GINTARO LAŠAI
◄ Ir atvirkščiai – pažangą gali stabdyti blogos idėjos, tokios kaip Talibano ir Boko Haramo skleidžiama sąmokslo teorija, kad skiepai sterilizuoja musulmonų mergaites, arba garsių amerikiečių aktyvistų mitas, kad skiepai sukelia autizmą. Deatonas pabrėžia, kad net Apšvietos esminė idėja, jog pažinimas padeda gyventi geriau, gali nuskambėti kaip apreiškimas tose pasaulio šalyse, kur žmonės susitaikė su prasta sveikata ir nė nesapnuoja, kad jų institucijos ir tradicijos gali ką nors pakeisti.
*** Mikrobus, kurie gyvuoja tik greitai plisdami nuo žmogaus žmogui kaip įprastas peršalimo virusas, atranka išmokė stengtis, kad nešiotojai būtų gyvi ir vaikščiotų, taigi spaustų rankas ir apčiaudėtų kuo daugiau žmonių. Mikrobai tampa godūs ir nešiotojus nužudo tik tada, jei randa kaip kitaip persikraustyti iš organizmo į organizmą, pavyzdžiui, per uodus (maliarija), per užkrėstą vandenį (cholera) ar per apkasus, pilnus sužeistų kareivių (1918 m. ispaniškasis gripas). Lytiniu keliu plintantys patogenai, tokie kaip ŽIV ir sifilis, yra kažkur per vidurį – jiems reikia ilgo inkubacinio periodo be aiškių simptomų, jo metu nešiotojai gali užkrėsti ir savo partnerius, o tada mikrobai padaro savo žalą. Taigi užkrečiamumo ir plitimo mainai bei mikrobų vystymosi ypatumai niekais verstų teroristų siekius sukelti antraščių vertą staigią ir mirtiną epidemiją. Teoriškai biologinis teroristas gali mėginti pakeisti situaciją sau palankiai radęs patogeną, itin užkrečiantį, greitai plintantį ir pakankamai ištvermingą, kad išgyventų ne organizme. Tačiau norint išveisti tokį tiksliai veikiantį mikrobą reikėtų nacistinių bandymų su gyvais žmonėmis, o tokių teroristai (ką jau kalbėti apie paauglius) veikiausiai neįstengtų atlikti. Tad tikriausiai ne vien sėkmė lemia, kad pasaulis iki šiol matė tik vieną pavykusį biologinio terorizmo išpuolį (kai 1984 m. viename Oregono valstijos mieste Ošo kulto nariai salmonelėmis užkrėtė salotas, bet niekas nenumirė) ir grupinę žmogžudystę (2001 m. paštu siuntinėjami juodligės sukėlėjai nužudė penkis žmones). Žinoma, sintetinės biologijos pasiekimai, pavyzdžiui, CRISPR-Cas genų redagavimo technologija, leidžia lengviau čiupinėtis su organizmais, iš jų ir su patogenais. Tačiau perdirbti sudėtingą išsivysčiusią savybę įterpus geną ar du nėra taip paprasta, nes 62
bet kokio geno raiška glaudžiai susijusi su visų kitų organizmo genomo genų raiška. Ewaldas pabrėžia: „Nemanau, kad bent iš tolo suprantame, kaip į kokį patogeną įterpti genų variantų kombinacijas, kad jie drauge užtikrintų smarkų plintamumą ir nekintamai stiprų užkrečiamumą žmonėms.“ Biotechnologas Robertas Carlsonas priduria, kad „viena iš problemų kuriant bet kokį gripo virusą yra ta, kad auginimo terpę (ląsteles ar kiaušinėlius) reikia išlaikyti gyvą pakankamai ilgai, norint pagaminti naudingą kiekį kažko, kas stengiasi nugalabyti pačią auginimo terpę... Sukurti tokį virusą yra labai labai sudėtinga... Visai tokios grėsmės neatmesčiau, tačiau jei atvirai, daug labiau nerimauju dėl to, ko mums nuolat pamėtėja pati Motulė Gamta.“
Mokslo vaisiai nėra vien moderniausi farmacijos produktai. Tai ir sukuriamos idėjos – jos gali būti nebrangiai įgyvendinamos ir ilgainiui savaime suprantamos, tačiau padeda išgelbėti milijonus. O svarbiausia tai, kad biologijos pasiekimai naudojami ir geriems tikslams: geriems vyrukams (o jų kur kas daugiau) jie padeda nustatyti patogenus, išrasti antibiotikus, kurie įveikia atsparumą antibiotikams, ir greitai kurti vakcinas. Pavyzdys yra vakcina nuo Ebolos viruso, sukurta besibaigiant 2014–2015 m. protrūkiui – tada po sutelktų sveikatos priežiūros pastangų mirė ne milijonai, kaip pranašavo žiniasklaida, o tik dvylika tūkstančių. Ebola tik papildė kitų neteisingai pranašautų pandemijų, tokių kaip Lassa karštligės, hantavirusinės infekcijos ir SŪRS, kempinligės bei paukščių ir kiaulių gripo, sąrašą. Kai kurie patogenai iš viso per silpni sukelti pandemijas, nes plinta ne eksponentiniu nuo žmogaus žmogui būdu, o per gyvūnus ar maistą. Kitas užgniaužė medikų ir visuomeninės sveikatos priežiūros pastangos. Žinoma, niekas tikrai nežino, ar koks blogas genijus vieną dieną neįveiks pasaulio gynybos ir pokštaudamas, kerštaudamas ar dėl švento tikslo į pasaulį nepaleis kokio maro.
*** Bet ar mes nežaidžiame su ugnimi? Pripažinę, kad gyvenimas vis gerėja ir vis daugiau žmonių gyvena geriau, pesimistai netrunka ir atsikirsti. Mes džiugiai lekiame katastrofos link, kaip tas iš balkono krentantis žmogus, ties kiekvienu aukštu vis šūktelintis „Kol kas viskas gerai“. Arba žaidžiam rusiškąją ruletę, ir galiausiai mus vis tiek ištiks mirtina lemtis. O gal mus ištiks koks itin retas įvykis, kuris ant statistinio grėsmių skirstinio šlaito tegalimas tolimame gale, menkai tikėtinas, bet labai pražūtingas. Jau pusę amžiaus keturiais apokalipsės raiteliais laikomi gyventojų perteklius, išteklių trūkumas, tarša ir branduolinis karas. Prie jų neseniai prisidėjo ir egzotiškesnių raitininkų kavalerija: nanobotai, kurie mus užtvindys, robotai, kurie pavergs, dirbtinis intelektas, kuris pavers žaliavomis, ir bulgarai paaugliai, kurie savo kambariuose sukurs genocidinį virusą ar nulauš internetą. (...) Kita paskutinės dienos scenarijų sąrašo blogybė ta, kad žmonijos išteklių, intelekto ir nerimo biudžetas yra ribotas. Juk negalime jaudintis dėl visko. Kai kurios grėsmės, pavyzdžiui, klimato kaita ir branduolinis karas, yra neabejotinos ir joms sumažinti prireiks didžiulio sumanumo ir pastangų. O jei dar pridedam krūvą egzotiškų scenarijų, kurių tikimybė mažytė ar nežinoma, akstinas skubiai ką nors daryti tik sumažėja. Neužmirškite, kad žmonės tikimybes įvertina prastai, ypač jei jos mažos, užtat vaizduotėje puikiai kuria scenarijus. Jei du scenarijai vienodai įsivaizduotini, jie gali būti laikomi vienodai tikėtini, ir dėl tikros grėsmės žmonės jaudinsis ne labiau nei dėl mokslinės fantastikos siužeto. Ir kuo įvairesnių galimų blogybių žmonės prisigalvoja, tuo labiau tiki, kad kas nors bloga ir atsitiks. (...) O tai ką mums galvoti apie katastrofines grėsmes? Pradėkime nuo svarbiausio egzistencinio klausimo – mūsų rūšies lemties. Kaip ir kalbėdami siauresniu klausimu apie savo, kaip individų, lemtį, neišvengiamai turime susitaikyti, kad esame mirtingi. Biologai juokauja, kad apytikriai visos rūšys yra išnykusios, nes tokios lemties sulaukė bent 99 procentai kada nors gyvavusių rūšių. Tipiška žinduolių rūšis gyvuoja apie milijoną metų, ir nėra kaip ginčytis, kad Homo sapiens bus išimtis. Išvertė Kęstutis ŠATKAUSKAS