FILOSOFIJOS KILMĖ IR PRASMĖ

kūrinio interpretacija y r a pajėgesnė padaryti kūrinį san­ darų, juo ji pati yra teisingesnė ir patikimesnė. Kitaip sakant, j u o giliau kūriniui suteiktas vidurkis patraukia savęspi jo sandus bei dalis, juo aiškiau mes šiuos sandus bei dalis ano vidurkio šviesoje suvokiame, j u o pats šis vidurkis yra tikresnis. Interpretacijos tiesa yra ne kas kita, kaip kūriniui suteikto vidurkio švytėjimas kūrinio visumoje ir atskirose jo dalyse. Jei šis vidurkis perskver­ bia visą kūrinį ligi pat jo dalių tiek, jog šios dalys atrodo esančios kiekviena savo vietoje, tuomet interpretacija da­ rosi įtikima ir priimtina. Interpretacija įtikina ne įrody­ mais, kurie būtų šalia jos, bet savimi pačia kaip švytin­ čia kūrinyje ligi atskirų jo dalių aiškumo ryšium su visu­ ma. Interpretacijos tiesa yra jos įvykdyta kūrinio sanglau­ da (cohaerentia).

Nuosekliai tad kiekviena interpretacija rūpestingai stengiasi parodyti, kiek ir kaip jos teikiamas vidurkis iš­ plinta kūrinio dalyse, kiek ir kaip jis šias dalis perskver­ bia ir kiek ankštai jis suveda jas vienybėn, sukurdamas griežtai aprėžtą pavidalą. Kaip ryškų ir, mūsų pažiūra, sėkmingą tokių pastangų pavyzdį galėtume paminėti: me­ no sričiai — gotinės katedros interpretaciją H. Sedlmayrio veikale „Katedros kilmė" (1950), filosofijos sričiai — naujųjų amžių filosofijos interpretaciją H. Rombacho kny­ goje ,Substancija, sistema, struktūra" (1965—1966). Abiem atvejais aiškiai regėti, kaip interprétai savų objektų arba temų atvirybėn deda tam tikrą vidurkį ir paskiau atseka šio vidurkio skleidimąsi atskirose ano objekto dalyse bei jo veikmenyse. H. Sedlmayris teikia gotinės katedros at­ virybei dangiškosios Jeruzalės idėją ir, sklaidydamas ka­ tedros sandus,— statybinę jos sąrangą, jos sietynus (coronae arba lustra), jos langus su vitražais, jos statulas, jos altorių, net jos pabaisas,— randa aną idėją visur įvykdytą tiesiog pojūtiniu būdu: „Dangiškąją katedros prasmę sugauname pirmoje eilėje ne protu, bet ją tiesiog regime, girdime, užuodžiame ir ragaujame; net ir vaikas galėtų ją pajausti" l 0 6 . H. Rombachas sklaido naujųjų amžių filo­ sofiją kaip perėjimą nuo substancijos ontologijos į funk­ cijos ontologiją: šis perėjimas yra jo vidurkis, dedamas į naujosios filosofijos atvirybę ir randamas visuose šios filosofijos išsivystymo tarpsniuose bei atstovuose, prade­ dant jau vėlyvųjų viduramžių nominalizmu (neigiamasis tarpsnis). Funkcijos vaidmuo vis labiau ryškėjas, užim­ damas substancijos vaidmens vietą ir savimi apspręsda185