Page 1

KOMPOZICIJOS PAGRINDAI

GABRIELĖ IVANOVAITĖ IVC


•Taškas• - mažiausio pavidalo ženklas plokštumoje. Skirtingais taškų dydžiais, tonais, šiltų ir šaltų spalvų deriniais galima sukurti erdvės įspūdį, optines iliuzijas plokštumoje. Mus vienaip ar kitaip veikia taško padėtis plokštumoje: centre – ramiai, krašte – intriguojančiai, viršuje – lengvai, apačioje – stabiliai, kairėje atrodo lengvas, dešinėje – sunkesnis.

, Taškas as judėdam a, plokštum a nubrėži liniją.


L I N A IJ

Linija – svarbiaus i a s piešinio konstrukci n i s elementas, turintis statinių, dinaminių ir ritminių raiškos galimybių;  gali būti  plonos  ir storos, tiesios ir l e n k t o s , vertikalios ir horizontalios, įstrižos ir t.t. Jomis galima apriboti plokštumą,  ją  dalyti, pavaizduoti  objekto  formą. Linijos vieta ir kryptis plokštumoje reiškia optimizmą arba pesimizmą, ramybę ir dramatizmą ir t.t.

1 pav.

2 pav.

3 pav.

4 pav.

5 pav.


Dėmė – dvimatė meninės išraiškos priemonė plokštumoje, pabrėžianti siluetą, spalvų, šviesumo kontrastus. Dėmių pasikartoji mas sukelia ritmo pajautimą. Jos turi svorį ir lemia

kompozici jos pusiausvyrą. Dėmė gali sudaryti pozityvų arba negatyvų daikto siluetą, būti griežta ir laisva, turėti kietus arba minkštus (aptirpusius) kontūrus, o pagal tono sodrumą gali būti silpna ir stipri, vientisa ir išblaškyta. Dėmės kokybei įtakos turi fonas.


Savasis šešėlis

Krintantis šešėlis


S T Air T I K A

S t a t i k a mokslas, tiriantis kūno pusiausvyrą veikiančias  jėgas. Menininkui statika reiškia tvirtumą, pastovumą,  rimties ir  ramybės b ū s e n ą . Kompozicija, išreikšta stabilia, masyvia ir sunkia forma,  pabrėžia i d ė j o s svarbą,  kompozicijos r a m ų monumentalumą  bei griežtą dekoratyvumą. Ly g i o s , statiškos formos stabilumas priklauso nuo pagrindo ir statmens santykio: geometriniai kūnai,  būdami pasvirę, atrodo dinamiški. G r u p ė nevienodo a u k š č i o statiškų  formų taip pat atrodo dinamiškai. Dinamika tiria vidines ir išorines jėgas,  kurios veikia mechaninių sistemų  judėjimą. Kompoz icijoje fizinis judesys išreiški amas proporcijomis, ritmu, įstrižaine,  kelių kompo zicinių ašių susikirtimu, asimetr ija,  didelių  ir mažų  formų  kaita, kontrastais. D i n a m i k a i būdingas formų  lengvumas, veržlumas, aptakumas, pasikartojimas.


Simetrija (1 pav.) – proporcingumas, panašumas; paprasčiausia kompozicijos  harmonizavimo  priemonė.  Ji išlaiko pusiausvyrą ir labiausiai vienija kompoziciją. Tačiau simetriškų  elementų  pasikartojimas  daro  kompoziciją monotonišką,  statišką  ir  sunkiai  pritaikomą  kai  kuriems funkciniams  poreikiams.  Paprasčiausia  ir  dažniausia  yra veidrodinė, arba atspindžio, simetrija, ją į dvi vienodas dalis dalija simetri j o s plokšt u m a

arba simetrijos ašis. Asimetrija (2 pav.) menine kokybe priešinga simetrijai, labiau intriguojanti. Asimetrija pasiekiama išlaikyta pusiausvyra. Tai pasireiškia elementų skaičiumi,  jų  dydžiu,  forma,  dėmėmis,  spalvomis, kontrastais,  ritmu  ir  laisvomis  kompozicinėmis  ašimis, kurios tuos elementus jungia į harmoningą  visumą.

1 pav.

2 pav.


Ritmas - tai meninių priemonių ir jų elementų (linijų, dėmių, spalvų, dydžių) tolygus pasikartojimas, kaitaliojimas, gretinimas. Ritmas įgalina pasiekti kompozicijos vientisumą, sukurti darnius ansamblius, geriau išreikšti objektų funkciją. Paprasčiausias ritmas, kuris pasižymi lygiaverčių elementų išdėstymu vienodais intervalais, vadinamas metru. Metras savo struktūra yra simetriškas ir statiškas. Ornamentas – puošybinė priemonė, sudaryta iš ritmiškai pasikartojančių

geometrinių ir vaizdinių elementų. Tai pati seniausia harmonizavimo priemonė. Pagal motyvų pobūdį ornamentai skirstomi į: ● abstrakčiuosius, geometrinius (linijos, daugiakampiai) ●augalinius (stilizuoti lapai, gėlės) ●gyvūninius (stilizuoti paukščiai ir gyvūnai) Pagal komponavimo būdą ornamentai skirstomi į: juostinius, centriškuosius, tinklinius, (elementai užpildo visą paviršių) simetriškuosius ir asimetriškuosius Pagal atlikimą ­ į plokščiuosius, reljefinius ir ažūrinius.


Faktūra – tai įvairių medžiagų paviršiaus ypatybė (lygumas, šiurkštumas, grubumas). Kompozicijoje faktūra naudojama kaip kontrasto priemonė. Grubiame fone lygūs objektai vizualiai nutolsta, o lygiame paviršiuje faktūros plotas atrodo iškilęs.

FAK ŪRA TEKS ŪRA Tekstūra - kietosios medžiagos sandaros ypatybės, kurias lemia jos sudėtinių dalių išsidėstymas. Šios medžiagos sandaros ypatybės atsiranda veikiant fiziologiniams, cheminiams ir fiziniams procesams.


Spalva – aktyvi, plati, b e v e i k neišvengiama kompozicijos priemonė. Spalvos daro poveikį objekto dydžiui, jo proporcijoms, o p t i n i a m kontrastui. Jos skirstomosį achromatines - baltą, juodą ir pilką  su  visais atspalviais-(2 pav.) ir chromatines spektro ir kitos bei  jų atspalviai (1 pav.). S p a l v o s grupuojamos  į  šiltas - raudonas, geltonas, primenančios ugnį­ ir šaltas - žalias ir m ė l y n a s ,

primena nčias ledą (3 pav.). Spalva i r fo rma pagrind 2 pav. i n ė kompozicijos problema.  Pastebėta, kad šviesus daiktas atrodo didesnis ir lengvesnis, tamsus – mažes nis ir sunkes nis, kad šiltos spalvos tarsi artėja, o šaltos – 1 pav. tolsta. Šviesi spalva išryškina plastinę  formą,  tamsi pabrėžia jos siluetą.


2014

Grafinis dizainas. Kompozicijos pagrindai  

Taškas, linija, dėmė, šviesokaita, statika ir dinamika, simetrija ir asimetrija, ritmas, faktūra ir tekstūra, spalva.

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you