Issuu on Google+


I. Europos Sąjungos konstitucinė (pirminė) teisė ................................................................................ 6 1.1. ES teisės šaltiniai: bendrieji aspektai........................................................................................ 6 1.2. ES sutarčių teisinė galia, privalomumas ir vieta ES teisės šaltinių sistemoje .......................... 6 1.3. ES sutarčių tiesioginis veikimas ............................................................................................... 7 II. Bendrieji ES teisės principai ir pagrindinės teisės .......................................................................... 8 2.1. Bendrųjų teisės principų samprata ir vieta ES teisės šaltinių sistemoje ................................... 8 2.2. Konkretūs bendrieji ES teisės principai.................................................................................... 9 2.2.2.1. Įgytos teisės ................................................................................................................ 9 2.2.2.2. Teisėti lūkesčiai ........................................................................................................ 11 2.2.2.3. Teisinis tikrumas (saugumas) ................................................................................... 17 2.2.2.4. Teisės į gynybą ir procesinės garantijos ................................................................... 19 2.2.2.4.1. Bendrieji reikalavimai ....................................................................................... 19 2.2.2.4.2. Teisė būti išklausytam ....................................................................................... 23 2.2.2.4.3. Teisė neliudyti prieš save ir nepateikti įrodymų prieš save ............................... 24 2.2.2.4.3. Nekaltumo prezempcija ..................................................................................... 24 2.2.2.4.4. Teisė į gynybą .................................................................................................... 26 2.2.2.4.5. Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą ..................................................................... 29 2.2.2.5. Proporcingumas ........................................................................................................ 31 2.2.2.6. Būtinumas ................................................................................................................. 33 2.2.2.7. Būtinoji gintis ........................................................................................................... 34 2.2.2.8. Force majaure ........................................................................................................... 34 2.2.2.10. Neteisėto praturtėjimo Sąjungoje draudimas .......................................................... 35 2.2.2.11. Prevencijos (apsaugos) principas............................................................................ 36 2.2.2.12. Sąžiningumas .......................................................................................................... 40 2.2.2.13. Skaidrumas ............................................................................................................. 40 2.2.2.14. Lojalaus bendradarbiavimo principas ..................................................................... 42 2.3. Pagrindinės teisės kaip bendrieji teisės principai ................................................................... 44 2.3.1. ES pagrindinių teisių chartija .......................................................................................... 44 2.3.2. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija .............................. 55 2.3.3. Kitos tarptautinės sutartys, įtvirtinančios pagrindines teises ir laisves ........................... 62 2.3.4. ESTT praktika dėl konkrečių ES pagrindinių teisių chartijoje, EŽTK ir kitose tarptautinėse sutartyse įtvirtintų teisių ............................................................................................................ 68 2.3.4.1. Orumas ..................................................................................................................... 68 2.3.4.2. Žmogaus teisė į gyvybę ............................................................................................ 69 2.3.4.3. Teisė į asmens neliečiamybę .................................................................................... 70 2.3.4.4. Kankinimo ir nežmoniško ar žeminančio elgesio arba baudimo uždraudimas ........ 70 2.3.4.5. Vergijos ir priverčiamojo darbo uždraudimas .......................................................... 71


2.3.4.6. Teisė į laisvę ir saugumą .......................................................................................... 71 2.3.4.7. Teisė į privatų ir šeimos gyvenimą ........................................................................... 71 2.3.4.8. Asmens duomenų apsauga (žr. C.XV skyrių) .......................................................... 99 2.3.4.9. Teisė tuoktis ir kurti šeimą ....................................................................................... 99 2.3.4.10. Minties, sąžinės ir religijos laisvė........................................................................... 99 2.3.4.11. Saviraiškos ir informacijos laisvė ........................................................................... 99 2.3.4.12. Susirinkimų ir asociacijų laisvė ............................................................................ 102 2.3.4.13. Menų ir mokslo laisvė .......................................................................................... 103 2.3.4.14. Teisė į mokslą ....................................................................................................... 103 2.3.4.15. Laisvė pasirinkti profesiją ir teisė dirbti ............................................................... 103 2.3.4.16. Laisvė užsiimti verslu ........................................................................................... 103 2.3.4.17. Teisė į nuosavybę ................................................................................................. 104 2.3.4.18. Teisė į prieglobstį ................................................................................................. 108 2.3.4.19. Apsauga perkėlimo, išsiuntimo ar išdavimo atveju .............................................. 108 2.3.4.20. Lygybė prieš įstatymą ........................................................................................... 108 2.3.4.21. Diskriminacijos uždraudimas ............................................................................... 109 2.3.4.22. Kultūrų, religijų ir kalbų įvairovė ......................................................................... 126 2.3.4.23. Moterų ir vyrų lygybė ........................................................................................... 126 2.3.4.24. Vaiko teisės .......................................................................................................... 127 2.3.4.25. Pagyvenusių žmonių teisės ................................................................................... 137 2.3.4.26. Neįgaliųjų asmenų integravimas .......................................................................... 137 2.3.4.27. Darbuotojų teisė į informaciją ir konsultacijas įmonėje ....................................... 137 2.3.4.28. Teisė į kolektyvines derybas ir kolektyvinių veiksmų teisė ................................. 139 2.3.4.29. Teisė naudotis įdarbinimo tarnybų paslaugomis .................................................. 142 2.3.4.30. Apsauga nepagrįsto atleidimo iš darbo atveju ...................................................... 142 2.3.4.31. Tinkamos ir teisingos darbo sąlygos .................................................................... 142 2.3.4.32. Vaikų darbo uždraudimas ir jaunų žmonių apsauga darbe ................................... 152 2.3.4.33. Šeima ir profesinė veikla ...................................................................................... 152 2.3.4.34. Socialinė apsauga ir socialinė parama .................................................................. 152 2.3.4.35. Sveikatos apsauga ................................................................................................. 154 2.3.4.36. Galimybė naudotis bendrus ekonominius interesus tenkinančiomis paslaugomis. ............................................................................................................................................. 154 2.3.4.37. Aplinkos apsauga .................................................................................................. 154 2.3.4.38. Vartotojų apsauga ................................................................................................. 154 2.3.4.39. Teisė balsuoti ir būti kandidatu Europos Parlamento rinkimuose ........................ 154 2.3.4.40. Teisė į gerą administravimą.................................................................................. 156 2.3.4.41 Teisė susipažinti su dokumentais .......................................................................... 191


2.3.4.42. Judėjimo ir apsigyvenimo laisvė .......................................................................... 205 III. Valstybių Narių ir Europos Sąjungos kompetencija, teisės bei pareigos .................................. 209 3.1. Sąjungos ir valstybių narių atitinkama kompetencija ir atitinkamos pareigos ..................... 209 3.2. Kompetencijų kategorijos ..................................................................................................... 212 3.3. ES ir valstybių narių pasidalijamoji kompetencija ............................................................... 213 3.4. Subsidiarumo principas ........................................................................................................ 216 3.5. Valstybių narių pareigos (lojalumo pareiga) ........................................................................ 217 IV. Europos Sąjungos teisė ir nacionalinė teisė .............................................................................. 223 4.1. Bendrieji aspektai ................................................................................................................. 223 4.2. ES teisės tiesioginis veikimas, viršenybė ir vienodas taikymas ........................................... 223 4.3. ES teisės įgyvendinimas nacionalinėje teisėje ..................................................................... 228 4.3.1. Bendrieji aspektai .......................................................................................................... 228 4.3.2. Neteisėtų išmokų susigrąžinimas................................................................................... 229 4.3.3. Valstybių narių atsakomybė už Sąjungos teisės pažeidimą........................................... 232 V. Europos Sąjungos teisė ir tarptautinė teisė ................................................................................. 236 5.1. Sąjungos teisė ir tarptautinė teisė; bendrieji aspektai ........................................................... 236 5.2. Tarptautiniai susitarimai ....................................................................................................... 252 5.2.1. Bendrieji aspektai .......................................................................................................... 252 5.2.2. Sąjungos ir valstybių narių atitinkama kompetencija .................................................... 254 5.2.3. Derybos ir sutarties sudarymas ...................................................................................... 268 5.2.4. Išankstinė Teisingumo Teismo nuomonė ...................................................................... 276 5.2.5. Poveikis, apimtis ir ribos ............................................................................................... 281 5.3. Ankstesnių tarptautinių susitarimų, kuriuos sudarė valstybės nares, laikymasis ................. 290 5.3.1. Bendrieji aspektai .......................................................................................................... 290 5.3.2. Specialūs susitarimai ..................................................................................................... 295 5.3.3. Trečiųjų šalių teisės pagal ankstesnius susitarimus ....................................................... 296 5.4. Tarptautinių žmogaus teisių apsaugos instrumentų svarba .................................................. 296 VI. Europos Sąjungos institucijos ir įstaigos ................................................................................... 299 6.1. Europos Parlamentas ............................................................................................................ 299 6.2. Europos Vadovų Taryba ....................................................................................................... 322 6.3. ES Taryba ............................................................................................................................. 322 6.4. Europos Komisija ................................................................................................................. 326 6.6. Europos centrinis bankas ...................................................................................................... 337 6.7. Audito rūmai ......................................................................................................................... 340 6.8. Kitos Sąjungos įstaigos ir agentūros ..................................................................................... 342 6.8.1. Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas .................................................................. 342 6.8.2 Europos regionų komitetas ............................................................................................. 343


6.8.3 Europos ombudsmenas ................................................................................................... 343 6.8.4 Eurojustas, Europol, įvairiomis ES agentūromis, įstaigomis, tarnybomis ir fondais ..... 345 6.8.5 Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF) (2.02.08; B-18.09) ............................. 345 VII. Sprendimų priėmimas Europos Sąjungoje ............................................................................... 348 7.1. ES teisės aktų teisinio pagrindo parinkimas ......................................................................... 348 7.2. Bendrieji sprendimų priėmimo procedūrų aspektai.............................................................. 360 7.3. Pagal įprastinę procedūrą priimami įstatymo galią turintys aktai (bendro sprendimo procedūra) ..................................................................................................................................................... 364 7.4. Įstatymo galios neturintys aktai ............................................................................................ 364 7.4.1. Delegavimas/Perdavimas (komitologija) ...................................................................... 364 7.4.2. Vykdymas/įgyvendinimas ............................................................................................. 367 VIII. ES institucijų teisės aktai (antrinės teisės aktai) ir jų savybės (2.05; B-20) ........................... 369 8.1. ES institucijų teisės aktams bendri aspektai ......................................................................... 369 8.2. Reglamentai .......................................................................................................................... 373 8.2.1. Bendrieji aspektai .......................................................................................................... 373 8.2.2. Apibrėžimas ................................................................................................................... 374 8.2.3. Tiesioginis taikymas ...................................................................................................... 374 8.3. Direktyvos ............................................................................................................................ 375 8.3.1. Bendrieji aspektai .......................................................................................................... 375 8.3.2. Tiesioginis veikimas ...................................................................................................... 378 8.3.3. Įgyvendinimo terminų imperatyvumas .......................................................................... 381 8.4. Sprendimai ............................................................................................................................ 381 8.4.1. Bendrieji aspektai .......................................................................................................... 381 8.4.2. Apibrėžimas ................................................................................................................... 382 8.4.3. Tiesioginis veikimas ...................................................................................................... 383 8.4.4. Pranešimas ..................................................................................................................... 384 8.4.5. Atsiėmimas ir panaikinimas .......................................................................................... 384 8.5. Neprivalomi teisės aktai (kiti aktai)...................................................................................... 385 8.6. Motyvavimas ........................................................................................................................ 386 8.7. Paskelbimas .......................................................................................................................... 388 8.8. Taikymas ratione temporis (laiko atžvilgiu)......................................................................... 389 IX. Naujų valstybių narių įstojimas ................................................................................................. 393 9.1. Bendrieji stojimo į ES aspektai ............................................................................................ 393 9.2. Stojimo aktai iki 2004 m. ..................................................................................................... 393 9.3. Aktas dėl Čekijos Respublikos, Estijos, Kipro, Latvijos, Lietuvos, Vengrijos, Maltos, Lenkijos, Slovėnijos ir Slovakijos stojimo .................................................................................. 396 9.4. Bulgarijos ir Rumunijos stojimo aktas ................................................................................. 402 X. Finansinės nuostatos ................................................................................................................... 404


10.1. ES biudžeto principai ir taisyklės ....................................................................................... 404 10.2. Sąjungos nuosavi ištekliai .................................................................................................. 419 10.3. Struktūriniai fondai ............................................................................................................. 432 XI. ES sutarčių bendrosios ir baigiamosios nuostatos ..................................................................... 437 11.1. Bendrieji aspektai ............................................................................................................... 437 11.2. Teritorinė sutarčių taikymo sritis ........................................................................................ 440 11.3. Sąjungos privilegijos ir imunitetai ...................................................................................... 441 11.4. Profesinės paslapties laikymasis ......................................................................................... 446 XII. Visuomenės teisė susipažinti su dokumentais ......................................................................... 451


I. Europos Sąjungos konstitucinė (pirminė) teisė 1.1. ES teisės šaltiniai: bendrieji aspektai Bendrijos teisė – Bendrijos teisės aktų skelbimas - Bendrieji teisės principai <...> 68. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad ieškovo grindžiant savo teiginį nurodytas teisėtumo principas Bendrijos teisėje yra pripažintas kaip reikalaujantis, kad sankcija, net ir nebūdama baudžiamojo pobūdžio, galėtų būti paskirta, tik jei ji turi aiškų ir nedviprasmišką teisinį pagrindą. 69. Vis dėlto negalima daryti išvados, kad teisėtumo principas draudžia skelbti institucijų priimtus aktus, kai skelbimas nėra tiesiogiai numatytas Sutartyse ar kitame bendro pobūdžio akte. Pagal šiuo metu galiojančią Bendrijos teisę toks draudimas prieštarautų ES 1 straipsniui, pagal kurį Europos Sąjungoje „sprendimai priimami kuo atviriau“. Šis principas atsispindi ir EB 255 [ dabar SESV 15 straipsnis] straipsnyje, kuris tam tikromis sąlygomis užtikrina piliečių teisę susipažinti su institucijų dokumentais. Be to, pažymėtina, kad EB 254 [dabar SESV 297 straipsnis] straipsnis tam tikrų institucijų aktų įsigaliojimą sieja su jų paskelbimu, o kitos Bendrijos teisės nuostatos, pavyzdžiui, Reglamento Nr. 17 21 straipsnio 1 dalis, įpareigoja institucijas supažindinti visuomenę su savo veikla. Pagal šį principą ir nesant nuostatų, tiesiogiai nurodančių ar draudžiančių skelbimą, institucijų teisė paviešinti savo priimtus aktus yra taisyklė, kuri turi išimčių, kai, pavyzdžiui, nuostatomis, užtikrinančiomis profesinių paslapčių laikymąsi, Bendrijos teisė draudžia atskleisti šiuos aktus ar tam tikrą juose esančią informaciją. 2006 m. gegužės 30 d. Pirmosios instancijos teismo (antroji kolegija) sprendimas Bank Austria Creditanstalt AG prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-198/03, Rink., 2006, p. II-01429) Turinys 1.2. ES sutarčių teisinė galia, privalomumas ir vieta ES teisės šaltinių sistemoje Naujų valstybių narių prisijungimas prie Bendrijų Stojimo akto protokolai ir priedai – Antrinės teisės aiškinimas, kad atitiktų pirminės teisės nuostatas <...> 207. Iš tikrųjų stojimo akto protokolai ir priedai yra pirminės teisės nuostatos, kurių galiojimas, išskyrus jei stojimo akte nustatyta kitaip, gali būti sustabdytas, jos gali būti iš dalies pakeistos ar panaikintos tik pagal pirminių sutarčių peržiūrėjimui nustatytą procedūrą1. 208. Todėl iš esmės pirminės teisės nuostatos taikymo sritis negali būti aiškinama atsižvelgiant į antrinės teisės nuostatas, kurias institucijos priėmė jos taikymui. Atvirkščiai, antrinė teisė turi būti aiškinama, jei toks aiškinimas būtinas ir kiek tai įmanoma, taip, kad atitiktų pirminės teisės nuostatas2. 2009 m. spalio 2 d. Pirmosios instancijos teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Estijos Respublika prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-324/05, Rink., 2009, p. II-03681)

1 2

2003 m. rugsėjo 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas Austrija prieš Tarybą, C-445/00, Rink. p. I-8549, 62 p. 1986 m. lapkričio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimas Klensch ir kt., 201/85 ir 202/85, Rink. p. 3477, 21 p.


1.3. ES sutarčių tiesioginis veikimas

Turinys

Europos Sąjungos sutarties 30 straipsnio tiesioginis veikimas - Sąlygos <...> Kadangi Europos Sąjungos sutarties tikslas yra sukurti bendrą vidaus rinką, tai lemia, jog ši Sutartis yra daugiau nei abipusius įsipareigojimus tarp susitariančiųjų šalių sukuriantis susitarimas. Tokį aiškinimą patvirtina ir Sutarties preambulė, kurioje daroma nuoroda ne tik į valstybių narių Vyriausybes, bet ir į piliečius. <...> Pagal Sutarties 177 [dabar SESV 267 straipsnis] straipsnį tikslą, kuriuo siekiama užtikrinti vienodą Europos Sąjungos teisės aiškinimą nacionaliniuose teismuose, patvirtina tai, kad valstybės narės pritarė, jog jų piliečiai galėtų remtis Europos Sąjungos teise nacionalinėse teisminėse institucijose. Iš to galima daryti išvadą, kad Europos Sąjunga sudaro naują tarptautinės teisės sistemą, pagal kurią valstybės narės apribojo savo suverenias teises tam tikrose nustatytose srityse, ir Europos Sąjungos teisinės sistema susijusi ne tik su valstybėmis narėmis, bet ir valstybių narių piliečiais. Nepriklausomai nuo valstybių narių nacionalinių įstatymų, Europos Sąjungos teisė ne tik sukuria pareigas asmenims, bet taip pat suteikia jiems ir tam tikras teises. Šios teisės kyla ne tik iš tų nuostatų, kuriose jos yra aiškiai išreikštos, bet taip pat ir tose Sutarties nuostatose, iš kurių galima atitinkamas teises numanyti. Sutarties 12 [dabar SESV 30 straipsnis] įtvirtina aiškų ir besąlyginį draudimą, sukuriantį negatyvias pareigas. Ši pareiga nereikalauja tolimesnio valstybių narių įgyvendinimo nacionaliniais teisės aktais. Tokio draudimo formuluotė minėtame straipsnyje sudaro tinkamas sąlygas jį taikyti tiesiogiai teisiniuose santykiuose tarp valstybių narių ir atitinkamų subjektų. <...> Tas faktas, kad pagal šį straipsnį negatyvi pareiga kyla valstybėms narėms, nereiškia, kad piliečiai negali remtis šiuo straipsniu tiesiogiai. 1963 m. vasario 5 d. Teisingumo Teismo sprendimas NV Algemene Transport- en Expeditie Onderneming van Gend & Loos prieš Nederlandse administratie der belastingen (byla 26-62, Rink., 1963, p. 00003) Europos Sąjungos teisės tiesioginio veikimo pagrindinės sąlygos <...> 41. Bendrijos nuostata yra besąlyginė, kai joje nustatomas su jokia sąlyga nesiejamas įpareigojimas, kurį įgyvendinant ar siekiant jame numatyto tikslo nereikia priimti jokio kito Bendrijos institucijų ar valstybių narių akto. Be to, nuostata yra pakankamai aiški, kad teisės subjektas galėtų ja remtis nacionaliniuose teismuose, o šie galėtų ją taikyti, jeigu ji nedviprasmiškai nustato įpareigojimą3. 2006 m. spalio 26 d. Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas G. Pohl-Boskamp GmbH & Co. KG prieš Gemeinsamer Bundesausschuss (byla C-317/05, Rink., 2006, p. I-10611) 1.3.

1996 m. rugsėjo 17 d. Sprendimas Cooperativa Agricola Zootecnica S. Antonio, C-246/94 iki C-249/94, Rink. p. I-4373, 18 ir 19 p. 3


II. Bendrieji ES teisės principai ir pagrindinės teisės 2.1. Bendrųjų teisės principų samprata ir vieta ES teisės šaltinių sistemoje

Turinys

Bendrieji teisės principai – Spragų pildymo funkcija – Sutartimi nereguliuojami klausimai – Būtinybė remtis valstybių narių teisės aktais, mokslo darbais ir jurisprudencija <...> Galimybė panaikinti teisines priemones yra reguliuojama administracinės teisės, kuri yra pripažįstama Bendrijos valstybių narių teismų praktikoje ir valstybių narių moksliniuose darbuose, tačiau šio klausimo Sutartis nereguliuoja. Jeigu Teismas nenori pažeisti teisingumo, jis privalo spręsti šią problemą vadovaudamasis valstybių narių teisės aktais, moksliniais darbais ir teismų praktika. 1957 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo sprendimas Dineke Algera ir kiti prieš Europos Anglių ir Plieno Bendriją (sujungtos bylos 7/56 ir 3/57-7/57, Rink., 1957, p. 00081) Interpretacija, kuri turėtų būti suderinama su Bendrijos principais <...> 15. Teismas pasisako už tokį aiškinimą, kad, kai antrinės Bendrijos teisės nuostata gali būti interpretuojama keliais būdais, pirmenybė turėtų būti teikiama ne interpretacijai, kuri būtų nesuderinama su Sutarties nuostatomis, bet tokiam aiškinimui, kuris būtų suderinamas su Sutarties nuostatomis. 1983 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Europos Bendrijų Tarybą (byla 218/82, Rink., 1983, p. 04063) Bendrųjų teisės principų vieta Bendrijos teisės aktų šaltinių sistemoje <...> 17. Be to, kadangi Teismas yra pripažinęs proporcingumo ir nediskriminavimo principus kaip neatskiriamą bendrųjų Bendrijos teisės principų dalį4, Bendrijos institucijų teisės aktų teisėtumas gali būti vertinami remiantis šiais teisės principais. 18. Tokiomis aplinkybėmis nacionalinis teismas gali, o kai kuriomis aplinkybėmis privalo, kreiptis į Teismą su prejudiciniu klausimu dėl tokių aktų teisėtumo vertinimo Sutarties nuostatų atžvilgiu. 19. Remiantis nusistovėjusia Teismo praktika, nacionaliniai teismai gali spręsti dėl Bendrijos teisės akto teisėtumo ir, jei jie mano, kad šalių pateikti įrodymai nepatvirtina, kad teisės aktas yra neteisėtas, teismai gali atmesti tuos įrodymus ir patvirtinti, kad teisės aktas yra visiškai teisėtas. Šitaip elgdamiesi, jie nekvestionuoja Bendrijos teisės akto galiojimo5. 1997 m. balandžio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Woodspring District Council ir Bakers of Nailsea Ltd (byla C-27/95, Rink., 1997, p. I-01847) Šaltinių hierarchija – Tarptautinės sutarties viršenybė Bendrijos teisės aktams <...> 71. Pagal nusistovėjusią Teismo praktiką pagrindinės teisės yra sudedamoji bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, dalis, todėl pastarasis vadovaujasi valstybėms narėms bendromis konstitucinėmis tradicijomis ir tarptautiniais dokumentais žmogaus

1977 m. spalio 19 d. sprendimas Ruckdeschel and Others prieš Hauptzollamt Hamburg-St Annen, sujungtos bylos 117/76 ir 16/77, Rink., 1977, p. 2237, 15 p. 5 1987 m. spalio 22 d. sprendimas Foto-Frost prieš Hauptzollamt Lübeck-Ost, 314/85, Rink., 1987, p. 4199, 14 p. 4


teisių apsaugos srityje, kuriuos priimant dalyvavo valstybės narės arba prie kurių valstybės narės prisijungė. Šiuo požiūriu EŽTK yra ypač svarbi6. 72. Šie Teismo praktikoje nustatyti principai buvo papildomai įtvirtinti Suvestinio Europos Akto preambulėje, o vėliau – Europos Sąjungos sutarties F straipsnio 2 dalyje [dabar ESS 6 straipsnio 3 dalis]7. Pagal šią nuostatą „Sąjunga gerbia pagrindines teises, kurias užtikrina 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašyta EŽTK ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų kaip bendrų Bendrijos teisės principų.“ 73. Todėl priemonės, kurios nesuderinamos su taip pripažįstamų žmogaus teisių laikymusi, Bendrijoje nėra priimtinos8. 74. Šitaip, kadangi reikalaujama, kad tiek Bendrija, tiek jos valstybės narės gerbtų pagrindines teises, šių teisių apsauga yra teisėtas interesas, kuris iš esmės pateisina Bendrijos teisės nustatytų pareigų apribojimą, net jei jos kyla dėl Sutartimi garantuotos tokios pagrindinės laisvės, kaip antai laisvas prekių judėjimas. 2003 m. birželio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimas Eugen Schmidberger, Internationale Transporte und Planzüge prieš Austrijos Respublikos (byla C-112/00, Rink., 2003, p. I-05659) Teisės aktų keitimas – Teisinės sistemos tęstinumo principas – Principas, būdingas valstybių narių teisinėms sistemoms <...> 13. Pirma, atsižvelgiant į valstybių narių teisės sistemoms, kurių pagrindų galima rasti net romėnų teisėje, bendrą principą, keičiant teisės aktus reikia užtikrinti teisinių struktūrų tęstinumą, nebent teisės aktų leidėjas nurodo kitaip, antra, šis principas taikomas Sąjungos pirminės teisės pakeitimams <...>. 1969 m. vasario 25 d. Teisingumo Teismo sprendimas Klomp prieš Inspectie der belastingen (byla 23-68, Rink., 1969, p. 00043) 2.1. 2.2. Konkretūs bendrieji ES teisės principai 2.2.2.1. Įgytos teisės

Turinys

Sprendimas suteikiantis asmenines teises ar panašią naudą – Panaikinimas – Panaikinimo padariniai <...> Jei administracinė institucija sužino, kad tam tikra išmoka buvo suteikta kaip neteisingos teisinės nuostatos interpretacijos rezultatas, ji turi teisę pakeisti ankstesnį sprendimą. Net jei tam tikrais atvejais teisės akto panaikinimas remiantis neteisėtumu neturi atgalinio poveikio, jis visuomet galioja į ateitį. 1961 m. birželio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimas Gabriel Simon prieš Europos Bendrijų Teisingumo Teismą (byla 15-60, Rink., 1961, p. 00225)

1991 m. birželio 18 d. Sprendimas ERT, C-260/89, Rink. p. I-02925, 41 p.; 2001 m. kovo 6 d. Sprendimas Connolly prieš Komisiją, C-274/99 P, Rink. p. I-01611, 37 p.; 2002 m. spalio 22 d. Sprendimas Roquette Frères, C-94/00, Rink. p. I-09011, 25 p. 7 1995 m. gruodžio 15 d. sprendimas Bosman, C-415/93, Rink. p. I-04921, 79 p. 8 1991 m. birželio 18 d. sprendimas ERT, C-260/89, Rink. p. I-02925, 41 punktą ir 1997 m. gegužės 29 d. Sprendimas C-299/95 Kremzow, Rink. p. I-02629, 14 p. 6


Administracinė nuostata, suteikianti asmenines teises ar panašią naudą – Tokios nuostatos neteisėtumas – Panaikinimas atgaline data arba panaikinimas ex nunc – Faktinė šalių padėtis kaip pasirinkimo kriterijus <...> Tiesa, kad sprendžiant dėl prieštaraujančių interesų, nuo kurių priklausys neteisėto sprendimo panaikinimas ex nunc ar ex tunc, svarbu nepamiršti faktinės šalių padėties nagrinėjamu metu. 1962 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo sprendimas Koninklijke Nederlandsche Hoogovens en Staalfabrieken N.V. prieš Europos anglių ir plieno bendrijos Aukštąją vadovybę (byla 14/61, Rink., 1962, p. 00485) Administracijos pareiškimai, suteikti tiekiant informaciją – Nesuteikiamos jokios teisės suinteresuotiems asmenims <...> 19. Šie pareiškimai buvo pateikti tik informacinėms reikmėms ir negalėjo nustatyti teisių, kurias ieškovai norėjo išvesti iš esamų teisinių aplinkybių. 20. Todėl negalima teigti, kad informaciniai pareiškimai turi tokių priemonių galią, kurios galėtų sukurti teises adresatams. 1970 m. gegužės 28 d. Teisingumo Teismo sprendimas Denise Richez-Parise ir kiti prieš Europos Bendrijų Komisiją (sujungtos bylos 19, 20, 25 ir 30-69, Rink., 1970, p. 00325) Nesutartinė atsakomybė – Sąlygos – Teisėkūros aktai apimantys ekonominės politikos sprendimus – Pakankamai aiškus viršesnės teisinės taisyklės, skirtos asmenų apsaugai, pažeidimas <…> 11. <…> Bendrijos nesutarinė atsakomybė galėtų kilti, kai mažų mažiausiai aktas, kurio teisėtumas yra ginčijamas, būtų sukėlęs žalos. Kai Bendrijos teisėkūra apima ekonomines priemonės, Bendrijai negali kilti nesutartinė atsakomybė už asmenų patirtą žalą dėl tokios priemonės <...>, jeigu nebuvo pažeista viršesnė teisės norma, kuri saugo tuos asmenis. 1971 gruodžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimas Zuckerfabrik Schoeppenstedt prieš Europos Bendrijų Tarybą (byla 5/71, Rink., 1971, p. 00975) Teisės aktų keitimas – Asmens teisių, kurios jam buvo suteiktos anksčiau, panaikinimas – Pažeidimo nebuvimas <...> 22. <...> Juridinis asmuo negali remtis įgyta teise siekiant toliau naudotis jam suteiktais privalumais, kurias jis gavo dėl bendrosios rinkos sukūrimo ir kuriomis jis naudojosi nustatytu laiku. Tokiomis aplinkybėmis anksčiau suteiktos naudos panaikinimas negali būti pagrindinės teisės pažeidimu. 1979 m. rugsėjo 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo SpA Eridania-Zuccherifici nazionali ir SpA Società Italiana per l'Industria degli Zuccheri prieš Minister of Agriculture and Forestry ir kitus (byla C-230/78, Rink., 1979, p. 02749) Teisės akto panaikinimas atgaline data – Prieštaravimas principams - Išimtys <...> Retroaktyvus priemonės panaikinimas prieštarautų gero administravimo ir teisinio tikrumo principams.


<...> Be to, remiantis valstybių narių teise, retroaktyvus priemonės panaikinimas galimas tais atvejais, kai nagrinėjama administracinė priemonė buvo priimta remiantis klaidinga ir nepakankama informacija, kuri buvo pateikta suinteresuotųjų asmenų. 1983 m. gruodžio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimas Angélique Verli-Wallace prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla C-159/82, Rink., 1983, p. 02711) Bendrijos atsakomybė už priimtus teisės aktus – Atsakomybė už institucijos neveikimą – Sąlygos atsakomybei kilti – Atsakomybės nebuvimas, kai Bendrija turi plačią diskreciją <...> 8. <…> Bendrijai nekyla atsakomybė dėl teisėkūros priemonių, kurios apima ir ekonomines priemones, kol nebuvo padarytas pakankamai sunkus viršesnės teisinės normos, saugančios asmens interesus, pažeidimas. Nagrinėjant tas Bendrijos priemones, kurių pagrindinis bruožas yra tai, kad Bendrija tam tikroje srityje turi plačią diskreciją <...>, Bendrijai gali kilti atsakomybė tik išimtiniais atvejais, kai institucija akivaizdžiai ir sunkiai pažeidė savo kompetencijos ribas. 9. Bendrijos institucijų atsisakymas sugrąžinti (red. past. Bendrijos institucijų neveikimas) Granidon gamybos išlaidas <...> sudaro Bendrijos teisėkūros dalį. Dėl šios priežasties, tokią priemonę reikia vertinti pagal auksčiau išdėstytus kriterijus. 1987 m. gruodžio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Les Grands Moulins de Paris prieš Europos Ekonominę Bendriją (byla C-50/86, Rink., 1987, p. 04833) Tarnautojai – Ieškinys dėl panaikinimo – Bendrijos nesutartinė atsakomybė – Administracinio akto panaikinimas – Preziumuojamas administracinio akto teisėtumas <...> 51. Šiuo atžvilgiu reikėtų dar kartą pažymėti, kad remiantis nusistovėjusia praktika, Bendrijos institucijų aktai yra preziumuojami teisėtais nesant jokių įrodymų, kvestionuojančių šių aktų teisėtumą9 (žr. 1996 m. lapkričio 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Claude Brulant prieš Europos Parlamentą, byla T-272/94, 35 punktą, Rink., 1996, p. FP-I-A-00513; FP-II-01397; 2000 m. liepos 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Helga Griesel prieš Europos Sąjungos Tarybą, byla T-157/99, 25 punktą, Rink., 2000, p. FP-I-A-00151 ; FP-II-00699). 2000 m. gruodžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Anthony Gooch prieš Europos Bendrijų Komisiją, (byla T-197/99, Rink., 2000, p. II-01247). 2.2.2.1. 2.2.2.2. Teisėti lūkesčiai

Turinys

Institucijos priimta priemonė – Apdairaus ir protingo prekybininko numatytas priėmimas – Teisėtų lūkesčių principas – Netaikymas <...> Griežtesnių taisyklių priėmimas turėjo būti apdairių ir protingų prekybininkų numatytas, todėl šioje byloje jie negali remtis teisėtais lūkesčiais. 1978 m. vasario 1 d. Teisingumo Teismo sprendimas Johann Lührs prieš Hauptzollamt HamburgJonas, (byla 78/77, Rink., 1978, p. 00169).

1996 m. lapkričio 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Claude Brulant prieš Europos Parlamentą, byla T272/94, 35 p., Rink., 1996, p. FP-I-A-00513; FP-II-01397; 2000 m. liepos 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Helga Griesel prieš Europos Sąjungos Tarybą, byla T-157/99, 25 punktą, Rink., 2000, p. FP-I-A-00151 ; FP-II-00699 9


Institucijų aktai – Direktyvos – Įgyvendinimo laikotarpio pabaiga – Galimybė asmeniui remtis teisėtų lūkesčių principu <...> 46. Apibendrinant, direktyva savo pobūdžiu sukuria pareigas tik valstybėms narėms, todėl asmuo negali remtis teisėtų lūkesčių principu dar nepasibaigus direktyvos įgyvendinimo terminui. 1979 m. balandžio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimas baudžiamojoje byloje prieš Tullio Ratti, (byla 148/78, Rink., 1979, p. 01629). Taisyklių keitimas – Teisėtų lūkesčių apsaugos principas – Taikymas – Ribos <...> 48. Nors, kaip Teismas 1979 m. gegužės 16 d. sprendime Tomaldini (byla 84/78, Rink., 1979, p. 01801) pažymėjo, kad „teisėtų lūkesčių apsaugos principas yra vienas pagrindinių Bendrijos principų, šio principo taikymo sritis negali būti praplėsta taip, kad naujos taisyklės negalėtų būti pritaikytos ateities aplinkybėms, tokiais atvejais, kurie kilo galiojant ankstesnėms taisyklėms ir nesant viešųjų institucijų įtvirtintų pareigų“. Tame pačiame sprendime Teismas pažymėjo, kad „tai ypač pasakytina apie tokią sritį kaip bendrasis rinkų organizavimas, kurios tikslas susijęs su nuolatiniu derinimusi prie kintančių ekonominių sąlygų įvairiuose žemdirbystės srityse. 1981 m. gegužės 5 d. Teisingumo Teismo sprendimas Firma Anton Dürbeck prieš Hauptzollamt Frankfurt am Main-Flughafen (byla 112/80, Rink., 1981, p. 01095) Bendrijos institucijų diskrecija – Prekybininkų teisėti lūkesčiai siekiant išsaugoti esamą situaciją – Negalimumas <...> 27. <...> Kai Bendrijos institucijos turi tam tikrą pasirinkimo laisvę įgyvendinant numatytus tikslus, Prekybininkai negali remtis teisėtų lūkesčių principu, kai esama situacija gali būti pakeista sprendimais tų institucijų diskrecijos ribose. <...> 1982 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Edeka Zentrale AG prieš Vokietijos Federacinę respubliką (byla 245/81, Rink., 1982, p. 02745) Valstybės narės praktika prieštaraujanti Bendrijos teisei – Teisėtų lūkesčių nesukūrimas <...> 22. Galiausiai negalima sutikti su Maizenos argumentu, kad buvo įvykdytas teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimas, kai Vokietijos Federacinė Respublika nukrypo nuo kelerius metus besilaikytos praktikos ir kuomet šis nukrypimas nebuvo ginčijamas Komisijos. Valstybės narės praktika, kuri neatitinka Bendrijos taisyklių, negali lemti tokių teisinių situacijų, kurios būtų saugomos Bendrijos teisės, ir taip yra būtent tada, kai Komisija nesiėmė reikiamų veiksmų užtikrinti, kad valstybė narė tinkamai taikytų Bendrijos teisines nuostatas. 1982 m. gruodžio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Hauptzollamt Krefeld prieš Maizena GmbH (byla 5/82, Rink., 1982, p. 04601) Teisėtų lūkesčių apsaugos principas – Principo taikymo asmenims apimtis <...> 21. <...> Turi būti priminta, kad teisė remtis teisėtų lūkesčių principo apsauga nėra apribota Bendrijos institucijų personalui, bet šiuo principu taip pat gali remtis bet kuris asmuo, kuris yra tokioje situacijoje, kurioje administracijos veiksmai suteikė jam pagrįstų vilčių.


1983 m. gegužės 19 d. Teisingumo Teismo Vassilis Mavridis prieš Europos Parlamentą (byla 289/81, Rink., 1983, p. 01731)

Institucijų priimti aktai – Atgalinis poveikis – Sąlygos <...> 19. <...> Tačiau, remiantis nusistovėjusia Teismo praktika, Bendrijos sprendimai negali turėti atgalinio poveikio, o sprendimai turintys atgalinį poveikį turi turėti nuostatą, kuria būtų paaiškinamos priežastys, kodėl tokiam sprendimui yra būtina turėti atgalinį poveikį. <...> 1984 m. vasario 1 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ilford SpA prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla 1/84 R, Rink., 1984, p. 00423) Teisėtų lūkesčių apsauga – Adresato atsisakymas nuo teisėtų lūkesčių apsaugos principo akivaizdžiai pažeidžiant teisines taisykles <...> 21. Pareiškėjo paskutinis argumentas turėtų būti atmestas, nes jis netinkamai pagrįstas teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Šiuo principu negali remtis juridinis asmuo, kuris akivaizdžiai pažeidė galiojančias teisines taisykles <...>. 1985 m. gruodžio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimas Sideradria SpA prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla 67/84, Rink., 1985, p. 03983) Teisėtų lūkesčių apsauga – Ribos <...> 19. Turėtų būti pažymėta, kad teisėtų lūkesčių principo taikymo sritis negali būti praplėsta tiek, jog apskritai užkirstų kelią naujų teisės aktų taikymui dar galiojant ankstesnių teisės aktų sukeltų situacijų vėlesniems padariniams, ypatingai tai pasakytina apie bendrosios rinkos organizavimą, kurio tikslas apima nuolatinį teisės normų keitimą dėl kintančios ekonominės situacijos įvairiuose žemdirbystės sektoriuose. 1988 m. rugsėjo 20 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ispanija prieš Tarybą (byla 203/86, Rink., 1988, p. 04563) Teisėtų lūkesčių apsaugos principas – Apimtis – Nacionalinės institucijos, atsakingos už Bendrijos teisės taikymą – Institucijų veiksmai pažeidžiant Bendrijos teisę <...> Reikia nepamiršti, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas yra Bendrijos teisės dalis10 <...>. Tačiau, kaip Teismas pabrėžė, neteisėtas Komisijos ar jos tarnautojų veiksmas ir valstybių narių veiksmai, kurie nedera su Bendrijos teisės nuostatomis, negali sukelti jokių teisėtų lūkesčių ekonominės veiklos vykdytojui, kuriam suteikiama nauda, kylanti iš tokių veiksmų11. Iš to seka, kad teisėtų lūkesčių principu negalima remtis tuomet, kai yra aiški Bendrijos teisės nuostata ir kai atsakinga už Bendrijos teisės taikymą nacionalinė institucia veikia pažeidžiant Bendrijos teisę, todėl tokie veiksmai negali sukelti teisėtų lūkesčių ekonominės veiklos vykdytojui ir jis negali tikėtis, kad jam bus suteikiama nauda iš prieštaraujančių Bendrijos teisei veiksmų.

1978 m. gegužės 3 d. sprendimas Toepfer, byla 112/77, Rink., 1978, p. 01019 1989 m. lapkričio 16 d. sprendimas Thyssen, byla 188/82, Rink., 1983, p. 03721 ir 1982 m. gruodžio 15 d. sprendimas Maizena, byla 5/82, Rink., 1982, p. 04601 10 11


1988 m. balandžio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimas Hauptzollamt Hamburg-Jonas prieš Firma P. Krücken (byla 316/86, Rink., 1988, p. 02213) Žemdirbystė – Bendrasis rinkų organizavimas – Teisėtų lūkesčių apsaugos principas <...> Reikia pripažinti <...>, kad gamintojas, kuris savanoriškai tam tikram laikotarpiui nutraukė gamybą, nebegali teisėtai tikėtis atnaujinti gamybą tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios jam buvo taikomos anksčiau, ir kad jam bus netaikomos jokios naujos rinkos ar struktūrinės politikos taisyklės atsiradusios tuo metu, kai jis buvo nutraukęs gamybą. 1988 m. balandžio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimas J. Mulder prieš Minister van Landbouw en Visserij (byla 120/86, Rink., 1988, p. 02321) Teisėtų lūkesčių principas – Galimybė remtis principu bendrojo administracinio teisės akto atžvilgiu <...> 17. Turėtų būti pažymėti, kad vienintelė abejonė iškelta nacionalinio teismo yra tai, ar reglamentas buvo priimtas pažeidžiant teisinio tikrumo principą. 18. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad Bendrijos institucija turi teisę ginčijamą priemonę panaikinti atgaline data per protingą laiko tarpą, ši teisė gali būti ribojama dėl šios priemonės adresatams taikomo teisinio tikrumo principo, kuris buvo sudarytos sąlygos tikėtis, kad tokia priemonė yra teisėta12. 1991 m. birželio 20 d. Teisingumo Teismo sprendimas Cargill BV prieš Produktschap voor Margarine (byla C-365/89, Rink., 1991, p. I-03045) Viešoji tarptautinė teisė – Principai – Teisėtų lūkesčių apsauga – Bendrijos priemonės, prieštaraujančios dar neįsigaliojusiam tarptautiniam susitarimui, bet dėl kurio privalomumo Bendrija jau sutikusi, priėmimas <...> 90. Šiuo atžvilgiu Teismas pažymi, kad, pirma, sąžiningumo principas yra tarptautinės paprotinės teisės norma, kurios galiojimas buvo patvirtintas Tarptautinio Teisingumo Teismo13 ir šis principas taip pat saisto Bendriją. <...> 93. Antra, viešojoje tarptautinėje teisėje sąžiningumo principas yra teisėtų lūkesčių apsaugos principo pripažinimo padarinys, kuris, remiantis Teismo praktika, yra Bendrijos teisinės sistemos dalis14. Kiekvienas ekononominės veiklos vykdytojas, kuriam institucija suteikė pagrįstų vilčių, gali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu15. 94. Tokioje situacijoje, kai Bendrija jau deponavo savo sutikimą dėl tarptautinės sutarties privalomumo ir, kai tokios tarptautinės sutarties įsigaliojimo data yra žinoma, prekybininkai gali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, kad galėtų ginčyti institucijų, dar prieš įsigaliojant šiam tarptautiniam susitarimui, bet kokią priimtą priemonę, kuri turės tiesioginį poveikį jiems, kai tarptautinis susitarimas įsigalios. 1997 m. sausio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Opel Austria GmbH prieš Europos Sąjungos Tarybą (byla T-115/94, Rink., 1997, p. II-00039) 1982 m. kovo 3 d. sprendimas Alpha Steel prieš Komisiją, byla 14/81, Rink., 1982, p. 00749 1926 m. gegužės 25 d. Nuolatinio Teisingumo Teismo sprendimas German interests in Polish Upper Silesia, CPJI, Serija A, Nr. 7, p. 30 ir 39 14 1978 m. gegužės 3 d. sprendimas August Töpfer & Co. GmbH prieš Europos Bendrijų Komisiją, byla 112/77, 19 p., Rink., 1978, p. 01019 15 1995 m. liepos 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Thomas O’Dwyer ir kiti prieš Europos Sąjungos Tarybą, sujungtos bylos T-466/93, T-469/93, T-473/93, T-474/93 ir T-477/93, 48 punktą, Rink., 1995, p. II-02071 12 13


Sprendimo teisinis pagrindas pažeidžiantis Bendrijos teisę – Administracinio akto panaikinimas – Sąlygos – Pagrįsto laiko tarpo paisymas –Data, nuo kurios administracinio akto adresatas įgijo teisę remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu <...> 35. Pirmiausia turėtų būti pažymėta, kad palankų administracinį aktą galima panaikinti tik vadovaujantis labai griežtais reikalavimais16. Remiantis nusistovėjusia Teismo praktika, nors ir turi būti pripažinta, kad bet kuri Bendrijos institucija, kuri ką tik priėmusi teisės aktą sužino, kad jis yra neteisėtas, turi teisę per protingą terminą tą aktą panaikinti atgaline data, tačiau tokia teisė gali būti apribota siekiant užtikrinti tokios priemonės adresato teisėtus lūkesčius, jeigu jam buvo sudarytos sąlygos manyti, kad tokia priemonė yra teisėta17. <...> 39. Turėtų būti priminta, kad kartą sukurti teisėti lūkesčiai dėl tariamo palankaus administracinio akto teisėtumo, negali būti vėliau pakeisti. Antra, atsižvelgiant į aplinkybes, nėra jokio viešojo intereso, kuris būtų viršesnis už adreso interesus išlaikyti esamą situaciją, kurią jis turėjo teisę laikyti stabilia18. 1997 m. balandžio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimas Henri de Compte prieš Europos Parlamentą (byla C-90/95 P, Rink., 1997, p. I-01999) Valstybės narės rėmimasis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, siekiant išvengti sprendimo, pripažįstančio Bendrijos nuostatą negaliojančia, padarinių – Neleistinumas <...> 67. Kalbant apie esamą prašymą priimti prejudicinį sprendimą, pastebėtina, kad tai yra pirmas kartas, kai Vyriausybė remiasi teisėtų lūkesčių apsaugos principu siekiant dėl sprendimo galiojimo laike apribojimo. Šiuo principu, kuris yra teisinio tikrumo principo padarinys 19 dažniausiai remiasi asmenys (prekybininkai) tokiais atvejais, kai jie turi teisėtų lūkesčių, kurie buvo sukurti viešųjų valdžios institucijų20. <...> Teisėtų lūkesčių apsaugos principu negali remtis Vyriausybė siekiant išvengti sprendimo, kuriuo Bendrijos nuostata pripažįstama negaliojančia, padarinių, nes tai sukeltų pavojų asmenims būti ginamiems nuo viešosios valdžios veiksmų, kurie būtų pagrįsti neteisėtomis taisyklėmis. 2000 m. rugsėjo 19 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ampafrance SA prieš Directeur des services fiscaux de Maine-et-Loire ir Sanofi Synthelabo prieš Directeur des services fiscaux du Val-deMarne (sujungtos C-177/99 ir C-181/99, Rink., 2000, p. I-07013)

1978 m. kovo 9 d. sprendimas Antoon Herpels prieš Europos Bendrijų Komisiją, byla 54/77, 38 punktą, Rink., 1978, p. 00585 17 1982 m. kovo 3 d. sprendimas Alpha Steel Ltd prieš Europos Bendrijų Komisiją, byla 14/81, 10-12 p., Rink., 1982, p. 00749; 1987 m. vasario 26 d. sprendimas Consorzio Cooperative d'Abruzzo prieš Europos Bendrijų Komisiją, byla 15/85, 12-17 p., Rink., 1987, p. 01005; 1991 m. birželio 20 d. sprendimas Cargill BV prieš Europos Bendrijų Komisiją, byla C248/89, 20 p., Rink., 1991, p. I-02987; 1991 m. birželio 20 d. sprendimas Cargill BV prieš Produktschap voor Margarine, byla C-365/89, 18 punktą, Rink., 1991, p. I-03045 18 1959 m. liepos 17 d. sprendimas SNUPAT prieš Europos Anglių ir Plieno Bendrijos Aukštąją Valdybą, sujungtos bylos 32/58 ir 33/58, Rink., 1959, p. 00275 19 1996 m. vasario 15 d. sprendimas Duff ir kiti prieš Minister for Agriculture and Food and the Attorney General, byla C-63/93, 20 p., Rink., 1996, p. I-0569; 2000 m. gegužės 18 d. sprendimas Rombi ir Arkopharma, byla C-107/97, 66 p., Rink., 2000, p. I-03367 20 1996 m. vasario 15 d. sprendimas Duff ir kiti prieš Minister for Agriculture and Food and the Attorney General, byla C-63/93, 22 punktą, Rink., 1996, p. I-0569 16


Teisėtų lūkesčių apsauga – Sąlygos – Apsauga prieš Komisijos teisę padidinti baudas dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo – Nebuvimas <...> 33. Pirmiausia, teise remtis teisėtų lūkesčių apsauga gali bet kuris asmuo, kuriam Bendrijos institucijos suteikė pagrįstų teisėtų lūkesčių21. Tačiau asmuo negali remtis šio principo pažeidimu tol, kol jam institucijos nesuteikė aiškių garantijų22. <...> 35. Iš Teismo praktikos matyti, kad konkurencijos teisės srityje 23 taisyklių veiksmingas taikymas reikalauja, kad Komisija gali bet kuriuo metu pakeisti baudų dydžius, tam kad šie atitiktų Bendrijos konkurencijos politikos poreikius <...>. 2003 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Cheil Jedang Corp. Prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-220/00, Rink., 2003, p. II-02473) Teisėtų lūkesčių apsauga – Suteikiamos garantijos – Sąlygos <...> 119. Pagal nusistovėjusią Teismo praktiką teisė remtis teisėtų lūkesčių apsauga, kuri yra vienas pagrindinių Bendrijos principų, užtikrinta kiekvienam asmeniui, esančiam tokioje padėtyje, kurioje Bendrijos administracija paskatino jo pagrįstų lūkesčių atsiradimą, suteikdama jam tikslias garantijas. Tokias garantijas, neatsižvelgiant į jų pateikimo formą, sudaro tiksli, nesąlyginė ir tikrovę atitinkanti informacija iš teisėtų ir patikimų šaltinių24. Taip pat pagal Teismo praktiką teisėtų lūkesčių principas yra teisės norma, suteikianti teises asmenims25. Taigi dėl šio principo pažeidimo gali kilti Bendrijos atsakomybė. Vis dėlto ūkio subjektai turi prisiimti su jų veikla susijusią ekonominę riziką, atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes26. 2006 m. lapkričio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Masdar (UK) Ltd prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-333/03, Rink., 2006, p. II-04377)

Teisėtų lūkesčių apsauga – Sąlygos – Viešasis interesas <...> 148. Be to, net jei Bendrija pirmiausia sukūrė situaciją, kuri gali suteikti teisėtų lūkesčių, viršesnis viešasis interesas gali neleisti imtis pereinamojo pobūdžio priemonių, taikytinų situacijoms, susiklosčiusioms prieš priimant naujas taisykles, tačiau vis dar galinčioms keistis27. 149. Vis dėlto Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad jei nėra viršesnio viešojo intereso, Komisija, panaikindama teisės nuostatas ir tinkamai nenumatydama pereinamojo pobūdžio priemonių, apsaugančių lūkesčius, kurių ūkio subjektas teisėtai galėjo tikėtis pagal Bendrijos teisę, pažeidė viršesnę teisės normą28.

1987 m. kovo 11 d. sprendimas Van den Bergh en Jurgens ir Van Dijk Food Products prieš Europos Bendrijų Komisiją, byla 265/85, 44 p., Rink., 1987, p. 01155; 1990 m. birželio 26 d. sprendimas Sofrimport SARL prieš Europos Bendrijų Komisiją, byla C-152/88, 26 punktą, Rink., 1990, p. I-02477 22 2000 m. sausio 18 d. sprendimas Mehibas Dordtselaan prieš Europos Bendrijų Komisiją, byla T-290/97, 59 punktą, Rink., 2000, p. II-00015 23 1983 m. birželio 7 d. sprendimas Musique diffusion française ir kiti prieš Europos Bendrijų Komisiją, sujungtos bylos 100/80 iki 103/80, 109 punktą, Rink., 1983, p. 01825 24 1998 m. liepos 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Mellett prieš Teisingumo Teismą, T-66/96 ir T-221/97, 104 ir 107 punktus, Rink., 1998, VT p. I-A-449 ir II-01305 25 2001 m. gruodžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Emesa Sugar prieš Tarybą, T-43/98, 64 punktą, Rink., 2001, p. II-03519 26 1978 m. gegužės 25 d. Teisingumo Teismo sprendimas HNL ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, 83/76 ir 94/76, 4/77, 15/77 ir 40/77, 33 punktą, Rink., 1978, p. 01209; 1986 m. birželio 24 d. Sprendimas Développement ir Clemessy prieš Komisiją, 267/82, 33 p., Rink., 1978, p. 01907 27 1997 m. liepos 17 d. sprendimas Affish, C-183/95, Rink. p. I-4315, 57 p. 28 1975 m. gegužės 14 d. Sprendimas CNTA prieš Komisiją, 74/74, Rink. p. 533, 44 p. 21


2006 m. birželio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimas Belgijos Karalystė ir Forum 187 ASBL prieš Europos Bendrijų Komisiją (sujungtos bylos C-182/03 ir C-217/03, Rink., 2006, p. 05479) Teisėtų lūkesčių apsauga – Sąlygos <...> 190. <...> Teisėtų lūkesčių apsaugos principas yra vienas iš pagrindinių Sąjungos principų29. Remiantis teismų praktika, teisė remtis šiuo principu atsiranda, kai tenkinamos trys sąlygos. Pirma, valdžios institucijos suinteresuotajam asmeniui turi būti suteikusios tikslias, besąlygines ir nuoseklias patvirtintų ir patikimų šaltinių garantijas. Antra, šios garantijos turi būti tokios, kad asmeniui, kuriam jos skirtos, atsirastų teisėtų lūkesčių. Trečia, šios garantijos turi atitikti galiojančias teisės normas30. 2011 m. rugsėjo 9 d. Bendrojo teismo sprendimas Deltafina SpA prieš Europos Komisiją (byla T-12/06, dar nepaskelbta rinkinyje) 2.2.2.2. 2.2.2.3. Teisinis tikrumas (saugumas)

Turinys

Sprendimas suteikiantis asmenines teises ar panašią naudą – Paskelbimas negaliojančiu – Panaikinimo padariniai <...> Net jei tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į suteiktas teises, panaikinimas neteisėtas sprendimas neturi atgalinio poveikio, toks panaikinimas visuomet galioja į ateitį. 1961 m. birželio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimas Gabriel Simon prieš Europos Bendrijų Teisingumo Teismą (byla 15-60, Rink., 1961, p. 00225) Priemonės priimtos Bendrijos institucijų – Panaikinimas atgaline data – Sąlygos – Teisminis peržiūrėjimas <...> Sprendimo atgaline data panaikinimo teisėtumas, kuriuo adresuotam asmeniui buvo suteikiama nauda, priklauso, visų pirma, nuo klausimo, ar panaikintas sprendimas buvo neteisėtas. <...> Aukštoji institucija gali panaikinti neteisėtus sprendimus netgi atgaline data, tačiau tik tuo atveju, kai tam tikrais išimtiniais atvejais yra tinkamai atsižvelgiama į teisinio tikrumo principą. Toks sprendimas pirmiausia priklauso Aukštajai institucijai, tačiau jį gali peržiūrėti Teisingumo Teismas. 1965 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Lemmerz-Werke GmbH prieš Europos Anglių ir plieno Bendrijos Aukštąją instituciją (byla 111-63, Rink., 1965, p. 00835) Bendrijos administracija – Pažeidimas – Baudos – Nenustatyta trukmė – Nustatytas terminas – Komisijos galios – Riba veikti, kylanti iš Komisijos veiksmų <...> 49. Nors, nesant ši klausimą reguliuojančių nuostatų, pagrindinis teisinio tikrumo principo poveikis yra tas, kad jis neleidžia Komisijai neribotą laiką nesinaudoti savo galia paskirti baudas <...>. 1972 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas Imperial Chemical Industries Ltd. Prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla 48-96, Rink., 1972, p. 00619)

1981 m. gegužės 5 d. Teisingumo Teismo sprendimas Dürbeck, 112/80, Rink., 1981, p. 01095, 48 p. 2009 m. vasario 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Omya prieš Komisiją, T-145/06, Rink., 2009, p. II-00145, 117 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; šiuo klausimu taip pat žr. 2009 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Nintendo ir Nintendo of Europe prieš Komisiją, T-13/03, Rink., 2009, p. II-00947, 203 p. 29 30


Principai – Reglamento taikymas prieš paskelbimą – Išimtys – Sąlygos <...> 20. Nors bendrasis teisinio tikrumo principas ir neleidžia Bendrijos priemonei pradėti galioti dar prieš jos paskelbimą, tačiau išimtiniais atvejais, kai siektinas tikslas to reikalauja ir kai yra tinkamai atsižvelgiama į suinteresuotųjų asmenų teisėtus lūkesčius, tokia Bendrijos priemonė gali būti pradėta taikyti ir prieš jos paskelbimą. 1979 m. sausio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimas A. Racke prieš Hauptzollamt Mainz (byla 98/78, Rink., 1979, p. 00069) Teisinis tikrumas – Reikalavimas, kad Bendrijos teisė būtų aiškinama vienodai – Teisingumo Teismo prepogatyva <...> 15. Kita vertus, tie teismai (red. past. valstybių narių nacionaliniai teismai) neturi galios paskelbti Bendrijos aktus negaliojančiais. Kaip Teismas paminėjo savo 1981 m. gegužės 13 d. sprendime International Chemical Corporation prieš Amministrazione delle Finanze (byla 66/80, Rink., 1981, p. 01191), pagrindinis tikslas Sutarties 177 straipsniu [dabar SESV 267 straipsnis] Teismui suteiktų galių yra saugoti, kad Bendrijos teisė būtų nacionalinių teismų taikoma vienodai. Šis vienodumo reikalavimas yra ypač imperatyvus, kai kalbama apie Bendrijos aktų teisėtumą. Valstybių narių nacionalinių teismų skirtumai galėtų sukelti grėsmę Bendrijos teisinės sistemos vieningumui ir sumenkinti pagrindinį teisinio tikrumo reikalavimą. 1987 m. spalio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimas Foto-Frost prieš Hauptzollamt Lübeck-Ost, (byla 314/84, Rink., 1987, p. 04199) Teisinis tikrumas – Reikalavimai teisės normoms <...> 20. <...> Teisinio tikrumo principo, kuris reikalauja, kad teisės normos būtų aiškios ir tikslios ir kurio tikslas yra saugoti, kad Bendrijos teisės reguliuojamos situacijos ir teisiniai santykiai būtų nuspėjami <...>. 1996 m. vasario 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Duff ir kiti (byla C-63/93, Rink., 1996, p. I00569) Valstybės pagalba – Sąjungos aktų teisėtumo prezumpcija – Teisinis saugumas – Geras administravimas <...> 62. Šiuo tikslu (red. past. siekiant teisinio saugumo principo) būtina, kad Sąjungos institucijos laikytųsi savo priimtų aktų, kuriais veikiama teisės subjektų teisinė ir faktinė padėtis, neliečiamumo, t. y. kad jos galėtų pakeisti šiuos aktus tik laikydamosi kompetencijos ir procedūros taisyklių31. Vis dėlto negalima remtis teisinio saugumo principo pažeidimu, jei teisės subjektas, kurio faktinė ir teisinė padėtis buvo paveikta nagrinėjamu aktu, nesilaikė šiame akte nurodytų sąlygų 32. Laikantis teisinio saugumo principo taip pat būtina, kad Sąjungos institucijos iš principo vengtų neatitikimų, kurių gali atsirasti įgyvendinant įvairias Sąjungos teisės nuostatas, ir tai ypač taikytina tuo atveju, kai šiomis nuostatomis siekiama to paties tikslo, kaip antai neiškraipytos konkurencijos bendrojoje rinkoje33.

1997 m. spalio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Deutsche Bahn prieš Komisiją, T-229/94, Rink., 1997, p. II-01689, 113 p. 32 1999 m. kovo 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Forges de Clabecq prieš Komisiją, T-37/97, Rink., 1999, p. II-00859, 98 p. 33 1993 m. birželio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Matra prieš Komisiją, C-225/91, Rink., 1993, p. I-03203, 41 ir 42 p.; 2001 m. sausio 31 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas RJB Mining prieš Komisiją, T-156/98, Rink., 2001, p. II-337, 112 p. 31


2012 m. kovo 21 d. Bendrojo teismo sprendimas Airija, Prancūzijos Respublika, Italijos Respublika Eurallumina SpA, Aughinish Alumina Ltd prieš Europos Komisiją, (sujungtose bylose T-50/06 RENV, T-56/06 RENV, T-60/06 RENV, T-62/06 RENV ir T-69/06 RENV) 2.2.2.3. 2.2.2.4. Teisės į gynybą ir procesinės garantijos 2.2.2.4.1. Bendrieji reikalavimai

Turinys

Principai – Principas, reikalaujantis tiriančios bylą administracinės institucijos, kuri gali baigtis baudos paskyrimu, tęstinumo – Tokio principo nebuvimas <...> 72. Ieškovai teigia, kad buvo padarytas principo, reikalaujančio administracinės institucijos sudėties tęstinumo, kai toks tyrimas gali baigtis baudos paskyrimu, pažeidimas. 73. Toks bendrasis principas neegzistuoja <...>. 1970 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas ACF Chemiefarma NV prieš Komisiją, (byla 4169, Rink., 1970, p. 00661). Gynybos teisės – Paisymas administraciniuose procesuose – Konkurencija – Apimtis <...> 39. Teismo vertinimu, faktas, kad tam tikri Komisijos pareigūnai administraciniame procese veikė kaip tyrėjai ir kaip pranešėjai nelemia sprendimo neteisėtumo. Iš EŽTT praktikos aišku, kad Komisija negali būti vertinama kaip teismas EŽTK 6 straipsnio prasme. Tačiau nepaisant to, Komisija turi paisyti Bendrijos teisėje įtvirtintų procesinių garantijų administracinių procesų metu. 1992 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Shell International Chemical Company Ltd prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-11/89, Rink., 1992, p. I-00757).34 Konkurencija – Administracinis procesas – Gynybos teisių užtikrinimas – Komisijos turimų kaltinančių dokumentų neatskleidimas kaltinamam juridiniam asmeniui – Pasekmės <...> 81. Komisija pažymi, kad, nors pareigūnai patys nagrinėjo ir iš naujo vertino visus dokumentus, esančius jų žinioje, jie nerado jokių įrodymų, kurie galėtų išteisinti ieškovą, todėl jie nusprendė, kad nebuvo jokio pagrindo atskleisti šiuos dokumentus. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad procesuose, kuriems taikomas Reglamentas Nr. 17/196235 [dabar pakeistas Reglamentu Nr. 1/2003] Komisija negali viena nuspręsti, kokie dokumentai yra naudotini gynybai. Tokiais atvejais, koks yra šioje byloje, kai turi būti atlikti sudėtingi ir kompleksiniai ekonominiai vertinimai, Komisija turi suteikti juridinių asmenų konsultantams galimybę vertinti dokumentus, kurie gali būti susiję, kad galėtų būti įvertinta jų įrodomoji galia, kuri galėtų būti panaudota gynybai. 82. Tai ypatingai pasakytina apie tai, kuomet vertinamas lygiagretus elgesys, kuris apibūdinamas veiksmų visuma, kurie yra prima facie neutralūs, kai dokumentai gali būti lygiai taip pat laisvai interpretuojami juridiniams asmenims palankiu arba nepalankiu būdu. Teismas mano, kad tokiais Teisingumo Teismo sprendimas, kurio patvirtinamas Pirmosios instancijos teismo sprendimas – 1999 m. liepos 8 d. sprendimas Shell International Chemical Company Ltd prieš Europos Bendrijų Komisiją, C 234/92 P, Rink., 1999, p. 04501 34

Reglamentas Nr. 17 Pirmasis reglamentas, įgyvendinantis Sutarties 85 ir 86 straipsnius, specialusis leidimas lietuvių kalba, skyrius 08, tomas 01, p. 3 – 10. Dabar 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, specialusis leidimas lietuvių kalba, skyrius 08, tomas 02, p. 205 – 229. 35


atvejais Komisijos tarnautojų padarytos klaidos dokumentus priskiriant „neutraliai“ kategorijai, kaip įrodymams nepanaudojamus dokumentus, ir todėl neatskleisti juridiniams asmenims, negali lemti jų gynybos pažeidimo <...>. 83. Atsižvelgiant į gynybos priemonių lygiateisiškumo principą, kuris reiškia, kad konkurencijos byloje juridinis asmuo turi lygiai tiek pat informacijos apie dokumentus naudotinus byloje kiek ir Komisija, Komisijos požiūris negali būti palaikomas. Teismas mano, kad yra neleistina Komisijai, priimant sprendimą dėl pažeidimo, <...> vienai pačiai spręsti, naudoti ar ne dokumentus prieš pareiškėją, kuomet pareiškėjas negalėjo susipažinti su tais dokumentais ir negalėjo nuspręsti, ar panaudoti tuos dokumentus savo gynybai. Tokiu atveju gynybos teisės, kuriomis pareiškėjas naudojasi administracinės procedūros metu, yra sunkiai pažeistos dėl Komisijos galių, kuri tokiu atveju veikia kaip institucija pateikianti prieštaravimus, sprendžiančioji institucija ir institucija turinti detalesnę informaciją apie bylą nei besiginantysis. 1995 m. birželio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Solvay SA prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-30/91, Rink., 1995, p. II-1775) Gynybos teisės – Nacionalinių procesinių nuostatų, taikomų nusikaltimams išeinantiems už Bendrijos teisės taikymo ribų, pažeidimas – Teismo vertinimas <...> 13. Į nacionalinio teismo klausimą turėtų būti atsakoma, kad Teismas neturi jurisdikcijos nustatyti, ar procesinės nuostatos, taikomos nusikalstamoms veikoms nacionalinėje teisėje ir kurios nepatenka į Bendrijos teisės taikymo ribas, pažeidžia gynybos ir rungtyniško proceso principus. 1996 m. birželio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas baudžiamojoje byloje prieš Jean-Luis Maurin (byla C-144/95, Rink., 1996, p. II-01087) Procesas – Tyrimo priemonės – Liudytojų apklausa – Pirmosios instancijos teismo diskrecija – Bendrojo Bendrijos teisės į sąžiningą procesą principo poveikis <...> 68. Be to, kaip Teisingumo Teismas yra nusprendęs su konkurencijos teise susijusioje byloje, net jei ieškinyje pateiktame prašyme apklausti liudytojus tiksliai nurodomi faktai, dėl kurių liudytojas ar liudytojai turėtų būti apklausti, ir priežastys, dėl kurių apklausa turėtų būti vykdoma, Pirmosios instancijos teismas pats įvertina prašymo svarbą, atsižvelgdamas į bylos dalyką ir būtinybę apklausti nurodytus liudytojus36. 69. Pirmosios instancijos teismo turimų vertinimo įgaliojimų šiuo klausimu negalima paneigti, kaip tai daro Henss/Isoplus grupė, remiantis bendruoju Bendrijos teisės principu, kylančiu iš EŽTK 6 straipsnio 1 dalies, pagal kurį kiekvienas asmuo turi teisę į sąžiningą procesą, ypač EŽTK 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintu principu, pagal kurį kiekvienas kaltinamasis turi teisę į tai, kad gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams, ir kuris yra specialus teisės į sąžiningą procesą aspektas. 70. Iš EŽTT praktikos išplaukia, kad pastaroji nuostata nesuteikia kaltinamajam absoliučios teisės reikalauti iškviesti į teismą liudytojus ir iš esmės nacionalinis teismas turi priimti sprendimą dėl liudytojo iškvietimo būtinybės ar prasmingumo (žr., inter alia, 2000 m. liepos 27 d. EŽTK sprendimą Pisano prieš Italiją, dar nepaskelbtas Europos žmogaus teisių teismo sprendimų rinkinyje, § 21; 2002 m. liepos 2 d. Sprendimą S.N. prieš Švediją, Rink., 2002-V, § 43 ir 2004 m. gegužės 18 d. sprendimą Destrehem prieš Prancūziją, dar nepaskelbtas Europos žmogaus teisių teismo sprendimų rinkinyje, § 39).

36

1998 m. gruodžio 17 d. sprendimas Baustahlgewebe prieš Komisiją, C-185/95 P, Rink., 1998, p. I-8417, 70 p.


71. Remiantis šia teismo praktika, EŽTK 6 straipsnio 3 dalis nereikalauja iškviesti kiekvieno liudytojo, o garantuoja visišką procesinį lygiateisiškumą, užtikrinantį, kad ginčijamas procesas, vertinamas kaip visumą, suteikė kaltinamajam tinkamą ir pakankamą galimybę ginčyti jam pateiktus įtarimus (žr., inter alia, minėto sprendimo Pisano prieš Italiją § 21). 2005 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimas Dansk Rørindustri ir kiti prieš Europos Bendrijų Komisiją (sujungtos bylos C-189/02 P, C-202/02 P, C-205/02 P iki C-208/02 P ir C-213/02 P, Rink., 2005, p. I-05425) Konkurencija – Karteliai –Galimybė susipažinti su byla – Vienodo požiūrio principas – Protingas terminas <...> 40. Protingo termino laikymasis vykdant administracines procedūras konkurencijos politikos srityje yra bendrasis Bendrijos teisės principas, kurio laikymąsi užtikrina Bendrijos teismai37. <...> 42. <...> Pirmosios instancijos teismas, taikydamas protingo termino principą, išskyrė dvi administracinės procedūros stadijas, tai yra tyrimo stadiją prieš pateikiant pranešimą apie kaltinimus, ir likusią administracinės procedūros dalį <...>. 43. Toks analizės būdas visiškai atitinka Teisingumo Teismo praktiką. Taip minėto sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją 181–183 punktuose Teisingumo Teismas, be kita ko, nusprendė, kad nagrinėjant administracinę procedūrą gali tekti nagrinėti du vienas po kito einančius laikotarpius, kurių kiekvienam taikoma individuali vidinė logika. Pirmasis laikotarpis truko iki pranešimo apie kaltinimus ir prasidėjo nuo tada, kai Komisija, naudodamasi Bendrijos teisės aktų leidėjo jai suteiktais įgaliojimais, ėmėsi priemonių, kuriomis, be kita ko, buvo priekaištaujama dėl pažeidimo padarymo, ir tai leido jai suformuoti poziciją dėl procedūros krypties. Antrasis laikotarpis truko nuo pranešimo apie kaltinimus iki galutinio sprendimo priėmimo. Jo tikslas yra leisti Komisijai priimti galutinį sprendimą dėl pažeidimo, dėl kurio pareikštas kaltinimas. <...> 48. Šio kriterijaus naudojimas siekiant nustatyti, ar buvo pažeistas protingo termino principas, yra visiškai teisėtas. Iš tiesų minėto sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją 38 49 punkte Teisingumo Teismas, vertindamas Pirmosios instancijos atliktą procedūros trukmės įvertinimą, nusprendė, kad esant įrodymų, jog procedūros trukmė turėjo įtakos ginčo sprendimui, skundžiamas sprendimas gali būti panaikintas. To paties požiūrio laikėsi ir Pirmosios instancijos teismas, kai nusprendė, kad ginčijamą sprendimą reikėtų panaikinti, jei dėl pernelyg ilgos Komisijos procedūros trukmės buvo pažeistos TU teisės į gynybą – ši prielaida gali turėti poveikį procedūros baigčiai. 2006 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimas Technische Unie prieš Komisiją (byla C-113/04 P, Rink. p. I-08831) Konkurencija – Dominuojančią padėtį užimančios įmonės atsisakymas pateikti su suderinamumu susijusią informaciją ir leisti ja naudotis – Pareigų, kylančių iš sprendimo, kuriuo konstatuotas pažeidimas ir nustatytos su elgesiu susijusios priemonės, vykdymas <...> 182. Pagal teismų praktiką pranešime apie kaltinimus kaltinimai turi būti suformuluoti pakankamai aiškiai, nors ir apibendrintai, kad suinteresuotieji asmenys iš tikrųjų sužinotų, dėl kokių veiksmų Komisija juos kaltina. Iš esmės tik tenkinantis šią sąlygą pranešimas apie kaltinimus gali

37 38

1997 m. kovo 18 d. Sprendimas Guérin automobiles prieš Komisiją, C-282/95 P, Rink. p. I-1503, 36 ir 37 p. 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimas Baustahlgewebe prieš Komisiją, byla C-185/95 P, Rink. p. I-08417


atlikti Bendrijos teisės aktų jam skirtą funkciją, t. y. pateikti įmonėms visą būtiną informaciją, kad šios galėtų veiksmingai gintis, kol Komisija nepriėmė galutinio sprendimo39. 183. Šis reikalavimas tenkinamas, kai sprendime suinteresuotieji asmenys nėra kaltinami padarę kitus pažeidimus, išskyrus nurodytuosius pateikiant kaltinimus, ir jame remiamasi tik tomis faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių suinteresuotieji asmenys galėjo pasiaiškinti40. 184. Be to, pranešimas apie kaltinimus yra parengiamasis procesinis veiksmas, palyginti su sprendimu, kuriuo baigiama administracinė procedūra. Vadinasi, kol bus priimtas galutinis sprendimas Komisija, atsižvelgdama visų pirma į šalių rašytines ir žodines pastabas, gali arba atsisakyti kai kurių ar net visų anksčiau jiems pateiktų kaltinimų ir iš dalies pakeisti savo požiūrį jų naudai, arba, atvirkščiai, nuspręsti pateikti naujų kaltinimų su sąlyga, kad suteiks suinteresuotosioms įmonėms galimybę pateikti šiuo klausimu savo nuomonę41. 185. Dėl teisės į gynybą įgyvendinimo baudų skyrimo atžvilgiu iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad jei pranešime apie kaltinimus Komisija aiškiai pareiškia, kad spręs klausimą, ar atitinkamoms įmonėms reikės skirti baudas, ir nurodo pagrindines teisines bei faktines aplinkybes, dėl kurių bauda gali būti paskirta, pavyzdžiui, tariamo pažeidimo sunkumą, trukmę ir tai, ar pažeidimas buvo padarytas „tyčia, ar dėl neatsargumo“, ji įvykdo savo pareigą gerbti įmonių teisę būti išklausytoms. Tai padariusi ji suteikia joms informaciją, reikalingą parengti gynybą ne tik dėl pažeidimo konstatavimo, bet ir dėl baudos skyrimo42. 186. Galiausiai, jei pranešime apie kaltinimus arba bet kuriame kitame po jo priimtame dokumente, kuriuo siekiama suteikti kaltinamoms įmonėms galimybę iš tikrųjų sužinoti, kokiais veiksmais jos kaltinamos, Komisija nurodo, kad pažeidimas dar nesibaigė, apskaičiuodama baudos dydį ji gali atsižvelgti į laiką, kuris praėjo nuo pranešimo apie kaltinimus ir sprendimo, kuriuo baigiama administracinė procedūra, priėmimo, su sąlyga, kad yra remiamasi tik tomis faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių suinteresuotieji asmenys galėjo pateikti savo nuomonę43. 187. Dėl šio sprendimo 94 punkte išdėstytų priežasčių pirmiau pateikti samprotavimai visapusiškai taikomi skiriant periodines baudas pagal Reglamento Nr. 1/200344 24 straipsnį. Be to, priešingai nei nurodo Microsoft, pranešimas apie kaltinimus ir laiškas, kuriame išdėstytos faktinės aplinkybės, yra pranešimai, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 1 dalį, o ne preliminarūs vertinimai, kaip tai suprantama pagal 2004 m. sprendimo 5 straipsnio d punktą (žr. šio sprendimo 9 punktą). 2012 m. birželio 27 d. Bendrojo teismo sprendimas Microsoft Corporation prieš Europos Komisiją, (byla T-167/08,Rink., p.) Turinys

2.2.2.4.1

2006 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas BASF prieš Komisiją, T-15/02, Rink., 2006, p. II-00497, 46 p. 40 2006 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas BASF prieš Komisiją, T-15/02, Rink., 2006, p. II-00497, 47 p. 41 2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją, T-191/98, T-212/98–T-214/98, Rink., 2003, p. II-03275, 114 ir 115 p. 42 2006 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas BASF prieš Komisiją, T-15/02, Rink., 2006, p. II-00497, 48 p. 43 2000 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, T-25/95, T-26/95, T-30/95–T-32/95, T-34/95–T-39/95, T-42/95–T-46/95, T-48/95, T-50/95–T-65/95, T-68/95–T-71/95, T-87/95, T-88/95, T-103/95 ir T-104/95, Rink., 2000, p. II-00491, 575 ir 576 p 44 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL 2003, L 1, 2003, p. 1—25 ) 39


2.2.2.4.2. Teisė būti išklausytam

Turinys

Teisės būti išklausytam paisymas – Pagrindinis principas – Taikymo sritis – Konkurencija – Administraciniai procesai – Principo apimtis <...> 9. Teisės būti išklausytam byloje, kurioje gali būti paskirtos vienkartinės ar periodinės baudos, turi būti taikomas šis pagrindinis Bendrijos teisės principas, kurio turi būti paisoma net jeigu tai ir administracinis procesas. <...> 11. Iš to, kas pasakyta aukščiau, ir iš bendrojo būti išklausytam principo seka tai, kad suinteresuotiesiems juridiniams asmenims turi būti suteikta galimybė administracinio proceso metu pareikšti savo nuomonę dėl faktų teisingumo ir jų sąryšio bei Komisijos pateiktų dokumentų aplinkybių, naudotų pagrindžiant teiginį, kad buvo padarytas Sutarties 86 straipsnio [dabar SESV 102 straipsnis] pažeidimas. 1979 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Hoffmann-La Roche & Co. AG prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla 85/76, Rink., 1979, p. 00461) Teisė būti išklausytam – Prašymas Komisijos inicijuotoje administraciniame procese – Apimtis <...> 27. Kaip Teismas jau yra paminėjęs savo 1979 m. vasario 13 d. Hoffmann-La Roche & Co. AG prieš Europos Bendrijų Komisiją, (byla 85/76, Rink., 1979, p. 00461) sprendime, teisės būti išklausytam, procesuose inicijuotose prieš asmenį, kurios gali baigtis nepalankios priemonės tam asmeniui paskyrimu, yra pagrindinis Bendrijos teisės principas, kuris turi būti gerbiamas net nesant tą procesą reglamentuojančių taisyklių <...>. 1986 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendimas Belgijos Karalystė prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla 234/84, Rink., 1986, p. 02263) Gynybos teisės – Teisė į išklausymą teismo procese – Įpareigojimas į sprendimą įtraukta visus šalių parodymus – Nebuvimas <...> 24. Teisė būti išklausytam teismo procese nereiškia, kad teismas privalo įtraukti į savo sprendimą visus kiekvienos šalies argumentus. Išklausęs šalių argumentus ir įvertinęs įrodymus teismas turi nuspręsti dėl ieškinyje išdėstytų reikalavimų ir motyvuoti savo sprendimą. 1998 m. gruodžio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimas Aloys Schröder, Jan Thamann ir KarlJulius Thamann prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla C-221/97 P, Rink., 1998, p. I-08255) Bendrijos teisė – Principai – Teisė į gynybą – Teisės į gynybą administracinio proceso metu paisymas – Ribos <...> 34. Remiantis Sutarties 173 straipsnio 4 dalimi [dabar SESV 263 straipsnio 4 dalis] bet kuris fizinis ar juridinis asmuo gali iškelti bylą dėl sprendimo adresuoto tam asmeniui arba dėl sprendimo, nors jis ir būtų reglamento formos, ar sprendimo adresuoto kitam asmeniui, tačiau kuris yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su ieškovu. 35. Nepritariant apelianto teiginiams, iš šio straipsnio negalima išvesti jokios teisės būti išklausytam dar prieš priimant teisės aktą. 1999 m. spalio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas Atlanta AG ir kiti prieš Europos Bendrijų Komisiją ir Europos Sąjungos Tarybą (byla C-104/97 P, Rink., 1999, p. I-6983)


2.2.2.4.3. Teisė neliudyti prieš save ir nepateikti įrodymų prieš save

Turinys

Gynybos teisės – Paisymas administracinės procedūros metu – Konkurencija – Sprendimas reikalaujantis informacijos iš juridinio asmens – Teisė atsisakyti pateikti atsakymą, patvirtinantį pažeidimo padarymą <...> 29. Iš tiesų, valstybių narių įstatymai suteikia teisę nepateikti įrodymų prieš save tik fiziniams asmenims baudžiamojo proceso metu. Lyginamoji nacionalinės teisės analizė neleidžia teigti, kad egzistuoja toks principas, bendras valstybių narių įstatymams, kuriuo juridiniai asmenys naudotis ekonominėmis aplinkybėmis, o būtent remtis tokiu principu konkurencijos teisės pažeidimų metu. 30. Nagrinėjant EŽTK 6 straipsnį, kuriuo galėtų remtis juridinis asmuo konkurencijos teisės pažeidimų proceso metu, pastebėtina, kad nei iš šio straipsnio žodinio vertinimo, nei EŽTT sprendimų negalima daryti išvados, kad straipsnis suteikia teisę neliudyti prieš save. 31. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 45 14 straipsnis, kuris nurodo, be nekaltumo prezumpcijos, kad teisė neliudyti prieš save ar prisipažinti esant kaltu taikoma tik asmenims baudžiamojo kaltinimo teisme metu ir neturi jokio ryšio su konkurencijos teisės pažeidimų tyrimu. 32. Tačiau yra būtina išnagrinėti, ar siekiant apsaugoti gynybos teises, kurias Teismas pripažino esant vienu iš pagrindinių Bendrijos teisinės sistemos principų46, Komisijos galios pažeidimų tyrimų metu turi būti ribojamos. 33. Šiuo klausimu Teismas 1989 rugsėjo 21 d. sprendime Hoechst prieš Komisiją (sujungtos bylos 46/87 ir 227/88, Rink., 1989, p. 02859) 15 punkte pastebėjo, kad, nors ir tiesa, kad gynybos teisės turi būti saugomos administracinio proceso, kuris gali baigtis baudos paskyrimu, metu, taip pat yra būtina, kad šios teisės nebūtų nepataisomai pažeistos pirminių apklausų metu, kurios vėliau turės reikšmės pateikiant įrodymus, pagrindžiančius juridinių asmenų veiksmų neteisėtumą ir už kuriuos jie galimai bus atsakingi. Dėl to, nors tam tikros gynybos teisės susijusios tik su ginčo teisena, kurio metu pateikiami prieštaravimai įvairiems teiginiams, kitos gynybos teisės turi būti gerbiamos netgi pirminių apklausų metu. 1989 m. spalio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimas Orkem prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla 374/87, Rink., 1989, p. 03283) 2.2.2.4.3. Nekaltumo prezempcija

Turinys

Bendrijos teisė – Principai – Pagrindinės teisės – Nekaltumo prezumpcija – Konkurencijos bylų procedūra – Ar taikomas šis principas <...> 149. Pirma, Teismas pažymi, kad nekaltumo prezumpcija, kylanti iš EŽTK 6 straipsnio 2 dalies yra viena iš pagrindinių teisių, kuri, remiantis Teismo praktika, yra patvirtinta Europos Suvestinio akto preambulės F straipsnio 2 dalyje [dabar ESS 6 straipsnio 3 dalis], ir yra saugoma Bendrijos teisinės sistemos47. 150. Taip pat turi būti pripažinta, kad vertinant pažeidimų pobūdį ir pažeidimų sunkumo pobūdį bei laipsnį nustatant baudas, nekaltumo prezumpcijos principas taikomas konkurencijos teisės nuostatų pažeidimo proceso metu, kuris gali baigtis vienkartinių ar periodinių baudų nustatymu (žr. 1984 m. 45 46

Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas, Valstybės žinios, 2002-08-02, Nr. 77-3288. 1983 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimas Michelin prieš Komisiją, byla 322/82, Rink., 1983, p. 03461, 7

p. 1995 m. gruodžio 15 d. sprendimas Union royale belge des sociétés de football association ASBL prieš Jean-Marc Bosman, byla C-415/93, Rink., 1995, p. 04921, 79 p. 47


vasario 21 d. EŽTT sprendimą Ztürk, Serija A, Nr. 73 ir 1987 m. rugpjūčio 25 d. EŽTT sprendimą Lutz, Serija A, Nr. 123-A). 1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimas Hüls AG prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla C-199/92 P, Rink., 1999, p. I-4287) Nekaltumo prezumpcija – Formalaus sprendimo, konstatuojančio kaltę, draudimas <...> 106. Remiantis nekaltumo prezumpcija, kiekvienas kaltinamas asmuo yra laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą. Taigi ši prezumpcija draudžia bet kokį formalų konstatavimą ir net bet kokią aliuziją dėl kaltinamojo asmens atsakomybės už konkretų pažeidimą sprendime, kuriuo baigiama procedūra, jei šis asmuo negalėjo pasinaudoti įprastos procedūros, kuri baigiasi sprendimu dėl prieštaravimo pagrįstumo, eigai suteikiamomis garantijomis savo teisėms į gynybą įgyvendinti. 107. Iš to matyti, kad nekaltumo prezumpcija, priešingai, nesudaro kliūčių tam, kad kaltinamo asmens atsakomybė konkretaus pažeidimo atžvilgiu būtų nustatyta pasibaigus procedūrai, kuri vyko pagal nustatytas taisykles ir kurioje buvo galima pasinaudoti visomis teisėmis į gynybą, net tada, kai pažeidėjui negalima paskirti sankcijos dėl kompetentingos valdžios institucijos įgaliojimams taikomos senaties. 2005 m. spalio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Sumitomo Chemical Co. Ltd ir Sumika Fine Chemicals Co. Ltd prieš Europos Bendrijų Komisiją (sujungtos bylos T-22/02 ir T-23/02, Rink., 2005, p. II04065)

Nekaltumo prezumpcija – Pranešimas apie kaltinimus <...> 99. Šiuo klausimu pažymėtina, kad tai, jog Komisija parengė pranešimą apie kaltinimus, niekaip negali būti laikoma suinteresuotosios įmonės kaltumo prezumpcijos įrodymu. Priešingu atveju pradėti bet kokią procedūrą šioje srityje gali būti potencialus nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimas. 2006 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimas JBC Service prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla C-167/04 P, Rink., 2006, p. I-08935) Nekaltumo prezumpcija – Abejonių aiškinimas kaltinamojo naudai – Įrodymų visumos vertinimas <...> 60. Teismui suabejojus, abejonės turėtų būti aiškinamos įmonės, kuriai skirtas pažeidimą konstatuojantis sprendimas, naudai. Todėl Teismas negali pripažinti, kad Komisija pateikė pakankamus teisinius pažeidimo buvimo įrodymus, jei šiuo klausimu vis dar turi abejonių, ypač nagrinėjant ieškinį dėl sprendimo, kuriuo paskirta bauda, panaikinimo.

63. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad kiekvienas Komisijos pateiktas įrodymas nebūtinai turi atitikti šiuos kriterijus kiekvieno pažeidimo elemento atžvilgiu. Pakanka, kad šį reikalavimą atitiktų institucijos pateiktų įrodymų visuma, vertinama bendrai48. 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Dresdner Bank AG ir kiti prieš Europos Bendrijų Komisiją (sujungtos bylos T-44/02 OP, T-54/02 OP, T-56/02 OP, T-60/02 OP ir T-61/02 OP, Rink., 2006, p. II-03567)

1999 m. balandžio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, vadinamojo PVC II, T-305/94–T-307/94, T-313/94–T-316/94, T-318/94, T-325/94, T-328/94, T-329/94 ir T-335/94, Rink., 1999, p. II-00931, 768–778 p.; 2002 m. spalio 15 d. Sprendimas Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C-238/99 P, C-244/99 P, C-245/99 P, C-247/99 P, C-250/99 P–C-252/99 P ir C-254/99 P, Rink. p. I-8375, 513–523 p.

48


Nekaltumo prezumpcijos galiojimo ribos – Sprendimo įsiteisėjimas <...> 76. <...> Be to, pažeidimu kaltinamo asmens kaltė yra galutinai įrodyta tik tuomet, kai šį pažeidimą konstatuojantis sprendimas įgyja res judicata galią, o tai suponuoja arba susijusio asmens ieškinio dėl šio sprendimo nepareiškimą per EB 230 straipsnyje penktojoje pastraipoje [dabar SESV 263 straipsnio 6 pastraipa] numatytą terminą, arba, pareiškus tokį ieškinį, galutinį ginčo proceso nutraukimą, ypač teismo sprendimu, patvirtinančiu minėto sprendimo teisėtumą. 77. Todėl teiginiai negali būti laikomi teisiškai įrodytais, kurių kaltinamas asmuo negalėjo ginčyti Bendrijos teisme, nors jis ginčija jų pagrįstumą. Iš tikrųjų tai, kad tokie teiginiai visiškai išvengia teismo kontrolės, ir tai, kad jų prireikus neištaiso Bendrijos teismas, kai jie yra neteisėti, akivaizdžiai prieštarauja nekaltumo prezumpcijos principui. Bet koks kitoks aiškinimas pažeistų valdžios pasidalijimo ir institucinės pusiausvyros tarp administracinės ir teisminės valdžios sistemą, nes ginčo atveju tik teisminė valdžia priima galutinį sprendimą dėl įrodymų pakankamumo konstatuoti įmonės atsakomybę už konkurencijos teisės normų pažeidimą. 2007 m. spalio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Pergan Hilfsstoffe für industrielle Prozesse GmbH prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-474/04, Rink., 2007, p. II-4225)

2.2.2.4.3. 2.2.2.4.4. Teisė į gynybą

Turinys

Teisė būti atstovaujamam – Korespondencijos tarp advokato ir kliento teisė – Užtikrinimas – Nuo pirminės apklausos <...> 16. Nors tam tikros gynybos teisės yra susijusios tik su ginčo teisena, kurios suteikia galimybę pateikti prieštaravimus, kitos teisės, kaip teisė būti teisiškai atstovaujamam ir privilegijuota korespondencijos tarp avokato ir kliento teisė (Teismo pripažinta 1982 m. gegužės 18 d. sprendime AM& S v Commission, byla 155/79, Rink., 1982, p. 01575), turi būti gerbiamos nuo pirminės apklausos. 1989 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimas Hoechst AG prieš Europos Bendrijų Komisiją (sujungtos bylos 46/87 ir 227/88, Rink., 1989, p. 02859) Gynybos teisės – Principas, kad procesas turi būti inter partes – Ribos <...> 58. Šiuo atžvilgiu turėtų būti priminta, kad principas (red. past. inter partes (tarp šalių) procesas), kuris taikomas visuose administraciniuose procesuose, pradėtiems prieš asmenį ir kurie gali baigtis sprendimu galinčiu nepalankiai paveikti to asmens padėtį, yra Bendrijos teisės pagrindinis principas49, tačiau šis principas nėra taikomas teisės aktų priėmimo proceso metu50. 1998 m. liepos 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Laboratoires pharmaceutiques Bergaderm SA ir Jean-Jacques Goupil prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-199/96, Rink., p. II-02805)51 1994 m. gruodžio 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Lisrestal ir kiti prieš Komisiją, byla T-450/93, Rink., 1994, p. II-01177, 42 p. 50 1996 m. gruodžio 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Atlanta ir kiti prieš Europos Bendriją, byla T-521/93, Rink., 1996, p. II-01707, 70 p. 51 Patvirtinantis Teisingumo Teismo sprendimas – 2000 m. liepos 4 d. sprendimas Laboratoires pharmaceutiques Bergaderm SA ir Jean-Jacques Goupil prieš Europos Bendrijų Komisiją, C-352/98 P, Rink., 2000, p. I-05291. 49


Administracinės procedūros – Teisės į gynybą paisymas – Teisė peržiūrėti Komisijos turimą bylą – Pažeidimas – Sąlygos <...> 31. Teisės į gynybą yra pažeistos tuo atveju, kai administracinis procesas, vykdytas Komisijos, būtų buvęs kitoks, jeigu būtų buvusi nepadaryta Komisijos klaida 52 . Ieškovas juridinis asmuo įrodo, kad buvo šios teisės pažeidimas ne tada, kad Komisijos sprendimas būtų buvęs skirtingas turiniu, tačiau tada, kai įrodo, kad būtų buvusi geriau užtikrinta to asmens gynyba, jeigu Komisija nebūtų padariusi klaidos, pavyzdžiui, nes būtų buvę galima panaudoti dokumentus gynybai, su kuriais asmeniui nebuvo leista susipažinti administracinio proceso metu53 (šiuo klausimu žr. 1999 m. liepos 8 d. sprendimo Hercules Chemicals prieš Komisiją, byla C51/92 P, Rink., 1999, p. I-04235, 81 punktą ir 2002 m. spalio 15 d. sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kiti prieš Komisiją, sujungtos bylos C-238/99 P, C-244/99 P, C-245/99 P, C-247/99 P, C-250/99 P iki C-252/99 P ir C-254/99 P, Rink., 2002, p. I-08375, 318 punktą). 2003 m. spalio 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas Thyssen Stahl AG prieš Europos Bendrijų Komisiją, (byla C-194/99, Rink., 2003, p. I-10821). Konkurencija – Administracinis procesas – Teisės į gynybą – Teisių į gynybą ribojimas administracinių procesų metu <...> 70. EŽTT yra pažymėjęs, kad lygiai taip pat kaip ir pripažįstant kitas procesines garantijas įtvirtintas EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje, rungtyniško proceso principo paisymas taikomas tik teisminių procesų metu teismuose ir nėra jokio bendrojo, abstraktaus principo, kad šalys turėtų visose instancijose galimybę dalyvauti apklausų metu ar gauti byloje naudojamus kitų asmenų dokumentų kopijas54. <...> 200. Kadangi Komisijos vykdomas procesas yra grynai administracinio pobūdžio, iš Komisijos nėra reikalaujama suteikti juridiniam asmeniui galimybę kryžminiu būdu apklausti tam tikrą liudytoją ar vertinti jo parodymus tyrimo stadijoje <...>. 2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas Aalborg Portland A/S ir kiti prieš Europos Bendrijų Komisiją (sujungtos bylos C-204/00 P, C-205/00 P, C-211/00 P, C-213/00 P, C-217/00 P ir C-219/00 P, Rink., 2004, p. I-00123) Teisė į gynybą – Apribojimas – Visuomenės sveikatos apsauga <...> 75. Vis dėlto primintina, kad pagrindinės teisės, kaip antai teisės į gynybą paisymas, nėra absoliučios, joms gali būti taikomi apribojimai su sąlyga, kad jie iš tikrųjų atitinka bendrojo intereso tikslus, kurių siekiama nagrinėjama priemone, ir, atsižvelgiant į siekiamą tikslą, tai nėra neproporcingas ir netoleruotinas kišimasis, pažeidžiantis užtikrinamų teisių esmę. Tarp tikslų, galinčių pateisinti tokius apribojimus, taip pat yra visuomenės sveikatos apsauga55 (šiuo klausimu žr. 1992 m. balandžio 8 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C-62/90, Rink. p. I-2575, 23 punktą ir 1995 m. spalio 17 d. Sprendimo Fishermen’s Organisations ir kt., C-44/94, Rink. p. I-3115, 55 punktą).

1980 m. liepos 10 d. sprendimas Distillers Company prieš Komisiją, byla 30/78, Rink., 1980, p. 02229, 26 p 1999 m. liepos 8 d. sprendimas Hercules Chemicals prieš Komisiją, byla C-51/92 P, Rink., 1999, p. I-04235, 81 p.; 2002 m. spalio 15 d. sprendimas Limburgse Vinyl Maatschappij ir kiti prieš Komisiją, sujungtos bylos C-238/99 P, C244/99 P, C-245/99 P, C-247/99 P, C-250/99 P iki C-252/99 P ir C-254/99 P, Rink., 2002, p. I-08375, 318 p. 54 1995 m. liepos 19 d. EŽTT sprendimas Kerojärvi prieš Suomiją, Serija A, Nr. 322, 42 p.; 1997 m. kovo 18 d. EŽTT sprendimas Mantovanelli prieš Prancūziją, Rink., 1997-II, 33 p. 55 1992 m. balandžio 8 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją, C-62/90, Rink. p. I-2575, 23 p.; 1995 m. spalio 17 d. Sprendimas Fishermen’s Organisations ir kt., C-44/94, Rink. p. I-3115, 55 p. 52 53


2006 m. birželio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas G. J. Dokter ir kiti prieš Minister van Landbouw, Natuur en Voedselkwaliteit, (byla C-28/05, Rink., 2006, p. I-05431). Teisė į gynybą – Tinkamas terminas gynybai pasiruošti <...> 44. Šiuo atžvilgiu reikia patikslinti, kad kai nacionalinės teisės aktuose ar poįstatyminiuose teisės aktuose, kaip antai taikytinuose pagrindinėje byloje, nustatytas laikotarpis suinteresuotajam asmeniui, nekonkretinant tikslios pastabų pateikimo datos, nacionalinis teismas turi užtikrinti, kad administracijos individualiai nustatytas terminas atitiktų konkrečią atitinkamo asmens ar įmonės situaciją ir kad jis suteiktų galimybę asmeniui pasinaudoti teise į gynybą laikantis veiksmingumo principo. <...> 2008 m. gruodžio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimas Sopropé − Organizações de Calçado Lda prieš Fazenda Pública, (Byla C-349/07, Rink., 2008, p. I-10369).

Teisė į gynybą – Leistini įrodymai <...> 28. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad įrodymo sąvokos Bendrijos teisė nereglamentuoja, todėl iš esmės visi vykstant panašiems procesams valstybių narių procesinėje teisėje pripažįstami įrodymai yra priimtini. Taigi esant tokiai situacijai, kaip antai pagrindinėje byloje, būtent nacionalinės valdžios institucijos turi įvertinti, ar pagal jų nacionalinės teisės principus, reglamentuojančios įrodymus, konkrečiu jų nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į visas aplinkybes, buvo įrodyta, kad įvykdytos <...> numatytos sąlygos56. 2009 m. liepos 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas baudžiamojoje byloje prieš Tomasz Rubach (byla C-344/08, Rink., 2009, p. I-7033) Teisė į gynybą – Rungimosi principas – Laikymasis vykstant teisminei procedūrai <...> 50. Rungimosi principas yra sudėtinė teisės į gynybą dalis. Jis taikomas bet kuriai procedūrai, per kurią Bendrijos institucija gali priimti sprendimą, kuris ypač paveiktų asmens interesus 57. 51. Bendrijos teismai prižiūri, kad juose būtų laikomasi rungimosi principo, ir patys jo laikosi. 52. Taigi Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad, pirma, rungimosi principas paprastai reiškia proceso šalių teisę susipažinti su visais teismui pateiktais įrodymais bei pastabomis ir pareikšti dėl jų savo nuomonę 58 , ir, antra, jeigu teismas savo sprendimus grindžia faktinėmis aplinkybėmis ir dokumentais, su kuriais šalys ar viena iš jų negalėjo susipažinti ir dėl kurių negalėjo pareikšti savo pozicijos, tai pažeidžia pagrindinį teisės principą59. 53. Rungimosi principas turi būti prieinamas kiekvienai Bendrijos teismo nagrinėjamos bylos šaliai, nesvarbu, koks jos teisinis statusas. Todėl Bendrijos institucijos taip pat gali juo remtis, kai jos yra tokios bylos šalys.

56

2000 m. kovo 23 d. sprendimo Met-Trans ir Sagpol, C-310/98 ir C-406/98, Rink., 2000, p. I-01797, 29 ir 30 p 2001 m. liepos 10 d. Sprendimas Ismeri Europa prieš Audito Rūmus, C-315/99 P, Rink., 2001, p. I-05281, 28 p.; 2008 m. liepos 8 d. sprendimas Bertelsmann ir Sony Corporation of America prieš Impala, byla C-413/06 P, Rink., 2008, p. I04951, 61 p. 58 2008 m. vasario 14 d. sprendimas Varec, C-450/06, Rink., 2008, p. I-00581, 47 p. 59 1961 m. kovo 22 d. Sprendimas Snupat prieš Aukščiausiąją valdžios instituciją, 42/59 ir 49/59, Rink., 1961, p. 00101, 00156; 2002 m. sausio 10 d. sprendimas Plant ir kt. prieš Komisiją ir South Wales Small Mines, C-480/99 P, Rink., 2002, p. I-00265, 24 p.; 2003 m. spalio 2 d. sprendimo Corus UK prieš Komisiją, C-199/99 P, Rink., 2003, p. I-11177, 19 p. 57


54. Pats teismas turi laikytis rungimosi principo, ypač kai jis sprendžia ginčą remdamasis savo iniciatyva iškeltu ieškinio pagrindu60. 2009 m. gruodžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimas Europos Komisija prieš Airiją ir kitus (byla C-89/08 P, Rink., 2009, p. I-11245) Konkurencija – Teisė į gynybą – Pareiga motyvuoti <...> 117. Dėl to svarbu vengti, kad per šią administracinės procedūros stadiją nebūtų negrįžtamai pažeista teisė į gynybą, nes priimtos tyrimo priemonės gali turėti lemiamą reikšmę renkant įrodymus apie įmonių veiksmų, už kuriuos joms gali kilti atsakomybė, neteisėtumą61. 118. Pavyzdžiui, dėl protingo termino laikymosi Teisingumo Teismas iš esmės yra nusprendęs, kad vertinimas, ar nėra galimų ribojimų veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą, neturi būti apribotas vien administracinės procedūros ginčo stadija, o turi apimti visą procedūrą per visą jos laikotarpį62. 119. Panašūs argumentai taikomi ir klausimui, ar ir kokia apimtimi išankstinio tyrimo stadijoje Komisija privalo suinteresuotajam subjektui pateikti tam tikrą informaciją apie tyrimo dalyką ir tikslą, kad jis galėtų veiksmingai apsiginti ginčo stadijoje. 120. Vis dėlto tai nereiškia, kad iškart, kai imasi pirmos priemonės konkretaus subjekto atžvilgiu, Komisija visais atvejais privalo pranešti šiam subjektui apie pačią Sąjungos konkurencijos teise grindžiamų tyrimo ar persekiojimo priemonių galimybę, visų pirma jeigu tokiu pranešimu galėtų būti nepagrįstai pakenkta Komisijos tyrimo veiksmingumui63. 121. Be to, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad asmeninės atsakomybės principas nedraudžia, kad Komisija pirmiausia nuspręstų skirti sankciją konkurencijos taisyklių pažeidimą padariusiai bendrovei, prieš išsiaiškindama, ar pažeidimas gali būti inkriminuotas jos patronuojančiajai bendrovei64. 122. Taigi tam, kad pranešimo apie kaltinimus adresatas gautų galimybę per administracinę procedūrą veiksmingai išdėstyti savo požiūrį į Komisijos nurodytų faktų ir aplinkybių tikrumą ir reikšmingumą, ši institucija, priešingai, nei teigia apeliantė, neprivalo prieš išsiųsdama pranešimą apie kaltinimus imtis šio adresato atžvilgiu kokios nors tyrimo priemonės. 2011 n. rugsėjo 29 d. Teisingumo Teismo sprendimas Elf Aquitaine SA prieš Europos Komisiją (byla C-521/09, Rink., p.) 2.2.2.4.4. 2.2.2.4.5. Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą Turinys Teisė nebūti verčiamam prisipažinti darius pažeidimą <...> 273. <...> Remiantis bendraisiais Sąjungos teisės principais, kurių sudedamoji dalis yra pagrindinės teisės ir kurių atžvilgiu Bendrijos teisė turi būti interpretuojama, įmonės turi teisę nebūti Komisijos verčiamos <...> prisipažinti dalyvavusios darant pažeidimą65.

60 2003 m. gruodžio 18 d. EŽTT sprendimas Skondrianos prieš Graikiją 29 ir 30 punktus; 2005 m. spalio 13 d. sprendimo Clinique des Acacias ir kt. prieš Prancūziją, 38 p.; 2006 m. vasario 16 d. sprendimas Prikyan ir Angelova prieš Bulgariją, 42 p. 61 1989 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas Hoechst prieš Komisiją, 46/87 ir 227/88, Rink. p. 2859, 15 p.; 2004 m. sausio 7 d. Sprendimas Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C-204/00 P, C-205/00 P, C-211/00 P, C-213/00 P, C-217/00 P ir C-219/00 P, Rink. p. I-123, 63 p. 62 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas Technische Unie prieš Komisiją, C-113/04 P, Rink. p. I-8831, 54 ir 55 p. 63 2007 m. sausio 25 d. Sprendimas Dalmine prieš Komisiją, C-407/04 P, Rink. p. I-829, 60 p. 64 2009 m. rugsėjo 24 d. Sprendimas Erste Group Bank ir kt. prieš Komisiją, C-125/07 P, C-133/07 P, C-135/07 P ir C-137/07 P, Rink. p. I-8681, 82 p. 65 1989 m. spalio 18 d. Sprendimas Orkem prieš Komisiją, 374/87, Rink. p. 3283, 35 p.


2002 m. spalio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją (byla C-238/99 P, C-244/99 P, C-245/99 P, C-247/99 P, C-250/99 P–C-252/99 P ir C-254/99 P, Rink. p. I-8375) Teisė nebūti verčiamam prisipažinti darius pažeidimą – Galimybė atsižvelgti į gera valia suteiktus įrodymus <...> 87. Nors Komisija negali priversti įmonės prisipažinti dalyvavus darant pažeidimą, tai netrukdo jai nustatant baudos dydį atsižvelgti į tai, kad įmonė gera valia suteikė pagalbą išaiškinant pažeidimą. 2005 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas Acerinox prieš Komisiją (byla C-57/02 P, Rink., 2005, p. I-6689) Principai – Teisingumo Teismo užtikrinamas laikymasis – Atsižvelgimas į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją – Kiekvieno asmens teisė į teisingą procesą – Nešališkumo principas <...> 44. Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, kuri visų pirma išplaukia iš EŽTK 6 straipsnio 1 dalies, yra pagrindinė teisė, kurią Europos Sąjunga gerbia kaip pagrindinį principą pagal ESS 6 straipsnio 3 dalį66. 45. Ši teisė į teisingą bylos nagrinėjimą reiškia, jog asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Tokia teisė taikoma ir teisme nagrinėjant ieškinį dėl Komisijos sprendimo67. <...> 53. Visų pirma reikia pažymėti, kad pats faktas, jog tam pačiam teisėjui, dalyvaujančiam dviejose bylą sprendžiančio teismo sudėtyse iš eilės, patikimos teisėjo pranešėjo funkcijos, savaime nedaro įtakos vertinant nešališkumo reikalavimo laikymąsi, nes šios funkcijos įgyvendinamos teisme, kuris sprendimą priima kolegialiai. 54. Antra, nešališkumo reikalavimas apima du aspektus. Viena vertus, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. joks jo narys neturi asmeniškai palaikyti kurios nors šalies ar iš anksto būti nusistatęs – asmeninis nešališkumas preziumuojamas tol, kol neįrodyta kitaip. Kita vertus, teismas turi būti objektyviai nešališkas, tai yra pateikti pakankamas garantijas, kad šiuo atžvilgiu būtų panaikintos bet kokios pagrįstos abejonės68 (šiuo klausimu visų pirma žr. 1993 m. vasario 24 d. EŽTK sprendimą Fey prieš Austriją, serija A, Nr. 255-A, p. 12, 28 punktą; 1997 m. vasario 25 d. sprendimą Findlay prieš Jungtinę Karalystę, Rink., 1997-I, p. 281, § 73 ir 2007 m. spalio 4 d. sprendimą Forum Maritime S.A. prieš Rumuniją, Nr. 63610/00 ir 38692/05, dar nepaskelbtas Rinkinyje). <...> 56. Antra, ta aplinkybė, kad tas pats teisėjas yra įtrauktas į abi bylą sprendžiančio teismo sudėtis, kurios nagrinėjo tą pačią bylą iš eilės, nesant jokių kitų objektyvių aplinkybių, pati savaime negali sukelti abejonių dėl Pirmosios instancijos teismo nešališkumo. 2008 m. liepos 1 d. Teisingumo Teismo sprendimas Chronopost SA ir La Poste prieš Union française de l’express (UFEX) ir kiti, (sujungtos bylos C-341/06 P ir C-342/06 P, Rink., 2008, p. I-04777).

Konkurencija – Teisė į teisingą teismo procesą – Teisė neliudyti prieš save 2007 m. birželio 26 d. sprendimo Ordre des barreaux francophones et germanophone ir kt., C-305/05, Rink., 2007, p. I-5305, 29 p 67 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją, C-185/95 P, Rink., 1998, p. I-8417, 21 p 66

1993 m. vasario 24 d. EŽTK sprendimas Fey prieš Austriją, serija A, Nr. 255-A, p. 12, 28 p.; 1997 m. vasario 25 d. sprendimas Findlay prieš Jungtinę Karalystę, Rink., 1997-I, p. 281, § 73 ir 2007 m. spalio 4 d. sprendimas Forum Maritime S.A. prieš Rumuniją, Nr. 63610/00 ir 38692/05 68


<...> 51. Reikia priminti, kad Teisingumo Teismas yra pripažinęs bendrąjį Sąjungos teisės principą, pagal kurį visi asmenys turi teisę į teisingą procesą (žr. 2007 m. sausio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Salzgitter Mannesmann prieš Komisiją, C-411/04 P, Rink. p. I-959, 40 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Šis principas, kuris, be to, yra įtvirtintas 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos69 (toliau – Chartija) 47 straipsnyje, yra kilęs iš pagrindinių teisių, kurios yra bendrųjų Sąjungos teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, remdamasis valstybėms narėms bendromis konstitucinėmis tradicijomis bei EŽTT pateiktomis nuorodomis, sudedamoji dalis (minėto Sprendimo Salzgitter Mannesmann prieš Komisiją 41 punktas). 52. Pirma, dėl argumento, kad procedūra Komisijoje neatitinka EŽTK 6 straipsnio 1 dalies reikalavimų, pažymėtina, jog pagal EŽTT praktiką tam, kad būtų taikytinas EŽTK 6 straipsnis, pakanka, kad nagrinėjamas pažeidimas būtų baudžiamojo pobūdžio arba kad dėl jo suinteresuotajam asmeniui būtų galima taikyti sankciją, kuri pagal savo pobūdį ir sunkumo laipsnį paprastai priskirtina baudžiamosios teisės sričiai (žr. 2006 m. lapkričio 23 d. EŽTT sprendimo Jussila prieš Suomiją, Recueil des arrêts et décisions, 2006-XIII, 31 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Šiuo klausimu, kaip matyti iš EŽTT praktikos, sukūrę autonominį sąvokos „baudžiamasis kaltinimas“ išaiškinimą, EŽTT organai paruošė pagrindą laipsniškam baudžiamosios 6 straipsnio taikymo srities išplėtimui įtraukiant sritis, kurios formaliai nepriklauso tradicinėms baudžiamosios teisės kategorijoms, pavyzdžiui, finansines sankcijas, skiriamas už konkurencijos taisyklių pažeidimą. Tačiau dėl sričių, kurios nepatenka į baudžiamosios teisės branduolį, EŽTT yra pažymėjęs, kad garantijos, kurios suteikiamos pagal baudžiamąjį 6 straipsnio aspektą, nebūtinai turi būti taikomos visu savo griežtumu (šiuo klausimu žr. minėto EŽTT sprendimo Jussila prieš Suomiją 43 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). 2011 m. liepos 13 d. Bendrojo teismo sprendimas Schindler Holding Ltd, Schindler Management AG, Schindler SA, Schindler Deutschland Holding GmbH, Schindler Sàrl, Schindler Liften BV prieš Europos Komisiją (byla T-138/07, Rink., p.) 2.2.2.4.5. 2.2.2.5. Proporcingumas

Turinys

Proporcingumo principo taikymas valstybių narių kompetencijai priklausantiems klausimams <...> 27. Iš principo, valstybės narės yra vis dar atsakingos už baudžiamosios teisės aktus ir baudžiamojo proceso nuostatas. Tačiau, iš Teismo jau nagrinėtų bylų yra akivaizdu, kad Bendrija taip pat nustato tam tikras ribas šioje srityje susijusias su priemonių kontrole, už kurias ji leidžia valstybėms narėms išlaikyti dėl laisvo asmenų ir paslaugų judėjimo. Administracinės priemonės ir sankcijos negali viršyti to, kas yra griežtai reikalinga, kontroliuojančios procedūros neturi būti suprantamos taip, kad užkirstų kelią Sutartyje įtvirtintai laisvei ir jos neturi būti papildomos sankcija, kuri būti tokia neproporcinga pažeidimo sunkumui, kad ji taptų kliūtis naudojimuisi laisve. 1981 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas baudžiamojoje byloje prieš Guerrino Casati (byla 203/80, Rink., 1981, p. 02595) Proporcingumo principas – Samprata

69

Oficialusis leidinys C 303, 2007 gruodžio 14 d., p. 1—16.


<...> 8. Siekiant nustatyti, ar Bendrijos nuostata yra suderinama su proporcingumo principu yra būtina patikrinti, visų pirma, ar priemonės, kuriomis siekiama tikslo atitinka tikslo svarbą ir, antra, ar priemonės yra būtinos tikslo siekimui. 1983 m. vasario 23 d. Teisingumo Teismo sprendimas Fromançais SA prieš Fonds d'orientation et de régularisation des marchés agricoles (FORMA) (byla 66/82. Rink., 1983, p. 00395) Proporcingumas – Įvertinimo kriterijai –– Ribos <...> 42. Remiantis Teismo praktika, siekiant nustatyti, ar Bendrijos priemonė yra proporcinga, turi būti nustatyta, ar pasirinktos priemonės yra tinkamos siekiamam tikslui ir ar jos neviršijo to, kas būtina tikslui pasiekti. 1995 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimas Vokietija prieš Komisiją (byla C-426/93, Rink., 1995, p. I-04973) Galimybė vertinti Bendrijos teisės aktus remiantis proporcingumo principu <...> 17. Be to, kadangi Teismas yra pripažinęs proporcingumo ir nediskriminavimo principus kaip neatskiriamą bendrųjų Bendrijos teisės principų dalį70, Bendrijos institucijų teisės aktų teisėtumas gali būti vertinami remiantis šiais teisės principais. 1997 m. balandžio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Woodspring District Council ir Bakers of Nailsea Ltd (byla C-27/95, Rink., 1997, p. I-01847) Proporcingumas - Bendrijos teisės aktų leidimo bendrojoje komercinėje politikoje pasirinkimo laisvė – Teisminis peržiūrėjimas – Ribos <...> 87. <...> Kai Bendrijos institucijos turi plačią diskreciją, priemonės teisėtumas gali būti paveiktas tik kai ta priemonė yra akivaizdžiai netinkama siekiamam tikslui. Tiksliau tariant, kai Bendrijos teisės aktų leidėjas yra įpareigotas pasiekti ateities tikslų, susijusių su teisės aktų priėmimu, ir kai tie tikslai negali būti tiksliai numatyti, priemonių priėmimas gali būti kritikuotinas tik kai jos yra akivaizdžiai netinkamos pagal tą informaciją, kuri buvo prieinama tokių priemonių priėmimo metu. Teisminis peržiūrėjimas turi apsiriboti patikrinimu, ar Taryba turi suderinti skirtingus interesus ir pasirinkti galimybes iš politinių sprendimų, kurie yra jos pačios atsakomybė71. <...> 91. Galiausiai, kai kitų priemonių panaudojimas numatytam tikslui siekti buvo taip pat įmanomas, Teismas negali pakeisti savo vertinimo dėl to, ar Tarybos priemonės buvo tinkamos ar ne, jeigu tos priemonės nebuvo akivaizdžiai netinkamos siekiamam tikslui 72 (1994 m. spalio 5 d. sprendimas Vokietijos Federacinė Respublika prieš Europos Sąjungos Tarybą, byla C-280/93, Rink., 1994, p. I-04973, paragrafas 94) <...>. 1998 m. lapkričio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimas Didžiosios Britanijos Jungtinė Karalystė ir Šiaurės Airija prieš Europos Bendrijų Komisiją, (byla C-150/94, Rink., p. I-7235). 1977 m. spalio 19 d. sprendimas Ruckdeschel and Others prieš Hauptzollamt Hamburg-St Annen, sujungtos bylos 117/76 ir 16/77, Rink., 1977, p. 2237, 15 p. 71 1994 m. spalio 5 d. sprendimas Vokietijos Federacinė Respublika prieš Europos Sąjungos Tarybą, byla C-280/93, Rink., 1994, p. I-04973, 90 – 91 p. 72 1994 m. spalio 5 d. sprendimas Vokietijos Federacinė Respublika prieš Europos Sąjungos Tarybą, byla C-280/93, Rink., 1994, p. I-04973, 94 p. 70


Proporcingumas – Individualūs interesai – Prieštaravimo tarp šių principų nebuvimas – Proporcingumo principo pažeidimo nebuvimas <...> 59. Negalima sutikti su tuo, kad nuostatos, kurios pačios savaime nesikerta su saugomais interesais, galėtų pažeisti proporcingumo principą. 2004 m. vasario 19 d. Teisingumo Teismo sprendimas the Queen prieš Intervention Board for Agricultural Produce (byla C-329/01, Rink., 2004, p. I-01899) Proporcingumas – Bendrijos teisės aktų leidėjo diskrecija – Tik akivaizdžiai netinkama priemonė <...> 80. Dėl pirmesniame punkte nurodytų sąlygų teisminės kontrolės svarbu pažymėti, kad reikia pripažinti didelę Bendrijos teisės aktų leidėjo diskreciją tose srityse, kuriose jam reikia daryti politinio, ekonominio ir socialinio pobūdžio pasirinkimus ir kuriose jis turi atlikti sudėtinius vertinimus. Vadinasi, tik akivaizdžiai netinkamas šiose srityse priimtos priemonės pobūdis, palyginti su kompetentingos institucijos ketinamu siekti tikslu, gali turėti poveikio šios priemonės teisėtumui73. Tai ypač taikytina bendrai transporto politikai74. 2006 m. sausio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimas The Queen prieš Department for Transport (byla C-344/04, Rink., 2006, p. I-00403) 2.2.2.5 2.2.2.6. Būtinumas

Turinys

Bendrijos teisė – Principai – Būtinumas – Samprata <...> 14. Būtinybės būsena suponuoja realią grėsmę juridinio asmens egzistavimui, tačiau asmeninio elgesio pasekmių negalima pateisinti remiantis būtinaja padėtimi. 1980 m. kovo 18 d. Teisingumo Teismo sprendimas SpA Ferriera Valsabbia ir kiti prieš Europos Bendrijų Komisiją (sujungtos bylos 154, 205, 206, 226 iki 228, 263 ir 264/78, 39, 31, 83 ir 85/79, Rink., 1980, p. 00907) Būtinumas - Pateisinimo pagrindai <...> 10. <...> Turėtų būti pabrėžta, kad neteisėtas Komisijos veiksmas negali pateisinti juridinio asmens pažeistos Bendrijos teisės taisyklės, nepaisant net ir juridinio asmens besiremiamu ekonominės būtinybės pateisinimu. 1983 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Thyssen AG prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla 188/82, Rink., 1983, p. 03721) Konkurencija – Susitarimai, sprendimai ir suderinti veiksmai – Uždraudimas – Pateisinimas – Būtinumas – Finansiniai nuostoliai – Tokio pateisinimo nebuvimas <...> 8. Nors būtinumas gali pateisinti veiksmus, kurie normaliai pažeistų Sutarties 85 straipsnio 1 dalį [dabar 101 straipsnio 1 dalis], tačiau toks atvejis niekada negali kilti vien dėl reikalavimo nepatirti finansinės žalos. 1996 m. lapkričio 12 d. Sprendimas Jungtinė Karalystė prieš Tarybą, C–84/94, Rink. p. I-5755, 58 punktą; 1997 m. gegužės 13 d. Sprendimas Vokietija prieš Parlamentą ir Tarybą, C-233/94, Rink. p. I–2405, 55 ir 56 p.; 1998 m. gegužės 5d. Sprendimas National Farmers' Union ir kt., C–157/96, Rink. p. I-2211, 61 p. 74 1997 m. liepos 17 d. Sprendimas SAM Schiffahrt ir Stapf, C-248/95 ir C-249/95, Rink. p. I-4475, 23 p.; 2002 m. kovo 12 d. Sprendimas Omega Air ir kt., C-27/00 ir C-122/00, Rink. p. I-2569, 63 p. 73


1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimas Montecatini SpA prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla C-235/92 P, Rink., p. I-4539) 2.2.2.7. Būtinoji gintis

Turinys

Sutarties pažeidimas – Pateisinama būtinoji gintis – Samprata <...> Teisėta būtinoji gintis yra asmens veiksmai, kurie yra būtini siekiant apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus. Pavojus turi būti tiesioginis, neišvengiamas ir neturi būti daugiau jokių teisėtų priemonių padėsiančių išvengti pavojaus <...>. 1962 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo sprendimas Acciaierie Ferriere e Fonderie di Modena prieš Europos anglių ir plieno bendrijos Aukštąją Instituciją (byla 16-61, Rink., 1962, p. 00547) Teisėta būtinoji gintis – Samprata – Galimybė remtis prieš viešąją valdžią, veikiančią savo galių ribose – Negalimumas <...> 138. Būtinosios ginties samprata, kuri reiškia gynybos veiksmus prieš nepateisinamą ataką, negali atleisti nuo atsakomybės ekonominės veikos vykdytojo, kuris sąmoningai pažeidė bendrąjį sprendimą, kurio teisėtumas nekėlė abejonių nei vertinant jį vieną, nei vertinant jį kartu su ekonominiais faktais ir aplinkybėmis, dėl kurių tas sprendimas buvo priimtas <...>. 1980 m. kovo 18 d. Teisingumo Teismo sprendimas SpA Ferriera Valsabbia and others prieš Europos Bendrijų Komisiją (sujungtos bylos 154, 205, 206, 226 iki 228, 263 ir 264/78, 39, 31, 83 ir 85/79, Rink., 1980, p. 00907) 2.2.2.8. Force majaure

Turinys

Force majeure – Samprata <...> Tačiau force majeure atvejis reiškia ne tik nenumatytą įvykį, bet taip pat šio įvykio pasekmes, kurios negalėjo būti išvengiamos <...>. 1968 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas Firma Schwarzwaldmilch GmbH prieš Einfuhr (byla 4-68, Rink., 1968, p. 00549) Force majeure – Samprata – Nustatymas kiekvienu konkrečiu atveju <...> 8. Kadangi force majeure samprata skiriasi priklausomai nuo skirtingo teisės turinio ir nuo skirtingų jos taikymo sričių, tiksli šios sąvokos reikšmė turi būti nustatoma remiantis konkrečiu teisiniu kontekstu, kuriame ši sąvoka turėtų būti pritaikoma. 1974 m. sausio 30d. Teisingumo Teismo sprendimas Kampffmeyer prieš Einfuhr - und Vorratsstelle für Getreide und Futtermittel (byla 158-73, Rink., 1974, p. 00101) Bendrijos teisė – Force majeure principas – Taikymas – Sąlygos – Rėmimasis valstybių narių teisėje įtvirtinta force majeure samprata <...> 11. Atsižvelgiant į bendrąjį principą reguliuojantį force majeure atvejus, tiesa, kad valstybių narių teisinės sistemos nustato, esant tam tikroms aplinkybėms ir teisiniams santykiams, galimybę nukrypti nuo griežtų teisinių reikalavimų, ypač nuo pasekmių, kylančių nevykdant įsipareigojimų dėl force majeure egzistavimo.


Visgi, kai egzistuoja santykis tarp fizinio asmens ir viešosios administracijos, kaip šioje byloje, kai termino praleidimas nėra susijęs su tam tikros fizinio asmens pareigos neatlikimu, o yra susijęs tik su tuo, kad importo sistema tampa mažiau palanki, nei buvusi iki tam tikros datos sistema, tokiu atveju bendrojo principo egzistavimas neturi būti išskiriamas iš nacionalinių teisinių sistemų. Jeigu importuotojas mano, kad naujomis sąlygomis esama sutartis yra žalinga jo interesams, jis gali siekti teisinių gynybos priemonių remiantis santykiu su kita sutarties šalimi ir, jeigu būtina, remtis force majeure egzistavimu <...>. 1978 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas Interkontinentale Fleischhandelsgesellschaft mbH & Co. KG prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla 68/77, Rink., 1978, p. 00353) Bendrijos teisė – Bendrieji principai – Force majeure – Samprata <...> 11. Iš nusistovėjusios Teismo praktikos yra aišku, kad nesant specialių aplinkybių specifinėse srityse, force majeure samprata ypatingai apima nepaprastas aplinkybes, dėl kurių negalima vykdyti veiksmų, kurie turėtų būti vykdomi. Nors tai ir nereiškia, kad turi būti absoliutus negalimumas tokiems veiksmams, nepaisant to turi būti nenormalūs sunkumai, kurie nepriklausytų nuo suinteresuoto asmens, ir būtų neišvengiami net jeigu ir buvo imtasi visų rūpestingumo priemonių. 1984 m. vasario 9 d. Teisingumo Teismo sprendimas Acciaierie e Ferriere Busseni SpA prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla 284/82, Rink., 1984, p. 00557) 2.2.2.8. 2.2.2.10. Neteisėto praturtėjimo Sąjungoje draudimas

Turinys

Neteisėtas Bendrijos praturtėjimas – Pasekmės <...> 55. Antra, palūkanų neatlyginimas galėtų sąlygoti <...> neteisėtą Bendrijos praturtėjimą, kuris prieštarautų bendriesiems Bendrijos principams75. Tai reiškia, kad Komisija privalo gražinti ne tik per daug sumokėtą baudą, bet ir visą gautą praturėjimą ar pelną, kuris buvo tokio sumokėjimo pasekmė. 2001 m. spalio 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Corus UK Ltd prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-171/99, Rink., 2001, p. II-02967) Nepagrįsto Bendrijos praturtėjimo draudimo principas <...> 44. Pagal valstybių narių teisės sistemoms bendrus principus asmuo, patyręs nuostolių, kurie praturtina kitą asmenį, nors nėra tokio praturtėjimo teisinio pagrindo, paprastai turi teisę išieškoti šių nuostolių dydžio atlyginimą iš praturtėjusio asmens. 45. Šiuo atžvilgiu, kaip tai nurodė Pirmosios instancijos teismas, ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo, įtvirtintas daugelyje nacionalinės teisės sistemų, nenumato atsakovo neteisėtų veiksmų ar kaltės sąlygos. 46. Tačiau tam, kad toks ieškinys būtų patenkintas, būtina, kad praturtėjimas neturėtų jokio galiojančio teisinio pagrindo. Ši sąlyga nėra įvykdyta, visų pirma, jei praturtėjimas gali būti pateisinamas sutartiniais įsipareigojimais.

75

1990 m. liepos 10 d. sprendimas Graikija prieš Komisiją, C-259/90, Rink., 1990, p. I-02845, santrauka, 26 p.


47. Kadangi dėl tokio, kaip aprašytas pirmiau, nepagrįsto praturtėjimo kyla valstybių narių teisės sistemoms būdinga nesutartinė pareiga, Bendrija negali netaikyti tų pačių principų savo atžvilgiu, jei fizinis ar juridinis asmuo ją kaltina nepagrįstu praturtėjimu jo sąskaita. <...> 49. Žinoma, ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo nepatenka į deliktinės atsakomybės siaurąja prasme taikymo sritį, nes jos atsiradimas priklauso nuo visų sąlygų, susijusių su Bendrijai inkriminuojamų veiksmų neteisėtumu, žalos realumu ir priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir nurodytos žalos egzistavimu, įvykdymo76. Nuo ieškinių dėl šios atsakomybės jis skiriasi tuo, kad nereikalaujama įrodyti atsakovo neteisėto elgesio nei paties elgesio egzistavimo, tereikia įrodyti atsakovo praturtėjimą be galiojančio teisinio pagrindo ir tai, kad dėl šio praturtėjimo ieškovas patyrė nuostolių. 50. Tačiau, nepaisant šių ypatumų, negalima atsisakyti suteikti galimybę asmeniui pareikšti Bendrijai ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo vien todėl, kad Sutartyje nėra aiškiai numatytos tokio pobūdžio teisių gynimo priemonės. EB 235 straipsnio [dabar SESV 268 straipsnis] ir EB 288 straipsnio [dabar SESV 340 straipsnis] antrosios pastraipos aiškinimas, pagal kurį tokia galimybė atmetama, lemtų Teisingumo Teismo praktikoje įtvirtintam ir 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje patvirtintam veiksmingos teisminės apsaugos principui prieštaraujantį rezultatą77. 2008 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Masdar Ltd prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla C-47/07, Rink., 2008, p. I-09761) 2.2.2.10 2.2.2.11. Prevencijos (apsaugos) principas

Turinys

Žemdirbystė – Įgyvendinimas – Atsargumo principo taikymas siekiant aukšto lygio žmonių sveikatos apsaugos <...> 99. Kai yra mokslinis neapibrėžtumas dėl rizikų žmogaus sveikatai egzistavimo ar apimties, Bendrijos institucijos gali, remiantis apsaugos principu, imtis apsaugančių priemonių neprivalėdamos laukti, kol tos rizikos visiškai pasireikš realybėje ar pasireikš šių rizikų rimtumas. 100. Šis požiūris kyla iš 130r straipsnio 1 dalies [dabar Sutarties 191 straipsnio 1 dalis], kuriuo remiantis Bendrijos aplinkos politika yra siekiama inter alia apsaugoti žmonių sveikatą. 130r straipsnio 2 dalis [dabar Sutarties 191 straipsnio 2 dalis] nurodo, kad tikslas yra aukšto lygio apsauga ir yra pagrįsti principais, kad apsauginių veiksmų turėtų būti imamasi ir kad aplinkos apsaugos reikalavimai turėtų būti inkorporuoti į Bendrijos politikos sampratą ir įgyvendinimą. 1998 m. gegužės 5 d. Teisingumo Teismo sprendimas Jungtinė Karalystė prieš Komisiją (byla C180/96, Rink., 1998, p. I-02265) Apsaugos principas – Ribos – Valstybių narių diskrecija <...> 49. Galiausiai, nors yra nekvestionuojama, kad 130r straipsnio 2 dalis [dabar Sutarties 191 straipsnio 2 dalis] reikalauja, kad Bendrijos politika aplinkosaugos srityje siektų aukšto apsaugos lygio, toks apsaugos lygis, kad būtų suderinamas su šia nuostata, neprivalo būti aukščiausias techniškai įmanomas pasiekti lygis. <...> 130t straipsnis [dabar SESV 193 straipsnis] leidžia valstybėms narėms toliau išlaikyti ar nustatyti ir griežtesnes taisykles.

2008 m. rugsėjo 9 d. Sprendimas FIAMM ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, C-120/06 P ir C-121/06 P, Rink. p. I-00000, 106 p. 77 2007 m. kovo 13 d. Sprendimas Unibet, C-432/05, Rink., 2007, p. I-02271, 37 p.; 2008 m. rugsėjo 3 d. Sprendimas Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C-402/05 P ir C-415/05 P, Rink. p. I-0000, 335 p. 76


1998 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Safety Hi-Tech (byla C-284/95, Rink., 1998, p. I-04301) Žemdirbystė – Bendroji žemdirbystės politika – Įgyvendinimas – Sveikatos apsaugos reikalavimai į kuriuos turi būti atsižvelgiama – Atsargumo principo taikymas <...> 146. Apsaugos principas gali būti taikomas tik tokiose situacijose, kuriuose yra rizika, o būtent rizika žmogaus sveikatai, kuri nors ir nėra pagrįsta vien hipoteze, kuri nebuvo moksliškai patvirtinta, dar nėra visiškai įrodyta. 147. Tokiu atveju „rizika“ reiškia galimybę, kad produkto ar procedūros naudojimas neigiamai paveiks saugomos teisinės sistemos interesus. „Pavojus“ („grėsmė“) šiame kontekste, vartojant platesne prasme, reiškia kaip galintis turėti neigiamą poveikį žmogaus sveikatai (šiuo klausimu tarptautiniu lygmeniu žiūrėti Jungtinių Tautų Maisto ir žemdirbystės organizacijos Codex Alimentarius Komisijos ir Pasaulio sveikatos organizacijos nuostatai, CX 2/20, CL 1996/21-GEN, 1996 birželis). <...> 170. Remiantis apsaugos principu Bendrijos institucijos gali, remiantis žmogaus sveikatos interesais, priimti, remiantis nors ir ne galutiniais moksliniais duomenimis, apsaugines priemones, kurios galėtų stipriai pažeisti teisiškai saugomus gėrius, ir institucijos naudojasi plačia diskrecija šiuo atžvilgiu. 171. Tačiau, remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo praktika, tokiomis aplinkybėmis, Bendrijos teisinės sistemos suteiktos garantijos administraciniuose procesuose yra dar svarbesnės. Šios garantijos apima kompetentingos institucijos teisę rūpestingai ir nešališkai ištirti visus individualaus atvejo aspektus78 (1991 m. lapkričio 21 d. sprendimo Technische Universität München, byla C-269/90, Rink., 1991, p. I-05469, 14 punktas). 172. Iš to išplaukia, kad mokslinės rizikos ištyrimas atliktas taip kruopščiai kaip įmanoma remiantis mokslinėmis rekomendacijomis, pagrįstomis atidumo, skaidrumo ir nešališkumo principais, yra svarbi procedūrinė garantija, kurios tikslas yra užtikrinti mokslinį objektyvumą ir užkirsti kelią savavališkoms priemonėms. 2002 m. rugsėjo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Pfizer Animal Health SA prieš Europos Sąjungos Tarybą, (byla T-13/99, Rink., 2002, p. II-03305). Bendroji žemdirbystės politika – Mokslinis neaiškumas dėl tam tikrų rizikų žmogaus sveikatai egzistavimo – Apsaugos principo taikymas – Apimtis – Ribos <...> 157. Atvirkščiai, iš Bendrijos teismų praktikos seka, kad apsaugos principo interpretavimas, kad apsauginė priemonė gali būti priimta tik jeigu rizika, nors jos egzistavimas ir apimtis nebuvo visiškai įrodyti įtikinamais moksliniais įrodymais, buvo tinkamai paremta tomis mokslinėmis žiniomis, kokios egzistavo tuo metu, kai priemonė buvo priimta. 2002 m. rugsėjo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Alpharma Inc. Prieš Europos Sąjungos Tarybą, (byla T-70/99, Rink., 2002, p. II-03495). Žmonių sveikatos, saugumo ir aplinkos reikalavimai į kuriuos turi būti atsižvelgiama – Apsaugos principo taikymas

78

1991 m. lapkričio 21 d. sprendimas Technische Universität München, byla C-269/90, Rink., 1991, p. I-05469, 14 p.


<...> 121. Apsaugos principas yra bendrasis Bendrijos teisės principas kuris reikalauja, kad institucijos savo galių įgyvendinimo srityse, kurios joms yra suteiktos atitinkamomis nuostatomis, imtųsi atitinkamų priemonių siekiant apsaugoti nuo tam tikrų potencialių rizikų viešajai sveikatai, apsaugai ir aplinkai, suteikiant šių sričių apsaugai pirmenybę prieš ekonominius interesus. Kadangi Bendrijos institucijos yra atsakingos, visose savo veikimo srityse, už žmonių sveikatos, saugumo ir aplinkos apsaugą, apsaugos principas gali būti laikomas autonominiu principu, kylančiu iš Sutarties nuostatų, o būtent Sutarties 3 straipsnio p punkto, 6 straipsnio, 152 straipsnio 1 dalies, 153 straipsnio 1 ir 2 dalies, 174 straipsnio 1 ir 2 dalies [dabar 3 straipsnio p punktas panaikintas, SESV Sutarties 11 straipsnis, 168 straipsnio 1 dalis, 169 straipsnio 1 ir 2 dalys, 191 straipsnio 1 ir 2 dalys]79. <...> 125. Vertinant atitinkamos institucijos diskrecijos apimtį reikėtų pažymėti, kai mokslinis įvertinimas neleidžia nuspręsti dėl rizikos pakankamai aiškiai, ar remtis apsaugos principu priklauso nuo kompetentingos institucijos pasirinkto apsaugos lygio naudojantis savo diskrecija, atsižvelgiant į prioritetus, kuriuos ji apibrėžia atsižvelgiant į jos siekiamus tikslus remiantis Sutarties ir antrinės teisės taisyklėmis. Tačiau šis pasirinkimas apsaugoti viešąją sveikatą, saugumą ir aplinką turėti pirmenybę prieš ekonominius interesus ir atitikti proporcingumo ir nediskriminavimo principus80. 2003 m. spalio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Solvay Pharmaceuticals BV prieš Europos Sąjungos Tarybą (byla T-392/02, Rink., 2003, p. II-01825) Prevencijos principo taikymas – Pareigos laukti pavojaus žmonių sveikatai įrodymą nebuvimas <...> 39. Todėl, jei kyla abejonių dėl pavojaus žmonių sveikatai buvimo ar dydžio, institucijos, taikydamos atsargumo ir prevencinių veiksmų principą, gali imtis apsaugos priemonių nelaukdamos, kol pavojaus realumas ir sunkumas bus visiškai įrodyti. 40. Atvirkščiai, jei nauji duomenys keičia pavojaus sampratą arba rodo, kad pavojaus gali būti išvengta mažiau griežtomis nei esamos priemonės, institucijos, ypač iniciatyvos teisę turinti Komisija, privalo užtikrinti teisės aktų pakeitimą atsižvelgiant į naujus duomenis. 2006 m. sausio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimas Agrarproduktion Staebelow GmbH prieš Landrat des Landkreises Bad Doberan (byla C-504/04, Rink., 2006, p. I-00679) Prevencijos principo taikymo etapai – Pavojaus žmonių sveikatai įrodinėjimo laipsnis – Mokslinių duomenų pakankamumo laipsnis – Nepriimtino visuomenei rizikos lygio apibrėžimas ir kompetencija jį nustatyti – Aplinkybių pasikeitimas

<...> 69. Kalbant apie procesą, po kurio institucija patvirtina tinkamas priemones, kad, vadovaujantis atsargumo principu, būtų išvengta tam tikros galimos rizikos visuomenės sveikatai, saugumui ir aplinkai, gali būti išskirti trys etapai: pirma, galimo neigiamo tam tikro reiškinio poveikio nustatymas, antra, su šiuo reiškiniu susijusios rizikos visuomenės sveikatai, saugumui ir aplinkai vertinimas ir, trečia, jei galima nustatyta rizika viršija visuomenei priimtinas ribas, – rizikos valdymas patvirtinant tinkamas apsaugos priemones. Pirmojo etapo išsamiau aiškinti nereikia, tačiau dėl kitų dviejų verta pateikti paaiškinimus. <...> 75. Nebūtina, kad moksliniu rizikos vertinimu institucijoms būtų pateikti neginčytini rizikos tikrumo ir galimo neigiamo poveikio sunkumo, jei ši rizika pasitvirtintų, įrodymai. Atsargumo principo taikymo aplinkybės neatsiejamos nuo to, kad nėra aiškios mokslinės pozicijos. Tačiau 2002 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Pfizer Animal Health prieš Tarybą, byla T-13/99, Rink., 2002, p. II-03305, 114 ir 115 p. 80 2002 m. lapkričio 26 d. sprendimas Artegodan ir kiti prieš Komisiją, sujungos bylos T-74/00, T-76/00, T-83/00, T84/00, T-85/00, T-132/00, T-137/00 ir T-141/00, Rink., 2002, p. II-04945, 186 p. 79


prevencinė priemonė negali būti tinkamai pagrįsta vien hipotetiniu požiūriu į riziką, grindžiamą dar nepatvirtintomis mokslinėmis hipotezėmis81. 76. Be to, patvirtinant prevencinę priemonę arba, atvirkščiai, ją atšaukiant ar sušvelninant negali būti reikalaujama įrodyti visišką rizikos nebuvimą, nes paprastai moksliniu požiūriu tokio įrodymo pateikti neįmanoma, nes praktikoje nulinės rizikos nebūna 82 . Darytina išvada, kad prevencinė priemonė gali būti patvirtinta tik tada, jei rizika, nereikalaujant, kad jos buvimas ir mastas būtų „visiškai“ įrodyti pateikus neginčytinus mokslo įrodymus, atrodo vis dėlto pakankamai įrodyta remiantis šios priemonės tvirtinimo metu turėtais moksliniais duomenimis83. Šiomis aplinkybėmis sąvoka „rizika“ atitinka neigiamo poveikio teisiškai saugomam gėriui tikimybę, kuri atsiranda įteisinant tam tikras priemones arba veiksmus84. 77. Galiausiai reikia nurodyti, kad atlikti visapusišką mokslinį rizikos vertinimą gali būti neįmanoma dėl nepakankamų turimų mokslinių duomenų. Tačiau tai negali sutrukdyti kompetentingai viešosios valdžios institucijai imtis prevencinių priemonių vadovaujantis atsargumo principu. Šiuo atveju svarbu, kad mokslo ekspertai atliktų mokslinį rizikos vertinimą nepaisydami tebesančių mokslinių abejonių taip, kad kompetentinga valdžios institucija turėtų pakankamai patikimą ir rimtą informaciją, kuri jai leistų visiškai suvokti kilusio mokslinio klausimo reikšmę ir tuo remiantis apibrėžti savo politiką85. 78. Rizikos lygį, laikytiną nepriimtinu visuomenei, apibrėžia institucijos, atsakingos už politinį sprendimą nustatyti tinkamą minėtos visuomenės apsaugos lygį. Būtent šios institucijos turi nustatyti kritinę galimo neigiamo poveikio visuomenės sveikatai, saugumui ir aplinkai ir šio galimo poveikio sunkumo, kuris joms atrodo nebepriimtinas šioje visuomenėje, ribą, kurią peržengus būtina, siekiant apsaugoti visuomenės sveikatą, saugumą ir aplinką, imtis prevencinių priemonių, nepaisant tebesančių mokslinių abejonių86. <...> 80. Rizikos lygio, laikytino nepriimtinu visuomenei, nustatymas priklauso nuo kompetentingos institucijos atlikto kiekvieno nagrinėjamo atvejo konkrečių aplinkybių vertinimo. Šiuo požiūriu ši valdžios institucija gali atsižvelgti, be kita ko, į poveikio visuomenės sveikatai, saugumui ir aplinkai sunkumą šios rizikos pasitvirtinimo atveju, įskaitant galimo neigiamo poveikio mastą, ilgalaikiškumą, galimybę jį atitaisyti arba galimą vėlesnį padarytos žalos poveikį, taip pat į daugiau ar mažiau konkretų rizikos suvokimą atsižvelgiant į turimas mokslines žinias87. <...> 179. Darytina išvada, jog dėl būtinybės mokslininkams, dalyvaujantiems mokslo požiūriu vertinant riziką žmonių sveikatai, kylančią priėmus nuostatas, kuriomis švelninamos vadovaujantis atsargumo principu patvirtintos laikinosios priemonės, pateikti tam tikrus vertinimus sprendžiama, be kita ko, atsižvelgiant į turimus duomenis.

<...> 213. Naujosios aplinkybės, tokios kaip naujos žinios arba nauji moksliniai atradimai, jei jie pagrindžia prevencinės priemonės sušvelninimą, pakeičia viešosios valdžios institucijų pareigos nuolat išlaikyti aukštą žmonių sveikatos apsaugos lygį konkretų turinį. Iš tikrųjų šios naujos aplinkybės gali pakeisti rizikos suvokimą ir rizikos lygį, laikytinus priimtinais visuomenei. Mažiau ribojančios prevencinės priemonės teisėtumas vertinamas ne pagal tą rizikos lygį, į kurį atsižvelgta 2002 m. rugsėjo 11 d. Bendrojo Teismo sprendimas Pfizer Animal Health prieš Tarybą, T-13/99, Rink., 2002, p. II-3305, 142 ir 143 p.; 2007 m. liepos 11 d. Bendrojo Teismo sprendimas Švedija prieš Komisiją, T-229/04, Rink., 2007, p. II-2437, 161 p. 82 2003 m. spalio 21 d. Sprendimas Solvay Pharmaceuticals prieš Tarybą, T-392/02, Rink., 2003, p. II-4555,130 p. 83 2002 m. rugsėjo 11 d. Bendrojo Teismo sprendimas Pfizer Animal Health prieš Tarybą, T-13/99, Rink., 2002, p. II-3305, 144 ir 146 p. 84 2002 m. rugsėjo 11 d. Bendrojo Teismo sprendimas Pfizer Animal Health prieš Tarybą, T-13/99, Rink., 2002, p. II-3305, 147 p. 85 2002 m. rugsėjo 11 d. Bendrojo Teismo sprendimas Pfizer Animal Health prieš Tarybą, T-13/99, Rink., 2002, p. II-3305, 160-163 p. 86 2000 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas Toolex, C-473/98, Rink., 2000, p. I-5681, 45 p.; sprendimas Pfizer Animal Health prieš Tarybą 150 ir 151 p. 87 2000 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas Toolex, C-473/98, Rink., 2000, p. I-5681, 45 p.; sprendimas Pfizer Animal Health prieš Tarybą 153 p. 81


tvirtinant pradines prevencines priemones. Pradinės prevencinės priemonės, skirtos sugrąžinti priimtinu laikytiną rizikos lygį, patvirtinamos atsižvelgiant į rizikos vertinimą ir, be kita ko, į rizikos lygio, laikytino priimtinu visuomenei, apibrėžimą. Jei dėl naujų aplinkybių šis rizikos vertinimas pasikeičia, mažiau ribojančių prevencinių priemonių teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į šias naujas aplinkybes, o ne į tas, kurios lėmė rizikos vertinimą tvirtinant pradines prevencines priemones. Teismas turi konstatuoti atsargumo principo pažeidimą, tik jei šis naujas rizikos lygis viršija visuomenei priimtinu laikytiną rizikos lygį. 2011 m. rugsėjo 9 d. Bendrojo teismo sprendimas Prancūzijos respublika prieš Europos Komisiją (byla T-257/07, Rink., 2011, p. II-4153) 2.2.2.11. 2.2.2.12. Sąžiningumas

Turinys

Viešoji tarptautinė teisė – Sąžiningumas – Teisėtų lūkesčių apsaugos padarinys <...> 90. Šiuo atžvilgiu Teismas pažymi, kad, pirma, sąžiningumo principas yra tarptautinės paprotinės teisės norma, kurios galiojimas buvo patvirtintas Tarptautinio Teisingumo Teismo (žr. 1926 m. gegužės 25 d. Nuolatinio Teisingumo Teismo sprendimo German interests in Polish Upper Silesia, CPJI, Serija A, Nr. 7, p. 30 ir 39) ir šis principas taip pat saisto Bendriją. <...> 93. Antra, viešojoje tarptautinėje teisėje sąžiningumo principas yra teisėtų lūkesčių apsaugos principo pripažinimo padarinys, kuris, remiantis Teismo praktika, yra Bendrijos teisinės sistemos dalis88. 1997 m. sausio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimas Opel Austria GmbH prieš Europos Sąjungos Tarybą (byla T-115/94, Rink., 1997, p. II-00039) 2.2.2.13. Skaidrumas

Turinys

Skaidrumo reikalavimas – Visuomenės teisė susipažinti tu dokumentais <...> 24. <...> Visuomenės teisės, kuri yra įtvirtinta Deklaracijoje Nr. 17 89, susipažinti su viešųjų institucijų turimais dokumentais siejasi su demokratine institucijų prigimtimi. 2001 m. gruodžio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimas Europos Sąjungos Taryba prieš Heidi Hautala (byla C-353/99 P, Rink., 2001, p. I-09565) Skaidrumo principas – Aiškinimas <...> 66. Šiuo atžvilgiu visų pirma reikia priminti, kad, atsižvelgiant į Reglamentu Nr. 1049/200190 siekiamus tikslus, visų pirma jo dešimtoje konstatuojamojoje dalyje primintą faktą, kad visuomenės teisė susipažinti su institucijų dokumentais susijusi su šių institucijų demokratiškumu, ir į tai, jog šiuo 1978 m. gegužės 3 d. sprendimo August Töpfer & Co. GmbH prieš Europos Bendrijų Komisiją, byla 112/77, 19 punktą, Rink., 1978, p. 01019 89 1992 m. vasario 7 d. Europos Bendrijų Steigimo Sutarties 17 deklaracija dėl teisės gauti informaciją, 1992 m. rugpiūčio 31 d., Oficialusis leidinys C 224. Ši nuostata dabar inkorporuota į 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais, Specialusis leidimas lietuvių kalba: skyrius 01 tomas 03 p. 331 – 336. 90 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais, Specialusis leidimas lietuvių kalba: skyrius 01 tomas 03 p. 331 – 336. 88


reglamentu, kaip numatyta jo ketvirtoje konstatuojamoje dalyje ir 1 straipsnyje, siekiama visuomenei suteikti kuo platesnę teisę susipažinti su dokumentais, šio reglamento 4 straipsnyje numatytos išimtys turi būti aiškinamos ir taikomos siaurai91. 2007 m. gruodžio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimas Švedijos Karalystė prieš Europos Komisiją ir kitus (byla C-64/05 P, Rink., 2007., p. I-11389) Skaidrumo principas – Ribos <...> 58. Pirma, bet koks galimas išorinis poveikis Komisijos atstovams tėra teismo procesų viešo pobūdžio pasekmė ir negali pateisinti Bendrojo Teismo požiūrio. Bet kuriuo atveju šis argumentas nesuderinamas su būtinybe siaurai aiškinti teisės susipažinti su dokumentais išimtis, o Bendrojo Teismo požiūris prieštarauja principui, pagal kurį visuomenei turi būti sudaryta kuo platesnė galimybė susipažinti su institucijų dokumentais, nes dėl jų dalinio pobūdžio nei teismo posėdžio pranešimo, nei paties teismo posėdžio nepakanka siekiant užtikrinti skaidrumą. <...> 94. Todėl reikia pripažinti bendrąją prezumpciją, pagal kurią atskleidus institucijos pateiktus pareiškimus teismo procese būtų pažeista šio proceso apsauga, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies antrą įtrauką, tol, kol šis procesas vyksta. 95. Iš tikrųjų atskleidžiant šiuos dokumentus būtų neatsižvelgiama į šios dokumentų kategorijos specifiką ir esminei teismo proceso daliai būtų taikomas skaidrumo principas. Teisingumo Teismo neįtraukimas į institucijų, kurioms pagal EB 255 [dabar SESV straipsnį taikomas skaidrumo straipsnis] principas, sąrašą didžiąja dalimi prarastų savo veiksmingumą. 2010 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš API (byla C-532/07 P, Rink., p.) Skaidrumo principas – Išimtys <...> 144. <...> Pažymėtina, kad iš Sutartimis nustatytos sistemos, o būtent iš ES 1 [dabar SESV 1 ir 2 straipsniai] straipsnio, EB 254 [dabar SESV 297 ir 298 straipsniai] ir 255 [dabar SESV 15 straipsnio] straipsnių bei juose įtvirtintų atvirumo principo ir Bendrijų institucijų veiklos skaidrumo pareigos, matyti, kad nesant nuostatų, tiesiogiai nurodančių ar draudžiančių skelbimą, institucijų teisė paviešinti savo priimtus aktus yra taisyklė. Vis dėlto ši taisyklė turi išimčių kai, pavyzdžiui, nuostatomis, užtikrinančiomis profesinių paslapčių laikymąsi, Bendrijos teisė draudžia atskleisti šiuos aktus ar tam tikrą juose esančią informaciją92. 2011 m. gegužės 24 d. Bendrojo teismo sprendimas Navigazione Libera del Golfo Srl (NLG) prieš Europos Komisiją (byla T-444/05, Rink., p.) Skaidrumo principas - Išimtys <...> 76. Taigi, jei atitinkama institucija nusprendžia neleisti susipažinti su prašomu atskleisti dokumentu, iš principo ji visų pirma privalo paaiškinti, kaip šio dokumento atskleidimas gali konkrečiai ir realiai pakenkti Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje numatyta išimtimi, kuria remiasi ši institucija, saugomam interesui (minėto Sprendimo Švedija ir kt. prieš API ir Komisiją 2000 m. sausio 11 d. Sprendimas Nyderlandai ir van der Wal prieš Komisiją, C-174/98 P ir C-189/98 P, Rink. p. I-1, 27 p.; sprendimas Taryba prieš Hautala, 24 ir 25 p.; 2007 m. vasario 1 d. Sprendimas Sison prieš Tarybą, C-266/05 P, Rink. p. I-1233, 63 p. 92 2007 m. spalio 12 d. sprendimas Pergan Hilfsstoffe für industrielle Prozesse prieš Komisiją, T-474/04, Rink. p. II-4225, 61 p. 91


72 punktas ir nurodyta teismo praktika). Be to, kad būtų galima remtis pakenkimo šiam interesui rizika, ji turi būti pagrįstai nuspėjama, o ne hipotetinė93. <...> 78. Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad minėto 4 straipsnio 3 dalyje daromas akivaizdus skirtumas atsižvelgiant būtent į aplinkybę, ar procedūra pasibaigusi. Taip pagal šios nuostatos pirmą pastraipą į šios išimties, susijusios su sprendimų priėmimo procedūros apsauga, taikymo sritį patenka vidaus naudojimo dokumentai arba institucijos gauti dokumentai, susiję su tokiu klausimu, dėl kurio institucija dar nėra priėmusi sprendimo. Tos pačios nuostatos antroje pastraipoje numatyta, kad priėmus sprendimą aptariama išimtis taikytina tik vidaus reikmėms skirtai nuomonei, kuri yra svarstymų ir preliminarių konsultacijų atitinkamos institucijos viduje dalis. 2011 m. liepos 21 d. Teisingumo Teismo sprendimas Švedijos Karalystė prieš MyTravel ir Europos Komisiją (byla C-506/08 P, Rink., p.) 2.2.2.13 2.2.2.14. Lojalaus bendradarbiavimo principas

Turinys

Valstybių narių ir Bendrijos institucijų santykiai – Lojalaus bendradarbiavimo principas – Sąvoka <...> 30. Nagrinėjant Sutarties 5 straipsnį [dabar SESV 4 straipsnio 3 dalis] turėtų būti laikoma omenyje tai, kad remiantis Teismo praktika, valstybių narių ir Bendrijos institucijų santykiai yra reguliuojami lojalaus bendradarbiavimo principo. Šis principas įpareigoja ne tik valstybes nares imtis visu įmanomų priemonių užtikrinti Bendrijos teisės taikymą ir veiksmingumą, bet taip pat nustato Bendrijos institucijoms ekvivalentišką reikalavimą bendradarbiauti su valstybėmis narėmis. 1988 m. spalio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimas Hilmar Kellinghusen ir Ernst-Detlef Ketelsen prieš Amt fur Land- und Wasserwirtschaft Kiel (sujungtos bylos C-36/97 ir C-37/97, Rink., 1988, p. I-06337) Bendradarbiavimo principas – Tam tikro klausimo nereguliavimas Bendrijos teisės taisyklėmis – Lygiavertiškumo principas – Veiksmingumo principas <...> 12. <...> Remiantis bendradarbiavimo principu, kuris įtvirtintas 5 straipsnyje [dabar SESV 4 straipsnio 3 dalis], valstybėms narėms priklauso užtikrinti teisinę apsaugą, kurią asmenys įgija dėl tiesioginio Bendrijos teisės veikimo. Nesant Bendrijos taisyklių, reguliuojančių tam tikrą klausimą, valstybės narės savo vidaus teisės sistemoje turi paskirti turinčius jurisdikciją teismus ir tribunolus ir priimti detalias procedūrines taisykles, reguliuojančias asmenų teisių, kurias jie gauna dėl tiesioginio Bendrijos teisės veikimo, apsaugą. Vis dėlto tokios taisyklės neturi būti mažiau palankios nei tos, kurios reguliuoja panašius vidaus teisės klausimus ir kad Bendrijos suteiktų teisių įgyvendinimas netaptų praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas94 . 1995 m. gruodžio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas Peterbroeck, Van Campenhout & Cie prieš Belgiją (byla C-312/93, Rink., 1995, p. I-04599)

2008 m. liepos 1 d. sprendimas Švedija ir Turco prieš Tarybą, sujungtos bylos C-39/05 P ir C-52/05 P, Rink. p. I-04723, 43 p. 94 1976 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Rewe prieš Landwirtschaftskammer für das Saarland, byla 33/76, Rink., 1976, p. 01989, 5 p.; 1976 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Comet BV prieš Produktschap voor Siergewassen, byla 45/76, Rink., 1976, p. 02043, 12-16 p. 93


Lojalaus bendradarbiavimo principo įgyvendinimas <...> 32. Šiuo klausimu, remiantis lojalaus bendradarbiavimo principu, kuris įtvirtintas Sutarties 10 straipsnyje [dabar SESV 4 straipsnis], nacionaliniai teismai privalo, kiek įmanoma, aiškinti ir taikyti nacionalines proceso nuostatas, reguliuojančias ieškinių pateikimo teises tokiu būdu, kad fiziniai ir juridiniai asmenys galėtų nacionaliniuose teismuose ginčyti bet kurio sprendimo teisėtumą ar kitų nacionalinių priemonių, savo taikymu panašių į Bendrijos bendrojo taikymo aktus, teisėtumą95. 2004 m. balandžio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimas Jégo-Quéré prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla C-263/02 P, Rink., 2004, p.) Lojalaus bendradarbiavimo principas – Pareiga užtikrinti asmenų teisių teisminę gynybą <...> 58. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad valstybių narių teismai, vadovaudamiesi ESS 4 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje įtvirtintu lojalaus bendradarbiavimo principu, turi užtikrinti iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių teisminę gynybą96. Pagal minėtą nuostatą, kad užtikrintų pagal Sutartis ar Sąjungos institucijų aktus atsirandančių pareigų vykdymą, valstybės narės imasi bet kurių reikiamų bendrų ar specialių priemonių <...>. 2011 m. balandžio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimas DHL Express France SAS prieš Chronopost SA (byla C-235/09, dar nepublikuota rinkinyje) Konkurencija – Reglamentas (EB) Nr. 1/2003 – Valstybių narių konkurencijos institucijų kompetencija konstatuoti, kad nepažeistas SESV 102 straipsnis <...> 26. Be to, Teisingumo Teismas konstatavo, kad, siekiant valstybėse narėse užtikrinti nuoseklų konkurencijos taisyklių taikymą, reglamente nustatytas Komisijos ir nacionalinių konkurencijos institucijų bendradarbiavimo mechanizmas, grindžiamas bendruoju lojalaus bendradarbiavimo principu97. 2011 m. gegužės 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas Prezes Urzędu Ochrony Konkurencji i Konsumentów prieš Tele2 Polska sp. z o.o., vėliau tapusią Netia SA (byla C-375/09, dar nepublikuota rinkinyje) Lojalaus bendradarbiavimo principas – Pareiga užtikrinti Sąjungos teisės normų laikymąsi <...> 64. Remiantis, be kita ko, ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu lojalaus bendradarbiavimo principu, visos valstybių narių valdžios institucijos, įskaitant administracines institucijas ir teismus, pagal savo kompetenciją privalo užtikrinti Sąjungos teisės normų laikymąsi98. <...> 77. Tačiau jis iš esmės nusprendė, kad dėl susiklosčiusių ypatingų aplinkybių pagal ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principą nacionalinei administracinei įstaigai gali kilti pareiga persvarstyti administracinį sprendimą, kuris tapo galutinis, kad būtų atsižvelgta į vėliau Teisingumo Teismo pateiktą atitinkamos Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimą99 <...>.

2002 m. liepos 25 d. sprendimas Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą, byla C-50/00 P, Rink., 2002, p. I-06677, 42 p. 96 2007 m. kovo 13 d. Sprendimas Unibet, C-432/05, Rink. p. I-2271, 38 p. 97 2009 m. birželio 11 d. Sprendimas X, C-429/07, Rink. p. I-4833, 20 ir 21 p. 98 2010 m. balandžio 13 d. Sprendimas Wall, C-91/08, Rink. p. I-2815, 69 p. 99 2008 m. vasario 12 d. sprendimas Kempter, C-2/06, Rink. p. I-00411, 38 p. 95


2012 m. spalio 4 d. sprendimas Hristo Byankov prieš Glaven sekretar na Ministerstvo na vatreshnite raboti (byla C-249/11, Rink., p.) Lojalaus bendradarbiavimo principas – Pareiga nesiimti tam tikrų veiksmų <...> 148. Pagal ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principą valstybės narės nesiima jokių priemonių, kurios gali trukdyti siekti Sąjungos tikslų. 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimas Thomas Pringle prieš Government of Ireland, Ireland, The Attorney General (byla C-370/12, Rink., p.) 2.2.2.14 2.3. Pagrindinės teisės kaip bendrieji teisės principai 2.3.1. ES pagrindinių teisių chartija

Turinys

Ieškinys dėl panaikinimo – Konkurencija – Sprendimas, reikalaujantis pateikti informacijos – Bauda – Teisė atsisakyti pateikti atsakymą, kuriuo pripažįstamas pažeidimas – Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija <...> 76. Dėl ieškovės nurodytos galimos Chartijos įtakos šios bylos nagrinėjimui (žr. 15 punktą) reikia priminti, kad ši Chartija buvo paskelbta Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos 2000 m. gruodžio 7 d., todėl ji negali turėti reikšmės anksčiau priimto ginčijamo akto įvertinimui. Dėl šių priežasčių žodinės proceso dalies atnaujinimas nėra tikslingas. 2001 m. vasario 20 d. sprendimas Mannesmannröhren-Werke AG prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T‑112/98, Rink., 2001, p. II-00729) Ieškinys dėl panaikinimo – Konkurencija – Komisijos sprendimas, kuriuo koncentracija pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka – Reglamentas Nr. 4064/89 – Aviacijos rinkos – Honeywell inkorporavimas į GE – Vertikali integracija – Susietas pardavimas – Šalinimo poveikis – Horizontalūs ryšiai – Teisė į gynybą <...> 724. Ieškovė teigia, kad Sprendimo 2001/462 2 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, jog „Komisija atsako už tai, kad konkurencijos procedūrose būtų užtikrinta Chartijoje įtvirtinta teisė būti išklausytam“. Šiuo atžvilgiu ji remiasi Chartijos 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teise būti išklausytam, 41 ir 42 punktuose numatyta teise susipažinti su bylos duomenimis, 47 straipsnyje įtvirtinta teise į teisingą procesą ir 52 straipsnyje įsakmiai numatyta pareiga ribojant pagrindines teises laikytis proporcingumo principo. 725. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad visos šio sprendimo 724 straipsnyje minėtos teisės buvo užtikrinamos Bendrijos teisėje iki Chartijos priėmimo, kuri, kaip nurodyta preambulėje, jas patvirtino. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką pagrindinės teisės yra sudėtinė bendrųjų teisės principų, kurių įgyvendinimą užtikrina Bendrijos teismai, dalis 100 . Šiuo klausimu Teisingumo Teismas ir Pirmosios instancijos teismas sekė valstybių narių konstitucinėmis tradicijomis ir tarptautinių žmogaus teisių apsaugos sutarčių, prie kurių kūrimo prisidėjo ir kurias pasirašė valstybės 1996 m. kovo 28 d. Nuomonė 2/94, Rink., 1996, p. I‑1759, 33 p.; 1997 m. gegužės 29 d. Sprendimas Kremzow, C‑299/95, Rink., 1997, p. I‑2629, 14 p. 100


narės, gairėmis. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija yra itin reikšminga šiuo atžvilgiu101. Be to, vadovaujantis Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio 2 dalimi, „Sąjunga gerbia pagrindines teises, kurias užtikrina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų kaip bendri Bendrijos teisės principai“. 726. Atitinkamai vienas iš bendrųjų Bendrijos teisės principų, proporcingumo principas, reikalauja, kad Bendrijų institucijų taikomos priemonės neviršytų to, kas tinkama ir būtina pasiekti teisės aktų tikslų. Iš kelių tinkamų priemonių reikia rinktis mažiausiai apsunkinančią, kad sukelti nepatogumai būtų proporcingi siekiamiems tikslams102. 727. Šiuo atveju iš Sprendimo 2001/462 2 konstatuojamojoje dalyje daromos nuorodos į Chartiją neišplaukia, kad po sprendimo įsigaliojimo bylą nagrinėjantis pareigūnas ieškovės nurodytas teises turėjo įgyvendinti kitaip. 2005 m. gruodžio 14 d. sprendimas General Electric Company prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T 210/01, Rink., 2005 II-05575) Imigracijos politika - Trečiųjų šalių piliečių nepilnamečių vaikų teisė į šeimos susijungimą Direktyva 2003/86/EB - Pagrindinių teisių apsauga - Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą - Pareiga atsižvelgti į nepilnamečio vaiko interesus <...> 38. Kalbant apie Chartiją, ją 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje iškilmingai paskelbė Parlamentas, Taryba ir Komisija. Nors ši Chartija nėra privalomas teisinis dokumentas, Bendrijos teisės aktų leidėjas vis dėlto siekė pripažinti jos svarbą, direktyvos antroje konstatuojamojoje dalyje pažymėdamas, kad pastaroji atitinka principus, pripažintus ne tik EŽTK 8 straipsnyje, bet ir Chartijoje. Be to, kaip matyti iš Chartijos preambulės, pagrindinis jos tikslas, kad būtų dar kartą įtvirtinamos „pagrindinės teisės, kylančios iš visoms valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų ir tarptautinių įsipareigojimų, Europos Sąjungos sutarties ir Bendrijos sutarčių, (...) (EŽTK), Bendrijos ir Europos Tarybos priimtų socialinių chartijų ir (...) Teisingumo Teismo ir Europos žmogaus teisių teismo praktikos“. 39. Kalbant apie kitus Parlamento nurodytus tarptautinius dokumentus, išskyrus Europos socialinę chartiją, kuri bus aptarta šio sprendimo 107 punkte, bet kuriuo atveju juose nėra labiau vaiko teises apsaugančių nuostatų nei jau nurodytuose dokumentuose. 2006 m. birželio 27 d. sprendimas Europos Parlamentas prieš Europos Sąjungos Tarybą (byla C540/03, Rink., 2006, p. I-05769) Atleidimas iš darbo <...> 69. Antra, reikia atsižvelgti į egzistuojančius tarptautinius standartus, nustatančius minimalias sąlygas, būtinas teisinėje valstybėje, siekiant išvengti piktnaudžiavimo atleidžiant darbuotojus iš darbo. Pagal 1982 m. birželio 22 d. priimtos Tarptautinės darbo organizacijos (toliau – TDO) konvencijos Nr. 158 dėl darbo santykių nutraukimo darbdavio iniciatyva 4 straipsnį, „darbuotojas neturi būti atleistas iš darbo, jeigu nėra teisėto atleidimo pagrindo, susijusio su darbuotojo gebėjimais ar elgesiu, pagrįsto įmonės, įstaigos ar tarnybos funkcionavimo būtinybe“. Taip pat ir Europos Tarybos 1996 m. gegužės 3 d. pasirašytos pataisytos Europos socialinės chartijos (Nr. 163) 24 1986 m. gegužės 15 d. Sprendimas Johnston, 222/84, Rink., 1986, p. 1651, 18 p.; 1997 m. gegužės 29 d. Sprendimas Kremzow, C-299/95, Rink., 1997, p. I-2629 102 1990 m. lapkričio 13 d. Sprendimas Fedesa ir kt., C‑331/88, Rink., 1990, p. I‑4023, 13 p.; 1994 m. spalio 5 d. Sprendimas Crispoltoni ir kt., C‑133/93, C‑300/93 ir C‑362/93, Rink., 1994, p. I‑4863, 41 p.; 1998 m. gegužės 5 d. Sprendimas National Farmers’ Union ir kt, C‑157/96, Rink., 1998, p. I‑2211, 60 p. 101


straipsnio a punktas, kuris, pagal jos aiškinamąjį raštą, „įkvėptas TDO konvencijos Nr. 158“, užtikrina, kad „visi darbuotojai turi teisę į tai, kad jų darbo sutartis nebūtų nutraukta be svarbių priežasčių, nesusijusių su jų sugebėjimais ar elgesiu arba pagrįstų įmonės, įstaigos ar tarnybos veiklos reikalavimais“. 70. Pats 24 straipsnio a punktas buvo įkvėpimo šaltinis rengiant 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL C 364, 2000, p. 1) 30 straipsnį. Pagal šį straipsnį, „kiekvienas darbuotojas turi teisę į apsaugą pagal Bendrijos teisę ir nacionalinės teisės aktus bei praktiką nepagrįsto atleidimo iš darbo atveju“. Šios chartijos 41 straipsnio 2 dalies trečia įtrauka taip pat bendrai prie teisės į gerą administravimą numato „administracijos pareigą motyvuoti savo sprendimus“. 71. Be to, kaip matyti iš Chartijos preambulės, pagrindinis jos tikslas, kad būtų dar kartą įtvirtinamos „pagrindinės teisės, kylančios iš visoms valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų ir tarptautinių įsipareigojimų, Europos Sąjungos sutarties ir Bendrijos sutarčių, <...> (EŽTK), Bendrijos ir Europos Tarybos priimtų socialinių chartijų ir <...> Teisingumo Teismo ir Europos žmogaus teisių teismo praktikos“103. 2006 m. spalio 26 d. sprendimas Pia Landgren prieš Europos mokymo fondą (ETF) (byla F-1/05, Rink., 2007, p. FP-I-A-1-00141; FP-II-A-1-00771) Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Įdarbinimas – Priskyrimas prie lygio ir pakopos – Klaidingas priskyrimas – Neteisėto akto atšaukimas – Teisėti lūkesčiai – Protingas terminas – Teisė į gynybą – Teisė į gerą administravimą <...> 75. Tačiau, kaip matyti iš minėtos chartijos preambulės, pagrindinis jos tikslas – dar kartą įtvirtinti „(teises, kylančias) iš visoms valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų ir tarptautinių įsipareigojimų, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Sąjungos ir Europos Tarybos priimtų socialinių chartijų ir <...> Teisingumo Teismo ir Europos žmogaus teisių teismo teisminės praktikos“104. 76. Dar daugiau, Parlamentas, Taryba ir Komisija, iškilmingai paskelbdami Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, būtinai siekė jai pripažinti ypatingą svarbą, į kurią šioje byloje reikia atsižvelgti aiškinant Tarnybos nuostatų ir Kitų Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygų nuostatas105. 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Philippe Bui Van prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla F- 51/07, Rink., 2008, p. FP-I-A-1-00289; FP-II-A-1-01533) Nediskriminavimo dėl amžiaus principas – Direktyva 2000/78/EB – Nacionalinės teisės aktas dėl atleidimo iš darbo, pagal kurį apskaičiuojant pranešimo apie atleidimą iš darbo terminą nėra atsižvelgiama į darbuotojo iki 25 metų amžiaus išdirbtą laiką – Priemonės pateisinimas – Direktyvai prieštaraujanti nacionalinės teisės nuostata – Nacionalinio teismo vaidmuo <...> 22. Be to, reikia nurodyti, kad ES 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija turi tokią pačią teisinę galią kaip ir Sutartys. Pagal šios Chartijos 21 straipsnio 1 dalį „draudžiama bet kokia diskriminacija, ypač dėl <...> amžiaus“. 2010 m. sausio 19 d. sprendimas Seda Kücükdeveci prieš Swedex GmbH & Co. KG (byla C 555/07, Rink., 2010 I-00365)

103 104

2006 m. birželio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimas Parlamentas prieš Tarybą, C-540/03, Rink., p. I-05769, 38 p. 2006 m. birželio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimas Parlamentas prieš Tarybą, C 540/03, Rink., 2006, p. I 5769, 38

p. 105

2006 m. spalio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Landgren prieš ETF, Rink., p., 72 p.


Teisė į šeimos susijungimą – Direktyva 2003/86/EB – Sąvoka „naudojimasis socialinės paramos sistema“ – Sąvoka „šeimos susijungimas“ – Šeimos sukūrimas <...> 44. Šiuo klausimu iš direktyvos antros konstatuojamosios dalies matyti, kad laikantis daugelyje tarptautinės teisės dokumentų įrašyto įsipareigojimo saugoti šeimą ir gerbti šeimos gyvenimą, turėtų būti imamasi priemonių dėl šeimos susijungimo. Iš tiesų direktyva gerbia pagrindines teises ir laikosi principų, pripažintų visų pirma EŽTK 8 straipsnyje bei chartijoje. Todėl direktyvos nuostatos, visų pirma 7 straipsnio 1 dalies c punktas, turi būti aiškinamos atsižvelgiant į pagrindines teises, konkrečiau kalbant, į teisę į šeimos gyvenimo pagarbą, numatytą ir EŽTK, ir chartijoje. Reikia pridurti, kad pagal Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio 1 dalies pirmą įtrauką Europos Sąjunga pripažįsta chartijoje, priimtoje 2007 m. gruodžio 12 d. Strasbūre (OL C 303, p. 1) ir turinčioje tokią pačią teisinę galią kaip sutartys, nustatytas teises, laisves ir principus. 2010 m. kovo 4 d. sprendimas Rhimou Chakroun prieš Minister van Buitenlandse Zaken (byla C578/08, Rink., 2010, p.I-01839) Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas - Direktyvos 92/50/EEB ir 2004/18/EB - Viešojo paslaugų pirkimo sutartys - Vietos valdžios viešosios tarnybos darbuotojų profesinės senatvės pensijos draudimas - Tiesioginis sutarčių sudarymas su socialinių partnerių sudarytose kolektyvinėse sutartyse nurodytomis draudimo įstaigomis, nepaskelbus konkurso Sąjungos mastu <...> 37. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad teisė į kolektyvines derybas, kuria šiuo atveju pasinaudojo TV-EUmw/VKA pasirašiusios šalys, pripažįstama ir įvairių tarptautinių dokumentų, dėl kurių valstybės narės bendradarbiavo arba prie kurių prisijungė, nuostatomis, kaip antai 1961 m. spalio 18 d. Turine pasirašytos ir 1996 m. gegužės 6 d. Strasbūre peržiūrėtos Europos socialinės chartijos 6 straipsniu, ir šių valstybių narių Bendrijos arba Europos Sąjungos lygiu parengtų dokumentų nuostatomis, kaip antai per 1989 m. gruodžio 9 d. Strasbūre vykusį Europos Vadovų Tarybos susirinkimą priimtos Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartijos 12 punktu ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – chartija), kuriai pagal SESV 6 straipsnį pripažįstama tokia pati teisinė galia kaip sutartims, 28 straipsniu. 2010 m. liepos 15 d. sprendimas Europos Komisija prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (byla C271/08, Rink., 2010, p. I-07091) Prašymas priimti prejudicinį sprendimą: Supreme Court – Airija <...> 50. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal ESS 6 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą Sąjunga pripažįsta Chartijoje išdėstytas teises, laisves ir principus; Chartija „turi tokią pat teisinę galią kaip ir Sutartys“. 51. Visų pirma pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį šios Chartijos nuostatos skirtos valstybėms narėms tik kai jos įgyvendina Sąjungos teisę. Pagal šio straipsnio 2 dalį Chartija neišplečia Sąjungos teisės taikymo srities už Sąjungos įgaliojimų ribų ir „nenustato Sąjungai naujų įgaliojimų ar užduočių ir nepakeičia Sutartyse nustatytųjų“. Taigi Teisingumo Teismo prašoma atsižvelgiant į Chartiją išaiškinti Sąjungos teisę, neviršijant jai suteiktų įgaliojimų. 52. Iš to išplaukia, kad šioje byloje reikia atsižvelgti į Chartiją tik aiškinant Reglamentą Nr. 2201/2003 106 ir nereikia vertinti pačios nacionalinės teisės. Tiksliau reikia patikrinti, ar Chartijos nuostatomis draudžiamas šio sprendimo 44 punkte pateikiamas šio reglamento išaiškinimas, visų pirma atsižvelgiant į šiame aiškinime pateikiamą nuorodą į nacionalinę teisę. 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (OL 2003 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p. 243 - 271)

106


53. Be to, iš Chartijos 52 straipsnio 3 dalies matyti, kad šioje Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių EŽTK garantuojamas teises, prasmė ir apimtis yra tokia, kaip nustatyta EŽTK. Tačiau šia nuostata nekliudoma Sąjungos teisėje numatyti didesnę apsaugą. Pagal šios Chartijos 7 straipsnį „kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir komunikacijos slaptumas“. EŽTK 8 straipsnio 1 dalies formuluotė yra tapati minėto 7 straipsnio formuluotei, išskyrus tai, kad jame vietoj žodžių „jo komunikacijos“ vartojami žodžiai „jo susirašinėjimo“. Atsižvelgiant į tai, reikia konstatuoti, kad šiame 7 straipsnyje numatytos teisės, atitinkančios garantuojamas EŽTK 8 straipsnio 1 dalyje. Todėl Chartijos 7 straipsniui priskirtina tokia pati esmė ir taikymo sritis kaip ir EŽTK 8 straipsnio 1 daliai, kaip išaiškinta Europos žmogaus teisių teismo praktikoje107. <...> 59. Taigi pripažinus, kad biologinis tėvas turi savo vaiko globos teises Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnio 11 punkto prasme, neatsižvelgiant į tai, kad tokios teisės pagal nacionalinę teisę nesuteikiamos, būtų pažeisti teisinio saugumo reikalavimai ir būtina kitų asmenų, šiuo atveju motinos, teisių ir laisvių apsauga Chartijos 52 straipsnio 1 dalies prasme. Be to, dėl to kiltų Chartijos 51 straipsnio 2 dalies pažeidimo rizika. 60. Reikia taip pat pažymėti, kad Chartijos 7 straipsnis, kurį savo klausime mini prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, turi būti skaitomas atsižvelgiant į pareigą pirmiausia vadovautis vaiko interesais, pripažintais šios Chartijos 24 straipsnio 2 dalyje, ir atsižvelgiant į 24 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pagrindinę vaiko teisę reguliariai palaikyti asmeninius santykius bei tiesioginius ryšius su abiem tėvais 108. Be to, iš Reglamento Nr. 2201/2003 33 konstatuojamosios dalies matyti, kad šiame reglamente pripažįstamos Chartijoje įtvirtintos pagrindinės teisės ir laikomasi jos principų, siekiant visų pirma užtikrinti pagarbą pagrindinėms vaiko teisėms, išdėstytoms Chartijos 24 straipsnyje. Vadinasi, šio reglamento nuostatų negalima aiškinti taip, kad jos pažeistų šią pagrindinę teisę, kurios laikymasis neginčijamai susipina su viršesniais vaiko interesais109. 61. Tokiomis aplinkybėmis taip pat reikia patikrinti, ar Chartijos, kurios laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, 24 straipsniu draudžiamas šio sprendimo 44 punkte pateiktas Reglamento Nr. 2201/2003 išaiškinimas. 2010 m. spalio 5 d. sprendimas J. McB. prieš L. E. (byla C-400/10 PPU, Rink., 2010, p. I-08965) Direktyva 2004/83/EB - Pabėgėlių statuso ar papildomos apsaugos statuso suteikimo būtiniausi standartai - 12 straipsnis - Pabėgėlio statuso nesuteikimas - 12 straipsnio 2 dalies b ir c punktai - "Sunkaus nepolitinio nusikaltimo" sąvoka - "Jungtinių Tautų Organizacijos siekiams ir principams prieštaraujančių veiksmų" sąvoka - Priklausymas su teroro aktais susijusiai organizacijai - Vėlesnis šios organizacijos įtraukimas į asmenų, grupių ir subjektų, kuriems taikoma Bendroji pozicija 2001/931/BUSP, sąrašą - Asmeninė atsakomybė už dalį minėtos organizacijos įvykdytų aktų - Sąlygos - Teisė į prieglobstį pagal nacionalinę konstitucinę teisę Suderinamumas su Direktyva 2004/83/EB <...> 76. Direktyva buvo priimta remiantis, be kita ko, EB 63 straipsnio [dabar SESV 78 straipsnis] pirmos pastraipos 1 punkto c papunkčiu, kuriuo Europos Sąjungos Tarybai buvo pavesta pagal Ženevos konvenciją ir kitas atitinkamas sutartis nustatyti prieglobsčio klausimams skirtas priemones būtiniausių reikalavimų, pagal kuriuos trečiųjų šalių piliečiai laikomi pabėgėliais, srityje. 77. Iš trečios, šešioliktos ir septynioliktos konstatuojamųjų dalių išplaukia, kad Ženevos konvencija sudaro tarptautinio teisinio pabėgėlių apsaugos režimo pagrindus ir kad direktyvos nuostatos dėl

107

2008 m. vasario 14 d. Sprendimas Varec, C 450/06, Rink., 2008, p. I-581, 48 p. 2006 m. birželio 27 d. Sprendimas Parlamentas prieš Tarybą, C 540/03, Rink., 2006, p. I-5769, 58 p. 109 2009 m. gruodžio 23 d. Sprendimas Detiček, C 403/09 PPU, Rink., 2009, p. I-0000, 53–55 p. 108


pabėgėlio statuso suteikimo sąlygų ir dėl jo turinio buvo priimtos siekiant padėti valstybių narių kompetentingoms institucijoms taikyti šią konvenciją remiantis bendromis sąvokomis ir kriterijais110. 78. Todėl direktyvos nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į bendrą jos sistemą ir tikslą, laikantis Ženevos konvencijos ir kitų svarbių sutarčių, nurodytų EB 63 straipsnio pirmos pastraipos 1 punkte, tapusiame SESV 78 straipsnio 1 dalimi. Kaip matyti iš direktyvos dešimtos konstatuojamosios dalies, aiškinant taip pat turi būti atsižvelgiama į pagrindines teises ir principus, visų pirma patvirtintus Pagrindinių teisių chartijoje111. 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimas Bundesrepublik Deutschland prieš B (sujungtos bylos C-57/09 ir C-101/09, Rink., 2010, p. I-10979) Fizinių asmenų apsauga tvarkant asmens duomenis – Informacijos apie paramos žemės ūkiui gavėjus skelbimas – Šį skelbimą numatančių ir jo tvarką nustatančių Sąjungos teisės nuostatų galiojimas – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 7 ir 8 straipsniai – Direktyva 95/46/EB – 18 ir 20 straipsnių aiškinimas <...> 45. Reikia priminti, kad pagal ESS 6 straipsnio 1 dalį Sąjunga pripažįsta teises, laisves ir principus, išdėstytus Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – chartija), kuri „turi tokią pat teisinę galią, kaip ir Sutartys“. 46. Tokiomis aplinkybėmis Reglamento Nr. 1290/2005112 42 straipsnio 8b punkto ir 44a straipsnio bei Reglamento Nr. 259/2008 galiojimą reikia vertinti atsižvelgiant į chartijos nuostatas. <...> 50. Be to, chartijos 52 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybė apriboti naudojimąsi teisėmis, kaip antai įtvirtintos šios chartijos 7 ir 8 straipsniuose, jei šie apribojimai numatyti įstatymo, nekeičia minėtų teisių ir laisvių esmės ir, remiantis proporcingumo principu, yra būtini bei tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendruosius interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti. 51. Galiausiai iš chartijos 52 straipsnio 3 dalies matyti, kad joje nurodytų teisių, atitinkančių EŽTK garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta toje konvencijoje. Chartijos 53 straipsnyje šiuo klausimu dar nurodoma, kad jokia chartijos nuostata negali būti aiškinama kaip ribojanti ar kitaip varžanti teises, pripažintas, be kita ko, EŽTK. <...> 55. Antra, reikia patikrinti, ar Reglamento Nr. 1290/2005 44a straipsnis ir Reglamentas Nr. 259/2008113 riboja tų EŽŪGF ir EŽŪFKP paramos gavėjų, kurie yra nustatytos arba galimos nustatyti tapatybės fiziniai asmenys (toliau – atitinkami gavėjai), teises, kurios jiems pripažįstamos chartijos 7 ir 8 straipsniais, ir, jei prireiktų, ar šis apribojimas pateisinamas pagal šios chartijos 52 straipsnį. <...> ii) Dėl chartijos 7 ir 8 straipsniais pripažįstamų teisių apribojimo pateisinimo 65. Reikia priminti, kad chartijos 52 straipsnio 1 dalimi pripažįstama galimybė apriboti naudojimąsi jos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintomis teisėmis, jei šie apribojimai numatyti įstatymo, nekeičia šių teisių ir laisvių esmės ir, remiantis proporcingumo principu, yra būtini bei tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendruosius interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti. 66. Pirma, neginčijama, kad dėl su asmenvardžiais susietų duomenų apie atitinkamus gavėjus paskelbimo internete atsirandantis apribojimas laikytinas „numatytu įstatymo“, kaip tai suprantama

2010 m. birželio 17 d. Sprendimas Bolbol, C 31/09, Rink., 2010, p. I-0000, 37 p.; 2010 m. kovo 2 d. sprendimas Salahadin Abdulla ir kt., C-175/08, C-176/08, C-178/08 ir C-179/08, Rink., 2010, p. I-0000, 52 p. 111 2010 m. kovo 2 d. sprendimas Salahadin Abdulla ir kt., C-175/08, C-176/08, C-178/08 ir C-179/08, Rink., 2010, p. I-0000, 53 p.; 2010 m. birželio 17 d. Sprendimo Bolbol, C-31/09, Rink., 2010, p. I-0000, 38 p. 112 2005 m. birželio 21 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1290/2005 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo (OL 2005, L 209, p. 1) 113 2008 m. kovo 18 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 259/2008, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 1290/2005 nuostatų dėl informacijos apie Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos gavėjus skelbimo taikymo taisyklės (OL 2008, L 76, p. 28) 110


pagal chartijos 52 straipsnio 1 dalį. Šis paskelbimas aiškiai numatytas Reglamento Nr. 259/2008 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse. 67. Antra, dėl nustatymo, ar šis apribojimas atitinka Sąjungos pripažintus bendruosius interesus, kaip jie suprantami pagal chartijos 52 straipsnio 1 dalį, iš Reglamento Nr. 1437/2007 114 , iš dalies pakeičiančio Reglamentą Nr. 1290/2005, 14 konstatuojamosios dalies ir Reglamento Nr. 259/2008 6 konstatuojamosios dalies matyti, kad EŽŪGF ir EŽŪFKP paramos gavėjų vardų ir jų iš šių fondų gautų sumų paskelbimu „didinamas Bendrijos fondų, veikiančių [BŽŪP] srityje, naudojimo skaidrumas ir gerinamas šių fondų finansinis valdymas, visų pirma stiprinant naudojamų lėšų viešąją kontrolę“. 68. Reikia priminti, kad skaidrumo principas minimas ESS 1 ir 10 straipsniuose bei SESV 15 straipsnyje. Jis leidžia piliečiams artimiau dalyvauti sprendimų priėmimo procese, taip pat garantuoja didesnį valdymo teisėtumą ir veiksmingumą bei aukštesnį atskaitomybės piliečiams mastą demokratinėje sistemoje115. 69. Ginčijamomis nuostatomis reikalaujamas paskelbimas stiprina iš EŽŪGF ir EŽŪFKP mokamų sumų panaudojimo viešąją kontrolę ir taip padeda užtikrinti, kad administracija tinkamai naudotų viešųjų fondų lėšas116. 70. Be to, šis informacijos apie atitinkamų žemės ūkio fondų mokamas sumas paskelbimas sudaro piliečiams geresnes sąlygas dalyvauti viešosiose diskusijose dėl sprendimų, kuriais nustatomos BŽŪP gairės. 71. Taigi, Reglamento Nr. 1290/2005 44a straipsniu ir Reglamentu Nr. 259/2008 numatant BŽŪP priskiriamų fondų lėšų panaudojimo skaidrumą siekiama Sąjungos pripažintų bendrų interesų. 72. Trečia, taip pat reikia patikrinti, ar chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintų teisių apribojimai proporcingi siekiamam teisėtam tikslui117. 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimas Volker und Markus Schecke GbR (C-92/09) ir Hartmut Eifert (C93/09) prieš Land Hessen (sujungtos bylos C-92/09 ir C-93/09, Rink., 2010, p. I-11063) Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija - 47 straipsnis ir 51 straipsnio 1 dalis Sprendimas dėl bendrųjų žemės naudojimo planų - Sąsajos su Europos Sąjungos teise nebuvimas - Akivaizdus Teisingumo Teismo kompetencijos nebuvimas <...> 12. Vis dėlto, kalbant apie šią bylą, reikia priminti, kad pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį jos nuostatos skirtos „valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę“, ir kad pagal SESV 6 straipsnio 1 dalį, kuriuo suteikiama Chartijai privalomoji galia, bei, kaip matyti iš tarpvyriausybinės konferencijos, patvirtinusios Lisabonos sutartį, prie Baigiamojo akto pridėtos deklaracijos dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos, šioje nenustatyti Sąjungai jokie nauji įgaliojimai ir nepakeičiami Sutartyse nustatytieji. 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimas Krasimir Asparuhov Estov ir kiti prieš Ministerski savet na Republika Bulgaria (byla C-339/10, Rink., 2010, p.I-11465) Veiksminga teisių, kylančių iš Sąjungos teisės, teisminė gynyba - Teisė kreiptis į teismą - Teisinė pagalba - Nacionalinės teisės aktai, kuriais atsisakoma suteikti teisinę pagalbą juridiniams asmenims, nesant "bendrųjų interesų 2007 m. lapkričio 26 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1437/2007, iš dalies keičiantis Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1290/2005 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo (OL 2007, L 322, p. 1) 115 2003 m. kovo 6 d. Sprendimas Interporc prieš Komisiją, C 41/00 P, Rink., 2003, p. I-2125, 39 p.; 2010 m. birželio 29 d. Sprendimas Komisija prieš Bavarian Lager, C 28/08 P, Rink., 2010, p. I-0000, 54 p. 116 2003 m. gegužės 20 d. sprendimas Österreichischer Rundfunk ir kt., C-465/00, C-138/01 ir C-139/01, Rink., 2003, p. I-4989, 81 p. 117 1986 m. lapkričio 24 d. EŽTT sprendimas Gillow prieš Jungtinę Karalystę, Série A n° 109, 55 p. ; 2003 m. gegužės 20 d. sprendimas Österreichischer Rundfunk ir kt., C-465/00, C-138/01 ir C-139/01, Rink., 2003, p. I-4989, 83 p. 114


<...> 35. Kalbant apie Chartiją, reikia pažymėti, kad jos 52 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog joje nurodytų teisių, atitinkančių EŽTK garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatytoji toje Konvencijoje. Pagal šios nuostatos išaiškinimą garantuojamų teisių esmė ir taikymo sritis apibrėžiama ne tik EŽTK tekste, bet ir, be kita ko, Europos žmogaus teisių teismo praktikoje. Chartijos 52 straipsnio 3 dalies antrame sakinyje nurodoma, kad tos pačios dalies pirmas sakinys nekliudo Sąjungos teisėje numatyti didesnę apsaugą118. 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimas DEB Deutsche Energiehandels- und Beratungsgesellschaft mbH prieš Bundesrepublik Deutschland (byla C-279/09, Rink., 2010, p. I-13849) Prašymas priimti prejudicinį sprendimą: Oberlandesgericht Celle - Vokietija <...> 59. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad aiškus kilmės valstybės narės ir vykdymo valstybės narės teismų jurisdikcijos atskyrimas, įtvirtintas Reglamento Nr. 2201/2003 III skyriaus 4 skirsnyje 119 , grindžiamas prielaida, kad savo jurisdikcijos srityse šie teismai vykdo šiuo reglamentu jiems įtvirtintas pareigas paisydami Pagrindinių teisių chartijos. 60. Taigi, kadangi Reglamentas Nr. 2201/2003 negali prieštarauti šiai chartijai, jo 42 straipsnio, kuriuo įgyvendinama vaiko teisė būti išklausytam, nuostatas reikia aiškinti atsižvelgiant į šios chartijos 24 straipsnį120 (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo McB. 60 punktą). <...> 69. Tačiau, kaip minėta šio sprendimo 51 punkte, tik kilmės valstybės narės teismai turi teisę nagrinėti, ar šis sprendimas teisėtas atsižvelgiant į keliamus reikalavimus, visų pirma pagal Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnį ir Reglamento Nr. 22001/2003 42 straipsnį. 70. Kaip minėta šio sprendimo 46 punkte, šiuo reglamentu įtvirtinta vienoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo pripažinimo ir vykdymo sistema grindžiama valstybių narių abipusio pasitikėjimo principu, kad jų nacionalinės teisės sistemos užtikrina lygiavertę ir veiksmingą teisių, pripažįstamų Sąjungos lygiu ir visų pirma Pagrindinių teisių chartija, apsaugą. <...> 75. Atsižvelgiant į visus argumentus, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, jurisdikciją turintis vykdymo valstybės narės teismas negali neleisti vykdyti teismo sprendimo, dėl kurio išduotas pažymėjimas ir kuriuo nurodoma grąžinti neteisėtai laikomą vaiką, tuo pagrindu, kad šį sprendimą priėmęs kilmės valstybės narės teismas pažeidė Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnį, aiškinamą atsižvelgiant į Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnį, nes išimtinę jurisdikciją vertinti, ar toks pažeidimas padarytas, turi tik kilmės valstybės narės teismai. 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimas Joseba Andoni Aguirre Zarraga prieš Simone Pelz, (Byla C491/10 PPU, Rink., 2010, p. I-14247).

Pagrindinės teisės - Kova su diskriminacija - Vienodas požiūris į moteris ir vyrus - Galimybė naudotis prekėmis bei paslaugomis ir prekių tiekimas bei paslaugų teikimas - Draudimo įmokos ir išmokos - Aktuariniai veiksniai - Atsižvelgimas į lyties kriterijų kaip veiksnį atliekant draudimo rizikos įvertinimą - Privataus gyvybės draudimo sutartys - Direktyva 2004/113/EB 5 straipsnio 2 dalis - Leidžianti nukrypti nuostata be nustatytų galiojimo laikotarpio apribojimų - Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija - 21 ir 23 straipsniai - Negaliojimas.

118

2010 m. spalio 5 d. Sprendimas McB., C 400/10 PPU, Rink., 2010, p. I-0000, 53 p. 2010 m. liepos 1 d. sprendimas Povse, C-211/10 PPU, Rink. p. I-0000, 73 p. 120 2010 m. spalio 5 d. sprendimas McB., C-400/10 PPU, Rink., 2010, p. I-0000, 60 p. 119


<...> 16. Pagal ES 6 straipsnio, į kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daro nuorodą savo prejudiciniuose klausimuose ir kuris minimas Direktyvos 2004/113 1 konstatuojamojoje dalyje, 2 dalį Sąjunga grindžiama laisvės, demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms bei teisinės valstybės principais, t. y. principais, kurie yra valstybėms narėms bendri ir gerbia pagrindines teises, kurias užtikrina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų kaip bendri Bendrijos teisės principai. Šios pagrindinės teisės įtrauktos į chartiją, kuri nuo 2009 m. gruodžio 1 d. turi tokią pačią teisinę galią kaip ir Sutartys. 17. Chartijos 21 ir 23 straipsniuose skelbiama, kad, viena vertus, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl asmens lyties, kita vertus, visose srityse turi būti užtikrinta moterų ir vyrų lygybė. Kadangi Direktyvos 2004/113 4 konstatuojamąja dalimi aiškiai daroma nuoroda į šiuos straipsnius, reikia įvertinti šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies galiojimą, atsižvelgiant į minėtas chartijos nuostatas121. 2011 m. kovo 1 d. sprendimas Association Belge des Consommateurs Test-Achats ASBL ir kiti prieš Conseil des ministres (byla C-236/09, Rink., 2011, p. I-00773) EB 234 straipsnis - Nacionalinės teisės normos atitikties tiek Sąjungos teisei, tiek nacionalinei Konstitucijai vertinimas - Nacionalinės teisės normos, pagal kurias pirmenybė teikiama konstitucingumo kontrolės ad hoc procedūrai - Europos Sąjungos pagrindinių teisiųchartija Ryšio su Sąjungos teise būtinumas - Akivaizdus Teisingumo Teismo jurisdikcijos nebuvimas <...> 23. Be to, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 51 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jos nuostatos skirtos „valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę. 24. Beje, šis apribojimas nebuvo pakeistas 2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, o nuo tada, remiantis nauja ES 6 straipsnio 1 dalies redakcija, Chartija turi tokią pačią teisinę galią kaip ir Sutartys. Šiame straipsnyje patikslinama, kad Chartijos nuostatos niekaip neišplečia Sutartyse apibrėžtos Sąjungos kompetencijos. 2011 m. kovo 1 d. sprendimas Claude Chartry prieš Belgijos valstybę (byla C-457/09, Rink., 2011 I00819) Sąjungos teisė - Principai - Pagrindinės teisės - Sąjungos teisės įgyvendinimas - Nežmoniško arba žeminamo elgesio draudimas - Bendroji Europos prieglobsčio sistema - Reglamentas (EB) Nr. 343/2003 - "Saugių šalių" sąvoka - Prieglobsčio prašytojo perdavimas atsakingai valstybei narei - Pareiga - Nuginčijama prezumpcija, kad tokia valstybė narė gerbia pagrindines teises <...> 75. Bendroji Europos prieglobsčio sistema grindžiama visapusišku ir visiems galiojančiu Ženevos konvencijos taikymu ir garantija, kad nė vienas asmuo nebus išsiųstas atgal, kur dar kartą gali būti persekiojamas. Chartijos 18 straipsnyje ir SESV 78 straipsnyje numatyta, kad turi būti laikomasi Ženevos konvencijos ir 1967 m. protokolo122. 76. Kaip nurodyta šio sprendimo 15 punkte, su pagrindinėmis bylomis susijusiuose įvairiuose reglamentuose ir direktyvose numatyta, kad juose laikomasi pagrindinių teisių ir Chartijoje pripažįstamų principų. 77. Taip pat pažymėtina, kad iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, jog valstybės narės ne tik privalo savo nacionalinę teisę aiškinti taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę, bet taip pat nesivadovauti

2010 m. galiojimą 9 d. sprendimas Volker und Markus Schecke ir Eifert, C 92/09 ir C 93/09, Rink., 2010, p. I-0000, 46 p. 122 2010 m. kovo 2 d. sprendimas Salahadin Abdulla ir kt., C-175/08, C-176/08, C-178/08 ir C-179/08, Rink., 2010, p. I1493, 53 p.; 2010 m. birželio 17 d. sprendimas Bolbol, C-31/09, Rink., 2010, p. I-05539, 38 p. 121


tokiu antrinės teisės teksto aiškinimu, kuris pažeistų Sąjungos teisės sistemos saugomas pagrindines teises arba kitus bendruosius Sąjungos teisės principus123. 78. Nagrinėjant bendrąją Europos prieglobsčio sistemą sudarančius tekstus matyti, kad ji buvo sukurta tokiomis aplinkybėmis, kurios leidžia daryti prielaidą, jog visos joje dalyvaujančios valstybės – ir valstybės narės, ir trečiosios šalys – gerbia pagrindines teises, įskaitant Ženevos konvencija, 1967 m. protokolu ir EŽTK grindžiamas teises, ir kad valstybės narės šiuo atžvilgiu gali pasitikėti viena kita. 79. Būtent dėl šio tarpusavio pasitikėjimo principo Sąjungos teisės aktų leidėjas priėmė Reglamentą Nr. 343/2003124 ir šio sprendimo 24–26 punktuose nurodytas konvencijas, siekdamas racionalizuoti prieglobsčio prašymų nagrinėjimą ir išvengti sistemos apkrovos įpareigojant valstybių valdžios institucijas nagrinėti to paties prašytojo pateiktus daugkartinius prašymus, padidinti teisinį saugumą, kiek tai susiję su už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės nustatymu, ir taip išvengti forum shopping, visomis šiomis priemonėmis iš esmės siekdamas paspartinti prašymų nagrinėjimą atsižvelgiant tiek į prieglobsčio prašytojų, tiek į dalyvaujančių šalių interesus. 80. Tokiomis aplinkybėmis darytina prielaida, kad prieglobsčio prašytojams kiekvienoje valstybėje narėje taikoma tvarka atitinka Chartijos, Ženevos konvencijos ir EŽTK reikalavimus. <...> 116. Septintuoju klausimu byloje C-411/10 Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) iš esmės klausia, ar tiek, kiek nurodyti klausimai susiję su Jungtinės Karalystės įsipareigojimais, atsakymai į antrąjį–šeštąjį klausimus nors kažkiek skirtųsi, jei būtų atsižvelgta į Protokolą Nr. 30. 117. Kaip priminė EHRC, šis klausimas kilo dėl Secretary of State pareikštos pozicijos High Court of Justice (England & Wales), Queen’s Bench Division (Administrative Court), kad Chartijos nuostatos netaikomos Jungtinei Karalystei. 118. Net jei Secretary of State nebesilaikė šios pozicijos Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division), svarbu priminti, kad Protokolo Nr. 30 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog Chartija neišplečia Teisingumo Teismo ar jokio kito Lenkijos Respublikos arba Jungtinės Karalystės teismo galimybių nustatyti, kad Lenkijos Respublikos arba Jungtinės Karalystės įstatymai ar kiti teisės aktai, administracinė praktika ar veiksmai yra nesuderinami su pagrindinėmis teisėmis, laisvėmis ir principais, kuriuos ji iš naujo patvirtina. 119. Iš šios nuostatos teksto matyti, kad, kaip savo išvados, be kita ko, 169–170 punktuose pažymėjo generalinė advokatė, Protokolu Nr. 30 nėra ginčijamas Chartijos galiojimas Jungtinei Karalystei arba Lenkijai, o tai patvirtinama šio protokolo preambulėje. Pagal Protokolo Nr. 30 trečią konstatuojamąją dalį ESS 6 straipsnyje numatyta, kad Lenkijos Respublikos ir Jungtinės Karalystės teismai privalo taikyti ir aiškinti Chartiją griežtai laikydamiesi tame straipsnyje nurodytų paaiškinimų. Be to, šio protokolo šeštoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad Chartijoje dar kartą patvirtinamos Sąjungos pripažintos teisės, laisvės ir principai, kuriems suteikiama daugiau matomumo, tačiau nesukuriama naujų teisių ar principų. 120. Tokiomis aplinkybėmis Protokolo Nr. 30 1 straipsnio 1 dalimi patikslinamas Chartijos 51 straipsnis dėl jos taikymo srities ir ja nesiekiama atleisti Lenkijos Respublikos ir Jungtinės Karalystės nuo pareigos gerbti Chartijos nuostatas arba užkirsti kelią vienos iš šių valstybių narių teismui užtikrinti šių nuostatų laikymąsi. 121. Kadangi pagrindinėse bylose aptariamų teisių Chartijos IV antraštinėje dalyje nėra, nereikia priimti sprendimo dėl Protokolo Nr. 30 1 straipsnio 2 dalies išaiškinimo.

2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas Lindqvist, C 101/01, Rink. p. I-12971, 87 p.; 2007 m. birželio 26 d. sprendimas Ordre des barreaux francophones et germanophone ir kt., C-305/05, Rink., 2007, p. I-5305, 28 p. 124 2003 m. vasario 18 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 343/2003 nustatantis valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus (OL 2003 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas p. 109 – 118) 123


122. Todėl į septintąjį klausimą byloje C-411/10 reikia atsakyti taip, kad tiek, kiek nurodyti klausimai susiję su Jungtinės Karalystės įsipareigojimais, atsakymai į antrąjį–šeštąjį klausimus, pateiktus byloje C-411/10, nesiskirtų, jei būtų atsižvelgta į Protokolą Nr. 30. <...> Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: 1. Pagal 2003 m. vasario 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 343/2003, nustatančio valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus, 3 straipsnio 2 dalį valstybės narės priimtu sprendimu nagrinėti prieglobsčio prašymą, net jeigu ji pagal šio reglamento III skyriuje nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą, įgyvendinama Sąjungos teisė pagal ESS 6 straipsnį ir (arba) Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnį. 2. Pagal Sąjungos teisę draudžiama taikyti nenuginčijamą prezumpciją, kad valstybė narė, kuri yra atsakinga pagal Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 1 dalį, gerbia Europos Sąjungos pagrindines teises. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 4 straipsnį reikia aiškinti taip, kad valstybės narės, įskaitant nacionalinius teismus, privalo neperduoti prieglobsčio prašytojo „atsakingai valstybei narei“, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 343/2003, kai negali nežinoti, kad sisteminiai prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų tokioje valstybėje narėje trūkumai yra rimta ir pagrįsta priežastis manyti, jog prašytojui kils reali nežmoniško ar žeminamo elgesio grėsmė, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Nepažeidžiant Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalyje nurodytos valstybės narės teisės pačiai išnagrinėti prašymą tuo atveju, jei negali perduoti prašytojo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, kai tokia valstybė yra atsakinga valstybė narė pagal šio reglamento III skyriuje nustatytus kriterijus, valstybė narė, kuri turi atlikti tokį perdavimą, privalo išnagrinėti šiame skyriuje išdėstytus kriterijus, kad įvertintų, ar kuris nors kitas kriterijus leidžia nustatyti kitą valstybę narę, kuri būtų atsakinga už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą. Tačiau valstybė narė, kurioje yra prieglobsčio prašytojas, privalo užtikrinti, kad dėl nepagrįstai ilgai trunkančios atsakingos valstybės narės nustatymo procedūros nebūtų dar labiau pažeistos šio prašytojo pagrindinės teisės. Jei būtina, tokia valstybė narė pati turi išnagrinėti prašymą laikydamasi Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalyje nustatytos tvarkos. 3. Atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 1, 18 ir 47 straipsnius atsakymai nesikeičia. 4. Tiek, kiek nurodyti klausimai susiję su Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės įsipareigojimais, atsakymai į antrąjį–šeštąjį klausimus, pateiktus byloje C-411/10, nesiskirtų, jei būtų atsižvelgta į Protokolą Nr. 30 dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos taikymo Lenkijos Respublikai ir Jungtinei Karalystei. 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimas N. S. (C-411/10) prieš Secretary of State for the Home Department et M. E. ir kt. (C-493/10) prieš Refugee Applications Commissioner ir Minister for Justice, Equality and Law Reform (sujungtos bylos C-411/10 ir C-493/10, Rink., p.)

Procedūros reglamento 92 straipsnio 1 dalis - Karo žudynių aukų pareikštas ieškinys valstybei narei, kuri atsako už jos karinių pajėgų veiksmus karo metu - Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija - Akivaizdus Teisingumo Teismo jurisdikcijos nebuvimas <...> 23. Tačiau iš Sutarčių visiškai neišplaukia kitokia šalių valia, dėl ko Sąjungos kompetencija galėtų apimti pagrindinės bylos aplinkybes, susiklosčiusias iki Sąjungos įsteigimo. 24. Iš to matyti, kad Teisingumo Teismas akivaizdžiai neturi jurisdikcijos ratione temporis, kad atsakytų į prejudicinius klausimus.


25. Konkrečiai dėl chartijos, kurios nuostatas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti, reikia priminti, kad chartijos 51 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jos nuostatos skirtos valstybėms narėms tik tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę. Be to, pagal šio straipsnio 2 dalį chartija neišplečia Sąjungos teisės taikymo srities už Sąjungai suteiktų įgaliojimų ribų, nesukuria Sąjungai naujų įgaliojimų ar užduočių ir nepakeičia Sutartyse nustatytųjų. Taigi Teisingumo Teismas turi aiškinti Sąjungos teisę atsižvelgdamas į chartiją, bet paisydamas Sąjungai suteiktų įgaliojimų ribų125 (2011 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Dereci ir kt., C 256/11, dar nepaskelbto Rinkinyje, 71 punktas ir jame nurodyta teismo praktika). 26. Kadangi pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, todėl Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos, nurodytos chartijos nuostatos per se negali pagrįsti naujos kompetencijos. 2012 m. liepos 12 d. sprendimas Gennaro Currà ir kiti prieš Bundesrepublik Deutschland (byla C466/11, dar nepaskelbtas rinkinyje) Bendra užsienio ir saugumo politika - Reglamentas (EB) Nr. 881/2002 - Reglamentas (ES) Nr. 1286/2009 - Ribojamosios priemonės, taikomos asmenims ir subjektams, susijusiems su Usama bin Ladenu, Al-Qaida tinklu ir Talibanu - Lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymas - Teisinio pagrindo pasirinkimas - SESV 75 ir 215 straipsniai - Lisabonos sutarties įsigaliojimas Pereinamojo laikotarpio nuostatos - BUSP bendrosios pozicijos ir sprendimai - Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai ir Komisijos bendras pasiūlymas <...> 83. Kalbant apie Parlamento argumentą, kad jeigu tiesioginį poveikį fizinių asmenų ir grupių pagrindinėms teisėms turinčių priemonių būtų galima imtis taikant procedūrą, kuriai vykstant Parlamentas nedalyvauja, būtų pažeista Sąjungos teisė, reikia nurodyti, kad pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio 1 dalį pareiga gerbti pagrindines teises tenka visoms Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams. Be to, ir iš SESV 75 straipsnio, ir iš SESV 215 straipsnio 3 dalies teksto matyti, kad šiuose straipsniuose nurodyti aktai apima reikalingas nuostatas dėl teisinių apsaugos priemonių. 2012 m. liepos 19 d. sprendimas Europos Parlamentas prieš Europos Sąjungos Tarybą (byla C130/10, dar nepaskelbtas rinkinyje) 2.3.1. 2.3.2. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija

Turinys

Apeliacinis skundas – Specialios ribojančios priemonės, taikomos tam tikriems asmenims ir susivienijimams siekiant kovoti su terorizmu – Ieškinys dėl panaikinimo – Priimtinumas <...> 66. Kalbant apie argumentų, susijusių su EŽTK, priimtinumą, iš kartu skaitomų Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 113 straipsnio 2 dalies nuostatų matyti, kad vykstant apeliaciniam procesui apeliantas gali nurodyti bet kokį svarbų argumentą su vienintele sąlyga, kad apeliacinis skundas nepakeičia Pirmosios instancijos teisme nagrinėjamos bylos dalyko. Priešingai nei teigia Taryba, neegzistuoja jokia pareiga, kad kiekvienas apeliaciniame procese nurodytas argumentas iš pradžių būtų aptartas pirmojoje instancijoje. Apribojimas šiuo atžvilgiu negali būti priimtinas, nes dėl jo apeliacinis procesas prarastų didžiąją dalį savo prasmės.

125

2011 m. lapkričio 15 d. Sprendimas Dereci ir kt., C 256/11, Rink., p., 71 p.


67. Kadangi akivaizdu, jog šis apeliacinio skundo pagrindas nepakeičia Pirmosios instancijos teisme nagrinėtos bylos dalyko, Tarybos argumentas dėl šio pagrindo nepriimtinumo, kiek jis grindžiamas EŽTK, yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. 2007 m. sausio 18 d. sprendimas Osman Ocalan, veikiantis Kurdistano darbininkų partijos (Kurdistan Workers' Party) (PKK) vardu ir Serif Vanly, veikiantis Kurdistano nacionalinio kongreso (Kurdistan National Congress) (KNK) vardu prieš Europos Sąjungos Tarybą (byla C-229/05 P, Rink., 2007, p. I-00439) Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė - Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 34 straipsnis - Direktyva 2003/109/EB - Trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statusas - Teisė į vienodą požiūrį socialinės apsaugos, socialinės pagalbos ir socialinio saugumo srityse - Vienodo požiūrio principo išimties taikymas su socialine pagalba ir socialine apsauga susijusių priemonių atveju - "Esminių išmokų" neįtraukimas į šios išimties taikymo sritį Nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta būsto parama mažiausiai pajamų gaunantiems nuomininkams - Trečiųjų šalių piliečiams skirtų lėšų suma, nustatoma taikant skirtingą svertinį vidurkį - Paraiškos gauti būsto paramą atmetimas dėl to, kad išnaudotas trečiųjų šalių piliečiams skirtas biudžetas <...> 60. Pagal ESS 6 straipsnio 3 dalį pagrindinės teisės, kurias garantuoja EŽTK ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, sudaro Sąjungos teisės bendruosius principus. 61. Šioje ESS nuostatoje perteikta nusistovėjusi Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią pagrindinės teisės yra sudedamoji bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, dalis126. 62. Tačiau ESS 6 straipsnio 3 dalyje neaptariamas EŽTK ir valstybių narių teisės sistemų tarpusavio santykis ir nenurodyta, kokias pasekmes turi konstatuoti nacionalinis teismas šia konvencija užtikrinamų teisių ir nacionalinės teisės normos kolizijos atveju. 63. Taigi į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad ESS 6 straipsnio 3 dalyje pateikiama nuoroda į EŽTK nereikalaujama, kad, esant nacionalinės teisės normos ir EŽTK kolizijai, nacionalinis teismas tiesiogiai taikytų šios konvencijos nuostatas ir netaikytų su ja nesuderinamos nacionalinės teisės normos. 2012 m. balandžio 24 d. sprendimas Servet Kamberaj prieš Istituto per l’Edilizia sociale della Provincia autonoma di Bolzano (IPES) ir kt. (byla C-571/10, dar nepaskelbtos rinkinyje) Direktyva 2004/83/EB – Būtiniausi pabėgėlių statuso ar papildomos apsaugos statuso suteikimo standartai – Asmuo, kuriam gali būti suteikta papildoma apsauga – 2 straipsnio e punktas – Realus pavojus patirti smurtą – 15 straipsnio c punktas – Rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui dėl aklo smurto ginkluoto konflikto metu – Įrodymas <...> 28. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nors EŽTK 3 straipsniu garantuojama pagrindinė teisė yra bendrasis Bendrijos teisės principas, kurio laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, ir nors aiškinant šios teisės apimtį Bendrijos teisės sistemoje atsižvelgiama į Europos žmogaus teisių teismo praktiką, vis dėlto nagrinėjamu atveju šią nuostatą atitinka direktyvos 15 straipsnio c punktas. Direktyvos 15 straipsnio c punktas yra nuostata, kuri savo turiniu skiriasi nuo EŽTK 3 straipsnio, ir todėl ji turi būti aiškinama atskirai, nors ir laikantis pagrindinių teisių, kurios garantuojamos EŽTK.

126

2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimas Elf Aquitaine prieš Komisiją, C‑521/09 P, Rink., p., 112 p.


2009 m. vasario 17 d. sprendimas Meki Elgafaji ir Noor Elgafaji prieš Staatssecretaris van Justitie, (byla C-465/07, Rink., 2009, p. I-00921) Apeliacinis skundas - Konkurencija - Karteliai - Besiūlių plieno vamzdžių rinka - Teisingas bylos nagrinėjimas - Anoniminiai įrodymai - Bauda - Bendradarbiavimas - Vienodas požiūris <...> 40. Teisingumo Teismas yra pripažinęs Bendrijos teisės bendrąjį principą, pagal kurį visi asmenys turi teisę į teisingą procesą127. 41. Jis taip pat yra nusprendęs, kad šis principas yra kilęs iš pagrindinių teisių, kurios yra bendrųjų Bendrijos teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, remdamasis bendromis valstybių narių konstitucinėmis tradicijomis bei EŽTK pateiktomis nuorodomis, sudėtinė dalis128. 42. Vis dėlto, kaip teisingai tvirtina Komisija, apeliantės nurodyta Europos žmogaus teisių teismo praktika nėra reikšminga šioje byloje. Iš tikrųjų, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 54– 56 punktuose, ši praktika iš esmės yra susijusi su liudijimais baudžiamosiose bylose, o ši byla yra susijusi su per EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis] straipsnio taikymo procedūrą parengtu dokumentu. Bendrijos konkurencijos teisės bylose liudytojų parodymai turi tik antraeilę reikšmę, o rašytiniai dokumentai yra esminiai. 2007 m. sausio 25 d. sprendimas Salzgitter Mannesmann GmbH prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla C-411/04 P, Rink., 2007, p. I-00959) Imigracijos politika - Trečiųjų šalių piliečių nepilnamečių vaikų teisė į šeimos susijungimą Direktyva 2003/86/EB - Pagrindinių teisių apsauga - Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą - Pareiga atsižvelgti į nepilnamečio vaiko interesus <...> 35. Pagrindinės teisės yra sudedamoji bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, dalis. Todėl Teisingumo Teismas vadovaujasi valstybių narių bendromis konstitucinėmis tradicijomis ir tarptautiniais dokumentais žmogaus teisių apsaugos srityje, kuriuos priimant valstybės narės bendradarbiavo ar prie kurių prisijungė. EŽTK šiuo atžvilgiu turi ypatingą reikšmę129. 2006 m. birželio 27 d. sprendimas Europos Parlamentas prieš Europos Sąjungos Tarybą (byla C540/03, Rink., 2006 I-05769) Direktyva 89/397/EEB – Tiesioginis veikimas <...> 70. Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos taip pat išplaukia, kad gavęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kai nacionalinės teisės aktai patenka į Bendrijos teisės taikymo sritį, šis teismas turi pateikti išsamų išaiškinimą, būtiną nacionaliniam teismui vertinant nacionalinės teisės

1998 m. gruodžio 17 d. sprendimas Baustahlgewebe prieš Komisiją, C‑185/95 P, Rink., 1998, p. I‑8417, 21 p.; 2000 m. sausio 11 d. sprendimas Nyderlandai ir Van der Wal prieš Komisiją, C‑174/98 P ir C‑189/98 P, Rink., 2000, p. I‑1, 17 p.; 2006 m. gegužės 2 d. sprendimas Eurofood IFSC, C‑341/04, Rink., 2006, p. I‑3813, 65 p. 128 2006 m. gegužės 2 d. sprendimas Eurofood IFSC, C-341/04, Rink., 2006, p. I-3813, 65 p. 129 1991 m. birželio 18 d. sprendimas ERT, C-260/89, Rink., 1991, p. I‑2925, 41 p.; 1996 m. kovo 28 d. Nuomonė 2/94, Rink., 1996, p. I‑1759, 33 p,; 2001 m. kovo 6 d. sprendimas Connolly prieš Komisiją, C‑274/99 P, Rink., 1996, p. I‑1611, 37 p,; 2002 m. spalio 22 d. sprendimas Roquette Frères, C‑94/00, Rink., 2002, p. I‑9011, 25 p.; 2003 m. birželio 12 d. sprendimas Schmidberger, C‑112/00, Rink., 2003, p. I‑5659, 71 p.; 2004 m. spalio 14 d. sprendimas Omega, C‑36/02, Rink., 2004, p. I‑9609, 33 p. 127


atitiktį pagrindinėms teisėms, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas ir kurios pirmiausia išplaukia iš EŽTK130. 2003 m. balandžio 10 d. sprendimas Joachim Steffensen (byla C-276/01, Rink., 2003, p. I-03735) Konkurencijos teisė – Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 3 ir 6 dalys – Komisijos sprendimas, kuriuo pavesta atlikti tyrimą – Nacionalinės valdžios institucijų pagalba – 1989 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Hoechst prieš Komisiją išaiškinimas – Bendrieji principai – Apsauga nuo savavališko ir neproporcingo valstybės valdžios institucijų kišimosi į juridinio asmens privačios veiklos sritį – Nacionalinio teismo, kompetentingo suteikti leidimą taikyti įmonėms prievartos priemones, kontrolės apimtis – Komisijos pareiga pateikti informaciją – Lojalus bendradarbiavimas <...> 23. Šiuo klausimu primintina, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką pagrindinės teisės yra sudėtinė bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, remdamasis valstybėms narėms bendromis konstitucinėmis tradicijomis ir tarptautinėmis sutartimis, kurių pagrindu valstybės narės bendradarbiavo arba kurias pasirašė, dalis. EŽTK šiuo atžvilgiu tenka ypatinga svarba131. 24. Be to, Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad šioje praktikoje nurodyti principai buvo patvirtinti Suvestinio Europos akto preambulėje ir Europos Sąjungos sutarties F straipsnio 2 dalyje132. Šiuo metu jie įtvirtinti ES 6 straipsnio 2 dalyje133. 25. Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos taip pat išplaukia, kad gavęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kai nacionalinės teisės aktai patenka į Bendrijos teisės taikymo sritį, šis teismas turi pateikti išsamų išaiškinimą, būtiną nacionaliniam teismui vertinant nacionalinės teisės atitiktį pagrindinėms teisėms, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas ir kurios pirmiausia išplaukia iš EŽTK134. 26. Kadangi prejudiciniai klausimai iš esmės susiję su kontrolės, kurią gali atlikti valstybės narės teismas, kai šiai valstybei Komisija pateikė prašymą suteikti pagalbą pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 6 dalį, apimtimi, Teisingumo Teismas yra kompetentingas pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui išsamų išaiškinimą, kuris yra būtinas pastarajam vertinant šiai kontrolei taikomų nacionalinės teisės aktų atitiktį Bendrijos teisei ir prireikus teisėms, įtvirtintoms EŽTK kaip bendrieji teisės principai, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas. 2002 m. spalio 22 d. sprendimas Roquette Frères SA prieš Directeur général de la concurrence, de la consommation et de la répression des fraudes, dalyvaujant Europos Bendrijų Komisijai (byla C94/00, Rink., 2002 I-09011) Ieškinys dėl panaikinimo – Konkurencija – Komisijos sprendimas, kuriuo koncentracija pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka – Reglamentas Nr. 4064/89 –Aviacijos rinkos – Honeywell inkorporavimas į GE – Vertikali integracija – Koncentracija – Šalinimo poveikis – Horizontalūs ryšiai – Teisė į gynybą

2007 m. kovo 8 d. sprendimas Roquette Frères prieš Ministre de l'Agriculture, de l'Alimentation, de la Pêche et de la Ruralité, C-441/05, Rink., 2007, p. I-01993, 35 p. 131 1989 m. rugsėjo 21 d. sprendimas Hoechst prieš Komisiją, 46/87 ir 227/88, Rink., 1989, p. 2859, 13 p.; 2001 m. kovo 21 d. sprendimas Connolly prieš Komisiją, C‑274/99 P, Rink., 2001, p. I‑1611, 37 p. 132 1995 m. gruodžio 15 d. sprendimas Bosman, C‑415/93, Rink., 1995, p. I‑4921, 79 p. 133 2001 m. kovo 21 d. sprendimas Connolly prieš Komisiją, C-274/99 P, Rink., 2001, p. I-1611, 38 p. 134 1991 m. birželio 18 d. sprendimas ERT, C‑260/89, Rink., 1991, p. I‑2925, 42 p. ; 1991 m. spalio 4 d. sprendimas Society for the Protection of Unborn Children Ireland, C‑159/90, Rink., 1991, p. I‑4685, 31 p. 130


<...> 725. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad visos šio sprendimo 724 straipsnyje minėtos teisės buvo užtikrinamos Bendrijos teisėje iki Chartijos priėmimo, kuri, kaip nurodyta preambulėje, jas patvirtino. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką pagrindinės teisės yra sudėtinė bendrųjų teisės principų, kurių įgyvendinimą užtikrina Bendrijos teismai, dalis 135 . Šiuo klausimu Teisingumo Teismas ir Pirmosios instancijos teismas sekė valstybių narių konstitucinėmis tradicijomis ir tarptautinių žmogaus teisių apsaugos sutarčių, prie kurių kūrimo prisidėjo ir kurias pasirašė valstybės narės, gairėmis. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija yra itin reikšminga šiuo atžvilgiu136. Be to, vadovaujantis Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio 2 dalimi, „Sąjunga gerbia pagrindines teises, kurias užtikrina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų kaip bendri Bendrijos teisės principai“. 2005 m. gruodžio 14 d. sprendimas General Electric Company prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-210/01, Rink., 1978, p. 1365) Direktyva 95/46/EB – Taikymo sritis – Asmens duomenų paskelbimas internete – Paskelbimo vieta – Asmens duomenų perdavimo į trečiąsias šalis sąvoka – Saviraiškos laisvė – Valstybės narės teisės aktuose nustatytos didesnės asmens duomenų apsaugos suderinamumas su Direktyva 95/46 Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas, atsakydamas į klausimus, kuriuos jam 2001 m. vasario 23 d. nutartimi pateikė Göta hovrätt, nusprendžia: <...> 5. Direktyvos 95/46 nuostatose nėra apribojimo, prieštaraujančio bendrajam saviraiškos laisvės principui ar kitoms Europos Sąjungoje taikomoms teisėms ir laisvėms, ir, kurios, be kita ko, įtvirtintos 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje. Valstybių narių institucijos ir teismai, taikydami Direktyvą 95/46 137 perkeliančius nacionalinės teisės aktus, turi užtikrinti teisingą nagrinėjamų teisių ir interesų, įskaitant Bendrijos teisinės sistemos saugomų pagrindinių teisių, pusiausvyrą. 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas Bodil Lindqvist (byla C-101/01, Rink., 2003 I-12971) Policijos ir teisminis bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – ES 6 straipsnio 2 dalis ir 34 straipsnio 2 dalies b punktas – Pamatinis sprendimas 2002/584/TVR – Europos arešto orderis ir perdavimo tarp valstybių narių tvarka – Nacionalinės teisės aktų derinimas – Dvigubo baudžiamumo tikrinimo panaikinimas – Galiojimas <...> 45. Pirmiausia reikia priminti, kad pagal ES 6 straipsnį Sąjunga yra grindžiama teisinės valstybės principu ir gerbia pagrindines teises, kurias užtikrina 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašyta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų kaip bendri Bendrijos teisės principai. Iš to išplaukia, kad yra kontroliuojama, ar institucijų aktai atitinka sutartis ir bendrus teisės principus ir kaip valstybės narės įgyvendina Sąjungos teisę138. 1996 m. kovo 28 d. Nuomonė 2/94, Rink., 1996, p. I-1759, 33 p.; 1997 m. gegužės 29 d. sprendimas Kremzow, C 299/95, Rink., 1997, p. I 2629, 14 p. 136 1986 m. gegužės 15 d. sprendimas Johnston, C-222/84, Rink. p. 1651, 18 p.; 1997 m. gegužės 29 d. sprendimas Kremzow, C-299/95, Rink., 1997, p. I-2629, 14 p. 137 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (OL 1995 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 15 tomas , p. 355 - 374 ) 138 2007 m. vasario 27 d. sprendimas Gestoras pro amnistía ir kt. prieš Tarybą, C‑354/04 P, Rink., 2007, p. I‑0000, 51 p.; sprendimas Segi ir kt. prieš Tarybą, C‑355/04 P, Rink. p. I‑0000, 51 p. 135


2007 m. gegužės 3 d. sprendimas Advocaten voor de Wereld VZW prieš Leden van de Ministerraad, (byla C-303/05, Rink., 2007 I-03633) Bendra užsienio ir saugumo politika (BUSP) – Ribojančios priemonės, taikomos asmenims ir subjektams, susijusiems su Osama bin Ladenu, Al‑Qaida tinklu ir Talibanu – Jungtinės Tautos – Saugumo Taryba – Pagal Jungtinių Tautų Chartijos VII skyrių priimtos rezoliucijos – Įgyvendinimas Bendrijoje – Bendroji pozicija 2002/402/BUSP – Reglamentas (EB) Nr. 881/2002 – Priemonės, taikomos asmenims ir subjektams, įtrauktiems į Jungtinių Tautų organo sudarytą sąrašą – Lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymas – Saugumo Tarybos komitetas, sukurtas pagal Saugumo Tarybos rezoliucijos 1267 (1999) 6 dalį (Sankcijų komitetas) – Šių asmenų ir subjektų įrašymas į Reglamento (EB) Nr. 881/2002 I priedą – Ieškinys dėl panaikinimo – Bendrijos kompetencija – Bendras teisinis pagrindas pagal EB 60, 301 ir 308 straipsnius – Pagrindinės teisės – Teisė į nuosavybės apsaugą, teisė būti išklausytam ir teisė į veiksmingą teisminę kontrolę <...> 283. Be to, pagal nusistovėjusią teismų praktiką pagrindinės teisės yra neatskiriama bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, dalis. Šiuo tikslu Teisingumo Teismas vadovaujasi valstybių narių bendromis konstitucinėmis tradicijomis ir gairėmis, nustatytomis tarptautiniuose dokumentuose žmogaus teisių apsaugos srityje, kuriuos priimant valstybės narės bendradarbiavo ar prie kurių prisijungė. EŽTK šiuo atžvilgiu turi ypatingą reikšmę139. 284. Iš Teisingumo Teismo praktikos taip pat išplaukia, kad pagarba žmogaus teisėms yra Bendrijos aktų teisėtumo sąlyga140, ir Bendrijoje neleidžiamos su pagarba joms nesuderinamos priemonės141. 285. Iš visų šių teiginių išplaukia, kad įsipareigojimai pagal tarptautinę sutartį negali pažeisti konstitucinių EB sutarties principų, įskaitant principą, pagal kurį visuose Bendrijos aktuose reikia gerbti pagrindines teises, nes ši pagarba yra jų teisėtumo, kurį pagal Sutarties nustatytą išsamią teisių gynimo priemonių sistemą turi kontroliuoti Teisingumo Teismas, sąlyga. 286. Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad šios bylos aplinkybėmis teisėtumo kontrolė, kurią turi užtikrinti Bendrijos teismas, taikoma Bendrijos aktui, kuriuo siekiama įgyvendinti susijusią tarptautinę sutartį, o ne pačiai Bendrijai. 2008 m. rugsėjo 3 d. sprendimas Yassin Abdullah Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Europos Sąjungos Tarybą ir Europos Bendrijų Komisija (sujungtos bylos C‑402/05 P ir C‑415/05 P, Rink., 2008, p. I-06351) Apeliacinis skundas – Specialios ribojančios priemonės, taikomos tam tikriems asmenims ir susivienijimams siekiant kovoti su terorizmu – Ieškinys dėl panaikinimo – Priimtinumas <...> 66. Kalbant apie argumentų, susijusių su EŽTK, priimtinumą, iš kartu skaitomų Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 113 straipsnio 2 dalies nuostatų matyti, kad vykstant apeliaciniam procesui apeliantas gali nurodyti bet kokį svarbų argumentą su vienintele sąlyga, kad apeliacinis skundas nepakeičia Pirmosios instancijos teisme nagrinėjamos bylos dalyko. Priešingai nei teigia Taryba, neegzistuoja jokia pareiga, kad kiekvienas apeliaciniame procese nurodytas argumentas iš pradžių būtų aptartas pirmojoje instancijoje. Apribojimas šiuo atžvilgiu negali būti priimtinas, nes dėl jo apeliacinis procesas prarastų didžiąją dalį savo prasmės.

2007 m. birželio 26 d. sprendimas Ordre des barreaux francophones et germanophone ir kt., C‑305/05, Rink., 2007, p. I‑5305, 29 p. 140 1996 m. kovo 28 d. Nuomonė 2/94, Rink., 1996, p. I−1759, 34 p. 141 2003 m. birželio 12 d. sprendimas Schmidberger, C‑112/00, Rink., 2003, p. I‑5659, 73 p. 139


67. Kadangi akivaizdu, jog šis apeliacinio skundo pagrindas nepakeičia Pirmosios instancijos teisme nagrinėtos bylos dalyko, Tarybos argumentas dėl šio pagrindo nepriimtinumo, kiek jis grindžiamas EŽTK, yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. 2007 m. sausio 18 d. sprendimas Osman Ocalan, veikiantis Kurdistano darbininkų partijos (Kurdistan Workers' Party) (PKK) vardu ir Serif Vanly, veikiantis Kurdistano nacionalinio kongreso (Kurdistan National Congress) (KNK) vardu prieš Europos Sąjungos Tarybą (byla C-229/05 P, Rink., 2007 I-00439) Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Direktyva 2008/115/EB – Bendros neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo taisyklės ir procedūros – Nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią neteisėto buvimo šalyje atveju nustatyta laisvės atėmimo bausmė ir bauda <...> 48. Konkrečiai kalbant, Direktyva 2008/115142 nedraudžia, laikantis nacionalinių baudžiamojo proceso taisyklių ir pagrindinių teisių, taikyti baudžiamųjų sankcijų trečiųjų šalių piliečiams, kuriems buvo taikoma šioje direktyvoje nustatyta grąžinimo procedūra ir kurie neteisėtai yra valstybės narės teritorijoje be pateisinamos priežasties nebūti grąžintiems. 49. Šiuo klausimu pažymėtina, kad taikant minėtas baudžiamojo proceso taisykles, skiriant ankstesniame punkte minėtas sankcijas, reikia laikytis pagrindinių teisių, o pirmiausia tų, kurios garantuojamos 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašyta Europos Tarybos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimas Alexandre Achughbabian prieš Préfet du Val-de-Marne (byla C329/11, dar nepaskelbta rinkinyje) Ieškinys dėl panaikinimo – Konkurencija – Sprendimas, reikalaujantis pateikti informacijos – Bauda – Teisė atsisakyti pateikti atsakymą, kuriuo pripažįstamas pažeidimas – Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija <...> 59. Visų pirma pabrėžtina, kad Pirmosios instancijos teismas neturi kompetencijos nagrinėti tyrimo konkurencijos teisės srityje teisėtumo EŽTK nuostatų atžvilgiu, nes jos nėra Bendrijos teisės dalis143. 60. Tačiau pagal nusistovėjusią teismo praktiką pagrindinės teisės yra sudedamoji bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Bendrijos teismas, dalis 144 . Todėl Teisingumo Teismas ir Pirmosios instancijos teismas vadovaujasi valstybių narių bendromis konstitucinėmis tradicijomis ir tarptautiniais dokumentais žmogaus teisių apsaugos srityje, kuriuos priimant valstybės narės bendradarbiavo ar prie kurių prisijungė. EŽTK šiuo atžvilgiu turi ypatingą reikšmę 145. Be to, pagal Europos Sąjungos sutarties F straipsnio 2 dalį (dabar ES sutarties 6 straipsnio 2 dalis) „Sąjunga gerbia pagrindines teises, kurias užtikrina (EŽTK) ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų kaip bendri Bendrijos teisės principai“. 2001 m. vasario 20 d. sprendimas Mannesmannröhren-Werke AG prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-112/98, Rink., 2001 II-00729) 2.3.2.

Turinys

2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL 2008, L 348, p. 98) 143 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Mayr – Melnhof prieš Komisiją, T‑347/94, Rink., 1998, p. II‑1751, 311 p. 144 1996 m. kovo 28 d. Teisingumo Teismo nuomonė 2/94, Rink., 1996, p. I‑1759, 33 p.; 1997 m. gegužės 29 d. sprendimas Kremzow, C 299/95, Rink., 1997, p. I 2629, 14 p. 145 1986 m. gegužės 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Johnston, C-222/84, Rink., 1986, p. 1651, 18 p. 142


2.3.3. Kitos tarptautinės sutartys, įtvirtinančios pagrindines teises ir laisves

Turinys

Skundas dėl Komisijos sprendimo - Nuosavybės teisė - Teisę į laisvo verslo veiklos vykdymą <...> 13. Kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, pagrindinės teisės yra sudėtinė bendrųjų teisės principų dalis, kurių laikymąsi jis užtikrina. Saugodamas šias teises Teismas turi semtis įkvėpimo iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų ir todėl negali pripažinti priemonių, kurios nesuderinamos su pagrindinėmis teisėmis, pripažintomis ir saugomomis tų valstybių konstitucijose. Be to, tarptautinės sutartys dėl žmogaus teisių apsaugos, pagal kurias valstybės narės bendradarbiauja arba kurias jos yra pasirašiusios, gali pateikti gaires, kurių reikėtų laikytis Bendrijos teisės rėmuose. 1974 m. gegužės 14 d. sprendimas J. Nold, Kohlen- und Baustoffgroßhandlung prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla 4-73, Rink., 1974, p. 491) Sąjungos teisė – Principai – Pagrindinės teisės – Sąjungos teisės įgyvendinimas – Nežmoniško arba žeminamo elgesio draudimas – Bendroji Europos prieglobsčio sistema – Nuginčijama prezumpcija, kad tokia valstybė narė gerbia pagrindines teises <...> 75. Bendroji Europos prieglobsčio sistema grindžiama visapusišku ir visiems galiojančiu Ženevos konvencijos taikymu ir garantija, kad nė vienas asmuo nebus išsiųstas atgal, kur dar kartą gali būti persekiojamas. Chartijos 18 straipsnyje ir SESV 78 straipsnyje numatyta, kad turi būti laikomasi Ženevos konvencijos ir 1967 m. protokolo146. <...> 78. Nagrinėjant bendrąją Europos prieglobsčio sistemą sudarančius tekstus matyti, kad ji buvo sukurta tokiomis aplinkybėmis, kurios leidžia daryti prielaidą, jog visos joje dalyvaujančios valstybės – ir valstybės narės, ir trečiosios šalys – gerbia pagrindines teises, įskaitant Ženevos konvencija, 1967 m. protokolu ir EŽTK grindžiamas teises, ir kad valstybės narės šiuo atžvilgiu gali pasitikėti viena kita. 79. Būtent dėl šio tarpusavio pasitikėjimo principo Sąjungos teisės aktų leidėjas priėmė Reglamentą Nr. 343/2003 ir šio sprendimo 24–26 punktuose nurodytas konvencijas, siekdamas racionalizuoti prieglobsčio prašymų nagrinėjimą ir išvengti sistemos apkrovos įpareigojant valstybių valdžios institucijas nagrinėti to paties prašytojo pateiktus daugkartinius prašymus, padidinti teisinį saugumą, kiek tai susiję su už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės nustatymu, ir taip išvengti forum shopping, visomis šiomis priemonėmis iš esmės siekdamas paspartinti prašymų nagrinėjimą atsižvelgiant tiek į prieglobsčio prašytojų, tiek į dalyvaujančių šalių interesus. 80. Tokiomis aplinkybėmis darytina prielaida, kad prieglobsčio prašytojams kiekvienoje valstybėje narėje taikoma tvarka atitinka Chartijos, Ženevos konvencijos ir EŽTK reikalavimus. 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimas N. S. (C-411/10) prieš Secretary of State for the Home Department et M. E. ir kt. (C-493/10) prieš Refugee Applications Commissioner ir Minister for Justice, Equality and Law Reform (sujungtos bylos C-411/10 ir C-493/10, dar nepaskelbtos rinkinyje) 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų – Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 – Bendrieji teisės principai ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija <...> 36. Be to, pažymėtina, kad pagal Reglamento Nr. 2201/2003 60 straipsnį santykiuose tarp valstybių narių šis reglamentas pakeičia 1980 m. Hagos konvenciją tiek, kiek ji susijusi su bylomis, kurioms jis taikomas. Nepažeidžiant reglamento viršenybės, pagal jo 62 straipsnio 2 dalį ir, kaip nurodyta 17 konstatuojamojoje dalyje, ši konvencija ir toliau galioja tarp valstybių narių, kurios yra 146

2010 m. kovo 2 d. sprendimas Salahadin Abdulla ir kt., C‑175/08, C‑176/08, C‑178/08 ir C‑179/08, Rink., 2010, p. I‑1493, 53 p.; 2010 m. birželio 17 d. sprendimas Bolbol, C‑31/09, Rink., 2010, p. I-05539, 38 p.


jos šalys, atsižvelgiant į minėtą 60 straipsnį. Todėl atvejams, kai vaikai pagrobiami ir išvežami iš vienos valstybės narės į kitą, dabar taikoma teisės aktų visuma, kurią sudaro 1980 m. Hagos konvencijos nuostatos, papildytos Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatomis, atsižvelgiant į tai, kad šio reglamento taikymo srityje jo nuostatos turi viršenybę. 2010 m. spalio 5 d. sprendimas J. McB. prieš L. E. (byla C-400/10 PPU, Rink., 2010, p. I-08965) Imigracijos politika - Trečiųjų šalių piliečių nepilnamečių vaikų teisė į šeimos susijungimą Direktyva 2003/86/EB - Pagrindinių teisių apsauga - Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą - Pareiga atsižvelgti į nepilnamečio vaiko interesus <...> 37. Teisingumo Teismas jau turėjo progą priminti, kad Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas yra vienas iš su žmogaus teisių apsauga susijusių tarptautinių dokumentų, į kuriuos jis atsižvelgia taikydamas bendruosius Bendrijos teisės principus147. Tas pats pasakytina ir apie minėtą Vaiko teisių konvenciją, kuri, kaip ir minėtas paktas, sieja visas valstybes nares. 2006 m. birželio 27 d. sprendimas Europos Parlamentas prieš Europos Sąjungos Tarybą (byla C540/03, Rink., 2006 I-05769) Laisvas prekių judėjimas – EB 28 straipsnis − Lygiaverčio poveikio priemonės –Direktyva 2000/31/EB – Nacionalinės teisės aktai, draudžiantys prekybą paštu vaizdo įrašais, kurių nepatikrino kompetentinga institucija ir kurie nebuvo klasifikuoti nepilnamečių apsaugos tikslais bei ant kurių nėra šios institucijos nuorodos dėl amžiaus, kada juos galima žiūrėti − Iš kitos valstybės narės importuoti šios valstybės kompetentingos institucijos patikrinti ir klasifikuoti vaizdo įrašai, ant kurių yra amžiaus ribos nuoroda − Pateisinimas − Vaiko apsauga − Proporcingumo principas <...> 39. Šiuo požiūriu reikia priminti, kad vaiko teisių apsaugą reglamentuoja įvairūs tarptautiniai instrumentai, kuriuos priimant valstybės narės bendradarbiavo ar prie kurių prisijungė, pavyzdžiui, 1966 m. gruodžio 19 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtas ir 1976 m. kovo 23 d. įsigaliojęs Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas bei 1989 m. lapkričio 20 d. minėtos Asamblėjos priimta ir 1990 m. rugsėjo 2 d. įsigaliojusi Vaiko teisių konvencija. Teisingumo Teismas jau turėjo progą priminti, kad šie tarptautiniai instrumentai yra vieni iš su žmogaus teisių apsauga susijusių tarptautinių dokumentų, į kuriuos jis atsižvelgia taikydamas bendruosius Bendrijos teisės principus148. 40. Šiame kontekste reikia pažymėti, kad pagal Vaiko teisių konvencijos 17 straipsnį valstybės dalyvės pripažįsta svarbų masinės informacijos priemonių vaidmenį ir rūpinasi, kad vaikas galėtų naudotis įvairių nacionalinių ir tarptautinių šaltinių informacija bei medžiaga, ypač tokia, kuri prisideda prie vaiko socialinės, dvasinės ir dorovinės gerovės ir skatina jo fizinį bei psichinį vystymąsi. To paties straipsnio e punkte patikslinama, kad minėtos valstybės dalyvės skatina formuoti principus, padedančius apginti vaiką nuo jo gerovei kenkiančios informacijos ir medžiagos. 2008 m. vasario 14 d. sprendimas Dynamic Medien Vertriebs GmbH prieš Avides Media AG (byla C-244/06, Rink., 2008 I-00505)

1989 m. spalio 18 d. sprendimas Orkem prieš Komisiją, 374/87, Rink., 1989, p. 3283, 31 p.; 1990 m. spalio 18 d. sprendimas Dzodzi, C‑297/88 ir C‑197/89, Rink., 1990, p. I‑3763, 68 p.; 1998 m. vasario 17 d. sprendimas Grant, C‑249/96, Rink., 1998, p. I‑621, 44 p. 148 2006 m. birželio 27 d. sprendimas Parlamentas prieš Tarybą, C‑540/03, Rink., 2006, p. I‑5769, 37 p. 147


Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas – Sąjungos pilietybė – SESV 18 ir 21 straipsniai – Direktyva 2004/38/EB – Nediskriminavimo principas <...> 85. Vis dėlto šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad nėra jokios neatitikties tarp pakto ir iš SESV 18 bei 21 straipsnių kylančių reikalavimų. 86. Iš tikrųjų iš pakto 13 straipsnio 2 dalies c punkto formuluotės matyti, jog juo iš esmės siekiama to paties tikslo kaip SESV 18 bei 21 straipsniais, t. y. užtikrinti nediskriminavimo principo taikymą priimant į aukštojo mokslo įstaigas. Ši išvada patvirtinama pakto 2 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią valstybės, šio pakto šalys, įsipareigoja užtikrinti, kad jame išdėstytos teisės bus įgyvendinamos be jokio diskriminavimo dėl, be kita ko, kilmės. 87. Atvirkščiai, pakto 13 straipsnio 2 dalies c punkte iš pakto šalies nei reikalaujama, nei, beje, jai leidžiama užtikrinti platų geros kokybės aukštojo mokslo prieinamumą tik savo piliečiams. 88. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, jog kompetentingos valdžios institucijos negali remtis pakto 13 straipsnio 2 dalies c punktu, jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pripažintų, kad 2006 m. birželio 16 d. dekretas yra nesuderinamas su SESV 18 ir 21 straipsniais. 2010 m. balanžio 13 d. sprendimas Nicolas Bressol ir kt. ir Céline Chaverot ir kt. prieš Gouvernement de la Communauté française (byla C-73/08, Rink., 2010, p. I-02735) Nediskriminavimas - Europos socialinė chartija <...> 17. Atsižvelgiant į pirmąjį klausimą, nei Sutarties nuostatos, ypač 128 straipsnis, nei tikslai, kurių stengiamasi šia nuostata pasiekti, visų pirma tie, kurie susiję su laisvu asmenų judėjimu, nenurodo, kad profesinio mokymo koncepcija turi būti apribota taip, kad į ją nepakliūtų universitetinis išsilavinimas. Visose valstybėse narėse pripažįstama, kad kai kuriomis universitetinėmis studijomis iš tiesų siekiama suteikti studentams akademiniu lygiu tam tikrų žinių, paruošimo ir įgūdžių, kaip rengiant konkrečiai profesijai. Turėtų būti pridurta, kad pagal Europos socialinės chartijos, kurią dauguma valstybės narių yra pasirašiusios, 10 straipsnį universitetinis išsilavinimas laikomas tipo profesinio mokymo rūšimi. 1988 m. vasario 2 d. sprendimas Vincent Blaizot prieš Université de Liège ir kt. (byla 24/86, Rink., 1988, p. 379) Bendrijos teisė— Bendrieji teisės principai — Pagrindinės teisės — Diskriminacija lyties pagrindu <...> 27. Negali būti jokių abejonių, kad diskriminacijos dėl lyties panaikinimas sudaro dalį šių pagrindinių teisių. 28. Be to, tos pačios sąvokos pripažįstamos 1961 m. lapkričio 18 d. Europos socialinėje chartijoje ir 1958 m. birželio 25 d. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijoje Nr. 111, „Dėl diskriminacijos darbo ir profesinės veiklos srityje“. 1978 m. birželio 15 d. sprendimas Gabrielle Defrenne prieš Société anonyme belge de navigation aérienne Sabena (byla 149/77, Rink., 1978, p. 1365) Bendra užsienio ir saugumo politika (BUSP) - Ribojančios priemonės, taikomos asmenims ir organizacijoms, susijusiems su Osama bin Ladenu, Al-Qaida tinklu ir Talibanu - Jungtinės Tautos - Saugumo Taryba - Pagal Jungtinių Tautų Chartijos VII skyrių priimtos rezoliucijos Įgyvendinimas Bendrijoje - Bendroji pozicija 2002/402/BUSP - Reglamentas (EB) Nr. 881/2002 - Priemonės, taikomos asmenims ir organizacijomis, įtrauktiems į Jungtinių Tautų organo


sudarytą sąrašą - Lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymas - Saugumo Tarybos komitetas, sukurtas pagal Saugumo Tarybos rezoliucijos 1267 (1999) 6 dalį (Sankcijų komitetas) - Šių asmenų ir organizacijų įrašymas į Reglamento (EB) Nr. 881/2002 I priedą - Ieškinys dėl panaikinimo - Bendrijos kompetencija - Teisinis pagrindas pagal kartu EB 60, 301 ir 308 straipsnius - Pagrindinės teisės - Teisė į nuosavybės apsaugą, teisė būti išklausytam ir teisė į veiksmingą teisminę kontrolę <...> 173. Negalima pritarti ir Komisijos argumentui dėl Jungtinių Tautų Chartijos 41 straipsnio ir EB 301 [dabar SESV 215 straipsnis] straipsnio terminų sutapimo, iš kurio, jos nuomone, išplaukia, kad pastarasis yra platforma Bendrijai įgyvendinant bet kurią Saugumo Tarybos priimtą priemonę, reikalaujančią Bendrijos veiksmo. 174. Iš tikro EB 301 straipsnyje konkrečiai numatomas ekonominių santykių nutraukimas „su viena ar keliomis trečiosiomis šalimis“, nors tokio pasakymo nėra Jungtinių Tautų Chartijos 41 straipsnyje. 175. Be to, kitais atžvilgiais Jungtinių Tautų Chartijos 41 straipsnio taikymo sritis taip pat nesutampa su EB 301 straipsnio, nes pirmojoje nuostatoje leidžiama priimti kelias priemones, nenumatytas antrojoje, įskaitant iš esmės kitokias nuostatas nei tos, kuriomis siekiama nutraukti ar apriboti ekonominius santykius su trečiąja šalimi, kaip antai diplomatinių santykių nutraukimą. <...> 280. Reikia nagrinėti kaltinimus, kuriais apeliantai Pirmosios instancijos teismui priekaištauja dėl to, kad jis iš esmės nusprendė, jog iš santykius tarp Jungtinių Tautų tarptautinės teisinės sistemos ir Bendrijos teisinės sistemos reglamentuojančių principų išplaukia, kad ginčijamo reglamento, kai juo siekiama įgyvendinti pagal Jungtinių Tautų Chartijos VII skyrių priimtą Saugumo Tarybos rezoliuciją, kuri šiuo klausimu nesuteikia jokios pasirinkimo laisvės, vidinis teisėtumas teismo gali būti tikrinamas tik jo suderinamumo su jus cogens normomis atžvilgiu, taigi šia dalimi jam taikomas imunitetas nuo jurisdikcijos. 281. Šiuo klausimu reikia priminti, kad Europos Bendrija yra teisės bendrija ta prasme, jog nei jos valstybės narės, nei jos institucijos neišvengia jų teisės aktų atitikties pamatinei konstitucinei chartijai, tai yra EB sutarčiai, kontrolės bei todėl, kad pastaroji nustatė visą ieškinių ir procedūrų sistemą tam, kad Teisingumo Teismui būtų priskirta institucijų teisės aktų teisėtumo kontrolė149. <...> 287. Kalbant konkrečiau apie Bendrijos aktą, kuriuo, kaip ginčijamu reglamentu, siekiama įgyvendinti pagal Jungtinių Tautų Chartijos VII skyrių priimtą Saugumo Tarybos rezoliuciją, Bendrijos teismas, įgyvendindamas išimtinę kompetenciją, kurią numato EB 220 straipsnis [dabar ESS 19 straipsnis], neturi kontroliuoti šio tarptautinio organo priimtos tokios rezoliucijos teisėtumo, net jei ši kontrolė apsiribotų šios rezoliucijos atitikties jus cogens tikrinimui. 288. Be to, galimas Bendrijos teismo sprendimas, kuriuo būtų nuspręsta, kad Bendrijos aktas, kuriuo siekiama įgyvendinti tokią rezoliuciją, prieštarauja iš Bendrijos teisinės sistemos išplaukiančiai viršesnei normai, nereiškia, kad abejojama šios rezoliucijos viršenybe tarptautinės teisės prasme. 289. Teisingumo Teismas jau yra panaikinęs Tarybos sprendimą, kuriuo patvirtinta tarptautinė sutartis, išnagrinėjęs jo vidinį teisėtumą atitinkamos sutarties atžvilgiu ir konstatavęs Bendrijos teisės bendrojo principo, konkrečiu atveju – bendrojo nediskriminavimo principo, pažeidimą150. <...> 293. Jungtinių Tautų kontekste prisiimtų įsipareigojimų laikymasis yra toks pat svarbus tarptautinės taikos ir saugumo palaikymo srityje, Bendrijai EB 60 [dabar SESV 57 straipsnis] ir 301 [dabar SESV 215 straipsnis] straipsnių pagrindu priimant teisės aktus, kuriais įgyvendinamos pagal Jungtinių Tautų Chartijos VII skyrių priimtos Saugumo Tarybos rezoliucijos. 294. Naudodamasi šia kompetencija Bendrija turi ypatingą dėmesį skirti aplinkybei, kad pagal Jungtinių Tautų Chartijos 24 straipsnį Saugumo Tarybos rezoliucijų pagal Chartijos VII skyrių priėmimas reiškia pagrindinės šio tarptautinio organo pareigos palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą

149 150

1986 m. balandžio 23 d. sprendimas Les Verts prieš Parlamentą, 294/83, Rink., 1986, p. 1339, 23 p. 1998 m. kovo 10 d. sprendimas Vokietija prieš Tarybą, C‑122/95, Rink., 1998, p. I‑973


vykdymą, kuris pagal šį VII skyrių apima teisę nustatyti, kas laikytina grėsme tarptautinei taikai ir saugumui, ir imtis būtinų priemonių jiems palaikyti ar atkurti. 295. Reikia pripažinti, kad EB 60 ir 301 straipsniuose numatyta kompetencija galima naudotis tik priėmus bendrąją poziciją arba ėmusis bendrųjų veiksmų pagal ES sutarties nuostatas dėl BUSP, kurios numato Bendrijos veiksmus. 296. Priėmus tokį aktą, Bendrija pagal EB sutartį privalo imtis iš jo išplaukiančių priemonių, o ši pareiga, kai siekiama įgyvendinti pagal Jungtinių Tautų Chartijos VII skyrių priimtą Saugumo Tarybos rezoliuciją, reiškia, kad rengdama šias priemones Bendrija turi tinkamai atsižvelgti į atitinkamos rezoliucijos tekstą ir tikslą ir atitinkamas su tokiu įgyvendinimu susijusias iš Jungtinių Tautų Chartijos kylančias pareigas. 297. Be to, Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad aiškinant ginčijamą reglamentą taip pat reikia atsižvelgti į Saugumo Tarybos rezoliucijos 1390 (2002), kurią šiuo reglamentu, kaip nurodyta jo ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje, siekiama įgyvendinti, tekstą ir tikslą151. 298. Tačiau reikia pažymėti, kad Jungtinių Tautų Chartija neįpareigoja pagal jos VII skyrių priimtas Saugumo Tarybos rezoliucijas įgyvendinti apibrėžtu būdu, nes tai padaryti reikia pagal kiekvienos JTO narės vidinėje teisinėje sistemoje šioje srityje taikomą tvarką. Iš principo Jungtinių Tautų Chartija JTO nariams leidžia laisvai pasirinkti įvairius galimus tokių rezoliucijų perkėlimo į jų vidinę teisinę sistemą būdus. 299. Iš visų šių nuostatų išplaukia, kad Jungtinių Tautų tarptautinę teisinę sistemą reglamentuojantys principai nereikalauja, jog ginčijamo reglamento vidinio teisėtumo teisminė kontrolė pagrindinių teisių atžvilgiu būtų neįmanoma dėl to, kad šiuo aktu siekiama įgyvendinti pagal Jungtinių Tautų Chartijos VII skyrių priimtą Saugumo Tarybos rezoliuciją. 300. Be to, toks tokio Bendrijos akto, koks yra ginčijamas reglamentas, imunitetas nuo jurisdikcijos, kaip iš Jungtinių Tautų Chartijos išplaukiančių įsipareigojimų, būtent susijusių su pagal jos VII skyrių priimtų Saugumo Tarybos rezoliucijų įgyvendinimu, viršenybės tarptautinės teisės prasme principo pasekmė, neturi jokio pagrindo pagal EB sutartį. <...> 305. Ginčijamo reglamento imunitetas nuo jurisdikcijos, kiek tai susiję su atitikties pagrindinėms teisėms kontrole, kylantis iš tariamos absoliučios Saugumo Tarybos rezoliucijų, kurias šiuo aktu siekiama įgyvendinti, viršenybės, taip pat negali būti grindžiamas iš Jungtinių Tautų Chartijos išplaukiančių įsipareigojimų vieta Bendrijos teisinės sistemos normų hierarchijoje, jei šie įsipareigojimai būtų šioje hierarchijoje klasifikuoti. 306. Pagal EB 300 [dabar SESV 218 straipsnis] straipsnio 7 dalį šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis sudaryti susitarimai yra privalomi Bendrijos institucijoms ir valstybėms narėms. 307. Taigi pagal šią nuostatą, jei ji būtų taikoma Jungtinių Tautų Chartijai, pastaroji turėtų viršenybę Bendrijos antrinės teisės aktų atžvilgiu152. 308. Tačiau ši viršenybė Bendrijos teisės kontekste netaikoma pirminei teisei ir būtent bendriesiems principams, kurių dalis yra pagrindinės teisės. <...> 326. Iš to, kas nurodyta, išplaukia, kad pagal EB sutartimi jiems suteiktą kompetenciją Bendrijos teismai privalo užtikrinti iš principo visišką visų Bendrijos teisės aktų teisėtumo kontrolę pagrindinių teisių, kurios yra sudėtinė bendrųjų Bendrijos teisės principų dalis, atžvilgiu, įskaitant tokius Bendrijos aktus, kuriais, kaip ginčijamu reglamentu, siekiama įgyvendinti pagal Jungtinių Tautų Chartijos VII skyrių priimtas Saugumo Tarybos rezoliucijas. 327. Todėl Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, skundžiamo sprendimo Kadi 212–231 punktuose ir skundžiamo sprendimo Yusuf ir Al Barakaat 263–282 punktuose nuspręsdamas, kad iš santykius tarp Jungtinių Tautų tarptautinės teisinės sistemos ir Bendrijos teisinės sistemos reglamentuojančių principų išplaukia, jog ginčijamo reglamento, kai juo siekiama įgyvendinti pagal Jungtinių Tautų Chartijos VII skyrių priimtą Saugumo Tarybos rezoliuciją, kuri šiuo klausimu 151 152

2007 m. spalio 11 d. sprendimas Möllendorf ir Möllendorf-Niehuus, C-117/06, Rink., 2007, p. I-8361, 54 p. 2008 m. birželio 3 d. sprendimas Intertanko ir kt., C­308/06, Rink., 2008, p. I‑0000, 42 p.


nesuteikia jokios pasirinkimo laisvės, vidinis teisėtumas teismo gali būti tikrinamas tik jo suderinamumo su jus cogens normomis atžvilgiu. 2008 m. rugsėjo 3 d. sprendimas Yassin Abdullah Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Europos Sąjungos Tarybą ir Europos Bendrijų Komisiją (sujungtos bylos C-402/05 P ir C-415/05 P, Rink., 2008 I-06351) Vienodo užmokesčio už vienodą darbą moterims ir vyrams principas <...> 19. Negalima nepripažinti, jog iš tiesų visapusiškai įgyvendinant 119 straipsnio tikslą, panaikinant bet kokią tiesioginę ar netiesioginę diskriminaciją tarp vyrų ir moterų ne tik atskirose įmonėse, bet ir ištisose pramonės šakose ir net visame ūkyje, tam tikrais atvejais gali prireikti apibrėžti kriterijus, kuriems įgyvendinti reikia priimti atitinkamas Bendrijos ir nacionalines priemones. 20. Šis požiūris yra dar svarbesnis dėl to, kad su šiuo klausimu susijusiais Bendrijos teisės aktais (kuriais bus remiamasi atsakant į antrąjį klausimą) įgyvendinamas 119 straipsnis išplečiant griežtą „vienodo darbo“ kriterijų, ypač remiantis 1951 m. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 100 „Dėl vienodo atlyginimo vyrams ir moterims už lygiavertį darbą“. 21. Tarp tiesioginės diskriminacijos, kurią galima nustatyti remiantis vien 119 straipsnyje pateiktais kriterijais, formų pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tokią diskriminaciją, kuri kyla iš teisės aktų nuostatų arba kolektyvinių darbo sutarčių – tokia diskriminacija nustatoma atliekant išimtinai teisinius tyrimus. 22. Tai taikytina ir tais atvejais, kai vyrams ir moterims už vienodą darbą, atliktą toje pačioje privačioje ar valstybinėje įstaigoje arba tarnyboje, mokamas nevienodas užmokestis. 1976 m. balanžio 8 d. sprendimas Gabrielle Defrenne prieš Société anonyme belge de navigation aérienne Sabena (byla 43-75, Rink., 1976, p. 455) Direktyva 2004/83/EB - Pabėgėlių statuso ar papildomos apsaugos statuso suteikimo būtiniausi standartai - 12 straipsnis - Pabėgėlio statuso nesuteikimas - 12 straipsnio 2 dalies b ir c punktai - "Sunkaus nepolitinio nusikaltimo" sąvoka - "Jungtinių Tautų Organizacijos siekiams ir principams prieštaraujančių veiksmų" sąvoka - Priklausymas su teroro aktais susijusiai organizacijai - Vėlesnis šios organizacijos įtraukimas į asmenų, grupių ir subjektų, kuriems taikoma Bendroji pozicija 2001/931/BUSP, sąrašą - Asmeninė atsakomybė už dalį minėtos organizacijos įvykdytų aktų - Sąlygos - Teisė į prieglobstį pagal nacionalinę konstitucinę teisę Suderinamumas su Direktyva 2004/83/EB <...> 76. Direktyva buvo priimta remiantis, be kita ko, EB 63 [dabar SESV 59 straipsnis] straipsnio pirmos pastraipos 1 punkto c papunkčiu, kuriuo Europos Sąjungos Tarybai buvo pavesta pagal Ženevos konvenciją ir kitas atitinkamas sutartis nustatyti prieglobsčio klausimams skirtas priemones būtiniausių reikalavimų, pagal kuriuos trečiųjų šalių piliečiai laikomi pabėgėliais, srityje. 77. Iš trečios, šešioliktos ir septynioliktos konstatuojamųjų dalių išplaukia, kad Ženevos konvencija sudaro tarptautinio teisinio pabėgėlių apsaugos režimo pagrindus ir kad direktyvos nuostatos dėl pabėgėlio statuso suteikimo sąlygų ir dėl jo turinio buvo priimtos siekiant padėti valstybių narių kompetentingoms institucijoms taikyti šią konvenciją remiantis bendromis sąvokomis ir kriterijais153. 78. Todėl direktyvos nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į bendrą jos sistemą ir tikslą, laikantis Ženevos konvencijos ir kitų svarbių sutarčių, nurodytų EB 63 straipsnio pirmos pastraipos 1 punkte, tapusiame SESV 78 straipsnio 1 dalimi. Kaip matyti iš direktyvos dešimtos konstatuojamosios dalies, aiškinant taip pat turi būti atsižvelgiama į pagrindines teises ir principus, 153

2010 m. kovo 2 d. sprendimas Salahadin Abdulla ir kt., C-175/08, C-176/08, C-178/08 ir C-179/08, Rink., 2010, p. I-0000, 52 p.; 2010 m. birželio 17 d. sprendimas Bolbol, C 31/09, Rink., 2010, p. I 0000, 37 p.


visų pirma patvirtintus Pagrindinių teisių chartijoje154 (minėtų sprendimų Salahadin Abdulla ir kt. 53 ir 54 punktai bei Bolbol 38 punktas). 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimas Bundesrepublik Deutschland prieš B, (Sujungtos bylos C-57/09 ir C-101/09, Rink., 2010, p. I-10979). 2.3.3. 2.3.4. ESTT praktika dėl konkrečių ES pagrindinių teisių chartijoje, EŽTK ir kitose tarptautinėse sutartyse įtvirtintų teisių 2.3.4.1. Orumas

Turinys

Viešoji tvarka - Nacionalinėje konstitucijoje įtvirtintų pagrindinių vertybių apsauga. „Žaidimas žudyti“ <…> 34. Kaip generalinė advokatė nurodė <…>, Bendrijos teisės sistema neabejotinai siekia užtikrinti žmogaus orumo apsaugą, kaip bendrą teisės principą. <…> 35. Kadangi pagrindinių teisių laikymasis yra privalomas ir Bendrijai, ir jos valstybėms narėms, šių teisių apsauga yra teisėtas interesas, galintis iš esmės pateisinti Bendrijos teisės nustatytų pareigų, net ir susijusių su Sutartimi užtikrinama pagrindine laisve, t. y. laisve teikti paslaugas, apribojimą <…>. 36. Tačiau teigtina, kad laisvę teikti paslaugas ribojančios priemonės gali būti pateisinamos su viešąja tvarka susijusiais pagrindais, tik jeigu jos yra būtinos interesų, kuriuos jos siekia užtikrinti, apsaugai ir tik tiek, kiek šių tikslų negalima pasiekti mažiau apribojančiomis priemonėmis <…>. <…> 41. <…> remiantis tuo, kad ekonominė veikla, susijusi su žaidimų, kuriuose yra imituojamas nužudymas, eksploatacija komerciniais tikslais, kelia grėsmę žmogaus orumui, viešosios tvarkos apsaugos pagrindu priimta šią veiklą draudžianti nacionalinė priemonė neprieštarauja Bendrijos teisei. 2004 m. spalio 14 d. sprendimas byloje Omega Spielhallen- und Automatenaufstellungs-GmbH prieš Oberbürgermeisterin der Bundesstadt Bonn (byla C-36/02, Rink., 2004, p. I-09609) Žmogaus kūno ir žmogaus kūno elementų patentabilumas - Direktyva 98/44/EB <...> 71. Žmogaus orumo gerbimą iš esmės garantuoja direktyvos 155 [Direktyvos 98/44/EB] 5 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodoma, kad žmogaus kūnas jokiuose jo formavimosi ir raidos etapuose negali būti patentabiliu išradimu. 72. Žmogaus kūno elementai patys savaime taip pat nėra patentabilūs, o jų atradimas negali būti apsaugos objektas. Tik dėl išradimų, jungiančių natūralų elementą su technologiniu procesu, leidžiančiu jį atskirti ar pagaminti pramoniniam panaudojimui, gali būti pateikta patentinė paraiška. 73. Taigi, kaip nurodyta direktyvos dvidešimtoje ir dvidešimt pirmoje konstatuojamosiose dalyse, žmogaus kūno elementas gali būti patentabilaus produkto dalis, tačiau jo negalima pasisavinti jo natūralioje aplinkoje. 74. Šis skirtumas taikytinas su žmogaus geno seka ar jos dalimi susijusiems darbams. Šių darbų rezultatui gali būti išduotas patentas, tik jeigu prie paraiškos pridedamas išradimą lėmusio originalaus sekos nustatymo metodo aprašymas ir darbų rezultato pramoninio pritaikomumo paaiškinimas, kaip reikalaujama direktyvos 5 straipsnio 3 dalyje. Nesant tokios paraiškos tektų kalbėti ne apie DNR sekos išradimą, bet apie atradimą, kuris savaime nėra patentabilus. 154

2010 m. kovo 2 d. sprendimas Salahadin Abdulla ir kt., C-175/08, C-176/08, C-178/08 ir C-179/08, Rink., 2010, p. I-0000, 53-54 p.; 2010 m. birželio 17 d. sprendimas Bolbol, C 31/09, Rink., 2010, p. I 0000, 38 p.

1998 m. liepos 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/44/EB dėl teisinės biotechnologinių išradimų apsaugos (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 20 tomas, p. 395 – 403) 155


75. Taigi direktyvoje numatyta apsauga taikoma tik išradybinio, mokslinio ar techninio darbo rezultatui ir apima žmogaus kūne natūraliu pavidalu esančią biologinę informaciją, tik kai tai būtina konkrečiam pramoniniam pritaikomumui pasiekti ar įgyvendinti. 76. Papildomą apsaugą suteikia direktyvos 6 straipsnis, kuriame prieštaraujančiais viešajai tvarkai ar moralei ir dėl to nepatentabiliais laikomi žmonių klonavimo būdai, žmogaus lytinių ląstelių genetinės linijos tapatumo modifikavimo būdai ir žmonių embrionų panaudojimas pramoniniams ar komerciniams tikslams. Direktyvos trisdešimt aštuntoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad šis sąrašas nėra išsamus ir kad negalima leisti patentuoti būdų, kurių panaudojimas gali įžeisti žmogaus orumą. 77. Iš šių nuostatų yra aišku, jog žmogaus kilmės gyvos medžiagos atžvilgiu direktyva pakankamai griežtai reglamentuoja patentų teisę, kad žmogaus kūnas išliktų iš esmės neliečiamas ir nenusavinamas ir taip būtų apsaugotas žmogaus orumas. 2001 m. spalio 9 d. sprendimas byloje Nyderlandų Karalystė prieš Europos Parlamentą ir Europos Sąjungos Tarybą (byla C-377/98, Rink., 2001, p. I-07079) Patentabilumas - „Žmogaus embriono“ sąvoka - Direktyva 98/44/EB <...> 28. Nesant vienodo „žmogaus embriono“ sąvokos apibrėžimo kyla rizika, kad kai kuriuos biotechnologinius išradimus padarę asmenys norės prašyti juos patentuoti valstybėse narėse, kur „žmogaus embriono“ sąvoka suprantama siauriausia prasme, taigi jose egzistuos didžiausios galimybės patentuoti, atsižvelgiant į tai, kad šiuos išradimus draudžiama patentuoti kitose valstybėse narėse. Tokia situacija keltų grėsmę deramam vidaus rinkos funkcionavimui, kurio siekiama direktyva [Direktyva 98/44/EB]. 29. Šią išvadą patvirtina ir direktyvos 6 straipsnio 2 dalyje išvardytų draudžiamų patentuoti procesų ir panaudojimo būdų apimtis. Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad, priešingai nei šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią valstybių narių valdžios institucijoms ir teismams paliekama didelė diskrecija įgyvendinti draudimą patentuoti išradimus, kurių komercinis panaudojimas prieštarautų viešajai tvarkai ir moralei, pagal minėto straipsnio 2 dalį valstybėms narėms nepaliekama jokia diskrecija dėl joje išvardytų procesų ir panaudojimo būdų nepatentabilumo, nes šia nuostata siekiama aiškiai apibrėžti to paties straipsnio 1 dalyje numatytą draudimą. Iš to matyti, kad aiškiai draudžiant patentuoti nurodytus procesus ir panaudojimo būdus direktyvos 6 straipsnio 2 dalimi šiuo atžvilgiu siekiama nustatyti konkrečias teises156. <...> 32. <...> iš direktyvos konstatuojamųjų dalių matyti, kad ja siekiama skatinti investicijas biotechnologijos srityje, tačiau žmogaus biologinės medžiagos turi būti naudojamos atsižvelgiant į žmogaus teises, ypač – į žmogaus orumą. Direktyvos 16 konstatuojamojoje dalyje būtent pabrėžiama, kad „patentų teisė turi būti taikoma vadovaujantis pagrindiniais asmens garbės ir orumo principais“. <...> 34. Iš direktyvos konteksto ir tikslo matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo atmesti bet kokią galimybę patentuoti tuo atveju, jeigu dėl to galėtų būti trukdoma atsižvelgti į žmogaus orumą. Iš to matyti, kad pagal direktyvos 6 straipsnio 2 dalies c punktą „žmogaus embriono“ sąvoka aiškintina plačiai. 2011 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Oliver Brüstle prieš Greenpeace eV, (byla C-34/10, Rink., p.) 2.3.4.2. Žmogaus teisė į gyvybę

Turinys

ESTT praktikos šia tema nėra.

156 156

2005 m. birželio 16 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją, C-456/03, Rink., 2005, p. I-5335


2.3.4.3. Teisė į asmens neliečiamybę ESTT praktikos šia tema nėra. 2.3.4.4. Kankinimo ir nežmoniško ar žeminančio elgesio arba baudimo uždraudimas Turinys EŽTK 3 straipsnis - Kankinimo uždraudimas – Prieglobstis - Direktyva 2004/83/EB <...> 28. <...> EŽTK 3 straipsniu garantuojama pagrindinė teisė 157 yra bendrasis Bendrijos teisės principas, kurio laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, <...> aiškinant šios teisės apimtį Bendrijos teisės sistemoje atsižvelgiama į Europos žmogaus teisių teismo praktiką <...>. Direktyvos 158 [Direktyvos 2004/83/EB] 15 straipsnio c punktas 159 yra nuostata, kuri savo turiniu skiriasi nuo EŽTK 3 straipsnio, ir todėl ji turi būti aiškinama atskirai, nors ir laikantis pagrindinių teisių, kurios garantuojamos EŽTK. <...> 43. <...> direktyvos 15 straipsnio c punktas, skaitomas kartu su šios direktyvos 2 straipsnio e punktu160, turi būti aiškinamas taip: - sprendžiant, ar papildomos apsaugos prašytojo asmeniui ar jo gyvybei iš tikrųjų kyla pavojus patirti rimtą ir asmeninę grėsmę, neturi būti reikalaujama, kad jis pateiktų įrodymus, jog pavojus jam kyla dėl konkrečiai su jo situacija susijusių priežasčių, - tokia grėsmė išimtinai gali būti pripažinta įrodyta, kai, papildomos apsaugos prašymą nagrinėjančios kompetentingos nacionalinės institucijos arba valstybės narės teismų, į kuriuos kreiptasi dėl sprendimo atmesti tokį prašymą, vertinimu, vykstantį ginkluotą konfliktą apibūdinantis aklo smurto laipsnis pasiekia tokį didelį mastą, kad galima pagrįstai manyti, jog, jei civilis būtų grąžintas į atitinkamą šalį arba tam tikrais atvejais į atitinkamą regioną, vien dėl buvimo toje teritorijoje jam iškiltų realus pavojus patirti minėtą grėsmę. 44. <...> ankstesniuose punktuose pateiktas direktyvos 15 straipsnio c punkto, skaitomo kartu su jos 2 straipsnio e punktu, aiškinimas visiškai suderinamas su EŽTK ir su EŽTK 3 straipsniu susijusia Europos žmogaus teisių teismo praktika161. 2009 m. vasario 17 d. sprendimas byloje Meki Elgafaji ir Noor Elgafaji prieš Staatssecretaris van Justitie (byla C-465/07, Rink., 2009, p. I-00921) Chartijos 4 straipsnis – Prieglobstis - Reglamentas (EB) Nr. 343/2003 <...> 106. Chartijos 4 straipsnį 162 reikia aiškinti taip, kad valstybės narės, įskaitant nacionalinius teismus, privalo neperduoti prieglobsčio prašytojo „atsakingai valstybei narei“, kaip tai suprantama „Kankinimo uždraudimas. Niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį, arba tokiu būdu būti baudžiamas“. 158 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (OL 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 7 tomas, p. 96 – 107) 159 „<...> rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui dėl neapgalvoto smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu“. 160 „<...>"papildomą apsaugą galintis gauti asmuo" – tai trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis arba ji būtų grąžintas(-a) į savo kilmės šalį, arba asmens be pilietybės atveju – į jo arba jos gyventą šalį, jam arba jai iškiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtus smurtinius veiksmus, kuriam arba kuriai netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris arba kuri negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja pasinaudoti tos šalies apsaugai“. 161 2008 m. liepos 17 d. EŽTT sprendimas NA prieš Jungtinę Karalystę, dar nepaskelbtas Recueil des arrêts et décisions, 115–117 p. 162 „Kankinimo ir nežmoniško ar žeminančio elgesio arba baudimo uždraudimas. Niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas“. 157


pagal Reglamentą 163 Nr. 343/2003, kai negali nežinoti, kad sisteminiai prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų tokioje valstybėje narėje trūkumai yra rimta ir pagrįsta priežastis manyti, jog prašytojui kils reali nežmoniško ar žeminamo elgesio grėsmė, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimas bylose N. S. (C-411/10) prieš Secretary of State for the Home Department et M. E. ir kt. (C-493/10) prieš Refugee Applications Commissioner ir Minister for Justice, Equality and Law Reform (sujungtos bylos C-411/10 ir C-493/10, Rink., p.) 2.3.4.5. Vergijos ir priverčiamojo darbo uždraudimas ESTT praktikos šia tema nėra. 2.3.4.6. Teisė į laisvę ir saugumą ESTT praktikos šia tema nėra. 2.3.4.7. Teisė į privatų ir šeimos gyvenimą

Turinys

Bendrijos teisėje įtvirtintos pagrindinės teisės – Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą – galimi šios teisės įgyvendinimo apribojimai <...> 17. <...> Ieškovas rėmėsi 1950 m. lapkričio 4 d. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 8 straipsniu, kuris nurodo, kad: „kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas“. Ieškovo nuomone šios garantijos turi būti mutatis mutandis taikomos ir juridiniams asmenims. 18. Kaip Teismas teigė Sprendimo J. Nold, Kohlen- und Baustoffgroßhandlung prieš Komisiją 507 punkte164, pagrindinės teisės yra sudėtinė bendrųjų teisės principų dalis, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į valstybių narių bendras konstitucines tradicijas ir į tarptautines sutartis, kurių pagindu bendradarbiauja valstybės narės ar yra jas pasirašiusios. 19. Šiuo požiūriu svarbu paminėti, kad EŽTK 8 straipsnio 2 dalis, kiek ji taikoma juridinių asmenų atžvilgiu, įtvirtindama principą, užtikrinantį apsaugą nuo savavališko arba neproporcingo viešosios valdžios kišimosi į teises, nurodytas 8 straipsnio 1 dalyje, patvirtina tokio įsikišimo leistinas ribas, kai tai yra „įstatymo nustatytais atvejais ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesais, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti“. 1980 m. birželio 26 d. sprendimas National Panasonic prieš Komisiją (byla C-136/79, Rink., 1980, p. II-2033) <...> 48. Tarp pagrindinių taip saugomų teisių yra EŽTK 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į privataus gyvenimo gerbimą, išplaukianti iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų ir dar kartą patvirtinta 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos165

2003 m. vasario 18 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 343/2003 nustatantis valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus (OL 2004 specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p. 109 – 118) 164 1974 m. gegužės 14 d. sprendimas J. Nold, Kohlen- und Baustoffgroßhandlung prieš Komisiją (byla C-4/73, Rink., 1974, p. 491). 165 OL C 364, p. 1. 163


7 straipsnyje 166 . Šiuo atžvilgiu iš Europos žmogaus teisių teismo praktikos matyti, kad negalima manyti, jog privataus gyvenimo sąvoka turi būti aiškinama kaip neapimanti fizinių bei juridinių asmenų profesinės ar komercinės veiklos167, kuriai galima priskirti ir dalyvavimą viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūroje. 2008 m. vasario 14 d. sprendimas Varec (byla C-450/06, Rink., 2008, p. 581) Pagrindinės teisės – Teisė į privatų gyvenimą – Privataus gyvenimo sąvoka – Taikymas juridinių asmenų atžvilgiu – Reikšmė <...> 32. Kaip remdamasis Europos žmogaus teisių teismo praktika (toliau - EŽTT) savo Sprendime Varec 168 pripažino Teisingumo Teismas, iš tikrųjų gali būti būtina uždrausti atskleisti kai kurią konfidencialia pripažintą informaciją, siekiant apsaugoti 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartijos) 7 straipsnyje įtvirtintą įmonės pagrindinę teisę į privataus gyvenimo apsaugą, turint omenyje tai, kad sąvokos „privatus gyvenimas“ negalima aiškinti taip, kad ji neapimtų juridinio asmens komercinės veiklos. Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad įmonė galėtų patirti „ypač rimtos žalos“ neteisėtai atskleidus tam tikrą informaciją169. 2012 m. lapkričio 16 d. Bendrojo Teismo Pirmininko nutartis Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją (byla T-345/12 R) <...> 44. Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad tokiu atveju, jei pagrindinėje byloje paaiškėtų, kad nagrinėjama informacija yra konfidenciali ir kad jos atskleidimas, kaip tai ketina padaryti Komisija, pažeistų profesinės paslapties apsaugą pagal SESV (Sutarties dėl Europos Sąkingos veikimo) 339 straipsnį, ieškovė galėtų remtis šia nuostata, kuri jai suteikia pagrindinę teisę, ir nesutikti su tokiu paskelbimu. Kaip remdamasis EŽTT praktika savo Sprendime Varec 170 pripažino Teisingumo Teismas, iš tikrųjų gali prireikti uždrausti atskleisti kai kurią konfidencialia pripažintą informaciją, siekiant apsaugoti EŽTK 8 straipsnyje ir Chartijos 7 straipsnyje įtvirtintą įmonės pagrindinę teisę į privataus gyvenimo apsaugą, turint omenyje tai, kad sąvokos „privatus gyvenimas“ negalima aiškinti taip, kad ji neapimtų juridinio asmens komercinės veiklos. Be to, Teisingumo Teismas pridūrė, kad, pirma, jis jau pripažino, kad verslo paslapties apsauga yra bendrasis principas, ir, antra, kad aptariama įmonė galėtų patirti „ypač rimtos žalos“ neteisėtai atskleidus tam tikrą informaciją171. 2013 m. kovo 11 d. Bendrojo Teismo Pirmininko nutartis Pilkington Group prieš Komisiją (byla T462/12 R)

1992 m. balandžio 8 d. sprendimo Komisija prieš Vokietiją (byla C-62/90, Rink., 1992, p. 2575) 23 punktas ir 1994 m. spalio 5 d. sprendimo X prieš Komisiją (byla C-404/92 P, Rink., 1994, p. 4737) 17 punktas. 167 Europos žmogaus teisių teismo sprendimai: 1992 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Niemietz prieš Vokietiją (serija A n° 251-B) 29 punktas, 2002 m. balandžio 16 d. Sprendimo Société Colas Est ir kt. prieš Prancūziją (Recueil des arrêts et décisions 2002-III) 41 punktas ir 2003 m. sausio 28 d. Sprendimo Peck prieš Jungtinę Karalystę (Recueil des arrêts et décisions 2003-I) 57 punktas. 168 2008 m. vasario 14 d. sprendimo Varec (byla C‑450/06, Rink., 2008, p. I‑581) 47 ir 48 punktai. 169 Šiuo klausimu žr. 2008 m. vasario 14 d. sprendimo Varec (byla C‑450/06, Rink., 2008, p. I‑581) 54 punktą. 170 2008 m. vasario 14 d. sprendimo Varec (byla C‑450/06, Rink., 2008, p. I‑581) 47 ir 48 punktai. 171 Šiuo klausimu žr. 2008 m. vasario 14 d. sprendimo Varec (byla C‑450/06, Rink., 2008, p. I‑581) 49 ir 54 punktus. 166


Būstas Siauresnis teisės į privatų ir šeimos gyvenimą aiškinimas – teisė į būsto neliečiamybę netaikoma įmonių atžvilgiu, nors pripažįstamas apsaugos nuo savavališko arba neproporcingo viešosios valdžios kišimosi į asmenų privačios veiklos sritį reikalavimas <...> 14. Kadangi ieškovas taip pat remiasi reikalavimais, kylančiais iš pagrindinės teisės į būsto neliečiamybę, reikia paminėti, kad nors ši teisė turi būti pripažįstama Bendrijos teisės sistemoje kaip principas bendras valstybių narių įstatymuose, kai kalbama apie fizinių asmenų privatų būstą, tačiau ši teisė neapima įmonių, nes yra nemaži valstybių narių teisės sistemų skirtumai dėl įmonių patalpoms (buveinei) suteikiamos apsaugos nuo savavališko arba neproporcingo viešosios valdžios kišimosi, jo pobūdžio ir masto. 15. Negali būti daromos kitokios išvados iš EŽTK 8 straipsnio 1 dalies, kuri nurodo: „kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas“. Šio straipsnio suteikiama apsauga sietina su žmogaus asmeninių laisvių užtikrinimo raida, todėl negali būti išplėsta komercinių patalpų atžvilgiu. Dar daugiau, reikia paminėti, kad šiuo klausimu nėra Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos. 16. Vis dėlto, visose valstybių narių teisės sistemose bet koks valstybės valdžios institucijų kišimosi į bet kurio – tiek fizinio, tiek juridinio asmens – privačios veiklos sritį turi būti grindžiamas įstatymu nustatytu teisiniu pagrindu, vadinasi, šios sistemos nustato, nors ir skirtingomis formomis, apsaugą nuo savavališko ir neproporcingo kišimosi. Tokios apsaugos poreikis turi būti pripažintas bendruoju Bendrijos teisės principu. Šiuo požiūriu pažymėtina, kad Teismas nusprendė, jog yra kompetentingas vertinti, ar Komisijos pagal EAPB (Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo) sutartį taikytos priemonės nėra savavališkos arba viršijančios tai, kas yra būtina172 1989 m. spalio 17 d. sprendimas Dow Chemical Ibérica ir kt. prieš Komisiją (sujungtos bylos C97/87, C-98/87 ir C-99/87, Rink., 1989, p. 3165) Teisė į privataus gyvenimo apsaugą – reikalavimas užtikrinti apsaugą nuo savavališko arba neproporcingo viešosios valdžios kišimosi į asmenų privačios veiklos sritį – draudimas panaudoti ar atlikti slaptus audiovizualinius ar garso įrašus <...> 340. Kalbant apie teisę į privataus gyvenimo apsaugą, reikia prisiminti, kad Teismas pripažino bendrąjį Bendrijos teisės principą, užtikrinantį apsaugą nuo savavališko arba neproporcingo viešosios valdžios kišimosi į bet kokių asmenų – tiek fizinių, tiek juridinių – privačios veiklos sritį 173 Remdamasis šiuo principu Teisingumo Teismas ir Pirmosios instancijos Teismas [dabar Bendrasis Teismas] turi peržiūrėti Komisijos įgaliojimų atlikti tyrimą pagal Reglamentą Nr. 17 174 įgyvendinimą. 341. Šio bendrojo principo laikymasis reiškia, šalia kitų dalykų, kad bet koks valstybės valdžios institucijų kišimasis į privačios veiklos sritį turi būti grindžiamas įstatymu nustatytu teisiniu pagrindu.

172

Žr.1962 m. gruodžio 14 d. sprendimą San Michele ir kiti prieš Komisiją (sujungtos bylos C-5/11 ir C-13/62-C-15/62, Rink., 1962, p. 859), 1989 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Hoechst prieš Komisiją (sujungtos bylos C-46/87 ir C-227/88, Rink., 1989, p. 2859) 17-19 punktai; 1989 m. spalio 17 d. sprendimo Dow Benelux prieš Komisiją (byla C-85/87, Rink., 1989, p. 3137) 28-30 punktai. 173 Žr. 1989 m. spalio 17 d. sprendimo Dow Chemical Ibérica ir kt. prieš Komisiją (sujungtos bylos C-97/87, C-98/87 ir C-99/87, Rink., 1989, p. 3165) 16 punktą. 174 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamentas Nr. 17, pirmasis reglamentas, įgyvendinantis Sutarties 85 ir 86 straipsnius (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 1 tomas, p.3-10).


Tačiau Reglamente Nr. 17 nėra nuostatos, nurodančios, ar gali būti atliekami ir panaudojami slapti audiovizualiniai ir garso įrašai. 2003 m. liepos 9 d. sprendimas Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją (byla T-224/00, Rink., 2003, p. II-2597) Bendrijos teisėje įtvirtintos pagrindinės teisės aiškinimas, pagal kurį teisė į būsto neliečiamybę taikoma ir įmonių atžvilgiu – Sprendimo Hoechst prieš Komisiją išaiškinimas – reikalavimas užtikrinti apsaugą nuo savavališko arba neproporcingo viešosios valdžios kišimosi į asmenų privačios veiklos sritį <...> 19. Be to, Cour de cassation daro nuorodą į minėto sprendimo Hoechst prieš Komisiją175 17 ir 18 punktus, pagal kuriuos teisė į įmonių buveinės neliečiamybę nėra bendrasis Bendrijos teisės principas, ir nėra Europos žmogaus teisių teismo praktikos, pagal kurią toks principas išplaukia iš EŽTK 8 straipsnio. <...> 22. Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą išplaukia, kad Cour de cassation klausia, kokį poveikį minėtame Teisingumo Teismo sprendime Hoechst prieš Komisiją nurodytiems principams ir atsakymams į pateiktus prejudicinius klausimus gali turėti tam tikri pasikeitimai pagrindinių teisių apsaugos srityje priėmus minėtą sprendimą. 23. Šiuo klausimu primintina, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką pagrindinės teisės yra sudėtinė bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, remdamasis valstybėms narėms bendromis konstitucinėmis tradicijomis ir tarptautinėmis sutartimis, kurių pagrindu valstybės narės bendradarbiavo arba kurias pasirašė, dalis. EŽTK šiuo atžvilgiu tenka ypatinga svarba.176 24. Be to, Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad šioje praktikoje nurodyti principai buvo patvirtinti Suvestinio Europos akto preambulėje ir Europos Sąjungos sutarties F straipsnio 2 dalyje177. Šiuo metu jie įtvirtinti ES 6 straipsnio 2 dalyje [dabar ES sutarties 6 straipsnio 3 dalyje]178. <...> 27. Atsižvelgiant į tai, primintina, kad minėto sprendimo Hoechst prieš Komisiją 19 punkte Teisingumo Teismas pripažino, jog reikalavimas apsaugoti nuo savavališko ir neproporcingo valstybės valdžios institucijų kišimosi į bet kurio – tiek fizinio, tiek juridinio asmens – privačios veiklos sritį yra bendrasis Bendrijos teisės principas. 28. Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, jog šis bendrasis teisės principas taikomas kompetentingoms valstybių narių valdžios institucijoms, kai jos turi imtis veiksmų, Komisijai pagal Reglamento Nr. 17179 14 straipsnio 6 dalį pateikus prašymą suteikti pagalbą (žr. minėto sprendimo Hoechst prieš Komisiją 19 ir 33 punktus). 29. Siekiant apibrėžti šio principo taikymo apimtį bendrovių komercinių patalpų atžvilgiu reikia atsižvelgti į EŽTT praktiką priėmus minėtą sprendimą Hoechst prieš Komisiją, pagal kurią, viena vertus, EŽTK 8 straipsnyje numatyta būsto apsauga gali tam tikromis aplinkybėmis būti taikoma ir šioms patalpoms180 ir, antra vertus, EŽTK 8 straipsnio 2 dalyje numatyta teisė kištis „profesinės ar komercinės veiklos ar patalpų atžvilgiu galėtų būti taikoma plačiau nei kitais atvejais“181. 1989 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Hoechst prieš Komisiją (sujungtos bylos C-46/87 ir C-227/88, Rink., 1989, p. 2859). Sprendimo Hoechst prieš Komisiją 13 punktas ir 2001 m. kovo 21 d. sprendimo Connolly prieš Komisiją (byla C274/99 P, Rink., 2001, p. 1611) 37 punktas. 177 1995 m. gruodžio 15 d. sprendimo Bosman (byla C-415/93, Rink., 1995, p. 4921) 79 punktas. 178 Sprendimo Connolly prieš Komisiją 38 punktas. 179 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamentas Nr. 17, pirmasis reglamentas, įgyvendinantis Sutarties 85 ir 86 straipsnius (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 1 tomas, p.3-10). 180 Žr. EŽTT 2002 m. balandžio 16 d. sprendimo Colas Est ir kt. prieš Prancūziją (Ieškinys Nr. 37971/97, dar nepaskelbto Recueil des arrêts et décisions) 41 §. 181 1992 m. gruodžio 16 d. EŽTT sprendimo Niemietz prieš Vokietiją (A serija Nr. 251-B) 31 §. 175 176


<...> 57. Komisijai pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 1 dalį suteikti įgaliojimai atlikti tyrimą apsiriboja leidimu jos pareigūnams patekti į jų nurodytas patalpas, reikalauti pateikti dokumentus, kurių prašoma, parodyti, kas yra jų nurodytuose balduose (minėto sprendimo Hoechst prieš Komisiją 31 punktas). 58. Prievartos priemonės, kurias gali taikyti nacionalinės valdžios institucijos, apima įgaliojimus įeiti į patalpas arba atidaryti baldus, arba įpareigoti įmonės darbuotojus įleisti į šias patalpas ar atidaryti baldus, bei atlikti kratą be įmonės vadovų leidimo (minėto sprendimo Hoechst prieš Komisiją 31 punktas). 59. Atsižvelgiant į tai, kad tokios priemonės apima kišimąsi į privačią sritį, norint jas taikyti būtina, jog kompetentinga nacionalinė institucija turėtų galimybę savarankiškai įsitikinti, kad jos nėra savavališkos. <...> 80. Taigi kompetentingas nacionalinis teismas turi turėti galimybę atsisakyti suteikti leidimą taikyti prašomas prievartos priemones, jeigu įtariamas konkurencijos pažeidimas yra mažareikšmis, manomas atitinkamos įmonės dalyvavimas pažeidime nežymus, ieškomi įrodymai nelabai reikšmingi tam, kad su viešosios valdžios panaudojimu susijęs kišimasis į juridinio asmens privačios veiklos sritį tyrimo tikslų atžvilgiu būtų aiškiai proporcingas ir toleruotinas. 2002 m. spalio 22 d. sprendimas Roquette Frères SA prieš Komisiją (byla C-94/00, Rink., 2002, p. 9011) <...> 32. <...> reikalavimas apsaugoti nuo savavališko ir neproporcingo valstybės valdžios institucijų kišimosi į bet kurio – tiek fizinio, tiek juridinio asmens – privačios veiklos sritį yra bendrasis Bendrijos teisės principas182. 33. Pagaliau, teisė į privataus gyvenimo apsaugą, numatyta EŽTK 8 straipsnyje, apima būsto neliečiamybę ir gali tam tikromis aplinkybėmis būti taikoma ir įmonių komercinėms patalpoms 183. 2006 m. kovo 30 d. nutartis Strintzis Lines Shipping prieš Komisiją (byla C-110/04 P, Rink., 2006, p. 44) Patekimas į tarnybinį būstą (pareigūno „gyvemąją vietą“) be pareigūno leidimo yra teisės į privataus gyvenimo apsaugą ir būsto neliečiamybę bei reikalavimo užtikrinti apsaugą nuo savavališko arba neproporcingo viešosios valdžios kišimosi į asmenų privačios veiklos sritį pažeidimas <...> 3. Pagrindinė fizinių asmenų teisė į gyvenamosios vietos neliečiamumą, kuri yra valstybių narių teisėje numatytas bendrasis principas, įtvirtintas ESS (Europos Sąjungos sutartis) 6 straipsnio 2 dalyje [dabar 6 straipsnio 3 dalyje] nurodytos EŽTK 8 straipsnyje, garantuoja apsaugą nuo savavališko ir neproporcingo viešosios valdžios kišimosi į privačią bet kurio asmens veiklos sferą, nes toks kišimasis turi būti teisėtai pagrįstas ir pateisinamas pagrindais, kurie numatyti teisės aktais visose valstybių narių teisės sistemose. Kaip „gyvenamoji vieta“ turėtų būti vertinamas tik gyventi skirtas tarnybinis būstas, kuriuo administracija aprūpina pareigūną jo profesinės veiklos vykdymo vietoje. Aplinkybė, kad suinteresuotasis asmuo dėl laikino nedarbingumo atostogų laikinai gyvena kitoje valstybėje, nesvarbi, jeigu dėl tokio nebuvimo nesikeičia pareigūno interesų centras. Todėl jeigu administracija į pareigūno tarnybinį būstą patenka šiam apie tai nepranešusi ir a fortiori nepasiteiravusi, ar jis tam neprieštarauja, ji pažeidžia pareigūno teisę į jo turto, gyvenamosios vietos Sprendimo Hoechst prieš Komisiją 19 punktas ir 2002 m. spalio 22 d. sprendimo Roquette Frères SA prieš Komisiją (byla C-94/00, Rink., 2002, p. 9011) 27 punktas. 183 EŽTT 2002 m. balandžio 16 d. Sprendimo Colas Est ir kt. prieš Prancūziją, Ieškinys Nr. 37971/97 (dar nepaskelbto Recueil des arrêts et décisions) 41 § ir Sprendimo Roquette Frères SA prieš Komisiją 29 punktas. 182


ir privataus gyvenimo gerbimą ir padaro tarnybinį nusižengimą, dėl kurio gali kilti jos atsakomybė. Šios išvados nepaneigia nei aplinkybė, kad buvo priimtas sprendimas paskirti pareigūną į kitą darbo vietą, nei su tarnybos interesais, kaip antai būtinybe užtikrinti gerą būsto būklę po blogų oro sąlygų, susiję motyvai. Iš tikrųjų šios aplinkybės neatleidžia administracijos nuo visų formalumų ar bent jau nuo pareigos iš anksto pranešti pareigūnui apie būtinybę nedelsiant patikrinti būsto būklę. 2010 m. birželio 9 d. sprendimas Marcuccio prieš Komisiją (byla F-56/09, Rink., nepaskelbta, OL 2010 C 221, p. 60)184 Medicininė paslaptis Valstybės narės gerbia pagrindines teises, todėl tik šių teisių pagrindu gali būti apribotos Sutartimi garantuojamos laisvės – Siekiamo bendrojo intereso tikslais galimi Pagrindinių teisių įgyvendinimo apribojimai – Teisės į medicininę paslaptį apribojimas <...> 23. Teisė į privataus gyvenimo gerbimą ir, vienas iš jos aspektų, teisė į medicininės paslapties apsaugą yra Bendrijos teisės sistemoje saugoma pagrindinė teisė185. Sprendimo ERT prieš DEP186 43 punkte Teismas nurodė, kad jeigu valstybė narė, siekdama pateisinti Sutartimi (Europos bendrijų steigimo sutartimi) [dabar SESV] garantuojamos laisvės įgyvendinimą ribojančias nacionalines taisykles remiasi Sutarties nuostatomis, tai toks pagrindimas turi būti aiškinamas, kaip nustatyta Bendrijos teisėje, atsižvelgiant į bendruosius teisės principus ir, ypatingai, į pagrindines teises. Tačiau šios teisės nėra išimtinės privilegijos ir gali būti ribojamos su sąlyga, kad tokie apribojimai iš tikrųjų atitinka Bendrijos siekiamo bendrojo intereso tikslus ir, atsižvelgiant į tokių apribojimų tikslus, nėra neproporcingas ir nepriimtinas kišimasis, pažeidžiantis pačią garantuojamų teisių esmę187. Tokius apribojimus pateisinančiais tikslais yra visuomenės sveikatos ir žmogaus gyvybės apsauga. 24. Šiomis aplinkybėmis, valstybės narės kompetentingai institucijai leidžiama visuomenės sveikatos apsaugos tikslais kontroliuoti medikamentų importą, kurie importuojančioje valstybėje narėje tiekiami tik pagal receptą. Tačiau ši kontrolė turi būti atliekama sutinkamai su reikalavimais, kylančiais iš aukščiau nurodytų pagrindinių teisių apsaugos. 1992 m. balandžio 8 d. sprendimas Komisija prieš Vokietiją (byla C-62/90, Rink., 1992, p. 2575) <...> 42. Pareigūnas negali naudotis teise laikyti paslaptyje savo sveikatos būklę, kylančią iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintos teisės į pagarbą privačiam gyvenimui, prieš asmenis, atsakingus nagrinėti prašymą dėl medicininių išlaidų kompensacijos, kuriame pareigūnas pats pateikia tam tikrą informaciją ir vertinimus apie savo sveikatą. Pagal EB sutarties 214 straipsnio [dabar straipsnis panaikintas ir dalinai perkeltas į ES sutarties 17 straipsnio 3 ir 7 dalis] ir Tarnautojų nuostatų 20 straipsnio nuostatas, susijusias su sveikatos apsaugos garantijomis, Bendrijos pareigūnai ir tarnautojai net ir išėjęs iš tarnybos negali atskleisti informacijos, patenkančios į profesinės ar medicininės paslapties saugojimo prievolę. Šios nuostatos, iš esmės, suteikia pakankamą garantiją, apsaugančią prašyme nurodytą informaciją, susijusią su pareigūno privačiu gyvenimu, nuo atskleidimo kitiems nei asmenims, atsakingiems už prašymo nagrinėjimą. Pateiktas sprendimo santraukos 3 punktas, paruoštas pagal Sprendimo Marcuccio prieš Komisiją (skelbto tik prancūzų kalba) 51-55, 57, 61-66 punktus. 185 1980 m. birželio 26 d. sprendimas National Panasonic prieš Komisiją (byla C-136/79, Rink., 1980, p. II-2033). 186 1991 m. birželio 18 d. sprendimas ERT prieš DEP (byla C-260/89, Rink., 1991, p. 2925). 187 Žr. 1991 m. birželio 18 d. sprendimo Hermann Schräder EIS Kraftfutter GmbH & Co KG prieš Hauptzollamt Gronau (byla C-265/87, Rink., 1989, p. 2237) 15 punktą. 184


1999 m. kovo 11 d. sprendimas Gaspari prieš Parlamentą (byla T-66/98, Rink., 1999, p. II-287) Teisės į privataus gyvenimo apsaugą ir teisės į medicininę paslaptį įgyvendinimo galimi apribojimai bei jų pažeidimai - institucijos, nagrinėjančios pareigūno ieškinį, medicininės bylos duomenis panaudoja siekiant įrodyti pareigūno suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimą <...> 17. Pirmosios instancijos Teismas [dabar Bendrasis Teismas] nurodė, kad teisė į privataus gyvenimo gerbimą, nustatyta EŽTK 8 straipsnyje ir kylanti iš bendrų valstybių narių konstitucinių tradicijų yra viena iš Bendrijos teisės sistemoje saugomų pagrindinių teisių 188 . Ši teisė apima ir asmens teisę laikyti paslaptyje savo sveikatos būklę. 18. Tačiau Teisingumo Teismas nurodė, kad pagrindinės teisės gali būti ribojamos su sąlyga, kad tai iš tikrųjų atitinka bendrojo viešojo intereso tikslus ir, atsižvelgiant į siekiamus tikslus, nėra neproporcingas ir nepriimtinas kišimasis, pažeidžiantis pačią garantuojamos teisės esmę. 1994 m. spalio 5 d. sprendimas X prieš Komisiją (byla C-404/92 P, Rink., 1994, p. 4737) <...> 40. Medicininė paslaptis, be kita ko, apima duomenis, kuriuos sužinojo medicinos darbuotojas vykdydamas savo pareigas ir kuriuos jam pateikė asmuo, kuriuo jis rūpinosi. Teisė į medicininės paslapties apsaugą, kuri yra vienas iš teisės į privataus gyvenimo gerbimą aspektų, yra Sąjungos teisės sistemoje saugoma pagrindinė teisė. Šioms teisėms gali būti taikomi apribojimai su sąlyga, kad jie iš tikrųjų atitinka Sąjungos siekiamo bendrojo intereso tikslus ir, atsižvelgiant į siekiamą tikslą, nėra neproporcingas ir netoleruotinas kišimasis, pažeidžiantis užtikrinamų teisių esmę. 41. Šiuo atžvilgiu darant nuorodą į EŽTK 8 straipsnį, valstybės valdžios institucijos kišimąsi į teisę į privataus gyvenimo gerbimą, kurią sudaro teisė, kad būtų neatskleista asmens sveikatos būklė, galima pateisinti, jei jis „nustatytas įstatymu“, juo siekiama šio straipsnio 2 dalyje numatyto tikslo, pavyzdžiui, „ekonominės gerovės“ ir „sveikatos apsaugos“, ir jis „būtinas“ siekiant šių tikslų. 42. Taip nėra tuo atveju, kai institucija, nagrinėjant pareigūno ieškinį, naudoja suinteresuotojo asmens medicininės bylos duomenis siekdama tik pagrįsti argumentą, kad jis neturi suinteresuotumo pareikšti ieškinio. 2011 m. birželio 28 d. Tarnautojų Teismo sprendimas AS prieš Komisiją (byla F-55/10) <...> 38. Pagal nusistovėjusią Teismo praktiką, Teisė į privataus gyvenimo gerbimą, įtraukta į EŽTK 8 straipsnį, yra viena iš Bendrijos teisės sistemoje saugomų pagrindinių teisių. 39. Ši teisė, inter alia, apima kiekvieno asmens teisę laikyti paslaptyje savo sveikatos būklę189. Tačiau pareigūnas negali naudotis šia teise prieš asmenis, nagrinėjančius prašymą ir skundą, kuriuose pats pareigūnas pateikia tam tikrą informaciją ir vertinimus dėl savo sveikatos 190. Taip pat nėra protinga reikalauti, kad tokie asmenys paruoštų anoniminius prašymo, skundo ir juos grindžiančių dokumentų variantus. Šiuo atžvilgiu Teismas nori priminti, kad pagal EB sutarties 214 straipsnį [dabar straipsnis panaikintas ir dalinai perkeltas į ES sutarties 17 straipsnio 3 ir 7 dalis] ir Tarnautojų nuostatų 17 straipsnį kiekvienas Bendrijos pareigūnas ar tarnautojas net ir išėjęs iš tarnybos negali atskleisti informacijos, patenkančios į profesinės paslapties saugojimo prievolę. Šios nuostatos, iš esmės, suteikia pakankamą garantiją, apsaugančią prašyme ar skunde nurodytą informaciją, susijusią su pareigūno privačiu gyvenimu, nuo atskleidimo kitiems nei asmenims, atsakingiems už jų nagrinėjimą191. Ieškovas taip pat neįrodė, kad jo prašymas ir skundas buvo atskleisti kitiems asmenis nei tiems, kurie atsakingi už šių dokumentų nagrinėjimą. 1992 m. balandžio 8 d. sprendimo Komisija prieš Vokietiją (byla C-62/90, Rink., 1992, p. 2575) 23 punktas. Žr. 1995 m. liepos 13 d. sprendimo K prieš Komisiją (byla T-176/94, Rink., 1995, p. II-621) 31 punktą. 190 Žr. šiuo aspektu 1995 m. liepos 13 d. sprendimo K prieš Komisiją (byla T-176/94, Rink., 1995, p. II-621) 39 punktą. 191 Žr. šiuo aspektu 1995 m. liepos 13 d. sprendimo K prieš Komisiją (byla T-176/94, Rink., 1995, p. II-621) 42 punktą. 188 189


40. Vadinasi, argumentas dėl EŽTK 8 straipsnio pažeidimo taip pat turi būti atmestas. 1997 m. gruodžio 18 d. sprendimas Gill prieš Komisiją (byla T-90/95, Rink., 1997, p. II-1231) Pagrindinių teisių įgyvendinimo apribojimai – Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą ir asmens duomenų perdavimas tretiesiems asmenims <...> 111. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką teisė į privataus gyvenimo gerbimą, įtvirtinta EŽTK 8 straipsnyje ir išplaukianti iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, yra viena pagrindinių teisių, saugomų Sąjungos teisinėje sistemoje. Ji apima, be kita ko, asmens teisę laikyti paslaptyje duomenis apie savo sveikatos būklę192. 112. Institucijos surinktų duomenų apie asmens sveikatą perdavimas trečiajam asmeniui, įskaitant kitą instituciją, savaime yra kišimasis į suinteresuotojo asmens privatų gyvenimą, neatsižvelgiant į vėlesnį taip perduotos informacijos panaudojimą193. 113. Vis dėlto, kaip buvo nuspręsta, galima nustatyti pagrindinių teisių apribojimus, jeigu jie faktiškai atitinka bendrojo intereso tikslus ir siekiamo tikslo atžvilgiu nėra neproporcingas bei netoleruotinas kišimasis, pažeidžiantis pačią šios saugomos teisės esmę194. Šiuo klausimu kaip atspirties tašku reikia remtis EŽTK 8 straipsnio 2 dalimi. Pagal šią nuostatą valdžios institucijos kišimąsi į privatų gyvenimą galima pateisinti, jeigu: i) jis „numatytas įstatyme“; ii) juo siekiama vieno ar kelių išsamiai išvardytų tikslų; ir iii) jis „būtinas“ šiems tikslams pasiekti. <...> 123. Kaip jau nurodyta, nagrinėjamoje byloje asmens duomenų apsauga turi esminės reikšmės naudojantis EŽTK 8 straipsnyje įtvirtinta teise į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Informacijos apie sveikatos būklę konfidencialumo užtikrinimas yra viena pagrindinių teisių, saugomų Sąjungos teisinėje sistemoje195. Šis principas yra gyvybiškai svarbus ne tik apsaugant ligonių privatų gyvenimą, bet ir išsaugant jų pasitikėjimą gydytojais ir sveikatos priežiūros sistema apskritai (minėto EŽTT sprendimo Z prieš Suomiją 95 punktas). Atsižvelgiant į medicininio pobūdžio duomenų išskirtinį privatumą ir jautrumą, galimybė perduoti ar pranešti šią informaciją tretiesiems asmenims, net jei tai būtų kita Sąjungos institucija ar įstaiga, be suinteresuotojo asmens sutikimo turi būti vertinama ypač giežtai (pagal analogiją žr. minėtų EŽTT sprendimų Z prieš Suomiją 95 punktą ir S. ir Marper prieš Jungtinę Karalystę 103 punktą). Šiuo klausimu Reglamento (EB) Nr. 45/2001 196 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad duomenų apie asmens sveikatą tvarkymas iš esmės draudžiamas, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintas išimtis. 2011 m. liepos 5 d. sprendimas V prieš Parlamentą (byla F-46/09) <...> 73. Pirmiausia reikia pažymėti, kad su konkrečiu vardu ir pavarde susietų duomenų <...> rinkimas, siekiant juos atskleisti trečiosioms šalims, patenka į EŽTK 8 straipsnio taikymo sritį. Europos žmogaus teisių teismas šiuo klausimu yra pripažinęs, kad terminas „privatus gyvenimas“

1994 m. spalio 5 d. sprendimo X prieš Komisiją (byla C-404/92 P, Rink., 1994, p. 4737) 17 punktas, taip pat 1997 m. vasario 25 d. EŽTT sprendimo Z prieš Suomiją (Recueil des arrêts et décisions 1997-I) 71 punktas ir 2008 m. gruodžio 4 d. EŽTT sprendimo S. ir Marper prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 30562/04 ir Nr. 30566/04), 66 punktas. 193 Pagal analogiją žr. 2003 m. gegužės 20 d. sprendimo Österreichischer Rundfunk ir kt. (sujungtos bylos C-465/00, C138/01 ir C-139/01, Rink., 2003, p. 4989) 73-75 punktus. 194 1994 m. spalio 5 d. sprendimo X prieš Komisiją (byla C-404/92 P, Rink., 1994, p. 4737) 18 punktas. 195 1992 m. balandžio 8 d. sprendimo Komisija prieš Vokietiją (byla C-62/90, Rink., 1992, p. 2575) 23 punktas ir 1994 m. spalio 5 d. sprendimo X prieš Komisiją (byla C-404/92 P, Rink., 1994, p. 4737) 17 punktas. 196 2000 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 45/2001 dėl asmenų apsaugos Bendrijos institucijoms ir įstaigoms tvarkant asmens duomenis ir laisvo tokių duomenų judėjimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 26 tomas, p.102-124). 192


neturi būti aiškinamas siaurai ir kad „jokia svarbi priežastis neleidžia išbraukti profesinės veiklos <...> iš „privataus“ gyvenimo sąvokos“197. 74. Konstatuotina, kad tuo atveju, kai darbdavys paprastai saugo su konkrečiu vardu ir pavarde susietus duomenis apie savo personalui sumokėtus atlyginimus, toks saugojimas nėra privataus gyvenimo apribojimas, tačiau šių duomenų atskleidimas trečiosioms šalims, šiuo atveju valstybės valdžios institucijai, kelia grėsmę atitinkamų asmenų teisei į privataus gyvenimo gerbimą, nesvarbu, kaip atskleista informacija bus naudojama vėliau, ir yra apribojimas EŽTK 8 straipsnio prasme. 75. Siekiant nustatyti tokio apribojimo egzistavimą, nelabai svarbu, ar perduota informacija yra ypatinga ir ar buvo apsunkinta suinteresuotų asmenų padėtis dėl šio apribojimo (žr. EŽTT sprendimo Amann prieš Šveicariją 70 punktą). Pakanka konstatuoti, kad duomenis apie darbuotojo ar pensininko gautas pajamas darbdavys atskleidė trečiosioms šalims. 2003 m. gegužės 20 d. sprendimas Österreichischer Rundfunk ir kt. (sujungtos bylos C-465/00, C138/01 ir C-139/01, Rink., 2003, p. 4989) Šeima Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą ir ilgalaikiai homoseksualiniai ryšiai – Reikalavimo homoseksualų porą pripažinti šeima pagal Tarnautojų statutą atmetimas <...> 39. ir 40. <...> EŽTK 8 straipsnyje įtvirtintos teisės į privataus gyvenimo gerbimą nepažeidžia sprendimas, kuriuo atmetamas reikalavimas suteikti pareigūnui, palaikiusiam ilgalaikius ryšius su tos pačios lyties partneriu, Statuto VII priedo 1 straipsnyje numatytą šeimos pašalpą, nes ilgalaikiai homoseksualiniai ryšiai nepatenka, Europos Žmogaus Teisių Komisijos [dabar EŽTT] nuomone, į šią teisę. 1999 m. sausio 28 d. sprendimas D prieš Tarybą (byla T-264/97, Rink., 1999, p. II-1) Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą – Atsisakymas suteikti pareigūnui šeimos pašalpą <...> 59. Svarbu paminėti, kad Bendrijos administracijos atsisakymas suteikti vienam iš pareigūnų pašalpą namų ūkiui (šeimai) nedaro poveikio šio pareigūno civiliniam statusui ir, kadangi toks sprendimas liečia santykius tarp pareigūno ir jo darbdavio, nesudaro pagrindo bet kokios privačios informacijos perdavimui asmenims, nepriklausantiems Bendrijos administracijai. 60. Todėl ginčijamas sprendimas jokiu būdu nesikiša į privatų ir šeimos gyvenimą EŽTK 8 straipsnio prasme. 2001 m. gegužės 31 d. sprendimas D ir Suède prieš Tarybą (sujungtos bylos C-122/99 P ir C-125/99 P, Rink., 2001, p. 4319)

Žr., be kita ko, 2000 m. vasario 16 d. EŽTT sprendimo Amann prieš Šveicariją (Recueil des arrêts et décisions 2000-II) 65 punktą ir 2000 m. gegužės 4 d. Sprendimo Rotaru prieš Rumuniją (Recueil des arrêts et décisions 2000-V) 43 punktą.

197


Laisvė teikti paslaugas bei apribojimai, pateisinami siekiamu bendrojo intereso tikslu – Pagrindinių teisių viršenybė ir pagarba, kurių laikymąsi užtikrina Bendrijos teisėjai – Įsipareigojimas gerbti EŽTK – teisė į šeimos gyvenimo gerbimą ir sprendimas išsiųsti asmenį iš valstybės, kurioje gyvena jo artimi šeimos nariai <...> 40. Reikia pastebėti, kad pagrįsdama nacionalinę priemonę, kuri gali trukdyti naudotis laisve teikti paslaugas, valstybė narė gali remtis bendruoju interesu tik tuo atveju, jei ta priemonė atitinka pagrindines teises, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas198. 41. Sprendimas dėl M. Carpenter išsiuntimo sutrukdytų P. Carpenter naudotis teise į šeimos gyvenimo gerbimą EŽTK 8 straipsnio prasme. Ši teisė yra viena pagrindinių teisių, kurias pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, patvirtintą Suvestinio Europos akto preambulėje ir ES (Europos Sąjungos sutartis) 6 straipsnio 2 dalyje [dabar 6 straipsnio 3 dalyje], užtikrina Bendrijos teisės sistema. 42. Net jei EŽTK bendrai negarantuoja užsieniečio teisės atvykti ir gyventi konkrečioje valstybėje, asmens išsiuntimas iš valstybės, kurioje gyvena jo artimi šeimos nariai, gali reikšti EŽTK 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į šeimos gyvenimo gerbimą pažeidimą. Toks veiksmas pažeidžia EŽTK, jei jis neatitinka šio straipsnio 2 dalies reikalavimų, tai yra, nėra vykdomas „įstatymo numatytais atvejais“, pagrįstas vienu ar daugiau šioje dalyje nurodytų teisėtų tikslų ir „būtinas demokratinėje visuomenėje“, tai yra pagrįstas svarbiu socialiniu poreikiu ir proporcingas siekiamam teisėtam tikslui199. 2002 m. liepos 11 d. sprendimas Carpenter (byla C-60/00, Rink., 2000, p. 6279) Laisvė teikti paslaugas bei apribojimai – Valstybės narės pilietis, įsisteigęs savo kilmės valstybėje ir teikiantis paslaugas kitoje valstybėje narėje – Draudimas atvykti sutuoktiniui, turinčiam trečiosios valstybės pilietybę – Priemonė, įsikišanti į EŽTK garantuojamą teisę į šeimos gyvenimo gerbimą <...> 45. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, sprendimas dėl M. Carpenter išsiuntimo yra neproporcingas siekiamam tikslui. 46. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, į Teisingumo Teismui pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad EB (Europos bendrijos steigimo sutartis) 49 straipsnis [dabar SESV 56 straipsnis], nagrinėjamas pagrindinės teisės į šeimos gyvenimo gerbimą kontekste, turi būti aiškinamas kaip pagrindinės bylos aplinkybėmis draudžiantis paslaugas teikiančio asmens, įsisteigusio savo kilmės valstybėje ir teikiančio paslaugas kitose valstybėse narėse įsisteigusiems paslaugų gavėjams, kilmės valstybei narei atsisakyti leisti jos teritorijoje gyventi trečiosios valstybės pilietybę turinčiam šio asmens sutuoktiniui. 2002 m. liepos 11 d. sprendimas Carpenter (byla C-60/00, Rink., 2000, p. 6279) Teisės į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą reikšmė – teisė neužtikrina subjektyvios teisės gauti leidimą atvykti į valstybės narės teritoriją prašant jo dėl šeimos susijungimo <...> 58. Net jeigu santuoka yra tikra ir jeigu Sąjungos piliečiui grįžtant į pilietybės valstybę narę kartu su juo valstybėje, iš kurios jis išvyksta, gyvenęs sutuoktinis, trečiosios valstybės pilietis, valstybės narės teritorijoje gyvena nelegaliai, vis dėlto reikia atsižvelgti į EŽTK 8 straipsnyje 1991 m. birželio 18 d. sprendimo ERT prieš DEP (byla C-260/89, Rink., 1991, p. 2925) 43 punktas ir 1997 m. birželio 26 d. sprendimo Familiapress (byla C-368/95, Rink., 1997, p. 3689) 24 punktas. 199 2001 m. rugpjūčio 2 d. EŽTT sprendimo Boultif prieš Šveicariją (Recueil des arrêts et décisions 2001-IX) 39, 41 ir 46 punktai. 198


įtvirtintą teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Ši teisė yra viena iš pagrindinių teisių, kurios pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, vėliau patvirtintą Suvestinio Europos akto preambulėje ir ES sutarties 6 straipsnio 2 dalyje [dabar 6 straipsnio 3 dalyje], yra užtikrinamos Bendrijos teisės sistemoje. 59. Net jei EŽTK savaime negarantuoja užsieniečio teisės atvykti ir apsigyventi konkrečioje valstybėje, asmens išsiuntimas iš valstybės, kurioje gyvena jo artimi šeimos nariai, gali reikšti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į šeimos gyvenimo gerbimą pažeidimą. Toks veiksmas pažeidžia EŽTK, jeigu neatitinka šio straipsnio 2 dalies reikalavimų, t. y. nėra vykdomas „įstatymo numatytais atvejais“, pagrįstas vienu ar daugiau šioje dalyje nurodytų teisėtų tikslų ir „būtinas demokratinėje visuomenėje“, tai yra pagrįstas būtinu socialiniu poreikiu ir proporcingas siekiamam teisėtam tikslui200. 2003 m. rugsėjo 23 d. sprendimas Akrich (byla C-109/01, Rink., 2003, p. 9607) <...> 52. Pirmiausia primintina, kad teisė į šeimos gyvenimo gerbimą EŽTK 8 straipsnio prasme yra sudėtinė pagrindinių teisių, kurios pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką yra saugomos Bendrijos teisės sistemos201, dalis. Ši teisė gyventi kartu su artimais šeimos nariais sukuria valstybėms narėms pareigas, kurios gali būti negatyvios, kai viena iš jų turi neišsiųsti asmens, arba pozityvios, kai turi leisti asmeniui įvažiuoti ir gyventi savo teritorijoje. 53. Teisingumo Teismas nusprendė, kad nors EŽTK neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje, kaip pagrindinės teisės, asmens išsiuntimas iš šalies, kurioje gyvena jo artimi šeimos nariai, gali būti laikomas teisės į šeimos gyvenimo gerbimą, kurią saugo šios konvencijos 8 straipsnio 1 dalis, apribojimu202. <...> 57. Vaiko teisių konvencija203 taip pat užtikrina šeimos gyvenimo gerbimo principą. Ji pagrįsta pripažinimu, išreikštu jos šeštoje konstatuojamojoje dalyje, jog vaikas gali visapusiškai ir harmoningai vystytis tik augdamas šeimoje. Be to, šios konvencijos 9 straipsnio 1 dalis nustato, jog valstybės dalyvės užtikrina, kad vaikas nebūtų išskirtas su tėvais prieš jų norą, o jos 10 straipsnio 1 dalis numato, jog iš šios pareigos išplaukia, kad vaiko ar jo tėvų prašymą įvažiuoti į valstybę dalyvę arba išvykti iš jos, kad šeima galėtų susijungti, valstybė dalyvė turi svarstyti palankiai nusiteikusi, humaniškai ir kruopščiai. 58. Chartija (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija) savo 7 straipsnyje taip pat pripažįsta teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Ši nuostata turi būti taikoma kartu su pareiga pirmiausia vadovautis vaiko interesais, pripažintais šios chartijos 24 straipsnio 2 dalyje, ir atsižvelgiant į 24 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą būtinybę vaikui reguliariai palaikyti asmeninius santykius su abiem tėvais. 59. Šie skirtingi tekstai pabrėžia, koks svarbus vaikui yra gyvenimas šeimoje, ir rekomenduoja valstybėms atsižvelgti į jo interesus, tačiau neįtvirtina šeimos narių subjektyvios teisės gauti leidimą būti valstybės teritorijoje ir negali būti aiškinami kaip atimantys iš valstybių tam tikrą diskreciją nagrinėjant prašymus dėl šeimos susijungimo. 2006 m. birželio 27 d. sprendimas Parlamentas prieš Tarybą (C-540/03, Rink., 2006, p. 5769)

200

2002 m. liepos 11 d. sprendimo Carpenter (byla C-60/00, Rink., 2000, p. 6279) 42 punktas. 2002 m. liepos 11 d. sprendimo Carpenter (byla C-60/00, Rink., 2000, p. 6279) 41 punktas ir 2003 m. rugsėjo 23 d. sprendimo Akrich (byla C-109/01, Rink., 2003, p. 9607) 58 ir 59 punktai. 202 2002 m. liepos 11 d. sprendimo Carpenter (byla C-60/00, Rink., 2000, p. 6279) 42 punktas ir 2003 m. rugsėjo 23 d. sprendimo Akrich (byla C-109/01, Rink., 2003, p. 9607) 59 punktas. 203 1989 m. lapkričio 20 d. priimta ir 1990 m. rugsėjo 2 d. įsigaliojusi Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija. 201


Vizos, prieglobstis ir imigracija – Imigracijos politika – Teisė į šeimos susijungimą – Direktyva 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą - Nuostatos, leidžiančios valstybėms narėms nukrypti nuo pagrindinių principų – Direktyvos 4 straipsnio 1 dalis – Apribojimai vaikams vyresniems kaip 12 metų – Pagarba pagrindinėms teisėms ir teisė į šeimos gyvenimo apsaugą – Įpareigojimas pirmiausia deramai atsižvelgti į nepilnamečių vaikų interesus – Nediskriminavimo dėl amžiaus principas <...> 60. Numatydama daugiau nei šios nuostatos, direktyvos (Direktyva 2003/86/EB204) 4 straipsnio 1 dalis nustato valstybėms narėms tikslias pozityvias pareigas, kurias atitinka aiškiai apibrėžtos subjektyvios teisės, nes ji direktyvoje apibrėžtais atvejais jas įpareigoja leisti atitinkamų globėjo šeimos narių susijungimą, neleisdama joms naudotis savo diskrecija. 61. Kalbant apie direktyvos 4 straipsnio 1 dalies paskutinę pastraipą, ji leidžia griežtai apibrėžtomis aplinkybėmis, t. y. tais atvejais, kai vyresnis kaip 12 metų vaikas atvyksta savarankiškai, ne kartu su kitais savo šeimos nariais, valstybėms narėms naudotis diskrecija iš dalies, joms suteikdama teisę, prieš leidžiant vaikui atvykti ir apsigyventi pagal šią direktyvą, patikrinti, ar jis arba ji atitinka integracijos sąlygą, nustatytą nacionaliniuose įstatymuose šios direktyvos įgyvendinimo dieną. 62. Todėl direktyvos 4 straipsnio 1 dalies paskutinė pastraipa negali būti laikoma nesuderinama su teise į šeimos gyvenimo gerbimą. Iš tiesų atsižvelgiant į direktyvą, nustatančią valstybėms narėms tikslias pozityvias pareigas, ji valstybėms narėms palieka ribotą diskreciją, kuri nesiskiria nuo tos, kurią joms pripažino Europos žmogaus Teisių Teismas su šia teise susijusioje savo praktikoje, kiekvienu atveju derinti esamus interesus. <...> 66. Dėl integracijos sąlygos, neatrodo, kad ji pati prieštarautų EŽTK 8 straipsnyje įtvirtintai teisei į šeimos gyvenimo gerbimą. Kaip buvo priminta, ši teisė neturi būti aiškinama kaip būtinai nustatanti valstybei narei pareigą leisti šeimai susijungti savo teritorijoje, o direktyvos 4 straipsnio 1 dalies paskutinė pastraipa tik išlaiko valstybės narės diskreciją ja naudojantis, t. y. nagrinėjant nacionalinės teisės aktais nustatytas sąlygas, numatydama reikalavimą ypač laikytis direktyvos 5 straipsnio 5 dalyje ir 17 straipsnyje įtvirtintų principų. Bet kuriuo atveju integracijos būtinybė gali kilti iš keleto teisėtų tikslų, įvardytų EŽTK 8 straipsnio 2 dalyje. <...> 70. Tai, kad nėra įtvirtinta integracijos sąvoka, nereiškia, kad valstybėms narėms leidžiama vartoti šią sąvoką pažeidžiant bendruosius Bendrijos principus ir ypač pagrindines teises. Iš tiesų valstybės narės, pageidaujančios pasinaudoti leidžiančia nukrypti nuostata, negali vartoti neapibrėžtos integracijos sąvokos, bet, nagrinėdamos konkrečią vyresnio kaip 12 metų savarankiškai, ne kartu su kitais savo šeimos nariais atvykstančio vaiko padėtį, turi taikyti integracijos sąlygą, nustatytą direktyvos įgyvendinimo dieną galiojusiuose jų teisės aktuose. 71. Todėl direktyvos 4 straipsnio 1 dalies paskutinė pastraipa negali būti aiškinama kaip aiškiai ar numanomai leidžianti priimti įgyvendinimo nuostatas, prieštaraujančias teisei į šeimos gyvenimo gerbimą. <...> 73. Taip pat neatrodo, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas vaikų interesams suteikė nepakankamai dėmesio. Iš tiesų direktyvos 4 straipsnio 1 dalies turinys įrodo, kad, priimant šią nuostatą, tinkamiausi vaiko interesai buvo svarbiausias dalykas, ir nematyti, kad jos paskutinėje pastraipoje nepakankamai atsižvelgiama į šiuos interesus ar leidžiama valstybėms narėms, kurios pasirenka atsižvelgti į integracijos sąlygą, į juos neatsižvelgti. Atvirkščiai, kaip buvo priminta šio sprendimo 63 punkte, direktyvos 5 straipsnio 5 dalis įpareigoja valstybes nares pirmiausia deramai atsižvelgti į nepilnamečių vaikų interesus. 74. Tokiomis aplinkybėmis neatrodo, kad 12 metų amžius yra sąlyga, pažeidžianti nediskriminavimo dėl amžiaus principą, nes tai sąlyga, atitinkanti nepilnamečio vaiko gyvenimo etapą, kai jis jau yra palyginti ilgai išgyvenęs trečiojoje šalyje be savo šeimos narių, todėl gali kilti daugiau sunkumų integruojantis į kitą aplinką. 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyva 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą (OL 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p.224-230). 204


<...> 76. Iš visų šių aplinkybių matyti, kad direktyvos 4 straipsnio 1 dalies paskutinė pastraipa negali būti laikoma nei kaip pati pažeidžianti pagrindinę teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, pareigą pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus ar nediskriminavimo dėl amžiaus principą, nei kaip aiškiai ar numanomai valstybėms narėms leidžianti taip elgtis. 2006 m. birželio 27 d. sprendimas Parlamentas prieš Tarybą (C-540/03, Rink., 2006, p. 5769) Vizos, prieglobstis ir imigracija – Imigracijos politika – Teisė į šeimos susijungimą – Direktyva 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą - Nuostatos, leidžiančios valstybėms narėms nukrypti nuo pagrindinių principų – Direktyvos 4 straipsnio 6 dalis – Apribojimai vaikams vyresniems kaip 15 metų – Pagarba pagrindinėms teisėms ir teisė į šeimos gyvenimo apsaugą – Įpareigojimas pirmiausia deramai atsižvelgti į nepilnamečių vaikų interesus – Nediskriminavimo dėl amžiaus principas <...> 85. Neatrodo, kad ginčijama nuostata pažeidžia teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, nustatytą EŽTK 8 straipsnyje, kaip jis aiškinamas Europos Žmogaus Teisių Teismo. Iš tikrųjų direktyvos (Direktyva 2003/86/EB) 4 straipsnio 6 dalis suteikia valstybėms narėms teisę direktyvoje numatytas šeimos susijungimo sąlygas taikyti tik prašymams, pateiktiems anksčiau, nei vaikams sukanka 15 metų. Tačiau šios nuostatos negalima aiškinti kaip draudžiančios valstybėms narėms atsižvelgti į prašymus, pateiktus dėl vyresnių nei 15 metų vaikų, arba leidžiančios to nedaryti. 86. Šiuo atžvilgiu nesvarbu, kad ginčijamos nuostatos paskutinis sakinys numato, kad valstybės narės, kurios nusprendžia taikyti leidžiančią nukrypti nuostatą, leidžia vaikams, dėl kurių prašymas yra pateikiamas jiems sukakus 15 metų, atvykti ir gyventi „ne šeimos susijungimo pagrindais“. Žodžių junginys „šeimos susijungimas“ turi iš tiesų būti aiškinamas atsižvelgiant į direktyvos kontekstą, kaip numatantis šeimos susijungimą direktyvos numatytais atvejais. Jis negali būti aiškinamas kaip draudžiantis valstybei narei, kuri nusprendžia taikyti leidžiančią nukrypti nuostatą, leisti vaikui įvažiuoti ir gyventi, kad jis galėtų prisijungti prie savo šeimos narių. 87. Be to, direktyvos 4 straipsnio 6 dalį reikia suprasti atsižvelgiant į principus, nustatytus tos pačios direktyvos 5 straipsnio 5 dalyje, įpareigojančioje valstybes nares pirmiausia deramai atsižvelgti į nepilnamečių vaikų interesus, bei esančiuosius šios direktyvos 17 dalyje, įpareigojančioje atsižvelgti į visas aplinkybes, tarp jų ir asmens šeimos santykius. 88. Iš to matyti, kad net jei direktyvos 4 straipsnio 6 dalis leidžia valstybei narei nesutikti, kad vyresnių nei 15 metų nepilnamečių vaikų pateiktiems prašymams būtų taikomos direktyvos 6 straipsnio 4 dalies bendros sąlygos, valstybė narė vis tiek privalo nagrinėti prašymą atsižvelgdama į vaiko interesus ir siekdama skatinti šeimos gyvenimą. 89. Dėl šio sprendimo 74 punkte nurodytos priežasties a fortiori nematyti, kad 15 metų amžiaus pasirinkimas yra nediskriminavimo dėl amžiaus principui prieštaraujanti sąlyga. Taip pat dėl šio sprendimo 72 punkte nurodytos priežasties neatrodo, kad standstill sąlyga, kaip ji yra suformuluota, pažeidžia kurią nors aukštesnę teisės normą. 90. Iš šių visų aplinkybių išplaukia, kad direktyvos 4 straipsnio 6 dalis negali būti laikoma nei kaip pati pažeidžianti pagrindinę teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, pareigą pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus ar nediskriminavimo dėl amžiaus principą, nei kaip aiškiai ar numanomai valstybėms narėms leidžianti taip elgtis. 2006 m. birželio 27 d. sprendimas Parlamentas prieš Tarybą (C-540/03, Rink., 2006, p. 5769)


Vizos, prieglobstis ir imigracija – Imigracijos politika – Teisė į šeimos susijungimą – Direktyva 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą - Nuostatos, leidžiančios valstybėms narėms nukrypti nuo pagrindinių principų – Direktyvos 8 straipsnis – Standstill sąlyga – Pagarba pagrindinėms teisėms ir teisė į šeimos gyvenimo apsaugą – Įpareigojimas pirmiausia deramai atsižvelgti į nepilnamečių vaikų interesus <...> 97. Tokiu pačiu būdu, kaip ir kitos šiuo ieškiniu ginčijamos nuostatos, direktyvos (Direktyva 2003/86/EB) 8 straipsnis leidžia valstybėms narėms nukrypti nuo šia direktyva numatytų taisyklių, susijusių su šeimos susijungimu. Minėto 8 straipsnio pirmoji pastraipa nustato, jog valstybės narės gali reikalauti, kad globėjas iki savo šeimos narių prisijungimo prie jo ar jos būtų teisėtai išbuvęs jų teritorijoje ne ilgiau kaip dvejus metus. Šio straipsnio antroji pastraipa leidžia valstybėms narėms, kurių teisės aktais atsižvelgiama į jų pajėgumą priimti, numatyti ne ilgesnį kaip trejų metų laukimo laikotarpį nuo prašymo dėl šeimos susijungimo pateikimo iki leidimo gyventi šeimos nariams išdavimo. 98. Taigi ši nuostata nesudaro kliūčių bet kokiam šeimos susijungimui, bet palieka valstybėms narėms ribotą diskreciją, leisdama joms užsitikrinti, jog šeimos susijungimas vyks palankiomis sąlygomis, globėjui išgyvenus priimančiojoje valstybėje pakankamai ilgą laikotarpį, kad būtų galima daryti išvadą, jog tai stabilus įsikūrimas ir egzistuoja tam tikras integracijos lygis. Todėl tai, kad valstybė narė atsižvelgia į šias aplinkybes ir turi teisę atidėti šeimos susijungimą dvejiems metams arba kai kurias atvejais trejiems metams, neprieštarauja teisei į šeimos gyvenimo gerbimą, konkrečiai įtvirtintą EŽTK 8 straipsnyje, kaip jį aiškina Europos Žmogaus Teisių Teismas. 99. Vis dėlto primintina, kad, kaip matyti iš direktyvos 17 straipsnio, gyvenimo valstybėje narėje trukmė yra tik viena iš aplinkybių, į kurias valstybės narės turi atsižvelgti nagrinėdamos prašymą, ir kad laukimo laikotarpį galima nustatyti tik ypatingais atvejais, atsižvelgus į visas svarbias aplinkybes. 100. Tas pats pasakytina ir apie valstybės narės pajėgumo priimti sąlygą, į kurią gali būti atsižvelgta nagrinėjant prašymą, bet kurios negalima aiškinti kaip leidžiančios nustatyti kokią nors kvotų sistemą arba trejų metų laukimo terminą neatsižvelgus į konkretaus atvejo ypatingas aplinkybes. Iš tiesų direktyvos 17 straipsnyje numatytas visų aplinkybių išnagrinėjimas neleidžia atsižvelgti tik į šią aplinkybę ir įpareigoja realiai išnagrinėti pajėgumą priimti prašymo pateikimo metu. 101. Be to, kaip buvo priminta šio sprendimo 63 punkte, nagrinėdamos valstybės narės pirmiausia turi deramai atsižvelgti į nepilnamečių vaikų interesus. <...> 103. Todėl direktyvos 8 straipsnis negali būti laikomas nei kaip pats pažeidžiantis pagrindinę teisę į šeimos gyvenimo gerbimą arba pareigą pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus, nei kaip aiškiai ar numanomai valstybėms narėms leidžiantis taip elgtis. 2006 m. birželio 27 d. sprendimas Parlamentas prieš Tarybą (C-540/03, Rink., 2006, p. 5769) Vizos, prieglobstis ir imigracija – Imigracijos politika – Teisė į šeimos susijungimą – Direktyva 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą - Nuostatos, leidžiančios valstybėms narėms nukrypti nuo pagrindinių principų – Šeimos sukūrimo momentas <...> 44. Šiuo klausimu iš direktyvos (Direktyva 2003/86/EB) antros konstatuojamosios dalies matyti, kad laikantis daugelyje tarptautinės teisės dokumentų įrašyto įsipareigojimo saugoti šeimą ir gerbti šeimos gyvenimą, turėtų būti imamasi priemonių dėl šeimos susijungimo. Iš tiesų direktyva gerbia pagrindines teises ir laikosi principų, pripažintų visų pirma EŽTK 8 straipsnyje bei (Europos Sąjungos pagrindinių teisių) chartijoje. Todėl direktyvos nuostatos, visų pirma 7 straipsnio 1 dalies c punktas205, turi būti aiškinamos atsižvelgiant į pagrindines teises, konkrečiau kalbant, į teisę į šeimos Direktyvos 2003/86/EB 7 straipsnio 1 dalies c punktas numato, kad tuo metu, kai yra pateiktas prašymas susijungti su šeima, atitinkama valstybė narė gali reikalauti, kad prašymą pateikęs asmuo pateiktų įrodymus, kad globėjas turi „pastovių ir nuolatinių lėšų, kurių pakanka sau ir savo šeimos nariams išlaikyti nesinaudojant atitinkamos valstybės narės socialinės 205


gyvenimo pagarbą, numatytą ir EŽTK, ir Chartijoje. Reikia pridurti, kad pagal Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio 1 dalies pirmą įtrauką Europos Sąjunga pripažįsta chartijoje, priimtoje 2007 m. gruodžio 12 d. Strasbūre206 ir turinčioje tokią pačią teisinę galią kaip sutartys, nustatytas teises, laisves ir principus. <...> 59. Direktyvos 2 straipsnio d punkte šeimos susijungimas apibrėžiamas nedarant skirtumo pagal tai, kada sutuoktiniai susituokė, nes jame nustatyta, jog šeimos susijungimas yra priimančioje valstybėje narėje teisėtai gyvenančio trečiosios šalies piliečio šeimos narių atvykimas ir gyvenimas toje valstybėje narėje, kad būtų išsaugota šeima, „nepaisant, ar šeimos santykiai atsirado prieš atvykstant tam gyventojui, ar jam atvykus“. 60. Tik direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje, taikytinoje pabėgėliams, numatyta, kad „valstybės narės gali [direktyvos V skyriuje numatytas nuostatas] taikyti tik pabėgėliams, kurių šeimos santykiai atsirado iki jų atvykimo“. Šią nuostatą paaiškina palankesnis pabėgėlių, atvykusių į jų teritoriją, vertinimas. 61. Iš to matyti, kad direktyvos nuostatos, išskyrus 9 straipsnio 2 dalį, taikytinos tiek Nyderlandų teisės aktuose apibrėžtam šeimos susijungimui, tiek juose apibrėžtam šeimos sukūrimui. 62. Šį aiškinimą patvirtina direktyvos šešta konstatuojamoji dalis, kurioje numatyta sąvoka „šeimai saugoti ir šeimos gyvenimui kurti ar išlaikyti“. Taip pat iš ieškovės pagrindinėje byloje nurodytų parengiamųjų darbų matyti, kad buvo sudarytas platus susitarimas dėl šeimos susijungimo, kuris turėtų apimti tiek šeimos sukūrimą, tiek šeimos išsaugojimą. 63. Be to, šį aiškinimą patvirtina EŽTK 8 straipsnis ir chartijos 7 straipsnis, kuriuose nenustatytas joks skirtumas pagal šeimos sukūrimo aplinkybes ir momentą. 64. Atsižvelgiant į šio skirtumo, kurį ketino nustatyti Sąjungos teisės aktų leidėjas, pagal šeimos sukūrimo momentą nebuvimą, ir atsižvelgiant į būtinybę neaiškinti direktyvos nuostatų siaurai bei nepanaikinti jų veiksmingumo, valstybės narės neturi diskrecijos nustatyti tokio skirtumo nacionalinės teisės aktuose, perkeliančiuose direktyvą207. Be to, tikimybė, kad globėjas turės pastovių ir nuolatinių lėšų, kurių pakanka sau ir savo šeimos nariams išlaikyti direktyvos 7 straipsnio 1 dalies c punkto prasme, negali priklausyti nuo šeimos sukūrimo momento. 65. Galiausiai, kalbant apie Nyderlandų Vyriausybės argumentą, kad leidimas turi būti suteiktas, jei EŽTK 8 straipsnis reikalauja, konstatuotina, kad, kaip matyti iš posėdžio, R. Chakroun vis dar nėra leista prisijungti prie sutuoktinio, su kuriuo ji susituokusi daugiau nei 37 metus. 2010 m. kovo 4 d. sprendimas Rhimou Chakroun prieš Minister van Buitenlandse Zaken (byla C578/08, Rink., 2010, p. 1839) Pagrindinės teisės – Teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsauga – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnio ir EŽTK 8 straipsnio 1 dalies pripažinimas – Poreikis pasverti ir įvertinti teisę į šeimos ir privatų gyvenimą ir pagrindines vaiko teises sprendžiant klausimą tarp tėvų dėl vaiko sugrąžinimo ir globos pagal Reglamentą (EB) Nr. 2201/2003 <...> 44. <...> Reglamentą (EB) Nr. 2201/2003208 reikia aiškinti taip, kad vaiko išvežimo neteisėtumą šio reglamento taikymo tikslais lemia vien tai, ar egzistuoja pagal taikytiną nacionalinę teisę suteiktos globos teisės, kurias pažeidžiant įvykdytas toks išvežimas. 45. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Chartija, visų pirma jos 7 straipsnis, turi poveikio tokiam šio reglamento aiškinimui. paramos sistema. Valstybės narės įvertina šias lėšas atsižvelgdamos į jų pobūdį ir reguliarumą bei minimalų nacionalinį darbo užmokestį ir pensijas, taip pat šeimos narių skaičių“. 206 (OL C 303, p. 1). 207 Pagal analogiją žr. 2008 m. liepos 25 d. sprendimo Metock ir kt. (byla C‑127/08, Rink., 2008, p. 6241) 93 punktą. 208 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (OL 2004 m. Specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p. 243 – 271).


46. Ieškovas pagrindinėje byloje nesutinka, kad motinos įvykdytas vaiko išvežimas be jo biologinio tėvo žinios nėra neteisėtas pagal 1980 m. Hagos konvenciją ir Reglamentą (EB) Nr. 2201/2003, nes jis gyveno kartu su savo vaiku bei jo motina, nors su ja nesusituokęs, ir aktyviai dalyvavo auklėjant vaiką. 47. Jo teigimu, dėl šio sprendimo 44 punkte pateikto minėto reglamento išaiškinimo gali susidaryti situacija, kuri būtų nesuderinama nei su jo teise į privatų ir šeimos gyvenimą, įtvirtinta Chartijos 7 straipsnyje ir EŽTK 8 straipsnyje, nei su vaiko teisėmis, nurodytomis Chartijos 24 straipsnyje. Pagal Reglamentą (EB) Nr. 2201/2003 „globos teisės“ turėtų būti aiškinamos taip, kad tokias teises biologinis tėvas įgyja automatiškai tuo atveju, kai jis ir jo vaikai gyvena tokį patį šeiminį gyvenimą kaip ir santuoka pagrįsta šeima. Jeigu toks išaiškinimas būtų atmestas, „potenciali“ tėvo teisė, suteikianti jam galimybę pateikti ieškinį kompetentingam nacionaliniam teismui ir atitinkamais atvejais įgyti globos teises, galėtų netekti prasmės dėl vienašališkų be tėvo žinios atliktų motinos veiksmų. Tačiau teisės pateikti tokį ieškinį veiksmingumas turėtų būtų saugomas adekvačiai. 48. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagal Airijos teisę biologinis vaiko tėvas neturi jo globos teisių, nebent šios teisės jam suteiktos tėvų sudarytu susitarimu arba teismo sprendimu, o tokios globos teisės automatiškai priklauso motinai ir jai jų suteikti nereikia. 49. Tokiomis aplinkybėmis reikia patikrinti, ar šio sprendimo 44 punkte pateiktas Reglamento Nr. 2201/2003 išaiškinimas suderinamas su pagarba biologinio tėvo ir jo vaikų pagrindinėms teisėms. 50. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal ESS (Europos Sąjungos sutartis) 6 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą Sąjunga pripažįsta Chartijoje išdėstytas teises, laisves ir principus; Chartija „turi tokią pat teisinę galią kaip ir Sutartys“. 51. Visų pirma pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį šios Chartijos nuostatos skirtos valstybėms narėms tik kai jos įgyvendina Sąjungos teisę. Pagal šio straipsnio 2 dalį Chartija neišplečia Sąjungos teisės taikymo srities už Sąjungos įgaliojimų ribų ir „nenustato Sąjungai naujų įgaliojimų ar užduočių ir nepakeičia Sutartyse nustatytųjų“. Taigi Teisingumo Teismo prašoma atsižvelgiant į Chartiją išaiškinti Sąjungos teisę, neviršijant jai suteiktų įgaliojimų. 52. Iš to išplaukia, kad šioje byloje reikia atsižvelgti į Chartiją tik aiškinant Reglamentą Nr. 2201/2003 ir nereikia vertinti pačios nacionalinės teisės. Tiksliau reikia patikrinti, ar Chartijos nuostatomis draudžiamas šio sprendimo 44 punkte pateikiamas šio reglamento išaiškinimas, visų pirma atsižvelgiant į šiame aiškinime pateikiamą nuorodą į nacionalinę teisę. 53. Be to, iš Chartijos 52 straipsnio 3 dalies matyti, kad šioje Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių EŽTK garantuojamas teises, prasmė ir apimtis yra tokia, kaip nustatyta EŽTK. Tačiau šia nuostata nekliudoma Sąjungos teisėje numatyti didesnę apsaugą. Pagal šios Chartijos 7 straipsnį „kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir komunikacijos slaptumas“. EŽTK 8 straipsnio 1 dalies formuluotė yra tapati minėto 7 straipsnio formuluotei, išskyrus tai, kad jame vietoj žodžių „jo komunikacijos“ vartojami žodžiai „jo susirašinėjimo“. Atsižvelgiant į tai, reikia konstatuoti, kad šiame 7 straipsnyje numatytos teisės, atitinkančios garantuojamas EŽTK 8 straipsnio 1 dalyje. Todėl Chartijos 7 straipsniui priskirtina tokia pati esmė ir taikymo sritis kaip ir EŽTK 8 straipsnio 1 daliai, kaip išaiškinta Europos žmogaus teisių teismo praktikoje209. 54. Europos žmogaus teisių teismas jau yra nagrinėjęs bylą, kurios faktinės aplinkybės buvo tapačios nagrinėjamoms pagrindinėje byloje – nesusituokusios poros vaiką į kitą valstybę narę išvežė motina, kuri vienintelė tokio vaiko atžvilgiu turėjo tėvų valdžią. Šiuo atžvilgiu jis iš esmės nusprendė, kad nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos įstatymų nustatyta tvarka su tokiu vaiku susijusi tėvų valdžia suteikiama tik jo motinai, neprieštarauja EŽTK 8 straipsniui, aiškinamam atsižvelgiant į 1980 m. Hagos konvenciją, jei tėvų valdžios nevykdančiam vaiko tėvui jais suteikiama galimybė prašyti kompetentingo nacionalinio teismo peržiūrėti šios valdžios suteikimą210. 209

2008 m. vasario 14 d. Sprendimo Varec (byla C-450/06, Rink., 2008, p. 581) 48 punktas. 2003 m. rugsėjo 2 d. EŽTT sprendimas Guichard prieš Prancūziją (ECHR 2003-X), 1999 m. rugsėjo 14 d. EŽTT sprendimą Balbontin prieš Jungtinę Karalystę ( ieškinys Nr. 39067/97). 210


55. Iš to išplaukia, kad Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 taikymo tikslais siekiant nustatyti, ar motina į kitą valstybę narę vaiką išvežė teisėtai, tokio vaiko biologinis tėvas iki išvežimo turi turėti teisę kreiptis į kompetentingą nacionalinį teismą su prašymu suteikti jam vaiko globos teises, o tai tokiomis aplinkybėmis yra biologinio tėvo teisės į privatų ir šeimos gyvenimą esmė. 56. Iš tiesų EŽTT taip pat nusprendė, kad nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos biologiniam tėvui nesuteikiama jokia galimybė įgyti savo vaiko globos teises be motinos sutikimo, reiškia nepagrįstą tėvo diskriminaciją ir todėl pažeidžia EŽTK 14 straipsnį, skaitomą kartu su jos 8 straipsniu211. 57. Tačiau faktas, kad biologinis tėvas, priešingai nei motina, automatiškai netampa savo vaiko globos teisių turėtoju Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 2 straipsnio prasme, neturi įtakos jo teisės į privatų ir šeimos gyvenimą turiniui, su sąlyga, kad užtikrinama šio sprendimo 55 punkte nurodyta teisė. 2010 m. spalio 5 d. sprendimas MCB (byla C-400/10 PPU, Rink., 2010, p. 8965) Pagrindinės teisės – Teisė į privatų ir šeimos gyvenimą – Atsisakymas pripažinti Sąjungos piliečio šeimos narių, kurie yra trečiųjų šalių piliečiai, teisę gyventi – Situacija susijusi su Sąjungos teisės taikymo sritimi – Vertinimas atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnį – Situacija nesusijusi su Sąjungos teisės taikymo sritimi – Vertinimas atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 straipsnio 1 dalį – Nacionalinis teismas privalo pats įvertinti <...> 72. Taigi, jei nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, įvertinęs pagrindinių bylų aplinkybes, mano, kad ieškovų pagrindinėse bylose situacija patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, jis turėtų nagrinėti, ar atsisakymas jiems suteikti leidimą gyventi pažeidžia Chartijos 7 straipsnyje numatytą teisę į privatų ir šeimos gyvenimą 212 . Tačiau jeigu jis mano, kad ši situacija nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, jis šį klausimą turėtų nagrinėti pagal EŽTK 8 straipsnio 1 dalį. 73. Iš tikrųjų reikėtų priminti, kad visos valstybės narės yra EŽTK, kurios 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, šalys. 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimas Dereci ir kt. (byla C-256/11, Rink., ) Pagrindinės teisės – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – Teisė į privatų ir šeimos gyvenimą – Atsisakymas pripažinti Sąjungos piliečio šeimos narių, kurie yra trečiųjų šalių piliečiai, teisę gyventi – Situacija nesusijusi su Sąjungos teisės taikymo sritimi – Vertinimas atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją – Nacionalinis teismas privalo pats įvertinti <...> 42. Iš tiesų, nors Įstatymu dėl laisvo judėjimo siekiama įgyvendinti Sąjungos teisę, vis dėlto pareiškėjų pagrindinėje byloje padėties Sąjungos teisė nereglamentuoja, nes Kreshnik Ymeraga negali būti laikomas naudos gavėju nei pagal Direktyvą 2004/38/EB 213 , nei, kiek tai susiję su pagrindinėje byloje nagrinėjamais prašymais, pagal Direktyvą 2003/86/EB 214 , ir atsisakymu 2009 m. gruodžio 3 d. EŽTT sprendimo Zaunegger prieš Vokietiją (ieškinys Nr. 22028/04) 63 ir 64 punktai. Chartijos 7 straipsnis nustato teisę į privatų ir šeimos gyvenimą: „Kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir komunikacijos slaptumas“. 213 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL 2004 m. Specialusis leidimas, 5 skyrius, 5 tomas, p. 46 – 61). 214 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyva 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą (OL 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p.224-230). 211 212


pripažinti teisę gyventi šalyje Kreshnik Ymeraga šeimos nariams iš jo neatimama galimybė iš tikrųjų naudotis tuo, kas sudaro Sąjungos piliečio statusu suteikiamų teisių esmę. 43. Šiomis sąlygomis Liuksemburgo institucijų atsisakymas pripažinti Kreshnik Ymeraga šeimos nariams teisę gyventi šalyje kaip Sąjungos piliečio šeimos nariams nėra susijęs su Sąjungos teisės įgyvendinimu, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnį, todėl šio atsisakymo atitiktis pagrindinėms teisėms negali būti išnagrinėta atsižvelgiant į joje nustatytas teises. 44. Tokia išvada nelemia atsakymo į klausimą, ar remiantis tyrimu pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, kurios šalys yra visos valstybės narės, nuostatas, suinteresuotiems trečiųjų šalių piliečiams negalima atsisakyti pripažinti teisės gyventi šalyje pagrindinės bylos aplinkybėmis. 2013 m. gegužės 8 d. sprendimas Ymeraga et Ymeraga-Tafarshiku (byla C-87/12) Tarptautinės sankcijos Institucijų veiksmų teisėtumo teisminė kontrolė – Bendrijos aktas, įgyvendinantis Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijas – Reglamentas (EB) Nr. 881/2002215 ir Reglamentas (EB) Nr. 2049/2003216 - Ribojančios priemonės, taikomos asmenims ir organizacijoms, susijusiems su Osama bin Ladenu, Al-Quaida tinklu ir Talibanu – Susijusių asmenų pagrindinės teisės – Lėšų įšaldymas – Teisminė kontrolė, susijusi su Jus cogens – Ar yra teisės į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą pažeidimas <...> 126. Galiausiai, nors Sprendimas Yusuf and Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją ir Sprendimas Kadi prieš Tarybą ir Komisiją217 nepatvirtino ieškovo argumento, kad lėšų įšaldymas pažeidžia ne tik jo teisę į nuosavybę, garantuojamą pagal EŽTK Pirmojo papildomo protokolo 1 straipsnį, bet taip pat pažeidžia jo teisę į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą, garantuojamą EŽTK 8 straipsniu, taip pat kenkia jo reputacijai <...>, reikia atminti, kad tik jus cogens normų pagrindu Teismas gali peržiūrėti šią bylą. 127. Net tuo atveju, jeigu teisė į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą ir teisė į reputaciją gali būti laikomos patenkančiomis į jus cogens normų, susijusių su žmogaus pagrindinių teisių apsauga, ribas, tik savavališkas įsikišimas į šių teisų įgyvendinimą gali būti aiškinamas kaip prieštaraujantis šioms normoms (šiuo klausimu žr. Visuotinės Žmogaus teisių deklaracijos 12 straipsnį, kuris nustato, kad „niekas neturi patirti savavališko kišimosi į jo privatumą, šeimos gyvenimą, buitį ar susirašinėjimą arba kėsinimosi į jo garbę ir reputaciją“). 128. Taigi, dabar aišku, kad nebuvo kišamasi į šių ieškovo teisių įgyvendinimą (žr. šiuo kausimu ir pagal analogiją Sprendimo Yusuf and Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją 292-303 punktus ir Sprendimo Kadi prieš Tarybą ir Komisiją 241-252 punktus).

215

2002 m. gegužės 27 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 881/2002 nustatantis tam tikras specialias ribojančias priemones, taikomas tam tikriems asmenims ir subjektams, susijusiems su Usama bin Ladenu, Al-Qaida tinklu ir Talibanu, ir panaikinantis Tarybos reglamentą (EB) Nr. 467/2001, uždraudžiantį tam tikrų prekių ir paslaugų eksportą į Afganistaną, sustiprinantį skrydžių uždraudimą ir pratęsiantį Afganistano Talibano lėšų ir kitų finansinių išteklių įšaldymą (OL 2004 m. specialusis leidimas, 18 skyrius, 1 tomas, p.294-301). 216 2003 m. lapkričio 20 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 2049/2003, dvidešimt penktą kartą iš dalies keičiantis Tarybos reglamentą (EB) Nr. 881/2002, nustatantį tam tikras specialias ribojančias priemones, taikomas tam tikriems asmenims ir subjektams, susijusiems su Osama bin Ladenu, Alkaeda tinklu ir Talibanu, ir panaikinantį Tarybos reglamentą (EB) Nr. 467/2001 (OL 2004 m. specialusis leidimas, 18 skyrius, 2 tomas, p.219-220). 217 2005 m. rugsėjo 21 d. sprendimas Yusuf and Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją (byla T306/01, Rink., 2005, p. 3533) ir 2005 m. rugsėjo 21 d. sprendimas Kadi prieš Tarybą ir Komisiją (byla T-315/01, Rink., 2005, p. 3649).


2006 m. liepos 12 d. sprendimas Hassan prieš Tarybą ir Komisiją (byla T-49/04, Rink., 2006, p. II52) Darbas Privataus gyvenimo apsauga ir tarnybinė drausminė procedūra, pradėta prieš pareigūną <...> 70. Komisijai netrukdoma inicijuoti drausmines procedūras tik dėl to, kad banko suteikta informacija galėjo būti pateikta pažeidžiant nacionalines nuostatas dėl slaptumo apsaugos. 71. Be to, drausminių procedūrų iniciavimas nėra teisės į pagarbą privačiam gyvenimui pažeidimas. <...> 74. Todėl pradėjusi tyrimą ir vėliau drausmines procedūras pagal informaciją, kuri gali būti siejama su neteisėtais ieškovo veiksmais ir, vadinasi, gali būti sunkus Tarnybos statutu nustatytų šio pareigūno pareigų pažeidimas, Komisija jokiu būdu neveikė neproporcingai ir netoleruotinai kišdamasi į teisės į pagarbą privačiam gyvenimui esmę. 1997 m. gegužės 15 d. sprendimas N prieš Komisiją (byla T-273/94, Rink., 1997, p. II-289) (68, 7174 punktai) Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą ir jos apribojimai, grindžiami EŽTK 8 straipsnio 2 dalimi – Nacionalinių teisės aktų, įpareigojančių valstybės kontrolės institucijas rinkti ir paskelbti informaciją ne tik apie tikrinamų įmonių darbuotojų metines tam tikras ribas viršijančias pajamas, bet ir tokias pajamas gaunančių asmenų privačius duomenis – proporcingumo siekiamiems tikslams įvertinimas <...> 90. Darytina išvada, kad apribojimas, kylantis taikant nacionalinės teisės aktus, kokie nagrinėjami pagrindinėse bylose, gali būti pateisintas EŽTK 8 straipsnio 2 dalies prasme tik tada, kai ne tik Rechnungsof tikrinamų įmonių darbuotojų metinių pajamų, viršijančių tam tikrą ribą, bet ir šių pajamų gavėjų vardų ir pavardžių platus paskelbimas yra būtinas ir atitinka tikslą išlaikyti protingą darbo užmokesčio dydį. Tai patikrinti turi prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai. 2003 m. gegužės 20 d. sprendimas Österreichischer Rundfunk ir kt. (sujungtos bylos C-465/00, C138/01 ir C-139/01, Rink., 2003, p. 4989) Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą – Asmens duomenų apsauga – Europos centrinio banko darbuotojo ir jo ataskaitą vertinančių iniciatorių apsikeitimas elektroniniais laiškais bei vėlesnis tokio susirašinėjimo panaudojimas vertinant ataskaitą – Kišimosis į privatų gyvenimą nebuvimas – Reglamento (EB) Nr. 45/2001 ir Direktyvos 95/46/EB pažeidimo nebuvimas <...> 1. Europos centrinio banko tarnautojo veiklos vertinimo priede pateiktų elektroninių laiškų, kuriuos siuntė ar gavo šis tarnautojas institucijos vidinėje elektroninėje sistemoje susirašinėdamas su vienu ar abiem šio vertinimo iniciatoriais, faktas negali būti aiškinamas kaip kišimasis į aptariamo asmens privatų gyvenimą ar, kaip Reglamento (EB) Nr. 45/2001 218 ar Direktyvos 95/46/E 219 B pažeidimas. Buvo nustatyta, kad duomenys nebuvo renkami be aptariamo asmens žinios, kadangi elektroniniai laiškai ir juose pateikta informacija, iš esmės, buvo tik profesinio pobūdžio ir nebuvo atskleisti ar perduoti tretiesiems asmenims. 2000 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 45/2001 dėl asmenų apsaugos Bendrijos institucijoms ir įstaigoms tvarkant asmens duomenis ir laisvo tokių duomenų judėjimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 26 tomas, p.102-124). 219 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (95/46/EB) dėl 1995 asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 15 tomas, p.355-374). 218


2003 m. gegužės 20 d. sprendimas Pflugradt prieš ECB (byla T-179/02, Rink., 2003, p. II-733)220 Asmens duomenys ir teisė susipažinti su dokumentais Teisės aktų derinimas - Fizinių asmenų apsauga tvarkant asmens duomenis – Šių duomenų tvarkymas Bendrijos institucijose ir įstaigose – Reglamentas (EB) Nr. 45/2001 – Aiškinimas atsižvelgiant į pagrindines teises <...> 111. Be to, reikia priminti, kad Reglamento (EB) Nr. 45/2001 nuostatos, reglamentuojančios asmens duomenų tvarkymą ir galinčios pažeisti pagrindines laisves, o ypač teisę į privatų gyvenimą, būtinai turi būti aiškinamos atsižvelgiant į pagrindines teises, kurios pagal nusistovėjusią teismų praktiką yra sudedamoji dalis bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas ir Pirmosios instancijos teismas [dabar Bendrasis Teismas]221. 112. Šie principai buvo akivaizdžiai perimti ES (Europos Sąjungos sutarties) 6 straipsnio 2 dalyje [dabar 6 straipsnio 3 dalyje], pagal kurią Sąjunga gerbia pagrindines teises, kurias užtikrina EŽTK ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų kaip bendri Bendrijos teisės principai. 2007 m. lapkričio 8 d. sprendimas Bavarian Lager prieš Komisiją (byla T-194/04, Rink., 2007, p. II4523) Europos Bendrijos - Institucijos – Teisė visuomenei susipažinti su dokumentais – Reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 – Taikymas atsižvelgiant į EŽTK 8 straipsnio nuostatą – Visuomenės teisės susipažinti su dokumentais išimtys – Privataus gyvenimo ir individo neliečiamumo apsaugos sąvoka – Asmens duomenų apsauga <...> 116. Reikia konstatuoti, kad remiantis ES (Europos Sąjungos sutarties) 6 straipsnio 2 dalimi [dabar 6 straipsnio 3 dalyje] visi pagal Reglamentą (EB) Nr. 1049/2001222 priimti sprendimai neturi pažeisti EŽTK 8 straipsnio. Šiuo klausimu reikia priminti, kad Reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 nustato bendrus principus ir apribojimus, kurie dėl viešojo ar privataus intereso reglamentuoja teisę susipažinti su dokumentais, kaip tai numato EB (Europos bendrijos steigimo sutartis) 255 straipsnio 2 dalis [dabar SESV 15 straipsnio 3 dalis], todėl šio reglamento 4 straipsnio 1 dalies b punktas numato išimtį, skirtą individo privačiam gyvenimui ir integralumui apsaugoti. 117. Be to, reikia priminti, kad teisės susipažinti su dokumentais išimtys turi būti aiškinamos griežtai. Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta išimtis yra susijusi tik su asmens duomenims, kurie gali konkrečiai ir realiai pažeisti individo privataus gyvenimo ir integralumo apsaugą. 118. Taip pat reikia pabrėžti, jog aplinkybė, kad pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką „privataus gyvenimo“ sąvoka yra plati ir kad teisė į asmens duomenų apsaugą gali būti vienas teisės į tai, kad būtų gerbiamas privatus gyvenimas, aspektų (žr. šiuo klausimu minėtos generalinio advokato P. Léger išvados byloje, kurioje buvo priimtas sprendimas Parlamentas prieš Tarybą ir

Pateiktas sprendimo santraukos 1 punktas, paruoštas pagal Sprendimo Pflugradt prieš ECB (skelbto tik vokiečių kalba) 28-32 punktus. 221 Žr. pagal analogiją dėl Direktyvos 95/46/EB išaiškinimo priimto 2003 m. gegužės 20 d. sprendimo Österreichischer Rundfunk ir kt. (sujungtos bylos C-465/00, C-138/01 ir C-139/01, Rink., 2003, p. 4989) 68 punktą. 222 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL 2004 Specialusis leidimas, 1 skyrius, 3 tomas, p.331 – 336). 220


Komisiją 223 , 209 punktą), nereiškia, jog visi asmens duomenys patenka į „privataus gyvenimo“ sąvoką. 119. A fortiori ne visi asmens duomenys dėl savo pobūdžio gali pažeisti duomenų subjekto teisę į privatų gyvenimą. Iš tikrųjų Direktyvos 95/46/EB 33 konstatuojamojoje dalyje nurodomi duomenys, kurie dėl savo pobūdžio gali pažeisti pagrindines laisves ar teisę į privatų gyvenimą ir kurie neturėtų būti tvarkomi, nebent su tuo aiškiai sutinka duomenų subjektas, o tai rodo, kad ne visi duomenys yra tokio paties pobūdžio. Tokius ypatingus duomenis galima priskirti prie nurodytųjų Reglamento (EB) Nr. 45/2001 10 straipsnyje dėl ypatingų asmens duomenų tvarkymo, pavyzdžiui, duomenys apie asmens rasinę ir etninę kilmę, religinius ar filosofinius įsitikinimus arba duomenys apie sveikatą ar lytinį gyvenimą. 2007 m. lapkričio 8 d. sprendimas Bavarian Lager prieš Komisiją (byla T-194/04, Rink., 2007, p. II4523) Teisės aktų derinimas - Fizinių asmenų apsauga tvarkant asmens duomenis – Šių duomenų tvarkymas Bendrijos institucijose ir įstaigose – Reglamentas (EB) Nr. 45/2001 – Susitikimo protokole pateiktos dalyvių pavardės – Asmens duomenys – reikalavimas pateikti protokolą pagal Reglamentą (EB) Nr. 1049/2001 – Asmenų, atstovavusių savo institucijas ir dalyvavusių susitikime, pavardžių atskleidimas – tokių asmenų duomenų atskleidimas jų privataus gyvenimo ir individo neliečiamumo nepažeidžia <...> 121. Šioje byloje nagrinėjama paraiška susipažinti yra susijusi su susitikimo, kuriame dalyvavo Komisijos GD „Vidaus rinka ir finansinės paslaugos“, Jungtinės Karalystės Prekybos ir pramonės ministerijos ir VRADK atstovai, protokolu. Šiame protokole pateikiamas susitikimo dalyvių sąrašas, suskirstytas pagal įstaigas, kurių vardu ir sąskaita šie asmenys dalyvavo minėtame susitikime, nurodant užimamas pareigas, pirmąsias vardų raides, pavardes, o prireikus ir tarnybą, organizaciją ar asociaciją, kuriai jie priklausė šių įstaigų viduje. Protokolo tekstas nenurodo fizinių asmenų, o tik nagrinėjamas įstaigas, t. y. VRADK, GD „Vidaus rinka ir finansinės paslaugos“ ir Jungtinės Karalystės Prekybos ir pramonės ministeriją. 122. Reikia konstatuoti, kad nagrinėjamame protokole esančiame susitikimo dalyvių sąraše pateikiami ir asmens duomenys Reglamento (EB) Nr. 45/2001 2 straipsnio a punkto prasme, nes iš jo gali būti nustatyta šiame susitikime dalyvavusių asmenų tapatybė. 123. Vis dėlto reikia konstatuoti, jog tik aplinkybė, kad dokumente yra asmens duomenų, nebūtinai reiškia, kad gali būti pažeistas duomenų subjektų privatus gyvenimas ir integralumas, nors profesinė veikla iš esmės patenka į „privataus gyvenimo“ sąvoką EŽTK 8 straipsnio prasme <...>. <...> 125. Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad tai, jog protokole buvo nurodytos šių atstovų pavardės, dar nereiškia, kad jie priklauso šių asmenų privataus gyvenimo sričiai, nes jie dalyvavo susitikime kaip savo įstaigų atstovai. Be to, kaip jau buvo konstatuota, protokole nėra asmeninių šių asmenų nuomonių, o tik šių asmenų atstovaujamų subjektų pozicija. 126. Bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad VRADK atstovų vardų atskleidimas negali konkrečiai ir realiai pažeisti duomenų subjektų privataus gyvenimo ir integralumo apsaugos. Paprastas duomenų subjekto, kaip įstaigos atstovo, pavardės privatus gyvenimas bei integralumas dėl to nenukenčia. nurodymas dalyvavusių susitikime asmenų sąraše nėra toks pažeidimas ir duomenų subjekto privatus gyvenimas bei integralumas dėl to nenukenčia. 2007 m. lapkričio 8 d. sprendimas Bavarian Lager prieš Komisiją (byla T-194/04, Rink., 2007, p. II4523) 2006 m. gegužės 30 d. sprendimas Parlamentas prieš Tarybą ir Komisiją (sujungtos bylos, C-317/04 ir C-318/04, Rink., 2006, p. 4721, p. 4724).

223


Europos bendrijos – Institucijos – Visuomenės teisės susipažinti su dokumentais – Reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 – Teisės susipažinti su dokumentais išimtys – Privataus gyvenimo ir individo neliečiamumo apsaugos reikšmė – Reikalavimas vertinti galimus privataus gyvenimo ir/arba individo neliečiamumo pažeidimus pagal Sąjungos teisės aktus, susijusius su asmens duomenų apsauga – Reglamento (EB) Nr. 45/2001 reikalavimų taikymas <...> 57. Vienintelis akivaizdus ryšys tarp šių dviejų reglamentų nustatytas Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkte, kuriame numatyta teisės susipažinti su dokumentu išimtis, jei dėl jo atskleidimo nukentėtų individo privataus gyvenimo ir integralumo apsauga, numatyta, be kita ko, asmens duomenų apsaugą reglamentuojančiais Bendrijos teisės aktais. <...> 59. Reikia pažymėti, kad taip Pirmosios instancijos teismas [dabar Bendrasis Teismas] nepaisė Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkto, kuris yra nedaloma nuostata ir kuriuo reikalaujama, kad individo privataus gyvenimo ir integralumo galimas pažeidimas visada būtų nagrinėjamas ir vertinamas pagal Sąjungos teisės aktus, susijusius su asmens duomenų apsauga, visų pirma pagal Reglamentą (EB) Nr. 45/2001. 60. Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punktu nustatytas specialus režimas ir sustiprinama asmens, kuriuo duomenys tam tikrais atvejais gali būti atskleisti visuomenei, apsauga. 61. Pagal Reglamento (EB) Nr. 45/2001 1 straipsnio 1 dalį šio reglamento tikslas yra užtikrinti „fizinių asmenų pagrindines teises ir laisves, o svarbiausia – su asmens duomenų tvarkymu susijusią jų teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą“. Ši nuostata neleidžia skirti asmens duomenų tvarkymo į dvi kategorijas, t. y. į kategoriją, kurios atveju šis tvarkymas būtų nagrinėjamas remiantis tik EŽTK 8 straipsniu ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, susijusia su šiuo straipsniu, ir į kategoriją, kurios atveju minėtam tvarkymui būtų taikomos Reglamento (EB) Nr. 45/2001 nuostatos. 62. Iš Reglamento (EB) Nr. 45/2001 15 konstatuojamosios dalies pirmo sakinio matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nurodė būtinybę taikyti ES (Europos Sąjungos sutartis) 6 straipsnį, o per jį ir EŽTK 8 straipsnį, „jeigu Bendrijos institucijos ar įstaigos asmens duomenis tvarko vykdydamos tokią veiklą, kuriai netaikomas šis reglamentas, pirmiausia tokią, kuri nurodyta [ES sutarties redakcija, galiojusi iki Lisabonos sutarties] V ir VI antraštinėse dalyse“. Tačiau ši nuoroda nereikalinga, jei duomenys tvarkomi vykdant tokią veiklą, kuriai taikomas minėtas reglamentas, nes akivaizdu, jog tokiais atvejais taikomas pats Reglamentas (EB) Nr. 45/2001. 63. Iš to matyti, kad jei prašymu pagal Reglamentą (EB) Nr. 1049/2001 siekiama susipažinti su dokumentais, kuriuose yra asmens duomenų, taikomos visos Reglamento (EB) Nr. 45/2001 nuostatos, įskaitant ir jo 8 bei 18 straipsnius. 64. Be to, neatsižvelgdamas į Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkte esančią nuorodą į Sąjungos teisės aktus asmens duomenų apsaugos srityje, taigi ir į Reglamentą (EB) Nr. 45/2001, Pirmosios instancijos teismas [dabar Bendrasis Teismas] skundžiamo sprendimo 107 punkte netaikė Reglamento (EB) Nr. 45/2001 8 straipsnio b punkto, o minėto sprendimo 109 punkte – šio reglamento 18 straipsnio. Tačiau šie straipsniai yra esminės Reglamentu (EB) Nr. 45/2001 nustatytos apsaugos sistemos nuostatos. 2010 m. birželio 29 d. sprendimas Komisija prieš Bavarian Lager (byla C-28/08 P, Rink., 2010, p. 6055) Žemės ūkis – Bendrijos žemės ūkio politika – Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) finansinė parama – Reglamentas (EB) Nr. 1290/2005 ir Reglamentas (EB) Nr. 259/2008 – EŽŪGF ir EŽŪFKP paramos gavėjų fizinių asmens duomenų privalomas skelbimas – Esminių kriterių atskyrimo nebuvimas – Teisės į privatų gyvenimą ir asmens duomenų apsaugą pažeidimas


<...> 48. Tačiau teisė į asmens duomenų apsaugą nėra absoliuti ir turi būti vertinama atsižvelgiant į jos socialinį tikslą224. <...> 50. Be to, Chartijos (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija) 52 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybė apriboti naudojimąsi teisėmis, kaip antai įtvirtintos šios Chartijos 7 ir 8225 straipsniuose, jei šie apribojimai numatyti įstatymo, nekeičia minėtų teisių ir laisvių esmės ir, remiantis proporcingumo principu, yra būtini bei tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendruosius interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti. 51. Galiausiai iš Chartijos 52 straipsnio 3 dalies matyti, kad joje nurodytų teisių, atitinkančių EŽTK garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta toje konvencijoje. Chartijos 53 straipsnyje šiuo klausimu dar nurodoma, kad jokia chartijos nuostata negali būti aiškinama kaip ribojanti ar kitaip varžanti teises, pripažintas, be kita ko, EŽTK. 52. Tokiomis aplinkybėmis manytina, pirma, kad Chartijos 7 ir 8 straipsniais pripažinta teisė į privataus gyvenimo gerbimą tvarkant asmens duomenis siejama su visa informacija apie fizinį asmenį, kurio tapatybė nustatyta arba gali būti nustatyta226, ir, antra, kad teisei į asmens duomenų apsaugą galimi taikyti apribojimai atitinka leidžiamus pagal EŽTK 8 straipsnį. 53. Pirmiausia reikia priminti, kad pagal Reglamento (EB) Nr. 1290/2005 227 44a straipsnį ir šį straipsnį įgyvendinančio Reglamento (EB) Nr. 259/2008228 reikalavimus skelbiamoje informacijoje visų EŽŪGF ir EŽŪFKP paramos gavėjų, tarp kurių yra ir fizinių, ir juridinių asmenų, tapatybė įvardyta nurodant jų vardus. Tačiau atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta 52 punkte, taip įvardijamas juridinis asmuo gali remtis Chartijos 7 ir 8 straipsniuose numatyta apsauga, tik jei iš jo oficialaus pavadinimo galima nustatyti vieno ar kelių fizinių asmenų tapatybę. <...> 56. Reglamento (EB) Nr. 1290/2005 44a straipsniu valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad kiekvienais metais būtų ex post skelbiami EŽŪGF ir EŽŪFKP lėšų gavėjų asmenvardžiai ir sumos, kurias gavo kiekvienas gavėjas iš kiekvieno šių fondų. Iš Reglamento (EB) Nr. 1437/2007229, iš dalies pakeitusio Reglamentą (EB) Nr. 1290/2005, 14 konstatuojamosios dalies matyti, kad ši informacija turi būti „paskelbta bendrai [be apribojimų]“. 57. Reglamento (EB) Nr. 259/2008 1 straipsnio 1 dalies d punkte sukonkretinamas skelbimo turinys ir nurodoma, kad, be pirmesniame punkte minėtų duomenų ir kitos informacijos apie gautą paramą, skelbiama ir „savivaldybė, kuriai paramos gavėjas priklauso arba kurioje yra registruotas, ir, jei yra, pašto kodas arba ta jo dalis, kuri nurodo savivaldybę“. To paties reglamento 2 straipsnyje numatyta, kad informacija skelbiama vienoje bendroje valstybės narės internetinėje svetainėje ir prieinama naudojantis paieškos priemone. 58. Byloje neginčijama, kad atitinkamų gavėjų iš EŽŪGF ir EŽŪFKP gaunamos sumos neretai sudaro didžiąją jų pajamų dalį. Taigi su asmenvardžiais susietų duomenų apie atitinkamus gavėjus ir tikslias

2003 m. birželio 12 d. sprendimo Schmidberger (C-112/00, Rink.,2003, p. 5659) 80 punktas. Chartijos 8 straipsnis nustato asmens duomenų apsaugą: „1. Kiekvienas turi teisę į savo asmens duomenų apsaugą; 2. Tokie duomenys turi būti tinkamai tvarkomi ir naudojami tik konkretiems tikslams ir tik atitinkamam asmeniui sutikus ar kitais įstatymo nustatytais teisėtais pagrindais. Kiekvienas turi teisę susipažinti su surinktais jo asmens duomenimis bei į tai, kad jie būtų ištaisomi; 3. Nepriklausoma institucija kontroliuoja, kaip laikomasi šių taisyklių.“ 226 2000 m. vasario 16 d. EŽTT sprendimo Amann prieš Šveicariją (Recueil des arrêts et décisions 2000-II) 65 punktas ir 2000 m. gegužės 4 d. EŽTT sprendimo Rotaru prieš Rumuniją (Recueil des arrêts et décisions 2000-V) 43 punktas. 227 2005 m. birželio 21 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1290/2005 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo (OL OL L 209, 2005, p. 1-25). 228 2008 m. kovo 18 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 259/2008, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 1290/2005 nuostatų dėl informacijos apie Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos gavėjus skelbimo taikymo taisyklės (OL L 76, 2008, p. 28—30). 229 2007 m. lapkričio 26 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1437/2007, iš dalies keičiantis Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1290/2005 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo (OL L 322, 2007, p.1-5). 224

225


jų gautas sumas paskelbimas internete, dėl ko šie duomenys tampa prieinami tretiesiems asmenims, yra teisės į privatų gyvenimą, kaip ji suprantama pagal Chartijos 7 straipsnį, apribojimas230. 59. Šiam vertinimui nėra svarbu tai, kad skelbiami duomenys susiję su profesine veikla 231 . Šiuo klausimu Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas EŽTK 8 straipsnį, yra nusprendęs, kad terminas „privatus gyvenimas“ neturi būti aiškinamas siaurai ir kad „jokia svarbi priežastis neleidžia pašalinti profesinės veiklos <...> iš „privataus gyvenimo“ sąvokos apimties“232. <...> 76. Dėl priemonės būtinumo reikia priminti, kad nagrinėjamu paskelbimu siekiamo tikslo negalima pasiekti neatsižvelgus į tai, kad jį reikia tam tikru mastu derinti su Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintomis pagrindinėmis teisėmis233. 77. Todėl reikia patikrinti, ar Europos Sąjungos Taryba ir Komisija nustatė subalansuotą santykį tarp, viena vertus, Sąjungos intereso užtikrinti jos atliekamų veiksmų skaidrumą bei optimalų viešųjų fondų lėšų naudojimą ir, kita vertus, apribojimo, kylančio atitinkamų gavėjų teisei į jų privataus gyvenimo gerbimą apskritai bei konkrečiai jų asmens duomenų apsaugai. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad nuo duomenų apsaugos nukrypstančios nuostatos ir apribojimai turi griežtai atitikti būtinumo sąlygą234. <...> 85. <...> prieš išplatindamos informaciją apie fizinį asmenį institucijos privalo nustatyti subalansuotą santykį tarp Sąjungos intereso užtikrinti savo veiksmų skaidrumą bei Chartijos 7 ir 8 straipsniais pripažintų teisių. Automatiškai teikti pirmenybės skaidrumo tikslui, palyginti su teise į asmens duomenų apsaugą, negalima235, net jei tai susiję su svarbiais ekonominiais interesais. 86. Iš išdėstytų argumentų darytina išvada, jog neatrodo, kad institucijos būtų nustačiusios subalansuotą santykį tarp Reglamento (EB) Nr. 1290/2005 44a straipsnio bei Reglamento (EB) Nr. 259/2008 tikslų ir fiziniams asmenims chartijos 7 ir 8 straipsniais pripažintų teisių. Kadangi nuo asmens duomenų apsaugos nukrypstančios nuostatos ir jos apribojimai turi griežtai atitikti būtinumo sąlygą236 ir galima įsivaizduoti mažiau minėtą fizinių asmenų pagrindinę teisę apribojančias, tačiau leidžiančias veiksmingai pasiekti Sąjungos teisės aktų tikslus priemones, reikia konstatuoti, kad Taryba ir Komisija, nustačiusios reikalavimą paskelbti visų EŽŪGF ir EŽŪFKP paramos gavėjų asmenvardžius ir tikslias jų gautas sumas, viršijo proporcingumo principu nustatytas ribas. 87. Galiausiai dėl EŽŪGF ir EŽŪFKP paramos gavėjų juridinių asmenų, kiek jie gali remtis chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintomis teisėmis (žr. šio sprendimo 53 punktą), reikia nurodyti, kad iš Sąjungos teisės aktų nuostatų, kurių galiojimas ginčijamas, kylanti paskelbimo pareiga neviršija proporcingumo principu nustatytų ribų. Teisės į asmens duomenų apsaugą apribojimas skirtingai veikia juridinius subjektus ir fizinius asmenis. Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad juridiniams asmenims taikoma pareiga paskelbti daug išsamesnius duomenis. Be to, kompetentingų nacionalinių institucijų pareiga prieš paskelbiant atitinkamus duomenis kiekvieno EŽŪGF ir EŽŪFKP paramos gavėjo juridinio asmens atveju išnagrinėti, ar iš jo pavadinimo galima nustatyti fizinius asmenis, šioms institucijoms būtų nepamatuota administracinė našta237. <...> 89. Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, Reglamento (EB) Nr. 1290/2005 44a straipsnį ir Reglamentą (EB) Nr. 259/2008 reikia pripažinti negaliojančiais tiek, kiek jais nustatomas 2003 m. gegužės 20 d. sprendimo Österreichischer Rundfunk ir kt. (sujungtos bylos C-465/00, C-138/01 ir C-139/01, Rink., 2003, p. 4989) 73 ir 74 punktai. 231 Žr. Sprendimo Österreichischer Rundfunk ir kt. 73 ir 74 punktus. 232 Žr. 2000 m. vasario 16 d. EŽTT sprendimo Amann prieš Šveicariją (Recueil des arrêts et décisions 2000-II) 65 punktą ir 2000 m. gegužės 4 d. EŽTT sprendimo Rotaru prieš Rumuniją (Recueil des arrêts et décisions 2000-V) 43 punktą. 233 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimo Satakunnan Markkinapörssi ir Satamedia (byla C-73/07, Rink., 2008, p. 9831) 53 punktas. 234 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimo Satakunnan Markkinapörssi ir Satamedia (byla C-73/07, Rink., 2008, p. 9831) 56 punktas. 235 2010 m. birželio 29 d. sprendimo Komisija prieš Bavarian Lager (byla C-28/08 P, Rink., 2010, p. 6055) 75–79 punktai. 236 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimo Satakunnan Markkinapörssi ir Satamedia (byla C-73/07, Rink., 2008, p. 9831) 56 punktas. 237 Šiuo klausimu žr. 2009 m. kovo 2 d. EŽTT sprendimo K.U. prieš Suomiją (2872/02, Rink. p. I-0000) 48 punktą. 230


reikalavimas paskelbti visų EŽŪGF ir EŽŪFKP paramos gavėjų fizinių asmenų asmens duomenis, neskirstant jų pagal reikšmingus kriterijus, kaip antai tokios paramos gavimo laikotarpis, jos mokėjimo dažnis, rūšis ar dydis. 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimas Volker und Markus Schecke ir Eifert (sujungtos bylos C-92/09 ir C-93/09, Rink., 2010, p. 11063) Europos Sąjunga – Institucijos – Visuomenės teisės susipažinti su dokumentais – Reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 – Teisės susipažinti su dokumentais išimtys – Privataus gyvenimo ir individo neliečiamumo apsaugos reikšmė – Paviešinimas dokumentų, susijusių su šiuo reikalavimu – Trečiųjų asmenų privataus gyvenimo ir individų neliečiamumo apsauga <...> 107. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta šio sprendimo 90 ir 102 punktuose, kiek tai susiję su siauriu Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 238 4 straipsnyje nurodytų išimčių aiškinimu ir Reglamento (EB) Nr. 45/2001239 tikslu, laikytina, kad negalima atsisakyti atskleisti asmens duomenis, kurie susiję tik su aptariamą paraišką suteikti galimybę susipažinti su dokumentais pateikusiu asmeniu, remiantis tuo, kad toks atskleidimas padarytų žalos individo privatumui ir neliečiamumui. <...> 109. Taip pat reikia nustatyti tokio dokumentų su asmens duomenimis, kurie susiję su paraišką suteikti galimybę susipažinti su dokumentais pateikusiu asmeniu, atskleidimo apimtį. Tokiomis aplinkybėmis, nors paraišką suteikti galimybę susipažinti su dokumentais pateikusio asmens atžvilgiu nereikia apsaugoti Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkte 240 nurodyto intereso, vis dėlto pagal Reglamento (EB) Nr. 45/2001 nuostatas tokia apsauga turi būti užtikrinta trečiųjų asmenų atžvilgiu. Todėl, nesilaikant principo, kad Reglamentu (EB) Nr. 1049/2001 siekiama apskritai suteikti teisę visuomenei susipažinti su institucijų dokumentais241, konstatuotina, kad kai, kaip yra nagrinėjamu atveju, aptariamuose dokumentuose yra paraišką suteikti galimyb�� susipažinti su dokumentais pateikusio asmens duomenų, jo teisė tokius dokumentus gauti, paremta teise susipažinti su institucijų dokumentais, negali reikšti, kad taip visuomenė apskritai įgyja teisę susipažinti su minėtais dokumentais. 2012 m. gegužės 22 d. sprendimas Internationaler Hilfsfonds prieš Komisiją (byla T-300/10) Bendrasis interesas ir jo apsauga Europos Sąjungos pilietybė – Laisvas asmenų judėjimas ir teisė apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Direktyva 2004/38/EB - Teisės atvykti ir teisės keliauti ribojimai viešosios tvarkos ir saugumo tikslais – Sprendimas dėl išsiuntimo – Elementai, į kuriuos reikia atsižvelgti – Nacionalinio teismo įvertinimas <...> 50. Taikant Direktyvą 2004/38/EB 242 , reikia konkrečiai suderinti, viena vertus, visuomenės saugumo pažeidimo grėsmės išskirtinumą dėl asmeninio suinteresuotojo asmens elgesio, kuri

2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL 2004 Specialusis leidimas, 1 skyrius, 3 tomas, p.331 – 336). 239 2000 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 45/2001 dėl asmenų apsaugos Bendrijos institucijoms ir įstaigoms tvarkant asmens duomenis ir laisvo tokių duomenų judėjimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 26 tomas, p.102-124). 240 Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalis nustato išimtis, kada institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais, dėl kurių atskleidimo nukentėtų apsauga: „b) individo privatumu ir neliečiamumu, ypač pagal asmens duomenų apsaugą reglamentuojančius Bendrijos teisės aktus“. 241 2007 m. vasario 1 d. sprendimo Sison prieš Tarybą (byla C-266/05 P, Rink., 2007, p. 1233) 43 punktas. 242 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti 238


prireikus vertinama priimant sprendimą dėl išsiuntimo iš šalies <...>, be kita ko, vadovaujantis gresiančių ir faktiškai skirtų bausmių kriterijumi, dėl dalyvavimo baudžiamojoje veikoje laipsnio, dėl žalos dydžio ir prireikus dėl polinkio į recidyvą <...> ir, kita vertus, pavojų sutrukdyti Sąjungos piliečio resocializacijai valstybėje narėje, kurioje jis galutinai integravosi, kuo <...> suinteresuota ne tik pati ši valstybė narė, bet ir Europos Sąjunga apskritai. 51. Į skirtą bausmę reikia atsižvelgti kaip į vieną kriterijų iš šios kriterijų visumos. Nuteisimas penkerių metų bausme neturi savaime lemti sprendimo dėl išsiuntimo iš šalies, kaip numatytasis nacionalinėje teisėje, neatsižvelgiant į ankstesniame šio sprendimo punkte aprašytus kriterijus, o tą turi patikrinti nacionalinis teismas. 52. Atliekant šį vertinimą, būtina atsižvelgti į pagrindines teises, kurių paisymą užtikrina Teisingumo Teismas, nes siekiant pateisinti laisvą asmenų judėjimą galinčią riboti nacionalinę priemonę bendrojo intereso pagrindais galima remtis, tik jeigu taikant nagrinėjamą priemonę paisoma šių teisių <...>, ir visų pirma teisės į asmeninio ir šeiminio gyvenimo gerbimą, kaip numatyta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnyje ir EŽTK 8 straipsnyje243. 2010 m. lapkričio 23 d. sprendimas Tsakouridis (byla C-145/0C9, Rink., 2010, p. 11979) Europos Sąjunga – Institucijos – Galimybė susipažinti su dokumentais – Reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 - Teisės susipažinti su dokumentais išimtys – Privataus gyvenimo ir individo neliečiamumo apsauga – Reikšmė – Pareiga vertinti atsižvelgiant į Sąjungos teisės aktus, susijusius su asmens duomenų apsauga – Visiems prašymams susipažinti su dokumentais privaloma taikyti Reglamento (EB) Nr. 45/2001 nuostatas dėl asmens duomenų apsaugos <...> 98. Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta galimybės leisti susipažinti su dokumentu išimtis, taikoma tuo atveju, kai tokio dokumento atskleidimas padarytų žalos individo privatumo ir neliečiamumo apsaugai, ypač pagal asmens duomenų apsaugą reglamentuojančius Sąjungos teisės aktus. 99. Iš teismų praktikos244 matyti, kad Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkto tekste, kuris yra nedaloma nuostata, reikalaujama, kad individo privatumas ir neliečiamumas visada būtų nagrinėjamas ir vertinamas pagal Sąjungos teisės aktus, susijusius su asmens duomenų apsauga, pirmiausia pagal Reglamentą (EB) Nr. 45/2001. 100. Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punktu nustatytas specialus režimas ir sustiprinama asmens, kuriuo duomenys tam tikrais atvejais galėtų būti atskleisti visuomenei, apsauga245. 101. Reglamentai (EB) Nr. 45/2001 ir (EB) Nr. 1049/2001 priimti beveik tuo pačiu metu. Juose nėra nuostatų, kuriose būtų aiškiai numatyta vieno iš reglamentų viršenybė kito atžvilgiu. Todėl iš esmės reikia užtikrinti jų neribotą taikymą. <...> 103. Iš Reglamento (EB) Nr. 45/2001 15 konstatuojamosios dalies pirmo sakinio matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas rėmėsi būtinybe taikyti ESS (Europos Sąjungos sutarties) 6 straipsnį, o kartu ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį, „jeigu Bendrijos institucijos ir įstaigos asmens duomenis tvarko vykdydamos tokią veiklą, kuriai netaikomas šis reglamentas, pirmiausia tokią, kuri nurodyta [ES sutarties redakcijos, galiojusios iki Lisabonos sutarties] V ir VI antraštinėse dalyse“. Tačiau ši nuoroda nereikalinga, jei duomenys tvarkomi

Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL 2004 m. Specialusis leidimas, 5 skyrius, 5 tomas, p. 46 – 61). 243 Žr., be kita ko, 2010 m. spalio 5 d. sprendimo McB (byla C-400/10 PPU, Rink.,2010, p. I-0000) 53 punktą ir 2008 m. birželio 23 d. EŽTT sprendimo Maslov prieš Austriją [GC] (Recueil des arrêts et décisions 2008) 61 punktą ir toliau. 244 2010 m. birželio 29 d. sprendimas Komisija prieš Bavarian Lager (byla C-28/08 P, Rink., 2010, p. 6055). 245 2010 m. birželio 29 d. sprendimo Komisija prieš Bavarian Lager (byla C-28/08 P, Rink., 2010, p. 6055) 60 punktas.


vykdant tokią veiklą, kuriai taikomas minėtas reglamentas, nes akivaizdu, jog tokiais atvejais taikomas pats Reglamentas (EB) Nr. 45/2001246. 104. Iš to matyti, kad jei prašymu pagal Reglamentą (EB) Nr. 1049/2001 siekiama susipažinti su dokumentais, kuriuose yra asmens duomenų, taikomos visos Reglamento Nr. 45/2001 nuostatos247. Primintina, kad Reglamento (EB) Nr. 45/2001 8 straipsniu asmens duomenų gavėjui nustatoma pareiga įrodyti būtinybę tokius duomenis gauti248. Be to, to paties reglamento 18 straipsniu būtent atitinkamam asmeniui suteikiama teisė bet kada dėl imperatyvių teisėtų priežasčių, susijusių su konkrečia jo padėtimi, nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys. 2012 m. gegužės 22 d. sprendimas Internationaler Hilfsfonds prieš Komisiją (byla T-300/10) <...> 39. Remdamasi Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punktu, EFSA 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimu nesuteikė leidimo susipažinti su aptariama informacija, nurodydama, kad „institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais tuo atveju dėl kurių atskleidimo nukentėtų individo privatumo ir neliečiamumo apsauga, ypač pagal asmens duomenų apsaugą reglamentuojančius [Europos Sąjungos] teisės aktus“. Iš teismų praktikos matyti, kad tai yra nedaloma nuostata, kuria reikalaujama, kad individo privatumas ir neliečiamumas visada būtų nagrinėjamas ir vertinamas pagal Europos Sąjungos teisės aktus, susijusius su asmens duomenų apsauga, pirmiausia pagal Reglamentą (EB) Nr. 45/2001. Šia nuostata nustatytas specialus režimas ir sustiprinama asmens, kuriuo duomenys tam tikrais atvejais galėtų būti atskleisti visuomenei, apsauga249. 40. Iš to matyti, kad jei prašymu pagal Reglamentą (EB) Nr. 1049/2001 siekiama susipažinti su dokumentais, kuriuose yra asmens duomenų, taikomos visos Reglamento Nr. 45/2001 nuostatos250. 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimas ClientEarth ir PAN Europe prieš EFSA (byla T-214/11) Europos Sąjunga – Institucijos – Visuomenės teisės susipažinti su dokumentais –- Teisės susipažinti su dokumentais išimtys – Privataus gyvenimo ir individo neliečiamumo apsauga – Pareiga vertinti atsižvelgiant į Sąjungos teisės aktus, susijusius su asmens duomenų apsauga – Išimties, susijusios su individo privatumo ir neliečiamumo apsauga, netaikymas dėl viršenio viešojo intereso - Nepriimtinumas <...> 112. Tačiau Komisija teisingai teigia, kad ieškovė negali vertinti, ar asmeniui gali būti suteikta privatumo ir neliečiamumo apsauga. Iš šio sprendimo 99–101, 103 ir 104 punktuose nurodytos teismų praktikos matyti, kad pagal Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 251 4 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatas252 teiktina asmens duomenų apsauga turi būti užtikrinta griežtai laikantis Reglamento (EB)

2010 m. birželio 29 d. sprendimo Komisija prieš Bavarian Lager (byla C-28/08 P, Rink., 2010, p. 6055) 62 punktas. 2010 m. birželio 29 d. sprendimo Komisija prieš Bavarian Lager (byla C-28/08 P, Rink., 2010, p. 6055) 63 punktas. 248 2010 m. birželio 29 d. sprendimo Komisija prieš Bavarian Lager (byla C-28/08 P, Rink., 2010, p. 6055) 45 punktas 249 Žr. 2010 m. birželio 29 d. sprendimo Komisija prieš Bavarian Lager (byla C-28/08 P, Rink., 2010, p. 6055) 59, 60 punktus ir 2011 m. liepos 7 d. sprendimo Valero Jordana prieš Komisiją (byla T-161/04, nepaskelbtas Rinkinyje) 87 punktą. 250 2010 m. birželio 29 d. sprendimo Komisija prieš Bavarian Lager (byla C-28/08 P, Rink., 2010, p. 6055) 63 punktas ir 2011 m. liepos 7 d. sprendimo Valero Jordana prieš Komisiją (byla T-161/04, nepaskelbtas Rinkinyje) 88 punktas. 251 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL 2004 Specialusis leidimas, 1 skyrius, 3 tomas, p.331 – 336). 252 Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalis nustato išimtis, kada institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais, dėl kurių atskleidimo nukentėtų apsauga: „b) individo privatumu ir neliečiamumu, ypač pagal asmens duomenų apsaugą reglamentuojančius Bendrijos teisės aktus“. 246 247


Nr. 45/2001253 nuostatų. Tačiau pastarajame reglamente nenumatyta juo užtikrinamos pagrindinės teisės apsaugos išimtis, motyvuojant tuo, kad aptariami duomenys susiję su asmeniu, kuris tokios apsaugos nevertas. <...> 124. Antra, iš šio sprendimo 99–101, 103 ir 104 punktuose nurodytos teismų praktikos matyti, kad taikant Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatas teiktina asmens duomenų apsauga turi būti specifinė ir sustiprinta. Šiuo atžvilgiu reikia užtikrinti, kad toks taikymas vyktų griežtai laikantis Reglamento (EB) Nr. 45/2001 nuostatų. Priešingai Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje nustatytai išimčiai 254 , Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkto ir Reglamento (EB) Nr. 45/2001 nuostatose numatyta išimtis negali būti atmesta remiantis viršesnio viešojo intereso buvimu. Taigi, net jeigu tvirtindama, kad aptariami dokumentai yra labai svarbūs tiek sprendžiant jos ir Komisijos ginčą šioje byloje, tiek sprendžiant ginčą Briuselio pirmosios instancijos teismo nagrinėjamoje byloje, ieškovė norėjo remtis viršesniu viešuoju interesu, reikėtų konstatuoti, kad šis argumentas akivaizdžiai nesvarbus. 2012 m. gegužės 22 d. sprendimas Internationaler Hilfsfonds prieš Komisiją (byla T-300/10)

Prekybos draudimas Įstatymų palyginimas – Direktyva 2002/46/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su maisto papildais - Harmonizavimo priemonės ir draudimas prekiauti maisto papildais, kurių sudėtyje yra tam tikrų vitaminų ar mineralų – Kėsinimasis į vartotojo teisę į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą <...> 123. Remiantis EŽTK 8 straipsnio „Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą“ 1 dalimi, „kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas“, o pagal 2 dalį „valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, ir kai tai būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti“. 124. Tačiau tai, kad Direktyvos 2002/46/EB 255 3 straipsnio, 4 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio antrosios pastraipos b punkto nuostatos galėtų atimti iš asmenų teisę vartoti šios direktyvos neatitinkančius maisto papildus, neturėtų būti laikoma pagarbos jų privačiam ir šeimos gyvenimui pažeidimu. 2005 m. liepos 12 d. sprendimas Alliance for Natural Health ir kiti (sujungtos bylos C-154/04 ir C155/04, Rink., 2005, p. 6451) 2.3.4.7.

Turinys

2000 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 45/2001 dėl asmenų apsaugos Bendrijos institucijoms ir įstaigoms tvarkant asmens duomenis ir laisvo tokių duomenų judėjimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 26 tomas, p.102-124). 254 Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies antrojoje pastraipoje įtvirtinta išimtis: „Galimybė susipažinti su dokumentu, kuriame pareikšta vidaus reikmėms skirta nuomonė, esanti svarstymų ir preliminarių konsultacijų minimos institucijos viduje dalimi, nesuteikiama netgi po to, kai sprendimas jau yra priimtas, jei dokumento atskleidimas rimtai pakenktų institucijos sprendimų priėmimo procesui, nebent atskleidimo reikalautų viršesnis viešasis interesas“. 255 2002 m. birželio 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/46/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su maisto papildais, suderinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 29 tomas, p.490-497). 253


2.3.4.8. Asmens duomenų apsauga (žr. C.XV skyrių) 2.3.4.9. Teisė tuoktis ir kurti šeimą

Turinys

EŽTK 12 straipsnis. Teisė tuoktis <...> 33. Reikia priminti, kad Europos žmogaus teisių teismas nusprendė, jog aplinkybė, kad transseksualas negali tuoktis su tos lyties asmeniu, kuriai pats priklausė prieš lyties keitimo operaciją, ir kad atsižvelgiant į civilinį statusą jie laikomi tos pačios lyties asmenimis, nes pagal Jungtinės Karalystės teisės aktus neleidžiama teisiškai pripažinti jo naujos lyties tapatybės, sudaro teisės tuoktis pagal EŽTK 12 straipsnį pažeidimą . 2004 m. sausio 7 d. sprendimas byloje K.B. prieš National Health Service Pensions Agency ir Secretary of State for Health, (byla C-117/01, Rink., 2004, p. I-00541) 2.3.4.10. Minties, sąžinės ir religijos laisvė ESTT praktikos šia tema nėra. 2.3.4.11. Saviraiškos ir informacijos laisvė

Turinys

EŽTK 10 straipsnis - Saviraiškos laisvė <...> 39. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad saviraiškos laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena svarbiausių jos ir kiekvieno asmens vystimosi sąlygų <...>256. 40. Saviraiškos laisvė gali būti apribota pagal EŽTK 10 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagal kurias šios laisvės įgyvendinimas susijęs su „pareigomis bei atsakomybe [ir] gali būti priklausomas nuo tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias nustato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje yra būtinos valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą“. 41. Tačiau šie apribojimai turi būti aiškinami siaurai. Pagal EŽTT praktiką žodis „būtinas“ 10 straipsnio 2 dalies prasme reiškia „privalomą visuomeninį poreikį“; pagal jį valstybės narės nors ir turi tam tikrą diskreciją nuspręsti dėl tokio poreikio egzistavimo, tačiau įsikišimas turi būti „proporcingas siekiamam teisėtam tikslui“, o „jį pateisinantys nacionalinių institucijų nurodyti motyvai“ turi būti „reikšmingi ir pakankami“<...>257. 42. <...> apribojimai turi būti nustatyti teisės normose ir jie turi būti suformuluoti taip tiksliai, kad suinteresuoti asmenys galėtų <...> atitinkamai elgtis <...>258. 2001 m. kovo 6 d. sprendimas byloje Bernard Connolly prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla C274/99 P, Rink., 2001, p. I-01611) 1976 m. gruodžio 7 d. EŽTT sprendimo Handyside prieš Jungtinę Karalystę, serija A Nr. 24, 49 punktas; 1988 m. gegužės 24 d. EŽTT sprendimo Müller ir kt., serija A Nr. 133, 33 punktas ir 1995 m. rugsėjo 26 d. EŽTT sprendimo Vogt prieš Vokietiją , serija A Nr. 323, 52 punktas. 257 Žr. minėto sprendimo Vogt prieš Vokietiją, 52 punktą ir 1999 m. spalio 28 d. EŽTT sprendimo Wille prieš Lichtenšteiną, Recueil des arrêts et décisions 1999-VI, 61−63 punktus. Be to, kiekvienas išankstinis apribojimas turi būti nuodugniai patikrintas (žr. 1996 m. lapkričio 25 d. EŽTT sprendimo Wingrove prieš Jungtinę Karalystę, Reports of Judgements and Decisions, 1996-V, 1957, 58 ir 60 punktus. 258 Žr. 1979 m. EŽTT sprendimo Sunday Times prieš Jungtinę Karalystę, serija A Nr. 30, 49 punktą. 256


EŽTK 10 ir 11 straipsniai - Saviraiškos ir susirinkimų laisvė <...> 79. <...> iš Konvencijos 10 straipsnio 2 dalies ir 11 straipsnio 2 dalies formuluotės matyti, kad saviraiškos bei susirinkimų laisvei <...> gali būti taikomi tam tikri bendrojo intereso tikslais pateisinami apribojimai, jeigu numatyti įstatyme, pagal šias nuostatas pagrįsti vienu ar keliais teisėtais tikslais ir būtini demokratinėje visuomenėje, kitaip tariant, pateisinami viršesniu visuomeniniu poreikiu, ir visų pirma proporcingi siekiamam teisėtam tikslui <...>259. 80. Taigi, skirtingai nei kitos EŽTK saugomos pagrindinės teisės, pavyzdžiui, teisė į gyvybę ar draudimas kankinti, elgtis nežmoniškai ar žeminant orumą arba taip bausti, kurios neleidžia jokių išimčių, šia Konvencija garantuojama saviraiškos bei susirinkimų laisvė nėra absoliuti ir turi būti vertinama atsižvelgiant į jos socialinį tikslą. Todėl naudojimasis šiomis teisėmis gali būti ribojamas su sąlyga, kad tokie apribojimai iš tikrųjų atitinka bendrojo intereso reikalavimus ir, atsižvelgiant į tokių apribojimų tikslus, nėra neproporcingas ir nepriimtinas kišimasis, pažeidžiantis pačią garantuojamų teisių esmę <...>.“260 <...> 82. Šiuo atžvilgiu kompetentingos institucijos naudojasi didele vertinimo diskrecija <...>. 2003 m. birželio 12 d. sprendimas byloje Eugen Schmidberger, Internationale Transporte und Planzüge prieš Republik Österreich (byla C-112/00, Rink., 2003, p. I-05659) EŽTK 10 straipsnis ir papildomo protokolo 1 straipsnis - Saviraiškos laisvė - Intelektinė nuosavybė <...> 62. EŽTK 10 straipsniu užtikrinama saviraiškos laisvė yra pagrindinė laisvė, kurios laikymąsi užtikrina Bendrijos teismai <...> 261. Tas pats taikoma ir nuosavybės teisei, kurią užtikrina EŽTK papildomo protokolo 1 straipsnis262. 64. <...> iš 10 straipsnio 2 dalies išplaukia, kad šio straipsnio pirma dalimi užtikrinamoms laisvėms gali būti taikomi tam tikri bendrojo intereso tikslais pagrįsti apribojimai, jei jie yra numatyti įstatyme, juos inspiravo vienas ar daugiau teisėtų tikslų minėtos nuostatos atžvilgiu, jie yra būtini demokratinėje visuomenėje, t. y. pateisinami imperatyviniu visuomeniniu poreikiu ir, be kita ko, proporcingi siekiamam teisėtam tikslui263. 2006 m. rugsėjo 12 d. sprendimas byloje Laserdisken ApS prieš Kulturministeriet, (byla C-479/04, Rink., 2006, p. I-08089) EŽTK 10 straipsnis - Saviraiškos laisvė - Privataus gyvenimo apsauga - Direktyva 95/46/EB <...> 52. <...> kaip matyti iš direktyvos264 [Direktyvos 95/46/EB] 1 straipsnio, <...> ja siekiama, jog sudarydamos sąlygas asmens duomenims laisvai judėti valstybės narės užtikrintų fizinių asmenų pagrindinių teisių ir laisvių, ypač jų privataus gyvenimo apsaugą tvarkant minėtus duomenis.

Žr. 2004 m. kovo 25 d. Sprendimo Herbert Karner Industrie-Auktionen GmbH prieš Troostwijk GmbH, C-71/02, Rink., 2004, p. I-03025, 50 punktą; 1997 m. birželio 26 d. Sprendimo Familiapress, C-368/95, Rink. p. I-3689, 26 punktą; 2002 m. liepos 11 d. Sprendimo Carpenter, C-60/00, Rink. p. I-6279, 42 punktą ir 1998 m. rugsėjo 23 d. Europos žmogaus teisių teismo sprendimą Steel ir kt. prieš Jungtinę Karalystę, Reports of Judgements and Decisions 1998-VII, § 101. 260 Žr. 1991 m. balandžio 8 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C-62/90, Rink. p. I-2575, 23 punktą ir 1994 m. spalio 5 d. Sprendimo X prieš Komisiją, C-404/92 P, Rink. p. I-4737, 18 punktą. 261 1991 m. birželio 18 d. Sprendimo ERT, C-260/89, Rink. p. I-2925, 44 punktas; 1992 m. spalio 28 d. Sprendimo Ter Voort, byla C-219/91, Rink., 1992, p. I-05485, 35 punktas. 262 2005 m. gegužės 12 d. sprendimas Regione autonoma Friuli-Venezia Giulia ir ERSA, C-347/03, Rink., 2005, p. I-3785, 119 p.; 2005 m. liepos 12 d. sprendimas Alliance for Natural Health ir kt., C-154/04 ir C-155/04, Rink., 2005, p. I-6451, 126 p. 263 2004 m. kovo 25 d. sprendimas Karner, C-71/02, Rink., 2004, p. I-3025, 50 p. 264 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 15 tomas, p. 355) 259


53. Tačiau šio tikslo negalima siekti neatsižvelgiant į tai, kad minėtas pagrindines teises reikia tam tikru mastu derinti su pagrindine teise į saviraiškos laisvę. 54. <...> šios direktyvos 9 straipsniu siekiama suderinti dvi pagrindines teises, t. y. pirma, privataus gyvenimo apsaugą ir, antra, saviraiškos laisvę. Ši užduotis tenka valstybėms narėms. 55. Siekiant suderinti šias dvi „pagrindines teises“ direktyvos prasme, valstybės narės įpareigojamos numatyti tam tikras nuo duomenų apsaugos, taigi ir nuo pagrindinės teisės į privatų gyvenimą, nukrypstančias nuostatas ir apribojimus, numatytus šios direktyvos II, IV ir VI skyriuose. Tokios nukrypstančios nuostatos privalo būti numatytos tik žurnalistikos arba meninės ar literatūrinės raiškos tikslais, kurie yra susiję su pagrindine teise į saviraiškos laisvę, ir tik tuo atveju, jei jos yra reikalingos suderinti teisę į privatų gyvenimą su saviraiškos laisvę reglamentuojančiomis taisyklėmis. 56. Siekiant atsižvelgti į saviraiškos laisvės svarbą visai demokratinei bendruomenei reikia, pirma, su ja susijusias sąvokas, įskaitant žurnalistiką, aiškinti plačiai. Antra, siekiant subalansuotos šių dviejų pagrindinių teisių pusiausvyros, pagrindinės teisės į privatų gyvenimą apsauga reikalauja, kad nuo pirmiau nurodytų direktyvos skirsniuose numatytų duomenų apsaugos nukrypstančios nuostatos ir apribojimai griežtai atitiktų būtinumo sąlygą. <...> 62. <...> direktyvos 9 straipsnį reikia aiškinti taip, kad pirmojo klausimo a–d punktuose nurodytą veiklą, susijusią su pagal nacionalinės teisės aktus viešais pripažįstamuose dokumentuose esančiais duomenimis, reikia laikyti asmens duomenų tvarkymo veikla, vykdoma „tik žurnalistikos tikslais“ šios nuostatos prasme, jeigu jos vienintelis tikslas yra skleisti visuomenei informaciją, nuomones ar idėjas, o tai nustatyti turi nacionalinis teismas. 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimas byloje Tietosuojavaltuutettu prieš Satakunnan Markkinapörssi Oy ir Satamedia Oy (byla C-73/07, Rink., 2008, p. I-09831) EŽTK 10 straipsnis - Saviraiškos laisvė <...> 26. Nors Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, pasirašytos 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje, 10 straipsnis aiškiai pripažįsta saviraiškos laisvę, kuri yra demokratinės visuomenės pagrindas, iš šio straipsnio 2 dalies vis dėlto matyti, kad šiai laisvei gali būti taikomi tam tikri bendrojo intereso tikslais pagrįsti apribojimai, jeigu jie numatyti įstatyme, juos inspiravo vienas ar daugiau teisėtų tikslų minėtos nuostatos atžvilgiu, jie yra būtini demokratinėje visuomenėje, t. y. pateisinami imperatyviu visuomeniniu poreikiu ir, be kita ko, proporcingi siekiamam teisėtam tikslui265. 27. Akivaizdu, kad diskrecijos teisė, kuria naudojasi kompetentingos institucijos nustatydamos pusiausvyrą tarp saviraiškos laisvės ir minėtų tikslų, yra skirtinga kiekvieno tikslo, kuris pateisina šios teisės apribojimą, atveju ir priklauso nuo nagrinėjamos veiklos pobūdžio. Kai naudojimasis laisve nesukelia visuomenei svarbių diskusijų ir kai aptariamas kontekstas, kuriam esant valstybės narės turi tam tikrą diskreciją, kontrolė apsiriboja tik veiksmų protingumo ir proporcingumo vertinimu. Tas pats pasakytina ir apie komercinį saviraiškos laisvės panaudojimą, ypač tokioje sudėtingoje ir nepastovioje srityje kaip reklama266. 2009 m. balandžio 2 d. sprendimas Baudžiamojoje byloje prieš Frede Damgaard (byla C-421/07, Rink., 2009, p. I-02629) EŽTK 10 straipsnis - Saviraiškos laisvė <…> 69. <…> pagal EŽTK 10 straipsnio 1 dalį kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis. Be kita ko, ši teisė apima teisę netrukdomam valdžios pareigūnų skleisti informaciją ar idėjas. 70. Pagal EŽTK 10 straipsnio 2 dalį naudojimasis saviraiškos laisve gali priklausyti nuo tam tikrų apribojimų, kuriuos nustato įstatymas ir kurie demokratinėje visuomenėje yra būtini, be kita ko, dėl 265 266

2004 m. kovo 25 d. sprendimas Karner, C-71/02, Rink., 2004, p. I-3025, 50 p. 2004 m. kovo 25 d. sprendimas Karner, C-71/02, Rink., 2004, p. I-3025, 51 p.


valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar viešosios tvarkos interesų, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams bei apsaugoti moralę. 2011 m. rugsėjo 20 d. sprendimas byloje Couture Tech Ltd prieš Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) (byla T-232/10, Rink., p.) EŽTK 10 straipsnis - Saviraiškos laisvė <...> 59. <...> Pagal EŽTK 10 straipsnio 2 dalį saviraiškos laisvės įgyvendinimas susijęs su „pareigomis bei atsakomybe [ir] gali būti priklausomas nuo tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias nustato įstatymas“ 267 . Iš EŽTT praktikos išplaukia, kad teisės norma negali veiksmingai apriboti saviraiškos laisvės, jei ji nesuformuluota taip aiškiai, kad pilietis galėtų atitinkamai elgtis.268 2011 m. sausio 20 d. sprendimas byloje Guido Strack prieš Europos Komisiją, (byla F-132/07, Rink., p.) 2.3.4.11. 2.3.4.12. Susirinkimų ir asociacijų laisvė

Turinys

EŽTK 11 straipsnis - Asociacijos laisvės principas <...> 231. <...> EŽTK 11 straipsnyje įtvirtintas ir iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų kylantis asociacijos laisvės principas yra viena iš pagrindinių teisių, kurios, vadovaujantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, be kita ko, patvirtinta Suvestinio Europos akto preambulėje ir Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio 2 dalyje, yra saugomos Bendrijos teisinėje sistemoje269 <...>. 232. Vis dėlto, <...> reikia pabrėžti, kad jis nėra absoliutus. Remiantis teisėtomis priežastimis gali būti nustatomi naudojimosi asociacijos laisve apribojimai su sąlyga, kad šie apribojimai siekiamo tikslo atžvilgiu nereiškia neproporcingo ir nepagrįsto kišimosi, paneigiančio pačią šios laisvės esmę <...>270. 2001 m. spalio 2 d. sprendimas bylose Jean-Claude Martinez, Charles de Gaulle, Front national ir Emma Bonino ir kt. prieš Europos Parlamentą (sujungtos bylos T-222/99, T-327/99 ir T-329/99, Rink., 2001, p. II-02823) EŽTK 10 ir 11 straipsniai - Saviraiškos ir susirinkimų laisvė <...> 79. <...> iš Konvencijos 10 straipsnio 2 dalies ir 11 straipsnio 2 dalies formuluotės matyti, kad saviraiškos bei susirinkimų laisvei <...> gali būti taikomi tam tikri bendrojo intereso tikslais pateisinami apribojimai, jeigu numatyti įstatyme, pagal šias nuostatas pagrįsti vienu ar keliais teisėtais tikslais ir būtini demokratinėje visuomenėje, kitaip tariant, pateisinami viršesniu visuomeniniu poreikiu, ir visų pirma proporcingi siekiamam teisėtam tikslui <...> .

Žr. 2001 m. kovo 6 d. Sprendimo Bernard Connolly prieš Europos Bendrijų Komisiją, byla C-274/99 P, Rink., 2001, p. I-01611, 40-42 punktus; 1992 m. spalio 28 d. Sprendimo Ter Voort, byla C-219/91, Rink., 1992, p. I-05485, 38 punktą. 268 Žr. 1979 m. EŽTT sprendimo Sunday Times prieš Jungtinę Karalystę, serija A Nr. 30, 49 punktą. Tai taip pat numato ir teisinio saugumo principas (žr., pvz., 2008 m. birželio 3 d. Sprendimo Intertanko ir kt., byla C-308/06, Rink., 2008, p. I-4057, 69 punktą). 269 Žr. 1995 m. gruodžio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bosman, C-415/93, Rink. p. I-4921, 79 punktą, 1999 m. liepos 8 d. Sprendimo Montecatini prieš Komisiją, C-235/92 P, Rink. p. I-4539, 137 punktą. 270 Žr. 1989 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Wachauf, 5/88, Rink. p. 2609, 18 punktą ir 2000 m. balandžio 13 d. Sprendimo Karlsson ir kt., C-292/97, Rink. p. I-2737, 45 punktą; taip pat 1981 m. birželio 23 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo Le Compte, Van Leuven ir De Meyere, serija A Nr. 43, 65 punktą. 267


80. Taigi, skirtingai nei kitos EŽTK saugomos pagrindinės teisės, pavyzdžiui, teisė į gyvybę ar draudimas kankinti, elgtis nežmoniškai ar žeminant orumą arba taip bausti, kurios neleidžia jokių išimčių, šia Konvencija garantuojama saviraiškos bei susirinkimų laisvė nėra absoliuti ir turi būti vertinama atsižvelgiant į jos socialinį tikslą. Todėl naudojimasis šiomis teisėmis gali būti ribojamas su sąlyga, kad tokie apribojimai iš tikrųjų atitinka bendrojo intereso reikalavimus ir, atsižvelgiant į tokių apribojimų tikslus, nėra neproporcingas ir nepriimtinas kišimasis, pažeidžiantis pačią garantuojamų teisių esmę <...>.“ <...> 82. Šiuo atžvilgiu kompetentingos institucijos naudojasi didele vertinimo diskrecija <...>. 2003 m. birželio 12 d. sprendimas byloje Eugen Schmidberger, Internationale Transporte und Planzüge prieš Republik Österreich (byla C-112/00, Rink., 2003, p. I-05659) 2.3.4.12. 2.3.4.13. Menų ir mokslo laisvė ESTT praktikos šia tema nėra. 2.3.4.14. Teisė į mokslą ESTT praktikos šia tema nėra. 2.3.4.15. Laisvė pasirinkti profesiją ir teisė dirbti

Turinys

Chartijos 15, 16 ir 17 straipsniai - Laisvė pasirinkti profesiją - Laisvė užsiimti verslu - Teisė į nuosavybę <...> 43. <...> Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 15 straipsnio 1 dalyje, 16 ir 17 straipsniuose atitinkamai numatyta teisė į darbą ir užsiimti laisvai pasirinkta profesija ar veikla, laisvė užsiimti verslu ir teisė į nuosavybę. Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką ir teisė užsiimti profesine veikla, ir teisė į nuosavybę yra bendrieji Sąjungos teisės principai . 2012 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Interseroh Scrap and Metal Trading GmbH prieš SonderabfallManagement-Gesellschaft Rheinland-Pfalz mbH (SAM) (byla C-1/11, Rink., p.) 2.3.4.16. Laisvė užsiimti verslu

Turinys

Profesinės veiklos laisvė <...> 51. Laisvė verstis profesine veikla yra vienas iš pagrindinių Bendrijos teisės principų 271. Tai taikoma ir laisvei užsiimti verslu, kuri sutampa su laisve verstis profesine veikla272. 2004 m. rugsėjo 9 d. sprendimas bylose Ispanijos Karalystė (C-184/02) ir Suomijos Respublika (C223/02) prieš Europos Parlamentą ir Europos Sąjungos Tarybą (sujungtos bylos C-184/02 ir C223/02, Rink., 2004, p. I-07789)

271 1992 m. sausio 10 d. sprendimas Kühn, C-177/90, Rink., 1992, p. I-35, 16 p., 1994 m. spalio 5 d. sprendimas Vokietija prieš Tarybą, C-280/93, Rink., 1994, p. I-4973, 78 p. 272 1991 m. vasario 21 d. sprendimas Zuckerfabrik Süderdithmarschen ir Zuckerfabrik Soest, C-143/88 ir C-92/89, Rink., 1991, p. I-415, 72–77 p.


Profesinės veiklos laisvė - Teisė į nuosavybę <...> 185. <...> nuosavybės teisės ar bendrojo principo, užtikrinančio laisvę verstis profesine veikla, suteiktos garantijos negali būti taikomos vien komercinių interesų ar galimybių apsaugai, nes jų kintantis pobūdis yra ekonominės veiklos esmės dalis273. 2008 m. rugsėjo 9 d. sprendimas bylose Fabbrica italiana accumulatori motocarri Montecchio SpA (FIAMM) ir Fabbrica italiana accumulatori motocarri Montecchio Technologies LLC (C-120/06 P), Giorgio Fedon & Figli SpA ir Fedon America, Inc. (C-121/06 P) prieš Europos Sąjungos Tarybą ir Europos Bendrijų Komisija (sujungtos bylos C-120/06 P ir C-121/06 P, Rink., 2008, p. I-06513) Laisvė verstis profesine veikla - Teisė į nuosavybę <...> 113. <...> šioje byloje nagrinėjamos pagrindinės teisės nėra absoliučios teisės ir gali būti nustatyti naudojimosi jomis apribojimai, jeigu jie pagrįsti Bendrijos siekiamais bendrojo intereso tikslais. 114. Taip yra nuosavybės teisės ir teisės verstis ekonomine veikla atveju . Todėl gali būti nustatyti teisės laisvai verstis profesine veikla ir naudojimosi nuosavybės teise apribojimai, jeigu jie iš tikrųjų atitinka bendrojo intereso tikslus ir siekiamo tikslo atžvilgiu nėra neproporcingi bei neleistini veiksmai, keliantys grėsmę pačių užtikrinamų teisių esmei . 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimas byloje Bank Melli Iran prieš Europos Sąjungos Taryba, (byla C548/09 P, Rink., p.) Chartijos 15, 16 ir 17 straipsniai - Laisvė pasirinkti profesiją - Laisvė užsiimti verslu - Teisė į nuosavybę <...> 43. <...> Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 15 straipsnio 1 dalyje, 16 ir 17 straipsniuose atitinkamai numatyta teisė į darbą ir užsiimti laisvai pasirinkta profesija ar veikla, laisvė užsiimti verslu ir teisė į nuosavybę. Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką ir teisė užsiimti profesine veikla, ir teisė į nuosavybę yra bendrieji Sąjungos teisės principai . 2012 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Interseroh Scrap and Metal Trading GmbH prieš SonderabfallManagement-Gesellschaft Rheinland-Pfalz mbH (SAM) (byla C-1/11, Rink., p.) 2.3.4.16. 2.3.4.17. Teisė į nuosavybę

Turinys

Teisė į nuosavybę <...> 149.<...> pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką ši teisė [teisė į nuosavybę] yra vienas iš Bendrijos teisės bendrųjų principų, tačiau ne absoliuti teisė, ir turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į jos socialinę funkciją. Todėl naudojimasis teise į nuosavybę gali būti apribotas su sąlyga, kad šie apribojimai iš tikrųjų atitinka Bendrijos siekiamus bendrojo intereso tikslus ir šio tikslo atžvilgiu nėra nepamatuotas ir netoleruotinas kišimasis, pažeidžiantis pačią ja užtikrintų teisių esmę274.

1974 m. gegužės 14 d. sprendimas Nold prieš Komisiją, 4/73, Rink., 1974, p. 491, 14 p. 1989 m. liepos 11 d. sprendimas Schräder, 265/87, Rink., 1989, p. 2237, 15 p.; 1994 m. spalio 5 d. sprendimas Vokietija prieš Tarybą, C-280/93, Rink., 1994, p. I-4973, 78 p.; 1999 m. balandžio 29 d. sprendimas Standley ir kt., C-293/97, Rink., 1999, p. I-2603, 54 p,

273 274


2002 m. gruodžio 10 d. sprendimas byloje The Queen prieš Secretary of State for Health, ex parte British American Tobacco (Investments) Ltd ir Imperial Tobacco Ltd (byla C-491/01, Rink., 2002, p. I-11453) Teisė į nuosavybę <...> 87. <...> iš nusistovėjusios teismo praktikos išplaukia, kad teisė į nuosavybę, kaip ir teisė laisvai užsiimti ekonomine veikla, yra bendrieji Bendrijos teisės principai. Vis dėlto šie principai nėra absoliučios teisės ir į juos turi būti atsižvelgiama jų funkcijos visuomenėje kontekste. Vadinasi, naudojimuisi teise į nuosavybę, kaip ir teisei laisvai užsiimti ekonomine veikla, gali būti taikomi apribojimai, jei šie apribojimai iš tiesų atitinka Bendrijos siekiamus bendrojo intereso tikslus ir, atsižvelgiant į siekiamą tikslą, nėra neproporcingas ir netoleruotinas kišimasis, pažeidžiantis užtikrinamų teisių esmę275. 2005 m. gruodžio 6 d. sprendimas sujungtose bylose The Queen, prašoma ABNA Ltd ir kiti prieš Secretary of State for Health ir Food Standards Agency (C-453/03), Fratelli Martini & C. SpA ir Cargill Srl prieš Ministero delle Politiche Agricole e Forestali ir kt. (C-11/04), Ferrari Mangimi Srl ir Associazione nazionale tra i produttori di alimenti zootecnici (Assalzoo) prieš Ministero delle Politiche Agricole e Forestali ir kt. (C-12/04) ir Nederlandse Vereniging Diervoederindustrie (Nevedi) prieš Productschap Diervoeder (C-194/04) (bylos C-453/03, C-11/04, C-12/04 ir C-194/04, Rink., 2005, p. I-10423) Intelektinė nuosavybė - EŽTK 10 straipsnis ir papildomo protokolo 1 straipsnis - Saviraiškos laisvė <...> 62. EŽTK 10 straipsniu užtikrinama saviraiškos laisvė yra pagrindinė laisvė, kurios laikymąsi užtikrina Bendrijos teismai <...> . Tas pats taikoma ir nuosavybės teisei, kurią užtikrina EŽTK papildomo protokolo 1 straipsnis . 64. <...> iš 10 straipsnio 2 dalies išplaukia, kad šio straipsnio pirma dalimi užtikrinamoms laisvėms gali būti taikomi tam tikri bendrojo intereso tikslais pagrįsti apribojimai, jei jie yra numatyti įstatyme, juos inspiravo vienas ar daugiau teisėtų tikslų minėtos nuostatos atžvilgiu, jie yra būtini demokratinėje visuomenėje, t. y. pateisinami imperatyviniu visuomeniniu poreikiu ir, be kita ko, proporcingi siekiamam teisėtam tikslui . 2006 m. rugsėjo 12 d. sprendimas byloje Laserdisken ApS prieš Kulturministeriet (byla C-479/04, Rink., 2006, p. I-08089) Teisė į nuosavybę <...> 361. <...> Bendrijos akto, koks yra ginčijamas reglamentas [Reglamentas (EB) Nr. 881/2002] 276 , tikslo svarba pateisina net sunkias neigiamas pasekmes kai kuriems ūkio subjektams, įskaitant tuos, kurie visiškai neatsako už situaciją, dėl kurios buvo priimtos atitinkamos priemonės, bet kuriuos šios priemonės paveikia, konkrečiai – jų nuosavybės teises <...>277. <...> 363. Atsižvelgiant į bendrojo intereso tikslą, kuris tarptautinei bendrijai toks pat svarbus kaip ir pagal Jungtinių Tautų Chartiją panaudojant visas priemones kovai su grėsme tarptautinei taikai ir 275

2005 m. liepos 12 d. sprendimas Alliance for Natural Health ir kt., C-154/04 ir C-155/04, Rink., 2005, p. I-0000, 126 p. 2002 m. gegužės 27 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 881/2002 nustatantis tam tikras specialias ribojančias priemones, taikomas tam tikriems asmenims ir subjektams, susijusiems su Usama bin Ladenu, Al-Qaida tinklu ir Talibanu, ir panaikinantis Tarybos reglamentą (EB) Nr. 467/2001, uždraudžiantį tam tikrų prekių ir paslaugų eksportą į Afganistaną, sustiprinantį skrydžių uždraudimą ir pratęsiantį Afganistano Talibano lėšų ir kitų finansinių išteklių įšaldymą (OL 2004 m. specialusis leidimas, 18 skyrius, 1 tomas, p. 294 – 307). 277 Šiuo klausimu žr. 1996 m. liepos 30 d. Sprendimo Bosphorus, C-84/95, Rink., 1996, p. I-03953, 22 ir 23 punktus. 276


saugumui, kurią sukelia terorizmo aktai, asmenų, kuriuos Saugumo Taryba arba Sankcijų komitetas nurodė kaip susijusius su Osama bin Ladenu, Al-Qaida tinklu ar Talibanu, lėšų, finansinio turto ir kitų ekonominių išteklių įšaldymas savaime nelaikytinas netinkamu ar neproporcingu278. <...> 366. Iš to reikia padaryti išvadą, kad ginčijamu reglamentu nustatomos ribojančios priemonės yra nuosavybės teisės apribojimas, kuris iš principo gali būti pateisinamas. 2008 m. rugsėjo 3 d. sprendimas sujungtose bylose Yassin Abdullah Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Europos Sąjungos Tarybą ir Europos Bendrijų Komisiją (bylos C402/05 P ir C-415/05 P, Rink., 2008, p. I-06351) Teisė į nuosavybę - Laisvė verstis profesine veikla <...> 185. <...> nuosavybės teisės ar bendrojo principo, užtikrinančio laisvę verstis profesine veikla, suteiktos garantijos negali būti taikomos vien komercinių interesų ar galimybių apsaugai, nes jų kintantis pobūdis yra ekonominės veiklos esmės dalis. 2008 m. rugsėjo 9 d. sprendimas bylose Fabbrica italiana accumulatori motocarri Montecchio SpA (FIAMM) ir Fabbrica italiana accumulatori motocarri Montecchio Technologies LLC (C-120/06 P), Giorgio Fedon & Figli SpA ir Fedon America, Inc. (C-121/06 P) prieš Europos Sąjungos Tarybą ir Europos Bendrijų Komisija (sujungtos bylos C-120/06 P ir C-121/06 P, Rink., 2008, p. I-06513) Teisė į nuosavybę <...> 62. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagrindinė teisė į nuosavybę, kuriai priskirtina intelektinės nuosavybės teisė, kaip antai autorių teisės279, ir pagrindinė teisė į veiksmingą teisminę apsaugą, yra bendrieji Bendrijos teisės principai280. 2008 m. sausio 29 d. sprendimas byloje Productores de Música de España (Promusicae) prieš Telefónica de España SAU (byla C-275/06, Rink., 2008, p. I-00271)

Teisė į nuosavybę <...> 187. <...> Bendrijos įgaliojimai turi būti įgyvendinami laikantis tarptautinės teisės281. 188. Nuosavybės teisė ne tik saugoma pagal tarptautinę teisę, bet ir yra bendrųjų Sąjungos teisės principų dalis282. <...> 189. <...> nuosavybės teisė nėra absoliuti prerogatyva ir turi būti vertinama lyginant su jos socialine funkcija. Todėl gali būti nustatyti naudojimosi nuosavybės teise apribojimai, jeigu jie faktiškai atitinka Bendrijos siekiamus bendrojo intereso tikslus ir siekiamo tikslo atžvilgiu nėra neproporcingas bei neleistinas kišimasis, iš esmės pažeidžiantis šios garantuojamos teisės esmę283. 2005 m. birželio 30 d. EŽTT sprendimas Hava Yolları Turizm ve Ticaret Anonim Şirketi (Bosphorus Airways) prieš Airiją (Recueil des arrêts et décisions 2005-VI); 1996 m. liepos 30 d. Teisingumo Teismo sprendimas Bosphorus Hava Yollari Turizm ve Ticaret AS prieš Minister for Transport, Energy and Communications ir kt., C-84/95, Rink., 1996, p. I-03953, 26 p. 279 2006 m. rugsėjo 12 d. sprendimas Laserdisken, C-479/04, Rink., 2006, p. I-8089, 65 p. 280 2005 m. liepos 12 d. sprendimas Alliance for Natural Health ir kt., C-154/04 ir C-155/04, Rink., 2005, p. I-6451, 126 p.; 2007 m. kovo 13 d. sprendimas Unibet, C-432/05, Rink., 2007, p. I-2271, 37 p. 281 2002 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C-402/05 P ir C-415/05 P, Rink., 2002, p. I-6351, 291 p. 282 2002 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C-402/05 P ir C-415/05 P, Rink., 2002, p. I-6351, 355 p. 283 1989 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas Schräder HS Kraftfutter, 265/87, Rink., 1989, p. 2237, 15 p. 278


190. EB 3 straipsnio 1 dalies g punkte numatyta, jog siekiant Bendrijos tikslų jos veiklos sritims priklauso „sistema, užtikrinanti, kad konkurencija vidaus rinkoje nebūtų iškraipoma“. Darytina išvada, kad EB 81 ir 82 straipsnių [dabar SESV 101 ir 102 straipsnių] taikymas yra vienas iš bendrojo Bendrijos intereso aspektų. Todėl pagal šiuos straipsnius gali būti apribotas naudojimasis nuosavybės teise, jei šis apribojimas nėra neproporcingas ir nepažeidžia pačios šios teisės esmės284. 2011 m. liepos 13 d. sprendimas byloje Schindler Holding Ltd ir kt. prieš Europos Komisiją (byla T138/07, Rink., p.) Teisė į nuosavybę - Laisvė verstis profesine veikla <...> 113. <...> šioje byloje nagrinėjamos pagrindinės teisės nėra absoliučios teisės ir gali būti nustatyti naudojimosi jomis apribojimai, jeigu jie pagrįsti Bendrijos siekiamais bendrojo intereso tikslais. 114. Taip yra nuosavybės teisės ir teisės verstis ekonomine veikla atveju285. Todėl gali būti nustatyti teisės laisvai verstis profesine veikla ir naudojimosi nuosavybės teise apribojimai, jeigu jie iš tikrųjų atitinka bendrojo intereso tikslus ir siekiamo tikslo atžvilgiu nėra neproporcingi bei neleistini veiksmai, keliantys grėsmę pačių užtikrinamų teisių esmei286. 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimas byloje Bank Melli Iran prieš Europos Sąjungos Taryba, (byla C548/09 P, Rink., p.) Teisė į nuosavybę - Chartijos 17 straipsnio 2 dalis - Intelektinės nuosavybės teisių apsauga <...> 41. Intelektinės nuosavybės teisių apsauga įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 17 straipsnio 2 dalyje. Tačiau iš šios nuostatos ar Teisingumo Teismo praktikos visiškai neišplaukia, kad tokia teisė būtų neatimama ir todėl jos apsauga turėtų būti absoliuti <...>287. 42. Iš tiesų, kaip matyti iš 2008 m. sausio 29 d. Sprendimo Promusicae (C-275/06, Rink. p. I-271) 62–68 punktų, reikia rasti pusiausvyrą tarp pagrindinės teisės į nuosavybę, kuriai priskirtinos su intelektine nuosavybe susijusios teisės, apsaugos ir kitų pagrindinių teisių apsaugos. 43. Konkrečiau kalbant, iš minėto sprendimo 68 punkto matyti, kad įgyvendindami autorių teisių turėtojams apsaugoti skirtas priemones nacionalinės valdžios institucijos ir nacionaliniai teismai privalo užtikrinti tinkamą pusiausvyrą tarp šios teisės apsaugos ir asmenų, kuriems tokios priemonės daro poveikį, pagrindinių teisių apsaugos. 2012 m. vasario 16 d. sprendimas byloje Belgische Vereniging van Auteurs, Componisten en Uitgevers CVBA (SABAM) prieš Netlog NV (byla C-360/10, Rink., p.) Chartijos 15, 16 ir 17 straipsniai - Laisvė pasirinkti profesiją - Laisvė užsiimti verslu - Teisė į nuosavybę

2003 m. spalio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Van den Bergh Foods prieš Komisiją, T-65/98, Rink., 2003, p. II-4653, 170 p. 285 1974 m. gegužės 14 d. sprendimas Nold prieš Komisiją, 4/73, Rink., 1974, p. 491, 14 p.; 2003 m. liepos 10 d. sprendimas Booker Aquaculture ir Hydro Seafood, C-20/00 ir C-64/00, Rink., 2003, p. I-7411, 67 -68 p.; 2004 m. gruodžio 14 d. Sprendimas Swedish Match, C-210/03, Rink., 2004, p. I-11893 286 2004 m. gruodžio 14 d. sprendimas Swedish Match, C-210/03, Rink., 2004, p. I-11893, 72 p. 287 Žr. 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimas SABAM, C-70/10, Rink., p., 43 p.. 284


<...> 43. <...> Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 15 straipsnio 1 dalyje, 16 ir 17 straipsniuose atitinkamai numatyta teisė į darbą ir užsiimti laisvai pasirinkta profesija ar veikla, laisvė užsiimti verslu ir teisė į nuosavybę. Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką ir teisė užsiimti profesine veikla, ir teisė į nuosavybę yra bendrieji Sąjungos teisės principai288. 2012 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Interseroh Scrap and Metal Trading GmbH prieš SonderabfallManagement-Gesellschaft Rheinland-Pfalz mbH (SAM) (byla C-1/11, Rink., p.) 2.3.4.17. 2.3.4.18. Teisė į prieglobstį Bylas, susijusias su teise į prieglobstį, žr. skyriuje C.VI.6.1.2. Prieglobsčio politika. 2.3.4.19. Apsauga perkėlimo, išsiuntimo ar išdavimo atveju ESTT praktikos šia tema nėra. 2.3.4.20. Lygybė prieš įstatymą

Turinys

Chartijos 20289 ir 21290 straipsniai - Lygybės ir nediskriminavimo principai <…> 54. <…> vienodo požiūrio principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 ir 21 straipsniuose. 55. Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, jog pagal šį principą reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas291. 2010 m. rugsėjo 14 d. sprendimas byloje Akzo Nobel Chemicals Ltd ir Akcros Chemicals Ltd prieš Europos Komisiją (byla C-550/07 P, Rink., 2010, p. I-08301) Chartijos 20 straipsnis - Lygybės prieš įstatymą principas <…> 63. Įgyvendinant teisę į vaiko priežiūros atostogas vienodo požiūrio principo, kuris yra vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų ir kurio pagrindinis pobūdis įtvirtintas chartijos 20 straipsnyje, paisymas įgyja dar didesnę reikšmę nei šios socialinės teisės pagrindinis pobūdis, kuris taip pat pripažintas chartijos 33 straipsnio 2 dalyje.

1994 m. spalio 5 d. sprendimas Vokietija prieš Komisiją, C-280/93, Rink., 1994, p. I-4973, 78 p.; 2003 m. liepos 10 d. sprendims Booker Aquaculture ir Hydro Seafood, C-20/00 ir C-64/00, Rink., 2003, p. I-7411, 68 p.; 2005 m. liepos 12 d. sprendimas Alliance for Natural Health ir kt., C-154/04 ir C-155/04, Rink., 2005, p. I-6451, 126 p.; 2005 m. gruodžio 6 d. sprendimas ABNA ir kt., C-453/03, C-11/04, C-12/04 ir C-194/04, Rink., 2005, p. I-10423, 87 p. 289 „Lygybė prieš įstatymą. Prieš įstatymą visi lygūs“. 290 „Diskriminacijos uždraudimas 1. Draudžiama bet kokia diskriminacija, ypač dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, tautinės ar socialinės kilmės, genetinių bruožų, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo, negalios, amžiaus, seksualinės orientacijos. 2. Sutarčių taikymo srityje ir nepažeidžiant konkrečių jų nuostatų draudžiama bet kokia diskriminacija dėl asmens pilietybės“. 291 2006 m. sausio 10 d. sprendimas IATA ir ELFAA, C-344/04, Rink., 2006, p. I-403, 95 p.; 2007 m. gegužės 3 d. sprendimas Advocaten voor de Wereld, C-303/05, Rink., 2007, p. I-3633, 56 p.; 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimas Arcelor Atlantique ir Lorraine ir kt., C-127/07, Rink., 2008, p. I-9895, 23 p. 288


64. Šiuo principu reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pagrįstas292. 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimas byloje Zoi Chatzi prieš Ypourgos Oikonomikon (byla C-149/10, Rink., 2010, p. I-08489) Chartijos 20 straipsnis - Lygybės prieš įstatymą principas <…> 86. Teisingumo Teismas ne kartą yra priminęs, kad, kaip nukrypimo nuo pagrindinės laisvės pateisinimas, viešosios tvarkos sąvoka turi būti suprantama siaurai, taigi kiekviena valstybė narė be Europos Sąjungos institucijų kontrolės vienašališkai negali nustatyti jos apimties. <…> Iš to išplaukia, kad viešąja tvarka galima remtis tik realios ir pakankamai didelės pagrindiniam visuomenės interesui kylančios grėsmės atveju <…>. 87. Tačiau specifinės aplinkybės, kurios galėtų pateisinti rėmimąsi viešosios tvarkos sąvoka, skirtingose valstybėse narėse ir skirtingais laikotarpiais gali skirtis. Taigi šiuo atžvilgiu kompetentingoms nacionalinės valdžios institucijoms reikia pripažinti Sutartimi apribotą diskreciją <…> 89. Neginčytina, kad Sąjungos teisės sistema siekiama užtikrinti lygybės principo, kaip bendrojo teisės principo, laikymąsi. Šis principas taip pat įtvirtintas Pagrindinių teisių chartijos 20 straipsnyje. Taigi nėra abejonių, kad tikslas laikytis lygybės principo yra suderinamas su Sąjungos teise. 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimas byloje Ilonka Sayn-Wittgenstein prieš Landeshauptmann von Wien (byla C-208/09, Rink., 2010, p. I-13693) Chartijos 20 straipsnis - Lygybės prieš įstatymą principas <…> 47. Tačiau, atsižvelgiant į nusistovėjusią teismo praktiką, pagal vienodo požiūrio arba nediskriminavimo principą, įtvirtintą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 straipsnyje, reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas293. 2011 m. liepos 21 d. sprendimas byloje Károly Nagy prieš Mezőgazdasági és Vidékfejlesztési Hivatal (byla C-21/10, Rink., p.) Taip pat žr. į 3.2.1. Diskriminacijos draudimas ir lygybės principas. 2.3.4.20. 2.3.4.21. Diskriminacijos uždraudimas

Turinys

Chartijos 20 ir 21 straipsniai - Lygybės ir nediskriminavimo principai <…> 54. <…> vienodo požiūrio principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 ir 21 straipsniuose. 55. Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, jog pagal šį principą reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas .

2008 m. birželio 5 d. sprendimas Wood, C-164/07, Rink., 2008, p. I-4143, 13 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimas Sturgeon ir kt., C-402/07, Rink., 2009, p. I-10923, 2009, 48 p. 293 1997 m. liepos 17 d. sprendimas National Farmers’ Union ir kt., C-354/95, Rink., 1997, p. I-4559, 61 p.; 2010 m. lapkričio 11 d. sprendimas Grootes, C-152/09, Rink., 2010, p. I-11285, 66 p.; 2011 m. kovo 1 d. sprendimas Association belge des Consommateurs Test-Achats ir kt., C-236/09, Rink., p., 28 p. 292


2010 m. rugsėjo 14 d. sprendimas byloje Akzo Nobel Chemicals Ltd ir Akcros Chemicals Ltd prieš Europos Komisiją (byla C-550/07 P, Rink., 2010, p. I-08301) Taip pat žr. į 3.2.1. Diskriminacijos draudimas ir lygybės principas. Diskriminacijos dėl asmens lyties draudimas <…> 21. Pirmiausia reikia priminti, kad valstybės narės nustato asmens lyties pakeitimo teisinio pripažinimo sąlygas (šiuo klausimu žr. <…> sprendimo K. B.294 35 punktą). <…> 23. <…> pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką teisė nebūti diskriminuojamam dėl lyties yra viena pagrindinių žmogaus teisių, kurios laikymąsi privalo užtikrinti Teisingumo Teismas295. <…> 31. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad nacionalinės teisės aktai, sudarantys kliūtį, kad transseksualas, nepripažinus jo naujos lyties, galėtų atitikti sąlygą, būtiną pasinaudoti pagal Bendrijos teisę saugoma teise, turi būti laikomi iš esmės nesuderinamais su Bendrijos teisės reikalavimais (žr. minėto K. B., 30–34 punktus). 2006 m. balandžio 27 d. sprendimas byloje Sarah Margaret Richards prieš Secretary of State for Work and Pensions (byla C-423/04, Rink., 2006, I-03585) Diskriminacija dėl rasės ir etninės priklausomybės <...> 22. Teisinga, kad <...> Direktyvos 2000/43 296 2 straipsnio 2 dalyje tiesioginė diskriminacija apibrėžiama kaip situacija, kai vienam asmeniui „taikomos“ prastesnės sąlygos, nei panašioje situacijoje yra, buvo ar galėjo būti taikomos kitam asmeniui dėl rasės ar etninės priklausomybės. Be to, pagal šios direktyvos 7 straipsnį iš valstybių narių reikalaujama užtikrinti, kad teismo procedūros būtų prieinamos „visiems asmenims, manantiems, kad jie nukentėjo, kadangi jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas“, ir viešąjį interesą užtikrinantiems subjektams, veikiantiems „nukentėjusio vardu arba jį remiant“. <...> 28. <...> aplinkybė, jog darbdavys viešai pareiškė neįdarbinsiąs tam tikros etninės kilmės ar rasės darbuotojų, yra tiesioginė diskriminacija įdarbinimo metu Direktyvos 2000/43 2 straipsnio 2 dalies a punkto prasme, nes tokie pareiškimai gali rimtai sulaikyti tam tikrus kandidatus nuo savo kandidatūros pateikimo ir todėl sudaryti jiems kliūtis patekti į darbo rinką. <...> 30. <...> Direktyvos 2000/43 8 straipsnyje numatyta, jog atsakovas turi įrodyti, kad vienodo požiūrio principas nebuvo pažeistas, jei faktinės aplinkybės leidžia daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos buvimo. Pareiga pateikti priešingą įrodymą, tenkanti preziumuojamos diskriminacijos kaltininkui, susieta su vienintele aplinkybe, kad buvo konstatuota diskriminacijos prezumpcija, paremta nustatytomis aplinkybėmis. 31. Tokios aplinkybės, galinčios leisti daryti prielaidą dėl diskriminacinės įdarbinimo politikos, yra pareiškimai, kuriais darbdavys viešai paskelbia, kad laikydamasis savo įdarbinimo politikos jis neįdarbins tam tikros etninės kilmės ar rasės darbuotojų. 32. Todėl būtent šis darbdavys privalo įrodyti, kad jis nepažeidė vienodo požiūrio principo, ir tai jis, be kita ko, gali padaryti parodydamas, jog tikroji įmonės įdarbinimo praktika neatitinka šių pareiškimų. 294

2004 m. sausio 7 d. Sprendimas K. B., C-117/01, Rink., 2004, p. I-541. 1978 m. birželio 15 d. sprendimas Defrenne, 149/77, Rink., 1978, p. 1365, 26 ir 27 p.; 1996 m. balandžio 30 d. sprendimas P. prieš S., C-13/94, Rink., 1996, p. I-2143, 19 p. 296 2000 m. birželio 29 d. Tarybos Direktyva 2000/43/EB įgyvendinanti vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės (OL 2004 m. specialusis leidimas, 20 skyrius, 1 tomas, p. 23). 295


<...> 34. <...> viešų pareiškimų, kuriais darbdavys paskelbia, kad, laikydamasis savo įdarbinimo politikos, jis neįdarbins tam tikros etninės kilmės ar rasės darbuotojų, Direktyvos 2000/43 8 straipsnio 1 dalies prasme pakanka prielaidai dėl tiesiogiai diskriminuojančios įdarbinimo politikos buvimo. Taigi šis darbdavys privalo įrodyti, jog vienodo požiūrio principas nebuvo pažeistas. Tai jis gali padaryti parodydamas, kad tikroji įmonės įdarbinimo praktika neatitinka šių pareiškimų <...>. 2008 m. liepos 10 d. sprendimas byloje Centrum voor gelijkheid van kansen en voor racismebestrijding prieš Firma Feryn NV (byla C-54/07, Rink., 2008, I-05187) Chartijos 21 ir 23 straipsniai - Diskriminacijos dėl asmens lyties draudimas - Moterų ir vyrų lygybė <…> 17. Chartijos 21 ir 23 straipsniuose skelbiama, kad, viena vertus, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl asmens lyties, kita vertus, visose srityse turi būti užtikrinta moterų ir vyrų lygybė 18. Teisė į vienodą požiūrį į moteris ir vyrus taip pat reglamentuojama ESV sutarties nuostatose. Pirma, pagal ESVS 157 straipsnio 1 dalį kiekviena valstybė narė užtikrina, kad būtų taikomas principas abiejų lyčių darbuotojams už vienodą ar vienodos vertės darbą mokėti vienodą užmokestį. Antra, pagal ESVS 19 straipsnio 1 dalį Taryba, Europos Parlamentui pritarus, gali imtis atitinkamų veiksmų, siekdama kovoti su diskriminacija dėl lyties, rasinės arba etninės kilmės, religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos. 19. ESVS 157 straipsnio 1 dalyje įtvirtinamas vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principas konkrečioje srityje, o ESVS 19 straipsnio 1 dalimi suteikiami įgaliojimai Tarybai, kuriuos ji turi įgyvendinti laikydamasi visų pirma ESS 3 straipsnio 3 dalies antros pastraipos, pagal kurią Sąjunga kovoja su socialine atskirtimi ir diskriminacija bei skatina socialinį teisingumą ir apsaugą, moterų ir vyrų lygybę, solidarumą ir vaiko teisių apsaugą, ir ESVS 8 straipsnio, pagal kurį visuose savo veiksmuose Sąjunga siekia pašalinti moterų ir vyrų nelygybės apraiškas ir diegti jų lygybę. 20. Palaipsniui įgyvendinant šią lygybę, būtent Sąjungos teisės aktų leidėjas, vadovaudamasis ESS 3 straipsnio 3 dalies antra pastraipa ir ESVS 8 straipsniu Sąjungai priskirta užduotimi ir atsižvelgdamas į Sąjungos ekonominių ir socialinių sąlygų raidą sprendžia, kada imtis veiksmų. 21. Tačiau kai nusprendžiama imtis tokių veiksmų, jis turi nuosekliai siekti užsibrėžto tikslo, o tai netrukdo numatyti pereinamųjų laikotarpių arba leidžiančių nukrypti nuostatų, kurios galiotų ribotą laikotarpį. <…> 28. Atsižvelgiant į nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką pagal bendrą vienodo požiūrio principą, kaip Bendrijos teisės bendrąjį principą, reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas297. 2011 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Association Belge des Consommateurs Test-Achats ASBL ir kiti prieš Conseil des ministres (C-236/09, Rink., p.)

Chartijos 21 straipsnis - Diskriminavimo dėl kalbos draudimas - Diskriminavimo pilietybės pagrindu draudimas - Vienodo požiūrio į asmenis, nepaisant jų rasės arba etninės kilmės, principas - Nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta pareiga fizinių asmenų vardus ir pavardes civilinės būklės aktų įrašuose rašyti laikantis valstybinės kalbos rašybos taisyklių <…> 37. Lietuvos, Čekijos, Estijos, Lenkijos bei Slovakijos vyriausybės ir Europos Komisija teigia, kad nacionalinės civilinės būklės aktų įrašų rašymo taisyklės nepatenka į Direktyvos 2000/43 taikymo sritį, kaip ji apibrėžta jos 3 straipsnio 1 dalyje <…>. 297

2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimas Arcelor Atlantique ir Lorraine ir kt., C-127/07, Rink., 2008, p. I-9895, 23 p.


<…> 39. <…> pagal Direktyvos 2000/43 1 straipsnį jos tikslas yra sukurti kovos su diskriminacija dėl rasės ar etninės priklausomybės pagrindus, siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą. 40. Pagal šios direktyvos šešioliktą konstatuojamąją dalį svarbu visus fizinius asmenis apsaugoti nuo diskriminacijos dėl rasės arba etninės priklausomybės. 41. Kalbant apie Direktyvos 2000/43 materialinę taikymo sritį, pažymėtina, jog iš jos dvyliktos konstatuojamosios dalies matyti, kad siekiant užtikrinti demokratinių ir tolerantiškų visuomenių, leidžiančių visiems asmenims laisvai veikti, nepaisant jų rasės ar etninės priklausomybės, vystymąsi specialios priemonės diskriminavimo dėl rasės arba etninės priklausomybės srityje turi apimti ne tik galimybę įsidarbinti pagal darbo sutartį ir dirbti savarankiškai, bet ir sritis, kurios išvardytos šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje. 42. Šioje nuostatoje numatoma, kad neviršijant Bendrijai, kuri dabar tapo Europos Sąjunga, suteiktų įgaliojimų, visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas, ši direktyva taikoma joje nurodytoms sritims, kurių baigtinis sąrašas pateiktas šio sprendimo 6 punkte. 43. Tokiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad atsižvelgiant į Direktyvos 2000/43 tikslą, teisių, kurias ja siekiama apsaugoti, pobūdį ir į tai, kad nagrinėjamoje srityje ši direktyva yra ne kas kita kaip lygybės principo, kuris yra vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų, pripažintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnyje, išraiška, šios direktyvos taikymo sritis negali būti apibrėžiama siaurai. 44. Tačiau tai nereiškia, kad nacionalinis vardų ir pavardžių rašymo civilinės būklės aktų įrašuose reglamentavimas turi būti laikomas patenkančiu į Direktyvos 2000/43 taikymo sritį. 45. Nors Direktyvos 2000/43 3 straipsnio 1 dalies h punkte bendrai nurodoma galimybė gauti visuomenei prieinamas prekes ir paslaugas bei jas teikti, <…> negalima teigti, kad tokį nacionalinį reglamentavimą apima „paslaugos“ sąvoka šioje normoje vartojama prasme. 46. Be to, reikia priminti, kad iš Direktyvos 2000/43, kurią pagal EB 13 straipsnį vieningai priėmė Europos Sąjungos Taryba, parengiamųjų dokumentų matyti, kad Taryba nenorėjo atsižvelgti į Parlamento pataisos pasiūlymą, pagal kurį į šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiklos rūšių sąrašą turėjo būti įtrauktos „bet kokių valdžios institucijų ar organų, įskaitant viešosios tvarkos palaikymo, imigracijos ir teisėsaugos institucijas, atliekamos funkcijos“. 47. Todėl nors, kaip matyti iš šio sprendimo 43 punkto, Direktyvos 2000/43 taikymo sritis, kaip ji apibrėžta jos 3 straipsnio 1 dalyje, neturi būti aiškinama siaurai, į ją nepatenka tokie nacionalinės teisės aktai, reglamentuojantys vardų ir pavardžių rašymą civilinės būklės aktų įrašuose, kaip antai taikomi pagrindinėje byloje. 48. Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos asmens vardai ir pavardės tos valstybės civilinės būklės aktų įrašuose gali būti rašomi tik laikantis valstybinės kalbos rašybos taisyklių, yra susiję su situacija, kuri nepatenka į Direktyvos 2000/43 taikymo sritį298. 2011 m. gegužės 12 d. sprendimas byloje Malgožata Runevič-Vardyn ir Łukasz Paweł Wardyn prieš Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kt. (byla C-391/09, Rink., p.) Nediskriminavimo dėl amžiaus principas - Vienodas požiūris

Cituotą prejudicinį sprendimą ESTT priėmė 2011 m. gegužės 12 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo kreipimosi į ESTT pagrindu. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas ESTT prašė atsakyti, ar Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys vardų ir pavardžių rašybą, atitinka Europos Sąjungos teisę. Ginčas pagrindinėje byloje kilo Civilinės metrikacijos skyriui atsisakius Lietuvos pilietės Malgožatos Runevič-Vardyn gimimo liudijime vardą ir pavardę nurodyti kaip „Małgorzata Runiewicz“, o santuokos liudijime - kaip „Małgorzata Runiewicz-Wardyn“. Be to, Civilinės metrikacijos skyriaus taip pat buvo prašoma Malgožatos Runevič-Vardyn sutuoktinio Łukasz Paweł Wardyn, Lenkijos piliečio, vardus santuokos liudijime užrašyti su lenkų kalboje vartojamomis diakritinėmis modifikacijomis, t.y. - Łukasz Paweł, o ne Lukasz Pawel. 298


<...> 75. Nediskriminavimo dėl amžiaus principą reikia suprasti kaip bendrąjį Bendrijos teisės principą. Todėl kai nacionalinės teisės aktai <…> patenka į Bendrijos teisės taikymo sritį <…>, prašymą priimti prejudicinį sprendimą gavęs Teisingumo Teismas turi pateikti visas aiškinimo gaires, būtinas, kad nacionalinis teismas galėtų įvertinti šių teisės aktų suderinamumą su šiuo principu299. 76. Todėl bendrojo vienodo požiūrio principo, konkrečiai kalbant, amžiaus atžvilgiu laikymasis negali priklausyti nuo valstybėms narėms suteikto direktyvos, skirtos nustatyti kovos su diskriminacija dėl amžiaus bendrus pagrindus, ypač tinkamas teisinės gynybos priemones, įrodinėjimo pareigą, apsaugą nuo atsakomųjų priemonių, socialinį dialogą, pozityvius veiksmus ir kitas specialias priemones įgyvendinti tokią direktyvą, perkėlimo termino pabaigos. 77. Tokiomis aplinkybėmis ginčą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kur sprendžiamas nediskriminavimo dėl amžiaus klausimas, privalo pagal savo kompetenciją užtikrinti iš Bendrijos teisės asmenims kylančią teisinę apsaugą, ir garantuoti visišką jos veiksmingumą, netaikydamos nė vienos galimai prieštaraujančios nacionalinės teisės akto nuostatos300. 2005 m. lapkričio 22 d. sprendimas byloje Werner Mangold prieš Rüdiger Helm (byla C-144/04, Rink., 2005, I-09981) Diskriminacija dėl negalios - Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje <...> 36. Iš Direktyvos 2000/78301 3 straipsnio 1 dalies c punkto aišku, kad ši direktyva, neviršijant Bendrijai suteiktų įgaliojimų, taikoma visiems asmenims, kiek tai, be kita ko, susiję su atleidimu iš darbo. 37. Taigi neviršijant šių ribų, Direktyvoje 2000/78 nustatyti bendri kovos su diskriminacija dėl negalios pagrindai taikomi atleidimui iš darbo. <...> 39. Pati Direktyva 2000/78 „negalios“ sąvokos neapibrėžia. Ši direktyva taip pat nenurodo valstybių narių teisės dėl šios sąvokos apibrėžimo. 40. Tačiau tiek iš vienodo Bendrijos teisės taikymo, tiek iš lygybės principo reikalavimų išplaukia, kad Bendrijos teisės nuostatos, kuri dėl prasmės bei apimties nustatymo aiškiai nenukreipia į valstybių narių teisę, sąvokos visoje Bendrijoje paprastai turi būti aiškinamos autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant į nuostatos kontekstą ir nagrinėjamo teisės akto siekiamą tikslą302. 41. Iš Direktyvos 2000/78 1 straipsnio aišku, kad šios direktyvos tikslas yra nustatyti kovos su diskriminacija dėl vieno iš šiame straipsnyje nurodytų pagrindų, tarp kurių yra negalia, bendrus pagrindus, kiek tai susiję su užimtumu ir profesine sritimi. 42. Atsižvelgiant į šį tikslą, „negalios“ sąvoka Direktyvos 2000/78 prasme pagal šio sprendimo 40 punkte primintą taisyklę turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai. 43. Direktyva 2000/78 siekia kovoti su tam tikromis diskriminacijos rūšimis, kiek tai susiję su užimtumu ir profesine sritimi. Šiame kontekste „negalios“ sąvoka turi būti suprantama kaip apimanti apribojimą, kurį ypač lemia fiziniai, protiniai arba psichiniai sutrikimai ir kuris apsunkina atitinkamo asmens dalyvavimą profesiniame gyvenime. 44. Tačiau Bendrijos teisės aktų leidėjas šios direktyvos 1 straipsnyje sąmoningai vartoja „negalios“ sąvoką norėdamas ją atskirti nuo „ligos“ sąvokos. Todėl negalima šių dviejų sąvokų paprasčiausiai sutapanti. 45. Direktyvos 2000/78 šešiolikta konstatuojamoji dalis skelbia, kad „priemonių, skirtų neįgaliųjų poreikiams patenkinti darbo vietoje, priėmimas yra svarbus kovojant su diskriminacija dėl negalios“. 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimas Rodríguez Caballero, C-442/00, Rink., 2002, p. I-11915, 30–32 p. 1978 m. kovo 9 d. Sprendimas Simmenthal, 106/77, Rink., 1978, p. 629, 21 p.; 1998 m. kovo 5 d. Sprendimas Solred, C-347/96, Rink., 1998, p. I-937, 30 p. 301 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos Direktyva 2000/78/EB nustatanti vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 4 tomas, p. 79). 302 1984 m. sausio 18 d. Sprendimas Ekro, 327/82, Rink., 1984, p. 107, 11 p.; 2006 m. kovo 9 d. Sprendimas Komisija prieš Ispaniją, C-323/03, Rink., 2006, p. I-0000, 32 p. 299 300


Bendrijos teisės aktų leidėjo priemonėms pritaikyti darbo vietas neįgaliesiems teikiama reikšmė rodo, kad jis numatė aplinkybes, kai dalyvavimas profesiniame gyvenime yra apsunkintas ilgą laiką. Kad apribojimas būtų priskirtas „negalios“ sąvokai, turi egzistuoti tikimybė, jog jis yra ilgalaikis. 46. Direktyvoje 2000/78 nenurodyta nieko, iš ko būtų galima suprasti, kad darbuotojai yra saugomi diskriminacijos dėl negalios draudimo, kai užklumpa kokia nors liga. 47. Iš pirmiau pateiktų argumentų išplaukia, kad asmeniui, kuris buvo atleistas iš darbo tik dėl ligos, Direktyvoje 2000/78 nustatyti bendrieji kovos su diskriminacija dėl negalios pagrindai yra netaikomi. 48. Nepalankus požiūris dėl negalios prieštarauja Direktyvoje 2000/78 nurodytai apsaugai tik tiek, kiek tai yra diskriminacija šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies prasme. 49. Remiantis septyniolikta konstatuojamąja dalimi, nepažeidžiant įsipareigojimo tinkamai pasirūpinti neįgaliaisiais, Direktyvoje 2000/78 nereikalaujama įdarbinti, paaukštinti, palikti darbo vietoje asmenį, kuris yra nekompetentingas, nesugeba ir negali vykdyti būtiniausių konkrečių pareigų funkcijų. 50. Remiantis Direktyvos 2000/78 5 straipsniu, įrengiamos tinkamos patalpos, kad neįgaliųjų atžvilgiu būtų užtikrintas vienodo požiūrio principo laikymasis. Ši nuostata paaiškina, kad tai reiškia, jog prireikus konkrečiu atveju darbdavys imasi tinkamų priemonių, kad neįgaliajam būtų sudarytos sąlygos gauti darbą, dirbti, kilti tarnyboje arba mokytis, nebent dėl tokių priemonių būtų neproporcingai apsunkinamos darbdavio pareigos. 51. Direktyvos 2000/78, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, 2 straipsnio 1 dalyje ir 3 straipsnio 1 dalies c punkte įtvirtintas diskriminacijos dėl negalios draudimas atleidžiant iš darbo draudžia atleisti iš darbo dėl negalios, kai, atsižvelgiant į įpareigojimą tinkamai pasirūpinti neįgaliaisiais, tai nepateisinama tuo, kad asmuo yra nekompetentingas, nesugeba ir negali vykdyti esminių jo pareigybei priskirtų pareigų. <...> 54. <...> jokioje EB sutarties nuostatoje nėra diskriminacijos dėl ligos draudimo. 55. EB 13 ir 137 straipsniuose [dabar SESV 19 ir 153 straipsniuose], aiškinamuose kartu su 136 straipsniu [dabar SESV 151 straipsniu], nustatomos tik Bendrijos kompetencijos. Kita vertus, EB 13 straipsnis [dabar SESV 19 straipsnis] skirtas tik diskriminacijai dėl negalios ir neapima diskriminacijos dėl ligos, todėl pats negali būti Tarybos priemonių, skirtų kovoti su tokia diskriminacija, teisinis pagrindas. 56. Iš tiesų tarp pagrindinių teisių, kurios yra bendrųjų Bendrijos teisės principų sudėtinė dalis, yra būtent bendrasis nediskriminavimo principas. Todėl šis principas įpareigoja valstybes nares, kai pagrindinėje byloje nagrinėjama nacionalinė situacija patenka į Bendrijos teisės taikymo sritį 303 . Tačiau tai nereiškia, kad Direktyvą 2000/78 pagal analogiją reikia taikyti diskriminacijai dėl kitų nei šios direktyvos 1 straipsnyje išsamiai išvardytų pagrindų. 2006 m. liepos 11 d. sprendimas byloje Sonia Chacón Navas prieš Eurest Colectividades SA (byla C13/05, Rink., 2006, I-06467) Tiesioginė diskriminacija dėl negalios - Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje <...> 34. Direktyvos 2000/78 1 straipsnyje apibrėžtas jos tikslas – nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus. 35. Šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje vienodo požiūrio principas apibrėžtas taip, kad dėl kurios nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių, taigi įskaitant ir negalią, nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos.

2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimas Rodríguez Caballero, C-442/00, Rink., 2002, p. I-11915, 30 ir 32 p.; 2003 m. birželio 12 d. Sprendimas Schmidberger, C-112/00, Rink., 2003, p. I-5659, 75 p. 303


36. Pagal minėto 2 straipsnio 2 dalies a punktą tiesioginė diskriminacija yra akivaizdi tada, kai su vienu asmeniu elgiamasi nepalankiau, nei panašioje situacijoje yra, buvo ar galėjo būti elgiamasi su kitu asmeniu, inter alia, dėl negalios. 37. Pagal Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies c punktą, neviršijant Bendrijai suteiktų įgaliojimų, ji taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas, įdarbinimo ir darbo sąlygoms, įskaitant atleidimą iš darbo ir atlyginimą. 38. Taigi iš Direktyvos 2000/78 nuostatų neišplaukia, kad ja siekiamas užtikrinti vienodo požiūrio principas būtų taikomas tik neįgaliems asmenims šios direktyvos prasme. Atvirkščiai, kiek tai susiję su užimtumu ir profesine sritimi, ši direktyva skirta kovai su visomis diskriminacijos dėl negalios formomis. Iš tiesų šioje direktyvoje įtvirtintas vienodo požiūrio principas šioje srityje taikomas ne konkrečiai asmenų grupei, bet dėl direktyvos 1 straipsnyje išvardytų priežasčių. Tai patvirtina ir EB 13 straipsnio [dabar SESV 19 straipsnio] tekstas; ši nuostata yra Direktyvos 2000/78 teisinis priėmimo pagrindas, suteikiantis Bendrijai įgaliojimus imtis reikalingų priemonių siekiant kovoti su diskriminacija, inter alia, diskriminacija dėl negalios. 39. Aišku, kaip matyti iš Direktyvos 2000/78 teksto, joje yra tam tikrų nuostatų, kurios taikomos tik neįgaliems asmenims. Jos 5 straipsnyje nurodyta, jog siekiant garantuoti, kad neįgalių asmenų atžvilgiu būtų laikomasi vienodo požiūrio principo, turi būti numatytos jiems pritaikytos priemonės. Tai reiškia, kad prireikus konkrečiu atveju darbdaviai imasi tinkamų priemonių, kad neįgaliam asmeniui būtų sudarytos sąlygos įsidarbinti, dirbti, kilti tarnyboje arba mokytis, nebent dėl tokių priemonių darbdavys būtų apsunkintas neproporcinga našta. 40. Direktyvos 7 straipsnio 2 dalyje taip pat numatyta, kad, kiek tai susiję su neįgaliais asmenimis, vienodo požiūrio į juos principas nepažeidžia valstybės narės teisės toliau taikyti ar priimti nuostatas dėl sveikatos ir darbo saugos arba priemones, kuriomis būtų sukurtos ar toliau taikomos jų integraciją į darbo aplinką garantuojančios ar skatinančios sąlygos ar galimybės <...> 42. Vis dėlto šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, jog šio sprendimo 39 ir 40 punktuose minėtos nuostatos konkrečiai susijusios su neįgaliais asmenimis todėl, kad jos yra su pozityviomis diskriminacinėmis priemonėmis neįgaliems asmenimis susijusios nuostatos, arba specialios priemonės, kurios, jeigu nebūtų taikomos tik neįgaliems asmenims, taptų beprasmės ar neproporcingos. Taigi, kaip matyti iš šios direktyvos šešioliktos ir dvidešimtos konstatuojamųjų dalių, kalbama apie priemones, skirtas neįgalių asmenų poreikiams patenkinti darbo vietoje ir pritaikyti ją prie šių asmenų negalios. Tokiomis priemonėmis konkrečiai siekiama leisti neįgaliesiems integruotis į darbo rinką ir juos paskatinti tai daryti, ir dėl to jos gali būti susijusios tik su šiais asmenimis bei jų darbdaviui tenkančiomis pareigomis, o prireikus – ir su valstybių narių įsipareigojimais neįgalių asmenų atžvilgiu. 43. Todėl iš to, kad Direktyvoje 2000/78 yra nuostatų, skirtų konkrečiai atsižvelgti į neįgalių asmenų poreikius, negalima daryti išvados, kad joje įtvirtintą vienodo požiūrio principą reikia aiškinti siaurai, t. y. kaip draudžiantį tik tiesioginę diskriminaciją dėl negalios, taikomą tik neįgaliems asmenims. Be to šios direktyvos šeštoje konstatuojamojoje dalyje, kurioje minima Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartija, nurodyta tiek bendra kova prieš bet kokią diskriminacijos formą, tiek poreikis imtis reikiamų priemonių socialinei ir ekonominei pagyvenusių ir neįgalių žmonių integracijai. <...> 45. Minėtame sprendime Chacón Navas Teisingumo Teismas apibrėžė „negalios“ sąvoką ir jo 51 ir 52 punktuose nusprendė, kad Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 1 dalyje ir 3 straipsnio 1 dalies c punkte įtvirtintas diskriminacijos dėl negalios draudimas draudžia atleisti iš darbo dėl negalios, kai, atsižvelgiant į pareigą imtis neįgaliesiems pritaikytų priemonių, tai nepateisinama tuo, jog atitinkamas asmuo yra nekompetentingas, nesugeba ir negali vykdyti esminių jo pareigybei priskirtų pareigų. Vis dėlto iš šio aiškinimo neišplaukia, kad šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto vienodo požiūrio principo ir 2 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtinto tiesioginės diskriminacijos draudimo negalima taikyti situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai darbuotoja tvirtina,


jog su ja buvo elgiamasi nepalankiau dėl vaiko, kuriam ji teikia pagrindinę dėl jo būklės reikalingą priežiūrą, negalios. 46. Iš tiesų minėto sprendimo Chacón Navas 56 punkte Teisingumo Teismas patikslino, kad, atsižvelgus į EB 13 straipsnio [dabar SESV 19 straipsnio] tekstą, nereiškia, jog Direktyvą 2000/78 pagal analogiją reikia taikyti diskriminacijai dėl kitų nei šios direktyvos 1 straipsnyje išsamiai išvardytų priežasčių, kad asmeniui, kurį darbdavys atleido iš darbo išimtinai dėl ligos nebūtų taikomi Direktyvoje 2000/78 nustatyti bendri kovos su diskriminacija pagrindai; vis dėlto jis nenusprendė, kad, kiek tai susiję su šiomis priežastimis, vienodo požiūrio principą ir ratione personae taikymo sritį reikia aiškinti siaurai. 47. Kalbant apie Direktyvos 2000/78 tikslus, kaip matyti iš sprendimo 34 ir 38 punktų, ja siekiama nustatyti kovos su diskriminacija dėl vienos iš šios direktyvos 1 straipsnyje išvardytų priežasčių, kurioms priskiriama ir negalia, bendrus pagrindus užimtumo ir profesinėje srityje, skatinant valstybes nares įgyvendinti vienodo požiūrio principą. Iš trisdešimt septintos konstatuojamosios dalies matyti, kad ja taip pat siekiama sudaryti Bendrijoje vienodas galimybes užimtumo ir profesinėje srityje. 48. Kaip tvirtina S. Coleman, Lietuvos ir Švedijos vyriausybės bei Komisija, šiems tikslams ir Direktyvos 2000/78 veiksmingumui būtų pakenkta, jeigu darbuotojas <…> negalėtų remtis šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtintu tiesioginės diskriminacijos draudimu, įrodžius, jog darbdavys su juo elgėsi nepalankiau, nei elgiasi ar būtų pasielgęs su kitu darbuotoju, esančiu panašioje situacijoje, dėl savo vaiko negalios, nors šis darbuotojas nebuvo neįgalus. 49. Šiuo klausimu, kaip matyti iš šios direktyvos vienuoliktos konstatuojamosios dalies, teisės aktų leidėjas taip pat manė, jog diskriminavimas dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos gali pakenkti įgyvendinti EB sutarties tikslus, ypač kiek tai susiję su užimtumu. 50. <…> Kaip matyti iš sprendimo 38 punkto, Direktyva 2000/78, kuria užimtumo ir profesinėje srityje siekiama kovoti su visomis diskriminacijos dėl negalios formomis, taikoma ne konkrečiai asmenų kategorijai, bet dėl 1 straipsnyje išvardytų priežasčių. <...> 56. <...> Direktyvą 2000/78, būtent jos 1 straipsnį, 2 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies a punktą, reikia aiškinti taip, kad juose įtvirtintas tiesioginės diskriminacijos draudimas taikomas ne tik neįgaliesiems. Kai darbdavys su darbuotoju, kuris nėra neįgalus, elgėsi nepalankiau nei su kitu darbuotoju, su kuriuo elgiamasi, buvo ar būtų pasielgta panašioje situacijoje, bei įrodžius, kad nepalankesnis elgesys su šiuo darbuotoju grindžiamas jo vaiko, kuriam jis teikia pagrindinę dėl jo būklės reikalingą priežiūrą, negalia, toks elgesys prieštarauja 2 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtintam tiesioginės diskriminacijos draudimui304. 2008 m. liepos 17 d. sprendimas byloje S. Coleman prieš Attridge Law ir Steve Law (C-303/06, Rink., 2008, I-05603) Nediskriminavimo dėl amžiaus principas Cituotame prejudiciniame sprendime pastabas pateikė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Ši byla buvo nagrinėjama pagal Jungtinės Karalystės teismo Employment Tribunal London South prašymą išaiškinti draudimo diskriminuoti dėl negalios principo taikymo apimtį. Pagrindinėje byloje Jungtinės Karalystės teisme ieškovė Coleman pateikė ieškinį savo buvusiam darbdaviui dėl žalos atlyginimo, remdamasi tuo, kad ji buvo darbdavio diskriminuojama dėl to, kad turi neįgalų vaiką. Nacionalinis teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausė, ar Direktyva 2000/78/EB suteikia apsaugą nuo tiesioginio diskriminavimo ir priekabiavimo tik patiems direktyvoje nurodytiems asmenis (šioje byloje – neįgaliems asmenims), ar taip pat ir darbuotojams, kurie nors patys ir nėra neįgalūs, bet kuriems dėl jų ryšio su neįgaliu asmeniu sudaromos nepalankesnės sąlygos ir jie patiria priekabiavimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė šioje byloje laikėsi pozicijos, kad darbuotoją draudžiama diskriminuoti ne tik dėl jo paties negalios, bet ir negalios pagrindu apskritai. Kaip matyti iš ESTT sprendimo citatų, Teisingumo Teismas pritarė tokiam plečiamam diskriminavimo draudimo aiškinimui ir pripažino, kad Direktyvoje 2000/78/EB numatytas draudimas diskriminuoti dėl negalios, taikytinas ne tik tada, kai tiesiogiai diskriminuojamas asmuo, turintis negalią, bet ir asmuo, kuris turi sąsajų su neįgaliais asmenimis. Taip pat Teisingumo Teismas pripažino, kad priekabiavimas prie asmens kuris pats nėra neįgalus, tačiau turi neįgalų vaiką, taip pat pažeidžia Direktyvą. 304


<...> 23. <...> Direktyva 2000/78 siekiama nustatyti bendruosius pagrindus užtikrinant vienodą požiūrį kiekvieno asmens atžvilgiu „užimtumo ir profesinėje srityje“, kiekvienam suteikiant veiksmingą apsaugą nuo diskriminacijos viena iš jos 1 straipsnyje nurodytų priežasčių, tarp kurių yra ir diskriminacija dėl amžiaus305. 24. Konkrečiai kalbant, iš Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies c punkto išplaukia, kad ji taikoma, neviršijant Bendrijai suteiktų įgaliojimų, „visiems asmenims <...> įsidarbinant ir darbo sąlygoms, įskaitant atleidimą iš darbo ir atlyginimą“. 25. Žinoma, pagal jos 14 konstatuojamąją dalį Direktyva 2000/78 nepažeidžia nacionalinių nuostatų, kuriomis nustatomas pensinis amžius. Vis dėlto ši konstatuojamoji dalis tik patikslina, kad ši direktyva neturi poveikio valstybių narių kompetencijai nustatyti pensinį amžių ir visiškai nedraudžia taikyti šios direktyvos nacionalinėms priemonėms, reglamentuojančioms darbo sutarties pasibaigimo sąlygas sulaukus taip įtvirtinto pensinio amžiaus306. <...> 41. <...> pagal EB 249 straipsnį [dabar SESV 288 straipsnį] direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus. Perkeldamos direktyvą valstybės narės privalo užtikrinti jos veiksmingumą, tačiau pasirinktinų būdų atžvilgiu turi plačią diskreciją307. 42. Be to, perkeliant direktyvą į nacionalinę teisę ne visuomet reikalaujama direktyvos nuostatas formaliai įtvirtinti specialiame nacionalinės teisės akte. Kaip Teisingumo Teismas nusprendė, direktyva, atsižvelgiant į jos turinį, gali būti įgyvendinta bendraisiais principais ar bendru teisiniu kontekstu, jeigu jie veiksmingai gali užtikrinti visišką šios direktyvos taikymą, o tuo atveju, kai nagrinėjama direktyvos nuostata yra skirta sukurti asmenims teises, šių bendrųjų principų ar bendro teisinio konteksto lemiama teisinė situacija yra pakankamai apibrėžta ir aiški, ir jeigu nurodyti asmenys turi galimybę sužinoti apie savo teises ir prireikus remtis jomis nacionaliniuose teismuose308. Direktyva taip pat gali būti įgyvendinta bendrąja priemone tiek, kiek ji atitinka tas pačias sąlygas. 43. Vadovaujantis šiais principais, Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalis neturėtų būti aiškinama kaip nurodanti valstybėms narėms direktyvą perkeliančiose priemonėse nustatyti specialų skirtingo požiūrio atvejų, kuriuos galima pateisinti teisėtais tikslais, sąrašą. Galiausiai iš šios nuostatos turinio matyti, kad joje numatyti teisėti tikslai ir skirtingas požiūris yra tik kaip gairės, kaip tai patvirtina bendrijos teisės aktų leidėjas, įterpdamas žodžių junginį „be kitų dalykų“. 44. Todėl iš Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalies negalima daryti išvados, kad nacionalinės teisės aktuose trūkstant tikslumo, kiek tai susiję su tikslais, kuriuos galima būtų laikyti teisėtais šios nuostatos atžvilgiu, automatiškai atmetama galimybė šiuos teisės aktus pateisinti minėta nuostata309. 45. Nesant tokio patikslinimo vis dėlto svarbu, jog kiti su atitinkamo akto bendru kontekstu susiję elementai leistų nustatyti juo siekiamą tikslą, kad būtų galima vykdyti teisminę kontrolę, norint išsiaiškinti, ar šis tikslas yra teisėtas ir ar jam įgyvendinti imtasi tinkamų ir būtinų priemonių310. 51. <...> pasirinkdamos priemones, galinčias įgyvendinti jų socialinės politikos tikslus, valstybės narės turi didelę diskreciją (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Mangold 63 punktą). Tačiau dėl šios diskrecijos nediskriminavimo dėl amžiaus principo įgyvendinimas neturi tapti beprasmis. Vien 305 2007 m. spalio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Félix Palacios de la Villa prieš Cortefiel Servicios SA, C-411/05, Rink., 2007, p. I-08531, 42 p. 306 2007 m. spalio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Félix Palacios de la Villa prieš Cortefiel Servicios SA, C-411/05, Rink., 2007, p. I-08531, 44 p. 307 1987 m. balandžio 9 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją, 363/85, Rink. p. 1733, 7 p.; 1985 m. gegužės 23 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją, 29/84, Rink., 1985, p. 1661, 23 p. 308 1987 m. balandžio 9 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją, 363/85, Rink. p. 1733, 7 p.; 1985 m. gegužės 23 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją, 29/84, Rink., 1985, p. 1661, 23 p. 309 2007 m. spalio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Félix Palacios de la Villa prieš Cortefiel Servicios SA, C-411/05, Rink., 2007, p. I-08531, 56 p. 310 2007 m. spalio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Félix Palacios de la Villa prieš Cortefiel Servicios SA, C-411/05, Rink., 2007, p. I-08531, 57 p.


bendrų teiginių apie atitinkamos priemonės tinkamumą užimtumo politikos, darbo rinkos ar profesinių mokymų atžvilgiu nepakanka, siekiant įrodyti, kad šios priemonės tikslas gali pateisinti šio principo nesilaikymą, taip pat jie nėra informacija, leidžianti pagrįstai daryti išvadą, kad pasirinktos priemonės tinkamos šiam tikslui įgyvendinti311. <...> 58. Reikia konstatuoti, kad Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punkto ir 6 straipsnio 1 dalies taikymo sritys ne visiškai sutampa. 59. Iš tiesų 2 straipsnyje apibrėžiama diskriminacijos dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje sąvoka. Jo 2 dalyje daromas skirtumas tarp diskriminacijos, tiesiogiai pagrįstos šiais motyvais, ir „netiesioginės“ diskriminacijos, kai, nors ir dėl akivaizdžiai neutralių sąlygų, kriterijų ar taikomos praktikos, tam tikrą religiją ar įsitikinimus išpažįstantys, tam tikrą negalią turintys, tam tikro amžiaus ar tam tikros seksualinės orientacijos asmenys gali patekti tam tikru atžvilgiu į nepalankesnę padėtį nei kiti asmenys. Pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punktą tik netiesioginę diskriminaciją sukeliančios sąlygos, kriterijai ar taikomos praktikos gali būti nelaikomos diskriminacija, jei pagal i punktą „tas sąlygas, kriterijus ar taikomą praktiką objektyviai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama atitinkamomis ir būtinomis priemonėmis“. Skirtingo požiūrio, kuris yra tiesioginė diskriminacija, atžvilgiu šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje nenumatyta jokios leidžiančios nukrypti nuostatos. 60. Direktyvos 2000/78 6 straipsnyje įtvirtinta skirtingo požiūrio dėl amžiaus atžvilgiu taikoma leidžianti nukrypti sistema, atsižvelgiant į pripažintus su amžiumi susijusius ypatumus, be kitų direktyva draudžiamos diskriminacijos motyvų. Šios direktyvos 25 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „būtina įžvelgti skirtingo požiūrio, kurį pateisina teisėta užimtumo politika, darbo rinka ir profesinio mokymo tikslai, ir diskriminacijos, kuri turi būti uždrausta, skirtumus“. <…> 62. Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalimi leidžiama valstybėms narėms savo nacionalinėje teisėje numatyti skirtingą požiūrį dėl amžiaus įtvirtinančias nuostatas, susijusias su tiesioginės diskriminacijos kategorija šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punkto prasme. Būtent atsižvelgiant į tai, šio 6 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti kaip taikomą „nepaisant (šios direktyvos) 2 straipsnio 2 dalies“. Kadangi ši galimybė yra diskriminacijos draudimo principo išimtis, jai griežtai taikomos to paties 6 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos. 2009 m. kovo 5 d. sprendimas byloje The Queen, prašoma The Incorporated Trustees of the National Council for Ageing (Age Concern England) prieš Secretary of State for Business, Enterprise and Regulatory Reform (byla C-388/07, Rink., 2009, p. I-01569) Nediskriminavimo dėl amžiaus principas <...> 64. <...> tiek, kiek priemone, paliekančia galioti aptariamą amžiaus ribą, siekiama užkirsti kelią rizikai, kad kils didelis pavojus socialinės apsaugos sistemos finansinei pusiausvyrai, siekiant užtikrinti aukštą sveikatos apsaugos lygį, o tai turi įvertinti nacionalinis teismas, ši priemonė gali būti laikoma suderinama su direktyvos 2 straipsnio 5 dalimi. <...> 67. Pagal direktyvos 6 straipsnio 1 dalį „teisėtais“ tikslais šios nuostatos prasme, be kita ko, gali būti laikomi teisėti užimtumo politikos, darbo rinkos ir profesinio mokymo tikslai. 68. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad įdarbinimo skatinimas neginčijamai yra teisėtas valstybių narių socialinės ar užimtumo politikos tikslas, ir šis vertinimas akivaizdžiai taikomas nacionalinės darbo rinkos politikos priemonėms, skirtoms pagerinti tam tikrų kategorijų darbuotojų galimybę įsitraukti į aktyvų gyvenimą312 <…>. 2010 m. sausio 12 d. sprendimas byloje Domnica Petersen prieš Berufungsausschuss für Zahnärzte für den Bezirk Westfalen-Lippe (byla C-341/08, Rink., 2010, I-00047) 311

1999 m. vasario 9 d. Sprendimo Seymour-Smith et Perez, C-167/97, Rink. p. I-623, 75 ir 76 p. 2007 m. spalio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Félix Palacios de la Villa prieš Cortefiel Servicios SA, C-411/05, Rink., 2007, p. I-08531, 65 p. 312


Chartijos 21 straipsnis - Nediskriminavimo dėl amžiaus principas <...> 50.<...> pirma, <...> vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityse principas Direktyvoje 2000/78 yra tik sukonkretintas, o ne įtvirtintas, ir, antra, nediskriminavimo dėl amžiaus principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, nes jis reiškia specifinį bendrojo vienodo požiūrio principo taikymą313. 51. Tokiomis aplinkybėmis būtent nacionalinis teismas, nagrinėjantis ginčą dėl Direktyvoje 2000/78 sukonkretinto nediskriminavimo dėl amžiaus principo, privalo pagal savo kompetenciją užtikrinti iš Sąjungos teisės asmenims kylančią teisinę apsaugą ir garantuoti visišką jos veiksmingumą, prireikus netaikydamas nė vienos šiam principui prieštaraujančios nacionalinės teisės akto nuostatos314. 2010 m. sausio 19 d. sprendimas byloje Seda Kücükdeveci prieš Swedex GmbH & Co. KG (byla C555/07, Rink., 2010, I-00365) Diskriminacijos dėl amžiaus draudimas - Darbo sutarties nutraukimas suėjus pensiniam amžiui <...> 40. Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalies a punktu sąlygos, pagal kurias darbo santykiai pasibaigia automatiškai, neįtraukiamos į skirtingo požiūrio dėl amžiaus reguliavimo pavyzdžių, kurie gali būti pateisinami ir todėl nelaikomi diskriminaciniais, sąrašą. Tačiau ši aplinkybė pati savaime nėra lemiama. Iš tiesų šis sąrašas tėra pavyzdinis. Įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės nėra įpareigojamos parengti specifinį skirtingo požiūrio priemonių, kurios galėtų būti pateisinamos teisėtu tikslu, sąrašą315. Jeigu jos nuspręstų taip pasielgti, neperžengdamos savo diskrecijos ribų į šį sąrašą galėtų įtraukti kitus skirtingo požiūrio reguliavimo pavyzdžius ir tikslus nei tie, kurie aiškiai apibrėžti minėtoje direktyvoje, jei šie tikslai yra teisėti minėtos direktyvos 6 straipsnio 1 dalies prasme ir jei šie skirtingo požiūrio reguliavimo pavyzdžiai yra tinkami ir būtini, kad šie tikslai būtų pasiekti. <...> 52. <...> Iš tikrųjų reikia užsitikrinti, kad kiekvienoje sutartyje, kurioje nustatoma automatiško darbo santykių nutraukimo tvarka, būtų laikomasi pirmiausia šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatytų sąlygų. Be to, pagal šios direktyvos 16 straipsnio b punktą valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad „būtų panaikintos, paskelbtos negaliojančiomis arba iš dalies pakeistos visos vienodo požiūrio principui prieštaraujančios nuostatos, kurios įtrauktos į individualias darbo arba kolektyvines sutartis“. <...> 62. Teisingumo Teismas jau buvo nusprendęs, kad sąlygos, pagal kurias darbo santykiai automatiškai pasibaigia, kai darbuotojas įgyja teisę į senatvės pensiją, gali būti pateisinamos įgyvendinant nacionalinę politiką, kuria siekiama skatinti užimtumą, kuo geriau padalijant darbo rinką tarp kartų – tokie tikslai, atsižvelgiant į nacionalinės teisės reikalavimus, kaip tai numatyta Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje, iš esmės turi būti laikomi objektyviai ir tinkamai pateisinančiais valstybių narių nustatytą skirtingą požiūrį dėl amžiaus316 <...>. 63. Atsižvelgiant į tai, dar reikia patikrinti, ar priemonės, kurios buvo įgyvendintos siekiant šio tikslo, yra „tinkamos ir būtinos. 2010 m. spalio 12 d. sprendimas byloje Gisela Rosenbladt prieš Oellerking Gebäudereinigungsges. mbH (byla C-45/09, Rink., 2010, I-09391) Nediskriminavimo dėl amžiaus principas - Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje

2005 m. lapkričio 22 d. Sprendime Mangold, C-144/04, Rink., 2005, p. I-9981, 74-76 p. 2005 m. lapkričio 22 d. Sprendime Mangold, C-144/04, Rink., 2005, p. I-9981, 77 p. 315 2009 m. kovo 5 d. Sprendimas Age Concern England, C-388/07, Rink., 2009, p. I-1569, 43 p. 316 2007 m. spalio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Félix Palacios de la Villa prieš Cortefiel Servicios SA, C-411/05, Rink., 2007, p. I-08531, 53, 65-66 p. 313 314


<...> 20. <...> iš Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies c punkto matyti, kad ji, atsižvelgiant į Sąjungai suteiktą kompetenciją, taikoma „visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas“, kiek tai susiję, be kita ko, su „įdarbinimu ir darbo sąlygomis, įskaitant atleidimą iš darbo ir atlyginimą“. <...> 29. Darbuotojų, turinčių didelį stažą įmonėje, apsaugos ir profesinės reintegracijos pagalbos tikslas, kurio siekiama skiriant specialią išeitinę išmoką, priklauso teisėtų tikslų socialinės politikos ir užimtumo srityse kategorijai Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalies prasme. 30. Pagal šią nuostatą tie tikslai gali pateisinti nuo diskriminavimo dėl amžiaus draudimo principo nukrypstantį skirtingą požiūrį, susijusį visų pirma su „specialių sąlygų nustatymu siekiant įsidarbinti <...> įskaitant <...> atleidimo iš darbo ir apmokėjimo sąlygas, <...> vyresnio amžiaus darbuotojams <...>, siekiant paskatinti jų profesinę integraciją arba užtikrinti jų apsaugą“. 31. Todėl tokie tikslai <...> iš principo turi būti laikomi „objektyviai ir tinkamai“, „atsižvelgiant į nacionalinės teisės reikalavimus“, kaip tai numatyta Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje, pateisinančiais skirtingą požiūrį dėl amžiaus. <...> 33. <...> valstybės narės turi didelę diskreciją pasirinkdamos priemones, kurios būtų tinkamos pasiekti jų tikslus socialinės politikos ir užimtumo srityse 317 . Tačiau dėl šios diskrecijos nediskriminavimo dėl amžiaus principo įgyvendinimas neturi tapti beprasmis318. 2010 m. spalio 12 d. sprendimas byloje Ingeniørforeningen i Danmark prieš Region Syddanmark (C499/08, Rink., 2010, I-09343) Diskriminacijos dėl amžiaus draudimas <..> 26. <...> iš šios direktyvos [Direktyvos 2000/78] pavadinimo, konstatuojamųjų dalių, turinio ir tikslo matyti, kad ja siekiama nustatyti bendrą struktūrą, kad kiekvienam asmeniui būtų užtikrintas vienodas požiūris „užimtumo ir profesinėje srityje“, suteikiant jam veiksmingą apsaugą nuo diskriminacijos, pagrįstos vienu iš 1 straipsnyje nurodytų motyvų, įskaitant amžių. <...> 50. <…> valstybės narės ir prireikus socialiniai partneriai nacionaliniu lygmeniu turi didelę diskreciją nustatyti ne tik konkretų socialinės ir užimtumo politikos tikslą, bet ir priemones, kurios būtų tinkamos jį pasiekti319. 51. <…> Teisingumo Teismas minėto Sprendimo Petersen320 70 punkte jau nusprendė, jog <…> atsižvelgiant į užimtumo situacijos raidą nagrinėjamame sektoriuje, neatrodo neprotinga, jeigu valstybės narės institucijos mano, jog amžiaus ribos taikymas, lemiantis vyriausių praktikuojančių specialistų pasitraukimą iš darbo rinkos, gali sudaryti palankesnes sąlygas įsidarbinti jaunesniems darbuotojams, o šio amžiaus pakanka, kad sulaukus jo būtų nutraukiamas leidimas užsiimti odontologo veikla. 52. Šie vertinimai taip pat yra svarbūs ir universiteto dėstytojų įdarbinimo srityje. Iš tikrųjų, kadangi paprastai universiteto dėstytojų darbo vietų skaičius yra ribotas, o jos rezervuojamos asmenims, įgijusiems aukščiausią kvalifikaciją atitinkamoje srityje, ir kadangi norint įdarbinti dėstytoją reikia turėti tokią laisvą darbo vietą, darytina išvada, kad valstybė narė gali manyti esant tinkama nustatyti amžiaus ribą <…>. <...> 56. Nacionalinis teismas turi patikrinti, ar tokia amžiaus riba iš tiesų atitinka rūpestį nuosekliai ir sistemiškai įgyvendinti šį tikslą321 <...>.

2005 m. lapkričio 22 d. Sprendimas Mangold, C-144/04, Rink., 2005, p. I-9981, 63 p.; 2007 m. spalio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Félix Palacios de la Villa prieš Cortefiel Servicios SA, C-411/05, Rink., 2007, p. I-08531 318 2009 m. kovo 5 d. Sprendimas Age Concern England, C-388/07, Rink., 2009, p. I-1569, 51 p. 319 2005 m. lapkričio 22 d. Sprendimas Mangold, C-144/04, Rink., 2005, p. I-9981, 63 p.; 2007 m. spalio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Félix Palacios de la Villa prieš Cortefiel Servicios SA, C-411/05, Rink., 2007, p. I08531, 68 p. 320 2010 m. sausio 12 d. Sprendimas Petersen, C-341/08, Rink., 2010, p. I-00047 321 2009 m. kovo 10 d. Sprendimas Hartlauer, C-169/07, Rink., 2009, p. I-1721, 55 p. 317


<...> 59. Šiame sprendime Teisingumo Teismas, pirma, pažymėjo, kad tokie teisės aktai lemia tai, jog atitinkamiems darbuotojams gali būti siūloma sudaryti terminuotas darbo sutartis, kurias galima pratęsti neribotą skaičių kartų, kol jie sulauks senatvės pensijos amžiaus, todėl kyla pavojus, jog svarbiausiu profesinės karjeros laikotarpiu jie negalės pasinaudoti darbo stabilumu, kuris, Teisingumo Teismo manymu, yra svarbiausias darbuotojų apsaugos elementas322. Antra, jis nutarė, kad tiek, kiek tokie teisės aktai atitinkamo darbuotojo amžių nustato kaip vienintelį kriterijų taikyti terminuotą darbo sutartį, jei neįrodyta, kad vien amžiaus ribos nustatymas, neatsižvelgiant į jokią kitą su nagrinėjamos darbo rinkos struktūra susijusią aplinkybę bei į suinteresuotojo asmens padėtį, yra objektyviai būtinas siekiant vyresnio amžiaus bedarbius integruoti į darbo rinką, jie laikytini viršijančiais tai, kas tinkama ir būtina įgyvendinti siekiamą tikslą323. 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimas bylose Vasil Ivanov Georgiev prieš Tehnicheski universitet Sofia, filial Plovdiv (sujungtos bylos C-250/09 ir C-268/09, Rink., 2010, I-11869) Diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos draudimas <...> 59. <…> Europos Sąjungos Taryba priėmė Direktyvą 2000/78 remdamasi EB 13 straipsniu [dabar SESV 19 straipsniu], o Teisingumo Teismas nusprendė, kad joje pačioje neįtvirtintas vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityse principas, kuris kildinamas iš įvairių tarptautinės teisės dokumentų ir valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, o vienintelis jos tikslas – šiose srityse nustatyti bendruosius kovos su diskriminacija dėl įvairių priežasčių, tarp kurių yra diskriminacija dėl seksualinės orientacijos, pagrindus324. 2011 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Jürgen Römer prieš Freie und Hansestadt Hamburg (byla C-147/08, Rink., p.) Nediskriminavimo dėl amžiaus principas - Teisėti tikslai, pateisinantys nevienodą požiūrį dėl amžiaus <...> 44. <…> tai, kad kartu siekiama kelių tikslų, netrukdo tikslą laikyti teisėtu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalį. <...> 46. Nurodyti tikslai gali būti susiję tarpusavyje 325 arba suskirstyti pagal svarbą, kaip antai byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Petersen, kuriame, kaip matyti iš jo 41 ir 65 punktų, Vokietijos vyriausybė iš esmės rėmėsi vienu tikslu, o kitu – tik papildomai. <...> 49. Reikia priminti, kad pagal teismo praktiką įdarbinimo skatinimas neginčijamai yra teisėtas valstybių narių socialinės ar užimtumo politikos tikslas, visų pirma kai siekiama sudaryti palankesnes sąlygas šioje profesijoje įdarbinti jaunimą326. Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad dirbant kartu skirtingų kartų darbuotojams taip pat būtų prisidedama prie vykdomos veiklos kokybės gerinimo, visų pirma skatinant pasikeitimą patirtimi327. 50. Taip pat reikia nurodyti, kad tikslas nustatyti amžiaus struktūrą, atsižvelgiant į pusiausvyrą tarp jaunų ir vyresnių tarnautojų, siekiant skatinti jaunimo įdarbinimą ir paaukštinimą, gerinti personalo administravimą ir vengti galimų ginčų dėl tinkamumo tarnybai nuo tam tikro amžiaus, taip pat užtikrinti tinkamas ir kokybiškas paslaugas, gali būti teisėtas darbo politikos ir darbo rinkos tikslas. <...> 52. Teisingumo Teismas nusprendė, kad tikslai, kuriuos galima laikyti „teisėtais“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalį, yra bendrojo intereso tikslai, kurie skiriasi nuo vien individualių motyvų, būdingų darbdavio situacijai, kaip antai išlaidų sumažinimo ar 2005 m. lapkričio 22 d. Sprendimas Mangold, C-144/04, Rink., 2005, p. I-9981, 64 p. 2005 m. lapkričio 22 d. Sprendimas Mangold, C-144/04, Rink., 2005, p. I-9981, 65 p. 324 2005 m. lapkričio 22 d. Sprendimas Mangold, C-144/04, Rink., 2005, p. I-9981, 74 p.; 2010 m. sausio 19 d. Sprendimas Kücükdeveci, C-555/07, Rink., 2010, p. I-00365, 20 p. 325 2010 m. lapkričio 18 d. Sprendimas Georgiev, C-250/09 ir C-268/09, Rink., 2010, p. I-11869, 45, 46 ir 68 p. 326 2010 m. lapkričio 18 d. Sprendimas Georgiev, C-250/09 ir C-268/09, Rink., 2010, p. I-11869, 45 p. 327 2010 m. lapkričio 18 d. Sprendimas Georgiev, C-250/09 ir C-268/09, Rink., 2010, p. I-11869, 46 p. 322 323


konkurencingumo gerinimo, neatmetant galimybės, kad nacionalinės teisės norma gali suteikti darbdaviams tam tikro lankstumo, siekiant minėtų teisėtų tikslų328. 53. Reikia konstatuoti, kad tokie tikslai, kaip nurodytieji šio sprendimo 50 punkte, kuriais atsižvelgiama į visų atitinkamų tarnautojų interesus, kiek tai susiję su užimtumo politika ir darbo rinka, kai siekiama užtikrinti kokybiškas viešąsias paslaugas, <...> gali būti laikomi bendrojo intereso tikslais. 54. Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad kompetentingos nacionalinės, regiono ar sektoriaus institucijos turi turėti galimybę pakeisti priemones, kurių buvo imtasi siekiant įgyvendinti bendrąjį teisėtą interesą, pavyzdžiui, jas pritaikydamos prie pasikeitusios užimtumo situacijos atitinkamoje valstybėje narėje. 55. Taip pat aplinkybė, kad nuostata priimta regiono lygiu, netrukdo ja siekti teisėto tikslo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalį. <...> <...> 61. Reikia priminti, kad valstybės narės turi didelę diskreciją, kai nustato šio tikslo įgyvendinimo priemones329. <...> 65. <…> apibrėždamos savo socialinę politiką, atsižvelgdamos į politinius, ekonominius, socialinius, demografinius ir (arba) su biudžetu susijusius veiksnius atitinkamos nacionalinės institucijos gali pasirinkti pratęsti darbuotojų aktyvaus gyvenimo trukmę arba, atvirkščiai, numatyti ankstesnį šių išėjimą į pensiją 330 . Teisingumo Teismas nusprendė, kad šios institucijos turi rasti tinkamą pusiausvyrą tarp egzistuojančių skirtingų interesų ir neviršyti to, kas yra tinkama ir būtina siekiamam tikslui įgyvendinti331. 66. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas pripažino, kad priemone dėl privalomo darbuotojų išėjimo į pensiją jiems sulaukus 65 m. amžiaus galima įgyvendinti tikslą skatinti įdarbinimą ir ji gali būti laikoma kaip nedarančia didelės žalos teisėtiems atitinkamų darbuotojų interesams, jeigu šie asmenys turi teisę į pensiją, kurios dydis negali būti laikomas nepagrįstu 332 . Teisingumo Teismas dėl priemonės, kuria nustatomas automatinis darbo sutarčių nutraukimas sulaukus šio amžiaus, <…> nurodė, kad ji neviršija to, kas būtina numatytiems tikslams pasiekti, būtent skatinti įdarbinimą333 <…>. <...> 73. Kaip matyti iš šio sprendimo 65 punkto, priimant priemones dėl išėjimo į pensiją Sąjungos teisė nedraudžia valstybėms narėms tuo pačiu metu atsižvelgti į su biudžetu susijusius veiksnius kaip ir politinius, socialinius arba demografinius veiksnius tiek, kiek jos tai darydamos visų pirma laikosi bendrojo diskriminacijos dėl amžiaus draudimo principo. 74. Šiuo atžvilgiu, nors su biudžetu susiję veiksniai gali būti pagrindas valstybei narei pasirenkant socialinę politiką ir daryti įtaką priemonės, kurią ji nori priimti, pobūdžiui arba mastui, vien šie veiksniai negali būti teisėtas tikslas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalį. <...> 77. Iš minėto Sprendimo Age Concern England334 51 punkto matyti, kad vien bendrų teiginių apie atitinkamos priemonės tinkamumą užimtumo politikos, darbo rinkos ar profesinių mokymų atžvilgiu nepakanka, siekiant įrodyti, kad šios priemonės tikslas gali pateisinti šio principo nesilaikymą, taip pat jie nėra informacija, leidžianti pagrįstai daryti išvadą, kad pasirinktos priemonės tinkamos šiam tikslui įgyvendinti.

328

2009 m. kovo 5 d. Sprendimas Age Concern England, C-388/07, Rink., 2009, p. I-1569, 46 p. 2007 m. spalio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Félix Palacios de la Villa prieš Cortefiel Servicios SA, C-411/05, Rink., 2007, p. I-08531, 68 p. 330 2007 m. spalio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Félix Palacios de la Villa prieš Cortefiel Servicios SA, C-411/05, Rink., 2007, p. I-08531, 68-69 p. 331 2007 m. spalio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Félix Palacios de la Villa prieš Cortefiel Servicios SA, C-411/05, Rink., 2007, p. I-08531, 69, 71 p.; 2010 m. spalio 12 d. Sprendimas Rosenbladt, C-45/09, Rink. p. I-0000, 44 p. 332 2007 m. spalio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Félix Palacios de la Villa prieš Cortefiel Servicios SA, C-411/05, Rink., 2007, p. I-08531, 73 p. 333 2010 m. spalio 12 d. Sprendimas Rosenbladt, C-45/09, Rink., 2010, p. I-0000, 73-76 p. 334 2009 m. kovo 5 d. Sprendimas Age Concern England, C-388/07, Rink., 2009, p. I-1569 329


78. Teisingumo Teismas taip pat šio sprendimo 67 punkte pabrėžė, kad pagal Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalį valstybės narės pateikdamos pateisinimą turi labai gerai pagrįsti nurodyto tikslo teisėtumą. 79. Pagal Direktyvos 2000/78 15 konstatuojamąją dalį faktų, pagal kuriuos galima daryti prielaidą, jog buvo tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija, įvertinimas yra nacionalinių teismų ar kitų kompetentingų institucijų reikalas, remiantis nacionaline teise ar praktika. Pagal jas visų pirma gali būti numatyta, kad nustatyti netiesioginę diskriminaciją galima bet kokiomis priemonėmis, įskaitant statistikos įrodymais. 80. Siekiant įvertinti reikalaujamų įrodymų tikslumą, reikia priminti, kad valstybės narės turi didelę diskreciją pasirinkti, jų manymu, tinkamą priemonę. 81. Taigi šis pasirinkimas gali būti grindžiamas ekonominiais, socialiniais, demografiniais ir (arba) su biudžetu susijusiais veiksniais, kurie apima esamus ir patikrinamus duomenis, taip pat prognozes, kurios dėl savo pobūdžio gali būti netikslios ir su tam tikru netikrumo laipsniu. Be to, minėta priemonė gali būti grindžiama viešosios tvarkos sumetimais, kurie dažnai reiškia kelių galimų sprendimų derinimą, ir todėl nesuteikia tikrumo siekiamam rezultatui. 82. Nacionalinis teismas turi įvertinti pagal nacionalinės teisės taisykles jam pateiktos informacijos, kurioje, be kita ko, gali būti pateikti statistikos duomenys, įrodomąją vertę. 2011 m. liepos 21 d. sprendimas bylose Gerhard Fuchs (C-159/10) ir Peter Köhler (C-160/10) prieš Land Hessen (sujungtos bylos C-159/10 ir C-160/10, Rink., p.) Chartijos 21 straipsnis - Nediskriminavimo dėl amžiaus principas <...> 61. [Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalies] pirmoje pastraipoje nurodyta, kad skirtingas požiūris dėl amžiaus nėra diskriminacija, jei pagal nacionalinę teisę jį objektyviai ir tinkamai pateisina teisėtas tikslas, visų pirma teisėti užimtumo politikos, darbo rinkos ir profesinio mokymo tikslai, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis. <...> 72. <...> Primintina, kad Teisingumo Teismas yra pripažinęs, jog atlyginimas už darbuotojo įgytą patirtį, kuri leidžia jam geriau atlikti savo darbą, apskritai yra teisėtas darbo užmokesčio politikos tikslas335. Tai reiškia, kad šis tikslas yra „teisėtas“ minėtos nuostatos prasme. <...> 74. Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad rėmimasis darbo stažo kriterijumi bendrai yra tinkamas šiam tikslui pasiekti, nes darbo stažas glaudžiai susijęs su profesine patirtimi336. <...> 78. <...> Chartijos 21 straipsnyje įtvirtintas ir Direktyvoje 2000/78 sukonkretintas nediskriminavimo dėl amžiaus principas, visų pirma šios direktyvos 2 straipsnis ir 6 straipsnio 1 dalis, turi būti aiškinami taip, kad jais draudžiama kolektyvinėje sutartyje <...> numatyta priemonė, pagal kurią viešojo sektoriaus tarnautojo pagrindinio atlyginimo pakopa kiekvienos atlyginimų grupės viduje, įdarbinant tokį tarnautoją, nustatoma atsižvelgiant į jo amžių <...>. 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimas bylose Sabine Hennigs prieš Eisenbahn-Bundesamt ir Land Berlin prieš Alexander Mai (sujungtos bylos C-297/10 ir C-298/10, Rink., p.) Chartijos 21 straipsnis - Direktyva 2000/78/EB - Diskriminacijos sąvoka - Nediskriminavimo dėl amžiaus principas - Diskriminacijos draudimo išimtis - Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje

2006 m. spalio 3 d. Sprendimas Cadman, C-17/05, Rink., 2006, p. I-9583, 34 .; 2009 m. birželio 18 d. Sprendimas Hütter, C-88/08, Rink., 2009, p. I-5325, 47 p. 336 1989 m. spalio 17 d. Sprendimas Danfoss, 109/88, Rink., 1989, p. 3199, 24 ir 25 p.; 2006 m. spalio 3 d. Sprendimas Cadman, C-17/05, Rink., 2006, p. I-9583, 34-35 p.; 2009 m. birželio 18 d. Sprendimas Hütter, C-88/08, Rink., 2009, p. I-5325, 47 p. 335


<…> 38. Dėl Direktyvos 2000/78 taikymo reikia priminti, kad Teisingumo Teismas pripažino, jog egzistuoja nediskriminavimo dėl amžiaus principas, kurį reikia laikyti bendruoju Sąjungos teisės principu ir kuris įdarbinimo ir darbo srityje sukonkretintas Direktyvoje 2000/78 337 . Bet kokios diskriminacijos būtent dėl amžiaus draudimas įtrauktas į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos, kuri nuo 2009 m. gruodžio 1 d. turi tokią pačią teisinę galią kaip Sutartys, 21 straipsnį338. 39. Be kita ko, iš šios direktyvos pavadinimo, preambulės, turinio ir tikslo matyti, jog ji skirta bendriesiems pagrindams nustatyti, siekiant, kad kiekvienam asmeniui būtų užtikrintas vienodas požiūris „įdarbinimo ir darbo srityje“, suteikiant jam veiksmingą apsaugą nuo diskriminacijos, pagrįstos viena iš jos 1 straipsnyje nurodytų priežasčių, įskaitant amžių. 40. Iš minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalies c punkto matyti, kad ji taikoma visiems asmenims, tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas, kiek tai susiję su įdarbinimu ir darbo sąlygomis, įskaitant atleidimą iš darbo. <...> 49. Iš Direktyvos 2000/78 16 straipsnio 1 dalies b punkto akivaizdžiai matyti, kad šia direktyva įgyvendinamas principas negali būti pažeidžiamas kolektyvinėse sutartyse, kaip ir įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatose. <...> 52. Direktyvos 2000/78 2 straipsnyje „Diskriminacijos sąvoka“ apibrėžiama, kas šioje direktyvoje laikoma vienodo požiūrio principu. Pagal minėto 2 straipsnio 1 dalį šis principas reiškia, kad nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, grindžiamos kuria nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių. 53. Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2–4 dalyse apibrėžiamas elgesys, laikytinas diskriminacija, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalį. 54. Pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio 5 dalį ši direktyva „nepažeidžia priemonių, numatytų nacionalinės teisės aktuose, kurios demokratinėse visuomenėse yra būtinos visuomenės saugumui, viešajai tvarkai palaikyti ir kriminalinių nusikaltimų prevencijai, kitų asmenų sveikatos, teisių ir laisvių apsaugai“. 55. Priimdamas šią nuostatą Sąjungos teisės aktų leidėjas įdarbinimo ir darbo srityje siekė užkirsti kelią vienodo požiūrio principo ir būtinybės užtikrinti viešąją tvarką, saugumą ir sveikatą, kriminalinių nusikaltimų prevenciją bei demokratinių visuomenių veikimui būtinų asmenų teisių ir laisvių apsaugą konfliktui ir jį išspręsti. Šis teisės aktų leidėjas nusprendė, kad tam tikrais Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 5 dalyje išvardytais atvejais ja įgyvendinami principai netaikytini priemonėms, kuriose įtvirtinamas šios direktyvos 1 straipsnyje numatytomis priežastimis pagrįstas skirtingas požiūris tik jei šios priemonės „būtinos“ numatytiems tikslams pasiekti. 56. Be to, kadangi minėto 2 straipsnio 5 dalyje įtvirtinama diskriminacijos draudimo išimtis, ji turi būti aiškinama siaurai. Pačios šios nuostatos tekstas taip pat verčia laikytis tokio požiūrio339. <...> 60. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad socialiniai partneriai nėra viešosios teisės subjektai (dėl 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (OL L 18, 1997, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 2 t., p. 431) 3 straipsnio 10 dalies žr. minėto Sprendimo Laval un Partneri 84 punktą). 61. Šis argumentas vis dėlto nekliudo valstybėms narėms įgaliojimus suteikiančiomis taisyklėmis leisti socialiniams partneriams priimti priemones, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 5 dalį, šioje nuostatoje numatytose srityse, kurioms taikomi kolektyviniai susitarimai. Šios įgaliojimus suteikiančios taisyklės turi būti pakankamai tikslios, kad užtikrintų, jog minėtos priemonės atitiks minėto 2 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus reikalavimus. <...> 65. Pagal Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 1 dalį „valstybės narės gali numatyti, kad skirtingas požiūris remiantis savybe, susijusia su kuria nors iš [šios direktyvos] 1 straipsnyje nurodytų priežasčių, nebūtų laikomas diskriminacija, jei dėl konkrečių profesinės veiklos rūšių pobūdžio arba 2010 m. sausio 19 d. Sprendimas Kücükdeveci, C-555/07, Rink., 2010, p. I-00365, 21 p. 2011 m. rugsėjo 8 d. Sprendimas Hennings ir Mai, C-297/10 ir C-298/10, Rink., 2011, p. I-07965, 47 p. 339 2010 m. sausio 12 d. Sprendimas Petersen, C-341/08, Rink., 2010, p. I-00047, 60 p. 337 338


dėl jų vykdymo sąlygų tokia savybė yra įprastas [esminis] ir lemiantis [lemiamas] profesinis reikalavimas, [kai] tikslas yra teisėtas, o reikalavimas proporcingas“. 66. Iš šios nuostatos formuluotės matyti, jog tam, kad skirtingas požiūris nebūtų laikomas diskriminacija, jis turi būti grindžiamas savybe, susijusia su kuria nors iš Direktyvos 2000/78 1 straipsnyje nurodytų priežasčių, ir ši savybė turi būti „esminis ir lemiamas“ profesinis reikalavimas. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad esminį ir lemiamą profesinį reikalavimą turi sudaryti ne skirtingą požiūrį pagrindžianti priežastis, o su šia priežastimi susijusi savybė340. <...> 71. <...> Direktyvos 2000/78 23 konstatuojamojoje dalyje pažymėta, jog „tik kai kuriomis aplinkybėmis“ galima pateisinti skirtingą požiūrį, jei būtent su amžiumi susijusi savybė yra esminis ir lemiamas profesinis reikalavimas. 72. Be kita ko, kadangi Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 1 dalis yra nuostata, leidžianti nukrypti nuo diskriminacijos draudimo principo, ji turi būti aiškinama siaurai341. <...> 77. Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, kad skirtingas požiūris dėl amžiaus nėra diskriminacija, jei pagal nacionalinę teisę jį objektyviai ir tinkamai pateisina teisėtas tikslas, įskaitant teisėtus užimtumo politikos, darbo rinkos ir profesinio mokymo tikslus, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis. <...> 81. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad tikslai, kurie gali būti laikomi „teisėtais“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą, todėl galinčiais pateisinti diskriminacijos dėl amžiaus draudimo principo išimtį, yra socialinės politikos tikslai, kaip antai susiję su užimtumo politika, darbo rinka arba profesiniu mokymu342. 2011 m. rugsėjo 13 d. sprendimas byloje Reinhard Prigge ir kiti prieš Deutsche Lufthansa AG (byla C-447/09, Rink., p.) Direktyva 2000/78/EB - Nediskriminavimo dėl amžiaus principas - Netiesioginė diskriminacija - Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje <...> 22. Kaip matyti iš teismo praktikos, socialiniai partneriai, priimdami priemones, patenkančias į Direktyvos 2000/78, sukonkretinančios nediskriminavimo dėl amžiaus principą užimtumo ir profesinėje srityje, taikymo sritį, turi veikti nepažeisdami šios direktyvos343. <...> 28. <...> iš Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 1 dalies, skaitomos su 1 straipsniu, matyti, kad šioje direktyvoje pagal vienodo požiūrio principą draudžiama bet kokia tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija, visų pirma dėl amžiaus. Be to, iš minėtos direktyvos 2 straipsnio 2 dalies b punkto matyti, kad pagal šią direktyvą netiesioginė diskriminacija yra tada, kai dėl akivaizdžiai neutralios nuostatos, kriterijaus ar taikomos praktikos tam tikro amžiaus asmenys gali patekti į tam tikru atžvilgiu prastesnę padėtį nei kiti asmenys, nebent tą nuostatą, kriterijų ar taikomą praktiką objektyviai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis. 2012 m. birželio 7 d. sprendimas byloje Tyrolean Airways Tiroler Luftfahrt Gesellschaft mbH prieš Betriebsrat Bord der Tyrolean Airways Tiroler Luftfahrt Gesellschaft mbH (byla C-132/11, Rink., p.) Direktyvos 2000/78/EB 6 straipsnio 1 dalis - Nediskriminavimo dėl amžiaus principas Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje

340

2010 m. sausio 12 d. Sprendimas Wolf, C-229/08, Rink., 2010, p. I-00001, 35 p. 1986 m. gegužės 15 d. Sprendimas Johnston, 222/84, Rink., 1986, p. 1651, 36 p.; 1999 m. spalio 26 d. Sprendimas Sirdar, C-273/97, Rink., 1999, p. I-7403, 23 p.; dėl Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 5 punkto žr. 2010 m. sausio 12 d. Sprendimą Petersen, C-341/08, Rink., 2010, p. I-00047, 60 p. 342 2009 m. kovo 5 d. Sprendimas Age Concern England, C-388/07, Rink., 2009, p. I-1569, 46 p.; 2009 m. birželio 18 d. Sprendimas Hütter, C-88/08, Rink., 2009, p. I-5325, 41 p. 343 2011 m. rugsėjo 13 d. Sprendimas Prigge ir kt., C-447/09, Rink., 2011, p. I-08003, 48 p. 341


<..> 21. <...> iš Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos matyti, kad skirtingas vertinimas dėl amžiaus nėra diskriminacija, jei pagal nacionalinę teisę jį objektyviai ir tinkamai pateisina teisėtas tikslas, būtent – teisėti užimtumo, darbo rinkos ir profesinio mokymo politikos tikslai, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis. <...> 24. <...> Iš Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalies negalima daryti išvados, kad jei nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose tiksliai nenurodytas jais siekiamas tikslas, tai savaime reiškia, jog jie negali būti pateisinami pagal šią nuostatą. Nesant tokio tikslaus nurodymo svarbu, jog kiti su atitinkamos priemonės bendru kontekstu susiję elementai leistų nustatyti ja siekiamą tikslą, kad būtų galima vykdyti teisminę kontrolę, norint išsiaiškinti, ar šis tikslas yra teisėtas ir ar jam įgyvendinti imtasi tinkamų ir būtinų priemonių344. 28. <...> Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad savaiminis darbuotojų, kurie atitinka amžiaus ir įmokų mokėjimo sąlygas, darbo sutarčių nutrūkimas, kad jie galėtų pasinaudoti teisėmis į pensiją, jau nuo seno daugelyje valstybių narių yra sudedamoji darbo teisės dalis ir plačiai paplitęs darbo santykių sferoje. Ši tvarka grindžiama politinių, ekonominių, socialinių, demografinių ir (arba) biudžeto motyvų pusiausvyra ir priklauso nuo to, ar būtų nuspręsta prailginti darbuotojų aktyvaus gyvenimo trukmę, ar, priešingai, nustatyti jų priešlaikinį išleidimą į pensiją345. 29. Be to, pagal teismo praktiką įdarbinimo skatinimas neginčijamai yra teisėtas valstybių narių socialinės ar užimtumo politikos tikslas, visų pirma kai siekiama sudaryti palankesnes sąlygas jaunimui įsidarbinti346. <...> 37. Reikia pažymėti, kad diskriminacijos dėl amžiaus draudimas, skelbiamas Direktyvoje 2000/78, turi būti aiškinamas atsižvelgiant į teisę dirbti, kuri įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 15 straipsnio 1 dalyje. Iš to matyti, kad ypatingas dėmesys turi būti kreipiamas į vyresnio amžiaus darbuotojų dalyvavimą profesiniame, taip pat ekonominiame, kultūriniame ir socialiniame gyvenime. Šių asmenų dalyvavimu aktyviame gyvenime skatinama darbo jėgos įvairovė, kuri yra Direktyvos 2000/78 25 konstatuojamojoje dalyje pripažintas tikslas. Be to, taip prisidedama prie darbuotojų galimybių realizacijos ir atitinkamų darbuotojų gyvenimo kokybės, o tai atitinka Sąjungos teisės aktų leidėjo lūkesčius, išdėstytus šios direktyvos 8, 9 ir 11 konstatuojamosiose dalyse347. 2012 m. liepos 5 d. sprendimas byloje Torsten Hörnfeldt prieš Posten Meddelande AB (byla C141/11, Rink., p.) 2.3.4.21. Taip pat žr. į 3.2.1. Diskriminacijos draudimas ir lygybės principas. 2.3.4.22. Kultūrų, religijų ir kalbų įvairovė ESTT praktikos šia tema nėra. 2.3.4.23. Moterų ir vyrų lygybė

Turinys

Chartijos 21 ir 23 straipsniai - Diskriminacijos dėl asmens lyties draudimas - Moterų ir vyrų lygybė <…> 17. Chartijos 21 ir 23 straipsniuose skelbiama, kad, viena vertus, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl asmens lyties, kita vertus, visose srityse turi būti užtikrinta moterų ir vyrų lygybė 2011 m. liepos 21 d. Sprendimas Fuchs ir Köhler, C-159/10 ir C-160/10, rink.; 2011, p. I-06919, 39 p. 2010 m. spalio 12 d. Sprendimas Rosenbladt, C-45/09, Rink., 2010, p. I-0000, 44 p. 346 2010 m. lapkričio 18 d. Sprendimas Georgiev, C-250/09 ir C-268/09, 2010 I-11869, 45 p.; 2011 m. liepos 21 d. Sprendimas Fuchs ir Köhler, C-159/10 ir C-160/10, rink.; 2011, p. I-06919, 49 p. 347 2011 m. liepos 21 d. Sprendimas Fuchs ir Köhler, C-159/10 ir C-160/10, rink.; 2011, p. I-06919, 62-63 p. 344 345


18. Teisė į vienodą požiūrį į moteris ir vyrus taip pat reglamentuojama ESV sutarties nuostatose. Pirma, pagal ESVS 157 straipsnio 1 dalį kiekviena valstybė narė užtikrina, kad būtų taikomas principas abiejų lyčių darbuotojams už vienodą ar vienodos vertės darbą mokėti vienodą užmokestį. Antra, pagal ESVS 19 straipsnio 1 dalį Taryba, Europos Parlamentui pritarus, gali imtis atitinkamų veiksmų, siekdama kovoti su diskriminacija dėl lyties, rasinės arba etninės kilmės, religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos. 19. ESVS 157 straipsnio 1 dalyje įtvirtinamas vienodo požiūrio į moteris ir vyrus principas konkrečioje srityje, o ESVS 19 straipsnio 1 dalimi suteikiami įgaliojimai Tarybai, kuriuos ji turi įgyvendinti laikydamasi visų pirma ESS 3 straipsnio 3 dalies antros pastraipos, pagal kurią Sąjunga kovoja su socialine atskirtimi ir diskriminacija bei skatina socialinį teisingumą ir apsaugą, moterų ir vyrų lygybę, solidarumą ir vaiko teisių apsaugą, ir ESVS 8 straipsnio, pagal kurį visuose savo veiksmuose Sąjunga siekia pašalinti moterų ir vyrų nelygybės apraiškas ir diegti jų lygybę. 20. Palaipsniui įgyvendinant šią lygybę, būtent Sąjungos teisės aktų leidėjas, vadovaudamasis ESS 3 straipsnio 3 dalies antra pastraipa ir ESVS 8 straipsniu Sąjungai priskirta užduotimi ir atsižvelgdamas į Sąjungos ekonominių ir socialinių sąlygų raidą sprendžia, kada imtis veiksmų. 21. Tačiau kai nusprendžiama imtis tokių veiksmų, jis turi nuosekliai siekti užsibrėžto tikslo, o tai netrukdo numatyti pereinamųjų laikotarpių arba leidžiančių nukrypti nuostatų, kurios galiotų ribotą laikotarpį. <…> 28. Atsižvelgiant į nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką pagal bendrą vienodo požiūrio principą, kaip Bendrijos teisės bendrąjį principą, reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas . 2011 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Association Belge des Consommateurs Test-Achats ASBL ir kiti prieš Conseil des ministres (C-236/09, Rink., p.) Taip pat dėl darbuotojų vyrų ir moterų lygybės žr. skyriuje XIX. išdėstytą ESTT praktiką. 2.3.4.24. Vaiko teisės

Turinys

Chartijos 24 straipsnis348 - Vaiko teisės <...> 39. <...> vaiko teisių apsaugą reglamentuoja įvairūs tarptautiniai instrumentai, kuriuos priimant valstybės narės bendradarbiavo ar prie kurių prisijungė, pavyzdžiui, 1966 m. gruodžio 19 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtas ir 1976 m. kovo 23 d. įsigaliojęs Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas bei 1989 m. lapkričio 20 d. minėtos Asamblėjos priimta ir 1990 m. rugsėjo 2 d. įsigaliojusi Vaiko teisių konvencija. Teisingumo Teismas jau turėjo progą priminti, kad šie tarptautiniai instrumentai yra vieni iš su žmogaus teisių apsauga susijusių tarptautinių dokumentų, į kuriuos jis atsižvelgia taikydamas bendruosius Bendrijos teisės principus349. 40. Šiame kontekste reikia pažymėti, kad pagal Vaiko teisių konvencijos 17 straipsnį valstybės dalyvės pripažįsta svarbų masinės informacijos priemonių vaidmenį ir rūpinasi, kad vaikas galėtų naudotis įvairių nacionalinių ir tarptautinių šaltinių informacija bei medžiaga, ypač tokia, kuri prisideda prie vaiko socialinės, dvasinės ir dorovinės gerovės ir skatina jo fizinį bei psichinį

„Vaiko teisės 1. Vaikai turi teisę į jų gerovei užtikrinti būtiną apsaugą ir globą. Jie gali laisvai reikšti savo nuomonę. Sprendžiant su vaikais susijusius klausimus, į jų nuomonę atsižvelgiama pagal jų amžių ir brandą. 2. Visuose valstybės ar privačių institucijų veiksmuose, susijusiuose su vaikais, pirmiausia turi būti vadovaujamasi vaiko interesais. 3. Kiekvienas vaikas turi teisę reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su abiem savo tėvais, jei tai neprieštarauja vaiko interesams“. 349 2006 m. birželio 27 d. Sprendimas Parlamentas prieš Tarybą, C-540/03, Rink., 2006, p. I-5769, 37 p. 348


vystymąsi. To paties straipsnio e punkte patikslinama, kad minėtos valstybės dalyvės skatina formuoti principus, padedančius apginti vaiką nuo jo gerovei kenkiančios informacijos ir medžiagos. 41. Vaiko apsaugą taip pat numato ir Europos Sąjungos priimti instrumentai, kaip antai 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija <...>, kurios 24 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vaikai turi teisę į jų gerovei užtikrinti būtiną apsaugą ir globą 350 . Be to, valstybių narių teisę imtis būtinų priemonių dėl priežasčių, susijusių su nepilnamečių apsauga, pripažįsta tam tikri Bendrijos teisės instrumentai, pavyzdžiui, Direktyva 2000/31. 42. Nors vaiko apsauga yra teisėtas interesas, galintis iš principo pateisinti EB sutarties užtikrinamos pagrindinės laisvės, tokios kaip laisvas prekių judėjimas, apribojimą351, net ir tokiu atveju reikia, kad šis apribojimas būtų tinkamas nagrinėjamam tikslui įgyvendinti ir neviršytų to, kas būtina jį pasiekti352. <...> 44. <...> reikia pažymėti, kad nebūtina, jog siekiant apginti vaiko teises valstybės narės institucijų nustatytos ribojančios priemonės, nurodytos šio sprendimo 39-42 punktuose, atitiktų koncepciją, kuriai pritaria visos valstybės narės, kiek tai susiję su šios apsaugos lygiu ir būdais353. Kadangi ši koncepcija valstybėse narėse gali skirtis dėl moralės ar kultūros aspektų, valstybėms narėms reikia pripažinti tam tikrą diskreciją. 45. Nors ir teisinga, kad pastarosios privalo, nesant suderinamumo Bendrijoje, įvertinti lygį, iki kurio jos siekia užtikrinti aptariamo intereso apsaugą, ši diskrecija turi būti įgyvendinama laikantis iš Bendrijos teisės išplaukiančių pareigų. <...> 49. Dėl patikrinimo procedūros, nacionalinio teisės aktų leidėjo numatytos siekiant apsaugoti vaiką nuo jo gerovei kenkiančios informacijos ir medžiagos, priimtų šiuo klausimu priemonių būtinumo ir proporcingumo vertinimui neturi reikšmės tai, kad valstybė narė pasirinko kitokią apsaugos sistemą nei ta, kurią taiko kita valstybė narė. Jos turi būti vertinamos tik aptariamo tikslo ir apsaugos lygio, kurį atitinkama valstybė narė ketina užtikrinti, atžvilgiu354. 50. Tačiau kontrolė turi būti lengvai prieinama ir ją turi būti galima atlikti per protingą laikotarpį, o jei prašymas atmetamas, reikia suteikti galimybę apskųsti atmetimo sprendimą teisme355. 2008 m. vasario 14 d. sprendimas byloje Dynamic Medien Vertriebs GmbH prieš Avides Media AG (byla C-244/06, Rink., 2008, I-00505) Chartijos 24 straipsnis - Vaiko teisės <...> 48. 1980 m. Hagos konvencija356 buvo priimta manant, kad sprendžiant klausimus, susijusius su vaiko globa, svarbiausia yra vaiko interesai ir kad reikia tarptautiniu mastu apsaugoti jį nuo žalingų padarinių, kuriuos sukelia jo neteisėtas išvežimas ar negrąžinimas, ir nustatyti tvarką, kuri garantuotų, jog vaikas bus nedelsiant sugrąžintas į valstybę, kurioje jis nuolat gyvena, taip pat užtikrinti bendravimo su vaiku teisės apsaugą. <...> 51. Pagal reglamento [Reglamento (EB) Nr. 2201/2003] 12 ir 13 konstatuojamąsias dalis jis pagrįstas koncepcija, pagal kurią turi būti labiausiai atsižvelgiama į vaiko interesus, o pagal reglamento 33 konstatuojamąją dalį juo siekiama užtikrinti pagarbą pagrindinėms vaiko teisėms, išdėstytoms Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnyje. 2006 m. birželio 27 d. Sprendimas Parlamentas prieš Tarybą, C-540/03, Rink., 2006, p. I-5769, 58 p. 2003 m. birželio 12 d. Sprendimas Schmidberger, C-112/00, Rink., 2006, p. I-5659, 74 p. 352 2004 m. spalio 14 d. Sprendimas Omega, C-36/02, Rink., 2004, p. I-9609, 36 p.; 2007 m. gruodžio 11 d. Sprendimas International Transport Workers’ Federation ir Finnish Seamen’s Union, C-438/05, Rink., 2007, p. I-0000, 75 p. 353 2004 m. spalio 14 d. Sprendimas Omega, C-36/02, Rink., 2004, p. I-9609, 37 p. 354 2004 m. spalio 14 d. Sprendimas Omega, C-36/02, Rink. p. I-9609, 38 p.; 1999 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas Läärä ir kt., C-124/97, Rink., 1999, p. I-6067, 36 p. 355 1992 m. liepos 16 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūzija, C-344/90, Rink., 1992, p. I-4719, 9 p.; 2004 m. vasario 5 d. Sprendimas Greenham ir Abel, C-95/01, Rink., 2004, p. I-1333, 35 p. 356 1980 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų. 350 351


52. Reglamentu ypač siekiama atgrasyti nuo vaikų grobimo tarp valstybių narių, o grobimo atveju – pasiekti, kad vaikas būtų sugrąžintas nedelsiant. 53. Pagal to paties reglamento 17 konstatuojamąją dalį reglamentas papildo 1980 m. Hagos konvencijos, kuri lieka taikoma, nuostatas. 54. Pagal reglamento 60 straipsnį jis turi viršenybę 1980 m. Hagos konvencijos atžvilgiu. <...> 57. Reglamento 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad, „nepaisant sprendimo dėl negrąžinimo pagal 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnį, bet kuris vėlesnis vaiką grąžinti reikalaujantis sprendimas, kurį priėmė pagal šį reglamentą jurisdikciją turintis teismas, siekiant užtikrinti vaiko grąžinimą yra vykdomas pagal III skyriaus 4 skirsnį“. 58. Remiantis kai kuriomis Teisingumo Teismui pateiktomis pastabomis, ši nuostata lemia tai, kad pažymėjimą galima išduoti pagal reglamento 42 straipsnį 357 , tik jeigu pirmiau buvo priimtas sprendimas dėl negrąžinimo pagal 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnį. Pagrindinėje byloje tai reikštų, jog tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas savo 2007 m. kovo 15 d. Nutartimi nurodė vaiką grąžinti, kilmės valstybės narės teismui turėjo sutrukdyti išduoti pažymėjimą taikant minėtą 42 straipsnį, kaip tai padarė Amtsgericht Oranienburg savo 2007 m. birželio 20 d. Sprendimu, kuris buvo patvirtintas 2008 m. vasario 20 d. BrandenburgischesOberlandesgericht sprendimu. 59. Aiškinimui, pagal kurį negalima išduoti pažymėjimo pagal reglamento 42 straipsnį, jei prieš tai nepriimtas sprendimas dėl vaiko negrąžinimo, turi būti pritarta. 60. Iš tiesų tai yra aiškinimas, kuris išplaukia iš viso reglamento ir visų pirma iš jo 11 straipsnio 8 dalies. 61. Reglamente numačius, kad valstybėje narėje priimtas sprendimas turi būti pripažįstamas kitose valstybėse narėse netaikant jokių procedūrų, toliau sprendimo pripažinimas ir jo paskelbimas vykdytinu jame reglamentuojami dviejuose nuostatų blokuose (21 straipsnio 1 ir 3 dalys, 11 straipsnio 8 dalis, 40 straipsnio 1 dalis ir 42 straipsnio 1 dalis). Pagal pirmąjį nuostatų bloką sprendimo dėl pripažinimo priėmimo ir paskelbimo vykdytinu galima prašyti remiantis procedūromis, numatytomis reglamento III skyriaus 2 skirsnyje. Antrajame bloke tam tikrų sprendimų dėl bendravimo teisių ar reikalaujančių sugrąžinti vaiką vykdytinumui taikomos to paties skyriaus 4 skirsnio nuostatos. 62. Pastarasis nuostatų blokas visiškai suderintas su 1980 m. Hagos konvencijos nuostatomis ir numato vaiko grąžinimą nedelsiant, kai tenkinamos tam tikros sąlygos. 63. Vaiką grąžinti reikalaujančio sprendimo, priimto vėliau už sprendimą dėl negrąžinimo, vykdytinumui, nors jis yra glaudžiai susijęs su kitais klausimais, kuriuos sprendžia reglamentas, visų pirma su globos teisėmis, taikoma procesinė autonomija, kad nebūtų delsiama sugrąžinti vaiką, kuris

„Vaiko sugrąžinimas 1. 40 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytas vaiko sugrąžinimas, pareikalautas valstybėje narėje priimtu vykdytinu teismo sprendimu, yra pripažįstamas ir vykdomas kitoje valstybėje narėje nereikalaujant jo skelbti vykdytinu ir be galimybės ginčyti jo pripažinimą, jei tas teismo sprendimas buvo patvirtintas pažymėjimu kilmės valstybėje narėje pagal šio straipsnio 2 dalį. Net jei nacionalinė teisė nenustato teismo sprendimo, reikalaujančio vaiko sugrąžinimo, minėto 11 straipsnio b punkto 8 papunktyje, vykdymo įstatymo nustatyta tvarka, kilmės teismas gali paskelbti teismo sprendimą vykdytinu, nepaisydamas jokio apeliacinio skundo. 2. Kilmės valstybės narės teisėjas, priėmęs 40 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytą teismo sprendimą, išduoda šio straipsnio 1 dalyje nurodytą pažymėjimą tik tuo atveju, jeigu: a) vaikui buvo suteikta galimybė būti išklausytam, išskyrus atvejus, kai to nedera daryti dėl jo amžiaus ar brandumo laipsnio; b) šalims buvo suteikta galimybė būti išklausytoms; ir c) teismas, priimdamas savo sprendimą, atsižvelgė į priežastis ir įrodymus, kuriais grindžiama nutartis pagal 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnį <…>“. 357


neteisėtai išvežtas ar laikomas valstybėje narėje, kitoje nei šis vaikas nuolat gyveno prieš pat jį neteisėtai išvežant ar negrąžinant. 64. Nuostatų, įtvirtintų reglamento 11 straipsnio 8 dalyje, 40 ir 42 straipsniuose, procesinė autonomija ir kilmės valstybės narės teismo jurisdikcijai suteikta pirmenybė, nustatyta reglamento III skyriaus 4 skirsnyje, pasireiškia šio reglamento 43 ir 44 straipsniuose, pagal kurių nuostatas bet kokiam pažymėjimo ištaisymui taikytina kilmės valstybės narės teisė, jo išdavimas negali būti apskųstas ir šis pažymėjimas galioja tik tol, kol teismo sprendimas yra vykdytinas. 65. Reglamento 21 straipsnio 3 dalyje numatyta sąlyga vartojant formuluotę „nepažeisdama šio skyriaus 4 skirsnio“, dėl kurios pateiktas ketvirtasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas, siekiama patikslinti, kad šioje nuostatoje numatyta bet kurios suinteresuotos šalies teisė paduoti prašymą, kad būtų priimtas sprendimas dėl valstybėje narėje priimto sprendimo pripažinimo ar nepripažinimo, nepašalina galimybės pasinaudoti, kai tenkinamos sąlygos, reglamento 11 straipsnio 8 dalyje, 40 ir 42 straipsniuose nustatyta tvarka tuo atveju, kai vaiko grąžinimas vyksta priėmus sprendimą dėl negrąžinimo, o šiai tvarkai suteikiama pirmenybė minėto III skyriaus 1 ir 2 skirsniuose nustatytos tvarkos atžvilgiu. 66. Reikia pažymėti, kad procedūra, numatyta vaiko grąžinimo priėmus sprendimą dėl negrąžinimo, atveju, pakartoja ir sutvirtina 1980 m. Hagos konvencijos 12 ir 13 straipsnių nuostatas. Visų pirma terminas priimti sprendimą dėl prašymo, susijusio su negrąžinimu, yra labai trumpas. Be to, galutinį vaiką grąžinti reikalaujantį sprendimą gali priimti pagal reglamentą kompetentingas teismas. Galiausiai procedūra pasiekia savo kulminaciją išdavus dėl šio sprendimo pažymėjimą, kuris suteikia jam specialią vykdomąją galią, o pažymėjimo išdavimo sąlygos ir pasekmės aiškiai apibrėžtos reglamente. 67. Todėl, kalbant apie išdavimo sąlygas, iš reglamento 42 straipsnio 2 dalies matyti, kad kilmės valstybės narės teisėjas, priėmęs reglamento 40 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytą sprendimą, išduoda pažymėjimą tik tuo atveju, jeigu: „a) vaikui buvo suteikta galimybė būti išklausytam, išskyrus atvejus, kai to nedera daryti dėl jo amžiaus ar brandumo laipsnio; b) šalims buvo suteikta galimybė būti išklausytoms; ir c) teismas, priimdamas savo sprendimą, atsižvelgė į priežastis ir įrodymus, kuriais grindžiama nutartis pagal 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnį.“ 68. Kalbant apie pažymėjimo pasekmes, jį išdavus, sprendimas sugrąžinti vaiką, nurodytas minėto 40 straipsnio 1 dalies b punkte, yra pripažįstamas ir vykdomas kitoje valstybėje narėje nereikalaujant jo skelbti vykdytinu ir be galimybės ginčyti jo pripažinimą. 69. Reikia priminti, kad ši tvarka taikoma tik vaiko sugrąžinimui, po to, kai yra priimtas teismo sprendimas dėl negrąžinimo, nurodytas reglamento 11 straipsnio 8 dalyje. 70. Tokią išvadą patvirtina šio 11 straipsnio 8 dalis, t. y. nuostata, kurioje įtvirtinta, kad, „nepaisant sprendimo dėl negrąžinimo pagal 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnį, bet kuris vėlesnis vaiką grąžinti reikalaujantis sprendimas, kurį priėmė pagal šį reglamentą jurisdikciją turintis teismas, siekiant užtikrinti vaiko grąžinimą yra vykdomas pagal III skyriaus 4 skirsnį“. 71. Nors formuluotė „nepaisant sprendimo dėl negrąžinimo“ yra šiek tiek dviprasmiška, vis dėlto jos derinimas su formuluote „bet kuris vėlesnis <...> sprendimas“ nurodo chronologinį ryšį tarp sprendimo, t. y. sprendimo dėl negrąžinimo, ir vėlesnio sprendimo; tokia formuluotė nepalieka jokios abejonės, kad pirmasis sprendimas turi būti priimtas anksčiau. 72. Reglamento 17 konstatuojamosios dalies formuluotė šitokį aiškinimą patvirtina, pažymint, kad sprendimas dėl negrąžinimo „galėtų būti pakeičiamas paskesniu vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo valstybės narės teismo sprendimu“. 73. Iš reglamento 42 straipsnio 2 dalies c punkto, kur teismui nustatyta pareiga atsižvelgti į priežastis ir įrodymus, kuriais grindžiama nutartis pagal 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnį, taip pat matyti, kad sprendimą šis teismas gali priimti tik po to, kai vykdymo valstybėje narėje priimtas sprendimas dėl negrąžinimo.


74. Iš to matyti, kad reglamento 40 straipsnio 1 dalies b punktas yra nuostata, kuri taikytina tik tokiu atveju, jei anksčiau vykdymo valstybėje narėje buvo priimtas sprendimas dėl negrąžinimo. 75. Vis dėlto negalima pritarti išvadoms, kurios remiantis tokiu aiškinimu padarytos kai kuriose šio sprendimo 58 punkte minėtose pastabose. 76. Iš tiesų reglamento 11 straipsnio 3 dalyje reikalaujama, kad teismai, kuriems pateikiamas pareiškimas dėl vaiko grąžinimo, veiktų skubiai, taikydami skubiausias procedūras, kurias leidžia nacionalinė teisė. Be to, tos pačios nuostatos antrojoje pastraipoje nustatyta, kad nepažeidžiant šio spartumo tikslo sprendimas turi būti priimtas ne vėliau kaip per šešias savaites nuo pareiškimo pateikimo, išskyrus atvejus, kai išimtinės aplinkybės neleidžia to padaryti. 77. Konkrečiau kalbant, minėto 11 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad kai teismas priima sprendimą dėl vaiko negrąžinimo, tas teismas turi tiesiogiai arba per savo valstybės centrinę instituciją nedelsdamas perduoti šio teismo sprendimo dėl negrąžinimo ir atitinkamų dokumentų, visų pirma teismo posėdžio protokolo, kopiją valstybės narės, kurioje tas vaikas iki neteisėto išvežimo arba negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, jurisdikciją turinčiam teismui arba centrinei institucijai. Šių veiksmų skuba taip pat pabrėžta šios dalies paskutiniame sakinyje, kuriame nustatyta, kad kilmės valstybės narės teismas „turi gauti visus nurodytus dokumentus per mėnesį nuo sprendimo dėl vaiko negrąžinimo priėmimo dienos“. 78. Šiomis nuostatomis siekiama ne tik nedelsiant grąžinti vaiką į valstybę narę, kurioje tas vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, bet taip pat leisti kilmės valstybės narės teismui įvertinti priežastis bei įrodymus, kuriais remiantis buvo priimtas sprendimas dėl negrąžinimo. 79. Pirmiausia kilmės valstybės narės teismas turi patikrinti, ar tenkinamos šio sprendimo 67 punkte nurodytos sąlygos. 80. Kadangi pagal reglamento 10 straipsnį ir 40 straipsnio 1 dalies b punktą iš esmės šį vertinimą turi atlikti kilmės valstybės narės teismas, atskiri procesai, kurie vykdymo valstybėje narėje kyla ar kartojasi po to, kai buvo priimtas sprendimas dėl negrąžinimo, nėra lemiami ir gali būti laikomi kaip neturintys įtakos siekiant įgyvendinti reglamentą. 81. Priešingu atveju kiltų rizika, kad reglamentas neteks savo veiksmingumo, nes tikslas nedelsiant grąžinti vaiką ir toliau priklausytų nuo sąlygos išnaudoti visas procedūrines teisių gynimo priemones, numatytas valstybės narės, kurioje vaikas neteisėtai laikomas, nacionalinėje teisėje. Juo labiau į tokią riziką reikėtų atsižvelgti dėl to, kad, kalbant apie labai mažus vaikus, biologinis laikas negali būti skaičiuojamas pagal bendruosius kriterijus, atsižvelgiant į tokių vaikų intelekto bei psichikos struktūrą ir greitą jos raidą. 82. Net jei reglamentu nesiekiama suvienodinti įvairių valstybių narių materialinės ir procesinės teisės normų, vis dėlto svarbu, kad šių nacionalinių normų taikymas nepadarytų žalos jo veiksmingumui358. 83. Reikia pridurti, kad toks reglamento aiškinimas atitinka jo reikalavimus bei tikslą ir kad tik taip aiškinant galima geriausiai užtikrinti Bendrijos teisės veiksmingumą. 84. Tokį aiškinimą, be kita ko, patvirtina du dalykai. Pirmasis pagrįstas reglamento 11 straipsnio 8 dalyje esančia formuluote „bet kuris vėlesnis vaiką grąžinti reikalaujantis sprendimas“, t. y. formuluote, kuri reiškia, kad, priėmus sprendimą dėl negrąžinimo, kilmės valstybės narės teismui gali tekti priimti vieną ar keletą sprendimų, kad būtų sugrąžintas vaikas, įskaitant tuos atvejus, kai patenkama į aklavietę procesine ar faktine prasme. Antrasis dalykas yra sisteminis ir pagrįstas tuo faktu, kad, priešingai reglamento 33-35 straipsniuose įtvirtintai procedūrai dėl prašymo paskelbti teismo sprendimus vykdytinais, pagal III skyriaus 4 skirsnį priimtus sprendimus (bendravimo teisės ir vaiko sugrąžinimas) kilmės valstybės narės teismas gali paskelbti vykdytinais, visiškai neatsižvelgiant į apskundimo galimybę kilmės ar vykdymo valstybėje narėje. 358 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo žr. 1990 m. gegužės 15 d. Sprendimo Hagen, C-365/88, Rink., 1990, p. I-1845, 19-20 p.; 1995 m. kovo 7 d. Sprendimas Shevill ir kt., C-68/93, Rink., 1995, p. I-415, 36 p.; 2004 m. balandžio 27 d. Sprendimas Turner, C-159/02, Rink., 2004, p. I-3565, 29 p.


85. Atmetant bet kokią galimybę paduoti apeliacinį skundą dėl pažymėjimo išdavimo pagal 42 straipsnio 1 dalį, išskyrus pažymėjimo ištaisymą pagal reglamento 43 straipsnio 1 dalį, reglamentu siekiama išvengti situacijų, kai jo nuostatų veiksmingumui kiltų grėsmė dėl piktnaudžiavimo procedūra. Be to, 68 straipsnyje tarp užginčijimo priemonių nenumatytas joks apeliacinis skundas dėl sprendimų, priimtų taikant reglamento III skyriaus 4 skirsnį. <...> 89. <...> priėmus sprendimą dėl negrąžinimo ir apie jį pranešus kilmės valstybės narės teismui, reglamento 42 straipsnyje numatyto pažymėjimo išdavimo tikslais nėra svarbu, ar šio sprendimo vykdymas sustabdytas, buvo priimtas naujas sprendimas, sprendimas buvo panaikintas arba bet kuriuo atveju jis neįgijo įsiteisėjusio sprendimo galios, ar buvo pakeistas sprendimu dėl grąžinimo, jei vaikas iš tikrųjų nebuvo grąžintas. Kadangi nebuvo pareikšta jokių abejonių dėl šio pažymėjimo autentiškumo ir jis išduotas naudojant minėto reglamento IV priedo formą, prieštaravimą dėl sprendimo grąžinti vaiką pripažinimo pateikti draudžiama, ir vykdymo valstybės narės teismas turi tik paskelbti teismo sprendimą, dėl kurio išduotas pažymėjimas, vykdytinu ir patenkinti prašymą nedelsiant grąžinti vaiką. <...> 93. <...> reglamento 21 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad „nepažeisdama šio skyriaus 4 skirsnio, bet kuri suinteresuota šalis gali šio skyriaus 2 skirsnyje nustatyta tvarka paduoti prašymą dėl teismo sprendimo pripažinimo ar nepripažinimo“. Tam tos pačios dalies antrojoje pastraipoje nustatytos teritorinės jurisdikcijos taisyklės. 94. Taip pat neatmetama galimybė, kad prašymas dėl sprendimo nepripažinimo gali atsitiktinai sukelti jo pripažinimą, o tuo atveju reikėtų taikyti minėto 21 straipsnio 4 dalį. 95. Galimybę pateikti prašymą dėl nepripažinimo, kai prieš tai nebuvo pateiktas prašymas dėl pripažinimo, galima naudoti įgyvendinti įvairius tikslus – tiek faktinio pobūdžio, būtent susijusius pirmiausia su vaiko interesais ar šeimos stabilumu ir ramybe, tiek procesinio, leidžiant paankstinti įrodymų, kurių ateityje nebebūtų galima gauti, pateikimą. 96. Tačiau prašymas dėl nepripažinimo turi atitikti reglamento III skyriaus 2 skirsnyje nustatytą tvarką ir jis nagrinėtinas pagal vidaus teisės nuostatas tik tada, jeigu jos neapriboja reglamento apimties ir pasekmių. 97. Todėl į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad, išskyrus atvejus, kai procedūra susijusi su sprendimu, dėl kurio išduotas pažymėjimas taikant reglamento 11 straipsnio 8 dalį ir 40– 42 straipsnius, bet kuri suinteresuota šalis gali kreiptis dėl teismo sprendimo nepripažinimo, net jei prieš tai nebuvo pateiktas prašymas dėl sprendimo pripažinimo. <...> 100. <...> tuo atveju, kai prašymas nepripažinti teismo sprendimo pateiktas nesant prašymo dėl šio teismo sprendimo pripažinimo, reglamento 31 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama atsižvelgiant į specifinę reglamento III skyriaus 2 skirsnio tikslą ir struktūrą. Todėl ši nuostata neturi būti taikoma. 101. Iš tikrųjų reglamento 31 straipsnis susijęs su sprendimo paskelbimu vykdytinu. Jame nustatyta, kad tokiu atveju šalis, kurios atžvilgiu prašoma vykdyti sprendimą, neturi teisės paduoti jokių teikimų. Tokią procedūrą reikia suprasti atsižvelgiant į faktą, kad leidus tokiai šaliai pateikti pastabas, ši procedūra, kuri yra vykdomoji ir vienašališka, įgytų deklaratyvumo ir rungtyniškumo aspektų, o tai prieštarautų jos logikai, pagal kurią teisė į gynybą užtikrinama reglamento 33 straipsnyje numatytu sprendimo apskundimu. 102. Situacija, kuri susiklosto tuo atveju, kai pateikiamas prašymas dėl nepripažinimo, skiriasi. 103. Tokio skirtumo priežastis ta, kad tokioje situacijoje pareiškėjas yra asmuo, kurio atžvilgiu būtų buvę galima pateikti prašymą paskelbti teismo sprendimą vykdytinu. 104. Kadangi šio sprendimo 101 punkte minėtų reikalavimų nebegalima pateisinti, šalis, kurios atžvilgiu pateiktas prašymas dėl nepripažinimo, neturėtų netekti galimybės paduoti teikimų. 105. Bet kokia kita išvada apribotų pareiškėjo prašymo veiksmingumą, nes nepripažinimo procedūros tikslas yra susijęs su negatyviu įvertinimu, kuris dėl savo pobūdžio reikalauja rungtyniškumo. 106. Iš to matyti, kad, kaip nurodė Komisija, atsakovas, kuris siekia pripažinimo, turi teisę paduoti teikimus.


107. <...> reglamento 31 straipsnio 1 dalis, kurioje numatyta, kad nei asmuo, kurio atžvilgiu prašoma vykdyti sprendimą, nei vaikas šiame bylos nagrinėjimo etape neturi teisės paduoti jokių teikimų dėl prašymo, netaikoma procedūrai dėl teismo sprendimo nepripažinimo, pradėtai nesant prieš tai pateikto prašymo dėl to paties sprendimo pripažinimo. Tokioje situacijoje atsakovas, siekiantis pripažinimo, turi teisę paduoti teikimus. <...> 109. <...> prašymas nepripažinti teismo sprendimo yra nepriimtinas, jeigu buvo išduotas pažymėjimas pagal reglamento 42 straipsnį. Tokioje situacijoje sprendimas, dėl kurio išduotas pažymėjimas, yra vykdytinas ir dėl jo negali būti paduotas joks prieštaravimas dėl jo pripažinimo359. 2008 m. liepos 11 d. Sprendimas byloje Inga Rinau (byla C-195/08 PPU, Rink., 2008, p. I-05271) Chartijos 24 straipsnis - Vaiko teisės <...> 53. <...> šis reglamentas [Reglamentas Nr. 2201/2003] pripažįsta chartijoje įtvirtintas pagrindines teises ir laikosi jos principų, visų pirma siekiant užtikrinti pagarbą pagrindinėms vaiko teisėms, išdėstytoms chartijos 24 straipsnyje. 54. Reikia pažymėti, kad viena iš šių pagrindinių vaiko teisių yra chartijos 24 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teisė reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, kurios laikymasis neginčijamai susipina su pagrindiniais kiekvieno vaiko interesais. 55. Vadinasi, Reglamento Nr. 2201/2003360 20 straipsnio negalima aiškinti taip, kad jis pažeistų šią pagrindinę teisę. 56. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad dėl neteisėto vaiko išvežimo, vienam iš jo tėvų vienašališkai priėmus tokį sprendimą, dažniausiai vaikas netenka galimybės reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su kitu iš tėvų. 57. Todėl Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnio negalima aiškinti taip, kad vienas iš tėvų, kuris neteisėtai išvežė vaiką, juo pasinaudotų faktinei situacijai, susidariusiai dėl neteisėto jo elgesio, pratęsti ar įteisinti tokį savo elgesį. 58. Žinoma, remiantis chartijos 24 straipsnio 3 dalimi gali būti nukrypta nuo pagrindinės vaiko teisės reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su abiem savo tėvais, jei paaiškėja, kad šis interesas prieštarauja kitam vaiko interesui. 59. Todėl reikia konstatuoti, kad priemonė, kuri trukdo vaikui reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su abiem savo tėvais, gali būti pateisinta tik kitu vaiko interesu, kuris būtų toks reikšmingas, kad įgytų viršenybę minėtos pagrindinės teisės atžvilgiu. 60. Vis dėlto tolygų ir protingą visų esamų interesų vertinimą, kuris turi būti paremtas objektyviais samprotavimais, susijusiais su pačiu vaiko asmeniu ir jo socialine aplinka, reikia iš principo atlikti vykstant procesui jurisdikciją bylą nagrinėti iš esmės turinčiame teisme pagal Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatas. 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimas byloje Jasna Detiček prieš Maurizio Sgueglia (byla C-403/09 PPU, Rink., 2009, I-12193) 359

Cituotą prejudicinį sprendimą ESTT priėmė 2008 m. liepos 11 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kreipimosi į ESTT pagrindu. Šioje byloje LAT kreipėsi prejudicinis sprendimo nagrinėdamas bylą, kurioje Inga Rinau prašė nepripažinti Vokietijos teismo sprendimo dalies, kuria jos vaiko tėvui, Michaeliui Rinau, buvo priskirta vaiko globa, o ji įpareigota vaiką parvežti į Vokietiją. Byla Rinau yra pirmoji byla, kurią ESTT išnagrinėjo pagal naująją prejudicinio sprendimo skubos procedūra per šešias savaites. LAT pateikė keletą klausimų, kuriais iš esmės klausė, ar Vokietijos teismas galėjo išduoti pažymėjimą dėl sprendimo grąžinti vaiką, jeigu sprendimą buvo priėmę ir Lietuvos teismai, ir ar jis gali nagrinėti Ingos Rinau prašymą nepripažinti Vokietijos teismo sprendimo. Pažymėtina, kad Pirmosios instancijos (Klaipėdos apygardos) teismas šioje byloje buvo priėmęs nutartį negrąžinti vaiko ir Vokietijos teismas apie tai buvo informuotas. Lietuvos apeliacinis teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį atsisakyti grąžinti vaiką. 360 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (OL 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p. 243).


Chartijos 24 straipsnis - Vaiko teisės <...> 39. Šiame straipsnyje [Chartijos 24 straipsnyje], esančiame chartijos III antraštinėje dalyje „Lygybė“, sakoma, kad vaikai turi teisę į jų gerovei užtikrinti būtiną apsaugą ir globą. Vis dėlto tai nereiškia, kad šių vaikų naudai dėl šios teisės į apsaugą ir globą būtinai jų tėvams suteikiama individuali teisė į vaiko priežiūros atostogas. Užtenka, kad tokia teisė būtų suteikiama patiems tėvams. Būtent jiems ir suteikta ir teisė, ir pareiga užtikrinti savo vaikų auklėjimą ir dėl to – galimybė nuspręsti, kaip geriausia atlikti tėvų pareigas, renkantis, imti ar ne vaiko priežiūros atostogas. <...> 63. Įgyvendinant teisę į vaiko priežiūros atostogas vienodo požiūrio principo, kuris yra vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų ir kurio pagrindinis pobūdis įtvirtintas chartijos 20 straipsnyje, paisymas įgyja dar didesnę reikšmę nei šios socialinės teisės pagrindinis pobūdis, kuris taip pat pripažintas chartijos 33 straipsnio 2 dalyje. 64. Šiuo principu reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pagrįstas361. 2010 m. rugsėjo 16 d. sprendimas byloje Zoi Chatzi prieš Ypourgos Oikonomikon (byla C-149/10, Rink., 2010, p. I-08489) Chartijos 24 straipsnis - Vaiko teisės <...> 40. <...> šio reglamento [Reglamento Nr. 2201/2003] 2 straipsnio 9 punkte „globos teisės“ apibrėžiamos kaip apimančios „teises ir pareigas, susijusias su vaiko priežiūra, ypač teisę nustatyti vaiko gyvenamąją vietą“. 41. Kadangi „globos teisių“ sąvoka taip apibrėžta Reglamente Nr. 2201/2003, ji yra savarankiška ir nepriklauso nuo valstybių narių teisės. Iš tiesų tiek iš vienodo Sąjungos teisės taikymo, tiek iš lygybės principo reikalavimų išplaukia, kad Sąjungos teisės nuostatos, kurioje jos prasmės bei apimties nustatymo klausimu nedaroma aiški nuoroda į valstybių narių teisę, sąvokos visoje Sąjungoje paprastai turi būti aiškinamos autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant į nuostatos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą362. Taigi šio reglamento taikymo tikslais globos teisės bet kuriuo atveju apima tokios teisės turėtojo teisę nustatyti vaiko gyvenamąją vietą. 42. Visiškai atskiras klausimas yra globos teises turinčio asmens paskyrimas. Šiuo atžvilgiu iš reglamento 2 straipsnio 11 punkto a papunkčio matyti, kad vaiko išvežimo neteisėtumą lemia tai, ar „tuo pažeidžiamos globos teisės, įgytos teismo sprendimu, įstatymų nustatyta tvarka ar juridinę galią turinčiu susitarimu pagal valstybės narės, kurioje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta iki išvežimo ar negrąžinimo, [teisę]“. 43. Iš to matyti, kad Reglamente Nr. 2201/2003 nenustatyta, koks asmuo turi turėti globos teises, kad vaiko išvežimas galėtų būti pripažintas neteisėtu 2 straipsnio 11 punkto prasme, o kiek tai susiję su tokių globos teisių turėtojo paskyrimu, daroma nuoroda į valstybės narės, kurioje buvo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta iki išvežimo ar negrąžinimo, teisę. Taigi būtent tokios valstybės narės teisėje nustatomos sąlygos, kuriomis biologinis tėvas įgyja savo vaiko globos teises, šio reglamento 2 straipsnio 9 punkto prasme, prireikus numatant, kad tokios teisės įgyjamos tik gavus jas suteikiantį kompetentingo nacionalinio teismo sprendimą. 44. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Reglamentą Nr. 2201/2003 reikia aiškinti taip, kad vaiko išvežimo neteisėtumą šio reglamento taikymo tikslais lemia vien tai, ar egzistuoja pagal taikytiną nacionalinę teisę suteiktos globos teisės, kurias pažeidžiant įvykdytas toks išvežimas. <...> 55. <...> Reglamento Nr. 2201/2003 taikymo tikslais siekiant nustatyti, ar motina į kitą valstybę narę vaiką išvežė teisėtai, tokio vaiko biologinis tėvas iki išvežimo turi turėti teisę kreiptis į 2008 m. birželio 5 d. Sprendimas Wood, C-164/07, Rink., 2008, p. I-4143, 13 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. Sprendimas Sturgeon ir kt., C-402/07 ir C-432/07, Rink., 2009, p. I-0000, 48 p. 362 2008 m. liepos 17 d. Sprendimas Kozłowski, C-66/08, Rink., 2008, p. I-6041, 42 p. 361


kompetentingą nacionalinį teismą su prašymu suteikti jam vaiko globos teises, o tai tokiomis aplinkybėmis yra biologinio tėvo teisės į privatų ir šeimos gyvenimą esmė. 56. Iš tiesų Europos žmogaus teisių teismas taip pat nusprendė, kad nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos biologiniam tėvui nesuteikiama jokia galimybė įgyti savo vaiko globos teises be motinos sutikimo, reiškia nepagrįstą tėvo diskriminaciją ir todėl pažeidžia EŽTK 14 straipsnį, skaitomą kartu su jos 8 straipsniu363. 57. Tačiau faktas, kad biologinis tėvas, priešingai nei motina, automatiškai netampa savo vaiko globos teisių turėtoju Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnio prasme, neturi įtakos jo teisės į privatų ir šeimos gyvenimą turiniui, su sąlyga, kad užtikrinama šio sprendimo 55 punkte nurodyta teisė. 58. Šios išvados nepaneigia tai, kad tokiam tėvui laiku nesiėmus veiksmų siekiant įgyti globos teises tuo atveju, kai motina išveža vaiką į kitą valstybę narę, jis netenka galimybės siekti, kad vaikas būtų grąžintas į valstybę narę, kurioje buvo jo ankstesnė nuolatinė gyvenamoji vieta. Iš tiesų toks išvežimas yra vaiką faktiškai prižiūrinčios motinos teisėtas naudojimasis judėjimo laisve, įtvirtinta SESV 20 straipsnio 2 dalies a punkte ir SESV 21 straipsnio 1 dalyje, ir savo teise nustatyti vaiko gyvenamąją vietą, o dėl to iš biologinio tėvo neatimama galimybė įgyvendinti teisę pateikti prašymą, siekiant vėliau įgyti tokio vaiko globos arba bendravimo su juo teises. 59. Taigi pripažinus, kad biologinis tėvas turi savo vaiko globos teises Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnio 11 punkto prasme, neatsižvelgiant į tai, kad tokios teisės pagal nacionalinę teisę nesuteikiamos, būtų pažeisti teisinio saugumo reikalavimai ir būtina kitų asmenų, šiuo atveju motinos, teisių ir laisvių apsauga Chartijos 52 straipsnio 1 dalies prasme. Be to, dėl to kiltų Chartijos 51 straipsnio 2 dalies pažeidimo rizika. 60. Reikia taip pat pažymėti, kad Chartijos 7 straipsnis <...> turi būti skaitomas atsižvelgiant į pareigą pirmiausia vadovautis vaiko interesais, pripažintais šios Chartijos 24 straipsnio 2 dalyje, ir atsižvelgiant į 24 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pagrindinę vaiko teisę reguliariai palaikyti asmeninius santykius bei tiesioginius ryšius su abiem tėvais 364 . Be to, iš Reglamento Nr. 2201/2003 33 konstatuojamosios dalies matyti, kad šiame reglamente pripažįstamos Chartijoje įtvirtintos pagrindinės teisės ir laikomasi jos principų, siekiant visų pirma užtikrinti pagarbą pagrindinėms vaiko teisėms, išdėstytoms Chartijos 24 straipsnyje. Vadinasi, šio reglamento nuostatų negalima aiškinti taip, kad jos pažeistų šią pagrindinę teisę, kurios laikymasis neginčijamai susipina su viršesniais vaiko interesais365. 61. Tokiomis aplinkybėmis taip pat reikia patikrinti, ar Chartijos, kurios laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, 24 straipsniu draudžiamas šio sprendimo 44 punkte pateiktas Reglamento Nr. 2201/2003 išaiškinimas. 62. <...> Chartijos 24 straipsnį reikia aiškinti taip, kad juo nedraudžiama Reglamento Nr. 2201/2003 taikymo tikslais globos teises iš esmės suteikti tik motinai, o biologinis tėvas globos teises įgyja tik pagal teismo sprendimą. Iš tiesų tokia tvarka leidžia kompetentingam nacionaliniam teismui priimti sprendimą dėl vaiko globos ir bendravimo teisių, atsižvelgiant į visą svarbią informaciją, kaip antai tą, kurią nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ir visų pirma į vaiko gimimo aplinkybes, tėvų santykių pobūdį, kiekvieno iš tėvų santykių su vaiku pobūdį ir kiekvieno iš tėvų gebėjimą užtikrinti vaiko globą. Atsižvelgiant į tokią informaciją galima apsaugoti viršesnius vaiko interesus pagal Chartijos 24 straipsnio 2 dalį. 63. Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad Chartijos 7 ir 24 straipsniais nedraudžiamas šio sprendimo 44 punkte pateiktas reglamento išaiškinimas. 64. <...> Reglamentas Nr. 2201/2003 turi būti aiškinamas taip, kad juo nedraudžiama valstybės narės teisėje numatyti, jog vaiko tėvas, nesusituokęs su jo motina, globos teises įgyja tik jei gauna jas suteikiantį kompetentingo nacionalinio teismo sprendimą, dėl kurio gali būti pripažinta, kad motina išvežė vaiką arba jo negrąžino neteisėtai šio reglamento 2 straipsnio 11 punkto prasme. 2009 m. gruodžio 3 d. EŽTT sprendimas Zaunegger prieš Vokietiją, ieškinys Nr. 22028/04, 63- 64 p. 2006 m. birželio 27 d. Sprendimas Parlamentas prieš Tarybą, C-540/03, Rink., 2006, p. I-5769, 58 p. 365 2009 m. gruodžio 23 d. Sprendimas Detiček, C-403/09 PPU, Rink., 2009, p. I-0000, 53–55 p. 363 364


2010 m. spalio 5 d. sprendimas byloje Evangelina Gómez-Limón Sánchez-Camacho prieš Instituto Nacional de la Seguridad Social (INSS), Tesorería General de la Seguridad Social (TGSS) ir Alcampo SA (byla C-400/10 PPU, Rink., 2009, I-06525) Chartijos 24 straipsnis - Vaiko teisės <...> 44. <...> reglamentas [Reglamentas Nr. 2201/2003] grindžiamas postulatu, jog neteisėtas vaiko išvežimas arba laikymas, nepaisant teismo sprendimo, šiurkščiai pažeidžia šio vaiko interesus, todėl juo numatytos priemonės, kad jis kuo greičiau būtų grąžintas į savo nuolatinę gyvenamąją vietą. Dėl to šiame reglamente numatyta sistema, pagal kurią tuo atveju, kai vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos teismas ir jo neteisėto buvimo vietos teismas skirtingai įvertina situaciją, pirmasis išsaugo išimtinę jurisdikciją nuspręsti dėl vaiko grąžinimo. <...> 60. <...> kadangi Reglamentas Nr. 2201/2003 negali prieštarauti šiai chartijai, jo 42 straipsnio, kuriuo įgyvendinama vaiko teisė būti išklausytam, nuostatas reikia aiškinti atsižvelgiant į šios chartijos 24 straipsnį (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo McB.366 60 punktą). 61. Reglamento Nr. 2201/2003 19 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad vaiko išklausymas vaidina svarbų vaidmenį taikant šį reglamentą, 33 konstatuojamojoje dalyje apskritai pabrėžiama, kad šiuo reglamentu pripažįstami Pagrindinių teisių chartijos principai ir jų laikomasi, visų pirma siekiant užtikrinti pagarbą pagrindinėms vaiko teisėms, išdėstytoms šios chartijos 24 straipsnyje. 62. Šiuo klausimu pirmiausia reikia pabrėžti, kad iš šios chartijos 24 straipsnio bei Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a punkto matyti, kad juose minimas ne pats vaiko išklausymas, bet jam suteikta galimybė būti išklausytam. 63. Viena vertus, šios chartijos 24 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad vaikai galėtų laisvai išreikšti savo nuomonę ir kad į taip išreikštą nuomonę būtų atsižvelgta sprendžiant su jais susijusius klausimus, tačiau tik „pagal jų amžių ir brandą“, o 2 dalimi reikalaujama pirmiausia vadovautis vaiko interesais, kai atliekami visi su vaikais susiję valstybės ar privačių institucijų veiksmai, taigi šie interesai gali pateisinti, kad vaikas nebus išklausytas. Kita vertus, minėto 42 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a punktu reikalaujama suteikti vaikui galimybę būti išklausytam, „išskyrus atvejus, kai to nedera daryti dėl jo amžiaus ar brandumo laipsnio“. 64. Tai reiškia, kad sprendimą dėl vaiko grąžinimo turintis priimti teismas turi įvertinti reikalingumą išklausyti vaiką, nes konfliktai, kuriuos sprendžiant reikia priimti sprendimą dėl vaiko globos suteikimo vienam iš jo tėvų, ir su tuo susijusi įtampa yra situacijos, kuriomis vaiko išklausymas, ypač tada, kai reikia, kad jis fiziškai atvyktų į teismą, gali pasirodyti netinkamas ir net žalingas vaiko, kuris dažnai patiria minėtą įtampą ir kenčia nuo jos neigiamo poveikio, psichinei sveikatai. Taigi, nors išklausymas yra vaiko teisė, jis negali būti absoliuti pareiga ir turi būti įvertintas kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į su vaiko interesais susijusius reikalavimus, kaip numatyta Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnio 2 dalyje. 65. Darytina išvada, kad tokia vaiko teise būti išklausytam, kokia numatyta Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnyje ir Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a punkte, ne tai, kad jo išklausymas būtinai turi įvykti kilmės valstybės narės teisme, o tik tai, kad šiam vaikui turi būti sudarytos procesinės galimybės ir teisinės sąlygos laisvai išreikšti savo nuomonę ir kad šią jo nuomonę turi išsiaiškinti teismas. 66. Kitais žodžiais tariant, nors Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsniu ir Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a punktu iš tiesų nereikalaujama, kad kilmės valstybės narės teismas per teismo posėdį visuomet išklausytų vaiką, ir jam paliekama tam tikra diskrecija, vis dėlto šiomis nuostatomis reikalaujama, kad kai teismas nusprendžia išklausyti vaiką, jis, įvertinęs vaiko interesus ir kiekvienos bylos aplinkybes, imtųsi visų tokiam išklausymui tinkamų

366

2010 m. spalio 5 d. Sprendimas McB., C-400/10 PPU, Rink., 2010, p. I-0000.


priemonių taip užtikrindamas minėtų nuostatų veiksmingumą ir sudarydamas vaikui realią ir veiksmingą galimybę pareikšti savo nuomonę. 67. Tuo pačiu tikslu kilmės valstybės narės teismas turi kiek įmanoma ir visuomet atsižvelgdamas į vaiko interesus imtis visų priemonių, kurias turi pagal nacionalinę teisę, arba tarptautinio teismų bendradarbiavimo instrumentų, o prireikus ir tų priemonių, kurios numatytos Reglamente Nr. 1206/2001367. 68. Darytina išvada, kad kilmės valstybės narės teismas gali išduoti Reglamento Nr. 2201/2203 42 straipsnio reikalavimus atitinkantį pažymėjimą tik patikrinęs, kad atsižvelgiant į vaiko interesą ir visas konkretaus atvejo aplinkybes sprendimas, dėl kurio ketinama išduoti pažymėjimą, buvo priimtas paisant vaiko teisės laisvai išreikšti savo nuomonę, ir kad nacionalinėmis procesinėmis priemonėmis ir tarptautinio teismų bendradarbiavimo instrumentais jam buvo sudaryta reali ir veiksminga galimybė ją išreikšti. 69. Tačiau <...> tik kilmės valstybės narės teismai turi teisę nagrinėti, ar šis sprendimas teisėtas atsižvelgiant į keliamus reikalavimus, visų pirma pagal Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnį ir Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnį. 70. <...> šiuo reglamentu įtvirtinta vienoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo pripažinimo ir vykdymo sistema grindžiama valstybių narių abipusio pasitikėjimo principu, kad jų nacionalinės teisės sistemos užtikrina lygiavertę ir veiksmingą teisių, pripažįstamų Sąjungos lygiu ir visų pirma Pagrindinių teisių chartija, apsaugą. 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimas byloje Joseba Andoni Aguirre Zarraga prieš Simone Pelz (byla C-491/10 PPU, Rink., 2010, I-14247) 2.3.4.24. 2.3.4.25. Pagyvenusių žmonių teisės ESTT praktikos šia tema nėra. 2.3.4.26. Neįgaliųjų asmenų integravimas ESTT praktikos šia tema nėra. 2.3.4.27. Darbuotojų teisė į informaciją ir konsultacijas įmonėje

Turinys

Darbuotojų teisė į informaciją ir konsultacijas įmonėje - Teisė į kolektyvines derybas ir kolektyvinių veiksmų laisvė <...> 33. Pagal Direktyvos 98/59 6 straipsnį valstybės narės užtikrina, kad teisinėmis ir (arba) administracinėmis procedūromis dėl įsipareigojimų pagal šią direktyvą įgyvendinimo galėtų naudotis darbuotojų atstovai ir (arba) darbuotojai. 34. Taigi iš šios nuostatos išplaukia, kad valstybės narės privalo nustatyti procedūras, leidžiančias užtikrinti įsipareigojimų pagal Direktyvą 98/59 laikymąsi. Kita vertus, kadangi šioje direktyvoje šis įsipareigojimas toliau neplėtojamas, valstybės narės turi sureguliuoti tokių procedūrų taikymo tvarką. 35. Vis dėlto reikia priminti, kad nors Direktyva 98/59 užtikrina tik taisyklių dėl darbuotojų apsaugos kolektyvinio atleidimo iš darbo atveju suderinimą iš dalies, vis dėlto dėl tokio riboto suderinimo šios direktyvos nuostatos neturėtų tapti neveiksmingos .

2001 m. gegužės 28 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose( OL 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 4 tomas, p. 121).

367


36. Todėl nors valstybės narės privalo nustatyti procedūras, leidžiančias užtikrinti įsipareigojimų pagal Direktyvą 98/59 laikymąsi, dėl šių procedūrų jos nuostatos neturi tapti neveiksmingos. <...> 38. Šiuo atžvilgiu iš Direktyvos 98/59 teksto ir struktūros pirmiausia išplaukia, kad joje numatytomis darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais teisėmis gali naudotis darbuotojų atstovai, o ne kiekvienas darbuotojas individualiai. 39. Direktyvos dešimtoje konstatuojamojoje dalyje ir 2 straipsnio 2 dalies antrojoje pastraipoje minimi ekspertai, į kuriuos darbuotojų atstovai gali kreiptis techniškai sudėtingais klausimais ir kurie prireikus gali suteikti informaciją arba konsultuoti. Be to, šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje, kurioje pateikiami direktyvos tikslus atitinkantys apibrėžimai, apibrėžiama „darbuotojų atstovų“, bet ne darbuotojų sąvoka. Be to, šios direktyvos 2 straipsnyje nurodyti darbdavio įsipareigojimai, o darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais teisė suteikiama tik darbuotojų atstovams. Šios direktyvos 3 straipsnyje numatytas įsipareigojimas informuoti kompetentingą instituciją apie planuojamus kolektyvinius atleidimus bei pateikti visą reikalingą informaciją apie tokius atleidimus ir konsultacijas su darbuotojų atstovais. Darbuotojų atstovams darbdavys privalo pateikti tokio pranešimo nuorašą, o jie gali nusiųsti kompetentingai valstybinei institucijai visas turimas pastabas. Darbuotojai tokios galimybės neturi. 40. Antra, kolektyvinis darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais teisės pobūdis išplaukia iš teleologinio Direktyvos 98/59 aiškinimo. Kadangi šioje direktyvoje numatytu informavimu ir konsultavimusi pirmiausia siekiama, pirma, suteikti galimybę suformuluoti konstruktyvius pasiūlymus, kuriuose būtų bent numatyta, kokiomis priemonėmis galima išvengti kolektyvinių atleidimų arba sumažinti jų skaičių, taip pat sušvelninti šių atleidimų padarinius, antra, pateikti kompetentingai valdžios institucijai galimas pastabas, darbuotojų atstovų padėtis siekiant šios direktyvos tikslų yra geriausia. 41. Galiausiai Teisingumo Teismas jau konstatavo, kad darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais teisė, kuri jau anksčiau buvo lygiai taip pat suformuluota Direktyvoje 75/129, įgyvendinama per darbuotojų atstovus . 42. Taigi reikia konstatuoti, kad Direktyvoje 98/59, ypač jos 2 straipsnyje, numatyta darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais teisė suteikiama darbuotojams kaip kolektyvui ir todėl yra kolektyvinė. <...> 45. <…> Direktyvos 98/59 6 straipsnis kartu su 2 straipsniu turi būti aiškinamas taip, kad jis nedraudžia nacionalinės teisės aktų, kuriais įtvirtinamos procedūros, leidžiančios ir darbuotojų atstovams, ir patiems darbuotojams individualiai kontroliuoti šioje direktyvoje numatytų įsipareigojimų laikymąsi, tačiau kurios riboja darbuotojų teisę individualiai pareikšti ieškinį, kiek tai susiję su galimais pateikti skundais, ir numato jai reikalavimą, kad darbuotojų atstovai prieš tai pateiktų darbdaviui skundus, o atleidžiamas darbuotojas – informuotų jį apie tai, kad ginčija informavimo ir konsultavimosi tvarką. <...> 50. Dėl Direktyvoje 98/59 numatytos informavimo ir konsultavimosi teisės reikia pabrėžti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 38–42 punktų, ji yra pripažįstama darbuotojams kaip kolektyvui ir yra kolektyvinė. Aplinkybė, kad Direktyvos 98/59 6 straipsnis leidžia valstybėms narėms nustatyti procedūras, kuriomis darbuotojai galėtų remtis individualiai, neturėtų pakeisti kolektyvinio šios teisės pobūdžio. <...> 65. <…> Direktyvos 98/59 2 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis draudžia tokį nacionalinį teisės aktą, kuriame nustatomi mažesni darbdavio, ketinančio vykdyti kolektyvinį atleidimą, įsipareigojimai nei numatyti šiame 2 straipsnyje. Taikydamas vidaus teisę, nacionalinis teismas pagal Bendrijos teisę atitinkančio nacionalinės teisės aiškinimo principą turi atsižvelgti į visas nacionalinės teisės normas ir kiek įmanoma jas aiškinti pagal Direktyvos 98/59 formuluotes ir tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas. Todėl jis privalo neperžengdamas savo jurisdikcijos ribų užtikrinti, kad nebūtų numatyti mažesni darbdavio, ketinančio vykdyti kolektyvinį atleidimą, įsipareigojimai nei numatyti šios direktyvos 2 straipsnyje.


2009 m. liepos 16 d. sprendimas byloje Mono Car Styling SA, likviduojama įmonė prieš Dervis Odemis ir kt. (byla C-12/08, Rink., 2009, p. I-06653) Darbuotojų teisė į informaciją ir konsultacijas įmonėje - Kolektyvinis atleidimas iš darbo <...> 47. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad pagal Direktyvos 98/59 2 straipsnio 1 ir 3 dalis bei 3 straipsnio 1 ir 2 dalis vienintelis asmuo, kuriam skirtos pareigos informavimo, konsultavimosi ir pranešimo srityse, yra darbdavys368. 48. Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad darbdavio konsultavimosi ir informavimo pareiga atsiranda anksčiau, nei jis priima sprendimą nutraukti darbo santykius369. <...> 51. Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad Direktyva 98/59, kaip ir ankstesnė 1975 m. vasario 17 d. Tarybos direktyva 75/129/EEB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių kolektyvinį atleidimą iš darbo, suderinimo (OL L 48, p. 29), užtikrina tik dalinį darbuotojų apsaugos kolektyvinio atleidimo iš darbo atveju taisyklių suderinimą370 ir kad ja suderinami ne įmonės veiklos nutraukimo visam laikui būdai, o vykdant kolektyvinius atleidimus iš darbo taikytina procedūra. 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimas byloje Ovido Rodríguez Mayor ir kiti prieš prieš Herencia yacente de Rafael de las Heras Dávila ir kt. (byla C-323/08, Rink., 2009, p. I-11621) 2.3.4.27. 2.3.4.28. Teisė į kolektyvines derybas ir kolektyvinių veiksmų teisė

Turinys

Teisė į kolektyvines derybas ir kolektyvinių veiksmų laisvė - Darbuotojų teisė į informaciją ir konsultacijas įmonėje <...> 33. Pagal Direktyvos 98/59 371 6 straipsnį valstybės narės užtikrina, kad teisinėmis ir (arba) administracinėmis procedūromis dėl įsipareigojimų pagal šią direktyvą įgyvendinimo galėtų naudotis darbuotojų atstovai ir (arba) darbuotojai. 34. Taigi iš šios nuostatos išplaukia, kad valstybės narės privalo nustatyti procedūras, leidžiančias užtikrinti įsipareigojimų pagal Direktyvą 98/59 laikymąsi. Kita vertus, kadangi šioje direktyvoje šis įsipareigojimas toliau neplėtojamas, valstybės narės turi sureguliuoti tokių procedūrų taikymo tvarką. 35. Vis dėlto reikia priminti, kad nors Direktyva 98/59 užtikrina tik taisyklių dėl darbuotojų apsaugos kolektyvinio atleidimo iš darbo atveju suderinimą iš dalies, vis dėlto dėl tokio riboto suderinimo šios direktyvos nuostatos neturėtų tapti neveiksmingos372. 36. Todėl nors valstybės narės privalo nustatyti procedūras, leidžiančias užtikrinti įsipareigojimų pagal Direktyvą 98/59 laikymąsi, dėl šių procedūrų jos nuostatos neturi tapti neveiksmingos. <...> 38. Šiuo atžvilgiu iš Direktyvos 98/59 teksto ir struktūros pirmiausia išplaukia, kad joje numatytomis darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais teisėmis gali naudotis darbuotojų atstovai, o ne kiekvienas darbuotojas individualiai. 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimas Akavan Erityisalojen Keskusliitto AEK ir kt., C-44/08, Rink., 2009, p. I-0000, 57 p. 2005 m. sausio 27 d. Sprendimas Junk, C-188/03, Rink., 2005, p. I-885, 36- 37 p..; 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimas Akavan Erityisalojen Keskusliitto AEK ir kt., C-44/08, Rink., 2009, p. I-0000, 38 p. 370 dėl Direktyvos 75/129 žr. 1994 m. birželio 8 d. Sprendimo Komisija prieš Jungtinę Karalystę, C-383/92, Rink. p. I-2479, 25 p., o dėl Direktyvos 98/59 − 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Akavan Erityisalojen Keskusliitto AEK ir kt., C-44/08, Rink., 2009, p. I-0000,60 p. 371 1998 m. liepos 20 d. Tarybos direktyva 98/59/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kolektyviniu atleidimu iš darbo, suderinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 3 tomas, p. 327). 372 šiuo klausimu dėl Direktyvos 75/129 žr. 1994 m. birželio 8 d. Sprendimo Komisija prieš Jungtinę Karalystę, C-383/92, Rink., 1994, p. I-2479, 25 p. 368 369


39. Direktyvos dešimtoje konstatuojamojoje dalyje ir 2 straipsnio 2 dalies antrojoje pastraipoje minimi ekspertai, į kuriuos darbuotojų atstovai gali kreiptis techniškai sudėtingais klausimais ir kurie prireikus gali suteikti informaciją arba konsultuoti. Be to, šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje, kurioje pateikiami direktyvos tikslus atitinkantys apibrėžimai, apibrėžiama „darbuotojų atstovų“, bet ne darbuotojų sąvoka. Be to, šios direktyvos 2 straipsnyje nurodyti darbdavio įsipareigojimai, o darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais teisė suteikiama tik darbuotojų atstovams. Šios direktyvos 3 straipsnyje numatytas įsipareigojimas informuoti kompetentingą instituciją apie planuojamus kolektyvinius atleidimus bei pateikti visą reikalingą informaciją apie tokius atleidimus ir konsultacijas su darbuotojų atstovais. Darbuotojų atstovams darbdavys privalo pateikti tokio pranešimo nuorašą, o jie gali nusiųsti kompetentingai valstybinei institucijai visas turimas pastabas. Darbuotojai tokios galimybės neturi. 40. Antra, kolektyvinis darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais teisės pobūdis išplaukia iš teleologinio Direktyvos 98/59 aiškinimo. Kadangi šioje direktyvoje numatytu informavimu ir konsultavimusi pirmiausia siekiama, pirma, suteikti galimybę suformuluoti konstruktyvius pasiūlymus, kuriuose būtų bent numatyta, kokiomis priemonėmis galima išvengti kolektyvinių atleidimų arba sumažinti jų skaičių, taip pat sušvelninti šių atleidimų padarinius, antra, pateikti kompetentingai valdžios institucijai galimas pastabas, darbuotojų atstovų padėtis siekiant šios direktyvos tikslų yra geriausia. 41. Galiausiai Teisingumo Teismas jau konstatavo, kad darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais teisė, kuri jau anksčiau buvo lygiai taip pat suformuluota Direktyvoje 75/129, įgyvendinama per darbuotojų atstovus373. 42. Taigi reikia konstatuoti, kad Direktyvoje 98/59, ypač jos 2 straipsnyje, numatyta darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais teisė suteikiama darbuotojams kaip kolektyvui ir todėl yra kolektyvinė. <...> 45. <…> Direktyvos 98/59 6 straipsnis kartu su 2 straipsniu turi būti aiškinamas taip, kad jis nedraudžia nacionalinės teisės aktų, kuriais įtvirtinamos procedūros, leidžiančios ir darbuotojų atstovams, ir patiems darbuotojams individualiai kontroliuoti šioje direktyvoje numatytų įsipareigojimų laikymąsi, tačiau kurios riboja darbuotojų teisę individualiai pareikšti ieškinį, kiek tai susiję su galimais pateikti skundais, ir numato jai reikalavimą, kad darbuotojų atstovai prieš tai pateiktų darbdaviui skundus, o atleidžiamas darbuotojas – informuotų jį apie tai, kad ginčija informavimo ir konsultavimosi tvarką. <...> 50. Dėl Direktyvoje 98/59 numatytos informavimo ir konsultavimosi teisės reikia pabrėžti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 38–42 punktų, ji yra pripažįstama darbuotojams kaip kolektyvui ir yra kolektyvinė. Aplinkybė, kad Direktyvos 98/59 6 straipsnis leidžia valstybėms narėms nustatyti procedūras, kuriomis darbuotojai galėtų remtis individualiai, neturėtų pakeisti kolektyvinio šios teisės pobūdžio. <...> 65. <…> Direktyvos 98/59 2 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis draudžia tokį nacionalinį teisės aktą, kuriame nustatomi mažesni darbdavio, ketinančio vykdyti kolektyvinį atleidimą, įsipareigojimai nei numatyti šiame 2 straipsnyje. Taikydamas vidaus teisę, nacionalinis teismas pagal Bendrijos teisę atitinkančio nacionalinės teisės aiškinimo principą turi atsižvelgti į visas nacionalinės teisės normas ir kiek įmanoma jas aiškinti pagal Direktyvos 98/59 formuluotes ir tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas. Todėl jis privalo neperžengdamas savo jurisdikcijos ribų užtikrinti, kad nebūtų numatyti mažesni darbdavio, ketinančio vykdyti kolektyvinį atleidimą, įsipareigojimai nei numatyti šios direktyvos 2 straipsnyje. 2009 m. liepos 16 d. sprendimas byloje Mono Car Styling SA, likviduojama įmonė prieš Dervis Odemis ir kt. (byla C-12/08, Rink., 2009, p. I-06653) Chartijos 28 straipsnis - Teisė į kolektyvines derybas 2007 m. sausio 18 d. Sprendimas Confédération générale du travail ir kt., C-385/05, Rink., 2007, p. I-611, 48 p.; 1994 m. birželio 8 d. Sprendimas Komisija prieš Jungtinę Karalystę, C-383/92, Rink., 1994, p. I-2479, 17 ir 23 p. 373


<...> 43. <...> pagrindinei teisei, kaip antai teisei į kolektyvines derybas, įgyvendinti gali būti taikomi tam tikri apribojimai374. Konkrečiai kalbant, nors Vokietijoje teisei į kolektyvines derybas taikoma konstitucinė apsauga, apskritai Vokietijos Konstitucijos 9 straipsnio 3 dalyje numatytą teisę steigti darbo ir ekonominių sąlygų užtikrinimo ir gerinimo asociacijas pagal chartijos 28 straipsnį reikia įgyvendinti pagal Sąjungos teisę. <...> 47. Šiuo atžvilgiu negalima manyti, kad įgyvendinant socialinių partnerių laisvę ir teisę į kolektyvines derybas įprasta pažeisti direktyvas, kuriomis įgyvendinama įsisteigimo laisvė ir laisvė teikti paslaugas viešojo pirkimo srityje375. 2010 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Europos Komisija prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (byla C-271/08, Rink., 2010, p. I-07091) Chartijos 21 ir 28 straipsniai - Teisė į kolektyvines derybas <...> 78. <...> Chartijos 21 straipsnyje įtvirtintas ir Direktyvoje 2000/78 376 sukonkretintas nediskriminavimo dėl amžiaus principas, visų pirma šios direktyvos 2 straipsnis ir 6 straipsnio 1 dalis, turi būti aiškinami taip, kad jais draudžiama kolektyvinėje sutartyje <...> numatyta priemonė, pagal kurią viešojo sektoriaus tarnautojo pagrindinio atlyginimo pakopa kiekvienos atlyginimų grupės viduje, įdarbinant tokį tarnautoją, nustatoma atsižvelgiant į jo amžių. Šiuo atžvilgiu tai, kad pagal Sąjungos teisę minėta priemonė yra draudžiama ir ši priemonė yra įtvirtinta kolektyvinėje sutartyje, nepažeidžia Chartijos 28 straipsniu pripažįstamos teisės derėtis ir sudaryti kolektyvines sutartis. 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimas bylose Sabine Hennigs (C-297/10) prieš Eisenbahn-Bundesamt ir Land Berlin (C-298/10) prieš Alexander Mai (sujungtos bylos C-297/10 ir C-298/10, Rink., p.) Chartijos 28 straipsnis - Teisė į kolektyvines derybas <...> 46. <...> tai, kad pagal nacionalinės teisės aktus, <...> dėl objektyvių priežasčių gali būti leidžiama kolektyvinėje sutartyje numatyti savaiminį darbo sutarčių nutrūkimą darbuotojui sulaukus tam tikro amžiaus, nepanaikina būtinybės, kad atitinkama kolektyvinė sutartis atitiktų Sąjungos teisę ir visų pirma Direktyvą 2000/78377. 47. <...> Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 28 straipsnyje įtvirtinta teise į kolektyvines derybas Sąjungos teisės taikymo srityje turi būti naudojamasi jos nepažeidžiant378. 48. Socialiniai partneriai, priimdami priemones, patenkančias į Direktyvos 2000/78, sukonkretinančios nediskriminavimo dėl amžiaus principą įdarbinimo ir darbo srityje, taikymo sritį, turi veikti nepažeisdami šios direktyvos379. 49. Iš Direktyvos 2000/78 16 straipsnio 1 dalies b punkto akivaizdžiai matyti, kad šia direktyva įgyvendinamas principas negali būti pažeidžiamas kolektyvinėse sutartyse, kaip ir įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatose. 374 2007 m. gruodžio 11 d. Sprendimas International Transport Workers’ Federation ir Finnish Seamen’s Union, vadinamasis Viking Line, C-438/05, Rink., 2007, p. I-10779, 44 p.; 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimas Laval un Partneri, C-341/05, Rink., 2007, p. I-11767, 91 p. 375 2007 m. gruodžio 11 d. Sprendimas International Transport Workers’ Federation ir Finnish Seamen’s Union, vadinamasis Viking Line, C-438/05, Rink., 2007, p. I-10779, 52 p. 376 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos Direktyva 2000/78/EB nustatanti vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 4 tomas, p. 79). 377 2010 m. spalio 12 d. Sprendimas Rosenbladt, C-45/09, Rink., 2010, p. I-09391, 53 p. 378 2007 m. gruodžio 11 d. Sprendimas International Transport Workers’ Federation ir Finnish Seamen’s Union, vadinamo Viking Line, C-438/05, Rink., 2007, p. I-10779, 44 p.; 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimas Laval un Partneri, C-341/05, Rink., 2007, p. I-11767, 91 p. 379 1993 m. spalio 27 d. Sprendimas Enderby, C-127/92, Rink., 1993, p. I-5535, 22 p.


2011 m. rugsėjo 13 d. sprendimas byloje Reinhard Prigge ir kiti prieš Deutsche Lufthansa AG (byla C-447/09, Rink., p.) Chartijos 28 straipsnis - Teisė į kolektyvines derybas <...> 50. <...> nors būtent iš SESV 152 straipsnio pirmos pastraipos matyti, kad Europos Sąjunga gerbia socialinių partnerių savarankiškumą, bet, kaip skelbiama Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 28 straipsnyje, darbuotojai ir darbdaviai arba jų atitinkamos organizacijos teisę derėtis ir atitinkamu lygiu sudaryti kolektyvinius susitarimus turi įgyvendinti laikydamiesi Sąjungos teisės380 ir todėl nediskriminavimo principo. 2012 m. birželio 28 d. sprendimas byloje Georges Erny prieš Daimler AG - Werk Wörth (byla C172/11, Rink., p.) 2.3.4.28. 2.3.4.29. Teisė naudotis įdarbinimo tarnybų paslaugomis ESTT praktikos šia tema nėra. 2.3.4.30. Apsauga nepagrįsto atleidimo iš darbo atveju ESTT praktikos šia tema nėra. 2.3.4.31. Tinkamos ir teisingos darbo sąlygos

Turinys

Darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga - Direktyva 93/104/EB381 - Teisė į mokamas kasmetines atostogas - Piniginė kompensacija už nepanaudotas minimalias mokamas kasmetines atostogas <…> 24. <…> Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog Bendrijos teisės garantuojamos atostogos negali daryti įtakos teisei gauti kitas šios teisės garantuojamas atostogas382. Taigi kelių Bendrijos teisės garantuojamų atostogų laikotarpių sumavimo metų pabaigoje atveju kasmetinių atostogų arba jų dalies perkėlimas į kitus metus gali būti neišvengiamas. <…> 26. Darbo laiko organizavimo taisyklių suderinimu Bendrijos lygiu siekiama užtikrinti geresnę darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą suteikiant jiems minimalius poilsio laikotarpius, o būtent mokamas kasmetines atostogas ir atitinkamas poilsio pertraukas383. 27. Pagal direktyvos [Direktyvos 93/104/EB] 7 straipsnį valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad kiekvienas darbuotojas turėtų teisę bent į keturių savaičių mokamas kasmetines atostogas pagal nacionalinės teisės aktais ir (arba) praktika nustatytas teisės į tokias atostogas ir jų suteikimo sąlygas. 28. Kiekvieno darbuotojo teisę į kasmetines mokamas atostogas reikia laikyti ypač svarbiu Bendrijos socialinės teisės principu, nuo kurio negalima nukrypti bei kurį įgyvendindamos kompetentingos nacionalinės valdžios įstaigos turi griežtai laikytis pačioje direktyvoje aiškiai nustatytų apribojimų384. 29. Be to, direktyva, inter alia, įtvirtina taisyklę, kad, rūpinantis veiksminga darbuotojo sauga ir sveikatos apsauga, darbuotojas paprastai turi turėti galimybę gerai pailsėti, nes pagal direktyvos

2011 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Prigge ir kt., C-447/09, dar nepaskelbto Rinkinyje, 47 p Ši direktyva buvo pakeista 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir tarybos Direktyva 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 4 tomas, p. 381).. 382 2005 m. balandžio 14 d. Sprendimas Komisija prieš Liuksemburgą, C-519/03, Rink., 2005, p. I-3067, 33 p. 383 2001 m. birželio 26 d. Sprendimas BECTU, C-173/99, Rink., 2001, p. I-4881, 38 p.; 2005 m. gruodžio 1 d. Sprendimas Dellas ir kt. C-14/04, Rink., 2005, p. I-0000, 41 p. 384 2004 m. kovo 18 d. Sprendimas Merino Gómez, C-342/01, Rink., 2004, p. I-2605, 29 p.; 2001 m. birželio 26 d. Sprendimas BECTU, C-173/99, Rink., 2001, p. I-4881, 43 p. 380 381


7 straipsnio 2 dalį teisės į kasmetines mokamas atostogas negali pakeisti kompensacija, išskyrus tuo atveju, kai yra nutraukiami darbo santykiai385. 30. Žinoma, šių atostogų teigiamas poveikis darbuotojo saugai ir sveikatai akivaizdžiai pasireikštų, jeigu jos būtų išnaudojamos per šiam tikslui numatytus metus, t. y. per einamuosius metus. Tačiau šiuo požiūriu šis poilsio laikotarpis nepraranda savo paskirties, jeigu juo pasinaudojama kitais metais. 31. Atsižvelgiant į tai, kad direktyvos prasme atostogos, jeigu jomis naudojamasi kitais metais, gali pagerinti tiek darbuotojo saugą, tiek sveikatos apsaugą, turi būti pripažinta, kad joms taikoma direktyva. 32. Bet kuriuo atveju galimybė mokėti piniginę kompensaciją už perkeltas kasmetines minimalias atostogas darbuotojus skatintų arba priverstų atsisakyti atostogų, o tai nesuderinama su direktyvos tikslais. 33. Todėl direktyvos 7 straipsnio 2 dalis draudžia, kad į kitus metus perkeltų minimalių mokamų kasmetinių atostogų laiką pakeistų piniginė kompensacija. 34. Papildomai reikia pažymėti, kad direktyvos 7 straipsnis nėra minimas tarp nuostatų, nuo kurių ji aiškiai leidžia nukrypti386. Todėl neturi reikšmės, ar kompensacija už kasmetines mokamas atostogas grindžiama susitarimu. 35. <…> direktyvos 7 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jis draudžia nacionalinę nuostatą, kuri darbo sutarties galiojimo metu leidžia už kasmetinių atostogų direktyvos 7 straipsnio 1 dalies prasme dienas, kuriomis nepasinaudota einamaisiais metais, mokėti piniginę kompensaciją kitais metais. 2006 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Federatie Nederlandse Vakbeweging prieš Staat der Nederlanden (byla C-124/05, Rink., 2006, p. I-03423) Direktyva 2003/88/EB - Teisė į mokamas kasmetines atostogas - Laikinojo nedarbingumo atostogos - Kasmetinės atostogos, sutampančios su laikinojo nedarbingumo atostogomis Kompensacija nutraukus darbo sutartį už dėl ligos nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas <…> 22. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką kiekvieno darbuotojo teisė į mokamas kasmetines atostogas turi būti laikoma ypatingos svarbos Bendrijos socialinės teisės principu, nuo kurio negalima nukrypti ir kurį kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos turi įgyvendinti laikydamosi aiškiai pačioje 1993 m. lapkričio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 93/104/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (OL L 307; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 2 t., p. 197–203)387 nustatytų ribų388. 23. Rūpinantis veiksminga darbuotojo sauga ir sveikatos apsauga turi būti užtikrinta, kad darbuotojas paprastai galėtų gerai pailsėti, nes pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalį minimalus kasmetinių atostogų laikas negali būti pakeistas pinigine kompensacija, išskyrus tuos atvejus, kai nutraukiami darbo santykiai389. 24. Direktyvos 2003/88 7 straipsnis nėra nuostata, nuo kurios pagal direktyvą būtų aiškiai leidžiama nukrypti. 25. Neginčytina, kad teisė į mokamas kasmetines atostogas darbuotojui suteikiama tam, kad jis pailsėtų ir turėtų laiko pramogoms bei laisvalaikiui. Toks tikslas skiriasi nuo teisės į laikinojo nedarbingumo atostogų tikslo, nes pastarosios atostogos darbuotojui suteikiamos tam, kad jis pasveiktų. 2004 m. kovo 18 d. Sprendimas Merino Gómez, C-342/01, Rink., 2004, p. I-2605, 30 p.; 2001 m. birželio 26 d. Sprendimas BECTU, C-173/99, Rink., 2001, p. I-4881, 44 p. 386 2001 m. birželio 26 d. Sprendimas BECTU, C-173/99, Rink., 2001, p. I-4881, 41 p. 387 Ši direktyva buvo pakeista Direktyva 2003/88/EB. 388 2001 m. birželio 26 d. Sprendimas BECTU, C-173/99, Rink., 2001, p. I-4881, 43 p.; 2004 m. kovo 18 d. Sprendimas Merino Gómez, C-342/01, Rink., 2004, p. I-2605, 29 p.; 2006 m. kovo 16 d. Sprendimas Robinson-Steele ir kt., C-131/04 ir C-257/04, Rink., 2006, p. I-2531, 48 p. 389 2004 m. kovo 18 d. Sprendimas Merino Gómez, C-342/01, Rink., 2004, p. I-2605, 30 p.; 2001 m. birželio 26 d. Sprendimas BECTU, C-173/99, Rink., 2001, p. I-4881, 44 p. 385


26. Teisingumo Teismas jau buvo nusprendęs, jog Bendrijos teisės garantuojamos atostogos negali daryti įtakos teisei gauti kitas šios teisės garantuojamas atostogas390. Konkrečiai kalbant, minėtame sprendime Merino Gómez jis nusprendė, jog Direktyvos 93/104 7 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad kai sutampa darbuotojos motinystės atostogų datos su visam personalui kolektyvinėje sutartyje nustatyta kasmetinių atostogų datomis, negalima pripažinti, kad įvykdyti šios direktyvos reikalavimai dėl mokamų kasmetinių atostogų. 27. Vis dėlto skirtingai nei ankstesniame punkte minėta Teisingumo Teismo praktikoje nagrinėta teisė į motinystės ar tėvystės atostogas, šiuo metu galiojanti Bendrijos teisė nereglamentuoja teisės į laikinojo nedarbingumo atostogas ir naudojimosi šia teise tvarkos. Be to, byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas Merino Gómez, Direktyvos 93/104 7 straipsnio 1 dalies išaiškinimas buvo reikalingas dėl to, kad, atsižvelgus į kitas šioje byloje nagrinėtas Bendrijos direktyvas, reikėjo užtikrinti darbuotojos, kuriai suteiktos motinystės atostogos, su darbo sutartimi susijusias teises. 28. Kiek tai susiję su teise į mokamas kasmetines atostogas, kaip matyti iš Direktyvos 2003/88 teksto ir Teisingumo Teismo praktikos, valstybės narės turi savo vidaus teisės aktuose apibrėžti naudojimosi šia teise sąlygas ir jos įgyvendinimą, konkrečiai patikslindamos aplinkybes, kuriomis darbuotojai gali naudotis šia teise, ir nenustatyti jokių tiesiogiai iš šios direktyvos išplaukiančios teisės atsiradimo sąlygų391. 29. Iš to išplaukia, kad tokiomis aplinkybėmis, viena vertus, Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalis iš principo nedraudžia nacionalinės teisės aktų ar praktikos, pagal kuriuos darbuotojas, kuriam suteiktos laikinojo nedarbingumo atostogos, neturi teisės per šį laikotarpį pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, su sąlyga kad šiam darbuotojui suteikiama galimybė pasinaudoti pagal šią direktyvą jam suteikiama teise per kitą atskirą laikotarpį. 30. Iš tiesų, kaip matyti iš Teisingumo Teismo praktikos, nors šių mokamų kasmetinių atostogų teigiamas poveikis darbuotojo saugai ir sveikatai akivaizdžiai pasireikštų, jeigu jos būtų išnaudojamos per šiam tikslui numatytus metus, t. y. per einamuosius metus, šiuo požiūriu šis poilsio laikotarpis nepraranda savo paskirties, jeigu juo pasinaudojama kitais metais392. 31. Kita vertus, Direktyva 2003/88 nedraudžia nacionalinės teisės aktų ar praktikos, pagal kuriuos darbuotojui, kuriam suteiktos laikinojo nedarbingumo atostogos, per šį laikotarpį būtų leista pasinaudoti mokamomis kasmetinėmis atostogomis. 32. <…> Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip: ji nedraudžia nacionalinės teisės aktų ar praktikos, pagal kuriuos darbuotojas, kuriam suteiktos laikinojo nedarbingumo atostogos, negali per šį laikotarpį pasinaudoti teise išeiti mokamų kasmetinių atostogų. <…> 37. <…> pagal Direktyvos 2003/88 šeštą konstatuojamąją dalį joje buvo atsižvelgta į Tarptautinės darbo organizacijos principus dėl darbo laiko organizavimo. 38. Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad pagal 1970 m. birželio 24 d. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 132 dėl mokamų kasmetinių atostogų (pataisyta) 5 straipsnio 4 dalį „<...> nebuvimas darbe dėl nuo suinteresuotojo darbuotojo nepriklausančių priežasčių, pavyzdžiui dėl laikinojo nedarbingumo atostogų, <...> įskaičiuojamas į darbo stažą“. 39. Pirmiausia tiek, kiek tai susiję su į Direktyvos 2003/88 II skyrių įtrauktomis nuostatomis dėl minimalaus poilsio laiko, pažymėtina, kad jose daugiausia minimas „kiekvienas darbuotojas“; taip konkrečiai nurodyta ir 7 straipsnio 1 dalyje dėl darbuotojo teisės į mokamas kasmetines atostogas393. 40. Be to, kiek tai susiję su šia teise, Direktyvoje 2003/88 nedaromas skirtumas tarp darbuotojų, referenciniu laikotarpiu nesančių darbe dėl laikinojo nedarbingumo atostogų, nesvarbu, ar jos trumpalaikės, ar ilgalaikės, ir faktiškai per šį laikotarpį dirbusių darbuotojų. 2004 m. kovo 18 d. Sprendimas Merino Gómez, C-342/01, Rink., 2004, p. I-2605, 32-33 p.; 2005 m. balandžio 14 d. Sprendimas Komisija prieš Liuksemburgą, C-519/03, Rink., 2005, p. I-3067, 33 p.; 2007 m. rugsėjo 20 d. Sprendimas Kiiski, C-116/06, Rink., 2007, p. I-7643, 56 p. 391 2001 m. birželio 26 d. Sprendimas BECTU, C-173/99, Rink., 2001, p. I-4881, 53 p. 392 2006 m. balandžio 6 d. Sprendimas Federatie Nederlandse Vakbeweging, C-124/05, Rink., 2006, p. I-3423, 30 p. 393 2001 m. birželio 26 d. Sprendimas BECTU, C-173/99, Rink., 2001, p. I-4881, 46 p. 390


41. Iš to išplaukia, kad, kalbant apie darbuotojų, kuriems teisėtai suteiktos laikinojo nedarbingumo atostogos, teisę į mokamas kasmetines atostogas, kuri pagal Direktyvą 2003/88 suteikiama visiems darbuotojams394, valstybė narė negali šiai teisei nustatyti reikalavimo faktiškai būti išdirbusiam šios valstybės nustatytą referencinį laikotarpį. 42. Nacionaline nuostata, numatančia pasibaigus referenciniam laikotarpiui nepanaudotų kasmetinių atostogų perkėlimo laikotarpį, iš esmės siekiama savo kasmetinėmis atostogomis negalėjusiems pasinaudoti darbuotojams suteikti papildomą galimybę jomis pasinaudoti. Tokio laikotarpio nustatymas priskiriamas naudojimosi teise į mokamas kasmetines atostogas sąlygoms ir šios teisės įgyvendinimui, todėl iš esmės tai priskiriama valstybių narių kompetencijai. 43. Iš to išplaukia, kad Direktyvos 20003/88 7 straipsnio 1 dalis iš principo nedraudžia nacionalinės teisės aktų, reglamentuojančių naudojimosi aiškiai pagal šią direktyvą suteikiama teise į mokamas kasmetines atostogas tvarką, įskaitant ir šios teisės praradimą pasibaigus referenciniam ar perkėlimo laikotarpiui, su sąlyga, kad teisę į mokamas kasmetines atostogas praradusiam darbuotojui faktiškai buvo suteikta galimybė pasinaudoti jam direktyva suteikiama teise. <…> 45. Pripažinus, kad <…> svarbios nacionalinės nuostatos, būtent perkėlimo laikotarpį nustatančios nuostatos, gali numatyti, jog darbuotojas praranda teisę į mokamas kasmetines atostogas, kurią užtikrina Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalis, jam nesuteikus realios galimybės pasinaudoti šia direktyva suteikiama teise, tai reikštų, kad šios nuostatos pažeidžia tiesiogiai pagal šios direktyvos 7 straipsnį kiekvienam darbuotojui suteikiamas socialinę teisę. 46. Todėl nors Teisingumo Teismas ir pripažino, kad valstybės narės savo vidaus teisės aktuose gali nustatyti naudojimosi teise į mokamas kasmetines atostogas tvarką ir šios teisės įgyvendinimą, vis dėlto jis patikslino, kad valstybės narės neturėtų nustatyti jokios šios tiesiogiai iš Direktyvos 93/104 išplaukiančios teisės atsiradimo sąlygų395. 47. Kaip matyti iš tos pačios praktikos Teisingumo Teismas pabrėžė, kad Direktyvos 93/104 reikalavimams būtina įgyvendinimo ir taikymo tvarka, kiek tai susiję su naudojimosi teise į mokamas kasmetines atostogas sąlygomis, gali skirtis, tačiau ši direktyva valstybėms narėms neleidžia nenumatyti akivaizdžiai kiekvienam darbuotojui suteikiamos teisės396. 48. Iš to išplaukia, kad nors pagal ankstesniuose punktuose minėtą Teisingumo Teismo praktiką teisės į mokamas kasmetines atostogas, kuri suteikiama darbuotojui pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalį, negali paneigti šios teisės nenumatantys nacionalinės teisės aktai, vis dėlto neleistina, jog būtų kitaip, kiek tai susiję su šios teisės praradimą reglamentuojančiomis nacionalinėmis nuostatomis darbuotojui naudojantis atostogomis dėl laikinojo nedarbingumo per visą referencinį ir (arba) perkėlimo laikotarpį, kaip antai G. Schultz-Hoff atveju, kuris negalėjo pasinaudoti teise į mokamas kasmetinės atostogas. Kaip ir bylos, kurioje priimtas minėtas sprendimas BECTU, kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, jog valstybės narės negalėjo nenumatyti teisės į mokamas kasmetines atostogas, aplinkybėmis, taip ir G. Schultz-Hoff atveju valstybės narės negalėjo numatyti, kad ši teisė gali būti prarasta. 49. <…> Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti kaip draudžiančią nacionalinės teisės aktus ar praktiką, numatančius, kad teisė į mokamas kasmetines atostogas prarandama pasibaigus referenciniam ir (arba) nacionalinėje teisėje nustatytam perkėlimo laikotarpiui, net kai darbuotojui atostogos dėl laikinojo nedarbingumo buvo suteiktos per visą referencinį laikotarpį ir jis išliko nedarbingas iki nutraukiant darbo santykius, dėl ko jis nebegalėjo pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas. <…> 52. <…> Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip: ji draudžia nacionalinės teisės aktus ar praktiką, numatančius, jog teisė į mokamas kasmetines atostogas prarandama pasibaigus referenciniam ir (arba) nacionalinėje teisėje nustatytam perkėlimo laikotarpiui, net kai darbuotojui per visą referencinį laikotarpį ar jo dalį buvo suteiktos atostogos dėl laikinojo 2001 m. birželio 26 d. Sprendimas BECTU, C-173/99, Rink., 2001, p. I-4881, 52-53 p. 2001 m. birželio 26 d. Sprendimas BECTU, C-173/99, Rink., 2001, p. I-4881, 53 p. 396 2001 m. birželio 26 d. Sprendimas BECTU, C-173/99, Rink., 2001, p. I-4881, 55 p. 394 395


nedarbingumo ir jis išliko nedarbingas iki nutraukiant darbo santykius, dėl ko nebegalėjo pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas. <…> 58. Vis dėlto pagal Teisingumo Teismo praktiką Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalyje esanti frazė „mokamos kasmetinės atostogos“ reiškia, kad per kasmetinių atostogų trukmę šios direktyvos prasme išsaugomas darbo užmokestis, kitaip tariant, už šį poilsio laiką darbuotojas turi gauti įprastą darbo užmokestį397. 59. Nustatydamos piniginės kompensacijos, mokėtinos darbuotojui pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalį, dydį valstybės narės turi užtikrinti, kad nacionalinėje taikymo tvarkoje būtų atsižvelgta į iš šios direktyvos išplaukiančius apribojimus. 60. Pagal Teisingumo Teismo praktiką Direktyvoje 2003/88 teisė į kasmetines atostogas ir šiuo pagrindu gautas darbo užmokestis pripažįstami sudedamosiomis vienos teisės dalimis. Reikalavimo mokėti už atostogas tikslas – garantuoti darbuotojui, kad per šį laikotarpį jo situacija prilygtų situacijai, egzistavusiai jam dirbant398. 61. Iš to išplaukia, kad, kalbant apie darbuotojo, kuris dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių negali iki nutraukiant darbo santykius pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, piniginę kompensaciją, į kurią jis įgijo teisę, ją reikia apskaičiuoti taip, kad šio darbuotojo situacija prilygtų situacijai, kurioje jis būtų, jeigu šia teise būtų pasinaudojęs iki nutraukiant darbo santykius. Iš to išplaukia, kad darbuotojo įprastas darbo užmokestis, kuris yra toks, koks turi būti išsaugotas mokamų kasmetinių atostogų trukmę atitinkančiu poilsio laikotarpiu, taip pat turi lemiamą reikšmę apskaičiuojant piniginę kompensaciją už mokamas kasmetines atostogas, kuriomis nebuvo pasinaudota iki nutraukiant darbo santykius. 2009 m. liepos 16 d. sprendimas bylose Gerhard Schultz-Hoff prieš Deutsche Rentenversicherung Bund (C-350/06) ir Stringer ir kt. prieš Her Majesty's Revenue and Customs (C-520/06), (sujungtos bylos C-350/06 ir C-520/06, Rink., 2009, p. I-00179) Chartijos 31 straipsnio 2 dalis399 - Teisė į kasmetines atostogas <...> 17. Direktyvos 2003/88 7 straipsnio tekste nėra jokios aiškios nuorodos į darbo užmokestį, kurį per savo kasmetines atostogas turi teisę gauti darbuotojas. Vis dėlto teismo praktikoje nurodyta, kad iš pačios šio straipsnio 1 dalies, kuriai pagal tą direktyvą netaikoma jokia leidžianti nukrypti nuostata, formuluotės matyti, kad kiekvienas darbuotojas turi teisę į bent keturių savaičių mokamas kasmetines atostogas, ir kad šią teisę į mokamas kasmetines atostogas reikia laikyti ypatingos svarbos Bendrijos socialinės teisės principu400. 18. Be to, teisė į tokį kasmetinių mokamų atostogų laikotarpį aiškiai įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos, kuri, remiantis ESS 6 straipsnio 1 dalimi, turi tokią pačią teisinę galią kaip ir Sutartys, 31 straipsnio 2 dalyje. 19. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas jau turėjo progos pažymėti, kad Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalyje esanti frazė „mokamos kasmetinės atostogos“ reiškia, jog kasmetinių atostogų laikotarpiu, kaip suprantama pagal šią direktyvą, išsaugomas darbo užmokestis, kitaip tariant, už šį poilsio laiką darbuotojas turi gauti įprastą darbo užmokestį401. 20. Reikalavimu mokėti už tokias atostogas siekiama, kad atostogų metu darbuotojo padėtis, susijusi su atlyginimu, būtų panaši kaip ir dirbant402.

397

2006 m. kovo 16 d. Sprendimas Robinson-Steele, C-131/04 ir C-257/04, Rink. p. I-2531, 50 p. 2006 m. kovo 16 d. Sprendimas Robinson-Steele, C-131/04 ir C-257/04, Rink. p. I-2531, 58 p. 399 „Kiekvienas darbuotojas turi teisę į tai, kad būtų apribotas maksimalus darbo laikas, teisę į dienos ir savaitės poilsį, taip pat kasmetines mokamas atostogas“. 400 2009 m. sausio 20 d. Sprendimo Schultz-Hoff ir kt., C-350/06 ir C-520/06, Rink. p. I-179, 22 ir 54 p 401 2006 m. kovo 16 d. Sprendimo Robinson-Steele ir kt., C-131/04 ir C-257/04, Rink. p. I-2531, 50 p.; 2009 m. sausio 20 d. Sprendimo Schultz-Hoff ir kt., C-350/06 ir C-520/06, Rink. p. I-179, 58 p. 402 2006 m. kovo 16 d. Sprendimo Robinson-Steele ir kt., C-131/04 ir C-257/04, Rink. p. I-2531, 58 p.; 2009 m. sausio 20 d. Sprendimo Schultz-Hoff ir kt., C-350/06 ir C-520/06, Rink. p. I-179, 60 p. 398


21. <...> iš to, kas nurodyta, matyti, jog darbo užmokestis už kasmetines atostogas iš principo turi būti apskaičiuojamas taip, kad atitiktų įprastą darbuotojo gaunamą darbo užmokestį. Tai taip pat reiškia, kad piniginis atlygis bet kuriuo atveju neatitinka Sąjungos teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų tada, kai nustatant atitinkamą jo dydį tik galima išvengti pagrįstos rizikos, kad darbuotojas nepasinaudos savo atostogomis. 22. Tačiau kai darbuotojo gaunamą darbo užmokestį sudaro keletas komponentų, norint nustatyti tokį įprastą darbo užmokestį, taigi ir sumą, kurią toks darbuotojas turi teisę gauti per kasmetines atostogas, reikia atlikti specialią analizę. <...> 23. Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad jei darbuotojo įprasto darbo užmokesčio struktūra savaime patenka į valstybių narių teisės nuostatų ir praktikos reguliavimo sritį, ji negali turėti įtakos darbuotojo teisei, kaip priminta šio sprendimo 19 punkte, poilsio ir relaksacijos laikotarpiu naudotis tokiomis pačiomis ekonominėmis sąlygomis kaip ir tos, kurios susijusios su jo darbo atlikimu. 24. Todėl bet koks nepalankus veiksnys, neatskiriamai susijęs su darbo sutartyje numatytų darbuotojo užduočių vykdymu ir kompensuojamas pinigine išmoka, į kurią atsižvelgiama apskaičiuojant visą darbuotojo darbo užmokestį, kaip antai oro linijų pilotų atveju skrydžio laikas, turi būti būtinai įtrauktas į sumą, kurią darbuotojas turi teisę gauti per savo kasmetines atostogas. 25. Tačiau apskaičiuojant per kasmetines atostogas mokėtiną sumą į tuos darbuotojo viso darbo užmokesčio komponentus, kurie išimtinai skirti padengti atsitiktinėms ar papildomoms išlaidoms, patiriamoms darbuotojui vykdant darbo sutartyje numatytas užduotis, kaip antai išlaidoms, susijusioms su laiku, kurį pilotai priversti praleisti ne bazėje, atsižvelgti nereikia. 26. Šiuo atžvilgiu būtent nacionalinis teismas turi įvertinti darbuotojo viso darbo užmokesčio įvairių komponentų neatsiejamą ryšį su jo darbo sutartyje numatytų užduočių vykdymu. Toks vertinimas turi būti atliekamas remiantis ataskaitinio laikotarpio, kuris laikomas reprezentatyviu, vidurkiu ir atsižvelgiant į nurodytoje teismo praktikoje išplėtotą principą, pagal kurį Direktyvoje 2003/88 teisė į kasmetines atostogas ir šiuo pagrindu gautas darbo užmokestis pripažįstami sudedamosiomis vienos teisės dalimis403. 27. <...> Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad darbuotoja, oro transporto bendrovėje ėjusi vyresniosios keleivių salono įgulos narės pareigas ir dėl nėštumo laikinai paskirta dirbti antžeminį darbą, laikino paskyrimo laikotarpiu turėjo teisę ne tik į tai, kad būtų išsaugotas jos bazinis darbo užmokestis, bet ir į su jos profesiniu statusu susijusius darbo užmokesčio komponentus arba priedus. Taigi turėjo būti išsaugoti priedai už vadovaujamas pareigas, darbo stažą ir profesinę kvalifikaciją404. Ši teismo praktika taip pat taikytina nėščiai darbuotojai, kuri atleista nuo darbo405. 28. Tai reiškia, kad, be viso darbo užmokesčio komponentų, nurodytų šio sprendimo 24 punkte, per tokio darbuotojo kasmetines mokamas atostogas turi būti išlaikyti visi komponentai, susiję su oro linijų piloto teisiniu ir profesiniu statusu. 29. <...> tiek Direktyvoje 2003/88, tiek Europos susitarime 406 numatyta tik minimali darbuotojų apsauga, kiek tai susiję su jų teise gauti pajamas per kasmetines atostogas. 30. Todėl jokia Sąjungos teisės nuostata netrukdo valstybėms narėms arba prireikus socialiniams partneriams nustatyti didesnę apsaugą nei Sąjungos teisės aktuose garantuojama minimali darbuotojo apsauga ir numatyti, kad išlaikomi visi viso darbo užmokesčio, kurį jis turi teisę gauti savo darbo laikotarpiu, komponentai407. 403

2006 m. kovo 16 d. Sprendimo Robinson-Steele ir kt., C-131/04 ir C-257/04, Rink. p. I-2531, 58 p.; 2009 m. sausio 20 d. Sprendimo Schultz-Hoff ir kt., C-350/06 ir C-520/06, Rink. p. I-179, 60 p. 404 2010 m. liepos 1 d. Sprendimo Parviainen, C-471/08, Rink., 2010, p. I-06533, 73 p. 405 2010 m. liepos 1 d. Sprendimo Gassmayr, C-194/08, Rink., 2010, p. I-06281, 65 p. 406 Europos aviakompanijų asociacijos (AEA), Europos transporto darbuotojų federacijos (ETF), Europos skrydžių įgulų asociacijos (ECA), Europos regioninių aviakompanijų asociacijos (ERA) ir Tarptautinės oro vežėjų asociacijos (IACA) Europos susitarimas dėl civilinės aviacijos mobiliųjų darbuotojų darbo laiko organizavimo, išdėstytas 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/79/EB dėl šio susitarimo įgyvendinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 4 tomas, p. 75). 407 2010 m. liepos 1 d. Sprendimo Parviainen, C-471/08, Rink., 2010, p. I-06533, 63 p.


31. <...> Direktyvos 2003/88 7 straipsnis ir Europos susitarimo 3 straipsnis turi būti aiškinami taip, jog oro linijų pilotas per savo kasmetines atostogas turi teisę ne tik į tai, kad būtų išsaugotas jo bazinis darbo užmokestis, bet ir, pirma, į visus komponentus, neatskiriamus nuo darbo sutartyje numatytų užduočių vykdymo ir kompensuojamus pinigine išmoka, į kurią atsižvelgiama apskaičiuojant visą jo darbo užmokestį, ir, antra, į visus komponentus, susijusius su oro linijų piloto teisiniu bei profesiniu statusu. Nacionalinis teismas turi įvertinti, ar įvairūs viso tokio darbuotojo darbo užmokesčio komponentai atitinka šiuos kriterijus. 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Williams ir kt. prieš British Airways plc (byla C-155/10, Rink., p.) Direktyva 2003/88/EB - Teisė į mokamas kasmetines atostogas - Teisės į mokamas kasmetines atostogas, kuriomis nebuvo pasinaudota dėl ligos, praradimas praėjus nacionalinės teisės aktuose nustatytam terminui <...> 25. <...> Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionaline nuostata, kurioje numatytas pasibaigus referenciniam laikotarpiui nepanaudotų kasmetinių atostogų perkėlimo laikotarpis, iš esmės siekiama kasmetinėmis atostogomis negalėjusiam pasinaudoti darbuotojui suteikti papildomą galimybę jomis pasinaudoti. Tokio laikotarpio nustatymas priskiriamas prie naudojimosi teise į mokamas kasmetines atostogas ir šios teisės įgyvendinimo sąlygų, todėl iš esmės tai yra valstybių narių kompetencija408. 26. Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad remiantis Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalimi iš principo nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, reglamentuojantys naudojimosi aiškiai pagal šią direktyvą suteikiama teise į mokamas kasmetines atostogas tvarką, įskaitant net šios teisės praradimą pasibaigus referenciniam ar perkėlimo laikotarpiui. Vis dėlto Teisingumo Teismas susiejo šią svarbią išvadą su sąlyga, kad teisę į mokamas kasmetines atostogas praradusiam darbuotojui faktiškai buvo suteikta galimybė pasinaudoti jam šia direktyva suteikiama teise409. <...> 30. <...> teisė neribotai kaupti teises į mokamas kasmetines atostogas, įgytas per šį nedarbingumo laikotarpį, nebeatitiktų paties teisės į mokamas kasmetines atostogas tikslo. 31. Reikia priminti, kad Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalyje ir Direktyvos 2003/88 7 straipsnyje įtvirtinta teisė į mokamas kasmetines atostogas turi dvejopą tikslą, t. y. pirma, suteikti galimybę darbuotojui pailsėti nuo darbo sutartyje numatytų užduočių įgyvendinimo ir, antra, turėti laiko atsipalaiduoti ir laisvalaikiui410. 32. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas aiškiai pažymėjo, kad nors mokamų kasmetinių atostogų teigiamas poveikis darbuotojo saugai ir sveikatai visiškai pasireiškia, jeigu jos išnaudojamos per tam numatytus metus, t. y. per einamuosius metus, šis poilsio laikotarpis nepraranda tokios paskirties, jeigu juo pasinaudojama vėliau411. 33. Tačiau reikia pripažinti, kad teisė į mokamas kasmetines atostogas, kurią įgijo kelis referencinius laikotarpius iš eilės nedarbingas darbuotojas, atitiktų šio sprendimo 31 punkte nurodytas dvi tikslo dalis, tik jei perkėlimas neviršytų tam tikros trukmės. Iš tiesų, viršijus šią trukmę, kasmetinės atostogos, kaip poilsio laikas, praranda teigiamą poveikį darbuotojui ir išsaugo tik atsipalaidavimo ir laisvalaikio paskirtį. 34. Todėl, atsižvelgiant į patį teisės į mokamas kasmetines atostogas, kiekvienam darbuotojui tiesiogiai suteiktos pagal Sąjungos teisę, tikslą, kelerius metus iš eilės nedarbingas darbuotojas, kuris remiantis nacionaline teise šiuo laikotarpiu negali išeiti mokamų kasmetinių atostogų, negali turėti teisės neribotai kaupti per šį laikotarpį įgytas teises į mokamas kasmetines atostogas. 408

2009 m. sausio 20 d. Sprendimas Schultz-Hoff ir kt., C-350/06 ir C-520/06, Rink., 2009, p. I-179, 42 p. Ten pat, 43 p. 410 Ten pat, 25 p. 411 2006 m. balandžio 6 d. Sprendimas Federatie Nederlandse Vakbeweging, C-124/05, Rink., 2006, p. I-3423, 30 p.; 2009 m. sausio 20 d. Sprendimas Schultz-Hoff ir kt., C-350/06 ir C-520/06, Rink., 2009, p. I-179, 30 p. 409


<...> 41. <...> pagal 1970 m. birželio 24 d. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 132 dėl apmokamų kasmetinių atostogų 9 straipsnio 1 dalį nepertraukiama mokamų kasmetinių atostogų dalis turi būti suteikta ir ja pasinaudota ne vėliau kaip per vienus metus, o mokamų kasmetinių atostogų likutis – ne vėliau kaip per aštuoniolika mėnesių, skaičiuojant nuo tų metų, už kuriuos suteikiamos atostogos, pabaigos. Šią nuostatą galima suprasti kaip pagrįstą argumentu, kad pasibaigus joje numatytam terminui negalėtų būti visiškai pasiektas teisių į atostogas tikslas. 42. Todėl vadovaujantis tuo, kad Direktyvos 2003/88 šeštoje konstatuojamojoje dalyje numatyta, jog šia direktyva atsižvelgta į Tarptautinės darbo organizacijos principus darbo laiko organizavimo srityje, skaičiuojant perkėlimo laikotarpį reikėtų atsižvelgti į teisės į kasmetines atostogas tikslą, kaip jis suprantamas pagal šios konvencijos 9 straipsnio 1 dalį. <...> 44. <...> direktyvos 7 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad ja nedraudžiamos nacionalinės nuostatos arba praktika, kaip antai kolektyvinės sutartys, kuriose numatyta, kad kelis referencinius laikotarpius iš eilės nedarbingas darbuotojas teises į mokamas kasmetines atostogas gali kaupti tik 15 mėn. perkėlimo laikotarpiu, kuriam pasibaigus teisė į šias atostogas prarandama. 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimas byloje KHS AG prieš Winfried Schulte (byla C-214/10, Rink., p.) Direktyva 2003/88/EB - Teisė į mokamas kasmetines atostogas - Kompensacija susirgus <...> 20. <...> pagal Direktyvos 2003/88 1 straipsnio 3 dalį kartu su Direktyvos 89/391 412 2 straipsniu, į kurį daroma nuoroda 1 straipsnio 3 dalyje, šios direktyvos taikomos visiems veiklos sektoriams, privatiems ar viešiems, siekiant pagerinti darbuotojų saugą ir sveikatą darbe ir reglamentuoti tam tikrus jų darbo laiko organizavimo aspektus. 21. Tad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Direktyvos 89/391 taikymo sritis turi būti suprantama plačiai, taigi jos 2 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje nustatytos išimtys turi būti aiškinamos siaurai413. Šios išimtys buvo nustatytos siekiant vienintelio tikslo – užtikrinti visuomenės saugumo, visuomenės sveikatos ir viešosios tvarkos apsaugai būtinų paslaugų tinkamą funkcionavimą esant ypač sudėtingoms ir ypatingos reikšmės aplinkybėms414. <...> 23. Be to, <...> pagal nusistovėjusią teismo praktiką „darbuotojo“ sąvoka pagal SESV 45 straipsnį yra autonominė ir neturi būti aiškinama siaurai. „Darbuotoju“ turi būti laikomas bet kuris asmuo, kuris užsiima realia ir faktine veikla, išskyrus tokios apimties veiklą, kuri yra visiškai nereikšminga ir pagalbinė. Pagal šią teismo praktiką darbo santykių esminis požymis yra tas, kad asmuo tam tikrą laiką kito asmens naudai ir jo vadovaujamas vykdo veiklą, už kurią gauna atlyginimą415. <...> 25. <...> Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs: kadangi išimtį dėl darbo valstybės tarnyboje įtvirtinančioje SESV 45 straipsnio 4 dalyje nėra daromas skirtumas, nėra svarbu, ar asmuo dirba darbininku, darbuotoju ar valstybės tarnautoju, taip pat, ar jam įdarbinti taikoma viešoji, ar privatinė teisė. Šis teisinis kvalifikavimas, atsižvelgiant į nacionalinės teisės aktus, gali būti įvairus ir dėl to pagal jį negali būti nustatytas Sąjungos teisės reikalavimus atitinkantis aiškinimo kriterijus416. <...> 28. <...> kaip matyti iš paties Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalies teksto, nuo kurios direktyvoje neleidžiama nukrypti, kiekvienas darbuotojas turi teisę į bent keturių savaičių mokamas 1989 m. birželio 12 d. Tarybos Direktyva dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 349). 413 2000 m. spalio 3 d. Sprendimas Simap, C-303/98, Rink., 2000, p. I-7963, 34 ir 35 p.; 2006 m. sausio 12 d. Sprendimas Komisija prieš Ispaniją, C-132/04, 22 p. 414 2004 m. spalio 5 d. Sprendimas Pfeiffer ir kt., C-397/01-C-403/01, Rink., 2004, p. I-8835, 55 p.; 2011 m. balandžio 7 d. Nutarties May, C-519/09, Rink., p., 19 p. 415 1986 m. liepos 3 d. Sprendimas Lawrie-Blum, 66/85, Rink. p. 2121, 16 ir 17 p.; 2004 m. kovo 23 d. Sprendimas Collins, C-138/02, Rink., 1986, p. I-2703, 26 p.; 2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimas Trojani, C-456/02, Rink., 2004,p. I-7573, 15 p. 416 1974 m. vasario 12 d. Sprendimas Sotgiu, 152/73, Rink. p. 153, 5 p. 412


kasmetines atostogas. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką šią teisę reikia pripažinti ypatingos svarbos Sąjungos socialinės teisės principu, todėl ji suteikiama kiekvienam darbuotojui417. Ši „darbuotojo“ sąvoka, <...> taikoma valstybės tarnautojui <...>. 29. Nutraukus darbo santykius, faktiškai nebegalima pasinaudoti mokamomis kasmetinėmis atostogomis. Siekiant išvengti, jog darbuotojas negalėtų pasinaudoti šia teise, net jei toks naudojimasis suprantamas finansine prasme, Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad darbuotojas turi teisę į piniginę kompensaciją418. 30. Dėl to Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad ji draudžia nacionalinės teisės nuostatas ar praktiką, kuriose numatyta, kad nutraukus darbo santykius darbuotojas, kuriam per visą referencinį ir (arba) perkėlimo laikotarpį ar jo dalį buvo suteiktos laikinojo nedarbingumo atostogos, neturi teisės į piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas ir dėl to negalėjo pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas419. 31. Šiuo atveju valstybės tarnautojui išėjus į pensiją nutrūksta jo darbo santykiai, ir <...> valstybės tarnautojas praranda savo statusą. 32. <...> Direktyvos 2003/88 7 straipsnį reikia aiškinti taip, kad į pensiją išėjęs valstybės tarnautojas turi teisę į kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas, jei nevykdė savo pareigų dėl ligos. <...> 34. <...> Teisingumo Teismas yra konstatavęs, jog Direktyva 2003/88 nėra draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatytos ilgesnės nei keturių savaičių mokamos metinės atostogos, kurios suteikiamos laikantis šioje nacionalinėje teisėje nustatytų gavimo ir suteikimo reikalavimų420. 35. Iš Direktyvos 2003/88 1 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies a punkto, 7 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio aiškiai matyti, kad jos tikslas yra tik nustatyti būtiniausius saugos ir sveikatos reikalavimus dėl darbo laiko organizavimo ir nekliudoma valstybėms narėms taikyti darbuotojų apsaugai palankesnes nacionalines nuostatas421. 36. Kadangi valstybėms narėms, nelygu darbuotojo laikinojo nedarbingumo atostogų priežastis, leidžiama numatyti ilgesnes ar kaip Direktyvoje 2003/88 nustatytos minimalios keturių savaičių trukmės mokamas atostogas 422 , jos pačios turi nuspręsti, viena vertus, ar, be teisės į minimalias mokamas keturių savaičių atostogas, jos suteikia valstybės tarnautojams teisę į papildomas mokamas atostogas, numatydamos arba nenumatydamos piniginės kompensacijos į pensiją išeinančiam valstybės tarnautojui, jeigu jis negalėjo pasinaudoti šia papildoma teise, nes nevykdė savo pareigų dėl ligos, ir, kita vertus, nustatyti tokio suteikimo sąlygas. 37. <...> Direktyvos 2003/88 7 straipsnis aiškinamas taip, kad juo nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis valstybės tarnautojui, be teisės į minimalias mokamas keturių savaičių atostogas, suteikiama teisė į papildomas mokamas atostogas nenumatant piniginės kompensacijos, kai į pensiją išėjęs valstybės tarnautojas negalėjo pasinaudoti šia papildoma teise, nes nevykdė savo pareigų dėl ligos. <...> 39. <...> Teisingumo Teismas 2011 m. lapkričio 22 d. Sprendime KHS (C-214/10, dar nepaskelbtas Rinkinyje, 35 punktas) konstatavo, kad dėl perkėlimo laikotarpio, kuriam pasibaigus gali būti prarasta teisė į mokamas kasmetines atostogas, jeigu teisės į mokamas kasmetines atostogas yra kaupiamos, atsižvelgiant į Direktyvos 2003/88 7 straipsnį reikia įvertinti, ar šis laikotarpis gali būti pagrįstai laikomas laikotarpiu, kurį viršijus mokamos kasmetinės atostogos praranda teigiamą poveikį darbuotojui kaip poilsio laikas. 417

2009 m. sausio 20 d. Sprendimas Schultz-Hoff ir kt., C-350/06 ir C-520/06, Rink., 2009, p. I-179, 54 p. Ten pat, 56 p. 419 Ten pat, 62 p. 420 2012 m. sausio 24 d. Sprendimas Dominguez, C-282/10, Rink., p., 47 p. 421 Ten pat, 48 p. 422 Ten pat, 50 p. 418


40. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas priminė, kad teisė į mokamas kasmetines atostogas yra ne tik ypač svarbi kaip Sąjungos socialinės teisės principas, bet ir aiškiai įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos, kuri, remiantis ESS 6 straipsnio 1 dalimi, turi tokią pačią teisinę galią kaip ir Sutartys, 31 straipsnio 2 dalyje423. 41. Remiantis tuo darytina išvada, jog tam, kad šios teisės, kuria siekiama apsaugoti darbuotoją, būtų paisoma, nustatant bet kurį perkėlimo laikotarpį turi būti atsižvelgta į ypatingą darbuotojo, kuris yra nedarbingas kelis iš eilės referencinius laikotarpius, situaciją. Šiuo laikotarpiu darbuotojui pirmiausia turi būti užtikrinta, kad prireikus jis turės poilsio laiką, kurį galės planuoti, kuriuo galės pasinaudoti dalimis ir kuo ilgiau. Perkėlimo laikotarpis turi gerokai viršyti referencinio laikotarpio, kuriam nustatytas, trukmę424. 2012 m. gegužės 3 d. sprendimas byloje Georg Neidel prieš Stadt Frankfurt am Main (byla C-337/10, Rink., p.) Chartijos 31 straipsnio 2 dalis - Direktyva 2003/88/EB - Teisė į mokamas kasmetines atostogas - Laikinojo nedarbingumo atostogos - Kasmetinės atostogos, sutampančios su laikinojo nedarbingumo atostogomis - Teisė pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis kitu laikotarpiu <...> 16. <...> pagal nusistovėjusią teismo praktiką kiekvieno darbuotojo teisė į mokamas kasmetines atostogas turi būti laikoma ypatingos svarbos Sąjungos socialinės teisės principu, nuo kurio negalima nukrypti ir kurį kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos turi įgyvendinti laikydamosi tik aiškiai pačioje 1993 m. lapkričio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 93/104/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (OL L 307, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 2 t., p. 197), kodifikuotoje Direktyva 2003/88, nustatytų ribų425. 17. Antra, pažymėtina, kad teisė į mokamas kasmetines atostogas yra ne tik ypač svarbi kaip Sąjungos socialinės teisės principas, bet ir aiškiai įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos, kuri, remiantis ESS 6 straipsnio 1 dalimi, turi tokią pačią teisinę galią kaip ir Sutartys, 31 straipsnio 2 dalyje426. 18. Trečia, teisė į mokamas kasmetines atostogas negali būti aiškinama siaurai427. 19. Be to, neginčytina, kad teisė į mokamas kasmetines atostogas darbuotojui suteikiama tam, kad jis pailsėtų ir turėtų laiko pramogoms ir laisvalaikiui. Toks tikslas skiriasi nuo teisės į laikinojo nedarbingumo atostogas tikslo. Pastarosios atostogos darbuotojui suteikiamos tam, kad jis pasveiktų po ligos, dėl kurios tapo nedarbingas428. 20. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog būtent iš mokamų kasmetinių atostogų tikslo matyti, kad darbuotojas, esantis laikinojo nedarbingumo atostogose per iš anksto nustatytą kasmetinių atostogų laiką, turi teisę, pateikęs prašymą ir norėdamas realiai pasinaudoti jam skirtomis kasmetinėmis atostogomis, jomis pasinaudoti kitu laiku, nesutampančiu su laikinojo nedarbingumo atostogomis429. 21. Iš minėtos teismo praktikos dėl darbuotojo, kuris tapo nedarbingas iki prasidedant mokamoms kasmetinėms atostogoms, išplaukia, kad nedarbingumo pradžios momentas nesvarbus. Tad darbuotojas turi teisę pasinaudoti mokamomis kasmetinėmis atostogomis, sutapusiomis su laikinojo nedarbingumo atostogomis, vėliau, neatsižvelgiant į momentą, kada tampama nedarbingu. 2011 m. lapkričio 22 d. Sprendimas KHS, C-214/10, Rink., p., 35 p. Ten pat, 38 p. 425 2011 m. lapkričio 22 d. Sprendimas KHS, C-214/10, Rink., p., 23 p. 426 2011 m. lapkričio 22 d. Sprendimas KHS, C-214/10, Rink., p., 37 p.; 2012 m. gegužės 3 d. Sprendimas Neidel, C-337/10, Rink., p., 40 p. 427 2010 m. balandžio 22 d. Sprendimas Zentralbetriebsrat der Landeskrankenhäuser Tirols, C-486/08, Rink., 2010, p. I-3527, 29 p. 428 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimas Vicente Pereda, C-277/08, Rink., 2009, p. I-8405, 21 p. 429 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimas Vicente Pereda, C-277/08, Rink., 2009, p. I-8405, 22 p. 423 424


22. Iš tikrųjų būtų rizikinga ir prieštaraujama teisės į mokamas kasmetines atostogas tikslui, numatytam šio sprendimo 19 punkte, jei darbuotojui minėta teisė būtų suteikta vien su sąlyga, kad jis jau buvo nedarbingas mokamoms kasmetinėms atostogoms prasidėjus. 23. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad laikotarpiui, kuriuo sutapo iš pradžių nustatytos kasmetinės atostogos ir laikinojo nedarbingumo atostogos, lygus naujas kasmetinių atostogų laikas, kuriuo darbuotojas turi teisę pasinaudoti pasveikęs, prireikus gali būti nustatomas kitu nei referencinis kasmetinėms atostogoms skirtas laikotarpis metu430 (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Vicente Pereda 23 punktą ir rezoliucinę dalį). 24. <...> Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos tokios nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatyta, jog darbuotojas, kuris per mokamas kasmetines atostogas tapo nedarbingas, neturi teisės vėliau pasinaudoti šiomis kasmetinėmis atostogomis, kurios sutapo su nedarbingumo laikotarpiu“. 2012 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Asociación Nacional de Grandes Empresas de Distribución (ANGED) prieš Federación de Asociaciones Sindicales (FASGA) ir kt. (byla C-78/11, Rink., p.) 2.3.4.31. 2.3.4.32. Vaikų darbo uždraudimas ir jaunų žmonių apsauga darbe ESTT praktikos šia tema nėra. 2.3.4.33. Šeima ir profesinė veikla ESTT praktikos šia tema nėra. 2.3.4.34. Socialinė apsauga ir socialinė parama

Turinys

Chartijos 34 straipsnis431 - Socialinė apsauga ir socialinė parama <...> 79. Iš Direktyvos 2003/109432 3 konstatuojamosios dalies matyti, kad šia direktyva gerbiamos pagrindinės teisės ir joje laikomasi, be kita ko, Chartijoje, kuri, remiantis ESS 6 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa, turi tokią pačią teisinę galią kaip ir Sutartys, pripažintų principų. Chartijos 51 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jos nuostatos taikomos valstybėms narėms, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę. 80. Iš to matyti, kad nustatydamos nacionalinės teisės aktuose apibrėžtas socialinio saugumo, socialinės pagalbos ir socialinės apsaugos priemones, kurioms taikomas Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punkte įtvirtintas vienodo požiūrio principas, valstybės narės privalo laikytis Chartijoje, be kita ko, jos 34 straipsnyje numatytų teisių ir principų. Pagal šio 34 straipsnio 3 dalį, siekdamos įveikti socialinę atskirtį ir skurdą, Sąjunga ir valstybės narės, kai jos įgyvendina Sąjungos teisę, „pripažįsta ir gerbia teisę į socialinę paramą ir paramą aprūpinant būstu, kad pagal Sąjungos

2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimas Vicente Pereda, C-277/08, Rink., 2009, p. I-8405, 23 p. „1. Sąjunga pripažįsta ir gerbia teisę gauti socialinio draudimo pašalpas ir naudotis socialinėmis paslaugomis, suteikiančiomis apsaugą pagal Sąjungos teisės ir nacionalinių teisės aktų nustatytas taisykles ir praktiką motinystės atveju, susirgus, patyrus nelaimingą atsitikimą darbe, esant išlaikytiniu ar sulaukus senatvės, taip pat netekus darbo. 2. Kiekvienas Sąjungoje teisėtai gyvenantis ir teisėtai keičiantis gyvenamąją vietą asmuo turi teisę gauti socialines pašalpas ir naudotis socialinėmis lengvatomis pagal Sąjungos teisę ir nacionalinius teisės aktus ir praktiką. 3. Siekdama įveikti socialinę atskirtį ir skurdą, Sąjunga pripažįsta ir gerbia teisę į socialinę paramą ir paramą aprūpinant būstu, kad pagal Sąjungos teisės ir nacionalinių teisės aktų nustatytas taisykles bei praktiką būtų užtikrintos tinkamos gyvenimo sąlygos visiems neturintiems pakankamai lėšų“. 432 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyva 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (OL 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p. 272). 430 431


teisės ir nacionalinių teisės aktų nustatytas taisykles bei praktiką būtų užtikrintos tinkamos gyvenimo sąlygos visiems neturintiems pakankamai lėšų“. <...> 83. <...> šioje nuostatoje [Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punkte] numatyta, jog socialinės pagalbos ir socialinės apsaugos srityje valstybės narės gali riboti tokio principo [vienodo požiūrio principo] taikymą ir taikyti jį tik esminėms išmokoms. Tačiau Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalyje nenumatyta galimybė nesilaikyti šio principo, kai teikiamos su socialiniu saugumu, atsižvelgiant į tai, kaip jis apibrėžiamas nacionalinės teisės aktuose, susijusios išmokos. 84. Iš minėtos direktyvos 13 konstatuojamosios dalies matyti, kad į esminių išmokų sąvoką įeina nors minimalų pragyvenimo lygį užtikrinančios pajamos, pagalba ligos ar nėštumo atveju, pagalba tėvams ir ilgalaikė priežiūra. Pagal šią konstatuojamąją dalį tokių išmokų skyrimo tvarka turi būti numatyta nacionalinės teisės aktuose. 85. Pirmiausia pastebėtina, kad šioje 13 konstatuojamojoje dalyje pateiktas sąrašas, kuris parodo, ką apima Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalyje vartojama „esminių išmokų“ sąvoka, nėra baigtinis, kaip matyti iš vartojamo žodžio „nors“. Taigi tai, kad šioje konstatuojamojoje dalyje nėra jokios aiškios nuorodos į būsto paramą, nereiškia, kad ji nėra esminė išmoka, kurios atveju būtina taikyti vienodo požiūrio principą. 86. Taip pat pabrėžtina, kad trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai valstybių narių gyventojai, integracija ir jų teisė į vienodo požiūrio taikymą Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalyje išvardytose srityse yra bendroji taisyklė, todėl to paties straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį reikia aiškinti siaurai433. 87. Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad nacionalinė, regiono ar vietos viešosios valdžios institucija gali remtis Direktyvos 2003/09 11 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtimi, tik jeigu kompetentingos įgyvendinti šią direktyvą atitinkamos valstybės narės institucijos aiškiai nurodė, kad nori ja pasinaudoti. <...> 89. Galiausiai pabrėžtina, kad šios direktyvos 13 konstatuojamojoje dalyje į nacionalinę teisę daroma nuoroda tik dėl aptariamų išmokų skyrimo tvarkos, t. y. šių išmokų skyrimo sąlygų, jų dydžio ir su tuo susijusios procedūros. 90. Taigi Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalyje vartojamos sąvokos „esminės išmokos“ reikšmę ir apimtį reikia nustatyti atsižvelgiant į kontekstą, į kurį patenka šis straipsnis, ir direktyva siekiamą tikslą – trečiųjų šalių piliečių, kurie teisėtai ir ilgą laiką gyveno valstybėse narėse, integraciją. 91. Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalį reikia suprasti taip, kad pagal ją valstybėms narėms leidžiama apriboti vienodą požiūrį, taikomą Direktyvoje 2003/109 numatytą statusą turintiems asmenims, išskyrus, kai nacionalinės, regiono ar vietos viešosios valdžios institucijos skiria socialinės pagalbos ar socialinės apsaugos išmokas, skirtas padėti asmeniui patenkinti savo elementarius su maistu, būstu ir sveikata susijusius poreikius. <...> 93. <...> Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punktą reikia aiškinti taip, kad pagal jį draudžiami nacionalinės ar regiono teisės aktai, <...> kuriuose, kiek tai susiję su būsto paramos skyrimu, numatytas skirtingas požiūris į trečiosios šalies pilietį, turintį pagal šios direktyvos nuostatas suteiktą ilgalaikio gyventojo statusą, skirstant tokiai paramai skirtas lėšas ir su sąlyga, kad ši parama priskirtina prie kurios nors iš šioje nuostatoje nurodytų trijų kategorijų ir netaikoma minėto straipsnio 4 dalis, palyginti su toje pačioje provincijoje ar regione gyvenančiais atitinkamos valstybės narės piliečiais. 2012 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje Servet Kamberaj prieš Istituto per l’Edilizia sociale della Provincia autonoma di Bolzano (IPES) ir kt. (byla C-571/10, Rink., p.)

2.3.4.34.

433

Turinys

2010 m. kovo 4 d. Sprendimas Chakroun, C–578/08, Rink., 2010, p. I–1839, 43 p.


2.3.4.35. Sveikatos apsauga ESTT praktikos šia tema nėra. 2.3.4.36. Galimybė naudotis bendrus ekonominius interesus tenkinančiomis paslaugomis. ESTT praktikos šia tema nėra. 2.3.4.37. Aplinkos apsauga ESTT praktikos šia tema nėra. 2.3.4.38. Vartotojų apsauga ESTT praktikos šia tema nėra . 2.3.4.39. Teisė balsuoti ir būti kandidatu Europos Parlamento rinkimuose

Turinys

Ieškinys dėl panaikinimo – Konkurencija – Sprendimas, reikalaujantis pateikti informacijos – Bauda – Teisė atsisakyti pateikti atsakymą, kuriuo pripažįstamas pažeidimas – Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija <...> 94. Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad, kaip matyti iš minėto sprendimo Matthews prieš Jungtinę Karalystę 63 punkto, valstybės sutarties šalys turi plačią diskreciją apibrėžti teisės balsuoti sąlygas. Tačiau šios sąlygos negali apriboti nagrinėjamų teisių tiek, kad pažeistų pačią jų esmę ir padarytų jas neveiksmingas. Jos turi siekti teisėto tikslo, ir naudojamos priemonės neturi būti neproporcingos434. 95. Atsižvelgiant į šią Europos žmogaus teisių teismo praktiką ir į aplinkybę, jog šis teismas pripažino, kad Europos Parlamento rinkimų nesuorganizavimas Gibraltare prieštarauja EŽTK pirmojo protokolo 3 straipsniui, nes atima iš „pareiškėjos, turinčios Gibraltaro gyventojos statusą“, bet kokią galimybę išreikšti savo nuomonę dėl Europos Parlamento narių pasirinkimo, negalima kaltinti Jungtinės Karalystės, jog ši priėmė tokių rinkimų organizavimui mutatis mutandis ekvivalentiškomis sąlygomis, kaip ir numatytosios Jungtinėje Karalystėje taikomuose teisės aktuose, būtinus teisės aktus. 96. Jungtinės Karalystės teisės aktų taikymą mutatis mutandis Gibraltarui juolab mažiau galima ginčyti, nes, kaip išplaukia iš minėto sprendimo Matthews prieš Jungtinę Karalystę 59 punkto, Europos žmogaus teisių teismas Gibraltaro statuse neišskyrė nė vieno elemento, parodančio vietinius poreikius, į kuriuos reikėtų atsižvelgti EŽTK 56 straipsnio 3 dalies prasme siekiant taikyti šią konvenciją teritorijai, kurios tarptautinius santykius užtikrina valstybė Susitariančioji šalis. 2006 m. rugsėjo 12 d. sprendimas Ispanijos Karalystė prieš Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę (byla C-145/04, Rink., 2006, p. I-07917) Europos Parlamentas - Rinkimai - Balsavimo teisė -Nyderlandų piliečiams Aruboje nustatyta sąlyga gyventi Nyderlanduose - Sąjungos pilietybė <...> 40. Reikia pripažinti, kad Sutarties nuostatos nenumato taisyklių, aiškiai ir tiksliai nenurodo, kas turi teisę balsuoti ir būti kandidatu į Europos Parlamentą. 41. EB 190 [dabar SESV 223 straipsnis] straipsnio 4 dalis kalba apie rinkimų tvarką. Pagal šią nuostatą Europos Parlamento nariai renkami remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise pagal visose valstybėse narėse taikomą vienodą tvarką arba pagal visoms valstybėms narėms bendrus principus. 1987 m. kovo 2 d. Europos žmogaus teisių teismo sprendimas Mathieu-Mohin ir Clerfayt prieš Belgiją, A serija Nr. 113, 52 p.; 2004 m. spalio 19 d. sprendimas Melnitchenko prieš Ukrainą, Recueil des arrêts et décisions 2004-X, 54 p.

434


42. 1976 m. Akto 1 straipsnis numato, kad Europos Parlamento narių rinkimai vyksta pagal proporcinę sistemą remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise ir yra laisvi bei slapti. Pagal 1976 m. Akto 8 straipsnį remiantis šio Akto nuostatomis rinkimų procedūrą kiekvienoje valstybėje narėje reglamentuoja jos nacionalinės nuostatos, tačiau šios nuostatos, kuriose prireikus gali būti atsižvelgta į specifinę padėtį valstybėse narėse, neturi iš esmės pažeisti proporcinės balsavimo sistemos. 43. Vis dėlto nei EB 190 straipsnis, nei 1976 m. Aktas aiškiai nenurodo, kas turi teisę balsuoti ir būti kandidatu į Europos Parlamentą. 44. Remiantis su Europos Parlamentu susijusiais EB 189 ir 190 straipsniais, kurie nurodo, kad jį sudaro valstybių narių tautų atstovai, šiuo atžvilgiu negalima daryti jokios aiškios išvados, nes neapibrėžtas žodis „tautos“, atsižvelgiant į valstybes nares ir Sąjungos kalbas, gali turėti skirtingas reikšmes. 45. Remiantis šiais motyvais darytina išvada, kad pagal dabar galiojančią Bendrijos teisę asmenų, turinčių teisę balsuoti ir būti kandidatais Europos Parlamento rinkimuose, nustatymas yra kiekvienos valstybės narės kompetencija laikantis Bendrijos teisės. Tačiau būtina patikrinti, ar ši teisė draudžia pagrindinėje byloje nagrinėjamą situaciją, kai Aruboje gyvenantys Nyderlandų piliečiai neturi teisės balsuoti ir būti kandidatais per Europos Parlamento rinkimus. 46. Pirma, būtina priminti, kad UŠT taikomas specialus asociacijos režimas, apibrėžtas Sutarties ketvirtoje dalyje (EB 182–188 straipsniai), todėl, jei nėra aiškios nuorodos, jiems netaikomos bendrosios Sutarties nuostatos (žr. minėtų sprendimų Leplat 10 punktą ir Nyderlandai prieš Tarybą 49 punktą). 47. Iš to matyti, kad su Europos Parlamentu susiję EB 189 ir 190 straipsniai netaikomi šioms šalims ir teritorijoms ir kad valstybės narės neprivalo jose organizuoti rinkimų į Europos Parlamentą. 48. EŽTK pirmojo protokolo 3 straipsnis neprieštarauja tokiam aiškinimui. Iš tikrųjų, jei Sutarties nuostatos netaikytinos UŠT, šios nuostatos prasme Europos Parlamentas neturėtų būti laikomas jų „įstatymų leidybos institucija“. Priešingai, šių šalių ir teritorijų gyventojai per juos atstovaujančias valdžios institucijas gali pasisakyti institucijose, įsteigtose pagal Bendrijos ir UŠT asociaciją. <...> 52. Be to, kaip buvo priminta šio sprendimo 41–44 punktuose, nei EB 189 ir 189 straipsniai, nei 1976 m. Aktas aiškiai ir tiksliai nenurodo, kas turi teisę balsuoti ir būti kandidatu per Europos Parlamento rinkimus. Be to, Sutarties antros dalies nuostatos, susijusios su Sąjungos pilietybe, Sąjungos piliečiams nepripažįsta besąlyginės teisės balsuoti ir būti kandidatais per Europos Parlamento rinkimus. 53. Iš tikrųjų EB 19 [dabar SESV 22 straipsnis] straipsnio 2 dalis, į kurią daroma nuoroda prejudiciniame klausime, tik numato, jog naudojimuisi šia teise balsuoti ir būti kandidatu taikomas nediskriminacijos dėl pilietybės principas, ir ji nurodo, kad kiekvienas Sąjungos pilietis, nuolat gyvenantis valstybėje narėje ir neturintis jos pilietybės, turi teisę balsuoti ir būti kandidatu per Europos Parlamento rinkimus valstybėje narėje, kurioje gyvena, tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir tos valstybės piliečiai. Direktyvos 93/109 435 3 straipsnio pirmosios pastraipos b punktas šiuo klausimu nurodo, kad kiekvienas asmuo, kuris nėra nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės pilietis, bet atitinka tuos pačius teisei balsuoti ir būti kandidatu keliamus reikalavimus, kuriuos ta valstybė pagal įstatymą taiko savo piliečiams, turi teisę balsuoti ir būti kandidatu per rinkimus savo gyvenamosios vietos valstybėje narėje. Be to, šios direktyvos 5 straipsnis aiškiai grindžiamas prielaida, jog valstybė narė kaip teisės balsuoti sąlygą gali nustatyti reikalavimą pragyventi tam tikrą laiką „rinkimų teritorijoje“. Iš EB 19 straipsnio 2 dalies ir jai įgyvendinti priimtų nuostatų analizės matyti, kad ši sutarties nuostata netaikoma Sąjungos piliečiui, gyvenančiam UŠT ir norinčiam įgyvendinti savo teisę balsuoti savo pilietybės valstybėje narėje.

1993 m. gruodžio 6 d. Tarybos Direktyva 93/109/EB nustatanti išsamias priemones Sąjungos piliečiams, gyvenantiems valstybėje narėje ir nesantiems šios valstybės piliečiais, naudotis balsavimo teise ir būti kandidatais per Europos Parlamento rinkimus (OL 1993 m. specialusis leidimas, 20 skyrius, 1 tomas, p. 7 – 11) 435


54. Kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 157 ir 158 punktuose, EŽTK pirmojo protokolo 3 straipsnis nedraudžia, kad susitariančios valstybės numatytų pragyvenimo tam tikrą laiką kriterijų, siekiant apriboti turinčių teisę balsuoti ar būti kandidatais asmenų ratą. Spręsdamas dėl teisės balsuoti, Europos žmogaus teisių teismas šiuo atžvilgiu pripažino, kad pareiga gyventi nacionalinėje teritorijoje norint turėti teisę balsuoti, nėra savaime nepagrįsta ar šališka ir ji pateisinama dėl kelių priežasčių. Be to, jis pripažino, kad teisei kandidatuoti nustatyti reikalavimai gali būti griežtesni nei nustatytieji reikalavimai teisei balsuoti. 55. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, neatrodo, kad iš principo su gyvenamąja vieta susijęs kriterijus nebūtų tinkamas sprendžiant, kas turi teisę balsuoti ir būti kandidatu per rinkimus į Europos Parlamentą. <...> 61. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad nors pagal šiuo metu galiojančią Bendrijos teisę nėra draudžiama, kad valstybės narės, nepažeisdamos Bendrijos teisės, apibrėžtų teisės balsuoti ir būti kandidatu per Europos Parlamento rinkimus sąlygas remdamosi gyvenamosios vietos teritorijoje, kurioje organizuojami rinkimai, kriterijumi, vis dėlto vienodo požiūrio principas draudžia, kad dėl pasirinktų kriterijų panašiose situacijose esantys piliečiai būtų vertinami skirtingai, kai šis skirtingas vertinimas nepateisinamas objektyviai. <...> 66. Šiuo atžvilgiu iš 1976 m. Akto 12 straipsnio matyti, kad Europos Parlamentas priima sprendimus tik dėl su rinkimais susijusių ginčų, kurie gali būti pateikti remiantis šio akto nuostatomis, išskyrus nacionalinėmis nuostatomis, į kurias pastarasis daro nuorodą. Kadangi apibrėžti, kas turi teisę balsuoti ir būti kandidatu rinkimuose į Europos Parlamentą, turi kiekviena valstybė narė, iš to išplaukia, kad ginčai, susiję su nacionalinės teisės nuostatomis, apibrėžiančiomis šias teises turinčius asmenis, taip pat priskiriami nacionalinei teisei. 67. Taip pat kadangi nėra Bendrijos teisės aktų, reglamentuojančių ginčus, susijusius su teise balsuoti ir būti kandidatu rinkimuose į Europos Parlamentą, kiekviena valstybė narė savo vidaus teisės sistemoje turi paskirti kompetentingus teismus ir nustatyti ieškinių, skirtų užtikrinti teisės subjektų teisių, kylančių tiesiogiai iš Bendrijos teisės, apsaugą, procesines taisykles taip, kad jos nebūtų nepalankesnės nei taikomos nacionaline teise grindžiamoms teisėms (lygiavertiškumo principas) ir dėl jų naudojimasis Bendrijos teisės sistemoje suteiktomis teisėmis neturi pasidaryti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas)436. 68. Kalbant apie galimą asmens, kurį dėl Bendrijos teisei prieštaraujančios nacionalinės nuostatos buvo atsisakyta įrašyti į Europos Parlamento narių rinkėjų sąrašus, teisių atstatymą (rechtsherstel), toks teisių atstatymas galimas pagal nacionalinės teisės sąlygas ir taisykles, jeigu jos atsižvelgia į lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus. Kad tinkamai įvertintų teisių atstatymą, nacionalinis teismas galės naudingai remtis teisių atstatymo taisyklėmis, numatytomis nacionalinių taisyklių pažeidimo vykstant rinkimams į valstybės narės institucijas atveju. 2006 m. rugsėjo 12 d. sprendimas M. G. Eman ir O. B. Sevinger prieš College van burgemeester en wethouders van Den Haag (byla C-300/04, Rink., 2006, p. I-08055) 2.3.4.39. 2.3.4.40. Teisė į gerą administravimą

Turinys

Priimtinumas – Motyvavimas <...> 48. Kadangi šis ieškinys yra nukreiptas prieš priemonę dėl skundo atmetimo, pradžioje reikia pabrėžti, kad kruopštus ir nešališkas skundo išnagrinėjimas yra susijęs su teise į gerą administravimą, kuri yra vienas iš bendrųjų principų, kurie yra iš bendrųjų teisinės valstybės principų, kurie yra bendri valstybių narių konstitucinėms tradicijoms. 2000 m. guoržio 7 d. Nicoje paskelbtoje Europos 436

2005 m. lapkričio 8 d. sprendimas Leffler, C‑443/03, Rink., 2005, p. I‑9611, 49 ir 50 p.


Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (OL 2000, C 364, p. 1, toliau - Pagrindinių teisių chartija) patvirtinama, kad "[k]iekvienas asmuo turi teisę į tai, kad Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai jo reikalus tvarkytų nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką“. Visų pirma reikėtų apsvarstyti šios teisės pobūdį ir apimtį bei administracijos įsipareigojimus konkrečiu Bendrijos konkurencijos teisės taikymo atveju, kaip šiuo atveju ragina ieškovas. <...> 56. Taip pat reikia pažymėti, kad tiek, kiek Komisija turi atlikti tokią analizę, šios pareigos laikymuisi turi būti taikoma teisminė kontrolė. Tai atitinka ir gero administravimo principą, ir tinkamą konkurencijos taisyklių taikymą, kad fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie prašo Komisiją rasti šių taisyklių pažeidimą, galėtų, jei jų prašymas būtų visiškai arba iš dalies atmestas, iškelti bylą siekiant apsaugoti savo teisėtus interesus. Be to, Teisingumo Teismas taikė šį principą keletą kartų dėl EB sutarties 85 ir 86 straipsnių [dabar SESV 105 ir 106 straipsniai] pažeidimų. Tas pats taikoma dėl EB sutarties 90 (3) straipsnio [dabar SESV 110 straipsnis] pažeidimų. <...> 66. Valstybės pagalbos srityje skundo nagrinėjimo pasekmė yra atitinkamai valstybei narei adresuotas sprendimas. Tuomet visas atsakymas į skundą yra įtraukiamas į tai valstybei narei skirtą sprendimą. Tokiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, sprendimą atmesti skundą netikslinga pripažinti atskiru nuo sprendimo suinteresuotajai valstybei narei. Tačiau skundas, raginantis Komisiją imtis veiksmų pagal EB sutarties 90 (3) straipsnį ne visada baigiasi atitinkamai valstybei narei skirtu sprendimu, nes taip būna tik tada, kai toks sprendimas yra „būtinas“. Todėl siekiant užtikrinti gerą administravimą, kaip nurodyta šio sprendimo 56 punkte, reikia pripažinti, kad, kaip ir šiuo atveju, sprendimai, kuriais atmetami skundai dėl EB sutarties 90 straipsnio (1) pažeidimo egzistuoja. 2002 m. sausio 30 d. sprendimas max.mobil Telekommunikation Service GmbH prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-54/99, Rink., 2002, p. II-00313) Valstybės pagalba – Ieškinys dėl panaikinimo – Privataus kreditoriaus kriterijus – Pagalba su sunkumais susiduriančioms įmonėms gelbėti ir restruktūrizuoti – Teisė į gynybą – Motyvavimas <...> 194. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad bendrieji teisės principai, tokie kaip teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, teisė būti išklausytam, tinkamo administravimo bei nediskriminavimo principai, kuriais remiasi ieškovė, neleidžia Bendrijos teismui išplėsti Sutartimi ir antrinės teisės aktais suinteresuotiems asmenims suteikiamų procesinių teisių valstybės pagalbos kontrolės procedūros metu. Taip pat netinka remtis teismų praktika dėl EB 81 ir 82 straipsnių [dabar SESV 101 ir 102 straipsniai] taikymo bei koncentracijos kontrolės, kur kalbama apie procedūras, pradėtas įmonių, dėl šios priežasties besinaudojančių specialiomis procesinėmis teisėmis, o ne valstybės narės atžvilgiu. 2004 m. liepos 8 d. sprendimas Technische Glaswerke Ilmenau GmbH prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-198/01, Rink., 2004, p. II-02717) Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra - Valstybės pagalba <...> 65. Atliekant administracines procedūras per pagrįstą laikotarpį yra bendras Bendrijos teisės principas, kurio laikymąsi užtikrinama Bendrijos teismas437, ši teisė yra pakartota, kaip teisės į gerą administravimą elementas, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos ES pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 1 dalyje. Todėl šis principas taikomas suteiktos valstybės pagalbos tyrimo procedūrai. 437 1997 m. kovo 18 d. Teisingumo Teismo sprendimas Guérin automobiles prieš Europos Bendrijų Komisiją, C-282/95 P, Rink., 1997, p. I-01503, 36 - 37 p.; 2002 m. spalio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Limburgse Vinyl Maatschappij NV (LVM) (C-238/99 P), DSM NV ir DSM Kunststoffen BV (C-244/99 P), Montedison SpA (C-245/99 P), Elf Atochem SA (C-247/99 P), Degussa AG (C-250/99 P), Enichem SpA (C-251/99 P), Wacker-Chemie GmbH ir Hoechst AG (C- 252/99 P) ir Imperial Chemical Industries plc (ICI) (C-254/99 P) prieš Europos Bendrijų Komisiją, C-238/99 P, C-244/99 P, C-245/99 P, C-247/99 P, C-250/99 P iki C-252/99 P ir C-254/99 P, 2002 I-08375, 167-171 p.


Tačiau protingo termino praleidimas sprendimui priimti savaime nėra pakankamas pagrindas pripažinti pagal EB sutarties 88 (2) straipsnį [dabar SESV 108 straipsnis] Komisijos priimtą sprendimą dėl neteisėtu 438 . Todėl būtina išnagrinėti pareiškėjo pareiškimą dėl tariamai žalingų padarinių, kurie kyla iš tariamai nepagrįsto 31 mėnesio delsimo, atsiradusio dėl oficialios tyrimo procedūros suskaidymo. 2003 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas Technische Glaswerke Ilmenau GmbH prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-378/02 R, Rink., 2003, p. II-02921) Pareigūnai - Pareigų paaukštinimas - 2003 m. pareigų paaukštinimo procedūra - Pirmenybės balų skyrimas <...> 118. Tokiomis aplinkybėmis reikia padaryti išvadą, kad siekiant laikytis teisinio saugumo, vienodo požiūrio ir gero administravimo principų, trijų mėnesių terminas skundui dėl Paskyrimų tarnybos sprendimo, patvirtinančio paaukštinamų pareigūnų sąrašą, ir sprendimo, nustatančio bendrą balų skaičių, pateikti turi būti pradedamas skaičiuoti nuo dienos, kai pareigūnas tinkamai susipažįsta su atnaujinta asmenine pareigų paaukštinimo byla tinklalapyje Sysper 2. 2006 m. spalio 19 d. sprendimas José Luis Buendía Sierra prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T311/04, Rink., 2006, p. 04137;FP-I-A-2-00221) Bendrijos prekių ženklas - Žodinis prekių ženklas TOP - Atsisakymas įregistruoti - Reglamento (EB) Nr. 40/94 115 straipsnio 4 dalis - Sąvoka "rašytiniai pranešimai" - Protingo termino principo pažeidimas - Teisės į gynybą pažeidimas - Absoliutūs atmetimo pagrindai Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies b ir c punktai <...> 51. Būtina nurodyti, kad į protingo termino principą, kuris, kaip gero administravimo principo dalis, įtvirtintas 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL C 364, 2000, p. 1) 41 straipsnio 1 dalyje, turi būti atsižvelgiama per visas Bendrijos administracines procedūras439. 52. Todėl minėtas principas taip pat galioja procedūroms įvairiose VRDT instancijose, įskaitant ir procedūrą Apeliacinėse tarybose. 53. Tačiau pagal nusistovėjusią teismų praktiką net ir įrodytas protingo termino principo pažeidimas nepateisina automatiško skundžiamo sprendimo panaikinimo. 2005 m. liepos 13 d. sprendimas The Sunrider Corp. prieš Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRHT) (byla T-242/02, Rink., 2005, p. II-02793)

1999 m. balanžio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Limburgse Vinyl Maatschappij NV, Elf Atochem SA, BASF AG, Shell International Chemical Company Ltd, DSM NV, DSM Kunststoffen BV, Wacker-Chemie GmbH, Hoechst AG, Société artésienne de vinyle, Montedison SpA, Imperial Chemical Industries plc, Hüls AG ir Enichem SpA prieš Europos Bendrijų Komisiją, T-305/94, T-306/94, T-307/94, T-313/94 iki T-316/94, T-318/94, T-325/94, T-328/94, T-329/94 ir T-335/94, Rink., 1999, p. II-00931, 121 ir 122 p. 438

1997 m. spalio 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas SCK ir FNK prieš Komisiją, T‑213/95 ir T‑18/96, Rink., 1997, p. II‑1739 ir 1999 m. spalio 7 d. sprendimas Irish Sugar prieš Komisiją, T‑228/97, Rink p. II‑2969, 276 p.; 2003 m. rugsėjo 30 d. sprendimas Aristoteleio Panepistimio Thessalonikis prieš Komisiją, T‑196/01, Rink., 2003, p. II‑3987, 229 p.; 2002 m. gegužės 30 d. sprendimas Onidi prieš Komisiją, T‑197/00, Rink., 2002, p. I‑A‑69 ir II‑325, 91 p.; 2000 m. rugsėjo 12 d. sprendimas Teixeira Neves prieš Teisingumo Teismą, T‑259/97, Rink., 2000, p. I‑A‑169 ir II‑773, 123 p. 439


Viešoji tarnyba - Pareigūnai - Darbo užmokestis <...> 60. Ieškovai Komisiją iš esmės kaltina tuo, kad ši, nepaisydama Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 3 straipsnio 5 dalies pirmos pastraipos, neįpareigojo Eurostato atlikti statistinių tyrimų, kurie leistų nustatyti, ar yra didelių perkamosios galios skirtumų Liuksemburge dirbančių pareigūnų ir kitų tarnautojų nenaudai, palyginti su Briuselyje konstatuota perkamąja galia. Jie teigia, kad nesiimdama veiksmų ir neatsižvelgdama į ieškovų pateiktus įrodymus, iš kurių matyti, jog per pastaruosius metus pragyvenimo išlaidos Liuksemburge labai padidėjo, Komisija pažeidė vienodo požiūrio, gero administravimo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus. <...> 71. Be to, dėl tariamo gero administravimo principo pažeidimo pakanka priminti, kad bet kokiu atveju teisėtai Tarybos priimta Pareigūnų tarnybos nuostatų nuostata negali būti veiksmingai užginčyta remiantis tariamu tokio principo pažeidimu440. 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimas Giorgio Lebedef ir Trevor Jones prieš Europos Komisiją (byla F29/09, dar nepaskelbta rinkinyje) Viešoji tarnyba - Vienodas požiūris <...> 77. Teismo praktikoje pripažinta, kad atrankos komisija turi didelę diskreciją, kai susiduria su pažeidimais ar klaidomis, padarytais vykstant atviriems konkursams, kuriuose dalyvauja daug kandidatų, dėl ko laikantis proporcingumo bei gero administravimo principų iš naujo negali būti rengiami konkursų testai441. 78. Nors EPSO nėra atrankos komisija ir ginčijamas testas nebuvo konkursas, ši teismų praktika gali būti jai taikoma, nes organizuodama atrankos testus EPSO turi didelę diskreciją (žr. 58 punktą). 79. Be to, neginčijama, kad šiuo atveju į kvietimą teikti paraiškas atsiliepė daug kandidatų. 80. Susidūrusi su probleminiais klausimais šios bylos aplinkybėmis EPSO galėjo manyti, kad pakanka vien juos panaikinti, nes sprendimas iš naujo rengti visus testus būtų neproporcingas ir prieštarautų gero administravimo principui. 81. Vis dėlto reikia patikrinti, ar šis panaudotas panaikinimo metodas nepanaikino vienodo požiūrio į kandidatus. 2009 m. rugsėjo 29 d. sprendimas Jorge Aparicio ir kt. prieš Europos Bendrijų Komisiją (sujungtos bylos F-20/08, F-34/08 ir F-75/08, dar nepaskelbtos rinkinyje) Konkurencija - Piktnaudžiavimas kolektyvine dominuojančia padėtimi - Linijinių laivų konferencija - Sprendimas, kuriuo paskiriama bauda, nustatyta remiantis pirmesniu Teisingumo Teismo iš dalies panaikintu sprendimu - Reglamentas (EEB) Nr. 2988/74 Protingas terminas - Teisės į gynybą - Teisinis saugumas - Res judicata galia <...> 39. Taigi dabar reikia išnagrinėti protingo termino principo taikytinumą šioje byloje. Šis principas, kaip gero administravimo principo dalis, pakartotas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 1 dalyje, taikomas visose Bendrijos administracinėse procedūrose442.

2005 m. vasario 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Pyres prieš Komisiją, T‑256/01, Rink. VT p. I‑A‑23 ir II‑99, 66 p. 441 2001 m. gegužės 2 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Giulietti ir kt. prieš Komisiją, T‑167/99 ir T‑174/99, Rink. VT, p. I‑A‑93 ir II‑441, 58 p. 442 2004 m. sausio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas JCB Service prieš Komisiją, T‑67/01, Rink. p. II‑49, 36 p. 440


2008 m. liepos 1 d. sprendimas Compagnie maritime belge SA prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-276/04, Rink., 2008, p. II-01277) Deliktinė atsakomybė - Viešoji tarnyba - OLAF tyrimai - Eurostato byla - Informacijos, susijusios su faktinėmis aplinkybėmis, už kurias galimas baudžiamasis persekiojimas, perdavimas nacionalinėms teisminėms institucijoms - Nepranešimas iš anksto atitinkamiems pareigūnams ir OLAF priežiūros komitetui - Informacijos nutekėjimas į spaudą - OLAF ir Komisijos atskleista informacija - Nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimas - Neturtinė žala - Priežastinis ryšys <...> 212. Be to, Europos žmogaus teisių teismas pripažino, kad atsižvelgiant į saviraiškos laisvę garantuojantį EŽTK 10 straipsnį, EŽTK 6 straipsnio 2 dalis negali kliudyti valstybės institucijoms informuoti visuomenę apie tiriamas baudžiamąsias bylas, tačiau reikalauja, kad jos tai darytų su visomis išlygomis ir atsargumu, kurie yra būtini nekaltumo prezumpcijos laikymuisi. 213. Iš šio principo kyla pagal Reglamento Nr. 1073/1999 443 8 straipsnio 2 dalį OLAF nustatyta konfidencialumo pareiga. 214. Taip pat buvo nuspręsta, kad remdamasi rūpinimosi pareiga ir gero administravimo principu atitinkama institucija privalo, pirma, vengti spaudai teikti informaciją, galinčią padaryti žalą atitinkamam pareigūnui, ir, antra, imtis visų priemonių, kurių reikia, kad institucijos viduje nebūtų paskleista informacija, kuri jo atžvilgiu turėtų šmeižto pobūdį444. 215. Šioje byloje ieškovai nurodo, kad OLAF juos viešai – įskaitant informacijos nutekėjimą į spaudą – įvardijo kaltais dėl visos baudžiamųjų veikų grupės padarymo, o tai paskatino jų kaltės įspūdį ir paveikė Prancūzijos teismo atliekamą faktinių aplinkybių vertinimą, taip pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą. 216. Reikia priminti, kad, pavyzdžiui, 195 punkte minėtame 2003 m. gegužės 16 d. Financial Times išspausdintame straipsnyje, remiantis tikriausiai iš OLAF nutekėjusia informacija, aiškiai nurodyta, kad ieškovai galėjo įvykdyti „Bendrijos lėšų iššvaistymą stambiu mastu“. Akivaizdu, kad šis pareiškimas pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principą, nes atspindi nuostatą, kad ieškovai yra kalti ir skatina visuomenę tikėti jų kalte. 217. Taigi leisdama nutekėti informacijai, kurioje buvo toks pareiškimas, OLAF pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Šiais informacijos nutekėjimais ji taip pat pažeidė tyrimų konfidencialumo pareigą ir, sukeldama jautrių faktinių duomenų išplatinimą spaudoje, nusižengė gero administravimo interesams, nes vykstant tyrimo procedūrai leido plačiajai visuomenei susipažinti su konfidencialia administracine informacija. 218. Kaip jau buvo konstatuota, nekaltumo prezumpcijos principas suteikia asmenims teises. Reikia pažymėti, kad konfidencialumo pareiga taip pat suteikia teises asmenims, kurie yra paveikti OLAF tyrimo, nes jie turi teisę tikėtis, kad su jais susiję tyrimai bus atliekami gerbiant jų pagrindines teises. Taip pat ieškovai pagrindinėje byloje turi teisę remtis gero administravimo principu, nes šis apima teisę žinoti, kad jų klausimai būtų sprendžiami laikantis konfidencialumo. 219. Reikia pažymėti, jog tai yra pakankamai akivaizdūs šių teisės normų pažeidimai, nes OLAF privalo užtikrinti, kad nebūtų tokias atitinkamų asmenų pagrindines teises kaip nekaltumo prezumpcija pažeidžiančių informacijos nutekėjimų, nes administracija neturi jokios diskrecijos dėl šios pareigos laikymosi. 2008 m. liepos 8 d. sprendimas Yves Franchet ir Daniel Byk prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-48/05, Rink., 2008, p. II-01585) 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1073/1999 dėl Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) atliekamų tyrimų (OL 1999 m. specialusis leidimas, 1 skyrius, 3 tomas, p. 91 – 97) 444 1995 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutartis Connolly prieš Komisiją, T‑203/95 R, Rink. p. II‑2919, 35 p. 443


Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Socialinė apsauga <...> 113. Reikalavimas elgtis protingai per administracinę procedūrą, yra bendras ES teisės principas, kurio laikymąsi užtikrina Teismas, ir yra teisės į gerą administravimą, įtvirtintos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 1 dalies sudedamoji dalis445. 114. Tačiau apskritai protingą termino principo pažeidimas nėra pagrindas panaikinti užtęstos administracinės procedūros pabaigoje priimtą sprendimą. Iš tiesų protingo termino principo nesilaikymas gali turėti įtakos administracinės procedūros galiojimui tik tada, kai pernelyg ilgas delsimas gali turėti poveikį sprendimo, priimto administracinės procedūros pabaigoje, turiniui. Ji gali peraugti ir į procedūrą dėl sankcijų, kad dėl pernelyg didelio vėlavimo būtų veiksmingai apginti proceso dalyviai. 115. Protingo termino principo pažeidimas šioje byloje, neturėtų lemti ginčijamo sprendimo panaikinimo. 120. Iš pradžių reikia pažymėti, kad šios išvados yra priimamos dėl kompensacijos. Iš tiesų, jau buvo nuspręsta, kad Sąjungos teismai turėjo įgaliojimus įpareigoti administravimo biurą sumokėti kompensaciją, jei buvo viršytas pagrįstas laikas, tuomet tokia kompensacija pareigūnui yra geriausias atlyginimo būdas (...) su sąlyga, kad šios bylos šalys galėjo pateikti savo pastabas dėl šio sprendimo (...). Be to, šiuo savo reikalavimu pareiškėjas prašė atlyginti žalą priteisiant iš Komisijos simbolinį vieną eurą. 2011 m. gegužės 11 d. sprendimas J prieš Europos Komisiją (byla F-53/09, dar nepaskelbta rinkinyje) Apeliacinis skundas - Aplinka - Direktyva 2003/87/EB - Šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema - Estijos Respublikos nacionalinis apyvartinių taršos leidimų paskirstymo planas 2008-2012 metams - Atitinkama Komisijos ir valstybių narių kompetencija - Direktyvos 2003/87 9 straipsnio 1 ir 3 dalys ir 11 straipsnio 2 dalis - Vienodas požiūris - Gero administravimo principas <...> 93. Šis apeliacinio skundo pagrindas, pateiktas dėl skundžiamo sprendimo 99–112 punktų, susijęs su Bendrojo Teismo išvados, jog Komisija, tinkamai neišnagrinėjusi Estijos NPP ir visų pirma jo 1 ir 3 priedų siekdama įvertinti, ar leidimų atidėjimas, nustatytas pagal Sprendimo 2006/780446 3 straipsnio 1 ir 2 dalis, buvo įtrauktas apskaičiuojant bendrą skirtinų leidimų kiekį, pažeidė gero administravimo principą, pagrįstumu. 94. Kitaip, nei teigia Komisija, šiuose skundžiamo sprendimo punktuose Bendrasis Teismas nenagrinėjo, ar ji galėjo remtis savo duomenimis, kai vertino, ar toks atidėjimas buvo įtrauktas, ar ne. Kaip teisingai nurodo Estijos Respublika, minėtas teismas tik patikrino, ar Komisija išnagrinėjo šios valstybės narės nacionaliniame paskirstymo plane pateiktus duomenis laikydamasi gero administravimo principo. 95. Visų pirma minėto sprendimo 99 punkte Bendrasis Teismas priminė, kad viena iš Sąjungos teisės sistemos per administracines procedūras užtikrinamų garantijų yra gero administravimo principas, nuo kurio neatskiriama kompetentingos institucijos pareiga rūpestingai ir nešališkai ištirti visas bylai svarbias aplinkybes447. 96. Be to, skundžiamo sprendimo 103–108 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad Estijos Respublikos nacionaliniame paskirstymo plane pateikti skaičiai atrodo tinkami ir suprantami. Galiausiai šio sprendimo 109–111 punktuose jis vertino, ar, atsižvelgiant į šiuos skaičius, Komisija 2006 m. balandžio 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Angeletti / Komisija, T-394/03, 162 p. 2006/780/EB: Komisijos sprendimas 2006 m. lapkričio 13 d. dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos mažinimo dvigubo skaičiavimo pagal Bendrijos emisijų leidimų sistemą vengimo, skirtas projekto veiklai pagal Kioto protokolą vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/87/EB (OL 2006, L 316, p. 12) 447 1991 m. lapkričio 21 d. sprendimas Technische Universität München, C‑269/90, Rink. p. I‑5469, 14 p. 445 446


rūpestingai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylai svarbias aplinkybes. Pirma, šis teismas konstatavo, kad nepanašu, jog Komisijos išvadą, kad leidimai, kuriuos apima nagrinėjamas atidėjimas, nebuvo įtraukti į bendrą skirtinų šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų kiekį, būtų galima suderinti su bylos dokumentais. Antra, Bendrasis Teismas manė, kad Komisija turėjo paaiškinti, kuo remdamasi padarė išvadą, jog Estijos NPP neatitiko Direktyvos 2003/87 448 III priedo kriterijaus Nr. 3. Atsižvelgęs į tai jis nusprendė, kad Komisija nenustatė, kokių klaidų buvo šiame plane pateiktuose skaičiavimuose. 97. Kalbant apie Komisijos teiginį, kad pats Bendrasis Teismas pripažino, jog Estijos NPP buvo neaiškus, reikia nurodyti, jog tiesa, kad skundžiamo sprendimo 107 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, jog šiame plane neaišku, ar atidėjimo dalis buvo įtraukta į bendrą leidimų kiekį, nes iš šio plano priedų nematyti, dėl kurių priežasčių Estijos Respublika nusprendė, kad šią dalį reikia atimti iš bendro leidimų kiekio. 98. Tačiau vien ši aplinkybė nereiškia, kad Estijos NPP planą galima laikyti nesuderinamu su Direktyvos 2003/87 III priede išvardytais kriterijais. Iš tiesų vien dėl neaiškios aplinkybės nacionaliniame paskirstymo plane šis planas negali būti atmestas. 99. Ir pagal šios direktyvos 9 straipsnio 3 dalį, ir pagal lojalaus bendradarbiavimo tarp Komisijos ir valstybių narių principą bei pagal gero administravimo principą ši institucija turi imtis priemonių, kurios būtinos nustatyti, ar ši neaiški aplinkybė atitinka minėtame priede išvardytus kriterijus. Taigi Komisija turi įvertinti visą jos nagrinėjamame nacionaliniame paskirstymo plane esančią informaciją ir prireikus paprašyti paaiškinimų iš kompetentingų nacionalinės valdžios institucijų. 100. Taigi šis pagrindas grindžiamas klaidingu skundžiamo sprendimo aiškinimu, todėl jį reikia atmesti. 2012 m. kovo 29 d. sprendimas Europos Komisija prieš Estijos Respubliką (byla C-505/09 P, dar nepaskelbta rinkinyje) Apeliacinis skundas - Valstybės pagalba - Skundas - Sprendimas nutraukti skundo nagrinėjimą - Sprendimo nutraukti nagrinėjimą atšaukimas - Atšaukimo teisėtumo sąlygos - Reglamentas (EB) Nr. 659/1999 <...> 70. Atsižvelgiant į gero administravimo bei teisinio saugumo reikalavimus ir veiksmingos teisminės gynybos principą, reikia konstatuoti, pirma, kad Komisija gali atšaukti sprendimo nutraukti skundo, susijusio su tariamai neteisėta valstybės pagalba, nagrinėjimą tik siekdama panaikinti šio sprendimo neteisėtumą, ir, antra, kad po tokio atšaukimo ji negali tęsti procedūros etape, kuris yra ankstesnis už tikslų momentą, kai buvo nustatytas neteisėtumas. 71. Šioje byloje neatrodo, kad 2008 m. rugsėjo 26 d. laišku siekta panaikinti ginčijamo akto neteisėtumą. Šiame laiške nenuodytas ginčijamo akto neteisėtumo pobūdis, kuris vienintelis galėtų pateisinti atšaukimą. 72. Šiuo laišku Komisija tik informavo apeliantę, kad „Atsižvelgdamos į [minėtą Sprendimą Athinaïki Techniki prieš Komisiją], Konkurencijos DG tarnybos jus informuoja, jog šis laiškas atšaukiamas, o minėta byla atnaujinama“. Tačiau neginčijama, kad šiame sprendime Teisingumo Teismas tik išreiškė nuomonę dėl ginčijamo akto kvalifikavimo, o ne dėl jo teisėtumo, ir todėl tik šia nuoroda negalima pateisinti sprendimo dėl ginčijamo akto atšaukimo. 73. Be to, kalbant apie Komisijos argumentą, kad ginčijamą aktą reikėjo atšaukti, nes jis buvo nepakankamai teisiškai motyvuotas, turi būti konstatuota, kad tokį neteisėtumą buvo galima panaikinti priimant naują spendimą nutraukti nagrinėjimą ir todėl šis neteisėtumas bet kuriuo atveju nebūtų pateisinęs pirminio tyrimo etapo atnaujinimo. 2003 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/87/EB, nustatanti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų sistemą Bendrijoje ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 96/61/EB (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 7 tomas, p. 631 - 646) 448


74. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, reikia konstatuoti, kad Pirmosios instancijos teismas neteisingai nusprendė, jog Komisija turėjo teisę atšaukti ginčijamą sprendimą 2008 m. rugsėjo 26 d. laiške išdėstytomis sąlygomis. 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimas Athinaïki Techniki AE prieš Europos Komisiją (byla C-362/09 P, Rink., 2010, p. I-13275) Laisvas kapitalo judėjimas – Pajamų mokestis – Pažymėjimas apie realiai sumokėtą pelno mokestį nuo užsienio dividendų – Dvigubo dividendų apmokestinimo išvengimas – Mokesčio kreditas, taikomas bendrovių rezidenčių išmokėtiems dividendams – Įrodymai, reikalaujami siekiant įskaityti užsienio mokestį <...> 43. Vis dėlto valstybės narės teisės aktais, kurie visiškai draudžia šioje valstybėje narėje neribotai pajamų mokesčiu apmokestinamiems asmenims, investavusiems į kitoje valstybėje įsteigtų bendrovių kapitalą, pateikti kitus nei pirmos valstybės narės teisėje numatytus nacionalinio investavimo kriterijus, ypač susijusius su pateikimu, kurie atitinka įrodymus, būtų pažeistas ne tik gero administravimo principas, bet ypač būtų viršyta tai, kas būtina veiksmingos mokesčių kontrolės tikslui pasiekti. 2011 m. birželio 30 d. sprendimas Wienand Meilicke ir kiti prieš Finanzamt Bonn-Innenstadt (byla C-262/09, Rink., 2011, p. I-05669) Apeliacinis skundas - EB 288 straipsnio antroji pastraipa - Ieškinys dėl nepagrįsto Bendrijos praturtėjimo - Bendrijos paramos programos - Komisijos kontrahento padaryti pažeidimai Subrangovo teikiamos paslaugos - Nesumokėjimas - Ūkinei veiklai būdinga rizika - Teisėtų lūkesčių apsaugos principas - Bendrijos administracijos rūpestingumo pareiga <...> 90. Kaip Teisingumo Teismas jau nurodė, nerūpestingumo sąvoka apima veiksmus ar neveikimą, kuriais atsakingas asmuo pažeidžia rūpestingumo pareigą, kurią jis turėjo ir galėjo įvykdyti atsižvelgiant į jo savybes, žinias, gebėjimus449. 91. Todėl Bendrijos administracijai gali kilti deliktinė atsakomybė dėl neteisėto elgesio, jei ji neveikė taip rūpestingai, kaip reikalaujama, ir todėl padarė žalos450. 92. Ši rūpestingumo pareiga būdinga gero administravimo principui. Ji bendrai taikoma Bendrijos administracijos veiksmams jos santykiuose su visuomene. Komisija jos taip pat turėjo laikytis savo santykiuose su Masdar ir savo pozicijose šios įmonės atžvilgiu. 93. Vis dėlto rūpestingumo pareiga neturi reikšmės, kurią apeliantė jai priskyrė. Ši pareiga reiškia, kad Bendrijos administracija turi veikti rūpestingai ir atsargiai. Tačiau administracija neturi pareigos užkirsti kelią žalai, kurią ūkio subjektai patiria pasitvirtinus įprastai komercinei rizikai, kuri aprašyta šio sprendimo 59 punkte. 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimas Masdar (UK) Ltd prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla C-47/07 P, Rink., 2008, p. I-09761) Eksporto grąžinamosios išmokos - Reglamentas (EEB) Nr. 3665/87 - "Neteisingai sumokėtų grąžinamųjų išmokų" sąvoka - Grąžinamosios išmokos gavimas remiantis nepilnais dokumentais - Galimybė papildyti dokumentus, susijusius su grąžinamąja išmoka, pasibaigus 2008 m. birželio 3 d. sprendimas Intertanko ir kt., C‑308/06, Rink., 2008, p. I‑0000, 74–77 p. 1985 m. lapkričio 7 d. sprendimas Adams prieš Komisiją, 145/83, Rink., 1985, p. 3539, 44 p.; 2007 m. birželio 28 d. sprendimas Internationaler Hilfsfonds prieš Komisiją, C‑331/05 P, Rink., 2007, p. I‑5475, 24 p. 449 450


šio reglamento 47 straipsnio 2 dalyje ir 48 straipsnio 2 dalies a punkte numatytiems terminams, jei susigrąžinimo procedūra buvo pradėta jiems jau praėjus <...> 19. Vis dėlto kalbant apie pagrindinę bylą yra aišku, kad ji nėra susijusi su įrodymų pateikimu per Reglamento Nr. 3665/87451 [dabar Reglamentas Nr. 612/2009] 47 straipsnio 2 dalyje numatytą reikalavimo sugrąžinti procedūrą. Bylos, kurioje buvo kreiptasi su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, aplinkybės yra vėlesnis etapas, t. y. pagal šio reglamento 11 straipsnio 3 dalį pateikto reikalavimo sugrąžinti procedūra, kuri vyksta po grąžinamosios išmokos sumokėjimo procedūros, kuomet kompetentinga valdžios institucija yra galutinai sumokėjusi eksporto grąžinamąją išmoką. 20. Vadinasi, nors Reglamento Nr. 3665/87 47 straipsnio 2 dalis ir 48 straipsnio 2 dalis nustato terminus, taikytinus grąžinamajai išmokai gauti būtiniems įrodymams pateikti, šiame reglamente nėra nuostatų, nustatančių jo 11 straipsnio 3 dalyje numatytos reikalavimo sugrąžinti procedūros terminus. 21. Būtina pažymėti, kad iš tokių nuostatų nebuvimo negalima daryti išvados, jog galutinai sumokėjus grąžinamąją išmoką kompetentinga valdžios institucija, konstatavusi, kad pagal Reglamento Nr. 3665/87 47 straipsnio 2 dalį pateiktuose dokumentuose yra tam tikrų trūkumų, negali pareikalauti iš eksportuotojo papildomos reikalingos informacijos ir, jei būtina, imtis priemonių šiai grąžinamajai išmokai susigrąžinti. 22. Atvirkščiai, ši teisė atitinka Reglamento Nr. 3665/87 11 straipsnio 3 dalyje numatytos reikalavimo sugrąžinti procedūros tikslą. Šia nuostata siekiama užtikrinti Bendrijos biudžeto apsaugą ir tinkamą jo taikymą eksporto grąžinamųjų išmokų srityje, ypač užtikrinti, kad grąžinamąją išmoką gautų tik tie eksportuotojai, kurie turi į ją teisę pagal Bendrijos teisės aktų leidėjo nustatytas objektyvias sąlygas. 23. Be to, Teisingumo Teismas dėl avansu eksportuotojui sumokėtos grąžinamosios išmokos jau yra nusprendęs, kad užstato grąžinimas vis tiek neatleidžia eksportuotojo nuo jam pagal Bendrijos teisės aktus numatytos pareigos452. Šis principas taip pat taikytinas ir grąžinamosios išmokos sumokėjimo eksportuotojui, nepateikusiam pakankamų įrodymų, kad buvo įvykdytos visos teisės į grąžinamąją išmoką sąlygos, atveju. 24. Tačiau iš kompetentingos institucijos teisės net ir po grąžinamosios išmokos sumokėjimo ir pasibaigus Reglamento Nr. 3665/87 47 straipsnio 2 dalyje numatytam terminui reikalauti iš eksportuotojo grąžinamajai išmokai gauti būtinų dokumentų išplaukia, jog eksportuotojas savo ruožtu privalo turėti galimybę pateikti būtiną informaciją, kad įrodytų savo teisę į grąžinamąją išmoką 25. Atimti iš eksportuotojo šią galimybę reikštų gero administravimo principo pažeidimą tiek, kiek šis principas draudžia viešajai administracijai bausti sąžiningai veikiantį ūkio subjektą už procedūros taisyklių pažeidimą, nors šį pažeidimą sukelia pačios administracijos elgesys. Vadinasi, tai, kad, viena vertus, kompetentinga institucija pervedė eksportuotojui grąžinamąją išmoką remdamasi neišsamiais įrodymais ir, antra vertus, kad, ji pradėjo reikalavimo sugrąžinti procedūrą tik praėjus tam tikram laiko tarpui, turėjo tiesioginę įtaką Laub galimybei pateikti pakankamų įrodymų. Be to, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą neaišku, ar, kompetentingos institucijos nuomone, eksportuotojas veikė nesąžiningai. 26. Jei dėl kompetentingos institucijos elgesio iš žemės ūkio produktų eksportuotojų būtų galima atimti galimybę pasinaudoti eksporto grąžinamųjų išmokų sistema, nors jie įgyvendina Reglamento Nr. 3665/87 numatytas sąlygas ir veikia sąžiningai, tai prieštarautų šio reglamento tikslui. 27. Kadangi reikalavimo sugrąžinti procedūrai netaikomi Reglamento Nr. 3665/87 47 straipsnio 2 dalyje ir 48 straipsnio 2 dalies a punkte numatyti terminai ir kadangi nėra specialių Bendrijos teisės taisyklių, numatančių senaties terminus papildomiems įrodymams pagal reikalavimo sugrąžinti procedūrą pateikti, kompetentingos nacionalinės institucijos privalo, atsižvelgdamos į kiekvieno atvejo konkrečias aplinkybes ir į Bendrijos teise nustatytus apribojimus, pagal nacionalinę teisę Minėtąjį reglamentą pakeitė 2009 m. liepos 7 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 612/2009, nustatantis bendrąsias išsamias eksporto grąžinamųjų išmokų sistemos taikymo žemės ūkio produktams taisykles (OL 2009, L 186, p. 1) 452 1990 m. liepos 12 d. Sprendimas Phillip Brothers, C‑155/89, Rink. p. I‑3265, 13–16 p. 451


nustatyti papildomą terminą 453 . Nustatytas terminas turi būti protingas ir suteikti galimybę eksportuotojui gauti bei pateikti reikalaujamus dokumentus; taip pat turi būti atsižvelgiama būtent į galimas kompetentingos institucijos elgesio pasekmes eksportuotojui. 28. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, į prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad eksporto grąžinamoji išmoka negali būti laikoma „sumokėta neteisingai“ Reglamento Nr. 3665/87 11 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos pirmo sakinio prasme, jei išmokos gavėjas savo teisės ją gauti įrodymų pateikia tik per reikalavimo sugrąžinti procedūrą. Nacionalinės valdžios institucijos privalo nustatyti protingą terminą, per kurį šis išmokos gavėjas galėtų pateikti šiuos įrodymus. 2007 m. birželio 21 d. sprendimas Firma Laub GmbH & Co. Vieh & Fleisch Import-Export prieš Hauptzollamt Hamburg-Jonas (byla C-428/05, Rink., 2007, p. I-05069) Apeliacinis skundas - Bendrijos prekių ženklas - Protesto procedūra - Naujų faktų ir įrodymų pateikimas, siekiant pagrįsti VRDT apeliacinėje taryboje pateiktą apeliaciją <...> 47. Pirma, iš tikrųjų su gero administravimo principu ir būtinybe užtikrinti sklandžią procedūrų eigą bei veiksmingumą suderinama tai, kad šalys skatinamos laikytis terminų, kuriuos VRDT joms nustato dėl bylos nagrinėjimo. Aplinkybė, kad pastaroji prireikus gali nuspręsti neatsižvelgti į faktus ir įrodymus, kuriuos šalys pateikė nesilaikydamos nustatytų terminų, turėtų pati savaime turėti tokį skatinamąjį poveikį. 48. Antra, ginčą sprendžiančiai instancijai vis dėlto paliekant galimybę atsižvelgti į šalių pavėluotai pateiktus faktus ir įrodymus, toks aiškinimas, bet jau kalbant apie protesto procedūrą, gali prisidėti prie to, kad nebūtų registruojami prekių ženklai, kurių naudojimas vėliau gali būti sėkmingai užginčytas per panaikinimo procedūrą arba per procedūrą, susijusią su teisių į prekių ženklą pažeidimu. Kaip yra nusprendęs Teisingumo Teismas, tokios išvados naudai byloja teisinio saugumo ir gero administravimo priežastys454. 2007 m. kovo 13 d. sprendimas Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) prieš Kaul GmbH (byla C-29/05 P, Rink., 2007, p. I-02213) Apeliacinis skundas - Karteliniai susitarimai - EB 81 straipsnis - Platinimo susitarimai Suderinti veiksmai - Pranešimas - Formuliaras A/B - Prašymas suteikti išimtį - Atmetimas Tyrimo pagal pranešimo procedūrą laikotarpis - Teisė į gynybą - Nekaltumo prezumpcija Skundas - Pažeidimas - Bendras pasyvaus pardavimo draudimas - Tiekimo šaltinių apribojimas - Nauji pagrindai ir argumentai - Baudos - Gairės - Pažeidimo sunkumas - Trukmė - Lengvinančios aplinkybės - Priešpriešinis apeliacinis skundas - Sunkinančios aplinkybės <...> 197. Šiuo klausimu JCB Service teigia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, nes jis, nagrinėdamas baudos klausimą, tinkamai neatsižvelgė į gero administravimo principo – Komisija privalo priimti sprendimą per protingą terminą – bei į JCB Service teisėtų lūkesčių principo pažeidimus. Iš tikrųjų 1976 m. sausio 13 d. Komisijos raštas bei nacionalinių valdžios institucijų ir teismų sprendimai paskatino JCB Service tikėti, jog yra didelė galimybė, jog ginčijamiems susitarimams bus taikoma išimtis, dėl kurios buvo paduotas prašymas, vadinasi, ji išvengs galimos baudos. 198. Kiek tai susiję su gero administravimo principo pažeidimu, atsižvelgiant į Komisijos pareigą priimti sprendimą per protingą terminą, konstatuotina, kad šiuo kaltinimu JCB Service iš esmės priekaištauja Pirmosios instancijos teismui, jog jis neprieštaravo tam, kad šiuo atveju skirdama baudą 453 454

2003 m. birželio 19 d. sprendimas Eribrand, C‑467/01, Rink., 2003, p. I‑6471, 49 p. 2003 m. gegužės 6 d. sprendimas Libertel, C‑104/01, Rink., 2003, p. I‑3793, 59 p.


Komisija neatsižvelgė į tą faktą, jog ginčijamas sprendimas buvo priimtas jau praėjus protingam terminui. 199. Tačiau, kaip tai buvo nurodyta šio sprendimo 77–79 punktuose, JCB Service bet kuriuo atveju negalėjo šioje byloje siekti panaikinti ginčijamą sprendimą remdamasi tuo, kad jis buvo priimtas praėjus protingam terminui, nes jos teisės į gynybą nebuvo pažeistos. Taigi šis pirmasis kaltinimas turi būti atmestas. 2008 m. liepos 1 d. sprendimas Compagnie 166aritime belge SA prieš Europos Bendrijų Komisiją, (byla C-167/04 P, Rink., 2006, p. I-08935) Įstatymų derinimas – Maisto papildai – Direktyva 2002/46/EB – Draudimas parduoti direktyvos reikalavimų neatitinkančius produktus – Galiojimas – Teisinis pagrindas – EB 95 straipsnis – EB 28 ir 30 straipsniai ? Reglamentas (EB) Nr. 3285/94 – Subsidiarumo, proporcingumo ir vienodo požiūrio principai – Teisė į nuosavybę – Laisvė užsiimti ekonomine veikla – Pareiga motyvuoti <...> 71. Ieškovės pagrindinėse bylose tvirtina, kad Direktyvos 2002/46455 4 straipsnio 5 ir 6 dalyse numatytoms procedūroms trūksta skaidrumo dėl Europos maisto saugos tarnybos tiriant dokumentus, skirtus gauti leidimą vartoti į tikslius sąrašus neįtrauktas medžiagas, taikomų kriterijų netikslumo. Šios procedūros taip pat nustato ypač sunkius finansinius ir administracinius suvaržymus. 72. Šiuo atžvilgiu pagrindinėse bylose nagrinėjama priemonė, apimanti draudimą prekiauti produktais, kurių sudėtyje yra medžiagų, neįtrauktų į taikytinais teisės aktais nustatytus tikslius sąrašus, turi numatyti procedūrą, skirtą leisti šią medžiagą įtraukti į šiuos sąrašus, o tai atitiktų bendrus Bendrijos teisės, ypač gero administravimo ir teisinio saugumo, principus. 73. Ši procedūra turi būti prieinama ta prasme, kad ji turi būti aiškiai nurodyta visuotinai taikomame akte, įpareigojančiame atitinkamas valdžios institucijas. Ją turi būti galima užbaigti per protingą terminą. Prašymas medžiagą įrašyti į leidžiamų medžiagų sąrašą kompetentingų valdžios institucijų gali būti atmestas tik remiantis išsamiu rizikos, kurią medžiagos naudojimas kelia visuomenės sveikatai, įvertinimu, atliktu turimų patikimiausių mokslo duomenų ir naujausių tarptautinių tyrimų rezultatų pagrindu. Jei procedūra pasibaigia atsisakymu, šį turi būti galima užginčyti teismine tvarka456. <...> 81. Tiesa, norėtųsi, kad Direktyvoje 2002/46 būtų nuostatų, savaime užtikrinančių, jog stadija tarp dokumentų dėl tikslių sąrašų turinio pakeitimo pateikimo ir kreipimosi į minėtą komitetą, kuri, be kita ko, apima konsultavimąsi su Europos maisto saugos tarnyba, kaip numatyta Direktyvos 2002/46 14 straipsnyje ir jos dešimtoje konstatuojamojoje dalyje, būtų skaidri ir vyktų per protingą terminą. 82. Vis dėlto šių nuostatų nebuvimas neturėtų būti laikomas keliančiu pavojų tinkamam tikslių sąrašų turinio keitimo per protingą terminą procedūros veikimui. Tačiau Komisija, remdamasi Direktyvos 2002/46 jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais, be kita ko, dėl šios procedūros taikymo turi priimti ir padaryti prieinamas suinteresuotosioms šalims priemones, būtinas bendrai užtikrinti konsultavimosi stadijos su Europos maisto saugos tarnyba eigos skaidrumą ir protingumą, kaip to reikalauja gero administravimo principas. 83. Direktyvos 2002/46 4 straipsnio 5 dalis, numatydama Sprendimo 1999/468 5 straipsnyje įtvirtintos procedūros taikymą, taip pat užtikrina, kad prašymas į tikslius sąrašus įtraukti vitaminus ar mineralines medžiagas gali būti atmestas tik privalomo pobūdžio teisės aktu, kuriam gali būti taikoma teisminė kontrolė. 2002 m. birželio 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/46/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su maisto papildais, suderinimo (OL 2002 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 29 tomas 29 p. 490 - 497) 456 2004 m. vasario 5 d. sprendimas Komisija prieš Prancūziją, C‑24/00, Rink., 2004, p. I‑1277, 26, 27 ir 36 p.; 2004 m. vasario 5 d. sprendimas Greenham ir Abel, C‑95/01, Rink., 2004, p. I‑1333, 35, 36 ir 50 p. 455


2005 m. liepos 12 d. sprendimas The Queen, Alliance for Natural Health ir Nutri-Link Ltd prašymu prieš Secretary of State for Health (C-154/04) ir The Queen, de National Association of Health Stores ir Health Food Manufacturers Ltd prašymu prieš Secretary of State for Health ir National Assembly for Wales (C-155/04) (sujungtos bylos C-154/04 ir C-155/04, Rink., 2005, p. I-06451) Apeliacinis skundas - EB sutarties 90 straipsnio 3 dalis (tapo EB sutarties 86 straipsnio 3 dalimi) - Austrijos Respublikos GSM operatoriams nustatytas mokesčio dydis - Dalinis skundo atmetimas – Priimtinumas <...> 66. Sutarties 90 straipsnio 3 dalis įpareigoja Komisiją prižiūrėti, kad valstybės narės laikytųsi joms taikomų įpareigojimų dėl šios sutarties 90 straipsnio 1 dalyje nurodytų įmonių, ir aiškiai numato Komisijos teisę imtis priemonių priimant direktyvas ir sprendimus. Komisija turi teisę konstatuoti, kad konkreti priemonė, kurios ėmėsi valstybė, prieštarauja Sutarties nustatytoms taisyklėms, ir nurodyti priemones, kurių turi imtis valstybė, kad būtų įgyvendinti iš Bendrijos teisės kylantys įsipareigojimai. 67. Šioje byloje max.mobil, ieškovė pirmojoje instancijoje, Komisijos prašė pripažinti, kad Austrijos Respublika pažeidė Sutarties 86 straipsnį kartu su 90 straipsnio 1 dalimi. Savo skunde ji teigė, kad nediferencijuodamos iš max.mobil ir jos konkurentės Mobilkom renkamų mokesčių, nors pastaroji kaip PTA dukterinė įmonė naudojosi jos pagalba kurdama ir eksploatuodama savo GSM tinklą, Austrijos valstybės kompetentingos institucijos, skirstydamos dažnius, neteisėtai suteikė Mobilkom lengvatų. 68. Iš minėto sprendimo Bundersverband der Bilanzbuchhalter prieš Komisiją 24 punkto aišku, kad privatūs asmenys, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali paduoti ieškinį dėl Komisijos pagal Sutarties 90 straipsnio 3 dalį priimto valstybei narei skirto sprendimo, jei yra patenkinamos Sutarties 173 straipsnio ketvirtojoje pastraipoje [dabar SESV 263 straipsnis] numatytos sąlygos. 69. Tačiau iš Sutarties 90 straipsnio 3 dalies teksto ir šio straipsnio visų nuostatų bendros struktūros aišku, kad Komisija nėra įpareigota imtis veiksmų, nes privatūs asmenys negali reikalauti, kad Komisija konkrečiu atveju užimtų jų norimą poziciją. 70. Ta aplinkybė, kad max.mobil yra tiesiogiai ir konkrečiai suinteresuota dėl Komisijos sprendimo nesiimti priemonių dėl jos skundo, nesuteikia jai teisės ginčyti šio sprendimo. Iš tiesų Komisijos laiškas, kuriuo ji informavo max.mobil, kad neketina imtis priemonių prieš Austrijos Respubliką, negali būti laikomas sukuriančiu privalomų teisinių pasekmių, ir todėl nėra ginčijamas aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo. 71. Max.mobil taip pat negali paduoti ieškinio pagal Reglamentą Nr. 17, kuris nėra taikomas Sutarties 90 straipsniui. 72. Ši išvada nepažeidžia nei gero administravimo, nei jokio kito bendrojo Bendrijos teisės principo. Joks bendrasis Bendrijos teisės principas nenumato, kad įmonei turi būti suteikta teisė pareikšti ieškinį Bendrijos teismuose ginčijant Komisijos sprendimą nesiimti priemonių prieš valstybę narę pagal Sutarties 90 straipsnio 3 dalį. 73. Todėl max.mobil neturėjo teisės pareikšti ieškinio Pirmosios instancijos teisme dėl Komisijos sprendimo atsisakyti vykdyti tyrimą ir imtis sankcijų dėl tariamo konkurencijos taisyklių pažeidimo, kuris atsirado Austrijos vyriausybei nediferencijuojant iš šios bendrovės ir jos konkurentės Mobilkom už jų judriojo telefono ryšio tinklų eksploatavimą renkamų mokesčių. 2005 m. vasario 22 d. sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš T-Mobile Austria GmbH (byla C-141/02 P, Rink., 2005, p. I-01283)


AP 4 straipsnio c punktas ir 67 straipsnis - Komisijos sprendimas Nr. 2496/96/EAPB - Pagalba eksportui juodosios metalurgijos įmonėms - Protingo termino laikymasis - Atskaitymas nuo mokesčių - Pareiga motyvuoti - Atrankinis pobūdis - Bendroji priemonė <...> 49. Akivaizdu, kad kai buvo priimtas ginčijamas sprendimas, pagalbos taisyklių 6 straipsnio 5 dalyje numatytas trijų mėnesių terminas buvo pasibaigęs. 50. Tačiau iš 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Belgija prieš Komisiją (C‑5/01, Rink. p. I‑11991, 60 punktas) matyti, kad šis terminas neturi būti laikomas naikinamuoju terminu su teisės praradimu, kuriam pasibaigus Komisijai būtų uždrausta nuspręsti dėl numatomos pagalbos priemonės suderinamumo su Sutartimi. 51. Iš tiesų, atsižvelgiant į bendrą kontekstą, į kurį patenka trijų mėnesių terminas, ir į jo tikslą, tuo atveju, jeigu per šį terminą Komisija nepriima sprendimo, pirma, atitinkamai valstybei narei sudaromos kliūtys įgyvendinti šią pagalbos priemonę ir, antra, ji negali tam gauti Komisijos leidimo šiai pradėjus procedūrą. Tokia padėtis prieštarauja geram taisyklių, susijusių su valstybės pagalba, veikimui, nes Komisijos leidimą būtų galima gauti tik pasibaigus naujai, pagal pagalbos taisykles pradėtai procedūrai, dėl ko Komisija priimtų sprendimą pavėluotai, nesuteikiant atitinkamai valstybei narei papildomų garantijų. 52. Aišku, kad 1996 m. balandžio mėnesį pradėjusi nagrinėjimo procedūrą, Komisija pagal gero administravimo principą privalėjo per protingą terminą nuo atitinkamos valstybės narės, suinteresuotųjų šalių ir galimai kitų valstybių narių pastabų gavimo priimti galutinį sprendimą. Iš tiesų per ilga nagrinėjimo procedūros trukmė gali atitinkamai valstybei apsunkinti Komisijos argumentų paneigimą ir taip pažeisti teisę į gynybą457. 53. Šiuo atžvilgiu iš teismų praktikos išplaukia, kad į klausimą, ar administracinė procedūra trunka protingą laiko tarpą, turi būti atsakyta atsižvelgiant į kiekvienai bylai būdingas aplinkybes, būtent į jos kontekstą, skirtingus Komisijos atliktus procedūros etapus, šalių elgesį per procedūrą, taip pat bylos sudėtingumą bei reikšmę skirtingoms suinteresuotosioms šalims458. 54. Šiuo atveju pakanka konstatuoti, kad vykdydama su ginčijamomis priemonėmis susijusią procedūrą Komisija turėjo išsamiai nagrinėti Ispanijos įstatymus ir tikrai sudėtingus teisės bei faktinių aplinkybių klausimus, todėl kad šios priemonės yra susijusios ne tik su juodosios metalurgijos įmonėms, bet ir visomis Ispanijos įmonėmis. 2004 m. liepos 15 d. sprendimas Ispanijos Karalystė prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla C501/00, Rink., 2004, p. I-06717) Galimybė susipažinti su dokumentais - Reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 - Su sutartimi LIEN 97-2011 susiję dokumentai - Dalinis atsisakymas suteikti galimybę susipažinti su dokumentais - Pirminės paraiškos dalyko nustatymas - Išimtis, susijusi su individo privatumo ir neliečiamumo apsauga - Išimtis, susijusi su sprendimų priėmimo proceso apsauga - Gero administravimo principas - Konkretus ir individualus nagrinėjimas - Pareiga motyvuoti <...> 84. Taigi iš šios nuostatos teksto, ypač iš vartojamų veiksmažodžių „kreiptis“ ir „padėti“, matyti, kad vien konstatavus, jog paraiška suteikti galimybę susipažinti su dokumentais nepakankamai konkreti, nesvarbu, kokios būtų to priežastys, paraišką gavusi institucija turi susisiekti su pareiškėju, kad būtų kuo aiškiau apibrėžti prašomi dokumentai. Taigi šia nuostata visuomenės galimybės susipažinti su dokumentais srityje formaliai perkeltas gero administravimo principas, kuris yra Sąjungos teisės sistemos administracinėse procedūrose suteiktų garantijų dalis 459 . Tad pagalbos

1999 m. sausio 21 d. sprendimas Komisija prieš Belgiją, C‑207/97, Rink., 1999, p. I‑275, 25 p. 1998 m. gruodžio 17 d. sprendimas Baustahlgewebe prieš Komisiją, C‑185/95 P, Rink., 1998, p. I‑8417, 29 p. 459 2005 m. balandžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Verein für Konsumenteninformation prieš Komisiją, T‑2/03, Rink., 2005, p. II‑1121, 107 p. 457 458


teikimo pareiga yra esminė, kad būtų užtikrintas Reglamente Nr. 1049/2001 460 apibrėžtos teisės suteikti galimybę susipažinti su dokumentais veiksmingumas. 85. Tačiau nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos nematyti, kad Komisija būtų laikiusis Reglamento Nr. 1049/2001 6 straipsnio nuostatų ir gero administravimo principo ir prieš priimdama ginčijamą sprendimą būtų kreipusis į ieškovę, kad ši tiek pirminėje, tiek kartotinėje paraiškoje konkrečiau apibrėžtų prašomus dokumentus. 86. Bet kuriuo atveju Komisija negali teigti, kad 2010 m. liepos 20 d. laiške pranešė ieškovei apie tariamai per daug bendrą ir nekonkretų jos paraiškos pobūdį. Iš tikrųjų reikia konstatuoti, kad minėtas laiškas, kad ir koks būtų jo turinys, išsiųstas ne atsakant ieškovei į pirminę ar kartotinę paraišką ir ne prieš priimant ginčijamą sprendimą, bet jį jau priėmus. Todėl akivaizdu, kad šis laiškas nėra svarbus norint nuspręsti dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo. 87. Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad pirmąjį ieškinio pagrindą, susijusį su akivaizdžia vertinimo klaida, padaryta nustatant pirminės paraiškos dalyką, ir atitinkamai su Komisijos pareigos nuodugniai išnagrinėti minėtą paraišką pažeidimu, reikia pripažinti pagrįstu, todėl atmesti Komisijos reikalavimą pripažinti, kad paraiška suteikti galimybę susipažinti su aptariamais dokumentais iš dalies nepriimtina. 2012 m. gegužės 22 d. sprendimas Internationaler Hilfsfonds eV prieš Europos Komisiją (byla T300/10, dar nepaskelbtas rinkinyje) Galimybė susipažinti su dokumentais – Sprendimas 2004/258/EB – ECB duomenų bazės, kuriomis remiantis parengtos ataskaitos apie darbuotojų įdarbinimą ir judėjimą – Atsisakymas suteikti galimybę susipažinti su dokumentais – Ieškinys dėl panaikinimo – Suinteresuotumas pareikšti ieškinį – Priimtinumas – Dokumento sąvoka – Ieškinys dėl žalos atlyginimo − Ankstyvas pobūdis <...> 30. Todėl Sprendimo 2004/258 6 straipsnio 2 dalies tekstas, kuriame vartojami veiksmažodžiai „kreipiasi“ ir „padeda“, rodos, nurodo, kad vos institucija, į kurią kreipiamasi, dėl bet kokios priežasties padaro išvadą, jog paraiška dėl galimybės susipažinti su dokumentais yra nepakankamai tiksli, ji turi kreiptis į pareiškėją, siekdama tiksliau nustatyti prašomus dokumentus. Taigi tai – nuostata, kuria galimybės visuomenei susipažinti su dokumentais srityje formaliai atkartojamas gero administravimo principas, esantis viena iš Bendrijos teisės sistemoje administracinėms procedūroms numatytų garantijų. Taigi pareiga padėti yra esminė siekiant užtikrinti Sprendime 2004/258 numatytos teisės susipažinti su dokumentais veiksmingumą (žr. pagal analogiją 29 punkte minėto Sprendimo Williams prieš Komisiją 74 punktą). 31. Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog ECB neturėjo iškart atmesti paraiškos dėl galimybės susipažinti su dokumentais dėl tos priežasties, kad joje nurodytas dokumentas neegzistuoja. Atvirkščiai, pagal Sprendimo 2004/258 6 straipsnio 2 dalį tokiu atveju ECB turėjo pareiškėjo paprašyti patikslinti savo paraišką ir jam padėti tai padaryti, be kita ko, nurodydamas dokumentus, kuriuos ECB turi ir kurie yra panašūs į nurodytuosius paraiškoje dėl galimybės susipažinti su dokumentais arba kuriuose gali būti pateikta visa pareiškėjo ieškoma informacija arba jos dalis. Tik tuo atveju, kai nepaisydamas šių patikslinimų pareiškėjas primygtinai reikalauja leisti susipažinti su neegzistuojančiu dokumentu, ECB gali pagrįstai atmesti paraišką dėl galimybės susipažinti su dokumentu dėl to, kad tokios paraiškos dalykas neegzistuoja.

2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL 2004 m. specialusis leidimas, 1 skyrius 01 3 tomas, p. 331 - 336 )

460


<...> 121. Vis dėlto reikia priminti, kad dėl Reglamento Nr. 1049/2001 Bendrasis Teismas jau yra paaiškinęs, jog reikia atsižvelgti į tai, kad pareiškėjas, remdamasis šiuo Reglamentu, gali pateikti paraišką, kurios nagrinėjimas užkrauna darbo krūvį, kuris gali iš esmės paralyžiuoti institucijos, kuriai pateikta ši paraiška, veiklą. Bendrasis Teismas nurodė, jog tokiu atveju Reglamento Nr. 1049/2001 6 straipsnio 3 dalyje numatyta institucijos teisė pasiekti su pareiškėju „teisingą sprendimą“ atspindi galimybę, nors ir ribotą, atsižvelgti į būtinybę suderinti pareiškėjo ir gero administravimo interesus. Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad institucija turi pasilikti galimybę suderinti, pirma, visuomenės susipažinimo su dokumentais interesą ir, antra, iš to atsiradusį darbo krūvį, kad šiais konkrečiais atvejais būtų apsaugotas gero administravimo interesas461. 2011 m. spalio 26 d. sprendimas Julien Dufour prieš Europos centrinį banką (ECB) (byla T-436/09, Rink., 2011, p. II-07727) Penktoji mokslo tyrimų, technologinės plėtros ir demonstravimo veiklos pamatinė programa Sutartys, susijusios su projektais "Formation of a New Design House for MST" ir "Assessment of a New Anodic Bonder" - Dalies pervestos finansinės pagalbos išieškojimas - Privaloma tvarka vykdomas sprendimas - Sprendimas, kuriuo vykstant teismo procesui iš dalies pakeičiamas ginčijamas sprendimas - Ieškinio teisinis pagrindas - Nurodytų ieškinio pagrindų pobūdis - Teisėti lūkesčiai - Pareiga motyvuoti - Gero administravimo principas <...> 76. Reikia pažymėti, kad viena iš Sąjungos teisės per administracines procedūras užtikrinamų garantijų yra gero administravimo principas, įtvirtintas 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtoje Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje (OL C 364, p. 1), nuo kurio neatskiriama kompetentingos institucijos pareiga rūpestingai ir nešališkai ištirti visas nagrinėjamam atvejui svarbias aplinkybes462. 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Applied Microengineering Ltd prieš Europos Komisiją (byla T387/09, dar nepaskelbtas rinkinyje) Bendrijos prekių ženklas - Žodinio Bendrijos prekių ženklo BETWIN paraiška - Absoliutūs atmetimo pagrindai - Apibūdinamasis pobūdis - Reglamento (EB) Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b ir c punktai - Pareiga motyvuoti - Vienodas požiūris - EB 49 straipsnis <...> 82. Dėl ieškovės nurodytų argumentų, grindžiamų šio sprendimo 74 punkte minėta Nutartimi Bild digital ir ZVS, reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas šios nutarties 17 punkte teigia, kad registruoti kompetentinga nacionalinė institucija, nagrinėdama paraišką įregistruoti, tiek, kiek ji turi informacijos šiuo klausimu, turi atsižvelgti į sprendimus, kurie jau buvo priimti dėl panašių paraiškų, ir ypatingą dėmesį skirti klausimui, ar reikia priimti tokį patį sprendimą. Nors iš to galima padaryti išvadą, kad toks požiūris pagal analogiją taikomas VRDT instancijų pagal Reglamentą Nr. 207/2009463 atliekamam nagrinėjimui, vis dėlto Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad aptariama institucija jokiais atvejais negali būti saistoma tokių sprendimų dėl panašių paraiškų. Be to, jis taip pat minėtos nutarties 18 punkte priminė, kad vienodo požiūrio principas turi būti suderintas su teisėtumo laikymusi. Tokiomis aplinkybėmis ši teismo praktika nepaneigia šio sprendimo 77–81 punktuose pateiktos analizės. 2005 m. balandžio 13 d. Bendrojo Teismo sprendimas Verein für Konsumenteninformation prieš Komisiją, T‑2/03, Rink., 2005, p. II‑1121, 101 - 102 p. 462 2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją, T‑191/98, T‑212/98–T‑214/98, Rink., 2003, p. II‑3275, 404 p. 463 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL 2009, L 78, p. 1) 461


83. Kalbant apie 2010 m. rugsėjo 9 d. Teisingumo Teismo sprendimą VRDT prieš Borco-MarkenImport Matthiesen (C‑265/09 P, Rink., 2010, p. I-08265), kuriuo per teismo posėdį rėmėsi ieškovė ir iš kurio ji padarė išvadą, kad VRDT turi pareigą savo iniciatyva atlikti ankstesnių registracijų tikrinimą, reikia pažymėti, kad minėto sprendimo 45 punkte, kuriuo remiasi ieškovė, Teisingumo Teismas priminė, kad registracijos paraiškų tikrinimas turi būti ne minimalus, o griežtas ir išsamus, siekiant išvengti, kad prekių ženklai nebūtų netinkamai įregistruoti, ir užtikrinti, kad dėl teisinio saugumo ir gero administravimo priežasčių nebūtų registruojami prekių ženklai, kurių naudojimas galėtų būti sėkmingai užginčytas teismuose. Be aplinkybės, kad šis sprendimas nesusijęs su galimo atsižvelgimo į ankstesnes registracijas klausimu, Teisingumo Teismas jame taip pat primena, kad VRDT turi nagrinėti laikydamasi teisėtumo. Taigi šia teismo praktika taip pat nepaneigiama šio sprendimo 77–81 punktuose pateikta analizė. 84. Galiausiai, atsižvelgiant į VRDT instancijų ribotą kompetenciją ir į teisėtumo principą ir nesant reikalo šioje byloje priimti sprendimo dėl kaltinimo, susijusio su EŽTK straipsnio pažeidimu, priimtinumo, svarbu pažymėti, kad atmestina galimybė, jog, nesant konkrečių teiginių dėl to, kad buvo VRDT instancijose vykusios procedūros pažeidimų, su kuriais ieškovei teko susidurti, vien tai, kad anksčiau buvo įregistruoti tariamai panašūs prekių ženklai, galėtų lemti ieškovės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimą. Dėl tų pačių priežasčių prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia procedūrų aplinkybės šiuo atžvilgiu nėra reikšmingos. 2011 m. liepos 6 d. sprendimas i-content Ltd Zweigniederlassung Deutschland prieš Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) (byla T-258/09, Rink., 2011, p. II-03797) Deliktinė atsakomybė - Valstybės pagalba - Komisijos sprendimas pradėti formalią tyrimo procedūrą - Trečiajai bendrovei žalą sukeliantys duomenys - Pakankamai akivaizdus teisės normos, suteikiančios teisių privatiems asmenims, pažeidimas - Profesionalios paslapties saugojimo pareiga - Neturtinė žala - Turtinė žala - Priežastinis ryšys - Delspinigiai ir palūkanos <...> 39. Kita vertus, argumentas, pagal kurį, atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos aplinkybes, Bendrasis Teismas turi pripažinti teisės į gynybą pažeidimą, kaip analogiškomis aplinkybėmis jis tai padarė byloje, kurioje priimtas 2008 m. rugsėjo 24 d. Sprendimas M prieš Ombudsmeną (T‑412/05, Rink., 2008, p. II-00197, 133 ir 136 punktai), atmestinas kaip nepagrįstas. Šiame sprendime Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Europos ombudsmenas pažeidė rungimosi principą, kai nurodė pareigūno vardą viename iš savo sprendimų, kuriame buvo nagrinėjamas blogo administravimo atvejis, prieš tai jo neišklausęs, ką vis dėlto privalėjo padaryti pagal jam privalomas teisės normas. Tačiau, priešingai tos bylos aplinkybėms, nagrinėjamu atveju Komisija neturėjo jokios pareigos, kuri reikalautų išklausyti Idromacchine prieš priimant ginčijamą sprendimą. 40. Todėl, kiek ieškovai tvirtina, kad Komisija pažeidė gero administravimo principą ir iš jo išplaukiančius rūpestingumo bei teisės į gynybą paisymo principus, nes neišklausė Idromacchine prieš priimdama ginčijamą sprendimą, šiuos kaltinimus reikia atmesti kaip nepagrįstus. 2011 m. lapkričio 8 d. sprendimas Idromacchine Srl, Alessandro Capuzzo ir Roberto Capuzzo prieš Europos Komisiją (byla T-88/09, dar nepaskelbtas rinkinyje) Viešasis paslaugų pirkimas - Viešojo pirkimo procedūra - Paslaugos teikiant pagalbą, skirtą informacinės sistemos priežiūrai, aptarnavimui ir tobulinimui - Dalyvio pasiūlymo atmetimas - Sutarties sudarymas su kitu konkurso dalyviu - Ieškinys dėl panaikinimo - Priimtinumas Jurisdikcija - Pareiga motyvuoti - Teisė į veiksmingą teisinę gynybą - Skaidrumas Proporcingumas - Vienodas požiūris ir nediskriminavimas - Atrankos ir sutarties sudarymo kriterijai - Ieškinys dėl žalos atlyginimo - Priimtinumas - Negautos pajamos


<...> 128. Galiausiai dėl nurodyto gero administravimo principo pažeidimo reikia pažymėti, jog iš teismų praktikos matyti, kad šis principas gali būti teisės nuostata, kuria siekiama privatiems asmenims suteikti teisių, kai jis yra konkrečių teisių išraiška464. 129. Kadangi iš pateiktų argumentų matyti, kad EIB pažeidė ieškovės saugomas teises, nes jai kuo greičiau nepranešė apie ginčijamą sprendimą ir per penkiolika dienų nuo jos prašymo gavimo bei, prieš jai pareiškiant ieškinį, nepranešė to sprendimo pakankamų motyvų, EIB pažeidė ir gero administravimo principą bei atėmė iš ieškovės teisę į veiksmingą teisinę gynybą dėl ginčijamo sprendimo. 130. Pagal Teisingumo Teismo praktiką esminiais procedūriniais reikalavimais gali būti laikomi tokie reikalavimai, kurie nustatyti užtikrinti, kad priemonės būtų rengiamos rūpestingai ir atsargiai 465 . Sudarant viešojo pirkimo sutartį pašalinto dalyvio teisė į veiksmingą teisinę gynybą dėl sprendimo sudaryti sutartį su kitu dalyviu, kaip ir su tuo susijusi perkančiosios organizacijos pareiga jo prašymu pranešti sprendimo motyvus, turi būti laikomos esminiais procedūriniais reikalavimais, kaip jie suprantami pagal minėtą teismų praktiką, nes jie taikomi priimant sprendimą, kuriuo suteikiamos garantijos, leidžiančios veiksmingai kontroliuoti viešojo pirkimo procedūros, per kurią priimtas šis sprendimas, nešališkumą. 131. Remiantis teismų praktika, susijusia su esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimu, reikia konstatuoti, jog dėl to, kad priimdamas ginčijamą sprendimą EIB nesilaikė esminių procedūrinių reikalavimų, šis sprendimas turi būti panaikintas466. 2011 m. rugsėjo 20 d. sprendimas Evropaïki Dynamiki - Proigmena Systimata Tilepikoinonion Pliroforikis kai Tilematikis AE prieš Europos investicijų banką (BEI) (byla T-461/08, dar nepaskelbtas rinkinyje) Valstybės pagalba - Pagalba viešbučių pramonei Sardinijos regione - Sprendimas, kuriuo dalis pagalbos pripažįstama suderinama, o dalis nesuderinama su bendrąja rinka ir kuriuo nurodoma ją susigrąžinti - Nauja pagalba - Pareiga motyvuoti - Teisėtų lūkesčių apsauga Skatinamasis poveikis - De minimis taisyklė <...> 69. Tekstai, reglamentuojantys procedūra valstybės pagalbos srityje, aiškiai nenumato sprendimo dėl vykstančios procedūros klaidų taisymo ir taikymo ribų išplėtimo. 70. Šiuo klausimu iš Reglamento Nr. 659/1999467 8 konstatuojamosios dalies ir 6 straipsnio 1 dalies matyti, kad sprendime pradėti formalią tyrimo procedūrą apibendrinami reikšmingi ginčytini faktai ir teisės klausimai, pateikiamas pirminis pasiūlytos pagalbos pobūdžio priemonės įvertinimas ir išdėstomos abejonės dėl pagalbos atitikimo bendrajai rinkai, kad suinteresuotoji valstybė narė ir kitos suinteresuotosios šalys galėtų pateikti pastabas ir tai darant suteikti Komisijai visą jai reikalingą informaciją, kad ji galėtų įvertinti pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka. Pati formali tyrimo procedūra leidžia detalizuoti ir išaiškinti sprendime pradėti procedūrą iškeltus klausimus. Iš Reglamento Nr. 659/1999 7 straipsnio matyti, jog po šios procedūros Komisijos analizė gali keistis, nes ji galiausiai gali nuspręsti, kad priemonė nėra pagalba arba kad abejonės dėl jos nesuderinamumo išnyko. Taigi galutinis sprendimas gali skirtis nuo sprendimo pradėti procedūrą, jei pastarasis nedaro

2008 m. lapkričio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas SPM prieš Tarybą ir Komisiją, T‑128/05, Rink., 2008, p. II-00260, 127 p. 465 1955 m. kovo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimas Nyderlandai prieš Vyriausiąją Valdybą, 6/54, Rink., 1955, p. 201, 220 466 1995 m. kovo 30 d. Teisingumo Teismo sprendimo Parlamentas prieš Tarybą, C‑65/93, Rink., 1995, p. I‑643, 21 p. 467 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 659/1999, nustatantis išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (OL 2004 m. specialusis leidimas, 8 skyrius 1 tomas, p. 339 - 347) 464


galutinio sprendimo negaliojančiu468. Todėl Komisijai nereikia taisyti sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą klaidų. 71. Tačiau logiška ir visų pirma naudinga galimam pagalbos gavėjui, kad Komisija, po sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą priėmimo pastebėjusi, jog jis pagrįstas nepakankamomis faktinėmis aplinkybėmis ar klaidingu aplinkybių teisiniu vertinimu, turėtų galimybę patikslinti savo poziciją priimdama sprendimą dėl klaidų ištaisymo. Iš tikrųjų toks sprendimas dėl klaidų ištaisymo, dėl kurio suinteresuotosioms šalims iš naujo siūloma pateikti savo pastabas, leidžia joms reaguoti į Komisijos pirminio vertinimo pasikeitimus, aptariamą priemonę ir pateikti savo nuomonę šiuo klausimu. 72. Be to, reikia pažymėti, kad Komisija taip pat galėjo pirmiausia priimti sprendimą, kuriuo užbaigiama procedūra, ir po to priimti naują sprendimą pradėti formalią tyrimo procedūrą, pagrįstą jos nauju teisiniu vertinimu ir kurio turinys iš esmės būtų buvęs toks pats kaip ir sprendimo dėl klaidų ištaisymo. Tokiomis aplinkybėmis proceso ekonomijos argumentai ir gero administravimo principas palankesni yra sprendimo dėl klaidų ištaisymo, o ne sprendimo dėl procedūros užbaigimo ir sprendimo pradėti naują procedūrą priėmimui. Tokiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad procedūros dalyko ištaisymas leido Komisijai priimant ginčijamą sprendimą atsižvelgti į Grand Hotel Abi d’Oru pastabas, pateiktas dėl sprendimo pradėti procedūrą, o taip nebūtų buvę, jei ji būtų užbaigusi formalaus tyrimo procedūrą, kad galėtų pradėti naują. 73. Kalbant apie tokio sprendimo dėl klaidų ištaisymo teisinę kvalifikaciją, kadangi jis susijęs su sprendimu pradėti procedūrą ir jie kartu sudaro vieną iš dalies pakeistą sprendimą pradėti procedūrą, reikia konstatuoti, kad jų teisinis pobūdis vienodas. Šiuo klausimu reikia priminti, kad pranešimas pradėti formalią tyrimo procedūrą yra skirtas tik tam, kad iš suinteresuotųjų asmenų būtų surinkta visa informacija, kuri leistų Komisijai turėti aiškesnę nuomonę dėl tolimesnių veiksmų469. 74. Nagrinėjamu atveju Komisija sprendime dėl klaidų ištaisymo nurodė priežastis, dėl kurių ji mano, kad teisinis aptariamos pagalbos schemos vertinimas, pateiktas sprendime pradėti procedūrą, turi būti ištaisytas. Be kita ko, ji paaiškino, kad, jos nuomone, tai neteisėta schema, o ne netinkamas jos patvirtintos schemos taikymas. Dėl šių paaiškinimų Komisija suinteresuotosioms šalims leido iš naujo pateikti savo pastabas. Taigi sprendimas dėl klaidų ištaisymo turi tą patį dalyką ir tą patį tikslą kaip ir sprendimas pradėti procedūrą, todėl jį reikia kvalifikuoti kaip ir sprendimą pradėti procedūrą. 2011 m. rugsėjo 20 d. sprendimas Regione autonoma della Sardegna (T-394/08), SF Turistico Immobiliare Srl (T-408/08), Timsas Srl (T-453/08) ir Grand Hotel Abi d’Oru SpA (T-454/08) prieš Europos Komisiją (sujungtos bylos T-394/08, T-408/08, T-453/08 ir T-454/08, Rink., 2011, p. II06255) Konkurencija - Karteliai - Natrio chlorato rinka - Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnyje ir EEE susitarimo 53 straipsnyje numatytas pažeidimas - Ieškinys dėl panaikinimo - Priimtinumas - Neteisėto elgesio priskyrimas - Baudos - Sunkinančiosios aplinkybės Recidyvas - Lengvinančiosios aplinkybės - Bendradarbiavimas per administracinę procedūrą Didelė papildomoji vertė <...> 111. Trečia, dėl ieškovės kaltinimo, kad Komisija pažeidė gero administravimo principą padidindama pagrindinę baudą 90 % dėl pakartotinumo, reikia priminti, jog pagal nusistovėjusią teismų praktiką, kai Sąjungos institucijos naudojasi diskreciją, kad galėtų atlikti savo funkcijas, Bendrijos teisinės sistemos garantuojamų teisių paisymas administracinėse procedūrose yra dar 2009 m. kovo 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, T‑424/05, Rink., 2009, p. II-00023, 69 p. 469 1973 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Vokietiją, 70/72, Rink., 1973, p. 813, 19 p.; 1996 m. spalio 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Skibsværftsforeningen ir kt. prieš Komisiją, T‑266/94, Rink., 1996, p. II‑1399, 256 p. 468


svarbesnis; tokios garantijos visų pirma apima kompetentingos institucijos pareigą atidžiai ir nešališkai išnagrinėti visus reikšmingus konkrečios bylos aspektus470. 112. Šioje byloje reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 525–527 konstatuojamųjų dalių, Komisija dėl to, kad pagal šio sprendimo 100 punkte nurodytą teismų praktiką apskaičiuodama baudas neprivalo taikyti konkrečios matematinės formulės, teisingai nusprendė, jog reikia daugiau padidinti pagrindinę baudą, nes „pirmosios [ieškovei skirtos] baudos nepaskatino jos keisti savo elgesio“ (ginčijamo sprendimo 525 konstatuojamoji dalis). Be to, ieškovė nepateikia nei argumentų, nei įrodymų, kurie patvirtintų jos teiginį, kad Komisija neatliko rūpestingo ir nešališko bylos aplinkybių tyrimo, kuris patvirtintų, jog ji taikė ieškovei 90 % pagrindinės baudos padidinimą atsižvelgdama į jos didelį polinkį nesilaikyti konkurencijos normų. 113. Todėl ieškovė neįrodė, kad Komisija šioje byloje pažeidė gero administravimo principą. <...> 183. Pirma, dėl ieškovės kaltinimo, kad Komisija pažeidė gero administravimo principą nesumažindama jai baudos kitais pagrindais nei numatyti 2002 m. pranešime dėl bendradarbiavimo, reikia priminti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 111 punkte nurodytos teismų praktikos, pagal gero administravimo principą kompetentinga institucija privalo atidžiai ir nešališkai išnagrinėti visus reikšmingus konkrečios bylos aspektus. 184. Šiuo atveju iš ginčijamo sprendimo 544 konstatuojamosios dalies matyti, kad Komisija nusprendė, jog, „atsižvelgdama į visus nagrinėjamus faktus, jokia ypatinga, tik šiai bylai būdinga aplinkybe negalėjo pateisinti [ieškovės] baudos sumažinimo dėl veiksmingo bendradarbiavimo, remdamasi kitais pagrindais nei nurodyti 2002 m. pranešime [dėl bendradarbiavimo]“. Minėtoje konstatuojamojoje dalyje Komisija taip pat nurodė, kad, „priešingai nei 1996 m. pranešime [dėl bendradarbiavimo], 2002 m. pranešime [dėl bendradarbiavimo] nenumatytas baudos sumažinimas dėl faktinių aplinkybių neginčijimo, ir šioje byloje Komisija tikrai neleido suprasti galinti sumažinti baudą „ne pagal“ [2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo]“. 185. Todėl reikia konstatuoti, kad ieškovė, nepateikusi jokio argumento ar įrodymo, rodančio, jog Komisija kruopščiai ir nešališkai neišnagrinėjo jos bendradarbiavimo per administracinę procedūrą, neįrodė, kad Komisija pažeidė gero administravimo principą. 186. Todėl reikia atmesti šį kaltinimą kaip nepagrįstą. <...> 196. Pirmiausia dėl ieškovės kaltinimų, kad Komisija pažeidė gero administravimo ir proporcingumo principus nesumažindama jai baudos dėl bendradarbiavimo kitais pagrindais nei numatyti 2002 m. pranešime dėl bendradarbiavimo, reikia konstatuoti, kad nurodydama šią ketvirtojo ieškinio pagrindo dalį ji nepateikia jokių argumentų, grindžiančių šiuos kaltinimus, ir kad šie kaltinimai sutampa su pateikiant šio ieškinio pagrindo pirmą dalį nurodytais kaltinimais. Todėl reikia juos atmesti kaip nepagrįstus dėl tų pačių priežasčių, kaip nurodyta šio sprendimo 183–193 punktuose. 2011 m. gegužės 17 d. sprendimas Arkema France prieš Europos Komisiją (byla T-343/08, dar nepaskelbtas rinkinyje) Konkurencija <...> 237. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, kai Sąjungos institucijos turi diskreciją, kad galėtų atlikti savo funkcijas, Bendrijos teisinės sistemos garantuojamų teisių paisymas administracinėse

1991 m. lapkričio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimas Technische Universität München, C‑269/90, Rink., 1991, p. I‑5469, 14 p.; 1992 m. sausio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas La Cinq prieš Komisiją, T‑44/90, Rink., 1992, p. II‑1, 86 p.; 2002 m. kovo 20 d. sprendimas ABB Asea Brown Boveri prieš Komisiją, T‑31/99, Rink., 2002, p. II‑1881, 99 p. 470


procedūrose yra dar svarbesnis. Tokios garantijos visų pirma apima kompetentingos institucijos pareigą atidžiai ir nešališkai išnagrinėti visus reikšmingus konkrečios bylos aspektus471. 238. Šioje byloje reikia išnagrinėti kiekvieną iš trijų ieškovės kaltinimų, kuriais siekiama patvirtinti, kad Komisija pažeidė gero administravimo principą. 239. Pirma, ieškovės kaltinimą, kad Komisija kruopščiai ir bešališkai neišnagrinėjo jos pateiktų įrodymų, kuriais siekiama paneigti lemiamos įtakos prezumpciją, bei nenagrinėjo konkrečios ieškovės situacijos, reikia atmesti kaip nepagrįstą. Iš tiesų ieškovė ne tik nepateikė jokių konkrečių šį kaltinimą patvirtinančių įrodymų, bet iš ginčijamo sprendimo 396–415 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Komisija išnagrinėjo ir aiškiai atmetė ieškovės argumentus, kuriais ji siekė paneigti lemiamos įtakos prezumpciją. 240. Antra, ieškovės kaltinimą, kad Komisija pažeidė gero administravimo principą, kai šioje byloje de facto atmetė galimybę lemiamos įtakos prezumpcijai paneigti pateikti įrodymų visumą, tačiau pati naudojosi šiuo įrodinėjimo būdu, reikia atmesti kaip nepagrįstą. Iš tiesų reikia pripažinti, kad kaip buvo nurodyta nagrinėjant pirmojo pagrindo ketvirtą dalį (šio sprendimo 97–107 punktai), Komisija tik išnagrinėjusi ieškovės pateiktą įrodymų visumą nusprendė, jog vadovaujantis ja negalima paneigti lemiamos įtakos prezumpcijos. Taigi šiuo klausimu Komisija nepažeidė gero administravimo principo. 241. Trečia, ieškovės kaltinimą, kad, vadovaujantis gero administravimo ir proceso ekonomijos principais, Komisija turėjo sustabdyti šioje byloje dėl ieškovės pradėtą procedūrą, kol Bendrasis Teismas priims sprendimus dėl ieškovės pareikštų ieškinių sprendimams AMCA, Vandenilio peroksidas ir Metakrilatai, reikia atmesti kaip nepagrįstą. Iš tiesų pirmiausia reikia pripažinti, net tik kad preziumuojama, jog Komisijos sprendimai yra teisėti tol, kol jie nepanaikinami arba nepripažįstami netekusiais galios472, bet ir kad jokia teisės nuostata neįpareigoja Komisijos sustabdyti sprendimų priėmimo bylose dėl skirtingų faktinių aplinkybių. Be to, atvirkščiai nei teigia ieškovė, iš 235 punkte minėto Sprendimo Lenzing prieš Komisiją 56 punkto negalima spręsti, kad šioje byloje Komisija dėl proceso ekonomijos turėjo sustabdyti ginčijamo sprendimo priėmimą, kol Bendrasis Teismas priims sprendimus dėl ieškovės pareikštų ieškinių, susijusių su kitais sprendimais, kuriuose jai buvo skirtos sankcijos. Iš tikrųjų minėto sprendimo 56 punkte Bendrasis Teismas iš esmės pripažino, kad jei sprendimas, dėl kurio pareikštas ieškinys, buvo pakeistas, šalims gali būti leista pakeisti savo reikalavimus dėl naujų faktinių aplinkybių atsiradimo, nes tokiomis aplinkybėmis „reikalavimas, kad ieškovė Pirmosios instancijos teismui pateiktų naują ieškinį dėl <...> sprendimo panaikinimo, prieštarautų gero administravimo ir proceso ekonomijos principui. 242. Todėl ieškovės trečiąjį kaltinimą ir visą penktąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą. 2011 m. gegužės 17 d. sprendimas Elf Aquitaine SA prieš Europos Komisiją (byla T-299/08, Rink., 2011, p. II-02149) Valstybės pagalba <...> 75. Todėl suinteresuotosios šalys negali remtis gero administravimo principo pažeidimu, kurį lėmė aplinkybė, kad Komisija asmeniškai nepaprašė jos pateikti pastabų apie pagalbos tyrimo

1991 m. lapkričio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimas Technische Universität München, C‑269/90, Rink., 1991, p. I‑5469, 14 p.; 1992 m. sausio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas La Cinq prieš Komisiją, T‑44/90, Rink., 1992, p. II‑1, 86 p.; 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas ABB Asea Brown Boveri prieš Komisiją, T‑31/99, Rink., 2002, p. II‑1881, 99 p. 472 1994 m. birželio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš BASF ir kt., C‑137/92 P, Rink., 1994, p. I‑ 2555, 48 p. 471


procedūrą 473 . Komisija taip pat neturi pareigos perduoti suinteresuotosioms šalims pastabas ar informaciją, kurią ji gavo iš atitinkamos valstybės narės vyriausybės. 76. Šiuo atveju ieškovės tvirtina, kad Komisija pažeidė jų teisę į gynybą, rungtyniškumo principą ir teisę į gerą administravimą, pirma, nepateikdama tiesiogiai joms prašymo dėl paaiškinimų ar neprašydama Prancūzijos Respublikos kreiptis į jų teisėtą atstovą, kad jis pateiktų savo pastabas, antra, neleisdama joms susipažinti su bylos medžiaga ir, trečia, nes joms nebuvo pateikti procedūriniai dokumentai, Prancūzijos Respublikos pastabos ar Komisijos suformuluoti užklausimai dėl ginčijamos pagalbos. 77. DAB taip pat tvirtina, kad buvo pažeista ne tik jos, bet ir ŠPDK regiono bei pagalbą gavusios AFR bendrovės teisė į gynybą, nes jų pastabos nebuvo priimtos. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad DAB suinteresuota pareikšti ieškinį tik dėl to, kad būtų apgintos jos procesinės teisės474. Kadangi DAB nėra suinteresuota pareikšti ieškinį, kad būtų apgintos ŠPDK regiono ir pagalbos gavėjos teisės, kaltinimas dėl šių teisių pažeidimo yra nepriimtinas tiek, kiek jį nurodo DAB. 78. Iš šio sprendimo 70–75 punktuose nurodytos teismų praktikos matyti, kad suinteresuotieji asmenys, pvz. ieškovės, negali naudotis teise į gynybą kaip tokia, tačiau turi tik teisę būti išklausyti ir dalyvauti procedūroje tiek, kiek yra tinkama atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes. Todėl ieškovių nurodytas teisės į gynybą, rungtyniškumo principo ir teisės į gerą administravimą pažeidimas turi būti nagrinėjamas tik atsižvelgiant į ieškovių teisę būti išklausytoms ir dalyvauti procedūroje. 79. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad Komisija, 2007 m. spalio 27 d. Oficialiajame leidinyje paskelbdama kvietimą teikti pastabas remiantis EB 88 [dabar SESV 108 straipsnis] straipsnio 2 dalimi dėl procedūros, susijusios su Prancūzijos Respublikos AFR suteikta valstybės pagalba, apie kurią nepranešta, sprendimo pradėti procedūrą ir jo santraukos paskelbimo forma, leido visiems suinteresuotiesiems asmens sužinoti apie procedūros pradžią. 2011 m. gegužės 12 d. sprendimas Région Nord-Pas-de-Calais (T-267/08) ir Communauté d’agglomération du Douaisis (T-279/08) prieš Europos Komisiją, (sujungtos bylos T-267/08 ir T279/08, dar nepaskelbta rinkinyje) ERPF - Finansinės paramos sumažinimas - Veiksmų programa, priskirtina tikslui Nr. 1 (19941999 m.), susijusi su Tiuringijos žeme (Vokietija) <...> 123. Kalbant apie Vokietijos Federacinės Respublikos kritiką dėl to, kad pati Komisija neatliko patikrinimų, primintina, jog Reglamento Nr. 4253/88 [dabar Reglamentas (EB) Nr. 1083/2006]475 24 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, jei atrodo, jog įgyvendinant operaciją ar priemonę yra pateisinama tik dalis jai skirtos paramos, „Komisija turi atlikti tinkamą tyrimą“. 124. Tačiau šią formuluotę aiškinti taip, kad joje nustatyta pareiga Komisijai atlikti reikalaujamus patikrinimus išimtinai pačiai, būtų per griežta – dėl tokio aiškinimo būtų dubliuojami patikrinimai ir prarandami Bendrijos ištekliai, ir jis prieštarautų gero administravimo principui.

2006 m. gegužės 31 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Kuwait Petroleum (Nyderlandai) prieš Komisiją, T‑ 354/99, Rink., 2006, p. II‑1475, 82 p. 474 2001 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo nutartis British American Tobacco International (Holdings) prieš Komisiją, T‑41/00, Rink., 2001, p. II‑1301, 18 - 19 p.; 2008 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Sogelma prieš AER, T‑411/06, Rink., 2008, p. II‑2771, 101 p. 475 Minėtą reglamentą pakeitė 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1083/2006, nustatantis bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo bei panaikinantis Reglamentą (EB) N. 1260/1999 (OL 2006, L 210, p. 25) 473


2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimas Vokietijos Federacinė Respublika prieš Europos Komisiją (byla T265/08, dar nepaskelbta rinkinyje) Viešieji pirkimai - Bendrijos viešųjų pirkimų konkurso procedūra - Etaloninių medžiagų gamybos salės statybos - Kandidato pasiūlymo atmetimas - Ieškinys dėl panaikinimo Suinteresuotumas pareikšti ieškinį - Priimtinumas - Specifikacijose numatytos sąlygos aiškinimas - Pasiūlymo atitiktis specifikacijose numatytoms sąlygoms - Naudojimasis teise paprašyti patikslinti pasiūlymus - Ieškinys dėl žalos atlyginimo <...> 49. Reikia pažymėti, kad pagal teismų praktiką Komisija, priimdama sprendimą sudaryti viešojo pirkimo sutartį konkurso būdu, turi didelę diskreciją dėl informacijos, į kurią reikia atsižvelgti476. Šiomis aplinkybėmis Komisija taip pat turi didelę diskreciją nustatydama tiek taisyklių, taikomų sudarant viešojo pirkimo sutartis konkurso būdu, turinį, tiek jų įgyvendinimą. 50. Be to, nors perkančioji organizacija turi parengti konkurso sąlygas tiksliai ir aiškiai, ji neprivalo numatyti visų retų atvejų, galinčių pasitaikyti praktikoje477. 51. Specifikacijose numatyta sąlyga turi būti aiškinama atsižvelgiant į jos tikslą, pobūdį ir formuluotę478. Jei atitinkama perkančioji organizacija turi abejonių, ji gali įvertinti tokios sąlygos taikymą nagrinėdama kiekvieną konkretų atvejį ir atsižvelgdama į visą reikšmingą informaciją479. 52. Be to, atsižvelgiant į šio sprendimo 49 punkte minėtą didelę Komisijos diskreciją, teismas tik patikrina, ar buvo laikytasi procedūros ir motyvavimo taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės ir ar nebuvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida ir piktnaudžiauta įgaliojimais480. 53. Vykdydamas tokią kontrolę teismas turi nustatyti, be kita ko, ar Komisija, kaip perkančioji organizacija, teisingai aiškina specifikacijose numatytą sąlygą481. 54. Taip pat reikia pažymėti, kad įgyvendinimo reglamento 148 straipsnio 3 dalimi institucijoms suteikiama teisė susisiekti su kandidatu tuo atveju, kai pasiūlymą reikia paaiškinti arba kai jame turi būti ištaisytos raštvedybos klaidos. Darytina išvada, kad šios nuostatos negalima aiškinti taip, kad joje numatytomis išimtinėmis ir ribotomis aplinkybėmis institucijoms nustatoma pareiga susisiekti su kandidatais482. 55. Kitaip galėtų būti tik tuo atveju, jei pagal bendruosius teisės principus dėl šios teisės būtų galėjusi atsirasti Komisijos pareiga susisiekti su kandidatu483. 56. Taip, be kita ko, yra tuomet, kai pasiūlymo sąlygos neaiškios, o iš Komisijai žinomų aplinkybių matyti, kad neaiškumą turbūt galima paprastai paaiškinti ir lengvai pašalinti. Jei tokiu atveju Komisija atmestų šį pasiūlymą nepasinaudodama teise paprašyti paaiškinimų, tai iš esmės prieštarautų gero administravimo principui. Absoliučios Komisijos diskrecijos pripažinimas tokiomis aplinkybėmis prieštarautų vienodo požiūrio principui484.

2002 m. vasario 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Esedra prieš Komisiją, T‑169/00, Rink., 2002, p. II‑609, 95 p.; 2006 m. vasario 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas TEA-CEGOS ir kt. prieš Komisiją, T‑376/05 ir T‑383/05, Rink., 2006, p. II‑205, 50 p. 477 2007 m. balandžio 20 d. Teisingumo Teismo nutartis TEA-CEGOS ir STG prieš Komisiją, C‑189/06 P, Rink., 2007, p. I-00062, 30 p. 478 Ten pat, 46 p. 479 Ten pat, 31 p. 480 Ten pat, 50 p. 481 Ten pat, 46 p. 482 1996 m. gegužės 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimaso Adia interim prieš Komisiją, T‑19/95, Rink., 1996, p. II‑321, 43 - 44 p. 483 Ten pat, 45 p. 484 2002 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Tideland Signal prieš Komisiją, T‑211/02, Rink., 2002, p. II‑3781, 37 - 38 p. 476


2009 m. gruodžio 10 d. sprendimas Antwerpse Bouwwerken NV prieš Europos Komisiją (byla T195/08, Rink., 2009, p. II-04439) Dempingas - Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos, Kinijos, Egipto, Kazachstano ir Rusijos kilmės ferosilicio importas - Eksporto kainos nustatymas - Pelno marža Įsipareigojimas dėl kainos - Žala - Priežastinis ryšys - Skundas - Teisė į gynybą - Pareiga motyvuoti. <...> 198. Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia pažymėti, kad, kitaip, nei tvirtina ieškovės, Taryba atsakė į jų pateiktus argumentus. Institucijos atsakė į ieškovių tvirtinimus, susijusius su gamybos sąnaudomis laikino reglamento 131–133 konstatuojamosiose dalyse, galutinės informacijos dokumente, galutinės informacijos dokumente, konkrečiai skirtame CHEMK, ir ginčijamo reglamento 97–99 konstatuojamosiose dalyse. Į ieškovių tvirtinimus, susijusius su plieno paklausa, institucijos atsakė galutinės informacijos dokumente ir galutinės informacijos dokumente, konkrečiai skirtame CHEMK. Todėl negalima tinkamai pripažinti, kad institucijos pažeidė gero administravimo principą ir neįvykdė pareigos motyvuoti. 199. Be to, kaip minėta šio sprendimo 162 punkte, ieškovės negali remtis rūpestingumo pareigos ir pareigos motyvuoti nevykdymu, kai iš tiesų jos ginčija institucijų išvadų pagrįstumą. Iš tiesų aplinkybė, kad ieškovės mano, jog institucijų pateikti paaiškinimai yra nepatenkinami, visiškai neįrodo, kad institucijos neįvykdė rūpestingumo pareigos ir pareigos motyvuoti. 2011 m. spalio 25 d. sprendimas Chelyabinsk electrometallurgical integrated plant OAO (CHEMK) ir Kuzneckie ferrosplavy OAO (KF) prieš Europos Sąjungos Taryba (byla T-190/08, dar nepaskelbtas rinkinyje) Konkurencija <...> 74. Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 48 ir 49 punktuose, konkurencijos teisėje Komisija privalo įrodyti savo konstatuotus pažeidimus ir pateikti įrodymus, kurie teisės požiūriu pakankamai patvirtintų pažeidimą sudarančių aplinkybių buvimą. Tam tikslui ji turi pateikti pakankamai tikslius ir nuoseklius įrodymus, patvirtinančius, kad pažeidimas tikrai buvo padarytas. 75. Be to, pažymėtina, kad Komisija, remdamasi gero administravimo principu, turi savo priemonėmis prisidėti prie reikšmingų faktų ir aplinkybių nustatymo485. 76. Viena iš garantijų, kurias suteikia Bendrijos teisės sistema, be kita ko, yra kompetentingos institucijos pareiga atidžiai ir nešališkai išnagrinėti visas nagrinėjamam atvejui svarbias aplinkybes486. 77. Šiuo klausimu pirmiausia konstatuotina, kad ieškovės pagrindu siekiama įrodyti, jog Komisija neišnagrinėjo visų nagrinėjamam atvejui svarbių aplinkybių, konkrečiai kalbant, nepaneigė neaiškumų, susijusių su Synto sudėtimi, ir pakankamai neišnagrinėjo galimybės patekti į patalpą G.505. Taigi tokie trūkumai, darant prielaidą, kad jie tam tikrais atvejais gali sumažinti Komisijos ginčijamame sprendime pateiktų įrodymų įrodomąją galią, gali turėti poveikio šio sprendimo teisėtumui. 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimas E.ON Energie AG prieš Europos Komisiją (byla T-141/08, Rink., 2010, p. II-05761)

1966 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Établissements Consten S.à.R.L. ir Grundig-Verkaufs-GmbH prieš Europos ekonominės bendrijos Komisiją, sujungtos bylos 56 ir 58-64, Rink., 1966, p. 00429, 501 p. 486 1995 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Nölle prieš Tarybą ir Komisiją, T‑167/94, Rink., 1995, p. II‑2589, 73 p. 485


Augalų veislės - Paraiška dėl obuolių veislės "Gala Schnitzer" augalų veislių teisinės apsaugos Bendrijoje - Techninė ekspertizė - Bendrijos augalų veislių tarnybos (BAVT) diskrecija Prieštaravimai - Reglamento (EB) Nr. 2100/94 55 straipsnio 4 dalis. <...> 60. Pagal Reglamento (EB) Nr. 2100/94 487 55 straipsnio 4 dalį, remdamasi bendromis taisyklėmis arba atskirais atvejais – reikalavimais, BAVT nustato, kada, kur, kokiais kiekiais ir kokios kokybės medžiaga ir kontroliniai pavyzdžiai turi būti pateikiami techninei ekspertizei. 61. Iš ginčijamo sprendimo matyti, jog Apeliacinė taryba pripažino, kad, remiantis pagal šią nuostatą BAVT suteikta diskrecija, ji negalėjo leisti KSB pateikti naujos medžiagos, nes buvo įvykdytos išankstinės KSB pateiktos paraiškos atmetimo sąlygos. Iš tiesų Apeliacinė taryba manė, kad dėl pateiktos medžiagos virusinės infekcijos, apie kurią KSB buvo informavusi BAVT, KSB nebūtų galėjusi pateikti prašomo fitosanitarinio sertifikato. Ji taip pat pažymėjo, kad KSB nepateikė prašomo fitosanitarinio sertifikato, ir iš to padarė išvadą, kad, nepateikusi šio dokumento, KSB neįvykdė 1999 m. sausio 26 d. ir kovo 25 d. BAVT laiškuose pateiktų atskirų reikalavimų. Pagal minėto reglamento 61 straipsnio 1 dalies b punktą BAVT privalėjo iš karto atmesti paraišką dėl veislės „Gala Schnitzer“. 62. Šiuos argumentus reikia atmesti, nes jais neatsižvelgiama į BAVT pagal Reglamento (EB) Nr. 2100/94 55 straipsnio 4 dalį suteiktos diskrecijos apimtį. 63. Iš tiesų ši diskrecija apima BAVT teisę patikslinti, jei ji mano, kad tai būtina, reikalavimus, kuriuos ji taiko tirdama paraišką dėl veislinių augalų teisinės apsaugos Bendrijoje, jei nesibaigė terminas, per kurį tokios paraiškos dėl apsaugos autorius turi atsakyti į jam pateiktą atskirą reikalavimą. 64. Šiuo atžvilgiu su gero administravimo principu ir būtinybe užtikrinti sklandžią procedūrų eigą bei veiksmingumą suderinama tai, kad kai ji mano, jog jos nustatyti netikslumai gali būti ištaisyti, tad BAVT turi teisę toliau nagrinėti jai pateiktą prašymą ir tokiu atveju neprivalo jo atmesti. Taigi ši diskrecija leidžia išvengti bet kokio laikotarpio tarp paraiškos dėl veislinių augalų teisinės apsaugos Bendrijoje pateikimo ir sprendimo dėl tokios paraiškos priėmimo bereikalingo ištęsimo, o taip atsitiktų, jei pareiškėjas turėtų pateikti naują paraišką. 65. Be to, dėl tokios diskrecijos, pirma, BAVT gali įsitikinti, kad jos atskiri reikalavimai yra aiškūs ir kad pareiškėjas vienintelis atsako už tai, kad jo veiksmai neatitinka šių atskirų reikalavimų, ir, antra, pareiškėjai gali vienareikšmiškai žinoti savo teises ir pareigas ir imtis atitinkamų veiksmų, o tai yra nuo teisinio saugumo principo neatsiejamas reikalavimas488. 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimas Schniga GmbH prieš Bendrijos augalų veislių apsaugos tarnybą (BAVT) (byla T-135/08, Rink., 2010, p. II-05089) Konkurencija - Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi - Ispanijos prieigos prie plačiajuosčio interneto rinkos - Sprendimas, kuriuo konstatuotas EB 82 straipsnio pažeidimas - Kainų nustatymas - Maržų mažinimas - Rinkų apibrėžimas - Dominuojanti padėtis Piktnaudžiavimas - Maržų mažinimo apskaičiavimas - Piktnaudžiavimo poveikis - Komisijos kompetencija - Teisė į gynybą - Subsidiarumas - Proporcingumas - Teisinis saugumas - Lojalus bendradarbiavimas - Gero administravimo principas – Baudos Dėl trečios šeštojo ieškinio pagrindo dalies, susijusios su lojalaus bendradarbiavimo ir gero administravimo principų pažeidimu <...> 309. Pirmiausia reikia priminti, kad EB 10 [dabar ESS 20 straipsnis] straipsnyje įtvirtinta lojalaus bendradarbiavimo pareiga galioja visoms savo kompetenciją įgyvendinančioms valstybių 1994 m. liepos 27 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 2100/94 dėl augalų veislių teisinės apsaugos Bendrijoje (OL 1994 m. specialusis leidimas, 3 skyrius, 16 tomas, p. 390 – 419) 488 1981 m. liepos 9 d. Teisingumo Teismo sprendimas Gondrand et Garancini, 169/80, Rink., 1981, p. 1931, 17 p. 487


narių institucijoms ir Sąjungos institucijoms, kurios abipusiu pagrindu turi lojaliai bendradarbiauti su valstybėmis narėmis489. Kai Sąjungos ir nacionalinės institucijos, kaip antai nagrinėjamu atveju, turi kartu įgyvendinti Sutarties tikslus bendrai įgyvendindamos savo kompetenciją, šis bendradarbiavimas yra ypač svarbus490. 310. Priešingai, nei teigia ieškovės, CMT iš tikrųjų buvo įtraukta į administracinę procedūrą, per kurią buvo priimtas ginčijamas sprendimas. Pirma, Komisija nusiuntė jai tris prašymus suteikti informacijos, atitinkamai 2004 m. lapkričio 18 d. ir gruodžio 17 d. bei 2005 m. sausio 17 d. Antra, 2006 m. gegužės 24 d. Komisija perdavė CMT nekonfidencialią pranešimo apie kaltinimus versiją. Ji taip pat pranešė, kad, jei pageidauja, gali išdėstyti savo rašytinius komentarus dėl pranešimo apie kaltinimus arba pateikti jai savo pastabas ar klausimus žodžiu per klausymus. Tačiau CMT nepateikė jokių rašytinių pastabų. Trečia, keli CMT atstovai dalyvavo 2006 m. birželio 12 ir 13 d. klausymuose ir per juos CMT taip pat išsakė savo nuomonę. Ketvirta, 2006 m. birželio 26 d. CMT taip pat raštu atsakė į kelis pareiškėjos per klausymus pateiktus klausimus. Penkta, ieškovės neginčija Komisija teiginio, pagal kurį bylą tyrusios grupės nariai ne kartą buvo susitikę su CMT aptarti tyrimo. Šešta, ieškovės neginčija Komisijos teiginių, pagal kuriuos 2007 m. birželio 14 d. keli CMT atstovai buvo su ja susitikę ir pateikė pastabas dėl tam tikrų ginčijamo sprendimo konstatuojamųjų dalių teksto, į kurias buvo atsižvelgta rengiantis antrajam Reglamento Nr. 1/2003 14 straipsnyje numatyto konsultacinio komiteto susitikimui. CMT nepateikė papildomų komentarų šiuo klausimu. CMT ekspertas taip pat dalyvavo minėto konsultacinio komiteto susitikime, kuris buvo surengtas 2007 m. birželio 15 d. 311. Šiuo požiūriu ieškovių argumentui, pagal kurį CMT skirti Komisijos prašymai suteikti informacijos buvo techninio pobūdžio ir nesusiję su Telefónica pateiktais kaltinimais, tariamai reikšmingomis rinkomis, metodais, taikytais maržų mažinimo ar galimo jo buvimo testui atlikti, negali būti pritarta. Nepaisant atitinkamo Komisijos kvietimo, CMT nepateikė rašytinių pastabų dėl pranešimo apie kaltinimus, visų pirma dėl pirminio Komisijos vertinimo, susijusio su minėtais duomenimis, kaip jie buvo išdėstyti pranešimo apie kaltinimus 142–250 ir 358–469 punktuose. 312. Be to, kalbant apie santykius, kurie susiklosto per Komisijos vykdomas procedūras pagal EB 81 ir 82 straipsnius, reikia pabrėžti, kad iš EB 10 straipsnio išplaukiančios lojalaus bendradarbiavimo pareigos, tenkančios Komisijai bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis, įgyvendinimo sąlygos buvo, be kita ko, patikslintos Reglamento Nr. 1/2003 11–16 straipsniuose, esančiuose jo IV skyriuje „Bendradarbiavimas“. Tačiau šiose nuostatose tiesiogiai nėra numatyta Komisijos pareiga konsultuotis su NRI. 313. Atsižvelgiant į tai pasakytina, jog ieškovės taip pat negali teigti, kad pranešimas apie kaltinimus ir kvietimas į klausymus CMT išsiųstas pernelyg vėlai, kai Komisija jau buvo susidariusi nuomonę dėl tariamo Telefónica elgesio neteisėtumo. Be to, kad pranešimas apie kaltinimus yra tik parengiamasis dokumentas, kuriame esantys vertinimai yra vien preliminarūs ir skirti apibrėžti administracinės procedūros objektą įmonei, kuriai taikoma ši procedūra491, šio sprendimo 310 punkte jau buvo pažymėta, kad Komisija buvo išsiuntusi CMT šio pranešimo kopiją 2006 m. gegužės 24 d., t. y. daugiau kaip metai prieš ginčijamo sprendimo priėmimą. 314. Todėl, atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, negali būti laikoma, kad nagrinėjamu atveju Komisija pažeidė jai tenkančią lojalaus bendradarbiavimo pareigą. Dėl to ieškovių argumentas dėl gero administravimo principo pažeidimo, paremtas vien šios pareigos nepaisymu, taip pat yra atmestinas.

489

1990 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo nutartis Zwartveld ir kt., C‑2/88 IMM, Rink., 1990, p. I‑3365, 17 p.; 2002 m. spalio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimas Roquette Frères, C‑94/00, Rink., 2002, p. I‑9011, 31 p. 490 2002 m. spalio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimas Roquette Frères, C‑94/00, Rink., 2002, p. I‑9011, 32 p. 491 1983 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80– 103/80, Rink., 1983, p. 1825, 14 p.; šio sprendimo 69 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 67 punktas ir šio sprendimo 83 punkte minėto Sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją 40 p.


2012 m. kovo 29 d. sprendimas Telefónica, SA ir Telefónica de España, SA prieš Europos Komisiją (byla T-336/07, Rink., p.) Augalų apsaugos produktai - Veiklioji medžiaga dichlorvosas - Neįtraukimas į Direktyvos 91/414/EEB I priedą - Vertinimo procedūra - EMST mokslo grupės nuomonė - Prieštaravimas dėl teisėtumo - Reglamento (EB) Nr. 1490/2002 20 straipsnis - Naujų tyrimų ir duomenų pateikimas per vertinimo procedūrą - Reglamento (EB) Nr. 451/2000 8 straipsnis - Reglamento (EB) Nr. 178/2002 28 straipsnio 1 dalis - Teisėti lūkesčiai - Proporcingumas - Vienodas požiūris - Gero administravimo principas - Teisė į gynybą - Subsidiarumo principas - EB 95 straipsnio 3 dalis ir Direktyvos 91/414 4 straipsnio 1 dalis bei 5 straipsnio 1 dalis. <...> 164. Penkta, dėl ieškovės kaltinimo, kad Komisija, remdamasi gero administravimo principu, privalėjo įspėti apie blogą jos dokumentų rinkinio kokybę nuo jo pateikimo 2002 m. balandį iki ginčijamo sprendimo paskelbimo, šio sprendimo 58 punkte jau buvo pažymėta, kad įvertinimo ataskaitos projekte, jo papildyme ir EMST ataskaitoje, kurie buvo perduoti ieškovei 2004 m.–2006 m., nurodoma, jog ieškovės pateiktame dokumentų rinkinyje nėra visos reikiamos informacijos, kad EMST galėtų pakankamai įvertinti kenksmingą dichlorvoso poveikį. Be to, iš bylos dokumentų matyti, kad ieškovė buvo informuota apie dokumentų rinkinio trūkumus 2003 m. – netgi prieš pabaigiant įvertinimo ataskaitos projektą. Vadinasi, ieškovė negali tvirtinti, kad nebuvo įspėta apie blogą jos dokumentų rinkinio kokybę. 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimas Denka International BV prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-334/07, Rink., 2009, p. II-04205) Augalų apsaugos produktai - Veiklioji medžiaga "malationas" - Neįtraukimas į Direktyvos 91/414/EEB I priedą - Ieškinys dėl panaikinimo - Teisė pareikšti ieškinį - Priimtinumas Vertinimo procedūra - EMST atliekamas vertinimas - Prieštaravimas dėl teisėtumo Reglamento (EB) Nr. 1490/2002 20 straipsnis - Naujų tyrimų pateikimas - Reglamento (EB) Nr. 451/2000 8 straipsnio 2 ir 5 dalys - Teisėti lūkesčiai - Proporcingumas - Vienodas požiūris Gero administravimo principas - Teisė į gynybą - Subsidiarumo principas - EB 95 straipsnio 3 dalis ir Direktyvos 91/414 4 straipsnio 1 dalis ir 5 straipsnio 1 dalis. <...> 224. Primintina, kad gero administravimo principas yra Bendrijos teisės sistemoje įtvirtintų garantijų administracinėse procedūrose dalis492. 225. Pagrindu, susijusiu su gero administravimo principo pažeidimu, ieškovės pirmiausia priekaištauja Komisijai, jog ši neužtikrino, kad valstybė narė ataskaitos rengėja ir EMST laikytųsi Direktyva 91/414493 ir Reglamentu Nr. 451/2000494 nustatytų terminų. 226. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad net jeigu valstybė narė ataskaitos rengėja ir EMST dalyvauja veikliųjų medžiagų vertinimo procedūroje, taikytinoje teisinėje sistemoje nėra nustatoma jokia hierarchija tarp valstybės narės ataskaitos rengėjos bei EMST ir Komisijos. Todėl tokiomis aplinkybėmis negalima manyti, jog Komisija, neužtikrindama, kad valstybė narė ataskaitos rengėja

2006 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas BASF prieš Komisiją, T‑15/02, Rink., 2006, p. II‑497, 501 p. 493 1991 m. liepos 15 d. Tarybos Direktyva dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką (OL 1991 m. specialusis leidimais, 3 skyrius, 11 tomas, p. 332 – 367) 494 2000 m. vasario 28 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 451/2000, nustatantis išsamias darbų programos, minėtos Tarybos direktyvos 91/414/EEB 8 straipsnio 2 dalyje, antrojo ir trečiojo etapo įgyvendinimo taisykles (OL 2000 m. specialusis leidimas, 3 skyrius 28 tomas, p. 292 - 319) 492


ir EMST laikytųsi Direktyva 91/414 ir Reglamentu Nr. 451/2000 nustatytų terminų, pažeidė gero administravimo principą495. 227. Tada ieškovės teigia, kad gero administravimo principas buvo pažeistas, nes Komisija kruopščiai ir nešališkai neišnagrinėjo visų šioje byloje reikšmingų įrodymų ir ypač visų duomenų, kuriuos ieškovės pateikė per ginčijamo sprendimo priėmimo procedūrą. Šis kaltinimas taip pat buvo pateiktas nurodant pagrindą, susijusį su proporcingumo principo pažeidimu. 228. Šiuo klausimu, pirma, iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad kompetentingos institucijos pareiga kruopščiai ir nešališkai išnagrinėti visus bylai reikšmingus įrodymus yra susijusi su gero administravimo principu496. 229. Antra, norint nustatyti, ar šiuo atveju vykdant procedūrą, kurioje priimtas ginčijamas sprendimas, buvo pažeistas gero administravimo principas, pirmiausia reikia priminti pareigas, kurias turi atitinkamai pranešėjas ir valstybė narė ataskaitos rengėja, EMST ir Komisija. <...> 236. Žinoma, tai, kad EMST ir Komisija neatsižvelgė į informaciją, kurią pranešėjas, gavęs aiškų valstybės narės ataskaitos rengėjos prašymą, perdavė per veikliosios medžiagos vertinimo procedūrą, gali būti gero administravimo principo pažeidimas. Tačiau taip nėra, kai neatsižvelgiama į papildomus duomenis, kuriuos pranešėjas perdavė nesant tokio valstybės narės ataskaitos rengėjos prašymo pagal Reglamento Nr. 451/2000 8 straipsnio 2 ar 5 dalis, ir juo labiau kai kalbama apie tokius „naujus tyrimus“, kaip antai 2005 m. rugpjūtį atliktas naujas Ames testas, kurio pateikimas per aptariamos veikliosios medžiagos vertinimo procedūrą, be to, nėra suderinamas su Reglamento Nr. 451/2000 8 straipsnio 2 ir 5 dalyse nustatytomis sąlygomis. Pateiktame dokumentų rinkinyje iš esmės jau turėjo būti visa reikiama informacija, kuri leistų valstybei narei ataskaitos rengėjai, EMST ir Komisijai įvertinti malationo kenksmingumą Direktyvos 91/414 5 straipsnio 1 dalies prasme. 2009 m. rugsėjo 3 d. sprendimas Cheminova A/S ir kt. prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T326/07, Rink., 2009, p. II-02685) Aplinka – Direktyva 2003/87/EB – Šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų prekybos sistema – Estijos nacionalinis emisijos leidimų paskirstymo planas 2008-2012 m. laikotarpiui – Atitinkami valstybių narių ir Komisijos įgaliojimai – Vienodas požiūris – Direktyvos 2003/87 9 straipsnio 1 ir 3 dalys ir 11 straipsnio 2 dalis. <...> 99. Reikia pastebėti, kad viena iš Bendrijos teisės sistemos per administracines procedūras užtikrinamų garantijų yra gero administravimo principas, nuo kurio neatskiriama kompetentingos institucijos pareiga rūpestingai ir nešališkai ištirti visas bylai svarbias aplinkybes497. <...> 109. Nagrinėdamas šį ieškinio pagrindą, susijusį su tariamu gero administravimo principo pažeidimu, Bendrijos teismas neturi tiksliai ir galutinai nustatyti, kiek iš tikrųjų aptariami atidėjimai buvo įtraukti į bendrą apyvartinių taršos leidimų kiekį. Šiuo atveju Bendrijos teismas turi patikrinti, ar Komisija rūpestingai ir nešališkai išnagrinėjo visus svarbius šios bylos įrodymus. 110. Šiuo požiūriu iš to, kas pasakyta, matyti, jog bylos dokumentai nelabai suderinami su Komisijos ginčijamame sprendime padaryta išvada, kad aptariamais atidėjimais numatyti apyvartinių taršos leidimų kiekiai nebuvo įtraukti į bendrą skirtinų apyvartinių taršos leidimų kiekį. Be to, nei ginčijamame sprendime, nei Pirmosios instancijos teismui Komisija nepaaiškino, kuo remdamasi 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas ABB Asea Brown Boveri prieš Komisiją, T‑31/99, Rink., 2002, p. II‑1881, 100–104 p. 496 2008 m. birželio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Hoechst prieš Komisiją, T‑410/03, Rink., 2008, p. II‑0000, 129 p. 497 1992 m. sausio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas La Cinq prieš Komisiją, T‑44/90, Rink., 1992, p. II‑1, 86 p.; 1993 m. birželio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Asia Motor France ir kt. prieš Komisiją, T‑7/92, Rink., 1993, p. II‑669, 34 p.; 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas ABB Asea Brown Boveri prieš Komisiją, T‑31/99, Rink., 2002, p. II‑1881, 99 p. 495


padarė tokią išvadą, nes savo rašytiniuose dokumentuose tik tvirtino, kad jos pačios skaičiavimai parodė, jog taip nebuvo, o per teismo posėdį – kad aiškiai nebuvo matyti, ar aptariami atidėjimai buvo įtraukti apskaičiuojant bendrą apyvartinių taršos leidimų kiekį. Tačiau per teismo posėdį Komisija, iš pradžių paprašiusi leidimo pateikti Pirmosios instancijos teismui dokumentą, aiškindama, kad jame pateikiami jos pačios skaičiavimai, vėliau dėl šio prašymo nurodė, kad šis elementas nebėra svarbus. 111. Tiksliai nepaaiškindama trūkumų, kurie buvo nustatyti Estijos nacionaliniame paskirstymo plane, arba klaidų, kurias tariamai padarė Estijos Respublika, Komisija neįrodė, kad Estijos nacionaliniame paskirstymo plane pateikiami skaičiavimai buvo klaidingi. 112. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia daryti išvadą, kad Komisija tinkamai neišnagrinėjo Estijos Respublikos pateikto nacionalinio paskirstymo plano, būtent jo 1 ir 3 priedų, vertindama, ar Sprendimo 2006/780498 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyti atidėjimai buvo įtraukti į siūlomą bendrą apyvartinių taršos leidimų kiekį. Todėl ji pažeidė gero administravimo principą, ir tokiu atveju šis ieškinio pagrindas yra pagrįstas. 2009 m. rugsėjo 23 d. sprendimas Estijos Respublika prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T263/07, Rink., 2009, p. II-03463) Viešoji tarnyba - Pareigūnai – Įdarbinimas <...> 74. Šiuo atžvilgiu 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL C 364, p. 1) 41 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teisė į gerą administravimą „apima: – kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę; <...> 75. Tačiau, kaip matyti iš minėtos chartijos preambulės, pagrindinis jos tikslas – dar kartą įtvirtinti „(teises, kylančias) iš visoms valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų ir tarptautinių įsipareigojimų, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Sąjungos ir Europos Tarybos priimtų socialinių chartijų ir <...> Teisingumo Teismo ir Europos žmogaus teisių teismo teisminės praktikos“499. 76. Dar daugiau, Parlamentas, Taryba ir Komisija, iškilmingai paskelbdami Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, būtinai siekė jai pripažinti ypatingą svarbą, į kurią šioje byloje reikia atsižvelgti aiškinant Tarnybos nuostatų ir Kitų Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygų nuostatas 500. 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Philippe Bui Van prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla F-51/07, Rink., 2008 FP-I-A-1-00289; FP-II-A-1-01533) Apeliacinis skundas - Viešoji tarnyba - Laikinieji tarnautojai - Neterminuota sutartis Sprendimas atleisti iš darbo - KEBTĮS (Kitų Europos Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygų) 47 straipsnio c, i punktai - Pareiga motyvuoti - Akivaizdi vertinimo klaida - Neribota jurisdikcija - Piniginė kompensacija <...> 148. Be to, pagal teismo praktiką šioje nuostatoje numatyta pareiga motyvuoti, kuri tik pakartoja bendrąją EB 253 straipsnyje nustatytą pareigą, yra vienas iš esminių Bendrijos teisės principų, nuo kurio gali būti nukrypstama tik dėl imperatyvių reikalavimų (žr. sprendimo Huygens prieš Komisiją (šio sprendimo 37 punktas) 105 punktą ir nurodytą teismo praktiką), kaip tai Tarnautojų teismas teisingai pabrėžė skundžiamo sprendimo 61 punkte. Iš tiesų, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 108 2006/780/EB: Komisijos sprendimas 2006 m. lapkričio 13 d. dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos mažinimo dvigubo skaičiavimo pagal Bendrijos emisijų leidimų sistemą vengimo, skirtas projekto veiklai pagal Kioto protokolą vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/87/EB (OL 2006, L 316, p. 12) 499 2006 m. birželio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo Parlamentas prieš Tarybą, C 540/03, Rink. p. I 5769, 38 p. 500 2006 m. spalio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Landgren prieš ETF, F 1/05, Rink., 2006, p. FP-II-A-100459, 72 p. 498


punkte, pareiga motyvuoti siekiama, pirma, suteikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kad jis galėtų sužinoti, ar sprendimas yra pagrįstas, ar su trūkumais, ir užginčyti jo teisėtumą, antra, sudaryti sąlygas teismui vykdyti sprendimo teisėtumo kontrolę (žr. sprendimo Michel prieš Parlamentą (šio sprendimo 37 punktas) 22 punktą). Ši pareiga padeda užtikrinti teisę į veiksmingą teisminę gynybą, kuri yra bendrasis Bendrijos teisės principas, kylantis iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, įtvirtintas 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (EŽTK) 6 ir 13 straipsniuose ir dar kartą patvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje501. Pareigos motyvuoti sprendimus, kurie priimami darbo santykių srityje, svarbą pabrėžė Teisingumo Teismas, kuris nurodė, kad veiksminga teisminė kontrolė, kuri turi apimti skundžiamo sprendimo motyvų teisėtumą, iš esmės reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas gali reikalauti, kad kompetentinga institucija informuotų apie šiuos motyvus. Konkrečiai kalbant apie darbuotojams Sutartimi suteikiamos pagrindinės teisės veiksmingos apsaugos užtikrinimą Bendrijoje, taip pat reikia, kad suinteresuotieji asmenys galėtų ginti šią teisę kuo geresnėmis sąlygomis ir visiškai susipažinę su informacija nuspręsti, ar reikia kreiptis į teismą502. 2009 m. rugsėjo 8 d. sprendimas Europos mokymo fondas (ETF) prieš Pia Landgren (byla T-404/06 P, Rink., 2009, p. II-02841) Konkurencija - Administracinė procedūra - Sprendimas, kuriuo prašoma pateikti informaciją - Prašomos informacijos reikalingumas - Gero administravimo principas - Pareiga motyvuoti – Proporcingumas <...> 65. Antruoju ieškinio pagrindu ieškovė tvirtina, kad priėmusi ginčijamus sprendimus I ir II, Komisija pažeidė „teisingo proceso principą“, įtvirtintą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL C 303, 2007, p. 1; toliau – chartija) 41 straipsnio 1 dalyje. Iš esmės ieškovė tvirtina, kad Komisija neatlieka tyrimo su deramu rūpestingumu, rimtumu ir atidumu, jeigu įtaką jos atliekamai veiksmų po Slovakijos Respublikos įstojimo į Sąjungą analizei daro su laikotarpiu iki šio įstojimo susijusi informacija, nors nagrinėjami veiksmai iki įstojimo būtų visiškai teisėti Sąjungos konkurencijos teisės požiūriu. Atsižvelgdamas į tai, kas pasakyta, Bendrasis Teismas mano, kad, kiek tai susiję su antruoju ieškinio pagrindu, turi būti laikoma, jog ieškovė remiasi gero administravimo principu. 66. Pažymėtina, kad Reglamento Nr. 1/2003 37 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, jog šiuo reglamentu „pripažįstamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos“ ir šis reglamentas „turėtų būti aiškinamas ir taikomas atsižvelgiant į šias teises ir principus“. Be to, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, pagal ESS 6 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą chartija turi tokią pat teisinę galią, kaip ir Sutartys. 67. Chartijos 41 straipsnio „Teisė į gerą administravimą“ 1 dalyje nustatyta, kad „kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai jo reikalus tvarkytų nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką“. 68. Remiantis Sąjungos teismų praktika, susijusia su gero administravimo principu, tais atvejais, kai Sąjungos institucijos turi diskreciją, Sąjungos teisės sistemos suteikiamų garantijų paisymui administracinėse procedūrose tenka dar didesnė reikšmė. Tarp šių garantijų yra, be kita ko, kompetentingos institucijos pareiga rūpestingai ir nešališkai išnagrinėti visas reikšmingas konkretaus atvejo aplinkybes (šio sprendimo 45 punkte minėto Sprendimo Technische Universität München 14 punktas; šio sprendimo 45 punkte minėtų sprendimų La Cinq prieš Komisiją 86 punktas ir Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją 404 punktas). 69. Atsižvelgiant į būtent šiuos patikslinimus reikia nustatyti, ar priėmusi ginčijamus sprendimus Komisija pažeidė gero administravimo principą. 501 502

2007 m. kovo 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Unibet, C-432/05, Rink., 2007, p. I 2271, 37 p. 1987 m. spalio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Heylens ir kt., 222/86, Rink., 1987, p. 4097, 15 p.


70. Pirma, ieškovė teigia, kad yra neleistina, jog siekdama įrodyti EB 82 straipsnio [dabar- SESV 102 straipsnis] pažeidimą po 2004 m. gegužės 1 d. Komisija bando gauti informacijos apie jos veiksmus rinkoje tuo metu, kai ji dar neprivalėjo laikytis šios nuostatos. 71. Toks argumentas atmestinas. Iš tiesų visų pirma dėl Komisijos pareigos rūpestingai ir nešališkai išnagrinėti visas reikšmingas konkretaus atvejo aplinkybes ji turi parengti sprendimą su reikalaujamu atidumu ir priimti sprendimą remiantis visais duomenimis, kurie gali turėti jam įtakos. Tam Komisija turi teisę prašyti įmonių pateikti „visą reikiamą informaciją“, kaip nurodyta Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 1 dalyje. 72. Kaip matyti iš to, kas pasakyta dėl pirmojo ieškinio pagrindo, gali paaiškėti, kad informacija ir dokumentai, net ir susiję su laikotarpiu, buvusiu prieš Slovakijos Respublikos įstojimą į Sąjungą ir pažeidimų padarymo laikotarpį, yra reikalingi tam, kad Komisija galėtų nešališkai ir teisingai vykdyti jai Reglamentu Nr. 1/2003 priskirtas užduotis. 73. Antra, ieškovė tvirtina, kad Komisijos tyrimas ir vertinimas jos atžvilgiu yra iškreipti. Ji teigia, kad dokumentai, kuriuos ji turi pateikti pagal ginčijamą sprendimą I, gali turėti įtakos tam, kaip Komisija supras jos veiksmus po Slovakijos Respublikos įstojimo į Sąjungą. Tačiau atsižvelgiant į tai, kas pasakyta šio sprendimo 41–62 punktuose, šiuo argumentu negali būti vadovaujamasi. Bet kuriuo atveju toks argumentas turi būti atmestas, nes jis grindžiamas vien hipotetine prielaida. Iš tiesų ginčijamų sprendimų I ir II tikslas nėra analizuoti ieškovės veiksmus po 2004 m. gegužės 1 d. 74. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, antrasis ieškinio pagrindas yra atmestinas. 2012 m. kovo 22 d. sprendimas Slovak Telekom a.s. prieš Europos Komisiją (sujungtos bylos T458/09 ir T-171/10, Rink., p.) Viešoji tarnyba <...> 123. Remiantis gero administravimo ir vienodo požiūrio principais institucijos turi užtikrinti visiems konkurso dalyviams tinkamiausią ir teisingiausią egzaminų laikymą. Tačiau trikdžiai laikant konkurso egzaminus paveikia šių egzaminų teisėtumą tik tuomet, jeigu jie yra esminiai ir gali iškreipti rezultatus. Kai tokie trikdžiai buvo, institucija atsakovė turi įrodyti, kad jie nepaveikė egzaminų rezultatų503. 124. Šioje byloje ieškovė teigia, kad 2006 m. sausio 6 d. laikydama pirminės atrankos testus ji susidūrė su techniniais trikdžiais, būtent tai, kad bent keturis kartus ji buvo priversta nutraukti šiuos testus dėl sutrikusio suteikto kompiuterio darbo. Tačiau jokia iš nurodytų aplinkybių akivaizdžiai neparodo ją asmeniškai paveikusių trikdžių pobūdžio. Konkrečiai kalbant, toks įrodymas negali būti nei aplinkybė, kad vykstant egzaminams kiti kandidatai susidūrė su techninėmis problemomis, nei tai, kad personalo atstovai atrankos komisijoje per susitikimą su EPSO atsisakė patvirtinti atrankos rezultatus būtent dėl šių problemų. Taip pat, nors ieškovės rezultatų lentelė, su kuria ji galėjo susipažinti EPSO interneto svetainėje, parodo, kad laikas, kurį suinteresuotoji skyrė atsakymams į keturis žodinio mąstymo sugebėjimų patikrinimo testo klausimus, viršijo atsakymų į kitus šio testo klausimus laiką, ši aplinkybė neįrodo, kad iš tiesų buvo nurodytų trikdžių, kuriuos, be kita ko, formaliai ginčija pirminės atrankos testus parengusi bendrovė savo rašte. Galiausiai svarbu nurodyti, kad ieškovė apie šiuos trikdžius pranešė tik kai susipažino su 2006 m. kovo 14 d. sprendimu. 2011 m. birželio 29 d. sprendimas Marie-Thérèse Angioi prieš Europos Komisiją (byla F-7/07, Rink., p.)

503

2006 m. gruodžio 13 d. Tarnautojų teismo sprendimas Neophytou prieš Komisiją, F‑22/05, 60 p.


Viešoji tarnyba - Pareigūnai - Ieškinys dėl panaikinimo - Nereikalingumas priimti sprendimą Ieškinys dėl atsakomybės - Priimtinumas <...> 390. Iš gero administravimo principo išplaukia, kad drausmės priežiūros institucijos privalo vykdyti drausminę procedūrą rūpestingai ir veikti taip, kad kiekvienas tyrimo veiksmas būtų vykdomas per pagrįstą terminą po ankstesnio veiksmo (minėto Sprendimo François prieš Komisiją 47 punktas; 2007 m. lapkričio 8 d. Tarnautojų teismo sprendimo Andreasen prieš Komisiją, F‑40/05, dar nepaskelbto Rinkinyje, 194 punktas ir nurodyta teismų praktika; Europos Sąjungos Bendrajame Teisme nagrinėjamas dėl šio sprendimo pateiktas apeliacinis skundas, byla T‑17/08 P). 391. Ši rūpestingumo ir pagrįstų terminų laikymosi pareiga taip pat taikoma drausminės procedūros pradžiai, konkrečiai kalbant, tuo atveju ir nuo to momento, kada administracija sužino apie įvykius ir veiksmus, kurie gali būti pripažinti pareigūno tarnybinių pareigų pažeidimu. Iš tiesų, net jei nėra senaties termino, drausmės priežiūros institucijos privalo veikti taip, kad procedūra, kuria siekiama skirti nuobaudą, būtų pradėta per protingą terminą (minėto Sprendimo François prieš Komisiją 48 punktas ir nurodyta teismų praktika). 392. Taigi nepagrįstą drausminės procedūros trukmę gali lemti ir išankstinių administracinių tyrimų eiga, ir pačios drausminės procedūros eiga. Laikotarpis, į kurį reikia atsižvelgti įvertinant drausminės procedūros trukmės pagrįstumą, yra ne tik laikotarpis, kuris prasideda nuo sprendimo pradėti minėtą procedūrą, momento. Atsakymui į klausimą, ar drausminė procedūra po to, kai buvo pradėta, buvo vykdoma, kaip reikalaujama, rūpestingai, daro įtaką aplinkybė, kad nuo tariamo drausmės pažeidimo įvykdymo momento iki sprendimo pradėti drausminę procedūrą praeina daugiau ar mažiau ilgas laikotarpis. 393. Protingas procedūros trukmės pobūdis turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes, būtent į ginčo svarbą suinteresuotam asmeniui, bylos sudėtingumą bei ieškovo ir kompetenciją turinčių institucijų veiksmus504. 394. Joks konkretus kriterijus nėra lemiamas. Būtina atskirai išnagrinėti kiekvieną jų ir įvertinti bendrą poveikį. Kai kurie teiginiai dėl vėlavimo, kuriais kaltinama Paskyrimų tarnyba, gali atrodyti pagrįsti, jei vertinami atskirai, tačiau jie gali atrodyti nepagrįsti, jei vertinami kartu. Reikalavimai, susiję su procedūros vykdymu rūpestingai, neviršija reikalavimų, suderinamų su gero administravimo principu. 395. Kai dėl Paskyrimų tarnybos priimtų sprendimų procedūra viršija trukmę, kuri įprastai būtų pripažįstama kaip pagrįsta, būtent ši institucija turi įrodyti, kad buvo ypatingos aplinkybės, pagrindžiančios tokią ilgesnę trukmę505. 396. Atsižvelgiant į šiuos principus, būtina nustatyti, ar drausminės procedūros vykdymo trukmė buvo pagrįsta. Dėl to prieš nagrinėjant, ar objektyviai nustatyta trukmė gali būti pripažįstama kaip pagrįsta, pirmiausia būtina priminti pagrindinius įvykius, kurie lėmė minėtos procedūros pradžią, bei pagrindinius šios procedūros etapus. 2010 m. sausio 13 d. sprendimas A (F-124/05) ir G (F-96/06) prieš Europos Komisiją (sujungtos bylos F-124/05 ir F-96/06, byla F-7/07, Rink., p.) Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Bendroji Europos prieglobsčio sistema – Direktyva 2004/83/EB – Būtiniausi pabėgėlių statuso ar papildomos apsaugos statuso suteikimo standartai – 4 straipsnio 1 dalies antras sakinys – Valstybės narės bendradarbiavimas su prašytoju vertinant atitinkamą su jo prašymu susijusią informaciją – Apimtis – Atmetus prašymą suteikti

1998 m. gruodžio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimas Baustahlgewebe prieš Komisiją, C‑185/95 P, Rink., 1998, p. I‑8417, 29 p. 505 1983 m. gegužės 5 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ditterich prieš Komisiją, 207/81, Rink., 1983, p. 1359, 26 p. 504


pabėgėlio statusą pateikto prašymo suteikti papildomą apsaugą nagrinėjimo nacionalinės procedūros teisėtumas – Pagrindinių teisių laikymasis – Teisė būti išklausytam <...> 81. Šiuo klausimu svarbu priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką teisės į gynybą paisymo principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas506. 82. Šiuo atveju, konkrečiau kalbant apie teisę būti išklausytam per bet kokią procedūrą, kuri yra viena iš minėto pagrindinio principo sudedamųjų dalių507, pažymėtina, kad šiuo metu ji yra įtvirtinta ne tik Chartijos 47 ir 48 straipsniuose, pagal kuriuos užtikrinamas teisės į gynybą ir teisės į teisingą kiekvieno teismo procesą paisymas, bet ir jos 41 straipsnyje, pagal kurį užtikrinama teisė į gerą administravimą. 83. Šio 41 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ši teisė į gerą administravimą apima, be kita ko, kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę, kiekvieno asmens teisę susipažinti su savo byla, laikantis teisėto konfidencialumo ir profesinio bei verslo slaptumo, ir administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus. 84. Konstatuotina, kad, kaip matyti iš jos turinio, ši nuostata yra visuotinai taikoma. 85. Be to, Teisingumo Teismas visada tvirtino teisės būti išklausytam svarbą ir jos labai plačią apimtį Sąjungos teisės sistemoje, pripažindamas, kad ši teisė turi būti taikoma per bet kurią procedūrą, kai gali būti priimtas nepalankus sprendimas508. 86. Pagal Teisingumo Teismo praktiką šios teisės turi būti paisoma, net jei taikytinuose teisės aktuose toks formalumas aiškiai nenumatytas (žr. minėto Sprendimo Sopropé 38 punktą). 87. Teisė būti išklausytam bet kuriam asmeniui užtikrina galimybę vykstant administracinei procedūrai iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo tinkamai pareikšti savo nuomonę509. 88. Minėta teisė taip pat reiškia, kad administracija, rūpestingai ir nešališkai išnagrinėjusi visą aptariamam atvejui reikšmingą informaciją ir nurodžiusi išsamius sprendimo motyvus, turi atidžiai susipažinti su suinteresuotojo asmens pateiktomis pastabomis510, nes pareiga nurodyti pakankamai išsamius ir konkrečius sprendimo motyvus, kad suinteresuotasis asmuo galėtų suprasti, kodėl jo prašymas buvo atmestas, kildintina iš teisės į gynybą paisymo principo. 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimas M. M. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform, Ireland ir Attorney General (byla C‑277/11, Rink., p.) Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Bendroji Europos prieglobsčio sistema – Direktyva 2004/83/EB – Konkurencija – Karteliai – Nyderlandų kelių dangos bitumo rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Neteisėtų veiksmų inkriminavimas – Bendra kontrolė – Baudos – Sunkinančios aplinkybės – Organizatoriaus ir kurstytojo vaidmuo – Recidyvas – Pažeidimo trukmė – Teisė į gynybą – Neribota jurisdikcija – Įmonės elgesys per administracinę procedūrą

2000 m. kovo 28 d. Sprendimas Krombach, C‑7/98, Rink., 2000, p. I‑1935, 42 p.; 2008 m. gruodžio 18 d. Sprendimas Sopropé, C‑349/07, Rink., 2008, p. I‑10369, 36 p. 507 1983 m. lapkričio 9 d. Sprendimas Nederlandsche Banden-Industrie-Michelin prieš Komisiją, 322/81, Rink., 1983, p. 3461, 7 p.; 1989 m. spalio 18 d. Sprendimas Orkem prieš Komisiją, 374/87, Rink., 1989, p. 3283, 32 p. 508 1974 m. spalio 23 d. Sprendimas Transocean Marine Paint Association prieš Komisiją 42 p. 509 2005 m. birželio 9 d. Sprendimas Ispanija prieš Komisiją, C‑287/02, Rink., 2005, p. I‑5093, 37 p.; 2009 m. spalio 1 d. Sprendimas Foshan Shunde Yongjian Housewares & Hardware prieš Tarybą, C‑141/08 P, Rink., 2009, p. I‑9147, 83 p.; 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Prancūzija prieš People’s Mojahedin Organization of Iran, C‑27/09 P, Rink., p., 64 ir 65 p. 510 1991 m. lapkričio 21 d. Sprendimas Technische Universität München, C‑269/90, Rink., 1991, p. I‑5469, 14 p. 506


<...> 82. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką teisės į gynybą paisymas vykstant visoms procedūroms, per kurias gali būti skirtos sankcijos, pirmiausia baudos ar periodinės baudos, yra pagrindinis Sąjungos teisės principas, kurio turi būti laikomasi net per administracinę procedūrą511. Beje, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL C 364, p. 1, toliau – Pagrindinių teisių chartija) 41 straipsnyje ši teisė, kaip esminis teisės į gerą administravimą elementas, pripažįstama pagrindine teise. Šiuo klausimu Reglamente Nr. 1/2003 nustatoma, kad šalims siunčiamas pranešimas apie kaltinimus, kuriame turi būti aiškiai išdėstyti pagrindiniai argumentai, kuriais Komisija remiasi toje procedūros stadijoje. Pranešimas apie kaltinimus yra procesinė garantija, atspindinti Sąjungos teisės pagrindinį principą, kuris reikalauja teisės į gynybą užtikrinimo visose procedūrose512. 83. Reikia priminti, kad konkurencijos bylose suteikiant galimybę asmenims, kuriems yra skirtas pranešimas apie kaltinimus, susipažinti su byla pirmiausia siekiama leisti šiems asmenims susipažinti su Komisijos byloje esančiais įrodymais, kad jų pagrindu asmenys galėtų veiksmingai pareikšti nuomonę dėl Komisijos pranešime apie kaltinimus padarytų išvadų, grindžiamų tais įrodymais. Todėl galimybė susipažinti su byla yra viena iš procedūrinių garantijų, skirtų apsaugoti teisę į gynybą ir visų pirma užtikrinti, kad būtų galima veiksmingai pasinaudoti teise būti išklausytam513. Teisė susipažinti su bylos medžiaga reiškia, kad Komisija atitinkamai įmonei suteikia galimybę išnagrinėti visus tyrimo medžiagoje esančius dokumentus, kurie gali būti svarbūs jos gynybai514. Tai taikytina ir kaltę patvirtinantiems, ir ją paneigiantiems dokumentams, išskyrus kitų įmonių verslo paslaptis, Komisijos vidaus dokumentus ir kitą konfidencialią informaciją (šio sprendimo 82 punkte minėto Sprendimo Hoffmann‑La Roche prieš Komisiją 9 ir 11 punktai ir šio sprendimo 36 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 68 punktas). 84. Pagal nusistovėjusią praktiką tik administracinio ginčo stadijos pradžioje pranešimu apie kaltinimus atitinkama įmonė informuojama apie visus esminius įrodymus, kuriais per šią procedūros stadiją remiasi Komisija. Todėl kitų kartelyje tariamai dalyvavusių įmonių atsakymai į pranešimą apie kaltinimus iš principo nėra bylos medžiagos dokumentas, su kuriuo šalys gali susipažinti515. Tačiau jei norėdama įrodyti pažeidimą vykstant procedūrai dėl EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo Komisija ketina pasiremti atsakymo į pranešimą apie kaltinimus ištrauka arba prie tokio atsakymo pridėtu dokumentu, kitoms šioje procedūroje dalyvaujančioms įmonėms turi būti sudaryta galimybė pareikšti savo nuomonę dėl tokio įrodymo (žr. šio sprendimo 77 punkte minėto Cemento sprendimo 386 punktą ir šio sprendimo 32 punkte minėto Sprendimo Avebe prieš Komisiją 50 punktą ir nurodytą teismo praktiką). Tas pats pasakytina apie atvejį, kai Komisija remiasi tokiu dokumentu, kad įrodytų, jog viena iš įmonių vaidino kurstytojos ar organizatorės vaidmenį. 85. Iš to, kas pasakyta, matyti, kad pranešimo dėl teisės susipažinti su byla 27 punkto nuostatos atitinka teismo praktiką, pagal kurią, nors paprastai nesuteikiama teisė susipažinti su kitų šalių atsakymais į pranešimą apie kaltinimus, šalis gali su jais susipažinti, jeigu tokie dokumentai gali būti laikomi naujais kaltę patvirtinančiais ar paneigiančiais įrodymais, susijusiais su pranešime apie kaltinimus suformuluotais kaltinimais tai šaliai.

1979 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Hoffmann‑La Roche prieš Komisiją, 85/76, Rink., 1979, p. 461, 9 p.; 2003 m. spalio 2 d. Sprendimas ARBED prieš Komisiją, C‑176/99 P, Rink., 2003, p. I‑10687, 19 p. 512 2009 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas Papierfabrik August Koehler ir kt. prieš Komisiją, C‑322/07 P, C‑327/07 P ir C‑338/07 P, Rink., 2009, p. I‑7191, 34 ir 35 p. 513 2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją, T‑191/98, T‑212/98–T‑214/98, Rink., 2003, p. II‑3275, 334 p. 514 2003 m. spalio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimas Corus UK prieš Komisiją, C‑199/99 P, Rink. p. I‑11177, 125 punktą ir 1995 m. birželio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Solvay prieš Komisiją, T‑30/91, Rink. p. II‑ 1775, 81 p 515 2009 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Hoechst prieš Komisiją, T‑161/05, Rink., 2009, p. II‑ 3555, 163 p. 511


86. Pagal teismų praktiką dėl susipažinimo su administracinės bylos medžiaga, surinkta iki pranešimo apie kaltinimus, neperdavus tam tikro dokumento, teisė į gynybą pažeidžiama tik jeigu suinteresuotoji įmonė įrodo, jog, pirma, Komisija šiuo dokumentu grindė kaltinimą, susijusį su pažeidimo buvimu516, ir, antra, šį kaltinimą galima įrodyti tik remiantis tuo dokumentu 517 . Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas nustatė skirtumą tarp kaltę patvirtinančių dokumentų ir kaltę paneigiančių dokumentų. Jei tai kaltę patvirtinantis dokumentas, suinteresuotoji įmonė turi įrodyti, kad rezultatas, prie kurio Komisija priėjo savo sprendime, būtų buvęs kitoks, jei tas dokumentas nebūtų buvęs pateiktas. Tačiau kai nepateikiamas kaltę paneigiantis dokumentas, suinteresuotoji įmonė turi tik įrodyti, kad jo nepateikimas galėjo neigiamai jos atžvilgiu paveikti procedūros eigą ir Komisijos sprendimo turinį (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 36 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 73 ir 74 punktus). Šis atskyrimas galioja ir po pranešimo apie kaltinimus surinktiems dokumentams 518 . Taigi ieškovės klaidingai aiškina šio sprendimo 77 punkte minėto Cemento sprendimo 383 punktą, kai jos teigia, jog bendrovei paprašius atsisakiusi perduoti dokumentus, gautus po pranešimo apie kaltinimus pateikimo, Komisija automatiškai pažeidžia teisę į gynybą. Iš tikrųjų pagal teismo praktiką kaltę paneigiančio dokumento atveju toks atsisakymas yra neteisėtas tik tada, kai bendrovė įrodo, kad tam tikro dokumento neatskleidimas galėjo jos nenaudai paveikti procedūros eigą ir sprendimo turinį. 87. Dėl klausimo, ar turi būti perduotas visas dokumentas, gautas po pranešimo apie kaltinimus pateikimo, kurį Komisija naudoja kaip įrodymą savo sprendime, reikia priminti, kad iš teismo praktikos, ypač 77 punkte minėto Cemento sprendimo 386 punkto matyti, jog tam, kad leistų atitinkamai įmonei tinkamai išsakyti savo poziciją dėl to įrodymo, Komisija turi jai perduoti tik reikšmingą to dokumento ištrauką su kontekstu, jei jo reikia, norint ją suprasti. 88. Be to, reikia pažymėti, kad kitų įmonių atsakymų į pranešimą apie kaltinimus sisteminio pateikimo nebuvimas nepažeidžia teisės į gynybą principo. Kaip priminta, šis principas reiškia, jog Komisija per administracinę procedūrą turi atitinkamoms įmonėms atskleisti visas faktines aplinkybes ar dokumentus, kuriais ji remiasi, kad jos galėtų veiksmingai pareikšti nuomonę dėl faktinių aplinkybių realumo ir reikšmingumo bei jos tvirtinimus grindžiančių dokumentų. Taigi Komisija savo sprendimą gali grįsti tik tomis aplinkybėmis, dėl kurių įmonės galėjo pateikti paaiškinimus. 89. Be to, ieškovės negali remtis teismų praktika, pagal kurią Komisija, kuri praneša apie kaltinimus ir priima sprendimą dėl sankcijų, viena negali nustatyti dokumentų, naudingų atitinkamos įmonės gynybai (šio sprendimo 36 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 126 punktas; šio sprendimo 83 punkte minėto Sprendimo Solvay prieš Komisiją 81 ir 83 punktai ir šio sprendimo 83 punkte minėto Sprendimo Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją 339 punktas). Iš tikrųjų toks vertinimas, susijęs su Komisijos sudarytoje byloje esančiais dokumentais, negali būti taikomas kitų suinteresuotųjų šalių atsakymams į Komisijos joms pateiktus kaltinimus. 90. Galiausiai, reikia pažymėti, kad, priešingai nei teigia ieškovės, ankstesnė Komisijos praktika dėl visų atsakymų į pranešimą apie kaltinimus perdavimo bet kuriuo atveju jos nesaisto, nes jos sprendimų teisėtumas vertinamas remiantis jai privalomomis normomis, pavyzdžiui, Reglamentu Nr. 1/2003, 2004 m. balandžio 7 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 773/2004 dėl bylų nagrinėjimo Komisijoje pagal Sutarties 81 ir 82 straipsnius tvarkos (OL L 123, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 81) ir Pranešimu dėl teisės susipažinti su byla, kaip juos aiškina Sąjungos teismas.

516

1983 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimas Michelin prieš Komisiją, 322/81, Rink., 1983, p. 3461, 7 ir 9

p. 1983 m. spalio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimas AEG‑Telefunken prieš Komisiją, 107/82, Rink., 1983, p. 3151, 24–30 p. 518 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Jungbunzlauer prieš Komisiją, T‑43/02, Rink., 2006, p. II‑3435, 351–359 p. 517


2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Shell Petroleum NV, The Shell Transport and Trading Company Ltd ir Shell Nederland Verkoopmaatschappij BV prieš Europos Komisiją (byla T ‑ 343/06, dar nepaskelbtas rinkinyje) Deliktinė atsakomybė – Viešoji tarnyba – OLAF tyrimai – Eurostato byla – Informacijos, susijusios su faktinėmis aplinkybėmis, už kurias galimas baudžiamasis persekiojimas, perdavimas nacionalinėms teisminėms institucijoms – Nepranešimas iš anksto atitinkamiems pareigūnams ir OLAF priežiūros komitetui – Informacijos nutekėjimas į spaudą – OLAF ir Komisijos atskleista informacija – Nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimas – Neturtinė žala – Priežastinis ryšys <...> 255. Reikia priminti, kad OLAF neprivalo tariamai su vidaus tyrimu susijusiam Bendrijos pareigūnui leisti susipažinti su dokumentais, dėl kurių vyko toks tyrimas ar kuriuos šiuo tikslu parengė pati OLAF, iki Paskyrimų tarnybos galutinio sprendimo, kuriuo jam pateikiami kaltinimai, priėmimo; kitaip būtų kliudoma OLAF patikėtos misijos efektyvumui ir konfidencialumui bei tarnybos nepriklausomumui. Vien tai, kad dalis konfidencialios bylos medžiagos, atrodo, buvo neteisėtai perduota spaudai, savaime nereiškia, kad tariamai susijusio pareigūno naudai reikėtų daryti išimtį dėl šios bylos medžiagos ir OLAF atliekamo tyrimo konfidencialumo. Atitinkamo pareigūno teisių į gynybą užtikrinimas yra pakankamai garantuotas Sprendimo 1999/396 4 straipsniu (2003 m. gruodžio 18 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Gómez-Reino prieš Komisiją, T‑215/02, Rink. VT p. I‑A‑345 ir II‑1685, 65 punktas; 153 punkte minėto sprendimo Nikolaou prieš Komisiją 241 punktas). 256. Taigi Sprendimo 1999/396 4 straipsnis neįpareigoja OLAF leisti susipažinti su dokumentais, dėl kurių vyksta vidaus tyrimas, arba pačios OLAF parengtais dokumentais, ypač dėl to, kad tokią pareigą OLAF pripažįstantis šios teisės nuostatos aiškinimas kliudytų šios institucijos veiklai (153 punkte minėto sprendimo Nikolaou prieš Komisiją 242 punktas). 257. Toks požiūris neprieštarauja teisei į gerą administravimą, numatytai Chartijos 41 straipsnyje, pagal kurį ši teisė apima kiekvieno asmens teisę susipažinti su savo byla, laikantis teisėto konfidencialumo ir profesinio bei verslo slaptumo. Taigi pagal šį principą galima atsisakyti leisti susipažinti su byla, jei tai būtina konfidencialumui užtikrinti. 258. Atsižvelgiant į tai, kad pagal minėtą aiškinimą OLAF neturi jokios pareigos leisti susipažinti su byla iki galutinės ataskaitos priėmimo, reikia atmesti ieškovų argumentus dėl leidimo susipažinti su tyrimo medžiaga. 259. Dėl susipažinimo su galutine ataskaita reikia konstatuoti, kad jokia iš Sprendimo 1999/396 4 straipsnio išplaukianti pareiga nėra susijusi su šiuo klausimu. Dėl rungimosi principo neteisėti OLAF veiksmai galėtų būti nustatyti, tik jei galutinė ataskaita būtų išplatinta arba po jos būtų priimtas sprendimas asmens nenaudai (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 153 punkte minėto sprendimo Nikolaou prieš Komisiją 267 ir 268 punktus). 260. Šioje byloje nėra teigiama, kad ataskaitos buvo paskelbtos prieš tai jų nenusiuntus ieškovams. Kadangi galutinių ataskaitų adresatai, t. y. Komisija ir Prancūzijos arba Liuksemburgo teisminės institucijos, ketino priimti tokį sprendimą ieškovų atžvilgiu remdamosi galutinėmis ataskaitomis, būtent šios institucijos, o ne OLAF, prireikus galėjo leisti ieškovams su jomis susipažinti laikantis jų pačių proceso taisyklių (šiuo klausimu žr. 153 punkte minėto sprendimo Nikolaou prieš Komisiją 269 punktą). 261. Taigi reikia konstatuoti, kad OLAF pagrindinėje byloje nepadarė jokio pažeidimo dėl leidimo susipažinti su galutinėmis ataskaitomis. 262. Bet kuriuo atveju, kaip tai išplaukia iš 47 punkto, ieškovams pagal jų pateiktus prašymus buvo leista susipažinti su galutinėmis ataskaitomis, išskyrus su tyrimo dėl Planistat bylos, kuri yra susijusi su bylos Datashop – Planistat medžiagos išorės elementu, galutine ataskaita.


2008 m. liepos 8 d. sprendimas Yves Franchet ir Daniel Byk prieš Europos Bendrijų Komisiją, (byla T‑48/05, Rink., 2008, p. II-01585; FP-I-A-2-00031; FP-II-A-2-00191) Viešoji tarnyba – Pareiga padėti – Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a ir 24 straipsniai – Viršininko psichologinis priekabiavimas <...> 47. Be to, nesant reikalo nagrinėti klausimo dėl Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio taikymo laiko atžvilgiu, pakanka priminti, kad šiame straipsnyje atsispindi teisminė praktika, kurioje buvo įtvirtintas bendrasis gero administravimo principas 519 ; tai pažymima, be kita ko, 41 straipsnio išaiškinime, kuris pateikiamas su Pagrindinių teisių chartija susijusiuose išaiškinimuose (OL C 303, 2007, p. 17). 48. Tokiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad ieškovė gali remtis kitomis nei teisė į gynybą procesinėmis teisėmis, kurių apimtis nėra tokia plati kaip šios teisės520. 49. Šiuo atveju neginčijama, kad ieškovė turėjo tris galimybes pateikti savo argumentus: pateikdama pagalbos prašymą, kartu su papildoma informacija, kurią ji pateikė raštu 2008 m. lapkričio 28 d., ir tuo metu, kai atlikdama tarnybinį tyrimą ją apklausė IDOC. 50. Procesinės teisės, kuriomis ieškovė gali remtis šiuo atveju, nereiškia, kad jai turėjo būti suteikta galimybė susipažinti su tyrimo ataskaita ir IDOC surinktais įrodymais arba kad ji privalėjo būti išklausyta dėl šių dokumentų turinio prieš priimant skundžiamą sprendimą, todėl reikia atmesti antrą pirmojo pagrindo dalį, susijusią su teisės į gynybą ir gero administravimo principo pažeidimu. 2012 m. gegužės 16 d. sprendimas Carina Skareby prieš Europos Komisiją (byla F-42/10, Rink., p.) 2.3.4.40. 2.3.4.41 Teisė susipažinti su dokumentais

Turinys

Galimybė susipažinti su dokumentais - Reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 - Su jau pasibaigusia procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo susiję dokumentai - Iš valstybės narės kilę dokumentai - Leidimas susipažinti - Iš anksto duotas valstybės narės sutikimas <...> 40. Per posėdį Vokietijos Federacinė Respublika taip pat teigė, kad EB 255 [dabar – SESV 15 straipsnis] straipsnio 1 dalyje ir 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL C 364, p. 1, toliau – Pagrindinių teisių chartija) 42 straipsnyje daroma nuoroda į galimybę susipažinti su dokumentais, kilusiais ne iš valstybių narių, bet iš institucijų. 41. Pirmiausia dėl Vokietijos Federacinės Respublikos padarytos nuorodos į EB 255 straipsnį ir Pagrindinių teisių chartijos 42 straipsnį reikia pažymėti, kad EB 255 straipsnio 2 dalimi Tarybai suteikiami įgaliojimai nustatyti teisės susipažinti su dokumentais bendruosius principus ir apribojimus. Tačiau Reglamentu Nr. 1049/2001521, kurį priėmė Europos Parlamentas ir Taryba ir kurio teisėtumo Vokietijos Federacinė Respublika neginčija, ši teisė susipažinti eksplicitiškai išplėsta visų institucijos turimų dokumentų atžvilgiu (žr. šio sprendimo 27 ir 28 punktus). 42. Be to, aišku, kad valstybės narės yra itin įtrauktos į Sąjungos teisėkūros ir vykdymo procesus, joms atstovaujama Taryboje ir jos dalyvauja šios institucijos įsteigtų įvairių komitetų veikloje (šiuo 2004 m. spalio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas K prieš Teisingumo Teismą, T‑257/02, 104 p. 2010 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Alrosa, C‑441/07 P, 91 p.; 1997 m. lapkričio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Kaysersberg prieš Komisiją, T‑290/94, 108 p. 521 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL 2001 m. specialusis leidimas, 1 skyrius, 3 tomas, p. 331 – 336) 519 520


klausimu žr. 6 punkte minėto Sprendimo Švedija prieš Komisiją 63 punktą). Jeigu daugelis iš valstybių narių kilusių dokumentų nepatektų į teisės susipažinti su dokumentais, kaip ji suprantama pagal EB 255 straipsnio 1 dalį, taikymo sritį, tai būtų nesuderinama su šiuo straipsniu siekiamu ir Pagrindinių teisių chartijos 42 straipsniu garantuojamu skaidrumo tikslu, išskyrus tam tikras išimtis, kurias reikia aiškinti siaurai (šio sprendimo 8 punkte minėto Sprendimo Sison prieš Tarybą 63 punktas ir 6 punkte minėto Sprendimo Švedija prieš Komisiją 66 punktas). 2012 m. vasario 14 d. sprendimas Vokietijos Federacinė Respublika prieš Europos Komisiją (byla T59/09, Rink., p.) Apeliacinis skundas – Teisė susipažinti su institucijų dokumentais – Dokumentas, susijęs su susitikimu, vykusiu per procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Asmens duomenų apsauga – Reglamentas (EB) Nr. 45/2001 – Reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 <...> 55. Reglamente Nr. 1049/2001 visuomenės teisė susipažinti su institucijų dokumentais įtvirtinta kaip bendroji taisyklė, tačiau taip pat numatytos jos išimtys, susijusios su tam tikrais viešais ir privačiais interesais. Konkrečiai kalbant, šio reglamento 11 konstatuojamojoje dalyje primenama, kad „svarstydamos dėl išimčių, institucijos turėtų atsižvelgti į Sąjungos teisėje numatytus principus dėl asmeninių duomenų apsaugos visoje Sąjungos veikloje“. 56. Reglamentai Nr. 45/2001 522 ir Nr. 1049/2001 buvo priimti beveik tuo pat metu. Juose nėra nuostatų, kuriose būtų aiškiai numatyta vieno iš reglamentų viršenybė kito atžvilgiu. Todėl iš esmės reikia užtikrinti jų neribotą taikymą. 57. Vienintelis akivaizdus ryšys tarp šių dviejų reglamentų nustatytas Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkte, kuriame numatyta teisės susipažinti su dokumentu išimtis, jei dėl jo atskleidimo nukentėtų individo privataus gyvenimo ir integralumo apsauga, numatyta, be kita ko, asmens duomenų apsaugą reglamentuojančiais Bendrijos teisės aktais. 58. Skundžiamo sprendimo 111–120 punktuose Pirmosios instancijos teismas apribojo šioje nuostatoje numatytos išimties taikymą tik situacijoms, kai pažeidžiami individo privatus gyvenimas ir integralumas pagal EŽTK 8 straipsnį ir jo pagrindu susiformavusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, neatsižvelgęs į Sąjungos teisės aktus, susijusius su asmens duomenų apsauga, visų pirma į Reglamentą Nr. 45/2001. 59. Reikia pažymėti, kad taip Pirmosios instancijos teismas nepaisė Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkto, kuris yra nedaloma nuostata ir kuriuo reikalaujama, kad individo privataus gyvenimo ir integralumo galimas pažeidimas visada būtų nagrinėjamas ir vertinamas pagal Sąjungos teisės aktus, susijusius su asmens duomenų apsauga, visų pirma pagal Reglamentą Nr. 45/2001. <...> 62. Iš Reglamento Nr. 45/2001 15 konstatuojamosios dalies pirmo sakinio matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nurodė būtinybę taikyti ES 6 straipsnį, o per jį ir EŽTK 8 straipsnį, „jeigu Bendrijos institucijos ar įstaigos asmens duomenis tvarko vykdydamos tokią veiklą, kuriai netaikomas šis reglamentas, pirmiausia tokią, kuri nurodyta [ES sutarties redakcijos, galiojusios iki Lisabonos sutarties] V ir VI antraštinėse dalyse“. Tačiau ši nuoroda nereikalinga, jei duomenys tvarkomi vykdant tokią veiklą, kuriai taikomas minėtas reglamentas, nes akivaizdu, jog tokiais atvejais taikomas pats Reglamentas Nr. 45/2001.

2000 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 45/2001 dėl asmenų apsaugos Bendrijos institucijoms ir įstaigoms tvarkant asmens duomenis ir laisvo tokių duomenų judėjimo (OL 2001 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 26 tomas, p. 102 - 124) 522


63 Iš to matyti, kad jei prašymu pagal Reglamentą Nr. 1049/2001 siekiama susipažinti su dokumentais, kuriuose yra asmens duomenų, taikomos visos Reglamento Nr. 45/2001 nuostatos, įskaitant ir jo 8 bei 18 straipsnius. 64. Be to, neatsižvelgdamas į Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkte esančią nuorodą į Sąjungos teisės aktus asmens duomenų apsaugos srityje, taigi ir į Reglamentą Nr. 45/2001, Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 107 punkte netaikė Reglamento Nr. 45/2001 8 straipsnio b punkto, o minėto sprendimo 109 punkte – šio reglamento 18 straipsnio. Tačiau šie straipsniai yra esminės Reglamentu Nr. 45/2001 nustatytos apsaugos sistemos nuostatos. 2010 m. birželio 29 d. sprendimas Europos Komisija prieš Bavarian Lager (byla C-28/08 P, Rink., 2010, p. I-06055) Galimybė susipažinti su dokumentais - Reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 - Su jau pasibaigusia procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo susiję dokumentai - Iš valstybės narės kilę dokumentai - Leidimas susipažinti - Iš anksto duotas valstybės narės sutikimas <...> 40. Per posėdį Vokietijos Federacinė Respublika taip pat teigė, kad EB 255 [dabar – SESV 15 straipsnis] straipsnio 1 dalyje ir 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL C 364, p. 1, toliau – Pagrindinių teisių chartija) 42 straipsnyje daroma nuoroda į galimybę susipažinti su dokumentais, kilusiais ne iš valstybių narių, bet iš institucijų. į būtinybę apsaugoti Komisijos ir šios valstybės bendravimo, vykstant procedūrai dėl įsipareigojimų neįvykdymo, konfidencialumą (žr. šio sprendimo 71 ir 72 punktus), pirma, pastebėtina, kad, skirtingai nei vykstančios procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo atveju, nėra bendrosios prezumpcijos, pagal kurią per jau pasibaigusią procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo Komisijai ir valstybei narei bendraujant pasikeistų dokumentų atskleidimas galėtų pakenkti Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatytų tyrimų tikslams. 2012 m. vasario 14 d. sprendimas Vokietijos Federacinė Respublika prieš Europos Komisiją (byla T59/09, Rink., p.) Konkurencija – Karteliai - Citrinos rūgštis - EB 81 straipsnis - Bauda - Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis - Veiksmų priskyrimas dukterinei bendrovei - Baudų teisėtumo principas Baudų nustatymo metodo gairės - Proporcingumo principas - Ne bis in idem principas - Teisė susipažinti su bylos medžiaga <...> 343. Jeigu Komisija per EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo procedūrą, siekdama įrodyti pažeidimą, ketina remtis atsakymo į pranešimą apie kaltinimus ištrauka ar prie tokio atsakymo pridėtu dokumentu, kitoms šioje procedūroje dalyvaujančioms šalims privalo būti suteikta galimybė pareikšti nuomonę dėl tokios įrodinėjimo priemonės. Tokiomis aplinkybėmis minėta atsakymo į pranešimą apie kaltinimus ištrauka arba prie šio atsakymo pridėtas dokumentas yra medžiaga, apkaltinanti pažeidime dalyvavusias šalis523. 344. Suinteresuotoji įmonė turi įrodyti, kad Komisijos sprendimas būtų buvęs kitoks, jei nepateikto susipažinti dokumento, kuriuo Komisija grindė kaltinimus šiai įmonei, nebūtų buvę galima naudoti kaip apkaltinamojo įrodymo524.

2000 m. kovo 15 d. Sprendimas Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, T-25/95, T-26/95, T-30/95–T-32/95, T-34/95– T-39/95, T-42/95–T-46/95, T-48/95, T-50/95–T-65/95, T-68/95–T-71/95, T-87/95, T-88/95, T-103/95 ir T-104/95, Rink., 2000, p. II-491, 386 p. 524 2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimas Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C-204/00 P, C-205/00 P, C-211/00 P, C-213/00 P, C-217/00 P ir C-219/00 P, Rink. p. I-123, 71 ir 73 p. 523


2006 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Jungbunzlauer AG prieš Europos Bendrijų Komisiją (byla T-43/02, Rink., 2006, p. II-03435) Ieškinys dėl panaikinimo – Konkurencija – Komisijos sprendimas, kuriuo koncentracija pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka – Reglamentas Nr. 4064/89 –Aviacijos rinkos – Honeywell inkorporavimas į GE – Vertikali integracija – Koncentracija – Šalinimo poveikis – Horizontalūs ryšiai – Teisė į gynybą <...> 724. Ieškovė teigia, kad Sprendimo 2001/462 2 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, jog „Komisija atsako už tai, kad konkurencijos procedūrose būtų užtikrinta Chartijoje įtvirtinta teisė būti išklausytam“. Šiuo atžvilgiu ji remiasi Chartijos 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teise būti išklausytam, 41 ir 42 punktuose numatyta teise susipažinti su bylos duomenimis, 47 straipsnyje įtvirtinta teise į teisingą procesą ir 52 straipsnyje įsakmiai numatyta pareiga ribojant pagrindines teises laikytis proporcingumo principo. 725. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad visos šio sprendimo 724 straipsnyje minėtos teisės buvo užtikrinamos Bendrijos teisėje iki Chartijos priėmimo, kuri, kaip nurodyta preambulėje, jas patvirtino. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką pagrindinės teisės yra sudėtinė bendrųjų teisės principų, kurių įgyvendinimą užtikrina Bendrijos teismai, dalis 525 . Šiuo klausimu Teisingumo Teismas ir Pirmosios instancijos teismas sekė valstybių narių konstitucinėmis tradicijomis ir tarptautinių žmogaus teisių apsaugos sutarčių, prie kurių kūrimo prisidėjo ir kurias pasirašė valstybės narės, gairėmis. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija yra itin reikšminga šiuo atžvilgiu526. Be to, vadovaujantis Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio 2 dalimi, „Sąjunga gerbia pagrindines teises, kurias užtikrina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų kaip bendri Bendrijos teisės principai“. 726. Atitinkamai vienas iš bendrųjų Bendrijos teisės principų, proporcingumo principas, reikalauja, kad Bendrijų institucijų taikomos priemonės neviršytų to, kas tinkama ir būtina pasiekti teisės aktų tikslų. Iš kelių tinkamų priemonių reikia rinktis mažiausiai apsunkinančią, kad sukelti nepatogumai būtų proporcingi siekiamiems tikslams527. 727. Šiuo atveju iš Sprendimo 2001/462 2 konstatuojamojoje dalyje daromos nuorodos į Chartiją neišplaukia, kad po sprendimo įsigaliojimo bylą nagrinėjantis pareigūnas ieškovės nurodytas teises turėjo įgyvendinti kitaip. 2005 m. gruodžio 14 d. sprendimas General Electric Company prieš Europos Bendrijų Komisiją, (byla T-210/01, Rink., 2005, p. II-05575) Pagrindinės teisės – Valstybės narės, įgyvendindamos ir taikydamos Europos Sąjungos teisės aktus, turi nepažeisti pagrindinių teisių – Įsipareigojimas gerbti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją (EŽTK) <...> 724. Ieškovė teigia, kad Sprendimo 2001/462 528 2 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, jog „Komisija atsako už tai, kad konkurencijos procedūrose būtų užtikrinta Chartijoje (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija) įtvirtinta teisė būti išklausytam“. Šiuo atžvilgiu ji remiasi 1996 m. kovo 28 d. Nuomonė 2/94, Rink., 1996, p. I‑1759, 33 p.; 1997 m. gegužės 29 d. Sprendimas Kremzow, C‑299/95, Rink., 1997, p. I‑2629, 14 p. 526 1986 m. gegužės 15 d. Sprendimas Johnston, 222/84, Rink., 1986, p. 1651, 18 p. 527 1990 m. lapkričio 13 d. Sprendimas Fedesa ir kt., C‑331/88, Rink., 1990, p. I‑4023, 13 p.; 1994 m. spalio 5 d. Sprendimas Crispoltoni ir kt., C‑133/93, C‑300/93 ir C‑362/93, Rink., 1994, p. I‑4863, 41 p.; 1998 m. gegužės 5 d. Sprendimas National Farmers’ Union ir kt, C‑157/96, Rink., 1998, p. I‑2211, 60 p. 528 2001 m. gegužės 23 d. Komisijos sprendimas 2001/462/EB, EAPB dėl bylas nagrinėjančių pareigūnų įgaliojimų tam tikrose konkurencijos bylose (OL 2004 m. specialusis leidimas , 8 skyrius, 2 tomas, p. 151 – 154). 525


Chartijos 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teise būti išklausytam, 41 ir 42 punktuose numatyta teise susipažinti su bylos duomenimis, 47 straipsnyje įtvirtinta teise į teisingą procesą ir 52 straipsnyje įsakmiai numatyta pareiga ribojant pagrindines teises laikytis proporcingumo principo. 725. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad visos šio sprendimo 724 punkte minėtos teisės buvo užtikrinamos Bendrijos teisėje [dabar Europos Sąjungos teisėje] iki Chartijos priėmimo, kuri, kaip nurodyta preambulėje, jas patvirtino. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką pagrindinės teisės yra sudėtinė bendrųjų teisės principų, kurių įgyvendinimą užtikrina ES teismai, dalis 529 . Šiuo klausimu Teisingumo Teismas ir Pirmosios instancijos teismas [dabar Bendrasis Teismas] sekė valstybių narių konstitucinėmis tradicijomis ir tarptautinių žmogaus teisių apsaugos sutarčių, prie kurių kūrimo prisidėjo ir kurias pasirašė valstybės narės, gairėmis. EŽTK yra itin reikšminga šiuo atžvilgiu530. Be to, vadovaujantis Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio 2 dalimi, „Sąjunga gerbia pagrindines teises, kurias užtikrina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų kaip bendri Bendrijos teisės principai“531. 2005 m. gruodžio 14 d. sprendimas General Electric Company prieš Komisiją (byla T-210/01, Rink., 2005, p. II-5575) Pagrindinės teisės – Teisė susipažinti su dokumentais – Europos centrinio banko (ECB) saugomi dokumentai – Galimi apribojimai dėl viešojo intereso apsaugos <...> 221. Bet kuriuo atveju, netgi darant prielaidą, kad teisė susipažinti su viešų Bendrijos (Europos Sąjungos) institucijų, įskaitant ECB, turimais dokumentais kaip bendrasis teisės principas gali būti laikoma Bendrijos teisės sistemos saugoma pagrindine teise, prieštaravimas dėl ECB darbo reglamento 23 straipsnio 3 dalies neteisėtumo dėl tokio principo pažeidimo yra nepriimtinas. 222. Reikia priminti, kad pagrindinės teisės negali būti laikomos „absoliučiomis teisėmis“ ir „teisėta šių teisių taikymui nustatyti tam tikras Bendrijos siekiamo bendrojo intereso tikslu pateisinamas ribas, jei nepažeidžiamas šių teisių turinys“532. 223. Kalbant apie teisę susipažinti su dokumentais, su viešojo intereso ar privataus intereso apsauga susiję motyvai gali pagrįstai ją apriboti. <...> 228. Taip pat reikia pabrėžti, kad ECB statuto 10 straipsnio 4 dalis aiškiai numato, kad Valdančiosios tarybos posėdžiai yra konfidencialūs ir kad skaitant kartu EB (Europos bendrijos steigimo sutartis) 110 straipsnį [dabar SESV 132 straipsnis] ir EB 255 straipsnį [dabar SESV 15 straipsnis] matyti, jog ši nuostata netaikoma ECB ir tuo pačiu, kad egzistuoja speciali, lyginant su Europos Parlamente, Taryboje ir Komisijoje taikoma tvarka, ECB nustatyta susipažinimo su dokumentais tvarka. 229. Šios specialios nuostatos yra susijusios su EB sutartimi ECB patikėtais uždaviniais, kuriuos, kaip akivaizdžiai siekė EB sutarties rengėjai, ECB turi įgyvendinti savarankiškai533. <...> 231. Taigi atrodo, kad su Bendrijos pinigų politika susijusio viešojo intereso apsauga yra teisėtas motyvas apriboti pagrindine teise laikomą teisę susipažinti su Bendrijos valdžios institucijų saugomais dokumentais. 232. Šioje byloje ieškovas ginčija ECB darbo reglamento 23 straipsnio 3 dalies, kuri, be kita ko, numato 30 metų konfidencialumo laikotarpį Valdytojų komiteto archyvuose saugomiems Žr. 1996 m. kovo 28 d. Nuomonės 2/94 (Rink., 1996, p. 1759) 33 punktą ir 1997 m. gegužės 29 d. sprendimo Kremzow (byla C 299/95, Rink. 1997, p. 2629) 14 punktą. 530 1986 m. gegužės 15 d. sprendimo Johnston (byla 222/84, Rink., 1986, p. 1651) 18 punktas ir minėto Sprendimo Kremzow 14 punktas. 531 Po Lisabonos sutartimi padaryto Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio pakeitimo, šio straipsnio 3 dalis nustato: Pagrindinės teisės, kurias garantuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, sudaro Sąjungos teisės bendruosius principus“. 532 1974 m. gegužės 14 d. sprendimo Nold prieš Komisiją (byla 4/73, Rink., 1974, p. 491) 14 punktas. 533 Žr. šiuo klausimu 2003 m. liepos 10 d. sprendimo Komisija prieš ECB (byla C 11/00, Rink. 2003, p. 7147) 130 punktą. 529


dokumentams, teisėtumą. Kaip savo pastabose patikslino ECB, šiuose archyvuose yra, viena vertus, Valdytojų komiteto, pavaduotojų komiteto, pakomitečių, ekspertų grupių ir, kita vertus, Pinigų komiteto parengti dokumentai. 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimas Pitsiorlas prieš Tarybą ir ECB (sujungtos bylos T-3/00 ir T337/04, Rink., 2007, p. II-4779) Žemės ūkis – Bendrijos žemės ūkio politika – Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) finansinė parama – Reglamentas (EB) Nr. 1290/2005 ir Reglamentas (EB) Nr. 259/2008 – EŽŪGF ir EŽŪFKP paramos gavėjų fizinių asmens duomenų privalomas skelbimas – Esminių kriterių atskyrimo nebuvimas – Teisės į privatų gyvenimą ir asmens duomenų apsaugą pažeidimas 58. Byloje neginčijama, kad atitinkamų gavėjų iš EŽŪGF ir EŽŪFKP gaunamos sumos neretai sudaro didžiąją jų pajamų dalį. Taigi su asmenvardžiais susietų duomenų apie atitinkamus gavėjus ir tikslias jų gautas sumas paskelbimas internete, dėl ko šie duomenys tampa prieinami tretiesiems asmenims, yra teisės į privatų gyvenimą, kaip ji suprantama pagal Chartijos 7 straipsnį534, apribojimas535. 59. Šiam vertinimui nėra svarbu tai, kad skelbiami duomenys susiję su profesine veikla 536 . Šiuo klausimu Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 straipsnį, yra nusprendęs, kad terminas „privatus gyvenimas“ neturi būti aiškinamas siaurai ir kad „jokia svarbi priežastis neleidžia pašalinti profesinės veiklos <...> iš „privataus gyvenimo“ sąvokos apimties“537. 60. Reglamento (EB) Nr. 1290/2005 538 44a straipsniu ir Reglamentu (EB) Nr. 259/2008 539 reikalaujamas paskelbimas yra asmens duomenų tvarkymas, patenkantis į Chartijos 8 straipsnio 2 dalies540 taikymo sritį. 61. Tačiau Heseno žemė kvestionuoja net ieškovų pagrindinėje byloje privataus gyvenimo apribojimo egzistavimą, nes jie neva buvo apie tai informuoti prašymo skirti paramą formoje nurodžius, kad jų asmens duomenys skelbiami privaloma tvarka, bet, pateikdami prašymus, davė sutikimą skelbti šiuos duomenis, kurio reikalaujama pagal Chartijos 8 straipsnio 2 dalį. <...> 63. Taigi nagrinėjamais Sąjungos teisės aktais, kuriuose nurodoma tik tai, jog paramos gavėjai bus iš anksto informuoti apie jų asmens duomenų paskelbimą, nesiekiama pagrįsti juose numatyto asmens duomenų tvarkymo atitinkamų gavėjų sutikimu. Be to, reikia konstatuoti, kad ieškovai pagrindinėse bylose prašymų formose tik patvirtino, jog žino, „kad pagal Reglamento (EB) Nr. 1290/2005 44a straipsnį reikalaujama skelbti informaciją apie EŽŪGF ir EŽŪFKP paramos gavėjus“. <...> 65. Reikia priminti, kad Chartijos 52 straipsnio 1 dalimi pripažįstama galimybė apriboti naudojimąsi jos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintomis teisėmis, jei šie apribojimai numatyti įstatymo, Chartijos 7 straipsnis nustato teisę į privatų ir šeimos gyvenimą: „Kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir komunikacijos slaptumas“. 535 2003 m. gegužės 20 d. sprendimo Österreichischer Rundfunk ir kt. (sujungtos bylos C-465/00, C-138/01 ir C-139/01, Rink., 2003, p. 4989) 73 ir 74 punktai. 536 Žr. Sprendimo Österreichischer Rundfunk ir kt. 73 ir 74 punktus. 537 Žr. 2000 m. vasario 16 d. EŽTT sprendimo Amann prieš Šveicariją (Recueil des arrêts et décisions 2000 II) 65 punktą ir 2000 m. gegužės 4 d. EŽTT sprendimo Rotaru prieš Rumuniją (Recueil des arrêts et décisions 2000 V) 43 punktą. 538 2005 m. birželio 21 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1290/2005 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo (OL OL L 209, 2005, p. 1-25). 539 2008 m. kovo 18 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 259/2008, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 1290/2005 nuostatų dėl informacijos apie Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos gavėjus skelbimo taikymo taisyklės (OL L 76, 2008, p. 28—30). 540 Chartijos 8 straipsnis nustato asmens duomenų apsaugą: „1. Kiekvienas turi teisę į savo asmens duomenų apsaugą; 2. Tokie duomenys turi būti tinkamai tvarkomi ir naudojami tik konkretiems tikslams ir tik atitinkamam asmeniui sutikus ar kitais įstatymo nustatytais teisėtais pagrindais. Kiekvienas turi teisę susipažinti su surinktais jo asmens duomenimis bei į tai, kad jie būtų ištaisomi; 3. Nepriklausoma institucija kontroliuoja, kaip laikomasi šių taisyklių.“ 534


nekeičia šių teisių ir laisvių esmės ir, remiantis proporcingumo principu, yra būtini bei tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendruosius interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti. <...> 79. Nors demokratinėje visuomenėje mokesčių mokėtojai iš tikrųjų turi teisę būti informuoti apie viešųjų fondų lėšų panaudojimą 541 , tai nepaneigia, kad subalansuoto santykio tarp įvairių nagrinėjamų interesų nustatymas reikalauja iš atitinkamų institucijų prieš priimant skundžiamas nuostatas patikrinti, ar valstybės narės atliekamas su asmenvardžiais susietų duomenų apie visus atitinkamus gavėjus ir tikslias kiekvieno jų iš EŽŪGF ir EŽŪFKP gautas sumas paskelbimas viename laisvai prieinamame interneto tinklalapyje, nesvarbu, kokia paramos trukmė, jos mokėjimo dažnis, rūšis ir dydis, neviršija to, kas būtina įgyvendinant siekiamus teisėtus tikslus ir paisant visų pirma grėsmės, kuri tokiu paskelbimu keliama Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintoms teisėms. <...> 85. <...> prieš išplatindamos informaciją apie fizinį asmenį institucijos privalo nustatyti subalansuotą santykį tarp Sąjungos intereso užtikrinti savo veiksmų skaidrumą bei Chartijos 7 ir 8 straipsniais pripažintų teisių. Automatiškai teikti pirmenybės skaidrumo tikslui, palyginti su teise į asmens duomenų apsaugą, negalima542, net jei tai susiję su svarbiais ekonominiais interesais. 86. Iš išdėstytų argumentų darytina išvada, jog neatrodo, kad institucijos būtų nustačiusios subalansuotą santykį tarp Reglamento (EB) Nr. 1290/2005 44a straipsnio bei Reglamento (EB) Nr. 259/2008 tikslų ir fiziniams asmenims Chartijos 7 ir 8 straipsniais pripažintų teisių. Kadangi nuo asmens duomenų apsaugos nukrypstančios nuostatos ir jos apribojimai turi griežtai atitikti būtinumo sąlygą543 ir galima įsivaizduoti mažiau minėtą fizinių asmenų pagrindinę teisę apribojančias, tačiau leidžiančias veiksmingai pasiekti Sąjungos teisės aktų tikslus priemones, reikia konstatuoti, kad Taryba ir Komisija, nustačiusios reikalavimą paskelbti visų EŽŪGF ir EŽŪFKP paramos gavėjų asmenvardžius ir tikslias jų gautas sumas, viršijo proporcingumo principu nustatytas ribas. 87. Galiausiai dėl EŽŪGF ir EŽŪFKP paramos gavėjų juridinių asmenų, kiek jie gali remtis Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintomis teisėmis544, reikia nurodyti, kad iš Sąjungos teisės aktų nuostatų, kurių galiojimas ginčijamas, kylanti paskelbimo pareiga neviršija proporcingumo principu nustatytų ribų. Teisės į asmens duomenų apsaugą apribojimas skirtingai veikia juridinius subjektus ir fizinius asmenis. Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad juridiniams asmenims taikoma pareiga paskelbti daug išsamesnius duomenis. Be to, kompetentingų nacionalinių institucijų pareiga prieš paskelbiant atitinkamus duomenis kiekvieno EŽŪGF ir EŽŪFKP paramos gavėjo juridinio asmens atveju išnagrinėti, ar iš jo pavadinimo galima nustatyti fizinius asmenis, šioms institucijoms būtų nepamatuota administracinė našta545. <...> 89. Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, Reglamento (EB) Nr. 1290/2005 44a straipsnį ir Reglamentą (EB) Nr. 259/2008 reikia pripažinti negaliojančiais tiek, kiek jais nustatomas reikalavimas paskelbti visų EŽŪGF ir EŽŪFKP paramos gavėjų fizinių asmenų asmens duomenis, neskirstant jų pagal reikšmingus kriterijus, kaip antai tokios paramos gavimo laikotarpis, jos mokėjimo dažnis, rūšis ar dydis. <...> 92. Taigi į pirmąjį klausimą ir antrojo klausimo pirmą dalį reikia atsakyti, kad Reglamento (EB) Nr. 1290/2005 42 straipsnio 8b punktas ir 44a straipsnis bei Reglamentas (EB) Nr. 259/2008 yra negaliojantys tiek, kiek jais nustatomas reikalavimas paskelbti visų EŽŪGF ir EŽŪFKP paramos gavėjų fizinių asmenų asmens duomenis, neskirstant jų pagal reikšmingus kriterijus, kaip antai tokios paramos gavimo laikotarpis, jos mokėjimo dažnis, rūšis ar dydis. Žr. Sprendimo Österreichischer Rundfunk ir kt. 85 punktą. 2010 m. birželio 29 d. sprendimo Komisija prieš Bavarian Lager (byla C-28/08 P, Rink., 2010, p. 6055) 75–79 punktai. 543 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimo Satakunnan Markkinapörssi ir Satamedia (byla C-73/07, Rink., 2008, p. 9831) 56 punktas. 544 Žr. šio sprendimo 53 punktą: „Pirmiausia reikia priminti, kad pagal Reglamento (EB) Nr. 1290/2005 44a straipsnį ir šį straipsnį įgyvendinančio Reglamento (EB) Nr. 259/2008 reikalavimus skelbiamoje informacijoje visų EŽŪGF ir EŽŪFKP paramos gavėjų, tarp kurių yra ir fizinių, ir juridinių asmenų, tapatybė įvardyta nurodant jų vardus. Tačiau atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta 52 punkte, taip įvardijamas juridinis asmuo gali remtis Chartijos 7 ir 8 straipsniuose numatyta apsauga, tik jei iš jo oficialaus pavadinimo galima nustatyti vieno ar kelių fizinių asmenų tapatybę“. 545 Šiuo klausimu žr. 2009 m. kovo 2 d. EŽTT sprendimo K.U. prieš Suomiją (2872/02, Rink. p. I 0000) 48 punktą. 541 542


2010 m. lapkričio 9 d. sprendimas Volker und Markus Schecke ir Eifert (sujungtos bylos C-92/09 ir C-93/09, Rink., 2010, p. 11063) Pagrindinės teisės – Teisė į privatų ir šeimos gyvenimą – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnio ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją (EŽTK) 8 straipsnio 1 dalies pripažinimas – Pusiausvyra tarp rungimosi principo ir teisės į komercinių paslapčių apsaugą – Ūkio subjektų suteiktos informacijos konfidencialumo apsauga, kurią užtikrina už priežiūros procedūras atsakinga institucija <...> 46. Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, jog „kiekvienas asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir bešališkas teismas <...>“. Remiantis nusistovėjusia Europos žmogaus teisių teismo praktika, proceso rungtyniškumas yra vienas iš elementų, kuris leidžia įvertinti jo teisingumą, tačiau jis gali būti lyginamas su kitomis teisėmis ir interesais. 47. Rungimosi principas paprastai reiškia proceso šalių teisę susipažinti su visais teismui pateiktais įrodymais ir pastabomis ir juos ginčyti. Tačiau tam tikrais atvejais būtina nepateikti šalims tam tikros informacijos tam, kad būtų apsaugotos trečiojo asmens pagrindinės teisės arba svarbus viešasis interesas546. 48. Tarp pagrindinių taip saugomų teisių yra EŽTK 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į privataus gyvenimo gerbimą, išplaukianti iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų ir dar kartą patvirtinta <...> Chartijos <...> 7 straipsnyje547. Šiuo atžvilgiu iš EŽTT praktikos matyti, kad negalima manyti, jog privataus gyvenimo sąvoka turi būti aiškinama kaip neapimanti fizinių bei juridinių asmenų profesinės ar komercinės veiklos548, kuriai galima priskirti ir dalyvavimą viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūroje. 49. Be to, Teisingumo Teismas komercinių paslapčių apsaugą pripažino bendruoju principu549. 50. Galiausiai sąžiningos konkurencijos išsaugojimas vykstant viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procedūroms yra svarbus viešas interesas, kurio apsauga leidžiama pagal šio sprendimo 47 punkte nurodytą teismo praktiką. 51. Iš to išplaukia, kad pareiškus ieškinį dėl perkančiosios organizacijos priimto sprendimo, susijusio su viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūra, rungimosi principas nereiškia, kad šalims suteikiama neribota ir absoliuti teisė susipažinti su visa už peržiūrą atsakingai institucijai pateikta informacija, susijusia su aptariama sutarties sudarymo procedūra. Atvirkščiai, ši teisė susipažinti su informacija turi būti lyginama su kitų ūkio subjektų teise į jų konfidencialios informacijos ir komercinių paslapčių apsaugą. 52. Konfidencialios informacijos bei komercinių paslapčių apsaugos principas turi būti taikomas atsižvelgiant į veiksmingos teisinės apsaugos reikalavimus bei paisant bylos šalių teisės į gynybą550

žr. EŽTT sprendimus: 2000 m. vasario 16 d. sprendimo Rowe ir Davis prieš Jungtinę Karalystę (Recueil des arrêts et décisions 2000 II) § 61 ir 2007 m. balandžio 24 d. sprendimo V. prieš Suomiją (dar nepaskelbto Recueil des arrêts et décisions) § 75. 547 Be kita ko, žr. 1992 m. balandžio 8 d. sprendimo Komisija prieš Vokietiją (byla C 62/90, Rink., 1992, p. 2575) 23 punktą ir 1994 m. spalio 5 d. sprendimo X prieš Komisiją (byla C 404/92 P, Rink., 1994, p. 4737) 17 punktą. 548 Žr. EŽTT sprendimus: 1992 m. gruodžio 16 d. sprendimo Niemietz prieš Vokietiją (serija A n° 251 B) § 29; 2002 m. balandžio 16 d. sprendimo Société Colas Est ir kt. prieš Prancūziją (Recueil des arrêts et décisions 2002 III) § 41 ir 2003 m. sausio 28 d. sprendimo Peck prieš Jungtinę Karalystę (Recueil des arrêts et décisions 2003 I) § 57. 549 Žr. 1986 m. birželio 24 d. sprendimo AKZO Chemie ir AKZO Chemie UK prieš Komisiją (byla 53/85, Rink., 1986, p. 1965) 28 punktą bei 1994 m. gegužės 19 d. sprendimo SEP prieš Komisiją (byla C 36/92 P, Rink., 1994, p. 1911) 37 punktą. 550 Pagal analogiją žr. 2006 m. liepos 13 d. sprendimo Mobistar (byla C 438/04, Rink., 2006, p. 6675) 40 punktą. 546


ir pareiškus ieškinį ar pateikus skundą instancijai, kuri yra teismas EB 234 straipsnio [dabar SESV 267 straipsnio] prasme, užtikrinti, kad vykstant procesui paisoma teisės į teisingą bylos nagrinėjimą. 53. Šiuo atžvilgiu institucija, atsakinga už peržiūros procedūras, privalo turėti galimybę gauti visą būtiną, įskaitant ir konfidencialią, informaciją, kad susipažinusi su visomis bylos aplinkybėmis galėtų priimti sprendimą (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Mobistar 40 punktą). 54. Atsižvelgiant į ypač rimtą žalą, kuri galėtų atsirasti neteisėtai atskleidus konkurentui tam tikrą informaciją, ši institucija, prieš pateikdama šią informaciją bylos šaliai, turi atitinkamam ūkio subjektai suteikti galimybę reikalauti šios informacijos konfidencialumo ar komercinių paslapčių slaptumo (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo AKZO Chemie ir AKZO Chemie UK prieš Komisiją 29 punktą). 55. Taigi į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 89/665/EEB 551 1 straipsnio 1 dalis, skaitoma kartu su Direktyvos 93/36/EEB552 15 straipsnio 2 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad už šioje 1 straipsnio 1 dalyje numatytas peržiūros procedūras atsakinga institucija privalo užtikrinti komercinių paslapčių, kurios yra suinteresuotųjų šalių, įskaitant ir perkančiąją organizaciją, jai perduotose bylose, konfidencialumą ir teisę į jų apsaugą, nors ji pati gali susipažinti su tokia informacija ir į ją atsižvelgti. Ši institucija turi nuspręsti, kiek ir kokiomis taisyklėmis remiantis reikia užtikrinti šios informacijos konfidencialumą bei slaptumą, atsižvelgdama į veiksmingos teisinės apsaugos reikalavimus ir šalių teisę į gynybą, o jeigu pareiškiamas ieškinys ar pateikiamas skundas institucijai, kuri yra teismas EB 234 straipsnio [dabar SESV 267 straipsnio] prasme, – kad vykstant procesui būtų laikomasi teisės į teisingą bylos nagrinėjimą. 2008 m. vasario 14 d. sprendimas Varec (byla C 450/06, Rink., 2008, p. 581) <...> 40. Šiuo atžvilgiu reikia nurodyti, kad institucija, turinti nagrinėti apeliacinius skundus dėl nacionalinės reguliavimo institucijos sprendimų, pagal Pagrindų direktyvos553 4 straipsnį turi turėti galimybę gauti visą būtiną, įskaitant ir konfidencialią, informaciją, kad susipažinusi su visomis bylos aplinkybėmis galėtų nuspręsti dėl šių apeliacinių skundų pagrįstumo. Vis dėlto turi būti užtikrinta tokios informacijos bei komercinės paslapties apsauga, ir ją reikia taikyti laikantis veiksmingos teisinės apsaugos reikalavimų bei ginčo šalių teisės į gynybą. 41. Iš Pagrindų direktyvos 4 straipsnio 1 dalies aiškiai matyti, kad teisė pateikti apeliacinį skundą, kurią turi bet kuris paslaugos gavėjas ar tiekėjas, dėl jiems turinčių įtakos nacionalinės reguliavimo institucijos sprendimų turi būti paremta veiksmingu apeliacijų mechanizmu, leidžiančiu tinkamai atsižvelgti į bylos esmę. 42. Be to, tos pačios direktyvos (Pagrindų direktyvos) 5 straipsnio 3 dalis numato, kad, nacionalinėms reguliavimo institucijoms ir Komisijai keičiantis informacija, šių valdžios institucijų konfidencialia laikoma informacija gali būti perduodama Komisijai, kuri turi užtikrinti šį konfidencialumą. 43. Taigi į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad Pagrindų direktyvos 4 straipsnis turi būti aiškinamas ta prasme, jog institucija, įgaliota nagrinėti apeliacinius skundus dėl nacionalinės reguliavimo institucijos sprendimų, turi turėti visą būtiną informaciją, kad galėtų išnagrinėti apeliacinio skundo pagrįstumą, prireikus įskaitant ir konfidencialią informaciją, į kurią pastaroji institucija atsižvelgė priimdama sprendimą, dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas. Tačiau pirmoji institucija turi užtikrinti nagrinėjamos informacijos konfidencialumą, laikydamasi veiksmingos teisinės apsaugos reikalavimų ir ginčo šalių teisės į gynybą. 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyva 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 6 skyrius, 1 tomas, p. 246 – 248). 552 1993 m. birželio 14 d. Tarybos direktyva 93/36/EEB dėl viešojo prekių pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 6 skyrius, 2 tomas, p.110 – 162). 553 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 29 tomas, p. 349366). 551


2006 m. liepos 13 d. sprendimo Mobistar (byla C 438/04, Rink., 2006, p. 6675) Europos Sąjunga – Institucijos – Galimybė susipažinti su dokumentais – Reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 - Teisės susipažinti su dokumentais išimtys – Privataus gyvenimo ir individo neliečiamumo apsauga – Reikšmė – Pareiga vertinti atsižvelgiant į Sąjungos teisės aktus, susijusius su asmens duomenų apsauga – Visiems prašymams susipažinti su dokumentais privaloma taikyti Reglamento (EB) Nr. 45/2001 nuostatas dėl asmens duomenų apsaugos – užsieniečių privataus gyvenimo ir individo neliečiamumo apsauga <...> 98. Reglamento (EB) Nr. 1049/2001554 4 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta galimybės leisti susipažinti su dokumentu išimtis, taikoma tuo atveju, kai tokio dokumento atskleidimas padarytų žalos individo privatumo ir neliečiamumo apsaugai, ypač pagal asmens duomenų apsaugą reglamentuojančius Sąjungos teisės aktus. 99. Iš teismų praktikos555 matyti, kad Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkto tekste, kuris yra nedaloma nuostata, reikalaujama, kad individo privatumas ir neliečiamumas visada būtų nagrinėjamas ir vertinamas pagal Sąjungos teisės aktus, susijusius su asmens duomenų apsauga, pirmiausia pagal Reglamentą (EB) Nr. 45/2001556. 100. Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punktu nustatytas specialus režimas ir sustiprinama asmens, kuriuo duomenys tam tikrais atvejais galėtų būti atskleisti visuomenei, apsauga557. 101. Reglamentai (EB) Nr. 45/2001 ir (EB) Nr. 1049/2001 priimti beveik tuo pačiu metu. Juose nėra nuostatų, kuriose būtų aiškiai numatyta vieno iš reglamentų viršenybė kito atžvilgiu. Todėl iš esmės reikia užtikrinti jų neribotą taikymą. <...> 103. Iš Reglamento (EB) Nr. 45/2001 15 konstatuojamosios dalies pirmo sakinio matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas rėmėsi būtinybe taikyti ESS (Europos Sąjungos sutarties) 6 straipsnį, o kartu ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį, „jeigu Bendrijos institucijos ir įstaigos asmens duomenis tvarko vykdydamos tokią veiklą, kuriai netaikomas šis reglamentas, pirmiausia tokią, kuri nurodyta [ES sutarties redakcijos, galiojusios iki Lisabonos sutarties] V ir VI antraštinėse dalyse“. Tačiau ši nuoroda nereikalinga, jei duomenys tvarkomi vykdant tokią veiklą, kuriai taikomas minėtas reglamentas, nes akivaizdu, jog tokiais atvejais taikomas pats Reglamentas (EB) Nr. 45/2001558. 104. Iš to matyti, kad jei prašymu pagal Reglamentą (EB) Nr. 1049/2001 siekiama susipažinti su dokumentais, kuriuose yra asmens duomenų, taikomos visos Reglamento Nr. 45/2001 nuostatos559. Primintina, kad Reglamento (EB) Nr. 45/2001 8 straipsniu asmens duomenų gavėjui nustatoma pareiga įrodyti būtinybę tokius duomenis gauti560. Be to, to paties reglamento 18 straipsniu būtent atitinkamam asmeniui suteikiama teisė bet kada dėl imperatyvių teisėtų priežasčių, susijusių su konkrečia jo padėtimi, nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys. 2012 m. gegužės 22 d. sprendimas Internationaler Hilfsfonds prieš Komisiją (byla T-300/10)

2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL 2004 Specialusis leidimas, 1 skyrius, 3 tomas, p.331 – 336). 555 2010 m. birželio 29 d. sprendimas Komisija prieš Bavarian Lager (byla C-28/08 P, Rink., 2010, p. 6055). 556 2000 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 45/2001 dėl asmenų apsaugos Bendrijos institucijoms ir įstaigoms tvarkant asmens duomenis ir laisvo tokių duomenų judėjimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 26 tomas, p.102-124). 557 2010 m. birželio 29 d. sprendimo Komisija prieš Bavarian Lager (byla C-28/08 P, Rink., 2010, p. 6055) 60 punktas. 558 2010 m. birželio 29 d. sprendimo Komisija prieš Bavarian Lager (byla C-28/08 P, Rink., 2010, p. 6055) 62 punktas. 559 2010 m. birželio 29 d. sprendimo Komisija prieš Bavarian Lager (byla C-28/08 P, Rink., 2010, p. 6055) 63 punktas. 560 2010 m. birželio 29 d. sprendimo Komisija prieš Bavarian Lager (byla C-28/08 P, Rink., 2010, p. 6055) 45 punktas. 554


<...> 34. <...> dėl Tarybos sprendimo561, kuriuo, remiantis viena iš Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies a punkte numatytų išimčių, susijusių su visuomenės interesu, atsisakoma visuomenei suteikti galimybę susipažinti su dokumentu, teisminės kontrolės apimties ginčijamo sprendime 562 <...> teisingai nusprendė, kad Taryba turi turėti plačią diskreciją nustatydama, ar dokumentų, patenkančių į minėtų išimčių sritis, atskleidimas gali pažeisti visuomenės interesą. <...> Pirmosios instancijos teismas [dabar Bendrasis Teismas] taip pat teisingai nusprendė, jog Bendrijos (Europos Sąjungos) teismo teisėtumo kontrolė, vykdoma tokio sprendimo atžvilgiu, turi apsiriboti procedūros ir motyvavimo taisyklių laikymosi, faktinių aplinkybių tikslumo, o taip pat akivaizdžios klaidos vertinant šias aplinkybes arba piktnaudžiavimo įgaliojimais nebuvimo patikrinimu. 35. Pirma, reikia pripažinti, kad Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies a punkte saugomų interesų ypatingas jautrumas ir svarba kartu su privalomuoju institucijos atsisakymo suteikti galimybę susipažinti, kai pagal šią nuostatą dokumento atskleidimas pažeistų jos interesus, pobūdžiu institucijos sprendimą daro sudėtingo ir delikataus pobūžio, reikalaujančio ypatingo atsargumo. Taigi tokiam sprendimui priimti reikalinga diskrecija. 36. Antra, reikia pastebėti, kad Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinti kriterijai yra labai bendro pobūdžio, todėl turi būti atsisakoma leisti susipažinti, kaip matyti iš šios nuostatos formuluotės, kai atitinkamo dokumento atskleidimas padarytų „žalos“ „visuomenės intereso“, susijusio su „visuomenės saugumu“ ar „tarptautiniais santykiais“, apsaugai. <...> 39. <...> Iš tikrųjų šio reglamento II antraštinės dalies 3 skyriaus 2 skirsnyje įtvirtintos nuostatos, skirtos tyrimo priemonėms, trečiojoje pastraipoje numatoma, kad „jeigu dokumentas, su kuriuo Bendrijos institucija uždraudė leisti susipažinti, pateikiamas byloje dėl šio draudimo teisėtumo Pirmosios instancijos teismui [dabar Bendrasis Teismas], kitoms šalims šis dokumentas nepateikiamas“. Be to, ši nuostata visų pirma siekia apsaugoti institucijos sprendimo nepateikti dokumento, kol Pirmosios instancijos teismas nepriėmė sprendimo, pasekmes, jei būtent šis nepateikimas yra pastarajam pateiktos bylos dalykas. Tačiau nors ši procedūrinė nuostata patvirtina, kad prireikus Pirmosios instancijos teismui gali tekti susipažinti su dokumentu, su kuriuo nebuvo leista susipažinti visuomenei, ji nėra tinkama pagal EB sutartį Bendrijos teismui [dabar pagal SESV Europos Sąjungos Teisingumo Teismui] tenkančios teisminės kontrolės apimčiai apibrėžti. <...> 41. Pirma, <...> dėl apelianto tvirtinimo, jog prašomi dokumentai paskatino įstatyminio pobūdžio akto priėmimą, pakanka pastebėti, kad netgi darant prielaidą, jog jis yra teisingas, toks tvirtinimas negali turėti poveikio atsakymui į klausimą, ar šių dokumentų atskleidimas gali pažeisti Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies a punkte saugomus interesus, nei tam, ar turi būti nesuteikiama galimybė susipažinti su šiais prašomais dokumentais. Šiuo klausimu reikia nurodyti, jog nors šio reglamento 12 straipsnio 2 dalis numato, kad valstybėse narėse juridinę galią turinčių arba jas saistančių teisės aktų priėmimo procese parengti ar gauti dokumentai turi būti tiesiogiai prieinami, tačiau priduria, jog tai taikoma tik nepažeidžiant to paties reglamento 4 ir 9 straipsnių nuostatų. 42. Antra, kalbant apie argumentą <...>, jog visi prašomi dokumentai ir pirmas sprendimas dėl atsisakymo patenka į EB sutarties [dabar SESV] taikymo sritį, o ne į užsienio politikos ir bendrojo saugumo sritį, pakanka nurodyti, jog tokia aplinkybė nėra patvirtinta šioje byloje. <..> 43. <...> dėl konkretaus apelianto intereso susipažinti su prašomais dokumentais reikia pabrėžti, <...> jog Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 tikslas yra garantuoti visiems galimybę susipažinti su institucijų dokumentais, o ne nustatyti konkretaus intereso apsaugos taisykles, kad vienas ar kitas asmuo galėtų susipažinti su vienu iš šių dokumentų. 2003 m. sausio 21 d., vasario 27 d. ir spalio 2 d. Europos Sąjungos Tarybos sprendimai, kuriais atsisakoma suteikti galimybę susipažinti su tam tikrais dokumentais, dėl kurių teikti ieškiniai ir ginčijamas 2005 m. balandžio 26 d. Pirmosios instancijos teismo [dabar Bendrasis Teismas] sprendimas Sison prieš Tarybą (sujungtos bylos T 110/03, T 150/03 ir T 405/03, Rink., 2005, p. II 1429) (toliau – ginčijamas sprendimas). 562 2005 m. balandžio 26 d. Pirmosios instancijos teismo [dabar Bendrasis Teismas]sprendimas Sison prieš Tarybą (sujungtos bylos T 110/03, T 150/03 ir T 405/03, Rink., 2005, p. II 1429). 561


<...> 46. Vis dėlto iš šio reglamento 4 straipsnio 1 dalies a punkto formuluotės matyti, kad, kalbant apie šioje nuostatoje numatytos teisės susipažinti su dokumentais išimtis, institucija privalo atsisakyti suteikti galimybę susipažinti, jeigu dokumento atskleidimas visuomenei galėtų pažeisti šios nuostatos saugomus interesus, nesant būtinumo panašiu atveju, ir skirtingai nei numato, pavyzdžiui, to paties straipsnio 2 dalis, su šių interesų apsauga susijusius reikalavimus derinti su kitų interesų pagrindu kylančiais reikalavimais. 47. Iš to, kas pasakyta, matyti, jog <...> institucija, kuri turi pareikšti nuomonę, ar šių dokumentų atskleidimas visuomenei pažeistų Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies a punkte saugomus interesus, ir atsisakyti panašiu atveju suteikti galimybę susipažinti su dokumentais, neturi atsižvelgti į konkretų apelianto interesą gauti dokumentus. 48. Netgi darant prielaidą, kad apeliantas <...> turi teisę būti išsamiai informuotas apie pateikiamo jam kaltinimo pobūdį ir pagrindą <...> ir kad ši teisė suteikia galimybę susipažinti su Tarybos dokumentais, pakanka pastebėti, kad tokia teisė negali būti konkrečiai naudojama <...> remiantis Reglamente (EB) Nr. 1049/2001 įtvirtinta visuomenės susipažinimo su dokumentais tvarka. <...> 61. Kaip matyti iš Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 1 straipsnio, skaitomo atsižvelgiant į to paties reglamento ketvirtą konstatuojamąją dalį, jis numato padaryti visuomenės teisę susipažinti su institucijų dokumentais kuo veiksmingesnę. 62. Vis dėlto iš šio reglamento, būtent iš vienuoliktos konstatuojamosios dalies ir 4 straipsnio, kuris numato išimtis, matyti, kad teisei susipažinti su dokumentais taikomos tam tikros išimtys pagrįstos viešuoju ar privačiu interesu. 63. Kadangi šios išimtys nukrypsta nuo kuo platesnio visuomenės priėjimo prie dokumentų principo, jos, kaip teisingai nurodė apeliantas, turi būti aiškinamos ir taikomos griežtai563. 64. Šiuo klausimu reikia priminti, <...> kad siauro aiškinimo principas, kalbant apie su visuomenės interesu susijusias išimtis, numatytas Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies a punkte, nedraudžia Tarybos diskrecijos nustatant, ar dokumento atskleidimas visuomenei pažeistų šia nuostata saugomus interesus. <...> <...> 66. Iš tikrųjų <...> galima pripažinti, jog valdžios institucijų turimi dokumentai, susiję su terorizmu įtariamais asmenimis ar subjektais ir priklausantys slapto pobūdžio dokumentų kategorijai Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 9 straipsnio prasme, neturi būti atskleisti visuomenei, siekiant nesumažinti operatyvinės kovos su terorizmu veiksmingumo bei nepakenkti visuomenės saugumo apsaugai <...>. Taryba, atsisakydama suteikti galimybę susipažinti su prašomais dokumentais, susijusiais su visuomenės saugumu, nes juos atskleidus būtų pažeistas visuomenės interesas, nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos. <...> 68. Dar labiau akivaizdu, jog <...> Taryba, manydama, kad prašomo dokumento atskleidimas gali pažeisti visuomenės interesą tarptautinių santykių srityje, nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos <...>. <...> 71. Reikia konstatuoti, kad netgi jei <...> Taryba klaidingai rėmėsi išimtimi dėl visuomenės intereso, susijusio su tarptautiniais santykiais, dėl tokios išvados nebūtų panaikintas <...> Tarybos sprendimas dėl atsisakymo, nes jis yra pagrįstas išimtimi dėl visuomenės intereso, susijusio su visuomenės saugumu. <...> 75. <...> kaip matyti iš Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 9 straipsnio 3 dalies, slapto pobūdžio dokumentai išduodami tiktai esant dokumento rengėjo sutikimui. Šiuo atveju tokio sutikimo nebuvo. Be to, <...> šio 9 straipsnio 3 dalis taikoma vienodai, ar dokumentas būtų gautas iš valstybės narės, ar iš trečiosios valstybės. <...> 80. Kaip matyti iš nusistovėjusios teismų praktikos, EB 253 straipsnyje [dabar SESV 296 straipsnis] reikalaujama motyvacija turi būti pritaikyta prie ginčijamo akto pobūdžio, turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti Bendrijos [dabar Europos Sąjungos] institucijos, kuri priėmė ginčijamą Šiuo klausimu žr. 2000 m. sausio 11 d. sprendimo Nyderlandai ir van der Wal prieš Komisiją (sujungtos bylos C‑ 174/98 P ir C‑189/98 P, Rink., 2000, p. 1) 27 punktą. 563


teisės aktą, samprotavimus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti jo priėmimo pagrindimą, o Teisingumo Teismas galėtų vykdyti priežiūrą. Pareiga motyvuoti turi būti vertinama atsižvelgiant į kiekvieną atvejį atskirai, tai yra į akto turinį, nurodytų priežasčių pobūdį bei asmenų, kuriems aktas skirtas, ar kitų asmenų, kurie konkrečiai ir asmeniškai su juo susiję, interesus gauti paaiškinimus. Motyvuojant nebūtina nurodyti visų faktinių ir teisinių aplinkybių, nes nustatant, ar nurodytos priemonės priežastys atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti atsižvelgiama ne tik į jų formuluotę, bet ir turinį bei visus nagrinėjamą klausimą reglamentuojančius teisės aktus564. <...> 82. Iš tikrųjų, <...> glaustumas pateisinamas reikalavimu nepažeisti svarbių interesų, kuriuos saugo Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies a punkto pirmoje ir trečioje įtraukose numatytos teisės susipažinti su dokumentais išimtys, pateikiant informaciją apie tai, ką šiomis išimtimis konkrečiai siekiama saugoti. 83. Reikalavimas institucijoms nevykdyti priemonių, kurios netiesiogiai pažeidžia interesus, kuriuos šios išimtys specialiai saugo, konkrečiai nurodytas Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 9 straipsnio 4 dalyje ir 11 straipsnio 2 dalyje. Pirmoji iš šių nuostatų patikslina, kad bet kuris institucijos sprendimas, kuriuo neduodama leidimo susipažinti su slaptu dokumentu, pagrįsto priežastimis, nepažeidžiančiomis interesų, kurių apsauga numatyta Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnyje. Antroji nuostata konkrečiai numato, jog kai institucijos registre dokumentas turi įrašą, toks įrašas turi būti pateiktas taip, kad nebūtų pakenkta 4 straipsnyje nurodytų interesų apsaugai. 86. <...> sprendimo dėl atsisakymo motyvai parodo, pirma, jog nagrinėjami dokumentai yra slapto pobūdžio dokumentai Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 9 straipsnio prasme ir, antra, kad šiuos dokumentus pateikusi valstybė nesutiko, jog prašoma informacija būtų atskleista pagal šio straipsnio 3 dalį. Be to, akivaizdu, kad šiuo klausimu nėra svarbi atitinkamų rengėjų tapatybė, o būtent, ar kalbama apie valstybių narių, ar trečiųjų valstybių rengėjus. <...> 101. Be to, atsižvelgiant į ypatingą slaptų dokumentų pobūdį, Reglamento Nr. 1049/2001 9 straipsnio 3 dalis nurodo, kad tokie dokumentai registruojami registre ir išduodami tiktai esant dokumento rengėjo sutikimui. <...> iš šių paaiškinimų matyti, kad slapto pobūdžio dokumentą parengusi valstybė turi teisę nesutikti atskleisti ne tik šio dokumento turinio, bet ir jo buvimo. 102. Ši rengėja turi teisę reikalauti laikyti paslaptyje paties slapto dokumento buvimą, ir šiuo klausimu, <...> ši rengėja turi teisę nesutikti atskleisti savo pačios pavadinimo, jeigu būtų sužinota apie šio dokumento buvimą. 103. Tokia išvada, kuri darytina taip pat Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 9 straipsnio 3 dalies atžvilgiu, paaiškinama atsižvelgiant į šio straipsnio 1 dalyje numatytų dokumentų ypatingą pobūdį; dokumentai, kurių turinys yra ypač slaptas, kaip matyti ir iš šio reglamento devintos konstatuojamosios dalies, pateisina ypatingą požiūrį į juos. Todėl ši išvada negali būti laikoma neproporcinga, motyvuojant, kad pareiškėjui, kuriam nebuvo leista susipažinti su slapto pobūdžio dokumentu, buvo apsunkinta ar tapo praktiškai neįmanoma nustatyti šį dokumentą parengusią valstybę. 2007 m. vasario 1 d. sprendimo Sison prieš Tarybą (byla C-266/05 P, Rink., 2007, p. 1233) <...> 35. Kai Tarybos prašoma leisti susipažinti su dokumentu, ji kiekvienu atveju turi įvertinti, ar šiam dokumentui taikomos Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnyje numatytos galimybės leisti susipažinti su institucijų dokumentais išimtys. 36. Atsižvelgiant į šiuo reglamentu siekiamus tikslus, šios išimtys turi būti aiškinamos ir taikomos griežtai565. 2008 m. liepos 1 d. sprendimo Švedija ir Turco prieš Tarybą (sujungtos bylos C-39/05 P, C-52/05 P, Rink., 2008, p. 4723) <..> 66. Šiuo atžvilgiu visų pirma reikia priminti, kad, atsižvelgiant į Reglamentu (EB) Nr. 1049/2001 siekiamus tikslus, visų pirma jo dešimtoje konstatuojamojoje dalyje primintą faktą, kad visuomenės Žr., be kita ko, 2003 m. kovo 6 d. sprendimo Interporc prieš Komisiją (byla C 41/00 P, Rink., 2003, p. 2125) 55 punktą ir minėtą teismų praktiką. 565 Žr. 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimo Švedija prieš Komisiją ir kt. (byla C‑64/05 P, Rink., 2007, p. 11389) 66 punktą. 564


teisė susipažinti su institucijų dokumentais susijusi su šių institucijų demokratiškumu, ir į tai, jog šiuo reglamentu, kaip numatyta jo ketvirtoje konstatuojamoje dalyje ir 1 straipsnyje, siekiama visuomenei suteikti kuo platesnę teisę susipažinti su dokumentais, šio reglamento 4 straipsnyje numatytos išimtys turi būti aiškinamos ir taikomos siaurai566. 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimo Švedija prieš Komisiją ir kt. (byla C ‑64/05 P, Rink., 2007, p. 11389) Europos Sąjunga – Institucijos – Visuomenės teisės susipažinti su dokumentais –- Teisės susipažinti su dokumentais išimtys – Privataus gyvenimo ir individo neliečiamumo apsauga – Pareiga vertinti atsižvelgiant į Sąjungos teisės aktus, susijusius su asmens duomenų apsauga – Išimties, susijusios su individo privatumo ir neliečiamumo apsauga, netaikymas dėl viršenio viešojo intereso - Nepriimtinumas <...> 112. Tačiau Komisija teisingai teigia, kad ieškovė negali vertinti, ar asmeniui gali būti suteikta privatumo ir neliečiamumo apsauga. Iš šio sprendimo 99–101, 103 ir 104 punktuose567 nurodytos teismų praktikos matyti, kad pagal Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatas568 teiktina asmens duomenų apsauga turi būti užtikrinta griežtai laikantis Reglamento (EB) Nr. 45/2001 nuostatų. Tačiau pastarajame reglamente nenumatyta juo užtikrinamos pagrindinės teisės apsaugos išimtis, motyvuojant tuo, kad aptariami duomenys susiję su asmeniu, kuris tokios apsaugos nevertas. <...> 124. Antra, iš šio sprendimo 99–101, 103 ir 104 punktuose nurodytos teismų praktikos matyti, kad taikant Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatas teiktina asmens duomenų apsauga turi būti specifinė ir sustiprinta. Šiuo atžvilgiu reikia užtikrinti, kad toks taikymas vyktų griežtai laikantis Reglamento (EB) Nr. 45/2001 nuostatų. Priešingai Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje nustatytai išimčiai 569 , Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkto ir Reglamento (EB) Nr. 45/2001 nuostatose numatyta išimtis negali būti atmesta remiantis viršesnio viešojo intereso buvimu. Taigi, net jeigu tvirtindama, kad aptariami dokumentai yra labai svarbūs tiek sprendžiant jos ir Komisijos ginčą šioje byloje, tiek sprendžiant ginčą Briuselio pirmosios instancijos teismo nagrinėjamoje byloje, ieškovė norėjo remtis viršesniu viešuoju interesu, reikėtų konstatuoti, kad šis argumentas akivaizdžiai nesvarbus. 2012 m. gegužės 22 d. sprendimas Internationaler Hilfsfonds prieš Komisiją (byla T-300/10) 2.3.4.41.

Turinys

Šiuo klausimu dėl prieš Reglamentą (EB) Nr. 1049/2001 galiojusių teisės aktų žr. 2000 m. sausio 11 d. sprendimo Nyderlandai ir van der Wal prieš Komisiją (sujungtos bylos C‑174/98 P ir C‑189/98 P, Rink., 2000, p. 1) 27 punktą ir 2001 m. gruodžio 6 d. sprendimo Taryba prieš Hautala (byla C‑353/99 P, Rink., 2001, p. 9565) 24 ir 25 punktus; kalbant apie Reglamentą Nr. 1049/2001, žr. 2007 m. vasario 1 d. sprendimo Sison prieš Tarybą (byla C‑266/05 P, Rink., 2007, p. 1233) 63 punktą. 567 Sprendimo Internationaler Hilfsfonds prieš Komisiją (byla T-300/10) 99-101, 103 ir 104 punktai pateikti anksčiau. 568 Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalis nustato išimtis, kada institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais, dėl kurių atskleidimo nukentėtų apsauga: „b) individo privatumu ir neliečiamumu, ypač pagal asmens duomenų apsaugą reglamentuojančius Bendrijos teisės aktus“. 569 Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies antrojoje pastraipoje įtvirtinta išimtis: „Galimybė susipažinti su dokumentu, kuriame pareikšta vidaus reikmėms skirta nuomonė, esanti svarstymų ir preliminarių konsultacijų minimos institucijos viduje dalimi, nesuteikiama netgi po to, kai sprendimas jau yra priimtas, jei dokumento atskleidimas rimtai pakenktų institucijos sprendimų priėmimo procesui, nebent atskleidimo reikalautų viršesnis viešasis interesas“. 566


2.3.4.42. Judėjimo ir apsigyvenimo laisvė

Turinys

Sąjungos pilietybė – Sąjungos piliečių šeimos narių, kurie yra trečiųjų šalių piliečiai, teisė gyventi – Atsisakymas suteikti leidimą, grindžiamas tuo, kad pilietis nepasinaudojo teise laisvai judėti – Galintis atsirasti skirtingas vertinimas, palyginti su tais Sąjungos piliečiais, kurie pasinaudojo teise laisvai judėti – EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Asociacijos tarybos sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnis – Papildomo protokolo 41 straipsnis – Status quo sąlygos <...> 87. Šiuo klausimu reikia priminti, kad papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalis turi tiesioginį poveikį valstybėse narėse, todėl Turkijos piliečiai, kuriems ši dalis taikoma, suteikiamomis teisėmis gali remtis nacionaliniuose teismuose, siekdami joms prieštaraujančių vidaus teisės aktų netaikymo. Šioje nuostatoje iš tiesų aiškiai, tiksliai ir besąlygiškai įtvirtinta nedviprasmiška status quo sąlyga, kuri yra susitariančiųjų šalių prisiimtas įsipareigojimas, teisiškai pasireiškiantis paprasčiausiu susilaikymu570. 88. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, net jei, remiantis vien Bendrijos teisiniu reglamentavimu, pačia papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta status quo sąlyga Turkijos piliečiams savaime dar nesuteikiama teisė įsisteigti ir su ja susijusi teisė apsigyventi arba teisė laisvai teikti paslaugas ir atvykti į valstybės teritoriją, tai nepaneigia, kad tokia sąlyga apskritai draudžiamos visos naujos priemonės, kurių tikslas ar pasekmė būtų tai, jog Turkijos piliečio naudojimuisi minėtomis ekonominėmis laisvėmis nacionalinėje teritorijoje būtų taikomos labiau ribojančios sąlygos nei tos, kurios jam buvo taikomos papildomo protokolo įsigaliojimo atitinkamoje valstybėje narėje momentu571. 89. Status quo išlyga, kaip antai įtvirtinta papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalyje, veikia ne kaip materialioji norma, dėl kurios atitinkama materialioji teisė, kurią ji pakeistų, taptų netaikytina, bet kaip kvaziprocedūrinė taisyklė, kuria ratione temporis nustatoma, pagal kurias valstybės narės nuostatas vertinti Turkijos piliečio, pageidaujančio valstybėje narėje pasinaudoti įsisteigimo laisve, padėtį572. 90. Šiuo atžvilgiu papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalimi siekiama sukurti palankias sąlygas laipsniškam įsisteigimo laisvės įgyvendinimui, visiškai uždraudžiant nacionalinėms institucijoms nustatyti bet kokią naują naudojimosi šia laisve kliūtį, sugriežtinant tam tikrą dieną egzistuojančias sąlygas tam, kad nepasunkėtų laipsniško šios laisvės įgyvendinimo tarp valstybių narių ir Turkijos Respublikos sąlygos. Taigi minėta papildomo protokolo nuostata yra išankstinė sąlyga, būtina Asociacijos susitarimo 13 straipsniui įgyvendinti ir laipsniškai panaikinti nacionalinius įsisteigimo laisvės apribojimus573. 91. Taigi, nors pirmame šios laisvės laipsniško įgyvendinimo etape anksčiau jau buvę įsisteigimo srities nacionaliniai apribojimai gali būti palikti, svarbu faktiškai užtikrinti, kad nebūtų nustatyta jokių naujų kliūčių ir nepakenkta laipsniškam šios laisvės įgyvendinimui574. 92. Teisingumo Teismas, kalbėdamas apie su leidimo gyventi išdavimu Turkijos piliečiui susijusią nacionalinės teisės nuostatą, jau yra konstatavęs, kad svarbu užtikrinti, jog valstybės narės nenutoltų nuo siekiamo tikslo, kai atsisako nuostatų, kurias priėmė siekdamos palengvinti Turkijos darbuotojų laisvą judėjimą po to, kai Sprendimas Nr. 1/80 įsigaliojo jų teritorijoje575.

2007 m. rugsėjo 20 d. Sprendimas Tum ir Dari, C‑16/05, Rink., 2007, p. I‑7415, 46 p. 2009 m. vasario 19 d. Sprendimas Soysal ir Savatli, C‑228/06, Rink., 2009, p. I‑1031, 47 p. 572 2007 m. rugsėjo 20 d. Sprendimas Tum ir Dari, C‑16/05, Rink., 2007, p. I‑7415, 55 p.; 2011 m. liepos 21 d. Sprendimas Oguz, C‑186/10, Rink., p., 28 p. 573 2007 m. rugsėjo 20 d. Sprendimas Tum ir Dari, C‑16/05, Rink., 2007, p. I‑7415, 61 p. 574 Ten pat 575 2010 m. gruodžio 9 d. Sprendimas Toprak ir Oguz, C‑300/09 ir C‑301/09, Rink., p. 55 p. 570 571


93. Be to, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnį reikia aiškinti taip, kad „nauju apribojimu“ šiame straipsnyje pavartota prasme laikytinas atitinkamos valstybės narės teritorijoje Sprendimo Nr. 1/80 įsigaliojimo momentu taikytas Turkijos darbuotojų laisvo judėjimo sąlygas sušvelninusios nuostatos sugriežtinimas, nors dėl to sugriežtinimo šios sąlygos netampa blogesnės nei taikytos tuo metu, kai šios valstybės narės teritorijoje įsigaliojo Sprendimas Nr. 1/80576. 94. Atsižvelgus į papildomo protokolo 41 straipsnio ir Sprendimo Nr. 1/80 13 straipsnio tikslo aiškinimo konvergenciją reikia manyti, kad šiose nuostatose numatyta prievolė išlaikyti status quo pagal analogiją taikoma bet kokiai naujai naudojimosi laisve įsisteigti, laisvo paslaugų teikimo arba darbuotojų laisvo judėjimo kliūčiai, kuri pablogina tam tikru momentu egzistavusias sąlygas577, todėl svarbu užtikrinti, kad valstybės narės nenutoltų nuo šio tikslo, kai atsisako nuostatų, kurias jos priėmė siekdamos palengvinti Turkijos darbuotojų naudojimąsi šiomis laisvėmis po to, kai jų teritorijoje įsigaliojo Sprendimas Nr. 1/80. 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimas Murat Dereci ir kiti prieš Bundesministerium für Inneres (byla C-256/11, Rink., p.) Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Direktyva 2004/38/EB – 27 straipsnis – Administracinio poveikio priemonė „draudimas išvykti iš nacionalinės teritorijos“ dėl nesumokėtos skolos privačiam juridiniam asmeniui – Teisinio tikrumo principas, susijęs su galutiniais tapusiais administraciniais aktais – Lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai <...> 45. Antra, Sąjungos teisėje egzistuoja teisės normos, kuriomis galima apsaugoti kreditorių teises nebūtinai apribojant skolininko judėjimo laisvę. Pavyzdžiui, pakanka paminėti 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42), kurį nurodė ir pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. 46. Iš to matyti, kad, priešingai, nei nerimavo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nereikėtų manyti, jog dėl to, kad Direktyvos 2004/38578 27 straipsnio 1 dalyje numatytomis išimtimis negalima remtis ekonominėms reikmėms patenkinti, Sąjungos teisės sistemoje neužtikrinama kito asmens, šiuo atveju kreditoriaus, nuosavybės teisės apsauga, kuri būtų bent lygiavertė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintai apsaugai. 47. Be to, kaip iš esmės pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos matyti, kad tokios priemonės, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjamas draudimas išvykti iš šalies, kuriomis pažeidžiama asmens teisė išvykti iš šalies, kur jis gyvena, turi būti reguliariai persvarstomos, priešingu atveju pagal tą pačią teismo praktiką jos laikomos „neproporcingomis“579. 48. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti: Sąjungos teisė aiškintina taip, kad pagal ją draudžiama taikyti nacionalinės teisės nuostatą, kurioje numatytas valstybės narės piliečio teisės laisvai judėti Sąjungos teritorijoje ribojimas vien dėl įsiskolinimo privačiam juridiniam asmeniui, kuris viršija tam tikrą įstatyme nustatytą sumą ir kurio sumokėjimas nėra užtikrintas. 2010 m. gruodžio 9 d. Sprendimas Toprak ir Oguz, C-300/09 ir C-301/09, Rink., 2010, p. I-0000, 62 p. 2010 m. gruodžio 9 d. Sprendimas Toprak ir Oguz, C-300/09 ir C-301/09, Rink., 2010, p. I-0000, 54 p. 578 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 5 tomas, p. 46 - 61) 579 2009 m. liepos 2 d. EŽTT sprendimas Ignatov prieš Bulgariją, ieškinys Nr. 50/02, 37 p.; 2009 m. lapkričio 26 d. EŽTT sprendimas Gochev prieš Bulgariją, ieškinys Nr. 34383/03, 55–57 p. 576 577


<...>79. Kaip matyti iš atsakymo į trečiąjį klausimą, konkrečiai kalbant, iš šio sprendimo 37, 42 ir 44 punktų, tokiomis aplinkybėmis, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, nagrinėjamomis teisės normomis, kuriose nenumatytas reguliarus persvarstymas, pagrindinėje byloje nagrinėjamas draudimas išvykti iš šalies nustatomas neribotam laikui ir taip pažeidžiama SESV 21 straipsnyje įtvirtinta teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje. Tokiomis aplinkybėmis toks draudimas netgi paneigia Sąjungos piliečio statusą turintiems asmenims suteikiamą teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje580. 80. Be to, Direktyvos 2004/38 32 straipsnio 1 dalyje Sąjungos teisės aktų leidėjas įpareigojo valstybes nares numatyti galimybę persvarstyti draudimą atvykti į jų teritoriją ar iš jos išvykti, net jei tokios priemonės teisėtai priimtos laikantis Sąjungos teisės ir net jeigu jos, kaip antai 2007 m. įsakymas, tapo galutinės. Tai juo labiau turi būti taikoma ir tokiems draudimams, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kurie priimti neteisėtai ir nesilaikant Sąjungos teisės ir kurie netgi paneigia SESV 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą laisvę. Susiklosčius tokiai situacijai, pagal teisinio tikrumo principą nereikalaujama, kad aktas, kuriame nustatytas toks draudimas, keltų teisinių pasekmių neribotą laiką. 81. Atsižvelgiant į Sąjungos piliečio statuso svarbą pagal pirminę teisę581, darytina išvada, kad esant tokioms situacijoms, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytos nacionalinės teisės normos, kuriomis Sąjungos piliečiams kliudoma remtis SESV 21 straipsnyje įtvirtinta teise laisvai judėti ir apsigyventi skundžiant neribotam laikui priimtus absoliučius draudimus išvykti iš šalies, o administracinėms institucijoms kliudoma atsižvelgti į Teisingumo teismo praktiką, kurioje patvirtinta, kad tokie draudimai neteisėti pagal Sąjungos teisę, negali būti pagrįstai pateisintos teisinio saugumo principu, todėl turi būti laikomos prieštaraujančiomis veiksmingumo principui ir ESS 4 straipsnio 3 daliai582. 2012 m. spalio 4 d. sprendimas Hristo Byankov prieš Glaven sekretar na Ministerstvo na vatreshnite raboti (byla C-249/11, Rink., p.) Laisvas darbuotojų judėjimas – SESV 45 straipsnis – Subsidija už vyresnio amžiaus ir ilgalaikių bedarbių įdarbinimą – Registracijos nacionalinės užimtumo tarnybos teritorinėje darbo biržoje sąlyga – Gyvenamosios vietos sąlyga – Apribojimas – Pateisinimas <...> 30. Kadangi pagrindinė byla patenka į šios nuostatos taikymo sritį, nebūtina spręsti dėl SESV 21 straipsnio aiškinimo. Iš tikrųjų pastarosios nuostatos, kurioje bendrai numatyta kiekvieno Sąjungos piliečio teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, konkreti išraiška yra SESV 45 straipsnis, kiek tai susiję su laisvu darbuotojų judėjimu583. 31. Dėl klausimo, ar nacionalinės teisės norma, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, yra apribojimas, kaip tai suprantama pagal SESV 45 straipsnį, reikia priminti, jog visos ESV sutarties normos laisvo asmenų judėjimo srityje skirtos valstybių narių piliečiams palengvinti visų rūšių profesinės veiklos vykdymą Europos Sąjungos teritorijoje ir jomis draudžiamos priemonės, dėl kurių šiems piliečiams būtų sudaromos mažiau palankios sąlygos, kai jie kitos valstybės narės teritorijoje nori užsiimti ekonomine veikla584. 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimas Caves Krier Frères Sàrl prieš Directeur de l’Administration de l’emploi (byla C-379/11, Rink., p.) 580

1999 m. sausio 19 d. Sprendimas Calfa, C‑348/96, Rink., 1999, p. I‑11, 18 p. 2010 m. kovo 2 d. Sprendimas Rottmann, C‑135/08, Rink., 2010, p. I‑1449, 43 ir 56 p. 582 2009 m. rugsėjo 3 d. Sprendimas Fallimento Olimpiclub, C-2/08, Rink. p. I-7501, 30-31 p. 583 2007 m. sausio 11 d. Sprendimas ITC, C-208/05, Rink. p. I-181, 64-65 p.; 2007 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas Hendrix, C‑287/05, Rink., 2007, p. I‑6909, 61- 62 p. ir 2012 m. lapkričio 25 d. Sprendimas Prete, C‑367/11, Rink., p., 20 p. 584 2007 m. sausio 11 d. Sprendimas ITC, C-208/05, Rink. p. I-181, 31 p.; 2010 m. kovo 16 d. Sprendimo Olympique Lyonnais, C‑325/08, Rink. p. I‑2177, 33 p. 581


SESV 45 straipsnis – Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 – 10 straipsnis – Senatvės išmokos – Įprasta gyvenamoji vieta dviejose skirtingose valstybėse narėse – Našlio pensijos gavimas vienoje šių valstybių, o senatvės pensijos – kitoje – Vienos iš šių išmokų mokėjimo nutraukimas – Tariamai nepagrįstai gautų išmokų išieškojimas <...> 67. Kadangi pagrindinė byla patenka į šios nuostatos taikymo sritį, nebūtina spręsti dėl SESV 20 straipsnio 2 dalies ir 21 straipsnio aiškinimo. Iš tikrųjų pastarosios nuostatos, kuriose bendrai numatyta kiekvieno Sąjungos piliečio teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, konkreti išraiška yra SESV 45 straipsnis, kiek tai susiję su laisvu darbuotojų judėjimu585. 68. Šiuo klausimu pakanka priminti, kad SESV 45 straipsniu įgyvendinamas pagrindinis principas, pagal kurį Sąjungos veiksmai pirmiausia skiriami panaikinti laisvo asmenų judėjimo tarp valstybių narių kliūtis586. 69. Taigi Sąjungos teisė draudžia bet kokią nacionalinę priemonę, kuri, nors taikoma nediskriminuojant dėl pilietybės, gali kliudyti Sąjungos piliečiams pasinaudoti Sutartimi garantuojamomis pagrindinėmis laisvėmis arba dėl kurios naudojimasis jomis gali tapti mažiau patrauklus587. 70. Tokios nacionalinės priemonės galimos, tik jeigu jomis siekiama bendrojo intereso tikslo, jos yra tinkamos šiam tikslui pasiekti ir neviršija to, kas reikalinga pasiekti minėtą tikslą588. 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas Janina Wencel prieš Zakład Ubezpieczeń Społecznych w Białymstoku (byla C-589/10, Rink., p.) 2.3.4.42.

Turinys

2012 m. gruodžio 13 d. Sprendimas Caves Krier Frères, C‑379/11, Rink., p., 30 p. 2013 m. kovo 7 d. Sprendimas Van den Booren, C-127/11, Rink., p.,43 p. 587 2013 m. kovo 7 d. Sprendimas Van den Booren, C-127/11, Rink., p., 44 p. 588 2013 m. kovo 7 d. Sprendimas Van den Booren, C-127/11, Rink., p., 45 p. 585 586


III. Valstybių Narių ir Europos Sąjungos kompetencija, teisės bei pareigos 3.1. Sąjungos ir valstybių narių atitinkama kompetencija ir atitinkamos pareigos

Turinys

Kompetencijos priskirtinumas Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Atleidžiamas nuo muitų išimtinai karinės įrangos importas <...> 62. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, nors valstybės narės turi teisę imtis vidaus ir išorės saugumui būtinų priemonių, tai nebūtinai reiškia, kad tokioms priemonėms visiškai netaikoma Sąjungos teisė589. Kaip Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, būtent EB 30, 39, 46, 58, 64, 296 ir 297 straipsniuose [dabar SESV 87, 88, 45, 52, 65, 72, 346 ir 347 straipsniai], reglamentuojančiuose išskirtinius ir aiškiai apibrėžtus atvejus, numatytos aiškios leidžiančios nukrypti Sutarties nuostatos, taikytinos esant visuomenės saugumui galinčioms pakenkti aplinkybėms. Iš to negalima daryti išvados, kad Sutartyje įtvirtinta bendra išimtis, pagal kurią visos visuomenės saugumui užtikrinti skirtos priemonės nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį. Tokios išimties pripažinimas, neatsižvelgiant į Sutartyje nustatytas konkrečias sąlygas, gali susilpninti privalomą Sąjungos teisės pobūdį ir jos vienodą taikymą590. 63. Be to, EB 296 ir 297 straipsniuose nustatytos leidžiančios nukrypti nuostatos, kaip numatyta nusistovėjusioje teismo praktikoje dėl leidžiančių nukrypti nuo pagrindinių laisvių nuostatų turi būti aiškinamos siaurai591. 64. Konkrečiau kalbant apie EB 296 straipsnį, reikia pažymėti, kad nors šiame straipsnyje nurodytos priemonės, kurias valstybė narė gali laikyti būtinomis apsaugoti jos gyvybiniams saugumo interesams arba informacijai, kurios atskleidimas, jos manymu, prieštarautų šiems interesams, jis negali būti aiškinamas kaip suteikiantis valstybėms narėms teisę nukrypti nuo Sutarties nuostatų vien remiantis minėtais interesais592. <...> 66. Todėl ši valstybė narė, nurodanti, jog taikytinas EB 296 straipsnis, turi įrodyti būtinybę pasinaudoti šia leidžiančia nukrypti nuostata, siekdama apginti gyvybinius saugumo interesus 593. 2010 m. kovo 4 d. sprendimas Europos Komisija prieš Portugalijos Respubliką (byla C-38/06, rink., 2010, p. I-01569) Cukrus - Laikina Europos Bendrijos cukraus pramonės restruktūrizavimo schema Reglamentas (EB) Nr. 320/2006 - 11 straipsnis - Restruktūrizavimo fondo pajamų perviršis Priskyrimas EŽŪGF - Kompetencijos suteikimo ir proporcingumo principai - Pareiga motyvuoti - Nepagrįstas praturtėjimas. <...> 29. Laikino mokesčio rinkimas, skirtas prisidėti prie Bendrijos cukraus pramonės restruktūrizavimo, yra bendros žemės ūkio politikos priemonė, nuolat priimama remiantis EB 37 straipsniu [dabar SESV 43 straipsnis]594.

2009 m. gruodžio 15 d. sprendimas Komisija prieš Graikiją, C-409/05, Rink., 2009, p. I-11859, 50 p. Ten pat 591 Ten pat, 51 p. 592 Ten pat, 52 p. 593 2009 m. gruodžio 15 d. sprendimas Komisija prieš Graikiją, C-409/05, Rink., 2009, p. I-11859, 54 p. 594 1989 m. liepos 11 d. Sprendimas Schräder HS Kraftfutter, 265/87, Rink., 1989, p. 2237, 9 p.; 1990 m. birželio 26 d. Sprendimas Zardi, C-8/89, Rink., 1990, p. I-2515, 9 p. 589 590


30. Aplinkybė, kad pajamų perviršis atsiranda pasibaigus tokiai daugiametei laikinai restruktūrizavimo schemai, ypač dėl galiausiai mažesnės restruktūrizavimo pagalbos atsisakant gamybos kvotų nei tikėjosi gamintojai, ir kad pagal Reglamento Nr. 320/2006595 1 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą šis perviršis priskiriamas EŽŪGF, nereiškia, kad kyla abejonių dėl Europos teisės aktų leidėjo kompetencijos priimti šią priemonę ar kad dėl to ji nebėra žemės ūkio priemonė. <...> 32. Antra, reikia nurodyti, jog dėl to, kad perviršis priskiriamas EŽŪGF, kurio dalis yra restruktūrizavimo fondas, galimas šio fondo perviršis ir toliau lieka skirtas finansuoti tik su bendra žemės ūkio politika susijusias priemones. 33. Tai reiškia, kad Reglamento Nr. 320/2006 11 straipsnis neprieštarauja kompetencijų suteikimo principui. 2011 m. liepos 28 d. sprendimas Agrana Zucker GmbH prieš Bundesminister für Land- und Forstwirtschaft, Umwelt und Wasserwirtschaft (byla C-309/10, rink., 2011, p. 00000) Teisė susipažinti su dokumentais – Reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 – Tarybos teisės tarnybos išvada dėl Komisijos rekomendacijos leisti pradėti derybas siekiant sudaryti tarptautinį susitarimą – Teisės susipažinti iš dalies nesuteikimas – Išimtis, susijusi su viešojo intereso apsauga tarptautinių santykių srityje – Išimtis, susijusi su teisinių išvadų apsauga – Konkreti ir galima numatyti žala nagrinėjamam interesui – Viršesnis viešasis interesas <...> 47. Šiuo atžvilgiu visų pirma reikia pažymėti, kad tinkamo tiek vidaus, tiek tarptautinių Sąjungos veiksmų teisinio pagrindo pasirinkimas yra konstitucinės svarbos. Iš tikrųjų, kadangi Sąjunga turi tik suteiktą kompetenciją, ji būtinai turi priskirti norimą priimti aktą prie Sutarties nuostatos, kuri ją įgalioja patvirtinti tokį aktą596. 48. Be to, akto, įskaitant priimto sudarant tarptautinį susitarimą, teisinio pagrindo pasirinkimas išplaukia ne vien iš jo autoriaus įsitikinimo, bet turi būti grindžiamas objektyviais kriterijais, kuriems gali būti taikoma teisminė kontrolė, pavyzdžiui, teisės akto tikslu ir turiniu597. 2011 m. liepos 28 d. sprendimas Agrana Zucker GmbH prieš Bundesminister für Land- und Forstwirtschaft, Umwelt und Wasserwirtschaft (byla C-309/10, Rink., 2011, p. 00000) SESV 49 straipsnis – Įsisteigimo laisvė – Visuomenės sveikata – Vaistinės – Nacionalinė vaistinės veiklos licencijų tvarka – Filialų steigimas – Skirtingi reikalavimai privačioms vaistinėms ir Helsinkio universiteto vaistinei – Helsinkio universiteto vaistinė, vykdanti specialias funkcijas, susijusias su farmacijos mokymu ir aprūpinimu vaistais <...> 26. Siekiant atsakyti į pateiktus klausimus, reikia priminti, kad pagal SESV 168 straipsnio 7 dalį, kaip apibrėžta Teisingumo Teismo praktikoje, Sąjungos teisė nedaro įtakos valstybių narių kompetencijai tvarkyti savo socialinės apsaugos sistemas ir visų pirma įtvirtinti nuostatas, skirtas tokioms sveikatos priežiūros paslaugoms, kokias teikia vaistinės, reglamentuoti598. 27. Tačiau įgyvendindamos šią kompetenciją valstybės narės turi laikytis Sąjungos teisės, visų pirma Sutarties nuostatų dėl pagrindinių laisvių, įskaitant įsisteigimo laisvę. Pagal šias nuostatas valstybėms

2006 m. vasario 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 320/2006, nustatantis laikiną Bendrijos cukraus pramonės restruktūrizavimo schemą ir iš dalies keičiantis Reglamentą (EB) Nr. 1290/2005 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo (OL 2006, L 58, p. 42) 596 2009 m. spalio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Tarybą, C-370/07, Rink., 2009, p. I-8917, 47 p. 597 2001 m. gruodžio 6 d. Teisingumo Teismo nuomonė 2/00, Rink., 2001, p. I-9713, 22 p. 598 2010 m. birželio 1 d. Sprendimas Blanco Pérez ir Chao Gómez, C-570/07 ir C-571/07, Rink., 2010, p. I-4629, 43 p. 595


narėms draudžiama nustatyti arba išlaikyti nepagrįstus šių laisvių apribojimus sveikatos priežiūros srityje599. 28. Vertinant šio reikalavimo laikymąsi, reikia atsižvelgti į tai, kad žmonių sveikata ir gyvybė tarp Sutartimi saugomų interesų užima svarbiausią vietą ir kad būtent valstybės narės turi nuspręsti, kokio lygio visuomenės sveikatos apsaugą jos ketina suteikti ir kaip šį lygį pasiekti. Kadangi šis lygis įvairiose valstybėse narėse gali skirtis, valstybėms narėms turi būti suteikta diskrecija600. Be to, Sąjungos teisėje nėra taisyklių, susijusių su galimybe užsiimti veikla farmacijos srityje, kuriose būtų numatytos naujų vaistinių ir jų filialų steigimo valstybių narių teritorijoje sąlygos601. 2012 m. birželio 21 d. sprendimas Marja-Liisa Susisalo, Olli Tuomaala ir Merja Ritala (byla C84/11, Rink., 2012, p. 00000) Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – EB 18, 39 ir 43 straipsniai – EEE susitarimo 28 ir 31 straipsniai – Mokesčių teisės aktai – Mokesčių mokėtojo gyvenamosios vietos perkėlimas į užsienį – Pareiga visas neapmokestintas pajamas įtraukti į paskutinių mokestinių metų apmokestinamąją vertę – Galimos lengvatos dėl mokestinės skolos atidėjimo praradimas <...> 47. Pirmiausia primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką, nors, atsižvelgiant į dabar galiojančią Sąjungos teisę, tiesioginiai mokesčiai priklauso valstybių narių kompetencijai, vis dėlto jos turi ją įgyvendinti laikydamosi Sąjungos teisės602. 2012 m. liepos 12 d. sprendimas Europos Komisija prieš Ispanijos Karalystę (byla C-269/09, Rink., 2012, p. 00000) Tiesioginiai mokesčiai - Įsisteigimo laisvė - Laisvas kapitalo judėjimas - EEE susitarimas - 31 ir 40 straipsniai - Direktyva 2009/133/EB - Taikymo sritis - Keitimasis akcijomis tarp valstybėje narėje įsteigtos bendrovės ir trečiojoje valstybėje, EEE susitarimo šalyje, įsteigtos bendrovės Atsisakymas taikyti mokesčių lengvatą - Konvencija dėl tarpusavio administracinės pagalbos mokesčių klausimais. <...> 16. Be to, reikia priminti, kad, remiantis nusistovėjusia teismo praktika, nors tiesioginiai mokesčiai priklauso valstybių narių kompetencijai, šios turi ją įgyvendinti laikydamosi Sąjungos teisės 603 . Be to, ši kompetencija neleidžia joms taikyti priemonių, kurios prieštarautų judėjimo laisvėms, užtikrinamoms panašiomis EEE susitarimo nuostatomis604. 2012 m. liepos 19 d. sprendimas Veronsaajien oikeudenvalvontayksikkö prieš A Oy (byla C-48/11, rink., 2012, p. 00000)

2009 m. gegužės 19 d. Sprendimas Apothekerkammer des Saarlandes ir kt., C-171/07 ir C-172/07, Rink., 2009, p. I-4171, 18 p.; 2010 m. spalio 14 d. Sprendimas van Delft ir kt., C-345/09, Rink., 2010, p. I-09879, 84 p.; 2010 m. gruodžio 16 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją, C-89/09, Rink., 2010, p. I-12941, 41 p. 600 2009 m. gegužės 19 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-531/06, Rink. p. I-4103, 36 p.; 2010 m. birželio 1 d. Sprendimas Blanco Pérez ir Chao Gómez, C-570/07 ir C-571/07, Rink., 2010, p. I-4629, 44 p. 601 2010 m. birželio 1 d. Sprendimas Blanco Pérez ir Chao Gómez, C-570/07 ir C-571/07, Rink., 2010, p. I-4629, 45 p. 602 2011 m. sausio 20 d. Sprendimas Komisija prieš Graikiją, C-155/09, Rink., p., 39 p.; 2011 m. birželio 16 d. Sprendimas Komisija prieš Austriją, C-10/10, Rink., p., 23 p.; 2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimas Komisija prieš Belgiją, C-250/08, Rink., p., 33 p.; 2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimas Komisija prieš Vengriją, C-253/09, Rink., p., 42 p. 603 2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimas Manninen, C-319/02, Rink., 2004, p. I-7477, 19 p.; 2007 m. kovo 6 d. Sprendimas Meilicke ir kt., C-292/04, Rink., 2007, p. I-1835, 19 p.; 2007 m. gegužės 24 d. Sprendimas Holböck, C-157/05, Rink., 2007, p. I-4051, 21 p.; 2007 m. spalio 11 d. Sprendimas ELISA, C-451/05, Rink., 2007, p. I-08251, 68 p. 604 2010 m. spalio 28 d. Sprendimas Établissements Rimbaud, C-72/09, Rink., 2010, p. I-10659, 23 p. 599


Šeštoji PVM direktyva – Direktyva 2006/112/EB – Sąvoka „ekonominė veikla“ – Medienos tiekimas, siekiant likviduoti audros padarytą žalą – Atvirkštinio apmokestinimo schema – Neužsiregistravimas PVM mokėtojų registre – Bauda – Proporcingumo principas <...> 44. Šioje direktyvoje aiškiai nenumatyta sankcijų už jos 213 straipsnio 1 dalyje nustatytų pareigų nevykdymą sistema. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką nesuderinus Sąjungos teisės aktų dėl sankcijų, taikomų nesilaikant šiais teisės aktais nustatytoje tvarkoje numatytų sąlygų, valstybės narės turi teisę pasirinkti, kaip jos pačios mano, tinkamas sankcijas. Tačiau savo kompetenciją jos turi įgyvendinti laikydamosi Sąjungos teisės ir jos bendrųjų principų, taigi ir proporcingumo principo605. 45. Todėl valstybės narės turi teisę, siekdamos užtikrinti tikslų mokesčio surinkimą ir išvengti sukčiavimo, savo atitinkamuose nacionalinės teisės aktuose numatyti tinkamas sankcijas, skirtas nubausti už pareigos užsiregistruoti PVM mokėtojų registre nevykdymą. 46. Tačiau tokios sankcijos turi neviršyti to, kas būtina šiems tikslams pasiekti606. 2012 m. liepos 19 d. sprendimas Ainārs Rēdlihs priešValsts ieņēmumu dienests (byla C-263/11, Rink, 2012, p. 00000) Nacionalinis identitetas Nėra praktikos 3.1. 3.2. Kompetencijų kategorijos

Turinys

Europos Sąjunga – Išimtinė kompetencija – Vidaus rinkai veikti būtinos nuostatos – Procedūrinės konkurencijos taisyklės – Įtraukimas <...> 116. Dėl suteiktos kompetencijos principo reikia pabrėžti, kad tokios procedūros taisyklės konkurencijos srityje, kokios išdėstytos Reglamento Nr. 17 14 straipsnyje ir Reglamento Nr. 1/2003607 20 straipsnyje, yra dalis vidaus rinkai veikti būtinų nuostatų, kurių priėmimas pagal SESV 3 straipsnio 1 dalies b punktą priskirtas išimtinei Sąjungos kompetencijai. 117. Pagal SESV 103 straipsnio nuostatas Sąjunga priima reglamentus ir direktyvas dėl SESV 101 ir 102 straipsniuose išdėstytų principų, susijusių su įmonėms taikomomis konkurencijos taisyklėmis, įgyvendinimo. Šia kompetencija siekiama užtikrinti, numatant vienkartines ir periodines baudas, kad būtų laikomasi minėtuose straipsniuose įtvirtintų draudimų, ir apibrėžti Komisijos vaidmenį taikant šias nuostatas. 118. Tokiomis aplinkybėmis SESV 105 straipsnyje numatyta, jog Komisija užtikrina, kad būtų taikomi SESV 101 ir SESV 102 straipsniuose nustatyti principai, ir tiria numanomus šių principų pažeidimo atvejus. <...> 120. Vadinasi, Komisijos įgaliojimų nagrinėjamoje srityje atžvilgiu negalima remtis nei nacionalinės procedūros autonomijos, nei suteiktos kompetencijos principais. 1989 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas Komisija prieš Graikiją, 68/88, Rink., 1989, p. 2965, 23 p.; 1992 m. gruodžio 16 d. Sprendimas Komisija prieš Graikiją, C-210/91, Rink., 1992, p. I-6735, 19 p.; 1995 m. spalio 26 d. Sprendimas Siesse, C-36/94, Rink., 1995, p. I-3573, 21 p. 606 2008 m. gegužės 8 d. Sprendimas Ecotrade, C-95/07 ir C-96/07, Rink., 2008, p. I-3457, 65–67 p.; 2012 m. liepos 12 d. Sprendimas EMS-Bulgaria Transport, C-284/11, Rink., p., 67 p. 607 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL 2003 specialusis leidimas, 8 skyrius, 2 tomas, p. 205 – 229) 605


2010 m. rugsėjo 14 d. sprendimas Akzo Nobel Chemicals Ltd ir Akcros Chemicals Ltd prieš Europos Komisiją (byla C-550/07 P, Rink., 2010, p. I-08301) 3.3. ES ir valstybių narių pasidalijamoji kompetencija

Turinys

Bendrijos teisės netaikymas būtinajai karo tarnybai – Vienodas požiūris į vyrus ir moteris – Direktyvos 76/207/EEB 2 straipsnis – Karo prievolės Vokietijoje nustatymas tik vyrams – Direktyvos netaikymas <...> 30. Priemonių, kurių šiuo klausimu imasi valstybės narės, visuma nėra pašalinta iš Bendrijos teisės taikymo srities vien dėl to, kad jos susijusios su visuomenės saugumo ir nacionalinės gynybos interesais. 31. Iš tikrųjų, kaip Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, visuomenės saugumui pavojų keliančios situacijos išimtys Sutartyje yra numatytos tik EB 30, 39, 46, 58, 64, 296 ir 297 straipsniuose [dabar SESV 87, 88, 45, 52, 65, 72, 346 ir 347 straipsniai], kurie susiję su išimtiniais griežtai apibrėžtais atvejais. Iš to negali būti daroma išvada, kad Sutartyje yra bendra išimtis, kuri iš Bendrijos teisės taikymo srities pašalina bet kokias visuomenės saugumo sumetimais priimtas priemones. Pripažinti tokios išimties egzistavimą už konkrečių Sutarties nuostatų ribų reikštų pažeisti privalomą ir vienodą Bendrijos teisės taikymą608. 32. Visuomenės saugumo sąvoka ankstesniame punkte nurodytų Sutarties straipsnių prasme tuo pat metu apima valstybės narės vidaus saugumą kaip pagrindinėje byloje, dėl kurios priimtas sprendimas Johnston, ir išorės saugumą kaip pagrindinėje byloje, dėl kurios priimtas sprendimas Sirdar609. <...> 35. Nors valstybių narių sprendimams dėl jų ginkluotųjų pajėgų organizavimo Bendrijos teisė negali būti visiškai netaikoma, būtent, kiek tai susiję su vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo laikymusi darbo santykių atžvilgiu, pavyzdžiui, įsidarbinant pagal karinę profesiją, tai nereiškia, kad Bendrijos teisė reglamentuoja valstybių narių karinį organizavimą, kuris pasirenkamas, siekiant ginti jų teritorijas arba esminius interesus. <...> 39. Vokietijos Federacinės Respublikos sprendimas savo gynybą iš dalies užtikrinti būtinosios karo tarnybos būdu yra tokio karinės organizacijos pasirinkimo, kuriam netaikoma Bendrijos teisė, išraiška. <...> 41. Tačiau šauktinių profesinės karjeros lėtėjimas yra neišvengiama valstybės narės pasirinkimo karinės organizacijos srityje pasekmė ir nereiškia, kad šis pasirinkimas patenka į Bendrijos teisės taikymo sritį. Iš tikro neigiamų pasekmių įsidarbinimui egzistavimas negali, nepažeidžiant valstybių narių kompetencijos, suinteresuotosios valstybės narės įpareigoti karo prievolę taikyti ir moterims, taigi joms nustatyti tokias pačias nepalankias sąlygas įsidarbinimo srityje arba panaikinti būtinąją karo tarnybą. 42. Atsižvelgiant į ankstesnių svarstymų visumą, į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą reikia atsakyti, kad Bendrijos teisė nedraudžia būtinąją karo tarnybą nustatyti tik vyrams. 2003 m. kovo 11 d. sprendimas Alexander Dory prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (byla C186/01, Rink., 2003, p. I-02479)

1986 m. gegužės 15 d. Sprendimas Johnston, 222/84, Rink., 1986, p. 1651, 26 p.; 1999 m. spalio 26 d. Sprendimas Sirdar, C-273/97, Rink., 1999, p. I-7403 , 16 p 2000 m. sausio 11 d. Sprendimas Kreil, C-285/98, Rink., 2000, p. I-69, 16 p. 609 1991 m. spalio 4 d. Sprendimas Richardt ir „Les Accessoires Scientifiques“, C‑367/89, Rink., 1991, p. I‑4621, 22 p.; 1995 m. spalio 17 d. Sprendimas Leifer ir kt., C‑83/94, Rink., 1995, p. I‑3231, 26 p.; 1999 m. spalio 26 d. Sprendimas Sirdar, C-273/97, Rink., 1999, p. I-7403, 17 p.; 2000 m. sausio 11 d. Sprendimas Kreil, C-285/98, Rink., 2000, p. I-69, 17 p. 608


Europos Sąjunga – Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Konvencija, įgyvendinanti Šengeno susitarimą – Išorinių sienų kirtimas bei vizos – Tarybos nustatyta valstybių narių taikymo tvarkos pakeitimų perdavimo procedūra – Priimtinumas (Tarybos reglamentų Nr. 789/2001 2 straipsnis ir Nr. 790/2001 2 straipsnis) <...> 65. Iš abiejų ginčijamų reglamentų 2 straipsnio visiškai aišku, kad nepaisant naudojamo veiksmažodžio „norėti“, kiekviena valstybė narė gali tam tikrų BKI arba BV nuostatų arba jų priedų turinį pakeisti pati arba kartais – susitarusi su kitomis valstybėmis narėmis. Pagal Reglamento Nr. 789/2001610 dešimtą konstatuojamąją dalį ir Reglamento Nr. 790/2001611 septintą konstatuojamąją dalį „Tarybos ir Komisijos nariai nedelsiant informuojami apie visas pataisas <...>“, o tai reiškia, kad pakeitimo įgaliojimai suteikti valstybėms narėms. <...> 69. Šiuo klausimu primintina, kad vykdomasis komitetas BKI ir BV priėmė tuo metu, kai šiuo klausimu buvo bendradarbiaujama tarpvyriausybiniu lygiu. Jų inkorporavimas į Europos Sąjungos teisės sistemą įsigaliojus Amsterdamo sutarčiai savaime iš valstybių narių iš karto neatėmė pagal minėtus teisės aktus suteiktų įgaliojimų užtikrinti jų tinkamą įgyvendinimą. 70. Šioje specifinėje ir pereinamojoje situacijoje, laukiant Šengeno acquis vystymosi Europos Sąjungos teisėje ir institucinėje sąrangoje, Tarybos negalima kaltinti tuo, kad ji nustatė pakeitimų, kuriuos valstybės narės turi teisę priimti vienašališkai arba susitarusios su kitomis valstybėmis narėmis, keisdamos tam tikras BKI arba BV nuostatas, kurių turinys yra išimtinai susijęs tik su jų turima informacija, perdavimo procedūrą. Toks kaltinimas būtų pagrįstas tik įrodžius, jog įgyvendinimo tvarka kliudo veiksmingam ir teisingam BKI ir BV taikymui. 71. Tačiau reikia konstatuoti, jog Komisija, neginčydama nuostatose, kurias gali pakeisti valstybės narės, esančios faktinės informacijos turinio ir aplinkybės, kad ją veiksmingai galėjo perduoti tik valstybės narės, neįrodė ir kiekvienos iš šių nuostatų atžvilgiu net nebandė nustatyti, kad, jos manymu, siekiant užtikrinti tinkamą jų įgyvendinimą reikėjo imtis vieningos BKI ir BV atnaujinimo procedūros. Savo atsakyme į ieškinį ji apsiribojo BKI 4 ir 5 priedų kaip pavyzdžio išnagrinėjimu. 2005 m. sausio 18 d. sprendimas Europos Bendrijų Komisija prieš Europos Sąjungos Tarybą (byla C-257/01, Rink., 2005 p. I-00345) Europos Sąjungos pilietybė – Laisvas asmenų judėjimas – Darbuotojai – Įsisteigimo laisvė – Laisvas paslaugų teikimas – Bendrijos kompetencija priimti reikalingas priemones siekiant užtikrinti laisvą Sąjungos piliečių judėjimą <...> 63. Todėl, jei dėl to, kad priimančiojoje valstybėje narėje Sąjungos piliečio negali lydėti ar prie jo prisijungti šeima, būtų pažeista jo judėjimo laisvė atgrasant pasinaudoti teise įvažiuoti į šią valstybę narę ir joje apsigyventi, Bendrijos teisės aktų leidėjas, naudodamasis jam šiais Sutarties straipsniais suteikta kompetencija, gali reglamentuoti Sąjungos piliečio šeimos narių įvažiavimo į valstybių narių teritoriją ir apsigyvenimo jose sąlygas. 64. Priimančiosios valstybės narės atsisakymas suteikti Sąjungos piliečio šeimos nariams teisę įvažiuoti ir apsigyventi gali atgrasinti šį pilietį nuo gyvenamosios vietos pakeitimo ar pasilikimo gyventi šioje valstybėje narėje, net jeigu jo šeimos nariai dar teisėtai negyvena kitoje valstybėje narėje.

2001 m. balandžio 24 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 789/2001 paliekantis Tarybai įgyvendinimo įgaliojimus dėl tam tikrų išsamių nuostatų ir praktinės tvarkos nagrinėjant prašymus išduoti vizą (OL 2001 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 4 tomas, p. 99 – 101) 611 2001 m. balandžio 24 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 790/2001 paliekantis Tarybai įgyvendinimo įgaliojimus dėl tam tikrų išsamių nuostatų ir praktinės tvarkos vykdant pasienio kontrolę bei priežiūrą (OL 2001 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 4 tomas , p. 102 – 103) 610


65. Iš to išplaukia, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas turi kompetenciją reglamentuoti, kaip jis tai padarė priimdamas Direktyvą 2004/38612, trečiųjų valstybių piliečių, Sąjungos piliečio šeimos narių, įvažiavimą ir apsigyvenimą valstybėje narėje, kurioje Sąjungos pilietis pasinaudojo teise laisvai judėti, įskaitant atvejį, jeigu jo šeimos nariai kitoje valstybėje narėje nėra gyvenę teisėtai. 66. Todėl Minister for Justice, taip pat kelių pastabas pateikusių vyriausybių aiškinimą, kad valstybės narės išsaugo išimtinę kompetenciją reglamentuoti pirmąjį Sąjungos piliečio šeimos narių, trečiųjų valstybių piliečių, įvažiavimą į Bendriją, nepažeisdamos Sutarties trečiosios dalies IV antraštinės dalies, reikia atmesti. 67. Be to, pripažinimas, kad valstybės narės turi išimtinę kompetenciją leisti arba atsisakyti leisti įvažiuoti ar apsigyventi jų teritorijose trečiųjų valstybių piliečiams, Sąjungos piliečio šeimos nariams, kurie nėra teisėtai gyvenę kitoje valstybėje narėje, galėtų sukelti tokias pasekmes, jog Sąjungos piliečių judėjimo laisvė ne savo pilietybės valstybėje narėje skirtųsi valstybėse narėse, priklausomai nuo nacionalinės imigracijos teisės, t. y. kai kurios valstybės narės leistų Sąjungos piliečio šeimos nariams įvažiuoti ir apsigyventi, o kai kurios – ne. 68. Toks rezultatas būtų nesuderinamas su EB 3 straipsnio [dabar SESV 7 straipsnis] 1 dalies c punkte numatytu tikslu – vidaus rinka, pasižyminčia kliūčių laisvam asmenų judėjimui tarp valstybių narių panaikinimu. 2008 m. liepos 25 d. sprendimas Blaise Baheten Metock ir kt. Prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform (byla C-127/08, Rink., 2008, p. I-06241) Bendrijos teisė – Taikymo sritis – Bendros išimties dėl visuomenės saugumui užtikrinti skirtų priemonių netaikymo nebuvimas (EB 30, EB 39, EB 46, EB 58, EB 64, EB 296 ir EB 297 straipsniai) <...> 45. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, nors valstybės narės turi teisę imtis vidaus ir išorės saugumui būtinų priemonių, tai nereiškia, kad tokioms priemonėms visiškai netaikoma Bendrijos teisė613. Kaip Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, būtent EB 30, 39, 46, 58, 64, 296 ir 297 straipsniuose [dabar SESV 87, 88, 45, 52, 65, 72, 346 ir 347 straipsniai], reglamentuojančiuose išskirtinius ir aiškiai apibrėžtus atvejus, numatytos aiškios leidžiančios nukrypti nuostatos, taikytinos esant visuomenės saugumui galinčioms pakenkti aplinkybėms. Iš to negalima daryti išvados, kad Sutartyje įtvirtinta bendra išimtis, pagal kurią visos visuomenės saugumui užtikrinti skirtos priemonės nepatenka į Bendrijos teisės taikymo sritį. Tokios išimties pripažinimas, neatsižvelgiant į Sutartyje nustatytas konkrečias sąlygas, gali susilpninti privalomą Bendrijos teisės pobūdį ir jos vienodą taikymą614. 46. Be to, EB 296 ir 297 straipsniuose nustatytos leidžiančios nukrypti nuostatos, kaip numatyta nusistovėjusioje teismo praktikoje dėl leidžiančių nukrypti nuo pagrindinių laisvių nuostatų615, turi būti aiškinamos siaurai.

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 5 tomas, p. 46 – 61) 613 1999 m. spalio 26 d. Sprendimas Sirdar, C‑273/97, Rink., 1999, p. I‑7403, 15 p.; 2000 m. sausio 11 d. Sprendimas Kreil, C‑285/98, Rink., 2000, p. I‑69, 15 p. 614 2003 m. kovo 11 d. Sprendimas Dory, C‑186/01, Rink., 2003, p. I‑2479, 31 p. 615 2006 m. sausio 31 d. Sprendimas Komisija prieš Ispaniją, C‑503/03, Rink., 2006, p. I‑1097, 45 p.; 2007 m. liepos 18 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją, C‑490/04, Rink., 2007, p. I‑6095, 86 p.; 2008 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją, C‑141/07, Rink., 2008, p. I‑6935, 50 p. 612


47. Konkrečiau kalbant apie EB 296 straipsnį, reikia pažymėti, kad nors šiame straipsnyje nurodytos priemonės, kurias valstybė narė gali laikyti būtinomis apsaugoti jos gyvybinius saugumo interesus, arba informacija, kurios atskleidimas, jos manymu, prieštarautų šiems interesams, jis negali būti aiškinamas kaip suteikiantis valstybėms narėms teisę nukrypti nuo Sutarties nuostatų vien remiantis minėtais interesais. 2009 m. gruodžio 15 d. sprendimas Europos Komisija prieš Suomijos Respubliką (byla C-284/05, Rink., 2009, p. I-11705) 2009 m. gruodžio 15 d. sprendimas Europos Komisija prieš Švedijos Karalystę (byla C-294/05, Rink., 2009, p. I-11777) 2009 m. gruodžio 15 d. sprendimas Europos Komisija prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (byla C-372/05, Rink., 2009, p. I-11801) 2009 m. gruodžio 15 d. sprendimas Europos Komisija prieš Italijos Respubliką (byla C-387/05, Rink., 2009, p. I-11831) 2009 m. gruodžio 15 d. sprendimas Europos Komisija prieš Graikijos Respubliką (byla C-409/05, 2009, p. I-11859) 2009 m. gruodžio 15 d. sprendimas Europos Komisija prieš Danijos Karalystę (byla C-461/05, Rink., 2009, p. I-11887) 2009 m. gruodžio 15 d. sprendimas Europos Komisija prieš Italijos Respubliką (byla C-239/06, Rink., 2009, p. I-11913) 3.3. 3.4. Subsidiarumo principas

Turinys

Reglamentas (EB) Nr. 717/2007 – Tarptinklinis ryšys per viešuosius judriojo telefono ryšio tinklus Bendrijoje – Galiojimas – Teisinis pagrindas – EB 95 straipsnis – Proporcingumo ir subsidiarumo principai <...> 75. Dėl EB 95 straipsnio [dabar SESV 114 straipsnis] Teisingumo Teismas nusprendė, kad subsidiarumo principas taikomas tuomet, kai Bendrijos teisės aktų leidėjas remiasi minėta nuostata kaip teisiniu pagrindu, nes ši nuostata jam nesuteikia išimtinės kompetencijos reglamentuoti ekonominės veiklos vidaus rinkoje616. <...> 77. Kaip matyti iš minėto reglamento 14 konstatuojamosios dalies, tarptinklinio ryšio paslaugų mažmeninių ir didmeninių kainų tarpusavio priklausomybė yra labai didelė, todėl bet kokia priemonė, kuria siekiama sumažinti tik mažmenines kainas nesprendžiant su Bendrijos tarptinklinio ryšio paslaugų teikimu susijusių didmeninių kainų lygio problemos, būtų galėjusi kelti pavojų, kad bus sutrikdytas sklandus Bendrijos tarptinklinio ryšio rinkos veikimas. Bendrijos teisės aktų leidėjas iš to padarė išvadą, kad, siekdamas prisidėti užtikrinant sklandžią tokių paslaugų vidaus rinkos veiklą, jis turėjo taikyti bendrą metodą tiek didmeninių, tiek mažmeninių kainų lygmeniu.

2002 m. gruodžio 10 d. Sprendimas British American Tobacco (Investments) ir Imperial Tobacco, C-491/01, Rink., 2002, p. I-11453, 179 p. 616


78. Minėta tarpusavio priklausomybė reiškia, jog Bendrijos teisės aktų leidėjas galėjo pagrįstai manyti, kad jis taip pat turėjo įsikišti mažmeninių kainų lygmeniu. Todėl dėl Reglamentu Nr. 717/2007617 įtvirtinto bendro metodo poveikio minėtu reglamentu siekiamą tikslą buvo galima geriau įgyvendinti Bendrijos lygmeniu. 79. Taigi Reglamento Nr. 717/2007 4 straipsnio ir 6 straipsnio 3 dalies nuostatos nėra negaliojančios dėl subsidiarumo principo pažeidimo. 2010 m. birželio 8 d. sprendimas The Queen, prašoma Vodafone Ltd ir kiti prieš Secretary of State for Business, Enterprise and Regulatory Reform (byla C-58/08, Rink., 2010, p. I-04999) Ieškinys dėl panaikinimo - Direktyva 2009/12/EB - Oro uostų mokesčiai - Taikymo sritis Daugiau kaip 5 milijonus keleivių per metus aptarnaujantys ir kiekvienos valstybės narės didžiausio keleivių judėjimo oro uostai - Galiojimas - Vienodo vertinimo, proporcingumo ir subsidiarumo principai <...> 79. Subsidiarumo principas taikomas, kai Sąjungos teisės aktų leidėjas kaip teisiniu pagrindu vadovaujasi EB 80 straipsniu [dabar SESV 100 straipsnis], nes ši nuostata jam nesuteikia išimtinės kompetencijos priimti oro transporto srities priemonių. 2011 m. gegužės 12 d. sprendimas Liuksemburgo Didžioji Hercogystė prieš Europos Parlamentą ir Europos Sąjungos Taryba (byla C-176/09, Rink., 2011 p. 00000) 3.4. 3.5. Valstybių narių pareigos (lojalumo pareiga)

Turinys

Valstybės narės – Įsipareigojimai – Komisijai patikėta priežiūros funkcija – Valstybių narių pareiga(EB 10 ir EB 226 straipsniai) <...> 2. Nepateikusi reikalingos informacijos, kad Europos Komisija galėtų vykdyti savo pareigą prižiūrėti, kaip laikomasi Direktyvos 95/59618, iš dalies pakeistos Direktyva 2002/10, Airija neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 10 straipsnį [dabar ESS 20 straipsnis]. 2010 m. kovo 4 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Europos Komisija prieš Airiją (byla C-221/08, Rink., 2010, p. I-01669) Valstybės narės – Įsipareigojimai – Lojalaus bendradarbiavimo su Bendrijų institucijomis pareiga (EB 10 straipsnis) <...> 71. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad ši lojalaus bendradarbiavimo pareiga yra taikoma visuotinai ir nepriklauso nei nuo to, ar Bendrijos kompetencija atitinkamoje srityje yra išimtinė, nei nuo valstybių narių galimos teisės susitarimais prisiimti įsipareigojimus trečiųjų valstybių atžvilgiu619.

2007 m. birželio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 717/2007 dėl tarptinklinio ryšio per viešuosius judriojo telefono ryšio tinklus Bendrijoje, iš dalies keičiantis Direktyvą 2002/21/EB (OL 2007, L 171, p.32) 618 1995 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyva 95/59/EB dėl kitų nei apyvartos mokesčių, kurie turi įtakos apdoroto tabako suvartojimui (OL 1995 m. specialusis leidimas, 9 skyrius, 1 tomas , p. 283 – 288) 619 2005 m. birželio 2 d. Sprendimas Komisiją prieš Liuksemburgą, C‑266/03, Rink., 2005, p. I‑4805, 58 p.; 2005 m. liepos 14 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją, C‑433/03, Rink., 2005, p. I‑6985, 64 p. 617


73. Paaiškėjus, kad susitarimo ar konvencijos dalykas iš dalies priklauso Bendrijos kompetencijai ir iš dalies valstybių narių kompetencijai, svarbu užtikrinti glaudų valstybių narių ir Bendrijos institucijų bendradarbiavimą tiek vykstant deryboms ir prisiimant įsipareigojimus, tiek juos vykdant. Tokia bendradarbiavimo pareiga kyla iš vieningo atstovavimo Bendrijai tarptautiniu lygmeniu reikalavimo620. 74. Teisingumo Teismas jau nusprendė, jog valstybės narės turi konkrečias pareigas veikti ir susilaikyti nuo veiksmų tuo atveju, kai Komisija pateikia Tarybai pasiūlymus, kurie, nors šios dar nepriimti, yra suderinto Bendrijos veiksmo pradinis taškas621. <...> 91. Iš tokių aplinkybių matyti, kad vienašališkai pasiūliusi įrašyti PFOS į Stokholmo konvencijos A priedą, Švedijos Karalystė atsiribojo nuo Taryboje suderintos bendros strategijos. 92. Be to, kaip matyti iš šioje konvencijoje numatyto sprendimų priėmimo procedūros tyrimo, vienašališkas Švedijos Karalystės pasiūlymas turi įtakos Sąjungai. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad minėta konvencija nustatoma institucinė ir procedūrinė sistema, kurioje įtvirtintos visos konkrečios jos pakeitimų, įskaitant naujų medžiagų įrašymą į jos A, B arba C priedus, priėmimo taisyklės. 93. Pagal Stokholmo konvencijos 8 straipsnio 9 dalį patvariųjų organinių teršalų kontrolės komitetas šalių konferencijai teikia teigiamą arba neigiamą rekomendaciją dėl pasiūlymo įrašyti medžiagą į Stokholmo konvencijos A priedą. Kaip numatyta jos 23 straipsnio 2 dalyje, regioninė ekonominės integracijos organizacija, pavyzdžiui, Sąjunga, neturi balsavimo teisės, jei tokia teise naudojasi kuri nors iš jos valstybių narių, ir atvirkščiai. Jos 25 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad tais atvejais, kai viena ar daugiau tokios organizacijos valstybių narių, yra, kaip ir tokia organizacija, minėtos konvencijos šalys, minėta organizacija ir jos valstybės narės negali tuo pačiu metu naudotis teisėmis, numatytomis pagal šią konvenciją. <...> 103. Kaip priminta šio sprendimo 74 punkte, Teisingumo Teismas jau nusprendė, jog valstybės narės turi konkrečias pareigas veikti ir susilaikyti nuo veiksmų tuo atveju, kai Komisija pateikė Tarybai pasiūlymus, kurie, nors šios dar nepriimti, yra suderinto Bendrijos veiksmo pradinis taškas622 (minėto Sprendimo Komisija prieš Vokietiją 65 punktas). Tai ypač pasakytina apie tokius atvejus, koks nagrinėjamas šioje byloje, kai, kaip nustatyta šio sprendimo 91 punkte, vienašališkas pasiūlymas, atribojantis nagrinėjamą valstybę narę nuo Taryboje suderintos bendros strategijos, pateiktas remiantis tokia institucine ir procedūrine sistema, kokia nustatyta Stokholmo konvencijoje. 104. Tokia situacija galėtų pakenkti vieningo atstovavimo Sąjungai ir jos valstybėms narėms tarptautiniu lygiu principui ir susilpninti jų derybinę galią kitų aptariamos konvencijos šalių atžvilgiu. 2010 m. balanžio 20 d. sprendimas Europos Komisija prieš Švedijos Karalystę (byla C-246/07, Rink., 2010, p. I-03317) Valstybės narės – Įsipareigojimai – Lojalaus bendradarbiavimo su Europos Sąjungos institucijomis pareiga – Darbo Sąjungos institucijoje ar organe laikotarpių neįskaitymas, nustatant teisę gauti išankstinę arba įprast�� senatvės pensiją pagal nacionalinę sistemą – Nepriimtinumas (EB 10 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų VIII priedo 11 straipsnio 2 dalis) (žr. 32-34 punktus ir rezoliucinę dalį) <...> EB 10 straipsnis [dabar ESS 20 straipsnis] kartu su Europos Bendrijų pareigūnų nuostatais turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiamas toks nacionalinis reglamentavimas, pagal kurį neleidžiama įskaityti Sąjungos piliečio darbo kurioje nors Sąjungos institucijoje, pavyzdžiui, Europos Bendrijų 1978 m. lapkričio 14 d. Nutarimas 1/78, Rink. p. 2151, 34–36 punktai (pagal analogiją su EAEB sutartimi); 1993 m. kovo 19 d. Nuomonė 2/91, Rink. p. I‑1061, 36 p.; 1994 m. lapkričio 15 d. Nuomonė 1/94, Rink., 1994, p. I‑5267, 108 p.; 1996 m. kovo 19 d. Sprendimas Komisija prieš Tarybą, C‑25/94, Rink., 1996, p. I‑1469, 48 p. 621 1981 m. gegužės 5 d. Sprendimas Komisija prieš Jungtinę Karalystę, 804/79, Rink., 1981, p. I‑1045, 28 p.; 2005 m. liepos 14 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją, C-433/03, Rink., 2005, p. I-6985, 65 p. 622 2005 m. liepos 14 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją, C-433/03, Rink., 2005, p. I-6985, 65 p. 620


Komisijoje, ar kuriame nors Sąjungos organe, pavyzdžiui, Ekonomikos ir socialinių reikalų komitete, metų, siekiant pripažinti teisę gauti senatvės pensiją pagal nacionalinę sistemą, nesvarbu, ar tai yra išankstinė, ar įprasta suinteresuotojo asmens pensija. 2010 m. liepos 9 d. nutartis Ricci ir Pisaneschi prieš Istituto nazionale della previdenza sociale (INPS) (sujungtos bylos C‑286/09 ir C‑287/09, Rink.,2010, p. I-00093*) Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas - Valstybės pagalba - Taikant susitarimo su kreditoriais procedūrą atliktas bendrovės mokestinės skolos dalinis nurašymas - Komisijos sprendimas pripažinti šią pagalbą nesuderinama su bendrąja rinka ir nurodyti ją susigrąžinti – Neįvykdymas <...> 43. Sprendimo, kuriuo pagalba pripažįstama neteisėta, atveju Komisijos reikalaujamas jos susigrąžinimas vykdomas laikantis sąlygų, numatytų Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 3 dalyje. Vienintelis pagrindas, kuriuo valstybė narė gali remtis atsikirsdama į EB 88 straipsnio 2 dalies pagrindu Komisijos pareikštą ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, yra absoliutus negalėjimas tinkamai vykdyti sprendimą623. 44. Iškilus sunkumams dėl vykdymo, Komisija ir valstybė narė, vadovaudamosi SES 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu principu, nustatančiu valstybėms narėms ir Europos Sąjungos institucijoms abipusę lojalaus bendradarbiavimo pareigą, privalo sąžiningai bendrai veikti siekdamos įveikti sunkumus, laikydamosi visų pirma su valstybės pagalba susijusių SESV nuostatų624. 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimas Europos Komisija prieš Slovakijos Respubliką (byla C-507/08, Rink., 2010, p. I-13489) Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Pareigos susigrąžinti neteisėtą pagalbą nesilaikymas – Gynybos priemonės – Absoliutus negalėjimas vykdyti (EB 10 straipsnis, EB 88 straipsnio 2 dalis ir EB 249 straipsnis) <...> Iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad valstybė narė, kuriai skirtas sprendimas išieškoti neteisėtą pagalbą, pagal EB 249 straipsnį [dabar SESV 288 straipsnis] įpareigojama imtis visų tinkamų priemonių užtikrinti šio sprendimo vykdymą625. <...> 32. Valstybė narė turi privalomas sumokėti sumas susigrąžinti veiksmingai (žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Prancūziją 42 punktą). Pavėluotas susigrąžinimas pasibaigus nustatytam terminui neatitinka sutarties reikalavimų626. <...> 35. Kalbant apie atsiliepime į ieškinį pateiktus Italijos Respublikos argumentus, reikia nurodyti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką vienintelis pagrindas, kuriuo valstybė narė gali remtis atsikirsdama į EB 88 straipsnio [dabar SESV 108 straipsnis] 2 dalies pagrindu Komisijos pareikštą ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, yra absoliutus negalėjimas tinkamai vykdyti aptariamą sprendimą627.

2008 m. lapkričio 13 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją, C‑214/07, Rink., 2008, p. I‑8357, 43- 44 p. Ten pat, 45 p. 625 2006 m. spalio 5 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją, C‑232/05, Rink., 2006, p. I‑10071, 42 p. 626 2008 m. vasario 14 d. Sprendimas Komisija prieš Graikiją, C‑419/06, Rink., 2008, p. I-00027, 38 ir 61 p. 627 2007 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C‑177/06, Rink. p. I‑7689, 46 punktą ir 2008 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑214/07, Rink. p. I‑8357, 44 p 623 624


36. Absoliutaus negalėjimo įvykdyti sąlyga nėra tenkinama, kai atsakovė valstybė narė tik praneša Komisijai apie teisines, politines ar praktines kliūtis, susijusias su sprendimo vykdymu, nesiimdama jokių realių veiksmų nagrinėjamų įmonių atžvilgiu, kad susigrąžintų pagalbą, ir nepasiūlydama Komisijai alternatyvių sprendimo įgyvendinimo formų, kurios leistų įveikti kliūtis628. 37. Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad valstybė narė, kuri vykdydama tokį sprendimą susiduria su netikėtomis ir nenumatytomis kliūtims arba suvokia pasekmes, kurių nenumatė Komisija, turi pateikti šias problemas šiai institucijai vertinti, pasiūlydama atitinkamai pakeisti nagrinėjamą sprendimą. Tokiu atveju, remiantis nuostata, numatančia valstybėms narėms ir Sąjungos institucijoms abipuses lojalaus bendradarbiavimo pareigas, kuria grindžiamas EB 10 straipsnis, Komisija ir atitinkama valstybė narė turi sąžiningai bendradarbiauti tam, kad įveiktų sunkumus visiškai laikydamosi EB sutarties nuostatų, visų pirma susijusių su pagalba629. <...> 42. Taigi reikia pastebėti, kad pavėluoti arba neveiksmingi teisėkūros veiksmai, skirti užtikrinti, kad nacionaliniai teismai vykdys Komisijos sprendimą, kuriuo valstybė narė įpareigojama susigrąžinti neteisėtą pagalbą, neatitinka reikalavimų, išplaukančių iš šio sprendimo 31 ir 32 punktuose nurodytos teismų praktikos. <...> 58. Taigi reikia pripažinti, kad per nustatytą terminą nesiėmusi priemonių, būtinų panaikinti valstybės pagalbos schemą, Sprendimu 2006/261630 pripažintą neteisėta ir nesuderinama su bendrąja rinka, ir susigrąžinti pagal šią schemą suteiktą pagalbą iš jos gavėjų, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal šio sprendimo 2 ir 3 straipsnius. 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimas Europos Komisija prieš Italijos Respubliką (byla C-304/09, Rink., 2010, p. I-13903) Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Valstybės pagalba – Pagalba, kurią Lenkijos Respublika suteikė Technologie Buczek Group – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojama, kad ši pagalba nesuderinama su bendrąja rinka, ir nurodoma ją susigrąžinti – Neįvykdymas per nustatytą terminą <...> 59. Be to, pagal Reglamento Nr. 659/99631 14 straipsnio 3 dalį neteisėta Komisijos sprendimu nurodyta išieškoti pagalba išieškoma nedelsiant ir pagal atitinkamos valstybės narės nacionalinę teisę nustatytas procedūras, jeigu jos leidžia tuoj pat ir veiksmingai įvykdyti minėtą sprendimą. 60. Tačiau reikia priminti, kad pagal teismo praktiką dėl nemokių pagalbos gavėjų matyti, kad ankstesnė padėtis iš esmės gali būti atkurta, o dėl neteisėtai suteiktos pagalbos atsiradęs konkurencijos iškraipymas panaikintas, įtraukus į likviduojamos įmonės balansą įsipareigojimą sugrąžinti atitinkamą pagalbą632.

2006 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C‑485/03–C‑490/03, Rink. p. I‑11887, 74 punktą ir minėto 2008 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑214/07, 46 p 629 1995 m. balandžio 4 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑348/93, Rink. p. I‑673, 17 punktą; 2004 m. balandžio 1 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑99/02, Rink. p. I‑3353, 17 punktą; 2006 m. birželio 1 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑207/05, 47 punktą ir 2007 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑280/05, 20 p. 630 2006/261/EB: 2005 m. kovo 16 d. Komisijos sprendimas, dėl pagalbos schemos C 8/2004 (ex NN 164/2003), kurią Italija įgyvendino neseniai į biržos sąrašus įtrauktoms bendrovėms (pranešta dokumentu Nr. C(2005) 591) (OL 2006, L 94, p. 42) 631 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 659/1999, nustatantis išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (OL 1999 m. specialusis leidimas, 8 skyrius, 1 tomas, p. 339 – 347) 632 1986 m. sausio 15 d. Sprendimas Komisija prieš Belgiją, 52/84, Rink., 1986, p. 89, 14 p.; 1990 m. kovo 21 d. Sprendimas Belgija prieš Komisiją, vadinamojo Tubemeuse, C‑142/87, Rink., 1990, p. I‑959, 60–62 p.; 2004 m. Sprendimo Vokietija prieš Komisiją, C‑277/00, Rink., 2004, p. I‑3925, 85 p. 628


2011 m. balanžio 14 d. sprendimas Europos Komisija prieš Lenkijos Respubliką (byla C-331/09, Rink., 2011, p. 00000) Aplinkos apsauga - Direktyva 2001/42/EB - 2 ir 3 straipsniai - Tam tikrų planų ir programų pasekmių aplinkai vertinimas - Vandenų apsauga nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių Planas arba programa - Išankstinio aplinkosauginio vertinimo nebuvimas - Plano arba programos panaikinimas - Galimybė palikti galioti planą arba programą – Sąlygos <...> 42. Kadangi šioje direktyvoje nėra nuostatų dėl joje nustatytų procedūrinių nuostatų pažeidimo pasekmių, valstybės narės, neperžengdamos savo kompetencijos ribų, turi imtis visų būtinų priemonių, bendrų arba specialių, tam, kad būtų atliktas visų „planų“ arba „programų“, kurių „pasekmės gali būti reikšmingos aplinkai“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2001/42 633 , aplinkosauginis vertinimas prieš juos priimant pagal šioje direktyvoje numatytas procedūrines taisykles ir kriterijus634. 43. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką vadovaudamosi ESS 4 straipsnio 3 dalyje nustatytu lojalaus bendradarbiavimo principu valstybės narės privalo panaikinti neteisėtas Sąjungos teisės pažeidimo pasekmes635. Šią pareigą pagal savo kompetenciją turi visos susijusios valstybės narės institucijos636. 44. Iš to matyti: kadangi iki priimant „planą“ arba „programą“ reikia atlikti jų pasekmių aplinkai vertinimą pagal Direktyvos 2001/42 reikalavimus, kompetentingos institucijos privalo imtis bendrų arba specialių priemonių pašalinti tokio vertinimo neatlikimo pasekmes637. 2012 m. vasario 28 d. sprendimas Inter-Environnement Wallonie ASBL ir Terre wallonne ASBL prieš Région wallonne (byla C-41/11, Rink., 2012, p. 00000) Tiesioginiai mokesčiai - Teisme, priimančiame sprendimą mokesčių srityje kaip galutinė instancija, nagrinėjamų bylų nutraukimas - Piktnaudžiavimas teise - ESS 4 straipsnio 3 dalis Sutartimi užtikrinamos laisvės - Nediskriminavimo principas - Valstybės pagalba - Pareiga užtikrinti veiksmingą Sąjungos teisės taikymą <...> 32. Galiausiai bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, kad Sąjungos teisėje nėra jokio bendrojo principo, dėl kurio valstybėms narėms kiltų pareiga kovoti su piktnaudžiavimu tiesioginių mokesčių srityje ir kuris draustų taikyti teisės nuostatą, kaip antai aptariamą pagrindinėje byloje, kai apmokestinamasis sandoris paremtas tokiu piktnaudžiavimu ir nekeliamas klausimas dėl Sąjungos teisės. <...> 39. Tačiau bendrai visiems ūkio subjektams taikoma priemone suteikiamas pranašumas nėra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį638.

2001 m. birželio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/42/EB dėl tam tikrų planų ir programų pasekmių aplinkai vertinimo (OL 2001 m. specialusis leidimas , 15 skyrius, 6 tomas, p. 157 - 164) 634 1996 m. spalio 24 d. Sprendimas Kraaijeveld ir kt., C‑72/95, Rink., 1996, p. I‑5403, 61 p.; 1999 m. rugsėjo 16 d. Sprendimas WWF ir kt., C‑435/97, Rink., 1999, p. I‑5613, 70 p.; 2004 m. sausio 7 d. Sprendimas Wells, C-201/02, Rink., 2004, p. I‑723, 65 p. 635 1960 m. gruodžio 16 d. Sprendimas Humblet prieš Belgijos valstybę, 6/60, Rink., 1960, p. 1125, 1146 p.; 1991 m. lapkričio 19 d. Sprendimas Francovich ir kt., C‑6/90 ir C‑9/90, Rink., 1991, p. I-5357, 36 p. 636 1990 m. birželio 12 d. Sprendimo Vokietija prieš Komisiją, C‑8/88, Rink. p. I‑2321, 13 punktas ir minėto Sprendimo Wells 64 p 637 2004 m. sausio 7 d. Sprendimas Wells, C-201/02, Rink., 2004, p. I‑723, 68 p. 638 2005 m. gruodžio 15 d. Sprendimas Italija prieš Komisiją, C-66/02, Rink., 2005, p. I-10901, 99 p. 633


<...> 41. Šiuo atveju darant prielaidą, kad pritaikius Dekreto įstatymo Nr. 40/2010 3 straipsnio 2bis dalies b punktą konkrečiu atveju būtų suteikta naudos subjektui, kuris šia nuostata naudojasi, dėl priemonės atrankinio pobūdžio reikia pabrėžti, kad ši priemonė taikoma bendrai visiems mokesčių mokėtojams, kurie yra Corte suprema di cassazione nagrinėjamos mokestinės bylos šalys, nepaisant aptariamo mokesčio pobūdžio, kai ši byla pradėta skundu, pirmosios instancijos teisme pateiktu daugiau nei prieš dešimt metų iki šios teisės nuostatos įsigaliojimo ir ją valstybės mokesčių administratorius pralaimėjo pirmosiose dviejose teisminėse instancijose. 42. Aplinkybė, kad tik šias sąlygas tenkinantys mokesčių mokėtojai gali pasinaudoti šia priemone, savaime negali jai suteikti atrankinio pobūdžio. Iš tiesų reikia konstatuoti, kad negalintys ja pasinaudoti asmenys nėra faktinėje ir teisinėje situacijoje, kuri būtų panaši į minėtų mokesčių mokėtojų faktinę ir teisinę situaciją, atsižvelgiant į nacionalinio teisės aktų leidėjo siekiamą tikslą užtikrinti protingo termino principo laikymąsi. <...> 44. Iš to, nesant reikalo nagrinėti kitų šio sprendimo 37 punkte nurodytų sąlygų, matyti, kad priemonė, kaip antai numatyta Dekreto įstatymo Nr. 40/2010 3 straipsnio 2bis dalies b punkte, negali būti laikoma valstybės pagalba. <...> 46. Todėl nesant Sąjungos teisės pažeidimo negalima pripažinti, kad tokia nuostata tiek, kiek ja, kaip ir kiekviena kita nuostata, kuria numatyta nutraukti bylos nagrinėjimą prieš priimant sprendimą dėl esmės, nacionaliniam teismui, priimančiam sprendimą kaip galutinė instancija, sudaroma kliūtis atlikti teisėtumo kontrolę atitinkamose bylose pagal Sąjungos teisę, prireikus kreipiantis į Teisingumo Teismą pagal SESV 267 straipsnį, pažeidžiama nacionaliniams teismams, kurie priima sprendimą kaip galutinė instancija, tenkanti pareiga įgyvendinant savo kompetenciją užtikrinti veiksmingą Sąjungos teisės taikymą. 47. Atsižvelgiant į visus šiuos svarstymus į pateiktus klausimus reikia atsakyti taip, kad Sąjungos teisę, ypač draudimo piktnaudžiauti teise principą, ESS 4 straipsnio 3 dalį, SESV užtikrinamas laisves, nediskriminavimo principą, teisės nuostatas valstybės pagalbos srityje ir pareigą užtikrinti veiksmingą Sąjungos teisės taikymą, reikia aiškinti taip, kad tokioje byloje, kaip pagrindinė byla dėl tiesioginių mokesčių, nedraudžiama taikyti nacionalinės teisės nuostatos, kurioje numatytas teisme, priimančiame sprendimą mokesčių srityje kaip galutinė instancija, nagrinėjamų bylų nutraukimas sumokėjus sumą, lygią 5 % sumos, dėl kurios kilo ginčas, kai tokios bylos pradėtos daugiau nei prieš dešimt metų iki šios nuostatos įsigaliojimo pateikus skundą pirmosios instancijos teisme ir mokesčių administratorius jas pralaimėjo pirmose dviejose teisminėse instancijose. 2012 m. kovo 29 d. sprendimas Ministero dell'Economia e delle Finanze ir Agenzia delle Entrate prieš 3M Italia SpA (byla C-417/10, Rink., 2012, p. 00000) Įsisteigimo laisvė – Mokesčių teisės aktai – Pelno mokestis – Mokesčių lengvata – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos draudžiama kitoje valstybėje narėje įsteigtos bendrovės nuolatinio padalinio nerezidento nacionalinėje teritorijoje patirtus nuostolius perkelti tai pačiai grupei priklausančiai nacionalinėje teritorijoje įsteigtai bendrovei <...> 38. Iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad kiekvienas nacionalinis teismas kaip valstybės narės institucija spręsdamas jo jurisdikcijai priklausančią bylą, vadovaudamasis EB 10 straipsnyje [dabar ESS 20 straipsnis] įtvirtintu bendradarbiavimo principu, privalo visapusiškai taikyti tiesiogiai taikytiną Sąjungos teisę ir apsaugoti teises, kurias ji suteikia privatiems asmenims, atitinkamai netaikydamas jokios nacionalinės teisės nuostatos, galinčios prieštarauti Sąjungos teisei, nesvarbu, ar ji priimta anksčiau, ar vėliau už Sąjungos teisės nuostatą639. 1978 m. kovo 9 d. Sprendimas Simmenthal, 106/77, Rink., 1978, p. 629, 16 ir 21 p.; 1990 m. birželio 19 d. Sprendimas Factortame ir kt., C‑213/89, Rink., 1990, p. I‑2433, 19 p. 639


<...> 40. Todėl į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad esant tokiai situacijai, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, nacionalinis teismas turi netaikyti jokios nacionalinio įstatymo nuostatos, kuri prieštarauja EB 43 straipsniui [dabar SESV 49 straipsnis]. 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimas The Commissioners for Her Majesty's Revenue & Customs prieš Philips Electronics UK Ltd. (byla C-18/11, Rink., 2012, p. 00000) 3.5. IV. Europos Sąjungos teisė ir nacionalinė teisė 4.1. Bendrieji aspektai

Turinys

Bendrijos teisė – Įgaliojimų perdavimas <...> 102. Kaip tai išplaukia iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos, įgyvendinimo galių perdavimas yra teisėtas pagal Bendrijų teisę, jeigu tai nėra draudžiama jokia nacionalinės teisės nuostata640. 2001 m. spalio 18 d. Pirmosios instancijos teismo (trečioji kolegija) sprendimas X prieš Europos centrinį banką (byla T-333/99, Rink., 2001, p. II-03021) 4.2. ES teisės tiesioginis veikimas, viršenybė ir vienodas taikymas

Turinys

EB 43 ir 49 straipsniai – Įsisteigimo laisvė – Laisvė teikti paslaugas – Lažybų dėl sporto varžybų organizavimas, kuriam federalinėje žemėje nustatytas valstybės monopolis – Bundesverfassungsgericht sprendimas, kuriuo konstatuojama, kad teisės aktas dėl tokio monopolio nesuderinamas su Vokietijos Konstitucija, bet jis paliekamas galioti pereinamuoju laikotarpiu, skirtu šiam teisės aktui suderinti su Konstitucija – Sąjungos teisės viršenybės principas – Tokio pereinamojo laikotarpio leistinumas ir galimos sąlygos, kai atitinkamas nacionalinės teisės aktas taip pat pažeidžia EB 43 ir 49 straipsnius <...> 61. Iš tikrųjų negali būti, kad nacionalinės teisės normos, net konstitucinio pobūdžio, pažeistų Sąjungos teisės vienodą taikymą ir veiksmingumą641. <...> 66. Iš teismo praktikos matyti, kad panaikinto arba pripažinto negaliojančiu Sąjungos akto padarinių palikimas galioti, kurio tikslas – neleisti atsirasti teisės spragai tol, kol panaikintas arba pripažintas negaliojančiu teisės aktas bus pakeistas nauju 642 , gali būti pateisinamas privalomais teisinio saugumo pagrindais, apimančiais visus – ir viešus, ir privačius – interesus, laikotarpiu, kuris reikalingas siekiant pašalinti tokį neteisėtumą. 67. Vis dėlto šiuo klausimu užtenka nurodyti, kad net darant prielaidą, jog dėl argumentų, panašių į pateiktus minėtoje teismų praktikoje dėl Sąjungos aktų, pagal analogiją išimtinėmis aplinkybėmis galima laikinai suspenduoti tiesiogiai taikytinos Sąjungos teisės normos naikinamąjį poveikį, kuris daromas jai prieštaraujančiai nacionalinės teisės normai, toks suspendavimas, kurio sąlygas gali nustatyti tik Teisingumo Teismas, netaikomas šioje byloje, nes nėra šį suspendavimą pateisinančių privalomų teisinio saugumo pagrindų. <...> 69. <...> dėl tiesiogiai taikytinos Sąjungos teisės viršenybės nacionalinės teisės aktas dėl lažybų dėl sporto varžybų valstybės monopolio, kuriame, nacionalinio teismo konstatavimu, yra su 1958 m. birželio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Meroni & Co., Industrie Metallurgiche, SpA prieš Europos anglių ir plieno bendrijos Aukščiausiąją valdžios instituciją, 9-56, Rink., 1958, p. 00011, 151 p. 641 1970 m. gruodžio 17 d. Sprendimas Internationale Handelsgesellschaft, 11/70, Rink., 1970, p. 1125, 3 p. 642 2004 m. vasario 5 d. Sprendimas Rieser Internationale Transporte, C-157/02, Rink., 2004, p. I-1477, 60 p. 640


įsisteigimo laisve ir laisve teikti paslaugas nesuderinamų apribojimų, dėl kurių juo neprisidedama nuosekliai ir sistemiškai ribojant lažybų veiklą, negali būti toliau taikomas pereinamuoju laikotarpiu. 2010 m. rugsėjo 8 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas Winner Wetten GmbH prieš Bürgermeisterin der Stadt Bergheim (byla C-409/06, Rink., 2010, p. I-08015) Sąjungos teisė - viršenybė - Nacionalinės teisės aktai, priešingi Sąjungos aktams - Žemesnės instancijos teismo pareiga laikytis aukštesnės instancijos teismo duotų nurodymų <...> 25. <...> kad nacionaliniai teismai, kurių sprendimas nėra galutinis, turi galimybę pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kai jiems kyla abejonių, kaip šioje byloje, dėl Sąjungos teisės aiškinimo. <...> 29. Reikia priminti, kad iš nusistovėjusios teismo praktikos išplaukia, jog Teisingumo Teismo prejudicinėje byloje priimtas sprendimas yra privalomas nacionaliniam teismui priimant sprendimą pagrindinėje byloje, kiek tai susiję su aptariamų Sąjungos institucijų aktų aiškinimu ar jų galiojimu643. <...> 31. Be to, reikia pažymėti, kad pagal jau nusistovėjusią teismo praktiką nacionalinis teismas, įpareigotas neperžengiant savo kompetencijos ribų taikyti Bendrijos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, šiuo atveju šio sprendimo 22 punkte numatytą nacionalinę proceso taisyklę, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta įstatyminėmis arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis644. 32. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, pagal Sąjungos teisę draudžiama tai, kad nacionaliniam teismui, turinčiam iš naujo nagrinėti bylą, kurią jam grąžino aukštesnės instancijos teismas, šią bylą nagrinėjęs apeliacine tvarka, pagal nacionalinę proceso teisę privalomi aukštesnės instancijos teismo vertinimai teisės klausimais, kai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog atsižvelgiant į Teisingumo Teismo aiškinimą, kurį prašoma pateikti, šie nurodymai neatitinka Sąjungos teisės. 2010 m. spalio 5 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas Georgi Ivanov Elchinov prieš Natsionalna zdravnoosiguritelna kasa (byla C-173/09, Rink., 2010, p. I-08889) Aplinka – Orhuso konvencija – Visuomenės dalyvavimas priimant sprendimus ir teisė kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais – Tiesioginis veikimas <...> 47. Nesant šią sritį reguliuojančių Sąjungos teisės normų, kiekviena valstybė narė savo nacionalinės teisės sistemoje turi nustatyti ieškinių, skirtų iš Sąjungos teisės, šiuo atveju Buveinių direktyvos, kylančių asmenų teisių apsaugai užtikrinti, pareiškimo procesines taisykles, nes valstybės narės kiekvienu atveju privalo užtikrinti veiksmingą šių teisių apsaugą645. 48. <...> ieškinių, skirtų iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių apsaugai užtikrinti, pareiškimo procesinės taisyklės neturi būti mažiau palankios, nei taikomos panašiems nacionaline teise grindžiamiems ieškiniams (lygiavertiškumo principas), ir dėl jų naudojimasis Sąjungos teisėje nustatytomis teisėmis neturi tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas). <...> 51. Todėl procedūrines taisykles, susijusias su sąlygomis, kurios turi būti tenkinamos, kad būtų galima pateikti administracinį skundą arba pareikšti ieškinį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi aiškinti kiek įmanoma atsižvelgdamas tiek į Orhuso konvencijos 9 straipsnio 1969 m. birželio 24 d. Sprendimas Milch-Fett- und Eierkontor, 29/68, Rink., 1969, p. 165, 3 p.; 1977 m. vasario 3 d. Sprendimas Benedetti, 52/76, Rink., 1977, p. 163, 26 p.; 1986 m. kovo 5 d. Nutartis Wünsche, 69/85, Rink., 1986, p. 947, 13 p.; 2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimas Fazenda Pública, C-446/98, Rink., 2000, p. I-11435, 49 p. 644 1978 m. kovo 9 d. Sprendimas Simmenthal, 106/77, Rink., 1978, p. 629, 24 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. Sprendimas Filipiak, C-314/08, Rink., 2009, p. I-0000, 81 p. 645 2008 m. balandžio 15 d. Sprendimas Impact, C-268/06, Rink., 2008, p. I-2483, 44 - 45 p. 643


3 dalies tikslus, tiek į tikslą užtikrinti veiksmingą teisminę Sąjungos teisėje suteikiamų teisių apsaugą, kad aplinkos apsaugos organizacija, kaip antai zoskupenie, turėtų galimybę teisme ginčyti sprendimą, priimtą pasibaigus administracinei procedūrai, kuri gali pažeisti Sąjungos aplinkos teisę646. 52. <...> Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalis Sąjungos teisėje neveikia tiesiogiai. Tačiau procedūros taisykles, susijusias su sąlygomis, kurios turi būti tenkinamos, kad būtų galima pateikti administracinį skundą arba pareikšti ieškinį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi aiškinti kiek įmanoma atsižvelgdamas tiek į šios konvencijos 9 straipsnio 3 dalies tikslus, tiek į tikslą užtikrinti veiksmingą teisminę Sąjungos teise suteikiamų teisių apsaugą, kad aplinkos apsaugos organizacija, kaip antai zoskupenie, turėtų galimybę teisme ginčyti sprendimą, priimtą pasibaigus administracinei procedūrai, kuri gali pažeisti Sąjungos aplinkos teisę. 2011 m. kovo 8 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas Lesoochranárske zoskupenie VLK prieš Ministerstvo životného prostredia Slovenskej republiky (byla C-240/09, Rink., p.) Direktyva 2001/81/EB – Tam tikrų atmosferos teršalų išmetimo nacionalinės ribos – Valstybių narių galios pereinamuoju laikotarpiu – Tiesioginis veikimas <...> 98. Tai reiškia, kad NEC direktyvos 4 straipsnyje nenumatomas joks besąlyginis ir pakankamai tikslus įsipareigojimas priimti konkrečią specifinę politiką arba priemones, skirtas tam, kad būtų sudarytos sąlygos pasiekti nustatytą rezultatą, todėl privatūs asmenys nacionaliniame teisme negali tiesiogiai remtis šiuo straipsniu prieš 2010 m. gruodžio 31 d. reikalaudami, kad kompetentingos valdžios institucijos atsisakytų priimti sprendimą išduoti tokį aplinkosaugos leidimą, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, ar apribotų tokių sprendimų priėmimą arba, išdavusios tokį leidimą, imtųsi konkrečių kompensacinių priemonių. 99. Tačiau NEC direktyvos 6 straipsnis yra besąlyginis ir pakankamai tikslus, nes vienareikšmiškai nustato valstybių narių pareigą, pirma, pagal šio straipsnio 1–3 dalis parengti nacionalinio išmetamų teršalų, be kita ko, SO2 ir NOx, kiekio laipsniško sumažinimo programas siekiant, kad vėliausiai 2010 m. pabaigoje būtų pasiektos šios direktyvos I priede nustatytos išmetamų teršalų ribos, ir, antra, pagal šio straipsnio 4 dalį leisti visuomenei ir tokioms organizacijoms kaip aplinkosaugos organizacijos naudotis programomis pateikiant aiškią, suprantamą ir lengvai prieinamą informaciją. 100. Vadinasi, tiesiogiai suinteresuoti fiziniai ir juridiniai asmenys turi galėti priversti kompetentingas valdžios institucijas prireikus kreipiantis į nacionalinius teismus, laikytis tokių Sąjungos teisės normų ir jas įgyvendinti. 101. Dėl programų, kurios turi būti parengtos, turinio pažymėtina, kad nors, kaip matyti iš šio sprendimo 88 punkto, valstybės narės turi didelę diskreciją pasirinkti specifines įgyvendintinas iniciatyvas, taip pat teisinga, kad šios valstybės neturi pareigos imtis tokios politikos ir priemonių, kad teršalų išmetimo ribos nebūtų viršijamos iki 2010 m. pabaigos. 102. Tačiau iš NEC direktyvos 6 straipsnio ir šios direktyvos, kuria siekiama aiškiai nurodytų nacionalinio išmetamų teršalų kiekio laipsniško sumažinimo, struktūros matyti, kad pereinamuoju laikotarpiu, nuo 2002 m. lapkričio 27 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., valstybės narės turi priimti arba planuoti tinkamą bei nuoseklią politiką ir priemones, galinčias sumažinti šių teršalų išmetimą tiek, kad būtų laikomasi šios direktyvos I priede numatytų nacionalinių ribų. 103. Šiuo atžvilgiu reikia nurodyti, kad nors valstybės narės turi diskreciją, tačiau NEC direktyvos 6 straipsnyje numatytos naudojimosi šia diskrecija ribos, kuriomis galima remtis nacionaliniuose teismuose dėl visos politikos ir visų priemonių, priimtų arba planuojamų vykdant atitinkamas nacionalines programas, atitikties minėtam tikslui vėliausiai 2010 m. pabaigoje sumažinti nurodytų teršalų išmetimą iki kiekių, neviršijančių kiekvienai valstybei narei nustatytų ribų. 104. Todėl, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, į ketvirtąjį–šeštąjį klausimus reikia atsakyti taip: 646

2007 m. kovo 13 d. Sprendimas Unibet, C-432/05, Rink., 2007, p. I-2271, 44 p.


– NEC direktyvos 4 straipsnis nėra besąlyginis ir pakankamai tikslus, kad privatūs asmenys galėtų juo remtis nacionaliniuose teismuose prieš 2010 m. gruodžio 31 d. – NEC direktyvos 6 straipsniu privatiems asmenims, su kuriais aktas yra tiesiogiai susijęs, suteikiamos teisės, kuriomis galima remtis nacionaliniuose teismuose reikalaujant, kad pereinamuoju laikotarpiu, nuo 2002 m. lapkričio 27 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., valstybės narės, vykdydamos nacionalines programas, priimtų arba planuotų tinkamą bei nuoseklią politiką ir priemones, galinčias sumažinti nurodytų teršalų išmetimą tiek, kad vėliausiai 2010 m. pabaigoje būtų laikomasi šios direktyvos I priede numatytų nacionalinių ribų, ir leistų visuomenei bei atitinkamoms organizacijoms naudotis šiuo tikslu parengtomis programomis, pateikdamos aiškią, suprantamą ir lengvai prieinamą informaciją. 2011 m. gegužės 26 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Stichting Natuur en Milieu ir kiti prieš College van Gedeputeerde Staten van Groningen (C-165/09) ir College van Gedeputeerde Staten van Zuid-Holland (C-166/09 ir C-167/09) (sujungtos bylos C-165/09 iki C-167/09, Rink., p.) Reglamentas (EB) Nr. 1515/2001 – Muitų, sumokėtų pagal reglamentą, kuris vėliau pripažintas negaliojančiu, grąžinimas – Pareigos grąžinti importo muitus atsiradimo data – Naikinamasis terminas <...> 22. Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad nacionalinė procedūros taisyklė, kuria nustatomas protingas terminas, per kurį ūkio subjektas turi reikalauti grąžinti pažeidžiant Sąjungos teisę surinktą mokestį, priešingu atveju prarasdamas šią teisę, atitinka Sąjungos teisę. Iš tikrųjų dėl tokio naikinamojo termino naudojimasis Sąjungos teisėje nustatytomis teisėmis netampa praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad trejų metų naikinamasis terminas atrodo protingas647. 23. Ši teismo praktika taikoma taip pat tais išimtiniais atvejais, kai Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendžia, kaip pagrindinėje byloje, suderinti procedūros taisykles, reglamentuojančias prašymus grąžinti nepagrįstai surinktus mokesčius. Protingas naikinamasis terminas, nesvarbu, ar jis nustatytas remiantis nacionaline, ar Sąjungos teise, nustatomas teisinio saugumo, kuris apsaugo tiek suinteresuotą mokesčių mokėtoją, tiek administratorių, sumetimais ir nekliudo teisės subjektams įgyvendinti Sąjungos teisės sistemos suteiktų teisių. 2012 m. birželio 14 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Compagnie internationale pour la vente à distance (CIVAD) SA prieš Receveur des douanes de Roubaix ir kt. (byla C-533/10, Rink., p.) Konkurencija – Sąjungos nuostatos - Materialinė taikymo sritis – Nacionalinių įstatymų, neatitinkančių Sąjungos teisės nuostatų, netaikymas, neatsižvelgiant ar jie priimti prieš ar po Sąjungos nuostatas <...> 312. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką EB 81 [dabar SESV 101 straipsnis] ir EB 82 [dabar SESV 102 straipsnis] straipsniai taikomi tik įmonių antikonkurencinei veiklai, vykdomai jų pačių iniciatyva. Jeigu įmonių antikonkurencinę veiklą lemia nacionalinės teisės aktai arba jeigu jie pašalina bet kokią įmonių konkurencinės veiklos galimybę, EB 81 ir EB 82 straipsniai netaikomi. Tokiu atveju konkurencijos ribojimo priežastis, kaip reikalaujama pagal šiuos straipsnius, nėra savarankiška įmonių veikla. Atvirkščiai, EB 81 ir 82 straipsniai gali būti taikomi, jeigu paaiškėja, kad nacionalinės

1998 m. lapkričio 17 d. Sprendimas Aprile, C-228/96, Rink., 1998, p. I-7141, 19 p.; 2009 m. kovo 24 d. Sprendimas Danske Slagterier, C-445/06, Rink., 2009, p. I-2119, 32 p.; 2010 m. balandžio 15 d. Sprendimas Barth, C-542/08, Rink., 2010, p. I-3189, 28 p. 647


teisės aktai numato konkurencijos, kurią įmonės savo savarankiška veikla gali trukdyti, riboti arba iškraipyti, galimybę648. 313. Šioje byloje pirmiausia reikia priminti, kad Prancūzijos valdžios institucijos pasibaigus Pirmosios dujų direktyvos, kurios tikslas buvo sudaryti sąlygas konkurencijai rinkoje, perkėlimo į nacionalinę teisę terminui negalėjo taikyti jokių šios direktyvos neatitinkančių nuostatų. Šios institucijos, be kita ko, negalėjo remtis tokiomis nuostatomis prieš ieškovės konkurentus, norinčius patekti į Prancūzijos dujų rinką. Sąjungos teisės viršenybės principas reikalauja, kad nebūtų taikomi jokie nacionaliniai įstatymai, neatitinkantys Sąjungos nuostatų, ir nesvarbu, ar jie buvo priimti prieš ar po šių nuostatų649. 314 . Be to, reikia pažymėti, kad tarp subjektų, kurių atžvilgiu galima remtis tiesioginį poveikį galinčiomis turėti direktyvos nuostatomis, yra ir įstaigos, kurioms, kad ir koks būtų jų teisinis statusas, valdžios institucijos aktu ir jai kontroliuojant buvo pavesta teikti viešąsias paslaugas ir kurios dėl to turi nepaprastai didelius įgaliojimus, palyginti su santykiams tarp privačių asmenų taikomomis taisyklėmis650, tokia yra ieškovė. <...> 317. Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad nors formaliai 1946 m. įstatymas dar galiojo, nuo 2000 m. rugpjūčio 10 d. jis iš principo negalėjo būti vertinamas kaip lėmęs nagrinėjamą antikonkurencinį elgesį ar buvęs konkurencijos tarp aptariamų įmonių galimybę panaikinančiu teisiniu pagrindu. Taigi ieškovė neteisingai tvirtina, kad Komisija negalėjo konstatuoti, jog, viena vertus, nagrinėjamas pažeidimas prasidėjo 2000 m. rugpjūčio 10 d., ir, kita vertus, pagal 1946 m. įstatymą ieškovė turėjo teisės aktuose įtvirtintą monopoliją dujų importo ir tiekimo srityje ir ši situacija nebuvo pasikeitusi. Be to, priešingai nei tvirtina ieškovė, ši teisės aktuose nustatytos monopolijos situacija neišsilaikė iki 2003 m. įstatymo priėmimo, nes jau nuo 2000 m. rugpjūčio 10 d. Prancūzijos valdžios institucijos turėjo perkelti Pirmąją dujų direktyvą, o ieškovė pati pripažįsta, kad ji nuo 2000 m. rugpjūčio mėn. ėmėsi iniciatyvos, kad būtų nustatytos pereinamosios trečiųjų asmenų prisijungimą prie tinklo reglamentuojančiuos nuostatos, leidžiančios palaipsniui atverti Prancūzijos rinką konkurencijai. <...> 323. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija galėjo konstatuoti, kad aptariamos įmonės padarė EB 81 straipsnyje numatytą pažeidimą Prancūzijoje nuo 2000 m. rugpjūčio 10 d. iki 2003 m. sausio mėn. Todėl Komisija nepažeidė minėtos nuostatos šioje byloje nustatydama, jog pažeidimas Prancūzijos rinkoje prasidėjo 2000 m. rugpjūčio 10 d. 2012 m. birželio 29 d. Bendrojo Teismo (penktoji kolegija) sprendimas GDF Suez SA prieš Europos Komisiją (byla T-370/09, Rink., p.) ES teisė - Tiesioginis veikimas - viršenybė - Konfliktas tarp ES teisės ir nacionalinės teisės Nacionalinio teismo pareigos ir įgaliojimai <...> 38. Iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad kiekvienas nacionalinis teismas kaip valstybės narės institucija spręsdamas jo jurisdikcijai priklausančią bylą, vadovaudamasis EB 10 straipsnyje [dabar ESS 20 straipsnis] įtvirtintu bendradarbiavimo principu, privalo visapusiškai taikyti tiesiogiai taikytiną Sąjungos teisę ir apsaugoti teises, kurias ji suteikia privatiems asmenims, atitinkamai netaikydamas jokios nacionalinės teisės nuostatos, galinčios prieštarauti Sąjungos teisei, nesvarbu, ar ji priimta anksčiau, ar vėliau už Sąjungos teisės nuostatą651. 1997 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas Komisija ir Prancūzija prieš Ladbroke Racing, C-359/95 P ir C-379/95 P, Rink., 1997, p. I-6265, 33 - 34 p.; 2003 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas Altair Chimica, C-207/01, Rink., 2003, p. I-8875, 30 ir 31 p. 649 2003 m. rugsėjo 9 d. Teisingumo Teismo sprendimas CIF, C-198/01, Rink., 2003, p. I-8055, 48 p. 650 1990 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo sprendimas Foster ir kt., C-188/89, Rink., 1990, p. I-3313, 18 p. 651 1978 m. kovo 9 d. Sprendimas Simmenthal, 106/77, Rink., 1978, p. 629, 16, 21 p.; 1990 m. birželio 19 d. Sprendimas Factortame ir kt., C-213/89, Rink., 1990, p. I-2433, 19 p. 648


<...> 40. <...> nacionalinis teismas turi netaikyti jokios nacionalinio įstatymo nuostatos, kuri prieštarauja EB 43 [dabar SESV 49 straipsnis] straipsniui. 2012 m. rugsėjo 6 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas The Commissioners for Her Majesty's Revenue & Customs prieš Philips Electronics UK Ltd (byla C-18/11, Rink., p.) 4.2. 4.3. ES teisės įgyvendinimas nacionalinėje teisėje 4.3.1. Bendrieji aspektai

Turinys

ES teisė - Tiesioginis veikimas – ES teisės užtikrinimas valstybėse narėse <...> 113. Reikia priminti, kad pagal nacionalinio proceso autonomiškumo principą, nesant šią sritį reglamentuojančių Sąjungos taisyklių, kiekviena valstybė narė savo nacionalinės teisės sistemoje turi paskirti kompetentingus teismus ir nustatyti išsamias ieškinių, skirtų iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių apsaugai užtikrinti, pareiškimo procesines taisykles652. 114. Vis dėlto šioje byloje Teisingumo Teismas turi nuspręsti, ar Sąjungos institucijos priimtas sprendimas yra teisėtas, remdamasis Sąjungos lygmeniu priimtomis taisyklėmis, kuriose, be to, nėra jokios nuorodos į nacionalinę teisę. 2010 m. rugsėjo 14 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas Akzo Nobel Chemicals Ltd ir Akcros Chemicals Ltd prieš Europos Komisiją (byla C-550/07 P, Rink., 2010, p. I-08301) ES teisė - Tiesioginis veikimas - Nacionalinės procesinės taisyklės - Reikalavimai Lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai <...> 46. Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad nesant neužginčytų reikalavimų nacionalinių išieškojimo mechanizmų suderinimo, pagal valstybių narių procesinės autonomijos principą mokėjimo įsakymo nacionalinių procedūrų įgyvendinimo tvarkai taikoma šių valstybių vidaus teisė, tačiau su sąlyga, kad ji nėra mažiau palanki nei reglamentuojanti panašias situacijas, kurioms taikoma vidaus teisė (lygiavertiškumo principas), ir kad dėl jos netampa iš esmės neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teise vartotojams suteiktomis teisėmis (veiksmingumo principas). 47. Dėl lygiavertiškumo principo reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas neturi jokių duomenų, galinčių sukelti abejonę dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų teisės nuostatų suderinamumo su šiuo principu. <...> 49. Kiek tai susiję su veiksmingumo principu, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką kiekvieną atvejį, kai kyla klausimas, ar dėl nacionalinės procesinės nuostatos Sąjungos teisės taikymas tampa neįmanomas ar pernelyg sudėtingas, reikia nagrinėti atsižvelgiant į šios nuostatos svarbą visam procesui, į proceso eigą ir jo ypatumus įvairiose nacionalinėse institucijose653. <...> 72. Šiuo atžvilgiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, kokios nacionalinės teisės normos taikytinos jo nagrinėjamam ginčui ir pagal savo jurisdikciją atlikti visus veiksmus atsižvelgdamas į visą vidaus teisės sistemą ir taikydamas joje pripažintus aiškinimo

1976 m. gruodžio 16 d. Sprendimas Rewe, 33/76, Rink., 1976, p. 1989, 5 pu.; 1990 m. birželio 19 d. Sprendimas Factortame ir kt., C-213/89, Rink., 1990, p. I-2433, 19 p.; 1995 m. gruodžio 14 d. Sprendimas Peterbroeck, C-312/93, Rink., 1995, p. I-4599, 12 p.; 2003 m. rugsėjo 11 d. Sprendimas Safalero, C-13/01, Rink., 2003, p. I-8679, 49 p. 653 2009 m. spalio 6 d. Sprendimas Asturcom Telecomunicaciones, C-40/08, Rink., 2009, p. I-9579, 39 p. 652


metodus, kad būtų užtikrintas Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalies veiksmingumas ir priimtas ja siekiamą tikslą atitinkantis sprendimas654. 2012 m. birželio 14 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Banco Español de Crédito SA prieš Joaquín Calderón Camino (byla C-618/10, Rink., p.) 4.3.1. 4.3.2. Neteisėtų išmokų susigrąžinimas

Turinys

Su Sąjungos teise nesuderinami nacionaliniai mokesčiai – Mokesčiai, sumokėti taikant finansinės pagalbos sistemą, ir rinkliavos, pripažintos prieštaraujančiomis Sąjungos teisei – Nepagrįstai surinktų mokesčių grąžinimas – Lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai – Senaties termino trukmė <...> 45. <...> Sąjungos teisė nedraudžia nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos, esant tokioms aplinkybėms, kaip antai pagrindinėje byloje, privačiam asmeniui suteikiamas ilgesnis terminas susigrąžinti mokesčius iš kito privataus asmens, veikiančio kaip tarpininkas, kuriuos jis jam sumokėjo ir kuriuos pirmojo asmens vardu pervedė valstybei, nors tuo atveju, jeigu jis šiuos mokesčius būtų sumokėjęs tiesiogiai valstybei, pirmojo privataus asmens ieškiniui būtų taikomas trumpesnis senaties terminas, taip nukrypstant nuo bendrosios ieškiniams dėl neteisėtų įmokų grąžinimo taikomos teisinės tvarkos, jeigu privatūs asmenys, veikiantys kaip tarpininkai, gali veiksmingai reikalauti iš valstybės sumų, galbūt sumokėtų už kitus privačius asmenis. 2011 m. rugsėjo 8 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas Q-Beef NV (C-89/10) prieš Belgische Staat ir Frans Bosschaert (C-96/10) prieš Belgische Staat, Vleesgroothandel Georges Goossens en Zonen NV ir Slachthuizen Goossens NV. (sujungtos bylos C-89/10 ir C-96/10, Rink., p.) ES teisė - Tiesioginis veikimas - Patronuojančios bendrovės vykdomas dividendų paskirstymas savo akcininkams – Mokesčio kredito atskaitymas iš mokesčio prie šaltinio, kurį patronuojanti bendrovė privalo sumokėti paskirstydama dividendus – Atsisakymas grąžinti patronuojančios bendrovės sumokėtą mokestį prie šaltinio – Nepagrįstas praturtėjimas <...> 73. Vis dėlto, kaip matyti iš teismo praktikos, atsižvelgiant į tai, kad tokiu atsisakymu grąžinti ribojama iš Sąjungos teisinės sistemos kylanti subjektyvi teisė, reikia jį aiškinti siaurai655. <...> 76. <...> pagal Sąjungos teisę draudžiama, kai nacionalinė apmokestinimo sistema, kaip antai aptariama pagrindinėje byloje, savaime nereiškia, kad apmokestinamasis asmuo perkelia nepagrįstai sumokėto mokesčio naštą tretiesiems asmenims, valstybei narei atsisakyti grąžinti patronuojančios bendrovės sumokėtas sumas remiantis tuo, kad taip ši bendrovė nepagrįstai praturtėtų, arba kad patronuojančios bendrovės sumokėta suma jai nėra nei mokestinė, nei apskaitinė našta, bet ji atskaitoma iš visų sumų, kurios gali būti perskirstomos jos akcininkams. 2011 m. rugsėjo 15 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Ministre du Budget, des Comptes publics et de la Fonction publique prieš Accor SA. (byla C-310/09, Rink., p.) Netiesioginiai mokesčiai – Akcizas už mineralines alyvas – Nesuderinamumas su Sąjungos teise – Mokesčio negrąžinimas prekių pirkėjams, kuriems akcizas buvo perkeltas 654 655

2012 m. sausio 24 d. Sprendimas Dominguez, C-282/10, Rink., p., 27 p. 2003 m. spalio 2 d. Sprendimas Weber’s Wine World ir kt., C-147/01, Rink., 2003, p. I-11365, 95 p.


<...> 20. <...> teisė susigrąžinti pažeidžiant Sąjungos teisę valstybėje narėje surinktus mokesčius yra Sąjungos teisės nuostatomis, kuriomis tokie mokesčiai draudžiami, jos subjektams suteikiamų teisių pasekmė ir papildymas. Taigi valstybė narė iš principo privalo grąžinti pažeidžiant Sąjungos teisę surinktus mokesčius656. 21. Tačiau, darant Sąjungos teisės neatitinkančių mokesčių grąžinimo principo išimtį, gali būti atsisakyta grąžinti nepagrįstai surinktus mokesčius, tik jeigu dėl to teisių turėtojai nepagrįstai praturtėtų, būtent kai įrodoma, kad minėtus mokesčius turintis mokėti asmuo iš tikrųjų perkėlė juos tiesiogiai pirkėjui. <...> 28. Tačiau, jei apmokestinamajam asmeniui neįmanoma arba pernelyg sudėtinga susigrąžinti mokestį, ypač jo nemokumo atveju, pagal veiksmingumo principą reikalaujama, kad pirkėjas galėtų pateikti prašymą grąžinti mokesčius tiesiogiai mokesčių institucijoms ir kad valstybė narė numatytų tam reikalingas priemones ir procedūrinę tvarką. 29. <...> valstybė narė gali atmesti pirkėjo, kuriam perkeltas nepagrįstai sumokėtas mokestis, prašymą jį grąžinti, motyvuodama tuo, kad ne jis pervedė mokesčių institucijoms šį mokestį, jei jis gali pagal vidaus teisę apmokestinamajam asmeniui pareikšti civilinį ieškinį dėl nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo ir jei šio mokesčio nėra neįmanoma arba pernelyg sudėtinga susigrąžinti. <...> 38. Tačiau pagal analogiją tam, kas buvo pažymėta šio sprendimo 28 punkte, jei apmokestinamajam asmeniui neįmanoma arba pernelyg sudėtinga atlyginti pirkėjo, kuriam teko ekonominė jam perkelto nepagrįstai sumokėto mokesčio našta, patirtą žalą, ypač jo nemokumo atveju, pagal veiksmingumo principą reikalaujama, kad minėtas pirkėjas galėtų pateikti prašymą atlyginti nuostolius tiesiogiai valstybei, o ši negalėtų jo atmesti remdamasi tiesioginio priežastinio ryšio tarp nepagrįstai surinkto mokesčio ir pirkėjo patirtos žalos nebuvimu. 39. <...> valstybė narė gali atmesti pirkėjo, kuriam apmokestinamasis asmuo perkėlė nepagrįstai sumokėtą mokestį, prašymą atlyginti nuostolius, motyvuodama tuo, jog nėra tiesioginio priežastinio ryšio tarp minėto mokesčio surinkimo ir patirtos žalos, jei pirkėjas pagal vidaus teisę gali pateikti minėtą prašymą šiam apmokestinamajam asmeniui ir jei apmokestinamajam asmeniui nėra neįmanoma arba pernelyg sudėtinga atlyginti pirkėjo patirtą žalą. 2011 m. spalio 20 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas Danfoss A/S ir SauerDanfoss ApS prieš Skatteministeriet (byla C-94/10, Rink., p.) Sąjungos teisė - Privatiems asmenims suteiktos teisės - pažeidžiant ES teisės aktus taikomi mokesčiai – Grąžinimas – Protingas terminas <...> 22. Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad nacionalinė procedūros taisyklė, kuria nustatomas protingas terminas, per kurį ūkio subjektas turi reikalauti grąžinti pažeidžiant Sąjungos teisę surinktą mokestį, priešingu atveju prarasdamas šią teisę, atitinka Sąjungos teisę. Iš tikrųjų dėl tokio naikinamojo termino naudojimasis Sąjungos teisėje nustatytomis teisėmis netampa praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad trejų metų naikinamasis terminas atrodo protingas657. 23. Ši teismo praktika taikoma taip pat tais išimtiniais atvejais, kai Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendžia, kaip pagrindinėje byloje, suderinti procedūros taisykles, reglamentuojančias prašymus grąžinti nepagrįstai surinktus mokesčius. Protingas naikinamasis terminas, nesvarbu, ar jis nustatytas remiantis nacionaline, ar Sąjungos teise, nustatomas teisinio saugumo, kuris apsaugo tiek 1983 m. lapkričio 9 d. Sprendimas San Giorgio, 199/82, Rink., 1983, p. 3595, 12 p.; 2010 m. sausio 28 d. Sprendimas Direct Parcel Distribution Belgium, C-264/08, Rink., 2010, p. I-731, 45 p.; 2011 m. rugsėjo 6 d. Sprendimas Lady & Kid ir kt., C-398/09, Rink., 2011, p. I-07375, 17 p. 657 1998 m. lapkričio 17 d. Sprendimas Aprile, C-228/96, Rink., 1998, p. I-7141, 19 p.; 2009 m. kovo 24 d. Sprendimas Danske Slagterier, C-445/06, Rink., 2009, p. I-2119, 32 p..; 2010 m. balandžio 15 d. Sprendimas Barth, C-542/08, Rink., 2010, p. I-3189, 28 p. 656


suinteresuotą mokesčių mokėtoją, tiek administratorių, sumetimais ir nekliudo teisės subjektams įgyvendinti Sąjungos teisės sistemos suteiktų teisi��. 2012 m. birželio 14 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas Compagnie internationale pour la vente à distance (CIVAD) SA prieš Receveur des douanes de Roubaix ir kt. (byla C-533/10, Rink., p.) Antroji ir Šeštoji PVM direktyvos – Pirkimo mokestis – Permokos grąžinimas – Palūkanų mokėjimas – Taisyklės <...> 28. Taigi pagal nusistovėjusią teismo praktiką, atsižvelgiant į veiksmingumo principą, valstybei narei draudžiama daryti taip, kad Sąjungos teisės suteiktų teisių įgyvendinimas taptų praktiškai neįmanomas ar per daug sudėtingas658. 29. Šiuo atveju konstatuotina, kad pagal šį principą reikalaujama, jog nacionalinės taisyklės, būtent susijusios su galbūt mokėtinų palūkanų skaičiavimu, nekliudytų apmokestinamajam asmeniui gauti adekvačią nuostolių, patirtų dėl neteisėto PVM mokėjimo, kompensaciją. 30. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar taip yra tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, atsižvelgdamas į visas jos aplinkybes. Šiuo klausimu pažymėtina, jog iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimo matyti, kad pagal VATA 1994 78 skyrių Commissioners išmokėjo Littlewoods palūkanas nuo Sąjungos teisę pažeidžiant surinkto PVM. Taikant šias nuostatas Littlewoods buvo išmokėta 268 159 135 GBP paprastųjų palūkanų suma, tai buvo beveik už 30 metų mokėtinos palūkanos, daugiau nei 23 % viršijusios pagrindinę sumą, kuri sudarė 204 774 763 GBP. 31. Dėl patikrinimo, ar pagrindinėje byloje laikomasi lygiavertiškumo principo, primintina, jog šio principo laikymasis reiškia, kad atitinkama nacionalinė taisyklė turi būti vienodai taikoma tiek Sąjungos, tiek nacionalinės teisės pažeidimu grindžiamiems ieškiniams, kurių dalykas ir pagrindas panašūs. Vis dėlto lygiavertiškumo principas negali būti aiškinamas kaip įpareigojantis valstybę narę savo palankiausią vidaus tvarką taikyti visiems pareiškiamiems ieškiniams, susijusiems su tam tikra Sąjungos teisės sritimi. Siekdamas užtikrinti šio principo laikymąsi, nacionalinis teismas, kuris vienintelis tiesiogiai žino nacionalinės teisės procesines ieškinių dėl grąžinimo pareiškimo valstybei taisykles, turi patikrinti, ar procesinės taisyklės, skirtos vidaus teisėje iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių apsaugai užtikrinti, atitinka šį principą, ir išnagrinėti tariamai panašių vidaus teise grindžiamų ieškinių dalyką. Šiuo tikslu nacionalinis teismas turi patikrinti atitinkamų ieškinių panašumą, kiek tai susiję su jų dalyku, pagrindu ir pagrindinėmis aplinkybėmis659. <...> 34. <...> Sąjungos teisę reikia aiškinti taip, kad pagal ją reikalaujama, jog per didelę PVM sumą, kurią atitinkama valstybė narė surinko pažeisdama Sąjungos teisės nuostatas PVM srityje, sumokėjęs apmokestinamasis asmuo turėtų teisę susigrąžinti pažeidžiant Sąjungos teisę surinktą mokestį ir gauti palūkanas nuo to mokesčio sumos. Nacionalinėje teisėje laikantis veiksmingumo ir lygiavertiškumo principų turi būti nustatyta, ar palūkanos nuo pagrindinės sumos turi būti skaičiuojamas pagal paprastųjų palūkanų, sudėtinių palūkanų ar kitą palūkanų sistemą. 2012 m. liepos 19 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas Littlewoods Retail Ltd ir kt. prieš Her Majesty’s Commissioners of Revenue and Customs (byla C-591/10, Rink., p.) 4.3.2.

Turinys

2004 m. sausio 7 d. Sprendimas Wells, C-201/02, Rink., 2004, p. I-723, 67 p.; 2006 m. rugsėjo 19 d. Sprendimas i-21 Germany ir Arcor, C-392/04 ir C-422/04, Rink., 2006, p. I-8559, 57 p. 659 2009 m. spalio 29 d. Sprendimas Pontin, C-63/08, Rink., 2009, p. I-10467, 45 p. 658


4.3.3. Valstybių narių atsakomybė už Sąjungos teisės pažeidimą

Turinys

Valstybių narių procesinė autonomija – Lygiavertiškumo principas – Ieškinys dėl valstybės atsakomybės – Sąjungos teisės pažeidimas – Konstitucijos pažeidimas <...> 33. Kalbant apie lygiavertiškumo principą reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką juo reikalaujama, kad visos ieškiniui taikytinos normos būtų vienodai taikomos tiek Sąjungos, tiek panašiems nacionalinės teisės pažeidimu grindžiamiems ieškiniams660. <...> 36. Kalbant apie ankstesniame punkte minėtų abiejų ieškinių dėl atsakomybės tikslą, reikia paminėti, kad jis yra lygiai toks pats, t. y. atlyginti žalą, kurią asmuo patyrė dėl valstybės veikimo arba neveikimo. <...> 43. Remiantis išdėstytais argumentais matyti, kad konkrečiomis aplinkybėmis, kuriomis buvo iškelta pagrindinė byla ir kurios aprašytos nutartyje pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, vienintelis skirtumas tarp dviejų šio sprendimo 35 punkte minėtų ieškinių yra aplinkybė, kad teisės pažeidimai, kuriais jie grindžiami, pirmuoju atveju konstatuojami Teisingumo Teismo sprendimu, priimamu pagal EB 226 [dabar SESV 258 straipsnis] straipsnį, o antruoju atveju – Tribunal Constitucional sprendimu. 44. Taigi vien šios aplinkybės, nutartyje pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą nesant jokios nuorodos į kitus požymius, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, jog yra kitų skirtumų tarp faktiškai Transportes Urbinos pareikšto ieškinio dėl valstybės atsakomybės ir ieškinio, kurį minėta bendrovė galėtų pareikšti remdamasi Tribunal Constitucional pripažintu Konstitucijos pažeidimu, nepakanka, kad būtų įrodytas skirtumas tarp šių dviejų ieškinių lygiavertiškumo principo atžvilgiu. 45. Tokiu atveju reikia pažymėti, kad abu minėti ieškiniai gali būti laikomi panašiais remiantis šio sprendimo 35 punkte nurodyta teismų praktika. <...> 48. Remiantis tuo, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip, kad Sąjungos teisė draudžia valstybei narei taikyti reikalavimą, pagal kurį ieškinys dėl valstybės atsakomybės, grindžiamas pagal EB 226 straipsnį Teisingumo Teismo priimtu sprendimu pripažintu nacionaliniu įstatymu padarytu tos teisės pažeidimu, gali būti patenkintas tik tuo atveju, jei ieškovas visų pirma išnaudojo visas vidaus teisių gynimo priemones, skirtas užginčyti žalingo administracinio akto, kuris priimtas remiantis tuo įstatymu, galiojimą, nors tas pats reikalavimas netaikomas ieškiniui dėl valstybės atsakomybės, kuris grindžiamas kompetentingo teismo pripažintu minėtu įstatymu padarytu Konstitucijos pažeidimu. 2010 m. sausio 26 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas Transportes Urbanos y Servicios Generales SAL prieš Administración del Estado (byla C-118/08, Rink., 2010, p. I-00635) Direktyvos 2003/88/EB 6 straipsnio b punktas – Maksimalus savaitės darbo laikas – Viršijimas – Sąjungos teisės pažeidimu padarytos žalos atlyginimas – Teisės į žalos atlyginimą egzistavimo sąlygos – Procedūros taisyklės – Pareiga pateikti išankstinį prašymą darbdaviui – Žalos atlyginimo forma ir dydis – Papildomas poilsio laikas arba kompensacija – Lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai

1998 m. rugsėjo 15 d. Sprendimas Edis, C-231/96, Rink., 1998, p. I-4951, 36 p.; 1998 m. gruodžio 1 d. Sprendimas Levez, C-326/96, Rink., 1998, p. I-7835, 41 p.; 2000 m. gegužės 16 d. Sprendimas Preston ir kt., C-78/98, Rink., 2000, p. I-3201, 55 p.; 2006 m. rugsėjo 19 d. Sprendimas i-21 Germany ir Arcor, C-392/04 ir C-422/04, Rink., 2006, p. I-8559, 62 p. 660