Page 1

1

gyvenimo


Apie ką šis numeris: 6 - Valgomos dovanos 18 - Klajonės “Kitokia Ryga“ 24 - Low Carb šventės 30 - Šventinės gyvenimo mintys 32 - Fermentacijos pasaulis 38 - Pokalbis apie Cackas 44 - Japonija 46 - Sveikesniam gyvenimui su Irma 58 - Gurmanai rekomenduoja 60 - Šventinis dekoras


Elektroninis žurnalas „Gyvenimo gurmanai“ Žurnalą kuria ir dalinasi jungtinė kūrybinė komanda. Bendraukime gyvenimogurmanai@gmail.com @gyvenimogurmanai Žurnale panaudotos nuotraukos ir tekstai: Aušra iš Low Carb Lietuva Daiva Bartušienė Gintarė ir Alvydas Kučai Irma Trečiokienė Fotoflash.lt Mukatanas Kūmutės virtuvė Skanios Bajalių istorijos Dizainas: Inga Pauliūnienė Skanios Bajalių istorijos ___________________________________ © Autorinės teisės saugomos Draudžiama kopijuoti ir/ar platinti atskiras grafines ir/ar tekstines leidinio dalis be išankstinio kūrybinės komandos sutikimo. Jei sutikimas gautas, naudojant žurnale esančią informaciją būtina nurodyti šaltinį.


4

SVEIKI gyvenimo gurmanai

Kibirkščiuojam... Šventės artėja, laikas tirpsta delnuose kaip kokoso aliejus, o mes

skęstame prekybos centruose bei daiktuose... Bet ar tai viskas ką norime vienas kitam pasakyti, padovanoti ir apsikrovę sutikti gražiausias metų šventes? Sustokime, juk ne dovanos svarbiausia, o LAIKAS, kurį mes dovanojame vienas kitam. EMOCIJOS, su kuriomis sėsime prie šventinio stalo ir neskubėsime... juk tos akimirkos daro mūsų maratonu vien dėl daiktų !

gurmanišką gyvenimą tikru, o ne


5

KvieÄ?iame keliauti kartu su mumis ir kiekviename numeryje patirti, pajausti, paragauti!


6


7

Valgomos dovanos iš visos širdies... Tai Jūsų laiko, dėmesio ir geriausių emocijų kupini kąsneliai, pagardinti sauja meilės, žiupsniu laimės ir dubeniu nuoširdumo!


8

Kvapnūs pikantiški riešutėliai Ar visos dovanos turi būti saldžios? Tikrai ne. Juk yra tokių, kuriuos žavi ne saldūs, o kvapnūs, gomurį kutenantys prisiminimai. Būtent tokių aromatų ir kupini šie gardūs riešutėliai su dūmo paprika, gaiviais kardamonu bei kalendra, spalvinga ciberžole ir įnoringu muskatu.

400 g žemės riešutų be luobelės 400 g anakardžių riešutų 400 g migdolų riešutų be luobelės 4 valg.š. kokosų aliejaus 1 arb.š. cinamono 1 arb.š. rūkytos paprikos miltelių (arba tiesiog paprikos) ½ arb.š. kardamono miltelių ½ arb.š. malto muskato riešuto 1 arb.š. maltos kalendros 1 arb.š. maltos citrinžolės 1 arb.š. druskos šviežiai maltų pipirų

Kiekviena riešutų rūšis pakepinama atskirai viename šaukšte aliejaus. Svarbu riešutus apkepinti, bet nesudeginti. Kepinant pastoviai maišoma. Apkepinti riešutai atidedami į dubenį. Visi prieskoniai ir druska taip pat apkepinami keptuvėje su likusiu šaukštu aliejaus. Mišinys supilamas ant riešutų ir viskas gerai išmaišoma. Prieskoniais padengti riešutai sudedami į stiklainius ir paliekami mažiausiai parai, taip jie pritrauks pačių gardžiausių prieskonių aromatų. Taip paruoštus riešutus galima laikyti inde iki dviejų savaičių.


9

Abrikosiniai saldainiai su migdolais Na kokios šventės be saldumynų... na gerai gerai, sveikesnių, bet tikrai gardžių! Būtent tokie yra šie riešutų ir abrikosų rutuliukai, kupini ne tik saldumo, žiupsnio sūrumo, bet ir dieviško kokosų aromato.

200 g sūdytų kepintų migdolų 200 g džiovintų abrikosų 4 arb.š. rudojo cukraus 2 valg.š. miltų 2 kiaušinių baltymai 2 valg.š. kokosų aliejaus keli lašai migdolų ekstrakto

Migdolai sumalami iki miltų, sumaišomi su cukrumi. Abrikosai susmulkinami kuo smulkiau bei sumaišomi su migdolais ir cukrumi. Įpilamamas aliejus, kiaušinio baltymai, migdolų ekstraktas, viskas gerai išmaišoma. Galiausiai sudedami miltai ir maišoma iki vientisos masės. Iš gautos masės aliejuotomis rankomis formuojami kamuoliukai. Suformuoti kamuoliukai dedami į kepimo skardą, išklotą kepimo popieriumi, ir kepami 190 °C orkaitėje ~10-12 minučių. Būtinai atvėsinami ir tik tuomet pakuojami dovanoms.


10

Sūdyta karamelė K A R A M E L Ė... Žodis, skambantis mūsų namuose ištisus metus, ypač prie pusryčių blynų savaitgaliais ir pagardinant puodelį latte kavos. Tačiau ši karamelė tinka ir tortų pertepimams, ir tiesiog vienam kitam piršteliui kabinant tiesiai iš stiklainiuko... tas saldumas su sūria natele... na geriau vieną kartą paragauti, nei kelis šimtus išgirsti... 100 ml vandens 250 g cukraus 50 g sviesto 140 ml riebios grietinėlės (ne mažiau kaip 36%) ½ arb.š. druskos

Vidutinio dydžio keptuvėje storu dugnu sumaišomas vanduo su cukrumi, kol ištirps. Kaitinama, bet nebemaišoma, kol karamelė tampa medaus spalvos, vanduo išgaruoja, tik kartais pasukiojama keptuvė, jei lydosi netolygiai. Kai vanduo išgaruoja, įmaišomas supjaustytas sviestas, grietinėlė, druska ir dar pakaitinama 2-3 minutes, tuomet atvėsinama. Šiukštu neragaujama karšta, pavojinga nudegti. Paruošta karamelė laikoma šaldytuve 2-3 savaites, jei reikia skystos - pašildoma.


Džiovintų vaisių tinginys Dar vienas sveikas gardėsis ant švenčių stalo arba į dovanų maišą. Galite gaminti ir mažesnius kaip saldainius, galite sudėlioti į dovanų dėžutes mažus rutuliukus.

200 g džiovintų vaisių (tinka kriaušės, datulės, abrikosai, persikai 200 g saulėgražų sauja džiovintų spanguolių 30 g kokosų drožlių

Džiovinti vaisiai nuplaunami po karštu vandeniu, užpilami verdančiu vandeniu ir paliekami išbrinkti per naktį. Saulėgrąžos pakepinamos keptuvėje. Atidedama 50 g saulėgražų, o likusios sumalamos iki rupių miltų. Išbrinkę vaisiai nusausinami ir sumalami kartu su saulėgrąžomis. Gauta masė išlyginama ant maistinės plėvelės, pabarstytoma likusiomis saulėgražomis, išdėliojamos spanguolės ir suvyniojamas ritinukas. Apsukama maistine plėvele, šiek tiek paslegiama ir laikoma šaldytuve kelias valandas. Prieš patiekiant apvoliojama koos drožlėse ir supjaustoma aštriu peiliu.

11


12

Traškūs kūčiukai Jeigu norite pagardinti kitų ir savo šventinius stalus, dovanokite Kūčiukus. Šie mažyliai traškūs ir kupini aguonų, gali būti kepami tiek su vandeniu, tiek su pienu, būtinai išbandykite anakardžių riešutų pieną, jis tobulas tiek Kūčiukams, tiek vietoj tradicinio aguonpienio. 150 ml šilto vandens arba pieno 3,5 g sausų mielių 5 valg. š. cukraus 250 g miltų (papildomai reiks dar minkymui) 1 valg. š. aliejaus 50 g aguonų Į puodelį su šiltu anakardžių pienu suberiamos mielės ir šaukštas cukraus, išmaišoma ir paliekama šiltoje vietoje 5 minutes, kol ims lengvai putoti. Miltai persijojami į gilesnį dubenį, sumaišomi su aguonomis, supilamas

mielių mišinys, aliejus, suberiami likę 4 šaukštai cukraus ir užminkoma tešla. Dubuo, su užmaišyta tešla, pridengiamas rankšluosčiu ir paliekamas šiltai, kad pakiltų. Pakilusi tešla minkoma ant miltais pabarstyto stalo, kol tampa elastinga ir nebelimpa. Rankomis formuo-jami piršto storio voleliai, kurie supjaustomi nedideliais gabaliukais ir dedami į miltais pabarstytą kepimo skardą. Kepama 180°C orkaitėje kepkite 10–15 minučių pavartant mediniu šaukštu, kol dailiai pagels. Nors kūčiukai atrodys minkšti, bet pastovėję, jie tikrai taps traškūs, tik palikite atvirame dubenyje.


13

Vanilinis anakardžių pienas Jeigu Kūčiukai su aguonų pienų jau pabodo arba nori ko nors kremiško, natūraliai saldaus, nepretenzingai kvapnaus, rinkitės anakardžių riešutų pieną.

1 puodelis anakardžių riešutų 2 puodeliai šalto vandens Žiupsnelis druskos 0,5 arb.š. vanilės pastos

Anakardžių riešutai užpilami vandeniu iš vakaro. Ryte vanduo nupilamas, riešutai nuplaunami, sudedami į kokteilinę, užpilami šviežiu vandeniu, pagardinami žiupsneliu druskos ir malami didžiausiu greičiu 3-4 minutes. Pridedama vanilės pastos ir dar kelias sekundes plakama. Šis pienas puikiai pakeis tradicinį aguonų pieną, patiks net vaikams savo saldumu, svarbu tik kad jie nebūtų alergiški riešutams.


14

Kalėdinis Kalėdos ir saldumynai – tai taip neatsiejama viena nuo kito, išgirdus Kalėdos, šalia puošnios Kalėdų eglės ir dovanų, iškyla šokolado, saldainių ir kitų skanėstų vaizdiniai. Ką gi daryti, jei nusprendėme gyventi sveikiau, nevartoti cukraus, o gal ir pieno produktų. Nejaugi reikia atsisakyti saldumynų? Tikrai ne. Pristatau Jums nuostabų duetą – kokosinį baltąjį ir juodąjį šokoladą su goji uogomis.

Baltąjam šokoladui 300 g. kokosų drožlių 2 valgomieji šaukštai chia sėklų 40 g. goji uogų 50 g medaus Juodąjam šokoladui 300 g. kokosų drožlių 1 valgomasis šaukštas chia sėklų 40 g. goji uogų 50 g. kuo tamsesnės, riebesnės kakavos 50 g medaus


15

šokoladas Kokosų drožlės supilamos į virtuvinį komabainą ir S formos peiliuku plakamos apie 10 – 15 minučių, kol pavirsta skysta tyrele. Kombainas kas kelios minutes išjungiamas pailsėti, kad neperkaistų, prie indo kraštų prilipusios kokosų drožlės, mentele nustumiamos į indą. Baigiant plakti supilamas tirpintas medus. Masė gali sušokti gabaliukais, bet tai normali reakcija. Gauta tyrelė supilama į indą, sudedamas nurodytas kiekis chia sėklų, goji uogos, kruopščiai išmaišoma. Gauta masė sudedama į silikonines šokolado ar saldainių formeles arba išpilama į formą ir paliekama sustingti šaldytuve. Dedant į formeles masė stipriai suspaudžiama, kad neliktų oro. Gaminant juodąjį šokoladą, kokosų drožlėms pavirtus tyrele, suberiama kakava ir dar porą minučių paplakama. Toliau gamybos procesas toks pat kaip baltojo šokolado. Rekomenduojama šokoladą laikyti šaldytuve ir patiekti pries pat valgant. Ilgesnį laiką pabuvęs šiltoje patalpoje, šokoladas gali prarasti blizgesį ir tvirtumą. Atvėsinus pakartotinai, skoninės savybės išlieka.


16

Kokosiniai burbuliukai Tai saldumynas, skoniu menantis “Rafaello” saldainius. Migdolų galima ir nedėti, o galima dėti ir kitokius įdarus - džiovintas vyšnias ar spanguoles. Šie saldainiai neturi vaflio ir kremo įdaro, todėl yra labai maistingi ir sotūs. Jei norėtųsi lengvumo, dalį kokoso drožlių galima keisti trupintais vafliais.

400 g kokoso drožlių 1 indelis kondensuoto saldinto pieno (~400 g) 100 g migdolų riešutų

Drožlės suberiamos į gilesnį indą ir supilamas kondensuotas pienas, kruopščiai išmaišoma ir paliekama valandai, kad pienas bent truputį susigertų į kokosus. Tuo tarpu kaičiamas virdulys ir verdančiu vandeniu nuplikomi migdolai (ar užpilamos džiovintos uogos), palaukiama kol atvės ir nuimamos tamsiosios luobelės. Riešutai nusausinami popieriniu rankšluosčiu. Iš kokosų masės formuojami mums žinomų kokosinių saldainių dydžio rutuliukai, į jų vidų dedant po riešutą. Kas antrą-trečią burbuliuką karštu vandeniu plaunamos rankos ir nusausinamos popieriniu rankšluosčiu, kitaip saldainiai pradeda veltis tarp pirštų, visiškai prarasdami formą.


17

Naminė “Nomeda”

100 g žemės riešutų (be luobelės) 200 g tamsių razinų 100 g džiovintų slyvų (be kauliukų) trupučio šilto vandens 3 storų vaflių lakštų 100 g juodo šokolado be priedų 50 g sviesto

Razinos ir slyvos pusvalandžiui užmerkiamos šiltame vandenyje. Joms mirkstant, įkaitinama keptuvė ir joje apskrudinami žemės riešutai, jie turi patamsėti, bet jokiu būdu ne pajuo-duoti. Į virtuvinio kombaino indą su S peiliais suberiami apkepti riešutai ir smulkinami. Ne iki miltų, tiesiog stambesniais gabaliukais. Riešutai suberiami į gilesnį indą ir tais pačiais smulkinimo peiliais sumalami iš vandens išgriebti džiovinti vaisiai. Turėtų gautis tiršto džemo konsistencija, jei masė per

kieta – įpilamas truputis vandens, kuriame mirko vaisiai. Gauta masė sudedama į indą su riešutais ir viskas kruopščiai sumaišoma. Darbo stalas išklojamas maistine plėvele, per vidurį dedamas vienas vaflių lakštas, ant jo – pusė vaisių masės, ji peiliu tolygiai paskirstoma po visą paviršių, vėl vaflis, vaisiai ir vėl vaflis. Gaminys apsukamas plėvele ir bent kelioms valandoms dedamas į šaldytuvą, ant viršaus galima uždėti pjaustymo lentelę ir nedidelį svorį. Šokoladas su sviestu išlydomas metaliniame indelyje orkaitėje, įjungus 70-80 °C. Maistinė plėvelė nuimama nuo gaminio viršaus ir šonų, ir konditeriniu teptuku sutepamas šokoladu, stengiantis nepalikti jokių tarpų. “Saldainis“ vėl dedamas į šaldytuvą ir jau po valandoskitos galima ragauti. Laukti gardumynų sunku, bet kartais labai verta. Šis saldainis irgi prašo ilgesnio pabuvimo šaldytuve. Prieš tiekiant supjaustomas nedideliais gabaliukais. Laikomas šaldytuve.


18

KlajonÄ—s Kitokia Ryga


19


20

Tramvajus Nr. 10 lėtai dudeno bėgiais, kartais stabteldamas stotelėse plačių gatvių vidury. Į tokias stoteles galima papulti tik požeminėmis perėjomis. Už lango vaizdai ėmė keistis, urbanistinius keitė parkai, vėliau architektūra pradėjo panašėti į Vilniaus Žvėryno medinukus. Tramvajaus bėgiai jau nebebuvo vidury gatvės, riedėjome pirma juosta, o ir keleiviai jau laukė įlipimo prie kelkraščio. Bevažiuojant vienu seniausių Rygos rajonų, dauguma keleivių pašoko iš savo vietų ir subėgo mano pusėn. Kadangi jie klegetavo rusiškai, supratau kame tas šurmulys. Tramvajus darė posūkį, ir jame atsivėrė labai senų kapinaičių vaizdas. Tokių senų, kad priminė šilą su samanų paklotu, iš kurio kur ne kur kyšojo kryžius ar kitas antkapio fragmentas. O prie pat bėgių idealiai lygia linija žėrėjo juodo marmuro monumentai ir ant jo šviežiai iškalti simboliai. Tarsi patvirtindami mane aplankiusią mintį apie karių kapus, vietiniai su pasididžiavimu šūkavo “valio!”. Kai mūsų vagonas apvažiavo garbės ratą aplink apleistas tramvajų remonto dirbtuves ir vaizdai už lango pasidarė pilkai ir penkiaaukščiai niūrūs, pakalbinau vieną keleivį. Vyras paaiškino, kad vos prieš kelis mėnesius vietinei rusų bendruomenei pavyko perlaidoti savo didvyrius ir pastatyti jiems jų

žygdarbių vertus paminklus. Tramvajus jau riedėjo... šaligatviais, beliko du bėgiai, kurie kartais išsiliedavo į keturis, pakeleivis irgi papasakojo, kad tai tramvajų prasilenkimo vieta, kurioje jis vienas kitą mandagiai praleidžia. Pastebėjau kabančius šviesoforus, bet mintis apie mandagumą patiko irgi. Paskutinis sustojimas laukuose prie greitkelių. Nelipau lauk, kaip ir dar keli vietiniai, ir pasukome atgalios į sostinės širdį. Nakvynę buvau užsisakiusi iš anksto, butų nuomos pasiūla Rygoje buvo didelė, tad pasirinkau vieną pigesnių ir artimesnių prie centro. Išlipusi iš tramvajaus ir mintimis padėkojusi už tokią puikią ekskursiją, apžvelgiau įspūdingą nacionalinės bibliotekos pastatą ir nupėdinau reikalingu adresu. Vos pasukus iš centrinės gatvės, miesto veidas ėmė kisti. Pasimatė ir apleisti namai ar butai niūriuose daugiaaukščiuose, mano numatytos nakvynės namas priminė pirmuosius Vilniaus Žirmūnų namus. O įėjus į laiptinę tarsi papuoliau į vaikystę - kadaise buvę žalios pašto dėžės, chaki spalva nudažytos sienos, pelargonijomis apstatytos palangės ir laiptų aikštelės, kurių betoninės grindys įdubę nuo tūkstantinių žmonių žingsnių. Ir dar tie slidūs turėklų porankiai, kuriais būdavo labai faina


čiuožti. Butas palėpėje buvo įrengtas moderniai, na ir kas, kad karštas vanduo tekėdavo ne visad, kad neveikiantis krano perjungėjas buvo sutvirtintas skalbinių segtuku. Kad patalai ant dvigulės sofos buvo vienguliai, išties, užsakiau juk vieno žmogaus viešnagę. Viskas nublanko pavarčius katalogą. Jis buvo padėtas ant tik jam skirtos komodos, buto šeimininkas siūlė bent akies krašteliu žvilgtelti į jį. Tai buvo geriausių Latvijos fotomenininkų darbų katalogas, bent jau taip sakė Olegas. Tačiau įpusėjus peržiūrą, džiugiai aiktelėjau, aptikusi ir tarybinių laikų Vilniaus nuotrauką - ant žiemiško Vilnios tilto antis stebinčių vaikų būrį. Ir kitas Antano Sutkaus garsiąsias nuotraukas: Sartrą kopoje, pionierių, merginą Universiteto gatvėje... Nebesigilinau, kodėl Sutkus atsirado latvių kataloge, įsijungiau TV rinkiminius debatus latvių kalba (o tai migdo net labiau nei lietuviški) ir atsimerkiau jau tik ryte. Išgėrusi krūzą kavos, ankstų rytą iškeliavau senamiesčio link. Einant tiltu supratau, ką sinoptikai turėjo omeny, sakydami, kad artinasi audra. Paguoda buvo ta, kad ėjau pavėjui, tad stiprūs gūsiai pastūmėdavo eiti sparčiau. Senamiesty

21

tokį ankstyvą rytą papusryčiauti nepavyko, tad pasukau į geležinkelio stotį. Atidarius duris, tarsi kine, atsivėrė kitas pasaulis - dūzgiantis skubančiais žmonėmis, kvepiantis smilkalais ir omletais, akinantis galybėmis iliuminacijų ir reklaminių stendų. Čia turbūt nėra laiko ir sezonų, pamaniau, ir vienoje užeigoje sulapnojau salotas su keptais kiaušiniais. Išvykimas namo buvo numatytas gerokai popiet, todėl stabtelėjusi prie kasų, vėl nusipirkau bilietą pajūrin ir atgal. Ir jau po dešimties minučių buvau pilname mieguistų latvių vagone. Miela moteris pamojo man ranka ir pasiūlė prisėsti šalia jos, prie lango. “Svečiams svarbiau” pasakė ji. Paplepėję apie orą ir rinkimus, beveik nejučiomis atriedėjome iki Buldurio. Ėjau jau žinomu keliu link jūros, tik šiandien jos ošimas buvo grėsmingai garsus, nuo pat stoties. Pakilus į kopą ir atsivėrus horizontui, pasitiko tokio stiprumo vėjas, kad netgi jeigu būčiau panorėjusi sušukti iš nuostabos, vėjas nebūtų leidęs nė išsižioti. Apsimūturiavau movą, užtvirtinau striukės gobtuvą ir drąsiai žengiau į audrą. Vasariniai baldai ir net kioskai buvo plakami bangų, nebesimatė nė vieno paukščio, žmogaus irgi. Vaikščiojau vienui viena, mąstydama apie


22

gamtos galią. Juk vakar čia pat, tam pačiam paplūdimy buvo visiškai tyku... Iš ledinio vėjo buvo labai miela grįžti į traukinį, vežantį atgal į Rygą. O joje gūsingo vėjo nebebuvo, smagiai su visa minia nudardėjau iš perono į Lido. Po pietų laukė paskutinis tikslas - turgus, bet laiko dar turėjau daug, todėl pasukau link didelio, špiliu puošto pastato, pakeliui grožėjausi nematytos rūšies ąžuolais, prisirinkau pilnas kišenes ilgų ir plonų gilių. Pagalvojau, kad labai norėčiau pabūti prie tikros ugnies. Ir mintis materializavosi greičiau nei galėjau pasvajoti - tiesiog už kampo atsivėrė vaizdas su medine, ryškiomis spalvomis ir aukso kupolais puošta cerkve. Visada mielai užsuku pas pravoslavus, uždegti žvakę ant kvadratinio smėlio stalo, įkvėpti miros kvapo ir pasilabinti su Šv. Nikolajumi. Kitaip nei vakar lankytose bažnyčiose, niekas nepaprašė pinigų, netgi atvirkščiai - balta skara ryšinti moteris ištiesė puodelį arbatos ir meduolį, pasiūlė prisėsti. O po kelių minučių prie manęs prisėdo ir popas. Paklausė ar man patinka naujos ikonos. Tik tuomet pastebėjau, kad jos dar įsuktos į celofaną. Jiems buvo didi diena, o man su jais irgi. Padėkojusi tradiciniu nusilenkimu, ėjau atgal į visai šalia esantį turgų. Kadangi man turguje išnyksta laiko pojūtis, nu-

sistačiau žadintuvą, kad neduokdie nepražiopsočiau autobuso. Ir nėriau į šurmuliuojančią ir klegančią pirkėjų ir pardavėjų minią. Apėjusi didžiąją dalį lauko prekybviečių sužinojau, kad pvz. didelių baravykų fotografuoti negalima. Reikia nusipirkti ir tuomet fotografuoti kiek širdis geidžia. Negalima pirkti vynuogių, jų neparagavus. Nesvarbu, kad jos dulkėtos ir nuo skynimo nematę vandens. Prie vienų sunkių ir dvigubų durų perskaičiau užrašą “šaknu paviljons” ir nė nenumaniau, kad už jų - rojus. Rojus man, fermentacijos pasaulio tyrinėtojai, nes be kalnų salotų, bulvių ar obuolių, pusė paviljono buvo skirta raugintoms ir marinuotoms gėrybėms. Dar niekada nemačiau tokių raugintų kopūstų kūgių ar stiklinių bačkų, kuriose plūduriuoja šviežiai raugti agurkai. Godžiai uosčiau, ragavau ir pirkau raugintus kalafiorus ir kelmučius, marinuotus batatus ir šaltalankių tyrę. Neslėpsiu, pirkau ir oficialiai parduodamos ruginės, kuria, grįžusi namo, užpyliau ten pat pirktas kultūrines spanguoles. Labiau spalvotas, nei skanias, bet vistiek vitaminingas ir labai dailias. Didžiausias siurprizas laukė turguje, likus vos pusvalandžiui iki išvykimo namo, Žadintuvas


kišenėje jau primygtinai siūlė eiti stoties link, tačiau akis užkliuvo už sūrių skyriaus. Tokio didelio, koks ir yra sūrio pasaulis. Paprašiusi atriekti imeretietiško baltojo, brinzos ir vietinio varškinio, įsisiūbavo pokalbis rusų kalba su pardavėja. Ir tik ji viena man pasakė kaip latviai atpažįsta mus, lietuvius - mes, anot jos, rusiškai kalbame itin minkštai, ir jei lyginti su sūriu, mes būtume it lydyti sūreliai. Skaniai pasijuokėm, o man pasirodė pažįstami kelių sūrių logotipai. Nė kiek nenustebau, tai buvo Rokiškio sūriai, ir kai pamačiau jų kainas, man pasidarė graudu. Latvijoje, turguje, kilogramas puskiečio sūrio kainavo keliais eurais pigiau nei mūsuose. Ir pardavėja, labai tiesmuka moteris, paaiškino man, kad “lietuviai yra labai darbštūs, bet labai godūs”. Nenorėjau sutikti su ja, bet pamąstyti buvo apie ką... Nusipirkau puskilogramį lietuviško ir jau tekina pasileidau stotin. Ir jau labai norėjau prisėsti patogiame autobuso krėsle, išsispirti iš batų, pasigaminti ir išgerti kavos, besigrožint spalio mėnesį tebežydinčiais rapsų laukais ir neskubančiu rudeniu už lango... Įdomumo dėlei žvilgtelėjau į žingsniamatį telefone, per šias dvi dienas buvau nupėdinusi... 21 kilometrą. Atvažiuosiu dar papėdinti Rygos ir pajūrio, būtinai. Juolab, kad jau laimėjau Lux Express konkurse du bilietus, telieka nuspręsti, kas iš draugų šiemet buvo geriausias.

23

sriuba, karštas patiekalas ir pilstomas kefyras - apie 9 EUR. Garsios kepyklos bandelės - nuo 0,50 iki 2 EUR. Kava pajūrio restorane - 2 EUR. Smagiausia dalis - traukinio bilietas iki pajūrio 1,45 EUR, galima pirkti bilietą sunkiai surandamoje kasoje geležinkelio stoty arba susimokėti gražią uniformą dėvinčiai traukinio palydovei. Pigiausia rasta nakvynė bute su visais patogumais Rygos centrinėje dalyje (ne sezono metu) 26 EUR vienai personai. Pastabos: susikalbėti su latviais galima tiek rusų, tiek anglų kalbomis. Abi kalbas įvaldę netgi išmaldos stotyje prašytojai. Visi užrašai ir pranešimai viešose vietose ir transporte yra tik latvių kalba, todėl, kilus neaiškumams, reikia klausti praeivių ar pakeleivių, kartais neaišku būna netgi jiems.

Kelionės laikas į Rygą ir atgal: 4h be sustojimo aukščiausios klasės autobusu, gurkšnojant kavą ir, pabodus vaizdams už lango, įsijungus ekraną su filmais ar žaidimais. Ar įjungus savo išmanųjį į USB ar net 220V kroviklį. Beje, kava nuostabaus skonio ir netgi labai pieniška, jei tik to norisi. Su padėka Lux Express tarptautinių reisų komIšlaidos: jei kelionę planuosite labai iš ankspanijai. to, autobusas lux klase su Lux Express vežėjais tekainuos 5 EUR į vieną pusę. Rygoje viešasis transportas vienam įsėdimui kainuoja 1,15 EUR, sistema panaši į vilniečio kortelę, tik neskaičiuojamas važiavimo laikas. Pietūs Lido -


24

Lowcarb šventės Nors, kaip sakoma, per šventes galima atsipalaiduoti ir paragauti visokio maisto, metus prasimaitinus lowcarb norisi tai tęsti net ir per šventes. Dėl to ir norvegiški, ir amerikietiški, ir lietuviški lowcarb mitybos forumai pilni patarimų kaip pagaminti vieną ar kitą tradicinį receptą su mažiau angliavandenių. Kaip antai, bulvių salotas be bulvių, glintveiną be cukraus, sausainius be kvietinių miltų. Žmonės, kurie maitinasi tradiciškai ne visada tai supranta. Tačiau priklausomybė nuo cukraus jau nugalėta, kita vertus jeigu per metus kūnas nebūtų pamilęs lowcarb mitybos ji būtų pasibaigus metams neįpusėjus. Pripratus valgyti desertus be cukraus saldumo norisi, bet jau kitokio. Rafinuotesnio, ne tokio įkyraus, natūralaus. Cukrų atstoja natūralūs riebalai, šaldytos uogos, kartus šokoladas, kava su cinamonu, kardamonu ir MCT kokosų aliejumi. Kaip sako knygos “Riebalų Dieta” autorius Markas Hymanas, kai pasigaminate “Neperšaunamą kavą” su sviestu ir grietinėle, susimildami tik nesaldinkite

jos. Juokingas, bet jau suprantamas prašymas. Artėjant šventėms priimsite svečius arba patys svečiuositės. Galbūt ne visada viskas pavyks sklandžiai ir nuo savitos mitybos teks norom ar nenorom nukrypti. Pergyventi dėl to neverta, nes kūnas pats greitai duos signalus ko jis labiausiai nori. Kitą dieną jis pareikalaus kiaušinienės su šonine arba net laikinai pabadauti. Tereiks tik įsiklausyti. Tačiau prieš einant į svečius galima ir patiems pasirūpinti kai kuria vaišių dalimi ir taip sureguliuoti viską savo naudai. Aš kai valgau ne namuose dažniausiai pasigendu savo lowcarb duonos. Ji ne taip kaip įprastinė nesukelia man jokių neigiamų skonio reakcijų, tokių kaip pavyzdžiui rūgšties pakilimo. Savo atsineštą duoną galiu valgyti su salotomis, mėsos vyniotiniais, dešra, kiaušiniais, sūriu, sriuba. Nemanau, kad kas nors supyks jeigu į šventę atsinešite kažką savo. Verta pagalvoti ir apie desertą ir įsimesti kartaus šokolado su minimum 70 procentų kakavos. Juo galėsite mėgautis prie kavos. Galima įsimesti ir mažą buteliuką MCT aliejaus ar saują riešutų. Na, o jeigu puotą keliate patys, tada jau nesikuklinkite ir drąsiai tiekite savo lowcarbgaminius. Svečiams patiks malonus sveikų riebalų skonis, o jie ir nepastebės, kad maiste mažai angliavandenių, susipažins su naujais receptais ir gal kokio recepto net paprašys. Taigi švenčių proga noriu pasidalinti vienu saldžiu, vienu sūriu patiekalu tinkančiu kalėdiniam ar naujametiniam stalui, bei duona, kurią kaip minėjau galite įsimesti eidami į svečius ir derinti ją prie ten patiekiamų mėsos ar žuvies patiekalų.


25

Avietinis pyragaitis stiklinėje

(Šešios porcijos) 100 g sviesto 175 g migdolų 1 valg. š. kokosų palmių cukraus 300 g tepamo natūralaus sūrio („Philadelphia“ tipo) 300 ml graikiško arba natūralaus jogurto 2 valg. š. SukrinGold* 100 g aviečių (šaldytų) citrininės melisos šviežių aviečių papuošimui *SukrinGold - tai rudo cukraus pakaitalas.

Sviestas ištirpinamas. Migdolai sukapojami su žievele maisto trintuve arba peiliu ir sumaišomi su palmių cukrumi. Įmaišomas sviestas. Riešutų masė ištepama ant kepimo popieriumi ištiestos skardos ir pakaitinama orkaitėje 175 °C karštyje 10 minučių. Masė visiškai atšaldoma. Kreminis sūris sumaišomas su jogurtu, SukrinGold ir šaldytomis uogomis. Kremas sluoksniuojamas su riešutų mišiniu šešiose stiklinėse. Papuošiama citrinine melisa ir šviežiomis uogomis.


26

Ančiuvių mišrainė

4 porcijos 6 kietai virti kiaušiniai 1 maža dėžutė ančiuvių filė 1 raudonas arba geltonas svogūnas Kapotų krapų 50 g ištirpinto sviesto

Sviestas ištirpinamas. Visi ingredientai sukapojami. Kiaušiniai gali būti sutrinami ir šakute. Ančiuvių marinatas nenaudojamas, nes jame yra šiek tiek cukraus. Viskas sumaišoma ir „surišama“ lydytu sviestu. Patiekiama porcijomis arba ant lowcarb duonos (žr. sekantį receptą).


27

Baltyminė duona

1 žemas kepaliukas 4 kiaušiniai 150 g grietinės 3 šaukštai aliejaus 1 šaukštas kepimo miltelių 50 g linų sėklų 60 g sėlenų 50 g sezamo sėklų 50 g saulėgrąžų sėklų

Kiaušiniai, grietinė ir aliejus sumaišomi. Sumaišomos visos sausos dalys. Košę primenanti masė pilama į kepimo popieriumi ištiestą kepimo formą ir šaunama į 180 C iškaitintą orkaitę 55 minutėms. Norint aukštesnes duonos dvigubinama porcija ir duona kepama 10 minučių ilgiau. Duona laikoma šaldytuve. Į duoną galima įdėti druskos, kmynų, kitų žolelių. Vietoj pusės sėlenų galima dėti migdolų miltus. Sėklos gali būti sumalamos. Galima dėti mažiau kepimo miltelių.


28


29


30

APIE (NE)GURMANIŠKĄ ADVENTĄ IR TAI, KAS PO JO Vis galvoju, ar Adventas, kaip santūrumo, ramybės, sugrįžimo į save ir į savo asketiškus kasdienybės likučius gali kokiu nors išmintingu būdu būti gurmaniškas... Vieną dieną atrodo, kad ne, nes tai atrodo nėra suderinama su tikraja laukimo esme, kurią daugelis jau esame taip negailestingai pamiršę. Tada klausiu, o ar kūčiukai gali būti gurmaniški, o, ar pasninkas gali būti gurmaniškas? Bet kitą dieną galvoju, kad tegul pats didžiausias pasninkas būna mūsų širdyse, mintyse ir noruose, bet ne lėkštėje... Taigi, pasninkaukime ir susilaikykime pertekliniame dovanų pirkime, tačiau būkime drąsūs, tvirti ir nebijokime vieni kitus nustebinti savo pačių gamintomis gurmaniškomis dovanomis: gal kokosiniu šokoladu, gal šaltalankių arbata, o gal apelsinų imbieriniu džemu..? Pasninkaukime vengdami tuščiai leisti laiką prie įvairių ekranų, bet turėkime absčiai laimės valandų gamindami gurmaniškas vakarienes savo

artimiausiems, mažiau artimiems, o gal visai tolimiems ir pamirštiems. Pasninkaukime nepirkdami maisto per daug ir švaistydami jį į niekur, bet nebijokime saikingai ragauti ir da-lintis skania vakariene. Juk gurmaniškai paruošta viena anties šlaunelė, su saujele skrudintų perlinių kruopų ir žalumynais jos draugijoje yra daugiau ir gurmaniškiau už pilną orkaitę įprastos vištienos... Taip galvodama imu tikėti, kad gurmaniškas gyvenimas mus gali išmokyti saiko geriau nei bet kas kitas. Gurmaniškas gyvenimas gali būti dosnus artimui arba svetimui pačiu paprasčiausiu būdu – per maisto dalijimąsi. Iškepkime, mums jau kasmet savaime suprantamų, imbierinių sausainių ir jų padovanokime vienišam žmogui, kurį pažįstame.Nes gali nutikti, kad nustebsime sužinoję, jog jam/jai tai bus pats gurmaniškiausias sausainis ragautas per visą jo/jos gyvenimą. Pasninkaukime neskubėdami eiti per savo adventišką kasdienybę, bet drąsiai sau leiskime ilgą ir lėtą buvimą su savimi ir su tais, kuriuos mylime. Būkime santūrūs, šviesūs ir šilti savo sielose, o tada ir gurmaniškas maistas lėkštėje bus visai kitoks... Na, o būdą, kuriuo tai pasieksime galime rinktis visokį, nes meilės, ramybės, lėtumo ir gerumo skonius galima rasti daug kur. Aš jo daugiausiai randu paskutinę savaitę iki Kūčių. Taip, Jūs teisingai perskaitėte!!! Būtent šią savaitę jau gerokai iš anksto esame susiplanavę atostogas. Todėl kai visi regis nevaldomai lekia į visas puses, mes leidžiame sau judėti ir veikti labai lėtai. Tuo laiku galima pilnai atsiduoti virtuvės kontempliacijai ir su visu lėtumo žavesiu gaminti ir dalintis tik tuo, kas adventiškai gurmaniška... Man tai yra tas laikas, kada net pati didžiausia spūstis senamiestyje tavęs nė kiek neerzina, nes tu paprasčiausiai nesi jos dalis. Kai kalėdinio džiazo garsais jaukioje ka-


vinėje gali mėgautis tiek laiko, kiek nori, o ne tiek, kiek jo turi. Kai kalėdinė mugė „po darbo“ tampa ne grūsties sinonimas, bet maloniu vėlyvo ryto pasivaikščiojimu ragaujant gurmaniškus skanėstus. O, jei dar į šį lėtumą papuola nematytas spektaklis, vaikų Kalėdinis žiburėlis, šventinis Kalėdinių giesmių koncertas, ilgai svajotas ir dar neišbandytaskepinys, senai planuotas ir pagaliau įvykęs malonus susitikimas... tai tarsi ištisa Kalėdų savaitė - kupina mažų ir didelių kalėdinių malonumų. Tai laikas, kai tiesiog norisi mėgautis maistu, žmonėmis, pokalbiais, tiesiog ramiu buvimu. Tai laikas, kuris man padeda

nenuklysti nuo to, kas yra tikra, nuoširdu, artima ir gurmaniška ne tik kūnui, bet ir seilai... Taigi, laukdami nuostabiausių žiemos švenčių turime progą ne tik atversti savo gurmaniškiausių receptų knygas ir užrašus, bet taip pat atverti ir savo gurmaniškas sielas, kupinas saldaus dalijimosi džiaugsmo irstiprios meilės. Meilės tam, kas leidžia mums kurti gurmaniškus švenčių prisiminimus...

31


32


33

FERMENTACIJOS PASAULIS

pagal Renatą


34

Česnakų medus Nėra vaistų nuo visų ligų, bet geriausias vaistas nuo jų - profilaktika, sakydavo mano dėstytojas. Gyvename klimatinėje zonoje, kurioje yra keturi metų laikai ir kiekvienas jų turi tik jam būdingą ligų puokštę. Gruodį nuo šiluminio smūgio saugotis nereikia, bet slogučiai ir netgi rimtesni peršalimai puola tiek mažus, tiek didelius. Sunegalavus dauguma skuba į vaistines, bet yra ir gamtos sukurtų vaistų, tereikia žinoti kaip ir ką ruošti ir palengvinti ligonio savijautą bus dar ir labai gardu. Šis receptas skiriamas česnako skonio mylėtojams ir toleruojantiems medų. Fermentacijos procesas pakankamai ilgas, tad vaistus rudeniui ir žiemai vertėtų pasiruošti jau vasaros gale. O pagamintas gardėsis šaldytuve gali išgyventi net porą metų.

Pusės litro stiklainiui reikės: 10 vidutinio dydžio česnakų galvų 250 ml medaus

Ingredientai tik du, tačiau jų duetas labai stiprus. Česnako skiltelės nulupamos ir sudedamos į švarų stiklainį. Ten pat sudedamas medus, jei jis yra kietokas - 20 minučių pašildomas orkaitėje, įjungus +50C. Stiklainis statomas kuo šiltesnėje vietoje. Pirmas septynias dienas reikia kasdien šaukštu permaišyti turinį, medų pakeliant nuo dugno aukštyn. Vėliau medus prasiskiedžia rūgstančių česnakų sultimis ir skysčio pasidaro labai daug. Po 2-3 savaičių fermentacija dažniausiai būna jau įvykusi, tad česnakus galima sudėti į mažesnes taras ir sudėti į šaldytuvą. Valgoma ilgai kramtant, užgeriant šaukšteliu skysčio. Česnakui būdingo aitraus kvapo nebepajausite.


35


36


37

Raugintos DARŽOVĖS Šis receptas nuo įprastinių kopūstų rauginimo receptų skiriasi tuo, kad rauginamos labai stambiai pjaustytos daržovės ir kitaip, nei esame pratę, rūgimas vyksta ne savose sultyse, bet sūryme. Kai kuriuose šaltiniuose šis būdas vadinamas bulgarišku. Rauginimui pasiruošiamos didelės talpos - bačkos ar bent 10 litrų kibirai, vienu metu patogu ga-minti didesnį kiekį, bet pirmai degustacijai pakaktų pasigaminti ir mažesnį kiekį. Svarbu, kad indas būtų platus, nes iš trilitrinio stiklainio ištraukti stambius gabalus bus labai nepatogu

Rauginimui reikės: Žieminių kopūstų Morkų Česnakų Krapų (šviežių arba džiovintų) Rupios druskos Vandens Pasiruošiamas sūrymas, jis gaminamas skaičiuojant vieną druskos šaukštą (apie 30 g) lirtui vandens. Vanduo puode užvirinamas, suberiama druska ir kaitinama iki pilno druskos ištirpimo. Kopūstai pjaustomi į keturias dalis, neišpjaunant koto. Tos dalys dar į keturias. Morkos nuskutamos ir supjaustomos 5-7 centimetrų juostelėmis, galima naudoti ir figūrinius peilius. Jei naudojami švieži krapai - jie perplaunami po šaltu tekančiu vandeniu. Į švarius rauginimo indus sluoksniuojami kopūstai, morkos ir krapai, vėl kopūstai, morkos ir krapai ir taip, kol užpildomas visas tūris. Daržovės užpilamos atvėsusiu sūrymu, indas dengiamas dangčiu, ne hermetiniu, rūgimui reikalingas sąlytis su oru. Jei indas be dangčio - dedama švari lėkštė ir nedidelis svoris, kad daržovės visada būtų apsemtos. Indas statomas šiltoje namų vietoje, po 3-4 dienų atidengus pažiūrima ar netrūksta skysčio, pritrūkus - įpilama vasarošilčio iki pilno apsėmimo ir vėl paliekama uždengtame inde dar 3-4 dienoms. Įrūgusius kopūstus rekomenduojama laikyti kuo vėsesnėje, tik ne minusinėje, temperatūroje. Šie kopūstai yra puikus garnyras ar užkandis, ryškaus, intensyvaus rūgštelėjusio skonio.


Nuotraukos asmeninio archyvo

38

Ieva kas tu šiame gyvenime? Kaip apibūdintum keliais sakiniais save? Labai dažnai savęs to klausiu – kas aš? Vistik pirmiausiai – moteris, mama, žmona, dukra o tada – kūrėja, gyvenimo mylėtoja ir drąsiau prisistatyti, kad tikrai esu gyvenimo gurmanė, nes man nepatinka gyventi „prėskai“ – t.y. nuobodžiai, saugiai, užtikrintai. Cackos-Pacackos tai pirmasis tavo saviraiškos žingnis? Ar buvo kitų? Gal vistik sakyčiau, jog buvo ir kitų – nuo 16-os pradėjau dirbti ir taip nuolat derinau mokslą ir darbą. Visokių darbų teko ragauti, kiekviename jų save išreiškiau ir vienaip ar kitaip atradau. Teko dirbti ir vaikų chirurgijos opearcinėje, ir žmonės administratore, ir žurnalo redaktore, ir stipriai prisidėti prie patriotinio žurnalo leidybos, kur dirbau žurnaliste. 5-erius metus atidaviau darbui mokykloje – buvau tikybos mokytoja. Žodžiu, esu tikrai spalvinga asmenybė, manęs visur pilna. Dievas tikrai apdovanojo gausybe talentų.

Kokia buvo ta pirmoji idėja nuo kurios gimė Cacka Pacacka? Dirbdama žurnalo „Karoliukai“ redaktore turėjau išmokti ir nusimanyti rankdarbių kūryboje. Jie man nebuvo svetimi, nes užaugau


nuolat kažką kuriančioje šeimoje – mama visą gyvenimą mezga, tėtis kuria šedevrus iš medžio. Aš irgi mėgdavau kūrybą, tad su dideliu noru ir smalsumu nėriau į ją ir vis ieškojau kažko naujo, ko Lietuvoje dar nebuvo. Pamažu atradau papuošalus iš užtrauktukų, pamažu gimė Cacka Pacacka. Pamažu augo jos bendruomenė. Viskas vyko pamažu – pabrėžiu tai, nes daug kam atrodo kad viskas tik šast ir pasidaro, ypač šiais laikais, kai internetas iškreipia realybę. Papuošalai unikalūs savo transformacijomis, teko skaityti, kad tuom norėjei išsiskirti iš visos minios. Ar ši mintis pasiteisino su kaupu? Tikrai taip, visada norėjau ir noriu būti išskirtinė – tiek pati, tiek tuo, ką darau. Ilgai mąsčiau, kokius papuošalus kurti, kad jiems nebūtų lygių. Visada atsižvelgiu į savo pačios poreikius

– o man nepatinka kai daiktas naudojamas tik vieną kart, todėl ir gimė idėja kurti papuošalus transformerius, kad jie patenkinų ne vieną poreikį ir būtų naudojami kasdien. Tikriausiai tai ir buvo sėkmės paslaptis – vadovautis savo poreikiais, nes jie panašūs su didžiąja dauguma kitų moterų. Ar tiesa, kad šių dienų pirkėjai įnoringi, lengvai nepapirksi nauju spalvų deriniu, reikia sugalvoti kažko daugiau...? Kitaip sakant, tik duonos ir žaidimų :) visi bus lai-mingi. Iš tiesų klientai nori daugiau – daugiau nei daikto, daugiau nei karoliuko, daugiau nei „tik“. Juk gyvenam laikais, kai net nežinai ko norėt, o pasiūla tokia milžiniška, kad dažnai paprasčiau būna nebenorėt nieko, nei žinot tiksliai, ko. Bet manės tai nestebina, nes aš

39


40

Kuriant Cackas-Pacackas kas buvo sunkiausia? Kas buvo lengviausia? Gerai pagalvojus, tai lengva nebuvo ir nėra. Keliu sau aukštus reikalavimus, nemėgstu daryti bet kaip – o tai sukelia daug streso ir nervų man pačiai. Bet man nepatinka lengvas kelias, jis neskatina tobulėti. Sunkiausia turbūt galvoti apie tai, kaip bus – ar būsiu reikalinga su savo idėjom po pusmečio? Po metų? Ar sugebėsiu išrast, sudominti kažkuo nauju? Trumpai tariant – sunkiausia dirbti pačiai su savim ir nuolat save motyvuoti ir įtikinti, kad viskas bus gerai.

nuo pat pradžių kūriau tokiai auditorijai, kuriai rūpi daugiau ir kuri nori būti kitokia. Vertinu savo klientes, nes dėka jų neužmiegu ant laurų ir nuolat gyvenu paieškose, kuo nustebinti, ką pateikti, kad būtų kitaip nei visur, kad matytųsi, kad čia „cackos“. Gyvuoju jau penktus metus – matyt sugebu nustebint ir duoti tai, ko laukia mano auditorija. Su metais keičiuosi, transformuojuosi – kartu ir mano klientės, labai džiaugiuosi kad kartu mes „neužšąlame“ kažkur o einame į priekį ir modernėjame kartu.

Tu pedagogė. Kodėl vis tik papuošalai? Ne vaikų/suaugusių užimtumo centras? Saviveiklos būrelis ar kita veikla artima ugdymui? Kai pradėjau kurti cackas dirbau mokykloje ir savo pedagogės pašaukimą realizavau. Vėliau gimė dukra, pakako tik pačių cackų kūrybos teikiamos terapijos. Dukrai paaugus sulaukiau daugybės pasiūlymų grįžti atgal į mokyklą, ir neslėpsiu – širdis kirbėjo. Tačiau įvertinusi visus pasiūlymus supratau, kad negaliu leisti sau tokios prabangos – dirbti mokykloje. Kad ir kaip man tas darbas patinka, vistik dabartinė švietimo situacija visomis prasmėmis manęs netenkino. Nei požiūriu į mokytoją, nei darbo sąlygomis, nei atly-giu. Nebijau to pasakyti garsiai. Bet jau kurdama Cacka Pacacka įsivardijau sau, kad tai – moterų bendruomenė taip nesąmoningai užkoduodama save tam, kam ryžausi atsisakiusi darbų mokykloje – pradėjau organizuoti moterų savaitgalio sto-


vyklas, kurios sulaukia didelio pasisekimo. Ryžausi atidaryti studiją Kaune, kur taip pat „mokytojauju“ – nuolat vedu įvairius seminarus, kūrybines dirbtuves, „vakarones“ moterims, skaitovų klubą ir žinau, kad ateityje veiksim dar dar daugiau. Koks tas papuošalų kūrėjos darbas-hobis? Tikrai taikliai įvardijot – darbas brūkšnelis hobis. Darbas dėl to, kad tam, jog iš to galėtum gyventi turi dirbti nuosekliai ir neleisti sau per daug atsikvėpti kai neaplanko mūzos arba kai turi lansktyti dėžutes ir atlikti techninius dalykus, kurie toli nuo kūrybos. Hobis dėl to – kad begalo malonus tas darbas ir toks, kuris verslu netaps, nes vistik rankų darbas yra nišinė veikla ir dideliais mąstais neįmanomas. Kokie užsakymai tau yra įdomiausi ir kodėl?

Neslėpsiu, pastaruoju metu vis mažiau kuriu pagal asmeninius užsakymus. Karts nuo karto leidžiu sau jų imtis, jeigu labai patraukia idėja arba senom, patikimom klientėm, kuriomis pasitikiu. Vistik per laiką pastebėjau, kad asmeniniai užsakymai reikalauja perdėm daug laiko, šiek tiek slopina mano kūrybinę energiją ir kelia didžiulę įtampą – patiks, nepatiks, pataikysiu į klientės įsivaizdavimą ar ne. Nors per visus tuos metus galėčiau ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti kartus, kai neradau bendros kalbos su klientėmis, vistik jų baimė mane nugali. Noriu kurti daugiau ir tai, kas man gražu už patrauklesnę kainą. Ir tikiu, kad tie, kuriems tikrai patinka mano kūryba ir idėjos ras ir iš gatavų cackų kuo pasipuošti. Juolab, kad kiekviena vis tiek yra unikali ir nepakartojama, nes kiekvienai tiek dygsnių sudėta ir kūrybos, kad pakartoti prie geriausių norų neįmanoma.

41


42

Kokio už sakymo niekuomet nesiimtumei ir kodėl? Laikau asmeniniu ižeidimu ir nepagarba tiek man, tiek kitam kūrėjui, kai gaunu nuotrauką su kitų darbų pavyzdžiais ir prašymu pagaminti kažką panašaus. Kitos frazės, kurios mane iškart priešiškai nuteikia – nuolaidėlių prašymas. Dažniausiai tokie žmonės netampa mano klientais. Nuolaidas jei darau tai viešai skelbiu – pvz. Kalėdų laikotarpiu tikrai galima įsigyti papuošalų patrauklesnėmis kainomis, būna visokie pasiūlymai, taip pat du kartus metuose darau juodus išpardavimus prieš naujas ko-lekcijas ir sezoną – jie būna sausį ir liepą. Kai kalba eina apie asmeninius užsakymus nuolaidos prašymas man skamba kaip įžeidimas – dažniausiai tokie

užsakymai kainuoja labai daug papildomo laiko ir visų kitų resursų ir mažų mažiausia ką klientas gali – tai bent jau nuolaidos neprašyti... Papuošalai, įvairios teminės vakaronės, knygų klubas, moterų stovyklos, fotografija... Ar tai pabaiga? Ar turi kažkur pati savo ribas? Niekada iš anksto neplanuoju, kad su manim atsitiks. Visada sakau, kad praeitis yra istorija, ateitis dar neegzistuoja ir viskas ką turiu – tai dabartis. Darau tai, ką noriu daryti dabar. Nelaukiu kažkokio tinkamesnio meto ar laiko, ar sezono. Šiuo metu jaučiuosi iki soties laiminga ir apsipatenkinus visose savo veiklose. O kas ten žino, gal išsisemsiu, pavargsiu nuo nuolatinio gyvenimo šventėje ir pabėgsiu kur į kaimo trobą augint ožkas ir vištas. Jei vasaros bus tokios kaip pastaroji tikrai išpildysiu savo svajonę ku- riam ilgesniam laikui pagyventi Klaipėdoje. Gyvenimas susideda iš visokiausių etapų, svarbu girdėti save ir savo poreikius – tada bus ir Tau gerai ir tiems, kurie aplink Tave. Kai manęs klausia, kaip nugalėti savo baimę imtis kažkokių naujų veiklų ar pokyčiu aš atsakau paprastai – o kaip žinosi kas bus, jei nepabandysi? Aš visada bandau ir patikrinu. O būna visaip – ir tai irgi neįkainojamos pamokos. Fotografija... Kas užbūrė meile jai? Labai ilgai atidėliojau šį norą,


nes nujaučiau, kiek laiko, investicijų ir viso ko tai kainuos. Bet kai mane ištiko trisdešimtmečio krizė (mėgstu taip juokauti, nes ties šiuo gimtadieniu ir padariau du didžiausius „ėjimus“ – atidariau studiją ir rimtai ėmiausi fotografijos) nusprendžiau, kad reikia dabar imti ir patikrinti, kaip yra su ta fotografija. Kolkas kaifuoju atradusi dar vieną hobį, kuris gal irgi kadanors taps darbu. O gurmaniški potyriai artimi tavo sielai? Kokie? Aš mėgstu viską, kas teikia malonumą – nišiniai kvepalai ir geros knygos yra dar viena slapta mano aistra. Turiu turbūt virš šimto įvairiausių kvepalų ir visus juos galėčiau įvardyti tik iš kvapo. Kvepalai kaip atsiminimai uždaryti buteliukuose. Kai kas atostogoms renkasi naujas sukneles o aš ieškau naujų kvepalų kuriais kvepinuosi atostogų metu ir kurie paskui man primena jas ištisus metus. Turiu kvepalus kuriuos padovanojo vyras pirmąją mūsų Valentino dieną. Turiu

tuos, kurie primena kai ką skaudaus. Kam man jie? Kad nepamirščiau, jog gyvenimas turi spyglių ir labiau mokėčiau vertinti tai, kas yra dabar. Kalbant apie knygas – tai joms skaityti norėčiau turėti atskirą gyvenimą. Vaikystėje turėjau nedaug draugų, nes gyvenome tokioje aplinkoje, kur nebuvo vaikų, nuo mokyklos gyvenome tolokai, tad geriausiomis draugėmis būdavo knygos. Manau, kad jų įtaka mano gyvenim tikrai didelė – iš ten aš semiuosi kūrybiškumo, idėjų, keliauju ir pailsiu. Koks didžiausias gyvenimo atradimas tave labiausiai įkvepia? Suvokimas, kad žmogui duotos neaprėpiamos galimybės, kurios glūdi pačiuose juose. Kad mes esame pačių savęs limitai. Kuo toliau tuo labiau tikiu minčių galia, smegenų plastiškumu ir tuo, kad kaip ir Biblijoje, taip ir žmogaus gyvenime viskas prasideda nuo minties. Ir tik mūsų pasirinkimo dėka mintis tampa kūnu arba ne. Ką parekomenduotumėt Gyvenimo Gurmanai skaitytojams? Gyventi gyvenimą kupiną kūrybos, išmokti mėgautis dabartimi, dažniau numoti ranka į buitį ir rutiną, ir bent kartais pasielgti spontaniškai ir kuo dažniau stebinti artimuosius!

43


44

Garuose virta lašiša su grybais Kūčių stalui Nieko neįprasto, bet kaip gardu. Japonai gana dažnai poruoja žuvį su mišku kvepiančiais grybais, o juk ir mes patys, pavyzdžiui, Kūčioms ruošiame silkę su grybų ir pomidorų padažu. Nors lašiša - švelni, bet ji turi ir žemiško skonio, kurį puikiai atskleidžia mėsingieji japoniški danteniai („Shiitake“) ar baravykai. Pridėkime dubenėlį šviežiai virtų ryžių, dubenėlį miso sriubos bei marinuotų daržovių ir turėsime japoniškus pusryčius. Na, lietuviškiems skrandžiams gal tai ir keistokas pasirinkimas pusryčiams, bet vakarienei – idealus. Sveika, paprasta ir greita, tereikia turėti šaldiklyje grybų ir, grįžtant iš darbo, nusipirkti gabalėlį šviežios lašišos. Man patinka šis receptas, ne tik todėl, kad jis paprastas ir jam puikiai tinka šaldyti grybai, - gaminant pagal jį, grybai būna itin aromatingi, kvepiantys petražolėmis ir česnakais; pastarieji, dar net neparagavus, įtikina, kad bus tikrai gerai. Garuose virtai lašišai su grybais reikės: 170 g lašišos filė, padalytos į dvi porcijas Aliejaus Druskos Šviežiai maltų juodųjų pipirų 1 česnako skiltelės 1 valgomojo šaukšto sojų padažo ½ valgomojo šaukšto ryžių acto arba citrinos sulčių 1 valgomojo šaukšto saldaus ryžių vyno „Mirin“ ½ valgomojo šaukšto sezamų aliejaus (arba alyvuogių aliejaus) 200 g šaldytų/apvirtų mėgstamų grybų mišinio (pvz., kreivabudžių, baravykų, mėsingųjų japoniškų dantenių, pievagrybių) Ryšelio smulkiai supjaustytų šviežių petražolių

Atrask Japo

Garų puodas iki pusės pripilamas vandens ir užvirinamas. Lašišos filė gabalėliai nusausinami popieriniu rankšluosčiu, patepami aliejumi, dosniai pagardinkite druska ir šviežiai maltais juodaisiais pipirais. Ant puodo su verdančiu vandeniu dedamas dėklas, į jį paruošta lašiša, puodas uždengiamas dangčiu, ugnis sumažinama iki mažos ir garinama 7 minutes. Tuo metu į nemažą dubenėlį įtarkuojama nulupta česnako skiltelė, supilamas sojų padažas, ryžių actas, saldus ryžių vynas ir gerai išmaišoma. Po lašą įplakamas aliejus. Po 7 minučių, nuo lašišos virimo garuose pradžios, išimamas iš puodo įdėklas, iš jo išimama lašišą ir uždengta, pvz., folija, laikoma šiltai. Įdėklas išklojamas kepimo popieriumi, vėl uždedamase ant puodo, suberiami šaldyti grybai, puodas uždengiamas dangčiu ir garinami grybai ant mažos ugnies 5 minutes. Jei naudojami apvirti grybai, užteks 2 minučių, kad perkaistų. Išgarinti grybai nukošiami per sietelį ir kuo karštesni sudedami į pasiruoštą padažą, suberiamos petražolės ir išmaišoma. Grybai padalinami į dvi lėkštes, ant jų uždedama po lašišos gabalėlį ir skanaujama.


onijÄ… kartu su Simona

45


46

Sveikesniam gyvenimui su Irma Rubrikoje Sveikesniam gyvenimui kvapnus, puošnus, spalvingas gruziniškas užkandis phalli.


47


48


49

Apie Gruziją, dabar Sakartvelą, turiu senus ir labai gerus prisiminimus. Prisiminimams kitais metais jubiliejus – 40 metų. Mane, tada dar visai nedidelę, tėvai nusivežė į Gruziją, o tiksliau Abchaziją. Tėtis buvo gavęs kelialapį į sanatoriją, o mes su mama važiavome kaip palaikymo komanda. Kas išplaukia, prisiminus tą kelionę, žinoma, šilta jūra, malonūs žmonės ir skanus maistas. Maistas gruzinų gyvenime turi didelę reikšmę, beje, kaip ir visų pietiečių. Gyvenome privačiai ir šeimininkas laikė savo pareiga vos ne kasdien kviestis kaimynus vakarienei, kad tik mums būtų gera ir smagu. Prisimenu ilgus vakarus terasoje, apaugusioje vynuogėmis, kai klegėdavo visas pulkas žmonių, valgydavome pakaitomis gruziniškus ir lietuviškus valgius, kaip šeimininkas norėjo išmokti bent kelis lietuviškus žodžius, kaip gyvai domėjosi, kas vyksta Lietuvoje, kaip mes gyvename, kuo užsiimame, ką valgome. Šie prisiminimai vėl aplankė, vos tik gavau nuostabiausių prieskonių iš Gruzijos prieskonių ir prašymą juos išbandyti. Jau atidarius pakuotę, pakvipo visi namai, o pradėjus gaminti, prasidėjo burtai. Pasirinkau nesudėtingą, bet ypatingai puošnų ir skanų užkandį, labai tinkantį šventiniam stalui. Su juo yra viena nemaža problema – negali sustoti valgyti, o jis ne tik puošnus, bet ir labai skanus. Todėl negaminkite didelio kiekio, nes kitas maistas gali likti nepaliestas. Tiesa, norit gaminti tradiciniu būdu, gamybos procesas ilgokas. Recepto paieškos užtruko. Radusi vieną receptą, jau pasiruošiau gaminti, bet supratau, kad jame ne viskas pasakyta. Tuomet pradėjau ieškoti dar ir dar ir tik tada, kai informacija nebesikirto tarpusavje, kai iš gabalėlių surinkau visas detales, pradėjau burti.


50

Phali ne šiaip užkandis, jis turi daugybę variantų, jo pagrindu galima rinktis baklažanus, burokėlių lapus, pupeles, špinatus, šparagus ir t.t. Šį kartą pasirinkau

Špinatų phali 500 g. šviežių špinatų 100 g. graikinių Nedidelis svogūnas 1 didelė ar 2 mažesnės skiltelės česnako Pluoštelis petražolių Pluoštelis krapų Pluoštelis kalendros (jei nemėgstate, galima keisti malta kalendra) Svanų druskos Chmeli shuneli prieskonių Adžikos arba kitų aštrių prieskonių Šaukštas tkemali padažo Papuošimui granatų sėklų arba raugerščio uogų

Špinatai kruopščiai perrenkami, nuplaunami, sudedami į verdantį vandenį ir kelias minutes paverdami. Nusunkus perpilami kuo šaltesniu vandeniu – tai padeda išlaikyti žalią spalvą. Tada stipriai nusunkiami, kad vandens liktų kuo mažiau ir masė nebirstų koše. Špinatai smulkiai supjaustomi ir kapojami peiliu iki labai mažų gabaliukų, bet nesutrinami į košę. Graikiniai riešutai sutrinami iki rupių miltų. Jie turi būti purūs, nealiejingi. Naudojau rankinę grūstuvę, tai užėmė tikrai nemažai laiko. Galima bandyti trinti kombainu pulsuojančiurežimu. Svarbu, kad riešutai nepavirstų vientisa aliejinga mase ir neliktų stambių gabalų. Svogūnai, česnakai, prieskoninės žolelės labai smulkiai supjaustomi ir sukapojami peiliu. Dubenyje sumaišomi špinatai, riešutai, svogūnai, česnakai ir žolelės. Pagardinami šaukštu tkemali padažo (gruziniškas slyvų pagardas – galite įsigyti Gruzijos prieskoniuose, kaip ir visus kitus čia minimus prieskonius), svanų druska, chmeli suneli, adžika. Viskas kruopščiai sumaišoma ir gali būti sudedama į vieną lėkštę arba padaromi nedideli kamuoliukai ar dubenėliai. Pridengus maistine plėvele, paliekama porai valandų, kad susimaišytų ir išryškėtų skoniai. Prieš patiekiant gali būti puošiama graikiniais riešutais, granatų sėklomis ar raugerščio uogomis. Galima valgyti kaip užkandį ar tepti ant duonos, kaip vegetarišką paštetą.


51


52


Kalbant apie Gruzinišką virtuvę, turbūt ne vienas pirmiausia pagalvojat apie gardžius baklažanų suktinukus su aromatingu riešutų kremu. Neslėpsime - mes irgi! Ypač kai Renata kartu su Daina jais vaišino visus BAF parodos dalyvius. Savo receptu jos dalinasi ir su Gyvenimo gurmanai skaitytojais.

BaKlažanų suktinukai 3 vidutinių baklažanų 300 g gliaudytų graikinių riešutų 5 skiltelių česnako 120 g šviežių kalendros lapelių 120 g šviežių petražolių lapelių 75 ml obuolių acto 1 granato vaisiaus druskos 1 a. š. sausos adžikos 1 a. š. charčio prieskonių mišinio aliejaus kepimui

Jei baklažanai pakankamai sunokę, juos galima pjaustyti išilgai ir iškepus sukti suktinukus. Mūsuose dažnai prekiaujama ne itin sunokusiais baklažanais, tokius rekomenduotume pjaustyti 0,5 cm griežinėliais ir tiekti aptepus riešutų įdaru. Baklažanai supjaustomi norimu būdu, sudedami vienu sluoksniu į platų indą ir pabarstomi druska. Po daugmaž 20 minučių išsiskyrusios sultys nusausinamos popieriniais rankšluosčiais. Gabaliukai apkepami labai gerai įkaitintame aliejuje, iš abiejų pusių iki apskrus. Gali tekti papildomai įpilti aliejaus. Iškepę baklažanai dedami į lėkštę, išklotą sugeriančiu popieriumi, to reikia pertekliniam aliejui pašalinti. Įdarui gaminti reikia virtuvinio kombaino indo su S peiliais. Į jį pirmiausiai dedami graikiniai riešutai ir nuluptos česnakų skiltelės. Malama iki smulkių gabaliukų. Tuomet sudedamos kalendros ir petražolės, pilamas actas, beriamas žiupsnis druskos ir galiausiai sudedami prieskoniai ir sumalama iki vienalytės masės. Gaminant suktinukus, kiekviena baklažano juosta aptepama įdaru ir atsargiai suvyniojama. Griežinėliai tiesiog aptepami riešutų mase. Puošiama granatų sėklomis.

53


54


55

Ar jau paĹžadinome norÄ… paragauti tikrosios Gruzijos?


56


Susipažinkime su gruziniškais prieskoniais Svanų druska. Tai žolelių, šviežio česnako ir druskos mišinys, paruoštas pagal unikalų gruzinišką receptą. Naudokite visur, kur įprastai naudojate druską. Ypatingai tinka vištienos patiekalams. Ruoškite, marinuokite kepsnius, gardinkite bulvių košę, mišraines, karštus sumuštinius. Sudėtis: kalendra, serentis, ožragė, šviežias smulkintas česnakas, druska. Sausa adžika. Tikra “bombelė” savo aromatu ir skoniu. Aštru. Labai. Tinka padažams, aštriems troškiniams, charčio gaminti. Sudėtis: aitrieji pipirai, kalendra, ožragė, druska. Ožragė. Švelni, aromatinga, primenanti mišką ir grybus. Pakankamai universali. Rekomenduočiau lapinėms salotoms, žuviai paniruoti. Tinka ir kitiems prieskonių mišiniams gaminti. Sudėtis: džiovinti ožragės lapeliai. „Chmeli-suneli“. Taip, taip tas pats senasis, gerasis prieskonių mišinys net iš 12 žolelių. Labai universalus. Nieko nepagadinsite. Sudėtis: bazilikas, paprika, petražolė, salieras, krapai, kalendra, lauro lapai, čiobrelis, mairūnas, ožragė, juozažolė, mėta. Bazilikas. Labai kvapnus – prisigėręs Gruzijos saulės. Tinka pomidorų padažams, sriuboms, spagečiams apibarstyti ir pan. Sudėtis: džiovinti baziliko lapeliai. Raugerškis. Raugerškio uogos. Gražios, tamsiai raudonos spalvos ir rūgštoko skonio. Būtinas ingredientas plovui gaminti. Galite gardinti ir sriubas, daržovių troškinius. Sudėtis: džiovinti raugerškio vaisiai. Dašis. Pasižymi stipriu aromatu, giminingu čiobreliui. Tinka riebesniems patiekalams, padažams gardinti, pvz.: kepenėlems, troškintoms grietinėlėje. Pietų Europoje – nuo Balkanų iki Juodosios jūros – dašis yra svarbus ankštinių, daržovių patiekalų ir troškinių prieskonis. Sudėtis: džiovinti dašio lapeliai. Mišinys charčio. Kvapnus, ryškus, malonus akiai žolelių mišinys. Naudokite gamindami charčio sriubą, puikiai tiks ryžių patiekalams, padažams - suteiks gražią spalvą. Sudėtis: serentis, kalendra, ožragė. Kuminas. Stipraus ir specifinio aromato - tikriems mylėtojams Azijos patiekalų. Būtina gardinti plovą. Sudėtis: malti kumino vaisiai.

57


58

Gurmanai Rekomenduoja

Kvapniuosius Gruzijos aromatus rasite Vilniuje KareiviĹł gatvÄ— 11a Rimi PC.


59


60

ŠVENTINIS LĖKŠTĖJE IR

Šiandien gyvename galybės pasirinkimų pasa kmenoje. Vartant kalėdinius interjero dekoro ti vis kitokias Kalėdas: klasikines, skandi stili stiliaus ir dar, ir dar... Mėlynos, raudonos, juo gyvenimo per maža, kad galėtum patirti tiek d gražiausios tos, kurios sukurtos ne iš daugybė tiek kurybiškumo. Patikėkite, šių dviejų draug Kalėdas kalbame apie stebuklus apskritai. Žin namus ir šventinį stalą, pirmiausia turėtume a kitiems, nustebinti save, ar tiesiog širdžiai leis dekorą galima iš daugybės dalykų, bet yra kele teks nusivilti.

SAIKAS – esminis dalykas tiek lėkštėje, tiek ap

LAISVĖ – sėdėjimas prie stalo jau ir taip nėra labiau suvaržydami tiek savo, tiek svečių laisvė aukštų kompozicijų stalo viduryje.

KAINA – net brangiausi dekorui naudojami d galvosite visumos, kaip jie atrodys bendrame k

DARNA – jeigu eklektiškas dekoras nėra Jūsų tės, kad skirtingų stilių, formų ir spalvų puošy

MEILĖ – nesvarbu, koks šventinis dekoras Jūs tas tik už tai, kiek jame bus galima pamatyti Jū

GYVYBĖ – nuo plastikinių žaisliukų, blizgučių niekada neatrodys pilni gyvybės. Puošdami n žalumos: eglės/kėnio/lietuviško kadagio ar kit kitų.

Tačiau darnūs žmonių santykiai, gražus ir šilt gulingas juokas ir šmaikštūs pokštai yra pats Be visų šių dalykų mums niekada nepavyks s nuostabiame šventiniame dekore atsidurtume


IS DEKORAS R APLINK JĄ

aulyje ir tas matyti net menkiausioje smulžurnalus kiekviename puslapyje galima rasiaus, rustic stiliaus, Maroko stiliaus, vintage odai baltos ir auksinės Kalėdos.... Rodos viso daug. Bet, o gal ir nereikia? Gal vis tik pačios ės blizgučių, o tiesiog su didele meile ir šiek gija daro didžiausius stebuklus... jeigu jau per noma, prieš pasirenkant, kaip dekoruosime atsakyti sau, ko mes norime: padaryti įspūdį sti kurti už mus. Susikurti nuostabų šventinį etas smulkmenų, kurių laikantis niekada ne-

plink ją.

a lengvas reikalas, tad neapsunkinkite to dar ės su per daug degančių žvakių liepsnų ar per

daiktai gali atrodyti neskoningai, jeigu neapkontekste.

ų konceptualus pasirinkimas, tuomet stenkiybos elementų būtų kuo mažiau.

sų namuose ir ant stalo, jis visada bus įvertinūsų įdėtos meilės.

ų ir kitų sintetinių medžiagų mūsų interjerai namus ir stalą naudokite kuo daugiau tikros to spygliuočio šakelių, gebenių, rozmarino ir

tas bendravimas, nuoširdžios šypsenos, svaigyviausias ir nuostabiausias namų dekoras. sukurti tikros sielų šventės, kad ir kokiame e. Gražių Jums švenčių!!! Daiva

61


62

gyvenimo

Profile for Gurmanai

Gyvenimo gurmanai Nr.6  

Gyvenimo gurmanai Nr.6  

Profile for doweba