GINTARO LAŠAI
tai pinigai tau nė po kam. Ir nepajuto Jeronimas, kaip įklimpo į skolas. Pagaliau atslinko niūri diena, kai paimtus kreditus reikėjo būtinai grąžinti. Tik Bronytei visa tai nerūpėjo, ji rodė dantis ir siūbuojančią krūtinę. Toks vaizdas Jeronimui pakirsdavo kojas. Jis buvo rimtas vyras, tačiau kol nematydavo šitų grožybių. Žmona pajuto, kad Jeronimas pasikeitė, su ja net nebegulėdavo lovoje, girdi, esąs labai pavargęs. Ašarodama skųsdavosi, prašydavo, kad padėčiau. Bet aš – ne ponas Dievas. Nesitikėjau, kad Jeronimui taip beviltiškai aptems protas, tarsi jo galva būtų savotiškas žibintas, kuris perdegė, ir baigta. Gaila, labai gaila bičiulio ir jo žmonos, bet iš gailesčio košės neišvirsi. Kartą, atslinkęs pas mane ir išgėręs degtinytės, staiga ėmė raudoti. Tokio Jeronimo dar neregėjau, todėl sutrikau neišmanydamas, kokius žodžius parinkti sunkią akimirką. Nors jam kartojau, kad visos moterys, išskyrus senmerges, yra nepatikimos, Jeronimas tik purtė galvą dejuodamas: „Kas man dabar bus? Kas dabar bus?..“ „Nieko nebus, – galop susinervinau. – Atsėdėsi kelerius metelius kaliūzėje. Ten patupėjęs būsi apdairesnis ir į tokių Bronyčių pusę net nežiūrėsi.“ O jis vėl savo: „Kas dabar bus, kas dabar bus?“ Ak, Jeronimai, kaip tave išgelbėti, su kokiu kranu ištraukti iš duobės? Vėliau vis dėlto išlindo galai apie nelabojo Bronytę. Pasirodo, ji anksti pradėjo „laisvą“ gyvenimą, mėgo vyrus ir jie mėgo šitą spurgą. Bet ji pasirinkdavo tuos, kurie būdavo prie pinigo, juos nučiulpdavo iki skatiko, paskui ieškodavo kitų. Ir nė vienas neįtaisė vaikelio, nes buvo labai gudri. Todėl gyveno be rūpesčių. Bijojo tik suviliotų vyrų žmonų keršto, nes pasitaikė atvejis, kad jai su rūgštimi vos nesubjaurojo veidelio, išgelbėjo tik laimingas atsitiktinumas. Kažin kurį vakarą Jeronimas nusliūkino pas Bronytę, tikėdamasis užuojautos ir supratimo. Jis pravėrė neužrakintas duris ir netrukus išvydo ją, besišypsančią firmine šypsena. Lovoje gulėjo nuogas nepažįstamas vyras, kuris pagrasino, kad Jeronimas tuoj pat dingtų iš akių. Apstulbęs jis medinėmis kojomis išslinko į gatvę ir vos nepalindo po automobilio ratais. Šitas susitikimas su Bronyte buvo paskutinis deguto lašas, galutinai apnuodijęs mano bičiulio gyvenimą, todėl jis pasiryžo blogiausiam – savo noru išėjo anapilin. Ak, Jeronimai, Jeronimai, nesupratai svarbiausio, kad didžiausia vertybė – tai ne Bronytė, o visai kas kita. Bet, žinoma, mokyti kitus taisyklių visuomet patogiausia.
Gražus šeštadienis Jie pasirodydavo šiltomis vasaros naktimis, kai žmonės atverdavo langus, kad kambariai būtų vėsesni: tuomet tyliai įskrisdavo pro užuolaidų tarpus ir, nusileidę ant miegančių vaikų ar suaugusiųjų, lėtai įsmeigda-
vo savo čiulptuvus, kad paragautų kraujo. Tą patį jie darydavo ir gyvuliams, tačiau šie būdavo budresni ir greitai pajusdavo netikėtus atvykėlius. Todėl nenuostabu, kad miestuose ir visur kitur ►
Kristinos Zvinakevičiūtės nuotr.
51
