TEATRAS
◄ A.S.: Dekoracijos įspūdingos: du kambariai, durys, išvažiuojamas kabinetas, centrinis paveikslas / ola / sarkofagas. Tikrai nustebino kabineto atsiradimas, judančios dekoracijos, nors... Tos scenos, kur karalius kalba per mikrofoną ir kažką aiškina Antigonei, laikydamas ją už rankos, aš teksto visai neatsimenu, nes lyg užburta žiūrėjau, kaip juda ir kaip yra valdoma tribūna... Manau, kad ne aš viena. Dvi kėdutės. Didelė ir maža. Kas ant ko sėdi? Antigonė ir karalius. Bet vis tiek abu sėdi... Raudona spalva, nežinau, kaip kitus, bet mane šiek tiek erzino. Gal jos buvo per daug? Raudonas kilimas, raudonos kėdutės, raudoni telefonai, raudoni ginklai / taškai / ženklai videoekranuose. Gal šiek tiek per raudona. O gal tai buvo režisierės noras, kad mums būtų per raudona? Vaizdai ekrane jaudinantys ir sukrečiantys – žemėlapiai, karo zonos, karštieji taškai, Sausio 13-oji, Baltijos kelias, gaisrai Sibiro miškuose, sarkofagas... Vis dar svarstau, kiek tai padėjo ir kiek trukdė. Ar tai nebuvo stipriau už patį spektaklį ir jame vaidinančius aktorius? P.B.: Ir man atrodė, kad kartais aiškią aktorių teatrinę kalbą dar dubliuoja filmuoti intarpai ekrane. Įvairūs vaizdai su karo amunicija, sūnaus nužudymas, scenos iš Kremliaus kartoja mintis, kurias jau aktoriai pasakė. Šiek tiek nepasitikima žiūrovais. D.Meškausko kuriamas valdovas siekia kur kas plačiau nei Kremliaus iliustracija. Atrodo, kad spektaklio minties raktas jau matyti iš režisierės talentingo sumanymo išskaidyti Antigonės personažą į kelias dalis. Viskas pasukta į Kreontą. Matant, kaip D.Meškausko valdovas sunkiai ir desperatiškai ginasi, man norisi tikėti, kad spektaklis – ne apie valdžią, o apie valdžios griaunamą žmogų. Juk Justino Marcinkevičiaus Mindaugas irgi savo dramatizmu panašus į D.Meškausko Kreontą. A.S.: Tačiau karas nesibaigia... O mums reikia apsidairyti aplinkui ir ieškoti Antigonių, galbūt atrasti jas savyje. Galbūt taip mes išsigelbėtume... V.M.: Vilties pabaigoje niekas nesuteikia. Atsakymas pakimba ore, spektaklio širdis lieka suspaudimo režime ir ilgai netyla galvoje klausimas: „Kaip gyvensime toliau?“ Jei spektaklis priverčia galvoti – tai jau gerai.
Parengė Jūratė GRIGAITIENĖ 16
T.Ambrozai t mūsų teatro p 200 metų jubiliejų nuo pirmojo operos atlikimo uostamiestyje švenčiantis Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras šį sezoną publikai žada ryškių premjerų ir koncertų: daugiau nei 200 kūrinių, kuriuos atliks daugiau nei 200 muzikantų, dainininkų ir šokėjų. Apie tai kalbėdamas teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis pasakojo, kas gi „suka“ Muzikinio teatro amžinąjį variklį, pristatė mažiau matomas, bet labai svarbias jo detales.
Žaneta SKERSYTĖ
Dirigentu tapti neplanavo – Įdomu, kaip tapote dirigentu? Ar tai buvo jūsų vaikystės svajonė? – Neplanavau tapti dirigentu. Nuo 1986 m. lankiau Klaipėdos Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklą bei berniukų chorą „Gintarėlis“ – matyt, tėvai norėjo, kad šį bei tą suprasčiau apie muziką. Šeštoje klasėje net norėjau mesti muzikos mokyklą, o baigęs septintą klasę įstojau į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją. Taip viskas ir prasidėjo... Dar besimokydamas konservatorijos antrame kurse, pradėjau dirbti chormeisteriu. Kodėl? Nežinau. Patiko dainuoti chore. Patiko bendrauti su žmonėmis. Baigęs trečią kursą 1996 m. laimėjau jaunųjų dirigentų konkursą Kaune ir gavau kvietimą stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA). Per trumpą laiką, padedamas dėstytojų, eksternu užbaigiau konservatorijos programą ir įstojau į chorinio dirigavimo bakalauro studijas
Vilniuje. Magistrantūros studijas baigiau Klaipėdoje, o meno aspirantūros – vėl Vilniuje. Prieš dvejus metus baigiau simfoninio dirigavimo magistrantūros studijas profesoriaus Juozo Domarko klasėje LMTA. Taip viskas ir išaugo į profesiją „dirigentas“. Bet nieko nedariau specialiai, kad kažką pasiekčiau. Net minčių tokių nebuvo. Visada norėjau studijuoti lituanistiką. Mėgau ir mėgstu skaityti knygas, rašyti rašinius. Kai turiu laisvą pusdienį, vaikštau po laukus, pajūrį arba skaitau. Man nereikia madingo atsipalaidavimo. Aš labai gerai pailsiu skaitydamas. Tik dabar dažniau skaitau natų lapus nei knygas. – Ar simfoninis dirigavimas – reta specialybė? – Dirigavimo katedra prof. J.Domarko iniciatyva LMTA buvo įsteigta kone prieš tris dešimtmečius, tad joje mokėsi daug garsių dirigentų: Julius Geniušas, Virgilijus Visockis, Martynas Staškus, Modestas Pitrėnas, Dainius Pavilionis, Modestas Barkauskas... Kartu su manimi mokslus baigė Giedrius Vaznys, Kaune vadovaujantis „Atžalyno“ pučiamųjų orkestrui. Tuos pačius mokslus krimto ir kolega Egidijus Miknius, Klaipėdoje dirbantis su Karinių jūrų pajėgų pučiamųjų orkestru.