Issuu on Google+

Laikas Tai-ÄŒi

1


“Pirminių priežasčių buveinėje, iš kur sklinda impulsai, peraugantys į tai, ką mes vadiname jausmais, troškimais bei emocijomis, turi viešpatauti Dieviška tvarka...“ Diorisiy

KARMINIS PSICHOEMOCINIS TAI-ČI

2


Brangūs draugai! Tai, kuo dabar norėčiau pasidalinti su jumis, o galbūt ir padėti tiems, kas ras čia dvasinės naudos sau grūdą, yra realių įvykių vaisius, o ne apmąstymų bei įvairiarūšės informacijos lyginimo išdava. Mano gyvenime buvo vienas įvykis, atskleidęs labai svarbią mano vidinio gyvenimo ypatybę. Būtent iš pastangų ištaisyti padėtį, tuo metu susidariusią mano jausmų pasaulyje, ir gimė sistema, kuri maždaug per vienerius metus atnešė daug pozityvių dalykų man bei tiems žmonėms, kurie su ja susipažino ir pamėgino pritaikyti sau. Minėtąją sistemą sąlyginai pavadinau „karminiu psichoemociniu tai-či“*. / Tai-či (kin.) – perėjimas į naują būseną (vert. past.)/ Bendrai paėmus, ši meno rūšis įgalina prasiskverbti į subtilųjį energinį žmogaus gyvenimo planą, į tą pasaulį, kur slypi pirminės priežastys visų įvykių, vykstančių realiame žmogaus gyvenime - pasekmių pasaulyje. Ir dar leidžia skleidžiant atitinkamas emocijas keisti pačias pirmines priežastis tų reiškinių, kurie vėliau pasireiškia realiame pasekmių pasaulyje.

3


Turinys

FILOSOFINĖ DALIS

6

PSICHOEMOCINĖ PRAKTIKA

28

Pirmasis psichoemocinis pratimas Savęs vertinimo peržiūra

29

Antrasis psichoemocinis pratimas Pasenusių pozityvių nuostatų keitimas į naujas pozityvias nuostatas

33

1. Kritika, pretenzijos ir nepasitenkinimas 2. Smerkimas 3. Panieka ir pasibjaurėjimas 4. Neapykanta 5. Pyktis, įniršis 6. Nuoskauda 7. Kerštas 8. Apmaudas 9. Nusivylimas 10. Nepasitikėjimas savimi ir per didelis pasitikėjimas savimi 11. Gailestis ir uţuojauta 12. Depresija, ilgesys, liūdesys 13. Apsirijimas 14. Savanaudiškumas, šykštumas, godumas 4


15. Pavydas 16. Piktţodţiavimas ir piktos mintys 17. Pagyrūniškumas 18. Kaltės ir bausmės jausmas, savikritika, savigrauţa, nepasitenkinimas savimi, savęs smerkimas, panieka ir neapykanta sau 19. Baimė, nerimas 20. Veidmaisnystė, pataikavimas, melas, apgaulė 21. Pavyduliavimas 22. Paleistuvystė, svetimoteriavimas, svetivyriavimas Trečiasis psichoemocinis pratimas Atsiribojimas nuo „kaltintojo“

57

Ketvirtas psichoemocinis pratimas Atsiribojimas nuo „advokato“

63

5


Tamsos jėgas sudaro:  egoizmas (gyvūnijos pasaulio lygmens instinktų trejybė),  liuciferis (priešiškai ţmonijos atţvilgiu nusiteikęs neţemiškasis pasaulis) ir  šėtonas (egregoras – ţmogiškųjų neigiamų emocijų vaisius). Tamsos poveikyje ţmoguje susiformavo dvi pagrindinės ydos: a) Kaltinti ir ieškoti kaltųjų tarp aplinkinių. Arba, kaip aš dar sakau, dalinti kaltę bei nuoskaudą pusiau pagal schemą “Aš kaltas, bet ir tu ne šventasis“. Šią savybę aš sąlyginai pavadinau „kaltintoju“. b) Teisintis prieš aplinkinius ir net prieš savo paties Sielą, maksimaliai slopinant ir neva kilniais šūkiais iškraipant tikrąją negatyvaus emocinio signalo prasmę – signalo, kurį įjungė sąlytis su kokiu nors jutiminiu nepatogumu, iššauktu išorinio veiksmo ar kelių išorinių veiksmų, kuriuose dalyvavo ţmogus. Pagal šią schemą veikia tai, ką aš vadinu „advokatu“. Apie pastarąsias ţmogaus ypatybes mes kalbėsime kiek plačiau ir kiek vėliau. Dabar aš uţsiminiau apie jas tik siekdamas pabrėţti, jog „karminio tai-či“ sistema leidţia minimalizuoti šių dviejų „pagalbininkų“ – „kaltintojo“ bei „advokato“ – poveikį ar net visiškai jų atsikratyti. Kol to nepadarysite, neįdiegsite 6


laimingo gyvenimo sistemos, nes „kaltintojas“ neleis jums atleisti artimui, nuolat puoselėdamas destruktyvias keršto bei teismo slėpinio pagundas. Gal ir įstengsite ištverti jums nepatogius kitų ţmonių veiksmus primityviame pradiniame etape, bet kai iškils uţdavinys susiremti su pačiu egoizmu, viskas pakryps taip, kad kai kurias nuoskaudas visgi leisite sau „teisingai“ padalinti perpus. Tas pat ir su „advokatu“: kai tik kalba pakryps apie pergalę prieš patį save (o juk tai susiję su ypatingu slėpiniu – išėjimu iš egzistuojančio sociumo, sukurto visų Ţemės ţmonių „kaltintojų“ bei „advokatų“ bendromis pastangomis), „advokatas“ uţblokuos galimybę pamėginti suprasti, kokios neigiamos mintys bei emocijos pritraukė susiklosčiusią sudėtingą situaciją. Ir tuomet ţmogus arba visai negalės pamatyti ir išgirsti savyje tai, kuo norėtų atsikratyti, arba ras ne tai, kas svarbiausia, tokiu būdu lyg ir palengvindamas savo karmą; tačiau toje palengvintoje karmoje išliks svarbiausia – egoizmas, ir ţmogaus pasitenkinimas savo neva pagerinta dvasine būsena bus klaidingas. Kaipgi „atleisti iš darbo“ „kaltintoją“ bei „advokatą“? Būtent apie to ir moko „karminis psichoemocinis tai-či“. Ţemiau pateikiami tekstai gali sukelti daug prieštaravimų ir papildymų, ginčų bei klausimų. Numatydamas tai, prašau nedaryti skubotų išvadų, nes, dar sykį primenu, ši sistema nėra išgalvota minties pastangomis. Ji gimė iš realių psichoemocinių situacijų, kuomet spėjamai teisingiausių veiksmų patirtis formavosi, taip sakant, pačiame „šventos kovos“ su savo tamsiuoju „aš“ įkarštyje. Jausdamas ir matydamas, kad 7


neįstengsiu ţodţiais perteikti visos panašiose situacijose įgytų pergyvenimų patirties gelmės, pateikiu jums šį traktatą tik kaip savotišką signalinį slėpinį, nedidelę demonstraciją, nepretenduodamas atskleisti visą „karminio psichoemocinio tai-či“ gelmę. Ir dar: jeigu bus Dievo Valia atsiliepti į susidomėjusiųjų klausimus bei prašymus, visai įmanoma įkurti savotišką klubą arba organizuoti susitikimus, kur bus galima smulkiau išnagrinėti siūlomo „ţaidimo“ esmę bei taisykles. Ir tuomet pamėginti drauge suformuoti pilnesnį jausminį vaizdą sistemos, kurią trumpai išdėstysiu čia ir dabar. Tiek savo dvasia, tiek struktūra ši sistema yra būtent ţaidimas, leidţiantis nekalto vaikiško azarto įkarštyje kiek toliau paţengti Šviesos keliu ir atlikti uţduotis, Viešpaties duotas kiekvienam; ar bent jau ţaidimo įkarštyje išvystyti būtiną Tiesos paţinimo dinamiką.

8


Taigi pradėsime mokytis „karminio kovos meno tai-či“. Apmokymas susideda iš trijų etapų. PIRMASIS ETAPAS – filosofinis. Sąmonės pertvarkymas keičiant „sąmonės surinkimo tašką“. Jis reikalingas tam, kad ţmogus išmoktų reikiamu momentu pastebėti „kaltintojo“ bei „advokato“ pastangas, tai yra, sugebėtų tapti savotišku stebėtoju iš šalies ir pasinaudoti intervalo sąvoka. ANTRASIS ETAPAS – kartu su būtinu „sąmonės surinkimo taško“ pakeitimu – realių „karminio tai-či“ psichoemocinių metodų, o taip pat sąmonės bei valios pastangų reikalaujančių pratimų atlikimas ir taikymas savo bei artimųjų gyvenime. TREČIASIS ETAPAS – kvėpavimo ir judesių kompleksas, leidţiantis taip paskirstyti gyvybinę energiją kūne bei psichikoje, kad lankstumas ir švelnumas, tvirtybė bei ryţtas persmelktų visą ţmogaus, praktikuojančio „karminį psichoemocinį tai-či“, esybę. Šiuo laikotarpiu visos mūsų dvikovos „karštose situacijose“ su savuoju neigiamai pasireiškiančiu emociniu pasauliu daţniausiai baigiasi pralaimėjimu. Nepakanka sugebėjimo išlaikyti intervalą ir įveikti savo tamsųjį „aš“, neišeinant iš „degimo“, paversti chaoso energiją į tvarkos energiją, nieko nenaikinant, o tik statant viską į savo vietas ir patikint tolesniam Aukštųjų Pirmapradţių Būties procesų sprendimui. Nepakanka ir sugebėjimo nutraukti „kaltintojo“ bei „advokato“ pastangas, tokiu būdu prisiimant atsakomybę uţ savo gyvenimą ir visiškai susitaikant su įgimta menkybe, atvirai ir nuolankiai, kad 9


būtų galima nuo šito lygio atsispirti ir pradėti kilti aukštyn, tikruoju Dvasios tobulėjimo keliu. Taigi išnagrinėkime pirmąjį „karminio taiči“ etapą. Tai sistemos filosofinis pagrindas – „sąmonės surinkimo taško“ perstumimas. Jūs nuo gimimo gyvenate tam tikrame pasaulyje, kur sukaupėte atitinkamą patirtį: šito daikto paskirtis štai tokia, anos figūros – anokia, vaikščioti reikia štai taip, atsakinėti, kalbėti, galvoti – šitaip. Taip susiformuoja nuoširdus, bet klaidingas įsitikinimas, kad nieko kito ir nėra, o jeigu yra, tai yra neteisinga. Ir tada ţmogus uţstringa ant vienos iš tūkstančių būties realybės matymo briaunų. Jame iškart atsiranda baimės jausmas, skatinantis ginti ir tvirtinti šią siaurą realybės matymo briauną, būgštaujant ją pamesti ir likti be nieko. Bet štai ateina kaţkas ir prašo išdėstyti daiktus kitu kampu, rodydamas, kad tai, kas buvo naudojama „tam“, iš tiesų yra skirta naudoti „ten ir taip“, kad iš pradţių šiuo ţodţiu buvo vadinamas „štai toks veiksmas“, o dabar šis terminas reiškia „visai kitos prasmės veiksmą“. Šių pokyčių sumos paveiktas ţmogus ūmai išvysta kitą, nepanašią į ankstesniąją, bet realią, logiškai pagrįstą gyvenimo esmę. Tai ir yra „sąmonės surinkimo taško“ poslinkis. Mokėjimas savarankiškai perstumti poţiūrio tašką įvairiomis kryptimis įgalina tikriau matyti vyksmo esmę. Visata nuausta iš begalės iliuzijų, ištekančių viena iš kitos, sudarančių begalę variacijų, kur kiekviena tikrovės briauna yra sykiu ir fiksuota, ir nepaprastai lanksti, pasiţyminti sugebėjimu keistis tiek viduje, tiek susiliedama su Visatos energiniu lauku. 10


Siaurą mąstymą, baimės poveikyje uţstrigusį ant vienos iš iliuzijų, mes vadiname „aukos ir tirono“ pozicija. Ši pozicija ypatinga tuo, kad jeigu atkarpoje tarp sąvokų „auka“ ir „tironas“atsiranda kaţkas, kas neatitinka vienos ar kitos pusės noro ir supratimo, tas kaţkas traktuojamas kaip kliūtis, iš principo pavojinga ţmogaus egzistavimui. „Auka ir tironas“ sugeba vien tik gintis ir pulti, nes tiesiog nemato kitos, alternatyvios išeities. Todėl visada auka – tai būsimasis tironas, tironas – būsimoji auka. Taip sukasi nesibaigiantis kančių ratas, kurį ţmonės filosofiškai vadina „gyvenimu“. Šią dabartinę ţmogaus būseną aš pavadinau „tvirtove“. Tai yra, nūdienos ţmogus, kurio sąmonė atitrūkusi nuo tikrųjų būties procesų supratimo, yra „žmogus-tvirtovė“. Būdingiausia neigiama tokio ţmogaus ypatybė – bet kokius su juo vykstančius įvykius suvokti kaip atėjusius iš šalies. Dabar panagrinėkime, kaip susiformavo „ţmogus-tvirtovė“. Viskas prasidėjo nuo neteisingo savęs įvertinimo, kuomet vertindamas savo pranašumus pagal kaţkokius jo paties nustatytus parametrus, ţmogus uţaukštino nuomonę apie savo ypatybes. Uţaukštinta savimonė ėmė spinduliuoti neharmoningą energinį foną – agresiją, savęs kėlimą aukščiau kokio nors kito ţmogaus (sąlyginai geriausiu atveju), ir iš esmės, aukščiau visų ţmonių (blogiausiu atveju). Tai iškart pritraukė energiją, būtiną neharmoningojo fono išlyginimui bendroje harmoningoje energinėje aplinkoje. Patekusi į pasekmių pasaulį, ši energija ėmė reikštis situacijų pavidalu – situacijų, signalizuojančių ţmogui apie minėtąjį nukrypimą jo 11


jausminiame pasaulyje. O ţmogus, supratęs šiuos signalus ne kaip Būties ţenklus, o kaip pasikėsinimą į jo puikiąsias savybes, jo „Dieviškąją esmę“, netruko prieiti išvados, jog būtina gintis. Štai tuomet jis ir uţsidarė „tvirtovėje“. Tvirtovės sienas padėjo mūryti mums jau paţįstamas „kaltintojas“ su jam būdinga savybe kaltinti pasaulį mintyse, o kartais ir balsu dalintis savo išvedţiojimais su aplinkiniais. O tvirtovės gynimo būdus kūrė „advokatas“, tai yra, toji ţmogaus savybė, kuri siekia pridengti tikrąjį neigiamą motyvą, pasiteisinimų siena atsiribodama nuo artimųjų pastangų patarti, patikslinti, išsiaiškinti. Taip atsirado „žmogus-tvirtovė“. Ir dabar galima apibendrinti pirmąsias pastangas perstumti „sąmonės surinkimo tašką“. Dairydamiesi aplinkui iš savo „tvirtovės“, mes matome begalę kitų „tvirtovių“. Kai kurios kariauja viena su kita, kitos randa ilgalaikius abipusiai naudingus diplomatinius kompromisus ir sugyvena įtemptai-draugiškai, kol joms tai naudinga, o paskui vėl pereina į puolimą bei gynybą. Čia būtina nušviesti vieną detalę. Tvirtovės puolėjai – tai įvykiai, kuriuos patys gynėjai pasiuntė šturmuoti savo tvirtovę, savo pačių labui, tačiau patys to nesuvokdami ir todėl aiškindami klaidingai. Todėl privalu išnagrinėti, kodėl ţmogus neatpaţįsta to, kas sklinda iš jo paties - jo paties labui.

12


Ţmogaus sąmonė turi tris lygmenis:  Instinktyvusis lygmuo – gyvūnijos pasaulio dėsnių trejybė: apsirūpinimas, savisauga ir giminės pratęsimas.  Paviršinis lygmuo – ta sąmonės dalis, kuri kūnui gimus būna tuščia, kaip neįkrautas kompiuteris; gyvenimo eigoje ši sąmonės dalis kaupia būtent šio gyvenimo informaciją.  Pasąmonė ( arba super ego, dieviškoji intuicija, širdies balsas) – ta sąmonės dalis, kur saugoma visa informacija apie ţmogų, visų jo įsikūnijimų patirtis; be to, tai išėjimo į aukštesniąsias sferas vartai - taip pat ir į tas sferas, kurios atsako uţ būties energinį stabilumą, iš pat pradţių numatytą Kūrėjo. Kokia turi būti šių trijų ţmogaus sąmonės lygmenų harmoningos sąveikos schema? Įsikūnijęs Ţemėje ţmogus supersąmonės pastangomis įkrauna į paviršinę sąmonę tokią sąvokų (patirties) apimtį, kuri uţtikrina sklandų jos ryšį su pasąmone. Instinktyvios sąmonės trejybei čia skiriamas svarbus rūpinimosi ţmogaus kūnu vaidmuo. Tačiau visa tai pavaldu aukštesniesiems ţmogaus gyvenimo tikslams. Taip turėtų būti. Deja, iš tiesų yra kitaip. Nūnai ţmogus įsikūnydamas patenka į galingą energinę gyvenimo terpę, kur karaliauja instinktų trejybė. Nuo gyvūnijos pasaulio ši schema skiriasi tik tuo, kad visi instinktų signalai nėra tučtuojau besąlygiškai įgyvendinami, o iš pradţių pereina 13


per ţmogaus judriojo proto slėpinio sferą, įgaudami grakščią, kultūringą, išdailintą formą, bet išsaugodami instinkto atsiųsto signalo šaknį. Todėl patekęs į šį slėpinį naujagimis kūnas labai greitai uţmezga tvirtą jausminį paviršinės sąmonės ryšį su instinktyviąja sąmone, tačiau viršenybė nustatoma taip, kad būtent instinktyvioji sąmonė valdo paviršinę. Bet instinktyvusis lygmuo nepajėgus valdyti pasąmonę. Todėl neleisdama paviršinei sąmonei uţmegzti būtiną ryšį su pasąmone, instinktyvioji sąmonė ne tik ignoruoja pasąmonės patarimus, bet dar ir pradeda priešintis jai, ir tuomet į paviršinę sąmonę įvedamos iškreiptos ţmogaus gyvenimo iliuzijos, keičiančios ne tik kūniškų, bet ir dvasinių vertybių spektrą. Bet kadangi, kaip minėjome, pasąmonė turi išėjimą į sferas, atsakingas uţ būties energinį stabilumą, tai nepriklausomai nuo susiklosčiusios situacijos (kuomet jau susiformavo „sąmonės surinkimo taškas“ „ţmogustvirtovė“), pasąmonė – super ego – ir toliau nepaliaujamai darbuojasi ţmogaus labui, pritraukdama visa, kas būtina jo tikrajam vystymuisi. Beje, ţmogaus labui panaudojama ir tai, ką pagal tam tikrus dėsnius pritraukia neigiamas energinis fonas, kurį spinduliuoja „ţmogus-tvirtovė“, drebantis iš baimės uţ iliuzinių savojo egoizmo sienų ir bijantis suteršti savo pseudotyrumą. Visos minėtosios pasąmonės pastangos ir yra įvykiai, šturmuojantys „ţmogų-tvirtovę“. O teisingas karmos bei pasąmonės duodamų patarimų priėmimas maţina „šturmuojančiųjų“ aplinkybių skaičių, kol palaispniui jų visai nelieka. Jeigu ţmogus nereaguoja į šią būties pagalbos formą, tai vis labiau augant tokio 14


pobūdţio patarimų būtinybei, ţmogus galiausiai prisišaukia tokius „uţpuolikus“, kurie sugriauna „tvirtovę“, tai yra, ligos ar kokios nors kitos aplinkybės priverčia ţmogų palikti kūną. O dabar panagrinėkime, kaip susidaro aplinkybės, skatinančios palankius pokyčius ţmoguje. Egzistuoja du pasauliai:prieţasčių pasaulis ir pasekmių pasaulis. Priežasčių pasaulis – tai plonas energinis sluoksnis, kuriame uţgimsta mūsų emocijos, savo ruoţtu pagal uţdaro rato dėsnį arba aido principą atsispindinčios pasekmių pasaulyje – mūsiškiame trimačiame pasaulyje. Jeigu ţmogus gyvena „sąmonės surinkimo taške“, vadinamame „ţmogus-tvirtovė“, su juo vyksta štai kas: Neigiamai reaguodamas į kokį nors reiškinį, ţmogus siunčia į subtilųjį pasaulį neigiamą emocinę bangą, keliančią grėsmę Visatos harmonijos pilnatvei. Ši banga sklinda link trimačio pasaulio ir pasiekusi ribą tarp tankiojo ir subtiliojo pasaulių, pasekmių pasaulyje pasireiškia kaip aplinkybė, kuri, būdama jau trimačiame pasaulyje, yra pagal sukimosi dėsnį pritraukiama šios bangos atsiradimo šaltinio. (Būtent taip mūsų gyvenime iškyla įvairios psichoemocinės kliūtys.) Pasiekusi šaltinį (ţmogų), banga patenka į jo emocinę sferą ir mėgina sustiprinti pradinę savo inercijos jėgą, skatindama ţmogų pasiųsti papildomą neigiamo pobūdţio emociją. O tada ratas kartojasi: jau išaugusi banga iš subtiliojo pirminių prieţasčių pasaulio vėl plūsteli į ţmogų per pasekmių pasaulį, kuriame gyvena kūnas. 15


Įtekančios į ţmogų ir ištekančios iš jo su nauja jėga bangos disharmonija ištrina iš ląstelių informaciją, atsakingą uţ biologinio organizmo vientisumo išsaugojimą. Tai yra Visatos automatinės apsaugos mechanizmas, ginantis ją nuo iškylančių energinių pavojų, trikdančių Pasaulio pusiausvyrą bei harmoniją. Tam tikrame pakartotiname neigiamos emocijos bangos uţgimimo bei sugrįţimo etape ląstelėse saugoma informacija ištrinama iki kritinės ribos, ir organizmas suyra, o jo energinis ypatumas išsisklaido erdvėje. Tai yra, kūnas miršta. Neturėdamas aukščiau aprašytojo „surinkimo taško“, „ţmogus-tvirtovė“ visiškai nesugeba būti pirminių prieţasčių pasaulyje ir jį valdyti. Jis gyvena vien tik pasekmių pasaulyje, kovoje su savo emocinių pastangų išdavomis pirminių prieţasčių pasaulyje kurdamas neįtikėtinus, išradingiausius apsaugos ir išgyvenimo būdus. O uţ savo išorinį pavidalą šie metodai turi būti „dėkingi“ vis augantiems neigiamiems pliūpsniams subtiliajame pirminių prieţasčių pasaulyje. „Karminis psichoemocinis tai-či“ moko ţmogų sąmoningai būti abiejuose pasauliuose – prieţasčių pasaulyje ir pasekmių pasaulyje. Ir tam nereikalingi jokie ekstrasensiniai sugebėjimai, kadangi prieţasčių pasaulį mes regime per šių prieţasčių pasireiškimą pasekmių inercijoje mūsiškiame trimačiame pasaulyje. Tereikia perstumti „sąmonės surinkimo tašką“ ir pereiti iš „ţmogaus-tvirtovės“ būsenos į būseną „ţmogus-reţisierius“, kuriantis filmą, kuris vadinasi „Mano likimas – beribio gėrio ir meilės Kelias“. 16


O tam reikia įsisąmoninti, kad (kaip jau sakyta) visa, kas vyksta mūsų gyvenime, yra pasireiškimas to, ką mes patys skleidţiame: < aplinkybės, pasąmonės nukreipiamos iš mūsų mums, reguliuojančios mūsų judėjimą; < mūsų emocinių pastangų, slypinčių pirminių prieţasčių pasaulyje, pasekos. Taigi viskas, ką matau ir su kuo susiduriu, yra mano vidinės, emocinės ir mentalinės, būsenos projekcija, sklindanti iš manęs paties. Šį teiginį galima pailiustruoti tokiu palyginimu. Tarkime, ţmogaus gyvybinė jėga – tai kinoprojektorius, nukreipiantis šviesos spindulį į trimačio pasaulio tikrovės ekraną. Ţmogaus emocijos bei mintys – kadrai, iš kurių susideda ilga juosta, tai yra, visas filmas – gyvenimas. Šios skaidrės, peršviestos gyvybinės jėgos spindulio, formuoja tikrovės ekrane filmą apie kiekvieno iš mūsų gyvenimą. Ir ţmogus ţiūri šį filmą apie save, apie aplinkinių santykius su juo. Tačiau būdamas ne ţiūrovu, o reţisieriumi, jis gali pakeisti filme visas tas scenas, kurios jam nepatinka, kadangi jis pats jas ir sugalvojo, rašydamas scenarijų savo emocijomis bei mintimis. Paskui, paţvelgęs į save iš šalies, jis suprato vieną ar kitą siuţetą esant netinkamą. O jeigu suprato – niekas netrukdo pakeisti. Tačiau keisti reikia ne taip, kaip tai mėgina daryti „ţmogus-tvirtovė“: pasipiktinęs ţiūrovas, ţiūrintis filmą apie save, puola prie savo minčių bei jausmų projekcijos ir reikalauja, kad pasikeistų vaizdas. Plūsti ekraną - tai jau kaţkurio laipsnio protinis sutrikimas. 17


Pokyčio slėpinys vyksta visai kitaip. Pasekęs atgal savo emocijų spindulį kokioje nors komplikuotoje situacijoje, ţmogus aptinka pradinį signalo momentą subtiliame pirminių prieţasčių pasaulyje ir pakeičia tą signalą, suformavęs ir pasiuntęs į subtilųjį pasaulį naują, šįsyk pozityvios energijos bangą. O paskui, dalyvaudamas pasekmių pasaulyje, ţmogus daţniausia jau tik stebi, kaip jo gyvenimo aplinkybės pačios keičiasi – iš neigiamų virsta teigiamomis. Tai ir yra „karminio tai-či“ principas. Įvaldęs šią techniką ţmogus tampa ne tik savo paties gyvenimo šeimininku, jis tampa ţmonijos bendros energinės atmosferos transformacijos pagrindiniu elementu. Apie tai mes plačiau kalbėsime praktinėje „karminio tai-či“ dalyje. Išvada: „sąmonės surinkimo taškas“, skelbiantis, jog „visa, kas vyksta su manimi, ateina iš šalies ir daţnai būna neteisinga mano atţvilgiu; aš šitų procesų nereguliuoju, galiu tik reaguoti į juos, daţniau puldamas ir gindamasis“, primeta ţmogui suvokimo formą „ţmogus-tvirtovė“ arba „auka ir tironas“. Savotiškas neigiamas „in – jan“ aljansas, kuomet aukoje slypi tironas, o tirone – auka, jie pereina vienas į kitą ir vienas kitą papildo. Dabartinis mūsų uţdavinys – pakeisti „sąmonės surinkimo tašką“ į kitą formą: „visa, kas vyksta aplink mane, yra mano tęsinys, mano paties sukurtas, ir niekas nekaltas dėl mano jausminių nepatogumų, aš pats reţisuoju savo filmą, kuris vadinasi „Mano gyvenimas“, ir visada galiu pakeisti bet kurį šio filmo momentą, nuolat tobulindamas jį“. 18


Dabar panagrinėkime intervalo ir „stebėtojo iš šalies“ slėpinį. Be šios pastangos jausminio „degimo“ metu sąmonei nebus kur pasitraukti ir uţkirsti kelią egoizmui, pasirengusiam tiesiog pabėgti nuo skausmo; taip pat nebus kam įvertinti, kokias sąmonės bei valios pastangas reikia iššaukti lemiamu momentu, siekiant įveikti besiverţiančią iš vidaus silpnybę. Intervalą sukūrė Aukščiausieji Būties dėsniai, kad padėtų mums. Jopagrindas - maldosmeditacijos būsena. Ţmogus, emocijų protrūkio akimirką spėjęs pasinerti į maldos-meditacijos būseną, gauna galimybę išsaugoti blaivią, egoizmo emocinio plyksnio neuţvaldytą sąmonę (jos didţiąją dalį ar bent nedidelę). Naudotis šiuo Aukščiausiosios pagalbos slėpiniu visai nesudėtinga, jeigu ţmogus nuoširdţiai pasitiki Aukščiausiais doroviniais Būties dėsniais. Tai yra, kada Dvasinė Tiesa ţmogui yra iš tiesų svarbiausia, kada jis supranta tai jausminiame lygmenyje, tuomet trokšdamas išsigelbėti sudėtingą akimirką jis būtinai stversis to, kas svarbiausia. Ir labai nelengva, o daţniausiai neįmanoma pasinaudoti intervalu, jeigu nėra teisingo pasitikėjimo visais dvasios slėpiniais. Bet kada jausmų lygmenyje svarbiausią vietą uţima silpnybės bei baimės, tuomet sunkią akimirką ţmogus kreipsis pagalbos į „kaltintoją“ ir „advokatą“. Juk šie „teisininkai“ dirba mums tik todėl, kad yra mūsų pačių „pasamdyti“, nors laikui bėgant jie ir patys vis labiau bijo netekti darbo. Tačiau jų savireklamos ir ţmogaus atbaidymo nuo Šviesos kampanija nepasiţymi formų įvairove, nors, reikia pripaţinti, esamos formos ištobulintos tiesiog neįtikėtinai profesionaliai. 19


Taigi, jeigu ţmogus vis dėlto sugebėjo pasinaudoti intervalu, po to į ţaidimą įsitraukia „stebėtojas iš šalies“. „Stebėtojas iš šalies“ nėra Aukščiausiųjų dėsnių kūrinys. Šio slėpinio formavimas visiškai priklauso nuo ţmogaus, nes „stebėtojas iš šalies“ – tai sąmonės egregoras, apimantis dvasinę informaciją apie doro ţmogaus elgesį, tikslią ir nuoseklią, teisingai suvoktą, maksimaliai pilną informaciją, sudarančią bendrą teisingo ţmogaus elgesio idėjos vaizdą. Būtent „stebėtojas iš šalies“ yra atsakingas uţ ţmogaus budrumą: siekiantis pasikeisti ţmogus kiekvieną savo ţingsnį lygina su Dvasinės Tiesos orientyrais. Būtent „stebėtojas iš šalies“ akimirką prieš emocinį protrūkį-sprogimą signalizuoja apie būtinybę pasinaudoti magine intervalo apsauga. Svarbiausias jausminis, giluminis „ţmogaus-tvirtovės“ tikslas – išsaugoti egoizmą, bet sykiu kaip nors prasmukti į ateitį, mat jis pripaţįsta Meilę ir Dieviškąją Šviesą esant naudinga energijos prasme. Todėl nors „ţmogus-tvirtovė“ praktiškai nesinaudoja intervalu, ramioje būsenoje visgi gali skleisti kaţką panašaus į gerumą. Jo „stebėtojas iš šalies“ suformuotas bemaţ vien iš egoizmo informacijos, bet su Dvasinių Tiesų krisleliais, kad senoji „egoizmo išsaugojimo“ idėja atrodytų šviesesnė, atitinkanti laiko dvasią. Iš esmės „stebėtojas iš šalies“ šiuo atveju yra „advokato“ bei „kaltintojo“ tarnas. Visi neigiami „ţmogaus-reţisieriaus“ nukrypimai jausminiame pasaulyje tramdomi intervalu ir nuolat transformuojasi dvasios augimo pusėn, padedant „stebėtojui iš šalies“, kuris ţino viską, ką įmanoma ţinoti apie ţmogaus dvasinį gyvenimą. 20


Kas gi mums neleidţia išaugti iš „ţmogaustvirtovės“ į „ţmogų-reţisierių“? Kokios giluminės, intymios ţmogaus jausmų sferos trukdo laisvai tekėti nuoširdumo ir ryţto energijoms, kad ţmogus galėtų judėti Šviesos tekėjimo kryptimi? Būtent tai mes dabar ir išsiaiškinsime, kaip pavyzdį išnagrinėję mano situaciją, kuri, kaip jau anksčiau minėjau, tapo „karminio psichoemocinio tai-či“ atskaitos tašku. Nors mes nagrinėsime ne pačią situaciją. Pasekmių forma trimačiame pasaulyje nėra tokia įdomi, kaip pati energinė šaknis, pirminė prieţastis tos pasekmės, kurią reikia pakeisti. Taigi kas minėtoje situacijoje man tapo didţiausiu atradimu? Ogi tas faktas, kad daugelį metų būdamas šventiku, kalbėdamas su ţmonėmis, padėdamas jiems išsigauti iš sudėtingų situacijų, bet sykį pats realiai patekęs į vieną iš tokių situacijų, aš pasielgiau lygiai taip pat, kaipmano pacientai – tai yra, neteisingai Dvasinės Tiesos poţiūriu. Tai pasirodė man tiesiog paradoksalu. Kaip galėjo atsitikti, kad giliai paţinodamas šią sferą, aš pasielgiau joje kaip naujokas? Nuodugnus tyrimas atskleidė man neįtikėtinus dalykus. Svarbiausia buvo tai, kad gausi informacija, kurios buvo pripildyta mano galva, nepateko į ląstelinį lygmenį, kur formuojasi dvasinis-instinktyvus sugebėjimas teisingai reaguoti sudėtingose situacijose. Todėl kai situacijos signalas, aplenkęs mano sąmonę, uţgavo ląstelės energinę sferą, ji sureagavo praeities laikų kaprizu. Šia prasme aš buvau panašus į ţmogų, 21


kuris deda burnon maistą, bet jo nenuryja, o deda vis daugiau, jausdamas augantį alkį. Šie pirmieji pastebėjimai padėjo man suprasti, kas gi neleido informacijai tekėti iš mano sąmonės į ląstelinį lygmenį. Kad ir kaip beatrodytų keista, tai buvo baimė:o kas, jei Dvasinis kelias tėra nevykėlių, silpnadvasių ţmonių iliuzija, vedanti į praţūtį? Todėl mano egoizmui buvo naudinga jaustis išskirtu dvasinio rango didybės, vadintis šventiku, tačiau pačiam nesikeisti, kaip ragina Dieviškoji Dvasia. Aš suvokiau, kad neturiu Tikėjimo, to būtino giluminio jausminio protrūkio, kuris atveria galimybę dvasiškai transformuotis. Ţinoma, norėjosi iškart sušukti: „ O ne, kodėl gi, aš tikiu, be jokių abejonių“, tačiau, deja... darbai, darbai... Juk mūsų reakcijos – tai tikrųjų mūsų jausmų kalba. Manosios reakcijos buvo priešingos ţodţiams. Todėl priėmęs šį savo atradimą nuolankiai, kaip tiesos tašką, kaip pagrindą, nuo kurio reikia atsispirti (nes turiu visa, kas tam reikalinga), aš tiesiog ėmiau ieškoti kelių bei būdų, kaip pasikeisti į gerąją pusę. Iškart tapo aišku, kad jokie bendri filosofiniai lozungai padėties neištaisys. Reikalingi praktiniai metodai, galintys iš tiesų pakeisti mano esybę. Aš pradėjau nuo uţdavinių, kuriuos buvo būtina išspręsti, kad mano dvasia galėtų netrukdomai susijungti su Aukščiausių dorovinių gėrio dėsnių Dvasia. Visų pirma ryţausi naujai paţvelgti į patį save, kad išsiaiškinčiau, kokiose srityse aš save vertinu per aukštai, o kokiose – per ţemai. Šį metodą aprašysiu praktinėje „karminio tai-či“ dalyje. 22


Taigi perţiūrėjęs savęs vertinimą, aš daugmaţ išlyginau psichikos foną, pritraukiantį mane ţeminančias situacijas. Fonas tapo harmoningesnis, ir situacijų sumaţėjo. Iškart patyriau nesėkmę: kaţkodėl niekaip nepavykdavo visai neieškoti kaltųjų tarp aplinkinių, ir kaţkas vis neleido suprasti tikrosios prieţasties, iššaukusios mano neigiamą reakciją, kad galėčiau aiškiai pamatyti būtiną alternatyvą. Skverbdamasis vis giliau į savo esybę, aš ir aptikau minėtuosius „teisininkus“- „kaltintoją“ bei „advokatą“. Supratau, kad privalau juos kaţkaip uţblokuoti, pašalinti, „atleisti“ ar panašiai. Uţmezgiau sąlyginę diskusiją su „kaltintoju“ ir buvau priblokštas to, kaip meistriškai ir išradingai jis naudojasi turima informacija, įrodinėdams ir paneigdamas bet kuriuos mano samprotavimus. Tuomet pasekiau kelią iki jo informacijos šaltinio. Kad ir kaip beatrodytų juokinga, paaiškėjo, kad šaltinis esu aš pats, veidmainiškai palaikantis Šviesą, bet jausmiškai esantis „kaltintojo“ pusėje. Ėmiau analizuoti, kas gi neleidţia man visiškai pereiti Šviesos pusėn. Kodėl nuoširdţiai, savo valia trokšdamas pasikeisti, tikrovėje aš visgi padedu „kaltintojui“. Ir aptikau visą prieţasčių kompleksą. Tai ir konkurencija, nes norėjosi, kad dvasios dėsnis tarnautų mano egoistinėms garbėtroškiškoms idėjoms, mano lyderiavimui. Tai ir baimė būti apgautu, jeigu staiga paaiškės, kad dvasinis gyvenimas – tai nepasitikinčių savimi ţmonių iliuzija. Tai ir nenoras keistis pagal schemą, siūlomą Visatos harmonijos, sutikimas keistis tik su sąlyga, kad viskas vyks pagal mano taisykles. Ir dar 23


supratau, kad stengtis nuginčyti ir perkalbėti minėtuosius „teisininkus“ yra tiesiog beprasmiška. Reikia valios jėga įjungti Tikėjimo slėpinio procesą. Maţa to, kol nebus paleistas šis procesas, ir ţmogus neatsikratys „kaltintojo“ paslaugų, atsikratyti „advokato“ paslaugų bus neįmanoma. Pastangos turi būti nuoseklios: pirmiausia atsiribojimas nuo“kaltintojo“ ir sykiu Tikėjimo proceso įjungimas, ir tik po to atsiribojimas nuo„advokato“. Dar sykį kartoju, kad praktinį paaiškinimą, kaip tai padaryti, pateiksiu ţemiau, psichoemocinės praktikos skyriuje. Taigi įjungęs Tikėjimą ir atsisakęs „kaltintojo“ paslaugų, aš atsisakiau „advokato“ paslaugų. Ir tokiu būdu iš „ţmogaus-tvirtovės“ sąmonės surinkimo taško pajudėjau link „ţmogaus-reţisieriaus“ sąmonės surinkimo taško. Po pirmųjų pergalių prieš patį save uţtvirtinau sėkmę tuo, jog pasenusius pozityvius ketinimus savo pagrindinių trūkumų atţvilgiu pakeičiau naujais, performuotais pozityviais ketinimais. Šių pastangų dėka labai greitai išsisprendė daugelis ilgamečių komplikuotų santykių su artimaisiais. Paaiškėjo, kad įtampa atsirado todėl, kad aš neleisdavau draugams išsakyti savo nuomonės. Ir kai tik aš leidau tam vykti, pakeitęs vien savo emocinį foną ir nekreipdamas dėmesio į artimo veiksmus, mūsų bendravimas savaime vėl tapo draugiškas ir širdingas. O toliau, nuolat gyvendamas tokioje būsenoje, kuomet budrumas pastoviai nukreiptas į subtilųjį pirminių prieţasčių pasaulį, ir nuosekliai keisdamas savo jausminio pasaulio nedorybes į dorybes, aš netgi pajutau savotišką azartą, potraukį „degančioms“ situacijoms. 24


Pateiksiu jausminį pavyzdį. Jei ţmogus neišmano visų tų dėsningumų, apie kuriuos mes čia jau nemaţai kalbėjome, atsidūręs „degančioje“ situacijoje jis jaučiasi paašiai kaip uţpultas tvirtų vyrukų, parverstas ant ţemės ir „apdovanotas“ tam tikru smūgių kiekiu. (Šia analogija noriu parodyti, kaip staigiai ir netikėtai įvyksta psichoemocinis protrūkis, ir koks skausmas tuomet perveria ţmogaus jausminį pasaulį.) Kada tvirtieji vyrukai nustoja jį mušę ir pasišalina, ţmogus, vadovaudamasis palyginimo principu, pradeda suprasti, kad kur kas malonesnė yra ta būsena, kai tavęs nemuša. Jis ima ieškoti būdų, kaip uţtikrinti stabilią galimybę visada išlikti tokioje būsenoje. Ir tada duoda valią puolimui ir gynybai, o taip pat melui, pataikavimui ir niekšybei. Bet visa tai daro egoizmas, stengdamasis išvilioti ţmogų iš „degančios“ situacijos. Nors ţmogus aiškiai supranta, kad dvasinė transformacija įmanoma tik per skausmingus psichoemocinius „degimus“. Tačiau ţmogus, neišmanantis „karminio taiči“ metodų, pasmerktas vykdyti nevykėlio programą: įvairaus pobūdţio baimės verčia jį smerkti visa, ką „ţmogus-tvirtovė“ suvokia kaip grėsmę jo gyvybei (nors iš tiesų jokios grėsmės nėra). Priešingai, jeigu moki naudotis „karminiu tai-či“, jeigu esi įsisąmonęs visas nuostatas, padedančias ištverti sunkius momentus jausmų pasaulyje, tai kiekviena tokia dvikova tik pagerina tavo „sportinę formą“ ir daţniausiai baigiasi ypatingu slėpiniu: tie, kas nesąmoningai ėjo tavęs lupti, po dvikovos tampa tavo draugais. Būtent tai aš ir pajutau laikui bėgant. O vienąsyk visiškai aiškiai, jausmiškai supratau, koks vis dėlto nuostabus yra „degimo“ slėpinys. Juk tai 25


praregėjimas, naujas gimimas, o svarbiausia, tai vienintelė galimybė pasikeisti. Pateiksiu paprastą pavyzdį. Paklauskite savęs, ar jūs norite atsikratyti tokios neigiamos savybės, kaip, tarkime, susierzinimas? „Ţinoma“, - atsakysite jūs. „Na, - pasakysiu aš, - tuomet pirmyn, pajuskite susierzinimą ir kovokite su juo“. Ėgi ne... Kodėl jūs neširstate? Neišeina susierzinti šiaip sau, be prieţasties? Taigi. „Degimas“ tuo ir unikalus, tuo ir vertingas, kad yra nepakartojamas, pilnavertis ir tikslus, trunkantis lygiai tiek, kiek reikia, kad iškrapštytų iš mūsų dar vieną „dvikovininką“, dvasinę silpnybę, ir jos griovimo galią transformuotų į kūrimo galią. Štai dar vienas pavyzdys, duodantis galimybę giliau suvokti, kad norinčiajam pasikeisti į gerąją pusę „degimas“ , galima sakyti, yra trokštamas įvykis. Visiems ţinomas modelis: ţmogus dirba kaţkokį darbą. Šis uţsiėmimas aprūpina jį materialiai, ir ţmogus jį labai mėgsta, pasiryţęs dirbti dieną naktį. Tačiau darbo pobūdis toks, kad jo procese gali būti daug traumų, stiprus fizinis nuovargis, emocinės perkrovos. Ir štai po tokios darbo dienos ţmogus pareina namo, guli karštoje vonioje, geria mėgstamą gėrimą, ilsisi. Paskui jo laukia malonus vakaras puikios, draugiškos šeimos rate. Viskas gerai. Tačiau svarbiausia čia tai, kad ţmogus jaučiasi laimingas būtent todėl, kad rytoj vėl eis dirbti savo mėgiamą darbą. Šiame pavyzdyje „degimo“ būsena,dvasiniai išmėginimai išreikšti mėgiamo darbo įvaizdţiu, o poilsis šeimos rate simbolizuoja ramybę tarp „degimų“. Štai jums ir mūsų laikmečio gairė. Kam mes nūnai atėjome? Ogi tam, kad patys pasikeistume ir to pasekoje sukurtume savo 26


vaikams geresnį pasaulio modelį. O dabar pasaulyje vyrauja samprata, kad visuomenė bus laiminga tuomet, jeigu bus laimingas kiekvienas tos visuomenės narys. Ir galiausiai viskas susivedaį tai, kad kiekvienas reikalauja sau kuo daugiau, prisidengdamas būtent šiuo lozungu. Tai tas pat, kas kepant vieną bendrą pyragą, kiekvienas bandytų atspėti, kuris gabalėlis atiteks jam, ir įdėti ton vieton daugiau gardumynų, negu į likusį pyragą. O juk tokiu atveju neišvengiamai gausi patį prasčiausią gabalėlį. Brangieji! Juk mes atėjome tam, kad pakeistume visuomenės modelį iš asmeninio į bendruomeninį, tai yra, į tokį, kur kiekvienas ţmogus jausis nuoširdţiai laimingas, savo kūryba nenuilstamai sotindamas visuomenę. Tuomet asmeninė kiekvieno ţmogaus laimė savaime susiklostys – greitai ir maksimaliai teisingai. Tai yra, jeigu visas jėgas įdėsi į bendrą pyragą, jis visas bus labai skanus, ir iš kokio pyrago galo beatpjausi gabalėlį, jis bus maksimaliai saldus. Ir šio gyvenimo tikslas – ne pasiekti laimę, o jaustis laimingu sudėtingą akimirką, „degimo“ momentu. Laimė – naujas gimimas, laimė – kai atsikratai tamsios tūkstantmečių naštos, ir Dvasios sparnai jaučia vis didesnę laisvę, ir širdis virpa, trokšdama skrydţio, savojodama apie Dvasios galimybes pasaulyjeŠventovėje, kurį Dievas dovanojo Savo vaikams. Štai tokiais ţodţiais, mano draugai, ir uţbaigsiu pirmąjį etapą, siūlantį pakeisti jūsų „sąmonės surinkimo tašką“. Pamąstykite apie tai (jei panorėsite), įvertinkite savo Tikėjimą. 27


PSICHOEMOCINĖ PRAKTIKA „Karminio tai-či“ psichoemocinę praktiką sudaro realių praktinių pastangų seka, kurios išdavoje įsijungia Tikėjimo procesas - Teisingas Pasitikėjimas Aukščiausiais Gėrio ir Meilės Dėsniais. O paskui ateina ir sugebėjimas intervalo bei „stebėtojo iš šalies“ pagalba atremti „kaltintojo“ ir „advokato“ pastangas, tokiu būdu sudarant galimybę pagreitinti sielos vystymąsi.

28


Pirmasis psichoemocinis pratimas Savęs vertinimo peržiūra Taigi visų pirma būtina perţiūrėti tai, kaip jūs patys save vertinate. Tai leis jums išsiaiškinti, kur jūsų nuomonė apie save yra pernelyg aukšta, o kur pernelyg ţema – abiem atvejais jūsų energinis fonas būna agresyvus. Šio veiksmo technika paprasta ir įdomi. Jūs matote čia trisdešimt testo tipo klausimų, kurie padės jums praktiškai iš naujo save įvertinti. Iš pradţių įdėmiai juos perskaitykite, pasistenkite suprasti, ką konkrečiai reiškia kiekvienas klausimas, kad paskui galėtumėte pateikti išsamų ir nuoširdų atsakymą. Štai klausimai: 1. Esu darbštus (-i) ar tingus (-i). 2. Esu susikaupęs (-usi) ar išsiblaškęs (iusi). 3. Ar draugiška mano šeima (jeigu šeimos nėra, atsakinėti nereikia, arba galima įvertintis savo tėvų šeimą, bet tik tuo atveju, jeigu gyvenate kartu su tėvais arba palaikote su jais glaudų ryšį). 4. Mano organizaciniai sugebėjimai. 5. Ar pasitikiu savimi. 6. Ar moku palaikyti santykius su ţmonėmis. 7. Mano kūrybinis potencialas. 8. Kas aš savo artimiesiems. 9. Ar esu bendringas (-a). 10. Mano vieta kolektyve. 11. Mano ambicijos. 29


12. Mano poţiūris į savo pareigas. 13. Ar sugebu padaryti reikiamą įspūdį. 14. Ar lengva išmušti mane iš vėţių – privesti prie psichoemocinio protrūkio. 15. Ar moku kalbėti ir įkalbinėti. 16. Ar esu punktualus (-i). 17. Ar mėgstu savo darbą. 18. Ar esu ryţtingas (-a). 19. Ar aš ne pernelyg grieţtas (-a) aplinkiniams. 20. Ar patinku moterims (vyrams). 21. Ar esu ištikimas (-a) santykiuose su moterimis (vyrais). 22. Ar moku laiku pailsėti. 23. Ar esu kerštingas. 24. Esu šykštus (-i) ar dosnus (-i). 25. Ar esu seksualus (-i) ir kaip labai. 26. Manoji gyvenimo pozicija. 27. Ar su manimi malonu bendrauti. 28. Ar esu atviras (-a) ir kaip labai. 29. Ar lengvai atleidţiu skriaudas. 30. Mano poţiūris į vienatvę. Jums gali iškilti klausimai, reikalaujantys papildomų paaiškinimų; vėliau bus galima konkrečiai juos išnagrinėti. Bet iš pasiūlytųjų klausimų daţniausiai prašoma patikslinti nr.8 (Kas aš savo artimiesiems) ir nr.26 (Manoji gyvenimo pozicija). Pamėginsiu paaiškinti. Nr.8 „Kas aš savo artimiesiems“.Turimas omeny jūsų įvaizdis, susidaręs kolektyve. Pavyzdţiui, „aš artimiesiems esu tas, kuris pirmas daro tą ir tą“ arba „aš 30


artimiesiems esu tas, kuris pasakoja linksmas istorijas“, arba „aš artimiesiems esu tas, kurio visi bijo, nes... ir todėl netgi vadina...“. Nr.26 „Manoji gyvenimo pozicija“. Čia turimas omeny jūsų devizas, kredo, įsitikinimai, kuriais jūs gyvenime vadovaujates. Pavyzdţiui, „manoji gyvenimo pozicija – keistis geryn“ arba „manoji gyvenimo pozicija – kad visi mylėtų vienas kitą, kaip aš tai suprantu“. Apmąstant klausimus, jums gali iškilti ir daugiau neaiškumų. Deja, aš negaliu visų jų nuspėti, bet, manau, mes susitiksime ir pamėginsime drauge išsiaiškinti, jeigu iškils tokia būtinybė... Taigi eikime toliau. Kai apgalvosite visus klausimus ir nuspręsite, koks bus jūsų atsakymas, paimkite sąsiuvinį, rašiklį ir parašykite, ką jūs galvojate apie save kiekvienu klausimu. Atsakymas gali būti trumpas arba su papildomais komentarais. Po to, niekam nerodydami savojo atsakymų varianto, išrinkite iš artimų draugų tarpo ne maţiau kaip tris, bet ne daugiau kaip septynias moteris ir ne maţiau kaip tris, bet ne daugiau kaip septynis vyrus ir paprašykite apibūdinti jus pagal šiuos trisdešimt klausimų (raštu arba į diktofoną). Surinkę visą medţiagą, drauge atlikite sociologinį tyrimą, tai yra, palyginkite savo nuomonę apie save kiekvienu klausimu su daugumos jūsų artimųjų nuomone. Ten, kur ţmonės galvoja apie jus prasčiau, negu jūs patys apie save galvojate, veikiausiai jūs pernelyg save aukštinate. O ten, kur dauguma galvoja apie jus geriau, negu jūs patys, veikiausiai esate pernelyg ţemos nuomonės apie save. 31


Po to, remdamiesi surinkta informacija, sudarykite bendrą savęs vertinimo vaizdą ir tvarkingai uţfiksuokite popieriaus lape. Gerai viską apmąstę, pasistenkite persiorientuoti, pakeisti nuomonę apie save tuose punktuose, kur jūsų matymas nesutampa su ţvilgsniu iš šalies. Atlikę šį darbą, jūs galėsite pašalinti pirminę prieţastį, iš kurios kyla savęs aukštinimo ir savęs nuvertinimo skleidţiamos agresijos energinis fonas. Tokiu būdu jūs ţymiai sumaţinsite to fono pritraukiamų situacijų kiekį (juk tos situacijos turėjo paţeminti jūsų puikybę) ir grąţinsite jūsų psichinio lauko koeficientą į Ţemės-Visatos Būties normą. Lapelį su uţrašais išsaugokite. Rekomenduoju perţiūrėti savęs vertinimą kas pusė metų: lygindami išsaugotus lapelius, gausite realų statistinį jūsų dvasinio vytymosi rodiklį. Taigi pirmas ţingsnis ţengtas – savęs vertinimo perţiūra atlikta.

32


Antrasis psochoemocinis pratimas Pasenusių pozityvių nuostatų keitimas į naujas pozityvias nuostatas Antrasis psichoemocinis pratimas – tai pozityvių egoizmo ketinimų perţiūra ir perėjimas prie naujų pozityvaus mąstymo nuostatų. Nuoširdumo dėsnis numato: kad ir ką bedarytų ţmogus, kad ir koks būtų vieno ar kito jo poelgio motyvas, šio poelgio šaknis slypi pozityviame ketinime. Todėl tolesnis „karminio tai-či“ veiksmas – perţiūrėti pozityvius ketinimus savo svarbiausių silpnybių atţvilgiu, siekiant suformuoti naujas pozityvias nuostatas (sąmonės orientyrus). Šiuo pratimu mes stengiames aptikti baimes, slypinčias vienoje ar kitoje silpnybėje. Ir dar siunčiame artimui įsivaizduojamą dovaną, kad nutrauktume tos silpnybės palaikymą artimo silpnybių dėka. Tačiau apie dovaną kalbėsime kiek vėliau, kai jūs susipaţinsite su visu baimių sąrašu ir perprasite dovanų įvaizdţius. Norėčiau paţymėti, kad naujos pozityvios nuostatos, mano įvestos šiame antrame ţingsnyje, yra tarsi pagrindas, ant kurio kiekvienas jūsų gali uţdėti kaţką sava, kaţką, kas reikalinga jam pačiam. Tačiau būkite atidūs: to „kaţko“ turi būti ne per daug ir ne per maţai, kad naujos pozityvios nuostatos informacijos apimtis jausmų pasaulyje atitiktų pojūtį „pats tas“. Taigi pradėsime antrajį praktikos etapą pagrindinių mūsų silpnybių perţiūra.

33


Kritika, pretenzijos ir nepasitenkinimas Pasenusios pozityvios nuostatos: < Noras pakeisti aplinkinę tikrovę. < Noras ką nors padaryti geresnį. < Tobulybės siekimas, tai yra, siekimas gyventi harmoningame pasaulyje su puikiais ţmonėmis. Naujos pozityvios nuostatos: < Priimti artimus tokius, kokie jie yra. < Visų pirma pakeisti savo vidines savybes. < Leisti artimui įgyti būtiną jausminę patirtį ir tikėti, kad toji patirtis bus jam naudinga; tuo pat metu būti pasirengusiam prireikus paremti artimą. < Nieko netrokšti sau, nes mūsų gerove rūpinasi Viešpats. < Priimti pasaulį tokį, koks jis yra, dovanojant jam savo jausmų, savo meilės dovanas, išstumiant tamsą jai nebūdingais būdais. Baimės: < Neteisingo apkaltinimo baimė; skausmo, paţeminimo baimė, nesugebėjimo apsiginti nuo šito baimė; baimė likti vienišu ir tapti nevertu visų meilės gėrybių. Jausminė-vaizdinė dovana: < Sukilus emocijoms, signalizuojančioms apie nepasitikėjimą savimi – padovanoti artimui pasitikėjimo įvaizdį. Pasitikėjimo savimi pagrindas – Tikėjimas į Dievą ir Dievu, rūpestingu ir visagaliu Tėvu. Tai – Dangiškasis pagrindas. O ţemiškasis pagrindas – gerumas ir ramybė Tikėjime, kad nuoširdumas visada 34


duoda teigiamą rezultatą, nepriklausomai nuo sėkmių ir nesėkmių. Smerkimas Pasenusios pozityvios nuostatos: < Noras pakeisti aplinkinę tikrovę. < Noras ką nors padaryti geresnį. < Tobulybės siekimas, tai yra, siekimas gyventi teisingoje ir harmoningoje aplinkoje su puikiais ţmonėmis. Naujos pozityvios nuostatos: < Bet kokiomis aplinkybėmis dėkoti, nes dėkingumo jausmas įtraukia tave į Aukščiausiosios esaties srautą, kuriame kiekvienas laiku gauna visa, kas reikalinga. < Širdyje leisti vykti vienam ar kitam tikrovės veiksmui pagal pradinį sumanymą, mums neţinomą, tačiau nuostabų ir teisingą. < Nieko nevertinti neigiamai, nes tai yra savęs aukštinimas. < Bet kuriame pasireiškime ieškoti teigiamos potekstės, kuri kiekvieną ţmogų šiame pasaulyje veda į jam vienam reikalingą išmintį, padedančią vystytis sielai. Juk viskas Dievo Valioje, ir „be jo ţinios nė plaukas nenukris nuo jūsų galvos“. Taigi ar verta jaudintis? Keisdamas save, įgysi galimybę gyventi harmoningame pasaulyje su harmoningais ţmonėmis, nes pritrauksi Šviesą, o tamsa pati trauksis nuo tavęs; Šviesa, susirinkusi draugėn, taps Saule visiems, o tamsa, susirinkusi draugėn, „praris pati save“ ir vienąsyk visiems laikams dings iš Būties. 35


Baimės: < Paţeminimo baimė, esant pernelyg aukštam savęs vertinimui ( tiesos kriterijaus „kas tu esi“ atţvilgiu). < Vienatvės baimė; savo paties nepasitikėjimo gynimas ir pasaulio baimė; gyvenimo baimė; baimė būti nuoširdţiu; baimė, kad esi nevertas to, ko trokšti. Jausminė-vaizdinė dovana: < Pasitikėjimo savimi įvaizdis. Panieka ir pasibjaurėjimas Pasenusi pozityvi nuostata: < Noras pakeisti aplinkinį pasaulį, atsikratyti amoralių ir nedorų, negraţių ir beturčių ţmonių, kad pasaulis taptų švaresnis, graţesnis, geresnis ir harmoningesnis. Noras gyventi puikiame pasaulyje su gerais ţmonėmis. Nauos pozityvios nuostatos: < Visi ţmonės lygūs tarpusavyje, o tu – prasčiausias iš visų; todėl keisdamasis geryn, išvalysi tikrovę aplink save. < Priimk artimą priklausomai nuo to, ar tu gali būti jam naudingas, o ne nuo to, ar jis naudingas tau. < Neteisk, nes kol nepasikeis ţmogus – nepasikeis ir karalystė. Baimės: < Kūno mirties baimė; neteisingumo savo atţvilgiu baimė; baimė būti paskutiniu tarp kitų; baimė būti ligotu, purvinu, neišsilavinusiu. 36


Jausminė-vaizdinė dovana: < Pasitikėjimo savimi įvaizdis. Neapykanta Pasenusi pozityvi nuostata: < Noras pakeisti pasaulį ir ţmones, kad įsiviešpatautų teisingumas, kad ţmonių poţiūris į mane būtų garbingas, teisingas, doras. Noras gyventi puikiame, harmoningame pasaulyje su gerais ţmonėmis. Nauja pozityvi nuostata: < Pasaulyje viskas teisinga, nes rūpestingasis Dievas nenuleidţia nuo jo akių. < Keisdamasis pats (per savo trūkumų atradimą) Šviesos pusėn, keiti ir pasaulį. < Ţmogų keičia jo paties ţingsniai ir paties įgyta išmintis. < „Kaip aš ţvelgiu į pasaulį, kokiu teismu teisiu, taip ir mane teis tikrovė, taip ir į mane ţiūrės ţmonės – su meile ar su neapykanta“. < „Nesvarbu, koks ţmonių poţiūris į mane, svarbu, koks mano poţiūris į juos“. < „Bet kuriuo veiksmu mano atţvilgiu ţmonės išreiškia rūpestį manimi - kaip moka ir kaip supranta“. < Nuolankusis viską gauna laiku. Baimės: < Baimė būti blogesniu uţ kitus, baimė dėl to patirti skausmą, paţeminimą; baimė negauti trokštamo, likti be nieko ir skausmingai pajusti savo menkybę; įvykių, kurie vers gyventi ne taip, kaip norisi, baimė. 37


Jausminė-vaizdinė dovana: < Pasitikėjimo ir meilės įvaizdis. Pyktis, įniršis Pasenusi pozityvi nuostata: < Aplinkinis pasaulis turi atitikti mano reikalavimus ir viltis. Nauja pozityvi nuostata: < Viskas, kas vyksta, vyksta pagal Aukščiausiąjį planą, vedantį į harmoniją. < Ne man skirta keisti pasaulį savo netobulais norais; man skirta dalyvauti pasaulio keitimesi, stengtis teisingai jį mylėti. < Niršti ir pykti ant Dievo – akivaizdi kvailystė, juk Tėvo Šviesa persmelkia viską. < Reikia priimti tikrovę tokią, kokia ji yra; kaţką pakeisti joje galima, tik pakeitus tai savyje, nes visa, kas pasaulyje yra neigiama – tai mano netobulybės atspindys; meilė, gerumas, švelnumas, pakantumas yra geriau uţ pyktį ir įniršį. Baimės: < Pasmerkimo baimė; bailumo ir nepasitikėjimo savimi atskleidimo baimė; skausmo, paţeminimo baimė; baimė būti kaip visi, nes tada neįmanoma nieko pareikalauti. Jausminė-vaizdinė dovana: < Pasitikėjimo ir meilės įvaizdis. 38


Nuoskauda Pasenusi pozityvi nuostata: < Pakeisti poţiūrį į save. Naujos pozityvios nuostatos: < Mylėti aplinkinius, nieko uţ tai nereikalaujant. < Mokėjimas padėti davimu ir nedavimu gimsta iš nuoširdaus rūpesčio artimu. < Sugebėti viską atleisti, visame kame matyti teigiamybes, dėkoti Dievui uţ visa, kame teko sudalyvauti jausmais, mintimis, ţodţiais, ţvilgsniais, darbais. Nėra kaltų tarp aplikinių. „Mane mylės tuomet, kai uţmiršiu, kad šito noriu, visa širdimi atsidavęs pastangai išmokti mylėti visus; taip mano meilė grįš man pačiam – per ţmonių santykius su manimi“. Baimės: < Vienatvės baimė (aplinkinių paniekos keliamas skausmas). < Kūno mirties baimė (kai jauti, kad neteisingas ţmonių poţiūris į tave tarsi ţudo tave). < Baimė būti nubaustu uţ tai, kad esi negeras (savęs nuvertinimo atveju); pasmerkimo baimė, nes skausmas ir paţeminimas priveda prie nenoro gyventi; baimė būti nemylimu. Jausminė-vaizdinė dovana: < Meilės ir pasitikėjimo įvaizdis.

39


Kerštas Pasenusi pozityvi nuostata: < Susigrąţinti teisingą ţmonių poţiūrį į save. Nauja pozityvi nuostata: < Kiekvienas pats prisitraukia bausmę. Pasitikėk Aukščiausiuoju dėsniu, pagal kurį kiekvienas pats sau skiria bausmės dydį, nes bausmė iš tikrųjų yra signalas keistis – tai yra, išmintis. < Prisiimdamas misiją nubausti kitą ţmogų, pats prisitrauki bausmę uţ artimo pasmerkimą. < Atleidimas ir dėkingumas uţ pamoką – štai teisingi jausmai ţmogaus, su kuriuo neva neteisingai pasielgta. Suprasdamas, kas iš tiesų vyksta, ar parodysi dvasios tvirtybę? Juk artimas jau pademonstravo savo silpnybę; tavo uţduotis – ne pasirodyti tokiu pat silpnu, o priešingai, savo teigiama reakcija paremti artimą ir pačiam sustiprinti gėrį savyje, ţengiant į Šviesą. < Leisk Būčiai tekėti taip, kaip naudinga kiekvienam, esančiam Gyvenimo sraute. Neaukštink savęs, klaidingai vertindamas artimo veiksmus kaip neteisingus. Vertink ne savas, tau būdingas ir besiverţiančia lauk reakcijas; kur kas labiau vertink Dieviškuosius orientyrus, kurie yra priešingi tam, kas iškyla tavo sąmonėje. Baimės: < Baimė kentėti skausmą, paţeminimą dėl neteisingo aplinkinių elgesio su tavimi; kūno mirties baimė ir iš to išplaukianti baimė prarasti tuos, kuriuos myli, nes esi prie jų prisirišęs. 40


Jausminė-vaizdinė dovana: < Meilės ir pasitikėjimo įvaizdis. Apmaudas Pasenusi pozityvi nuostata: < Sėkmės troškimas. Nauja pozityvi nuostata: < Dėkingumas uţ duotą gyvybę, nes visa kita tėra laimės papildas. Aš jau esu tas, kurį Viešpats myli, ir jau turiu ką duoti ţmonėms. < Mano sėkmė priklauso nuo to, kaip nuoširdţiai vykdysiu tai, ką matau esant gera, ir dėsiu visas man suprantamas pastangas, siekdamas naudos visiems. < Mano sėkmė – tai sugebėjimas nieko nesmerkti, išsaugoti sielos ramybę ir padovanoti savo širdį pasauliui, nieko nereikalaujant mainais. < Mano sėkmė – tai bet koks rezultatas, pasiektas nuoširdţiai trokštant kurti Meilę. Baimės: < Baimė atsilikti nuo Tiesos ir būti tikrovės nubaustu uţ tai; kūno mirties baimė; baimė būti kaip visi, prarasti individualybę, nes tai skaudina ir ţemina. Jausminė-vaizdinė dovana: < Pasitikėjimo ir drąsos įvaizdis.

41


Nusivylimas Pasenusi pozityvi nuostata: < Noras, kad pasaulis atitiktų mano viltis. Tikėjimas kaţkuo nuostabiu ir nesugriaunamu. Gyvenimo tikslo turėjimas. Idealo siekimas. Naujos pozityvios nuostatos: < Gyvenimas čia ir dabar, tenkinantis šios akimirkos tikrove kaip didţiausia vertybe. Supratimas, kad Didysis Dangiškasis Tėvas kiekvieną akimirką duoda mums visa, kas geriausia, todėl beprasmiška kurti tikslus savo netobulumo pastangomis. < Dėkingimas, kad viskas yra taip, kaip yra. Supratimas, kad vystymasis yra begalinis, idealų nėra, viskas nuolat siekia vystytis. < Geriausia yra ten, kur yra galimybė padovanoti savo širdį artimui, nieko nereikalaujant mainais. „Tebūnie viskam Dievo Valia, ir teištirpsiu aš Jo Valioje, ir teišsipildo Jo Valia“. Baimės: < Baimė būti blogesniu uţ kitus; baimė neturėti to, ko taip stipriai ir ilgai trokšti; baimė būti apgautu; baimė daryti tai, ką daryti nepelninga ir nesinori. Jausminė-vaizdinė dovana: Pasitikėjimo ir meilės įvaizdis.

42


Nepasitikėjimas savimi ir per didelis pasitikėjimas savimi Pasenusi teigiama nuostata: < Padaryti teisingą pasirinkimą ir įdėti daugiau pastangų, siekiant tikslo. Nauja teigiama nuostata: < Suvokimas, kad pastanga, atlikta su gerais ketinimais, bet atnešusi neigiamą rezultatą, yra kūrybinė klaida, suteikianti naudingos patirties. < „Aš gyvenu čia ir dabar, mano tikslas – stengtis maksimaliai ir nuoširdţiai. Rezultatą, tikslo pasiekimą suprantu kaip visokeriopas pastangas kiekvieną akimirką būti doru tikinčiuoju“. Tokiu atveju pasirinkimas visada bus teisingas, ir tikslas visada bus pasiektas, bet nėra prasmės vertinti tai protu. Tegu sąmonė šiuo atveju darbuojasi kūrybos labui, imdama iš Tiesos tai, kas geriausia ir kas pagal jėgas. < „Aš įsitikinęs savo ţingsnių teisingumu, bet tik po to, kai suderinu juos su Dvasinėmis Gėrio ir Meilės Tiesomis. Aš neabejoju savo ţingsniais po to, kai suderinu juos su Dvasinėmis Gėrio ir Meilės Tiesomis“. Baimės: < Baimė atsilikti nuo Tiesos, patirti skausmą, paţeminimą; baimė, kad aplinkiniai tave prastai įvertins; netikrumo baimė, baimė suklysti („jaučiu, kad tai pavojinga“). Jausminė-vaizdinė dovana: < Pasitikėjimo ir kuklumo įvaizdis. 43


Gailestis ir uţuojauta Pasenusi pozityvi nuostata: < Grąţinti teisingą tikrovės santykį į ką nors. Naujos pozityvios nuostatos: < Visatoje nebūna atsitiktinumų, viską apima budrus, rūpestingas, kupinas meilės Dievo dėmesys; todėl visa, kas vyksta, veda į išmintį, stabilumą, gėrį, dovanas, meilę ir išsigelbėjimą.O tai, kokiu pavidalu visa tai pasireikš jo gyvenime, ţmogus intuityviai pasirenka pats, priklausomai nuo savo atkaklaus nenoro matyti ir girdėti Būties pagalbą. < To, kas neteisinga ir nereikalinga ţmogaus meilei bei gerovei, tiesiog nėra ir niekada nebus. < „Aš nesigailiu artimo, neuţuojaučiu jo - aš pervedu šį signalą į pastangą rasti, kuo padėti artimui. Taip padėti, kad jis galėtų vystytis toliau“. Baimės: < Baimė patekti į tokią pat situaciją. Kūno mirties baimė. Paţeminimo baimė. Jausminė-vaizdinė dovana: < Meilės ir pasitikėjimo įvaizdis.

44


Depresija, ilgesys, liūdesys Pasenusi pozityvi nuostata: < Pakeisti savo gyvenimą ir dţiaugtis gyvenimu. Naujos pozityvios nuostatos: < Rytojus pats savimi pasirūpins, remdamasis šiandienos pastangų vaisiais. Reikia keisti gyvenimą, stiprinant savo silpnybių kontrolę, ir čia liūdesys bei depresija – ne draugai. Pagelbėti gali tik ryţtas, dţiaugsmas, Tikėjimas. < „Viskas Dangiškojo Tėvo rankoje. Mano uţdavinys – tik nuspalvinti šią tikrovę savo teigiamos emocijos spalva. Aš dţiaugiuosi jau vien todėl, kad man dovanotas gyvenimas.Aš dţiaugiuosi sunkią akimirką, nes ji apvalo mane, keičia mane į gerąją pusę. Aš dţiaugiuosi gyvenimu vien todėl, kad tai ir yra gyvenimas. Keisdamasis Šviesos pusėn, vykdydamas Dievo Įsakymus, kaip to gyvenimo dalį, aš keičiu gyvenimą. Aš pasitikiu Dievu, tikiu, kad Jis viskuo pasirūpins, o mano pareiga – dţiaugtis ir skleisti Meilę jausmais, mintimis, akimis, lūpomis bei rankomis. Aš nebandau nustatyti savo gyvenimo vertę, aš stengiuos alsuoti gyvenimu ir ten, kur reikalinga šiluma, įnešti šilumos, ir iš savo vidinio pasaulio įpūsti pasaulin daugiau laimės“. Baimės: < Neteisingumo baimė ir baimė kaţką prarasti dėl neteisingo elgesio savo atţvilgiu.Baimė likti niekam nereikalingu. Mirties baimė. Baimė, kad gyvenimas prabėgs veltui. Neţinomybės baimė. Baimė ţengti pirmyn. Baimė, kad aplinkiniai tave pasmerks. 45


Jausminė-vaizdinė dovana: < Pasitikėjimo ir meilės įvaizdis. Apsirijimas Pasenusi pozityvi nuostata: < Patirti dţiaugsmą ir pasitenkinimą gyvenimu. Naujos pozityvios nuostatos: < Svarbiausias pasitenkinimas ir dţiaugsmas – dvasinis dţiaugsmas. O reikalauti dţiaugsmo ir pasitenkinimo iš gyvenimo – beprasmiška, nes gyvenimas yra tai, kas manyje ir su manimi, ir visas dţiaugsmas jau su manimi, ir tai esu aš. Materialus maistas niekada nenumalšins mano dvasinio alkio ir nepaslėps dvasios nešvaros. < „Valgau tam, kad gyvenčiau ir deramai vykdyčiau Dievo Valią. Maistas nėra mano gyvenimo prasmė“. Baimės: < Baimė mirti badu. Baimė, kad būsi pasmerktas. Neţinomybės ir rytojaus baimė. Jausminė-vaizdinė dovana: < Pasitikėjimo įvaizdis. Pasisotinimo menku maisto kiekiu įvaizdis. Drąsos įvaizdis. Savanaudiškumas, šykštumas, godumas Pasenusi pozityvi nuostata: < Įsigyti kaţką svarbaus, kaţką naudinga ir reikalinga. Gyventi pasiturimai. 46


Naujos pozityvios nuostatos: < Aš turėsiu visa, kas man būtina, jeigu sugebėsiu gyventi, atiduodamas savo širdį aplinkiniams ir nieko nereikalaudamas mainais. Svarbiausia – gauti galimybę apvalyti sielą, kad galėčiau plačiau skleisti meilę beribiame pasaulyje. Dievas pasirūpins nustatyti, kas man naudinga, o kas ţalinga, ir visa, kas man naudinga gėrio kūrimo kelyje, aš būtinai turėsiu. < Mano turtą šiame gyvenime apsprendţia sugebėjimo kurti kitų naudai dydis, nes tai, ką mes gauname trokšdami gauti, prarandame, kad vėl norėtume, o visa tai, ką atiduodame veltui, yra mūsų ir mums. Baimės: Baimė mirti badu. Baimė pasijusti paţemintam todėl, kad tai, ką tu turi, yra prasčiau, negu tai, ką turi kiti. Baimė, kad būsi išjuoktas. Baimė gauti dovanas veltui, nė uţ nieką.. Jausminė-vaizdinė dovana: < Meilės ir pasitikėjimo įvaizdis. Pavydas Pasenusi pozityvi nuostata: < Įsigyti kaţką svarbaus, kaţką būtina ir naudinga; uţsitikrinti materialią gerovę, puikius santykius su aplinkiniais, sėkmę. Gyventi pasiturimai, turėti tai, ką turi kiti. Naujos pozityvios nuostatos: 47


< Nesavanaudės meilės ir tarnystės esmė – aplinkos prisotinimas gėriu. Jeigu aš noriu kaţką turėti, privalau trokšti tik to, kas padės man darbuotis pasaulio labui. < Visa, ką turiu dabar, duota tam, kad gyvenčiau ir kurčiau gėrį. Visa kita atsiras savaime. < Visi mes – viena, ir aš dţiaugiuosi, kad kitas ţmogus kaţką turi. Iš tiesų pagal dvasios dėsnį „mes“ – tai būtent aš, bet ten, kur labiausiai reikia gėrio labui. Jeigu aš kaţko noriu, kaţko širdyje trokštu, privalau uţmiršti savo norą ir nuoširdţiai pasidţiaugti uţ visus, kas tai turi. O kalbant apie ţmones, kurie to kaţko neturi ar neturi to, ko nori ir ko jiems reikia, jų pačių labui nuoširdţiai linkiu, kad – jeigu bus tam Dievo Valia – jie tai įgytų, ir netgi anksčiau, negu aš. O paskui bus, kaip Dievas duos, ir viskas bus laiku. Baimės: < Baimė mirti badu. Paţeminimo dėl neprestiţinio gyvenimo baimė. Baimė būti nemylimu.Vienatvės baimė. Jausminė-vaizdinė dovana: < Meilės, pasitikėjimo įvaizdis; gausos ir turto įvaizdis. Piktţodţiavimas ir piktos mintys Pasenusi pozityvi nuostata: < Pakeisti artimą į gerąją pusę, kad man būtų patogu ir neskausminga bendrauti su juo. Naujos pozityvios nuostatos: 48


< Dievas taip sukūrė ţmogų, kad jokios pastangos iš šalies negali jo pakeisti. Ţmogų gali pakeisti tik jo paties pastangos ir suvokimas. < Keisti artimą – reiškia manyti save esant vertesnį uţ jį, ir tai patogu daţniausiai toms jėgoms, kurios siekia sutrukdyti mums eiti dvasios keliu. < „Aš atėjau į Ţemę ne vertinti ţmonių poţiūrį į mane – ar jie išdavinėja mane, ar myli, ar gerbia, ar vertina. Aš atėjau parodyti savo santykį su ţmonėmis. Atėjau parodyti, kad myliu juos, niekada jų neišduosiu, neįsiţeisiu ant jų, gerbsiu ir vertinsiu juos. Gerumas, kurį mano širdis atiduoda pasauliui, kada nors grįš man pačiam, nes Visatoje viskas sukurta ir egzistuoja pagal besisukančio rato principą“. < Aš nebijau skausmo, nes jis visada nurodo tik tobulėjimui būtinų pastangų pobūdį bei apimtį.. < Aš sakau aplinkiniams tik gerus ţodţius, ir tada jie pradeda kalbėti su manimi tokiais pat gerais ţodţiais – tai dėsningumas. Baimės: < Pasmerkimo baimė; paţeminimobaimė; neteisingumo baimė; vienatvės baimė; baimė ramiai eiti pirmyn; baimė artimųjų, kurie neva skleidţia kaţkokią koncentruotą grėsmę.. Jausminė-vaizdinė dovana: < Pasitikėjimo ir meilės įvaizdis.

49


Pagyrūniškumas Pasenusi pozityvi nuostata: < Pelnyti aplinkinių dėmesį, pritarimą, kuris leis pasijusti reikšmingu ir unikaliu. Nauja pozityvi nuostata: < Tikintįjį, skleidţiantį Meilę, regi visa Visata. Didţiausias malonumas, kokį galį suteikti geras darbas – padaryti tą darbą nepastebimai. Aš reikšmingas tuo, kad esu Didţiojo Tėvo vaikas, tačiau niekas man uţ tai nepaplos, nes visi ţmonės yra tokie. Mano dėmesys nuolat nukreiptas į rūpinimąsi artimais; ir aš nejaučiu poreikio atkreipti aplinkinių dėmesį į save, nes aš visada su ţmonėmis, ir jie visada atsako dėmesiu į manąjį dėmesį, rūpestingai nukreiptą į juos. Baimės: < Vienatvės baimė; pasmerkimo baimė; baimė, kad esi nepakankamai geras gyvenimui, nepilnavertis; baimė būti nemylimu. Jausminė-vaizdinė dovana: Meilės ir pasitikėjimo įvaizdis; Dievo vaiko unikalumo įvaizdis.

50


Kaltės ir bausmės jausmas, savikritika, savigrauţa, nepasitenkinimas savimi,savęs smerkimas, panieka ir neapykanta sau Pasenusi pozityvi nuostata: < Pakeisti savo elgesį, pakeisti savo gyvenimą. Tobulėti. Gyvenime daryti tai, kas teiktų dţiaugsmą sau ir aplinkiniams. Naujos pozityvios nuostatos: < Dţiaugsmas ir pasirengimas keistis su dţiaugsmingu nuolankumu bei kilimo aukštyn pojūčiu keičia mūsų gyvenimąpačiu teisingiausiu būdu. Gyvenimas – tai ţmogaus savybių vedinys, o pats ţmogus – Siela su jos galimybėmis kurti. Gyvenimą keičia paties ţmogaus keitimasis, apsivalymas ir geri darbai. < Aš gyvenu čia ir dabar. Nekeliu sau tolimų ir aukštų vystymosi gairių. Keičiu tai, ką šią akimirką siūlo pakeisti tikrovė. „Degančios“situacijos metu pats Dievas kalba su manimi patardamas, kokį ţingsnį toliau ţengti. < Aš laimingas, aš dţiaugiuosi jau vien tuo, kad man duotas gyvenimas. Aš jau esu savotiško Visatos masto konkurso nugalėtojas, nes laimėjau gyvenimą ir galimybę kurti. Man nebūtina dar kaţkaip patvirtinti savo dţiaugsmą. Visa kita yra šio pirminio dţiaugsmo papildymas, o ne patvirtinimas. < Kaltųjų iš principo nėra ir negali būti, nes bet kurioje situacijoje ţmogus gauna rezultatą, kuris yra jo pasąmonės pastangų išdava, forma, nuo kurios reikia pasyviau ir suprantamiau atsispirti, stengiantis pasikeisti. Nėra kaltės, todėl nereikalinga ir bausmė. Darai pastangą 51


– gauni rezultatą. Darai išvadas, numatai tolesnio gyvenimo pastangas ir vėl gauni rezultatą; ir taip be galo. < Siela, Tėvo dalelė, slypinti manyje, yra iš esmės nuostabiai graţi ir negali būti kalta. Aš nekaltinu savęs, aš tik drąsinu save, stengdamasis įveikti tamsos pagundas. Baimės: < Bausmės baimė; vienatvės baimė; baimė atsilikti nuo Tiesos ir būti pasmerktu aplinkinių uţ tai; baimė, kad Aukštieji Visatos dėsniai tavęs neva nemyli. Jausminė-vaizdinė dovana: < Meilės, pasitikėjimo, dţiaugsmo įvaizdis. < Meilės sau, savo dieviškajam pradui įvaizdis; didelės, amţinos, dţiaugsmingos savo paties egzistavimo prasmės įvaizdis. Baimė, nerimas Pasenusi pozityvi nuostata: < Jaustis saugiu ir ramiu. Naujos pozityvios nuostatos: < Viešpats – mano Ganytojas, ir man nieko netruks. Jis gano mane javų laukuose ir vedţioja prie tykių vandenų, nukreipia mano sielą į tiesos vėţes Savo vardan. Kuomet ţengsiu Mirties slėnin, neišsigąsiu blogio, nes Tu su manimi. Telydi mane Tavo malonė ir palaima kiekvieną mano gyvenimo dieną. Iš Meilės gimsta Meilė. Ir tai didţiausia mano saugumo garantija. 52


< Visatoje nėra atsitiktinumų. Viskas veda į gėrį, nes tuo rūpinasi Dievas. Ir tai dar viena mano saugumo garantija. < Pasitikėjimas savimi, savo jėgomis ir savo nuoširdumu, pagrįstas nuolankiu susitaikymu su savo netobulumu, troškimas verţtis aukštyn – štai trečia saugumo garantija. Jaustis saugiu įmanoma tik tuomet, kai negalvoji apie savo saugumą. Ţenk drąsiai ir patikėk Aukščiausiajam pasauliui pasirūpinti tavo saugumu. < Geriausia apsauga – visiškas atvirumas. Nieko nesmerk, viską priimk dėkingai. Tuomet kiaurai pereisi bet kokią kliūtį, ir toji kliūtis taps tauresnė, paveikta dvasinio sąlyčio su tavimi. Uţmiršęs save, ištirpęs pasaulyje tarp ţmonių, uţmiršti savo baimes, ir jos nustoja egzistavusios, kadangi baimių egzistavimo prasmė, prieţastis ir galimybė – tavo mintys apie jas, ir visos baimės gimsta iš nuolatinio galvojimo apie save. Baimės: < prievartos baimė; kūno mirties baimė; pasmerkimo ir neteisingos psichoemocinės bausmės baimė; vienatvės baimė. Jausminė-vaizdinė dovana: < Drąsos, pasitikėjimo savimi įvaizdis; meilės įvaizdis.

53


Veidmaisnystė, pataikavimas, melas, apgaulė Pasenusi pozityvi nuostata: < Noras įsigyti kaţkokią dvasinę arba materialią vertybę, noras išsaugoti gerus santykius su artimu. Naujos pozityvios nuostatos: < Turėjimo visa, kas reikalinga, paslaptis glūdi pačioje gyvenimo formulėje: gyventi ir kurti Meilę bei gėrį aplinkinių labui, nieko nereikalaujant uţ tai. < Viešpats visada ţino, ko man trūksta, ir visa, ką man būtina turėti, bus duota; svarbiausia – neiškrypti iš Tiesos kelio. < Ţmogus laimingas jau vien todėl, kad jam duotas gyvenimas; netapsi laimingesnis, tenkindamas savo poreikius, kaip tu juos pats supranti, ir naudodamasis pasenusiomis pozityvių ketinimų formomis. Juk savęs neapgausi, vadinasi, neapgausi ir Dievo. Todėl veidmainystė ir pataikavimas yra nuodėmė. < Aš tenkinuosi tuo, ką turiu, svajoju apie kaţką, tačiau neprisirišu prie savo svajonės, o svarbiausia, stengiuosi dalyvauti gyvenime, nešdamas meilę ir gėrį. Baimės: < Baimė nepasiekti kaţkokio tikslo, nes neturi tam reikalingų priemonių; baimė būti nemylimu; vienatvės baimė. Jausminė-vaizdinė dovana: < Drąsos įvaizdis; teisingumo įvaizdis: nuolankumo ir pasitikėjimo savimi įvaizdis. 54


Pavyduliavimas Pasenusios pozityvios nuostatos: < Noras, kad santykiai su mylimu ţmogumi būtų tvirti, patikimi, dori. < Noras parodyti savo meilę ir būti tikram, kad ir partneris tave myli. Naujos pozityvios nuostatos: < Leisti artimui elgtis taip, kaip jis jaučia; patikėti, kad jam tas būtina. < Ţmogus negali priklausyti ţmogui, pasirinkimo laisvės dėsnis – tai Dangiškojo Tėvo dovana, pasirinkimo laisvės paţeidimas yra nuodėmė. < Viskas, ką atiduodi, yra tavo ir tau. Ir nesvarbu, ar esi mylimas; svarbiausia, kad tu myli, todėl turi teisingai išreikšti savo meilę. < Kiekvienas gauna tik tai, ko yra vertas. < Nuolankumas apsaugo nuo viso, kas neigiama, ir pritraukia gėrį. Baimės: < Baimė būti apgautu; paţeminimo baimė; vienatvės baimė; mirties baimė. Jausminė-vaizdinė dovana: < Pasitikėjimo ir meilės įvaizdis.

55


Paleistuvystė, svetimoteriavimas, svetivyriavimas Pasenusi pozityvi nuostata: < Patirti meilę ir pasitenkinimą santykiuose su priešinga lytimi. Nauja pozityvi nuostata: < Sugebėjimas visų pirma vertinti ţmogaus sielą, o ne kūną, leidţia pasinerti į bedugnę harmoningų intymių santykių gelmę; kito ţmogaus sielos ţalojimas – nedoras veiksmas, kuris atneša vien skausmą. Vertindamas visų pirma sielą, aš pradedu rūpintis kito ţmogaus siela ir tvardau natūralų aklą instinktą imti vien sau. Baimės: < Vienatvės baimė, baimė likti be intymių santykių ir jaustis nepilnaverčiu. Jausminė-vaizdinė dovana: < Švaros ir doros įvaizdis; dvasinės meilės-draugystės įvaizdis.

56


Trečiasis psichoemocinis pratimas Atsiribojimas nuo „kaltintojo“ Tai pirmoji pastanga formuojant palankias sąlygas Tikėjimo slėpinio įjungimui, nors, be abejo, nereikia manyti, kad atlikus visus ţemiau aprašytuosius veiksmus, sieloje iškart atsiras Tikėjimas. Visos šios pastangos yra pagalbinė priemonė maksimaliai teigiamos energinės terpės sukūrimui ţmogaus psichoemocinėje sferoje, kad pats procesas, kurio pasekmėje uţgims teisingas pasitikėjimas Aukščiausiuoju, būtų kiek įmanoma greitesnis ir sėkmingesnis. Taigi trečiasis pratimas vadinasi „atsiribojimas nuo „kaltintojo“. Nagrinėdami teorinę dalį, mes jau išsiaiškinome, kad „kaltintojas“ – tai tam tikra energinė sritis ţmogaus gamtiniame jausmų ir instinktų pasaulyje, kuri, būdama nukrypusi nuo Būties harmonijos, vadovauja pastangai kaltinti aplinkinius tiek viduje, tiek išoriškai. „Kaltintojas“ yra pagrindinis sąmonės surinkimo taško „žmogus-tvirtovė“kūrėjas ir svarbiausia kliūtis Tikėjimo ugdymo kelyje, kur Tikėjimas yra teisingas pasitikėjimas Aukščiausiais Gėrio ir Meilės Dėsniais. „Kaltintojo“ esmė veikiausiai susiformavo įvairiomis formomis pasireiškiančių baimės emocijų pagrindu, o taip pat iš nepasitikėjimo, abejonių, nuoskaudos, kad tau duota per maţai. Todėl aiškus savo egzistavimo tikslo ir troškimo eiti Dvasinės Tiesos keliu tikslo įsisąmoninimas visiškai panaikina „kaltintojo“ poreikį. Bet kokios savarankiškos „kaltintojo“ pastangos visada pasireiškia kaip akivaizdţiai neigiamos, nukreiptos prieš tai, kas eina iš Dievo. Taigi ţmogaus 57


sugebėjimas pasislėpti uţ įvairaus pobūdţio kalbų apie gėrį, apsaugą ir pan. aiškiai rodo, kad „ţmogui-tvirtovei“ tebereikalingas pagalbininkas, ir to pagalbininko graţbylystė maloni jo ausiai. Bet patikėkite, kai tik jūs pakeisite sąmonės surinkimo tašką „ţmogus-tvirtovė“ į tašką „žmogusrežisierius“, jokios „kaltintojo“ pastangos nebebus jums reikalingos, ir jis niekaip neįstengs jums įtikti, nes pati „kaltintojo“ esmė yra priešinga ţmogaus sielos dėsniui. Taigi panagrinėkime atsiribojimo nuo „kaltintojo“ principą. Šio pratimo sėkmė visiškai priklauso nuo to, kaip ţmogaus vidiniame pasaulyje šiam momentui pakankamai susiformavęs siekimas paraidţiui vykdyti Dievo Ţodį. Gali atsitikti ir taip, kad po visų atsiribojimo nuo „kaltintojo“ psichinių pastangų maţa kas pasikeis. Pastebėta, kad šis metodas efektyviausiai padeda ţmogui, patekusiam į psichoemocinį „degimą“ ir trokštančiam teisingai pasielgti toje sudėtingoje situacijoje. Pradėkime. Pirmiausia jūs turite sąmoningai ir nuoširdţiai sutikti su nuostata, kad kaltų nėra, kad niekas dėl nieko nekaltas (įskaitant ir jus), kad nieko ir niekada nereikia kaltinti ir netgi nedalinti kaltės pusiau pagal formulę: „taip, aš kaltas, bet ir tu ne šventas, paţiūrėk į save“. Suformuluokite asmeninę nuostatą, savotišką priesaiką, ir pasistenkite suprasti, kad bet koks motyvas, sukeliantis jausminį-loginį norą paţeisti šią nuostatą, yra pergalinga tamsos-egoizmo-„kaltintojo“ pastanga, apgaule prasmukusi į jūsų sąmonę. Kiek įmanoma daugiau samprotaukite apie tai, kodėl niekas iš 58


šalies nekaltas dėl jūsų emocinių nepatogumų, kodėl nieko iš aplinkinių negalima kaltinti. Kad būtų lengviau įgyvendinti šį ketinimą, duokite sau įţadą: visai nekreipti dėmesio į antrosios pusės (artimo) veiksmų teisingumą „degimo“ situacijose. Nepergyvenkite, tai neperaugs į abejingumą ir nepakiš kojos artimui. Beje, panašios dvejonės tėra egoizmo lozungai, nes jeigu stengsitės būti neabejingu artimui ir netrukdyti jam, tuo pat metu puoselėdami savyje „kaltintojo“ emocijas bei mintis, pagalbos artimui rezultatas bus nulinis ir tik sustiprins tamsą, nes tokiu atveju konfliktas neišvengiamas. Nesijaudinkite, kai tik jūs išmoksite atsiriboti nuo „kaltintojo“, galėsite visiškai natūraliai ir teisingai padėti artimui patarimu, nes tuomet jus ves Meilė ir rūpestis artimu, o ne konkurencija bei puikavimasis. Ir ne baimė, stumianti į smerkimą bei pamokslavimą, bet prisidengianti pseudošvenčiausiais egoizmo tikslais: padėti artimui sugrįţti į Šviesos kelią ar bent jau bausmės pagalba sulaikyti jį nuo kritimo tamson. Taigi jūsų uţdavinys - tarytum medituoti su aukščiau išvardintomis nuostatomis, viduje vis stiprinant pasiryţimą sekti „kaltintojo“ pastangas ir joms nepasiduoti. Asmeniškai aš šios nuostatos ir pasirengimo ją vykdyti formavimo kelyje patyriau tris savotiškus išbandymus-pagundas. Pats akivaizdţiausias, primityvus išbandymas buvo toks: tvirtai nusprendęs niekada, jokiais dorais ir nedorais būdais, nieko niekuo nekaltinti ir nedalinti kaltės perpus, visgi išgirdau savyje kaţkokį niurzgimą, principinį, bet niekuo nepagrįstą nepritarimą. 59


Būtent todėl, kad tas nepasitenkinimas neturėjo jokio pagrindo, jį lengvai įveikiau. Antroji pagunda, šįsyk logiškai pagrįsta, skambėjo taip: „ Na, ţinoma, nieko negalima kaltinti ar vertinti neigiamai, tikrai, tikrai, be abejo. Bet ar išties jokiais atvejais? Juk visiškai įmanoma, kad tarp šimto neteisingų vertinimų bus vienas teisingas ir labai svarbus artimui, galintis realiai padėti jam - bendram labui, Meilės, siejančios visus Dievo vaikus, formavimo vardan. Visiškai atsisakius neigiamo aplinkinių vertinimo, galima praleisti šią retą, bet svarbią galimybę suteikti artimui dvasinę paramą“. Be abejo, tai maloniai glostė savimeilę. Juk panašios mintys visuomet gimsta iš savęs kėlimo aukščiau kitų, nes puikybė kuţda: „ Tu geriausiai įsimeni įvykius, tu realiai, objektyviai vertini aplinkybes, tu teisingas, nes neturi tų ydų, kurias pastebi aplinkiniuose, ir tiesiog nori pakylėti juos iki savojo, šventesniojo, lygmens“. Atsekęs savyje tokias mintis, aš atmečiau ir antrąjį egoizmo argumentą, įtikinęs patį save jo nepagrįstumu ir valios pastangomis prisiekęs sau niekada nieko nekaltinti, net jeigu tai ir atrodys teisinga, reikalinga. Mat jeigu leisiu sau nors retsykiais, išskirtiniais atvejais vertinti artimo veiksmus neigiamai, ir šis mano poţiūris peraugs į nuostatą, neišvengiamai, pats to nepastebėdamas prieisiu iki to, kad tokiu išskirtiniu leistinu atveju taps praktiškai kiekvienas atvejis, kuomet mano nuomonė nesutaps su artimo nuomone. Ir tuomet mano galvoje iškilo paskutinis gundantis argumentas, siekiantis neva išsaugoti manąją 60


iliuzinę individualybę, o iš tiesų suteikianti tiesioginę galimybę tapti „kaltintojo“ vergu. Perleista per emocijų ir baimės prizmę, ši trečioji pagunda skambėjo taip: „Ką tu, juk paskirstydamas kaltę visiems, tu kūrei savo apsaugą nuo grubių veiksmų iš nesuprantančių ir nemylinčių tavęs ţmonių pusės. Nes parodydamas ţmonėms jų kaltę, tu teisingumo lūpomis kreipdavaisi į jų sąţinę, ir jie tvardė savo troškimą galutinai paţeminti tave. Jeigu dabar tu nustosi kaltinęs, smerkęs, vertinęs, tapsi beginklis, ir visas pasaulio neteisingumas uţgrius tave ir sunaikins. Sakai, kad Dievas ir Tiesa tave apgins? Bet įsivaizduok, kas bus, jeigu tu nusimesi apsaugą, atsisakydamas kaltinti kitus, o paskui paaiškės, kad Dvasinė Tiesa tėra iliuzija? Tu ţūsi, nes bus per vėlu ką nors pakeisti. Gerai pagalvok, juk ţmonijos istorijoje tūkstančiai dvasinių kelių prasidėjo lygiai taip pat, kaip šis, ir jais einantieji tikėjo savo Tiesa ir neklystamumu, ir tik praėjus daugeliui metų tapo akivaizdu, kad visi tie keliai vedė ne į Šviesą. Kas, jeigu ir dabar taip? Bent akimirkai priimk šią prielaidą, kad galėtum blaiviai įvertinti savo padėtį“. Staiga aš aiškiai pajutau, kad stoviu ant prarajos krašto, ir jeigu ţengsiu į ją, iškart patirsiu skrydţio, laisvo kritimo dţiugesį, lengvumą, triumfą (kadangi nuotolis iki dugno didelis)...Bet galiausiai kritimas vis tiek uţsibaigs smūgiu į tvirtą Harmonijos paviršių, sustiprintu tokį dţiugesį kėlusio pagreičio. Ir čia iškyla klausimas: kas svarbiausia gyvenime? Jeigu matuosime amţinybės kategorijomis, galvoje nebus jokios maišalynės, juk tuomet pasirinkimo dėsnis paparasčiausiai anuliuosis: mat amţinybėje išliks 61


nepakitusi tik Meilė ir dţiaugsmingas Davusiojo tau gyvybę sumanymų vykdymas. Ir tuomet, padedamas „stebėtojo iš šalies“, kuris šią nelengvą emocinę akimirką pateikė man šimtus citatų ir dėsnių, įrodančių dvasinio kelio Tiesą būtent jausmų lygmenyje, aš padariau pasirinkimą, atmesdamas bet kokius „o jeigu...“, „o kas, jei staiga...“. Aš ryţtingai perėjau į kitą būseną – būti čia ir dabar su Dvasine Tiesa, Kurią pasirinkau širdimi. Po kurio laiko sieloje tapo lengva ir šviesu. Ir visi „kaltintojo“ lozungai apie artimo gelbėjimą, vakar atrodę tokie dori, ţiūrint iš kito sąmonės surinkimo taško pasirodė esą beprasmiai ir akivaizdţiai smerkiantys artimus. O dar viduje atsirado kaţkoks nenoras knistis, ieškoti, sekti, kontroliuoti artimųjų veiksmus – išliko tik azartas ieškoti paslėptų „kaltintojo“ pastangų, nė trupučio jomis netikint. Štai taip vyksta atsiribojimas nuo „kaltintojo“. Kaip matote, pratimas atliekamas vien psichoemociniame lygmenyje. Atsiribojimas nuo „kaltintojo“ – ypatingos svarbos veiksmas, atveriantis kelią ţmogaus judėjimui Tikėjimo ugdymo slėpinyje. Nes nekaltindamas ir nesmerkdamas kitų, pradedi iš tiesų tikėti Dievo Garbe – kuomet Tikėjimas yra ne mėginimas apsaugoti uţgautą egoizmą , o nauja (tau) ir iš esmės vienintele gyvenimo bei santykio su Dangiškuoju Tėvu forma.

62


Ketvirtas psichoemocinis pratimas Atsiribojimas nuo „advokato“ „Advokatas“ – tai ţmogaus jausmų gamtinės srities energinė ypatybė, veikiausiai susiformavusi nepasitikėjimo savimi pagrindu. Iš nepasitikėjimo savimi gimsta savęs menkinimas arba savęs aukštinimas, o tiek viena, tiek kita savo ruoţtu skatina smerkti ir kaltinti aplinkinius, ginant savo „nepilnavertiškumą“. O iš to kyla nenoras teisingai priimti savo menkybę, vadinasi, ţmogus priverstas pačiam sau meluoti. Apgaudinėdamas save tūkstančius metų, ţmogus pats sukūrė sąlygas tam, kad jo jausmų sferoje (tarp pradinio neigiamos emocinės reakcijos į vykstančią tikrovę signalo ir to signalo realizacijos per mintis, ţodţius ir poelgius) susuiformuotų speciali tarnyba, energinių pastangų centras, kuris priima pradinį neigiamą emocinį tikrovės vertinimo signalą, išnagrinėja jį iš visų įmanomų ţmogaus poţiūrio į realybę taškų ir, įvertinęs egoizmo saugumo atţvilgiu, greitai suranda atitinkamus dorus, pateisinančius motyvus, supina juos į galingą, įtikinamą loginę sistemą ir apgaubęs visu tuo pradinį neigiamą signalą, išleidţia jį į tikrovę, kur jis pradeda aktyviai reikštis ţmogaus sąmonėje. Šį procesą - pradinio neigiamo tikrovės vertinimo motyvo slėpimą – aš ir vadinu „advokatu“. Sąmonės sutinkimo taške „ţmogus-tvirtovė“ „advokatas“ kuria apsaugos nuo aplinkybių formas. „Advokato“ galia nuo jo atsiradimo laikotarpio taip išaugo, o patirtis taip praturtėjo, kad net jei ţmogus nuoširdţiai paklaus savęs: „Ką gi aš norėjau 63


pasmerkti ir kodėl?“, ar panašiai, „advokatas“ paprasčiausiai neleis jam išgirsti pradinį neigiamą emocinį aplinkinės tikrovės vertinimo motyvą. O be šito neįmanoma aiškiai suvokti, kokias dvasines formules reikia įvesti į sąmonės-valios pastangų sferą, kad negatyvas būtų pašalintas. Suprantama, visos atsiribojimo nuo „advokato“ komplikacijos kyla tik dėl pasąmoningo ţmogaus noro, silpnesnio ar stipresnio, ir toliau naudotis tamsiojo „juristo“ paslaugomis. Taigi pradėkime. Pirmasis žingsnis: šis pratimas taip pat yra psichoemocinis, ir jo atlikimo sėkmė taip pat priklauso nuo ţmogaus brandos lygio ir troškimo paraidţiui įvykdyti Dievo Ţodį. Todėl čia, kaip ir ankstesniajame pratime, pirmiausia būtina suformuoti savyje nuostatą (suvokimą, ryţtą, priesaiką – kaip jums labiau patinka): niekada nesiteisinti, savo motyvus aiškinti kitiems tik tuomet, jeigu jūsų paklaus, konkrečiai paklaus, net viduje nesitikint, nereikalaujant, kad paklaustų. Jeigu aplinkiniai visgi paparašys jūsų paaiškinti savo motyvą, paaiškinkite, tačiau būkite budrūs, nesistenkite pateikti daugiau informacijos, negu jūsų klausia. Be to, jūsų pastangas turi lydėti nuoširdus noras išgirsti artimo atsiliepimą į jūsų paaiškinimus, išmintingą patarimą. Bet, kartoju, jeigu jūsų neklausia, niekada nesiteisinkite – nei viduje, nei išoriškai. Antrasis žingsnis, siekiant atsiriboti nuo „advokato“ – tai dar viena nauja nuostata, nuoširdus noras išgirsti savyje pradinį neigiamą reakcijos motyvą, kad būtų galima greičiau ir tiksliau pakeisti jį teigiamu motyvu. Todėl turite tiesiog įsikalbėti, kad 64


trokštate suţinoti tiesą apie save, netobulą ţmogų, o ne pataikūniškus „advokato“išvedţiojimus, pateisinančius jūsų netobulumą. Iškart noriu įspėti, kad atsiribojimo nuo „advokato“ pastangos bus beprasmės ir pasmerktoss nesėkmei, jeigu ţmogus nėra ganėtinai pasirengęs įţengti į kitą slėpinį – nuolankiai ir dėkingai priimti savo menkybę; o taip pat jeigu nėra teisingai nusiteikęs pasinaudoti tiesa apie save, netobulą ţmogų, kaip tvirtu pagrindu, nuo kurio jis iš visų jėgų atsispirs, verţdamasis aukštyn. Jeigu šito nėra, bus nepaprastai sunku atsiriboti nuo „advokato“, nes jis maksimaliai pasireikš kaip rūpestingas, visuomet pasirengęs paguosti brolis, draugas, motina, tėvas. Tačiau jo rūpesčiu jūs vis tiek išliksite netobulas. Štai taip mes atsiribojame nuo „advokato“. Atlikus visus keturis pratimus, galima pereiti prie tiesioginės kovos su savo vidiniais priešininkais – silpnybėmis. Išnagrinėkime šio veiksmo schemą, pasinaudodami sąlyginai realiu pavyzdţiu. Tarkime, kad dabar mes jau sugebame su intervalo ( maldosmeditacijos būdu išlaikomo susiliejimo su Aukščiausiomis Dvasinėmis Galiomis) ir „stebėtojo iš šalies“ (informacijos egregoro, suformuoto iš šventųjų dvasinių tekstų) pagalba teisingai atsiriboti nuo „kaltintojo“ ir „advokato“ sudėtingos, „degančios“ situacijos metu ir paveikti situaciją iš šalies, tuo pat metu išlikdami transformacijos proceso viduje. Transformacijos procesas – toks, man regis, būtų teisingiausias „degimo“periodo pavadinimas.Tokia samprata stiprina sąmonės surinkimo tašką „ţmogus65


reţisierius“. Taigi, atsistokime į teisingą psichoemocinę karminio tai-či „kovinę“ poziciją ir išmėginkime tai, ką šiam momentui turime ir mokame. (Teisinga psichoemocinė pozicija – tai mūsų sugebėjimas akimirksniu surinkti į bendrą pasitikėjimo, dţiaugsmo, tvirtybės ir meilės jausmą visus etapus, praeitus studijuojant „karminį“ tai-či.) Priminsiu šiuos etapus: 1. Aš – ne „ţmogus-tvirtovė“, aš – „ţmogus-reţisierius”. 2. Aš sugebu išlaikyti intervalą – maldos būseną. 3. Aš moku pasinaudoti „stebėtoju iš šalies“ – informaciniu egregoru, dvasios budrumu. 4. Psichoemocinis pratimas „Atsiribojimas nuo kaltintojo“. 5. Psichoemocinis pratimas „Atsiribojimas nuo advokato“. 6. „Degimas“– ne sudėtinga situacija, o mano dvasinės transformacijos procesas. 7. Dieve Tėve, dėkoju uţ tai, kad viskas yra taip, kaip yra, kad Tavo rūpesčiu galiu eiti toliau laimės link. Kai visas ši nuostatų dermė ţaibiškai persmelks sąmonę ir įţiebs jūsų jausminiame pasaulyje atitinkamą teigiamą emocinę reakciją (pasitikėjimą, dţiaugsmą, tvirtybę, švelnumą ir meilę), tada galima sakyti, kad jūs uţėmėte teisingą psichoemocinę „karminio tai-či“poziciją. 66


Ir štai nutiko situacija, į kurią jūsų jausminis pasaulis sureagavo neteisingai – tai yra, patyrė sukrėtimą. Dabar peržiūrėkime žingsnių seką, kurią turime atlikti šioje psichoemocinėje dvikovoje su pačiu savimi, jei norime tapti nugalėtoju. 1. Prisimenu Aukščiausiąją Galią ir maldosmeditacijos būdu susilieju su Ja, tai yra, pasinaudoju intervalu. 2. Prisiimu atsakomybę uţ savo gyvenimą, tai yra, tvirtai laikausi nuostatos, kad kaltų nėra, ir kad visa, kas vyksta, yra mano paties būsenos projekcijos. Aš pats sukūriau ir pritraukiau šią situaciją. Nieko negalima kaltinti, ir primesti dalį savo kaltės kam nors kitam taip pat nėra prasmės, nes kaltų iš principo nėra, kiekvienas elgiasi pagal savo širdies tyrumą. Šia pastanga su „stebėtojo iš šalies“ pagalba atsiriboju nuo „kaltintojo“. 3. Paklausiu savęs ir išgirstu (suprantu, suvokiu, pajuntu, išvystu), kokia emocija ar mintis sukūrė ir pritraukė minėtąją situaciją. Šia pastanga su „stebėtojo iš šalies“ pagalba atsiriboju nuo „advokato“. 4. Išgirdęs garbingą prisipaţinimą pačiam sau, kad pradinis signalas, pavyzdţiui, nuoskauda, sukūrė tokią projekciją, kad grįţdamas praneštų apie manyje esančią nuoskaud, ir aptikęs savyje tą nuoskaudą, toliau mėginu suprasti, ko gi aš norėjau pasiekti per nuoskaudą. Suvokiu, kad tokiu būdu norėjau priversti tikrovę būti teisinga mano atţvilgiu, gerbti mane ir mylėti. Ir galiausiai nusprendţiu, kad motyvas geras, bet pasenęs, ir su nuoskaudos pagalba aš to niekada nepasieksiu. 5. Toliau randu alternatyvius Dvasinių Tiesų patarimus, meilės ir gėrio priesakus, kurie ţmogaus gyvenime atneša tokį pat rezultatą, kokį aš norėjau 67


pasiekti per nuoskaudą. Pavyzdţiui, suprantu, kad alternatyva nuoskaudai – ne kaltinimas, o tikrovės priėmimas su dėkingumu uţ pagalbą ir rūpestį, taip pat nuolatinis meilės skleidimas visiems, nesitikint nieko uţ tai. Ir tada ţmonės būtinai pradės gerbti ir mylėti mane. Aptikęs reikiamą alternatyvą, įsilieju į šią informaciją sąmonės bei valios pastangomis ir stengiuosi, kad mano darbai, ţodţiai ir mintys atitiktų Dvasines Tiesas, palaipsniui taisydami nukrypimus mano jausmų pasaulyje. 6. Po to formuoju atleidimą tiems ţmonėms, kurie dalyvavo situacijoje, ir dėkingumą uţ pamoką, uţ dalyvavimą šioje pamokoje man. Beje, dėkingumo jausmas – itin svarbus slėpinys, ir jį reikia formuoti tol, kol iš tiesų pajusite dėkingumą širdyje. Mat dėkingumo jausmas leidţia mums energiniais likimo kanalais prisitraukti visa, kas mums būtina. Kai dėkingumo slėpinį iškraipo smerkimas, kaltinimas, tie energiniai kanalai blokuojami, ir ţmogus tampa vienišas ir beturtis bekraščiame gausos bei meilės vandenyne, skalaujančiame jį, bet neįtekančiame į jį, kadangi ţmogus yra uţsidaręs smerkimo kokone. Štai todėl dėkingumas yra labai svarbus. 7. Ir paskutinioji pastanga šioje dvikovoje – dovanų slėpinys. Būtina kiek plačiau panagrinėti šią pastangą, kadangi ji taip pat labai reikšminga. Taigi, svarbiausias kriterijus, parodantis, kad ţmogus pagaliau ištrūko iš uţdaro rato „auka-tironas“, yra tai, kad jis nustoja maitinęs artimųjų aukas bei tironus atitinkamomis savo emocijomis. Štai kaip tai vyksta: kuomet artimo veiksmas iššaukia manyje nuoskaudą, tai reiškia, kad artimas tarsi prašo manęs pamaitinti „auką“ 68


jame. Tai yra, aš turiu išlieti savo nuoskaudą, ir tada mudu abu, kaip aukos, patirsime pasitenkinimą – kaip gavę dozę narkomanai. Bet jeigu aš esu „reţisierius“, burtininkas, savo gyvenimo šeimininkas, tai aš jau ţinau, kad iššaukdamas manyje nuoskaudą artimas prašo manęs meilės; susierzinimu prašoma pasitikėjimo, baime – drąsos, šykštumu – dosnumo ir taip toliau. Ir kada artimo veiksmai mano jausminiame pasaulyje iššaukia pagundą įsiţeisti, aš, pirmiausia atlikęs visa tai, ką mes jau perţiūrėjome šešiuose dvikovos punktuose, atsakydamas dovanoju artimui „dovaną“. Mėginu pajusti artimą. Vadovaudamasis prielankumo jausmu, kuriu vaizduotėje meilės įvaizdį, pavyzdţiui, didelę pūkuotą rausvą širdį su akimis, šypsena ir gitara, dainuojančią apie laimę, švelnumą, gėrį. Formuoju įvaizdį tol, kol jis atsiliepia mano jausminiame pasaulyje visišku pritarimu, dţiugesiu, ir tik po to siunčiu šią savo dovaną artimui, tarsi apgaubdamas jį sukurtuoju įvaizdţiu. O štai auka manyje, o ypač aname ţmoguje, negavusi nuoskaudos dozės liks alkana ir toliau įkyriai purtys mano vidinį pasaulį – tačiau gaus iš manęs tik dovanas; ir kada nors galiausiai išseks pati karminė galimybė, būtinybė statyti mane į situacijas, susijusias su nuoskauda. Tai yra, mano jausminiame pasaulyje nebebus signalo, iššaukiančio į mane artimo nuoskaudos projekciją. Bet kadangi artimas šį sugebėjimą išsaugos, tikrovė pradės labai reikliai įvairiais būdais skatinti jį pakeisti nuoskaudą į pasaulio meilę. Jeigu jis šito nepadarys, bus įvairiomis aplinkybėmis išvestas iš mano „filmo“ ir prisitrauks prie tų ţmonių, kurie į jo skaudinančius veiksmus atsakys nuoskauda. Vertinant globaliu mastu, tai ir yra paskutiniojo teismo valanda – skirtymas į Šviesą ir 69


tamsą. Ir vienąsyk šios kovos išdavoje būtinai susirinks į vieną būrį tie, kas skleidţia tik Šviesą, o į kitą - tie, kas brangina savąją tamsą. Ir ten tamsa pati save praris, arba, jeigu galima taip liūdnai pajuokauti, visi jie mirs nuo perdozavimo kaip narkomanai, bei saiko maitindami vienas kitą emociniu purvu. Čia norėtųsi dar šį tą pridurti. Jeigu artimas savo veiksmais uţgauna jūsų emocijas, jis yra jūsų projekcija. Jeigu ţmogus, esantis šalia, neuţgauna jūsų jausmų, bet lieja ant jūsų tamsą, jis jau nėra jūsų projekcija – priešingai, jūs tampate to ţmogaus projekcija, skatindami jį keistis dvasiškai. Taigi artimas tampa jūsų projekcija tuo atveju, jeigu jūs į jo veiksmus atsakote neteisingomis mintimis bei emocijomis. Emocijas lengva atpaţinti – mes jas jaučiame. Bet kaip suţinoti, kad mintys galbūt neteisingos? Tokiu atveju jūsų projekcija elgsis atitinkamai: kaltę uţ visus savo asmeninius nepatogumus, emocijas, nuoskaudas ir „degimus“ primes būtent jums. Jūs manote teisingai pakeitę savo jausmus pagal „karminio tai-či“ schemą, bet jeigu minėtoji artimo reakcija į jus tebesitęsia, perţiūrėkite savo mintis, idėjas ir nuomonę apie tą ţmogų, apie su juo susijusias situacijas. Nuodugniau paaiškinti galima tik kiekvienu konkrečiu atveju. Jeigu artimas, „degdamas“ iš nuoskaudos ir nepasitenkinimo jūsų veiksmais, ateis pas jus ir pasakys, kad jį kamuoja štai tokia su jumis susijusi problema (jis supranta, jog jūs čia niekuo dėtas, kad jį tiesiog „uţneša“ ir jis neţino, kaip su tuo susidoroti) – tai bus ţenklas, kad artimas jau nebėra jūsų karminė projekcija, ir jūs savo 70


dovanomis jau verčiate jį keistis. Jeigu jis aktyviai nesikeis, bus išstumtas iš jūsų „filmo“. Štai mes ir priartėjome prie paskutiniojo „psichoemocinio karminio tai-či“ etapo. Pabaigai – dar vienas labai svarbus veiksmas. Pirmiausia, kaip įprasta, neteisingai sureagavę, jūs nusiraminsite ir tada pagal aukščiau aprašytąją schemą imsitės taisyti savo karmą, tuo pačiu taisydami ir nukrypimus jausminiame pasaulyje. Kuomet vienąsyk jūs sugebėsite akimirksniu atsistoti į „karminio psichoemocinio tai-či“ poziciją, o paskui, kai tapsite meistru, nuolat gyventi joje, tuomet iškils būtinybė dvikovos su pačiu savimi slėpinyje pasinaudoti šešiais aukščiau išvardintais ţingsniais (kur pirmasis – intervalas ir t.t.). Turite mokėti naudotis jais kaip vieninga sistema, visada dţiaugsmingai ţvelgti į pasaulį, į gyvenimą, o iškilus „degančiai“ situacijai, transformacijos slėpiniui, individualia tvarka įjungti septintąjį punktą – dovanų siuntimą. Priešingu atveju bus sudėtinga, nors ir įmanoma, pačios situacijos metu perbėgti visus gelbėjimosi etapus. Tam reikia mokėti ţaibiškai pasinaudoti intervalu ir iškviesti stiprų „stebėtoją iš šalies“, suformuotą nuodugniai studijuojant Dvasines Tiesas. Tada įmanoma akimirksniu atsiribojus nuo „kaltintojo“ bei „advokato“ tarsi pakibti dėkingumo uţ situaciją sferoje ir ramiai, metodiškai perţiūrėti (kiek įmanoma ryškiau atgaivinti jausmuose) visus „karminio psichoemocinio tai-či“ gelbėjimosi etapus, tuo pat metu išorėje sąmoningai dalyvaujant situacijoje. Štai ir viskas, ką kol kas norėjau pasakyti apie „karminio tai-či“ praktiką. 71


Na, o baigiamasis jos etapas – tai veiksmas, susijęs su kūno energijomis. Kaip sakoma senovinėje kinų formulėje: „I veda CI, CI veda kraują“.Čia I yra mintis, CI – gyvybinė energija, kraujas – deguonies paskirstymo organizme slėpinys. Taigi mintis veda gyvybinę energiją, o gyvybinė energija, savo ruoţtu, juda kartu su krauju ir tolygiai pasiskirsto visame ţmogaus kūne. Baigiamasis „karminio tai-či“ etapas – tai kūno judesiai, cigun šokis vidiniu kinų stiliumi tai-či. Jį siūlau tik tiems, kam tai artima. Čia svarbiausia tiksliai išmokti judesius, tada bus ir efektas. Aprašinėti pačius judesius šiame traktate nematau reikalo, kadangi vidiniai tai-či judesiai perduodami vien tiesioginės energinės mokytojo ir mokinio bendravimo patirties būdu. Todėl atskleisiu tik principą, kuris labai gerai papildo ir uţbaigia (mano asmeninėje praktikoje) „karminį psichoemocinį tai-či“. Išoriniame lygmenyje visus šokio judesius atlieku improvizuodamas, tačiau tokia seka, kokią diktuoja mano viduje vykstantis kovos su savo silpnybe procesas. Judu ištuštindamas, tai yra, atleisdamas, o ne kaltindamas; judu pripildydamas, tai yra, atsakydamas gėriu bei meile; judu sukdamasis, pritupdamas ir pakildamas, tai yra, perstumdamas sąmonės surinkimo tašką, taikydamas mokėjimą paţvelgti į situaciją iš įvairių teigiamų pusių, kad neuţstrigčiau siaurose „aukos ir tirono“ mąstymo vėţese. O kada dvikovos pabaigoje formuoju naują, šįsyk teigiamą emocinę bangą, tai spinduliuoju ją aplink save, į subtilųjį pirminių prieţasčių pasaulį tarsi galingą atominio sprogimo bangą, kad tie jausmai, pasiekę mūsų trimatį pasaulį, per ţmones ir aplinkybes grįţtų man 72


pačiam, taisydami tai, ką anksčiau iškraipė manosios neigiamos emocijos. Taip šokdamas išoriniame lygmenyje, vidiniame nuosekliai atlieku visa tai, apie ką kalbėjau šiame traktate, mėgindamas pasidalinti su tais skaitytojais, kuriems mano patirtis bus prie širdies ir galės realiai padėti siekime išpildyti Tiesą. Štai ir viskas, brangūs draugai, ką norėjau jums trumpai papasakoti. Linkiu jums neatsilikti nuo Visatos harmonijos vystymosi – nesvarbu, ar tam pasinaudosite manąja patirtimi, ar kokia nors kita... Dar sykį primenu, kad ši sistema iš esmės efektyvi tik laikinai, kol žmogaus dvasinis vystymasis yra pavojingai atsilikęs. Įvaldyti „karminį tai-či“ yra tas pat, kas įvaldyti kokį nors kinų filosofijos ir kovos meną. Linkiu visiems laimės ir sėkmės pasirinktajame gėrio kūrimo kelyje!

Diorisiy

73


74


Laikas Tai-Chi