Page 1


Vytautas V. Landsbergis

Knygą paramstė Rusnės tėvelis ir Adelės bei Rapolo seneliai. Ačiū!

RUDNOSIUKO ISTORIJOS 2

2015


Vytautas V. Landsbergis

Knygą paramstė Rusnės tėvelis ir Adelės bei Rapolo seneliai. Ačiū!

RUDNOSIUKO ISTORIJOS 2

2015


UDK 888.2-93 La241

Rudnosiukas

Dailininkas Jonas Landsbergis Redaktorė Giedrė Kmitienė

ISBN 978-9955-811-89-3

© Vytautas V. Landsbergis, 2015 © Jonas Landsbergis, 2015 © Dominicus Lituanus, 2015 © A Propos, 2015

Jeigu kas, tai kaip nors.


UDK 888.2-93 La241

Rudnosiukas

Dailininkas Jonas Landsbergis Redaktorė Giedrė Kmitienė

ISBN 978-9955-811-89-3

© Vytautas V. Landsbergis, 2015 © Jonas Landsbergis, 2015 © Dominicus Lituanus, 2015 © A Propos, 2015

Jeigu kas, tai kaip nors.


Šakės

K

artą Asilas susapnavo negerą sapną. Danguje atsivėrė vartai ir pro juos išlindo šakės... Aštrios, skvarbios ir šaltos – tarytum likimas. Ir ėmė pamažu smigti žemėn: pervėrė stogą, lubas ir jau kėsinosi įdurti pačiam Asilui. Pabudo Asilas tarsi išdurtas ir kad ims plyšoti, net Rudnosiukiškės aidi: – Visiems šakės! Visiems šakės! Visiems šakės! – Už ką šakės? – blaškėsi visi. – Kodėl šakės? – Už darbelius... – Kokius darbelius? – Šakės nesakė. – O kada šakės? – Tada ir tada. – Tai ką dabar daryt? – Kuo skubiausiai į žemę, kurmiai griebtų! Tai pranešęs pranašas šoko pro langą, nušliaužė už tvarto ir užsikasė iki ausų!.. O Rudnosiukas irgi nesnaudė – nulėkė pas geriausią savo draugą Ežį ir rėžė iš peties: – Gelbėkimos, pakol jauni esma! – Aš jau nebe jaunas... – atkirto tas. – Atstok! – Tik nepradėk ežiuotis! Mums šakės!

7


Šakės

K

artą Asilas susapnavo negerą sapną. Danguje atsivėrė vartai ir pro juos išlindo šakės... Aštrios, skvarbios ir šaltos – tarytum likimas. Ir ėmė pamažu smigti žemėn: pervėrė stogą, lubas ir jau kėsinosi įdurti pačiam Asilui. Pabudo Asilas tarsi išdurtas ir kad ims plyšoti, net Rudnosiukiškės aidi: – Visiems šakės! Visiems šakės! Visiems šakės! – Už ką šakės? – blaškėsi visi. – Kodėl šakės? – Už darbelius... – Kokius darbelius? – Šakės nesakė. – O kada šakės? – Tada ir tada. – Tai ką dabar daryt? – Kuo skubiausiai į žemę, kurmiai griebtų! Tai pranešęs pranašas šoko pro langą, nušliaužė už tvarto ir užsikasė iki ausų!.. O Rudnosiukas irgi nesnaudė – nulėkė pas geriausią savo draugą Ežį ir rėžė iš peties: – Gelbėkimos, pakol jauni esma! – Aš jau nebe jaunas... – atkirto tas. – Atstok! – Tik nepradėk ežiuotis! Mums šakės!

7


Pošakinis periodas

L

– Iš kur žinai, kad šakės? – Asilas susapnavo... Kasamos į žemę! – Jeigu Asilas, tada tikrai šakės! – pašiurpo Ežys ir ėmė rypauti tarytum koks ryperis: – Čiupkit griebkit kastuvėlį kastuvėlį... Kaskit kaskit mani jaunų, kasėjėliai kasėjėliai! Rudnosius jau čiups Ežį į glėbį, jau neš pamiškėn saugiai pakasti, bet... visas tik susibadė! – Gal baigsi vieną kartą šakotis? – supyko Rudnosiukas ir metė draugystes šonan. O pats apsikasė pernykščiais lapais ir laukia, kuo baigsis Asilo išpranašautos šakės. Kramto lūpas ir murma: – Šakės, kiekgi galima laukti!

8

aukė Rudnosiukas metus kitus, kada gi ateis Asilo žadėtasis tada ir tada. Kada gi nusileis išpranašautosios šakės. O jų – kaip nėr, taip nėr... Išlindo patrešęs iš lapų krūvos ir nužirgliojo už tvarto. Išsitraukė Asilą už ausų ir kad puls piktintis: – Žinai, kas tu toks?! – Žinau, žinau... – Tai ko čia visus gąsdini? – Ne tik visus! Ir pats išsigandau, – teisinosi Asilas, paskui nusispjovė tris kartus: – Tpfu tpfu tpfu1. – Tai kur tos tavo šakės? – kamantinėjo įsiutęs Rudnosiukas: – Kiekgi galima laukti? – Buvo, praėjo... – Kodėl pas mane neužėjo? – Tu nieko nepastebėjai? – Nepajutau nė vieno bakstelėjimo! – Tai ir džiaukis, kad neskaudėjo, – paplekšnojo Asilas. – Viskas, Rudnosiuk, baigta. – Su kuo baigta? – nesuprato tas. – Su tavim baigta, ir su manim. Praktiškai su visais! Gali atsipalaiduot. 1

Netyčia apspjovė netoliese įsikasusią stirną, bet tiek jau to... Bus tų stirnų ir po pasaulio pabaigos.

9


Pošakinis periodas

L

– Iš kur žinai, kad šakės? – Asilas susapnavo... Kasamos į žemę! – Jeigu Asilas, tada tikrai šakės! – pašiurpo Ežys ir ėmė rypauti tarytum koks ryperis: – Čiupkit griebkit kastuvėlį kastuvėlį... Kaskit kaskit mani jaunų, kasėjėliai kasėjėliai! Rudnosius jau čiups Ežį į glėbį, jau neš pamiškėn saugiai pakasti, bet... visas tik susibadė! – Gal baigsi vieną kartą šakotis? – supyko Rudnosiukas ir metė draugystes šonan. O pats apsikasė pernykščiais lapais ir laukia, kuo baigsis Asilo išpranašautos šakės. Kramto lūpas ir murma: – Šakės, kiekgi galima laukti!

8

aukė Rudnosiukas metus kitus, kada gi ateis Asilo žadėtasis tada ir tada. Kada gi nusileis išpranašautosios šakės. O jų – kaip nėr, taip nėr... Išlindo patrešęs iš lapų krūvos ir nužirgliojo už tvarto. Išsitraukė Asilą už ausų ir kad puls piktintis: – Žinai, kas tu toks?! – Žinau, žinau... – Tai ko čia visus gąsdini? – Ne tik visus! Ir pats išsigandau, – teisinosi Asilas, paskui nusispjovė tris kartus: – Tpfu tpfu tpfu1. – Tai kur tos tavo šakės? – kamantinėjo įsiutęs Rudnosiukas: – Kiekgi galima laukti? – Buvo, praėjo... – Kodėl pas mane neužėjo? – Tu nieko nepastebėjai? – Nepajutau nė vieno bakstelėjimo! – Tai ir džiaukis, kad neskaudėjo, – paplekšnojo Asilas. – Viskas, Rudnosiuk, baigta. – Su kuo baigta? – nesuprato tas. – Su tavim baigta, ir su manim. Praktiškai su visais! Gali atsipalaiduot. 1

Netyčia apspjovė netoliese įsikasusią stirną, bet tiek jau to... Bus tų stirnų ir po pasaulio pabaigos.

9


– Tai ką – mūsų nebėra? – apsičiupinėjo Rudnosiukas. – Eeesam, – mekeno patenkintas Asilas, – tik visiškai kitokie. – Kokie „kitokie“? – Naujut naujutėliai! – Bet pats atrodai toks senut senutėlis, – bandė ginčytis Rudnosiukas, tačiau ūmai suprato: nedera naujuose laikuose mosuoti senomis, surūdijusiomis šakėmis! Nuėjo ir nusipirko naujas, blizgančias. – Šakės kokios šakės! – džiaugėsi tarytum vynmaišis. Paskui atgulė po krūmu ir atsipalaidavo kaip reikiant1.

Išminties kranelis

T

aip ir prasidėjo naujieji laikai, nė iš tolo nepanašūs į senuosius, buvusius prieš pat Rudnosiukiškių pabaigą1. Čirškė čirkšliai, kukavo kukutės ir kleketavo kleketės. Nusiramino Rudnosiukas ir ėmė akylai stebėti, kaip viskas klostysis toliau. Kuo labiau stebėjo, tuo labiau stebėjosi, jog viskas klostosi kuo puikiausiomis klostėmis. – Baigėsi seni klaikai, klostosi nauji laikai! – niūniavo Rudnosiukas krapštydamas galvą. Krapštė krapštė, kol prakrapštė ir per kraštus pradėjo lietis išmintis. Užliejo pievas ir miškus, bet tuoj atbėgo Ežys ir užsuko kranelį. – Kiekgi galima krapštytis savyje? Paskęsime ir vėl bus pasaulio pabaiga! – Nenori – nereikia, – Rudnosiukas susirinko išbarstytus išminties perlus, sumetė į pernykščių lapų krūvą, o pats užsėdo ant viršaus ir galvoja: – Gal knygą išperėsiu ar dar ką. Taip ir tupėjo čežėdamas it koks perekšlius, o iš po užpakalio lukštenosi vienas už kitą šedevresni šedevrai... 1

1

Sakytum, palaida bala.

10

Tik iš arti priėjęs galėjai pamatyt, kad ir naujuose laikuose viskas beveik taip pat.

11


– Tai ką – mūsų nebėra? – apsičiupinėjo Rudnosiukas. – Eeesam, – mekeno patenkintas Asilas, – tik visiškai kitokie. – Kokie „kitokie“? – Naujut naujutėliai! – Bet pats atrodai toks senut senutėlis, – bandė ginčytis Rudnosiukas, tačiau ūmai suprato: nedera naujuose laikuose mosuoti senomis, surūdijusiomis šakėmis! Nuėjo ir nusipirko naujas, blizgančias. – Šakės kokios šakės! – džiaugėsi tarytum vynmaišis. Paskui atgulė po krūmu ir atsipalaidavo kaip reikiant1.

Išminties kranelis

T

aip ir prasidėjo naujieji laikai, nė iš tolo nepanašūs į senuosius, buvusius prieš pat Rudnosiukiškių pabaigą1. Čirškė čirkšliai, kukavo kukutės ir kleketavo kleketės. Nusiramino Rudnosiukas ir ėmė akylai stebėti, kaip viskas klostysis toliau. Kuo labiau stebėjo, tuo labiau stebėjosi, jog viskas klostosi kuo puikiausiomis klostėmis. – Baigėsi seni klaikai, klostosi nauji laikai! – niūniavo Rudnosiukas krapštydamas galvą. Krapštė krapštė, kol prakrapštė ir per kraštus pradėjo lietis išmintis. Užliejo pievas ir miškus, bet tuoj atbėgo Ežys ir užsuko kranelį. – Kiekgi galima krapštytis savyje? Paskęsime ir vėl bus pasaulio pabaiga! – Nenori – nereikia, – Rudnosiukas susirinko išbarstytus išminties perlus, sumetė į pernykščių lapų krūvą, o pats užsėdo ant viršaus ir galvoja: – Gal knygą išperėsiu ar dar ką. Taip ir tupėjo čežėdamas it koks perekšlius, o iš po užpakalio lukštenosi vienas už kitą šedevresni šedevrai... 1

1

Sakytum, palaida bala.

10

Tik iš arti priėjęs galėjai pamatyt, kad ir naujuose laikuose viskas beveik taip pat.

11


Tuo gal šįkart ir pasidžiaukime, o kitkuo pasidžiaugsime kitą sykį. Po savaitės ar vėliau. Pavyzdžiui, vasarą1.

1

Rudnosiukas ir vasara

K

artą į Rudnosiuko duris pasibeldė vasara. – Ko nori? – paklausė Rudnosiukas, atidaręs duris. – Atsisveikint atėjau, – nudelbė pienes vasara, – man jau laikas. – Jūsų nesuprasi, – susinervino Rudnosiukas,  – tai ateinat, tai vėl išeinat. – Kada nors suprasi, – gūžtelėjo vasara, – nenusimink. Ir nukulniavo sau. –  Nenorėsiu ir nesuprasiu, – trūktelėjo Rudnosiukas ir atsisėdo sau. Taip ir sėdėjo sau visą rudenį, žiemą ir pavasarį. Kol vėl pamatė ją galulaukėj, ateinančią su pienėmis už ausies. – Taip ir žinojau, kad grįši,  – girgžtelėjo Rudnosiukas.

Užeikit, jei turėsit laiko.

12

13


Tuo gal šįkart ir pasidžiaukime, o kitkuo pasidžiaugsime kitą sykį. Po savaitės ar vėliau. Pavyzdžiui, vasarą1.

1

Rudnosiukas ir vasara

K

artą į Rudnosiuko duris pasibeldė vasara. – Ko nori? – paklausė Rudnosiukas, atidaręs duris. – Atsisveikint atėjau, – nudelbė pienes vasara, – man jau laikas. – Jūsų nesuprasi, – susinervino Rudnosiukas,  – tai ateinat, tai vėl išeinat. – Kada nors suprasi, – gūžtelėjo vasara, – nenusimink. Ir nukulniavo sau. –  Nenorėsiu ir nesuprasiu, – trūktelėjo Rudnosiukas ir atsisėdo sau. Taip ir sėdėjo sau visą rudenį, žiemą ir pavasarį. Kol vėl pamatė ją galulaukėj, ateinančią su pienėmis už ausies. – Taip ir žinojau, kad grįši,  – girgžtelėjo Rudnosiukas.

Užeikit, jei turėsit laiko.

12

13


– Taip ir žinojau, kad lauksi, – mirktelėjo vasara. Vasara atsisėdo šalia, o Rudnosius nusisuko šonan ir vaidina, kad nieko nekreipia. – Neapkabinsi? – nustebo vasara. Apsikabino juodu ir kaipmat pakvipo liepžiedžiais... Taip ir kvepėjo iki kito rudens. Vėliau santykiai ėmė vėsti, kvapai išsisklaidė, pienės nužydėjo, o vasara atsistojo ir nukulniavo pamiškėm. – Nenorėsiu ir nesuprasiu, – atsiduso Rudnosiukas. Papūtė šiaurus šiaurys.

Rudnosiuko priklausomybės

V

aikystėje Rudnosiukas jautėsi priklausomas nuo mamos, vėliau nuo Ežiuko, vėliau nuo Asilo, vėliau nuo visų kitų miško gyventojų. Galop ta priklausomybė jį taip išvargino, kad nutarė jis siekti nepriklausomybės. Pasikabino plakatą po kaklu – „Šiuo metu esu visiškai nepriklausomas!“, vaikščiojo po Rudnosiukiškes ir visiems tą plakatą kaišiojo. Visi kaipmat suprato, kad su tokia nepriklausoma asmenybe geriau neprasidėti ir paliko minėtąją asmenybę ramybėje. O Rudnosiukas, pajutęs ramybės antplūdį, pamilo nepriklausomybę dar labiau. Dabar jis tapo priklausomas nuo nepriklausomybės. Ėjo metai, kiti, treti... Pamažu ši priklausomybė Rudnosiuką ėmė varginti – rytais skaudėdavo galvą, prapuolė apetitas, užgriuvo tinginystė, veidmainystė, kvailystė ir kiti rūpesčiai. Štai kartą sėdi Rudnosiukas ant kelmo ir vargsta vargelį susiėmęs galvą rankomis1. Ir mato Ežį. O tas lekia puškuodamas pro šalį, spyg liai net sukaitę. – Kur taip skubi? – pasiteiravo Rudnosiukas, pakėlęs sunkią, švininę galvą.

1

14

Užtat nepriklausomas nepriklausomas!

15


– Taip ir žinojau, kad lauksi, – mirktelėjo vasara. Vasara atsisėdo šalia, o Rudnosius nusisuko šonan ir vaidina, kad nieko nekreipia. – Neapkabinsi? – nustebo vasara. Apsikabino juodu ir kaipmat pakvipo liepžiedžiais... Taip ir kvepėjo iki kito rudens. Vėliau santykiai ėmė vėsti, kvapai išsisklaidė, pienės nužydėjo, o vasara atsistojo ir nukulniavo pamiškėm. – Nenorėsiu ir nesuprasiu, – atsiduso Rudnosiukas. Papūtė šiaurus šiaurys.

Rudnosiuko priklausomybės

V

aikystėje Rudnosiukas jautėsi priklausomas nuo mamos, vėliau nuo Ežiuko, vėliau nuo Asilo, vėliau nuo visų kitų miško gyventojų. Galop ta priklausomybė jį taip išvargino, kad nutarė jis siekti nepriklausomybės. Pasikabino plakatą po kaklu – „Šiuo metu esu visiškai nepriklausomas!“, vaikščiojo po Rudnosiukiškes ir visiems tą plakatą kaišiojo. Visi kaipmat suprato, kad su tokia nepriklausoma asmenybe geriau neprasidėti ir paliko minėtąją asmenybę ramybėje. O Rudnosiukas, pajutęs ramybės antplūdį, pamilo nepriklausomybę dar labiau. Dabar jis tapo priklausomas nuo nepriklausomybės. Ėjo metai, kiti, treti... Pamažu ši priklausomybė Rudnosiuką ėmė varginti – rytais skaudėdavo galvą, prapuolė apetitas, užgriuvo tinginystė, veidmainystė, kvailystė ir kiti rūpesčiai. Štai kartą sėdi Rudnosiukas ant kelmo ir vargsta vargelį susiėmęs galvą rankomis1. Ir mato Ežį. O tas lekia puškuodamas pro šalį, spyg liai net sukaitę. – Kur taip skubi? – pasiteiravo Rudnosiukas, pakėlęs sunkią, švininę galvą.

1

14

Užtat nepriklausomas nepriklausomas!

15


Turinys Šakės / 7 Pošakinis periodas / 9 Išminties kranelis / 11 Rudnosiukas ir vasara / 13 Rudnosiuko priklausomybės / 15 Atpirkimo Rudnosiukas / 17 Apie prasmes / 19 Rudnosiukas ir šluota / 20 Giria nedorėlė / 22 Virš visko / 26 Višta pramogautoja / 28 Apie visiškus dalykus / 31 Rudnosiukas danguje ir ant žemės / 33 Rudnosiukas nežinia kur / 36 Rudnosiuko rytas / 39 Naujos Rudnosiuko liaudies patarlės / 41 Rudnosiuko figūra / 42 Asilo kompleksai / 43 Agirdž / 44 Sukatinėjęs Ežys / 46 Rudnosiuko rudnosiukas / 47 Asilo veidaknygė / 49 Rudnosiukas – teisybės sakytojas / 50

94

Kaip Rudnosiukui aidenosi / 51 Rudnosiukas ir kėkštė / 53 Nusimynęs Rudnosiukas / 55 Rudnosiukas ir pampersas / 57 Rudnosiuko pavasario linksmybės / 59 Rudnosiukas forever / 61 Rudnosiukas ir aidas / 62 Rudnosiukas ir pieva / 63 Rudnosiukas ir pribambasas / 64 My nemy / 66 Pasaka apie įsimylėjusį Rudnosiuką / 68 Bobiškas ruduo / 70 Išganytas Rudnosiukas / 72 Rudnosiukas ir žaltys / 74 Nupuolęs Rudnosiukas / 75 Žiemop / 77 Rudnosiuko brendas / 78 Rudnosiuko meno fabrikas / 79 Badas / 81 Rudnosiukas ir veidrodis / 82 Rudnosiukas bankomatas / 84 Rudnosiukas ir akmuo / 88 Varžtelio istorija / 90 Rudnosiukas ir nelaboji / 91 Naujųjų laikų pabaiga / 93

95


Turinys Šakės / 7 Pošakinis periodas / 9 Išminties kranelis / 11 Rudnosiukas ir vasara / 13 Rudnosiuko priklausomybės / 15 Atpirkimo Rudnosiukas / 17 Apie prasmes / 19 Rudnosiukas ir šluota / 20 Giria nedorėlė / 22 Virš visko / 26 Višta pramogautoja / 28 Apie visiškus dalykus / 31 Rudnosiukas danguje ir ant žemės / 33 Rudnosiukas nežinia kur / 36 Rudnosiuko rytas / 39 Naujos Rudnosiuko liaudies patarlės / 41 Rudnosiuko figūra / 42 Asilo kompleksai / 43 Agirdž / 44 Sukatinėjęs Ežys / 46 Rudnosiuko rudnosiukas / 47 Asilo veidaknygė / 49 Rudnosiukas – teisybės sakytojas / 50

94

Kaip Rudnosiukui aidenosi / 51 Rudnosiukas ir kėkštė / 53 Nusimynęs Rudnosiukas / 55 Rudnosiukas ir pampersas / 57 Rudnosiuko pavasario linksmybės / 59 Rudnosiukas forever / 61 Rudnosiukas ir aidas / 62 Rudnosiukas ir pieva / 63 Rudnosiukas ir pribambasas / 64 My nemy / 66 Pasaka apie įsimylėjusį Rudnosiuką / 68 Bobiškas ruduo / 70 Išganytas Rudnosiukas / 72 Rudnosiukas ir žaltys / 74 Nupuolęs Rudnosiukas / 75 Žiemop / 77 Rudnosiuko brendas / 78 Rudnosiuko meno fabrikas / 79 Badas / 81 Rudnosiukas ir veidrodis / 82 Rudnosiukas bankomatas / 84 Rudnosiukas ir akmuo / 88 Varžtelio istorija / 90 Rudnosiukas ir nelaboji / 91 Naujųjų laikų pabaiga / 93

95


La241 Landsbergis, Vytautas V. Rudnosiuko istorijos 2 / Vytautas V. Landsbergis; iliustravo Jonas Landsbergis. – Vilnius : Dominicus Lituanus, 2015. – 96 p.; iliustr. ISBN 978-9955-811-89-3 „Rudnosiuko istorijos 2“ – tai tęsinys bestseleriu tapusios Vytauto V. Landsbergio pokštų, anekdotų ir nuotaikingų istorijų rinktinės, 1995 m. išrinktos geriausia metų knyga vaikams. Šioje paaugliams skirtoje knygoje pasakojama apie naujausių laikų Rudnosiukiškes, jau po pasaulio pabaigos, kai viskas grįžo į naujas, bet ir vėl ganėtinai absurdiško gyvenimo vėžes. Veikėjai tie patys – Rudnosiukas, Ežys, Asilas ir... daug kitų atpažįstamų mūsų smagaus gyvenimo personažų.

UDK 821.172-93

Vytautas V. Landsbergis

RUDNOSIUKO ISTORIJOS 2 Dailininkas Jonas Landsbergis Redaktorė Giedrė Kmitienė Maketavo Aivaras Gecevičius Tiražas 1500 egz. Išleido UAB „DOMINICUS LITUANUS“ Nugalėtojų 3d-2, LT-10105, Vilnius, tel. +370 5 2777888 www.dominicus.lt Spausdino UAB Agentūra „Jungtinės spaudos paslaugos“ Mokslininkų g. 39, LT-12187 Vilnius, info@ajsp.lt, www.ajsp.lt


Šakės

K

artą Asilas susapnavo negerą sapną. Danguje atsivėrė vartai ir pro juos išlindo šakės... Aštrios, skvarbios ir šaltos – tarytum likimas. Ir ėmė pamažu smigti žemėn: pervėrė stogą, lubas ir jau kėsinosi įdurti pačiam Asilui. Pabudo Asilas tarsi išdurtas ir kad ims plyšoti, net Rudnosiukiškės aidi: – Visiems šakės! Visiems šakės! Visiems šakės! – Už ką šakės? – blaškėsi visi. – Kodėl šakės? – Už darbelius... – Kokius darbelius? – Šakės nesakė. – O kada šakės? – Tada ir tada. – Tai ką dabar daryt? – Kuo skubiausiai į žemę, kurmiai griebtų! Tai pranešęs pranašas šoko pro langą, nušliaužė už tvarto ir užsikasė iki ausų!.. O Rudnosiukas irgi nesnaudė – nulėkė pas geriausią savo draugą Ežį ir rėžė iš peties: – Gelbėkimos, pakol jauni esma! – Aš jau nebe jaunas... – atkirto tas. – Atstok! – Tik nepradėk ežiuotis! Mums šakės!

7


Rudnosiuko istorijos 2  

„Rudnosiuko istorijos 2“ – tai tęsinys bestseleriu tapusios Vytauto V. Landsbergio pokštų, anekdotų ir nuotaikingų istorijų rinktinės, 1995...

Rudnosiuko istorijos 2  

„Rudnosiuko istorijos 2“ – tai tęsinys bestseleriu tapusios Vytauto V. Landsbergio pokštų, anekdotų ir nuotaikingų istorijų rinktinės, 1995...

Advertisement