Page 1

Odeta DomarkaitÄ—


2


Įvadas..................................................................................4 1941-06-14..........................................................................5 1948-05-22-23 „Vesna“ (liet. „Pavasaris“).........................7 1949-03-25-28 „Priboj“ (liet. „Bangų mūša“)...................10 1951-10-23 „Osen“ (liet. „Ruduo“)...................................12 Šaltiniai..............................................................................18

3


Aš pasirinkau šią temą nes manau, istorijos vadovėliuose per mažai informacijos, todėl norėčiau plačiau papasakoti, kokie vyko masiniai Lietuvos trėmimai, kur vyko ir kiek žmonių nukentėjo. 1941-06-14 1948-05-22-23 „Vesna“ (liet. „Pavasaris“) 1949-03-25-28 „Priboj“ (liet. „Bangų mūša“) 1951-10-23 „Osen“ (liet. „Ruduo“) Brošiūroje rasite žemėlapių bei įvairių lentelių su statistika, papasakosiu, kaip gyveno žmonės, kokios buvo darbo sąlygos.

4


2013 m. birželio 14 d. sukanka 72 metų, kai buvo įvykdytas masinis gyventojų trėmimas iš Lietuvos į tolimuosius TSRS regionus. Tarybų Sąjungai 1940 m. birželio mėn. okupavus Lietuvą, buvo pradėta terorizuoti ir naikinti krašto gyventojus, imtasi represijų prieš okupacinio režimo priešininkus. Politinės represijos buvo taikomos žmonėms, kuriuos okupacinis režimas pripažino pavojingais TSRS valstybei ir politinei santvarkai. Lietuvos gyventojai buvo suskirstyti į okupacinei valdžiai ištikimus ir priešiškus sluoksnius pagal politinius, socialinius ir kitus kriterijus. Lietuvos Respublikos politikai, valstybės tarnautojai, įvairių įstaigų darbuotojai, politinių ir visuomeninių organizacijų nariai, karininkai, mokytojai, dvasiškiai, ūkininkai, verslininkai ir kiti aktyvūs, savarankiški, turėję nuosavybės asmenys buvo pripažinti priešiškais ir pavojingais Tarybų Sąjungos valstybei ir valdžiai. Jie buvo registruojami, skirstomi į represuojamų žmonių kategorijas, apskaitomi ir jiems buvo taikomos įvairios represinės priemonės. Okupuotos Lietuvos gyventojai ypač nukentėjo nuo trėmimų – masinių represijų akcijų.

5


Lietuvos gyventojų trėmimai – tai administracine, neteismine tvarka vykdytas organizuotas, prievartinis ir masinis žmonių ir šeimų išvežimas iš jų nuolatinių gyvenamųjų vietų ir įkurdinimas okupacinės valdžios nustatytose atšiauriose, netinkamose gyvenimui ar mažai apgyvendintose TSRS vietovėse. Trėmimais buvo siekiama iš Lietuvos pašalinti okupantams opozicines žmonių grupes, konfiskuoti jų turtą, pakeisti okupuotos Lietuvos socialinę ir tautinę sudėtį, tuo pačiu nutautinti ir asimiliuoti Lietuvą, įbauginti lietuvių tautą ir užgniaužti pasipriešinimą okupaciniam režimui. Trėmimus organizavo ir vykdė represinės struktūros – LTSR vidaus reikalų liaudies komisariatas (NKVD), nuo 1941 m. kovo 8 d. – LTSR vidaus reikalų liaudies komisariatas (NKVD) ir LTSR valstybės saugumo liaudies komisariatas (NKGB). 1941 m. gegužės–birželio mėn. žmonių deportacijos buvo vykdytos Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Vakarų Ukrainoje, Vakarų Baltarusijoje ir Moldavijoje.

6


1948 m. gegužės 22-ąją įvyko didžiausias Lietuvos istorijoje gyventojų trėmimas. Iš Lietuvos į šaltąjį Sibirą pajudėjo šimtai ešelonų. Iš jų sklido kraupūs verksmai, žmonių dejonės. Okupantas nežiūrėjo, kad tremiamieji neturi valgyti, gerti, maži vaikai klykė vagonuose be tyro oro. 1948 m. gegužes 22-23 dienomis buvo ištremta tūkstančiai Lietuvos žmonių. Trėmimai buvo vykdomai pagal 1948 m. vasario 21 dienos SSSR ministrų tarybos nutarimą. Iš Lietuvos buvo numatyta išvežti 12 tūkst. partizanų bei jų pagalbininkų šeimų. Pusei numatytas maršrutas į Krasnojarsko kraštą, kitiems – į Jakutiją. Tremtiniai turėjo dirbti miško ruošos įmonėse. Trėmimai prasidėjo gegužės 22-ąją, šeštadienį: miestuose nuo vidurnakčio, o kaimuose – nuo 4 val. ryto. Nors nutarime buvo numatyta leisti išsivežti šeimai turto iki 1000 kg, tačiau faktiškai to nebuvo: atvirkščiai, trėmimų organizatoriai leido pasiimti tik būtiniausius daiktus ir šiek tiek maisto, matyt, tam, kad jo daugiau liktų jiems patiems. Kita vertus, atvykdavo sunkvežimiais ir kiekviename sutalpindavo po kelias šeimas, t. y. iki dešimties asmenų, o vežimuose – irgi net ne po vieną, tad ir vietos norimam turtui pasiimti nelikdavo. Šiame trėmime niekas nesilaikė nuostatos, kad tremiamos partizanų ir jiems prijaučiančių „buožių“ šeimos. Buvo vežamos jau nuteistų ar užsiregistravusių partizanų, niekada jais nebuvusių, gražiau ūkininkavusiųjų šeimos. Didelė dalis – bežemiai ir mažažemiai. Juk priklijuoti partizanų pagalbininkų etiketę buvo galima vos ne kiekvienam sąmoningam Lietuvos žmogui. Remdamiesi dokumentais, galime teigti, kad 1948-ųjų trėmimams vykdyti buvo sutelkta 30118 MGB ir MVD darbuotojų, kareivių, karininkų bei stribų. Jiems talkino 11446 partiniai ir sovietiniai aktyvistai, iš Maskvos atvykę specialūs SSRS MGB įgaliotiniai. Trėmimų operacijoje, koduotai ciniškai pavadintoje „Vesna“ („Pavasaris“), iki gegužės 23 dienos 14 val. ešelonuose jau buvo sugrūstos apie 11 tūkst. šeimų, t. y. apie 40 tūkst. žmonių, iš kurių buvo apie 11 tūkst. vaikų.

7


Kiekviename ešelone buvo vežama po 304-443 šeimas, 915-1656 žmonės (tarp jų 280-586 vaikai). Gyvuliniuose vagonuose sugrūsti tremtiniai pradėjo mirti: pirmieji žūdavo vaikai, senyvo amžiaus žmonės, nėščios moterys, ešelonuose gimdavę kūdikiai. Tėvynės Sąjungos iniciatyva šios liūdnos Lietuvai datos paminėjimas surengtas visoje Lietuvoje. TS politinių kalinių ir tremtinių frakcijos pirmininkė Vincė Vaidevutė Margevičienė pasiūlė Naujojoje Vilnioje eksponuojamame traukinio vagone surengti fotografijų parodą „Sibiras – mano lemtis“, kuri atspindėtų 1948 m. tremtį, tų metų tremtinių gyvenimą Sibire. Joje buvo galima susipažinti su dokumentais, liudijančiais didžiausio Lietuvos gyventojų trėmimo operaciją. Vėliau minėjimo traukinio vagonas aplankys Lietuvos miestus, kuriuose parodos ekspozicijas rengs tų miestų mokiniai ir studentai. Iniciatyvių mokytojų pagalba moksleiviai rinks informaciją, dokumentus, nuotraukas didžiausio Lietuvos gyventojų trėmimo tema. Gegužės 22 dieną, 4 val. ryto, kuomet prieš 60 metų pradėta operacija „Vesna“ ir iš gimtųjų namų pradėti tremti lietuviai, kiekvienoje savivaldybėje buvo uždegtos žvakelės. 6 val. ryto visuose miestuose ir rajonų centruose pagrindinėse aikštėse iš degančių žvakučių buvo sudėtas žodis LIETUVA, prisiminimais dalinosi tų metų buvę tremtiniai. Seime vyko iškilmingas minėjimas. Į minėjimą buvo pakviesti 1948 m. gegužes 22-ąją išvežti ir į Lietuvą sugrįžę tremtiniai. Veikė paroda „Tremtis – mano lemtis“, vyko tarptautinė konferencija „Trėmimai – nusikaltimai žmoniškumui. Istorija ir atmintis“. Pranešimus skaitė Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ukrainos, Rusijos mokslininkai ir istorikai.

8


Su traukiniais žmones veždavo į lagerius.

9


1949 m. kovo 25-28 d. trijose Pabaltijo respublikose MGB įvykdyta operacija kodiniu pavadinimu „Priboj“ („Bangų mūša“). Jos tikslas – numalšinti „buožių“ (t.y. pasiturinčių valstiečių) pasipriešinimą kolektyvizacijai bei pašalinti partizanų rėmėjus. Šios operacijos metu iš trijų Baltijos šalių buvo deportuota 30,620 šeimų - 94,799 žmonių. 1951 m. rudenį masiniai trėmimai įvykdyti tik Lietuvoje. Per 1949 m. kovo-balandžio mėnesių trėmimus (operacija „Priboj“) iš Lietuvos išvežta apie 32 tūkst. žmonių (apie 10 tūkst. šeimų). 1951 m. trėmimai buvo nukreipti prieš kolektyvizacijos bangą atlaikiusius ir savo individualių ūkių neatsisakiusius valstiečius bei „prieš kolūkius veikiančius buožes“. Vykdant trėmimo akciją pavadintą „Osenj“ („Ruduo“), 1951 m. spalio 2-3 d. iš Lietuvos į Krasnojarsko kraštą buvo ištremta 16 150 žmonių (tarp jų 5278 vaikai). 1949 m. kovo 25 d. prasidėjus operacijai „Bangų mūša“ („Priboj“), buvo suimta ir deportuota į tolimus Sibiro rajonus virš 20 tūkst. žmonių – beveik 3 procentai visų Estijos gyventojų. Dauguma ištremtų-jų – moterys (49,4 %) ir vaikai (29,8 %). Rusijos valstybiniame karo archyve saugomus visiškai slaptos operacijos “Priboj” dokumentus pagal leidimą naudotis galima suskirstyti į tris pagrindines grupes. Pirmoji grupė – tai visiškai slapti operacijos vykdymo planai, įsakymai ir ataskaitos. Vienas svarbiausių šio fondo dokumentų yra operacijai vadovavusio SSRS MGB vidaus kariuomenės Vyriausiosios valdybos viršininko P. Burmako raportas “Apie vidaus kariuomenės dalyvavimą operacijoje “Priboj” SSRS MGB ministro pavaduotojui generolui leitenantui O. Ogolcovui. Raportą sudaro 21 mašinraščio puslapis. Jame atskleisti SSRS MGB vidaus kariuomenės veiksmai organizuojant ir vykdant Baltijos šalių gyventojų trėmimo operaciją “Priboj”.

Šeimų

Žmonių

%

Lietuva

9518

31 917

33,7

Latvija

13 624

42 149

44,5

Estija

7488

20 713

21,8

Iš viso

30 630

94 779

100,0

10


Taigi iš lentelės matyti, kad 1949 m. iš Baltijos šalių ištremta 30 630 šeimų, iš viso 94 779 žmonės. Jei tikėsime operacijos “Priboj” vadovo ataskaita, kovo 25 d. buvo ištremta 29 873 šeimos, iš viso 92 204 žmonės. Taigi iš Baltijos šalių turėjo būti ištremtos dar 757 šeimos, iš viso 2775 žmonės (2,5% ). Matyt, tai buvo šeimos (2,9% ), kurioms pavyko laikinai pasislėpti nuo baudėjų, kurios buvo per klaidą neištremtos ir kt.

11


Tarp tragiškų lietuvių tautai istorijos laikų 1944–1953 metai buvo vieni sunkiausių. Po 1941 m. birželio trėmimų atėjusi antroji sovietų okupacijos banga toliau alino tautos jėgas, rengdama masiškus trėmimus į Sibirą. Po didžiųjų 1948 ir 1949 metų deportacijų sekė nauji trėmimai. Siekdama kuo greičiau užbaigti prievartinę kolektyvizaciją, okupacinė sovietų valdžia 1951 metų rudenį ėmėsi dar vienos represijų bangos, surengdama trečiąją didelę pokario trėmimų operaciją, nukreiptą vien prieš kolektyvizacijai nepasidavusius ūkininkus.1951 m. spalio 2–3 d. sovietų okupuotos Lietuvos teritorijoje vyko trėmimai kodiniu pavadinimu „Osen“ („Ruduo“). Jų metu į Krasnojarsko kraštą ištremta daugiau nei 16 tūkst. žmonių, tarp jų net apie 5 tūkst. vaikų. Tų trėmimų tremtiniai iš Lietuvos sudarė beveik 50 proc. visų tremtį patyrusių Sovietų Sąjungos respublikų gyventojų. Šie 1951 metų trėmimai įvykdyti tik Lietuvoje – Latvijoje ir Estijoje jų nebuvo. Iki 1951 metų pradžios daugiau nei 89 proc. visų ūkių buvo suvaryta į 4471 kolūkį. Šįkart tremiamųjų sąrašus „leista“ sudarinėti vietinei administracijai ir partijos komitetams, o nebe MGB padaliniams. Kaip pasirodė, „savieji“ buvo negailestingi tautiečiams – 4215 šeimų, arba 14 950 žmonių, buvo pavadinti „buožėmis“, nors daugiau nei pusė jų jau buvo įstoję į kolūkius. Jeigu valstiečių šeima netiko būti įrašyta į „buožes“, joms priklijuotos „buožių pakalikų“ etiketės. Iš viso į trėmimų sąrašus buvo įrašyta 5001 šeima.

12


Skirtingai nuo ankstesnių vežimų, kurie buvo vykdomi savaitgaliais, 1951 metų „rudens“ operacija prasidėjo ankstų antradienio rytą. Spalio 2– 3 dienomis paskutiniam dideliam trėmimui vykdyti buvo mobilizuotos milžiniškos pajėgos: daugiau nei 15 tūkst. MGB darbuotojų, kareivių, karininkų, stribų bei 8 tūkst. sovietinių ir partinių aktyvistų, sudarę 2600 „operatyvinių grupių“, šukavo kaimus, pagal sąrašus ieškodami „buožių“ ir „buožių pakalikų“ šeimų. 1951 m. spalio 2 d. iki vidurnakčio visoje Lietuvoje paimtos 3992 šeimos (15041 žmogus), spalio 3 d. – dar tūkstantis žmonių. Ir kai jau buvo surinkta 16 150 žmonių (5278 vaikai, 577 moterys ir 5090 vyrų), ešelonai išvyko į tremties vietas Krasnojarsko krašte. Liko neištremti 2395 žmonės, kurių emgėbistai nerado gyvenamosiose vietose (iš jų 121 jau buvo miręs, 13 anksčiau ištremta, 91 suimtas, 53 pabėgo trėmimo metu). Tremties vietų nepasiekė 39 vaikai. Jų mirtys paženklino visą lietuvių kelią į Sibirą. Prisiminus „Osen“ operacijos Lietuvoje aplinkybes, būtina apžvelgti ir visų trėmimų padarytą žalą lietuvių tautai. 1946–1952 m. į tremties vietas Sovietų Sąjungoje buvo išsiųsti 676 835 žmonės, kurie MVD ir MGB dokumentuose pavadinti „specialiai perkeltais asmenimis“. Beveik kas šeštas tremtinys buvo lietuvis, o kai kuriais metais (1948 ir 1951 m.) lietuviai sudarydavo net pusę visų tremtinių. Daugybė lietuvių buvo išvežta į GULAG-o lagerius ir kolonijas. Jie visada sudarė absoliučią daugumą komunistinio genocido aukų. Didžioji dalis lietuvių, latvių, estų ir vakarų ukrainiečių buvo laikomi tremtyje iki pat 1958 metų, nes būtent šių tautų tremtiniai buvo pripažinti ypatingai pavojingais. Kai 1954 m. Maskva leido vaikų nebelaikyti tremtyje, o suaugusiems – specialiose komendantūrose registruotis tik kartą per metus, bei planavo paleisti iš tremties vyresnius nei 55–60 metų amžiaus, nepagydomai sergančius žmones ir invalidus, lietuvių tai nelietė.

13


Surasti iš tremties vietų pabėgę šešiolikos metų nesulaukę vaikai buvo siunčiami į tėvų tremties vietas, o jeigu tėvai mirę – siunčiami į vaikų namus. Šešiolikmečiai ir vyresni bėgliai buvo baudžiami 20 metų katorgos, o kad nebūtų norinčių juos slapstyti, numatyta 5 metams atimti laisvę tremtinių ir jų vaikų globėjams (ar tiems žmonėms, kurie padės įsikurti gimtinėje). Šiuo atžvilgiu lietuvių tremtinių slapstytojai buvo sulyginti su rezistencijos dalyvių rėmėjais, kurie taip pat už partizanų slapstymą buvo grūdami į kalėjimus ir lagerius. Kad neliktų jokios galimybės lietuvių vaikams išvengti tremties (net atsisakant tėvų tautybės), 1953 m. vasario 16 d. paskutinį kartą papildytas 1949 m. įsakymas: „Vaikai, kurių tėvai yra iki gyvos galvos ištremti specialieji tremtiniai, kad ir kokią pasirinktų tautybę, sulaukę 16 metų turi būti įrašyti į tremtinių įskaitą“. Taip dėl nuosekliai vykdytos genocido politikos tremtyje numarintas 4071 lietuvių vaikas (1945–1950 m.), o tremtinių gretas papildė 689 tuo laikotarpiu Sibire gimę lietuvių vaikai. Net pakeitus politiką tremtinių atžvilgiu atsiskleidžia tremtinių tautybės svarba: 1953 m. liepos 6 d. vidaus reikalų ministrui S. Kruglovui pasiūlyta „paleisti iš tremties rusų, ukrainiečių ir kitų tautybių moteris ir jų vaikus (…), jei vyrai rusai arba iš netremtų tautų“ (lietuviai priskirti tremtoms tautoms). Apie jokius „buožes“, „nacionalistus“ nekalbama. Taigi buvo vykdomas akivaizdus genocidas prieš tautą. Sunkus darbas, nepritekliai, badas vertė tremtinius ieškoti išsigelbėjimo slapstantis tėvynėje. Iki 1949 m. iš tremties vietų pabėgo 1722 lietuviai, iš kurių 1070 buvo sulaikyti. 600 bėglių buvo įkalinti lageriuose, 470 grąžinti į tremties vietas. Bėglių medžioklė niekada nenutrūko. Kas mėnesį Lietuvoje MGB susekdavo ir suimdavo keliasdešimt bėglių. Iki 1949 m. masinių trėmimų buvo sulaikyta dar 219 bėglių sausio-kovo mėn.). Tremtinių kontrolei ir terorizavimui sustiprinti Buriatijoje, Mongolijoje, Irkutsko srityje ir Krasnojarsko krašte buvo steigiamos naujos specialiosios komendantūros. Komendantai ne tik tvarkė tremtinių apskaitą, bet ir galėjo suimti kiekvieną, įtariamą antisovietine veikla. Lietuviai dėl to ypač kentėjo. Nors 1949 m. sausio-kovo mėn. jie sudarė tik 2 proc. visų Sovietų Sąjungos tremtinių, bet iš 4285 suimtų, lietuvių buvo 250, arba 5,8 proc. Dar 919 lietuvių tremtinių buvo įkalinta. Taip persekioti lietuviai Sibire pamažu buvo naikinami. Jų mirtingumas buvo dukart didesnis negu kitų tautybių tremtinių: iš 11 479 tremtyje numarintų žmonių – 482, arba 4,2 proc., buvo lietuviai (1949 m. sausio-kovo mėn.). Remiantis turimais MVD ir MGB dokumentais galima nustatyti, kad iš 118 tūkst. 1945–1952 m. tremtinių, 1953 m. sausio 1 d. buvo likę 98 286 žmonės. Taigi tremtinių sumažėjo 20 tūkst. Kaip „neteisingai ištremti“ (kai kurie kolaborantų giminaičiai ir kt.) buvo paleisti keli šimtai žmonių.

14


Dar apie tūkstantis tremtinių už įvairias „bausmes“ buvo kalinami arba žuvo lageriuose. Tremtinių padaugėjo ir gimus apie 2 tūkst. vaikų. Iš viso 1945– 1952 m. lietuvių tremtinių žuvo 11–16,5 tūkst. Negalutiniais duomenimis, 1953–1958 m. tremtyje mirė dar apie 3500 žmonių. 20 tūkst. tremtyje žuvusių lietuvių papildo sovietinio genocido aukų sąrašą. Vaikai dažniausiai mirdavo nepakėlę pirmosios tremties žiemos. Tai – vienas baisiausių lietuvių tremties istorijos puslapių. Maskvoje puikiai suprato, kad tremtinių sugrįžimas į visą dešimtmetį kraujavusią Lietuvą pastoviai gaivintų antisovietines nuotaikas, todėl tremtinių sugrįžimas buvo nuolat stabdomas. Trečdalis trėmimų aukų buvo vaikai – tai rodo, jog Lietuvos gyventojų naikinimas pirmiausia buvo nukreiptas prieš lietuvių tautą, siekiant palaidoti Lietuvos nepriklausomybės idėją. Vienu sovietinės genocidinės politikos metodų – „tremtimi“– lietuvių tautai padaryti nuostoliai prilygsta kalinių naikinimui mirties stovyklose. Iš 132 tūkst. žmonių, kuriuos 1941–1952 metais išvežė į „amžiną“ tremtį, net 28 tūkst. žuvo nuo ligų, bado, nepakeliamo darbo. Tik 1963 m. gruodžio mėn. iš tremties paleisti paskutiniai keli tūkstančiai lietuvių. Bet apie 50 tūkst. žmonių ilgai neturėjo galimybės sugrįžti arba visiškai negrįžo į Lietuvą. Grįžusiems buvusiems tremtiniams ir politiniams kaliniams buvo ištisas draudžiamų profesijų sąrašas. Jiems beveik visiškai užkirstas kelias išvykti už Sovietų Sąjungos ribų. Sugrįžusieji iš Sibiro neatgavo savo turto, o KGB įgyvendino tokias priemones, kaip buvusių tremtinių ir politinių kalinių „kompromitavimas ir moralinis politinis izoliavimas“. Sovietizacijos procesą lydėjęs genocidas sunaikino ne tik žmones, bet ir ištisus lietuvių visuomenės sluoksnius su visa jų puoselėta kultūra, turtu, visuomenine įtaka.

15


1951 metais išvežusi paskutinius kolūkių „priešus“, sovietinės Lietuvos valdžia galėjo skelbti, kad kolektyvizacija Lietuvoje pagaliau baigta ir joje neliko privačios gamybos priemonių nuosavybės. Taip nebeliko jokių kliūčių įtvirtinti kolūkinę baudžiavą, iš kurios ištrūkti buvo labai sunku, netgi neįmanoma – kolūkietis dar ilgai net negalėjo išstoti iš kolūkio, negavęs visuotinio jo narių susirinkimo pritarimo. Įtvirtinus visiems privalomą atidirbti darbadienių skaičių, už kurį nebuvo mokama nė simbolinio atlyginimo, galutinai atimta galimybė. Vyrai kasmet turėdavo atidirbti kolūkyje po 150, moterys – po 100 dienų. Tuo metu, smunkant gamybai, atlyginimas už tokį darbą vis mažėjo. 1948 metais už darbadienį vidutiniškai buvo mokama po 5,6 kilogramo grūdų ir 16 kapeikų, o 1953 metais – jau vos po 1,1 kilogramo grūdų ir tik po 6 kapeikas.

16


17


Nuotraukos: · http://www.bernardinai.lt/file/c63c515bf1b91e3318daa55c1b3f3d6c29747872_article.jpg · http://www.efoto.lt/files/images/13228/tremtis.jpg · http://www.bernardinai.lt/file/a583f6d34c880a11a0e37dcef96e9a897f5463e0.jpg · http://www.bernardinai.lt/file/0c589f067a8fa27c486c39fcc820ba0c9907717d.jpg · http://www.lietuvos.org/istorija/communism/communism_photos1/26europeos.jpg · http://www.lietuvos.org/istorija/1940_1990/foto/train_siberia_russia_1940. · http://2.bp.blogspot.com/-q1lUUlUPd8w/TVitqSSGS5I/AAAAAAAAADQ/ pOax96qLVrg/s380/Krasnoyarsk%2BMap.png

Informacija: · http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2011/10/07/istdab_01.html · http://www.genocid.lt/Spec/priboj.htm · http://lt.wikipedia.org/wiki/Tremtis · http://www.archyvai.lt/exhibitions/tremimas/pratarme.htm · http://www.atgimimas.lt/Knygos/Tremtis-prie-Manos-upes.-Skiriama-1948-uju-geguzes22-osios-Didziosios-lietuviutremties-atminimui

18


19


20

Masiniai Lietuvos trėmimai  

Masiniai Lietuvos trėmimai

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you