Rudnosiuko tėvelis buvo eilinis brutozauras, kuklus ir darbštus žolėdis. Dirbo miško bibliotekos vedėju, laisvalaikiu rašydavo anekdotus apie miško žvėrelių gyvenimą. 75 mūsų eros metais miške buvo itin populiarus jo anekdotas apie Asilą: Nutarė kartą Asilas tapti Kengūra. Parietė priekines kojas ir šokinėja per krūmus ant užpakalinių. Pamatė jį Liūtas ir klausia: – Ko šokinėji, ką čia vaidini? – Kengūrą, – atsakė Asilas, – matai, noriu būti pasauly pats greičiausias ir stipriausias. – Negražu, oi negražu šitaip, – pamokomai tarė Liūtas ir suvalgė Asilą. Miško žvėreliai, išgirdę šį anekdotą, juokdavosi ir trindavo letenėlėm pilvus. Vienintelis Asilas nežvengdavo, o ardavo kanopom žemę ir žviegdavo, kad tai melas, prasimanymas ir jam šitaip niekada nėra atsitikę!!! Rudnosiuko tėvelis nenorėjo, kad miško žvėreliai1 žinotų, kas tų anekdotų autorius, tad pasivadino slapyvardžiu Rudnozauras. 80 metais prieš mūsų erą Rudnosiuko tėtis vedė jauną brutozauraitę iš gretimos baobabų giraitės. Vestuvės buvo žiauriai smagios: jaunieji susikvietė visus apylinkių pitekantropus, kentaurus, minotaurus2, undines ir kt. dinozaurus. Tik vienos pelėdos – kaip visada – nepakvietė... Pelėda atvyko ir nekviesta, prisigėrė gėrimų ir šoko „Kentaurų polką su ragučiais“ – net plunksnos dulkėjo. Bet štai antrą vestuvių dieną senas, apyžlibis minotauras ant stalo 1
Ypač Asilas!
2
Kentaurai ir minotaurai – tai pirmykščiai vestuvių muzikantai.
10