Issuu on Google+

Rašinys Ar Hamletas pažįsta save? Ryškiausias   ir  svarbiausias   tragedijos   asmuo  yra   Hamletas.  Tai   asmuo,  kurio  dvasią  jauste  nujauti,  bet negali tiksliai  formuluoti.  Silpniausia yra jo valia. O kas stipresnis: jausmas  ar prota?Negaliu  pasakyti. Hamletas ­ pirmiausia jausmo žmogus. Jo jausmas yra dvejopas: pažįstąs ir realizuojąs.Pažįstąs – sakau  dėl to, kad jausmu, intuicija jis betarpiškai  nujaučia naujas tiesas: nujaučia, kad Klaudijus yra kaltas dėl tėvo  mirties; Polonijų nužudęs, nujaučia savo pražūtį. Jo jausmas yra  reaguojąs; dėl  kiekvieno  dalyko  Hamletas  stipriai  jaudinasi  (tėvo  mirtis, Ofelijos  netektis). Jeigu ką  nors jis padaro, tai padaro  momento  jausmų įtakoje, impulso pagautas ( Polonijaus, karaliaus nužudymas). Bet  šitą   aktyvumą   varžo  antra  Hamleto  galia  – jo  protas. Hamleto  protas  yra  gyvas,  miklus,  nuolatinių  studijų  išlavintas. Jam  netrūksta  minčių, sąmojo, orientacijos;  netrūksta  nei miklaus, stipraus žodžio savo mintims ir jausmams reikšti. Bet joprotas yra teoriškas, ne  praktiškas. Teoriškas dėl to, kad jis mėgsta  samprotauti, apibendrinti. Tik jo apibendrinimai nėra moksliško  proto diktuojami, nėra kritiški, bet daugiau  poetiški: iš vieno  fakto jis daro visuotines išvadas; vienas  faktas  yra jam  lyg poetui  visos  faktų  rūšies tipas. Iš to, kad jo motina buvo neištikima  vienuoliui karaliui, jis daro išvadą, kad visos moterys esą niekai. Jeigu  emocijos  skatina  jį  veikti,  tai  proto  refleksija  sulaiko  nuo  veiksmo,  traukia  į pasyvumą.  Impulso pagautas jis mato, kad  netikęs  yra jo  pasyvumas ir  pasiryžta  veikti,  bet  pasiryžimas   nevyksta darbu,  kai tik pradeda galvoti. Jis per daug galvoja,  kad galėtų veikti. Visą energiją sunaudoja mąstymui ir  jausmui, o nelieka jos veiksmui. Iš šito neveiklumo kyla ir Hamleto tragedija, kada jam, nelinkusiam  veikti, skiriama pareiga kovoti su  gyvenimo blogybėmis,  kada  tėvas  jam  padeda  atkeršyti  už jo mirtį.  Jausmas skatina jį veikti, ir jis iš karto  prisiima tėvo skirtą pareigą: „ Aš,  kaip mintis,  nuvysiu atkeršyti!.. Ištrinsiu  iš savo  širdies  visa, kas užsiliko: mintis,  jausmus,  svajones,  visą  gyvenimą... Įrašysiu  tik  tavo  žodžius/“. Bet jis pats dar nesijaučia, kokia sunki jo prigimčiai yra ta pareiga. Jis turįs ne tik nužudyti Klaudijų (taip jis  masto), bet  apskritai turįs  išnaikinti viso  pasaulio blogybes, kurios  ardo moralinę tvarką. Ir nors Hamletas  pažadėjo,  bet  vistiek  negali  ištesėti.  Jame  „dažnai  akla  drąsa  ima  viršų,  o  žūva  geriausiai apgalvot  sumanymai“.  Ir  pats   Hamletas   jaučiasi   neturįs   jėgų,  valios   skirtai   pareigai  įvygdyti.  Tie momentai kada  jis pamato neturįs valios pareigai įvykdyti, yra jam tragiškiausi. Į  sceną  Hamletas  išeina  jau  pesimistas, bet  iš  įvairių  posakių  galima  spėti  jį buvus  optimistą,  idealistą. Laimingas jis pas  tėvus,  laimingas su  draugais,  mokydamasis  Vitenberge, studijuoja literatūrą, meną,  filosofiją, išmoksta riterių   papročių.  Aplink save  matydamas  laimingus  žmones, įsivaizduoja kad žemėje idealai  gerbiami, kad pasaulį  valdo sielos  kilnumas ir švelnūs  jausmai, kad valstybėje viešpatauja teisingumas, o šiaip  žmonių  gyvenime  meilė ir  ištikimybė. Apskritai,  jis  gerbia  žmogų,  vadindamas  jį Dievo  pasaulio papuošalu, o ypač moteris. Toks turėjo būti Hamletas iki tėvo mirties, maždaug iki 30 metų savo amžiaus. Su  tėvo  mirtimi  krinta   smūgis   po   smūgio  Hamleto  optimistiniam pasauliui.  Jo idealai griūva, o protas, mėgstąs apibendrinti, daro tuojau išvadas. Su kiekvienu smūgiu Hamleto dvasia niaukiasi ir visai išblėso  optimizmas. Jo  sieloje  beliko  tik  pesimizmas,  šaltas, juodas,  kaip  rudens  naktis. Tokiu   atveju Hamletaui  iškilo klausimas: ar beverta gyventi. Ir  Hamletas,  tas  jaunasis,  neveiklusis  Hamletas,  temoka priimti gyvenimo suduodamus smūgius, temoka  tik dejuoti, užsidaryti į savo kiautą, o ne pakilti ir paiimti gyvenimą už  ragų ir tvarkyti taip, kaip jo idealai rodo


Šios  tragedijos  kompozicija  daug  kuo  skirasi  nuo  kitų   tragedijų  kompozicijų.  Šitas  skirtumas  priklauso nuo paties herojaus charakterio. Hamletas  neveiklus; dėl to veiksmo, nors sukasi apie jį, bet nėra jo  iniciatyva  varomas. Jam   daugiausia  tenka  kitų veikėjų  varomi  veiksmai,  kurie  atskleidžia  ir toliau plėtoja jo  charakterį. Tokių veiksmų čia randame keturias grupes. Viena  jų kyla  iš  Polonijaus  iniciatyvos (santykių su  Ofelija nutraukimas), kita iš karaliaus ir karalienės  (Hamleto  niūrumo priežasties ieškojimas, išsiuntimas  į  Angliją,  scenos  su  motiną),  trečia,   karaliaus ir Polonijaus (Hamleto  ir  Ofelijos  santykių nutrūkimas), ketvirta  iš  paties  Hamleto  iniciatyvos  (žinia  apie  Klaudijaus  kaltę, pastangos jį nubausti). Šitos veiksmų grupės eina ne  viena paskui kitą, bet mišriai, kaip ir pačiame gyvenime.

                                                                                                                           Aušros Gudelytės 11R


Ar hamletas pazista save