Page 1

Arvydas Palevičius, Gintaras Patackas

širdies aikštėj jų kenotafas tapyba & poezija


širdies aikštėj jų kenotafas

Arvydas Palevičius - profesorius, habilituotas daktaras. Gimė - 1957 05 16. 1980 m. baigė Kauno politechnikos institutą. Tapybą studijavo Kęstučio Milkevičiaus dirbtuvėje. 2005 m. vasaros mėnesiais - San Francisko Meno akademijos universitete. 2006 m., 2007 m., 2008 m. liepos mėnesiais rezidavo Niujorko vaizduojamųjų menų mokykloje. Šiuo metu - Kauno technologijos universiteto Tarptautinių studijų centro direktorius bei profesorius. Gyvena Kaune. Nuo 2004 m. - Kanados portretistų sąjungos narys.

Patackas Gintaras - poetas, vertėjas. Gimė - 1951 07 18 Kaune. 1973 m. baigė Kauno politechnikos institutą. Iki 1979 m. dirbo inžinieriumi, korespondentu. Gyvena Kaune. Nuo 1987 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Tapytojas Arvydas Palevičius su poetu Gintaru Patacku. Modesto Patašiaus nuotr.


Arvydas Palevičius Gintaras Patackas

širdies aikštėj jų kenotafas


Arvydas Palevičius Gintaras Patackas

širdies aikštėj jų kenotafas Skirta: Tapytojui Kęstučiui Milkevičiui Tapytojui Raimundui Mikšiui - Šniūrui Menotyrininkui hab. dr. Algiui Uždaviniui – išėjusiems

tapyba & poezija 2011


UDK 75 (474.5) (084) Pa-128

Dizainas: © Evelina Garliauskienė Spaudė: UAB „INDIGO print�

ISBN 978-609-95100-4-0

© Arvydas Palevičius, 2011 © Gintaras Patackas, 2011


širdies aikštėj jų kenotafas

Prologas

Aš - kardinolas Rišeljė, Paryžiaus Mažojo klebonas – d‘Artanjano ateljė, Priėdęs sočiai Austrių Onos, Valstybės reikalus svarsčiau Kaip tris muškietininkus bausti, Bet d‘Artanjaną pamačiau, Kuris atvyko pasiklausti, Ką su gvardiečiais jam daryt, Kurių lavonai gatvėj guli Po dvikovų žiaurių šįryt Pakėlus špagą į mėnulį. - Užkask, - tariau, - arba užkąsk, Matai, kiek užkandos ant stalo, Ir bičiulius dar susirask, Jie rankų plautis neprivalo. Pabodo man gvardiečiai tie, Labiau muškietininkai traukia, Labiau nei ponią Bonasje d‘Artanjanas šieno kaugėj. Muškietininkų greit būrys Pas kardinolą sugužėjo, Kaplūną šveitė visi trys O Portas rijo ir žagsėjo. Prisiminėm visas smukles, Klebonijas pasaulio švento Ir pastangas visų kuklias Išvengt Trejybės sakramento.

|5|


širdies aikštėj jų kenotafas

- Taip, buvom nuostabi gauja,Pasakė garsiai Rišeljė, Matau, nedžiūsta jūsų špagos, Pakeiskit jas į teptukus, Paveikslas gausis tuoj puikus. Supratome, kad gausis ragas, Paveikslus ėmėme paišyt Ir privilegijų prašyt, Bet vietoj jų tik Austrių Oną Mums atsiuntė šykštuolis šis Ir liepė ją vartot kaip žmoną, Lai bezda Liudviko pulkai – Prancūzija priklauso jai. Neblogas buvo Rišeljė Aristokratas, ševaljė, Bet karalienės karuliai Pradingo kažkokioj skylėj. Mes puolėme ieškoti jų Lojoloj, Londone, Čikagoj, Visuos Niujorko avenue, Toledas, mums beieškant, degė Ir Lurdas, ir klebonija Mus pakvietė Lietuvoje Tankynėje dykų miškų. Klebonas karulius atrado.

|6|


širdies aikštėj jų kenotafas

Išgerti pakvietė kartu, Ir dingome mes Eldorado Pro kurmio olą į gelmes Kaip akmenys sukritom mes: Ir Atas – Kęstas psichopatas, Ir Portas - išlėkė už borto, Aramis siautė kaip cunamis, Bet vienas kito nesurado. Po žemėm tupi mūs bičiuliai Ir graudžiai spokso į mėnulį. Tik d‘Artanjanas, grybas senas, Paminklą liepė pastatyti Dailiausią, mat - nebūtų grafas,Ir šitaip graudžiai užrašyti:

ŠIRDIES AIKŠTĖJ JŲ KENOTAFAS. Atminti vilkui – Kęstui Milkei – Milkevičiui su klyčka ATAS, Zadačai Portui – Algiui – irgi Dar Uždaviniui, Šniūras matos, Kitaip dar Raimundas Mikšys, Aramis, kunigaikštis jis. Taip Arvydas – d‘Artanjanas – Palevičius – kurs dar gyvena, Paminklą jiems širdy pastatė. Toks fainas jis – Patackas matė, Pasivadinęs Rišeljė, Gan netoli - už 10 lje.

|7|


širdies aikštėj jų kenotafas

Butelys Prisimenu kaip kartą susitikom Ir gėrėme susėdę visi trys Po to vien skausmas begalinis liko Ir neišgerto vyno butelys. Išėjo trys, pavirtę natiurmortais Kęstutis, Šniūras ir Uždavinys Bet Viešpatis yra: taip rodo kortos Ir neišgerto vyno butelys. Kada galva ištyžta nuo studentų Kada teptuką rankon vėl stveriu Pasidarau laisvasis disidentas Ir neišgertą butelį geriu.

|8|


Butelys. 1999. DrobÄ—, aliejus, 120x80 cm

|9|


širdies aikštėj jų kenotafas

Kęstučiui Milkevičiui

Guru Guru – Einšteino primena kadrus. Toks liūdnas veidas nuo reliatyvumo, Kad saulės spinduliu jis greitai bus, Pabėgęs nuo marketingo ir bumo. Guru – gerai. Todėl, kad jis – guru! Ne viens petis jo tvirtą jaučia ranką Kaip šilumą, kaip uostą nuo audrų, O ir kitų įrodymų pakanka. Parodymų, parėdymų – kaip ką Daryti, kad netaptumei juokingas, Ne pašaipos objektas, o kulka Virš stepės tylią naktį sningant, smingant Į svingą, stilių, potėpį, taurias Taures klebono, kaip nuplėšti tinką Nuo drobės užburtos ir liet spalvas, Ir būtent tas, kur tinka ir patinka. Todėl ir man patinka šis guru: Ilgiuosi jo akių – liūdnų, gerų.

| 10 |


Guru. 2001. DrobÄ—, aliejus, 60x40 cm

| 11 |


širdies aikštėj jų kenotafas

Tapytojas R. Mikšys Ne vienas Kristus buvo. Du: Lojola, Šniūras. Botičelis Regėjo juos anuo metu – Kai veidas dvigubinos, skėlės Sunkiuoju pagirių metu, Kada teptukas lengvas tampa, Regėti daros įmanu Į šviesą išvelkamą Kampą. Ant nukryžiuotos obelies Štai Šniūro akiniai. Obolas Pelenuose ant jo širdies Ir kruvinas kančios minoras.

| 12 |


Tapytojas R. Mikšys. 1996. Kartonas, aliejus, 60x40 cm

| 13 |


širdies aikštėj jų kenotafas

Algiui Uždaviniui

Meno kritikas Grubus mužikas su karaliaus veidu IQ triskart didesnis nei Fuko Švytuoklė krito saulei nusileidus Į dzūkų smėlį kas gi seks po to Sufijų išmintis korano sutros Nuriedantis nuo bėgių traukinys Tavęs neliko Algi. Liko srutos Ir laukia mūs sunkus uždavinys Be Mirusiųjų knygos be aplombų Toliau gvildenti kalbą kabalos Nevertos Mahometo krinta bombos Deja tik sex be pranašo barzdos Sunkus šarvuotas mūsų tanke menas Kur traiškomas bus sakiniais maldos Kaip Modiljanis arba okeanas Uždavinys atsakymo neduos

| 14 |


Meno kritikas. 2000. Kartonas, aliejus, 60x40 cm

| 15 |


širdies aikštėj jų kenotafas

Trejybė Paveiksle – neaiškių vaizdų trejybė, Esmė yra ne veidas, o esybė, Ne butas, kuriame jie, o būtybė, Todėl, konkretinamės gal – gyvybė. Gyvybė gal keista - gan negyvų Išrūkusių su viesulais draugų. O juk sėdėti buvo taip smagu Ir piešti - sveika. Liūdna tik be jų. Yra nebūdami, kai kūnai yra. Gyvi su manimi, nors plėnys byra. Ir, kai ateina nuotaika gera, Tik, nei bet kai kada anksčiau – yra. Yra Kęstutis, Raimundas ir Algis. Yra todėl, kad taip smagiai jie žvalgės, Bohemos liūtai, didvyrių tauta, Kad liko jie paveiksluose ant sienų Ir knygose, tarp sumerktų blakstienų, Sužvilgę kartais ašara tauria. Yra trejybė, o greit bus daugybė – Ketvirto išmatavimo gyvybė.

| 16 |


Trejybė. 1996. Drobė, aliejus, 140x90 cm

| 17 |


širdies aikštėj jų kenotafas

Žaizdras Kaip apdoroti plokštumą į vaizdą, Įspraust į rėmą kalvį, ugnį, žaizdrą, Į kompoziciją sutelkt spalvas. Suteikti joms motyvą, perspektyvą, Paverst negyvą atomą į gyvą – Išėjusiųjų klausk – tikrai jie ras Tam atsaką. Muškietininkai tyli, Sargyboj jie pas poną de Trevilį, Sustingę kaip obuolmušis arklys Sargybinio prie Bekingemo rūmų. Gal neužuodžia šnapso kvapo, dūmų. Jei neatsako, reiškia – tu kvailys. Jie daug ką reiškia, nes kalbėjo raiškiai, Ir iš Anapilio tau siunčia laiškus Tikėdami – Patackas atsakys, Palevičius juos nutapys kaip moka, O freilinos pašoks duetuos – šoka Jos gan aukštai, ir gal žemai jos kris. Žaizdre dvasia kamuojas, neatsako, Nebeverkiu, be ašarų jau akys.

| 18 |


Žaizdras. 2001. drobė, aliejus, 120x80 cm

| 19 |


širdies aikštėj jų kenotafas

Autoportretas Aš, Arvydas Palevičius, aš čia Įkalinau save prieš dešimt metų. Jaunystės fotkė - tarčiau, o pradžia Pas Milkę, Šniūrą, Algį – ar nematot. Zadača sakė – viskas čia o‘key, Daug nerūpestingumo, laisvės mėlio Ir įžūlumo, tu čia - kaip vaikai, Jau eilę metų bėgant iš šešėlio. Teisingi žodžiai: šiemet, Niujorke Aš tokią porciją šviesos išgėriau Kad sugrįžau nebe žvaigžde blyškia, Šviesos stulpu, nes Laimės kulkšnį stvėriau, Ir svėriau, matavau, ir laisvės tos, Kuri savaitę truko, ėdžiau puodą, Kad tik neatsilikčiau nuo Gamtos, Kuri, paprašius tartum boba duoda. Galėčiau užrašyti eilute Sekos jos lygtį, Nobelį dar gauti, Bet man geriau – per drobę, šakute, Peiliu ar teptuku - spalvoms vergauti.

| 20 |


Autoportretas. 2001. DrobÄ—, aliejus, 60x50 cm

| 21 |


širdies aikštėj jų kenotafas

Gintarui Patackui

Poetas Poetas klasiku galėtų būti Tačiau neduoda klasės kažinkas Todėl kad saulę vertina kaip liūtį Kuri klases ir klasikus užkas Todėl raudoti kartais ima liūtė Grąžyti baltas mergiškas rankas Galėtų būti kaip žvaigždė rugpjūty Bet nereikėjo vaikščiot pas mergas Bet jį ne mergos – vaikščiojimas traukia Bene beeidamas kažką išvys Kurs neatsargiai nusiplėšia kaukę Paradinę na o po ja – Žuvis Toliau dar - Žirafa Kengūrą gano Žaliam žavingam Runkelių lauke Ir čia Poetas elgias kaip išmano – Įvardina juos eilute taiklia Žinduoliai pyksta flora protestuoja Ir klykia askaridės ir ropliai: Kodėl jis šliaužikus tik demaskuoja Ereliu nešas. Na, o kur sparnai?

| 22 |


Poetas. 2011. DrobÄ—, aliejus, 40x30 cm

| 23 |


širdies aikštėj jų kenotafas

Jaučio aukojimas Sakralinė rausva erdvė. Prieš tai Naktis bemiegė budelio ir žynio – Tu jį savuos košmaruose matai, Tiktai vargu ar jautis atpažino? Ką mąstė jis, kai šaukė: „Nežudyk“ Minia išalkus, kirsdama jo kūną? Ir Cezaris dar: „Skaldyk ir valdyk!”, Nuleidęs nykštį rėkiančiai tribūnai. Be matadorų, be koridos, be... Žudynės jaučio, ir žynys netikras, Krauju aptaškė piešiantį tave – Žmonijos negarbė – paveikslo tikslas! Banda tavoji jaučių – ji gyva, Savanoj ganos, buliaus bijo liūtai, Kiek tolėliau – gepardai, žirafa, Ir akys Mnemozinės, tokios liūdnos!

| 24 |


JauÄ?io aukojimas. 1997. Kartonas, aliejus, 110x40 cm

| 25 |


širdies aikštėj jų kenotafas

Tvora Anapilyje Tvora Anapilyje suręsta Gan negrabiai. Įlįsti skylės kyšo. Ir mes nepasielgsim negražiai, Tupėsim ten, kur Viešpats mus įkišo. Visiems Anapilyje žemės bus Tiek atmatuota, kiek čia transcendento. Atminki – Milkė buvo toks žavus, O neišvengė kapinių cemento. Ir Šniūro ten skrajoja pelenai Drauge su vėjais, o koks kietas buvo, Prisiekęs meilę Irkai, o nūnai – Geriausias draugas viesulo – nežuvo. Ir prasispraudė pro siaurus plyšius Uždavinys, nors vyras buvo diktas, Aptarinėjo įvairius paišius, Dabar jo oponentas – Benediktas, Šventasis, kortom žaidžia, maukdami Ambroziją, nektarą, vyną Dievo, Supiltą statinaitėn. Nerami Tik siela to, kuris nenusidėjo Gal dalios jam tokios doros neteks, Pas cypdavatkes maus į davatkyną. Visiems tikrai Anapily pakaks Pelnytos vietos. Pagirios kankina. Ir plunksna sako: Stop. Koniec. Užteks! | 26 |


Tvora Anapilyje. 1997. DrobÄ—, aliejus, 110x80 cm

| 27 |


širdies aikštėj jų kenotafas

Irenai Mikuličiūtei

Galeristė Išduosiu josios vardą – Irena, Valdytoja galerijos galerų. Nuskęst tenai galėjo ne viena, Pražūti nuo džiovos, chandros, choleros. O plaukia kaip galerija širdžių Jautrių, tvirtų, sveikų ir sudaužytų. Ir ta diena, kurią aš ją girdžiu, Tikrai pratęs melsvumą gerą ryto. Valdinga, reikalinga, išdidi Kaip Marcinkevičiaus „Pušis, kur juokės“, Ratelyje draugų nenuobodi Nenuorama. Žvaigždingas gulbių šokis. Nors ir bjaurių ančiukų puolama, Ji žino, kad kiekvienas jų – tai šansas Tapt šedevru, šinšilu, poema Pirma, kada aplink toks dekadansas. Ir urna Raimundo su pelenais Kas rytą rėkia su gaidžiais pirmais.

| 28 |


GaleristÄ—. 1996. Kartonas, aliejus 60x40 cm

| 29 |


širdies aikštėj jų kenotafas

Kryžius Pajuodęs naktį iki mėlynumo, Aš kryžių sukaliau iš malonumo, Ir gavosi šis kryžius toks gražus, Kaip ant bažnyčios vėtrungė spalvota, Kaip pinigas aptemdęs damai protą, Už dekoltė užgrūstas, tad nežus. Tiktai ne kryžiai, o žmoneliai žūna, Papūgos, šunys ir kiti gyvūnai, Civilizacijos ir papročiai. O kryžiai stovi, pūna, kol nugriūna, Prispaudžia leisgyvį altistės kūną, Tad – jeigu kryžius, reiškia – netuščiai. Ne mano kryžius šis. Sunkesnis – mano, Todėl, kad jo nešiotojas gyveno Smagiai – puotavo, gėrė, dėstė vis Studentams matematinę sistemą, Kad lygtyje gali surasti temą, Kuri tik teptuku liesta, nušvis Lig Nobelio ausų. Ir doktorantai Jo klausėsi, nes buvo tik mutantai.

| 30 |


Kryžius. 2001. Drobė, aliejus, 100x100 cm

| 31 |


širdies aikštėj jų kenotafas

Šventorius Kimsuos šventos archaiškos šviesos Inkliuzas šitas, pagimdytas mito – Neliko daug medinės Lietuvos, Bet ieškančio dalia - surast, kas liko. Medžiodamas nuo seno stebuklus Jaučiu, kaip veidą patina aptraukė, Suku virš jų kaip vanagas ratus – Senam šventoriuj guli mano kaukė Prie kaukolių šio pastato tarnų, Jaunučio klieriko ir altaristos. Iš tolo kryžiai trenkia šventumu, Aliejum krikšto ir pamokslais Kristaus, Pavirtusio lietuviška žeme, Artojais, būrais, skepetom našlijos, Jis taip arti, kad rodos gyvenu Šiame name, kur plukės ir lelijos Ir kūdroj tūnanti varlė atgaus Tuoj amą, ir kalbės balsu žmogaus.

| 32 |


Ĺ ventorius. 2000. DrobÄ—, aliejus, 90x90 cm

| 33 |


širdies aikštėj jų kenotafas

Miegamasis Bordelis – R. Antinis pasakytų, Patackas jam atšautų – seksodromas Teisus nėra nei vienas anei kitas Tai buduaras Lietuvos raudonas Tikrai čia negulėjo kurtizanės Tikrai princesė Diana nebuvo Gal kažkada čia slėpės partizanas Raudonos grindys liudija kad žuvo Nesėdi niekas ant kėdės. Spintelė Gal išplėšta gal šiaip atidaryta O tikrą tiesą žino tik senelė Šventa per amžius. Mirus - nesakyta.

| 34 |


Miegamasis. 1999. DrobÄ—, aliejus, 120x90 cm

| 35 |


širdies aikštėj jų kenotafas

Lietus Lietus toj vietoje, kur mūs stovėta, Žalumoje, po griaumedžio medžiu, Vaiduoklį kaimą prikelia iš lėto – Žmonių ir gyvulių balsus girdžiu. Lietus po griaumedžiu prie pat atšlaimo Išryškina menkiausias detales: Medinė Lietuva, išnykęs kaimas, Pro amžių dvelksmą šaukiasi manęs. Bakūžės samanotos, gyvas juokas, Prie svirno, klėtis šnaresy lietaus, Prabunda kaip vidurnakty apuokas, Ir einame vidun išgert alaus. Pats metas vakarienės: aplink stalą Sustoję kėdės laukiasi svečių, Nuo rūgpienio ir bulvių burnos sąla, Taip gera alų gert su lietučiu. Jis niekad nesibaigs, jisai - Tėvynė, Lietaus nuplautas kaimas Lietuvos. Nors kiauras stogas nuo lietaus negynė, Bet ir nenuvažiavo nuo galvos.

| 36 |


Lietus. 2002. DrobÄ—, aliejus, 90x180 cm

| 37 |


širdies aikštėj jų kenotafas

Rakandai Medinė tėvynė. Senieji rakandai, Palėpėj globoti sargų angelų Tuoj grįš į muziejus, miegos mauzoliejuos, Seni fariziejai net bijosi jų. Kaip medis galėjo pavirsti į auksą? Iš kur Lietuvoj tiek nagingų meistrų? Per plauką Marytės dantukais karpytais Sukimbančios lentos, net kirvarpos šventos Tauriais ornamentais. Elementaru. Čia Laikas darbavos ir prakaito lašas Ir lojo, ir tašė pro riksmą žievių Senuosius rakandus, ir byloja randas Ant piršto – tikri jie. Tikriau deja vu.

| 38 |


Rakandai. 1999. drobÄ—, aliejus, 120x90 cm

| 39 |


širdies aikštėj jų kenotafas

Rūsys Manyčiau, kad ten Alfa - rūsyje, Ir neskubėjau dangčio uždaryti, Į skylę visąlaik variau, deja, Ką Alfa - nesuspėjau pamatyti. O gal visai ne Alfa, gal šviesa Iš rūsio – partizanų sutartinės, Toks minkštas vaizdas, senas kaip blusa, Taip lipdosi - nelygu plastilinas. O kaip skausmingai švinta, paakiai Paburkę liudija, kad visgi švinta, Nei Alfos, anei Kęsto, Raimio – nei, O atsidaro kioskas tik septintą. Kažkas vienatvėje kaip rūsyje Mane uždarė, kur pažvelgsi – sienos, Gelžiniai mūrai, gaisras viduje, Ir nemigos degtukai tarp blakstienų.

| 40 |


Rūsys. 1999. Drobė, aliejus, 160x90 cm

| 41 |


širdies aikštėj jų kenotafas

Alfonsui Vilpišauskui

Klasikas Jis moka šokinėti per klases Net su ramentais ir į kaulus duoti Įveikt paveikslo keturias puses Ir klasiku save įsivaizduoti Ne jo tai noras – skiepyta kitų Kurie ir talentą ir amžių mato Nes veisiasi vyrukų daug kietų Bet kietesni mes daromės su metais Viduj, o išorės nėra išvis Ją apvagia recidyvistas Laikas Kasmet kasdien slapta apčiuopomis Tik šerdyje lieki dar mažas vaikas Eime Alfuk pabraidžiot po balas Į snukį duoti vaikiščiui kaimyno Už tai kad negerbia Angies kažkas Kas negerbė vis viena pripažino Aukštai bokštely Alfos sanctus quo Baterijos paveikslų – iš detalių Gali suprasti kad vynas ne vanduo Ir dar panelėms jūra iki kelių Toks klasikas yra paplūdimy Su atraitotom kelnėm kojos nuogos Kaip ir gyvenimas kuris širdy Prisirpo saldžiai tarsi vyšnių uogos | 42 |


Klasikas. 2001. DrobÄ—, aliejus, 40x30 cm

| 43 |


širdies aikštėj jų kenotafas

Parafrazės pagal Rafaelį Beveik jau Luvras. Mašina Važiuoja per koplyčią Siksto, Važiuoja laiko mašina Bent amžius tris. Beveik be tikslo: Genialumą atkartot, Apgauti akį antikvaro, Važiuoja, nes gerai važiuot, Spiralėm laiko ratai varo. Nes Rafaelės laukia juk Raudonais rūbais šviesoforo. Palauki. Neįvyk, berniuk, Į medį Dievo. Netgi doro.

| 44 |


Parafrazės pagal Rafaelį. 1996. Kartonas, aliejus, 60x40 cm

| 45 |


širdies aikštėj jų kenotafas

Toledo prieigose „Čia rankraščiai, Saragosoj rasti“Potockis byloja – „lange kvadrato Palevičiaus ranka tikrai teisi, Tiktai vaiduoklių niekur nesimato – Nei Milkės, Šniūro, Uždavinio nei – Pašeko girdo juos tarp rūmų sienų.“ Beprotiški ir mūs uždaviniai Vaiduoklius piešti, kai nėra nė vieno. Tiktai Toledo skersgatvių kaitra, Bažnyčių bokštai ir karalių rūmai Gal ir gyvi todėl, kad jų nėra, Šalia gražumų vaikščiojo bjaurumai, Šalia kilmingos damos su kate Bedantis elgeta ir Vatikano Atstovas. Oras tirpsta muškate, Cinobery ir šafrane. Vaidenas, Vis tiek vaidenas rankraščiai seni, Ir byloja nusmaugęs žmoną mauras: Geri, muchachos, reiškia – gyveni. Net ir tada, kai užpakalis kiauras.

| 46 |


Toledo prieigose. 1999. Popierius, pastelÄ—, 60x40 cm

| 47 |


širdies aikštėj jų kenotafas

Toledo skersgatviai Viduramžiai, ir žingsniai panaktinio Vėl aidi karšty skersgatviuos siauruos. Žolelių antpilą pils į degtinę Toledo donjos, naktį paskutinę Sudegę inkvizicijos laužuos. Ak meilė čemeryčių užkerėta – Kareivis Raimis vaikšto su stačiu, Nukaudamas ir damą skrybėlėtą, Ir donją Aną, ir vienuolę lėtą, Ir komandoro raudą aš girdžiu. O siestos metą gatvės ištuštėja, Ir nežinia, kas vyksta Madride, Tik Saragosos rankraštis pilnėja Ant stalo, greta kryžiaus su žvake. Jei būtų Kristus, jei yra dar Kristus, Jis būtinai bažnyčioj karaliaus, Pravirkdamas tarytum galvos ristųs, O grafas Jan Potocky nusišaus.

| 48 |


Toledo skersgatvis. 1998. Popierius, pastelÄ—, 60x40 cm

| 49 |


širdies aikštėj jų kenotafas

Lojola naktį Aš stengiaus būt Lojolai lojalus, Nuplėšti skraistę griežto jėzuito Ir apmąstyt gyvenimo perlus, Kurie keliaujant mano žvilgsny kito. Karštoj nakty pietinė šventykla Man tapo meditacinis objektas, Jo šventos dogmos, tvirtos kaip uola, Mąstysena kariškio, intelektas Skliautais pavirtę ir kolonada, Ir nežinau, ką mąstė generolas, Ką kryžiumi pavirtusi špaga, Ugny ką rėkė raganos gražuolės? Graži dvasia piktoji, ir gražus Ignacas, ją varydamas į vietą, Kur grandimis prikaustyta ji bus Gal šimtmečiams – per šūvį pistoleto.

| 50 |


Lojola naktÄŻ. 1998. Popierius, pastelÄ—, 60x40 cm

| 51 |


širdies aikštėj jų kenotafas

Fatima Šventa Mergele Dievo sopulinga, Tik išrinktiesiems pasirodai tu, Būk mums, tarytum sūnui, gailestinga, Net ne per pietą, o pietų metu, Kai kertam avinėlio mėsą švelnią, Ir riogso pilnas „Riochos“ butelys, Kada kaimynas prisimyža kelnes, O popiežius – tai sekso gyvulys. Bet pastoralėje su piemenėliais, Kai apsireiški tu vaikams gyva, Žvelgi į amžiaus pabaigos šešėlį, Ir keičia trajektoriją kulka. Pieši vaikams tu paslaptį nemarią, Kad baltas vyras kraujuose sukniubs... Ak, Fatima! Bažnyčios stogas, vario Apkaltas lakštais, keičia likimus.

| 52 |


Fatima. 1998. Popierius, pastelÄ—, 60x40 cm

| 53 |


širdies aikštėj jų kenotafas

Lurdas Ir dar viena sakralinė vieta. Negausūs krūmai, dykvietė ir skurdas. Po purvą raitos gaišenų krūva, O atsimainę šaukia: Šventas Lurdas! Ramentų kiek į šalį nusviestų; Gal net ne Lurdas, o saulėti Pietūs, Kai iš dangaus energiją imu, Padaro taip, kad tyros maldos lietūs; Be abejo, ten Kęstas su Algiu Iš Raimio šaipos, kad primaukęs romo, Šiknon įspyrė bobai su dalgiu, Ir džiaugias sponsoryste Abraomo. Nors žydas durnas, bet vis tiek dosnus, Vienintelio sūnaus kad nepapjovė, Šventai Mergelei laižantis kulnus, Išėjusiems draugams sukūrė dovį.

| 54 |


Lurdas. 1998. Popierius, pastelÄ—, 60x40 cm

| 55 |


širdies aikštėj jų kenotafas

Atpirkėjas Krauju alsuodamas mane regi Nejaugi mirti tau tikrai reikėjo Per tūkstantmečius sukaupta aky Švelnumo ašara tau nuriedėjo Nėra didesnio nei žmogaus kančia Patirt ją Dievas sūnuje norėjo Kodėl prieš mus kodėl gi būtent čia Nenoriu nukankinto Atpirkėjo Gal kitą kartą jis išrinks mane Primatą su žmogaus ausim ir siela Bet Atpirkėjas tyliai kužda: Ne Aš mirsiu už tave o mano mielas Iš meilės ne iš prievartos šita Pieta: galbūt doros imunitetas Tau, kad neklyktų sąžinė šalta Aš nekalta kaip kirvis ir kastetas

| 56 |


AtpirkÄ—jas. 1996. Kartonas, aliejus, 70x50 cm

| 57 |


širdies aikštėj jų kenotafas

Kryžius, žvakė ir teptukas Štai natiurmortas jums, galbūt - koanas, Kurį pateikti gali vien tik dzenas: Kiek laiko žvakė degs plokštumoje, Jei dar joje ir kryžiaus kotas kyšo, Vėliau teptuko plaukas atsikišo. Atsakymų, nors daug yra, deja, Teisingas vienas – reik sumerkt blakstienas Gesinti žvakes, o kryžių – į purienas, Teptuko kūną vėjai užpustys. Ilgam sumerkt blakstienas – amžiams reikia, Arba lig tol, kol klausimas dar veikia, Netikęs šis koano pavyzdys. Bet mokytojas kaukšteli per galvą Lazda, ir akys vėl atgauna spalvą, Taip baigiasi kiekvienas satori. Be mokytojo – žingsnio nė į šalį, Nes maža ką Palevičius dar gali – Žiūrėki, jau ne jis, o tu kuri.

| 58 |


Kryžius, žvakė ir teptukas. 1998. Popierius, pastelė, 60x40 cm

| 59 |


širdies aikštėj jų kenotafas

Krėslas Smaragdo krėslas, krasė su dvasia Sėdėjusio joje tauraus didiko, Lietus ir vėjas, šaltis ir tamsa, Plebėjo laiko tiek nedaug paliko – Akims grožėtis, ir tiek daug brangaus – Teptuko mostui sieloj archyvaro, Kad linijos, palaimintos dangaus, Jo ranktūrius sekundei atsidaro – Žaliausias žėlis, ir giljotina Tuoj pat stebėtojo užtrenkia plyšį, Bet krėslas pavogtas, ir mergina Ant jo prisėsti užpakalį kiša. Teneįvyksta šventvagystė ši,Sidabras samanų tebus jos guolis. O man šis krėslas, krasė taip graži Kad sėduosi aš pats į ją, varguolis

| 60 |


KrÄ—slas. 1997. Kartonas, aliejus, 120x80 cm

| 61 |


širdies aikštėj jų kenotafas

Procesija Čiurlionio pramanyta kažkada, O gal Vienuolio „Užkeikti vienuoliai“,Be abejo, kalnynai, kaskada,Aklieji Breigelio žygiuoja uoliai. Procesija – simfonijos dalis, Gyvenimo simfonijos procesas, Protestas, ir sustojusi širdis Aplinkiniams pasako: baigtas testas! Procesija aukštai kalnuos, tenai Kur nesiekia žmogaus mintis ir svajos, Ereliai baidos aukštumos, kalnai Ateina pasiimt tavęs nuo vejos, Suoliuko, baro, uošvės kanapė – Beveidžiai žmonės, gobtuvai, apsiaustai, O tu pats sėdi traukinio kupė Ir bėgančių vaizdų kanopas kaustai.

| 62 |


Procesija. 1997. DrobÄ—, aliejus, 180x40 cm

| 63 |


širdies aikštėj jų kenotafas

Klebonija Taurus mirties parapijos klebonas, Išaušus būtina jį aplankyt. Klebonija geltona kaip uzbonas – Tik gėrimų nereikia sumaišyt. Gera yra klebono gaspadinė, Ryte - kava, kefyras, arbata, Pietums - trauktinė, likeris, degtinė, O nakčiai lieka vien tik cikuta. Tuščia per naktį gaspadinės lova, Kokioj bažnyčioj meldžias - paslaptis? Graži klebonija, kaip plunksnos povo, Tokios joksai klebonas nesidrovi, Tik gaspadinė - subinėj rakštis. Spalvų substancija ir aromatas Arnotais kvepia ir celibatu, Klebonas čia, o mūsų nesimato, Mes - viduje, ir dar pietų metu.

| 64 |


Klebonija. 1999. DrobÄ—, aliejus, 220x120 cm

| 65 |


širdies aikštėj jų kenotafas

Trys medžiai Trys medžiai, trys altoriai, šešios navos, Ranka tvirta kaip beisbolo lazda, Manau, kad dirbo tądien, kai sapnavos Trys medžiai Alfai, Halio kometa, Trys medžiai Alfa, Beta ir Omega, Šventovės Dievo šventesnės nėra, Ištirpo lūpos, nuvarvėjo sniegas, Ir tęsės begalinė Nirvana. Kaip supakuot į šitokią aukštybę Medžius tris, kur prilipo Bažnyčia? Prislėgs valstybę medžiai trys išstybę Gal būt, ne šiandien dar, kitur, ne čia? Ir žiūri pasislėpęs Dievo veidas Tarp lapų, ir visu pajėgumu Akis Apvaizdos bando sunaikinti vaizdą, Kurs per gražus. Bet kas bus, jei neliks?

| 66 |


Trys medžiai. 1999. Drobė, aliejus, 220x120 cm

| 67 |


širdies aikštėj jų kenotafas

Naktis klebonijoje Su Milke ėjome nakties metu Per Lietuvą keliu į Holivudą, Ir naktį gūdžią, be šunų, žvaigždžių, Pamatėme, kaip šis namelis juda. Kukli klebono siūloma taurė Ir lašinių bryzelis keitė vaizdą. Netrukus ėmė dirbti dešinė, O Milkė išbučiavo Kristaus žaizdą. Pripyliau čia tiek mėlio, žalumos Ir rudo, kiek taurelėje jo liko, Klebono negailėjau žilumos, Bet daiktas gavos, jis neapsiriko. Į stalčių prie relikvijų šventų Padėt norėjo, pirkt labai magėjo, Bet vėlei atsidūrėm tarp laukų, Klebonija kažkur miškan nuėjo.

| 68 |


Naktis klebonijoje. 1999. Popierius, pastelÄ—, 60x40 cm

| 69 |


širdies aikštėj jų kenotafas

Prie valties duženų Pagavo Šniūras valtį ežere, Pririšo, o pats gert kažkur nuėjo, Pragėrė ją su šypsena tauria, O kai sugrįžo, duženos stovėjo: „Vis tiek iš duženų jokios naudos, Širdis mana taipogi sudaužyta, Paskolink, Arvydai, man ant antros, O aš tau dovanosiu brėkšmą ryto!“ Likau brėkšmoj aš vienas ir tapiau Jos šonkaulius, ir kryžius Eldorado, Kažkaip savaime gavosi, paskiau, Su buteliu kai Šniūras atsirado, Išgėrėme vėjarodžių vėsos, Esencijos žolynų iš kakliuko. O būta valties kažkada visos,Gailėjomės ir laukėm skausmo striuko.

| 70 |


Prie valties duženų. 1997. Drobė, aliejus, 130x90 cm

| 71 |


širdies aikštėj jų kenotafas

Tupykla Mėnulio būdelė. Tiek gero ir žalio Ir šviežio sudėta pro skylę dugne. Kažkas pakylėto. Kažkas numylėto Kaip filme Šaltenio. Mylėkit mane. Juk grįžtama ratais, juk grįžtama metais Į vietą tą pačią, gimtuosius namus. Ir tėvas paklydėlį sūnų kaip svečią Tupyklon sodina, kad būtų ramus. Garbinga vieta. Šitaip tupi tupikas, Taip kabo kabikas. Karalių vieta. Be kelnių karalius sugrįžta, ir plikas Vėl tampa turtingas. Aplinkui Gamta.

| 72 |


Tupykla. 1999. DrobÄ—, aliejus, 120x80 cm

| 73 |


širdies aikštėj jų kenotafas

Algiui Grigaliūnui – Katinui

Armley kalinys Kvadratų porą skyrė man valdžia, Nemokamą maitinimą ir gultą. O kur nusikaltimas, kur pradžia, Jei aš nuo pat pradžios jaučiu tik smurtą Ir priešinuosi jam, ir atsakau Atsakomai į vykstantį terorą. Tačiau prieš mamą neapsišikau, Ne taip, kaip apsišikę prokurorai. Nėr kūno - ir įrodymų nėra... Visuomenei dingau prieš daugel metų, Bėda tiktai su sąžine tyra Net artimiausi sėbrai to nemato. Esu ne vieno Armley kalinys, Bet kodekso garbės aš nepažeisiu: Apvaginėju vien tiktai vagis, Ir žmogžudžius žudau tarp edelveisų. Aš kalinys tik Viešpaties plane Ir sėdžiu ten, kur Viešpats pasodino, Ir grotų kryžiai pavertė mane Krikščioniu, uolesniu nei tas, kurs žino Dekalogą ir dreba naktimis Iš baimės Dievui. Dievas su mumis. | 74 |


Armley kalinys. 2005. DrobÄ—, aliejus, 40x30 cm

| 75 |


širdies aikštėj jų kenotafas

Parafrazės pagal Nolde Gerai priskaldė Nolde – daiktas gavos, Sakytum - klasicizmo epocha – Uždavinys dar nieko neapgavo, Ir štai pražydo galvos kaip agavos, Ir ne viena, ko gero, nukirsta. Iš klasicizmo keliant į moderną, Reik talkininkų - Šniūras gal padės, O Kęstas rodys kelią į taverną, Šiame kely Palevičius žydės Statys pietus ir pietą, vakarienei Pakviesdamas apaštalus kitus – Guliašą ir frikadeles, degtinę Supildamas į likusius dažus. Iš Luvro vogtas, podėliuos laikytas Šis daiktas rėkaus, kolei savastis Pas Noldę grįš, o parafrazės kitos: Kulka ir kryžius, meilė ir mirtis.

| 76 |


ParafrazÄ—s pagal Nolde. 1996. Kartonas, aliejus, 60x80 cm

| 77 |


širdies aikštėj jų kenotafas

Epilogas Iššaudytos muškietos. Balius baigtas, Kad prasidėtų vietoje kitoj. Bet ir kalašnikovai geras daiktas – Iš jų tikrai pašaudysim rytoj: Saulėtam Barbadoso plenere, Galvų užėdę Kastro ir Gevaros, Nes tai nereiškia, kad draugų nėra, Dar mūsų laukia triūbos ir gitaros. Esmė juk - skambesys! Ir Visata Praryja kūnus tam, kad kamertonas Nušveistų sielą, blizgią kaip skarda. Teptukas, plunksna, laimė – kaip žetonas Ruletės stalo - jos neapvalys... Geriau sužaiskim rusišką ruletę: Raimundas, Kęstas, Algis – tai tik trys’ Prabuskit, kenotafą jų palietę Geri jie buvo vyrai, ševaljė, Su jais žygiavome ne viena ljė!

| 78 |


Turinys

5-7 8-9 10-11 12-13 14-15 16-17 18-19 20-21 22-23 24-25 26-27 28-29 30-31 32-33 34-35 36-37 38-39 40-41 42-43 44-45 46-47 48-49 50-51 52-53 54-55 56-57 58-59 60-61 62-63 64-65 66-67 68-69 70-71 72-73 74-75 76-77 78

Prologas Butelys Guru Tapytojas R. Mikšys Meno kritikas Trejybė Žaizdras Autoportretas Poetas Jaučio aukojimas Tvora Anapilyje Galeristė Kryžius Šventorius Miegamasis Lietus Rakandai Rūsys Klasikas Parafrazės pagal Rafaelį Toledo prieigose Toledo skersgatviai Lojola naktį Fatima Lurdas Atpirkėjas Kryžius, žvakė ir teptukas Krėslas Procesija Klebonija Trys medžiai Naktis klebonijoje Prie valties duženų Tupykla Armley kalinys Parafrazės pagal Nolde Epilogas

širdies aikštėj jų kenotafas

| 79 |


UDK 75 (474.5) (084) Pa-128

Arvydas Palevičius, Gintaras Patackas Širdies aikštėj jų kenotafas / Arvydas Palevičius, Gintaras Patackas. – Kaunas: UAB INDIGO Print, 2011. 80 p. ISBN 978-609-95100-4-0 Tai prisiminimų, nostalgijos ir pasididžiavimo knyga, skirta abiejų autorių bendrų draugų atminimui įamžinti. Knygoje Arvyd0 Palevičiaus tapybos darbų ir Gintaro Patacko eilėraščių simbiozė taikliai, aistringai ir dažnai su humoru piešia mums tikrąjį vyriškos draugystės sakralumą.

Arvydas Palevičius, Gintaras Patackas ŠIRDIES AIKŠTĖJ JŲ KENOTAFAS Tapyba & Poezija Redakcija autorių Dizainas Evelina Garliauskienė Spausdino UAB „INDIGO print�, Piliakalnio g. 1, LT-46223 Kaunas


Arvydas Palevičius Personalinės parodos: „Fuga“, LDS Kauno galerija „Meno parkas“, Kaunas, 2009 04 22 - 2009 05 12. „Svetur“, Klaipėdos parodų rūmai, Klaipėda, 2009 07 10-08.03. „Open Studios“, School of Visual Art, Niujorkas, JAV, 2006, 2007, 2008 rugpjūtis. „60 Federal Str., San Francisco”, LDS Kauno galerija „Meno parkas“, Kaunas, 2007 02 03 – 02 19. „Pastelės“, LDS Kauno galerija „Meno parkas“, Kaunas, 2004 09 24 - 10 14. „Durys“, Klaipėdos parodų rūmai, Klaipėda, 2002. „Vasaros darbų paroda“, LDS Kauno galerija, Kaunas, 2001. „Paroda-Vernisažas“, Austrijos kultūros ir švietimo ministerijos galerija, Viena, Austrija, 2001. „Etiudai iš Vienos“, Galerija „Kauno Langas“, Kaunas, 2000. „Vasaros darbų paroda (piešiniai, tapyba)“, LDS Kauno galerija, Kaunas, 1999. „Prancūzija, Ispanija“, Galerija „Kauno Langas“, Kaunas, 1999. „Velykos“, Lietuvos Nacionalinėje filharmonija, Vilnius, 1998. „Arvydo Palevičiaus tapyba“, Galerija „Vartai“, Vilnius, 1997 „Pasivaikščiojimas“, Kauno menininkų namai, Kaunas, 1996.

Patackas Gintaras Bibliografija: Atleisk už audrą: eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1975. Išvarymas iš rojaus: eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1981. Duobės danguje: eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1983. Pergamento kriauklė: eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1985. Amuletai: eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1988. Kapitono Homero vaikai: eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1990. Kurtizanija: eilėraščiai. - Kaunas: Vaidoto Oškinio leidykla, 1995. Naktis su keturiais lavonais: trileriai ir kurtuazinės novelės. - Kaunas: Europa, 1995. Jazmino žiedas vakarą prakalbina: rinktinė. - Vilnius: Vaga, 1997. Pašto ženklas Sverige: eilėraščiai / Tautvyda Marcinkevičiūtė. Pusiau sugriuvęs statinys / Gintaras Patackas: eilėraščiai. - Kaunas: Aušra, 1997. Jauni patrakėliai petrarkos: eilėraščiai. - Kaunas: žurn. “Nemunas” red. leidyb. grupė, 1998. Dviveidis Janas: eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. Didysis širdžių mūšis: eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 2005. Lapė, rožė ir bambukas: eilėraščiai. – Nemunas, 2007. Išskyrus pasimatymą prie pašto: eilėraščiai. – Nemunas, 2009. Manęs nebus kai kada. - : eilėraščiai., 2011.


Arvydas Palevičius, Gintaras Patackas

širdies aikštėj jų kenotafas tapyba & poezija

Sirdies aikstej ju kenotafas  

Arvydo Palevičiaus tapybos darbų ir Gintaro Patacko eilėraščių simbiozės knyga.

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you