Page 1

ISBN 978-9955-811-94-7

Kaip ir kodėl Dominykas atsiduria Dvasių karalystėje? Kas jį apnuodija? Už ką? Nejau vėl meilės trikampis? O gal keturkampis? Kerštas, pavydas, proto aptemimas? O gal nušvitimas? Dominyko meilė rugiagėlei patiria naujų išbandymų. Dėl tokios meilės galima ne tik numirti, bet ir prisikelti!

Internetinis leidyklos knygynas

www.dominicus.lt


UDK 821.172-93

La241

Antras leidimas Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB)

ISBN 978-9955-811-94-7

© Dailininkas Gediminas Pranckevičius, 2017 © Vytautas V. Landsbergis, 2017 © Dominicus Lituanus, 2017


2017


Karstadienis Buvo šilta vidurvasario diena – tokia kaip tūkstančiai kitų vasaros dienų: naktį švelniai nulijo, o rytą saulė išvaikė debesis ir puolė spiginti žemėn, meiliai iššiepusi auksinius dantis. Apie vidudienį visos pievų gėlės jau alpo, geibo nuo karščio, vėdavosi lapeliais šnabždėdamos iš paskutiniųjų: – Bent vėjelis pūstelėtų... Gandras Alfonsas blaškėsi papieviais, skeryčiodamas nukarusiais juodbalčiais skvernais, ieškodamas gaivesnės ūksmės, kur nepasiektų kaitrusis saulės šypsnys. Suradęs pavėsį, vis tiek nenurimo – stypsojo ant vienos kojos ir kaleno snapu nepatenkintas: – Regis, nebereikės nė į Afriką skristi!.. Pati atskrido pas mus, kad ją kur zebras! Ežiukas irgi pūkšėjo leisgyvis, pasislėpęs po išvirtusios pušies šaknimis. Geriausiai jautėsi kurmis Andžėjus Andriulis. Jis prasmego skradžiai žemę – ten, kur sroveno šalti požeminiai šaltiniai, ir kniurkė sau į ūsą: – Man nei šilta, nei šalta. Ne taip kaip kitiems. Pieva aplink ąžuolą atrodė tarsi išmirusi, tik vienas baltas gyvūnas šnopuodamas lakstė nuo ąžuolo prie upelio. Nuo upelio prie ąžuolo. Kas jis? Atspėjote! Taip, tai arklys Dominykas! Uždusęs ir sukaitęs, jis laistė savo svajonių rugiagėlę, kad tik mylimoji neperkaistų, kad tik nenugeibtų. Bet kad ir kaip stengėsi, gaivus gėrimėlis vos išlietas kaipmat išdžiū-


davo, išgaruodavo, o į žemę susigerdavo tik keli maži lašeliai. Nustėrusi rugiagėlė puldavo maldauti: – Ak, brangusis, nespėjau nė paragauti... Gal atneštum dar? Dominykas ir lakstė... Nulekia, parlekia, palieja... ir stovi kurį laiką šalia mėlynžiedės, užstodamas kaitriąją saulę. Alsuoja liežuvį nukoręs... O rugiagėlė ir vėl šlama, virkauja gailiu balseliu: – Dominykai, dievaži, tuoj į šieną pavirsiu! Gal galėtum atnešti dar keletą gurkšnelių? – Tuojau, palauk truputį... Sekundę atsipūsiu! – Betgi tu – žvėriškai stiprus! Kur dings Dominykas – atsikvepia ir vėl prie upelio!

Pagaliau vakaras Galų gale saulutė pavargo žaisti afrikietiškus žaidimus, nusižiovavo ir ėmė leistis už miško niurnėdama po nosim: – Taip karštai juos myliu, o jie, regis, visai nesidžiaugia! Ką gi... Ryt patekėsiu ir savo jausmus išliesiu dar karščiau! Pajutęs vakaro vėsą, aprimo ir arklys Dominykas. – Na kaip, brangioji, neištiko saulės smūgis? – paklausė pasilenkęs. – Ne ne, brangusis, – nuramino bičiulį mėlynžiedė, – priešingai, šiandien jaučiuosi gerokai ūgtelėjusi ir net sustiprėjusi. Tu taip uoliai mane laistei, kad net kaitra neišvargino. Ar ne gražiai blizga mano lapeliai? Ir atkišo gležną rankelę – arklys nė nesuprato, ar uostyti, ar pabučiuoti... Palenkė galvą ir dėl visa ko atliko abi malonias pareigas – ir pauostė, ir pabučiavo.

8


– Atrodai išties puikiai! – Dominykas apsidairė ir, pamatęs pievoje daugybę nudžiūvusių ramunių bei jonažolių, atsiduso: – Gaila, visų palaistyti nespėjau... Einu upelin nusiprausti, sukaitau kaip koks kazlėkas, – pasakė ir nukinkavo prie upelio. Pūkštelėjęs vandenin, Dominykas išgąsdino varles, snūduriavusias po vėsiais lelijų lapais. – Gelbėkitės, meteoritas!  – sucypė apyžlibė Makabrėlė ir nėrė upės dugnan. – Vardan gandro ir lydekos, – persižegnojo Dramblota, užsimerkė ir niurkt draugužei iš paskos! Nerdama netyčia praplėšė akis ir... priešais save išvydo išsiviepusį arklio Dominyko snukį. – Šis baltas meteoritas kažką man primena! Išnėrusi į paviršių, ėmė šaukti drauges: – Nebijokit, kvankos, čiagi mūsų Dominykas maudosi! – Džiaukis, kad esi arklys, o ne koks meteoritas! – burbtelėjo Makabrėlė arkliui į baltą ausį. – Nes taip spirčiau į dantis! – Betgi meteoritai dantų neturi! – prunkštelėjo tas. Apsidžiaugė kvaksės, bičiulio sulaukusios, ir tuoj aplink jį susispietė. – Už tai, kad išgąsdinai, turėsi panešioti! – Gerai, šokit ant nugaros! – kinktelėjo baltasis padūkėlis. – Pasportuosime prieš miegą! Tik strykt iš upės – ir pasileido kaip patrakęs! Taip ir nubildėjo apkibęs varlėmis. Lėkė vakarėjančiais papieviais, šuoliavo ūkanotom pakrūmėm, o varlės kvykė, pypė, akis vartė. Ir stipriai laikėsi įsitvėrusios arklio Dominyko karčių, kad nenudribtų. Tik viena Gabutė ėmė ir apsižioplino.


O buvo taip: – Dominykai, sukim į kitą pusę! – kažin ką sumąsčiusi sušuko žalioji važnyčiotoja. – Kur sukti? – paklausė Dominykas. – Ten! – parodė Gabutė letena. – Į vorų restoraną! Į pelkę! – Supratau! Dominykas staigiai pasisuko pelkių link nė nestabdydamas! Bet... Gabutė neišlaikė pusiausvyros! Sumojavo letenėlėm  – drebt ir nubildėjo dilgėlynan. Visą šoną išsidilgino! Bet baisiausia, kad nei Dominykas, nei varlės to nepastebėjo, – nukūrė sau lyg niekur nieko. Teko Gabutei vienai šokuot namučio. – Ale tai žlibas kuinas, negalėjo sustot! – niurnėjo varlė, kasydamasi nudilgintus šonus. – Ale tai gerai, kad krisdama bent akių neišsibadžiau! Ale tai nesmagu, kad išsidilginau, – išbėrė dabar it kokią rupūžę! Kad jiems pilvus susuktų tame šlykščiame vorų restorane!..

Vakariene voru restorane O Dominykas su varlėm aplankė savo draugelius vorus kryžiuočius netolimam pelkių eglyne. Atbildėjo ir išsidrėbė ant minkštų restorano samanų! Arklys užsisakė pienių ir dilgėlių salotų, o varlės – musių kojelių. – Nežinau, ar užtenkamai musių šiandien pakliuvo į tinklus, ar pakaks visoms varlėms,  – nerimavo vorų restorano šeimininkas baronas fon Kombikormas. – Jei ką, pridėsim žiogų! – Vardan gandro,  – įsižeidė Dramblota,  – tik ne žiogų... Man nuo jų pilvą suka, net pažaliuoju visa...


– Tu ir taip žalia, – lyg tarp kitko sumurmėjo Nataša. – Tai gal sliekų? – pasiūlė paslaugusis Kombikormas. – Jei tik neriebūs... Jei turite dietinių. – Jums tikrai rasim, ponia. Kol baronas fon Kombikormas su padėjėjais ruošė vakarienę, arklys Dominykas su varlėm nutarė pasilinksminti: žaidė slėpynes, mešką voratinklyje, šoko mėgstamiausius varlių šokius kvaksinį ir šlepsiuką. Tai prisidūko, tai prisilakstė! Galiausiai vyriausiasis virėjas Pyragėlis fon Kuskusas pareiškė: – Mielieji, sėskit prie rąsto, vakarienė paruošta! Apsilaižė Dominykas ir ėmė šlamšti mėgstamiausias savo salotas. – O ko čia dar įdėta, be pienių ir dilgėlių? – paklausė padavėjo Dominykas. – Taip skanu ir trašku! – Salotas paskaninom grybais! Kurmis Andriulis atnešė glėbį šviežių ūmėdžių ir kazlėkų! – Nežinojau, kad Andžėjus dirba jūsų restorane, – sumirksėjo arklys, kimšdamas salotas už abiejų žandų. – Nedirba... Tik kartais pristato maisto produktų, kaip ir ežys ar lapė. – Puikūs grybai, – apsilaižė Dominykas. – Perduokit Andriuliui nuo manęs kuo didžiausią padėką! Na, varlės, ant nugaros! Man jau metas pas rugiagėlę! Varlės padėkojo baronui fon Kombikormui, atsiskaitė perlamutrinėm geldelėm ir šoko ant arklio! O tas kad pasileis šuoliais – tik aidas pamiškėm nudundėjo! Akimirksniu grįžo prie ąžuolo ir prigulė šalia rugiagėlės. – Brangioji, aš jau namie. – Kur taip ilgai užsibuvai? – sušnibždėjo rugiagėlė. – Išsimaudžiau, paskui su varlėm restorane prisikirotom salotų, pavakarojom.

12


– Galėjai bent perspėti! – Nepyk, kitąsyk būtinai perspėsiu. Dominykas pabučiavo mylimąją ir, pajutęs kaitrios dienos nuovargį, saldžiai nusižiovavo. – Dominykai, jau miegosi? – papūtė žandus nepatenkintos varlės.  – Nenuneši mūsų ligi upės? – Na jūs ir tinginės! Tuoj, tik pasikalbu su rugiagėle ir nunešu!

Zavingi Dominyko ditirambai – Kaip laikaisi? – paklausė rugiagėlės Dominykas. – Ar nesušalai, ar neištroškai? – Ne, dar nešalta... Be to, vakarėjant brangakmenis puikiai šildo*! – Hmmm... Tokią karštą vasarą jis turbūt nelabai ir reikalingas... – susimąstė arkliukas. – Gal truputį net pavojingas. Kad tik dieną neperkaistum. Gal vertėtų iki rudens jį pakasti kur nors atokiau? – Neišmanėli! Paryčiais, kai žemę sukausto ryto vėsa, jis taip maloniai šildo, – purkštelėjo mėlynžiedė, – o ir ruduo netruks ateiti. Palikime jį ten, kur užkastas. – Kaip pasakysi, – linktelėjo Dominykas, – juk tu šios pievos karalienė! O ką dabar veiksim? Gal ditirambą prieš miegą arba lopšinę? Rugiagėlė, regis, atgavo ūpą. – Geras ditirambas dar jokiai gėlei nėra vakaro pagadinęs!

* Tiems, kurie neskaitė ankstesnių Dominyko nuotykių, skubame pranešti, jog arklys Dominykas buvo nuvykęs į tolimąją Plutono planetą ir pargabeno iš ten stebuklingą, žiemą vasarą šildantį brangakmenį, kurį užkasė netoli rugiagėlės, idant jo mylimoji žiemą nesušaltų.

13


Turinys Karštadienis ................................................................................................ 7 Pagaliau vakaras ......................................................................................... 8 Vakarienė vorų restorane ........................................................................ 10 Žavingi Dominyko ditirambai ............................................................... 13 Nutikimas paupy ...................................................................................... 16 Neramios mintys ...................................................................................... 20 Žvaigždžių varpeliai ................................................................................. 22 Jonvabalis .................................................................................................. 27 Dominykas regi savo praeitį ................................................................... 29 Keršto planas ............................................................................................ 31 Dominykas sutinka močiutę ................................................................. 33 Lietingas ditirambas ................................................................................ 34 Dvejos paslaptingos durys ...................................................................... 37 Pragaras ir rojus ....................................................................................... 40 Dominykas darsyk aplanko pievą .......................................................... 43 Kelionė į Saturną ..................................................................................... 53 Dominykas Saturne ................................................................................. 55 Rugiagėlės auka ........................................................................................ 58 Saturno ašaros .......................................................................................... 61 Kelionė Užmaršties upe .......................................................................... 63 Užmirštos vaikystės prisiminimai ......................................................... 64 Tėvelių pasaka .......................................................................................... 66 Nelaisvė ..................................................................................................... 71


Pabėgimas ................................................................................................ 72 Atsisveikinimas su Saturnu .................................................................... 75 Tėvelių aplankymas ................................................................................. 76 Dominykas prisikelia............................................................................... 79 Antroji arklio gimimo diena .................................................................. 83 Pabaiga ...................................................................................................... 89

95


Landsbergis, Vytautas V. La241 Dominykas Dvasių Karalystėje: pasaka / Vytautas V. Landsbergis; iliustravo Gediminas Pranckevičius. – 2-as leid. – Vilnius: Dominicus Lituanus, 2017. – 96 p., iliustr. ISBN 978-9955-811-94-7 Arklys Dominykas – nenuilstantis Vytauto V. Landsbergio pasakų herojus šuoliuoja jau per ketvirtąją knygą „Dominykas Dvasių Karalystėje“. Šį kartą jis netikėtai atsiduria anapusiniame pasaulyje, kur sutinka seniai regėtus savo artimuosius ir sužino, kaip grįžti į pievą, pas gedinčią mylimąją. Taip arklio ir jo rugiagėlės istorija pasipuošia naujomis, dramatiškesnėmis spalvomis, jungiančiomis dvi pagrindines šios jausmingos ir žaismingos istorijos temas: meilę ir mirtį. UDK 821.172-93

Antras leidimas Dailininkas Gediminas Pranckevičius Redaktorė Giedrė Kmitienė Maketavo Tomas Rastenis 3000 egz. Išleido UAB „DOMINICUS LITUANUS“ www.dominicus.lt Spausdino UAB „BALTO print“


ISBN 978-9955-811-94-7

Kaip ir kodėl Dominykas atsiduria Dvasių karalystėje? Kas jį apnuodija? Už ką? Nejau vėl meilės trikampis? O gal keturkampis? Kerštas, pavydas, proto aptemimas? O gal nušvitimas? Dominyko meilė rugiagėlei patiria naujų išbandymų. Dėl tokios meilės galima ne tik numirti, bet ir prisikelti!

Internetinis leidyklos knygynas

www.dominicus.lt

Dominykas Dvasių Karalystėje  

www.dominicus.lt Arklys Dominykas – nenuilstantis Vytauto V. Landsbergio pasakų herojus šuoliuoja jau per ketvirtąją knygą „Dominykas D...

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you