Page 1


UDk 821.172-4 po-211

Knygos leidimą  rėmė Lietuvos  kultūros  taryba

© Dominicus  Lituanus,  2014 ©  A  Propos,  2014 ©  Linas  Poška,  2014 ©  Nuotraukos  Julius  Venskus,  2014 ©  Nuotraukos  Asta  Esu,  2014 ©  Maketas  Kristina  Norvilaitė,  2014 isBn 978-9955-811-75-6


linas poška

TA I KO M I E J I r a š ta i

Vilnius 2014


1982–1989


11

IstorInIaI anekdotaI

GEDIMINO MEDŽIOKLĖ   I Kunigaikštis  Gediminas  kartą  medžiojo  netoli  Trakų,  prie  Neries.   Sumedžiojęs  taurą,  gražiame  slėnyje  iškėlė  puotą  savo  palydai.   Visi  šlamštė  taurą  ir  maukė  naminio  varymo  spiritinius  gėrimus,  kol   išgriuvo  ir  sumigo. Rytą  Gediminas  atsibudo  plyštančia  galva.  Pasikvietė  Lizdeiką  ir   klausia: –  Žinai,  Lizdeika,  taip  jaučiuosi,  tarsi  galvoje  vilkas  staugtų.  Ir  net,   sakyčiau,  kažkoks  geležinis.  Ką  tai  galėtų  reikšti? Čia  Lizdeika  viską  jam  ir  išaiškino. GEDIMINO  MEDŽIOKLĖ   II Kunigaikštis  Gediminas  kartą  medžiojo  netoli  Trakų,  prie  Neries.   Kitą  dieną  Lizdeika  užsiminė  žinąs  vieną  vietelę:  jei  kunigaikštis   ten  įkurs  miestą,  dėkingi  būsimi  miestelėnai  pastatysią  jam   paminklą.  Suklusęs  Gediminas  pasiteiravo,  ar  galima  iš  ženklų   spėti,  koks  būsiąs  tas  paminklas.


12

– O  valdove!  –  atsakė  Lizdeika.  –  Garsiai  staugė  vilkas,  garsus  bus   paminklas  –  per  savo  gražumą.  Ilgai  staugė  geležinis,  šimtus  metų   jį  magistratas  statys,  –  labai  didelis  išeis. Štai  tada  Gediminas  ir  apsisprendė. SUNKI  T RAIDENIO  VAIKYSTĖ Kunigaikštis  Traidenis,  kai  dar  mažas  buvo,  labai  gėdijosi  savo   vardo.  Per  prastas  jis  jam  atrodė.  Na  ir,  aišku,  bendraamžiai  nuolat   iš  jo  dėl  to  tyčiodavosi. Traidenis,  būdamas  jautrus,  dažnai  dėl  to  apsikuldavo.  Ir  taip  gerai  išmoko  muštis,  kad  užaugęs  tapo  Didžiuoju  kunigaikščiu.  Tada   jo  vardas  visiems  ėmė  skambėti  ir  didingai,  ir  grėsmingai. Bet  pats  Traidenis  dažnai  pagalvodavo:  „Ak,  kad  taip  tėvai  būtų   mane  pavadinę  Vytautu!“ REIKIA  PAKENTĖTI Žemaičiai  labai  bijojo  krikšto.  Teko  pačiam  Vytautui  atvykti.   Sukvietė  žemaičius  ir  gėdina:  „Aš,  –  sako,  –  tėvynės  labui  triskart   krikštijausi,  o  jūs  vieno  karto  negalite  pakentėti.“ HEROJIŠKOSIOS  ISTORIJOS  PABAIGA Aukštaičiai  irgi  labai  bijojo  krikšto.  Didysis  kunigaikštis  Jogaila,   žinodamas  tautiečių  būdą,  į  Vilnių  atsigabeno  ne  tik  lenkų  kunigų,   bet  ir  gyvą  galą  vilnonių  rūbų.  Jis  paskelbė,  kad  kiekvienas   naujakrikštas  gaus  dykai  po  importinį  drabužį. Tautiečiai  plūdo  tuntais,  urmu  krikštijosi  ir,  numetę  linines   tėvyninės  namudinės  gamybos  drapanas,  krykštaudami  taisėsi  


dovanotu importu. Tam  tikra,  nors  ir  nežymi,  jaunimo  dalis  kartu  su  prisisunkusiomis   priešiškos  ideologijos  kelnėmis  nekritiškai  priėmė  ir  menkavertę   Vakarų  kultūrą,  brukamą  nemokančių  lietuviškai  kunigų. AR  Ž INOTE,  KAD…   …žodis  „šventinti“  „duoti  pylos“  prasme  vartojamas  nuo  XIV  a.   pabaigos.  Kunigaikštis  Vytautas,  gavęs  pylos,  vis  kur  nors  bėgdavo   ir  apsikrikštydavo. Paprasti  žmonės,  nesuprasdami  politinio  momento,  taip  ir  sakydavo:  „Vėl  pašventino  Vytautą.“ NESUARTĖJO  S U  LIAUDIMI Žemaitijos  vaitu  Ordinas  paskyrė  Mykolą  Kiuchmeisterį  iš   Šternbergo,  nes  tas  mokėjęs  žemaičių  ir  lietuvių  kalbas.  Išleisdama   kapitula  prisakė  atminti  jautrų  politinį  momentą  ir  kuo  dažniau  su   čiabuviais  kalbėti  jų  kalba.  Tačiau  Kiuchmeisterio  žodynas,  įgytas   prižiūrint  belaisvius,  nepasižymėjo  poetiškumu,  nors  buvo  stiprus,   išraiškingas. Sutinka,  būdavo,  vaitas  kelyje  žemaitį  ir,  vykdydamas  instrukciją,   pažindinasi:   –  Ich  bin  jūsų  vogt  Michael  Küchmeister  von  Sternberg,  o  kas  tu   bist?  Tu  bist  subingalvis,  oder  skersamyžis? Michael  Küchmeister  von  Sternberg  nesuartėjo  su  liaudimi. Moralinis pranašUMas Lenkijos  karalius  Jogaila  ir  Ordino  magistras  Jungingenas,  prieš  

13


14

jodami į  Žalgirį,  ilgai  vienas  kitą  gąsdino. Jogaila  baugina:  „Va,  pasakysiu  Vytauto  totoriams,  jie  tau  kad   duos!“  Magistras  nelieka  skolingas  –  jis  pasakysiąs  pamarėnams,  o   tie  parodys  ir  Jogailai,  ir  totoriams.  Jogaila  grasina  čekais,  Jungingenas  sileziečiais.  Ir  taip  be  galo. O  skundikai  jie  buvo  baisūs.  Skundė  vienas  kitą  ir  popiežiui,  ir   kaizeriui,  ir  visiems,  kas  tik  jų  klausydavo,  bet  apčiuopiamo  mo-­‐ ralinio  pranašumo  nė  vienas  įgyti  nepajėgė. Ir  sugalvojo  tada  magistras  nusivežti  į  Žalgirį  pančius  belaisviams.   Tegu  dreba  iš  anksto  visa  karaliaus  kariauna! Išgirdo  Jogaila  apie  tą  teutonišką  gudrybę  ir  pasikvietė  Zyndramą   iš  Maškovicų.  Pasikvietė  ir  sako:  „Mylimas  Mūsų  valdiny  Zyndramai   iš  Maškovicų!  Pasiekė  Mus  žinia,  kad  riteriai  dešimt  vežimų  pančių   prisigamino  ir  vežasi  į  Žalgirį.  Liepiame  ir  įsakome  tau  žaibo  grei-­‐ tumu  patiekti…  eee…  dvidešimt  vežimų.“ Zyndramas  puolė  aiškinti,  kad  tiekos  pančių  aiškiai  per  daug,  be   to,  įveikę  kryžiuočius,  galėsią  pasinaudoti  jų  atsivežtaisiais. Tada  Jogaila  jam  ir  sako:  „Mūsų  valdiny  Zyndramai!  Glušas   esi  ir  dialektikos  nesupranti.  Mums  moralinis  pranašumas  rūpi.   Nerūstink  Mūsų  ir  daryk,  kaip  įsakėme.“ Kas  buvo  toliau,  mes  jau  žinome.  Sąjungininkai  į  Žalgirį  atvyko   morališkai  pranašesni  ir  laimėjo.  Pats  didysis  Ordino  magistras   Ulrichas  fon  Jungingenas,  negalėdamas  sau  atleisti  lemtingos  klaidos,  ieškojo  mirties  ir  surado  ją  kovos  lauke. Vis  dėlto  Zyndramas  iš  Maškovicų  dėl  vieno  dalyko  buvo  teisus.   Kadangi  pančiai  buvo  padaryti  žaibo  greitumu,  teko  naudoti   vokiškosios  kokybės,  trofėjinius.  Bet  Zyndramas  karaliaus  prielan-


kumo taip  ir  nebeatgavo.  Jis,  sakydavo  Jogaila,  dialektikos  nesupranta  ir  moraliniu  pranašumu  nesirūpina. VYTAUTO  G RAUŽATIS Vytautui  amžinai  nesisekdavo.  Kad  ir  po  Žalgirio  –  sutriuškino   kryžiuočius,  pasibeldė  kalaviju  į  Marienburgo  vartus,  pasirašė  ant   tvirtovės  sienos.  Kokių  argumentų  dar  reikia  –  tegu  riteriai  kapituliuoja  ir  grąžina  Žemaitiją.  O  teutonai  spyriojasi:  ten,  sako,  mūsų   tėvų  ir  protėvių  kapai,  niekaip  negalį  jie  Žemaitijos  atiduoti.  Tik   kai  Vytautas  pasisiūlė  ir  juos  sulaidoti  greta  protėvių,  nusileido   kryžiuočiai.  Atiduodame,  sako,  Žemaitiją  iki  tavo  gyvos  galvos. O  Vytautui  tuomet  apie  60  metų  buvo.  Joja  jis  atgal  į  Vilnių  ir   graužiasi:  amžinai  jam  nesiseka!  Nepadarė  darbo  iki  galo.  Sužinos   žemaičiai  taikos  sąlygas,  paklaus,  už  ką  kovojo,  ir  pasielgs  su  juo   kaip  su  Mindaugu. ŠMAIKŠTUS  PASAKOTOJAS   I Jogaila  mėgo  pasakoti  dvariškiams,  kaip  Vytautas  bėgo  iš  Krėvos. Vytautas,  persirengęs  tarnaitės  drabužiais,  audringą  rudens  naktį   virve  nusileidęs  nuo  pilies  sienos,  įsisupęs  apsiaustan  be  heraldinių   ženklų,  šokęs  ant  žirgo  ir  nurūkęs  pas  savo  svainį  Jonušą.  Taip   smagiai  dūmęs,  kad  Jogailos  pasiųsti  raiteliai  nesugebėję  jo  pavyti   ir  grąžinti  pilyje  pamirštų  daiktų. Dvariškiai  ir  svečiai  kvatodavo,  bet  pats  Vytautas  čia  nematė   nieko  juokinga.  Jogaila  pasakodamas  primeluodavo,  ir,  be  to,  tikrai   šmaikštus  pasakotojas  niekada  neverstų  klausytis  tos  pačios  istorijos  du  kartus.

15


16

ŠMAIKŠTUS PASAKOTOJAS   II Jogaila  mėgo  pasakoti  dvariškiams,  kaip  Vytautas  bėgo  iš  Krėvos.   Pasakodamas  begėdiškai  primeluodavo  ir  atvirai  juokdavosi  iš  Vytauto.  O  kai  tarp  svečių  būdavo  pats  Vytautas,  porindavo  tą  istoriją   kelis  kartus. NĖRA  T EISYBĖS  PASAULYJE Kunigaikščiui  Vytautui  amžinai  nesisekdavo,  o  Jogailai  sekėsi.   Todėl  Vytautas  jo  nemėgo. Ir  dar:  Vytautas  manė,  kad  nėra  pasaulyje  teisybės  –  Jogaila   klastingai  įkalino  ir  nusmaugė  savo  dėdę,  ir  už  tai  gavo  Didžiąją   kunigaikštystę;  suvedžiojo  dvylikametę  Jadvygą  –  ir  už  tai  gavo   karalystę. „Tas  senas  ožys!“  –  negalėdavo  nurimti  Vytautas. ANUO  METU Čekai  kariavo  su  vokiečiais.  Čekų  husitai  norėjo  net  bažnyčioje   gerti  vyną,  o  popiežius  ir  kaizeris  jiems  neleido.  Bet  čekai  vis  tiek   gėrė,  o  pasigėrę  save  vadindavo  lotyniškai  –  utrakvistais. STICHINIS  U TRAKVISTAS Atsitiko  taip,  kad  numirė  Čekijos  karalius.  O  be  karaliaus   herojiškaisiais  laikais,  kaip  žinia,  nė  krust.  Aišku,  čekai  iškart   kreipėsi  į  Vytautą,  pasiūlė  karūną  ir  išdėstė  savo  sąlygas. Vytautas,  padėkojęs  už  garbę,  karūnos  atsisakė,  mat  utrakvizmas   būtų  per  daug  pavojingas  jo  pagyvenusiam  organizmui.  Bet  bėdoje  


husitų vis  dėlto  neapleido:  davė  jiems  Žygimantą  Kaributaitį,   stichinį  utrakvistą,  seniai  svajojusį  apie  bohemą  ir  karūną. SAVA  NUOMONĖ Chanas  Tochtamyšas,  gyvendamas  Lietuvoje,  turėjo  savo   nuomonę  ir  garsiai  ją  reiškė:  „Kutlujus  –  susmirdęs  šakalas;   Edigėjus  –  susmirdęs  šakalas.  Emyras  Vytautas  –  geras  emyras,   puikus  emyras,  labai  dosnus  emyras.“ PAGUODA Vytautas  guodė  Tochtamyšą: –  Taip,  sostą  tu  praradai.  Bet  nuo  šiol  tuos  bailius  šakalus  gali   triuškinti  jų  pačių  teritorijoje.   RŪSTUS  LIKIMAS Chanas  Tochtamyšas,  gyvendamas  Lietuvoje,  skundėsi  likimu: –  Mane,  stepių  sanitarą,  nubloškė  į  tokį  užkampį,  kur  net  plovo   užsimušdamas  negausi! GUVUS  VAIKIS Tochtamyšas  vaikystėje  dažnai  praleidinėdavo  geografijos  pamokas.  Tėvo  dėl  to  subartas,  pasiteisino: –  Kardas  paklaus  kelio,  sprandas  kelią  parodys. EKONOMINĖ  G EOGRAFIJA Chanas  Tochtamyšas  mokė  vaikaičius:

17


18

– Maskva  yra  turtingas  miestas.  Marienburgas  yra  turtingas  miestas.  Maskva  ir  Marienburgas  yra  turtingi  miestai. TIKRAS  DRAUGAS Chanas  Tochtamyšas  negalėjo  ramiai  žiūrėti,  kaip  kryžiuočiai   terioja  mylimą  Lietuvą. –  Mano  kardas  –  tavo  kardas,  –  pasakė  jis  Vytautui.  –  Jojam  į   Marienburgą. PERŽENGĖ  RIBĄ Chano  Tochtamyšo  galva  tapo  balta  kaip  žydinti  obelis,  bet  širdis   liko  juoda  kaip  dykumos  naktis. Jo  žodžiai  saldesni  už  medų,  bet  liežuvis  dvišakas  kaip  smėlynų   gyvatės. –  Jei  meluoju,  tegu  mane  šaitanas  nujoja,  –  sakydavo  jis. Taip  jis  kartą  neapsikentęs  ir  padarė. 1985–1988


19

HUMANIZMO FARVATERYJE

Narkomanija, sadizmas,  prostitucija,  oligofrenija  jaunėja  ir  plinta.   Nuostabu,  bet  atsakomybė  už  tai  verčiama  mokyklai.  Intelektua-­‐ linis  bailumas!  Sveikoje  visuomenėje  mokyklos  klaidas  koreguotų   šeima,  gatvė,  vaikų  literatūra.  Apie  pastarąją  ir  norisi  pakalbėti. Šiltų  žodžių  yra  nusipelniusi  Antuano  de  Saint-­‐Exupéry  pasaka   „Mažasis  princas“.  Rašytojas  išjuokė  monarchistus,  kapitalistus,  scientistus.  Pilietinės  drąsos  anais  laikais  reikėjo  smerkti   alkoholizmą.  Man,  tvirtai  laikančiam  kursą  į  bendražmogiškas   vertybes,  artimas  ir  suprantamas  tiek  pasakos  herojus,  tiek  pati   humanistinė  autoriaus  nuostata.  Ypač  lyginant  su  kažkokio  Anderseno  „pasaka“,  kurioje  vaikai  mokomi  kabinti  rogutes  prie   judančių  transporto  priemonių.  Laikau  tai  būtina  pabrėžti,  prieš   išsakydamas  savo  pastabas. Keistai  ir  nemaloniai  nuteikė  epizodas  su  turkų  astronomu.  Taip,   autorius  pripažino  besivystančios  Turkijos  mokslo  pasiekimus.   Bet  kam  šaipytis  iš  tautinių  rūbų,  kam  nacionalinį  Turkijos  didvyrį  


20

Kemalį pašą  vadinti  diktatoriumi?  Ar  nusipelnė  tokios  pajuokos   neokolonializmo  gniaužtuose  spurdantys  turkai?  Dar  A.  Ibelhauptas  nurodė,  kad  žmogus,  niekinąs  kitas  tautas,  negerbia  ir  savo.   Gaila,  bet  šiuo  atveju  galime  nurodyti  ir  to  žmogaus  vardą  –  tai   mūsų  Sent  Eksas. Neišvengta  ir  dalykinių  klaidų:  paankstinta  reformų  pradžia,   išpūstos  represijos  už  nacionalinės  aprangos  dėvėjimą.  Suprantu,   kad  pasaka  rašyta  tada,  kai  daugelis  istorijos  faktų  buvo  nutylimi   ar  tendencingai  iškraipomi.  Tačiau  dabar,  kai  atidaromi  archyvai,  o   nacionalinis  klausimas  ūmai  paaštrėjo,  rašytojui  derėtų  ypač  atsa-­‐ kingai  peržiūrėti  savo  poziciją. Kita  pastaba  –  dėl  darbinio  auklėjimo.  Paviršutiniškai  žvelgiant,   autoriui  nėra  ką  prikišti.  Herojus  ravi  piktžoles,  ryžtasi  prižiūrėti   smulkų  raguotį.  Tuos  epizodus  galima  skaityti  mokiniams,   siunčiamiems  į  ketvirtą  trimestrą.*  Tačiau,  būkime  atviri,  jie   (tie  epizodai)  skęsta  samprotavimuose  apie  rožes  ir  lapes.  Mes,   suaugę,  sugebame  skirti  substanciją  nuo  akcidencijos,  bet  vaikai  gali  pamanyti,  kad  vienintelė  žmogaus  verta  veikla  –  gėlių  ir   kailinių  žvėrelių  auginimas.**  Nesinori  kartotis,  bet  autoriui  tikrai   nepakenktų  padirbėti  prie  teksto. Ir  galiausiai  norėčiau  atkreipti  dėmesį  į  epizodą  su  žibintininku.   Akivaizdu,  kad  rodydamas  bergždžiai  besiplūkiantį  darbo  žmogų,   Sent  Eksas  nelabai  subtiliai  pašiepė  mūsų  ekonomiką.  Bet  jeigu   jis  jau  tada  suvokė  ikikrizinę  mūsų  padėtį,  kodėl  nerašė  į  Liaudies   ūkį?  Kodėl  jis  vaikams  palieka  pasirinkimą  tik  tarp  niekam  nereikalingo  kažko  darymo  ir  IDV?***  Man  regis,  čia  būtų  galima  rimtai   pamąstyti.


Turiu prisipažinti  patikliam  skaitytojui,  kad  ilgai  dvejojau  prieš   pagarsindamas  šias  savo  mintis.  Kas  gali  garantuoti,  kad  „Mažojo   princo“  neišmes  iš  bibliotekos  ir  nenusiųs  persiauklėti  į  Janonio   fabriką?****  Kas  gali  garantuoti,  kad  iš  senojo  Sent  Ekso  nebus   pareikalauta  įvesti  į  pasaką  sutartinius  galvijus  ir  apskritai  užkimšti   visas  landas  priešiškai  ideologijai?  Tokiu  atveju  iš  skausmo  man   verktų  širdis.  Vis  dėlto  tikiu,  kad  tokie  dalykai  nebeįmanomi.   Dauguma  draugų*****  jau  supranta,  kad  ne  lazda  reikia  auklėti   vaikų  rašytojus,  reikia  belstis  į  jų  sąžinę,  nenuilstamai  priminti  jų  pareigą  –  dešimt,  dvidešimt,  keturiasdešimt  kartų.  Jeigu                                     A.  de  Saint-­‐Exupéry  ryšis  likti  humanizmo  farvateryje,  jis  pats   pasitaisys.  Jeigu  įsikibęs  laikysis  paklydimų  (ko  tenebūnie)  –  pats   pasismerks  perestroikos******  šalikelei  ir  literatūros  sąvartynui. 1988

* Tokio  trimestro  mokymo  programoje  nebuvo;  taip  vadindavo  privalomąjį  moksleivių   siuntimą  į  žemės  ūkio  darbus  per  vasaros  atostogas. **  Auginti  savo  ūkyje  ir  parduoti  gėles  ir  kailinius  žvėrelius  9-­‐ojo  praėjusio  amžiaus   dešimtmečio  pradžioje  buvo  laikoma  rimtu  administraciniu  nusižengimu. ***  IDV  (individuali  darbinė  veikla)  –  darbas  sau,  publikacijos  metu  nebelaikomas   nusižengimu,  bet  ir  neskatinamas. ****  Popieriaus  fabrikas  turėjo  poeto  Juliaus  Janonio  vardą. *****  Draugas  –  oficialus  tuometinis  kreipinys  į  komunistą  ir  į  priimtino  valdžiai  elgesio   nepartinį  žmogų. ******  Dabar  –  Atgimimas.

21


156

TURINYS

TAIKOMIEJI RAŠTAI 1982-1989 ISTORINIAI  ANEKDOTAI………...............................…………..11 HUMANIZMO  FARVATERYJE……...........................…………..19 ŽIAURI  PASAKA……………………………..............................….22 SUTEMŲ  AUTOBUSAI.....................…......................………..27 GYVYBĖS  VARDU!…………………………............................…..30 1990-­‐2000 SEREIKIŠKIŲ  TILTAS:  LITERATŪROS  APŽVALGA…...........…37 PALANGOS  TILTO  RAŠYTOJAI……………………………............42 TRAUKINYS  NR.663  ARBA  VILNIUS-­‐KLAIPĖDA………..........46 VYRŲ  NAMAI:  IR  AŠ  TEN  BUVAU…………………………...........50 SĄVARTYNŲ  ETIUDAS…………………………………............……55 APIE  DVASINGUMĄ………………………………………............….63 PABERŽĖS  ETIUDAI………………………………………….............69


LAIVAI KRANTE…………………………………………............…….76 PO  2000 KAS  RŪPI  LAIKRAŠČIAMS…………..........………………..………91 MAŽIEJI  MŪSŲ  UOSTININKAI…………………..........…………..94 VELNIO  DARBAI……………………………………….............……..96 ĮSAKYMAS  NR.V13-­‐425……………………............………………..99   SZÍNÖSSZEÁLLÍTÁSA      Ö SSZEKEVERHETŐ?…......…….102 MISERABILIA…………………………………….............…………..105 GAVELIS  VS  KUNČINAS………………………………...........……111 ADMIROLAS  TRAIDENIS………………………………….............116 ŽIEVIŲ  VALDOVAI…………………………………………..............119 JAUSMININKAS,  TRUMPININKAS,  ATPK……………......……123 SENELIO  RAŠTAI……………………………………………............126 O(DO!)NTOLOGIJA  IR  KT………………………………..........……132 MULTIMODALIAI,  LĖTA  EIGA…………………………........…….137 HIC  GEDANUM.  HIC  SALTABATUR…………………….......……145

157


Daugiau autoriaus  tekstų  rasite  adresu:   http://www.ve.lt/blog/author/Linas/


Profile for Dominicus Lituanus

Taikomieji raštai  

Lino Poškos knygą „Taikomieji raštai“ sunku įdėti į apibrėžtesnio, atpažįstamo žanro lentyną. Joje apstu kuo įvairiausių stilių – nuo parodi...

Taikomieji raštai  

Lino Poškos knygą „Taikomieji raštai“ sunku įdėti į apibrėžtesnio, atpažįstamo žanro lentyną. Joje apstu kuo įvairiausių stilių – nuo parodi...

Advertisement