš jų išmesti. Juk tai – protingos, mylinčios Visatos dovana mums. Dovanos! Kaip tik dovanų metas – Kalėdos. Tiesa, nebūtina vien Kalėdomis apsiriboti. Bet, kad jau Kalėdos, tai dovanas esame pasiruošę priimti. Pastebėkite – esame pasiruošę priimti. Taigi ir gauname. Ir ne tik gauname, bet tai pastebime ir tuo džiaugiamės. Mokėti priimti tai, ką duoda, dovanoja gyvenimas – svarbu ir reikalinga. Ir ne tik per

26

GAJA Moterims

Jurgitos Barkauskaitės nuotr.

Tyli ramuma viduje. Viskas padaryta. Viskas savo vietose. Viskas vyksta taip gerai, kaip tik gali būti.

Ramybė ateina atradus taiką su savimi ir pasauliu šventes, ypatingomis progomis. „Ypatingos progos?“, – klausia mano siela. „Kas tai? Argi kiekviena akimirka nėra ypatinga?“ Kas lemia mūsų džiaugsmą ir gebėjimą džiaugtis? Nuo ko priklauso, kada mums galima džiaugtis, o kada – ne? Kas pasakys, kada metas džiaugsmui, jei ne jūs? Ir lygiai taip pat su ramybe. Ramybė nėra prabanga ir retenybė. Ir visgi – žmogaus, panirusio į kasdienę rutiną, sieloje ji – retas svečias. Bet nesakykime, kad toks gyvenimas. Veikiau įsisąmoninkime – toks mūsų pasirinkimas. Ir jis gali būti kitoks! Prisiminkime – Visata protinga. Dar daugiau, ji mylinti ir išmintinga. Visa Visata jumis rūpinasi ir palaiko, kai leidžiate jai tai padaryti. Visa Visata linki jums ko geriausio; kodėl neturėtumėte ir jūs patys sau to palinkėti? Linkiu gražių švenčių. O po švenčių – gražaus visaverčio gyvenimo! Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė iš Kauno


Jurgitos Barkauskaitės nuotr.

Visatai Kai Tu šerkšno tobulybėje Atneši man džiaugsmą - aš dėkinga. Kai Tu ramybėje vandens Atneši man tylą - aš mąstau, Jog Tavo harmoningoje visako esybėje Yra tik Meilė, Grožis ir Paslaptis Dangaus. Jurgita Barkauskaitė iš Vilniaus

GAJA Moterims

27


Kviečiame prisijungti prie mūsų! Mums jau rašo:

© GAJA Moterims. Tel.: +370 650 77972. E-paštas: gajamoterims@gmail.com

28

GAJA Moterims

GAJA. Gruodis'12