Page 1


UDk 821.172-4 po-211

Knygos leidimą rėmė Lietuvos kultūros taryba

© Dominicus Lituanus, 2014 © A Propos, 2014 © Linas Poška, 2014 © Nuotraukos Julius Venskus, 2014 © Nuotraukos Asta Esu, 2014 © Maketas Kristina Norvilaitė, 2014 isBn 978-9955-811-75-6


linas poška

TA I KO M I E J I r a š ta i

Vilnius 2014







1982–1989



11

IstorInIaI anekdotaI

GEDIMINO MEDŽIOKLĖ I Kunigaikštis Gediminas kartą medžiojo netoli Trakų, prie Neries. Sumedžiojęs taurą, gražiame slėnyje iškėlė puotą savo palydai. Visi šlamštė taurą ir maukė naminio varymo spiritinius gėrimus, kol išgriuvo ir sumigo. Rytą Gediminas atsibudo plyštančia galva. Pasikvietė Lizdeiką ir klausia: – Žinai, Lizdeika, taip jaučiuosi, tarsi galvoje vilkas staugtų. Ir net, sakyčiau, kažkoks geležinis. Ką tai galėtų reikšti? Čia Lizdeika viską jam ir išaiškino. GEDIMINO MEDŽIOKLĖ II Kunigaikštis Gediminas kartą medžiojo netoli Trakų, prie Neries. Kitą dieną Lizdeika užsiminė žinąs vieną vietelę: jei kunigaikštis ten įkurs miestą, dėkingi būsimi miestelėnai pastatysią jam paminklą. Suklusęs Gediminas pasiteiravo, ar galima iš ženklų spėti, koks būsiąs tas paminklas.


12

– O valdove! – atsakė Lizdeika. – Garsiai staugė vilkas, garsus bus paminklas – per savo gražumą. Ilgai staugė geležinis, šimtus metų jį magistratas statys, – labai didelis išeis. Štai tada Gediminas ir apsisprendė. SUNKI T RAIDENIO VAIKYSTĖ Kunigaikštis Traidenis, kai dar mažas buvo, labai gėdijosi savo vardo. Per prastas jis jam atrodė. Na ir, aišku, bendraamžiai nuolat iš jo dėl to tyčiodavosi. Traidenis, būdamas jautrus, dažnai dėl to apsikuldavo. Ir taip gerai išmoko muštis, kad užaugęs tapo Didžiuoju kunigaikščiu. Tada jo vardas visiems ėmė skambėti ir didingai, ir grėsmingai. Bet pats Traidenis dažnai pagalvodavo: „Ak, kad taip tėvai būtų mane pavadinę Vytautu!“ REIKIA PAKENTĖTI Žemaičiai labai bijojo krikšto. Teko pačiam Vytautui atvykti. Sukvietė žemaičius ir gėdina: „Aš, – sako, – tėvynės labui triskart krikštijausi, o jūs vieno karto negalite pakentėti.“ HEROJIŠKOSIOS ISTORIJOS PABAIGA Aukštaičiai irgi labai bijojo krikšto. Didysis kunigaikštis Jogaila, žinodamas tautiečių būdą, į Vilnių atsigabeno ne tik lenkų kunigų, bet ir gyvą galą vilnonių rūbų. Jis paskelbė, kad kiekvienas naujakrikštas gaus dykai po importinį drabužį. Tautiečiai plūdo tuntais, urmu krikštijosi ir, numetę linines tėvyninės namudinės gamybos drapanas, krykštaudami taisėsi


dovanotu importu. Tam tikra, nors ir nežymi, jaunimo dalis kartu su prisisunkusiomis priešiškos ideologijos kelnėmis nekritiškai priėmė ir menkavertę Vakarų kultūrą, brukamą nemokančių lietuviškai kunigų. AR Ž INOTE, KAD… …žodis „šventinti“ „duoti pylos“ prasme vartojamas nuo XIV a. pabaigos. Kunigaikštis Vytautas, gavęs pylos, vis kur nors bėgdavo ir apsikrikštydavo. Paprasti žmonės, nesuprasdami politinio momento, taip ir sakydavo: „Vėl pašventino Vytautą.“ NESUARTĖJO S U LIAUDIMI Žemaitijos vaitu Ordinas paskyrė Mykolą Kiuchmeisterį iš Šternbergo, nes tas mokėjęs žemaičių ir lietuvių kalbas. Išleisdama kapitula prisakė atminti jautrų politinį momentą ir kuo dažniau su čiabuviais kalbėti jų kalba. Tačiau Kiuchmeisterio žodynas, įgytas prižiūrint belaisvius, nepasižymėjo poetiškumu, nors buvo stiprus, išraiškingas. Sutinka, būdavo, vaitas kelyje žemaitį ir, vykdydamas instrukciją, pažindinasi: – Ich bin jūsų vogt Michael Küchmeister von Sternberg, o kas tu bist? Tu bist subingalvis, oder skersamyžis? Michael Küchmeister von Sternberg nesuartėjo su liaudimi. Moralinis pranašUMas Lenkijos karalius Jogaila ir Ordino magistras Jungingenas, prieš

13


14

jodami į Žalgirį, ilgai vienas kitą gąsdino. Jogaila baugina: „Va, pasakysiu Vytauto totoriams, jie tau kad duos!“ Magistras nelieka skolingas – jis pasakysiąs pamarėnams, o tie parodys ir Jogailai, ir totoriams. Jogaila grasina čekais, Jungingenas sileziečiais. Ir taip be galo. O skundikai jie buvo baisūs. Skundė vienas kitą ir popiežiui, ir kaizeriui, ir visiems, kas tik jų klausydavo, bet apčiuopiamo mo-­‐ ralinio pranašumo nė vienas įgyti nepajėgė. Ir sugalvojo tada magistras nusivežti į Žalgirį pančius belaisviams. Tegu dreba iš anksto visa karaliaus kariauna! Išgirdo Jogaila apie tą teutonišką gudrybę ir pasikvietė Zyndramą iš Maškovicų. Pasikvietė ir sako: „Mylimas Mūsų valdiny Zyndramai iš Maškovicų! Pasiekė Mus žinia, kad riteriai dešimt vežimų pančių prisigamino ir vežasi į Žalgirį. Liepiame ir įsakome tau žaibo grei-­‐ tumu patiekti… eee… dvidešimt vežimų.“ Zyndramas puolė aiškinti, kad tiekos pančių aiškiai per daug, be to, įveikę kryžiuočius, galėsią pasinaudoti jų atsivežtaisiais. Tada Jogaila jam ir sako: „Mūsų valdiny Zyndramai! Glušas esi ir dialektikos nesupranti. Mums moralinis pranašumas rūpi. Nerūstink Mūsų ir daryk, kaip įsakėme.“ Kas buvo toliau, mes jau žinome. Sąjungininkai į Žalgirį atvyko morališkai pranašesni ir laimėjo. Pats didysis Ordino magistras Ulrichas fon Jungingenas, negalėdamas sau atleisti lemtingos klaidos, ieškojo mirties ir surado ją kovos lauke. Vis dėlto Zyndramas iš Maškovicų dėl vieno dalyko buvo teisus. Kadangi pančiai buvo padaryti žaibo greitumu, teko naudoti vokiškosios kokybės, trofėjinius. Bet Zyndramas karaliaus prielan-


kumo taip ir nebeatgavo. Jis, sakydavo Jogaila, dialektikos nesupranta ir moraliniu pranašumu nesirūpina. VYTAUTO G RAUŽATIS Vytautui amžinai nesisekdavo. Kad ir po Žalgirio – sutriuškino kryžiuočius, pasibeldė kalaviju į Marienburgo vartus, pasirašė ant tvirtovės sienos. Kokių argumentų dar reikia – tegu riteriai kapituliuoja ir grąžina Žemaitiją. O teutonai spyriojasi: ten, sako, mūsų tėvų ir protėvių kapai, niekaip negalį jie Žemaitijos atiduoti. Tik kai Vytautas pasisiūlė ir juos sulaidoti greta protėvių, nusileido kryžiuočiai. Atiduodame, sako, Žemaitiją iki tavo gyvos galvos. O Vytautui tuomet apie 60 metų buvo. Joja jis atgal į Vilnių ir graužiasi: amžinai jam nesiseka! Nepadarė darbo iki galo. Sužinos žemaičiai taikos sąlygas, paklaus, už ką kovojo, ir pasielgs su juo kaip su Mindaugu. ŠMAIKŠTUS PASAKOTOJAS I Jogaila mėgo pasakoti dvariškiams, kaip Vytautas bėgo iš Krėvos. Vytautas, persirengęs tarnaitės drabužiais, audringą rudens naktį virve nusileidęs nuo pilies sienos, įsisupęs apsiaustan be heraldinių ženklų, šokęs ant žirgo ir nurūkęs pas savo svainį Jonušą. Taip smagiai dūmęs, kad Jogailos pasiųsti raiteliai nesugebėję jo pavyti ir grąžinti pilyje pamirštų daiktų. Dvariškiai ir svečiai kvatodavo, bet pats Vytautas čia nematė nieko juokinga. Jogaila pasakodamas primeluodavo, ir, be to, tikrai šmaikštus pasakotojas niekada neverstų klausytis tos pačios istorijos du kartus.

15


16

ŠMAIKŠTUS PASAKOTOJAS II Jogaila mėgo pasakoti dvariškiams, kaip Vytautas bėgo iš Krėvos. Pasakodamas begėdiškai primeluodavo ir atvirai juokdavosi iš Vytauto. O kai tarp svečių būdavo pats Vytautas, porindavo tą istoriją kelis kartus. NĖRA T EISYBĖS PASAULYJE Kunigaikščiui Vytautui amžinai nesisekdavo, o Jogailai sekėsi. Todėl Vytautas jo nemėgo. Ir dar: Vytautas manė, kad nėra pasaulyje teisybės – Jogaila klastingai įkalino ir nusmaugė savo dėdę, ir už tai gavo Didžiąją kunigaikštystę; suvedžiojo dvylikametę Jadvygą – ir už tai gavo karalystę. „Tas senas ožys!“ – negalėdavo nurimti Vytautas. ANUO METU Čekai kariavo su vokiečiais. Čekų husitai norėjo net bažnyčioje gerti vyną, o popiežius ir kaizeris jiems neleido. Bet čekai vis tiek gėrė, o pasigėrę save vadindavo lotyniškai – utrakvistais. STICHINIS U TRAKVISTAS Atsitiko taip, kad numirė Čekijos karalius. O be karaliaus herojiškaisiais laikais, kaip žinia, nė krust. Aišku, čekai iškart kreipėsi į Vytautą, pasiūlė karūną ir išdėstė savo sąlygas. Vytautas, padėkojęs už garbę, karūnos atsisakė, mat utrakvizmas būtų per daug pavojingas jo pagyvenusiam organizmui. Bet bėdoje


husitų vis dėlto neapleido: davė jiems Žygimantą Kaributaitį, stichinį utrakvistą, seniai svajojusį apie bohemą ir karūną. SAVA NUOMONĖ Chanas Tochtamyšas, gyvendamas Lietuvoje, turėjo savo nuomonę ir garsiai ją reiškė: „Kutlujus – susmirdęs šakalas; Edigėjus – susmirdęs šakalas. Emyras Vytautas – geras emyras, puikus emyras, labai dosnus emyras.“ PAGUODA Vytautas guodė Tochtamyšą: – Taip, sostą tu praradai. Bet nuo šiol tuos bailius šakalus gali triuškinti jų pačių teritorijoje. RŪSTUS LIKIMAS Chanas Tochtamyšas, gyvendamas Lietuvoje, skundėsi likimu: – Mane, stepių sanitarą, nubloškė į tokį užkampį, kur net plovo užsimušdamas negausi! GUVUS VAIKIS Tochtamyšas vaikystėje dažnai praleidinėdavo geografijos pamokas. Tėvo dėl to subartas, pasiteisino: – Kardas paklaus kelio, sprandas kelią parodys. EKONOMINĖ G EOGRAFIJA Chanas Tochtamyšas mokė vaikaičius:

17


18

– Maskva yra turtingas miestas. Marienburgas yra turtingas miestas. Maskva ir Marienburgas yra turtingi miestai. TIKRAS DRAUGAS Chanas Tochtamyšas negalėjo ramiai žiūrėti, kaip kryžiuočiai terioja mylimą Lietuvą. – Mano kardas – tavo kardas, – pasakė jis Vytautui. – Jojam į Marienburgą. PERŽENGĖ RIBĄ Chano Tochtamyšo galva tapo balta kaip žydinti obelis, bet širdis liko juoda kaip dykumos naktis. Jo žodžiai saldesni už medų, bet liežuvis dvišakas kaip smėlynų gyvatės. – Jei meluoju, tegu mane šaitanas nujoja, – sakydavo jis. Taip jis kartą neapsikentęs ir padarė. 1985–1988


19

HUMANIZMO FARVATERYJE

Narkomanija, sadizmas, prostitucija, oligofrenija jaunėja ir plinta. Nuostabu, bet atsakomybė už tai verčiama mokyklai. Intelektua-­‐ linis bailumas! Sveikoje visuomenėje mokyklos klaidas koreguotų šeima, gatvė, vaikų literatūra. Apie pastarąją ir norisi pakalbėti. Šiltų žodžių yra nusipelniusi Antuano de Saint-­‐Exupéry pasaka „Mažasis princas“. Rašytojas išjuokė monarchistus, kapitalistus, scientistus. Pilietinės drąsos anais laikais reikėjo smerkti alkoholizmą. Man, tvirtai laikančiam kursą į bendražmogiškas vertybes, artimas ir suprantamas tiek pasakos herojus, tiek pati humanistinė autoriaus nuostata. Ypač lyginant su kažkokio Anderseno „pasaka“, kurioje vaikai mokomi kabinti rogutes prie judančių transporto priemonių. Laikau tai būtina pabrėžti, prieš išsakydamas savo pastabas. Keistai ir nemaloniai nuteikė epizodas su turkų astronomu. Taip, autorius pripažino besivystančios Turkijos mokslo pasiekimus. Bet kam šaipytis iš tautinių rūbų, kam nacionalinį Turkijos didvyrį


20

Kemalį pašą vadinti diktatoriumi? Ar nusipelnė tokios pajuokos neokolonializmo gniaužtuose spurdantys turkai? Dar A. Ibelhauptas nurodė, kad žmogus, niekinąs kitas tautas, negerbia ir savo. Gaila, bet šiuo atveju galime nurodyti ir to žmogaus vardą – tai mūsų Sent Eksas. Neišvengta ir dalykinių klaidų: paankstinta reformų pradžia, išpūstos represijos už nacionalinės aprangos dėvėjimą. Suprantu, kad pasaka rašyta tada, kai daugelis istorijos faktų buvo nutylimi ar tendencingai iškraipomi. Tačiau dabar, kai atidaromi archyvai, o nacionalinis klausimas ūmai paaštrėjo, rašytojui derėtų ypač atsa-­‐ kingai peržiūrėti savo poziciją. Kita pastaba – dėl darbinio auklėjimo. Paviršutiniškai žvelgiant, autoriui nėra ką prikišti. Herojus ravi piktžoles, ryžtasi prižiūrėti smulkų raguotį. Tuos epizodus galima skaityti mokiniams, siunčiamiems į ketvirtą trimestrą.* Tačiau, būkime atviri, jie (tie epizodai) skęsta samprotavimuose apie rožes ir lapes. Mes, suaugę, sugebame skirti substanciją nuo akcidencijos, bet vaikai gali pamanyti, kad vienintelė žmogaus verta veikla – gėlių ir kailinių žvėrelių auginimas.** Nesinori kartotis, bet autoriui tikrai nepakenktų padirbėti prie teksto. Ir galiausiai norėčiau atkreipti dėmesį į epizodą su žibintininku. Akivaizdu, kad rodydamas bergždžiai besiplūkiantį darbo žmogų, Sent Eksas nelabai subtiliai pašiepė mūsų ekonomiką. Bet jeigu jis jau tada suvokė ikikrizinę mūsų padėtį, kodėl nerašė į Liaudies ūkį? Kodėl jis vaikams palieka pasirinkimą tik tarp niekam nereikalingo kažko darymo ir IDV?*** Man regis, čia būtų galima rimtai pamąstyti.


Turiu prisipažinti patikliam skaitytojui, kad ilgai dvejojau prieš pagarsindamas šias savo mintis. Kas gali garantuoti, kad „Mažojo princo“ neišmes iš bibliotekos ir nenusiųs persiauklėti į Janonio fabriką?**** Kas gali garantuoti, kad iš senojo Sent Ekso nebus pareikalauta įvesti į pasaką sutartinius galvijus ir apskritai užkimšti visas landas priešiškai ideologijai? Tokiu atveju iš skausmo man verktų širdis. Vis dėlto tikiu, kad tokie dalykai nebeįmanomi. Dauguma draugų***** jau supranta, kad ne lazda reikia auklėti vaikų rašytojus, reikia belstis į jų sąžinę, nenuilstamai priminti jų pareigą – dešimt, dvidešimt, keturiasdešimt kartų. Jeigu A. de Saint-­‐Exupéry ryšis likti humanizmo farvateryje, jis pats pasitaisys. Jeigu įsikibęs laikysis paklydimų (ko tenebūnie) – pats pasismerks perestroikos****** šalikelei ir literatūros sąvartynui. 1988

* Tokio trimestro mokymo programoje nebuvo; taip vadindavo privalomąjį moksleivių siuntimą į žemės ūkio darbus per vasaros atostogas. ** Auginti savo ūkyje ir parduoti gėles ir kailinius žvėrelius 9-­‐ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje buvo laikoma rimtu administraciniu nusižengimu. *** IDV (individuali darbinė veikla) – darbas sau, publikacijos metu nebelaikomas nusižengimu, bet ir neskatinamas. **** Popieriaus fabrikas turėjo poeto Juliaus Janonio vardą. ***** Draugas – oficialus tuometinis kreipinys į komunistą ir į priimtino valdžiai elgesio nepartinį žmogų. ****** Dabar – Atgimimas.

21


156

TURINYS

TAIKOMIEJI RAŠTAI 1982-1989 ISTORINIAI ANEKDOTAI………...............................…………..11 HUMANIZMO FARVATERYJE……...........................…………..19 ŽIAURI PASAKA……………………………..............................….22 SUTEMŲ AUTOBUSAI.....................…......................………..27 GYVYBĖS VARDU!…………………………............................…..30 1990-­‐2000 SEREIKIŠKIŲ TILTAS: LITERATŪROS APŽVALGA…...........…37 PALANGOS TILTO RAŠYTOJAI……………………………............42 TRAUKINYS NR.663 ARBA VILNIUS-­‐KLAIPĖDA………..........46 VYRŲ NAMAI: IR AŠ TEN BUVAU…………………………...........50 SĄVARTYNŲ ETIUDAS…………………………………............……55 APIE DVASINGUMĄ………………………………………............….63 PABERŽĖS ETIUDAI………………………………………….............69


LAIVAI KRANTE…………………………………………............…….76 PO 2000 KAS RŪPI LAIKRAŠČIAMS…………..........………………..………91 MAŽIEJI MŪSŲ UOSTININKAI…………………..........…………..94 VELNIO DARBAI……………………………………….............……..96 ĮSAKYMAS NR.V13-­‐425……………………............………………..99 SZÍNÖSSZEÁLLÍTÁSA Ö SSZEKEVERHETŐ?…......…….102 MISERABILIA…………………………………….............…………..105 GAVELIS VS KUNČINAS………………………………...........……111 ADMIROLAS TRAIDENIS………………………………….............116 ŽIEVIŲ VALDOVAI…………………………………………..............119 JAUSMININKAS, TRUMPININKAS, ATPK……………......……123 SENELIO RAŠTAI……………………………………………............126 O(DO!)NTOLOGIJA IR KT………………………………..........……132 MULTIMODALIAI, LĖTA EIGA…………………………........…….137 HIC GEDANUM. HIC SALTABATUR…………………….......……145

157



Daugiau autoriaus tekstų rasite adresu: http://www.ve.lt/blog/author/Linas/



Millions discover their favorite reads on issuu every month.

Give your content the digital home it deserves. Get it to any device in seconds.