Page 1

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2019 VASARIS / Nr. 2(62)


2


Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2019 vasaris / Nr. 2(62) www.durys.diena.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713

TURINYS MUZIKA Danutė PETRAUSKAITĖ. Klaipėdoje prasidėjo E.Balsio 100-mečiui skirti renginiai

4

Agnė VANAGIENĖ. „Orlando furioso“: A.Vivaldi operos premjera Klaipėdoje

9

TEATRAS Žaneta SKERSYTĖ. R.Spalinskas: norėdamas būti pačioje viršūnėje, turi būti universalus

14

KINAS Aivaras DOČKUS. Netobula valdančiųjų ir paklūstančiųjų santuoka plačiai atvertomis kino kūrėjų akimis

22

PARODŲ SALĖSE

LEIDĖJAS © 2019 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“

Eglė KNYGAUSKAITĖ-LIAKIENĖ. Islandija. Kelionė į visybę

25

Kristina JOKUBAVIČIENĖ. J.Vosyliaus beveik rojaus sodai

30

TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

MENO MARŠRUTAIS

ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

Kristina SADAUSKIENĖ. Panašūs, bet skirtingi. Klaipėdos fotografų parodos Ukrainoje

36

FOTOGRAFIJA Tomas PABEDINSKAS. Atodangos. XX a. pabaigos Klaipėdos fotografija

VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos ir kaligrafijos kūrinys. 2019 2 psl. – 5-ojo Klaipėdos šviesų festivalio vaizdai. Vytauto Petriko nuotr. 4 psl. – 5-asis Klaipėdos šviesų festivalis. Instaliacijos „Mėlynoji vakarienė“ akimirka. Vytauto Petriko nuotr.

GINTARO LAŠAI

ŽURNALĄ REMIA

42

Dainius VANAGAS. Superherojės

46

Nijolė DRUNGILAITĖ. Eilėraščiai

47

Sondra SIMANAITIENĖ. Pamario kieme ištirpusi transcendencija

50

Tadas ŽVIRINSKIS. Apie (ne)būtas jaunystės meiles

52

Daiva MOLYTĖ-LUKAUSKIENĖ. Ieškoti įkvėpimo, arba apsi... mergaitė

54

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE Aušra Žemyna KAVALIAUSKIENĖ. Knyga – kaip atminties ženklas

56

Vilma SABUTIENĖ. Gyvenimo „parubežyje“ pėdomis

59

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Senosios Klaipėdos santykiai su kitais miestais

60 3


MUZIKA

Klaipėdoje prasidėjo E.Balsio 100-mečiui skirti renginiai Danutė PETRAUSKAITĖ

Nuo radijo iki mandolinos

Šiais metais Lietuvos muzikinė bendruomenė mini žymaus kompozitoriaus ir pedagogo Eduardo Balsio (1919–1984) 100-ąsias gimimo metines. Ta proga jo buvę mokiniai, susibūrę į organizacinį komitetą, inicijavo šventinių renginių ciklą. Jis prasidėjo Klaipėdoje: sausio 11 d. burlaivyje „Meridianas“ buvo surengta spaudos konferencija, kurios dalyviai apžvelgė jubiliejinių metų programą, o sausio 15 d. Žvejų rūmuose įvyko E.Balsio simfoninės muzikos koncertas, davęs startą kitiems šiai svarbiai datai skirtiems renginiams. 4

Kompozitorius gimė toli nuo Lietuvos – Ukrainoje, kur Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno jo tėvai – Kostas Balsys ir Barbora Renner-Balsienė. Jie į Lietuvą atvažiavo, kai ši jau buvo pakilusi iš griuvėsių ir pradėjusi kurti nepriklausomos valstybės gyvenimą. Pradžioje Balsių šeima apsigyveno Skuode, o 1928 m. persikėlė į Klaipėdą. Didžiausią įspūdį būsimam kompozitoriui vaikystės metais padarė radijas – tų laikų retenybė. Kai tėvai įsigijo radijo imtuvą, jis berniukui pasirodė lyg pasakų dėžutė. Ir Eduardas nuo jo negalėdavo atsitraukti. Kompozitorius pasakojo: „Visą laiką praleisdavau prie aparato, stebėdamasis jo nuostabia savybe – pasuki sraigtelį, ir suskamba muzika... Kai likdavau vienas, klausydamasis jos, pradėdavau ir diriguoti, ir šokti. Tuomet muzika ir pakerėjo mane. Kilo noras pačiam groti“ (O.Narbutienė. Eduardas Balsys, 1971, p. 5). Kadangi fortepijoną ar pianiną įsigyti nebuvo lengva, mama sūnui nupirko mandoliną, kuria jis labai džiaugėsi. Natas skaityti jau buvo išmokęs pirmose mokyklos klasėse, todėl iš Vokietijos užsisakė pradžiamokslį ir savarankiškai ėmė mokytis skambinti. Pažangą darė sparčiai, todėl greitai ėmė groti ištraukas iš žinomų operečių bei operų, taip pat populiarius

lengvosios muzikos kūrinėlius. Vėliau kompozitorius prisipažino, kad pažintis su mandolina labai pravertė rašant kūrinius smuikui. Gal todėl šis instrumentas jam tapo toks artimas ir mielas.

Muzikuojantis sportininkas 1929 m. Eduardas pradėjo lankyti Vytauto Didžiojo gimnaziją. Čia jam atsivėrė naujos galimybės mokytis, muzikuoti, sportuoti. Gimnazijos pedagogai buvo stiprūs savo srities specialistai. Vienas iš jų – muzikos mokytojas Antanas Grudzinskas, buvęs Stasio Šimkaus auklėtinis, sugebėjo savo mokiniams įskiepyti meilę liaudies dainai. E.Balsys nesitenkino vien šiomis pamokomis – dalyvavo chore, pučiamųjų orkestre, o būdamas abiturientas suorganizavo ansamblį iš dviejų smuikų, akordeono ir fortepijono, pats jam vadovavo. Gimnazistą domino ir sportas – jis įstojo į Klaipėdos sporto sąjungos jaunių grupę, žaidė futbolą gimnazijos komandoje, 1937 m. dalyvavo Lietuvos futbolo rinktinėje, kuri laimėjo rungtynes prieš Vengriją, 1938 m. tautinėje olimpiadoje padėjo Klaipėdos sporto sąjungos futbolininkams iškovoti aukso medalį, o gimnazijos krepšininkams – trečiąją vietą. 1939 m. Klaipėdą užėmus vokiečiams, iš jos buvo priversta pasitraukti didžioji dalis gyventojų, tarp jų – ir Balsių šeima, kuriai teko parduoti namą. Eduardas su skaudama širdimi paliko uostamiestį, bet niekuomet jo nepamiršo, o su Baltijos jūra nesiskyrė visą gyvenimą. Mat tėvams tų pačių metų pabaigoje įsigijus sklypą Pa-


MUZIKA

Kompozitorius E.Balsys Palangoje maždaug 1970 m.

langoje ir pasistačius naują namą, jis turėjo galimybę bet kada lankytis pajūryje – praleisti atostogas, pasisemti kūrybinio įkvėpimo, rasti ramybę, pajusti gamtos didingumą ir amžinybės alsavimą. Nors vėlesni kompozitoriaus gyvenimo metai prabėgo Kaune, Vilniuje, Leningrade, buvo aplankyta daugybė užsienio šalių, Klaipėda jo atmintyje pasiliko kaip vienas šviesiausių jaunystės prisiminimų. Sentimentus kūrėjas jautė ir savo amžininkams klaipėdiečiams, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukusiems į Vakarus. Kai 1969 m. E.Balsiui teko lankytis JAV, jis nepraleido progos pasisvečiuoti Jeronimo Kačinsko namuose Bostone. Nors Klaipėdoje ir nebuvo su juo susitikęs, tačiau apie moderniosios muzikos kūrėją seniai žinojo ir jį vertino už novatoriškumą. Čikagoje kompozitoriaus laukė šiltas susitikimas su Klaipėdos gimnazijos laikų bičiuliu – dainininku Stasiu Baranausku-Baru. Šis garbų svečią pasitiko iš plokštelės skambant „Dainai apie Klaipėdą“. E.Balsiui buvo malonu prisiminti senus laikus ir sužinoti, kad net tolimoje Amerikoje lietuviai domisi jo kūryba.

Marinistine tematika Kompozitorius kūrė muziką keturis dešimtmečius. Pirmieji kūriniai buvo rašomi studijuojant Kauno konservatorijoje, vėliausieji – paskutinėmis gyvenimo minutėmis, nes mirtis užklupo staiga, palikusi neužbaigtus darbus ir neįgyvendintas svajones. Muzikologai šį kūrybinį procesą dalija į tris laikotarpius. Pirmasis tęsėsi iki 1955 m. Tai buvo ieškojimų ir atradimų metas. Šiuo dešimtmečiu parašytuose kūriniuose – Sonatoje fortepijonui, simfoninėje poemoje „Vilnius“, „Herojinėje poemoje“, Koncerte smuikui ir orkestrui Nr. 1 – susiformavo keli specifiniai bruožai: grįsti ir jungti didelės apimties kūrinius viena detale-motyvu; skaldyti liaudies dainos melodiją, muzikinei medžiagai panaudojant tik atskirus jos komponentus – intonacijas, charakterį, tempą ar ritmą. Jūrai skirtų kūrinių šiuo laikotarpiu nėra, tačiau ji buvo kompozitoriaus mintyse rašant Koncertą smuikui, o labiausiai išsiliejo redaguojant M.K.Čiurlionio simfoninę poemą „Jūra“. Reikia pripažinti, kad būtent E.Balsio

Šeimos archyvo nuotr.

dėka šis kūrinys prisikėlė naujam gyvenimui ir skamba iki šiol. Antrasis kūrybos dešimtmetis yra priskiriamas antrajam laikotarpiui, išgarsinusiam kompozitoriaus vardą Lietuvoje. Prasidėjęs politinis atšilimas iš dalies išlaisvino kūrėjus nuo įsisenėjusių štampų. Tai byloja ir E.Balsio netradicine forma sukurtas Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 2, baletas „Eglė žalčių karalienė“, chorinės dainos „Baltijos jūrai“, „Jūreivių daina“, estradinės dainos „Daina apie Klaipėdą“, „Išplaukiam“, „Jūreivių užstalės daina“, „Senas jūrininkas“. Kompozitorius jau galėjo laisvai pasinerti į viliojančią jūrinę temą, simfodžiazinės muzikos garsus ir Pietų Amerikos šokių ritmus. Trečiąjį kūrybos laikotarpį, prasidėjusį 1965 m., žymi naujos kompozicinės technikos – dodekafonijos – t. y. 12-os skirtingų garsų, nesusietų tonaliniais ryšiais, naudojimas. Pirmą kartą tokia garsų serija remtasi simfoniniame kūrinyje „Dramatinės freskos“, vėliau ji saikingai taikyta oratorijoje „Nelieskite mėlyno gaublio“. Nors E.Balsį tuo metu ir buvo patraukusios naujos muzikos kalbos išraiškos priemonės, dėmesys jūrai neatslūgo ► 5


MUZIKA

tiek smulkiuose, tiek stambiuose žanruose – operoje „Kelionė į Tilžę“, poemoje „Jūros atspindžiai“, dainoje „Žuvėdra, žuvėdra“, „Buriuotojų dainoje“. Tarp paskutiniųjų kompozitoriaus darbų – nuotaikingas „Jūreivių maršas“ pučiamųjų orkestrui ir gulbės giesme tapęs Koncertas smuikui solo.

Atliko klaipėdiečiai Sužinojęs, kad pirmasis E.Balsiui skirtas renginys vyks Žvejų kultūros rūmuose, ne vienas kompozitoriaus gerbėjas suabejojo, ar susirinks pakankamai klausytojų. Tačiau salė buvo beveik pilna, o koncerto atmosfera – itin šilta ir draugiška, nes sugužėjo vieni kitus pažįstantys muzikos mokyklų mokytojai ir mokiniai, klasikinės muzikos gerbėjai, sujungti bendro pakilaus jausmo. Juk ne dažnai galima scenoje išvysti vietinį simfoninį orkestrą, retai švenčiami ir Lietuvos muzikinei kultūrai nusipelniusių klaipėdiečių šimtmečiai. Už šį renginį pirmiausia reikia padėkoti Klaipėdos muzikiniam teatrui bei jo vadovei Laimai Vilimienei, taip pat dirigentui Tomui Ambrozaičiui ir smuikininkei Linai Marijai Domarkaitei-Songailei. ►

E.Balsio 100-osioms gimimo metinėms skirtas simfoninės muzikos koncertas Klaipėdos žvejų rūmuose: Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras, dirig 6


tras, dirigentas T.Ambrozaitis, solistė – smuikininkė L.M.Songailė. 

MUZIKA

Olesios Kasabovos nuotr. 7


MUZIKA

◄ Pirmoje programos dalyje skambėjo E.Balsio Koncertas smuikui Nr. 1, pradėtas rašyti studijų metais aspirantūroje Leningrade ir baigtas 1954 m. Lietuvoje, – to laikotarpio kompozitoriaus kūrybos viršūnė. Nelengvas buvo šio kūrinio kelias į sceną: kompozitoriui teko jį net tris kartus perinstrumentuoti ir tik tada įteikti pirmajam šio kūrinio atlikėjui – smuikininkui Aleksandrui Livontui. Koncertas iš karto prigijo smuikininkų repertuare. Nuo dažno naudojimo net smuiko partija susidėvėjo ir

Salė buvo beveik pilna, o koncerto atmosfera – itin šilta ir draugiška.

prof. Raimondui Butvilai ją teko atkurti iš partitūros. Jo surinktomis natomis pasinaudojo ir Lina Marija.

O kur rumba? Smuikininkė L.M.Songailė, respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatė, yra Klaipėdos E.Balsio menų gimnazijos absolventė, Graco muzikos ir atlikimo meno universitete (Austrija) baigusi bakalauro studijas, magistro laipsnį įgijusi Lugano konservatorijoje (Šveicarija). Jos domėjimasis E.Balsio kūriniais smuikui ir pasiryžimas atlikti visus tris koncertus žavi, kaip ir dalyvavimas šiame koncerte. Malonu Klaipėdos scenoje matyti klaipėdietę, tačiau jai pasirodyti gerai pažįstamai

publikai nėra lengva. Tuo labiau, jei išgirsti kokią netikėtą žinią. Taip atsitiko šį kartą, kai elegantiška ir puikiai sceninę kalbą įvaldžiusi koncerto vedėja Gerūta Griniūtė pranešė, kad kūrinyje kompozitorius panaudojo rumbos ritmą. Matyt, į iš anksto paruoštą tekstą įsivėlė klaida. E.Balsys jokios rumbos šiame koncerte nepanaudojo, o jei ir būtų norėjęs, nebūtų galėjęs to padaryti stalininiais metais. Rumba pasigirdo tik Koncerte smuikui ir orkestrui Nr. 2. Tad gerai suprantamas smuikininkės jaudulys išeinant prieš klausytojus, besitikinčius išgirsti egzotiško šokio ritmą. Nepaisant to, ji preciziškai tiksliai ir techniniu požiūriu švariai atliko visas tris koncerto dalis, įrodydama gerai įvaldytus atlikimo įgūdžius. Jei ateityje muzikantė parodys didesnę meninę įtaigą ir pasitikėjimą savimi, ras glaudesnį kontaktą su publika, jos meistriškumas pakils į aukštesnį lygmenį.

Atgimusi „Eglės“ istorija

E.Balsys savo namuose Vilniuje 1957 m. 8

Šeimos archyvo nuotr.

Antroje koncerto dalyje skambėjo siuita iš baleto „Eglė žalčių karalienė“, sukurta 1961 m. Kompozitorius šio darbo ėmėsi praėjus vos metams nuo baleto parašymo ir parengė trumpesnį šio sceninio kūrinio variantą – sudarė siuitą iš penkių ryškiausių numerių: „Liaudis linksminasi“, „Eglės ir Žilvino duetas“, „Žalčių šokis“, „Eglės rauda“ ir „Klumpių šokis“. Muzika graži, melodinga, išraiškinga. Ją puikiai žino net mokiniai, nes pagrindiniai baleto epizodai yra įtraukti ir į vidurinių mokyklų mokymo programas. Todėl T.Ambrozaičiui teko nelengva užduotis – atlikti gerai klausytojams pažįstamą kūrinį. Dirigentas, jau spėjęs įgyti vertingos patirties dirbdamas ne tik su chorais, bet ir su orkestrais, išryškino kūrinio leitmotyvus, lyrines-dramatines vietas, pabrėžė sutartinių intonacijomis grįstą Eglės brolių rūstumą. Kitiems dirigentams vadovaujant „Žalčių šokio“ muzikinės frazės skambėdavo greitesniu tempu, neskaidant jų į atskirus motyvus, taip perteikiant šių gyvių lankstumą ir netikėtą įsiveržimą, o T.Ambrozaitis tuos motyvus kaip tik akcentavo, matyt, norėdamas pabrėžti žalčių keliamą grėsmę, kartu ir brutalią likimo jėgą, įsiveržusią į ramų Eglės gyvenimą. Šios siuitos atlikimas – lyg būsimų baleto spektaklių, kuriuos pajūrio gyventojai bei svečiai galės išvysti šių metų rugpjūtį Palangoje, preliudas.


MUZIKA

„Orlando furioso“: A.Vivaldi operos premjera Klaipėdoje

Antonio Vivaldi žinomas kaip „Metų laikų“ ir šimtų instrumentinių koncertų, kurių dauguma nuolat skamba koncertų salėse, autorius. Jis žymus ir dėl svaraus indėlio į sakralinės muzikos palikimą. Tačiau tik pastaraisiais dešimtmečiais buvo susidomėta šio baroko genijaus operomis, kurių jis parašė daugiau nei pusšimtį. Viena iš jų – „Orlando furioso“ („Įniršęs Rolandas“), sausio 11-ąją pirmą kartą atlikta Klaipėdoje. ► 9


MUZIKA

Agnė VANAGIENĖ

Ryškus baroko ženklas ◄ Žvelgiant į kompozitoriaus gyvenimą, pastebima, jog daugiau nei ketvirtį amžiaus A.Vivaldi tarnavo operai ir teatrui. Taigi jo muzikinės dramos (dramma per musica) ne ką mažiau svarbios nei instrumentinė muzika ar pedagoginė veikla Venecijos konservatorijoje Ospedale della Pieta. Laiške, parašytame 1737-aisiais, likus keleriems metams iki mirties, A.Vivaldi pabrėžė, kad sukūrė net 94 operas (!). Tačiau išlikę istoriniai šaltiniai byloja, jog kompozitorius buvo tik 50 operų autorius ir vos 20 iš jų muzika išliko – daugiausia fragmentais, atskirais veiksmais, pakoreguota kitų muzikantų ir kompozitorių. Nenuostabu, juk A.Vivaldi muzikos stilius, susiformavęs dar jaunystėje, gyvenimo pabaigoje buvo kritikuojamas, o muzika visai pamiršta, ne išimtis – ir operos. Dingę partitūrų puslapiai negrąžinamai prarasti, tačiau išlikusios A.Vivaldi operos – tai aukštos kokybės vėlyvojo baroko ženklai. O vienas ryškiausių – „Orlando furioso“. Tai opusas, kurio istorija taip pat palytėta užmaršties. Dar 1713 m. Venecijos Teatro di San Angelo scenoje buvo pastatyta kompozitoriaus Giovanni Alberto Ristori tokio pat pavadinimo opera „Orlando furioso“, kurios libretą parašė jaunas teisininkas iš Feraros Grazio Braccioli. Jų operos sėkmė paskatino teatrą užsakyti G.Braccioli libreto apie Rolandą tęsinį, kuriam muziką parašytų A.Vivaldi. 1714 m. A.Vivaldi pristatė savo „Orlando finto pazzo“ („Tariamai išprotėjęs Rolandas“) – nepripažintą opusą, kurio neišgelbėjo nei vėlesni pataisymai, nei pridėtinės arijos... Skaudi nesėkmė kompozitorių paskatino sugrįžti prie šios temos po daugelio metų. 1727 m. A.Vivaldi ėmėsi operos perrašymo – be penkių arijų ir rečitatyvų iš ankstesnių versijų, visa muzikinė medžiaga buvo sukurta iš naujo. Manoma, jog sugrįžti prie „Orlando furioso“ kompozitorių taip pat inspiravo ir tuo metu žinoma nuostabaus balso dainininkė Lucia Lancetti, kuri 1727-aisiais sukurtoje operoje įkūnijo Orlandą. Ši operos versija susilaukė didžiulio pasisekimo, tačiau bėgant metams tai neapsaugojo kūrinio nuo užmaršties. 10

Išraiškingas vaidmuo Šiomis dienomis A.Vivaldi opera „Orlando furioso“ atliekama garsiausiose pasaulio scenose, o visai neseniai pasiekė ir Lietuvą. Pirmą kartą ji buvo atlikta gruodį Vilniuje, o vos po kelių savaičių muzikinė drama nuskambėjo Klaipėdos koncertų salėje. Šios operos su nekantrumu laukta ne tik dėl premjeros, bet ir dėl klaipėdiečiams jau žinomo barokinės muzikos atlikėjo, smuikininko, dirigento, dainininko Dimitrijaus Sinkovskio. Melomanai turbūt pamena, jog šio sezono atidarymo koncerte jis dėl perša-

limo scenoje neuždainavo, tad nuostabaus reto balso – kontratenoro tąsyk publikai nepavyko išgirsti. Šį kartą D.Sinkovskis tapo „Orlando furioso“ muzikos vadovu, dirigavo orkestrui, bet atėjus lemiamam momentui akimirksniu persikūnijo ir į vieną iš operos herojų – Rudžierą. Trijų veiksmų opera „Orlando furioso“, supinanti septynių herojų likimus, pasakoja istoriją apie įsimylėjusį Orlandą, į kurio jausmus neatsakė mylimoji Andželika. Tarp kitko, jau pirmųjų baroko operų epicentru tapo meilė, apsupta dievybių, mistikos, paslapties ir, žinoma, sudėtingas kelias iki


MUZIKA

įsimylėjėlių meilės triumfo. Pagrindinis operos herojus dažniausiai būna veikėjas, kuris įveikia ne žmogaus jėgoms skirtas kliūtis ir kovoja dėl savo mylimosios. Šioje A.Vivaldi operoje realizmo ir fantazijos santykis subalansuotas (išlaikant L.Ariosto epo detales, visos operos metu scenoje buvo rodomos žvaigždynų, mėnulio, skraidančio žirgo hipogrifo projekcijos). Pagrindiniam veikėjui Orlandui tenka pati sunkiausia kova – nugalėti save, beprotišką meilės jausmą Andželikai ir pripažinti, jog meilės neįmanoma pasiekti jokia jėga. Dramatišką Orlando vaidmenį premjeroje

atliko Nora Petročenko (mecosopranas). Ryžtingai nusiteikusi solistė įtaigiai perteikė „įniršusio Orlando“ emocijas. Sudėtinga barokinė koloratūra, nenutrūkstamų melodijų kilimas aukštyn buvo įspūdingi. Itin tvirtai skambėjo ne tik arijų viršūnės, bet ir žemosios natos – sodrus N.Petročenko balsas šiai partijai suteikė solidumo. Tiesa, ne visose scenose Orlandas vedamas įniršio, kai kuriuose numeriuose herojus nusiteikęs veikiau desperatiškai. Pasimetęs ir vedamas meilės jausmo Orlandas atsispindėjo ne tik solistės balse, vaidmuo išraiškingai buvo perteiktas ir vizualiai. Dauguma Orlando

rečitatyvų parašyti beveik be instrumentinio pritarimo, lydimi vos kelių styginių. Turbūt taip A.Vivaldi siekė kiekvieną personažo emociją perteikti subtiliai ir skirtingai, tarsi pro padidinamąjį stiklą.

Pakylėjo aukštyn Orlando persekiojamos Andželikos vaidmenį atliko šviesaus balso Gunta Gelgotė (sopranas). Nerimastingi rečitatyvai, persmelkti nežinios nesulaukiant ► 11


MUZIKA

Šios operos muzika ne tik liudija autoriaus meistrystę. Atlikėjai įtikino, kad ji yra nepaprasto grožio. ◄ mylimojo ir bendraujant su Orlandu, buvo atlikti preciziškai. Tačiau ši solistė labiausiai įsiminė dėl artikuliuotai atliktų aukštos tesitūros epizodų. Intrigavo Andželikos ir Medoro susitikimo scenos, kuriose dažnai liejosi energija ir emocijos. Medoras – Vaidas Bartušas (kontratenoras), pradžioje pasirodęs kiek nedrąsiai, vėliau demonstravo švelnų balso tembrą. Sudėtingos Medoro arijos buvo atliktos techniškai, tvarkingai, tačiau ne visada sugebant įtikinti. Viena ryškiausių operos veikėjų burtininkė Alčina – Jomantė Šležaitė (sopranas) tapo tikra scenos karaliene. Nuo pirmųjų natų, kiekvieno įžengimo į sceną iki pat operos pabaigos. Alčinos personažas išsiskyrė sudėtinga daugiaplane charakteristika. Vienu metu Alčina vaizduojama kaip paprasta moteris, kitu – kaip siaubinga įniršusi ragana ir galiausiai sužlugdyta asmenybė, atstumta jai patikusio vyro Rudžiero. Nepaprastai sudėtingas vaidmuo su tokio pat lygio muzikinėmis užduotimis. J.Šležaitės vokalinės linijos – ir sielvartingos, ir ekspresyvios – buvo atliktos meistriškai. Kiekvienas melodinis vingis jos išgirstas, paruoštas ir pateiktas su aukštu baroko muzikos kultūros suvokimu. O solistės vaidyba – išties įtaigi, šį operos pastatymą pakylėjo dar vienu laipteliu aukštyn. Aukštu atlikimo lygiu Alčinai nenusileido ir jos kerų paveiktas Rudžieras – D.Sinkovskis. Operoje dažnai nepasirodantis Rudžieras vos keliais išėjimais sugebėjo pavergti klausytojus. Tiesa, jam priklauso viena gražiausių „Orlando furioso“ arijų „Sol da te mio dolce amore“ („Tik dėl tavęs, mano švelni meile“), mezganti švelnų, lyrišką dialogą su fleita. Kerintis kontratenoro tembras, meistriškai įvaldyta dainavimo technika publiką kiekvieną kartą kilsteli virš fizinio lygmens. Nebesinori mąstyti, ko trūksta iki „gražiau“, „nuostabiau“, tiesiog gera mėgautis A.Vivaldi parašyta muzika. Premjeros vakarą scenoje griežė kiek mažesnės sudėties Klaipėdos kamerinis 12


MUZIKA

A.Vivaldi opera „Orlando furioso“ (rež. Jūratė Vansk, VšĮ „Artis opera“) Klaipėdos koncertų salėje: Klaipėdos kamerinis orkestras, dirigentas D.Sinkovskis, solistai – N.Petročenko (Orlandas), J.Šležaitė (Alčina), D.Sinkovskis (Rudžieras), R.Vosyliūtė (Bradamantė), V.Bartušas (Medoras), G.Gelgotė (Andželika), S.Skjervoldas (Astolfas). Vytauto Petriko nuotr.

orkestras, papildytas fleita (Vytautas Sriubikis) ir vienu ryškiausių baroko instrumentų – klavesinu (Vaiva Eidukaitytė-Storastienė). Vėlgi džiugino orkestro bendradarbiavimas ir tobulėjimas skirtingų stilių muzikoje, kuris, akivaizdu, duoda

tik pačių geriausių rezultatų. Štai opera „Orlando furioso“, kuri neabejotinai užima vieną svarbiausių vietų A.Vivaldi kūryboje. Jos muzika ne tik liudija autoriaus meistrystę. Atlikėjai įtikino, kad ji yra nepaprasto grožio. Joje gausu reikšmingų

rečitatyvų, sukurtas puikus balansas tarp skirtingų muzikinio – draminio veiksmo elementų. Norisi tikėti, jog ši opera nebus pamiršta, priešingai – baroko muzikos gerbėjus ir atlikėjus skatins ieškoti ir tobulėti. 13


R.Spalinskas: TEATRAS

norėdamas būti pačioje viršūnėje, turi būti universalus

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solisto Roko Spalinsko (31 m.) veikla tokia plati ir įvairialypė, kad sunku patikėti, jog aukštesnės jėgos vienam asmeniui patikėjo tiek daug talentų. Jis – solinių partijų atlikėjas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. R.Spalinskas aktyviai gastroliuoja ir su Anželikos Cholinos šokio teatru bei grupe „El Fuego“. Nepatikėsite, bet Rokas 2019-aisiais sau pažadėjo ne tik daugiau ilsėtis, bet ir dar daugiau dirbti. „Būti scenoje – tai mano pašaukimas. Ir nesvarbu, ar aš dainuoju, ar šoku, ar vaidinu. Aukštas ūgis, kaip gyvenime, taip ir scenoje – tik privalumas. Negali žinoti, kas būtų, jeigu būtų... Ir kaip viskas būtų pasisukę, jei jau vaikystėje tėvai mane būtų nuvedę į baleto pamokas. Dabar, kai viskas taip sparčiai juda į priekį, manau, kad artistas, norėdamas būti pačioje viršūnėje, turi būti universalus. Būtent to aš ir siekiu“, – sakė klaipėdietis.

Žaneta SKERSYTĖ

Dainuoja, kiek save atmena – Koks buvo jūsų kelias muzikos link? Ar būdamas mažas svajojote dainuoti? – Nepamenu, ar būdamas mažas apie tai svajojau. Bet dainuoju nuo tada, kiek save atmenu... Tiesą sakant, muzika mane lydėjo jau nuo tada, kai dar nemačiau šio pasaulio, turiu omeny, kol dar buvau mamos įsčiose. Mano abu tėvai muzikantai ir muzikos 14

mylėtojai, tad jau tada, kai mama manęs laukėsi, kartu „eidavome“ į įvairias repeticijas, koncertus ir spektaklius. Augdamas dainuoti pradėjau anksčiau nei pradėjau kalbėti. – Muzikavote nuo mažens, esate kilęs iš muzikalios šeimos. Dabar, jau būdamas suaugęs, kaip vertinate tėvus, stumiančius vaikus groti, dainuoti, šokti? – Mano manymu, supažindinti vaikus su menais (muzika, šokiu ar daile) yra tiesiog būtina. Vaikas atėjus laikui pats nuspręs, ar jis nori tą pažintį tęsti, ar ne. Esu įsitikinęs, jog tie vaikai, kurie lankė muzikos mokyklas, šokių būrelius ar užsiėmė panašia menine veikla, turi kur kas platesnę pasaulėžiūrą,

stipresnius bendravimo įgūdžius, daugiau drąsos ir visais atžvilgiais yra pranašesni už tuos, kurie to nedarė. Pats įsitikinau ir visada pritarsiu tam, jog supažindinti vaikus su muzika ar kitais menais yra būtina. – Kaip nutarėte rinktis su muzika susijusias studijas? – Pirmiausia buvau pasirinkęs transporto inžinerijos studijas ir įstojau į Vilniaus Gedimino technikos universitetą. Tačiau jau nuo pirmų dienų jaučiau, jog ta sritis yra labai toli nuo to, kuo aš iš tiesų noriu užsiimti gyvenime. Taigi kitais metais įstojau į Klaipėdos universitetą – tuomečiame jo Menų fakultete pradėjau studijuoti klasikinį vokalą. ►


TEATRAS

Rasos Misevičiūtės-Mazienės nuotr.

15


TEATRAS

◄ Klaipėdoje baigiau bakalauro bei magistro studijas maestro Eduardo Kaniavos klasėje. Labai džiaugiuosi savo pasirinkimu, nes manau, jog itin svarbu surasti savo kelią ir sritį, kurioje iš tiesų nori save realizuoti. Pažįstu begalę žmonių, kurie kas rytą keliasi kaskart iš naujo save motyvuodami naujai dienai ir eina į nemėgstamą darbą. Manau, jog gyvenimas per trumpas, kad jį taip švaistytume.

Teatras – tai gyvenimas – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras rado jus ar jūs jį? – Pradėjęs studijuoti į Klaipėdos muzikinio teatro duris pasibeldžiau aš, kai pamačiau skelbimą, jog būsimam vaikiškam spektakliui „Buratinas“ rengiama artistų perklausa. Taip prasidėjo mano kelias teatre, nes, nusišypsojus fortūnai, gavau pirmąjį savo gyvenimo vaidmenį ir šiame spektaklyje vaidinau katiną. Tai mano pirmasis žingsnis teatro gyvenime, liksiantis atmintyje kaip labai svarbus įvykis visą likusį gyvenimą. Dabar teatras man lyg antri namai, į kuriuos gera sugrįžti, kurių pasiilgstu, kuriuose jaučiuosi savas, laukiamas ir mylimas. Teatras – tai ne tik pastatas ar įstaiga, teatras – tai jausmas. Teatras – tai gyvenimas.

Visada žavėjo ir žavi tie artistai, kurių darbai yra dideli ir jaudinantys, o ne tie, kurie patys išdidūs. – Koks įsimintiniausias, jums artimiausias vaidmuo teatre? – Kaip įsimintiniausius ar man artimiausius vaidmenis galėčiau įvardyti net kelis. Niekada nesvajojau apie konkretų vaidmenį, partiją ar pastatymą. Visiškai nesvarbu, ar tai opera, ar miuziklas, operetė, ar vaikiškas spektaklis. Įdomiausias yra tas laikas, kai kuriamas naujas vaidmuo. Kai ieškai jo spalvų, charakterio, tos tiksliausios versijos, kurią mato režisierius. Vieni svarbiausių mano darbų – Bakas Barrow iš F.Wildhorno miuziklo „Boni ir 16

Tonis – I.Kalmano operetėje „Misteris X”. 

Vytauto Petriko nuotr.

Marvinas „Bakas“ Berou – F.Wildhorno miuzikle „Boni ir Klaidas“. 

Vytauto Petriko nuotr.

Klaidas“, taip pat advokatas Billy’s Flynas iš J.Kanderio miuziklo „Čikaga“. Sudėtingiausia, žinoma, atlikti tą vaidmenį, kurio charakteris visiškai priešingas nei tavo, kaip žmogaus, bet kartu ir įdomiausia tokį vaidmenį kurti. Geras aktorius tas, kuris moka transformuotis į bet ką. Tai turbūt ir yra mano kaip artisto siekiamybė. – Kokiame Muzikinio teatro premjeriniame spektaklyje jus išvysime artimiausiu metu? – Tikiuosi, jog mane bus galima pamatyti ir išgirsti V.A.Mozarto operos „Don Žuanas“

premjeroje, kuri jau šį pavasarį pakvies teatro lankytojus. – Koks artistas jums yra pavyzdys, jo meistrystė – siekiamybė? – Pasimokyti galima ir iš seno, ir iš jauno artisto. Mane visada žavėjo ir žavi tie artistai, kurių darbai yra dideli ir jaudinantys, o ne tie, kurie patys išdidūs. Visada žaviuosi tais, kurie išėję į sceną sukuria stebuklą, o ne tais, kurie daug kalba už scenos ribų. Tais, kurie niekada negaili patarimų jauniems artistams, kai tie į juos kreipiasi, o ne tais, kurie pasipūtę it


TEATRAS

Vienoje spektaklio dalyje Albinas tiesiog užverčiamas (tiesiogine šio žodžio prasme) tortais ir pyragaičiais. Žinoma, po to jam nuo saldumynų gausos pradeda skaudėti ir pilvą, ir dantį. Jis pradeda gailiai aimanuoti, ir tada iš žiūrovų salės pasigirsta mergaitės komentaras: „Pats norėjai būti tinginėlis...“ Štai tokių kartais pamokančių pastabų galima išgirsti. Yra buvę ir ekstremalių situacijų, kai su vienu spektakliu važiavome į kitą Lietuvos miestą. Repeticijos metu trūko virvė, laikanti dekoracijas, ir iš aštuonių metrų aukščio žemyn krito didžiulis metalinis strypas. Ta akimirka, atrodė, truko amžinybę ir sekundę vienu metu... Ačiū Dievui ir laimei, kad suveikė apsauga ir šis metalinis strypas sustojo iki žemės likus pusantro metro atstumui, tad visi likome sveiki. Billy’s Flynnas – „Čikagoje“. 

Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

– Ar pradėjęs karjerą teatre tikėjotės, kad veiklos bus tiek daug ir seksis taip gerai? – Seniai įsitikinau tuo, jog dirbti mėgstamą darbą yra tikra likimo dovana. O kai dirbi tai, kas patinka, kaip gali nesisekti? Be abejo, kad daugėja darbo, aš tik džiaugiuosi. Ir, tiesą sakant, jo norisi vis daugiau ir daugiau. Kaip sporte norisi dar geresnių rezultatų. Taip ir čia norisi didesnių vaidmenų, naujų pastatymų, dar daugiau veiklos. – Kaip jūsų veiklą vertina artimieji? – Jie džiaugiasi kiekvienu mano nauju spektakliu, nauju sukurtu vaidmeniu, o labiausiai džiaugiasi tuo, jog aš pats be galo džiaugiuosi tuo, ką veikiu.

Dabar gali viską Miuzikle „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“ su V.Baumila. 

povai patys savimi patenkinti. Didžiulė garbė yra stovėti kartu scenoje šalia tikrų meistrų – didžių artistų.

Likimo dovana – Galbūt įsiminė koks nors smagus, netikėtas ar juokingas įvykis iš jūsų darbo teatre? – Pačių gražiausių, netikėčiausių ir linksmiausių nutikimų įvyksta vaikiškuose spektakliuose. Paklausite, kodėl? Todėl, kad

KVMT nuotr.

vaikai yra tie maži žmogučiai, kurie dar nesugadinti buities ir visuomenės taisyklių. Jie paprasti, nuoširdūs ir sako tai, ką jaučia. Tos emocijos, reakcijos ir komentarai, kurių neretai galima sulaukti spektaklio metu, kartais būna tokie netikėti, jog tampa tikru iššūkiu nesusijuokti ir tęsti veiksmą. Prieš kelerius metus repertuare buvo sėkmingai lankomas ir vaikų mėgstamas spektaklis „Tinginėlių kaimas“ (rež. Rūta Bunikytė) pagal V.V.Landsbergio jaunesniojo vaikišką pasaką. Ten berniukas Albinas svajoja patekti į tokią vietą, kur būtų galima nieko neveikti ir tiesiog tingėti.

– Papasakokite apie savo vaidmenis A.Cholinos šokio teatre: Rogožino – „Idiote“, Treniotos – miuzikle „Mindaugas karalius“. Gal vis dėlto šokis, o ne dainavimas yra jūsų pašaukimas? Gal būtumėte tapęs puikiu baleto šokėju, jei būtų galima laiką pasukti atgal? Ar šokant netrukdo didelis ūgis, nes kolegos žemesni? – Pažintis su A.Cholina – visiškas atsitiktinumas. Bet tai turbūt vienas geriausių mano gyvenimo atsitiktinumų. Nors vis dėlto paprieštarausiu pats sau, nes manau, jog gyvenime niekas nevyksta be reikalo. Matyt, atėjo tam laikas. Šios choreografės, režisierės darbo metodai ir principai ► 17


TEATRAS

◄ grįsti pagarba artistams, atsidavimu darbui ir prasmės sukūrimo visuma. Labiausiai dirbant su ja man patinka, jog sutampa mūsų požiūris į visa ko prasmę: kodėl mes scenoje ir ką mes ten darome. Dalyvauti A.Cholinos šokio spektaklyje pagal F.Dostojevskio romaną „Idiotas“ – neįkainojama patirtis. Per šiuos pusantrų metų aš labai pasikeičiau. Per tą laiką, manau, labiausiai subrendau kaip artistas. Ir visa tai – šios moters dėka. Prieš tai turėjau abejonių dėl savęs ir savo sugebėjimų, o dabar drąsiai galiu sakyti, jog galiu viską. Tai vienas labiausiai jaudinančių spektaklių ir vaidmenų, kuriuos iki šiol man teko sukurti. Beje, su šiuo spektakliu 2018 m. lapkričio pabaigoje gastroliavome Maskvoje, Vachtangovo teatre. Visai trupei ir man pačiam tai buvo istorinis įvykis. Kunigaikštis Treniota Lietuvos istorijoje buvo svarbi figūra. Karaliaus Mindaugo laikais Treniota visada buvo svarbių istorinių įvykių sūkuryje: tikėtina, jog į mūšį pagonis

Prieš tai turėjau abejonių dėl savęs ir savo sugebėjimų, o dabar drąsiai galiu sakyti, jog galiu viską.

Rogožinas – šokio spektaklyje „Idiotas“. 18

Tomo Ivanausko nuotr.

vesdavo būtent jis. Pagal istorinius faktus jis suorganizavo Mindaugo ir jo šeimos nužudymą. Dalyvavimas miuzikle „Mindaugas karalius“ (kūrybinė komanda: rež. A.Cholina, kompozitorius K.Mašanauskas, libreto autorius R.Lileikis, kostiumų dailininkė O.Filatova) – didelė atsakomybė, patirtis ir svarbus įspaudas mano kūrybiniame gyvenime. Turiu pripažinti, jog man išties pasisekė, kad šiame pastatyme gavau būtent šį vaidmenį, kuris turi labai didelę spalvų paletę. Pirmiausia jis – kunigaikštis ir karžygys. Svarbu ir tai, kad jis visada buvo už pagonybę ir jos papročius. Būti scenoje – tai mano pašaukimas. Ir nepriklausomai, ar aš dainuoju, ar šoku, ar vaidinu. Aukštas ūgis, kaip gyvenime, taip ir scenoje – tik privalumas. Negali žinoti, kas būtų, jeigu būtų ir kaip viskas būtų pasisukę, jei jau vaikystėje tėvai mane būtų nuvedę į baleto pamokas. Dabar, kai viskas taip sparčiai juda į priekį, manau, kad artistas norėdamas būti pačioje viršūnėje, turi būti universalus. Būtent to aš ir siekiu.


TEATRAS

Kituose amplua – Dainuojate popklasikos grupėje „El Fuego“, su kuria aktyviai koncertuojate. Koks tai amplua? – Grupėje „El Fuego“ dainuoju jau treji metai. Didžiausias komplimentas, kai po koncertų žmonės salėje stojasi, audringais aplodismentais dėkodami, nes juos palietė mūsų atliekamos dainos, jų tekstai ir sukurta atmosfera. Iš kitų Lietuvoje šiuo metu koncertuojančių grupių mūsiškė išsiskiria atliekamu stiliumi ir tuo mes esame unikalūs bei saviti. Į šią grupę buvau pakviestas po to, kai dalyvavau televizijos projekte „Lietuvos balsas“. Tai, manau, dar vienas sutapimas, kuris įrodo, kad niekas gyvenime nevyksta atsitiktinai.

Treniota (dešinėje) – K.Mašanausko miuzikle „Mindaugas karalius“.  Asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip randate laiko dar ir vesti koncertus, įvairius renginius? – Taip, mielai vedu renginius – apdovanojimus, inauguracijas, atidarymus, Paskutinio skambučio, Rugsėjo 1-osios šventes ar koncertus. Tai man patinka. Tai man sekasi. Tam tinka mano balsas. Jau yra tekę įgarsinti ir keletą reklamų, radijo pranešimų. Visada imuosi naujų projektų ar užsakymų, jei man jie atrodo įdomūs. – Gal bręsta mintis vėl dalyvauti televizijos projekte ar tapti televizijos laidos vedėju? – Niekada nesakau „ne“ tam, kas turi meninę prasmę ir išliekamąją vertę. Televizijos projekte mielai dalyvaučiau ir, tiesą sakant, apie televizijos laidos vedėjo poziciją esu ne kartą pagalvojęs. Šiuo metu tokių pasiūlymų neturiu, bet jei ateityje proga pasitaikytų, mielai išbandyčiau save ir šiame amplua. – O apie individualią solinę karjerą negalvojate? – Solinei karjerai sakau „taip“, tačiau dar nesu apsisprendęs dėl muzikos stiliaus, kurį norėčiau atlikti. Dabar turime labai daug atlikėjų, koncertinės pasiūlos. Noriu subrandinti šią mintį ir pasiūlyti Lietuvos klausytojams kažką naujo, netikėto, būtinai nuoširdaus ir, aišku, reikalingo. Tai, kas skirtųsi nuo to, ką dabar turime. Kai būsiu pasiruošęs ir tam ateis laikas, neabejoju, kad mane išgirsite. ►

Po „Mindaugo karaliaus“ premjeros su A.Cholina. 

Asmeninio archyvo nuotr.

19


TEATRAS

Apie kuklumą ir bohemą ◄ – Esate kuklus džentelmenas. Gal gyvenime tai trukdo? – Kuklumas visada žavėjo ir žavi mane, kai kalbame apie kitus žmones. Manau, tai

komplimentas, ir girdėdamas tokius žodžius apie save visada padėkoju. Mane taip auklėjo. Ir tokia savybė gyvenime man yra vertybė. Dar niekada neteko atsidurti situacijoje, kur tai trukdytų. Žinoma, nekalbėkime apie kraštutinumus. Reikia mylėti save, žinoti savo stipriąsias puses ir čia kuklintis tikrai neverta.

– Moterys jus apibūdina: „žavus tas Rokas“. Ar taip jaučiatės ir pats žiūrėdamas į veidrodį? – Žinote, grožis – labai subjektyvus dalykas. Negaliu savęs įvardyti vienaip ar kitaip. Aš sau pradėjau patikti iškart, tą pačią akimirką, kai pradėjau save mylėti. Tai atėjo ne iš karto. Prireikė laiko. – Kada planuojate šeimyninį gyvenimą ir vaikus? Kokia ta ideali moteris pagal R.Spalinską? – Planuoti galima kitą dieną ar kitos savaitės dienas. Tikiu, kad kiekvienam – savo. Taip ir mano šeima bus tada, kai tam ateis laikas. Myliu vaikus, jų tikrai noriu ir tikiu, kad turėsiu ne vieną. Ideali moteris ta, kurios akys ir siela šypsosi. Man gražiausios moterys tos, kurios myli šeimą, moka kurstyti šeimos židinį ir gaminti maistą... Juokauju. Gaminti moku ir aš pats. – Ką sau pažadėjote šiais metais? – Pasižadėjau daugiau laiko skirti poilsiui, tačiau ir darbui. Sakysite, kad prieštarauju sau? Bet būtent to aš sau palinkėjau šiems metams.

Psichiatrijos ligoninės slaugytojas – šokio spektaklyje „Žizel“. 

Tomo Ivanausko nuotr.

– Bohema: kokia ji? Juk nuolat sukatės tarp žvaigždžių. Kaip ten žmonės bendrauja? – Bohema – kaip ir bet kuris didelis kolektyvas. Galima rasti įvairiausio plauko „debesėlių“, tačiau būna tokios ypatingos vidinės ramybės ir išminties žmonių, su kuriais galima kalbėtis valandų valandas. Labai paprasta atskirti, kas yra kas, kai moki girdėti ir matyti. Aš renkuosi ramesnius pasisėdėjimus ir žmones, su kuriais bendraujant neatsiranda šleikštaus skonio burnoje...

Antras kvėpavimas

R.Spalinskas sukūrė net šešis vaidmenis L.Bernsteino operetėje „Kandidas“. 20

KVMT nuotr.

– Koks jūsų laisvalaikis? Gal jame esama kažko netikėto ar egzotiško? – Egzotiško? Maisto gaminimas ar degustavimas. Bet tai nėra kažkas labai egzotiška. Laisvą laiką mėgstu leisti gamtoje. Dievinu jūrą, apskritai vandens telkinius, mišką ir gryną orą. Nieko neįprasto, deja, negaliu pasakyti. Gamta turbūt yra tas energijos šaltinis, iš kurio laisvu laiku daug pasise-


TEATRAS

Koncerte „Mėlynoji vakarienė“ Klaipėdos Teatro aikštėje. 

miu. Juk laisvalaikiu būtent to ir norisi – poilsio, emocinio pasikrovimo, nes mano srityje daugiausia savęs atiduodi būtent per emocijas. – Ar dainuojate namuose, duše? – Dainuoju labai dažnai, daug ir visur – automobilyje, duše, eidamas gatve, gamindamas, sportuodamas. Žodžiu, tai lyg antras kvėpavimas, lydintis visur ir visada. – Kokios muzikos klausotės? – Muzikos klausausi pagal nuotaiką: dažniausiai melodingos, instrumentinės, elektroninę renkuosi rečiau. Kartais dainuoti tenka, kai galbūt jau ir norėtųsi pailsėti. Pavyzdžiui, grįžtant vėlai po kokio nors koncerto iš kitos Lietuvos pusės, dainavimas – puikus būdas išbaidyti miegus vairuojant. – Sportuojate? Ar galėtumėte apginti damą prireikus? – Apginti damą gali bet kuris vyras, kuris myli savo moterį ir turi drąsos. Manau, tai ne jėgos klausimas. Sportą

ir aktyvų gyvenimo būdą tikrai mėgstu. Sportas padeda mums pasijusti žvalesniems, judresniems ir, be abejo, sveikesniems. Sportuoju kiek save atmenu. Su draugais mėgstu žaisti krepšinį. Be

KVMT nuotr.

galo patinka vasaros metu pajūryje žaisti tinklinį. Mėgstu stalo tenisą ar tiesiog pasivažinėti dviračiu. Sportas, kaip ir gamta, vienas tų šaltinių, iš kurių aš pasikraunu emociškai.

Svarbiausi vaidmenys ir pasirodymai Sendaiktininkas, II Inkvizitorius, Teisėjas, Karalius Augustas, Ragockis, Sukčius – L.Bernsteino operetė „Kandidas“ (2018). Samilis – G.Kuprevičiaus opera „Prūsai“ (2018). Treniota – K.Mašanausko miuziklas „Mindaugas karalius“ (2018). Billy’s Flynnas – J.Kanderio miuziklas „Čikaga“ (2017). Rogožinas – šokio spektaklis „Idiotas“ pagal G.Kančeli muziką (2017). Atlikėjas – „The Beatles Show“ (2017). Psichiatrijos ligoninės slaugytojas – šokio spektaklis „Žizel“ pagal A.Adamo muziką (2017). Džeimsas (po 10 metų) – R.Mačiliūnaitės opera „Į švyturį“ (2017). Kolenas – G.Puccini opera „Bohema“ (2016). Marvinas „Bakas“ Berou – F.Wildhorno miuziklas „Boni ir Klaidas“ (2016). Badas Frampas – F.Loesserio ir A.Burrowso miuziklas „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“ (2015). Tonis – I.Kalmano operetė „Misteris X” ( 2014). Spagečių karalius – A.Kučinsko „Makaronų opera“ (2014). Solistas – „Miuziklų MIXtūra“ (2013). Jurgutis, kalvio padėjėjas, slapta mylintis Jurgą – V.Ganelino miuziklas „Velnio nuotaka“ (2012). Fiorelas, grafo Almavivos tarnas – G.Rossini opera „Sevilijos kirpėjas“ (2012). Fedia – J.Bocko miuziklas „Smuikininkas ant stogo“ (2011). Maitre de Plaisir – J.Strausso operetė „Vienos kraujas“ (2008).

21


KINAS

Netobula valdančiųjų ir p

plačiai atvertomis k Valdžia daugeliu atvejų (realiame, o ne idealiame pasaulyje) yra veikiau substancija, o ne instancija. Koks skirtumas, kaip jos gyvosios ląstelės užsikabaroja ant nuobodžiai besisupuojančio viešpatautojų pjedestalo – rinkimais, paveldėjimu ar brutaliu savęs pakylėjimu legaliais ir nusikalstamais metodais. Įvairuoja tik valdančiųjų įsigalėjimo būdai ir priemonės valdomųjų paklusnumo pratyboms.

Aivaras DOČKUS

Žmogiškoji prigimtis sukurta dalyvauti nesibaigiančiuose „šeimininko ir tarno“ žaidimuose, kuriuose lyderystė dažnai suteikiama ne pagal genuose užkoduotas ar sunkiu darbu įgytas intelektines savybes, o pagal nuolatinius šalutinius veiksnius, leidžiančius tarsi loterijoje kvailiausiam kamuoliukui atsitiktine trajektorija nuriedėti į svarbiausią tašką ir jame patogiai įsitaisyti, vėliau įsakmiai reguliuojant eismą kitiems pro šalį judantiems objektams. Pagrindinis tikslas – atsidurti tame svarbiausiame taške. Bet kokiomis priemonėmis. Apginti poziciją yra daug lengviau. Taktikų išrasta begalės. Nuo netikrų naujienų iki svitos, atliekančios karaliaus pareigas. XXI a. karalius ar karalienė gali būti nuogut 22

Kadras iš filmo „Favoritė“ (rež. Y.Lanthimos, 2018).

nuogutėliai. Juos nuo galvos iki kojų aprėdys žiniasklaida ir socialiniai tinklai. Smagiausia, jog nuogut nuogutėliai jie kuo ramiausiai galėjo šlitinėti ir XVIII a. Priedangų puikybei ir kvailybei niekada netrūko. Kaip ir palankių aplinkybių joms klestėti. Su nuogos valdžios išsiviepusiais siluetais nusprendė skirtingais tempais pašokti ir kino kūrėjai. Daugybei prestižinių apdovanojimų (skaitydami šį tekstą, rezultatus jau žinosite) nominuotos juostos „Valdžia“ ir „Favoritė“ užpildo spragą, kuri atsivėrė po Kevino Spacey skandalo sužlugus serialui „Kortų namelis“.

Tragikomiškas kino ir teatro sanguliavimas Dešimčiai „Oskarų“ ir dvylikai „BAFTA“ premijų nominuota graikų režisieriaus (jis sėkmingai darbuojasi ir teatre) Yorgos Lanthimos istorinė tragikomedija „Favoritė“ pakimba kino ir teatro sintezės tarpe-

klyje, panaudodama siauriausias landas karikatūriškai šaržuotiems charakteriams, o pasakojimo stilių epizodiškai priartina prie parodijos žanro. Aktoriai trumpai blyksteli iš anksto suplanuoto pervaidinimo momentais, kurie žavingai sugrąžina į blogiausių lietuviškų spektaklių akimirkas. Vos pavojingai priartėjusi prie aštrių šiurkščios parodijos girnų, „Favoritė“ nuo jų ima tolti atsargiais strateginio subtilumo žingsneliais. Kiekvienas kadras savo tolimiausioje gelmėje slepia daug pasakančias užuominas, lėtai ištirpstančias teksto ir veiksmo detalėse. Emma Stone į ekraną įsirango kaip pozuotoja į paveikslą. Ant karalienės kelių išskleidžiamas karo žemėlapis. Pasivaikščiojimą tamsoje lydi liepsnojantis deglų takas. Menę pripildo intymūs meilės judesiai, o lauke pokši į antis nutaikyti šūviai. Scenarijaus autoriai Deborah Davis bei Tony McNamara ir režisierius Y.Lanthimos neleidžia nė vienam kadrui dykinėti bergždžiai – visur sudėliota papildoma informacija. Iššifruoti ją nesunku, pakanka smalsiai suktelėti vaizduotės rankenėlę. Sprogimas nesunaikins, bet pavers įžvalgesniais.


KINAS

r paklūstančiųjų santuoka

s kino kūrėjų akimis Vienoje žaismingiausių scenų herojai plaikstosi hiphopo ritmu, bet jiems negali priekaištauti dėl sumaišytos epochos, nes judesiai tarsi išsikeroja savaime, nors taip ir norisi susekti kur nors kamputyje iš juoko besiraitančią kūrybinę komandą. Jei knieti griebtis įtikinamesnio alibi – tais laikais šokantieji šiuolaikinius judesius galėjo atlikti nevalingai, net nesvajodami pabalnoti jais laiko mašinos...

triušių. Kartais net kyla mintis perversti Williamo Shakespeare’o kūrybą – gal „Favoritė“ tiesiog yra atnaujinta kažkurios nežinomos pjesės versija? Ir „Hamleto“ čia apstu, ir „Karaliaus Lyro“ įdėta, ir „Makbeto“ nepagailėta.

Mūšio laukas – karalienės miegamasis

Visos trys aktorės – Olivia Colman (karalienė Ana), Rachel Weisz (ledi Sara) ir Emma Stone (Abigailė) nominuotos „Oskarui“. Pirmoji – už pagrindinį, o kitos dvi – už antraplanius vaidmenis. Ryškiausias kaip tik ir yra O.Colman pasirodymas, už kurį ji jau apdovanota „Auksiniu gaubliu“ miuziklo / komedijos kategorijoje. Kaskart, kai jos herojei imi jausti panieką arba įkalini save nenutrūkstančioje pašaipoje, ji priverčia sugrįžti į pasigailėjimo ir atjautos būseną. Aktorei pavyksta supinti liūdesio ir beprotybės gijas į storą kasą, už kurios užkliūna ir kiti personažai, bet dažniausiai, susipainiojus

„Favoritė“ atvirai ir uždarai šaiposi iš monarchijos tuštybės. Ironijos įrankiais tampa viskas, ką įmanoma interpretuoti kino kalba: gestai, drabužiai, perukai, ritualai. Filmas, kuris monarchijos ir visų kitų valdžios formų kritikui Morrissey’ui turėtų partempti į įrašų studiją medžiagos naujam albumui arba pametėti karštligišką mintį apie „The Smiths“ atsikūrimą. Visuomeninių aktualijų kontekste Y.Lanthimos darbas atrodo kaip įžūlus antifeministinis iššūkis, nes jeigu reikėtų vienu sakiniu įmantriai nusakyti siužetą, žodžių montažas būtų maždaug toks: „filmas apie tai, kaip didžiulės valstybės karo reikalai priklausė nuo trijų moteriškių tarpusavio intrigų, kaprizų ir nuotaikų, o politiniai sprendimai, kainavę dešimtis tūkstančių gyvybių, išsirutuliodavo besivartant miegamajame“. O jeigu iš scenarijaus pašalintume makabrišką humorą, geometriškai taisyklingai nubraižytus kadrus su jų trigubomis durimis, vedančiomis interpretacijų skersgatviais, iš „Favoritės“ liktų... ta pati nuoga vaitojanti karalienė, su pižama užstrigusi tarp pirmojo ir antrojo lovos strypo. Arba tarp dviejų savo meilužių, kurių niekaip nepavyksta paversti vienu iš septyniolikos

Finiše pristabdyti triušiai

jausmams ir kojoms, parvirsta ji pati, patirdama skaudžiausias traumas. R.Weisz turėtų būti viena pagrindinių (kartu su Amy Adams) pretendenčių nustverti antraplanį „Oskarą“ – dramatiškai laužytais ritmais išsiuvinėta savo charakterio linija ji iš valdžia žėrinčios viršūnės nusileidžia į tamsiausią tremties urvą. Iki šedevro apibrėžties „Favoritei“ pritrūksta paskutiniojo pusvalandžio. Futbolo terminais – ataka nuslopsta paskutiniame aikštės trečdalyje ir nesibaigia įvarčiu. Nors kombinacija buvo fenomenali. Paskutiniame trečdalyje istorija iššvaisto susidomėjimą. Iš kadrų dingsta gelmė. Išsisemia scenarijus. Režisierius pavargsta stebinti. Tiesiog sudėliojami akcentai, nors ir taip aišku, kaip pasislinks galių centrai šiame meilės trikampyje. Laimėtoja pasiims viską. Pralaimėtoja susirinks žaislus. Karalienė susimąstys, ar teisingai pasirinko, bet per daug nesuks galvos. Mylimi triušiai juk neišsilakstė. Kuris nors iš kokio šimto garsiųjų Lietuvos šiuolaikinio kino režisierių būtų nepasibodėjęs risnojant titrams pakinkyti favoritiškos „ABBA“ rapsodijos „The Winner Takes it All“. ►

Kadras iš filmo „Valdžia“ (rež. A.McKay, 2018).

23


KINAS

Kadras iš filmo „Paukščių narvelis“ (rež. S.Bier, 2018).

Traukitės iš kelio – prie vairo Cheney! ◄ Komiškoje politinėje dramoje „Valdžia“

scenaristas ir režisierius Adamas McKay į epinį plotį išplečia savo supersėkmingo ankstesniojo kino kūrinio „Didžioji skola“ stiliuką, pliekdamas prieštaringąjį JAV viceprezidentą Dicką Cheney spygliuota riebios ironijos rykšte su įkaitusiais juodo humoro antgaliais. Vanoja taip atsidėjęs ir atsidavęs, jog Oliverio Stone’o kūrinys „Dž.Bušas“ atrodo kaip nepavykęs bandymas sugadinti amerikietiškosios dvasios pakylėjimą prieš kasmetį NFL „Super Bowl“ mūšį. „Valdžios“ struktūrą tiksliausiai atspindi vienas pirmųjų filmo epizodų – prasigėrusio būsimojo antrojo šalies asmens vairuojamas automobilis šlitinėja zigzagais, taip į nieką tvirtai ir neatsitrenkdamas. Pranašaudamas D.Cheney valstybės vairavimo stilių. Niekšams sekasi. Ypač – atsivertėliams. A.McKay stengiasi aprėpti absoliučiai viską ir iš kiekvienos smulkmenos išspausti visus įmanomus juoko pro ašaras syvus. Žiūrėkite, koks pasibaisėtinas ir apgailėtinas tas Cheney. Patyčios nesiliauja net per laikinas paliaubas su pagrindiniu personažu, kurio monstriškiausios charakterio spalvos sutirštintos iki karčių nuorūkų nuosėdų. Režisierius pasitelkia tonas kino priemonių makiažo – nuo teatrališkai boluojančio pasakotojo iki chaotiško reaktyvinio montažo. Automobilis rieda be vairuotojo svyruodamas į visas puses, bet nesulūždamas ir nesugesdamas, tik kartais partrenkdamas vieną kitą naivuolį, idealizuojantį politinių figūrų patriotiškus ir nesavanaudiškus siekius.

24

Jeigu ne griežtoji D.Cheney žmona – viso to galbūt nebūtų nutikę, svarsto A.McKay, kai kur užmegzdamas nuoširdžią diskusiją su žiūrovais. Tose atkarpose „Valdžia“ ima veikti taip įtaigiai, kaip suplanuota. Jei būsimasis viceprezidentas būtų prasiliuobęs, galbūt Irakas nebūtų virtęs dešimčių tūkstančių žmonių kapaviete. O galbūt jo vietoje išdygtų kitas Cheney su savąja Irako žudynių versija.

Atvirkštinė tiesa kreivų veidrodžių karalystėje Viena vertus, „Valdžia“ erzina pretenzingu ir įkyriu baksnojimu į niekšingus pagrindinio personažo kontūrus, beveik nepalikdama vietos individualioms išvadoms. Kita vertus, sunku nesižavėti amerikietiškosios demokratijos atvirumu. Rusijoje tokia juosta būtų uždrausta vos pradėta kurti. Įsivaizduojate – karai sufalsifikuoti, gėris iš tiesų yra blogis, žmogiškosios aukos beprasmės, idealai – tai savanaudės grobikiškos šmėklos, o priešai – nelaimingos aukos, kurių užsigeidė kraugeriškos sistemos valdytojai. Politika – tik akių dūmimas neribotos valdžios galioms ir egoistiškiems tikslams pasiekti. Nuo „Favoritėje“ rodomų laikų ne itin toli pažengėme. Technologijos pajudėjo, o šėtoniškos ambicijos – tos pačios. Perspaustoje tekstais ir perkrautoje vaizdais „Valdžioje“ dominuoja išskirtinės komplektacijos aktorių kolektyvas – pavieniui ir komandiškai. D.Cheney įkūnijęs Christianas Bale’as vėl stebina svorio transformacijomis. Nepranokstamas numestų ir priaugtų kilogramų virtuozas, galintis tais pačiais kalendoriniais metais suvaidinti ir skeletišką

sulysėlį, ir banginišką sumo imtynininką. Grimas prisideda prie susiliejimo su personažo elgsena ir manieromis, tačiau vidinio susitapatinimo rezultatai taip pat šokiruoja. Nusitaikymas į antrąjį „Oskarą“ tikrai nestebina. Nominacijomis taip pat pamaloninti Samas Rockwellas ir Amy Adams, kuri nevengia kai kuriose filmo vietose nustelbti patį Ch.Bale’ą, užvaldydama ekraną ikoniškos viceprezidento žmonos povyza. „Valdžia“ neišvengiamai suskaldys auditoriją į dvi kone lygias skirtingų nuomonių dalis. Man šiame filme visko per daug, kad kažkas ilgėliau užsiliktų. Aišku, truputėlį veidmainiauju – nusižiūrėjau iš politikų. Valdžios atstovų. Filmuose ir tikrovėje. Užsiliko tas besiblaškantis smarkiai išgėrusio būsimojo JAV viceprezidento vairuojamas automobilis. Viskas galėjo būti kitaip.

Mano mažytė „Netflix“ apokalipsė Pabaigoje – apie kiek kitokią valdžią. Apie „Netflix“ imperijos galybę, įtraukusią į postapokaliptinį projektą „Paukščių narvelis“ „Oskarą“ laimėjusio filmo „Geresniame pasaulyje“ režisierę – danę Susanne Bier ir aukščiausio lygio aktorių ansamblį – Sandrą Bullock, Sarah Paulson bei Johną Malkovichių. Kai kuriems bus atseikėta vos 15 šlovės minučių. Jeigu tikėtume „Netflix“, šį anksčiau matytų siužetų kratinį pasižiūrėjo rekordinis skaičius žiūrovų, tiek ši platforma neregėjo nuo savo gimimo dienos. Štai jums zombiai be zombių. Monstrai be monstrų. Virusas be viruso. „Tylos zona“ be „Tylos zonos“. Meistriška. Sumautai skolintai meistriška. Mažabiudžetinis kinas grandiozinio „blockbusterio“ kailyje. Nuo S.Bullock su raiščiu ant akių nepavyksta atitraukti žvilgsnio. Magnetiška vaidyba. Bet visus paveldėtus ir originalius privalumus suglamžo įžūliausias ėjimas – atomazga be atsakymo į esminį klausimą. Atomazga be atomazgos. Pasirodo, gali būti ir taip. Paprasčiausiai galvokite, jog filmas ne apie tai. Iš konvejerinio „Netflix“ galima tikėtis keisčiausių apokalipsių. Vieną siūlau pats. Visiška viršūnė būtų „Paukščių narvelio“ tęsinys, kurio pabaigoje vėl išslystų atsakymas. Jis persikeltų į trečiąją dalį. O jos gale paaiškėtų, jog tai – net ne trilogija, o įžanga į naują serialą, kuris skrajojančiais reitingais pribaigs „Vaikštančius negyvėlius“. Štai jums kino valdžios galia. Be lazerinių kardų.


PARODŲ SALĖSE

Islandija. Kelionė į visybę Vasario 14-ąją Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose duris atvėrė jungtinė penkių menininkų, 2018-ųjų rugsėjį rezidavusių Islandijoje, Islandijos vizualiųjų menų asociacijoje, kūrinių paroda. Skirtingų disciplinų atstovai – Marius Ščerbinskas, Irma Leščinskaitė, Mikas Zabulionis, Žaneta Jasaitytė-Bessonova ir Eglė Ščerbinskaitė – parodoje „Islandija. Kvadratinė šaknis iš 13 horizonto“ įvairiomis meninėmis priemonėmis pristato juos vienijančią temą – harmoningus žmogaus santykius su jį supančia socialine, kultūrine bei gamtine aplinka. ►

M.Ščerbinsko instaliacija.

25


PARODŲ SALĖSE

M.Ščerbinsko šviesų instaliacijų kompozicijos.

Eglė KNYGAUSKAITĖ-LIAKIENĖ

Žinutė visuomenei ◄ „Visuma yra daugiau nei jos dalių suma“, – kadaise savo veikale „Metafizika“ teigė Aristotelis. Šiandien antikos filosofo mintis į šiuolaikinį pasaulį teleportuoja menininkai, 2018 m. rugsėjį rezidavę atšiaurioje Islandijoje. Meno rezidentai – tapytoja I.Leščinskaitė, architektas M.Ščerbinskas, videomenininkas M.Zabulionis ir vėliau savo kūryba prie projekto prisijungusios fotomenininkė E.Ščerbinskaitė bei grafikė Ž.Jasaitytė-Bessonova kelionės metu sukurtais meno kūriniais skatina visuomenę atkreipti dėmesį į harmoniją su gamta, kultūrinių vertybių paveldo puoselėjimą bei darnią asmeninę ir socialinę žmonių santykių plėtrą. Pasak projekto dalyvių, jų kelionės tikslas buvo konceptualiomis priemonėmis holistiškai perteikti ir populiarinti harmoningo žmogaus ir visuomenės gyvenimo bei jo pilnatvės idėją. Tik sudarius žmogaus ir jį supančios aplinkos – gamtos, kultūros, istorijos – modelį, galima suprasti tapsmo visumos dalimi prasmę ir esmę. Tai ypač aktualu šiuolaikiniam jaunam žmogui, todėl projekto dalyviai savo kūriniais siekia paskatinti vaikų ir jaunimo kūrybiškumą, teigdami, kad kiekvienas turime ir galime išreikšti save kūrybingai. Esminis grupės menininkų uždavinys – išlaisvinti kiekvieno žmogaus kūrybinę energiją, talentą ir potencialą, t. y. kurti visuomenę, kuri pripažįsta ir ugdo įgimtą žmogaus kūrybiškumą. 26

Visų rezidentų kūriniai transliuoja šiuolaikiniam žmogui žinutę su užkoduotais pamatiniais žodžiais: kūrybiškumas, bendruomeniškumas, autentiškumas, buvimas vienovėje su gamta ir kultūra. Tačiau kiekvieno menininko indėlis į projektą – labai skirtingas, apimantis praeities refleksijas šiuolaikiškumo kontekste.

„Sodų“ metamorfozės Architektas M.Ščerbinskas naujai interpretavo lietuviškosios etnokultūros objektus, kūrė šviesų instaliacijų kompozicijas, paremtas lietuvių etnokultūros objekto „Dangaus sodų“ struktūra ir simbolika. Buvo statomos dvi instaliacijos, pirmoji – 4–5 m aukščio, pasak menininko, pagaminta iš „šešėlių“. Antroji buvo kuriama pasitelkus kryptinius prožektorius, plukdomus ant vandens. Pastaroji instaliacija išryškėja tik atėjus rūkui. Menininkui

Tai paroda-kelionė, o žiūrovai – keliautojai, žengiantys per harmoningą gamtos, kultūros paveldo, žmogiškųjų jausmų pasaulį, kurį įvairiomis technikomis sukūrė penki Islandijoje rezidavę Klaipėdos menininkai.

svarbus šis fenomenalus gamtos reiškinys, jo neišmatuojamas svoris, nesuprantama forma ar ribos. Rūko laukimas, pasak Mariaus, buvo lyg praeinančio gyvenimo metafora. Menininko tikslas – atsisakyti išankstinių nuostatų, stebėti laiką ir procesą. Instaliacijos buvo statomos neapgyvendintose vietovėse – kalnuose, pakrantėse, prie krioklių ir geizerių, plukdomos ežeruose. Tokiu būdu atskleistas santykis lietuviško tautinio objekto „Dangaus sodų“ ir šiaurės gamtos santykis. „Dangaus sodai“ yra Lietuvos nematerialusis kultūros paveldas. Menininko sukurta konceptuali instaliacija paremta būtent „sodų“ tradicijos principais, simbolizuojančiais pasaulio sukūrimą, dvasios ir materijos būtį. Verta paminėti, kad „Dangaus sodai“ yra ne tik Lietuvos tautodailės paveldas, bet ir svarbi baltiškosios kultūros dalis, atspindinti senąją pasaulėžiūrą bei tradicijas. Tai lyg dviejų erų – pagonybės ir krikščionybės – susipynimas ir trijų sferų – dangaus, žemės ir požemio – atspindys. M.Ščerbinskas, pakeitęs šio simbolinio kultūros elemento mastelį ir medžiagiškumą, sukūrė netikėtą, šiuolaikiniam mąstymui artimą estetiką. Mariaus sukurtos instaliacijos buvo filmuojamos videomenininko M.Zabulionio. Jis, bendradarbiaudamas su režisieriumi Vytautu Katkumi, rašytojais Aušra Giedraityte ir Mariumi Povilu Eliju Martynenka, kūrė trumpametražį meninį-dokumentinį filmą. Pasak videomenininko, per FLUXUS prizmę jo filmas pasakoja apie prasmės ieškojimo procesą, laukimą, šviesą, tamsą. Būtent šviesotamsos aktualizavimas Mariaus ir Miko kūriniuose svarbiausias.


PARODŲ SALĖSE

Nuolankumas gamtai Pasak kitos projekto dalyvės tapytojos I.Leščinskaitės, visi rezidentai turėjo suformuoti bendrą meninio projekto koncepciją, taip pat pavadinimą, atitinkantį visų interesus. Holistinė koncepcija tiko visiems grupės nariams. Ji suponuoja mintį, kad kiekvienas menininkas savo kūriniais papildo bendrą idėją. Islandijos peizažas

(horizontas) tapo kūrybos įgyvendinimo platforma. I.Leščinskaitė į bendrą multimedialų pasaulį įterpė tradicinį tapybos žanrą, siekdama panaikinti atskirtį tarp realybės ir fikcijos. Menininkės nuomone, technologijos reikalingos norint giliau pažvelgti ir išryškinti slinktį nuo abstrakcijos prie multimedialumo, nuo prisiminimų – prie tikrovės, nuo įvaizdžio – iki jo įvaizdinimo, kurti mikropasaulius, kuriuose išsikristalizuotų

abstrakcijos kategorijos. I.Leščinskaitė kūrė instaliacijas ir objektus iš atsivežtų Lietuvos istorinių asmenybių miniatiūrų, kurios atvėrė galimybę eksponavimui pasitelkti išplėstinės realybės technologiją ir leido įgyvendinti vieną svarbiausių projekto tikslų – suteikti tapybai interaktyvaus dizaino matmenį. „Islandijos kūrybiškuoju periodu, mąstant apie savo darbų kontekstą, vartoju dar mažai taikomą „bioempatijos“ terminą. ►

I.Leščinskaitė. Minimalistinės kompozicijos I, II, IV.

27


PARODŲ SALĖSE

E.Ščerbinskaitė. Autoportretai (Eglė – karalienė žalčių). ◄ Pagal šią terminologiją kūrėjas gamtoje turi būti nuolankus jos atžvilgiu ir suvokti, kad sinchronizavimas su gamtos procesais gali labai prisidėti prie kūrybinės idėjos įgyvendinimo. Islandijoje sukūriau per 70 skirtingų objektų – instaliacijų. Islandijos vulkaninių uolienų įvairovė leido kiekvienam skirtingam peizažo siužetui pritaikyti savitą instaliacijos formą. Gamtos ir žmogaus santykis yra labai svarbus šiai kūrybinei perspektyvai, jis suponuoja ilgalaikę viziją į tai, kas stabilu, pastovu, egzistenciškai reikšminga. Instaliacijų siužete dominuoja minimalistinė kompozicija ir egzistencialistinė filosofinė kryptis“, – apie savo kūrybą rezidentūros metu pasakojo menininkė.

Lietuviška pasaka Kiek vėliau prie projekte Islandijoje dalyvavusių menininkų prisijungė fotomenininkė E.Ščerbinskaitė. Remdamasi pamatinėmis projekto idėjomis – harmonijos su gamta, 28

kultūros ir istorijos išsaugojimu, ji konceptualiomis vaizdinėmis priemonėmis kūrė fotografinį pasakojimą, remdamasi pasakos „Eglė – karalienė žalčių“ motyvais. Temos pasirinkimui lemtingą įtaką padarė Eglės domėjimasis pasakos, kildinamos iš senosios baltų kultūros, gimimo šaknimis. E.Ščerbinskaitė specialiai šiam projektui kūrė kostiumus, galinčius vizualiai priartinti žiūrovus prie senųjų papročių. Tačiau net ir kuriant kostiumo dizainą neapsieita be šiuolaikiškumo elementų, kurie nutiesia vizualinį kelią tarp praeities ir dabarties. Eglės personažą įkūnijo pati menininkė, tokiu būdu tęsdama savo fotografijų ciklą „Autoportretai“. Islandijos peizažas šioje pasakoje vaidino tarpinį vaidmenį ir atspindėjo menamą buvimą senuosiuose laikuose, kai mūsiška kultūra dar tik formavosi. Pasirinkta pasaka išsiskiria iš kitų savitumu, tragizmu, hierarchijos, turtinių santykių nebuvimu, galima sakyti, kad ji yra vieniša lietuvių liaudies pasakų pasaulyje. E.Ščerbinskaitė savo fotografijomis pasakoja žiūrovams apie kardinalų perversmą žmo-

nijos istorijoje. Remdamasi antropologės Marijos Gimbutienės teorija, savo pasakojime Eglė kalba apie Motinos deivės epochos pabaigą, apie posūkį, kai prarandama vienovė su gamta, vis labiau įsigali dualistinis pasaulio motyvas ir ideologinis jo apdorojimas. Vieniša moteris – Eglė tarsi grįžta į sugriautą praeities Motinos deivės šventyklą ir šiuolaikiškomis akimis apžvelgia naują epochą, sugriovusią gamtos ir žmogaus vienovę, žmogiškųjų santykių harmoniją.

Įkvėptas Islandijos vėjų Grafikė Ž.Jasaitytė-Bessonova rezidentūros Islandijoje metu tęsė eksperimentinės kūrybos projektą „Tarpininkavimo santykiai. Mano kūnas tavyje“. Iš uždarų parodų salių ji išleido specialiai Islandijai sukurtą instaliaciją „Atskridęs paukštis“. Visiems Žanetos kūrybos gerbėjams šiame objekte iš karto atpažįstamas autorės braižas – koloritas, formos, tekstūra,


PARODŲ SALĖSE

grafikos, tekstilės ir kitų medžiagų panaudojimas. Menininkė gilinasi į žmogaus kūniškąjį bei jutiminį pasaulius, kurie susideda iš painių organinių raizginių. Jos kūryba – tai žmogaus vidinio ir išorinio pasaulio komunikacija bei šios komunikacijos vizualinė išraiška. Kalbėjimas vaizdu, moters – motinos – tėvystės potyrių transliavimas atsispindi ir Islandijoje kurtame objekte, kuris iš žmo-

Ž.Jasaitytė-Bessonova. Atskridęs paukštis.

giškųjų pavidalų ištrūksta įgavęs paukščio formą. Kūrinys papildo kitų rezidentų gvildentą holistinę idėją – gamtos ir žmogaus harmonijos paieškas per meną, per jutiminį pasaulį. Autorė per kūrybą įsilieja į šiaurietišką peizažą, į jį įnešdama kai ką savito, asmeniško ir kartu bendro visiems. Pasak menininkės, jai norėjosi sukurti meno kūrinį, kuris sąveikautų su gamta, kuris, įkvėptas Islandijos vėjų, vandenyno

bangų mūšos, saulės bei lietaus, įgautų gyvybės. „Islandija. Kvadratinė šaknis iš 13 horizonto“ – tai paroda-kelionė, o žiūrovai – keliautojai, žengiantys per harmoningą gamtos, kultūros paveldo, žmogiškųjų jausmų pasaulį, kurį įvairiomis technikomis sukūrė penki Islandijoje rezidavę Klaipėdos menininkai. Paroda veiks iki kovo 10 d.

KKKC rezidentų nuotr.

29


PARODŲ SALĖSE

J.Vosyliaus beve i Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje vasario pradžioje atidaryta Juozo Vosyliaus tapybos paroda „Beveik rojaus sodai“. Joje eksponuojami didelio formato peizažai, kuriuos įkvėpė Klaipėdos universiteto botanikos sodas. Paroda vilioja nepraeiti pro šalį – viduržiemį, kai už lango sniegas ar šlapdriba, spalvų terapija veikia tiesiog stebuklingai...

J.Vosylius. Saulėtai šešėliuotas peizažas.

Pieva IV. 2005. 30

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Trumpai apie dailininką Baigęs freskos-mozaikos studijas Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija), nuo 1973 m. J.Vosylius gyvena Klaipėdoje. Jis yra Lietuvos dailininkų sąjungos (1978) ir dailininkų


PARODŲ SALĖSE

e ik rojaus sodai grupės „Individualistai“ narys, aktyviai dalyvauja bendrose parodose, rengia asmenines parodas. Svarbiausios kūrybos sritys – monumentalioji ir molbertinė tapyba. Per 45 kūrybos metus freskos ir sgrafito technikomis J.Vosylius sukūrė daugiau nei 20 monumentalių kompozicijų viešosiose erdvėse Klaipėdoje, Palangoje, Juknaičiuose, Plateliuose, Vėžaičiuose, Rietave ir kitur. Dailininkas yra vienas iš nedaugelio sakralinės monumentaliosios tapybos kūrėjų. Jo freskos puošia Klaipė-

dos Marijos Taikos Karalienės, Šventosios Švč. Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės, Pagėgių Šv. Kryžiaus bažnyčias ir kitas šventoves.

Viduržiemį – spalvų lavina J.Vosyliaus tapybos parodoje „Beveik rojaus sodai“, kuri veikia P.Domšaičio galerijoje iki vasario 27-osios (geriausia diena parodai apžiūrėti yra vasario 24-oji, paskutinis mė-

nesio sekmadienis, tądien galerijos lankymas nemokamas), eksponuojami peizažai, sukurti 2005–2018 m. Beveik visas kompozicijas įkvėpė Klaipėdos universiteto botanikos sodas, kurį dailininkas pamėgo nuo pirmųjų jo atidarymo dienų. Parodos pristatymo kalboje jis skatino būtinai aplankyti tą išskirtinę vietą. Ne veltui universiteto svetainėje sodo pristatymas pradedamas klausimu: „Ar žinote, kad Klaipėdos universiteto botanikos sodas įsikūręs ►

Birželio pieva. 2007.

Dedikacija LT 100 stimpanko stiliumi. 2018.

31


PARODŲ SALĖSE

Sodas. 2007.

Saulėtas. 2009–2014.

Karališkos pievos motyvas. 2007. 32

Upė

Žydi obelys. 2018.

R


PARODŲ SALĖSE

Upės krantas. 2006.

Sodas ir regėjimas XVI. 2014.

Rojaus sodas. 2017. 33


PARODŲ SALĖSE

dinės liaudies architektūros langų apvadų ar kraigų kiaurapjūvius), o tradicinius drobės stačiakampius pradėjo keisti įvairios konfigūracijos. Viena vertus, tai didina tapybos lauką, ypač tais atvejais, kai autoriaus matomas vizualinis laukas yra gerokai didesnis ir vaizdui „pristinga“ vietos. Kitu atveju tokia iš esmės paprasta priemonė tampa savotišku judėjimo krypties sufleriu, kur link reikėtų kreipti žvilgsnį.

Gamtos ir sielos dienoraštis

Pats tulpių žydėjimas. 2018. ◄ nuostabiame Danės upės slėnyje, kur

ąžuolai mena Prūsijos karalių laikus, o unikali kopų augalų kolekcija atveria pažinimo vartus į Baltijos pajūrį?“ 1993 m. įkurtas, o 2002 m. gavęs dendrologinio parko statusą, šis sodas yra pamėgta miestiečių laisvalaikio ir pasivaikščiojimų vieta. Be abejonės, J.Vosyliaus tapyba prisideda prie sodo populiarinimo. Itin nostalgiškai šie spalvingi gamtos pasaulio vaizdai atrodo viduržiemį, kai už galerijos langų sniegą keičia šlapdriba.

lizmas intriguoja. Koks marginto apvado santykis su romantizuotomis, simbolių turtingomis paveikslų erdvėmis (autorius dekoruoja ne tik kompozicijų su peizažo elementais, bet ir portretų rėmus)? Vienus tai erzina, kiti priima kaip provokaciją, o gal ir kaip kvietimą vadovautis savo nuovoka, nekreipiant dėmesio į kitų nuomones. Bet margintais rėmais reikalas nesibaigė. Kai išilgintas formatas ir raibi rėmai susigyveno dailininko dirbtuvėje, atsirado visaip išpjaustytų rėmų ažūrai (primenantys me-

Paklusti motyvo tvarkai Nuo 2005 m. palaipsniui autorių užvaldę sodų ir pievų vaizdai pareikalavo kitokio formato ir įsitaisė daugiau nei pusantro metro ilgio drobėse (tiksliau – 1,6 m). Vertikalus liaunas perskyrimas ilgųjų paveikslų viduryje netrukdo frontaliems panoraminiams vaizdams, pamatytiems iš toliau ir iš kiek aukštesnio žiūros taško. Savo ruožtu sodų ir pievų temos variacijose (ten, kur peizažuose atsiranda mįslingieji siluetai – krėslai, kiti alegorinę prasmę įgaunantys daiktai, kaip „Sode ir regėjime XVI“ (2014) ir kituose) gamtos motyvai augalinio ornamento pavidalais pasklido ir ant paveikslų rėmų, tarsi vijokliais apipindami juos spalvingai paprastų piešinių voratinkliais. Toks atvirai naivus, vaikų „karakulius“ ar savamokslių kūrėjų fantazijas primenantis rėmų ornamenta34

Žmogus prie kelio. 2007.

Kiekvienais metais augantis, gražėjantis sodas skleidžiasi tapytojo peizažuose tarsi vaizdiniame dienoraštyje. Sąsajos su pirminiais konkrečiais motyvais vis laisvėja, o tapybinio sodo suvokimo ribos ir sferos plečiasi. Tai ypatinga, mistinė vieta. Realybė čia susipina su vizija, kasdienybės pastebėjimai – su sapno elementais, o saulės šviesa – su šešėliais. Tikroviški sodo kampeliai, aprėpti greitu žvilgsniu, paveikti apšvietimo, rakursų, naujų spalvinių dermių ir autoriaus valios, tampa neįprasto, nostalgiško ir simbolizmo atspalviais praturtinto pasaulio atšvaitais. Sodų ir pievų vaizdų serija iš pastarųjų metų tapytojo kūrybos konteksto išsiskiria žanro grynumu ir lakoniškumu – joje beveik nėra perkeltinę prasmę nešančių


PARODŲ SALĖSE

konkrečių objektų, akivaizdžių metaforų ir alegorinių jungčių. J.Vosylius moka pasakoti vaizdais, pats to neneigia. Jis visada meistriškai naudoja naratyvo elementus molbertinėje ir monumentaliojoje tapyboje. Kadaise citavau dar 2013 m. interviu pasakytą dailininko frazę: „Imu bet kokį motyvą ir stengiuosi tarsi „parašyti“ kokią poemą – tarsi literatūrinį, siužetinį tos temos sprendimo pagrindimą.“ Nors tarp medžių kartais šmėkšteli viena kita žmogaus figūrėlė, ne realus žmogus čia svarbiausia, o vešli pirmapradė gamtos stichija ir visaapimanti panteizmo dvasia. Bet kokiu atveju, visai nesvarbu, ar tai tas pats botanikos sodas, ar visai kitas gamtos fragmentas, o gal jo projekcija kitame erdvėlaikyje. Pirminis kraštovaizdžio tikroviškumas tirpsta kitos, vizionie-

Paveikslai alsuoja gyvybe, tikrumu ir harmonija. Čia susijungia tai, kas asmeniškai patirta, autentiškai išbūta ir jokiu būdu nesumeluota. Regėjimas XIV. 2014.

riškos tikrovės erdvėse. Peizažuose vyksta nuolatinė vaizdo slinktis. Kai kada lėtas judėjimas sutapatinamas su kitimu (saulės

šviesa kuria kintančius šešėlių raizginius po medžiais, „Sodas“, 2007). Dažniausiai judėjimas vyksta frontaliame paviršiuje ir

ant sąlygiškai „tvirtos“ žemės. Bet kartais judesys lyg sulėtinto sapno būsenoje nubanguoja išgaubtomis ir įgaubtomis sferomis, kraštovaizdžių kupolais, taip išryškinant poetizuotos tikrovės („Žmogus prie kelio“, 2007) ar poetiškos vizijos su erdvėse plūduruojančiais miškų ir kaimų mikropasauliais pojūtį („Saulėtai šešėliuotas peizažas“). Būtent įsijautimas į tapybos esmę, atidus įsižiūrėjimas į motyvą (laisvai perfrazuojant Sezanne’ą, iki kol akis pradės kraujuoti), kiekvienos detalės ir smulkmenos, kiekvieno tapybinio paviršiaus plotelio permatymas „kiaurai“ leidžia autoriui iš gamtos elementų – dangaus, debesų, medžių ir augalų – nuolatinio judėjimo, kitimo, jungimosi ir skaidymosi formuoti savitai logiškas vizualines struktūras, pasižyminčias itin stipria „vietos dvasia“. Paveikslai alsuoja gyvybe, tikrumu ir harmonija. Čia susijungia tai, kas asmeniškai patirta, autentiškai išbūta ir jokiu būdu nesumeluota. J.Vosyliaus kūryba nuosekliai, ramiai ir natūraliai keliauja harmoningo kūrėjo santykio su savuoju „aš“ ir kūrinija keliu. 35


MENO MARŠRUTAIS

Panašūs, bet ski r Klaipėdos fotografų parodos Ukrainoje

„Nebuvo kalbų nei apie karą, nei apie politiką – tų temų niekas neeskalavo“, – sakė neseniai antrame pagal dydį Ukrainos mieste Charkove viešėjęs Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Klaipėdos skyriaus pirmininkas Darius Vaičekauskas. Į Ukrainą jis lydėjo projektą „Atodangos. Klaipėdos fotografijos parodos Charkove“. Yermilovo šiuolaikinio meno centre buvo atidaryta aštuntojo ir devintojo dešimtmečių Klaipėdos fotografijos paroda, o galerijoje „Come In“ – D.Vaičekausko asmeninė paroda „Dekonstrukcijos“, kurioje kaip kviestinis svečias dalyvavo ir fotografas Tomas Terekas. D.Vaičekauskas pasakojo apie bendradarbiavimo su Charkovo fotografų bendruomene pradžią, dalijosi viešnagės įspūdžiais.

36


i rtingi.

MENO MARŠRUTAIS

Kristina SADAUSKIENĖ

Padėti atrasti ir pažinti – Kaip nutiko, kad Klaipėdos fotografų parodos buvo surengtos Charkove? – Viskas prasidėjo nuo gyvenimiško atsitiktinumo. Prieš kelerius metus kasmečiame Nidos fotografijos seminare susipažinau su ukrainiečiu fotomenininku Romanu Pyatkovka. Jis atstovauja garsiai Charkovo fotografijos mokyklai, yra vienas iš antros bangos autorių joje. ►

Parodos „Atodangos. XX a. pabaigos Klaipėdos fotografija“ atidarymas sausio 26 d. Yermilovo šiuolaikinio meno centre Charkove.

37


MENO MARŠRUTAIS

Klaipėdoje surengėme jo parodą, vėliau bendravimas nenutrūko, pradėjome kalbėtis apie draugystės tęstinumą. Norėjau į Charkovą nuvežti ne ikoninius Lietuvos fotografijos atstovų kūrinius, bet plėtoti jau nuo 2010 m. pradėtą savo darbą – viešinti praėjusio amžiaus pabaigoje Klaipėdoje kūrusius autorius. Man rūpi juos reabilituoti mūsų sąmonėje, daug kas, ypač jaunoji karta, apie juos nežino. Mane apsėdusi idėja – tiems, kas domisi Lietuvos fotografija, padėti atrasti ir pažinti Klaipėdos fotomenininkus. Ta pati Agnė Narušytė, tyrinėdama nuobodulio estetiką, aprašė tik du klaipėdiečius – Remigijų Treigį ir Raimundą Urboną. Bendrai parodai Charkove atrinkau penkių autorių – Viktoro Trublenkovo, Artūro Šeštoko, Arvydo Stubros, Juozo Meškio ir Raimundo Urbono – kūrinius. Šie autoriai

Pas mus labai daug konceptualumo ir fotografija yra tik priemonė tyrinėti kokią nors idėją. Ukrainiečiai kur kas vizualesni. stilistiškai, pagal emociją, nuotaiką yra gana panašūs, tad parodos visuma nebuvo fragmentuota. Į Charkovą važiavome keturiese – A.Šeštokas, Virgilijus Skuodas, T.Terekas ir aš. – Gal galite šiek tiek plačiau papasakoti apie erdves, kuriose eksponuojamos abi parodos? – Jau esame buvę Charkove, susipažinę su galerijų erdvėmis. „Come In“ yra privati jaunų menininkų ir kuratorių galerija, orientuota į tarpdisciplininį meną. Joje eksponuojamos mano dekonstrukcijos ir T.Tereko kūrinys „Life is flux“. Kita parodinė aikštelė – Yermilovo šiuolaikinio meno centras. Pagal lygį tai ketvirta visoje Ukrainoje parodinė erdvė. Ji šliejasi prie maždaug 20 tūkst. studentų turinčio Charkovo universiteto. Tai labai gyvas, gausiai lankomas meno centras. Įdomi ir netradicinė jo architektūrinė išraiška, tad teko pavargti eksponuojant fotografijas, bet susitvarkėme. Vietiniai 38

Klaipėdiečių fotoparodos kontekste vyko kuratorinė ekskursija, kurios metu buvo trumpai pristatyta Lietuvos foto pristatė A.Šeštokas, ekskursiją vedė projekto kuratorius D.Vaičekauskas.

gyrė, kaip puikiai paroda rado sau vietą toje erdvėje. Mus labai nustebino didelis lankomumas. Pavyzdžiui, Yermilovo šiuolaikinio meno centre parodą atidarėme penktadienį, o į šeštadienį vykusią kuratorinę ekskursiją susirinko dar daugiau žmonių nei į vernisažą.

Nelengvas egzaminas – Ar planuojate plėtoti bendradarbiavimą su Charkovo fotografais? O gal nebeapsiribosite vienu miestu? – Taip. Susidėliojome planus 2020-iesiems – Lietuvoje norime parodyti bent dvi šiuolaikinių Ukrainos menininkų parodas. Viena iš jų bus fotografijos paroda. Šiais metais taip pat pradedame rezidencijų programą Klaipėdoje. Joje dalyvaus du fotografai iš Ukrainos. Rimtai kalbamės

apie tolimesnį konstruktyvų bendravimą – tai gerai nuteikia. – Parodos užsienyje, viena vertus, yra tarptautinės kultūrinės komunikacijos priemonė, kita vertus, – savų menininkų ir jų kūrybinės kalbos išbandymas svetimoje terpėje. Kaip šį egzaminą Charkove išlaikė tiek mūsų fotografijos klasikų, tiek jūsų, šiandien kuriančių menininkų, kūryba? – Egzaminas, tiesą sakant, buvo nelengvas. Važiavome ne į visiškai svetimą šalį, kuri nieko nežino apie Lietuvos fotografiją ir neturi jokių lūkesčių. Važiavome pas auditoriją, kuri buvo labai tikslingai nusiteikusi ir gana gerai apsišvietusi. Ten žmonės, ypač vyresniosios kartos atstovai, pažįsta Lietuvos fotografijos klasikus – jie žino Antaną Sutkų, Aleksandrą Macijauską, Romualdą Rakauską, Vitalijų Butyriną ir kitus. Jie atėjo, žiūrėjo, analizavo. Buvo tokių, kurie tikėjosi pamatyti klasikinės Lietuvos


MENO MARŠRUTAIS

uvos fotografijos mokyklos istorija, nuobodulio estetikos autoriai, Klaipėdos fotografų kūrybos vieta šiuose kontekstuose. Ekskursijos metu savo fotografijų serijas

fotografijos mokyklos atstovus, o vietoj to jų laukė Klaipėdos fotografai. Pristatydamas parodą akcentavau, kad tokios aštuntojo ir devintojo dešimtmečių Klaipėdos fotografijos rinktinės net ir Lietuvoje dar nespėjo visi pamatyti. Pasakojau jiems, kodėl rodome šiuos autorius, apie tai, kaip jie, naudodami nuobodulio estetiką, savo kūryba oponavo tradicinei Lietuvos fotografijai bei jos patriarchams. Kad parodoje jie mato maištininkus turinio ir estetikos požiūriu. Kalbant apie mano ir T.Tereko parodą, buvome priimti labai gerai. Buvau pagalvojęs, kad „Dekonstrukcijos“ turi būti pritaikytos vietinei auditorijai, tad iš anksto sutariau su keliais vietiniais fotografais. Parodoje rodžiau būtent jų dekonstruotus, naujai perdarytus kūrinius. Darėme ir gyvus performansus atidarymo metu – pjaustėme fotografijas dokumentų naikinimo mašina, po to vertėme liekanas nauju kūriniu, ten pat instaliavome T.Tereko kūrinį. Kad būtų įdomiau, parodos atidarymo

metu su T.Tereku „apsikeitėme tapatybėmis“ – tegul negalvoja, kad lietuviai vien mąslūs ir poetiški.

Ukrainiečiai drastiškesni – Aštuntąjį ir devintąjį dešimtmečiais tiek Lietuva, tiek Ukraina vis dar gyveno gana panašiomis aplinkybėmis. Ar būtų galima teigti, kad tas laikotarpis bendravardiklinis ir ukrainiečių bei lietuvių fotografijoje? – Tendencijos panašios, santvarkos laisvėjimas sąlygojo, kad jauni kūrėjai vis drąsiau darė tai, kas nebuvo priimtina. Be to, reikia nepamiršti, kad menininkai susitikdavo, bendravo, keitėsi idėjomis. Kita vertus, man atrodo, kad ukrainiečiai buvo drastiškesni. Minėjau Charkovo fotografijos mokyklą, kurios atstovai tikrai drąsiau erzino ir provokavo publiką.

Lietuvių maištininkai buvo kuklesni – jų oponavimas reiškėsi tuo, ką galėtume laisvai įvardyti kaip niūrumo poeziją. Pavyzdžiui, lietuvio fotografo maištas galėjo būti vietoj močiutės po žydinčiomis obelimis nufotografuotas pasienyje numestas švarkas, ir tai jau būtų susipriešinimas su oficialia linija. Charkovo mokyklos atstovai savo fotografijas vertė kiču, spalvino, didino, hiperbolizavo jas, drąsiai naudojo nuogą kūną, nevengė ironijos, parodijos elementų. Mūsų fotografai kur kas mąslesni, niūresni. Kita vertus, tai nėra universalu. Tame pačiame Charkove buvo fotografų grupė „Gazprom“, ir jų fotografijose vyrauja panaši nuotaika kaip, pavyzdžiui, A.Šeštoko darbuose – tuščios, niūrios miesto erdvės, mąslūs urbanistiniai peizažai. Girdėjau ir įvairių vietinių mitų. Kalbama, kad kai kuriuos centriniais tapusius raiškos dalykus Charkovo mokyklos atstovai pasiėmė iš lietuvių fotografų, tokių kaip Vitas Luckus. ► 39


MENO MARŠRUTAIS

◄ – Gal atkreipėte dėmesį į tai, kas būdinga šiuolaikinei fotografijai Ukrainoje? Ką būtų galima įvardyti kaip pagrindinius jos bruožus? – Tai patiems bus galima padaryti, kai atvešime šiuolaikinių fotografų darbų parodą. Man pačiam atrodo, kad šiuolaikiniai Ukrainos autoriai tikrai kitokie nei lietuviai. Pas mus labai daug konceptualumo ir fotografija yra tik priemonė tyrinėti kokią nors idėją. Ukrainiečiai kur kas vizualesni. Viena įdomesnių tendencijų – labai dažnai fotografijoje pasitelkiamas nuogas kūnas. Tai lemia tradicija: kiekvienas jaunas fotografas turės seriją, kurioje figūruoja nuogas kūnas. O pas mus to vengiama, net kartais laikoma blogo skonio ženklu. Dar vienas įdomus dalykas, kurį pastebėjau Ukrainoje ir ko tikrai nėra pas mus, – jauni fotografai labai įsiklauso į vyresnės kartos atstovus. Pas juos daug nebiudžetinių fotografijos mokyklų, fotografai tiesiog įsteigia savo mokyklas ar akademijas. Tai daro ne tik patyrę ir seniai pripažinti autoriai. Savo mokyklas steigia ir jauni fotografai, pavyzdžiui, Sergejus Melnitchenka (visai neseniai pakviestas atidaryti savo parodą garsiojoje „Leica“ galerijoje Londone) subūrė kolektyvą „MYPH“, turi mokinių grupę, moko juos fotografijos teorijos ir praktikos. Fotomenininkas Igoris Čekačkovas turi savo fotografijos akademiją, joje paskaitas studentams skaito jau minėtas R.Pyatkovka.

Kas nustebino – Ar važiuodami ten turėjote kokių nors stereotipų, susijusių su Ukraina ir jos meno erdve? – Gal nesitikėjau tokios puikios galerijų erdvių kokybės, jose dirbančių žmonių profesionalumo. Tiek Ukraina, tiek Lietuva yra postsovietinės šalys, bet mes greičiau nuskubėjome su europiniu progresu. Dėl to ir nustebau. Fotografiniu požiūriu jokių išankstinių nuostatų neturėjau – norėjosi kuo daugiau sužinoti, pamatyti, susipažinti su vietiniais menininkais. Pavyko susipažinti su nemažai Charkovo fotografijos mokyklos atstovų, jaunosios kartos autoriais. Susipažinau su kuratore, kuri prižiūri Charkovo 40

D.Vaičekauskas sausio 23-iąją Charkovo galerijoje „Come In“ atidarė asmeninę parodą „Dekonstrukcijos“, kuri


os“, kurioje kaip kviestinis svečias dalyvavo ir fotografas T.Terekas.

MENO MARŠRUTAIS

fotografijos mokyklos muziejaus kūrimo reikalus. Beje, labai įdomi privati iniciatyva. Pas juos daug tokių iš privataus sektoriaus kylančių idėjų. – Kaip dabartinė situacija Ukrainoje veikia tenykščius menininkus ir kūrėjus? – Jei pamenate, po įvykių Kerčės sąsiauryje tam tikrose Ukrainos vietose buvo įvesta karo padėtis, Charkove – taip pat. Ruošdamiesi išvažiuoti jutome nerimą, nesu vykęs į šalį, kurioje vyksta karas. Prieš pat mūsų kelionę karo padėtis buvo atšaukta. Šiek tiek nustebino, kad Charkove tikrai nejutome jokios įtampos. Nebuvo kalbų nei apie karą, nei apie politiką – tų temų niekas neeskalavo. Kalbant apie ukrainiečių kūrybą, šiandien ji nėra labai politizuota, jei lygintume su jaunų Rusijos menininkų kūryba, kurios atstovai kur kas labiau domisi politine tematika. Bet menininkus tikrai paveikė Maidano įvykiai – daug kas juose dalyvavo, stebėjo, fotografavo. Esu gavęs vieną fotografijos žurnalą iš privačių leidėjų Kijeve – visas numeris dedikuotas Maidanui. Aišku, yra autorių iš Donbaso, Luhansko – jų darbuose periferiniai miesteliai, geležinkelio stotys, pusgirčiai pareigūnai – siurrealistinis karo gyvenimas.

LFS Klaipėdos skyriaus archyvo nuotr.

– Charkovas yra antras pagal dydį Ukrainos miestas, jame gyvena daugiau nei milijonas žmonių. Kokį įspūdį paliko pats miestas? – Gal geriau atsakytų kartu vykę kolegos – aš pats didžiąją laiko dalį praleidau bėgiodamas iš vienos galerijos į kitą. Norėčiau Charkovą pamatyti vasarą. Dabar ten panašiai kaip ir pas mus – pilkas sniegas, nukarę varvekliai, bet viskas kur kas monumentaliau. Miestas paliko didelio pilko žvėries įspūdį. Charkovas garsėja savo XX a. pradžios modernistine architektūra – platūs prospektai, monumentalūs pastatai. Įdomus kontrastas tarp „ikėjinių“ miesto hipsterių pamėgtų kavinių ir sovietmetį menančių reliktų už kelių žingsnių. Tais plačiais prospektais rieda gausybė nežinia kaip tebevažiuojančių „moskvičių“ ir „žigulių“, kartu šalia jų – ir naujos mašinos. Pas mus to nebėra. Charkovo gyventojai labai gražiai atsiliepia apie Lietuvą, mes jiems atrodome tikrai europietiška šalis. 41


Atodangos. FOTOGRAFIJA

XX a. pabaigos Klaipėdos fotografija

Sausio 25 – vasario 28 dienomis Yermilovo šiuolaikinio meno centre Charkove (Ukraina) veikia jungtinė fotografijos paroda „Atodangos. XX a. pabaigos Klaipėdos fotografija“. Joje pristatomos klaipėdiečių fotografų Viktoro Trublenkovo, Artūro Šeštoko, Arvydo Stubros, Juozo Meškio ir Raimundo Urbono fotografijos, kurias autoriai sukūrė XX a. pabaigoje.

Tomas PABEDINSKAS

Naujos tendencijos

A.Stubra. Iš ciklo „Kasdienybės šviesa“. 1984–1988.

42

Klaipėdiečiai fotografai V.Trublenkovas, A.Šeštokas, A.Stubra, J.Meškys ir R.Urbonas kūrybinės fotografijos srityje debiutavo ir įsitvirtino XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje – devintojo pradžioje. Lietuvos fotografijos raidoje tai buvo ryškių permainų laikotarpis, kurį žymėjo ir kituose šalies di-


FOTOGRAFIJA

džiuosiuose miestuose išryškėjusios tuomet naujos kūrybinės tendencijos. Vilniuje nuo ankstesnės humanistinės Lietuvos fotografijos mokyklos atsiriboję autoriai sukūrė savitą nuobodulio estetiką: „niveliavo kontrastus, aiškumą pakeitė ambivalentiškumu, sumažino atspaudų dydį ir kartais tyčia naikino kokybę.“ Tokia fotografija, vertinant tradiciniu požiūriu, atrodė, pasiūlė „tarsi jokios vertės neturinčias patirtis“ (A.Narušytė. Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje, 2008). Panašius pokyčius Kaune žymėjo neformalios fotografų grupės – „Plėšriųjų sekcijos“ – veikla. Jai priklausę fotografai „atsiribojo nuo tiesioginių sovietinės tikrovės refleksijų“ bei „dominavusios dokumentalizmą plėtojusios lietuvių fotografijos mokyklos“, „kalbėjo apie tai, kas slypi juose pačiuose ir bandė parodyti realybę taip, kaip suprato, o ne tik matė“ (M.Matulytė, I.Mazūraitė-Novickienė. Kauno avangardinė fotografija: paskutinis sovietmečio dešimtmetis, 2011). Klaipėdos bei kitų Lietuvos miestų fotografų kūrybos bruožus XX a. aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais formavo bendras tuometis politinis kontekstas bei socialinė terpė, kurioje vyravo monotonija, reikšmingų pokyčių trūkumas ir ateities perspektyvų neapibrėžtumas. Anuo metu nauja fotografijos kryptis reiškė ne tik pasipriešinimą dominavusioms lietuviškos humanistinės fotografijos tradicijoms, bet ir „tylią“, dažnai tiesiogiai neparodomą rezistenciją sovietinei santvarkai, jos paskutinio gyvavimo dešimtmečio sąstingio netiesioginę kritiką. Tačiau ar tai reiškė, kad ir pati tuomečių aplinkybių suformuota fotografijos kryptis buvo monotoniška, panaši skirtinguose miestuose ir niveliuojanti individualų autorių braižą? Penkių uostamiesčio fotografų bendra paroda leidžia teigti, kad daugelį gyvenimo sričių apėmusios monotonijos kūryboje pavyko išvengti. Avangardinės aštuntojo ir devintojo dešimtmečių Klaipėdos fotografijos išskirtiniai bruožai buvo tiek pat ryškūs, kiek ir jos sąsajos su bendrais to meto Lietuvos fotografijos pokyčiais. Be to, sugretinus klaipėdiečių fotografų darbus tarpusavyje, aiškėja ir kiekvieno autoriaus kūrybos saviti niuansai. Taigi užuot sekus modernistine meno istorijos tradicija ir kalbėjus apie meno „centrų“ įtaką „periferijai“, prasmingiau sakyti, kad fotografijos raida Klaipėdoje vyko lygiagrečiai kitų Lietuvos miestų fotografijos pokyčiams, tačiau kartu buvo ir savarankiškas kūrybinis reiškinys.

R.Urbonas. Chalatas. 1990.

R.Urbonas. Be pavadinimo.

Kasdienybės šviesa Galbūt vieną iš ryškiausių Klaipėdos fotografijos bruožų nulėmė šio miesto geografinė padėtis. Kasdienybės monotoniją ir egzistencinį nuobodulį, kurį perteikė Vilniaus ir Kauno fotografai, klaipėdiečių darbuose dažnai nuskaidrino ypatinga, tik pajūriui būdinga šviesa ir erdvės pojūtis. Vienas iš parodos autorių A.Stubra Klaipėdoje, Palangoje bei Nidoje sukurtų fotografijų seriją taip ir pavadino – „Kasdienybės šviesa“ (1984–1988). Tačiau ši šviesa nėra kasdieniška – fotografijose kasdienybei ji

suteikia tarsi transcendentinį matmenį ir slegiantį nuobodulį paverčia išlaisvinančia melancholija, kuri žiūrovų žvilgsnius kreipia anapus monotoniškos buities prozos, būties poezijos link. A.Stubros darbuose išryškėjo ir kitas į daiktiškumą linkusios nuobodulio estetikos ribas praplečiantis bruožas – reportažiniu metodu užfiksuotos žmonių emocijos ir užuominos į jų tarpusavio santykių dinamiką. Tik kitaip nei humanistinėje Lietuvos fotografijos mokykloje, A.Stubros kūryboje apie visa tai pasakoja ne „lemiamos akimirkos“ ar aiškios vaizdinės metaforos, bet kadrai, kuriuos pats autorius ► 43


FOTOGRAFIJA

apibūdino kaip „reportažą be įvykio“. Jo darbai parodo, kad kažkas atsitiko, bet niekas dėl to iš esmės nepasikeitė, žiūrovų dėmesio verto įvykio nebuvo ir to atsitikimo, išskyrus fotografą, apskritai niekas galėjo nepastebėti. Nesusitikę žmonių žvilgsniai, lankytojų nesulaukusios ar jų jau apleistos kavinės, tuščias dangus su vos matomais praskrendančiais paukščiais – tai vis tie patys galėję įvykti, tačiau neįvykę įvykiai, kuriuos fiksavo A.Stubra. Tokiu paradoksaliu būdu autorius sukūrė „nuobodaus“ laikotarpio, kuriame gyvenimas, atrodė, tiesiog negalėjo išsipildyti, liudijimą.

Nutylėtos istorijos Panašių bruožų, praturtinusių devintojo dešimtmečio Lietuvos fotografijoje išryškėjusią nuobodulio estetiką, galima rasti ir A.Šeštoko darbuose. Serijoje „Miestas – nutylėtos istorijos“ (1982–1986) Klaipėdos miestovaizdis suskaidomas į ryškios šviesos ir gilių šešėlių kuriamas kone abstrakčias, klaustrofobiškas kompozicijas arba atsiveria kaip erdvi, tačiau žmogui svetima urbanistinė aplinka. O konkrečios vietovės ir laikotarpio ženklai čia tampa nebesvarbūs – tuometę situaciją apibūdina ne istorinės detalės, bet paties fotografo santykio su ano

meto socialine ir politine tikrove išraiška. „Norint perteikti kažkokius pojūčius ir savo paties vidinius išgyvenimus, kartais užtenka detalės, tam tikros kompozicijos, kuri leistų daugiau ir giliau pajusti, ir tu ne visada gali išaiškinti tiksliai, kas tai yra. Menas yra jausmų sfera, ir man norėjosi kažkokio gilesnio pajautimo“, – teigė A.Šeštokas (D.Ruškienė. Pokalbis su fotomenininku A.Šeštoku, 2014). Serijoje „Macikų pensionatas“ (1992) A.Šeštokas įamžino fizinę ir psichinę negalią turinčių žmonių tipažus, jų tarpusavio santykius ir savitą bendruomeniškumą. Viena vertus, kitaip nei daugelis nuobodulio estetikos fotografijoje kūrėjų, A.Šeštokas fotografuojamų žmonių „nesudaiktino“ ir nenuasmenino. Kita vertus, autorius taip pat nesuteikė atvaizdui papildomos metaforinės prasmės ar dramatizmo, kuriuos mėgo Lietuvos fotografijos mokyklos atstovai. Atrodytų, fotografas tiesiog dokumentuoja kitokią socialinę tikrovę, jos „nekomentuodamas“. Tokia kūrybinė taktika pasirinkta galbūt dėl to, kad fotografuodamas Macikų pensionato gyventojus autorius siekė ne tik pasakoti apie ten sutiktus žmones, bet visų pirma geriau suprasti save: „Ta aplinka, tų žmonių nuoširdumas man buvo aktualūs. Kažkas mano viduje buvo, ką turėjau išlaisvinti“, – prisiminė fotografas (D.Ruškienė. Pokalbis su fotomenininku A.Šeštoku, 2014).

A.Šeštokas. Iš ciklo „Miestas – nutylėtos istorijos“. 1982–1986.

44

Egzistencinė kelionė Parodoje pristatomų autorių individualumą, kurio nenuslopino nei istorinės aplinkybės, nei bendros Lietuvos ar Klaipėdos fotografijos tendencijos, geriausiai atspindi V.Trublenkovo kūrybos atvejis. Nors pats autorius nuo 1976 m. iki dešimtojo dešimtmečio pradžios sukurtų darbų neskirsto į serijas ir kiekvieną fotografiją vertina kaip savarankišką, užbaigtą kūrinį, tačiau jo kūriniai jungiasi į darnią visumą, kurioje išgryninami keli ryškiausi autoriaus kūrybos bruožai: kompozicijų abstraktumas, kartais net savitas santūrus ir šaltas nuotraukų dekoratyvumas, kuris jas akivaizdžiai atitolina nuo praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje bet kokios „gražios filosofijos“ (A.Narušytė. Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje, 2008) atsisakiusių nuobodulio estetikos fotografijoje atstovų. Dar vienas ryškus V.Trublenkovo kūrinius nuo kitų autorių darbų skiriantis bruožas – tai pasikartojantys automobilio, kelio motyvai, o žvelgiant plačiau – amžino judėjimo, egzistencinės kelionės be pradžios ir galutinio tikslo, metaforos. Tačiau net ir ši egzistencinė kelionė V.Trublenkovo darbuose, regis, įstrigusi paskutiniųjų sovietinio laikotarpio dešimtmečių sąstingyje, kaip tie tušti, šalikelėje pamiršti automobiliai grėsmingo, kone apokaliptinio miestovaizdžio fone.


FOTOGRAFIJA

Prasmės paieškos Nuobodulio estetikos bei atitinkamo laikotarpio klaipėdietiškos fotografijos kontekste individualumu išsiskiria ir J.Meškio darbai (1972–1989). Autorius, atrodytų, nėrė atgal į ankstesnei Lietuvos fotografijos mokyklai būdingas temas, nuo kurių atsiribojo jo kolegos, kūrę nuobodulio estetiką, – „paprastų“ žmonių gyvenimus, jų kasdienybę ir šventes. Tačiau tokio pasirinkimo kūrybiniai rezultatai akivaizdžiai skiriasi nuo humanistinės fotografijos atstovų darbų. Kasdienybė J.Meškio fotografijose neatrodo prasminga, šventėse likęs tik šventimas ir politinės ideologijos absurdo slogutis, o žmonių veidai neatspindi jokių universalių humanistinių vertybių. Būties prasmę ir šventumą autorius atrado gamtoje ir jos apsuptuose archajiško kaimo reliktuose. Tačiau vėlgi, kitaip nei Lietuvos fotografijos mokyklos kūrėjai, J.Meškys kaimo ir gamtos motyvų neidealizavo, neįamžino jų atvirai ekspresyvia nuotraukų vaizdine forma ir nepavertė vaizdinėmis metaforomis, bet tiesiog leido švytėti po ta pačia pajūrio saule ir atskleisti savo pirmapradę materialią būtį. J.Meškio fotografijos kartu ir kritikavo politinę bei socialinę to meto situaciją, ir rodė galimą išeitį iš jos.

Nepraranda įtaigos Bene artimiausia devintojo dešimtmečio nuobodulio estetikos tendencijoms fotografijoje yra R.Urbono kūryba (1985–1992). Šios sąsajos akivaizdžiausiai pasireiškė R.Urbono darbų daiktiškumu. Daiktai fotografui buvo „išraiškos objektai, per kuriuos autorius kalbėdavo“. Tačiau tai darė savitai, kitaip nei daugelis Vilniaus ar Kauno fotografų – „be režisūros ir montažo, be pastatymo ir dramos, didelės ekspresijos ir filosofijos“. Daugelis nuobodulio estetikos fotografijoje kūrėjų į daiktiškąją aplinką žvelgdavo pro subjektyvų savo nuotaikų ir patirties filtrą, o R.Urbonas save laikė „realistu“ (I.Kazakevičius. „Mirtis avansu“, in: Fotografija, 2006, Nr. 1). Tačiau galbūt kaip tik šis realizmas ir leido aštriausiai atsiskleisti vėlyvojo sovietmečio buities skurdui ir kartu suteikė galimybę autoriui menamai jį peržengti. R.Urbono fotografijos tarsi atskyrė kasdienius daiktus nuo jų buitinės

V.Trublenkovas. Circa. 1985.

paskirties ir parodė nelyginant keistus skulptūrinius objektus, tarytum sovietinius ready made meno kūrinius, tik be vakarietiško glotnumo ir blizgesio. R.Urbono fotografija anuomečio gyvenimo nuobodulį ir skurdumą įveikė jo paties ginklais – demaskuodama kasdienybės absurdiškumą ir suardydama gyvenimo racionalumo iliuziją. Tačiau kuo seniai pasibaigusį sovietinį laikotarpį dažniausiai netiesiogiai, o kartais ir atvirai kritikavusi fotografija gali būti aktuali šiandien? Klaipėdiečių darbai, kaip ir jų bendraminčių kituose Lietuvos miestuose kurta fotografija, nėra politinis ar socialinis manifestas, netenkantis savo aktualumo keičiantis santvarkoms, nes žmogaus būtį parodo iš labai asmeniškos perspektyvos. Iš tokio požiūrio taško bet kuris sutartiniais racionalumo principais bei tikslingos veiklos iliuzija pagrįstas visuomenės modelis ir

individo funkcionavimo jame schema (nesvarbu, ar ji atitinka socialistines utopijas, ar „amerikietišką svajonę“) atrodo neperspektyvūs ar net absurdiški. Todėl prieš keletą dešimtmečių sukurtos fotografijos šiandien, jau kitomis aplinkybėmis nepraranda kritinio potencialo ir įtaigos. Fotografijose intuityviai perteiktas subjektyvus pasaulėvaizdis tampa alternatyva dirbtinai konstruojamai politinei bei socialinei realybei ir įtikina pačios kūrybos autentiškumu nepriklausomai nuo kintančių fotografijos interpretacijos kontekstų. Be to, XX a. aštuntojo ir devintojo dešimtmečių Klaipėdos kūrybinės fotografijos aktualizavimas šių dienų kontekste leidžia išvysti platesnį tuometės fotografijos krypčių spektrą ir iš naujo Lietuvos fotografijos istorijoje įrašyti originalių uostamiesčio fotografų pavardes. 45


GINTARO LAŠAI

Superherojės

Rasa Aškinytė. Istorija kaip upė. Romanas. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2018, 166 p. Dainius VANAGAS

Knygos pristatymas yra savitas renginių žanras – dažnai juose lankantis gali susidaryti įspūdis, kad aplink – vien Nobelio ar kitų garsiausių literatūros premijų verti autoriai, o jų kūriniai atskleidžia dalykus, kuriuos retas rašytojas tesugeba atskleisti. Knygos anotacija kitoje viršelio pusėje pasižymi tuo pačiu savitumu – jei knygyne skaitai vien jas, netrukus ima atrodyti, kad kiekvieną sykį į rankas paimi įstabiai apgalvotą minčių ir žodžių junginį, genialų ir originalų kūrinį. Aišku, nėra čia ko skųstis; priešingai, reikia džiaugtis, kad Lietuvoje rašomi tik labai geri, puikūs arba tobuli kūriniai. Arba pripažinti, kad korporatyviai tekstai literatūros ir meno pasauliui būdingi ne ką mažiau nei didžiosioms korporacijoms. Kanonai nustatyti ne šiaip sau – jie veikia. Todėl nereikia nieko keisti – juk būtų tiesiog kvaila ir be galo nemalonu, jei per knygos pristatymą vienas iš kviestinių svečių pasikasytų galvą ir atvirai išrėžtų, kad knyga jam nelabai patikusi, stilius vidutiniškas, kai kuriose vietose net prastas, o du vidurinius skyrius jis apskritai praleido, nes, žinote, gyvenime yra daug svarbesnių dalykų už autoriaus svaičiojimus apie keistą nutikimą lifte. Ne, knygų pristatymai buvo, yra ir turėtų likti panegirikomis. Bent jau tol, kol skaitytojai apie tai informuoti ir gali sau tyliai į lūpą krizenti. Mat ilgainiui pagyrų apie kūrinius klausymas iškreipia jų suvokimą, trukdo kalbėti apie juos neemocionaliai, daiktiškai, techniškai. Juk tai viso labo knyga, laisvalaikio pramoga – tai nėra nei dvasinio gyvenimo pagrindas, nei pranašiška žinia, nei nušvitimas, nei kultūros istorija. Aišku, išskyrus tuos atvejus, kai yra. Bet tokie kūriniai atsiranda gerokai rečiau, nei gali atrodyti praleidus savaitgalį knygų mugėje ar kitame literatūros festivalyje. 46

Trumpai tariant, viską, kas girdima knygų pristatymuose arba skaitoma ant jų galinių viršelių, reikia iš biurokratinės literatūros kalbos išsiversti į nusvilti nenorinčių skaitytojų kalbą. Paanalizuokime konkretų pavyzdį. Štai Rasa Aškinytė parašė romaną pavadinimu „Istorija kaip upė“, o kitoje viršelio pusėje nugulė tokios eilutės: Šioje knygoje juda amžinasis gyvybės ir mirties ratas. Jį laiko upėje suka gimdytojos, pribuvėjos, motinos, žoliautojos, nusikaltėlės ir policininkės, tikinčiosios ir bedievės. Jos keliauja per epochas nuo praamžių, nuo pagonybės iki krikščionybės – ir iki šių dienų. Holė, Konstancija, Gina G., Ubagė susijusios nematomais saitais. Jas vienija nepasotinamas meilės alkis ir būtiškasis išsipildymo troškimas. „Vadink mane „sese!“ – sako knygos herojės. Seserystė skleidžiasi per atjautą artimui, nepasotinamą meilės ilgesį ir viską ištveriančią motinystę. Visos moterys paslaptingai susietos su upe, atplukdančia panašius ar net sutampančius likimus. Jų rūpestis artimu gretinamas prie fatališko, beveik kriminalinio žiaurumo, o dialogai su Dievu, kokiu juo tikima, visais laikais tampa vienintele atrama. „Tai tik meilė, nieko daugiau“, – sako Ubagė.

„Šioje knygoje juda amžinasis gyvybės ir mirties ratas.“ Tai reiškia, kad romane vieni mirs, kiti gims, o ir šiaip dalykai keisis – kaip ir bet kurioje istorijoje. „Jį laiko upėje suka gimdytojos, pribuvėjos, motinos, žoliautojos, nusikaltėlės ir policininkės, tikinčiosios ir bedievės.“ Tai reiškia, kad gimdymas ir žmonijos tąsa yra moterų privilegija, ir be jų laiko upėje greitai neliktų vandens. „Jos keliauja per epochas nuo praamžių, nuo pagonybės iki krikščionybės – ir iki šių dienų.“ Tai reiškia – niekur jos nekeliauja, o yra įkalintos fantasmagoriškų fantazijų arba istorinių aplinkybių kalėjimuose. Jos pavargusios, bejėgės ir žiūri paklaikusiomis, nebereginčiomis akimis. „Holė, Konstancija, Gina G., Ubagė susijusios nematomais saitais.“ Tai reiškia – šios moterys susijusios matomais saitais: Holė ir Gina G. dalijasi tais pačiais vyrais, o Konstancijos ir Ubagės gyvenimo istorijos atspausdintos toje pačioje knygoje: viena matė, kaip pagonys žudo krikščionis, kita savo kailiu patyrė, kaip krikščionys žudo pagonis. „Jas vienija nepasotinamas meilės alkis ir būtiškasis išsipildymo troškimas.“ Tai reiškia, kad moterys šioje knygoje moka tik du dalykus: mylėti ir kentėti, kad myli. Jos kaip superherojės, turinčios tik kelias savybes, pvz., geležinius nagus arba gebėjimą eiti kiaurai sienas. „Būtiškasis išsipildymo troškimas“ reiškia ką tik norite, nes tai – beletristinis triukas, skirtas prailginti sakinį panaudojant jungtuką „ir“. „Vadink mane „sese!“ – sako knygos herojės.“ Tai reiškia, kad jos nėra sesės ir visą laiką apgaudinėja tiek save, tiek kitus. „Seserystė skleidžiasi per atjautą artimui, nepasotinamą meilės ilgesį ir viską ištveriančią motinystę.“ Tai reiškia, kad nepasotinamos meilės bus labai daug, nes ji anotacijoje pažadama jau antrąsyk. Moterys romane vaizduojamos kaip narkomanai, desperatiškai ieškantys, kur gauti dar vieną dozę. „Visos moterys paslaptingai susietos su upe, atplukdančia panašius ar net sutampan-


GINTARO LAŠAI

čius likimus.“ Tai reiškia – jokios paslapties čia nėra: upė pasirinkta kaip klasikinis ir jau šiek tiek pavargęs laiko tėkmės simbolis, o kadangi reikėjo ant kažko suverti trijų dalių romano struktūrą, upė pasirodė tam puikiai tinkanti. „Jų rūpestis artimu gretinamas prie fatališko, beveik kriminalinio žiaurumo, o dialogai su Dievu, kokiu juo tikima, visais laikais tampa vienintele atrama.“ Tai reiškia, kad rūpesčio artimu (X2) bus ne mažiau nei nepasotinamos meilės. Užtat visiškai nebus rūpinimosi savimi, taip dar kartą primenant, kad ši knyga – apie superherojes, pamirštančias save ir pasiaukojančias kitiems. Šioje vietoje „kriminalinis žiaurumas“ paminimas tiems, kurie buvo beprarandą dėmesį, o „dialogai su Dievu“ tampa anaiptol ne atrama, o kančios ir tragedijų priežastimi. „Tai tik meilė, nieko daugiau“, – sako Ubagė.“ Tai reiškia, kad meile šiame romane vadinama destruktyvi, liguista būklė, kai sąmonė susitraukia iki vienasluoksnės jausenos ir visą likusį gyvenimo turinį išstumia už savo ribų. Šiame romane labiausiai trūksta to, kas žmogų paverčia žmogumi – kompleksiškumo. Superherojės šia savybe nepasižymi. Tekstas knygos nugarėlėje nemeluoja – jis šlifuoja ir maskuoja, beria burtažodžius, stengiasi apsvaiginti abstrakcija, kuria visumos įspūdį, nubrėžia skaitymo trajektorijas. Tame nėra nieko bloga – aišku, kol turi tai omenyje. Kiekviename romano „Istorija kaip upė“ puslapyje pabrėžiamas sudėtingas moters likimas: ji išnaudojama, pametama, apleidžiama, kankinama, prievartaujama, žudoma, ji turi gimdyti, dargi tais vaikais rūpintis, kaip ir vyrais, savais ir svetimais, rūpintis viskuo, kas kruta, o jei nekruta – pakrutinti, ir tada pasirūpinti. Ir visai nesvarbu, kuri epocha; kiekvienoje tas pats. Tačiau kai ši reikšminga ir aktuali lyčių skirtis išreiškiama per sukarikatūrintas religines patirtis, misticizmą, jausminius kraštutinumus ir pamišimą, kai atsisakoma tarpinių atspalvių, drungnų jausmų, kai visi personažai suskirstomi į šventuosius ar pasmerktuosius – prarandamas realybės pojūtis. Medžiaga tampa neįtaigi, monotoniška, negalinti pasiūlyti jokio augimo, transformacijos ar judėjimo; ten, kur pasakojama superherojų istorija, žmonių istorijai vietos nelieka. O stovinti upė yra ežeras. R.Aškinytė yra įdomi, intriguojanti autorė, tačiau naujasis jos kūrinys, lyginant, pavyzdžiui, su puikiu jos romanu „Glesum“, yra žingsnis atgal.

Nijolė DRUNGILAITĖ

Valdovė Štai ji įžengia į savo svajonių miestą. Sapnuodavo jį kasnakt, Paslapčia mokėsi išdidžiai praeiti pro ąžuolinius vartus – Būsima valdovė šitų pilių, bokštų, bokštelių, ištaigingų rūmų. Bet kas čia ne taip? Kodėl vis lėtėja žingsniai? Vyriai vartų seniai surūdiję, ąžuolas sutrūnijęs, Sargybiniai išsilakstę, šunys vangūs, neloja, miega atokaitoje. Neblykčioja saulėje varpinių auksas, Mėtos vitražų stikliukai ant grindinio, spalvotos duženos. Bažnyčios – be tikinčiųjų. Štai ji įžengia į savo svajonių miestą,

Bet čia tik griuvėsiai. Nešūkauja pirkliai, nesigiria savo darbu amatininkai, Neskelbia bulės aikštėj aštriagerklis. Nėra karietų, ristūnų žirgų, minios, Kuri nori žaidimų ir duonos. Vien vaikigaliai, renkantys antgalius sulaužytų iečių. Dar aklas dainius su kanklėmis, Vienintelis ją atpažįstąs Iš suknelės šiurenimo, rožių, jazminų, Aštraus čiobrelių ir mirtų kvapo, Iš tylaus pasisveikinimo, Vienintelis ją atpažįstąs. Perbraukia kanklių stygas, uždainuoja, Kad, žlugus iliuzijoms, reikia kurti naujas. Ir tada ji paima grindinio akmenį, Sako, čia bus kertinis akmuo. Ja patiki basakojai vaikigaliai, Vyrai ir moterys išlenda iš šešėlių, Tiesia rankas, prašo palaiminimo – Pranašystė pildosi – miestas pakils iš griuvėsių. Ir tą akimirką ji regi savo ateitį, Savąją lemtį – Ešafotas yra valdovės mirties guolis. ►

Pauliaus Sadausko nuotr. 47


GINTARO LAŠAI

Ilgesio formos Ilgesys yra mūsų alsavimas. Mažas vaikas ilgis tėvų, Kai lieka su aukle, Kuri nuolat skambina dukrai, Kad išgirstų jos balsą. Vyras dažniausiai ilgisi moters, Moteris – mylimojo, Bet gali būti ir atvirkščiai. Dažniausiai ilgimės tų,

Kurie niekada nebegrįš – Jie kalba tik sapnuose, Balansuoja ant lyno. Ir mes prabundame išpilti prakaito, Išgyvenam iš naujo Praradimų siaubą. Tėvas ilgis sūnaus, sūnus – tėvo, Motina – visų vaikų, Juos nuolat skaičiuoja. Kai vieno trūksta, skauda – Lyg būtų nukirtę nykštį arba mažąjį pirščiuką, Tiesa, skausmą reikėtų padauginti iki begalybės. Senesni žmonės ilgis keistų dalykų.

Pavyzdžiui, žiemos, kai būdavo sniego, Šalavijais išpiešto lango, Pavakarės su daina. Nėra nė vieno, kurio nekamuotų ilgesys. Šuo ilgisi šeimininko, Katė – palangės, ant kurios gulėdama šildėsi vasaros saulėje. Daiktai ilgisi buvusio pavidalo – Miško, molingo kelio, smėlio pajūryje. Turėčiau įvardinti ir aš savo ilgesį, Bet jis turbūt panašus į tavo – Nepakeliu, neištrinu, jo gelmės neįžvelgsi. Aš jį alsuoju dieną ir naktį.

Tiesa Veriasi iki gelmių, Ją bando užglaistyti žodelyčiais, Kvailais juokeliais, Užpilti pilkais grumstais. Kai nesiseka, pradeda gąsdinti, Rėkia. Arba nori papirkti Aukso dirbinėliais, Safyro akutėmis, sidabro šaukšteliais. O ji vienu judesiu nusipurto prielipas. Bet būna ir atvirkščiai – Kažkas skaudžiai grando Peiliuku iš Damasko plieno, Trina titnagu, Smėliu, Kol sužvilga, sutviska. Ir tada mes gūžiamės Arba triumfuojame. ***

Artūro Valionio nuotr.

48

Nesuklysti. O klysti iš naujo, Nes nemeilė yra daug blogiau nei žaizda, Atsivėrusi kūne kaip stigmos, Nes nemeilė yra tavo gruodis patį vidurvasarį, Plastmasiniai žiedai, Daug blogiau nei akmuo, Kuris slegia naktim ir gramzdina į liūdesio liūną.


GINTARO LAŠAI

Tuštuma balto lapo, Kuriame ir tik liks tuštuma Be gimimo, mirties, Vien tik ūksmas kosminio ūko. Bet ir ten gal suklydo? Gal Dievas? Nes ir vėl atgaila patikėjo, Kai žadėjom neklysti. *** Mano tėvas nebuvo laikrodininkas, Tačiau kartais taisydavo mechaninius žadintuvus, Kurių čaižus skambutis keldavo mus iš patalo ankstų rytą. Pasigirsdavo radijo žvalus, Niekada nepailstantis balsas. Žadintuvas čirkšdavo, kol atgalia ranka Nenuspausdavom jo mygtuko. Norėjau, kad jis sugestų, sustotų. Kartais tikrai jis sustingdavo. Tėvas atsukdavo plieno spalvos nugarą. Sraigtai, sraigteliai Būdavo mirę, Laikas pasiklydęs spyruoklėse. Jokio judesio, jokio tiksėjimo. Net pridėjus ausį, negalėjai išgirsti Kleketavimo, Ratų džeržgesio. Tėvas kažką pabaksnodavo Adata arba pincetu – Tarsi būtų chirurgas, Tarsi operuotų širdį. Vienas po kito Pajudėdavo krumpliai krumpleliai. Tarsi į kalną. Iš pradžių sunkiai, Paskui vis linksmiau ir linksmiau. Vėl šokinėdavo mitrios sekundės, Švysčiodavo rodyklės. – Na va. Kas, kad šiek tiek skuba, – patenkintas atsidusdavo tėvas. – Kas, kad šiek tiek skuba. Dabar pasakyčiau – per greitai. Bet tu ir taip žinojai.

Be atsako Be atsako, ir vis dėlto mylėti Ir mirt iš ilgesio, iš lėto, Ir stebuklu vis tiek tikėti, Nors nieko naujo – tai aprašė Gėtė. Be atsako, ir vis dėlto budėti, Per naktį bluosto nesudėti, Kaip maldą vis kartoti vardą Ir tuo pačiu žinoti, kad neverta. Be atsako, ir vis dėlto laimėti Prieš tuos, kurie išmėtė Jausmus it vienadienį džiaugsmą, – Dabar jų širdyje – tik šaltas ūksmas. Ir būt tyla, ir būt daina, kurios negirdi, – Vilties ir nevilties nebeatskirti. Nematomais sparnais save į šviesą pakylėti, Be atsako, ir vis dėlto mylėti! *** Geltono žibinto šviesa. Sniegas geltonas. Į ritmą, į toną – Niutonas. Ir angelas, tavo pavidalu virtęs, Pusnyne plevena sparnais lyg apgirtęs. Iš eglių viršūnių pelėda gal stebis – Atklydo iš džiazo epochos net Getsbis! Ir aš stebuklais šią naktį tikėsiu, Patikrinti tiesą „Google“ tingėsiu. Ir toks neapsakomai lengvas trapumas – Lyg būtų saldainių dalijimo bumas! Nepyk, kad kvailiojam Ir sniegui geltonam, žibintui paplojam.

Kol šerkšnas Kol šerkšnas nenukrito ant delnų, Akimirka – skambi, o gal labiau trapi, Ir aš, kuri jau vis arčiau einu Prie horizonto linijos. Akis skvarbi, Man sakė, palydės ligi namų. Kol šerkšnas nenukrito, kol tylu, Kol baltos juodos šakos spindi ramumu, Ir tik atodūsiu giliu

Suvirpintum nematomas stygas – Jos jungė mus sapnais šviesiais. Akimirka, kai užmiršti dykras (Klajojau ten tarsi koridoriais tamsiais). Vasario balzganu ūku, sniegu Kažkas įsiterpė tarp metų ir dienų, Nevirto užmarštim, nieku, Kol šerkšnas nenukrito ant delnų. *** Nematyti vakaro su žiedlapiais geltonų tulpių – Kas čia tokio? Kas čia tokio? Išbarstyt, kas rankoj tilpo, – Smulkmena ir jokio šoko. Argi gaila mažmožio, niekučio? Kaip drugių sparnais praskristi – Nepajustum, nepradėtum gūžčiot! Ir nebūtų priežasties parkristi, Praradimų liūnuose užtrukti. Vieno žodžio neišgirsti Ar kaip akmenį įbrukti, Ar tyla kažką pakirsti, Ar ranka nepamojuoti – Kas čia tokio, kas čia tokio? Tik užmiršti, nusijuokti, Kas čia tokio, rodos, kas čia tokio... *** Šviesa už lango. Vakaro aperityvas. Nenusibostantis nostalgiškas motyvas. Aš nesikeisiu. Aš tik sensiu. Ir dvibalsio išlikęs sandas Dar vėjyje su šnabždesiu girdėsis, Bet bus tas pats, kas dėsis, Nes tų, kurių dar lauki, jau nebesulauksi, Bet jie tavęs turės sulaukti. Šviesa už lango tarsi aureolė, Tik angelai kažkur prapuolė.

49


GINTARO LAŠAI

Pamario kieme ištirpusi transcend e

Rita Latvėnaitė. Kas tas Asis? Pasaka. Dailininkė Ieva Babilaitė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vi Sondra SIMANAITIENĖ

„Kas tas Asis?“ Tai pasaka vaikams. Jei pasaka, tai, aišku, kad vaikams. O kam dar galėtų būti? Dar galėtų būti poetams, paaugliams, senjorams ir jų pomidorams, – visiems, kas turi laiko skaityti pasakas ir suprasti jose ištirpusius žodžius: kuršis, vikingas, varnauogė, serentis, sykai, gintarinis dantų krapštukas, Stintapūkis, serenada, gintarinė dėžutė... O, gintarinė dėžutė! Ji turi plakančią širdį, kurioje paršiukas Asis saugo geriausių draugų nuotraukas. Rašytojai Ritai Latvėnaitei plakanti gintarinės dėžutės širdis yra pati svarbiausia. Klaipėdietė rašytoja prieš daugiau kaip 20 metų debiutavo poezijos knyga, o 2007 m. pasirodė jos pirmasis romanas „Šauksmas“, sulaukęs didelio pasisekimo. Prieš porą metų Rita nustebino šmaikščiai lyriška apybraižos stiliumi parašyta knyga „Nesuvalgytos atostogos Šveicarijoje“. Istoriją apie Asį ji rašė kelerius metus, per kuriuos jos tekstas gerokai sutrumpėjo, – knygos redaktorė Janina Riškutė rankraštį sumažino nuo 66 lapų iki 22. O turinys plėtėsi. Rašytoja šiek tiek nutolo nuo pirminio tikslo, – papasakoti apie paršelio Rikio (toks buvo pirmasis Asio vardas) nuotykius ir linksmybes. Tam, kad atskleisčiau knygos teksto sluoksnius, pasinaudosiu imanencijos ir transcendencijos skirtumo aiškinimu. Žuvis gyvena vandenyje, jai vanduo yra imanencija – žuvies pasaulis. Jeigu ją ištrauksime iš 50

vandens, oras jai bus transcendencija, nes tai nepriimtina terpė žuvies prigimčiai. Kita vertus, žuvys kvėpuoja vandenyje ištirpusiu deguonimi. Jos tik taip ir gali gyventi, vadinasi, jos yra priklausomos nuo transcendentinio oro. Taip ir su R.Latvėnaitės pasaka. Jos veikėjai gyvūnai, kurių yra 12, ir žmonės, jų yra penki, gyvena Vėjų krašte Pamario kieme. Tai jų imanencija. Tačiau jie nebūtų tokie įdomūs, svarbūs, kupini švelnios nostalgijos, jei ne jų kasdienybėje egzistuojantis transcendentinis deguonis – prisiminimas apie rašytoją, kuris gyveno ant Didžiosios kopos name su veranda į marias. Pagrindinis pasakos veikėjas paršiukas Asis (prūsiškai – Ašis) yra neįgalus, sėdi rateliuose ir dažnai užsnūsta. Šios nesąmoningos snūduriavimo būsenos jis prisimena paslaptingą rašytoją ir savo gyvenimą ant

kopos. Asio praeitis miglota kaip ir pats Vėjų kraštas. Tačiau Asio charakteris tvirtas, jis supranta, kad tik būdamas savimi, suvokdamas, ką jis sugeba, o ko ne, gali iš tikrųjų būti laimingas. Dar vienas transcendencijos ištirpimas pasakos kasdienybėje – etnografinių užuominų gausa. Pamario augalai, žuvys, vėtrungė, gintariniai daiktai, žaidimai, kuršiai ir vikingai, vėjas Ožinis... – tai šio krašto istoriniai ženklai, su kuriais jaunieji skaitytojai yra nejučia supažindinami. Pasaka parašyta lakoniška kalba, praturtinta pamirštais veiksmažodžiais: peliukas išvirvino, bumbina į lentą, čiukenu šepečio ieškoti, aklinam be jo, šuo vambrija, netoliese purkavo katė... Dažni ištiktukai sukuria veiksmo dinamiką, nors paties veiksmo nėra daug. Ypač svarbi knygos pasaulio kūrėja yra dailininkė Ieva Babilaitė. Ji daug dėmesio skyrė kiekvieno puslapio fonui. Pastelinių šiltų žemės atspalvių mirgėjimas perteikia Pamario vietovės atmosferą ir nuotaiką. Ranka piešti herojai yra charakteringi ir lengvai atpažįstami. Dailininkei pavyko perteikti pasakos pasaulio lengvumą, kurį ji turbūt pirmiausia pajuto skaitydama knygos rankraštį, o vėliau ir pati panirusi į savo vaizduotės Vėjų kraštą, bet nenukrypti į visišką efemeriškumą, svajonę, nes vis dėlto R.Latvėnaitės parašyta pasaka turi tvirtą realistinį pamatą. Ten, kur gyvena pagrindinis pasakos veikėjas paršiukas Asis, viešpatauja viską ryjantis smėlis. Tai Nida, kurią Tomas Mannas vadino Šiaurės Venecija. Galbūt jis ir yra tikrasis šios pasakos įkvėpėjas, ilgai žiūrėjęs į rašytoją R.Latvėnaitę iš nuotraukos, kol ji kartą jam linktelėjo ir pradėjo rašyti istoriją apie Jorkšyro veislės paršiuką. O paršiukas


GINTARO LAŠAI

d encija

la, Vilnius, 2018, 68 p. jos knygose pasirodo jau ne pirmą kartą. Romano „Šauksmas“ mergaitė jaučiasi vieniša ir kuria kelio pasaką, kurioje bendrauja su paršiuku. Galbūt psichoanalizės metodas atsakytų, ką reiškia autorės kūryboje paršiuko įvaizdis, gal jis susijęs su jos gyvenime sutiktais autoritetais, tokiais tolimais kaip G.B., su kuriuo ji mokėsi... Bet, atrodo, jau kuriu stebuklinę pasaką. O stebuklinių motyvų knygoje „Kas tas Asis?“ mažai. Daugiau buitinei pasakai būdingų bruožų. Kalbantys kiemo gyvūnai: paršiukas Asis, varlė Kvarkė, kurmis Mur Murmis, zuikis Skeltalūpis, katė Smilga, gandras Ga, višta Raibė, šuo Margis ir kiti bendrauja panašiai kaip vaikai. Jie mėgsta žaisti. Todėl į jų kompaniją puikiai tinka du berniukai – Naglis, kuris švęs savo gimtadienį, ir išdykėlis Joris. Kieme vyksta tokie svarbūs darbai kaip morkų ravėjimas, rūmų statyba, kiaušinių vagies gaudynės, viščiuko nunešimas į Mirusias kopas, – kaip gražiai priartinta mirtis, sakant, kad ne viščiukas mirė, bet jis buvo perkeltas gyventi į kitą vietą – į Mirusias kopas. Dar vienas labai artimas motyvas – didžioji žuvis, kurios savo 10-ojo gimtadienio proga Naglis laukia atplaukiant, kad galėtų nufotografuoti su nauju fotoaparatu. Galbūt tai ta pati didžioji žuvis, kurią gaudė Hemingway’aus senis ir kuri yra žmogaus svajonė, tempianti jį per begaliniai gražų gyvenimo vandenyną. R.Latvėnaitės knyga vaikams (jai patiktų sakyti – šeimai) „Kas tas Asis?“ kvepia didžiąja žuvimi, kuri mūsų imanentiniame pasaulyje yra ištirpusi transcendencija. Knyga „Kas tas Asis?“ apdovanota konkurse „Klaipėdos knyga 2018“ kaip „knyga, prakalbinusi popierių“ (UAB „Papyrus Lietuva“ įsteigta nominacija).

I.Babilaitės iliustracijos R.Latvėnaitės knygai vaikams „Kas tas Asis?“

51


GINTARO LAŠAI

Apie (ne)būtas jaunystės meiles Tadas ŽVIRINSKIS

Simona Visada yra pradžia... Ko tik imtumėmės, apie ką begalvotume, kur link benukreiptume savo žvilgsnį. Tebūnie ši pradžia tokia.

Karštas vasaros savaitgalis. Važiuoju su savo mylimąja prie Žaliųjų ežerų. Autobusas pilnas žmonių. Jaunesni pavydžiai nužiūrinėja mudu, nes draugės dekoltė – įspūdinga. Aš įdomus tik todėl, kad esu šalia jos. Mane tai tenkina. Paskutinėje stotelėje išlipame, bet į paplūdimį neiname. Mūsų planas kitoks, judame miškingu paežerės takeliu, ieškodami ramios vietelės. Eiti reikia gana ilgai, nes visos mūsų mėgstamiausios vietos seniai

užimtos. Staiga mylimoji sustabdo mane ir tyliai sužnabžda į ausį: „Ššššš... Žiūrėk...“ Pusiau vandenyje, pusiau ant pakrantės jauna porelė daro tai, ko atvykome ir mes. Tyliai pasitraukiame. Už gero kilometro pagaliau randame vietą, kuri nėra didelė, bet jauki. Metame rūbus į šalį ir šokame į vandenį. Vanduo gaivina, mergina jaudina. Apkabinu ją, lūpos susilieja. Dar nesame to darę vandenyje. Nauja aplinka įaudrina,

Ričardo Šileikos nuotr.

52


GINTARO LAŠAI

pojūčiai paaštrėja. Saulė spigina, atsispindėdama milijonuose vandens bangelių, žybtelėdama ir ratiluose, ritmiškai sklindančiuose nuo mūsų jaunų kūnų. Artėja kulminacija ir... Siaubingai išsigąstu! Apima sveiku protu nesuvokiamas siaubas. Atrodo, kad laikas sustojo, o visas svaiginantis vasaros peizažas susigniaužė į aguonos dydžio tašką, kuris man duria kaip įkaitinta adata kažkur į papilvę. Iškart sustingstu, mylimoji sunerimsta, matydama mano staiga pasikeitusią povyzą. Kas yra?.. Teiraujasi ji kaip įmanoma švelniau, jos akys dar apsiblaususios nuo aistros. Sumurmu kažką nerišliai, kad vandenyje tai daryti ne itin higieniška, ir mes lipame į krantą. Ten užbaigiame, ką pradėję, tik manyje tikrai kažkas pasikeitę. Ironiška, kad pirmąjį sausą orgazmą patyriau vandenyje, bet ironiška pradžia visuomet įsimintina, jos neištrinsi iš atminties, net labai panorėjęs.

Jovita Kiek tų pradžių būta? Neskaičiavau. Kiekviena nebūtinai gula į atmintį. Mano atmintyje dominuoja vanduo. Dažniausiai ežero, kartais – jūros. Kolektyviniuose soduose Vilniaus pakraštyje prie gražaus ežeriuko atsiduriu netikėtai net pačiam sau. Atvažiavome čia automobiliu ir jau įsikūrėme sodo namelyje. Nusirengiu iki pusės, mylimoji apgobia mano pečius rankšluosčiu ir, kiek prisimerkusi, įdėmiai apžiūri mano ševeliūrą. Kerpa lėtai ir atidžiai. Grybšteli šukomis – čakšteli žirklės – nukrenta sruoga. Migdo. „Neknapsėk!“ – paragina mano švelnioji kirpėja. Stengiuosi nesikūprinti. Jau apsipratau su svetimu kvapu. Namuke jaučiu muskuso ir mėtos mišinį. Patinka stebėti jos krūtinę, kai pasilenkusi vėl čakšteli žirklėmis. Rankos apgobia gražias – it nulietas – kojas. Nekutenk, sukikena ji, bet nesipriešina. Pusiau apkirptas nusinešu mylimąją ant rankų į lovą. Jos stiprios kojos apsiveja mano liemenį. Lėtai judėdamas juntu, kaip švelniai sutraška stuburo liemens slanksteliai. Uodžiu pasikeitusį kvapą. Įkvepiu giliau ir – lyg mane kas botagu būtų perliejęs. Mūsų sueitis primena grumtynes. Garsiai dejuojam, vargšė lova atitaria šaižiu cypsėjimu. Niekas nebesvarbu. Akyse patamsuoja ir... sprogimas! Atrodo lyg būčiau atidavęs pusę savo žarnyno. „Oi, prifarširavai tu mane...“ – valiūkiškai juokiasi Jovita.

Noriu ją išbučiuoti, bet mano ranka – nenaudėlė – jau raito ant Veneros kalvelės MÜnchhauzeno ūsus. „Ar tu bučiuojiesi su vyrais?“ – kikena mylimoji, stebėdama mane. „Tik su tais, kurie mane kerpa“, – atitariu. Užslenka tylus vakaras, kurio klausomės tarpais tarp stipriai plakančių mūsų širdžių. Niekas neberūpi. Laikas lekia kaip pašėlęs. Geresnio plaukų kirpimo niekada neturėjau.

Angelė Kartais pradžia sutampa su pirmuoju kartu. Visi prisimena pirmąjį bučinį ir pirmąjį kartą. Neprisimenu pirmojo bučinio, nes man jis nebuvo svarbus. Bučinio sakralumas dingo labai anksti, kai moksleivių vasaros stovykloje pajūryje per šokius (tada vadinamus diskoteka) pamačiau, kaip laižosi kas papuola su kuo papuola. „Ką jūs darote?!“ – norėjau šaukti, bet tyliai stypsojau kampe. Vis dažniau leisdavausi į pasivaikščiojimus prie jūros nei į šokius. Nes vanduo mane traukia. Ypač – audringa jūra. Šokių taip ir nepamėgau. Angelė irgi nemėgsta šokti. „Laiko švaistymas!“ – sausai nukerta, kai paklausiu jos nuomonės apie šokius. Po to klausia: „O tau?“ „O man... patinki tu.“ Ji ilgai įdėmiai žvelgia man į akis, ir jau žinau, ką veiksiu šįvakar. Laukiu sutemų vis labiau jaudindamasis. Pasibeldžiu beveik prieš vidurnaktį. Miela švara kvepianti mergina pasitinka mane tik su pižama. Kažką noriu suvapėti, bet ji mane užčiaupia bučiniu. Gera ją jausti, pasiruošusią mano atėjimui. Atrodo, tarytum pažinčiau ją tūkstantį metų... Kad nereikėtų spaustis siauroje bendrabučio lovoje, persikeliame ant grindų. „Na, ne seksodromas, bet bus gerai“, – įvertina. Džiaugiuosi, kad ji imasi iniciatyvos. „Ko drebi, ar šalta? Tuojau sušilsi!“ Angelės dalykiškumas veikia raminamai. Ji mane nurengia kaip kokį mažą vaiką. Mintyse sukasi kvaila mintis – kaip gerai, kad nusiprausiau, kaip gerai, kad išsivaliau dantis! Greitai švelnų sąkandį pajuntu ten, kur niekada nebuvau jautęs. Jausmas toks keistas ir netikėtas! Mano įspūdžiai keičiasi kaip kaleidoskopo vaizdai. Atrodo, kad Angelė mano kūną pažįsta geriau nei aš pats. Padrąsintas imuosi iniciatyvos. Nekaltybę prarandu be jokios romantikos. Užtat nebaigiu pernelyg anksti. Po

kelių sueičių palieku ją miegančią. Iki šiol prisimenu tamsius išsidraikiusius plaukus ant pilnaties nušviestos pagalvės. Daugiau mes nė karto nepermiegojome. Niekada Angelės nepasigedau, bet jos – vyresnės ir labiau patyrusios – pirmos pamokos neužmiršau.

Emilija Iš pradžių buvo kortos. Aš – kryžių valetas, ji – būgnų dama. Emilija – grakšti mergina. Jos grožis – tiesiog akinamas. Ilgai nedrįsau jai mergintis. Vienas draugelis kažkada pavydžiai nutęsė: „O jūsų vaikai būtų tiesiog superiniai.“ Kortavimas tebuvo priežastis būti kartu. Stengiausi kuo dažniau užsukti pakortuoti. Kartais prisidėdavo mano pažįstamas ir Emilijos bendrakursė. Dažniausiai pliekiame „Ramsą“. Diena – šilta, balkonas atidarytas, rūbų nedaug. Turime vermuto. Gurkšnojame jį šiltą ir aromatingą, kikename, pasakojame smagias būtas ir prasimanytas istorijas. Nė nepastebime, kaip ateina vakaras. „Ar kada teko matyti meteorų lietų?“ – klausiu labiau savęs nei kortuotojų. „Ne, tik aukso!“ – bando juokauti pažįstamas, bet merginos akivaizdžiai susidomi astronomija. Po kelių akimirkų užsikabarojame ant stogo. Vasaros dangaus žvaigždes kiek stelbia miesto pašvaistė. Atvėsta. Emilijos pečius apgobiu savo palaike striukele. Ji dėkingai glusteli nugara prie manęs. Uodžiu švelnų kvepalų dvelksmą ir... lyžteliu ausies spenelį. Tai – netikėta nei jai, nei man. Abu nusikvatojame. Norisi, kad laikas sustotų ir ši karšta banga nenuslūgtų. Kol aistringai bučiuojamės, mūsų kompanionai kažkur dingsta. Ko gero, geras pavyzdys užkrečiamas. Grįžtame į vidų. Gulamės į lovą ir, žiūrėdami vienas kitam tiesiai į akis, pradedame ritmingai judėti. Norisi neskubėti, ryte ryti nuostabų veidą akimis. Emilija vos vos šypsosi ir kaskart pritraukia mano galvą bučiniui. Ilgainiui ji ima ritmiškai urgzti, nes dejone to garso nepavadinčiau. Vis dar žiūriu į šią gracingą moterį-katę, net kai ji užsimerkia ir atlošia galvą. Apačioje pajuntu ritmingą trūkčiojimą, o jos nagus – ant savo nugaros. Užplūsta kažkokios nepatirtos laimės pojūtis. Po daugelio metų panašus jausmas mane apėmė plūduriuojant šiltose Viduržemio jūros bangose. Abu buvome lošėjai ir ateityje tikėjomės geresnės partijos. Viliuosi, kad jai sekėsi labiau. ► 53


GINTARO LAŠAI

Lina ◄ Kiekviena pabaiga yra kažko naujo pradžia. Kartais skausminga, kartais komiška, kartais skausmingai komiška. Kaip vanduo, kuris gali numalšinti troškulį, bet gali ir nuskandinti. Linai labai patinka glostyti mano antakius. Gulime nuogučiai, laikau ją smulkutę savo galingame glėbyje. Jai patinka glostyti mano antakius ir jausti mane savyje, bet šiukštu negaliu judėti, kol jos pirštai ant mano veido. Nekvaršinu sau galvos, kam jai šis keistokas ritualas. Lina mane veikia labai teigiamai. Su ja visuomet jaučiuosi ramus. Mes niekada nesipykstame, nes mus nelabai kas sieja, bet ji visuomet mane pamalonina sumuštiniu su lašiša arba naminiais sausainiais. Lina mėgsta daryti tai gulomis ant šono. Ji neįtikėtinai lanksti – tarytum spyruoklė. Kartais man atrodo, kad ji gebėtų apsivynioti aplink mane it gebenė aplink ąžuolą. Rami, inteligentiška išorė labai skiriasi nuo tos žvitrios mylimosios, kuri mane visada jaudina. Mano antakiai nuglostyti, pradedame judėti. Verčiamės nuo vieno šono ant kito. Ji naudoja mano kūną tarytum treniruoklį. Daro tai aistringai, net sušvokščia iškvėpdama, kaip tai darau aš, kilnodamas svarmenis. Artėjant kulminacijai ji primena epileptiką, kurį ištiko traukuliai, prakaitas žliaugia veidu, bučiuoju jos sūrius vokus, lyžteliu lūpas. Linos veidas perkreiptas ekstazės. Dabar – mano eilė. Dar jai neatsikvošėjus pradedu viską iš naujo. Mūsų kojos susipynusios, mylimosios dubuo net dreba. Atrodo, kad mūsų niekas neišskirs. Dejuojame, aimanuojame, maurojame ir stename. Ir nebeaišku, ar tai kada pasibaigs. Tiek drėgna, net šlapia nuo aistros! Kaskart pasimylėję turime iki soties atsigerti vandens... Vanduo mus ir išskyrė, nes kartą, po ilgesnio nesimatymo, jos neberadau. Mano mylimoji paskendo karštą rugpjūčio dieną netoli tos vietos, kur kažkada buvo moksleivių vasaros stovykla. Jūra ją pasiglemžė. Šaltoji Baltija užpavydėjo Viduržemio jūros aistros. „Ak, Linute, mes dar susitiksime, tu dar paglostysi mano antakius...“ Taip visada mąstau, plūduriuodamas šiltuose vandenyse, skalaujančiuose Šiaurės Afriką. Čia – lengva ir gera, nes vanduo čia – sūresnis už ašaras... 54

Ieškoti įkv ė arba apsi... Daiva MOLYTĖ-LUKAUSKIENĖ

Kas jis? Koks jis yra tas išsvajotasis įkvėpimas ir iškvėpimas? Į-kvė-pi-mas. Mėginu skiemenuoti ir pasileidžiu ieškoti prasmių rudeniškoje aplinkoje. Tarp medžių ir krintančių lapų, tarp gražuolių paukščių šiandien įkvėpimas nevaikšto. Tarp žmonių, kolegų, bičiulių, menininkų, aktorių, tapytojų, grafikų, dizainerių, rašytojų ar poetų, kurie labai myli tik save ir savo atvaizdą vandeniniame paviršiuje, nesivaidena. „Miškais į tankmę nuskuodė ne pilkas kiškis ir ne vilkas, o jauna briedė. Tik pamojavo savo balta uodegėle ir išnyko tolumoje. Tada ir prisiminiau, kad čia yra briedžių kelias.“ Kankinuosi skaitydama ištrauką iš rašomo kūrinio. Briedžių kelias? Žmonių kelias? O gal prabilti apie dailę? Įkvėpiu ir rašau. Suprantama, kad rašytojas galėtų parašyti linksmą, šiek tiek sarkastišką humoreską, o rimtas žurnalistas tobulą reportažą. Menotyrininkas pažvelgtų kiek kitu rakursu... – O, tu buvai labai graži, galėjai turėti bet kurį, – parodoje sutikto žinomo rašytojo, eseisto erotiškai į ausį sukuždėti žodžiai užgožia visas spalvas ir paveikslus, menines kompozicijas, žvelgiančias nuo sienų. Apsvaigstu tarsi nuo gero vyno. Šiek tiek euforijos. Veiksmas tęsiasi keletą akimirkų, o mielas mano bičiulis jau kužda kažką į ausį kitai parodos gražuolei. Esu išmokusi tarsi poterius, kad poetai moka labai gražiai rašyti ir kalbėti, tačiau gyvenimiškoje aplinkoje jiems reikia žymiai daugiau pragmatiškų pastangų, kad sutaisytų lašantį čiaupą ar išmoktų vairuoti automobilį. Velniop tuos buitinius sprendinius. Apžiūrėjusi šedevrus supratau, kad

šiuose rūmuose įkvėpimo nėra. Uždarau duris ir keliauju kitur. Užkliūdama už smulkių architektūrinių akcentų ir kompozicijų, skrieju skersgatviais ir jaukiomis uostamiesčio gatvelėmis, pilnomis po kojomis čežančių lapų. Senamiestis tylus ir tuščias. Užsuku į nedidelį ir jaukų bičiulių barą. Esantį tarsi čia pat centre, bet ir už kampo. Mūsų susitikimo džiaugsmui ir teigiamų emocijų antplūdžiui ribų nėra. O įkvėpimas? Skubėdama mintyse citavau žodžius iš naujo kūrinio. „Bet labai lėtai, tarsi laukinė pantera nusėlinau prie baro, paėmiau brangiausio vyno butelį, kurį mudu su mylimuoju, prieš dvidešimt metų atsitiktinai užklydę ten, paslėpėme. Tekant saulei mariose, klykiant baltiems kirams, prisiekėme amžiną meilę, – nebyliai žiūrėdami vienas kitam į akis ir kažkur į tolį. Seno kalvio pagamintas kamščiatraukis smigo velniškai lengvai ir sunkiai. Pagaliau, pagaliau ilgai lauktas pok ir vynas sraunia srove erotiškai pripildė stiklo taures...“ Netikėtai suskamba mobilusis telefonas ir sugrąžina į realybę. Šiek tiek buvau užsimiršusi. Ak, tas įkvėpimas. Ne vietoje ir ne laiku, stebint šviesiaplaukę bičiulę prie baro. – Labas, mieloji. Ar jūs esate vieni? Tikrai vieni? – pasigirsta čaižiai saldus moteriškas balsas. Tarsi teirautųsi užkluptų meilužių. – Taip, mes vieni, vienui vieni, pasislėpę už telefoninės širmos ir įjungę garsiakalbį, – šaukiame choru pašnekovei, kuri mūsų negirdi. Žodžiai liejasi laisvai, aidas atsimuša į sienas. Mes vieni ir net šiek tiek vieniši šioje aplinkoje, būtyje, egzistencijoje. Su savo svajonėmis, norais, įgeidžiais, emocijomis, jausmais, išgyvenimais.


v ėpimo, . mergaitė

GINTARO LAŠAI

Daivos Molytės-Lukauskienės nuotr.

– Buvo taip bjauru. Gerai, kad nėjai į parodą. Jie visi tie dizaineriai yra tokie nemandagūs, atrodo, kad atėjo tik pavalgyti ir išgerti. Jie nesiteikė net pasisveikinti su manimi. Tiesa, ta viena tavo grupiokė, gerokai išgėrusi vyno, pasilabino, – tarytum žirnius į sieną bėrė žodžius storiausia miestelio bibliotekininkė. O, čia jau kalbama apie mane. Išjunkime garsiakalbį ir mikrofoną... Šiandien turiu suspėti nuveikti milijoną darbų už milijoną. Nupirkti gėlių ir dovanų gerbiamam rašytojui, tačiau sėdžiu ir rašau. Mat ėmiau ir įsikvėpiau. Man įkvėpimas. O laiką tarsi kokia gyvatė valgo. Ne, jis tirpsta

it sniegas, tarsi karameliniai ledai laša ant mano kūno, drabužių, naujausios suknelės. Nuteka juodomis kojinėmis, kartu su jų akimis, nubėga... Dukart du yra keturi. Seniai išmokta daugybos lentelė, kurią kartoja negraži, stora, akiniuota mergiotė. Mokykloje iš jos visi ir visos tyčiojosi, tarsi ji būtų buvusi pavojinga nusikaltėlė, nuo kurios žvilgsnio ir išsipūtusių žandų visiems darydavosi bloga. „Daiva, pamaiva, skrido per kaimą, pamatė jautį, pradėjo bliauti...“ Regiu bėgantį iš paskos vaikų būrį ir garsiai šaukiantį kažkokiai kiemo Daivai. Tikrai ne man. Aš buvau poetė nuo pirmųjų

gimimo dienų. Taip išpranašavo viena sostinės burtininkė, kai gimiau maža ir paliegusi Antakalnio ligoninėje. Dar neidama į mokyklą sukūriau eilėraštį: „Apsišikusi mergaitė. Apsišikusi mergaitė.“ Vėliau sukūriau ir muziką. Mat esu ir kompozitorė. Tiesa, natų nepažįstu. Na ir kas. Šiais laikais kiekvienas gali pasivadinti kompozitoriumi, rašytoju, dailininku, fotografu ar žurnalistu. Nereikia jokio diplomo. Dainuodavau garsiai, sėdėdama namo laiptinėje, ir nuostabūs garsai pripildydavo tą erdvę kažin kokio man vienai pažįstamo skambėjimo. „Apsišikusi mergaitė. Apsišikusi mergaitė...“ 55


IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

Knyga – kaip at m Mažosios Lietuvos istorijos muziejus išleido ir visuomenei pristatė pirmąją knygą iš serijos „Paprūsės ir Klaipėdos krašto šeimų istorijos“. Tai knyga ir DVD filmas „Paskutinis, užvėręs vartus“, parengti pagal Juliaus Radtkės (Rotkio) dienoraščius, kurie saugomi šiame muziejuje. Pagal J.Radtkės rankraštį parengtą ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus išleistą knygą papildo D.Bielkausko sukurtas DVD filmas.

Aušra Žemyna KAVALIAUSKIENĖ

Turi dvi motinas Autobiografiniuose atsiminimuose vaiko ir jaunuolio akimis jautriai atskleidžiama karo bei pokario tikrovė, skaudūs išgyvenimai, patirti lageriuose, emigracijoje Vokietijoje. Pasakotojo talentu apdovanotas rankraščio autorius J.Radtkė (gim. 1935 m. Žygaičių k., Tauragės apskr., dabar gyv. Ahause, Vokietijoje) prisimena savo gimines – Vilenbrechtus, Rotkius, Paliokus, jaunystės draugus bei kaimynus. Autobiografinius pasakojimus papildo senos fotografijos iš J.Radtkės šeimos ir giminės albumų, laiškai, o etnografinius aprašymus – darbo procesą iliustruojančios nuotraukos. Rankraščio autorius gimė netoli Sartininkų (Tauragės raj.), Paprūsėje, prie sienos – vadinamojo „rubežiaus“ tarp Didžiosios ir Mažosios Lietuvos. Šeima buvusi evangelikų liuteronų tikėjimo. Artimieji ilsisi Šikšnių kaimo (Tauragės raj.) evangelikų liuteronų kapinaitėse. Paprūsėje evangelikų liuteronų tuomet jau buvo mažuma. Iki šių dienų jie vadina savuosius „prūseliais“. Knygos skyrius „Juliau, iš kur tu?“ (susideda iš poskyrių „Žygaičių Rotkiai“, „Mama“, „Mamos stalas“, „Tėvas“, „Sesutė 56

Edita“, „Hertukas“) pasakoja apie šeimos ir giminės geneologiją, artimųjų būdo savybes, šeimos narių santykius. Didžiausias dėmesys skiriamas motinai. Meilė motinai, kaip ir meilė Lietuvai išreikšta ir knygos dedikacijoje: „Skiriu šį kuklų savo darbą Motinai! O turiu aš jas dvi: viena vardu Marta, kita didingu vardu – Lietuva.“

Žudantis ilgesys Poskyrio „Mama“ įžangoje pateikiama „Žmonių daina“, tarmiškai užrašyta Jono Palioko (1925–2009), gyvenusio Urvinių kaime Tauragės apskrityje, dainų sąsiuvinyje, kuris išsaugotas Imos Mančienės (gim. Paliokaitės) ir Romaldo Mančo šeimoje (Kentriai, Pagėgių sav.) Įrašas liudija, kad daina užrašyta 1943 m. sausio 9 d. Daina apie meilę motinai – gyvenimas be motynėlės prilyginamas be vandens trokštančios žuvelės įvaizdžiui: Vai gėdri gėdri ši vasarėlė, Už visas ji gėdriausia. Ir išgėdravo kieme prūdelį, Ištroškino visas žuveles. Troško žuvelės be vandenėlio, Kaip aš be motynėlės.

Taip ir rankraščio autoriaus gyvenimas be motinos nebuvo lengvas. Dėl nesutarimų šeimoje motina, pasiėmusi mažiausius vaikus, išėjo gyventi atskirai. Vaiko, likusio gyventi be motinos, gyvenimą nesuklystant galima pavadinti kančia ir ilgesiu. Sekant dienoraščio eilutėmis aiškėja, kad išsiskyrimo su motina priežastis – tėvo brutalumas, žiaurumas. Aprašomas ir skaudus sesučių Editos bei Hertos likimas. Editos tragišką likimą nulėmė karo ir pokario būtis, o gal žmonių susvetimėjimas? Sesers Hertos gyvenimas Lietuvoje nepalaužė, bet jautri siela palūžo atsidūrusi toli nuo tėvynės. Pasirodo, jog ir ilgesys gali būtų žudantis. Tai liudija netikėtai atrastas Hertos laiškas, rašytas iš lagerio Vokietijoje, kuris taip pat spausdinamas knygoje.

Vaiko džiaugsmai ir darbai Apie „Vaikystę“ pasakoja trumpi džiaugsmingi vaizdeliai „Gandras parskrido!“, „Smilga“ ir vaikams skirtų darbų aprašas („Vaikų padėtis ir darbai“): malkų ruošimas, ganymas, paukščių dabojimas, kiaulių šėrimas, apšvietimo priemonių (balanų) gamyba. Vaikai nuo aštuonerių jau privalėjo ganyti avis, „daboti paukščius“, o nuo 8–10 metų – malkas paruošti, t. y. pjauti pjūklu,


IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

t minties ženklas pažinti ne tik patį darbo procesą, bet ir talkos dalyvių fizines savybes, skirti vyriškų ir moteriškų darbų pobūdį, perprasti tradicinių darbo įrankių panaudojimo ypatybes, talkininkų darbo ir poilsio režimą, net sužinoti, kaip tinkamai paruošti sulą, kuri padėdavusi kaitrią dieną atsigaivinti. Kuliant spragilais buvo svarbu laikytis ritmo. Tam tikęs rimuotas tekstas, sukurtas vietos gyventojų. Talkininkai net po sunkių darbų mokėję ir sumaniai pasilinksminti. Žaistas tradicinis žaidimas „Ranka mušti“.

Vargonuojant fisharmonija Knygos autorius J.Radtkė ir jos sudarytoja dr. A.Ž.Kavaliauskienė.

Į knygos sutiktuves susirinko daug ir įvairios publikos.

skaldyti ir nešti į trobą. Kiaulių šėrimas būdavo vyresniųjų vaikų arba samdinių darbas. Autorius ne tik detaliai išdėstė darbų pobūdį, bet ir perteikė jautrius vaiko išgyvenimus, aprašė patirtas bausmes. „Ūkio ir buities darbai“ pasakoja apie pirmąjį arimą, rugių auginimą, javų kūlimo talkas, linų auginimą ir apdirbimą nuo sėjos iki drobės, apie avių auginimą ir vilnos apdirbimą, vailokų vėlimą, žąsų auginimą bei plunksnų plėšymą. Ypatingas moterų darbas, atliekamas tik du kartus per metus – prieš šv.

Velykas ir prieš šv. Kalėdas – buvo skalbimas – žlugtis ir lyginimas: kočiojimas, prosijimas. Daug dėmesio skirta apavo gamybai, mitybai ir maisto gaminimui, kulinariniam paveldui. „Pirmas arimas“ nėra panašus į įprastą etnografinį aprašymą. Nebuvo įsivaizduojamų apeigų, nei geranoriškų tėvo pamokymų sūnui pirmą kartą imantis vyriško darbo. Teko pačiam perprasti pirmosios vagos gylį, įvertinti duonos kepalo vertę. Rugių sėja, kirtimas, pėdų rišimas, statymas į gubas aprašomi taip detaliai, kad galima vaizdžiai

Skyriuje „Religija“ primenama, kad pirmieji Sartininkų parapijos maldos namai buvo pastatyti Margiškių kaime, esančiame maždaug trys km nuo Sartininkų. Parapiją tuomet aptarnavo sakytojai ir kunigai iš Tauragės. 1935 m. bažnyčią pastačius Sartininkuose, suolai, altorius ir kiti bažnyčios baldai buvo pargabenti iš senųjų, Margiškiuose buvusių maldos namų. Nuo 1941 m. parapiją aptarnavo vyskupas Jonas Kalvanas ir diakonas Artūras Timpa. Giedojimas ir giesmė evangelikų liuteronų bažnyčioje turi labai svarbią reikšmę. Apie bažnytinio choro susikūrimą Sartininkų bažnyčioje prisiminimais knygoje dalijasi kunigas Liudas Fetingis. Pirmuoju choro vadovu buvęs A.Timpa, o vėliau jam vadovavęs Jurgis Paliokas. Sartininkų evangelikų liuteronų bažnyčioje bendros giesmės pamaldose buvo giedamos J.Paliokui vargonuojant fisharmonija – „mažaisiais vargonėliais“, kurie šiandieną eksponuojami Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje. Unikalus priedas leidinyje – Dievo Žodžio sakytojo, diakono A.Timpos sukurtų giesmių sąsiuvinis. Kunigas Valdas Miliauskas teigė, jog A.Timpa buvo labai pareigingas ir tvarkingas žmogus, linkęs į asketizmą, kaip ir kiti sakytojai, pasisakė prieš pasaulietinius žaidimus ar kitokius dalykus. Pietistinės nuostatos, religinis pamaldumas buvo išskirtinės Paprūsėje gyvenančiųjų savybės, puoselėtos ir šeimoje, ir bažnyčioje. ► 57


IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

◄ J.Radtkė dalijasi prisiminimais apie

Sartininkų bažnytėlės lankymą. Išsamiai pristatoma Sartininkų parapijos Šikšnių kaimo Kapinių šventė. Anuomet didžiausia šventė jauno žmogau gyvenime – tai konfirmacija, vadinta įžegnojimu. Prisiminimuose apie įžegnojimą pasakojama apie tradiciją siūti konfirmantui naujus drabužius. Sakytojo, diakono, konfirmantų mokytojo A.Timpos aprašyme atsispindi surinkimininkams pietistams būdingi bruožai: jausmingas kalbėjimas, giedojimas.

Sukūrė iš geležies Skyriuje „Sugrįžimas“ pasakojama apie humanitarinę pagalbą Lietuvai, Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimą J.Radtkei ir apie Martyno Jankaus muziejui bei Vasario 16-osios gimnazijai sukurtus ir padovanotus jo metalo plastikos darbus. Meninėje plotmėje įamžinti J.Radtkės metalo plastikos darbai ir užfiksuotos jų sukūrimo istorijos, paremtos vaikystės prisiminimais, įkvėptos lietuvių ir prūsų mitologijos, Kristijono Donelaičio „Metų“, pagarbos knygai ir knygnešiams.

Autoriaus autografai – kraštiečiams.

Žmogų galima atplėšti nuo motinos, nuo tėvynės, bet išplėšti meilę neįstengs jokia brutali jėga. J.Radtkė – mašinų gamybos meistras, 1980–2011 m. dirbo Ahauso profesinio lavinimo centre (BBS Ahaus) Vokietijoje, kur 1992–1995 m. sukurti ir eksponuojami septyni autoriaus darbai iš statybinės geležies. Iš viso J.Radtkė yra sukūręs 51 skulptūrą iš statybinės geležies, vieną – iš akmens. Žymiausi darbai eksponuojami M.Jankaus muziejaus lauko ekspozicijoje, kuri sukurta 1991–2005 m. Vasario 16-osios gimnazijai Vokietijoje darbai sukurti 1996–1998 m., Kalvystės muziejuje Klaipėdoje – 2005 m. J.Radtkės sukurtos septynių žvakių žvakidės – menoros pastatytos žydų pagerbimo vietoje Tauragėje (2011) ir Ahauso (Vokietija) evangelikų bažnyčios šventoriuje (2012). Vienintelė iš akmens iškalta skulptūra „Mama“ (1999) stovi šalia J.Radtkės sūnaus Romo Radtkės namų Byzentalyje (Vokietijoje). 58

V.Sabutienė su pussesere M.Paliokaite prie mažųjų senelio vargonėlių – fisharmonijos Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje. Zitos Mazaliauskaitės nuotr.

Knygos prieduose pateikti artimųjų, gyvenančių Vokietijoje, laiškai, išsakomos mintys apie prarastąją Tėvynę Lietuvą. Ten pat spausdinamas Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ istoriko Dariaus Kiniulio straipsnis apie senuosius Tauragės pasienio gyventojus. Donato Bielkausko filmas „Paskutinis, užvėręs vartus“ sukurtas kaip įvadas tokiu pačiu pavadinimu parengtos knygos skaitymui. Jame iškeliamos ir pristatomos vertybinės nuostatos, paskatinusios J.Radtkę rašyti dienoraštį, kurti metalo plastikos darbus. Pirmoji filmo dalis sukurta pagal J.Radtkės rankraštį ir nuotraukas iš šeimos bei giminės albumų. Kūrybos braižas, kūrinių sukūrimo aplinkybės pristatomos

antrojoje dalyje. Filmo moto – skausmas ir išsiskyrimas nenugali prisirišimo ir meilės. Žmogų galima atplėšti nuo motinos, nuo tėvynės, bet išplėšti meilę neįstengs jokia brutali jėga. Dienoraštyje ir filme kaip šviesiausias Juliaus gyvenimo momentas atsiveria vaikystėje patirtas sugrįžimas iš priverstinės evakuacijos į tėviškę: „...pamačiau savo gimtųjų namų pievelę ir atpažinau... nors blauzdelė buvo palūžusi, bet bėgiojau laimingas!“ Knyga ir DVD filmas „Paskutinis, užvėręs vartus“, skirti atkurtos Lietuvos valstybės 100-mečiui, įprasmina meilę Tėvynei, jos žmonėms. Tai atminties ženklas ir sektinas lietuviškų tradicijų išsaugojimo ir puoselėjimo pavyzdys.


Gyvenimo IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

„parubežyje“ pėdomis Sausio 15-ąją Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje vyko Klaipėdos krašto dienai skirtas renginys. Jame buvo pristatyta nauja knyga ir DVD filmas „Paskutinis, užvėręs vartus“, parengti pagal Juliaus Radtkės (Rotkio) (gim. 1935 m. Žygaičių k., Tauragės apskr., dabar gyv. Ahause, Vokietijoje) rankraštį. Renginyje dalyvavo atsiminimų autorius, kiti garbūs svečiai. Knygos ir DVD filmo apie gyvenimą „parubežyje“ – Didžiosios ir Mažosios Lietuvos pasienyje, vadinamojoje Paprūsėje, pristatymas sulaukė gausaus būrio klausytojų. Muziejaus lankytojai mėnesį buvo kviečiami aplankyti ir tokiu pačiu pavadinimu parengtą parodą.

Vilma SABUTIENĖ

Žmogui, kuris augo tame krašte – „parubežyje“, kaip ir man, skaitant knygą atgyja ir skonis, ir kvapas, ir tarmiškų žodžių skambesys, pvz.: „roputės“ – bulvės, „ryzas“ – tarka, „ryziniai blynai“ – tarkuoti bulviniai blynai. Čia mėgta ir „kafiją priplikyti“. Tokie žodžiai būdingi liuteronų konfesijos žmonėms. Renginyje dalyvavęs dialektologas dr. Jonas Bukantis išskyrė ir daugiau knygoje pavartotų tarminių žodžių, kuriuos svarbu išsaugoti. Tokie būtų: „įžegnojimas“, „butelninkas“, „gaidukas“, „kankolynė“, „kukuliai“, „sėtinys“ ir kiti. Visi tarminiai žodžiai paaiškinti žodynėlyje. Knygą galima skaityti ne tik kaip pasakojimą apie Tauragės krašto gyventojus, bet ir kaip Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios istoriją (anksčiau tikintieji neretai save vadino tiesiog evangelikais). Krašto specifiką atskleidžiantis dalykas – kasdienį gyvenimą persmelkęs ir lemiantis tikėjimas. Šventadieniais eita „prie knygų“. „Parubežio“ evangelikų liuteronų šeimose ypatinga pagarba teikta religinėms knygos, kurios

vadintos „šventomis“. „Šventa“ buvusi ne tik Biblija, bet ir Mišknygės, Katekizmas, giesmynas. „Parubežio“ evangelikų bruožas – santūrumas. Čia vertintas pamaldumas, pareigingumas, profesionalumas. Tai – ir pietizmo įtaka. Nebuvo priimta „vaipytis kaip svietvaikiams“. Santūrumas pastebimas net gyventojų aprangoje. Mano močiutė Mina Paliokienė (gim. Kiaupaitė) ištekėjo 1950 m. Tauragėje, vilkėdama tamsiai mėlyną suknelę. Autorius knygoje pasakoja, kaip buvo konfirmuotas – įžegnotas. Ta diena, kada konfirmantas pats išpažįsta savo tikėjimą, yra didelė šventė, kurią galima būtų palyginti su gimimo ar krikšto diena. Mums įprasta, kad konfirmantas būna dėmesio centre, o šiuo atveju, pasirodo, net dovanų nebuvo... Knygoje aprašyti tėvų santykiai, artimųjų gyvenimo istorijos, kaimo darbai, pateikti gamtos aprašymai. Nemažai žmonių, minimų šioje knygoje, jau yra mirę. Apie save autorius kalba nedaug. Per savąjį „aš“ pasakojama apie kitus žmones. Skyriuje „Giminės ir kaimynai“ J.Radtkė išvardijo jam artimesnius iš Paliokų giminės. Su vienais jis bendravo nuo vaikystės, su kitais dėl sudėtingų gyvenimo aplinkybių susipažino vėliau. Mano senelis (iš mamos – Birutės Paliokaitės – pusės) Jurgis Paliokas

buvo Sartininkų parapijos vargonininkas, kelis dešimtmečius vargonavęs parapijoje su fisharmonija. Tai mažieji vargonėliai, kuriais garsas išgaunamas ne tik spaudant klavišus, bet ir minant paminas, perduodant dumplėmis orą. Knygoje aprašyta fisharmonijos atsiradimo Paliokų šeimoje istorija. Tai pirmasis instrumentas, kuriuo ir aš mokiausi groti. J.Radtkės dėka senelio J.Palioko fisharmonija 2004 m. buvo atvežta į Mažosios Lietuvos istorijos muziejų. Unikalu, kad muziejuje yra galimybė ne tik susipažinti su realiais istorijos liudininkais – daiktais, bet ir perskaityti tų daiktų istorijas. Knygoje aprašytas gyvenimas, kurį pažinus galima semtis jėgų. Šiandien jau nelabai įsivaizduojama situacija, jog 13-os metų vaikui teko pasirūpinti dar mažesniais už save – broliu ir seserimi, o išgyventi privalėjo išmokti net tada, kai žiemą užšaldavo šulinys ir tekdavo tirpinti sniegą, dar ir „vabalams“ puolant. Knyga nėra nei ką nors teigianti, nei peršanti, nei aiškinanti. Bet gal dėl to ji ir paskatina kartu su autoriumi mąstyti, jam antrinti, išsisakyti. Knyga ir DVD filmas „Paskutinis, užvėręs vartus“ – tai tarsi susitaikymo su savo krašto ir savo šeimos istorija atodanga. 59


KULTŪROS ISTORIJA

Senosios Klaipėdos san t Miestas – ne visada „gražiausia litanija“. Kiek randų, kiek juodos negandos jo gyvenime palieka gaisrai, epidemijos, okupacijos, nesąžininga kitų miestų konkurencija. Tai bei dar daugiau patyrė ir senoji Klaipėda – priklausė Švedijai, Rusijai, Vokietijai, jos siekė Danija, Lenkija. Užpuldinėjo žemaičiai. Kenkė Dancigo (dabar Gdansko), Liepojos, Šventosios uostai. Nedraugiška buvo ir Šilutė. Karaliaučius kaip įmanydamas konkurencinėje kovoje kaišė pagalius į ratus... Teisus Seneka, teigęs, jog miestai statomi šimtmečiais, o sugriaunami per keletą valandų. Įdomu, kokie senosios Klaipėdos ryšiai buvo su kitais miestais? Ko daugiau – pozityvo ar negatyvo – jie atnešė? Šįkart žvilgtelėkime į Dancigo ir Karaliaučiaus laikyseną (iki XVII a.). Jovita SAULĖNIENĖ

Įkūrėjų siekiai I.Kanto manymu, „žmogaus protas taip linkęs kurti, jog jau daug kartų pastatęs bokštą vėl jį griovė, norėdamas pažiūrėti, kokie jo pamatai“. Tačiau Klaipėdos įkūrėjai tarsi paneigė šį teiginį, kai, siekdami įkurti jūrinį klestinčios prekybos miestą, įkvepiančių patirčių ieškojo kituose jau egzistuojančiuose pirmtakuose. XIII–XV a. Klaipėdai pavyzdžiu tapo Dortmundas, Liubekas, Kulmas. Kodėl jie? Hanzos miestas Dortmundas garsėjo prekybiniais ryšiais su Baltijos kraštais, todėl pirmiausia, dar 1254 m. žvilgsnis

nukrypo į jį. Tačiau Naujojo Dortmundo niekas neįkūrė. Prekyba nesuintensyvėjo. Tik pavyko iš to miesto prisikviesti pirklių. Tai irgi buvo pasiekimas. Kol laisvos prekybos privilegiją Klaipėda išsikovos, prireiks daugiau nei 200 metų pastangų. Tai įvyks tik 1464 m. Hanzos miestas Liubekas senosios Klaipėdos įkūrėjams įkvėpė viltis ją paversti klestinčiu uostamiesčiu, todėl 1258 m. jie išsirūpino šio miesto teisę. Tačiau daug vandens nutekėjo, kol lūkesčiai virto kūnu. Tam buvo daug kliūčių. Tiek vidinių, tiek išorinių. Žinomu jūriniu uostu Klaipėda tapo tik XVIII a., kai jau buvo statomi laivai, suklestėjo laivyba, prekės buvo išvežamos laivais į daugelį šalių. O Kulmas? 1475 m. Klaipėdai suteikus Kulmo teisę ir kartu savivaldą, atsirado didesnių galimybių miestui vystytis. Ir Klaipėda augo, gražėjo...

Klaipėdos pilis ir miestas XVII a. J.Narūnavičiaus-Naronskio piešinys. 

60

Taigi miesto kūrėjų užmojų akivaizdūs rezultatai nušvito po daugelio metų. Miesto pamatai ne taip lengvai suformuojami, nors ir turint aiškią viziją.

Dancigo atakos XV–XVI a. Klaipėda itin kentėjo nuo Vokiečių ordinui priklausiusio Dancigo, aršiausiais būdais siekusio monopolistinės prekybos teisės Baltijos jūros pakrantėse. Dancigo laivynas ne kartą bandė Klaipėdai užblokuoti tiekimą iš jūros, sudegindamas ar užgrobdamas Klaipėdos uoste prisišvartavusius kitų šalių laivus. Vienas iš tokių dancigiečių užpuolimų įvyko 1456 m. Tada jie išsigabeno „didelį grobį, uždarė miestą iš jūros pusės“ (Johanas Zembrickis). Po metų dancigiečiai vėl

Kopija iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondų


KULTŪROS ISTORIJA

n tykiai su kitais miestais užpuolė Klaipėdą ir pagrobė 14 iš Liubeko ir Hamburgo atplaukusių laivų, iš jų 8 su grobiu pasiuntė į Dancigą, o kitus sudegino. Manoma, jog tada pirmą kartą Danės upės žiotys buvo užverstos akmenimis, siekiant apsunkinti susisiekimą su jūra. Tais laikais pagrindinis Klaipėdos uostas buvo Danės uostas. Didelių nuostolių Klaipėda patyrė ir 1459 m., kai Lenkija kartu su lietuviais ir žemaičiais užėmė miestą ir nutraukė bet kokį tiekimą iš jūros. Dar vieną Dancigo kartu su Karaliaučiumi ataką klaipėdiečiai patyrė 1464 m. Kariniai išpuoliai aprimo 1466 m. po Trylikos metų karo Dancigui tapus Lenkijos karalystės miestu. Konfliktas iškilo 1520 m. markgrafui Albrechtui atsisakius prisiekti Lenkijai ištikimybę. Ši su juo pradėjo karą. Tada nukentėjo ir Klaipėda, kurią užpuolė trys Dancigo karo laivai. Užpuolikai sudegino pusę miesto, pagrobė laivą su vyno kroviniu ir nedidelį burlaivį. Danės žiotyse vėl privertė akmenų, kurie tik 1613 m. buvo pradėti kelti. Darbai užsitęsė. Anot J.Zembrickio, „kokius kalnus mielieji dancigiečiai turėjo suversti į Danės žiotis, jeigu nuo 1814 iki 1821 m. buvo iškelta dar 80 achtelių (1 achtelis – 3,5 kub. m) akmenų, po 216 pėdų (1 pėda – 0,3048 m)“. Taigi Dancigas rimtai trukdė vystytis Klaipėdos uostui, prekybai, o sukeltais gaisrais atnešė didžiausių nuostolių, gyventojams – skausmo.

Klaipėdos uoste. R.Schmidto leidyklos atvirukas.

Karaliaučiaus pinklės Karaliaučius įkurtas 1255-aisiais – trejais metais vėliau nei Klaipėda, tačiau didumu, grožiu, galia ją pranoko ir tuo pranašumu naudojosi. O ir valdžia buvo jo pusėje. Jau pats Klaipėdos egzistavimas Karaliaučiaus miestiečiams, anot J.Zembrickio, buvo kaip krislas akyje, ir jie šio miesto augimui trukdė visokiais būdais. Visų pirma neleisdami vystytis laisvai prekybai. 1792 m H.Roerdansas rašė, jog „Klaipėda prekybos verslą būtų daug labiau išplėtusi ir iki aukštumų iškėlusi, jeigu Karaliaučius merkantilinėmis priemonėmis jai nebūtų trukdęs“.

Danės uostas 1913 m. Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo nuotr.

Karaliaučiaus pirkliai nuolat skundė klaipėdiečius pirklius, kaltindami juos „apgavikiška prekybos ir alaus gamyba“, „visokiais neteisėtais užpirkimais, linų, sėmenų išvežimu“ ir pan., reikalavo, kad mieste „jokių svetimšalių lygerių nebūtų“. Mat prekyba tada vyko ne tiesiogiai, o per lygerius, kurie rudenį su prekėmis atvykdavo į Klaipėdą ir žiemai joje apsistodavo, kad supirktų prekes. Tie svetimšaliai iš Olandijos, Škotijos, Anglijos negaudavo miestiečių teisių, todėl prie miesto vartų ir turguje negalėjo sudaryti

prekybinių sandorių. Iš lygerių įsigytas visas perpardavimui skirtas prekes klaipėdiečiai turėjo gabenti į Karaliaučiaus turgų parduoti. Kai kunigaikščio Albrechto valdymo laikais klaipėdiečiai buvo užmezgę vienintelius tiesioginius prekybinius ryšius su Dancigu, Karaliaučiui pasiskundus, valdžia įsakė prekes pirma užvežti į Karaliaučiaus turgų ir tik, „jei ten pagal vertę ir turgaus kainas nebus paklausos, paskui į Dancigą arba kur jie nori nuvežti gali“. Karaliaučius skundais pasiekė, jog klaipėdiečiai ► 61


KULTŪROS ISTORIJA

laivus „tik laivybai Kuršių mariose“, „grasinant rimta bauda“ ir amatininkams uždrausta verstis bet kokia prekyba.

Lengviau atsikvėpė Dancigas. ◄ prekių negabentų jūra, o laikytųsi

„įprasto kelio Kuršių mariomis į Labguvą“, o iš ten – į jų miestą. Itin griežtas buvo 1580 m. hercogo Georgo Friedricho potvarkis, uždraudžiantis „jūrų laivyba verstis ir savo prekę jūros keliu išvežti“. Leista statyti

Dortmundas.

Karaliaučius. 62

Klaipėdiečiai skundėsi dėl tokio griežto prekybos apribojimo. Po trejų metų hercogas, lankydamasis Klaipėdoje, jau leido jiems „laisvą prekybą ir prekių išgabenimą laivais“. Klaipėda lengviau atsikvėpė nuo Karaliaučiaus. Buvo statomi laivai. 1597 m. pagrindiniai miesto kūrėjai pirkliai susibūrė į gildiją, klaipėdiečiams suteikta metinio turgaus prekymečio privilegija, paskelbti pir-

klystės nuostatai dėl linų prekybos. Prekybos apimtys didėjo. Nors Karaliaučius nenurimo ir 1606 m. apsiskundė vėl, tačiau skundas šįkart buvo atmestas. 1622 m. Karaliaučiaus pirkliai atsiuntė į Klaipėdą savo agentą prekybai prižiūrėti. Tada į kovą sukilo pasipiktinę miestiečiai. Iš agento išsityčiojo, vėzdais išdaužė nuomojamo buto langus, išvarė iš buto ir kitiems uždraudė jį priimti gyventi, neleido parduoti atsivežtų prekių, nors Karaliaučiaus miestiečiai turėjo teisę pardavinėti Klaipėdos turguje. Agentas turėjo iš Klaipėdos sprukti.

Miesto pamatai ne taip lengvai suformuojami, nors ir turint aiškią viziją. Vienas iš paskutiniųjų Karaliaučiaus ir Klaipėdos susikirtimų įvyko napoleonmečiu dėl miestams uždėtos kontribucijos. Karaliaučiui buvo skirta 500 000 talerių, Klaipėdai – 275 000 talerių. Kad ir kaip stengėsi Karaliaučius sau sumažinti, o Klaipėdai padidinti, – sumos nepakito. Taigi išvada viena – nei karinės atakos, nei skundai, nei skundikus palaikanti valdžios pozicija nenumarina miesto, jei jo kūrėjai tikslingai ir su meile įgyvendina savo siekius.

Interneto nuotr.


INICIATYVA

63


ISSN

64

2 3 5 1-5 8 4 8

Profile for Diena Media News

Durys 2019 02  

Durys 2019 02  

Profile for diena
Advertisement