25
biscuits and mountains to produkto etiketę, iki labai didelių ir skausmingų, kaip beprotiškas šeimos ilgesys ir kasdienis suglumimas nemokant kalbos ir nepažįstant kultūros. Kas buvo sunkiausia? Kas buvo lengviausia? Sunkiausia - jau minėtas nuolatinis šeimos ilgesys. Išmokti danų kalbą bei susirasti
Tikrai taip! Maistas man yra dalykas, kuris vien kvapu ar pirmu kąsniu gali nunešti į patį šilčiausią prisiminimą ar sukelti naujus skanius potyrius. Maistas suburia žmones kartu prie vieno stalo nepaisant tautybės, religijos, pažiūrų. Tai noras dalintis, pažinti vienas kito šaknis bei istorijas, tai jaukumas ir ma-lonumas. Kelionė į restoranų virtuvę prasidėjo, kai prieš išvykstant gyventi į Daniją, įstojau į marketingo vadybą, ir supratau, kad turiu būti atvira su savimi. Jaučiau, kad tai man laimės nesuteiks. Atsisakiau studijų, jų vietoje kasdien mokiausi danų kalbos Lærdansk mokykloje. Išmokusi kalbą, pradėjau studijas kulinarijos mokykloje. Jų metu atlikau praktiką/dirbau restoranuose. Koks tas tikrasis restorano virtuvės darbas? Turbūt nieko nenustebinsiu, pasakiusi, kad labai sunkus - nuolatiniai viso kūno skausmai, nudegimai, sužalojimai, stresas, praleistos visos šeimos, draugų šventės, socialinio gyvenimo nebuvimas, 12naujų draugų, taip pat nebuvo lengva. Leng- 14 valandų darbo dienos... Visi šitie paminėti viausia turbūt buvo pamilti danų kultūrą ir dalykai pasidarydavo absoliučiai nesvarbūs, pajusti gyvenimo laisvę, kai pamatydavau teigiamą svečio reakciją į Restoranas ir virtuvė. Ar dėl aistros mais- mano sukurtą desertą, ar kai užliedavo netui ir jo ruošimui ten pakliuvai? realus adrenalinas serviso metu, ar kai vi-