Page 1

2010.1.qxd

2010.02.10

13:56

Page 53

VIDAS MORKÛNAS

Du apsakymai

Mirtis Vieðkelio þvyras smagiai gurgþdëjo po ákaitusia sportbaèiø guma. Pro retus mûsø miðkelio medþius – èia nei grybo, nei peteliðkës, nei kokio þvëries – jau maèiau pirmuosius trobesius, kai staiga ji iðpuolë á kelià ir – lyg kieno vejama – áðoko tiesiai man á glëbá. Taip ir parsineðiau jà namo. Tëvas ið neobliuotø lentø paskubomis sukalë dëþæ, gerai pritvirtino antvoþà, ir ji apsigyveno pas mus, tiksliau, didþiuliame mûrinyje, kur buvo daug vietos, kaimynai laikë triuðius, ðienà, ávairius rakandus, kvepëjo sena geleþimi ir voratinkliais, be to, èia stovëdavo ir viso namo gyventojø dviraèiai. Po stogu nebylûs, vos atsidûræ lauke jie imdavo dþergþti, kleksëti ir cypauti – kiekvienas vis kitokiu, savitu balsu. Að atpaþindavau visus. Pro tyèia paliktà skylæ mëginome jà ðerti kopûstlapiais, morkomis, rûgðtynëmis... Nieko neëdë, tûnojo dëþëje tylutë, greièiausiai susigûþusi, ásispraudusi á kurá nors kampà – pro tà vienintelæ, visai nedidelæ angà negalëjome jos matyti. Nors toká laimiká ketinau nuslëpti, jau patá pirmà vakarà aplink dëþæ susigrûdo visi mûsø namo vaikai. Spausdamiesi prie nelygiø, ðeberkðèiuotø lentø, kits per kità jie pro skylæ smalsiai þvilgèiojo á tamsà, bet taip nieko ir nepamatë. Dygios atðaiþos ákyriai smigo á delnus ir skruostus, mûrinyje dvelkë drëgme ir bulviø daigais, visi nepatenkinti ðaipësi ið dëþës ir vieni ið kitø. Namuose laukë gardi vakarienë, mamos trankiai atidarinëjo langus ir ðûkavo vardus. Pamaþu prie dëþës visi taip priprato, kad beveik niekam ji ir neberûpëjo. Tik kaimynës retkarèiais dar atneðdavo koká skanëstà – naminës deðros galà ar laðinukø, ar sûrio, bet ji atkakliai nieko neëdë, taigi aplinkiniø dëmesio nustojo visai.

53


2010.1.qxd

54

2010.02.10

13:56

Page 54

Palëpëje, maþyèiame tvarkingame kambarëlyje, gyveno vieniðas senukas, kurá visas namas mylëjo uþ ramø, smagø bûdà. Senolis niekada niekuo nesiskøsdavo, nebambëdavo, nebuvo ákyrus ar suzmekæs. Jis netgi laikë avá. Tiksliau, þinojome, kad gyvulys – senuko, bet ið tikrøjø avá mielai paglobodavo kaimynai, mat toji gyveno mûrinyje, o pats ðeimininkas ið palëpës beveik niekada nenusileisdavo ir savo augintinës kadø kada nebebuvo në matæs. Ta avis buvo graþios pilkos vilnos, juodos nosies ir skvarbiø, dievaþi protingø akiø. Jaukiai gulëjau gilioje patalo pusnyje ir klausiausi átûþusio vëjo, kuris, ástrigæs lango rëme lyg spàstuose, mëgindamas iðtrûkti blaðkësi ir ðiaip, ir taip. Po didþiulá mûsø namà ðliauþiojo, o gal kokiam plyðy jau merdëjo karðinèius skersvëjis. Jis taip pat girdëjo ðëlstant nartø jaunà vëjà ir pagieþingai ðlerpðtë: kada nors ir tu iðgveræs klibikðèiuosi palei pat trûnijanèias grindis, suodinas, apgailëtinas virkausi kamine, lyg iðmaldà rankiosi dulkelytes, o iðsivadëjæs paskutiná kvapà iðleisi ant slenksèio, negailestingai pritrëkðtas durimis... Naktá kaþkas iðpjovë kaimyno triuðius – visus ðeðis. Jis, þinoma, pirmiausia pagalvojo apie dëþæ ir atëjo niurnëti. Rietenø iðvengti pavyko, bet kalta liko ji. Tapo aiðku, jog kai kurie kaimynai nuo ðiol á mus baltakiuos. Kruopðèiai apþiûrëjome jos bûstà – prieð þiemà tëvo apkaltà storu veltiniu, – bet neradome në þymelës, kad bûtø iðsmukusi. – Ei, ar esi ten?! – Nelaimëliø triuðiø savininkas spyrë dëþei á ðonkaulius. Ir pats nustëro, aptvilkytas savo áþûlumo. Mûrinyje taip nutyko, kad akimirkà man pasidingojo – girdþiu, kaip kvepia ðiurkðti mediena ir glotnûs sienø akmenys. O kità rytà… Buvo vos praauðæ. Ant aðtraus mûsø kiemo gruodo, ir dar prieðais visø langus, tàsësi þiauriai suþalota, maþne pusiau perplëðta viðta. Bëdulë, kraupiai kvarkdama jau nebe savo, o kaþkokios kitos gyvasties balsu, blaðkësi á visas puses, tai bandydama bëgti, tai ðliauþdama, o bjauriausiai atrodë ánirtingos, deja, naivios pastangos pakilti á orà. Pradëjo snyguriuoti. Viðta kiemui dosniai aukojo garuojantá kraujà, bet ðis á þemæ nesusigërë, mat jà dengë plonytë, spindinti ledinë skraistë. Visos kitos viðtos kûpsojo jau priðalusios prie gruodo, neþiemiðkai gaivus vëjelis silpnais pûkðniais tarðë baltas ir tamsrudes plunksnas. Viðtos buvo paèios paprasèiausios, joms niekada nekildavo minèiø, pavyzdþiui, apie tai, kad kur nors, gal visai netoli, gal kitoje gatvëje, o gal tiesiog anapus ðio mûrinio gyvena lygiai tokios pat viðtos. Jos niekada nieko neapgavo, nepuoselëjo jokiø ypatingø norø, netroðko kerðto – o ir nebuvo uþ kà kerðyti... Joms net nebuvo ko bijoti. Juk ið tiesø... Ar viðtos – arba nekalti triuðiai – bent pagalvoja apie tikimybæ kristi arðiose, þûtbûtinëse kautynëse. Be menkiausio siaubo, uþtat pavydëtinai ramiai ir su begaliniu pasitikëjimu vienà graþø rytmetá jos – ar jie – þvelgia á kirvukà ðeimininkës rankoje... Abejingas vëjas vis dar kedeno negyvas plunksnas, ir tik viena viðta, prisispaudusi prie mûrinio sienos, atkakliai, lyg kokià pasiprieðinimo vëliavà, këlë kruvinà sparnà, o bàlanèià aká kreipë á nepasiekiamà dangø. Niekas neiðtarë në þodþio. Visà þiemà niekas su mumis nekalbëjo ir nepriekaiðtavo, net nepaþvelgë á mûsø pusæ. Miestelis skendëjo tyloje ir sniege, kuris buvo kaip niekad


2010.02.10

13:56

Page 55

tikras – nepanaðus nei á miltus, nei á putà ant barzdaskuèio ðepetëlio, nei á cukraus pudrà – tiesiog paprasèiausias sniegas. Jis jaukiai gurgþdëjo po ðiltais griozdþiais batais, puikiausiai kibo á gniûþtes, buvo kaip dera ðvarus ir ðaltas. Tik ðitai nëmaþ nedþiugino, nes prieð mus nusiteikë visas namas – pustreèio aukðto ir ðalinamiai, ir palëpë, ir dar vienas priestatas, ðiaip ûkinis, bet jau seniai gyvenamas, taigi – visi kaimynai. Kai kurie jø dar turëjo savø kaimynø – mums tolimesniø, gyvenanèiø kitoje gatvës pusëje, o tie turëjo kaimynø kitoje gatvëje. O miestelyje gatviø buvo ir daugiau... Lyg to bûtø negana, mûsø kaimynø kaimynai kituose miesteliuose turëjo giminaièiø, ðie – ir kaimynø, ir tolimesniø giminiø, kuriø paþástami bei gentys gyveno miestuose ir turëjo ne tik kaimynø, bet ir tetø bièiuliø pusbroliø uþsieniuose. O blogiausia, kad šioje minioje – tarp giminiø, draugø, menkai paþástamø þmoniø, sutinkamø, tarkime, tik pirtyje – galëjo pasitaikyti, pakaktø, kad pasitaikytø vienas vienintelis asmuo, susiraðinëjantis su kosmonautu… Bet ið tikrøjø mudu su tëvu apie kosmosà retai kada pagalvodavome. Naktinis speigas storai, tarsi lydytais taukais, aptepdavo langø stiklus ledu, o að praurbindavau akelæ ir þvelgdavau á mûriná – kaþin kaip ten ji? Kiemas sulig pirmo aukðto langais buvo uþverstas dangaus patalø plunksnomis, atrodë, kad visas mûsø namas giliai nugrimzdæs á þiemos miegà – tarpais niekas nekrustelëdavo iðtisas paras, nebent sucypdavo apsisapnavusi pelë, sugergþdavo durø vyriai ar sausas kosulys prasmukdavo á kaminà. Bet mudu su tëvu siautë atskira, vien mums lemta tyla, nuo kurios krûtinæ spaudë sunkumas lyg nuo sprangiø þieminiø kriauðiø. Buvome pasiryþæ gintis ið paskutiniøjø, bet apðaðæ, nuolat sloguojantys kaimynø vaikai pro atviras mûrinio duris vis dëlto ne kartà apmëtë dëþæ gniûþtëmis. Arèiau prieiti nesiryþdavo. Þinojau, kad naktimis ji rymo prie skylës ir liûdna akimi þvelgia á uþpustytà kiemà, á ryðkias sidabro þvaigþdes, tarsi priðalusias prie juodo dangaus aksomo, þvelgia á mûsø buto ir kaimynø langus. Ar ji nutuokë, kas yra kvapai ir spalvos? Ar jautë ðaltá? Ar svarstë, kam reikalingi metø laikai? Ar paþino meilæ? O miegà, sapnus, kraujo skoná? Pavasariop visur sugurgëjo upeliukai, o að klausydavausi, kaip tæþta paskutinio sniego likuèiai, kaip á atðylanèios þemës gelmæ smelkiasi þiemos ámygis ir visos nuoskaudos, kaip visur treðka ir skimbèioja besiràþanti gyvybë. Upeliukai liejosi á didesnius upelius, ðie – pro kitus kiemus, pro kitus miestelius – sruvo á upes, ðios – dar toliau – á niekada man neregëtas jûras… Ðtai tada mes ryþomës iðleisti jà pasilakstyti. Tëvas kirviu atsargiai nuplëðë dëþës dangtá. Nuo malkø rietuvës á tà buveinæ krito ðeðëlis, bet joje ir ðiaip tvyrojo prieblanda. Dëþës ertmë atrodë gerokai didesnë, nei ið tikrøjø galëjo bûti. Nejuèia þingtelëjome atatupsti. Taip pat nejuèia apsigræþëme ir kiemo purvynais nukëblinome namo. Pro langà mus – o gal dëþæ – stebëjo kaimynë. Ji nuolat skøsdavosi nemiga, bet ðiaip buvo geros ðirdies moteriðkë. Namie kaþkà skaitinëjau ar snaudþiau, dabar jau nebeprisimenu, o tëvas gulëjo ant sofos ir nusistvëræs laikraðtá galvojo visai apie kà kitkà. Kaip ir að. O ji tuo tarpu mankðtino per þiemà surambëjusià sandarà: ðëliojo, vartësi paþliugusioje pievoje, keberiojosi á medþius, þaismingai vaikësi þvirblius. Ilga ir puiki buvo diena.

55

VIDAS MORKÛNAS. Du apsakymai

2010.1.qxd


2010.1.qxd

56

2010.02.10

13:56

Page 56

Vakare tëvas vël uþkalë antvoþà. Pavasaris vis labiau ásiðëlo, naktys traukësi, seko, ant sienø, ant pradþiûvusios þemës palikdamos sparèiai blunkanèias ðeðëliø nuosëdas. Aplink metø metais uþsigulëjusius apleistus daiktus, o ir pasieniais, patvoriais stiebësi þolë, langø stiklus drebino duslûs ir visai nebaisûs griaustiniai. Syká paryèiais, dar dorai nepraauðus, mus iðbudino paðëlæs, net netikroviðkas avies bliovimas. Subruzdo visas namas. Tuojau sudundëjo ir mûsø durys – belsta ið peties. Kaþkas tiesiog iðliejo átûþá ir pasiðalino. Kaimynai, susispietæ bûreliais, lûkuriavo koridoriuose, virtuvëse. Vaikai malësi po laiptais. Atrodë, ðnibþdasi ir kikena nuzulintos pakopos. Niekas nesiryþo iðeiti á kiemà. Ten apie laukujes duris blaðkësi avis – blaðkësi ir bliovë lyg pamiðëlë. Auðo. Gyvuliui nieko nebuvo nutikæ. Taèiau virðuje mirë senukas – avies ðeimininkas. Nutaikiau progà ir nepastebëtas uþkopiau á palëpæ. Ant stalelio lyg niekur nieko tiksëjo þadintuvas. Ið ketaus krosnelës bergþdþiai plûdo kaitra. Velionis gulëjo lovoje po ðiltu apklotu, ðiek tiek pasukæs galvà. Stebëjo mane sustiklëjusios akies kraðteliu. Senukas atrodë visai áprastai. Jokia grimasa neiðkreipë gelsvoko jo veido, kuris ir gyvo niekad nebuvo atgrasus. Panaðu, kad prieð pabaigà ðio kûno nekamavo konvulsijos, o sielos – slogios nuodëmës. Ásmukæs skersvëjis ðiek tiek iðvëtë kambary susitelkusià tvankà ir ániko þaisti visiðkai þilø velionio plaukø sruoga. Pro langà maèiau balto debesies kraðtelá. Ið apaèios vis dar sklido slopus jau iðvargusios avies bliovimas. Gyvulys neþinojo, kad ðeimininkas nepajuto nei skausmo, nei siaubo – paprasèiausiai atsigulë ir iðëjo. Kaimynai buvo nepalenkiami. Mudviem su tëvu jie tiesiog uþdraudë kuo nors prisidëti prie laidotuviø. Nutrûko bet kokie mûsø ryðiai su namo gyventojais. Net neþinojau, ar verta dþiaugtis bent tuo, kad nepasiûlë iðsineðdinti á kità miestelá. Dëþæ aptikome su antvoþe iðkirsta skyle ir akivaizdþiomis kaþkokio stipraus chemikalo þymëmis. Savaime suprantama, ji buvo dingusi. Iki pat rudens, iki antrøjø ðalnø dar bandþiau ieðkoti. Kartà nugirdau, jog ásitaisiusi ant slidþiø akmenø mûsø upelyje graibo aukðles. Nulëkiau ten, bet spëjau pastebëti tik balkðvus keliø srovës neðamø þuvyèiø pilvelius. Nuo tada nieko apie jà nebegirdëjome. Juk nepaskelbsi laikraðtyje: dingo... Pamaþu atlyþo ir kaimynai. Mûsø santykiai vël ðilti, nuoðirdûs. Kieme nenutyla naminiø paukðèiø lalesys, o mûrinyje kvepia sausomis malkomis ir raugintais kopûstais. Dienos ir vël traukiasi, senka, ant sienø, ant stogø, ant debesø palikdamos skaidrios ðviesos rëþius. Viskas bûtø gerai, jei ne tas apmaudas: jau niekada nesuþinosiu, kaip ji atrodo.

Angelas nulûþusiu pimpaliuku Ásibrovæs tarp retø puðø rudomis pleiskanomis nuëjusia þieve, tiesiog ið snieguoto ðlaito kyðo aprûdijæs vamzdis, o ið ðio þiobtø it lieþuvis karo milþiniðkas varveklis. Kartais – nelygu kuris paros metas, nelygu kokie orai – jis þaiþaruoja, tviska purpuru ar smaragdu, kartais spindi lyg sidabrinis ar

Vidas Morkūnas. Mirtis  

2010 m. A. Vaičiulaičio premija už mėnraštyje „Metai“ išspausdintą novelę „Mirtis“. Vidas Morkūnas , prozininkas, poetas, vertėjas. Gimė 19...