kio projektai:
TEATRAS
tingos interpretacijos
„Sprendimas“ (choreogr. B.Letukaitė, Kauno šokio teatras „Aura“).
atkūrimo?) 100-mečiui skirtas renginys. Šalia gausybės kitų. Tai, kad į aštuonių šokėjų kompaniją, kurioje dalyvauja ne tik abiejų pusių / šalių atstovai, bet ir patys projekto iniciatoriai bei kūrėjai (choreografai Albanas Richardas iš Kano nacionalinio choreografijos centro Normandijoje ir Agnija Šeiko su šokio teatru „PADI DAPI Fish“), integruota dainininkė Jurga Šeduikytė – bene didžiausias privalumas. Drįsčiau teigti, nepralošiamas variantas. Tik... ar vertėjo tuos kelis malonius ausiai virkaujančius solo su pasikartojančiomis promenadomis „užpildyti“ šalutiniu judesiu? Juk ši atlikėja – savaime patraukli, o dainavimo stilius ir balsas – gana įtaigūs. Beje, kaip ir elektroniškai skambantys anuomet (XX a. 8–9 dešimtmečių sandūroje) populiarios britų muzikos grupės „Depeche Mode“ kūriniai, panaudoti naktinio klubo vakarėlio atmosferai sukurti. Pritemdytas apšvietimas (Povilas Laurinaitis) su dūmų uždanga – irgi „į temą“.
Algirdo Kubaičio / Klaipėdos dramos teatro archyvo nuotr.
Sukomponuota eklektiškai Performanso forma sumodeliuota schematiškai, o sukomponuota eklektiškai – iš maždaug 20-ies skirtingų epizodų su nuolatiniais išėjimais bei atėjimais, trumpučiais, vos sekundėmis skaičiuojamais monologais ar ilgesnės trukmės dialogais bei grupiniais pasirodymais. Dažniausiai judama ritmingai, rečiau – sulėtintai, tarsi tikrinant pusiausvyrą. Pradžioje šokama pavieniui, chaotiškai, ir, regis, dažnai improvizuotai, kiek vėliau – persigrupavus, t. y. įvairiai susiporavus ir kontaktuojant tarpusavyje. Paskui judama „trio“ ar „kvartetu“ lygiagrečiose linijose, nežymiai keičiant piešinį pailgo stačiakampio erdvėje (tarp sėdinčių žiūrovų sukonstruotoje aikštelėje), kol susijungiama visiems ištisoje įstrižainėje. Priešfinaliniame fragmente ištęstai kartojamas vienas ir tas pats derinys (à la čia čia čia), galiausiai jis muzikaliai intensyvinamas bei choreo-
grafiškai „auginamas“ – papildomas kiek techniškesniais elementais – posūkiais, šuoliukais, suktukais ir pan. Ilgiausiai manevruojančiuose individualiuose kūno judesių viražuose laisvos saviraiškos teisė akivaizdžiausia – čia šokėjai jaučiasi nesuvaržyti, komfortiškai. Laisvas ir „aprangos kodas“, ir paprastai, plika akimi regima vidinė laisvė – laisvė judėti taip, kaip tau norisi, kaip patogu, kaip esi įpratęs, kaip moki... Net užsimerkęs... Į šį „tūsą“ (atleiskite už žargoną) įpintos įvairios situacijos: kiekvieno pasakojama asmeninė istorija ar gyvenimiškas naratyvas / prisiminimas, J.Šeduikytės interviu su A.Richardu, verčiant iš prancūzų kalbos ir mokant lietuviškų žodžių („rabarbaras“, „kiškučiukas“), improvizuotas duetas pagal J.S.Bacho ariją. Visa tai – simpatiška, tačiau tik tiek. Kitame epizode, lyg reklaminėje pauzėje tarp filmo kadrų, šokio „kalba“ kompensuojama tekstu apie moters vaidmenį politikoje, patriarchato viršenybės prieš matriarchatą subtilybes... (?). ► 33