Issuu on Google+

XV tarptautinio Thomo Manno festivalio „Gimtoji Europa“ Muzikos programa 2011 m. liepos 9-17 dienomis

Liepos 9 d., šeštadienis Samstag, 9. Juli 18.30 val. Nidos evangelikų liuteronų bažnyčia 18.30 Uhr. Evangelische Kirche Nida Luigi Rodolfo Boccherini (1743-1805) Koncertas violončelei ir orkestrui Nr. 7, G-dur, G.480 / Konzert für Cello und Orchester Nr. 7, G-Dur, G.480 Allegro moderato Adagio Allegro


Klaipėdos kamerinis orkestras / Kammerorchester Klaipėda, solistas ir meno vadovas / Solist und Leiter Mindaugas Bačkus (violončelė / Cello). Osvaldas Balakauskas (1937*) „Čiurlionio metai“ festivalio užsakyto kūrinio premjera „Das Čiurlionis-Jahr“ Uraufführung der diesjährigen Festivalkomposition Daumantas Kirilauskas (fortepijonas / Klavier), Klaipėdos kamerinis orkestras / Kammerorchester Klaipėda Gustav Mahler (1860-1911) Adagietto iš Penktosios simfonijos / Adagietto aus der Fünften Sinfonie Klaipėdos kamerinis orkestras / Kammerorchester Klaipėda, meno vadovas / Leiter Mindaugas Bačkus Koncertą veda muzikologė / Durch das Programm führt die Musikwissenschaftlerin Vytautė Markeliūnienė Ne pirmą kartą Thomo Manno festivalyje koncertuojantis pianistas Daumantas Kirilauskas XV festivalyje debiutuoja su soline programa. D. Kirilauskas – vienas iš dinamiškiausių jaunosios kartos atlikėjų. Jo koncertinis repertuaras apima kūrinius nuo klasikinės bei šiuolaikinės-akademinės muzikos iki džiazo ir populiariosios muzikos projektų. Su germaniška kultūra D. Kirilauską sieja 6 metus trukusios studijos Zalcburgo universitete Mozarteum (Austrija) pas garsų pedagogą Karlą-Heinzą Kämmerlingą bei koncertai Leipcigo Gewandhaus salėje, Roberto Schumanno namuose Bonoje, Kelno WDR Klauso von Bismarcko bei Zalcburgo Mozarteum didžiojoje salėje. D. Kirilauskas gimė Vilniuje, muzikų šeimoje. 1991 m. baigė Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, trejus metus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavo fortepijono specialybę (doc. Liucijos Drąsutienės klasė), metus – kompoziciją (prof. Vytauto Barkausko klasė). Studijas Zalcburgo Mozarteum universitete (1994–


2000) baigė pelnydamas aukščiausią įvertinimą. Nuo 2001 m. dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, nuo 2011 m. yra docentas. Aktyviai koncertuoja kaip solistas bei ansamblių narys Lietuvoje, įvairiose Europos šalyse, JAV. Ludwigo van Beethoveno sonata Op. 31, Nr. 3, Es-dur buvo sukurta 1802 m. Šviesi, pozityvi, tačiau po nerūpestingumo kauke slypi sudėtingo L. van Beethoveno gyvenimo periodo fizinių ir sielos skausmų įtampa. 1801 m. pradžioje kompozitorius sužinojo apie savo ligą – kurtumą. Jau kurį laiką jį vargino pilvo skausmai, karščiavimas bei kiti antriniai ligos simptomai. Savo bičiuliui Franzui Wegeleriui laiške rašė: „Vargu ar patikėsi, kaip nykiai ir liūdnai gyvenau pastaruosius dvejus metus. Mano prasta klausa persekiojo visur kaip vaiduoklis, aš vengiau žmonių. Vaizduodamas mizantropą pats juo tapau.“ Šiuo gyvenimo periodu kompozitorių dažnai užvaldydavo neviltis, jis rašo apie savižudybę ir apie tai, kad bet kuriuo metu yra pasirengęs sutikti mirtį. Tikėdamasis pagerinti savijautą, 1802 m. pavasarį L. van Beethovenas išvyko į kaimą netoli Vienos. Čia sukūrė tris sonatas fortepijonui Op. 31, taip pat tris sonatas smuikui ir fortepijonui Op. 30, bagateles fortepijonui Op. 33, baigė rašyti savo Antrąją simfoniją. Sergejaus Prokofievo sonata Nr. 9, Op. 103 dedikuota garsiam vokiečių kilmės Rusijos pianistui Sviatoslavui Richteriui (1915–1997). Pirmą kartą ji buvo atlikta kompozitoriaus šešiasdešimtmečio proga 1951 m. balandžio 23 d. Lyginant su ankstesnėmis S. Prokofievo sonatomis, ši – lyriškesnė, nuosekliai ekspresyvi, su nedideliu polinkiu į sentimentalumą. Kompozitorius sonatą kūrė vaizdingame Maskvos kampelyje – ant Nikolino kalno, kur pasivaikščioti mėgdavo rusų rašytojas Antonas Čechovas, šios vietos grožis naujiems darbams inspiravo dailininką Isaką Levitaną. Apie sonatą S. Richteris rašė: „Sonata šviesi, intymiai kamerinė, slepianti savyje ne iš pirmo karto atpažįstamus turtus. Ji stokoja išorinių efektų, brangi man tuo tyrumu ir nuoširdumu, kurį siekė atskleisti kompozitorius.“ Carlo Vine sonata Nr. 3 – iki šiol naujausia australų kompozitoriaus sonata, tačiau ne vienintelis kūrinys fortepijonui. Didelio susidomėjimo sulaukė pirmosios dvi sonatos. 1994 metais sonata Nr. 1 australų pianistui Michaeliui Kieranui Harvey‘ui tapo vienu iš sėkmę atnešusių


kūrinių Ivo Pogorelichiaus konkurse. Australijos atlikimo teisių asociacijos (APRA-AMC) apdovanojimuose 2002 m. šis opusas buvo pripažintas geriausiu instrumentiniu kūriniu klasikinės muzikos kategorijoje. Sonata Nr. 3 dedikuota pianistei Elisabethai Schumann, pirmą kartą atlikusiai ją Los Andžele Herberto Zipperio koncertų salėje. Sonatai būdingas nuosaikiai šiuolaikiškas skambesys, svajingų ir energingų fragmentų kontrastai, harmoningai sužibantys virtuoziški pasažai. Parengė Aleksandra Pister


Der Pianist Daumantas Kirilauskas gastiert in Nida zwar nicht zum ersten Mal, allerdings wird er bei dem 15. Festival erstmals mit einem Solo-Programm auftreten. D. Kirilauskas gehört zu den ausgesprochen dynamischen Interpreten der jüngeren Generation. Sein Repertoire umfasst Werke von der klassischen und moderner akademischen Musik bis hin zum Jazz- und Popmusikprojekten. Mit der Kulturtradition des deutschsprachigen Raums wurde D. Kirilauskas während seiner sechs Studienjahre am Mozarteum in Salzburg bei dem renommierten Pädagogen Karl-Heinz Kömmerling und durch Konzerte in Gewandhaus in Leipzig, im Schumann-Haus in Bonn, im Klaus-vonBismarck-Saal des WDR in Köln und im großen Saal des Mozarteums in Salzburg vertraut. Der in Vilnius, in einer Musikerfamilie geborene D. Kirilauskas studierte nach der Abschluss der M. K. Čiurlionis Schule der Künste an der Litauischen Hochschule für Musik und Theater Klavier (bei der Dozentin Liucija Drąsutienė) und Komposution(bei dem Professor Vytautas Balakauskas). Das Studium am Mozarteum in Salzburg (19942000) hat er mit der Auszeichnung abgeschlossen. Seit 2001 unterrichtet er an der Litauischen Hochschule für Musik und Theater, seit 2011 ist er Dozent. Als Solist und Mitglied verschiedenen Ensembles ist er aktiv im Konzertleben in Litauen beteiligt und hat Konzerte in vielen europäischen Ländern und in den USA gegeben. Die Sonate Op. 31, Nr. 3, Es-dur von Ludwig van Beethoven wurde 1802 komponiert. Unter der heiteren und positiven Maske der Unbekümmertheit stecken schmerzliche körperliche und seelische Erfahrungen der schwierigen Periode im Beethovens Leben. Anfang 1801 erfährt der Komponist von seiner Krankheit – der Taubheit. Seit einiger Zeit war er von Bauchschmerzen, Fieber und anderen sekundären Symptomen geplagt. In einem Brief an seinen Freund Franz Wegeler schrieb Beethoven: „Du kannst es kaum glauben, wie öde, wie traurig ich mein Leben seit 2 Jahren zugebracht, wie ein Gespenst ist mir mein schwaches Gehör überall erschienen, und ich flohe die Menschen, mußte Misantrop scheinen, und bins doch.“ In dieser Lebenszeit verfällt der Komponist oft der Verzweiflung, er schreibt von Selbstmord und darüber, dass er bereit sei, dem Tod zu begegnen. In der Hoffnung sein Befinden zu verbessern, zog Beethoven


1802 aufs Land in der Nähe von Wien. Hier komponierte er drei Sonaten für Klavier Op. 31 und ebenfalls drei Violinsonaten Op. 30, Bagatellen für Klavier Op. 33 und beendete seine Zweite Symphonie. Die Sonate Nr. 9 Op. 103 von Sergej Prokofjew ist dem berühmten russischen Pianisten deutscher Abstammung Swiatoslaw Richter (1915 – 1997) gewidmet. Sie wurde zum Anlass des sechzigsten Geburtstags des Komponisten am 23. April 1951 uraufgeführt. Im Vergleich zu den anderen Sonaten Prokofjews ist diese lyrischer, dezent expressiv, mit einer gewissen Neigung zur Sentimentalität. Der Komponist schrieb diese Sonate in einer malerischen Ecke von Moskau – auf dem Hügel Nikolinka, den auch der russische Schriftsteller Anton Tschechow für seine Spaziergänge gerne wählte, die Schönheit dieses Ortes inspirierte den Maler Isaak Levitan. Zur Sonate schrieb Swiatoslaw Richter: „Die Sonate ist heiter, intim kammerstimmig, sie birgt in sich Schätze, die nicht sofort zu erkennen sind. Sie mangelt an außerlichen Effekten und ist mir wegen der Reinheit und der Innigkeit wertvoll, die der Komponist offenbaren wollte.“ Sonate Nr. 3 von Carl Vine – ist die bisher neuste Sonate des australischen Komponisten, jedoch nicht sein einziges Klavierwerk. Großen Interesses erfreuten sich seine ersten zwei Sonaten. Die Sonate Nr. 1 brachte 1994 dem australischen Pianisten Michael Kieran Harvey den Erfolg bei dem Ivo-Pogorelić-Wettbewerb. Bei dem Preisverleih der Australasian Performing Right Association APRAAMC 2002 wurde die Sonate als das beste Instrumentalwerk in der Kategorie der klassischen Musik ausgezeichnet. Die Sonate Nr. 3 ist der Pianistin Elisabeth Schumann gewidmet, die sie in Los Angeles im Herbert-ZipperKonzertsaal uraufgeführt hat. Die Sonate zeichnet sich durch den dezent modernen Klang, Kontraste zwischen träumerischen und energischen Fragmenten und brillanten, jedoch sehr harmonisch erklingenden virtuosen Passagen aus. Aleksandra Pister


Liepos 10 d., sekmadienis Sonntag, 10. Juli 20 val. Nidos evangelikų liuteronų bažnyčia 20 Uhr Evangelische Kirche Nida Rečitalis / Recital Ludwig van Beethoven (1770–1827) Sonata Op. 31, Nr. 3, Es-dur Sonate Op. 31, Nr. 3, Es-dur Allegro Scherzo Menuetto Presto con fuoco Sergej Prokofiev (1891–1953) Sonata Op. 103, Nr. 9 Sonate Op. 103, Nr. 9 Allegretto Allegro strepitoso Andante tranquillo Allegro con brio Carl Vine (*1954) Sonata Nr. 3 (2007) Sonate Nr. 3 (2007) Fantasia Rondo Variations Presto Daumantas Kirilauskas (fortepijonas / Klavier)


Pradžioje skambės italų klasicizmo ir galantiškojo stiliaus atstovo Luigi Boccherinio Septintasis koncertas violončelei ir orkestrui G-dur. Boccherinis gimė ir augo muzikalioje šeimoje. Jo tėvas buvo kontrabosininkas, tad ir pirmaisiais šio kompozitoriaus įvaldytais instrumentais tapo kontrabosas bei violončelė. Dar paauglystėje Boccherinis pagarsėjo kaip minimų instrumentų virtuozas. Netrukus jis pradėjo gastroliuoti po Europą, kartu sėmėsi tuo metu susiklosčiusių skirtingų klasicizmo stiliaus tradicijų įgūdžių. Išaugęs itališkos muzikos terpėje jis buvo atviras Vienos klasicizmo, prancūzų ir vokiečių muzikos stilistikos savitumams, kuriais praturtino savo kūrybą. Pripažintas kaip puikus muzikas darbavosi Ispanijos karališkame dvare, vėliau tapo Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo II dvaro kompozitoriumi. Po šio monarcho mirties (1797), nebetekęs ilgamečio globėjo, Boccherinis sugrįžo į Ispaniją, kur sulaukė savo paskutinių dienų Madride. Boccherinio opusas šįvakar pristatys mums ir festivalyje debiutuojantį Klaipėdos kamerinį orkestrą, kurio meno vadovas – violončelininkas Mindaugas Bačkus, atliksiantis solo partiją. Šis orkestras susikūrė 1992 m. Jo atsiradimo iniciatorė ir pirmoji meno vadovė buvo altininkė Liuda Kuraitienė. 2009 m. birželį šias pareigas perėmė M. Bačkus, kurį jau esame girdėję mūsų festivalyje kaip solistą. Bačkus (g. 1973) – trečios kartos muzikas savo šeimoje: jo močiutė buvo operos solistė, tėvas – violončelininkas. Bačkus baigė Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur įgijo bakalauro ir magistro laipsnį. Podiplomines studijas tęsė Didžiojoje Britanijoje Royal Northern College of Music, kur pelnė magistro bei profesionalaus atlikėjo diplomus. 2007-2009 m. Bačkus studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos meno aspirantūroje, ją baigė meno licenciato laipsniu. Be to, 2009 m. su ERASMUS stipendija tobulinosi Olandijoje, Hogeschool voor de Kunsten Utrecht. Reikšminga vieta Bačkaus profesinėje veikloje tenka barokinės violončelės repertuarui (šiam instrumentui buvo skirtas ir jo meno aspirantūros mokslo darbas), senosios muzikos projektams. Kaip įprasta, kasmet skamba festivalio užsakyto kūrinio premjera. Šįmet pirmąkart mūsų renginyje išgirsime ir susitiksime su


kompozitoriumi, Nacionalinės premijos laureatu Osvaldu Balakausku. Jo naujausias netrukus skambėsiantis kūrinys, pavadintas „Čiurlionio metai“, parašytas fortepijonui ir styginių orkestrui. Balakauskas yra daugeliu požiūriu išskirtinis lietuvių kompozitorius. Profesines studijas jis baigė Kijevo konservatorijoje pas Borisą Liatošinskį. Balakauskas yra vienas iš nedaugelio lietuvių kompozitorių, susikūrusių savo unikalią muzikos kalbos (harmonijos ir ritmikos) sistemą, kurią išplėtojo teorinėje studijoje „Dodekatonika“. Jis ilgus metus vadovavo Kompozicijos katedrai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Lietuvai atkuriant Nepriklausomybę, įsijungę į Sąjūdį, tapo jo Tarybos nariu, o 1992-1994 m. ėjo Lietuvos ambasadoriaus Prancūzijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje pareigas. Štai kaip naująjį savo kūrinį „Čiurlionio metai“ pristato autorius: „Tai vienos dalies koncertinio pobūdžio kompozicija, kurioje vyrauja variantinis muzikos vystymas. Pagrindinė teminė medžiaga eksponuojama ir plėtojama orkestre, tolydžio transformuojama ir dinamizuojama. Jai būdingas pastovus nuosaikus ritminis pulsavimas. Tuo tarpu fortepijono partija, pasižyminti ornamentine melodika, ritminiu variabilumu, formuoja savarankišką, tarsi improvizacinį, sluoksnį. Sąveikaudami tarpusavyje šie du (fortepijono ir orkestro) sluoksniai sudaro vientisą muzikinį audinį, kurio plėtojime išryškėja kelios dinaminio augimo bangos, kulminaciją pasiekiančios reprizoje. Pasitelkiant pabrėžtinai konsonansinę ir švelnių disonansų harmoniją siekta harmoninės darnos, giminingos Čiurlionio muzikos ir tapybos aurai“. Koncertą vainikuos Gustavo Mahlerio simfoninės kūrybos fragmentas – jo Adagietto arba IV-oji Penktosios simfonijos dalis, parašyta styginiams ir arfai. Kaip žinome, svarbiausieji šio kompozitoriaus kūrybos žanrai buvo simfonija ir daina, tarpusavyje ir sąveikavę. Penktoji simfonija pradėjo simfonijų trilogiją, kurioje kompozitorius atsisakė poetinio teksto ir žmogaus balso. Tačiau dainiškasis pradas nepaliauja būti reikšmingu. Taigi ir šis Adagietto išsidriekia tarytum instrumentinė Lied (daina). Vytautė Markeliūnienė


Zum Auftakt hören wir das Konzert für Cello und Orchester Nummer 7 G-dur des Vertreters des italienischen Klassizismus und des Galanten Luigi Boccherini. Bocherini wurde in einer musikalischen Familie geboren und aufgewachsen. Da sein Vater Bassist war, waren Kontrabass und Cello die ersten Instrumente, die der künftige Komponist beherrschte. Bereits als Junge kam Boccherini zu dem Ruhm als Virtuose dieser Instrumente. Sehr bald gab er Gastvorstellungen in ganz Europa, gleichzeitig verliehen unterschiedliche Traditionen des klassizistischen Stils den Feinschliff seinen Fertigkeiten. Aufgewachsen in der Umgebung der italienischen Musik war er für das Wiener Klassizismus, die stilistischen Besonderheiten der franzosischen und deutschen Musik offen, damit bereicherte er gerne seine Kompositionen. Als angesehener Musiker arbeitete er für den spanischen Hof, später wurde zum Hofkomponist des preußischen Königs Friedrich Wilhelm 2. Mit dem Tod dies Monarchen 1797 verlor Boccherini seinen langjährigen Gönner und kehrte nach Spanien zurück, wo er bis zu seinen letzten Tagen in Madrid lebte. Mit dem Werk Boccherinis stellt sich uns heute Abend auch das Kammerorchester Klaipėda vor – das ist sein Debüt in unserem Festival. Der Leiter des Orchesters Cellist Mindaugas Bačkus wird den Solopart spielen. Bačkus (Jahrgang 1973) gehört zu der dritten Generation einer Musikerfamilie: seine Großmutter war Opersängerin, sein Vater – Cellist. Bačkus hat die Čiurlionis-Schule der Künste in Vilnius absolviert, dann an der Litauischen Hochschule für Musik und Theater studiert, wo er Bachelor und Magister wurde. Als Postgraduierter setzte er sein Studium an der Royal Northern College of Music fort, die er als Magister und professioneller Pärformer abschloss. 2007-2009 war er Doktorand an der Litauischen Hochschule für Musik und Theater, dieses Studium schloss er als Lizenziat der Künste ab. Außerdem machte er 2009 als ERASMUS-Stipendiat einen Studienaufenthalt in Holend, an der Hogeschool voor de Kunsten Utrecht. Eine wichtige Stellung in seiner heutigen Tätigkeit nimmt das Barock-Cello – diesem Instrument war auch seine postgraduale Forschungsarbeit gewidmet – sowie Projekte der alten Musik ein.


Traditionsgemäß wird jedes Jahr eine vom Festival beauftragte Komposition uraufgeführt. Dieses Jahr werden wir den Komponisten, Nationalpreisträger Osvaldas Balakauskas bei uns begrüßen. Sein jüngstes Werk, das wir demnächst hören werden, heißt „Das ČiurlionisJahr“, es wurde für Klavier und Streichorchester komponiert und ist dem hundertsten Todestag des Komponisten Čiurlionis gewidmet. In vielen Hinsichten ist Balakauskas, der sein Musikstudium an dem Konservatorium Kijew bei Boris Liatoschinski absolviert hat, unter den litauischen Komponisten herausragend. Balakauskas ist einer der wenigen litauischen Komponisten, der sein eigenes System der Musiksprache (Harmonie und Rhythmik) entwickelt hat, das er in einer theorischen Studie „Dodekathonika“ ausgebaut hat. Er leitete den Lehrstuhl für Komposition an der Litauischen Hochschule für Musik und Theater. Während der Wiederherstellung der Unabhängigkeit Litauens war er in Sąjūdis aktiv, auch in seinem Vorstand tätig, 19921994 war er im diplomatischen Dienst als litauischer Botschafter für Frankreich, Spanien und Portugal tätig. Zu seinem Werk „Das Čiurlionis-Jahr“ sagt der Komponist folgendes: „Das ist eine einsätzige konzertartige Komposition, in der es variantische Musikentwicklung vorherrscht. Das Hauptthema wird vom Orchester exponiert und weiterentwickelt, allmählich transformiert und dynamisiert. Es zeichnet sich durch das stete rhythmische Pulsieren aus. Inzwischen gestaltet der Klavierpart mit seiner ornamentierten Melodik und rhythmischen Variabilität eine eigenständige, zur Improvisation geneigte Ebene. In der Wechselwirkung stellen diese beiden Ebenen (Orchester und Klavier) einen einheitlichen musikalischen Stoff her, in dessen Entwicklung einige Wellen des dynamischen Wachstums deutlich sind, die ihren Höhepunkt in der Reprise erreichen. Durch die betont konsonantische und milde Dissonanz-Harmonie wird ein harmonischer Einklang erreicht, der mit der Aura der Čiurlionis‘ Musik und Malerei verwandt ist.“ Zur Krönung des Konzerts hören wir ein Fragment des Symphonisierwerks von Gustav Mahler – das Adagietto – den für Streicher und Harfe verfassten Vierten Satz aus seiner Fünften


Symphonie. Die Symphonie und das Lied waren die wichtigsten Gattungen im Werk dieses Komponisten, die auch in Wechselwirkung standen. Mit der Fünften begann die symphonische Trilogie, in der der Komponist auf den gedichteten Text und die menschliche Stimme verzichtete. Jedoch die Natur des Liedes bleibt nach wie vor prägend. So erstreckt sich auch dieses Adagietto wie ein Instrument-Lied. Vytautė Markeliūnienė Liepos 11 d., pirmadienis Montag, 11. Juli 20.00 val./ 20.00 Uhr. Nidos evangelikų liuteronų bažnyčia/ Evangelische Kirche Nida Muzikiniai jubiliejai. Amžininkai / Musikalische Jubiläen. Zeitgenossen Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911) Variacijos Sefaa Esec tema / Variationen zum Thema Sefaa Esec, VL 258 Preliudas g-moll / Präludium g-Moll, VL 304 Diptikas / Diptych, VL 295, 296 Preliudas Des-dur / Präludium Des-Dur, VL 187 Daumantas Kirilauskas (fortepijonas / Klavier) Gustav Mahler (1860-1911) Dainos / Lieder Serenade aus Don Juan / Serenada iš Don Žuano (ž. Tirso de Molina) Frühlingsmorgen / Pavasario rytas (ž. Richard Leander) Ich ging mit Lust durch einen grünen Wald / Smagiai ėjau per žalią mišką * Scheiden und meiden / Amžínai išsiskyrusi * * Žodžiai iš „Stebuklingas berniuko ragas“/ Texte aus „Des Knaben Wunderhorn“ Liebst du um Schönheit / Jei myli dėl grožio (ž. Friedrich Rückert)


Ich bin der Welt abhanden gekommen / Aš miręs šiam pasauliui (ž. Friedrich Rückert) Asta Krikščiūnaitė (sopranas / Sopran), Audronė Kisieliūtė (fortepijonas / Klavier) Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911) Lietuvių liaudies dainų išdailos / Volksliederbearbeitungen Oi giria, giria / Wald, mein Wald Anoj pusėj Nemuno / Blick über die Memel Beauštanti aušrelė / Das liebe Morgenrot Prapuoliau močiute / Mutter, ich bin verloren Išėjo seselė / Fortgegangen ist die Schwester Oi lekia, lekia / Wie die Schwäne fliegen Originalios dainos / Komponierte Lieder Lapas pageltęs nukrinta / Gelbes Blatt im Herbst (ž. Sofijos Kymantaitės) Naktis tamsi / Die Nacht, die dunkle (ž. Sofijos Kymantaitės) Fuga Kyrie Kamerinis choras / Kammerchor „Aidija“, vadovas / Leiter Romualdas Gražinis Koncertą veda muzikologė / Durch das Programm führt die Musikwissenschaftlerin Vytautė Markeliūnienė


Šio vakaro programoje susitinka du menininkai, kurių 100ąsias mirties metines pažymime 2011 metais. Tai Gustavas Mahleris (1860-1911) ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911). Tarp jų gausu paralelių ir skirtumų. Abu vienijo toji pati epocha, abu mirė pačiame kūrybinių jėgų žydėjime, abiems būdingas siekis kūryboje peržengti muzikos matmens ribas, abu savo gyvenime sutiko moteris mūzas, tapusias jų žmonomis – tai Alma Schindler ir Sofija Kymantaitė. Be to, šiuos menininkus, nors ir skirtingai, traukė liaudies kūryba, kuri tapo svarbiu kūrybos šaltiniu. Vis dėlto epochos refleksijas kiekvienas jų perteikė savaip – pasirinkdami skirtingus žanrus, sukurdami individualią meninę ištarmę, surasdami vis kitokias savosios originalios meninės kūrybos ir praeities tradicijos sąveikas. Čiurlionio kūriniai fortepijonui – gausiausia jo kūrybos dalis, kurioje įgyvendintos originaliausios jo muzikinės idėjos. Kompozitoriaus kūrybos kelyje išryškėja keletas etapų: iki 1903 m. studijos ir savarankiško kelio pradžia, 1904 -1907 m. – lūžio laikptarpis, prisodrintas naujų idėjų, ir galop 1908-1909 m. – branda, paženklinta meninių priemonių atranka, ištobulinimu. Šio vakaro


programoje – pluoštas Čiurlionio preliudų, kurių tik vienas (VL 187), autoriaus vadintas „Pastorale“, atstovauja ankstyvąją kūrybą. Tai 1901 m. vasaros darbas. Kiti trys kūriniai – lūžio laikotarpio darbai, sukurti 1904-1906 m. Minimu metu Čiurlionis išgyvena ir savo ankstyvąjį dailės etapą, o muzikoje savarankiškai subrandina naują komponavimo metodą, giminingą vėliau atsiradusiam serijiniam. Štai Variacijos Sefaa Esec (VL 258) – pagrįstos devynių garsų serija, raidine tema pagal 1904 m. vasarą sutiktos merginos, Stefanijos Leskevič, vardą. Ši serija vienija visas pjeses, formuodama tai viršutinę, tai bosinę melodiją. Tai tarytum iš tapybos patirties atkeliavusi linijų bei spalvinių dėmių kompozicija. Čiurlionio konstruktyviąsias serijų, dermių, faktūros tendencijas tuo metu sykiu lydi ir kita savybė – sutelktas dėmesys išraiškos koncentracijai, siekant nedidelėje apimtyje aprėpti raiškią kūrybinę idėją. Tai paliudys pjesės VL 295, 296 ir 304. Svarbiausi Mahlerio kūrybinio palikimo žanrai – daina ir simfonija, kuriuose jis atskleidė jo laikmečio žmogaus dvasinį pasaulį, aštrius konfliktus su aplinka, iškėlė sudėtingas filosofines problemas. Kompozitoriui buvo brangios praeities vertybės, kurias integruodamas ir plėtodamas savo originalioje kūryboje jis užbaigė ilgą romantinės simfonijos ir dainos (Lied) vystymosi kelią, tačiau sykiu atvėrė kelius ateities muzikai. Reikšmingu impulsu Mahlerio kūrybai tapo poezija. Muzikologui Arthurui Seidliui laiške jis rašė: „Sumanęs rašyti kokį nors didžiulį kūrinį, visuomet sulaukio momento, kuomet privalau pasitelkti „Žodį“ kaip muzikinės idėjos reiškėją“. Daina Mahleriui tapo kūrybos laboratorija, įkūnijanti poezijos ir muzikos sintezę. Tai vėliau sąlygojo ir ypatingą jo simfonijų bei dainų sąveiką. Šio vakaro programoje girdėsime keletą Mahlerio jaunystės dainų, parašytų Richardo Leanderio, Tirso de Molinos tekstams. Jose prasismelkia Franzo Schuberto, Johanneso Brahmso dainiškoji tradicija. Mahleris neapėjo ir vokiečių liaudies poezijos rinkinio „Stebuklingas berniuko ragas“, kuris nesiliaus jį žavėjęs ir vėliau, rašant dainų ciklą „Keliaujančio pameistrio dainos“, ciklą tuo pačiu pavadinimu „Stebuklingas berniuko ragas“ ar II, III, IV simfonijas. Girdėsime ir keletą dainų Friedricho Rückerto žodžiais iš ciko, kurį Mahleris instrumentavo Maiernige, nuostabiame Austrijos kurorte prie Viortersee ežero. Tuo pat metu kompozitorius pradėjo ir savo Penktąją simfoniją, o jos Adagietto dalis (skambėjusi šio


mūsų festivalio pradžios koncerte) byloja apie paraleles su daina Rückerto žodžiais „Aš sutraukiau saitus su pasauliu“. Čiurlionio chorinė muzika skistoma į tris pluoštus – antai kompozicijos pagal religinius tekstus, liaudies dainų išdailos ir originalūs kūriniai pagal Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės žodžius. Turbūt labiausiai pažįstamos yra jo liaudies dainų išdailos, paplitę dar nuo XX a. pradžios. Mat Čiurlioniui dar gyvam esant,1908 m., buvo išleistas vienintelis jo kūrybos rinkinys – „Vieversėlis“, kuriame publikuotas pluoštelis šio žanro pavyzdžių. O ir apskritai, liaudies dainų balsuotės tapo labiausiai dar rankraščiais plitę jo kūriniai. Unikalesnis yra kitas šį vakarą skambėsiantis ir choro „Aidija“, vadovaujamo R. Gražinio, parengtas repertuaras - tai mažiausiai žinoma jo kūrybos palikimo dalis. Išgirsime Fugą Kyrie bei S. Kymantaitės-Čiurlionienės žodžiais sukomponuotas originalias dainas. Vytautė Markeliūnienė Im Programm des heutigen Abends treffen sich zwei Künstler, deren hundertsten Todestag 2011 begangen wird. Gemeint sind Gustav Mahler und Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Zwischen den beiden gibt es zahlreiche Parallelen, aber auch Diskrepanzen. Sie beiden waren Zeitgenossen, beide sind am Höhepunkt ihrer schöpferischen Kräfte gestorben, beide wollten Grenzen der musikalischen Dimension überschreiten, beide haben in ihrem Leben Musen getroffen, die zu ihren Ehefrauen wurden – Alma Schindler und Sofija Kymantaitė. Außerdem fühlten sich die beiden, wenn auch unterschiedlich, von der Volksmusik angezogen, die zu ihrer wichtigen schöpferischen Quelle wurde. Die reflektierte Epoche übermittelte allerdings jeder von ihnen auf seine eigene Art und Weise – in unterschiedlichen Genres, durch seine individuelle Sprache, indem jeder immer neue Wechselwirkungen zwischen dem eigenen Werk und der Tradition fand. Die Čiurlionis‘ Klavierwerke machen den zahlreichsten Teil seines Werkes aus und setzen seine originellsten musikalischen Ideen um. Im schöpferischen Wege des Komponisten sind einige Perioden deutlich: bis 1903 – Studium und der Start seines selbständigen Weges, 1904-


1907 – die Wendeperiode, veredelt durch neue Ideen, und schließlich 1908-1909 – die Reife, gekennzeichnet von der ausgesuchten schöpferischen Mitteln und ihrem Vervollkommnen. Im Programm des heutigen Abends präsentieren wir einige Präludien von Čiurlionis, darunter nur ein (VL 187), vom Verfasser selbst als Pastorale bezeichnet, gehört zu seinen früheren Werken. Es wurde im Sommer 1901 komponiert. Die anderen drei gehören zu der Wendeperiode und wurden 1904-1906 verfasst. In dieser Zeit erlebte Čiurlionis auch seine frühe Malereiperiode, und in der Musik wurde eine neue Komponierensmethode gereift, die mit der später entstandenen Reihemmethode verwandt ist. Die Variationen Sefaa Esec (VL 258), beispielsweise, haben eine Reihe aus neuen Tönen als Grundlage, ein Lettern-Thema, nach dem Namen des im Sommer 1904 getroffenen Mädchens Stefanija Leskewicz. Diese Reihe ist für alle Stücke gemeinsam und gestaltet mal die obere, mal die Bass-Melodie. Das ist eine Art Einwirkung der Komposition der Linien und Farbflecken aus seiner Malerei-Erfahrung. Die konstruktiven Trends der Reihen, Tonarten und Fakturen werden zu der Zeit auch von einer anderen Eigenschaft begleitet – im Mittelpunkt steht der konzentrierte Ausdruck – in Bestrebung, eine ausdruckstarke Idee in einen geringen Umfang zu fassen. Das bezeugen die Stücke VL 295, 296 und 304. Die wichtigsten Gattungen des Mahlers Nachlasses sind Lied und Symphonie, in denen er die Seelenlandschaft des Menschen seiner Zeit, seine scharfe Konflikte mit der Umgebung sowie komplizierte philosophische Probleme zum Ausdruck brachte. Für den Komponisten waren die Werte der Vergangenheit kostbar: die romantischen Symphonien und Lieder, integriert und weiterentwickelt in seinem Werk, erreichten das Ende ihres langen Entwicklungsweges, gleichzeitig aber eröffneten sie Wege für eine neue Musik. Ein wichtiger Anstoß für das Werk Mahlers war die Poesie. Im Brief an den Musikwissenschaftler Arthur Seidl schrieb er: „Wenn ich ein großes musikalisches Gebilde konzipiere, so komme ich immer an den Punkt, wo ich mir dar „Wort“ als Träger meiner musikalischen Idee heranziehen muss“. Das Lied wurde für Mahler zum kreativen Labor, in dem er die Synthese der Poesie und der Musik verwirklichen konnte. Dies beeinflusste später eine besondere Tonart seiner Symphonien und


Lieder. Heute werden wir einige Lieder hören, nach Texten von Richard Leander, Tirs de Molina. Darin kann man die Liedtradition von Franz Schubert oder Johannes Brahms aufspüren. Mahler fühlte sich auch von der Sammlung der deutschen Volksdichtung „Des Knaben Wunderhorn“ angesprochen, unter deren Faszination sind der Zyklus „Lieder eines fahrenden Gesellen“, der gleichnamige Zyklus „Des Knaben Wunderhorn“ oder aber die 2. 3. oder 4. Symphonien entstanden. Wir werden auch einige Lieder nach Texten von Friedrich Rückert hören, aus dem von Mahler in einem wunderschönen österreichischen Bad am Wörthersee Maiernigg instrumentierten Zyklus. Zu der Zeit begann der Komponist an seiner Fünften Symphonie zu arbeiten, und der Adagietto-Satz (aufgeführt in unserem Eröffnungskonzert) zeigt Parallelen mit dem Lied „Ich bin der Welt abhanden gekommen“ auf. Die Chormusik von Čiurlionis kann in drei Spalten eingeteilt werden – die nach religiösen Texten komponierte Chöre, die Volksliederbearbeitungen und die nach Texten von Sofija KymantaitėČiurlionienė komponierte Lieder. Wohl am bekanntesten sind seine Volksliederbearbeitungen, beliebt bereits seit Anfang des 20 Jahrhunderts. Immerhin wurde zu Čiurlionis Lebzeiten eine einzige Sammlung seiner Kompositionen (1908) veröffentlicht, die einige Muster dieses Genres beinhaltete. Ansonsten wurden diese Bearbeitungen meistens in handschriftlicher Form verbreitet. Das restliche Repertoire, das der Chor Aidija unter der Leitung von Romualdas Gražinis für heute Abend vorbereitet hat, ist allerdings einmaliger – dieser Teil seines Werkes ist am wenigsten bekannt. Wir werden die Fuge Kyrie hören sowie einige nach den Texten von Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė komponierten Lieder. Vytautė Markeliūnienė


Liepos 12 d., antradienis Dienstag, 12 Juli 20 val. Nidos evangelikų liuteronų bažnyčia 20 Uhr Evangelische Kirche Nida Skamba Brucknerio muzika / Musik von Anton Bruckner Anton Bruckner (1824 – 1896) Locus iste Virga Jesse Der Abendhimmel / Vakaro dangus Sternschnuppe / Krentanti žvaigždė (ž. E. Marinelli)

(ž. J. Ch. Zedlitz)

Styginių kvartetas c-moll / Streichquartett c-moll Allegro. Moderato Andante Scherzo. Presto Rondo. Schnell Kauno kvartetas / Kaunas-Quartett Karolina Beinarytė (I smuikas / I. Violine) Dalia Terminaitė (II smuikas / II. Violine) Eglė Karžinauskaitė (altas / Viola) Saulius Bartulis (violončelė / Cello) Ave Maria Os justi Kamerinis choras / Kammerchor „Aidija“


vadovas / Leiter Romualdas Gražinis Austrų kompozitoriaus, vargonininko ir muzikos pedagogo Antono Brucknerio (1824–1896) kūryba bene labiausiai siejama su monumentaliomis simfonijomis. Pats kompozitorius iš vienuolikos kūrinių orkestrui teigiamai vertino devynis. Kaip ir daugelis kitų XIX a. kompozitorių, A. Bruckneris buvo lyginamas su to meto lyderiais – Richardu Wagneriu bei Johannesu Brahmsu, nors jo kūryba išsiskiria savitumu, kurį vargiai galima susieti su skirtingais R. Wagnerio ar J. Brahmso kompoziciniais stiliais. Didieji A. Brucknerio simfoniniai kūriniai buvo ne kartą kritikuojami amžininkų, tuo tarpu apie bažnytinę muziką – mišias bei motetus – ano meto šaltiniuose atsiliepiama gana pozityviai. Tarnaudamas vargonininku baroko vienuolyne „Stift Sankt Florian“ bei Linco katedroje A. Bruckneris sukūrė Requiem, Missa solemnis, 146 psalmę bei kitus kompozicinį meistriškumą atskleidžiančius vokaliniusinstrumentinius kūrinius. Puikų vokalinės-religinės muzikos pojūtį lėmė kompozitoriaus muzikinis išsilavinimas bei tolimesni darbai. Savo muzikinį kelią A. Bruckneris pradėjo minėto vienuolyno berniukų chore. Po vienuolikos metų kompozitorius sugrįžo į savo alma mater bei kelerius metus čia tarnavo vyriausiuoju vargonininku. Mažesnės apimties vokaliniai-religiniai kūriniai Locus iste, Virga Jesse, Os justi ir Ave Maria pasižymi kompozicinio braižo įvairove bei išbaigtumu. Jų subtilioje romantiškoje harmonijoje, retkarčiais nuspalvintoje saikingais disonansais, atsiskleidžia dėmesys religinėms eilėms. Teksto prasmės muzikoje perteikiamos įvairiomis muzikos išraiškos priemonėmis, tačiau visuomet aiški jų sąsaja su ištariamais žodžiais. Faktūros ir dinamikos kontrastais grindžiamas motetas Virga Jesse. Per gana trumpą skambėjimo laiką pasiekiamos plačiausios choro diapazono erdvės, dinamikos skalė apima visas pakopas nuo ppp iki fff. Šį kūrinį kompozitorius parašė 1885 metų rugsėjo 3-iąją – paskutinę atostogų Šv. Floriano vienuolyne dieną. Moteto premjera įvyko tų pačių metų gruodžio 8 dieną, jį atliko Vienos karališkoji kapela. Tąkart, atliekant motetą bei Mišias f-moll, dirigavo pats autorius. Motetas Locus iste buvo kuriamas 1869 metais Linco Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo katedros votyvinės kapelos pašventinimo


proga. Tą dieną motetas nenuskambėjo, jo premjera įvyko tų pačių metų spalio mėnesį. Kadangi kūrinys parašytas Bažnyčios pašventinimą šlovinančiu gradualo tekstu, jis dažnai giedamas šia proga. Moteto tekste garbinama Viešpaties šventovė: Locus iste a Deo factus est, inaestimabile sacramentum, irreprehensibilis est. Ši vieta yra Viešpaties sukurta, neįkainojamas slėpinys, nėra jame nuodėmės. Didžiąją dalį savo vokalinių-pasaulietinių kūrinių, tarp jų – Vakaro dangus ir Krintanti žvaigždė, A. Bruckneris parašė vyrų chorui „Liedertafel Frohsinn“. Nuo 1860 metų kompozitorius šiam chorui vadovavo daugelį metų bei surengė dešimtis koncertų. Vakaro dangus – glausta, tačiau atlikimo požiūriu sudėtinga kompozicija. Kaip tik dėlto ji įtraukta į privalomąją kūrinių programą tarptautiniame A. Brucknerio chorų konkurse, vykstančiame Lince. Styginių kvartetą c-moll A. Bruckenris sukūrė studijų metu. Būdamas 38-erių metų ir jau tapęs žinomu kompozitoriumi, A. Bruckeneris pradėjo kompozicijos studijas pas Linco teatro kapelmeisterį Otto Kitzlerį. Pirmajame kameriniame kūrinyje juntamas patyrusio kompozitoriaus muzikinis braižas. Antrojoje dalyje (Andante) kompozitorius cituoja Miserere temą iš savo Mišių d-moll. Po A. Bruckenrio mirties šis opusas vėl suskambėjo tik XX a. šeštajame dešimtmetyje, kai buvo surastos iki tol dingusios kvarteto natos. Parengė Aleksandra Pister Der österreichische Komponist, Organist und Musikpädagoge Anton Bruckner (1824–1896) hat zu seinem Ruhm vor allem durch die groß angelegten Sinfonien gekommen. Er selbst schätzte nur 9 von seinen insgesamt 11 Orchesterwerken. Bruckner stand oft im


Schatten von Richard Wagner und Johannes Brahms, obwohl er einen eigenen Stil entwickelte, der weder wagnerisch, noch brahmsisch war. Wenn auch zu seiner Lebzeiten die Sinfonien nicht immer positiv angenommen waren, so erhielt seine Kirchenmusik – Messen und Motetten – vorwiegend gute Kritiken. Auch das Requiem, die Missa solemnis, die Vertonung des 146. Psalms und andere wichtige Chorwerke, die während seiner Amtszeit als Organist im Barockkloster Stift Sankt Florian und am Linzer Dom entstandenen sind, präsentieren die Meisterschaft des Komponierens in vollen Zügen. A. Bruckners Weg als Musiker nahm seinen Anfang im Knabenchor des Sankt Florians. Nach etwa 11 Jahren kehrte A. Bruckner zuerst als provisorischer, dann auch als regulärer Stiftorganist für einige Jahre nach Sankt Florian zurück. In einem kleineren Format gefasst, aber nicht weniger kunstvoll sind Bruckners geistliche Chorwerke Locus iste, Virga Jesse, Os justi und Ave Maria. Mit einer Prägung von dezent romantischer Harmonik mit gelegentlichen Dissonanzen, vertonen diese Motette respektvoll, aber auch kontrastreich und dynamisch die geistlichen Verse. So schreitet z. B. bei Virga Jesse die Harmonik auf sehr kurzem Wege die weiten tonalen Räume durch, die dynamische Skala umspannt alle Werte zwischen ppp und fff. Das Werk entstand am letzten Tag des Ferienaufenthaltes in St. Florian (am 3. September 1885), als ein Geschenk dem Chorleiter Ignaz Traumihler. Die Motette wurde von / durch Wiener Hofkepelle am 8. Dezember 1885 unter Leitung von A. Bruckner uraufgeführt. Die Motette Locus iste ist mit einem anderen Gotteshaus verbunden. Diese vierstimmige Komposition verfasste Buckner 1869 für die Einweihung der Votivkapelle im Maria-Empfängnis-Dom in Linz. Die Aufführung kam jedoch am Festtag nicht zustande. Das Werk wurde im Oktober desselben Jahres uraufgeführt. Da die Motette auf den Text der Graduale für das Kirchenweihfest komponiert ist, wird sie noch heute zu diesem Anlass oft gesungen. Im Text der Graduale wird der heilige Gebetsort gepriesen: Locus iste a Deo factus est, inaestimabile sacramentum, irreprehensibilis est.


Dieser Ort ist von Gott geschaffen, ein unschätzbares Geheimnis, kein Fehl ist an ihm. Viele seine weltliche Vokalkompositionen, darunter auch Der Abendhimmel und Sternschnuppe, hat A. Bruckner für Männerchor „Liedertafel Frohsinn“ geschrieben. Seit 1860 leitete er mehrere Jahre mit Unterbrechungen den Chor, und gab auch zahlreiche Konzerte. Der Abendhimmel Bruckners ist eine kurze, jedoch musikalisch anspruchsvolle Komposition. Sie steht im Programm des internationalen Anton-Bruckner-Chorwettbewerbes in Linz als ein Pflichtwerk. Das Streichquartett c-moll ist A. Bruckners erstes Kammermusikstück. Es entstand als eine Studienarbeit während Bruckner, damals fast 38 Jahre alt, beim Linzer Theaterkapellmeister Otto Kitzler Unterricht in freier Komposition nahm. Die Komposition zeigt einen satztechnisch sicheren und reifen Stil. Im Hauptthema des zweiten Satzes (Andante) verwendet A. Bruckner die Melodie des Miserere aus seiner Messe d-moll. A. Bruckners Streichquartett galt über lange Zeit als verschollen und wurde erst in den 1950er Jahren aufgefunden. Aleksandra Pister


Liepos 13 d., trečiadienis Mittwoch, 13 Juli 20 val. Nidos evangelikų liuteronų bažnyčia 20 Uhr Evangelische Kirche Nida Lietuviškos muzikos valanda / Stunde der litauischen Musik Jurgio Karnavičiaus (1884-1941) kūryba / Werke von Jurgis Karnavičius (1884-1941) Lopšinė g-moll (1929) / Wiegenlied g-Moll (1929) Du romansai-kaprisai smuikui solo op. 4 (1915) / Zwei Romanzen-Kaprisen für Solovioline op. 4 (1915) Poema violončelei ir fortepijonui (1917) / Poem für Cello und Klavier (1917) 6 Romansai Percy Bysshe Shelley tekstais (1918) / 6 Romanzen nach Texten von Percy Bysshe Shelley Ozymandias / Ozimandias A Dirge / Rauda Time Long Past / Seni laikai The Waining Moon / Delčia To Emilia Viviani / Emilijai Viviani To the Moon / Į mėnulį Lietuvių liaudies dainų išdailos / Volksliedbearbeitungen Žalia pieva ne kelmynė / Grüne Wiese Kai mes buvom / Wie wir einst waren


Ganė mergytė jautelius / Kleine Ochsenhirtin Oi, tu varne juodasparni / Ach, du schwarzer Kräherich Jurgis Karnavičius (fortepijonas / Klavier) Rusnė Mataitytė (smuikas / Violine) Edmundas Kulikauskas (violončelė / Cello) Sigutė Stonytė (sopranas / Sopran) Kamerinis choras / Kammerchor „Aidija“, vadovas / Leiter Romualdas Gražinis Koncertą veda muzikologė / Durch das Programm führt die Musikwissenschaftlerin Vytautė Markeliūnienė

Nors kompozitorius Jurgis Karnavičius (1884-1941) yra gausios kūrybos autorius, turbūt daugiausiai jį težinome kaip 1933 m. parašytos ir nekart Lietuvoje bei išeivijoje statytos tautinės operos „Gražina“ kompozitorių. Gi kūrybiniame palikime yra ir dar viena opera, 4 vienaveiksmiai baletai, 2 simfoninės poemos, 5 styginių kvartetai, pluoštas vokalinių ciklų, įvairių žanrų instrumentinės ir vokalinės kompozicijos. Todėl šiame Karnavičiaus mirties sukaktį pažyminčiame vakare skambėsianti jo kamerinė ir chorinė muzika daugeliui gali tapti įdomios pažinties impulsu, juolab kai kurie kūrinių yra parengti tiesiog iš archyve saugomų rankraščių. Svarbiu posūkiu Karnavičiaus kūrybos sklaidoje tapo prieš septynetą metų išleista vertinga šio kompozitoriaus monografija, sudaryta muzikologės Jūratės Burokaitės. Leidinys daugeliui skaitytojų pirmąkart atskleidė ne tik patrauklų retokai girdimos muzikos autoriaus portretą, bet ir šio išsilavinusio žmogaus akiračius, pomėgius, aplinką, jo intensyvaus gyvenimo detales. Karnavičiaus gyvenimo ir kūrybos patirtis liudija, kad tai būta skirtingų kultūrų (lietuvių, rusų, Vakarų) skambesiui atviro menininko, nestokojusio LDK mentaliteto bruožų. Panašiais obalsiais alsuoja ir dailininko Mstislavo Dobužinskio, poeto Jurgio Baltrušaičio, o ir Czesławo Miłoszo kūryba – visa tai laikome mūsų kultūros savastimi. Beje, su Dobužinskiu Karnavičių siejo


draugystė, kai kurios gyvenimo paralelės ir kūrybinis bendradarbiavimas. Jie abu baigė gimnaziją Vilniuje, o po kelių dešimtmečių bičiulystę pratęsė gyvendami Kaune. Dobužinskis sukūrė scenovaizdį antrajai Karnavičiaus operai „Radvila Perkūnas“, kurios veiksmas vyksta Reformacijos laikų Vilniuje. Tai buvo artima tema abiems menininkams, nutarusiems operoje išlaikyti istorinį koloritą: būtent scenografija turėjo perteikti autentiškos Vilniaus architektūros dvasią. Apie ją byloja šie Dobužinskio žodžiai: „Vilniuje senovė buvo tarsi apglėbusi mane (netgi gimnazijoje), ir aš, kaip ir vaikystėje Novgorode, gyvenau tarp įvairių su miestu susijusių padavimų“. Štai dar keletas Karnavičiaus gyvenimo faktų. Gimė Kaune, teisininko šeimoje, sidabro medaliu baigė Vilniaus I vyrų gimnaziją ir išvyko studijuoti Peterburgo universitetą, kur įgijo teisininko diplomą; paraleliai studijavo Peterburgo konservatorijoje, kurią baigė kaip dainininkas ir kompozitorius. Iškart pakviečiamas dėstyti Peterburgo konservatorijoje, tačiau po poros metų, 1914 m., pašaukiamas į Rusijos armiją ir išvyksta į karą. 1915 m. patenka į nelaisvę ir atsiduria belaisvių stovykloje Jozefštate, kur išbūna iki karo pabaigos, intensyviai kuria. 1918 m. grįžta į Peterburgą, tęsia pedagoginį darbą Peterburgo konservatorijoje. 1925 m. pakviečiamas į Peterburgo akademinės filharmonijos meno tarybą, išrenkamas Šiuolaikinės muzikos asociacijos pirmininku, vasarą lankosi Lietuvoje. 1927 m. galutinai sugrįžta į Lietuvą ir pradeda dėstyti Kauno muzikos mokykloje (instrumentuotę, solfedžio, harmoniją ir kt.), 1933 m. perorganizuotoje į Konservatoriją. Groja altu Valstybės teatro orkestre. 1933 m. – operos „Gražina“, o 1937 m. – operos „Radvila Perkūnas“ premjeros Kauno Valstybės teatre. 1941 m. gruodžio 22 d. netikėtai miršta nuo rožės. Karnavičiaus kūrybą sąlygiškai galima skirstyti į Peterburgo ir Kauno periodus. Pirmuoju, veikiamas kompozicijos pedagogo Nikolajaus Rimskio-Korsakovo ir XX a. pradžios moderniosios muzikos įtakų, jis formavosi kaip kompozitorius. Antruoju gi savo patirtį praturtino lietuviško folkloro elementais, sukurdamas brandžių tautinės profesinės muzikos pavyzdžių. Tarp jų ypač tarpukary išpopuliarėjusi „Lietuviškoji fantazija“ simfoniniam orkestrui. Kad ir priklausydmas dviem kultūroms – lietuvių ir rusų, vienai amžininkei Karnavičius apie savo tautybę sakė, jog jaučiasi skolingas lietuviams, kurie rusų emigrantą priėmė kaip savo kraštietį, kaip geidžiamą svečią,


pripažino jo teises į paveldėtą iš tėvo nuosavybę. Jo vieta čia, su šia tauta. Lietuvoje niekada nesijautė emigrantu. Ar jaučiasi lietuviu? Taip, nors su tam tikromis išlygomis. Artimiausia jam rusų literatūra, dailė, muzika, bet tai abstrakčios sferos. Jis vaikščioja lietuvių žeme ir jaučiasi tos žemės sūnus. Muzika, kurią šįvakar girdėsime, atskleis abiejų Karnavičiaus laikotarpių kūrybinį mąstymą, jo literatūrinius interesus (kompozitorius mėgo romantikų, simbolistų kūrybą, ypač Edgaro Allano Poe, Percy Bysshe Shelley, Igorio Severianino). Du romansaikaprisai smuikui solo bei Poema violončelei ir fortepijonui - sukurti karininkų belaisvių stovykloje Jozefštate (dabartinės Čekijos teritorijoje). Iškart po to, 1918 m., buvo sukomponuoti ir Šeši romansai balsui ir fortepijonui. Kauno laikotarpio kūrybą atstovauja Lopšinė fortepijonui, grindžiama lietuvių liaudies dainos „Močiute mano, senoji mano“ tema ir Lietuvių liaudies dainų išdailos chorui. Vytautė Markeliūnienė Der Komponist Jurgis Karnavičius (1884-1941) hinterließ ein umfangreiches Werk, jedoch ist er meistens nur noch als Komponist der 1933 verfassten und mehrmals in Litauen und auf Exilbühnen aufgeführten Nationaloper „Gražina“ bekannt. Immerhin zählen zu seinem Nachlass eine weitere Oper, 4 einaktige Ballette, 2 symphonische Dichtungen, 5 Streichquartette, ein Bündel Liederzyklen und mehrere Instrument- und Vokalkompositionen verschiedener Genres. Daher vermag die Kammer- und Chormusik von Karnavičius in unserem Konzert, das seinem Todestag gewidmet ist, ein Anstoß zu einer spannender Bekanntschaft zu werden, um so mehr, weil einige Werke direkt aus Manuskripten aus dem Archiv einstudiert wurden. Ein Wendepunkt in der Popularisierung von Karnavičius Werk stellte die vor sieben Jahren herausgegebene Monographie zu diesem Komponisten dar, eine wertvolle Arbeit, zusammengestellt von der Musikwissenschaftlerin Jūratė Burokaitė. Für viele Leser offenbarte sich gerade durch dieses Buch nicht nur das attraktive Portrait des Autors von selten gespielter Musik, sondern auch das Weltbild einer


gebildeten Persönlichkeit, mit Informationen über seine Vorlieben, seine Umgebung und Einzelheiten seines intensiven Lebens. Lebens- und schöpferische Erfahrungen von Karnavičius bezeugen, dass er ein offener Künstler war, der sich für den Klang diverser Kulturen (der litauischen, russischen, westlichen) interessierte und, dem die Mentalität des Großfürstentum Litauens eigen war. Ähnlich geprägt waren Werke des Malers Mstislaw Dobuschinskij, des Dichters Jurgis Baltrušaitis und auch Werke von Czesław Miłosz – sie alle gelten nun als Eigentum unserer Kultur. Übrigens war Karnavičius mit Dobuschinskij befreundet, verbunden durch manche Parallelen in ihren Lebenswegen und ihre kreative Zusammenarbeit. Die beiden absolvierten das Gymnasium in Vilnius und setzten ihre Freundschaft nach einigen Jahrzehnten in Kaunas fort. Mstislaw Dobuschinskij entwarf das Bühnenbild für die zweite Karnavičius’ Oper Radvila Perkūnas, deren Handlung im Vilnius der Reformationszeit spielt. Das Thema stand beiden Künstlern nahe, sie wollten in der Oper das historische Kolorit erhalten, gerade das Bühnenbild sollte die authentische Wilnaer Architektur vermitteln. Dobuschinskij sagte dazu: „In Vilnius hat das Altertum mich beinahe umschlungen (bereits im Gymnasium) und ich, wie auch in meiner Kindheit in Nowgorod, lebte im Kontext verschiedener mit der Stadt verbundenen Sagen“. Noch ein paar Fakten aus Karnavičius’ Leben. Geboren in Kaunas, in einer Juristenfamilie, absolvierte er das 1. Männergymnasium in Wilna mit Silbermedaille und ging nach Petersburg, wo er die Universität als Diplom-Jurist abschloss. Parallel studierte er am Konservatorium in Petersburg, mit dem Abschluss als Sänger und Komponist. Er wurde gleich zum Unterrichten am Konservatorium eingeladen, jedoch nach wenigen Jahren wurde er 1914 in die russische Armee eingezogen und musste in den Krieg. 1915 geriet er in Gefangenschaft und gelang in das Gefangenenlager in Josephstadt, wo bis zum Ende des Krieges blieb, dort komponierte er ganz intensiv. 1918 kehrte er zurück nach Petersburg und setzte seine pädagogische Tätigkeit am Konservatorium fort. 1925 wurde er beim Kunstrat der akademischen Philharmonie Sankt Petersburg engagiert und zum Vorsitzenden der Assoziation der Modernen Musik gewählt, in


jenem Sommer besuchte er Litauen. 1927 kehrte er endgültig nach Litauen zurück, und unterrichtete (Instrumentation, Solfège, Harmonie etc.) an der Musikschule Kaunas, die seit 1933 Konservatorium war. Außerdem spielte er Bratsche im Orchester des Staatstheaters. 1933 wurde im Staatstheater in Kaunas Gražina und 1937 Radvila Perkūnas uraufgeführt. Am 22. Dezember 1941 starb er plötzlich an Wundrose. Karnavičius’ Werk kann in zwei relative Perioden aufgeteilt werden – die Sankt Petersburger und die Kaunasser. In der ersten, unter Einfluss des Komponisten und Pädagogen Nikolaj Rimskij Korsakow sowie der Trends der modernen Musik des Anfangs des 20. Jahrhunderts, wurde er als Komponist geprägt. In der zweiten bereicherte er seine Erfahrung durch Elemente der litauischen Folklore und komponierte reife Musterwerke der Nationalmusik. Darunter ist unbedingt die Litauische Phantasie für Orchester zu erwähnen, die besonders in der Zwischenkriegszeit beliebt war. Die Musik, die wir an diesem Abend hören, entfaltet sein kreatives Denken der beiden Perioden und auch seine literarischen Interessen (der Komponist mochte die Werke der Romantiker und Symbolisten, insbesondere die von Edgar Allen Poe, Percy Bysshe Shelley und Igorj Sewerjanin). Vytautė Markeliūnienė


Liepos 14 d., ketvirtadienis Donnerstag, 14. Juli 20 val. Nidos evangelikų liuteronų bažnyčia 20 Uhr Evangelische Kirche Nida Antonino Dvořáko ir Johanneso Brahmso kūryba Musik von Johannes Brahms und Antonin Dvořák Johannes Brahms (1833-1897) Styginių kvartetas op. 51, Nr. 1, c-moll Streichquartett op. 51, Nr. 1, c-Moll Allegro Romanze Allegretto molto moderato e comodo Allegro Kauno kvartetas / Kaunas-Quartett Karolina Beinarytė (I smuikas / I. Violine) Dalia Terminaitė (II smuikas / II. Violine) Eglė Karžinauskaitė (altas / Viola) Saulius Bartulis (violončelė / Cello)


Antonin Dvořák (1841-1904) Fortepijoninis trio e-moll, op. 90 „Dumky“ Klaviertrio e-Moll, op. 90 „Dumky“ Lento maestoso (Dumka I) Poco adagio (Dumka II) Andante (Dumka III) Andante moderato (Dumka IV) Allegro (Dumka V) Lento maestoso (Dumka VI) Fortepijoninis trio / Klaviertrio „Kaskados“ Rusnė Mataitytė (smuikas / Violine), Edmundas Kulikauskas (violončelė / Cello), Albina Šikšniūtė (fortepijonas / Klavier) Koncertą veda muzikologė / Durch das Programm führt die Musikwissenschaftlerin Vytautė Markeliūnienė Kompozitoriai romantikai Johannesas Brahmsas (1833-1897) ir Antoninas Dvořákas (1841-1904) – amžininkai, kurių muzikoje rasime nemažai žanrinių, estetinių, stilistinių paralelių. Abu gyveno Habsburgų monarchijos erdvėje tuo lemtingu Čekijai tautinio atgimimo metu, kuomet buvo dedami pamatai čekų tautinės profesinės muzikos mokyklai. Jos pagrindėjais taps Bedřichas Smetana ir Dvořákas. Brahmso ir Dvořáko būta ne tik formalių amžininkų, bet ir gerų bičiulių. Tiksliau - Brahmsas tapo vyresniuoju Dvořáko kolega, autoritetu, globėju, kuris Europai atskleidė kuklaus ir talentingo čeko kūrybą. Jis mielaširdingai rekomendavo Dvořáko kūrinius vienam įtakingiausių to meto leidėjų Fritzui Simrockui, garsiam kritikui Eduardui Hanslickui, lemtingu momentu kaip komisijos narys tarė svarų žodį skiriant Dvořákui Austrijos valstybinę stipendiją. Negana to, Brahmsas jaunesniajam kolegai negailėjo dėmesio ir naudingų profesinių patarimų, mielai peržiūrėdavo jo atsiųstas partitūras, redaguodavo bei atlikdavo rankraščių korektūrą. Kupinas dėkingumo Dvořákas šios bičiulystės pradžioje Brahmsui paskyrė Styginių kvartetą d-moll. Pirmiausia jiedu susipažino per vienas kito muziką, o 1879 m., Brahmsui viešint Prahoje, užsimezgė ir asmeninis ryšys. Būta ir


daugiau susitikimų, keistasi laiškais, tauri draugystė gyvavo ligi pat Brahmso mirties. Šį vakarą klausysimės abiejų kompozitorių kamerinės muzikos opusų. Brahmso Pirmasis kvartetas c-moll mena ankstyvąjį šio kompozitoriaus kūrybos laikotarpį, kuomet jo muzika dar kupina „verteriškos“ energijos, arštraus dramatizmo. Tačiau praeis pora dešimtmečių, kol pastarasis Kvartetas įgis galutinę meninę formą. Pagrečiui gims ir likusieji du Brahmso kvartetai, kurių visų muzikinė kalba, logika, struktūra alsuoja būsimųjų jo simfonijų nuojautomis. Dvořáko kūryboje kamerinė muzika taipogi užėmė svarbią vietą. O ko gero tarp populiariausių kompozitoriaus opusų yra Fortepijoninis trio „Dumky“. Dumka - kai kurių slavų tautų liaudies dainų rūšis, o tiesioginė šio žodžio prasmė – mintelė. Šis Dvořáko Trio yra netradiciškas, sudarytas iš šešių nedidelių žanrinio pobūdžio pjesių. Beje, „Dumky“ gaidos buvo išleistos tuo metu, kai Dvořákas dirbo Niujorko Nacionalinės konservatorijos direktorium (1892-1895). Kūrinį spaudai parengė Brahmsas. Keletas fragmentų iš laiškų ir atsiminimų Dvořákas – Brahmsui, 1877 m. gruodžio 3 d., Praha „Gavau laišką iš prof. Hanslicko, kuriame jis pranešė, kad per praėjusį susitikimą su ministru Stremayeriu [Austrijos švietimo ministras Karelas Stremayeris], Jums ir Profesoriui maloniai rekomenduojant, man buvo suteikta stipendija. (...) Tačiau dar didesnė laimė, kad Jūs parodėte prielankumą mano kukliam talentui ir maloniai sutikote peržiūrėti Moraviškuosius duetus.(..) Prof. Hanslickas siūlo pasirūpinti šių kūrinių tekstų vertimais, kuriuos atlikus, Jūs rekomenduotumėte kūrinį leidėjui [Simrockrui]. Mano pareiga ir dar kreiptis į Jus pagalbos. Tai būtų neįkainojamos vertės dalykas ne tik man, bet ir mano mylimai Tėvynei, jeigu Jūs, gerbiamas Maestro, kurio kūryba yra sužavėjusi visą muzikinį pasaulį, mane pristatytumėte Jūsų leidėjui. Prašydamas Jūsų malonės, tikiuosi Jūsų sutikimo peržiūrėti keletą mano kamerinių ir orkestrinių kūrinių“.


Brahmsas – Simrockui, 1877 m. gruodžio 12 d., Viena „(...) Dvořákas yra sukūręs įvarių kūrinių – operų, simfonijų, kvartetų, fortepijoninės muzikos. Be abejonės, jis yra labai talentingas, bet neturtingas. Todėl maldauju Jus pagalvoti apie tai [išleisti Moraviškuosius duetus]. Tie Duetai nesuteiks jums daug vargo ir greičiausiai bus gerai parduodami.“ Iš čekų smuikininko ir kompozitoriaus Josefo Suko atsiminimų, 1896 m. „Dvořáką staiga apėmė ilgesys pamatyti Brahmsą ir jis atvyko su mumis į Vieną. Taip sutapo, kad tąkart vieno koncerto metu mes grojome tris naujosios muzikos šedevrus – Brahmso Sekstetą B-dur, Dvořáko Sekstetą A-dur ir Antono Brucknerio Kvintetą. Nuėjau su Dvořáku ir jo žmona aplankyti Brahmso, ir tai buvo viešnagė, kurios niekada neužmiršiu. Brahmsas bandė įkalbėti Dvořáką persikelti į Vieną. Žinodamas, kad Dvořákas turi didelę šeimą, tarė: „Klausyk, Dvořákai, tu turi daug vaikų, o aš beveik nieko neturiu. Jei tau ko nors reikia, gali naudotis visu mano turtu“. Dvořáko akyse pasirodė ašaros ir giliai sujaudintas jis sugriebė Maestro ranką....“ Vytautė Markeliūnienė Die Komponisten der Romantik Johannes Brahms (1833-1897) und Antonin Dvořák (1841-1904) waren Zeitgenossen, in deren Musik mehrere Genres-, ästhetische und stilistische Parallelen zu finden sind. Beide lebten im Raum der Habsburger Monarchie in einer für die tschechische Nationalbewegung entscheidenden Zeit, als auch Grundlagen für die tschechische professionelle Musik gelegt wurden. Als Wegweiser dabei gelten Bedřich Smetana und Antonin Dvořák. Brahms und Dvořák waren nicht nur förmlich gesehen Zeitgenossen, sondern auch gute Freude. Genauer gesagt war Brahms, als älterer Kollege, Dvořáks Autorität und Betreuer, der das Werk des bescheidenen, aber talentierten Tschechen im europäischen Rahmen


propagierte. Er empfahl großzügig Dvořáks Werke einem der einflussreichsten Verleger der damaligen Zeit, Fritz Simrock, dem renommierten Kritiker Eduard Hanslick und legte im entscheidenden Moment als Sprecher des Ausschuss sein Wort für Dvořák ein, als über österreichische Staatsstipendien entschieden wurde. Darüber hinaus betreute Brahms seinen jüngeren Kollegen mit professionellen Ratschlägen, las willig die ihm zugesandten Partituren durch, redigierte und korrigierte dessen Manuskripte. In Dankbarkeit widmete Dvořák ihm am Anfang ihrer Freundschaft das Streichquartett d-Moll. Am Anfang kannten die beiden nur die Musik des anderen, aber 1879 knüpften sie auch persönliche Bekanntschaft in Prag. Sie trafen sich, standen im Briefwechsel miteinander und diese edle Freundschaft blieb bis zu Brahms Tod erhalten. Heute Abend werden wir Kammerwerke der beiden Komponisten hören. Das erste Streichquartett c-Moll von Brahms könnte uns in die frühe Periode des Komponisten versetzen, als seine Musik noch randvoll mit „wertherischer“ Energie und scharfer Dramatik war. Allerdings dauerte es noch ein paar Jahrzehnte, bis das Quartett seine endgültige Form erhielt. Parallel sind auch zwei weitere Quartetts entstanden, deren Musiksprache, Logik und Struktur die angehenden Symphonien bereits erahnen lassen. Auch in Dvořáks Werk nahm die Kammermusik einen wichtigen Platz ein. Das Klaviertrio Dumky gehört wohl zu seinen populärsten Werken. Dumka – ist eine Volksliedgattung einiger slawischer Völker, buchstäblich bedeutet das Wort „ein kleiner Gedanke“. Dieses Trio ist unkonventionell, und besteht aus sechs kleinen Stücke. Übrigens wurden die Dumky zu der Zeit verlegt, als Dvořák das Nationalkonservatorium in New York leitete (1889-1895). Dabei kann Brahms als Herausgeber betrachtet werden. Einige Auszüge aus den Briefen Dvořák an Brahms, Prag, am 3. Dezember 1877 „Ich habe einen Brief vom Prof. Hanslick erhalten, in dem er berichtet, dass im vorigen Treffen mit dem Minister Stremayer [der


österreichische Bildungsminister Karel Stremayer] auf Eure und Professors Empfehlung mir ein Stipendium gewährt wurde (...). Aber noch größeres Glück ist es, dass Sie so großzügig für mein bescheidenes Talent waren und freundlich sich bereit erklärten, meine Moraviaschen Duette zu sichten. Professor Hanslick schlägt vor, die Übersetzungen der Texte zu besorgen, so dass Sie das Werk dem Verleger (Simrock) empfehlen könnten. Das wäre von einem enormen Wert nicht nur für mich, sondern auch für meine geliebte Heimat, wenn Sie, verehrter Maestro, vom dessen Werk die ganze Musikwelt begeistert ist, mich ihrem Verleger empfehlen könnten. Beim Ersuchen ihres Gefallens hoffe ich auf ihr Einverständnis, einige meine Kammerund Orchesterwerke durchzusehen.“ Brahms an Simrock, Wien, am 12. Dezember 1877 „(...) Dvořák hat verschiedene Werke verfasst – Opern, Symphonien, Quartette, Klaviermusik. Er ist zweifellos sehr talentiert, aber nicht wohlhabend. Daher bitte ich Sie, das Herausgeben der Moraviaschen Duette in Betracht zu ziehen. Von Ihnen werden sie keine große Mühe verlangen und werden sich wahrscheinlich gut verkaufen.“ Aus den Erinnerungen des tschechischen Geigers und Komponisten Josef Suk von 1896 „Plötzlich überkam Dvořák eine Sehnsucht Brahms sehen und er ist mit uns nach Wien gekommen. Es ist alles so zusammengefallen, dass wir in einem Konzert die drei jüngsten musikaliuschen Meisterwerke – das Sextett B-Dur von Brahms, Sextett A-Dur von Dvořák und das Quintett von Anton Bruckner spielten. Ich ging mit Dvořák und seiner Frau Brahms besuchen, diesen Besuch werde ich nie vergessen. Brahms wollte Dvořák überreden, dass dieser nach Wien zieht. Er wusste, dass Dvořák eine große Familie hat, daher sagte er: „Hör mal, Dvořák, du hast viele Kinder, und ich habe fast nichts. Wenn du etwas brauchst, kannst du alles benutzen, was ich besitze.“ Dvořák hatte Tränen in den Augen, tief gerührt griff er nach des Maestros Hand...“ Vytautė Markeliūnienė


Liepos 15 d., penktadienis Freitag, 15. Juli 20 val. Nidos evangelikų liuteronų bažnyčia 20 Uhr Evangelische Kirche Nida Austrų kompozitorių kamerinė muzika / Kammermusik österreichischer Komponisten Franz Schubert (1797-1828) Duetas smuikui ir fortepijonui A-dur / Duo für Violine und Klavier A-dur

Alexander von Zemlinsky (1871-1942) Serenada smuikui ir fortepijonui A-dur (1899) / Serenade für Violine und Klavier A-dur (1899)


Gernot Winischhofer (smuikas, Austrija / Violine, Österreich), Albina Šikšniūtė (fortepijonas / Klavier)

Gustav Mahler (1860-1911) Fortepijoninis kvartetas a-moll / Klavierquartett a-moll Gernot Winischhofer (smuikas, Austrija / Violine, Österreich), Albina Šikšniūtė (fortepijonas / Klavier), Eglė Karžinauskaitė (altas / Viola), Edmundas Kulikauskas (violončelė / Cello)

Johannes Brahms (1833-1897) Scherzo smuikui ir fortepijonui c-moll / Scherzo für Violine und Klavier c-moll Gernot Winischhofer (smuikas, Austrija / Violine, Österreich), Albina Šikšniūtė (fortepijonas / Klavier)


Koncerte skambėsiančios austrų kompozitorių muzikos programa apima gana įvairios XIX a. kamerinės muzikos spektrą. Keturis kamerinius kūrinius vienija ne tik Austrijos kultūros bei muzikos Meka – Viena, bet ir jaunatviškas polėkis: visi šie opusai buvo parašyti kompozitorių jaunystės metais. Franzo Schuberto Duetas smuikui ir fortepijonui A-dur sukurtas 1817 m. rugpjūčio mėn. Pastarasis kūrinys, kaip ir ką tik pabaigtos sonatinos, pirmiau nuskambėjo bendraminčių kameriniuose susibūrimuose. Tuo metu dvidešimtmetis F. Schubertas buvo pajėgus pagroti abi virtuoziškas partijas – smuiko ir fortepijono. Draugų atsiliepimuose minima puiki F. Schuberto technika, kuri leistų jam viešai atlikti tiek smuiko, tiek ir fortepijono solines partijas. Pats F. Schubertas buvęs labai kuklus bei scenoje vengė pirmojo plano. Šešiolikmetis Gustavas Mahleris Fortepijoninį kvartetą a-moll parašė 1876 m. Vienoje. Šis vienas iš nedaugelio kamerinių kompozitoriaus kūrinių buvo sukurtas po pirmųjų studijų metų Vienos konservatorijoje. Čia G. Mahleris tobulino savo kaip pianisto įgūdžius bei studijavo kompoziciją. Nors kompozitorius pats vertino šį opusą palankiai, neaiškiomis aplinkybėmis dingo trys iš manomai keturių kvarteto dalių. Iki šiol išliko tik pirmoji fortepijoninio kvarteto dalis, kurios rankraštyje uždėtas natų leidėjo Theodoro Rattingo anspaudas. Labai tikėtina, kad kompozitorius ieškojo galimybių kvartetą publikuoti, tačiau, panašu, kad sulaukė neigiamo leidyklos atsakymo. G. Mahlerio Fortepijoniniam kvartetui priskiriamas 24 taktų Scherzo dalies eskizas. Šis nedidelis muzikos fragmentas po G. Mahlerio mirties inspiravo kelis kompozitorius kurti. Savitą šios dalies versiją sukūrė rusų kompozitorius Alfredas Schnittke. Scherzo fragmentą kompozitorius panaudojo antrojoje savo Concerto grosso Nr. 4 dalyje. Keturių dalių kvarteto versiją sukūrė Prancūzijoje gimęs pianistas Enguerrandas-Friedrichas Lühlis. Vis dėlto, iki šiol dažniausiai atliekama tik viena, originali pirmoji G. Mahlerio kvarteto dalis. Johanneso Brahmso Scherzo smuikui ir fortepijonui c-moll parašytas 1853 m. neįprastomis aplinkybėmis. Šis Scherzo – tai kartu su kompozitoriumi Robertu Schumannu ir Albertu Dietrichu sukurtos sonatos trečioji dalis. R. Schumannui kilo mintis jų bendram bičiuliui smuikininkui Josephui Joachimui dovanoti muzikinį pokštą. Iš savitos romantinio polėkio turinčios frazės „Laisvas, bet


vienišas“ (vok. Frei aber einsam) – kompozitoriai sudarė monogramą F-A-E, kurią kiekvienas iš jų turėjo pavartoti savo kompozicijoje. Muzikinis pokštas nuskambėjo tų pačių metų spalio mėnesį Schumannų šeimos namuose. Fortepijonu pritariant Klarrai Schumann sonatą tąkart atliko pats J. Joachimas, lengvai atpažinęs kūrinių autorystę. Alexandras von Zemlinskis Serenadą smuikui ir fortepijonui sukūrė 1895 m., būdamas 24-erių metų, po prasmingo susitikimo su J. Brahmsu. A. von Zemlinskis turėjo progą jam pristatyti vieną iš savo naujesnių kūrinių – styginių kvartetą d-moll. Mandagiai suformuluota J. Brahmso nuomonė iš esmės buvo kritiška. Daugiausiai pastabų jaunas kompozitorius sulaukė dėl sonatos formos. Kaip pavyzdį J. Brahmsas atsinešė Wolfgango Amadeuso Mozarto styginių kvarteto natas bei kartu nuodugniai analizavo korektiškos sonatos formos ypatumus. Šis susitikimas A. von Zemlinskiui paliko ne menką įspūdį bei turėjo įtakos jo savito muzikos stiliaus formavimuisi. Žinodamas visas moderniąsias ano meto kūrybines tendencijas bei savaip jas pritaikydamas, A. von Zemlinskis taip pat gerbė muzikines tradicijas. Jo palikime nerasime dodekafonine technika parašytų kūrinių, nepaisant to, kad A. von Zemlinskis artimai bendravo su Arnoldu Schönbergu ir buvo susipažinęs su jo novatoriškomis idėjomis. Penkių dalių serenadoje, dažnai vadinamoje siuitoje, atsispindi formos požiūriu „grynas“ stilius, kurį tuo metu jaunas A. von Zemlinskis siekė įvaldyti. Festivalyje viešintis austrų smuikininkas, vienietis Gernotas Winischhoferis (*1957) yra žinomas bei patyręs XIX a. austrų muzikos repertuaro atlikėjas. Jo interpretacijos paremtos pastarosios muzikos studijomis. Smuikininkas gimė Vienoje, čia studijavo Muzikos akademijoje, nuo 1992 dėsto Vienos muzikos konservatorijoje. G. Winischhoferis kaip solistas bei ansamblių narys koncertuoja Europoje, Rusijoje, JAV. Yra grojęs su Lietuvos Kameriniu orkestru (vad. S. Sondeckio). Parengė Aleksandra Pister Das in diesem Konzert angebotene Musikprogramm umspannt die Kammermusik der österreichischen Komponisten von Anfang bis


zum Ende des 19. Jahrhunderts. Diese Kompositionen sind nicht nur von ihrem Bezug zum Wiener Musikleben gekennzeichnet, sondern auch davon, dass alle Komponisten ihre Werke noch jung geschrieben haben. Franz Schuberts Duo für Violine und Klavier A-dur entstand im August 1817. Das Duo, wie auch die Sonatinen, waren für musikalische Zusammenkünfte seiner Freunde bestimmt. Der 20-jährige Schubert konnte offensichtlich sowohl den Violin- als auch den Klavierpart spielen, dabei erfordern die beiden von Interpreten eine große Virtuosität. Laut seiner Freunde war Schuberts Technik so vollendet, dass er sich sowohl als Geiger, als auch als Pianist öffentlich hören lassen könnte. Schubert war jedoch sehr schüchtern, er weigerte sich als Solist ins Rampenlicht zu treten. Das Klavierquartett a-moll wurde 1876 in Wien vom 16-jährigen Gustav Mahler komponiert. Eine der wenigen Kammerwerken Mahlers entstand als eine Jahresarbeit bereits nach dem ersten Studienjahr am Wiener Konservatorium, wo er Klavier und Komposition studierte. Obwohl Mahler dieses Werk als eine der besten seiner Kammerkompositionen betrachtete, ist bis heute lediglich der erste Satz komplett erhalten geblieben. Die Handschrift ist mit dem Stempel des Druckers Theodor Ratting markiert; vermutlich hat Mahler ihm seinen Werk geschickt und eine Absage darauf erhalten. Dem Klavierquartett wird eine 24-taktige Skizze des Scherzosatzes zugeordnet, die nach Mahlers Tod einige Musiker zur Rekonstruktion inspirierte. So hat z. B. der russische Komponist Alfred Schnittke eine eigene Version des Satzes verfasst. Ein Fragment des Scherzos verwendete er auch im 2. Satz seines Concerto grosso Nr. 4. Vom französischen Pianisten Enguerrand-Friedrich Lühl stammt eine viersätzige Fassung. Die meistgespielte Version heutzutage bleibt jedoch der von Mahlers Hand stammende erste Satz. Scherzo für Violine und Klavier c-moll von Johannes Brahms ist 1853 auf eine außergewöhnliche Art entstanden – als dritter Satz einer von Robert Schumann, Albert Dietrich und dem Brahms selbst zusammengesetzten Sonate. Schumann hatte die Idee, dem Violinisten Joseph Joachim, mit dem alle drei befreundet waren, einen Musikscherz zu schenken. Als Motto haben die Komponisten eine romantisch gestimmte Phrase gewählt – „Frei aber einsam“ und daraus die


musikalische Signatur F-A-E gebildet, die jeder in seinem Stück verwenden sollte. Die Aufführung folgte im Oktober im Hause Schumanns. Joseph Joachim hat die Sonate unter der Begleitung von Clara Schumann gespielt und die Autoren der Sätze mühelos bestimmt. Alexander von Zemlinsky hat die Serenade für Violine und Klavier A-dur 1895 komponiert, nach einer Begegnung mit Johannes Brahms. Der 24-jährige Komponist wurde von Brahms aufgefordert, sein Streichquintett d-moll vorzustellen. Brahms beurteilte das Werk eher streng, wenn er auch in einer freundlichen Art seine Kritik formulierte. Er brachte Mozarts Streichquintett als Beispiel und setzte sich vor allem mit der Sonatenform auseinander. Diese Begegnung hat Zemlinsky tief beeindruckt und zur Entwicklung seines eigenen Stils bewegt. Bei modernen Kompositionsmoden, die Zemlinsky kannte und auf seine eigene Art folgte, respektierte er die Tradition. Zemlinsky schrieb nie in Zwölf-Ton-Technik, obwohl er mit Arnold Schönberg befreundet war und seine kompositorischen Ideen kannte. Die in fünf Sätzen konzipierte Serenade (auch als Suite bezeichnet) präsentiert einen virtuosen, kontrastreichen und vor allem formal „sauberen“ Stil, den Zemlisky als junger Komponist zu beherrschen strebte. Der heutige Gast des Festivals – der österreichische Violinist Gernot Winischhofer (*1957) gehört zu den historisch fundiertesten, erfahrenen und aussagekräftigen Interpreten dieses Repertoires. Er studierte an der Wiener Musikhochschule. Seit 1992 führt er am Konservatorium der Stadt Wien eine Violinklasse. Als Solist und Mitglied verschiedenen Ensembles spielte er in Europa, Russland, Vereinigten Staaten von Amerika. Er ist künstlerischer Leiter des OstWest-Musikfestes, das er 1988 gründete. Aleksandra Pister


Liepos 16 d., šeštadienis Samstag, 16. Juli 20 val. Nidos evangelikų liuteronų bažnyčia 20 Uhr Evangelische Kirche Nida

Pabaigos koncertas Abschlußkonzert Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911) Styginių kvartetas c-moll, VL 184 / Streichquartett c-Moll, VL 184 Allegro Andante Menuetto Kauno kvartetas / Kaunas-Quartett Johann Sebastian Bach (1685-1750) Kantata BWV 21 / Kantate BWV 21 „Ich hatte viel Bekümmernis“ / „Aš daug kentėjau, daug vargau“ Asta Krikščiūnaitė (sopranas / Sopran), Mindaugas Zimkus (tenoras / Tenore), Nerijus Masevičius (bosas / Bass), Igor Kramarev (trimitas / Trompete), Domas Mėmėnas (trimitas / Trompete), Andrius Puplauskis (fagotas / Fagott), Linas Šalna (obojus / Oboe), Vidas Pinkevičius (vargonai / Orgel), Kamerinis choras / Kammerchor „Aidija“, Kauno kvartetas / Kaunas-Quartett Karolina Beinarytė (I smuikas / I. Violine), Dalia Terminaitė (II smuikas / II. Violine), Eglė Karžinauskaitė (altas / Viola), Saulius Bartulis (violončelė / Cello), Dirigentas / Dirigent Romualdas Gražinis Koncertą veda muzikologė / Durch das Programm führt die Musikwissenschaftlerin


Vytautė Markeliūnienė

Festivalio pabaigos koncerte darsyk grįšime prie mūsų jubiliato, kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos. Šiandien išgirsime dar vieną kamerinį Čiurlionio opusą – Styginių kvartetą cmoll, vienintelį šio žanro pavyzdį jo kūryboje. Kvartetas c-moll – Čiurlionio studijų darbas. Parašytas jis 1902 m. pradžioje, kompozitoriui studijuojant Leipcigo konservatorijoje, prof. Carlo Reinecke‘s klasėje. Šis Čiurlionio jaunystės kūrinys gana akademiškas, jame persipina klasicistiniai ir romantiniai bruožai, liaudies dainų intervalika (dzūkiškų dainų kvartos). Originalus Kvarteto c-moll variantas buvo keturių dalių, tačiau dingus paskutinei daliai (neliko nei partitūros, nei juodraščių), teliko trijų dalių kompozicija, kuri iki šių dienų taip ir atliekama: Allegro, Andante, Menuettas. Paskutinis XV tarptautinio Thomo Manno festivalio akordas – Johanno Sebastiano Bacho bažnytinė kantata „Aš daug kentėjau, daug vargau“ (BWV 21). Šio žanro kūrinių Bachas paliko apie 200, sukūrė dar ir apie 100 pasaulietinių kantatų. Minimo kūrinio muzikinė kompozicija atliepia pasirinkto teksto logiką: nuo rūpesčių išvargintos sielos būsenos, per tikėjimą Dievo galia, pasiekiamas didingas dvasios džiugesys. Tą liudija ir tolydžio šviesėjantis tonacijų planas: c-moll, Esdur, C-dur. Kantata veikiausiai sukurta Veimare, 1713 m., trečiajam sekmadieniui po Švenčiausiosios Trejybės šventės. Vėliau Bachas ją nekart taisė, tobulino ir rankraščiuose pažymėjo, kad ši Kantata gali būti atliekama bet kokia proga. Kūrinio tekstas – iš Naujojo Testamento, naudojami psalmių žodžiai. Manoma, kad tekstą parengė teisininkas ir poetas Salomonas Franckas, talkindavęs Bachui Veimaro laikais. Iš kitų kantatų šioji išsiskiria didesne apimtimi, išplėtota struktūra, spalvinga instrumentuote, todėl prilygsta Bacho didiesiems veikalams, rašytiems jau Leipcige. Kantatos teksto fragmentai 2. Choras Daug rūpesčių slėgė mano širdį, bet tavo paguoda sustiprina sielą. 3. Arija


Atodūsiai, ašaros, vargai, nelaimės, ilgesys, baimė ir mirtis slegia man širdį. Apima sielvartas ir skausmas. 8. Duetas (sopranas – Siela, bosas - Jėzus) Ateik, mano Jėzau, suteik man jėgų. – Taip, atėjęs sustiprinsiu tave Ir pradžiugink savo žvilgsniu – Tave savo maloningu žvilgsniu. Ši siela. – Tavo siela, Ji turi mirti. – Ji turi gyventi Ir negyventi. – Ir nemirti Ir savo nelaimių urve... – Iš šio urvo... Visiškai prapulti? – ... tu išsineši... Manęs neapleidžia vargai. – ... išganymą! Per vynuogių syvus. Ak! Aš prapuoliau! – O ne! Tu pašaukta! Ne, ak ne! Tu manęs nekenti! – Taip, o taip, aš myliu tave! Ak, Jėzau, mano sielos ir širdies saldybe! – Pasitraukit, rūpesčiai, išnyki, skausme! Ateik, mano Jėzau, suteik man jėgų. – Taip, atėjęs sustiprinsiu tave. Ir pradžiugink savo žvilgsniu.– Tave savo maloningu žvilgsniu. 10. Arija Džiūgauki siela, džiaukis širdie, traukitės vargai, išnyki skausme! Ašaros tevirsta vynu, tepavirsta dejonės džiūgavimu! Tyriausia meilės ir paguodos žvakė sieloj ir krūtinėj teliepsnoja, nes Jėzus mane guodžia dievišku džiaugsmu. 11. Choras Avinėli paaukotasai, tavęs laukia jėga ir turtai, išmintis, stiprybė, garbė ir šlovė. Pagarbintas, pašlovintas mūsų Viešpats per amžių amžius. Amen, aleliuja! Vertė Kristina Sprindžiūnaitė


Vytautė Markeliūnienė Zum Schluss des Festivals kehren wir noch mal zur Musik unseres Jubilars – des Komponisten Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Heute hören wir ein Kammerwerk von Čiurlionis – das Streichquartett c-moll. Der Komponist hat nur ein einziges Werk in diesem Genre verfasst. Dieses Quartett wird von allen litauischen Streichquartetten gespielt, ist bei Gastspielen in vielen Ländern aufgeführt worden, außerdem ist das wohl das beliebteste litauische Quartett schlechthin. Das Werk wurde 1902 verfasst, als Čiurlionis am Konservatorium in Leipzig, in der Klasse von Professor Carl Reinecke, studierte. Dieses Jugendwerk ist ziemlich akademisch, darin verflechten sich klassizistische und romantische Züge, Quarten aus litauischen Volksliedern. Das eigentliche Quartett bestand aus vier Teilen, aber da der letzte Satz verschollen ist (weder die Partitur, noch Handschriften sind erhalten geblieben), wird bis heute die Komposition aus drei Teilen gespielt – Allergro, Andante, Menuetto. Zum Schlussakkord des 15. Thomas-Mann-Festivals wird die kirchliche Kantate „Ich hatte viel Bekümmernis“ von Johann Sebastian Bach (BWV 21). Die heutige Kantate wurde nach der Logik des ausgesuchten Textes komponiert: vom erschöpfenden Kummer über den Glauben an die Macht Gottes wird die majestätische Freude erreicht. Das bekräftigt auch die in das Heitere aufsteigende Tonalitäten: c-Moll, Es-Dur, CDur. Die Kantate wurde höchstwahrscheinlich in Weimar verfasst – für den dritten Sonntag nach dem Dreifaltigkeitfest. Später hat Bach sie korrigiert und verbessert, in seinen Handschriften ist es notiert, dass die Kantate zu jedem Anlass aufgeführt werden kann. Der Text bezieht sich auf das Neue Testament, dafür wurden Versen aus Psalmen genommen. Wahrscheinlich stammt der Text vom Juristen und Dichter Salomon Franck, zu Bachs Weimar-Zeit half er ihm aus. Diese Kantate unterscheidet sich von den anderen durch ihren größeren Umfang, ausgebaute Struktur, farbenfrohe Instrumentierung, daher ist sie mit den größeren, in Leipzig verfassten Bachs Werken zu vergleichen


Auszüge aus dem Texte Kantate 2. Coro Ich hatte viel Bekümmernis in meinem Herzen, aber deine Tröstungen erquiken meine Seele. 3. Aria (Soprano) Seufzer, Tränen, Kummer, Not, Ängstlich Sehnen, Furcht und Tod, Nagen mein beklemmtes Herz, Ich empfinde Jammer, Schmerz. 8. Duetto (Soprano - Seele, Basso - Jesus) Soprano Komm, mein Jesu, und erquicke, Basso Ja, ich komme und erquicke S. Und erfreu mit deinem Blicke. B. Dich mit meinem Gnadenblicker, S. Diese Seele, B. Deine Seele, S. Die soll sterben, B. Die soll leben, S. Und nicht leben B. Und nicht sterben S. Und in ihrer Unglückshöhle B. Hier aus dieser wunden Höhle S. Ganz verderben? B. Sollst du erben S. Ich muß stets in Kummer schweben, B. Heil! durch diesen Saft der Reben, S. Ja, ach ja, ich bin verloren! B. Nein, ach nein, du bist erkoren! S. Nein, ach nein, du hassest mich! B. Ja, ach ja, ich liebe dich! S. Ach, Jesu, durchsüße mir Seele und Herze, B. Entweichet, ihr Sorgen, verschwinde, du Schmerze! S. Komm, mein Jesus, und erquicke B. Ja, ich komme und erquicke S. Mit deinem Gnadenblicke! B. Dich mit meinem Gnadenblicke. 10. Aria, Tenore Erfreue dich, Seele, erfreue dich, Herze, Entweiche nun, Kummer, verschwinde, du Schmerze! Verwandle dich, Weinen, in lauteren Wein, Es wird nun mein Ächzen ein Jauchzen mir sein!


Es brennet und sammet die reineste Kerze der Liebe, Des Trostes in Seele und Brust, Weil Jesus mich tröstet mit himmlischer Lust. 11. Coro Das Lamm, das erwürget ist, ist würdig zu nehmen Kraft und Reichtum und Weisheit und Stärke und Ehre und Preis und Lob. Lob und Ehre und Preis und Gewalt sei unserm Gott von Ewigkeit zu Ewigkeit. Amen, Alleluja! Vytautė Markeliūnienė


XV Gimtoji Europa