Page 1

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2016 LIEPA / Nr. 7(31)


KLAIPĖDOS KULTŪRŲ KOMUNIKACIJŲ CENTRO PARODŲ RŪMUOSE (Didžioji Vandens g. 2). DARBO LAIKAS: III–VII 11–19 val.


Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2016 liepa / Nr. 7(31) www.durys.diena.lt

Turinys

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt

ETNOKULTŪRA

LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

MUZIKA

DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova adresas Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2016 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Lyderio grupė“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį, kitomis dienomis „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

Daiva JANAUSKAITĖ. Festivalis „Parbėg laivelis“ neišsigando audros

Laima SUGINTIENĖ. „Nes tu esi aukštai virš kasdienybės prastumos pakilęs“

4

12

ATEITIES VARDAI Milda KAZAKEVIČIENĖ. „Baltijos perlai“: jaunųjų instrumentalistų varžytuvės, organizatorių darbai ir šventiniai koncertai 18

KINAS Aivaras DOČKUS. Liepos kino kelionių nuotykiai: Lotynų Amerika, Saudo Arabija ir demonų apsėsta valstija

24

FOTOGRAFIJA Danguolė RUŠKIENĖ. Apie Japoniją: gyvenimą – tiesiogiai, estetiką – asociatyviai, šiuolaikinę fotografiją – užuominomis 27

DAILĖ Kristina JOKUBAVIČIENĖ. „Vakarų vėjai 2016“ – su pagarbos ženklu A.Žaliui

30

Astijus KRAULEIDIS-VERMONTAS. Gyventi dabartimi, bet neišsižadėti praeities

36

KULTŪROS MARŠRUTAIS Danutė PETRAUSKAITĖ. Baltiečių sambūris Filadelfijoje

40

Apie hibridines prigimtis

43

GINTARO LAŠAI

VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys. 2016 4 psl. – Vytauto Petriko nuotr.

Sigita BARTKUTĖ. Poezija, paperkanti skaidriu paprastumu

44

Algis KUKLYS. Laukiant barbarų

46

Dainius VANAGAS. Ligos įkaitas

48

ŽURNALĄ REMIA

Literatūrinės premijos konkursas

49

Rossas MACDONALDAS. Galtono byla

50

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Indrė BRUČKUTĖ. Eilėraščiai

56

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Miestas ir žmonės. Beerbohmų šeima (2)

60 3


ETNOKULTŪRA

Festivalis „Parb neišsigando aud

Šiemet oras leido laiveliams atplukdyti festivalio dalyvius į Klaipėdą bei pasidžiaugti dainomis, atsklidusiomis nuo vandens.

„Dabar teks vėl dvejus metus laukti to gėrio“, – sekmadienio, liepos 17-osios, vakare kalbėjo ištikimiausi tarptautinio folkloro festivalio „Parbėg laivelis“ žiūrovai. Klaipėdos etnokultūros centro vadovė Nijolė Sliužinskienė džiaugėsi, kad, nepaisant oro išdaigų, festivalis pavyko puikiai ir labai daug miestiečių dalyvavo renginiuose. 4


ėg laivelis“ dros

ETNOKULTŪRA

Daiva JANAUSKAITĖ

Stichija bandė kantrybę Šiemet 11-ąjį kartą surengtas festivalis išsiskyrė iš anksčiau buvusiųjų. Pirmiausia tuo, kad šį kartą pirmosiomis renginio dienomis gamtos jėgos vertė koreguoti iš anksto suderintą ir ilgai šlifuotą planą. Bet juk būtent netikėtumai labiausiai įstringa į atmintį, tad lietus ir vėjas bus tik pasitarnavę festivalio istorijai. Atgaivinus seną tradiciją dalyvius atplukdyti į Klaipėdos senamiestį laiveliais, liepos 14-ąją oras dar nežadėjo nieko blogo. Svečiai apžiūrinėjo uostamiesčio širdį nuo upės, o krantinėje išsirikiavę žmonės džiaugėsi stebėdami nekasdienišką reginį, smalsavo, iš kur jie atvyko, fotografavo ir filmavo juos savo telefonais, kalbino ir bandė drauge dainuoti. Tądien dangus prakiuro tik po to, kai festivalio dalyviai išlipo iš laivelių ir marga kolona nužygiavo Tiltų gatve į senamiestį. Stichija siautėjo penktadienį – pakilo vėjas, protarpiais pliaupė lietus. Organizatoriams teko skubiai surinkti reklaminius stendus bei atšaukti „Dainuojančią krantinę“. Kai po pietų aikštėje prie paminklo „Arka“ koncertavo lietuvių ansambliai, įmonės, kuri rūpinosi scenos įranga, darbuotojai paprašė saugumo sumetimais ant pakylos nebelipti. Pasirodė, kad juda scenos konstrukcijos, atskubėjo ugniagesiai. Vyrai pylė į didžiules talpas vandenį, taip sudarydami didesnę atsvarą ir kartu daugiau stabilumo scenai. ►

Žiūrovai lyg užhipnotizuoti stebėjo, kaip aukštai italai mėtė alyvuogių puodynes ir kaskart jas pagaudavo.  Vytauto Liaudanskio nuotr. 5


ETNOKULTŪRA

Latvių ir gruzinų dūdmaišiai – nevienodi. ◄ Ansamblis, kuriam neteko užlipti ant scenos, koncertavo šalia jos. Laimė, vėjo šuorai nieko nesulaužė, dalyviai bei žiūrovai nenukentėjo.

Atšaukė tik iškylą keltu

Skirtingų tautų muzikos instrumentais besidomintys žmonės festivalio metu galėjo pamatyti juos iš arčiau.

Organizatoriams teko atšaukti vienintelį festivalio renginį, kuris nebuvo skelbiamas viešai. Penktadienį prieš vidurnaktį buvo planuojama keltu išplaukti į marias. Bet oro prognozės išgąsdino. „Svajojome apie žvaigždėtą dangų virš marių, planavome bendrą pasidainavimą, šokius, grupių vadovų pagerbimą ir šiaip nuoširdų pasibuvimą. Vėjas privertė skaudančia širdimi atsisakyti

Nuo pirmojo festivalio jomarko nusistovėjo tradicija kviesti tik originaliai mūsų tautos paveldą savo darbais atspindinčius amatininkus.  6


ETNOKULTŪRA

Suitų moterys išsiskyrė ne tik rūbų spalvingumu, bet ir ypatinga dainavimo maniera.

Smiltynės perkėlos dovanos. Smarkiai pūtė, nors vėjas rimo, galvojome, kad mūsų svečius gali užsupti, norėjome, kad jie turėtų sveikatos pasirodyti dar ir kitą dieną, – atviravo N.Sliužinskienė. – Oras yra oras, bet negalime sakyti, kad stichija labai sugriovė programą. Net „Dainuojančioje krantinėje“ susiruošę pasirodyti ansambliai rado būdų tai padaryti kitose erdvėse. Kažkas dainavo viešbutyje, kažkas kitur. Žodžiu, improvizavome.“ Ketvirtadienį pasidainavimo vakaro metu Meno kieme net pliaupiant lietui buvo nemažai žmonių. Vieni slėpėsi po skėčiais, kiti gaubėsi polietileno lietpalčiais. Dainingieji gruzinai, lyg per mišias, išdainavo visas dainynėlio dainas. ►

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Gruzinų balsai užbūrė klaipėdiečius, daugelis klausydamiesi jų įsivaizduodavo atsidūrę kalnuose.

Festivalyje sukurta vieta šeimų pramogoms, vaikai čia buvo mokomi senųjų žaidimų. 7


ETNOKULTŪRA

Klaipėdiečiai džiaugėsi, kad „Parbėg laivelis“ vėl grįžo į senamiestį. ◄ Lietus jiems nesutrukdė pastebėti,

kad nuo scenos skambėjo kitas dainos variantas, nei jie matė knygelėje. Šeštadienį dangus išsiblaivė, todėl tądien ir sekmadienį koncertuose buvo daug žiūrovų. Koncertai sutraukė gausybę publikos, o po svečių pasirodymo aikštė prie „Arkos“ prisipildė žmonių, kurie šoko iki vėlumos. Net šios erdvės buvo maža norintiesiems pasišokti. Vidurnaktį amatininkai užsidarė savo palapines ir prisijungė prie šokančiųjų. Šiemet pirmą kartą prie „Žvejo“ skulptūros buvo sukurta „Šeimų erdvė“. Šeštadienį ir sekmadienį čia buvo pilna žmonių.

8

Marga festivalio dalyvių kolona išjudino vakarėjančią Klaipėdą. 

Stebino originalūs svečiai Festivalį organizavusio Klaipėdos etnokultūros centro vadovė džiaugėsi, jog šiemet pasisekė pasikviesti itin profesionalius bei originalius ansamblius iš kitų šalių. „Jeigu Lietuvos ansamblius mes lyg ir pažįstame, esame matę gyvai ir renkamės itin atidžiai, tai suprasti, kurie užsienio šalių kolektyvai yra tikrai įdomūs, nėra paprasta. Tenka peržiūrėti nemažai įrašų, perskaityti daug aprašymų. Šį kartą mums labai pasisekė – svečiai buvo paties aukščiausio lygio. Tai dar kartą įrodė ir giesmių koncertas. Marijos Taikos Karalienės baž-

nyčioje buvo sausakimša, nors koncertas užtruko, žmonės nesiskirstė. Portugalams užgiedojus „Salve Marija“, visa bažnyčia plojo ir kartu giedojo“, – džiaugėsi klaipėdiečių reakcija N.Sliužinskienė. Panašiai atsitiko ketvirtadienį, kai „Vakarą prie lopšio“ dėl lietaus teko iš Menų kiemo perkelti į Etnocentro salę. Senamiestyje esančioje Dienovidžio aikštėje buvo jaučiama visiškai kita atmosfera: atsipalaidavimas, linksma, žaisminga nuotaika, improvizacijos čia liejosi per kraštus. Naktį iš šeštadienio į sekmadienį visa ši minia dalyvavo naktišokiuose, kurie baigėsi tik sekmadienį apie 8 val. ryto.


ETNOKULTŪRA

Nijolė Sliužinskienė: Svajojome apie žvaigždėtą dangų virš marių, planavome bendrą pasidainavimą, šokius, grupių vadovų pagerbimą ir šiaip nuoširdų pasibuvimą. Tačiau piktas vėjas privertė skaudančia širdimi atsisakyti Smiltynės perkėlos dovanos.

vyks folkloro šventė. Iš tolo girdima muzika juos patraukė ir privertė nepraleisti puikių renginių. Net dienos viduryje, kai scenoje niekas nekoncertavo, ant suoliukų sėdėjo žmonės. Čia išsiplėtė pokalbiai prie kafijos. Beje, ne vienas turėjo progą pirmą kartą gyvenime paragauti gilių kavos. „Pajutome, kad keturioms festivalio dienoms susibūrė įvairaus amžiaus žmonių bendruomenė, kuri paskui išsiskirstė, bet liko užsikrėtusi šeimos jausmu“, – apie festivalio atmosferą kalbėjo N.Sliužinskienė.

Vaikus užmigdė lopšinės Vytauto Liaudanskio nuotr.

Ir prekiavo, ir dalyvavo Jomarke dalyvavę amatininkai neslėpė esantys be galo patenkinti, galėdami prekiauti Danės skvere, ten, kur patys galėjo girdėti koncertus. Be to, ši vieta traukė turistus. Dar nežinia, ar amatininkams pavyko gerai uždirbti, bet daugelis jų dėkojo organizatoriams už tai, kad galėjo jaustis šventės dalimi. Jomarko dalyviai ne tik prekiavo. Jie pakeisdavo vieni kitus, kad galėtų pamatyti, kas vyksta didžiojoje scenoje. Bendrystės nuotaika tampa masalu amatininkams rinktis dalyvavimą uostamiesčio festivalyje.

Tie žmonės, kurie jau įsiminė ir pamėgo festivalį „Parbėg laivelis“, žino, kad jomarkas nepakenčia jokio kičo, jame leidžiama dalyvauti tik originaliai dirbantiems bei mūsų tautos amatus reprezentuojantiems meistrams. Didžiojo koncerto tema šiemet buvo susijusi su bičiulyste, medumi. Tai paskatino net prekybą. Kai kurie žmonės atviravo nemėgstantys medaus, tačiau bendra nuotaika vertė jo paragauti. Daugelis džiaugėsi, kad labai tinkamai buvo pasirinkta didžiosios scenos vieta pačiame miesto centre, šalia pagrindinės gatvės. Ne vienas renginio žiūrovas prisipažino nežinojęs, kad savaitgalį mieste

Festivalyje būta naujovių. Viena jų – tarptautinis lopšinių vakaras, pavadintas „Vakaru prie lopšio“. Savo liaudies lopšines dainavo ne tik lietuviai, bet ir gruzinai, rusai, ukrainiečiai, latviai. Buvo vėlu, tad nenuostabu, kad maži vaikeliai užmigo mamoms ar močiutėms ant kelių. Šiemet pirmą kartą vyko vyrų dainų koncertas. Tai, kad šiemet dalyvavo daug dainingų vyrų, vadinama festivalio sėkme. Taip buvo paneigta nuomonė, kad folkloras įdomus tik moterims. Prieš šį koncertą kūrybinėse dirbtuvėse norintieji mokėsi dainuoti vyrų dainas. Anksčiau „Parbėg laivelis“ neturėjo instrumentinės muzikos koncerto. ► 9


ETNOKULTŪRA

Klaipėdos ansamblis „Senoliai“ nepavargo šypsotis.

Ukrainietės įrodė, kad jų dainos skiriasi nuo rusiškų.

Folkloras sujungė skirtingų tautybių žmones.

Baltarusių grupės „Guda“ rūbai beveik identiški lietuvių tautiniams drabužiams, tačiau dainavimas – visiškai kitoks.

◄ Šį kartą jis surengtas pirmą kartą,

bet su kaupu pateisino organizatorių bei žiūrovų lūkesčius. Koncertą vedė visai Lietuvai pažįstamas muzikantas Algirdas Klova, todėl renginys vyko labai žaismingai. Galiausiai viskas baigėsi didžiuliu ekspromtu, kai visos instrumentinės grupės kartu grojo lietuvišką melodiją. Balsingieji gruzinai iš Giorgi Mtatsmindeli universiteto studentų choro didžiajame koncerte parengė žiūrovams staigmeną – jie dainavo lietuvišką sutartinę. Atpažinę ją lietuviai sukėlė ovacijas, o folkloro specialistai stebėjosi, kaip teisingai svetimšaliai ją atliko.

Pasveikino vestuvininkus Žiūrovų numylėtiniais šiemet tapo portugalų folkloro ansamblis „Grupo folclorico de Coimbra“. Kiekvienas šios grupės narys įkūnijo vis kitą personažą, spinduliavo 10

autentiškumu, nes atspindėjo įvairiausius gyventojų sluoksnius. Ansamblį lanko kelios kartos – anūkai, tėvai ir seneliai. Garbaus amžiaus ansambliečiai nepaisė nuovargio ir ilgos kelionės. Atrodė, kad jie buvo nepailstantys, net vakaro šokiuose jie nepasidavė raginami pailsėti. Penktadienį po pietų portugalai buvo susiruošę eiti į aikštę, kai pakilo vėjas, teko palaukti. Tuo metu „Amberton“ viešbutyje, kur gyveno svečiai, pasirodė vestuvininkai. Temperamentingieji festivalio dalyviai užtraukė portugališkas vestuvines dainas ir sukūrė nepamirštamą spektaklį. Visi svečių ansamblių nariai ne tik parodė, ką moka, scenoje, bet ir kiekvieną kartą turėdami progą bendravo su juos kalbinusiais žmonėmis. „Festivalis turi turėti ne tik koncertus, atskirus renginius, bet tokią bendrą nuotaiką, kuri užkrečia. Daugybė nepažįstamų žmonių klausinėjo, kada vyks kitas „Parbėg laivelis“. Labai gera, kai gauni tokį atsaką, tai atperka nuovargį ir įtampą, –

teigė N.Sliužinskienė. – Svečiai iš užsienio buvo patenkinti sudarytomis gyvenimo sąlygomis, jie nakvojo pačiame miesto centre, viešbutyje. Be to, pasistengėme, kad jie turėtų laiko ir pabendrauti tarpusavyje, pavaikštinėti po Klaipėdą, pamatyti jūrą, pailsėti. Visas kiekvienos grupės laikas buvo suskaičiuotas minutėmis, įteikėme labai smulkią kiekvieno ansamblio dėlionę. Jautėme, kad mūsų pastangos buvo įvertintos.“ Festivalyje dalyvavo apie 800 dalyvių – aštuoni ansambliai iš užsienio šalių ir 37 kolektyvai iš Lietuvos.

Atvyko kopinėti medaus Klaipėdoje folkloro judėjimas yra užkrėtęs nemažą būrį jaunų žmonių. Uostamiesčio gyventojai jau yra įpratę, kad jaunimas kartą per savaitę renkasi į vožinius, kurių metu mokomasi liaudiškų šokių. Todėl


ETNOKULTŪRA

Norvegų liaudies šokiai dažnai primena akrobatinius numerius, taip jie įrodydavo savo merginoms, kad yra dėmesio verti kavalieriai.

klaipėdiečių nestebino ir daugybė festivalio metu šokusių jaunuolių. Į tai atkreipė dėmesį atvykėliai iš kitų Lietuvos vietovių. Akivaizdu, kad „Parbėg laivelis“ Lietuvoje turi gerą vardą. Pora iš kauniečių ansamblio „Kupolė“ stengiasi atvykti kaskart, kai ši grupė dalyvauja festivalyje. Trečio mažylio neseniai susilaukę sutuoktiniai nepraleido progos atvažiuoti ir šiemet, nors jų jauniausioji atžala dar nevaikšto.

Kita pora atvažiavo į festivalį savo medaus mėnesio metu, tad bičiulystės tema buvo tarsi jiems skirta. Beje, jie čia paragavo ne tik lietuviško, bet ir daug kitų skonių medaus, nes visų šalių pasiuntiniai atsivežė jo iš savo tėvynės. O portugalai vaišino kaštonų medumi. Ankstesni festivaliai pasibaigdavo sekmadienio popietę. Laikytasi nuomonės, kad per kelias dienas pavargę svečiai jau

Portugalai stebino ne tik personažų margumu, bet ir ansamblio dalyvių amžiaus skirtumu. 

kelia sparnus namo, o ir klaipėdiečiai gali būti persisotinę folkloro. Šį kartą pabandyta į baigiamąjį renginį žiūrovus pakviesti sekmadienio vakarą. Paaiškėjo, kad sprendimas buvo teisingas. Grupė „Atalyja“ sutraukė didelį būrį žiūrovų, o folkroko stilius buvo labai geras finalinis festivalio akcentas. Šis koncertas tapo puikia proga ir festivalio dalyviams atsipūsti, pailsėti, pabendrauti.

Vytauto Liaudanskio nuotr. 11


MUZIKA

„Nes tu esi aukštai virš kasdienybės prastumos pakilęs“ Tai beveik prieš 30 metų prof. Laima SUGINTIENĖ Vytauto Jakelaičio kariliono sutiktuvių proga sakytos prakalbos citata. Trečiąjį dešimt- Palydovai ir šaukliai metį (2017-ieji bus jubiliejiFestivalis kasmet įgauna vis daugiau niai) klaipėdiečiai kiekvieną ženklų. Šiųmečio naujovė – savaitgalį bei švenčių dienomis prasmingų keliaujančio kariliono koncertai, savotiški gali mėgautis iš senojo pašto festivalio šaukiniai. Tam specialiai iš bokšto virš miesto sklindan- Gdansko (Lenkija) antikvarinio spalvingo sunkvežimio traukiamas atvežtas uničiu varpų gausmu. O jau pir- kalus penkias tonas sveriantis 48 varpų instrumentas. Juo skambinta net važiuomaisiais, 1987 metais, kai į miesto gatvėmis, nors instrumentą bokštą „darbščiomis rankomis jant lydėję muziejaus darbuotojai leisti tai įlinguotas“ prabilo karilionas, daryti sutiko nenoriai. Tokį instrumentą buvo organizuotas ir pirmasis prof. Stanislovas Žilevičius pirmą kartą pamatė Prancūzijoje, Šamberi miesto tarptautinis kariliono festivalis. gatvėse. Ten jis net įvažiavo į didelę salę! Po pertraukos atgimęs, šiemet Idėja buvo „importuota“ ir sėkmingai įgyvendinta. Vykusiai parinktos judrios, tradicinėje vietoje – jaukiame daug žmonių sutraukiančios keliaujančio Laikrodžių muziejaus kiemely- kariliono koncertų vietos (prie prekybos je – birželio 24-ąją įvyko tre- centrų BIG ir „Akropolis“, Debreceno aikštės fontano), regis, buvo ir puiki čiasis. Kuo jis išsiskyrė? papildoma festivalio reklama. Tinkamai 12

Festivalio publika klausytis varpų koncertų tradiciškai rin

parinkta smagi ir nuotaikinga koncerto (klausiausi jo prie Debreceno aikštės fontano) programa klausytojų buvo entuziastingai sutikta, o atlikėjas S.Žilevičius net buvo apdovanotas gėlėmis. Karilionininkams tai retas reiškinys – jie gi aukštai, publikai nepasiekiami. O reklamos tikrai netrūko: ne tik festivalio dieną, dar gerokai iki šventės plevėsavo festivalį reklamuojančios „jūrinio“ dizaino vėliavos, sukiojosi vėtrungės, stovėjo jau pernai pirmąkart eksponuoti informatyvūs stendai su išsamiu profesorės dr. Daivos Kšanienės tekstu. Ši ekspozicija „Klaipėdos karilionas“, visą savaitę demonstruota Atgimimo aikštėje, keliavo kartu su „svečiu“ iš Lenkijos. Festivalio šaukinių funkciją jau pačią festivalio dieną atliko nuolatinis birželio 24-osios koncertų dalyvis Klaipėdos brass kvintetas – Vilmantas Bružas (vadovas, trimitas), Alius Maknavičius (trimitas), Steponas Sugintas (trombonas), Monika Rakauskaitė (valtorna), Jurgis Dargis (tūba), – smagiomis melodijomis pasitikęs koncertų klausytojus jau gatvėje ir taip kūręs šventinę atmosferą. ►


MUZIKA

nkosi Klaipėdos laikrodžių muziejaus kiemelyje, senojo pašto bokšto, kuriame sumontuotas karilionas, papėdėje. 

Vytauto Petriko nuotr.

Kelias dienas prieš festivalį įvairiose miesto vietose buvo galima išgirsti jo šaukinius – specialiai iš Lenkijos atvežto keliaujančio kariliono koncertus. 13


MUZIKA

◄ Prieš festivalį kurį laiką organizuotos ekskursijos į Klaipėdos kariliono bokštą, tad varpai kai kuriomis dienomis gaudė net po kelis kartus. Ekskursijos buvo labai populiarios, jose apsilankė maždaug 300 žmonių. Jas, kaip ir visus festivalio bei keliaujančio kariliono koncertus, profesionaliai vedė nuolatinė talkininkė, pradžioje – Joninių koncerto, o dabar jau ir viso festivalio „veidas ir balsas“ muzikologė Rūta Vildžiūnienė. Ji ne tik komentavo kūrinius, bet ir išsamiai pasakojo instrumento istoriją, vis paragindama klausytojus ateiti į koncertus. Nepadėjo – publikos ir vėl buvo gėdingai mažai.

Pirmąkart net buvo galimybė klausytis ir tiesioginių koncertų transliacijų per internetinį naujienų portalą „Delfi“. Negi tai „nusiurbė“ publiką?

Idėja ir jos realizavimas Šiandienos visko pertekusiame, tirštai renginių prisodrintame pasaulyje ypatinga vertybe tampa idėja, jos originalumas, išskirtinumas. Graži festivalio idėja nuo 2014 m. išsivystė, išaugo iš tradicijos birželio 24-ąją varpais skelbti Joninių šventę.

Per ilgiausią metų dieną kas trys valandos organizuojami keturi koncertai. Šiemet kiekvienas iš jų taip pat turėjo savo idėją. Kitas klausimas – kaip ji, idėja, realizuota ir apskritai – ar realizuotina. Trečias kartas nemeluoja, byloja liaudies išmintis. Jau pirmaisiais metais buvo skaudu, graudu, apmaudu dėl prasto (ypač pirmųjų dviejų) koncertų lankomumo. Šįsyk juose mūsų, klausytojų, buvo mažiau nei atlikėjų ir darbuotojų kartu sudėjus... Aaa, labai karšta diena pasitaikė... Betgi pernai net pledus atsinešti teko, o situacija buvo panaši. Geru oru nenugalimas konkurentas yra jūra, o prastu... Ne, ne vien oras čia kaltas. Netradicinis šventės formatas, originali idėja, vis dėlto, matyt, sunkiai realizuojama: be saujelės nuolatinių klausytojų – „palaikytojų“ (patikėkite, tikrai nelengva net šalia gyvenant), nemačiau tokių, kurie būtų atlaikę visų keturių koncertų maratoną. Nuoširdžiai gaila darniai ir sklandžiai

Gal verta pasvarstyti ir grįžti prie kelias dienas trunkančios šventės formato ir apsiriboti tik vakariniais koncertais, gal dviem per dieną?

„Vidudienio varpai“: K.Kačinskas, S.Žilevičius ir A.Januševičius. 14


MUZIKA

„Vakaro varpai“: M.Nymano muziką palydėjo P.Pinigio šiuolaikinis šokis, bokšte grojančio kariliono ir Laikrodžių muziejaus kiemelio scenoje griežiančio Klaipėdos kamerinio orkestro darnus skambėjimas buvo dirigento M.Barkausko rankose.  Vytauto Petriko nuotr.

dirbančios organizatorių komandos triūso. Gal verta pasvarstyti ir grįžti prie kelias dienas trunkančios šventės formato ir apsiriboti tik vakariniais koncertais, gal dviem per dieną?

Paskui saulę Kiekvienas koncertas taip pat turėjo savo idėją. Pirmasis, „Vidudienio varpai“, tradiciškai buvo patikėtas Klaipėdos karilionu jau beveik tris dešimtmečius skambinantiems Kęstučiui Kačinskui ir S.Žilevičiui, tradiciškai pradėtas Lauryno Vakario Lopo „Šaukliu“. Šis koncertas buvo skirtas kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno 100-me-

čiui. LR Seimas 2016-uosius paskelbė J.Juzeliūno – kompozitoriaus, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo Tarybos nario – metais. Renginiai, skirti šios iškilios asmenybės 100-osioms gimimo metinėms, vyko ir tebevyksta visoje Lietuvoje. Ta proga Lietuvos kompozitorių sąjunga žymaus muziko klasę baigusiems absolventams užsakė kūrinius. Puiki idėja! Kiekvienas iš šešių autorių savaip ją realizavo: kas nostalgiškai vartė laiškų puslapius (Vaida Striaupaitė-Beinarienė „Laiškas“), kas dėliojo kryžiažodį iš Mokytojo vardo ir pavardės balsių (Rytis Mažulis „Paslėpta tema“ karilionui, atliko K.Kačinskas), kas išraiškingai ir tembriškai spalvingai žaidė mokytojo mėgtų sutartinių garsažodžiais (Vytautas Germanavičius „Linagauda“ trimi-

tui ir karilionui), įkvėpta J.Juzeliūno žodžių „Kompozitorius – jis visada kaip karys“, gimė Remigijaus Šileikos „Bokšto sargyba“ trimitui ir karilionui. Laima Jedenkutė kūriniu „Praeinantis“ karilionui solo fiksavo momentinę nuotaiką, o Zitos Bružaitės „Epitafija Juliui“, anot autorės, yra savotiškas muzikinis užrašas Mokytojo atminimui... Išskyrus pastarąjį, visi kūriniai buvo premjeros, juos atliko S.Žilevičius, pats ta proga transkribavęs vykusiai parinktą jubiliato kūrinio fragmentą (J.Juzeliūnas – S.Žilevičius „Irkluotojų daina“ iš simfoninės siuitos „Afrikietiškieji eskizai“ (su fonograma). Savo originalią kūrybą demonstravo ir patys varpininkai: S.Žilevičius „Varpų mozaikoje“ varijavo liaudies dainą „Vai rūksta“ (premjera), o K.Kačinskas atliko jau girdėtus „Jūros žaidimus“. ► 15


MUZIKA

„Popietės varpai“: T.Takao ir K.Takao-Piastowskos duetas festivalyje atstovavo Japonijos, Lenkijos ir Vokietijos kariliono kultūroms.  Vytauto Petriko nuotr. ◄ Šie kūriniai, kaip ir likusi K.Kačinsko atliktos programos dalis, nebuvo susiję su koncerto programos koncepcija ir kiek iškrito iš konteksto. Puikiai į šią klaipėdiečių atliekamą programą įsiliejo žymus Lietuvos trimitininkas Algirdas Januševičius. Jo sodraus, turtingo ir išraiškingo tembro trimitas tapo net kelių kūrinių puošmena. „Popietės varpai“ kvietė pasiklausyti diplomuoto svečių dueto – Toru Takao ir Katarzynos Takao-Piastowskos (Japonija, Lenkija, Vokietija). Abu atlikėjai yra tarptautinių kariliono konkursų laureatai, o skambinimo meną studijavo šio reto instrumento tėvynėje – Olandijoje ir Belgijoje. Pora atliko originalių kūrinių programą tiek duetu (Pieterio Bronso, Geerto D’hollanderio Marco de Goeij kompozicijos), tiek solo (Henkas Badingsas, Paulas Takahashi) bei išgirdome vienintelę transkripciją – Maurice’o Ravelio „Mano motušė žąsis“ (orig. dviem fortepijonams). Po klaipėdiečių pasirodymo svečių skambinimas išsiskyrė iš esmės kitokiu požiūriu į instrumentą: buvo skambinama itin subtiliai, tarsi fortepijonu. Tiek interpretacija, tiek pati programa atrodė kiek monotoniška, siauros emocinės bei dinaminės amplitudės, varpai tapo tarsi „negyvi“.

O publikos dar mažiau... „Vakaro varpai“ irgi pasižymėjo netradicine idėja: tarp šešių ciklinio kūrinio dalių – Klaipėdos kamerinis orkestras 16

(KKO, meno vadovas Mindaugas Bačkus), diriguojant Modestui Barkauskui, atliko Michaelio Nymano Styginių kvartetą Nr. 2 – skambėjo kariliono solo, kariliono su KKO intarpai: M.K.Čiurlionio Preliudas „Viešpaties angelas“ violončelei, styginių orkestrui ir karilionui (R.Zubovo aranžuotė), ne tik karilionininkų repertuare prigijęs Giedriaus Kuprevičiaus „Preludium in memoriam M.K.Čiurlionis“, Flinto Juventino Beppe’o „Heart“ styginių orkestrui ir varpams, Wojciecho Kilaro „Shadow-Line“. Šįsyk karilionu grojo jau antrą kartą Klaipėdoje koncertuojanti kelių tarptautinių konkursų laureatė, Lenkijos karilionininkų gildijos vadovė Monika Kaźmierczak. Jos skambinimo maniera atrodė artima prieš ją grojusiems atlikėjams. Karilionu atliekamus kūrinius išraiškingai papildė šokėjo Pauliaus Pinigio improvizacija. Vaizdo operatorius veikiausiai to nežinojo, nes ekrane jo nematėme. Kaip ir dar kartą nuostabiuoju trimitu mus džiuginusio A.Januševičiaus. Koncerto atrakcija – dar viena premjera, finalinis Kamilo Cieśliko kūrinys „Opowieści Fontanny Heweliusza“, kurį lydėjo videoprojekcija su fontanų „šokiu“. Vienos dienos festivalį vainikavo „Nakties varpai“. Kiemelyje pagaliau ėmė rinktis klausytojai! Festivalį sveikino Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas. Jis pasidžiaugė, kad renginys įgauna pagreitį, transliuojamas per „Delfi“, akcentavo keliaujantį karilioną. „Tai dvasios, širdies, minčių atokvėpis“, – sakė miesto vadovas.

Baigiamajam koncertui buvo sutelktos gausios atlikėjų pajėgos, kurioms vadovavo dirigentas Vaclovas Augustinas, – Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“ (meno vadovas V.Augustinas), ansamblis „Protuberus brass“ (meno vadovas Egidijus Miknius). Dalyvavo ir gausus būrys solistų: Piotras Olechas (kontratenoras, Lenkija), Mindaugas Zimkus (tenoras), Liudas Mikalauskas (bosas), Agnė Petruškevičiūtė (elektroniniai vargonai), Janas Maksimovičius (saksofonas), Arkadijus Gotesmanas (perkusija), Zita Bružaitė (elektronika) ir Austėja Staniunaitytė (karilionas). Beje, ji pirmoji atlikėja moteris šalyje, rengianti koncertines kariliono programas. Baigiamajam koncertui pasirinkta Z.Bružaitės septynių dalių kantorija „Lumen fidei“. Originalus, netradicinis, spalvingas, įvairius stilius – džiazo, elektronikos, populiariosios ar roko, crossover – sujungęs kūrinys itin tiko festivalio apibendrinimui, gera buvo jo klausytis lauko sąlygomis. Kūrinyje siekta perteikti tikėjimo ir kasdienio gyvenimo santaiką, tam pasirinktos kontrastingos išraiškos priemonės, pradedant viduramžių estetiką primenančiais choro unisonais, įspūdingais kontratenoro solo ir baigiant „Protuberus brass“ bei A.Gotesmano energijos „pliūpsniais“, simbolizuojančiais streso apimtą nūdieną. Kūrinys prisodrintas kriptogramų, simbolių, tačiau, anot autorės, „daug svarbiau už esančius slėpinius muzikoje tekste įsiklausyti ir pajusti bendrą kūrinio tekėjimą, ekspresiją, žaismingą įvairių nuotaikų bei spalvų šokį, kuriuo skleidžiasi tikėjimo šviesa, vedanti mus per gyvenimą“. Itin vykęs šventės akcentas.

Bravo komandai! Festivalis techniškai ir logistiškai sudėtingas, nuo oro sąlygų priklausomas, ne po savo stogu organizuojamas, atlikėjų kontakto problemos – jų šioje erdvėje kaskart iškyla, nes muzikai „žemėje“ neturi tiesioginio ryšio su karilionininkais bokšte, nemato ir negirdi vieni kitų ir t. t. Su visais šiais iššūkiais komanda susitvarkė nepriekaištingai. Senasis pašto pastatas ir Laikrodžių muziejus buvo apraizgyti laidais ir laideliais, kai kurie koncertai buvo


MUZIKA

transliuojami dar ir per garso kolonėles. Puiki transliacija: geras vaizdas (visus koncertus buvo galima stebėti dideliame ekrane, – nebuvusiems bokšte klausytojams tai turėjo palikti didelį įspūdį), kokybiškas garsas. Gal tik kai kuriuose kūriniuose keistokas atrodė garso balansas (pvz., paskutiniajame visai nebuvo girdėti

kariliono). Bet gal toks autorių, atlikėjų pageidavimas? Gal kiek klaidžiojo vaizdo operatorius... Tačiau tai tik menkos detalės. Visuma nuo to stipriai nenukentėjo. Festivalio stiprioji pusė – lietuviškos muzikos propagavimas, lietuviškų kūrinių užsakymai. Kaip jau įprasta, Klaipėdos koncertų

salės (KKS) renginiai pasižymi iki smulkmenų apgalvota atributika: informaciniai stendai, vėliavos, vėtrungės, informatyvus lankstukas, tentai su KKS logotipais, darbuotojai ir dalyviai su kortelėmis – viskas padaryta su išmone, skoningai. „Idėja virto muzika“, – vėlgi cituoju minėtąjį V.Jakelaitį.

„Nakties varpai“: festivalį vainikavusią Z.Bružaitės kantoriją „Lumen fidei“ / „Tikėjimo šviesa“ atliko choras „Jauna muzika“, ansamblis „Protuberus brass“ ir gausus solistų būrys, tarp jų – karilionininkė A.Staniunaitytė, o visiems vadovavo dirigentas ir kompozitorius V.Augustinas. 17


ATEITIES VARDAI

„Baltijos perlai“: jaunųjų in organizatorių darbai ir šven

U.L.Žuklytė (Lietuva) pelnė didįjį pirmojo tarptautinio konkurso-festivalio „Baltijos perlai“ prizą.

E.J.Šoriūtės ir J.Kulevičiaus (Lietuva) kamerinis ansamblis (I vieta, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos prizas).

Birželio 20–23 dienomis Klaipėdoje vyko pirmasis tarptautinis jaunųjų pianistų, styginių, pučiamųjų instrumentalistų, fortepijoninių duetų bei kamerinių ansamblių konkursasfestivalis „Baltijos perlai“. Klaipėdos koncertų salėje ir Stasio Šimkaus konservatorijoje vienu metu surengti penki konkursai, kuriuose varžėsi devynių Baltijos skalaujamų šalių jaunieji atlikėjai – per 60 dalyvių.

A.Ščiukina (Rusija, I vieta). 18

S.Pukinskaitė (Lietuva, I vieta).

K.Baltrimaitė (Lietuva, I vieta).


ATEITIES VARDAI

nstrumentalistų varžytuvės, ntiniai koncertai Milda KAZAKEVIČIENĖ

Šį išskirtinį renginį organizavo Klaipėdos universiteto Tęstinių studijų institutas, Juozo Karoso muzikos mokykla, Stasio Šimkaus konservatorija, labdaros ir paramos fondas „Baltijos impresijos“, Neringos meno mokykla ir kitos Baltijos jūros regiono šalių muzikos meno institucijos. Koncertinės „Baltijos perlų“ gijos nusidriekė Lietuvos pajūriu per Kuršių neriją – ne tik Klaipėdoje, bet ir Juodkrantėje, Nidoje surengti įspūdingi šio konkurso laureatų ir autoritetingos tarptautinės vertinimo komisijos narių koncertai.

Sugrįš tik po dešimtmečio

V.Boimistrukas (Lietuva, I vieta).

K.Jurkutės ir A.Miškevič fortepijoninis duetas (Lietuva, I vieta).

Šis konkursinis projektas yra tęstinis, tad Nidoje susirinkę jo partneriai ir deleguoti asmenys surengė tarptautinę konferenciją

„Baltijos perlai“. Diskutuota kiekvienos projekte dalyvaujančios šalies būsimųjų konkursų-festivalių organizavimo tema,

paliesti kategorijų, nominacijų savitumo, aktualumo aspektai, aptartos tolesnių konkursų datos ir vietos. ►

T.Eskelinenas (Suomija) dalyvavo dviejuose festivalio konkursuose – kaip smuikininkas (I vieta) ir kaip pianistas (II vieta).

D.Kairys (Lietuva, II vieta ir Lietuvos muzikų sąjungos prizas).

Natalija Polovko (Rusija, II vieta). 19


ATEITIES VARDAI

tarptautiniuose konkursuose yra panašūs: konkursinės programos sudėtingumas, profesinis atlikimo lygis, stiliaus, stilistikos suvokimas ir atlikimas, muzikos kūrinio interpretacijos aspektai, ryškėjantys kūrybinės asmenybės bruožai ir kt.“, – G.Maknavičienė atskleidė, kokiais pagrindiniais kriterijais buvo vadovaujamasi.

Varžėsi ir laimėjo

S.Iivonenas (Švedija) specialiai atvyko koncertuoti „Baltijos perluose“. ◄ Kitais metais konkursą-festivalį „Baltijos perlai“ numatyta surengti Vokietijoje, vėliau – Estijoje, 2019 m. projektą vykdyti yra numačiusi viena iš jo partnerių – Sankt Peterburgo (Rusijos Federacija) muzikos meno institucija, jau gavusi tam pritarimą iš ministerijos. Konferencijos metu buvo sprendžiama svarbi renginio centralizuoto valdymo problema. Specialiai šio projekto vykdymui kiekvienoje šalyje sudaryta atsakingųjų ambasadorių koordinacinė taryba, kuri tarptautinį konkursą-festivalį „Baltijos perlai“ kasmet organizuos vis kitoje Baltijos regiono šalyje. Taigi mus, klaipėdiečius, „Baltijos perlai“ vėl aplankys tik 2026-aisiais. Čia natūraliai iškyla klausimai: kaip gimė šio tarptautinio projekto idėja; kokiu būdu pavyko suburti devynių valstybių muzikus, kad jie vieningai paremtų reikšmingą tęstinį muzikinį projektą ir net sukurtų jo valdymo centrą – koordinacinę tarybą? Į šiuos klausimus atsakė konkurso-festivalio „Baltijos perlai“ iniciatorė, pianistė, tarptautinių konkursų laureatė doc. Inga Maknavičienė – šio projekto Lietuvoje meno vadovė ir viena pagrindinių organizatorių: ,,Baltijos perlai“ nei man, nei mano kolegoms nėra pirmasis tokio pobūdžio tarptautinis renginys, esame surengę jau ne vieną analogišką tarptautinį projektą, dirbome jų organizacinių komitetų pirmininkais, vicepirmininkais, 20

koordinatoriais, meno vadovais... Mintį apie šio renginio gimimą dar pernai, dirbant tarptautinėje vertinimo komisijoje Latvijoje, inspiravo vienos Latvijos muzikos mokyklos direktorius, pakvietęs surengti kažką bendra. Klaipėdos J.Karoso muzikos mokyklos direktorius Sigitas Kusas taip pat pritarė draugiškų ryšių plėtros idėjai. O idėja, kad projekte dalyvautų devynios Baltijos šalys, gimė pamažu, nuolat dirbant vertinimo komisijose užsienyje. Svečiose šalyse vykstančiuose konkursuose dalijamasi informacija apie kitus renginius, sulaukiama kvietimų. Čia svarbiausia – darbo kokybė, nes tik pasižymėdami kokybiniais rezultatais galime sulaukti kolegų iš kitų šalių dėmesio, palankumo, kvietimų ir kartu atverti kelius mūsų jaunimo tarptautiniams polėkiams. Tačiau „vienas lauke ne karys“, ir mes negalėtume panašių iniciatyvų imtis, jei neturėtume vienminčių koja kojon žengiančių „vardan tos Lietuvos“... Todėl visi organizatoriai ir projekto partneriai nuoširdžiai dėkingi šio tarptautinio renginio globėjams, rėmėjams, specialiųjų prizų steigėjams, dailininkams, fotomenininkams ir ypač – skulptoriui Klaudijui Pūdymui, „Baltijos perlams“ sukūrusiam didįjį prizą.“ Konkurso „Baltijos perlai“ dalyvių meistriškumą įvertino autoritetinga internacionalinė žiuri. „Nesileisdama į detales galiu pasakyti, kad vertinimo kriterijai

Birželio 21–23 d. Klaipėdos miesto koncertų salėje ir S.Šimkaus konservatorijos salėje vienu metu rungėsi per 60 jaunųjų atlikėjų. Nors viena iš tarptautinės vertinimo komisijos pirmininkų – profesorė Tamara Poddubnaya, drąsindama dalyvius sakė, kad konkurse nėra nugalėtojų, nes laimi visi dalyvaujantieji, vertinimo komisijos reikalavimai jauniesiems atlikėjams buvo gana griežti. Pianistų A grupėje pirmoji vieta atiteko Arinai Popovai (Rusija, mokyt. L.Boruchzon), Alionai Aliochinai (Rusija, mokyt. I.Tarnovskaja) ir Natalia Kutc (Rusija, mokyt. I.Murovskaja), antrąją vietą pasidalijo Gabrielius Žiubrys (Lietuva, mokyt. K.Skripkauskienė), Domantas Kairys (Lietuva, mokyt. I.Maknavičienė) ir Dana Kravcovaitė (Lietuva, mokyt. J.Aleknavičienė), trečiąją – Daria Khannanova (Rusija, mokyt. I.Ivachovič) ir Meda Siliūtė (Lietuva, mokyt. S.Tunaitienė). A.Aliochinai paskirtas VšĮ Muzikos informacijos ir leidybos centro specialus prizas, D.Kairiui, G.Žiubriui ir D.Kravcovaitei – specialieji Klaipėdos J.Karoso muzikos mokyklos direktoriaus Sigito Kuso prizai. Diplomantais tapo Anna Tsareva (Rusija, mokyt. L.Panikashvilli), Lėja Ponomariova (Lietuva, mokyt. I.Maknavičienė), Meira Metelica (Lietuva, mokyt. K.Skripkauskienė) ir Tonis Eskelinenas (Suomija, mokyt. T.Halpnen). B grupėje pirmoji vieta skirta Gabrielei Zinkutei (Lietuva, mokyt. I.Maknavičienė), antroji vieta – Matui Normantui (Lietuva, mokyt. V.Dubinskienė), trečioji – Jekaterinai Michmel (Rusija, mokyt. V.Ščiukina) ir Janai Bobkovai (Rusija, mokyt. I.Murovskaja). Diplomantai – Eva Rimkutė (Lietuva, mokyt. L.Vainorienė) ir Elina Ievleva (Latvija, mokyt. T.Petrova). Specialus Rusijos Federacijos prizas skirtas G.Zinkutei už išraiškingą muzikos kūrinio interpretaciją, o M.Normantas apdovano-


ATEITIES VARDAI

Tarptautinės „Baltijos perlų“ žiuri nariai T.Poddubnaya (JAV), E.G.Jensenas (Danija), Antra ir Normundas Viksnės (Latvija) ir V.Slobodianas (Rusija) taip pat muzikavo festivalio pradžios koncerte.

tas Klaipėdos J. Karoso muzikos mokyklos direktoriaus specialiuoju prizu. C grupėje nugalėtojais tapo Anna Ščiukina (Rusija, mokyt. V.Slobodianas) ir Vilius Boimistrukas (Lietuva, mokyt. T.Romaškina), antroji vieta ir Klaipėdos J.Karoso muzikos mokyklos direktoriaus prizas teko Narajanui Laurinavičiui (Lietuva, mokyt. A.Brazienė), trečios vietos

laureatės – Anastasia Khannanova (Rusija, mokyt. I.Ivachovič), Anželika Kotryna Buividaitė (Lietuva, mokyt. A.Šikšniūtė) ir Gustė Galuškinaitė (Lietuva, mokyt. V.Vaičaitytė), diplomantės – Karolina Stonytė (Lietuva, mokyt. S.Tunaitienė), Olga Leontiner (Švedija, mokyt. G.Ehrngren) ir Beatričė Žiubrytė (Lietuva, mokyt. K.Skripkauskienė). Specialiuoju Stokhol-

mo muzikos mokyklos ,,Maestroakademin“ direktorės Galinos Ehrngren prizu už įdomią Baltijos šalių kompozitoriaus kūrinio interpretaciją įvertintas pirmosios vietos laimėtojas V.Boimistrukas. D grupėje pirmoji vieta atiteko Kotrynai Baltrimaitei (Lietuva, mokyt. M.Vizgaudienė) ir Saulei Pukinskaitei (Lietuva, mokyt. B.Buinevičienė), antroji ► 21


ATEITIES VARDAI

◄ vieta ir Klaipėdos J.Karoso muzikos mokyklos direktoriaus prizas – Antonui Cifirovui (Lietuva, mokyt. T.Romaškina), antroji vieta ir Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondo valdybos pirmininkės Birutės Karosienės įsteigtas specialusis prizas – Natalijai Polovko (Rusija, mokyt. L.Boruchzon), trečioji vieta – Renatai Ibrahimovai (Rusija, mokyt. V.Slobodianas). E grupėje pirmąją vietą laimėjo Snežana Ziborova (Rusija, mokyt. T.Tiškina), antrąją – Kristupas Augustas Suslavičius (Lietuva, mokyt. A.Šikšniūtė) ir Henry’s Larsas Wilhelmas Marmolinas (Švedija, mokyt. G.Ehrngren).

Didysis prizas – vilnietei Fortepijoninių duetų grupėje pirmosios vietos laimėtojomis tapo Anastasija Miškevič ir Karolina Jurkutė (Lietuva, mokyt. V.Purlytė). Joms įteiktas IĮ ,,Kultūringa Baltija“ direktoriaus Dmitrijaus Mikhaylovo specialusis prizas. Pianistų kategorijos konkurso A, B, C, D, E grupėms pirmininkavo doc. Albina Šikšniūtė (LMTA), prof. T.Poddubnaya (JAV) ir prof. Normundas Viksnė (Latvija). Jiems talkino vertinimo komisijos nariai – Liubovė Boruchzon (Rusija), Mariuszas Ciolko (Lenkija), G.Ehrngren (Švedija), Emilis Gryestenas Jensenas (Danija), Antra Viksnė (Latvija), Vladimiras Slobodianas (Rusija). Nugalėtojų laukė netikėta bei ypač vertinga komisijos pirmininkės T.Poddubnayos dovana: kvietimai dalyvauti tarptautiniuose konkursuose Bulgarijoje, Ispanijoje, Turkijoje, Vokietijoje, kuriuose „Baltijos perlų“ nugalėtojai išsyk pateks į antruosius turus, nes konkursas-festivalis Klaipėdoje jiems įskaitytas kaip laimėtas pirmasis turas. Styginių solistų kategorijos tarptautinei vertinimo komisijai pirmininkavo prof. Rusnė Mataitytė (LMTA), nariai – prof. Petras Kunca (LMTA), prof. Vadimas Voileris (Vokietija), prof. Olavi Kasemaa (Estija), E.G.Jensenas (Danija) ir Natalia Kazimirovskaia (Švedija). Šio konkurso A grupėje pirmosios vietos laureatu tapo T.Eskelinenas (Suomija, mokyt. A.Kulikovas), o diplomante – Milana Vasiliauskaitė (Lietuva, mokyt. 22

A.Čiuberkienė). B grupėje antroji vieta ir J. Karoso muzikos mokyklos direktoriaus prizas skirti Marijai Kontrimaitei (Lietuva, mokyt. N.Ovsiukienė). D grupėje pirmoji vieta, tarptautinio konkurso-festivalio „Baltijos perlai“ didysis prizas bei Lietuvos muzikų sąjungos specialusis prizas skirti Ugnei Liepai Žuklytei – Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos auklėtinei (Lietuva, mokyt. R.Mataitytė), trečioji vieta – Ancei Paulai Poprockai (Latvija, mokyt. B.Zarina-Blaščinska). F grupėje antroji vieta ir J.Karoso muzikos mokyklos direktoriaus prizas įteikti Jovilei Mikuckaitei (Lietuva, mokyt. E.Grigonienė). Pučiamųjų solistų instrumentalistų kategorijos konkursui pirmininkavo prof. O.Kasemaa. Jam talkino prof. Vilmantas Bružas, prof. Petras Kunca (Lietuva), prof. Vadimas Voyleris (Vokietija), M.Ciolko (Lenkija), N.Kazimirovskaia (Švedija). Šio konkurso A grupėje trečioji vieta paskirta Martynui Kurlianskui (Lietuva, mokyt. A.Maknavičius). B grupėje antroji vieta ir Klaipėdos J.Karoso muzikos mokyklos direktoriaus prizas skirti Justinui Valioniui (Lietuva, mokyt. A.Daukšys). C grupėje pirmąją vietą

Išgirdome naujų, Lietuvoje dar neskambėjusių muzikos kūrinių, kuriais mūsų „Baltijos perlai“ sublizgo ypatingomis spalvomis.

ir specialųjį Lietuvos muzikų sąjungos įsteigtą prizą laimėjo Tadas Ruzveltas (Lietuva, mokyt. G.Puskunigis), trečioji vieta teko Ievai Mažeikaitei (Lietuva, mokyt. E.Musteikienė). D grupėje trečioji vieta skirta Dovydui Girskiui (Lietuva, mokyt. A.Daukšys). E grupėje pirmąją vietą ir Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos direktorės Loretos Jonavičienės specialųjį prizą ,,Rėdos ratas“ laimėjo Gintarė Valionytė (Lietuva, mokyt. L.Lisauskaitė). Kamerinių ansamblių kategorijos konkursui pirmininkavo prof. P.Kunca (LMTA). Šio konkurso A grupėje pirmoji

vieta bei specialusis Lietuvos muzikų sąjungos prizas įteikti Emilijai Joanai Šoriūtei ir Jokūbui Kulevičiui (Lietuva, mokytojai V.Purlytė ir R.Užgalis).

Pradžios koncerto vėrinys Birželio 20 d. šventinis pirmojo tarptautinio konkurso-festivalio atidarymo koncertas Klaipėdos koncertų salėje buvo ypatingas: čia koncertavo 2016-ųjų pavasario tarptautinių konkursų Lietuvoje, Latvijoje, Švedijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Vengrijoje laureatai iš Lietuvos ir užsienio, buvo pristatyta beveik visa tarptautinė vertinimo komisija, net penkių iš jų pasirodymų Klaipėdoje buvo galima pasiklausyti pirmą kartą. Aidėjo sveikinimo kalbos, globėjų, organizatorių, žiuri narių pasisakymai, padėkos... Tačiau oficialioji dalis neprailgo, nes kalbėjusiųjų lūpomis sklido šventiškas prakilnumas, nuoširdus geranoriškumas ir tikėjimas naujuoju tarptautiniu projektu, įvardijant jo svarbą ne tik Lietuvos kultūrinei ateičiai, bet ir kaip dar vieną galimybę muzikos meno plėtrai Baltijos devynetuke. O įžymios pianistės prof. T.Poddubnayos sveikinime pasakyta mintis, kad ,,muzika jungia ir daro žmones laimingus“, tapo neoficialiu pirmojo tarptautinio konkursofestivalio ,,Baltijos perlai“ devizu. Atidarymo iškilmių renginį nuoširdžiai vedusi aktorė Virginija Kochanskytė į skelbiamą informaciją nuolat įpindavo poezijos, įvairių improvizacijų. ,,Baltijos perlų“ atidarymo koncerto muzikinę uždangą pravėrė Antros ir Normundo Viksnių (Latvija) fortepijoninis duetas, tarptautinių konkursų laureatas, pelnęs Latvijos muzikos „Grandą“. Su gilia muzikos įtaiga jie atliko sudėtingą, šiuolaikine technika ir drastiškais kontrastais pagrįstą A.Vecumnieko kūrinį „Prelude and Toccata“ ir iš karto sulaukė publikos ovacijų. Pažymėtina, kad visi šio projekto atidarymo koncerto dalyviai jau yra tarptautinių konkursų laureatai, todėl prie jų pavardžių to neminėsime. Koncertą tęsė bene jauniausias 2016 m. tarptautinių konkursų laureatas D.Kairys, užtikrintai, temperamentingai atlikęs R.Casadezus pjesę ,,Ispanišku stiliumi“. N.Laurinavičius išraiškingai pagrojo E.Griego programinę pjesę „Nykštukų eisena“. Su uždegančiu


ATEITIES VARDAI

įkvėpimu, techniškai laisvai ir nepriekaištingai, preciziškai įprasmindama skirtingus veikėjų charakterius, dalyvė iš Rusijos – A.Ščiukina atliko sudėtingą G.Verdi–F. Liszto „Parafrazę operos Rigoletto temomis“. S.Pukinskaitė stilingai perteikė žaismingą, kupiną šviesos ir šešėlių žaismo C.Debussy Arabeskos Nr. 2 charakterį. Gerą įspūdį paliko muzikalumą, puikų ansambliškumą, tikslingą spalvingos harmonijos raišką pademonstravęs kuklių jaunųjų pianisčių – K.Jurkutės ir A.Miškevič – fortepijoninis duetas, pa-

skambinęs S.Banevičiaus „Šiaurės pašvaistę“. N.Polovko (Rusija) scenoje pasirodė su ištaiginga princesės suknele ir stilingu kuodeliu su garbanėlėmis, tačiau, išradingai, užtikrintai atskleisdama V.Barkausko „Elegijos ir fantastinės tokatos“ turtingą garsinę paletę ir muzikos slėpiningumą, parodė aukštą pianistinį lygį. Nepamirštamą įspūdį paliko U.L.Žuklytės smuiku solo atliktas A.Šenderovo „Cantus in memoriam Jasha Heifetz“, aukšto profesionalumo reikalaujantis kūrinys, kupinas gilios filosofinės rimties, su įaustomis virtuozi-

Konkurso-festivalio vedėjos – I.Maknavičienė ir V.Kochanskytė.   Dianos Jagėlaitės-Čeginskienės / „Baltijos perlų“ festivalio archyvo nuotr.

nėmis gijomis. K.Baltrimaitė išraiškingai perteikė melodingą F.Mendelsohno Bartholdi „Rondo capriccioso“ emocionalumą bei virtuozinį koncertiškumą. Pianistas Sebastianas Iivonenas iš Švedijos į „Baltijos perlų“ atidarymo koncertą atvyko specialiai. Jo atlikta garsioji F.Chopino Baladė Nr. 2 atskleidė pianisto brandų profesinį meistriškumą, kartu ir artistiškumą. Laimėjimai daugelyje tarptautinių konkursų šalyje ir toli už jos ribų jam yra suteikę ypatingo pasitikėjimo, tai atsispindėjo ir laikysenoje, ir jausmui atvirame veide. Tarptautinės vertinimo komisijos narių pasirodymus tęsė svečias iš Danijos E.G.Jensenas, daugelio muzikos profesionalų vertinamas kaip geriausias Danijos jaunosios pianistų kartos atlikėjas. Su gilia, šiaurietiškai subtilia jausmo pajauta, ryškia muzikos įtaiga jis koncerte atliko F.Chopino Baladę Nr. 4, atskleisdamas savitos formos filosofinio-dramatinio kūrinio koncepciją. Kadangi pirmasis ,,Baltijos perlų“ tarptautinio konkurso-festivalio atidarymo koncertas kiek užsitęsė, du pastarieji žiuri komisijos nariai džentelmeniškai sutarė savo programas sutrumpinti: juk svarbiausia – kokybė. Autoritetingas pianistas, pedagogas, ansamblistas, tarptautinių konkursų diplomantas, Rusijos Federacijos nusipelnęs artistas, Kaliningrado filharmonijos solistas V.Slobodianas su artistiniu įkvėpimu, vidiniu temperamentu atliko M.Musorgskio ciklo „Parodos paveikslėliai“ finalą „Karžygių vartai Kijeve“. Puiki pedagogė, geriausiose įvairių šalių koncertų salėse koncertuojanti pianistė, daugelio tarptautinių konkursų ir festivalių žiuri pirmininkė, nusipelniusi Rusijos muzikos draugijos narė prof. T.Poddubnaya (JAV) pagrojo garsiąją W.A.Mozarto Fantaziją c-moll, kuri atlikimo kokybe tapo aukščiausio pianistinio meistriškumo pavyzdžiu jauniesiems konkurso dalyviams ir klausytojams. Konkurso-festivalio meno vadovė I.Maknavičienė džiaugėsi, kad visuose tarptautinio projekto festivalio renginiuose – laureatų koncertuose Klaipėdoje, Juodkrantėje ir visa vainikavusiame didžiajame koncerte Nidoje dalyvavo ne tik ryškiausi tarptautinio „Baltijos perlų“ konkurso dalyviai, bet ir tarptautinės vertinimo komisijos nariai. Išgirdome naujų, Lietuvoje dar neskambėjusių muzikos kūrinių, kuriais mūsų „Baltijos perlai“ sublizgo ypatingomis spalvomis. 23


KINAS

Liepos kino kelio

Lotynų Amerika, Saudo Arabi Vasarą, kai visi didieji kino renginiai „atostogauja“, filmų rijikui beliko trinti kėdes Holivudo epinių hitų premjerose arba laukti blogo oro tuščiuose laiko languose tarp Europos futbolo čempionato rungtynių ir įsivilioti į akių tinklainių pinkles dėl skirtingų priežasčių dar neperžiūrėtus nepriklausomo kino krislus. Pradžiai stvėriau antrąjį variantą, bet, apakintas futbolo, nesugebėjau surankioti logiškų filmų pasirinkimo kriterijų. Griebiausi to, kas pasitaikė po akimis. Jo didenybė futbolas. Tegul jis padiktuoja sprendimą!

Aivaras DOČKUS

Kunigų sielodraska Ir jis padiktuoja: Čilės rinktinė antrą vasarą iš eilės laimi „Copa Amerika“ futbolo čempionatą, kuris dar ir solidžiai jubiliejinis – 100-asis. Lionelis Messis tramdo apmaudo ašaras, Arturo Vidalis laisto tautiečius džiaugsmo upių fontanais. Čilė triumfuoja. Metas išbandyti čiliečių kiną. 24

Čia atrankos turnyras žaibiškas – į finalą iš karto patenka šių metų „Kino pavasaryje“ pristatyta režisieriaus ir scenaristo Pablo Larraino drama „Klubas“. Berlyno kino festivalio Didžiuoju žiuri prizu apdovanota ir 15 prestižinių prizų laimėjusi Čilės kino kūrėjų juosta aktualiai susisieja su dviem „Oskarais“ įvertinta amerikiečių „Sensacija“, realistiškai atlikusia Katalikų bažnyčios skandalo Bostone skrodimą. Čilietiškasis pasakojimas nužengia gilyn į tamsiausius atskiro individo sielos kampelius, tarsi majų aukojimo ritualo vedlys išplėšdamas spurdančią aukos širdį ir lyg robotų taisytojas po apeigų sugrąžindamas ją atgal naujam gyvenimui, kurį labiau tiktų pavadinti mechanine būtimi. Veiksmo vieta sąmoningai pasirinktas mažas pakrantės miestelis su keliomis dešimtimis nuobodžiai dienas leidžiančių vietinių laiko užmušinėtojų. Tarp jų – keturi Bažnyčios ištremti kunigai, kurių juodus darbelius nesunkiai nuspėjame. Tremtiniai privalo paisyti valdžios nustatytų įstatymų, nes vis dėlto tai šioks toks kalėjimas. Pora laisvų valandų rytą, pora – vakare, jomis šaunusis ketvertukas naudojasi dresuodamas lenktynių šunis. Dienos elegantiškai slenka, miestelėnai neįtaria, su kuo kartais susiduria skersgatviuose, o ir patys kunigėliai atrodo toli pasprukę nuo praeities monstrų. Vidiniai apsivalymai arba egzorcizmai atlikti, geiduliai paskandinti rutinos ritme, valytoja kasryt garsiai

šluoja laiptus, taip įnešdama nedidelės intrigos į snūduriuojančią tylą. Tačiau netrukus į atstumtųjų parapiją atklysta naujas sutanotas nusidėjėlis. Kunigams šis atvykimas lyg į gera – nedidukas, atšviežinantis sustabarėjusią atmosferą žemės drebėjimas. Deja, kartu su naujoku prie taikios ištremtųjų pilaitės išdygsta skardžiabalsis prasigėrėlis, reikalaujantis atpildo už jo fizines ir psichines traumas, kurias vaikystėje sukėlė nusikalstamas dvasininko elgesys. Kitą rytą valytoja klusniu davatkišku veidu nuo laiptų nuplauna kraują. Jokio sutrikimo. Vos regima nuostaba, kad į dienos meniu kažkas įtraukė neragautą patiekalą. Jei „Sensacija“ detektyvinio tyrimo metodu lėtai atskleidžia kortą po kortos, „Klubas“ palūžėlio žodžiais išpila pragarišką tiesą kaip ugnikalnio lavą Bažnyčios tarnams ant galvų – kunigų pedofilija yra šėtoniškai paplitęs reiškinys, kurio dangstymas yra daugiau nei kriminalinis nusikaltimas. „Klubo“ autoriai – Pablo Larrainas, Guillermo Calderonas ir Danielius Villarobosas neketina pamokslauti. Jie parklupdo baisiausias žmogiškąsias savybes ir surengia egzorcizmo seansą, kuris kartais baugokas, iš dalies tragiškas, bet jo visuma – komiška. Iš Woody Alleno filmų nužengia Bažnyčios psichologas – negerų reikalų sutvarkytojas. Prasideda psichoterapijos seansų serija, kunigėlių atminties dėžutės


KINAS

onių nuotykiai:

ija ir demonų apsėsta valstija atsiveria ir pabyra mažutėlių demonų armijos. Po miestą šlaistosi negrąžinamai traumuotas vaiduoklis, psichologui „rauna stogą“, ištremtieji ima maištauti. Ar kartais ant scenaristų plunksnos bent vieno piršto nebuvo uždėjęs Pedro Almodovaras? „Klubo“ kūrėjai sugina siužetines linijas kaip gyvulius į tvartą ir pasiūlo humaniškiausią atomazgą. Nelengvas, bet išskirtinis Čilės kino kūrėjų darbas. P.S. Vieno iš pagrindinių veikėjų pavardė – Vidalis.

Aitrūs Čilės prieskoniai Čilės tema neišsemta. Komunikabilusis kinomanų ratas priverčia peržiūrėti dar vieną jos istoriją pagal tikrus faktus – „Koloniją“, menančią kruviną diktatoriaus Augusto Pinocheto valdymo erą. Vokiečių režisieriaus ir scenaristo Floriano Gallenbergerio istorinis trileris pasakoja apie slaptųjų Čilės tarnybų proteguojamą, pamišėlio pamokslininko – pedofilo Paulo Schaferio valdomą religinę bendruomenę „Colonia Dignidad“, kuri Pietų Čilėje buvo įgijusi kultinės organizacijos statusą. Po daugiau nei keturių dešimtmečių,

paženklintų kankinamų, prievartaujamų ir žudomų žmonių aimanomis, jos veikla oficialiai sustabdyta tik 2005-aisiais, o bylos kolonijos vadovams ir prižiūrėtojams keliamos iki šiol, aukų artimieji rengia protesto akcijas ir reikalauja teisingumo. Filmo herojai – Čilėje užstrigę jauni vokiečiai Danielis ir Lena, kuriems tenka patirti visus „Colonia Dignidad“ pragaro ratus. Vien faktai apie „Kolonijos“ egzistavimą kelia šiurpulių traukulius, tad medžiaga filmo scenarijui labai paranki. Bet juostos kūrėjams pritrūko detalių įtaigumui

sukurti, daugelis epizodų praslysta paviršutiniškai ir demonstratyviai, apsistojant tik ties svarbiausiais charakterių ir siužeto lūžių taškais. Aktorių trijulės – Emmos Watson, Danielio Bruhlio ir Michaelio Nyqvisto darbai taip pat skuboti ir neištobulinti. Paradoksalu, kad režisierius geriausiai įveikė veiksmo, gaudynių ir įtampos scenas, pretenduodamas įsiveržti į Holivudo užsieniečių gretas. Finalinis pusvalandis sukurptas preciziškai ir leidžia „Koloniją“ įterpti į „verta pamatyti“ sąrašą.

Kolumbietiška ekspedicija „Copa America“ futbolas nubloškia į kitas Lotynų Amerikos šalis – taip akiratyje sušmėžuoja bendras nespalvotas Kolumbijos, Venesuelos ir Argentinos kino projektas „Gyvatės apkabinimas“, šiemet nominuotas „Oskarui“ ir pelnęs 20 įvairiausių apdovanojimų. Sujunkite Franciso Fordo Coppolos „Šių dienų apokalipsę“ su Jimo Jarmuscho „Negyvėliais“ ir padauginkite iš Terrence’o Mallicko ir Wernerio Herzogo filmų, dar papildykite Melo Gibsono juosta „Apokalipto“. ► 25


KINAS

◄ Jauno kolumbiečių režisieriaus Ciro

Guerros meditatyvinis dviejų nuotykių ieškotojų Amazonijoje kelionių dienoraštis filosofiškai skirtas tiems, kas turi visą pasaulio laiką. Skubantiems ir mėgstantiems skrupulingai tvirtai sukaltą scenarijaus struktūrą su kiekviename posūkyje tykančiais siužeto ir charakterių pasisukimais „Gyvatės apkabinimas“ taps šokiruojamai ekstremaliu išbandymu. Vis dėlto net skeptikams – kino greitavalgiams C.Guerra sugebės įrodyti, jog plaukimas pasroviui, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms ir pasitaikius atitinkamoms personoms, gali virsti plaukimu prieš srovę. „Gyvatės apkabinimas“ – kantrybės reikalaujantis, poetiškas saviugdos gidas, primenantis akupunktūros seansą. Į tave susmaigstytos adatėlės iš pradžių kelia nerimastingą nepasitikėjimą, bet vėliau nugramzdina į dvasinę ir fizinę ramybę, nejudrioje gulėjimo nelaisvėje suteikdamos absoliučią vidinę ir išorinę nepriklausomybę. O vietos apmąstymams – prerijos, upės, miškai. Tiesa, nespalvoti, kad žaluma nepažadintų iš meditacijos seanso.

Vokiškai amerikietiška Egzotiškasis vasaros kino žygis neapsieina be nusivylimų. Mūsų kino teatrai maloniai sutinka į Saudo Arabiją nukeliantį naująjį vokiečio Tomo Tykwerio („Bėk, Lola, bėk“, „Kvepalai“, „Debesų žemėlapis“, „3“) filmą „Holograma karaliui“, tikėdamiesi, kad į sales žiūrovus pritrauks dviejų „Oskarų“ laureatas Tomas Hanksas. O aš tikiuosi, kad vieno mėgstamiausių ir sekamiausių režisierių bei scenaristų kūrybos lagaminėlyje visos kišenėlės prastiems projek-

26

tams aklinai užsiūtos. Šventas naivume, didingas nusivylime! Jei pirmoji filmo pusė teikė vilčių šilta atmosfera, kultūrinių nesusipratimų juokeliais ir ryškiu T.Hankso ir Alexandero Blacko duetu, tai antroji dalis virsta nenutrūkstamais kankinimais nuoboduliu. O pabaiga priverčia gailėtis sugaišto laiko, kurio neatperka nuostabūs Saudo Arabijos landšafto peizažai. Tuščias dviejų talentingų Tomų talento švaistymas. Jei Hanksas įrodinėja esąs aukščiausio lygio profesionalas ir susitelkia ties asmeniniu vaidybos šou, Tykweris tiesiog neturi ką veikti. Tomams labai praverstų kelionė į Amazonijos džiungles ir pažintis su „Gyvatės apkabinimo“ šamanu.

Plaukimas pasroviui, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms ir pasitaikius atitinkamoms personoms, gali virsti plaukimu prieš srovę.

Į Kirkmanlandiją Pabaigai norisi pozityvių akcentų. Spaudoje suboluoja žinutės lopinėlis apie naująjį „Vaikštančių negyvėlių“ autoriaus Roberto Kirkmano serialą „Atstumtasis“. Išleidęs ne itin vykusią kultinio pirmagimio prielipą „Bijokite vaikštančių negyvėlių“, idėjų dirigentas surinko kitą orkestrą ir persikėlė į egzorcizmo sceną. Kodėl gi ne? Tema sena, panašių projektų nėra, eksperimentas vykdomas kone pačiu TV nežiūrimiausiu periodu, rizika pamatuota. Pirmieji „Atstumtojo“ epizodai (pirmąjį sezoną jų bus 10) persismelkia absoliučia sėkme. R.Kirkmanas daro tai, ką moka geriausiai, – ištempia standartinį siužetą į plotį ir gylį. Sukuria tamsos apgaubtus personažų charakterius, kurie tampa vaikštančiomis aštriausių emocijų ir poelgių bedugnėmis. Nevaržo savęs žiūrovų amžiaus cenzo apribojimais ir nešlifuoja istorijos kampų iki patogaus spragėsių kino visai šeimai. Kartu su kviestiniais režisieriais išnaudoja kiekvieną progą, atskiras scenas išgrynindamas iki trumpametražių filmų. Operatoriai darbuojasi išsijuosę. Įvadinė scena padiktuoja tolesnę „Atstumtojo“ atmosferą. Jos pavadinimas galėtų būti „Berniukas ir vabalas“. Kirkmanas sumaniai balansuoja ant nepriklausomo kino linijos, tolygiai atseikėdamas ir reginio, ir turinio. Ir net nemano atsakyti į žiūrovams iškilusius klausimus, atidėdamas atsakymus ateičiai. „Vaikštančių negyvėlių“ gerbėjai žino, kad ateityje klausimų tik daugės.


FOTOGRAFIJA

Apie Japoniją: gyvenimą – tiesiogiai, estetiką – asociatyviai, šiuolaikinę fotografiją – užuominomis Birželio 17 – liepos 10 dienomis Plungės Mykolo Oginskio rūmų žirgyne buvo įsikūrusi 4-oji „Plungės fotobienalė 2016“. Ją organizavo Plungės rajono savivaldybės viešoji biblioteka, kuratorius – Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Darius Vaičekauskas. Šį kartą bienalė pasirinko Japonijos temą.

Danguolė RUŠKIENĖ A.Valiauga. Iš serijos „Japonijos dienos meniu“. 2009.

Ekspoziciją sudarė keturios dalys: vilniečio fotomenininko Arturo Valiaugos projektas „Japonijos dienos meniu“, jaunos fotomenininkės ir kino operatorės Kristinos Sereikaitės personalinė paroda „Stichijos“, jungtinė lietuvių fotomenininkų paroda „Japoniškas stilius fotografijoje“, kurioje buvo eksponuojami Mindaugo Gabrėno, Vitalijaus Janušonio, Ginto Kavoliūno ir Karolio

Janulio darbai. Fotobienalėje taip pat buvo pateikta informacija apie prieš penkerius metus Vilniuje vykusio fotografijos festivalio „In Focus 2011“ metu surengtą parodą „Suasmenintas pasaulis: šiuolaikinė Japonijos fotografija“ (organizatorius – VšĮ „Kultūros meniu“). Plungės istorinėje laikrodinėje, kurioje įsikūrusi viešoji biblioteka, pristatyta daugiau nei 70 japonų fotografijos albumų.

Per asmeninių patirčių prizmę Tiriamosios fotografijos seriją „Japonijos dienos meniu“ A.Valiauga sukūrė 2009 m. Nijigatos prefektūroje (Japonija). Ši serija – ilgalaikio projekto „Japonija Europos akimis“ dalis, kuri 2009 m. buvo pristatyta ► 27


FOTOGRAFIJA

K.Janulis. Kaladėlės. 2015. ◄ Šiuolaikinio meno centre Vilniuje, o 2014 m. rudenį – Shibatos (Japonija) fotografijos festivalyje „Atmintis“ (festivalio vadovas – Yukihiro Yoshihara, kuratorė Mikiko Kikuta). „Japonijos dienos meniu“ – tenykščių gyventojų portretų, gamtos, buities ir maisto fotografinių vaizdų mozaika, kurioje realus gyvenimas susipina su menamaisiais objektų atvaizdais. Fotomenininkas, gretindamas atskirus kadrus, iš naujo perdėliojo realybės fragmentus, tokiu būdu bandydamas iššifruoti japonų tapatybės ir savitos kultūros kodus. Kaip teigiama parodos anotacijoje, kūrybinio proceso metu jis „<...> naudojo įvairias fotografinės raiškos strategijas, taip pat ir kaleidoskopą. Į japonišką „Pringles“ traškučių tūtą įstatyti veidrodžiai, užmauti ant japonų gamybos fotokameros „Canon“ objektyvo, tapo A.Valiaugos europietiškos akies tęsiniu ir magiška optine sistema, neprognozuojamai atspindinčia aplinką“. Vaizdo dėmenų pergrupavimas – žaidybinė tenykščio gyvenimo traktuotė. A.Valiauga nesiekė sukurti informatyvaus, šiandieninę realybę reflektuojančio reportažo, liudijančio apie įvairias transformacijas patiriančią japonų kultūrą. „Japonijos dienos meniu“ – svetimoje šalyje neilgos viešnagės metu įgytų naujų patirčių, netikėtų pastebėjimų ir apmąstymų vizualizacija. Bandymas ne perprasti, bet pažinti tenykščių žmonių gyvenimo išskirtinumą: išgirsti jų kalbą, pamatyti jų raštą, užuosti nematytos 28

K.Sereikaitė. Iš serijos „Ribos“. 2015.

augmenijos kvapus ar pajusti neįprasto patiekalo skonį. Į fragmentus suskaidytas fotografuojamos realybės atspindys, anot autoriaus, neturintis nei pradžios, nei pabaigos, pabrėžia japonų kasdienybės momentiškumą ir nepastovumą.

Apie vandenį, žemę, ugnį ir orą K.Sereikaitės parodoje „Stichijos“ – keturių fotografijos serijų ciklas „Stichijos. Detalė – Benas Šarka“, kuriame autorė gilinosi į pagrindines gamtos stichijas – vandenį („Nekaltybė“, 2009), žemę („Terra humana“, 2011), ugnį („Išnykstančios ir atsirandančios“, 2015) ir orą („Ribos“, 2015). Ši K.Sereikaitės autorinė paroda prieš du mėnesius jau buvo pristatyta Klaipėdoje, KKKC Parodų rūmuose veikiančioje Fotografijos galerijoje (parodos organizatorius – Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius). Pastaraisiais metais atskiras autorės ciklo serijas ar visą ciklą buvo galima pamatyti Kaune, Palangoje, Druskininkuose ir kituose šalies miestuose. Daugeliui jau gana gerai pažįstamuose autorės kūriniuose – klaipėdiečio menininko B.Šarkos santykis su autorės pasirinktomis ir pačiam aktoriui artimomis gamtos stichijomis. B.Šarka čia tapo ne tik autorinių K.Sereikaitės sumanymų retransliuotoju, bet ir jos kūrinių bendra-

M.Gabrėnas.

autoriumi. Kūrybinio proceso pradžioje pasikliovusi atsitiktinumu („Nekaltybė“), vėliau K.Sereikaitė šio menininko asmenybę pasirinko tikslingai. B.Šarka išliko vieninteliu jos fiksuojamu subjektu visose ciklo serijose. Anot autorės, „šis projektas – bandymas ieškoti pirmapradžio žmogaus santykio su gamta ir jos elementais, jungiantis B.Šarkos gyvenimiškąją ir kūrybinę estetiką su fotografijos teikiamomis galimybėmis“. Nuogas aktoriaus kūnas, panardintas į dramatišką šviesą ar aprėmintas išraiškingų spalvų dėmių, kartais – ugnies ar vandens pliūpsnių, tai susilieja su aplinka, tai išnyra ryškia dominante. Bet kuriuo atveju jis išlieka įtikinama žmogaus ir gamtos, realybės ir iliuzijos, egzistavimo ir išnykimo, to, kas buvo ir kas bus, jungtimi. Vaizdinė K.Sereikaitės ir B.Šarkos diskusija gamtos ir jos stichijų tema neabejotinai priartina šį kūrybinį projektą prie japonų pasaulėžiūros, kurioje ypatinga vieta tenka harmoningam žmogaus ir gamtos santykiui.

Japoniškas stilius lietuviškai? Jungtinėje parodoje „Japoniškas stilius fotografijoje“ (kuratorius – D.Vaičekauskas) dalyvavę M.Gabrėnas, V.Janušonis, G.Kavoliūnas ir K.Janulis, taip pat pateikė neseniai matytus darbus. M.Gabrėnas ir G.Kavoliūnas tas pačias analogines


FOTOGRAFIJA

Žmonės. 2012.

G.Kavoliūnas. Vieno buto gyventojų tipologija. 2012.

fotografijas eksponavo prieš trejus metus Klaipėdoje vykusio projekto „KITI 4“ parodoje (kuratorius – D.Vaičekauskas). V.Janušonio fotografijos uostamiestyje prieš kelerius metus išsamiai buvo pristatytos jo autorinėje parodoje „Baltijos dvelksmas“, o K.Janulio parodą „Būti paukščiu“ dabartinėje Fotografijos galerijoje Klaipėdoje buvo galima pamatyti vos prieš mėnesį. Abejonių kelia ne tik tai, ar vertėjo vėl priminti apie šių autorių fotografiją, pateikiant daugeliui jau matytus darbus. Tikėtina, kad Plungės žiūrovams jie galėjo būti ir nauji. Diskutuotinas pats pasirinkimas. Kiek / ar jie svarbūs kalbant apie japonų estetiką, meną? Kuratoriaus D.Vaičekausko teigimu, „šių autorių monochrominėse fotografijose išryškintas minimalistinės estetikos braižas, gyvosios bei humanizuotos gamtos grožis atskleidžiamas tiek skaitmeninės, tiek analoginės fotografijos priemonėmis bei pasitelkiant technologines inovacijas – žvilgsnis į mus supančią aplinką iš paukščio skrydžio perspektyvos gali būti netikėtas, nelauktas, estetizuotas ir intriguojantis“. Tačiau ar estetizuoti gamtos peizažai, apvalytos formos ir į sąlyginius vaizdinius transformuotos realybės iškarpos lietuvių fotografijoje jau gali pretenduoti į aktualumą Japonijos kultūros ir meno kontekste? Ar įmanoma čia aptikti sąsajų su japonų tradicine, juo labiau – šiuolaikine fotografija? Ko gero, užuominų būta, bet tvaresnį ryšį surasti vargu ar pavyks.

Pažintis atidėta kitam kartui Stipriausias stimulas, ne vieną atviliojęs į Plungės fotobienalę, – pažinties su japonų fotografija viltis. Tenka apgailestauti, kad ji vyko tik iš dalies. Bienalės erdvėse eksponuotas atvirukų rinkinys, kuris buvo išleistas fotomeno festivalyje „In Focus 2011“ surengtos parodos „Suasmenintas pasaulis: šiuolaikinė Japonijos fotografija“ (kuratorė M.Kikuta) proga, vargiai galėjo

kompensuoti informacijos apie šiuolaikinę japonų fotografiją stygių. Japonų kuratorė Vilniuje vykusioje parodoje pristatė keturis naujosios kartos autorius: Daisuke Nakashima, Shinryo Saeki, Karen Sato ir Yumiko Utsu. Kritiškas jaunų menininkų žvilgsnis į pokyčius jų šalyje, gerėjančią ekonominę situaciją ir adekvačiai nykstančias tradicijas bei jų pačių tapatybės paieškos sunkiai užčiuopiami Plungėje pristatyta forma. Tai, kaip teigiama ir informaciniame pranešime, galėtų būti nuoroda į naują Japonijos fotografijos kryptį ir buvusios parodos Vilniuje priminimas. Ko gero, verčiantis apgailestauti tuos, kurie šią progą praleido. Žymiai labiau pasisekė fotoalbumų gerbėjams. Bienalės metu buvo sudaryta išskirtinė galimybė susipažinti su daugiau nei 70 originalaus dizaino ir spaudos japonų fotografijos albumų. Įspūdinga, Lietuvoje pirmą kartą pristatyta knygų kolekcija į Plungę atkeliavo iš Danijos. Po renginio ją ketinama grąžinti į Tokiją. Nekyla abejonių, kad visavertė pažintis su Japonijos fotografija iš antrinių šaltinių sunkiai įmanoma. Tačiau tai galėtų tapti akstinu artimesnei ir išsamesnei pažinčiai su Tekančios Saulės šalies kultūra. Ne tik praplečiant jau turimų žinių apie jos ilgametes tradicijas arsenalą, bet ir gilinantis į dabartinius procesus, vykstančius šiuolaikiniame japonų mene. Akivaizdu, kad tai palikta kitam kartui.

Y.Utsu. Natures – Out of Ark. 2007–2009. 29


DAILĖ

„Vakarų vėjai 201 su pagarbos ženk

Parodos „Vakarų vėjai 2016“ atidarymo akimirka. Rengėjai ir svečiai įsiamžino atminimui prie R.Klimavičiaus paveikslo „Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Alfonsas Žalys“ (2016).  Nerijaus Jankausko / KKKC archyvo nuotr.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose liepos 8 d. Norint apžvelgti visumą atidaryta ir iki rugpjūčio 7 d. veiks Lietuvos dailininkų 2006 m., kai skyrius nusprendė atnaujinti apžvalginių parodų tradiciją, į tokio pobūsąjungos (LDS) Klaipėdos džio projektus žiūrėta itin skeptiškai. Jie lyskyriaus šeštoji apžvalginė ginti su paradinėmis sovietinio laikotarpio paroda „Vakarų vėjai“, sutei- parodomis, rengtomis įvairiausių oficialių kianti galimybę įvertinti Va- švenčių progomis. Po pirmųjų „Vakarų vėjų“ buvo daug diskusijų ir prieštaringų karų Lietuvos dailės diskursą idėjos vertinimų. Šiandien galima konstatuoti, kad apžvalga puikiausiai egzistuoja bei tendencijas. greta kitų parodų – žanrinių, teminių

30

koncepcinių, memorialinių, istorinių ir t. t. Verta pastebėti, kad apžvalginių parodų pastaraisiais metais daugėja, jas rengia Šiaulių, Vilniaus dailininkai. Pristatoma kas dveji metai, apžvalginė paroda atskleidžia miesto dailininkų bendruomenės kūrybos visumą. LDS Klaipėdos skyrius jungia ne tik uostamiestyje, bet ir visoje Vakarų Lietuvoje – Palangoje, Telšiuose, Priekulėje, Gargžduose, Neringoje – gyvenančius dailininkus, kurie net per ataskaitines-rinkimų konferencijas į vieną būrį tikriausiai niekada nebuvo suėję. Bendra paroda yra geras akstinas susirinkti, pamatyti kolegų darbus, parodyti savuosius, palyginti su ankstesniais, o


DAILĖ

16“ – klu A.Žaliui dailininkams, kuriantiems ne taip intensyviai, tai gal vienintelė proga eksponuoti savo kūrinius. Mieste yra nemažai vietų, kuriose rengiamos didesnės ar mažesnės parodos, kiekviena jų turi savą autorių ir publikos ratą. Bet greitoje atidarymų ir pristatymų kaitoje nelengva įžvelgti visumą. Todėl apžvalginė paroda suteikia galimybę įvertinti Vakarų Lietuvos dailės diskursą, išryškina tendencijas, naujoves ir / ar jų nebuvimą. Vyresnės kartos dailininkai ir šiandien išlieka svarbūs formuojant regiono dailės įvaizdį. Jų kūrybos stilistika nusistovėjusi, labiau tradicinė, todėl ir meninės formos bei raiškos kitimas nėra toks akivaizdus, kitaip sakant, per galvą nesiverčiama. Šioje parodoje išsiskiria Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete dirbančių ar studijas jame baigusių dailininkų, visų pirma metalo plastikos profesionalų, darbai. Eksponuojami naujų LDS Klaipėdos skyriaus narių kūriniai. Parodoje rodoma tapyba, grafika, tekstilė, keramika, mažoji plastika, gausu medalių.

Atsižvelgė į dedikaciją Pastaraisiais metais ryškėja tendencija sieti apžvalginę parodą su istorinėmis aktualijomis, iškiliomis asmenybėmis, duodant dailininkams konkrečią temą. 2014 m., kai visa šalis minėjo Kristijono Donelaičio 300-ąsias gimimo metines, „Vakarų vėjai“ gavo dedikaciją, o sales užpildė tęstiniame projekte, skirtame lietuvių grožinės literatūros pradininko atminimui, dalyvavusių dailininkų kūriniai. Atrodo, kad gana sėkmingai, nes ruošiantis 2016 m. parodai dailininkai buvo pakviesti atiduoti pagarbą Klaipėdos garbės piliečiui, ilgamečiam miesto vadovui Alfonsui Žaliui

(1929–2006), kurio nuosekli veikla paklojo tvirtus šiuolaikinės miesto kultūros statinio pamatus. Pasak organizatorių, „dešimtmetis, praėjęs be garsiojo miesto menininkų globėjo, yra tinkamas laikas ištarti pelnytą padėką A.Žaliui, paminėti ir prisiminti šią iškilią asmenybę, supažindinti jaunąją klaipėdiečių kartą su Klaipėdos vystymosi raida ir A.Žalio nuopelnais“. Kaip ir ankstesnėse, ir šioje parodoje svariausia dalis tenka vidutinio ir vyresnio amžiaus Klaipėdos dailininkams. Didžioji dalis jų į uostamiestį atvyko A.Žalio laikais, paskatinti vadovo dėmesio menininkams, sudarytų gerų sąlygų gyvenimui ir kūrybai mieste prie jūros. Tokia dedikacija vienodai įpareigoja ir vyresnės kartos menininkus, kuriems teko ne kartą ir ne du bendrauti su A.Žaliu, ir jaunesnius, kurie apie jį ir nuveiktus darbus girdėjo tik iš kolegų pasakojimų. Įprasta, kai meno kūriniai, kūrybiniai projektai ar parodos yra skiriamos istorinėms asmenybėms, gyvenusioms prieš kelis šimtus ar daugiau metų. Kuo daugiau laiko skiria, tuo tarsi paprasčiau improvizuoti, kuriant atvirai subjektyvų naratyvą. Kai kalbama apie šių laikų visiems gerai žinomą asmenį, kyla ir atsakomybės, ir gebėjimo išgryninti bei rasti adekvačius sprendinius klausimas. Vienas, labiausiai tradicinis tokios dedikacijos variantas būtų nuo parodos salių sienų žvelgiantys portretai, daugiau ar mažiau apipinti reikšmingų prasmių ir simbolinių ženklų. Tikrai džiugu, kad tie parodos dalyviai, kurie atsižvelgė į dedikaciją, išvengė pažodinės interpretacijos. Parodoje eksponuojami trys A.Žalio portretai: didžiulė dekoratyvi Romo Klimavičiaus kompozicija, kaip aštriaspalvis grafitas ant simbolinės miesto sienos, pasitinka tik įžengus į Parodų rūmų antro aukšto salę, Algirdo Taurinsko drobė (2016), kurioje A.Žalys ►

A.Adomavičienės „Eksponatų saugotoja IV“ (2016), V.Karčiausko „Lašas“.

D.Ložytės „Pokalbis“ (2016). 31


DAILĖ

V.Viningo „Mergaitė su pakabučiu“ (2015) ir „Violancello in jazz“ (2014), A.Banytės „Skiautinys Klaipėdai“ (2016), E.Žvaigždino „Burės“ (2015), K.Pūdy

R.Vaitkutės „Riešinės I“ (2016). 32

R.Inčirausko „Knygos skaitymas“ (2016).


ymo „Puokštė“ (2006). 

DAILĖ

◄ pavaizduotas standartiniame stand-up

laivų fone, ir Algmanto Boso klasikinių skulptūrinių formų grynumu patrauklus reljefinis profilis (2011–2016). Šie skirtingi portretiniai vaizdiniai patvirtina, kad portreto žanras iš tikrųjų ne toks jau paprastas, neužtenka vien pagauti išorinį panašumą.

Veikėjas – Klaipėda

Rūtos Petniūnaitės nuotr.

Ne vieno dailininko darbuose svarbiausiu veikėju tapo Klaipėdos miestas, jo istorijos ženklai, susipynę su asmeniniu santykiu, atskleidžiančiu polinkį į praeities, asmenybių, aplinkos romantizavimą. Taip iš autentiškų sąsajų, prisiminimų su konkrečiais miesto pastatais ar jų fragmentais „susiūtas“ konstruktyvusis Angelinos Banytės „Skiautinys Klaipėdai“ (2016). Kaip bet kokią laiko tėkmės logiką jaukiantį vizionierišką miesto atvaizdą „Klaipėda rūke“ kuria Vaidė Gaudiešiūtė. Jaukus Juozo Vosyliaus „Mažas, gražus, baltas pajūrio miestelis“ (2016) atrodo kaip iš vaikystės sapno pasaulio, o „Saulėtai šešėliuotas kraštovaizdis“ sklendžia virš žemės, ardydamas paveikslo formatą. Bendrinis miesto motyvas keičia konkretybę ne viename tapybos, grafikos kūrinyje. Kartais, kas esąs, jis išsiduoda tik būdingomis fachverko statinių detalėmis, kaip Dalios Skridailaitės kompozicijoje „Kelionės po miestą“ (2014), ar užuomina į buvimo vietą, kaip Ernesto Žvaigždino „Miestas prie

jūros“ (2015). Tarsi apmąstymų apie buvusį laiką pasjansą įvairius motyvus dėlioja grafikė Danutė Žalnieriūtė („Mano daiktai“, I, II, 2016). Atskirti nuo įprasto konteksto, naujoje šviesoje pasirodantys daiktai – virvelė, skudurinė lėlė, nebereikalinga pirštinė, sudžiūvęs lapas – tampa praeityje likusių prasmių nešėjais, o jų dabartinė bendrystė suteikia naujų niuansų. Linoraižinių cikle „Žmogus ir miestas“ (2016) Augustinas Virgilijus Burba nagrinėja miesto ir individo sąsajas. Trijuose didelio formato grafikos lakštuose iš ekspresyvių linijų, fragmentiškų formų meistriškai dėliojamas epizodiškas pasakojimas apie minties užuomazgą, materializavimą ir dalijimąsi tuo, kas sukurta. Žinoma, tai vienas iš galimų ciklo interpretacijos variantų, kuris patvirtina grafiko plastinės formos daugiasluoksniškumą. Edvardo Malinausko įprasta marinistinė tema įgyja netikėtą meninio dokumentavimo aspektą. Tas pats gerai žinomas objektas, ant šiaurinio molo stovėjęs ir Antrojo pasaulinio karo pabaigoje sugriautas Baltasis švyturys, pateikiamas kaip realiai egzistuojantis tapytas vaizdas, („Baltas švyturys. 1922 m. žiema“, „Baltasis švyturys prieš karą“, abu – 2016), o greta eksponuojamos jo prieškarinės nuotraukos. Petro Lukošiaus dramatiško apšvietimo gausa pasižymintys uolų ir jūros vaizdai („Rytas“, „Audra“, „Diena“, visi – 2016) koloritu ir formos skaidrinimu vis labiau primena vaisinių drebučių pasaulį. ►

K.Pūdymo „Eiti“ (2013). 33


DAILĖ

◄ Įprasta vėlyvojo ekspresionizmo stilistika plėtojama Algimanto Vadoklio kompozicijose „Prie jūros“, „Lieptelis“ ir „Ruduo“.

Nors žemės nedrebina...

K.Pūdymo „Medeinė“ (2010).

S.Žaltausko „Trys norai“ (2016).

D.Drulio „Kūlgrinda“ (2016). 34

Kaip niekada parodoje gausu mažosios plastikos. Verta paminėti Klaudijaus Pūdymo kompozicijas „Medeinė“ (2010), „Eiti“ (2013), „Nojaus laivas“ (2016), kuriose derinama bronza ir akmuo, lakonišką Arūno Sakalausko „Ryto brizą“ (marmuras, granitas, 2016). Viena iš keturių Daniaus Drulio kompozicijų „Pradžia. Skirta A.Žalio atminimui“ (2015) patvirtina, kad mažiau dažniausiai yra geriau. Turtinga medalių dalis. Juos parodoje eksponuoja Saulius Bertulis, Petras Baronas, itin gausią kolekciją, skirtą lietuvių rašytojams, poetams, dailininkams pateikė A.Bosas. Neringa Poškutė iš bronzos sukūrė riešines, o cemento plokštė tapo pagrindu jos kompozicijai „Profilio self ’iai“ (2015). Intriguoja Romualdo Inčirausko instaliacija „Knygos skaitymas“ (bronza, stiklas, knyga, autorinė technika, 2016). Jos pagrindu tapo vienos iš Senojo Testamento knygų, Patarlių knygos, poetinio senovės Izraelio išminčių posakių rinkinio, vertimas į lietuvių kalbą. Įdėmiai skaityti puslapiai pilni pažymėtų, pabrauktų eilučių. Patarlių knygoje kalbama apie išmintį ir kvailybę, viltį ir baimę, džiaugsmą ir liūdesį. Kompozicija simboliškai atkartoja ritinėlio formato judėjų knygas, kuriose surašyti pagrindiniai religiniai tekstai, ir kartu su jais naudojamus skaitymo instrumentus, visuma pateikiama kaip ypatingas dvasinis maistas sielai: „Iš savo žodžių vaisių žmogus valgo gerą valgį, o apgaulingas žmogus alksta darydamas niekšybes“ (Pat 13,2). Turime progą dar kartą pamatyti personalinėje keramiko Isroildžono Baroti parodoje eksponuotą įspūdingą šamoto kompoziciją „Troškulys“ (2015). Tekstilininkės Audronės Adomavičienės keturių batikos darbų ciklas „Eksponatų saugotoja“ (2016) pasižymi puikia technika, o subtilaus spalvinio sprendimo motyvai, traktuojami paveiksliniu principu, plėtoja šiandienos ir palikimo temą. Vieni kartais teigia, kad Klaipėdoje nieko nevyksta ir ji yra provincija, atgyjanti tik vasarą bei nepatraukli jauniems kūrė-


DAILĖ

Vaikštant po „Vakarų vėjų“ sales, įspūdis yra geras, ir parodos autoriai turi ką pasakyti. A.Adomavičienės „Eksponatų saugotoja I, II, III, IV“ (2015–2016), D.Drulio „Pradžia“ (2016), T.Vaičaičio „Nuovargis“ (2015).

A.Boso „In memoriam. Žuvusios Baltijos gentys“ (2013).

jams, kiti skėsčioja rankomis, kad nespėja į visus kultūros renginius ir parodas. Tiesa, kaip visada, slypi kažkur viduryje. Manau, reikia pasidžiaugti, kad Klaipėda išlaiko dailės gyvenimo intensyvumą, buriasi ir naujas iniciatyvas skelbia tarpdisciplininio meno kūrėjai, nemažėja seniausios ir didžiausios čia veikiančios menininkų organizacijos, LDS skyriaus, narių skaičius (2006 m. jų buvo 101, 2016 m. – 115). Nors jų kūryba žemės nedrebina, bet, kaip galima įsitikinti vaikštant po „Vakarų vėjų“

N.Poškutės „Profilio self’iai“ (2015).

sales, įspūdis yra geras, ir jie turi ką pasakyti, o jaunų ir naujų narių įsijungimas teikia vilčių ateičiai. Kadangi apžvalginėje parodoje dalyvauja skirtingo amžiaus ir meninio braižo autoriai, ji neturėtų nuvilti lankytojų ar atrodyti pernelyg „sunki“ žiūrint – kiekvienas joje ras darbų pagal savo skonį, vienus kūrinius aplenks, prie kitų stabtelės ilgėliau. Autorių atpažįstamumo principas, būdingas kompaktiškoms kultūrinėms bendruomenėms, yra gana svarbus veiksnys.

I.Baroti „Troškulys“ (2015). 35


DAILĖ

Gyventi dabartimi, bet neišsižadėti praeities Šiandienos žmogus susikoncentravęs ties dabartimi ir ateitimi, bet vis rečiau sąmonę nukreipia į praeitį, kuri taip pat gali būti įdomi ir ne ką mažiau paslaptinga. Istorija, ypač šeimos, individą skatina geriau pažinti savo šaknis, skirtingas kartas, apie kurias byloja vieta ir daiktai. Artimos praeities tema aktuali jaunosios kartos tapytojui Petrui Lincevičiui, liepos 1–27 dienomis Klaipėdos Baroti galerijoje pristačiusiam savo parodą „Prisijaukinti mėlyną spalvą“, kurią sudarė 2013–2016 m. sukurti darbai. Buvo galima įsitikinti, koks svarbus autoriui gimtasis Šilavoto kraštas, kokias emocijas sukelia daiktai, kuriuos savo tapyboje jis rekonstruoja. Paroda buvo puiki galimybė susipažinti su jauno menininko požiūriu į praeitį, apmąstomą dabartyje.

Astijus KRAULEIDIS-VERMONTAS

Perspektyvus tapytojas P.Lincevičius 2015 m. baigė tapybos bakalauro ir magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Meno gerbėjams ir žinovams tapo labiau pastebimas, kai tais pačiais metais tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius’2015“ pelnė 36

jaunojo menininko prizą (tąkart autorius atstovavo Vilniaus dailės akademijos parodų salei „Titanikas“). Žinoma, toks įvertinimas svarbus menininkui, tai paskatinimas kurti ir orientuotis į tarptautinę meno rinką, tobulėti. Būtent dėl tokių ir panašių laimėjimų autoriai užsitikrina vardą, žinomumą ir, be abejo, paklausą. Vis dėlto išrankius menotyrininkus ir komisijos narius būtina nustebinti, savotiškai įtikinti, kad esi išskirtinis. Bet P.Lincevičius nesiekia kažkam įtikti, jo meno braižas atpažįs-

tamas. Autorius gali pasidžiaugti, kad jo darbų įsigijo Modernaus meno centras ir privatūs kolekcininkai. Galbūt žmones sudomina tai, kad P.Lincevičius gyvena dabartyje, kurioje praeitis nušvinta kitomis spalvomis, ypač jam tyrinėjant Šilavoto kraštą. Tokią menininko laikyseną galima palyginti su ėjimu prieš srovę, bet tai sveikintina ir įdomu, nes autorius dalyvauja jungtinėse parodose ir rengia personalines ekspozicijas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje (Lenkijoje ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose).


DAILĖ

Snaigė (sarkofagas Vermeeriui). 2015.

P.Lincevičius. Stogas. 2013.

Dėžė. 2015.

P.Lincevičius iš kitų jaunųjų tapytojų išsiskiria tuo, kad gilinasi į savo šeimos kelių kartų istoriją. Ją rekonstruoja savo tapybos darbuose. Žiūrovų akys nėra apsunkinamos ryškiomis spalvomis, grubiais potėpiais, abstrakcijomis: tapytojo darbuose dominuoja prislopintas koloritas ir išblukęs paviršius. Būtent išblukimas, kurį fiksuoja žvilgsnis, tampa P.Lincevičiaus skiriamuoju bruožu. Toks autoriaus siekis sukelia melancholiją ir švelnius jausmus, skatina įdėmiai tyrinėti jo darbus su Šilavoto vaizdais,

buities detalėmis, įvaizdžiais, veikiančiais teigiamai. Didelę ekspozicijos dalį sudarė darbai iš meno projekto „Namukas laikui / Ryto nebus“ (2013– 2015). Žinoma, parodoje norisi ieškoti nuoseklumo ir ryšių tarp atskirų darbų, bet šiuo atveju kiekvienas paveikslas akcentavo skirtingas menininko emocines būsenas. Jas taip pat išgyveni žiūrėdamas į jo darbus, žvilgsniu fiksuodamas išblukusius įvaizdžius, jie sąmonėje išryškėja, žadindami ilgesį krašto, kuris yra pasikeitęs. ►

Be pavadinimo. 2016. 37


DAILĖ

Langas. 2015.

Fotoanalizė drobėje ◄ P.Lincevičius ėmėsi įdomaus metodo, kuris tapyboje nėra populiarus – tapyti iš fotografijų. Menotyrininkė Eglė Juocevičiūtė autorių priskiria prie „atminties gaudytojų“. „Mane žavi faktas, kad fotografijose sustabdoma laiko atkarpa, sauganti informaciją apie mano ir / ar mano protėvių praeitį. Tapydamas įsikūniju į archeologo, ieškančio artefaktų (tačiau nežinančio, kokių ir ar tikrai kažką suras), vaidmenį. Taip fotografija man tampa žemės plotu, kurio sluoks-

Savo paroda P.Lincevičius teigė, kad kartais laiką galima pristabdyti.

nius atsargiai atidengiu“, – tvirtino P.Lincevičius. Menininkas iš fotografijos erdvės užfiksuotą brangų prisiminimą perkelia į drobę, kurioje reflektuoja praeities laiką. Šiuo atveju kuriamos dvi erdvės / tikrovės – fotografijos ir tapybos darbo. Įdomu, kad P.Lincevičius pats fotografuoja Šilavoto krašto apylinkes, sau brangias 38

Namukas laikui. 2014.

vietas, taip pat dokumentų ieško asmeniniame archyve. Dėl to drobę ar kartoną galima suvokti kaip dokumentą, įrodantį, kad praeitį galima „sugauti“. Per tapymo procesą autorius analizuoja įvaizdžius, taip išgyvena egzistencines būsenas, ypač nerimą dėl kintančios erdvės, kuri aktuali šiandien. Suvokiama, kad erdvė laikui pavaldi. Savo paroda P.Lincevičius teigė, kad kartais laiką galima pristabdyti. Tokį akibrokštą pagrindė autoriaus subtilūs ir giliai į sąmonę įsirėžiantys darbai. Drobė „Langas“ (2015) – gana ryškaus kolorito, kuris atkreipia dėmesį, retai pastebimas kūryboje. Žadina vaizduotę, nes sudėtinga atpažinti, kas perteikiama darbe, taip kuriama intriga. Kompozicija išsiskiria savo paprastumu, žvilgsnis atpažįsta gėlėtą užuolaidą, kuri primena senovinę staltiesę. P.Lincevičius sentimentalaus daikto medžiagiškumą perteikė drobėje. Būtent gėlių kompozicijos ir medinis rėmas sukuria sentimentalią nuotaiką, ypač intriguoja praskleisti užuolaidą ir pažvelgti, kas slypi už jos. Apskritai P.Lincevičius linkęs megzti dialogą su publika, geba ją teigiamai paveikti, priminti apie ankstesnes kartas ir jų mąstymą. Pavyzdžiui, darbai „Žiema (XX a. pirmoji pusė)“ (2015) ir „Namukas laikui“ (2014) primena senovines fotografijas, kurias autorius randa šeimos archyve. Viena vertus, darbai – praeities

rekonstrukcija, kita vertus, jais siekiama susitapatinti su vaizduojamu objektu – namais. P.Lincevičiaus paveiksluose sudėtinga rasti ribą, kuri skirtų praeitį nuo dabarties. Išlieka intriga: ar tai, kas atpažįstama, yra autoriaus sąmonės konstruktas, ar paprasčiausias objektų perkėlimas iš fotografijos į drobę. Tapytojui aktualu reflektuoti praeities laiką, kuris paveiktų individo egzistenciją.

Daiktiška egzistencija P.Lincevičiaus meninis pasaulis – kupinas daiktų, kurie ne tik svarbūs asmeniškai, jie nuskaidrina individo egzistenciją. Kasdieniai daiktai, kuriuos naudojame, kurie yra šalia mūsų, tapybos darbuose įgauna skirtingą reikšmę. Atrodo, P.Lincevičius užfiksuoja praeities vaizdus, detales, kurios paveikia ne tik autoriaus, bet ir žiūrovų vidinį pasaulį. Ekspoziciją galima suvokti kaip saugią erdvę, kurioje dominuoja ne chaosas, bet darna, ne žmogaus nuolatinis skubėjimas, bet gilus susimąstymas. Darbai priverčia kelti klausimą – ar mes esame atsakingi už praeitį? Ekspozicijoje išsiskiria didelio formato darbas „Lova“ (2013, 2014, 2016), kuris tarsi nukelia į vaikystę, suteikia progą ją galbūt iš naujo


DAILĖ

išgyventi, nes kiekvienuose namuose yra toks baldas. Taip pat akys užfiksuoja ant drobės esančias frazes, jos lyg būtų išplėštos iš vaikystės dienoraščio (pvz., „Šita lova yra Jono Dabrišiaus dirbtuvėje“). Galima daryti prielaidą, kad „Lova“ nėra užbaigtas darbas, nes vis naujos frazės randa vietą drobėje, su kiekviena paroda tas kūrinys keičiasi. Autorius talentingas ir sumanus menininkas, kuris įprastus daiktus gali pristatyti kaip didelę reikšmę turinčius ir prasmingus. Gali kilti klausimas – o kuo ypatinga dėžė ar taburetė? Ar šie daiktai paveikia žmogaus egzistenciją, kurioje ir taip dominuoja materialumas? P.Lincevičius daiktiškumą paverčia priemone istorinei atminčiai dominuoti. Jam aktuali netolima praeitis, kai išblukęs drobės paviršius parodo daikto prasmę. Paveikslas „Dėžė“ (2015) koduoja kasdienybę, labiausiai juntamas jautrus akimirkos momentas. Masina ilgiau stabtelėti ir atidžiai jį patyrinėti, dėžėje ieškant, kas pasislėpę tarp žolių. Netolimos praeities įvaizdžiai parodoje tampa universalūs.

minti gimtąjį kraštą ir jame gyvenančius žmones. Paveikslas – savotiškas dokumentas, leidžiantis geriau pažinti ir menininko pasaulį, kuris egzistuoja dabartyje, bet yra linkęs reflektuoti praeitį. Siekis darbuose jungti dabartį su praeitimi yra tapytojo P.Lincevičiaus skiriamasis bruožas. Tvirta autoriaus laikysena ir darbai įrodo, kad istorija taip pat gali būti ne ką mažiau mįslinga nei dabartis. P.Lincevičiaus paveikslai patvirtina, kad „sugauti“ momentai rado tinkamą vietą darbuose, ir rodo autoriaus kūrybos pažangą. Svarbiausia, kad istorija ir netolima praeitis kaskart žavėtų, leistų atrasti skirtingų kūrybos krypčių.

Lenta. 2014.

Istorijos detektyvas Jaunosios kartos tapytoją P.Lincevičių galima laikyti detektyvu, kuris įdėmiai tyrinėja istoriją. Jis išsiskiria ne tik savo metodu, bet ir tematika. Ieško skirtingų būdų, kaip rekonstruoti netolimą praeitį, kurioje dominuoja išblukę daiktai ir įvaizdžiai. Paroda „Prisijaukinti mėlyną spalvą“ – jo versija, kaip galima prisi-

Žiema (XX a. pirmoji pusė). 2015.

Lova. 2013, 2014, 2016.

Pietūs. 2014. 39


KULTŪROS MARŠRUTAIS

Baltiečių sambū Filadelfijoje gegužės 26–28 d. vyko baltiečių draugijos AABS renginiai – konferencija, parodos, įvairūs susitikimai, pokalbiai, literatūriniai skaitymai, filmų peržiūros. Tokie renginiai organizuojami kas antri metai vis kitame JAV mieste. Jie byloja apie baltiečių bendradarbiavimą, kartu suteikdami galimybę susipažinti su naujausiais estų, latvių bei lietuvių moksliniais darbais, sužinoti, kas baltiečiams šiandien yra aktualiausia.

Pensilvanijos universiteto, kuriame vyko AABS konferencija, kolegijos salė.

Danutė PETRAUSKAITĖ

Kas yra AABS

Konferencijos plakatas. 40

1968 m. gruodžio 1 d. Merilando universitete (JAV) įvyko pirmoji Baltijos šalims skirta konferencija, kurios metu buvo įkurta draugija AABS (Association for the Advancement Baltic Studies). Pagrindinis jos tikslas – remti mokslą ir studijas, susijusias su Estijos, Latvijos ir Lietuvos istorija, ekonomika, politika, socialiniu bei kultūriniu gyvenimu, taip pat megzti ryšius su kraštais, besidominčiais Baltijos valstybėmis. Pradžioje mokslininkai ir visuomenės veikėjai skaitė pranešimus kas dveji metai Šiaurės Amerikoje rengiamose konferencijose. Tačiau to neužteko –


KULTŪROS MARŠRUTAIS

ūris Filadelfijoje

2016–2018 m. AABS vadovaus prof. habil. dr. G.Subačius. 

nuo 1970 m. buvo pradėtas leisti ketvirtinis žurnalas „Journal of Baltic Studies“ (JBS) pagal „Taylor&Francis“ grupės, publikuojančios daugelio sričių aukščiausio lygmens mokslines knygas bei žurnalus, reikalavimus, o kartą per metus – naujienlaikraštis „Baltic Studies Newsletter“. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje ir Europoje kas antri metai imta rengti konferencijas, kad jose galėtų dalyvauti ir tie pranešėjai, kurie ne visada išgali pasiekti Ameriką. Pirmoji tokia konferencija įvyko 1971 m. Stokholme, vėliau – stambiuose baltistikos centruose, pvz., Herderio institute Marburge, Vytauto Didžiojo universitete Kaune bei kitur. 2017-ųjų konferencija vyks Rygoje birželio 19–21 d. ir bus skirta Baltijos valstybių 99 metų gyvavimo laikotarpiui apžvelgti, o šių metų spalio 15 d. bene pirmą kartą AABS konferencija bus surengta ir Melburne,

Australijoje, nes šiame žemyne gyvena nemažai baltiečių. Draugijos gretos nuolat auga. Šiuo metu jai priklauso apie 700 narių iš daugiau nei 20 valstybių – pradedant Australija, Austrija, Brazilija, Čekija, Italija, Japonija, Jungtine Karalyste, Libanu ir baigiant Rusija, Suomija, Švedija. Nuo 1991 m. AABS tapo Amerikos mokslo draugijų tarybos (ACLS), kuriai priklauso 71 nacionalinė mokslinė organizacija, nare. Baltiečiai turi rėmėjų, kurių dėka disponuoja finansinėmis lėšomis. Jas papildo ir nario mokesčiai. Nemaža pinigų dalis tenka jauniesiems mokslininkams, atrenkamiems konkurso būdu. Gavę materialinę pagalbą, jie gali studijuoti JAV universitetuose ir įgyti mokslinius laipsnius ar tęsti pradėtus tyrimus, taip pat gauti dalinę paramą vykdami į konferencijas. Informacija apie šiuos konkursus yra skelbiama AABS tinklalapyje.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kodėl Filadelfija? Konferencijos Šiaurės Amerikoje vyksta miestuose, kuriuose veikia garsiausi šalies universitetai: Ilinojaus – Čikagoje, Jeilio – Niu Heivene, Indianos – Blumingtone, Johno Hopkinso – Baltimorėje bei daugelyje kitų, turinčių išplėtotą infrastruktūrą ir galinčių sutalpinti nemažai dalyvių. Šių metų konferencijai organizatoriai pasirinko Filadelfiją – didžiausią Pensilvanijos miestą bei istorinę JAV sostinę, kurioje prieš 240 metų buvo pasirašyta Nepriklausomybės deklaracija. Šio miesto universitetas yra vienas seniausių, įkurtas Benjamino Franklino dar 1740 m., jame šiuo metu studijuoja maždaug 25 tūkst. studentų. Filadelfija yra glaudžiai susijusi su lietuvių egzodo istorija. Mūsų tautiečių kolonija čia buvo itin gausi. ► 41


KULTŪROS MARŠRUTAIS

Parodos „Pirmoji banga” fragmentas.

Konferencijos ataidai

Latviai, kaip ir lietuviai, bėgo į Vakarus nuo artėjančios Raudonosios armijos.  Nuotrauka iš parodos.

◄ Ji turėjo kelias parapijas (Šv. Andriejaus parapija veikia iki šiol), bažnytinių ir pasaulietinių chorų, vieną seniausių JAV teatro draugijų, Muzikos namus, leido gausią periodinę spaudą. Čia kurį laiką gyveno ir darbavosi kompozitorius Stasys Šimkus. Ir šiandien šiame mieste yra susitelkusi darni lietuvių bendruomenė, kuri puoselėja lietuviškas tradicijas. Tą patį galima pasakyti ir apie latvius, turinčius savo kultūros centrą, evangelišką bažnyčią, meno kolektyvus. Jie kartu su lietuviais daug prisidėjo rengiant šių metų baltiečių sambūrį Pensilvanijos universitete. 42

Konferencijos dalyvius (o jų būta arti 300!) universiteto vestibiulyje pasitiko naujausių baltietiškų leidinių ekspozicijos ir dviejų parodų stendai. Vieną jų, „Pirmoji banga“, parengė Lietuvos nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos Informacijos išteklių departamento direktorė Jolita Steponaitienė, kuri istoriniais dokumentais, nuotraukomis, spaudos leidinių kopijomis iliustravo pirmųjų lietuvių emigrantų gyvenimą JAV XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Kita paroda, „Latviai egzilyje“, buvo skirta pabėgėlių iš Latvijos, po Antrojo pasaulinio karo įsikūrusių išvietintų asmenų stovyklose Vokietijoje, būčiai ir buičiai charakterizuoti. Konferencijos tema buvo plati ir talpi, apimanti globalius, lokalius bei tarpinius reiškinius (Global, Glocal, and Local), susijusius su Baltijos valstybėse vykusių bei vykstančių procesų panašumais bei skirtumais. Tad į Filadelfiją suvažiavo nemažai humanitarinių ir socialinių mokslų atstovų – istorikų, filologų, edukologų, menotyrininkų. Konferencijos dalyviai diskutavo diplomatinių santykių, politikos, istorinės atminties, tautiškumo, egzilio, geografinių, lingvistinių bei kultūrinių sienų, ryšių su kitais kraštais, medijų ir ideologijų, kalbų, teatro, dailės bei muzikos, šiuolaikinio meno, literatūros, žydų istorijos, holokausto klausimais. Lietuvių pranešėjų būta apie 100. Jie atstovavo Lietuvos, Šiaurės Amerikos bei Europos universitetams ir moksliniams institutams, taip pat išeivijos organizacijoms. Deja, klaipėdiečių buvo vos du – istorikas Vasilijus Safronovas iš Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto ir šio straipsnio autorė, dirbanti Menų akade-

mijoje. Pranešimus skaitė ne tik baltiečiai, bet ir kiti AABS nariai, tyrinėjantys įvairialypius Baltijos šalių procesus. Konferencijoje vyko ir diskusiniai renginiai prie apskritojo stalo, kurių metu buvo kalbama apie Baltijos šalių saugumą Europoje, spaudos bendravimą su rusų tautine mažuma, ekonomiką, grįžtamąją geopolitiką. Sėdint konferencijoje nuo pradžios iki pabaigos, buvo galima išgirsti tik nedidelę pranešimų dalį, nes tuo pačiu metu darbas vyko penkiose paralelinėse sekcijose. Tad kiekvienam teko rinktis tai, kas aktualiausia. Visi konferencijos dalyviai susitikdavo tik vakarais bendruose renginiuose. O jų būta išties įdomių. Pirmajame apie Baltijos valstybes tarptautinių įvykių kontekste kalbėjo Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas. Antrasis, polkos vakarėlis, buvo surengtas Latvių draugijos patalpose. Grojant latvių pramoginiam ansambliui „Paskutinis traukinys“, konferencijos dalyviai ne tik linksminosi, neoficialiai bendravo, bet ir užmezgė naujų ryšių, pasikeitė adresais, tikėdamiesi ir ateityje pratęsti pradėtas diskusijas. Trečią vakarą vyko keli renginiai. Vienas jų buvo skirtas AABS tarybos finansinei ir organizacinei veiklai aptarti. Jį vedė direktorė Mara Lazda, davusi žodį ir naujai dvejų metų kadencijai išrinktam direktoriui – Ilinojaus universiteto profesoriui habil. dr. Giedriui Subačiui. Po šio ataskaitinio susirinkimo nemažai dalyvių nuskubėjo į baltietiškų trumpametražių filmų peržiūrą. Lietuviai parodė Jono Meko „Hare Krishna“, kuriame galėjai išvysti vieną iš kunkuliuojančio Niujorko gyvenimo epizodų, ir animacinį Giedrės Narušytės darbelį „Šalti šaltiniai“. Estų kino meną reprezentavo Andreso Sööto filmas „Joninės“, įamžinęs pilką sovietinių laikų šventę, o Ivanas Pavljutskovas „Ivano diena“ bandė atskleisti tautinės tapatybės problematiką šiuolaikinėje Estijoje kuriant mišrią šeimą. Žiūrovus labiausiai paveikė siurrealistinė latvių videojuosta „Kastratas kuilys“, spėjusi susilaukti tarptautinių apdovanojimų. Joje režisieriai – broliai Lauris ir Raitis Ābeles – per bažnytkaimio chore dainuojančio jaunuolio psichologiją prisilietė prie estetinių ir egzistencinių klausimų, ilgesio, vienišumo ir vyriškumo temų. Pasibaigus programai piršosi įkyri mintis – kaipgi vėl dalyvauti kitose konferencijose, rengiamose AABS draugijos, kuri Baltijos valstybes pasaulyje įvairiais aspektais pristato kaip nedalomą ir unikalų regioną.


KULTŪROS MARŠRUTAIS

Apie hibridines prigimtis Liepos 23–25 d. Vilniaus dailės akademijos (VDA) Nidos meno kolonijoje surengtas 6-asis interformato simpoziumas „Apie hibridines prigimtis“ į dviejų parų bendruomenę subūrė daugiau kaip 35 menininkus, mokslininkus, kuratorius, rašytojus ir architektus. Šiemet jis kvietė apmąstyti ir patirti hibridinius būvius, prigimtis ir peizažus Nidoje. Jei Kuršių nerija atmintyje iškyla kaip gamtos idealas, vertėtų vėl atsiversti filosofo ir sociologo Bruno Latouro esė „Mes niekada nebuvome modernūs“ (1991). Sekant joje išguldytas mintis, tampa neįmanoma gamtos atskirti nuo kultūros, visuomenės – nuo technologijų, meno – nuo mokslo, politikos – nuo natūralių dėsnių, nes kiekvienas naujas mėginimas išgryninti šias kategorijas gimdo tik dar daugiau naujų hibridų. Kuršių nerija yra vienas jų: hibridišką jos kūną sudaro tiek gamta, tiek kultūra – pasitelkus technologijas, jau šimtmečius čia sodinami miškai ir formuojamas reljefas, prie to prisijungia ir povandeninės būtybės – hibridai, gaminantys energiją kapitalo ir politikos konce(rn)(ntrat)ams. Simpoziume per pasivaikščiojimus, garsus, performansus, kolektyvinius skaitymus ir paskaitas sutikta / būta įvairių mišrūnų, skirtingų planktono rūšių, vabalų kaip medijų, įvairiarūšių geologinių būvių ir kiberbiologinių kūnų bei apčiuopiamų skaitmeninių erdvių. Simpoziumo pirmąją dieną dalyviai nėrė į mišrius marių ir jūros susitikimo vandenis įžanginėje hidrobiologijos profesoriaus Artūro Razinkovo-Baziuko paskaitoje, kurią savitai pratęsė kuratoriaus ir rašytojo Valentino Klimašausko filmo „Planktono teorija“ peržiūra ir diskusija. Giliau į geologinius sluoksnius gręžėsi Baltijos paviljono Venecijos architektūros bienalėje ko-kuratorių ir architektų Jurgos Daubaraitės ir Jono Žukausko pranešimas „Minčių stratigrafija, kerno pavyzdžiai iš Baltijos paviljono“, pateikęs būdą į teritorijų, regionų ir valstybių vientisumus ir skirtumus žvelgti ne per politinę ar tautinę prizmę, bet per geologinius ir infrastruktūrinius ypatumus. Prieš parodos „Hibri-

diniai peizažai“ atidarymą dalyviai ir vėl sugrįžo prie jūros, tik šį kartą tiesiogiai: čia juos pakvietė net du – menininkų Kiros O’Reilly bei Ernesto Truly kartu su Nastja Säde Rönkkö – kūno ir jūros santykio bei ribų tarp jų nagrinėjimui skirti performansai. Liepos 23-iosios vakare atidaryta paroda „Hibridiniai peizažai“ papildė simpoziumo programą aštuonių menininkų ir jų kolektyvų darbais, eksponuojamais naujoje Nidos meno kolonijos parodinėje erdvėje. Atidarymo programą lydėjo menininkų Distruktur 16 mm filmo „Keliautojo širdyje“ peržiūra bei kompozitoriaus ir dizainerio Normano Orro performansaskoncertas „Muzika tavo augalams“. Antroji diena po pasivaikščiojimo-diskusijos po ekspozicinę erdvę su parodos „Hibridiniai peizažai“ dalyviais iš bio-

Kirtavietė priešais VDA Nidos meno koloniją.

loginių ir geologinių sluoksnių krypo į skaitmeninius hibridiškumus menininko Viktoro Timofejevo ir kompozitoriaus, dizainerio N.Orro pranešimuose. Skaitmeninės erdvės maišėsi su kūnų choreografija, o sapniškos būsenos – su fikcinio kvantinio interneto muziejaus kambariais. Vakarop dalyviai paliko meno koloniją ir, sekdami paskui menininką Kuai Sheną, įžengė į kitą – skruzdžių – koloniją. Menininkas papasakojo apie vietinių skruzdžių socialinius ypatumus. Vakaras baigėsi V.Klimašausko kuruojama susitikimų serija „Visi skaito!“. Tai asmeninis-kolektyvinis skaitymas Nidos kopose, kai kiekvienas kviečiamas atsinešti ir gyvai perskaityti sau įdomų, svarbų, o gal atsitiktinį tekstą arba jo ištrauką fosilijų tema. Simpoziumas persirito ir į pirmadienį, kurio rytą tyrėjas ir kuratorius Christophe’as Leclercqas skaitė pranešimą „Link hibridiškumo... ir anapus jo! Kodėl mums reikėtų „perkrauti“ modernybę“, taip ne užbaigdamas, o atverdamas šio simpoziumo dalyvių mintis. Visuomenei atvirą simpoziumą organizavo VšĮ „Mene“, bendradarbiaudama su VDA Nidos meno kolonija, kuratoriai Vytautas Michelkevičius ir Pakui Hardware (Ugnius Gelguda ir Neringa Černiauskaitė).

Vytauto Michelkevičiaus nuotr. 43


GINTARO LAŠAI

Poezija, pap skaidriu pa Danielė d`Erceville. Begalybės akyse. Eilėraščiai. Naujasis lankas,

Sigita BARTKUTĖ

Ne kartą esu pati sau nusijuokusi, jog pats tikriausias būdas pasitikrinti kurios nors knygos priimtinumą man yra jos atsivertimas ne nuo pradžios, o nuo bet kurio vidinio puslapio... Taip atsitiko ir su aštuntuoju Danielės d`Erceville (iki 1997 m. – Danielės Girdenytės) eilių rinkiniu „Begalybės akyse“. Kažkaip savaime pirmiausia „išsibūrė“ jo skyrius „Kiekviena akimirka –mūsų“, iš karto papirkęs ne tik ypač skaidriu savo paprastumu, bet ir moteriškai giliu gyvenimo grožio pajautimu. Tad ir toliau leidau sau šią knygą skaityti jau tik jos pabaigos link – net gerokai toliau nei nuo jos vidurio. Juo labiau kad ir paskutiniame jos skyriuje „Svajonės vėju sklendžia“ džiaugsmingai atpažinau tiek nepaprastai jaukų šios poetės kalbėjimo stilių, tiek itin subtiliai jautrų jos santykį su gamta, o tuo pat metu ir maksimalistiškai angažuotą jos lyrikos moters romantinį užsidegimą. Visa tai, ką begal lengva atsekti ir ankstesniuose D.Girdenytėsd`Erceville lyrikos rinkiniuose. O vis dėlto labai daug ką ir naujo atrandant. Iš tiesų D. d`Erceville atstovauja tai „senobiškai“ rašančiųjų kartai, kuriai žodis poezija ir buitinio stiliaus (o juo 44

labiau obsceniška) leksika taip ir lieka absoliučiai nesuderinami dalykai. Todėl net ir plika akimi matyti, kad ne tik viso rinkinio antraštė, bet ir daugumos ką tik paminėtų jo skyrelių eilėraščiai pavadinti tik „elitiniais“ žodžiais: „Ilgesio jūra“, „Svajonių lelija“, „Mes – Dievo vaikai“, „Tikiu“, „Myliu“, „Saulė bučiuoja“, „Tikroji laimė“, „Angelo lyra“ etc. Ir vis dėlto, kai įsigilinama jau į pačius tekstus, galima net nustebti, kad ir tokioms visokiausių „estetų“ jau absoliučiai subanalintoms sąvokoms D.d`Erceville geba surasti itin šviežią lyrinę raišką: (...) Pumpurėja žalzgani pumpurėliai / Sklidini stebuklingų jėgų. // Sprogsta viskas, kas liūdino, gildė, / Sodai virsta baltu sniegu. / Mūsų sielos – medžių šakelės / Su pavasariu švyti kartu (p. 99). Ir šio poetinio gaivumo pagrindinė priežastis – tiesiog kūdikiškai skaidrus lyrinio subjekto džiaugsmas, kylantis tik iš absoliučios žmogaus ir atbundančios gamtos simbiozės, kurią galbūt čia būtų verta įvardyti net ir kaip nekalto prasidėjimo metaforą. Ir tokį maginį, stebuklinį ką tik pacituotų eilučių charakterį pagimdo ne kas kitas, o tik itin natūraliai lanksti ritminiu požiūriu abstrakčiųjų ir konkečiųjų eilėraščio vardažodžių kaita bei ypač paveiki akustiškai sinoniminių veiksmažodžių energija, kuri pirmoje šio pavyzdžio frazėje itin prasmingai sustiprinta dar ir tautologinės veiksnio ir tarinio jungties. Ir apskritai patys stipriausi yra tie D.d`Erceville eilėraščiai, kurie gimsta iš gana kontrastingų lyrikos moters pojūčių (ypač regos ir klausos): (...) Jūra ir saulė... Saulė ir uolos… / Kalbasi bangos, į uolas puola (p. 98), o ir abstrakčioms sąvokoms yra surandamos jutimiškai begal pagavios metaforos: Žodžiai – minčių liepsnelės – /

Šildo, šešėliais žaidžia, / Susilieja kalbos upeliai... / Žodžiai – upėje žvaigždės (p. 111). Tad per tokius tekstus aptariamoji poetė itin sėkmingai įsirašo ir į lietuvių literatūros romantinę tradiciją, moteriškąja pasaulėjautos dimensija ypač arti atsistodama prie Salomėjos Nėries ir Janinos Degutytės. Tik niekaip neatsikratydama tobulos gyvenimo tvarkos iliuzijų (...pasaulis vilioja / Miražais – p. 125), rinkinio „Begalybės akyse“ autorė, lygiai kaip visai mažas vaikas, savo tekstuose praleidžia tai, kas jai gyvenime tiesiog per baugu (pvz., mirtis) arba paprasčiausiai nepatinka (pvz., buitinė rutina), ir neria vien į savo susikurtą idealinę pasaką (dargi ir su radauskiška ištartimi: „Pasaka tikiu“ – p. 115), gal net ir neatleistinai atsisakydama gyvenimo druskos, be kurios brandiems skaitytojams ši poezija gali atrodyti ir kiek per naivi. Tačiau kaip tik dėl to daugelis šios autorės eilėraščių turėtų būti itin lengvai suprantami net ikimokyklinukams. Tad ar nevertėtų D.d`Erceville labai rimtai pagalvoti ir apie savo poezijos, tiesiog parinktos iš jau turimų knygų, rinkinėlį mažiesiems? Man atrodo, kad su juo bent dabartiniame Klaipėdos regiono vaikų literatūros kontekste ji itin tvirtai atsistotų greta kitų poetų, kuriančių mažiesiems. Ir ypač prasmingai šviesus, regis, būtų jos ir Dalios Kudžmaitės „duetas“... Bet kol kas, aptardama rinkinio „Begalybės akyse“ poetines inovacijas, privalau vadovautis jau tik suaugusiesiems aktualiais jų vertinimo kriterijais. Ir vėl galiu vien pasidžiaugti, jog šio D.d`Erceville rinkinio skyrelių „Kiekviena akimirka – mūsų“ ir „Svajonės vėju sklendžia“ eilėraščiai, palyginus juos su panašios tematikos tekstais iš ankstesnių


perkanti aprastumu

GINTARO LAŠAI

Kaunas, 2015, 162 p.

jos knygų, daugeliu poetikos aspektų yra ryškiai patobulėję. Pirmiausia autorę turiu itin pagirti už tai, kad čia jos pagaliau beveik atsikratyta itin egzaltuotai šūksmingo tono ir dėl to itin nemažoje tekstų dalyje (pvz., eil. „Po žiemos dangumi“, „O vėjas...“, „Dievo namai“, „Žiemos vakarą“, „Įkliuvo svajonės“, „Bėga metai“ ir kt.) lyrikos moteriai atsivėrė kur kas didesnės galimybės tiesiog kontempliatyviai susikaupti: Šventa jūros ramybė, / Šventa jūros didybė / Po ramiai melsvuojančiu / Gilios žiemos dangumi (p. 96). Antras dalykas, už ką autorę irgi galiu girti – tai gerokai „aptirpę“ žodžiai, parašyti didžiosiomis raidėmis. Todėl kur kas mažiau čia „lenda į akis“ ne tik centrinės, bet ir šalutinės D.d`Erceville lyrinių naratyvų figūros, kurios ankstesniuose aptariamos autorės rinkiniuose dėl jų su(si)reikšminimo kartais pavirsdavo net ir atgrasiai komiškomis... O pats nuostabiausias dalykas šiose abiejose rinkinio „Begalybės akyse“ dalyse yra ypač netikėtai atsivėręs išskirtinai individualus subjektės moteriškumas. Gal ir per menkai pažįstu D.d`Erceville kūrybą, bet vis tiek man atrodo, kad ankstesnėse jos knygose dar negebėta taip meistriškai manipuliuoti jausminėmis būsenomis, kaip per daugybę itin šviežiai supintų metaforų ar ir tautosakos parafrazių jomis jau „sužaidžiama“ čia. Itin subtiliai pripažįstant ir iliuzorinę šios lyrikos moters viltį sugrįžti į jaunystę (Bėga metai – / Ramunėlių žiedų aukse / Slepiu savo plaukus – p. 139), ir itin atvirai išpažįstant begalinį kito žmogaus artumo troškimą (Prie tamsėjančių pušų / Glaustosi vasario vakaras, / Glaustosi prie veido... Sninga – p. 151), ir itin stojiškai priimant net metafizinį savo pasmerktumą vienatvei (Smelkiantį lapkričio vakarą / Belapis

ievos krūmas – / Vienišo juodvarnio namai – p. 148), vis dėlto ir vėl net kūdikiškai tikintis stebuklo, kuris pirmiausia ją išvaduotų jau vien iš našlaitystės prakeiksmo: Kukuoja gegutė... / Aidi balsas giriose... / Gal mirusi motina sugrįžo? (p. 138) – beje, šiame pavyzdyje, šiek tiek turint žinių apie itin skaudžią D.d`Erceville biografinę lemtį, folklorinis gegutės ir motinos sugretinimas įgyja dar ir visai priešingą liaudies kūrybai, taigi semantiniu požiūriu ir kur kas sudėtingesnį turinį. Tačiau ir aptariamuose naujausios knygos skyreliuose natūralūs eilėraščių moters išgyvenimai sunkiausiai dera su iš anksto autorės susigalvotomis idealistinėmis programomis. Tad tokiuose tekstuose dažnai pasitenkinama arba vien skambaus ritmo varomomis, bet logiškai sunkiai motyvuojamų tautologinių abstrakcijų pynėmis (Svajonių lelijos – svajonės beribės, / Kas nešamą mato ir girdi – / Svajonių lelija šviesių svajonių / Pripila mylinčias širdis – p. 103), arba tiesiog statišku seniai visiems žinomų tiesų deklaravimu (Tikiu. / Dievas sukūrė / Dangų ir Žemę – / Dievišką didybę / Patikėjo pasauliui (p. 108); Tikroji laimė žodžiais neišsakoma. / Tikroji laimė – būsena (p. 116). O juk pats stambiausias ir, akivaizdu, autorei pats svarbiausias (žr. „Pratarmę“) aptariamo rinkinio skyrius „Filosofijos sodai“ kaip tik susideda net iš 92 tokio turinio (žr. vos kelis pavadinimus: „Abejonė“, „Bailys“, „Dvasia“, „Gėris“, „Kančia“, „Linksmumas“, „Piktadariai“, „Sąžinė“, „Žmoniškumas“) ir stilistikos tekstų, beje, sukištų abėcėline tvarka dar ir į atskiras „žodyno“ (taigi kad nelabai aišku, kokiais semantiniais kriterijais remiantis jis sudarytas) „lentynas“, dėl ko šio skyriaus estetinė gyvastis jau ir galutinai pribaigia-

ma – bent aš čia neradau nei filosofijos, nei sodų... Ir poetinių miniatiūrų žanrui (vėl žr. „Pratarmę“) šio skyriaus eiliavimų priskirti negaliu. Be to, nei esu mokytoja, nei šis aptariamos D.d`Erceville knygos skyrius yra mokinės rašinys, kad varginčiau analize to, kas man estetiniu požiūriu absoliučiai svetima, dar ir galimus šio atsiliepimo skaitytojus. Užtat vietoj to su didžiausiu malonumu, pristatydama rinkinį „Begalybės akyse“, siūlau D.d`Erceville eilėraštį „Temsta ir švinta“: Vakaras išpila Vasaros naktį Ant uosio lapų. Tviska ir dega Grįžulo ratai Ant uosių lapų. Teka ir leidžiasi Tolimos žvaigždės Ant uosio lapų. Temsta ir švinta Ežeras Plinkšių Ant uosių lapų... Ir jokių komentarų. Bet itin drąsiai teigiu, kad tokio gražumo eilėraščių šiame D.d`Erceville rinkinyje tikrai galima rasti ne vieną... O jeigu atsiverstume dar ir ankstesnes jos knygas, tai dar akivaizdžiau įsitikintume, jog ši poetė kūrybiniu požiūriu tikrai nėra nė kiek prastesnė nei už Joną Kantautą, nei už Alfonsą Joną Navicką, nugyventais metais jai pačius artimiausius poetus. Bet štai tie du vyrai jau net ir Ievos Simonaitytės literatūrine premija apdovanoti, o D.d`Erceville kūryba kažkodėl taip ir lieka vien už Klaipėdos miesto literatūrinio vyksmo ribų... 45


GINTARO LAŠAI

Laukiant

Ričardo Šileikos nuotr.

Algis KUKLYS

Jaunas pilies sargybinis neskubėdamas mėgavosi sudžiūvusios duonos gabaliukais žvelgdamas, kaip už miškų leidžiasi vakaro saulė. Iš pradžių jis duoną įdėdavo į burną ir ilgai čiulpdavo, kad pajustų skonį, lėtai kramtydavo, paskui su malonumu ją nurydavo. Prisiminė, kaip motina minkydavo tešlą, vėliau iš jos kepdavo duoną, bet prieš tai ji visus išguidavo iš virtuvės. Tačiau jam, nepraaugusiam stalo, leisdavo sėdėti ir žiopsoti, todėl pirmas paragaudavo mažiausio kepaliuko kraštelį. O didelį duonos kepalą kepėja padėdavo ant stalo, užkloto balta staltiese. Taip prasidėdavo nedidelė šeimos šventė. Dabar, budėdamas pilyje su kitais sargybiniais, girdėjo, kad šalį ruošiasi užgrobti negailestingi priešai, kurie 46

atims duoną, žemę ir viską, ką įmanoma atimti, o pilies gynėjus nužudys arba paims į nelaisvę. Ir visi nusiminę galvojo, kad nematyti jokio išsigelbėjimo, nes Rytų barbarai visada garsėjo savo žiaurumu, tarsi jie ne motinų, bet vilkų būtų pagimdyti. Įgulos kariai neabejojo, kad anksčiau ar vėliau pasirodys nekviesti svečiai, todėl paruošė miesto atsargas, kurias saugojo rūsiuose. Guodė tai, kad žus tarp sienų, o ne miškuose ar svetimoje žemėje. Dieną vienas kitą drąsino, tačiau užslinkus nakčiai vyrai suklusdavo. Bet kažkam vis vien reikėjo budėti tokiu laiku, o nepakeičiamų čia nebuvo matyti. Visi aiškiai suprato, kad kiekvienas iš jų itin svarbus, jie gins ne tik save, bet visus, ir net tuos, kurie dar ateis į šį pasaulį. Dabar žvėrims miške buvo saugiau nei jiems. Jam patikdavo palydėti saulę, taip pat žavėjosi ir jos pirmais spinduliais, kurie paliesdavo pilies bokštus ir

sienas. Jų komendantas kartą paprastai pasakė: „Pilis – jūsų namai ir tėvynė, ir kiekvienas karys yra didvyris, nes miršta už kitus su ginklu rankoje.“ Jis kalbėjosi su kiekvienu, jeigu paklausdavo, ir nuolatos visus drąsino. Pagaliau vaikinas sulaukė kito sargybinio, atėjusio su liepsnojančiu deglu, todėl jis nuslinko ilsėtis ir, išsitiesęs ant gulto, kietai užmigo. O kai pabudo, susimąstė, kad mirtis bus ilgas, nesibaigiantis miegas. Tačiau suabejojo, ar išdrįs nužudyti užpuoliką, nes ir jis yra žmogus, ir tas barbaras anksčiau augo kaip vaikas. Sargybinio pusryčiai atrodė kuklūs, nes dabar taupė visi, o miglota ateitis nieko gero nežadėjo. Net vestuvių niekas neruošė, visi laukė blogiausio. Savo tėviškę jis matė prieš pusmetį, kai reikėjo staiga išvykti, net su tėvu neatsisveikino. Pilies komendantas, augalotas vyras, taip pat anksti keldavosi ir valgydavo


barbarų kaip visi – labai paprastai. Jo tarnas ir ginklanešys, kuriuo pasitikėjo, buvo didžiulė atrama, nes išmanė visus pilies reikalus. Bet didžiausias rūpestis, neduodantis ramybės, ar užteks pilies gynėjams maisto, ar pavyks surasti slaptą išėjimą, apie kurį žinojo ankstesnis pilies valdovas, netikėtai žuvęs medžioklėje. Ir, duok Dieve, kad įgula būtų sveika, kad neprasidėtų bjaurios ligos. Netrukus, už kelių dienų, jo tarnas susijaudinęs pranešė, kad naktį, nusileidę virvėmis per aukštą gynybinę sieną, paspruko komendanto sūnus su dviem savo draugais. Geriau tu būtum pranešęs, jog mirė mano motina, suglumęs sumurmėjo komendantas ir kumščiu trenkė į stalą, paskui ėmė svarstyti: gal sūnus išsigando priešų, o gal jautėsi neįvertintas? Ir kokia man gėda... Juk apie tai greitai sužinos visa įgula. Ir ką aš vyrams pasakysiu? O pasakyti vis vien reikės. Tačiau ką aš pasakysiu?.. Niūrus, nuleidęs galvą, liepė tarnui sukviesti žmones. Tąsyk nieko nevalgęs, tik atsigėręs vandens, išėjo į pilies kiemą. Klausykite visi... Šiąnakt mus išdavė bailiai... Trys niekingi bailiai, kurie pasislėpė artimiausiame miške. Ar atsirastų tarp jūsų nors keletas drąsuolių, kurie juos surastų ir įvykdytų mirties nuosprendį? Jis žvelgė į nustebusius vyrų veidus, tačiau nė vienas kol kas neišdrįso pakelti rankos. Klausykite... Aš pats tai padaryčiau, tačiau negaliu palikti pilies, pridūrė rūsčiai žiūrėdamas. Nejaugi neatsiras tokių, kurie apgintų mano ir jūsų garbę? Jo tarnas jau norėjo kelti ranką, bet komendantas, dėbtelėjęs į jį, papurtė galvą. Vis dėlto komendantas pamatė penkias iškeltas rankas. Gerai, vyrai... Dėkoju už paramą, todėl nedelsiant išvykite ir būtinai įvykdykite tai, ko prašiau, įsakė komendantas.

Kai praslinko nervinga savaitė, komendantas rimtai susirūpino, kodėl negrįžta į mišką išsiųsti vyrai. Nejaugi jie žuvo? O gal?.. Ne ne, to negali būti, galvojo stovėdamas aukščiausiame pilies bokšte ir žiūrėdamas į priešais tolumoje dunksantį mišką. Barbarai mišką iškirs, nusiaubs žemes, o pilis kažin ar atlaikys jų puolimus, ir viskas taps griuvėsiais ir pelenais... Ir staiga jo galvoje nušvito mintis, kad slaptasis išėjimas turėtų būti šiaurinėje pusėje, kur pilį saugojo aukštas, neįveikiamas skardis, nes ilgo tunelio iki miško niekas nekasė. Tačiau kas iš to, jeigu jis išsigelbėtų su saujele karių. Juk šalį niokos nuožmūs barbarai. Pabėgti komendantui iš pilies – didžiausia gėda, prilygstanti išdavystei. Slaptas tunelis skirtas tik vaikams ir moterims... Gal ką naujo sužinojai, įsmeigė žvilgsnį į tarno akis, kai nulipo iš bokšto. Sargybiniai sakė, jog naktį rytų pusėje dangų apšvietė gaisrų pašvaistės, atsakė jis, o komendantas akimirksniu suprato, kad priešas pasirodys už kelių dienų. Pasiimk gelžgalį, abu apžiūrėsime rūsius, įsakė tarnui, tavęs palauksiu apačioje. Tik paskubėk... Tą pačią dieną, leidžiantis saulei, į pilies vartus kažkas ėmė atkakliai belstis. Netrukus jie girgždėdami prasivėrė. Tai buvo pabėgėliai iš aplinkinių vietovių: jie išsigandę rėkė vienas per kitą, kad artėja priešų gaujos. Komendantas tokiais svečiais neapsidžiaugė, nes reikės išmaitinti daugiau burnų, tačiau kitos dienos rytą vyrams išdalijo ginklus ir griežtai pasakė, jog turi išmokti juos valdyti. Po pietų pilyje pasirodė ir į mišką išsiųstieji, kurie parsivedė surištą komendanto sūnų. Jį tuoj pat uždarė rūsyje. Kodėl tu pabėgai? Kodėl man ir sau padarei baisią gėdą, piktai klausinėjo

GINTARO LAŠAI

komendantas. Tačiau jaunuolis atkakliai tylėjo. Tave teis žmonės, išeidamas įspėjo. Tik tarnas užjautė jaunuolį, priešais jį padėdamas lėkštę su maistu. Jeigu rytoj pasirodys barbarų gaujos, niekas apie tavo teismą negalvos, o aš tavimi pasirūpinsiu, pusbalsiu ištarė dairydamasis į šalis. Tačiau priešai su degančiais deglais jau atjojo naktį: jie mėtė į viršų metalinius kablius su virvėmis, kabarojosi sienomis aukštyn, tačiau nė vienas neužlipo. Kai to nepavyko padaryti, jie žiedu apsupo pilį iš visų pusių ir netoli įsirengė stovyklą, o kiti gausūs būriai patraukė į šalies gilumą. Komendantas atspėjo, kad bus ilga apsiaustis, todėl neaišku, kas laimės. Mūsų negausūs kariai barbarų neįveiks, juos įveiktų ligos, tačiau kaip tai padaryti, laužė galvą, paskui prisiminė, kad pilyje šmirinėjo žiniuonė, kareiviams burdama ateitį su pagaliukais. Pašaukęs tarną paprašė, kad ją būtinai surastų, kad be jos negrįžtų. Ir nesugrįžo: dingo tarnas ir komendanto sūnus, tarsi abu būtų prasmegę. Tuomet visi baugiai šnibždėjosi, jog čia neapsieita be nelabojo pagalbos. Tačiau žiniuonė, pažėrusi ant stalo pagaliukus, mįslingai tarė komendantui, kad pradingusieji gyvi, bet jų daugiau jis nepamatys. Kodėl nepamatysiu, užpyko suraukęs vešlius antakius. Senutė kreivai nusivaipė ir įbedė tamsias akis į sutrikusį vyro veidą. Negaliu sakyti, sušnypštė ji ir tuoj dingo jam iš akių. Vyras rankomis parėmė galvą, po to pirštais nubraukė pasirodžiusias ašaras. Giliai įkvėpęs oro išėjo į lauką, ten įspėjo karius, kad visi būtų budrūs ir nieko nebijotų, nes pilies komendantas su jais būsiąs ir dieną, ir naktį.

47


GINTARO LAŠAI

Ligos įkaitas Valdemaras Misevičius. Mano C istorija (...kaip ir tūkstančiai kitų. Tik aprašyta). Atviras ratas, Panevėžys, 2015, 160 p. Dainius VANAGAS

Rašymas apie tai, ką autorius patyrė savo kailiu ir išnarstė iki pašaknų, negarantuoja gero teksto. Tačiau garantuoja gerą medžiagą. O tai jau yra daug. Valdemaras Misevičius užsikrėtė virusiniu hepatitu C, ištvėrė sunkų gydymosi procesą ir pasveiko. Taip atsirado knyga „Mano C istorija“. O drauge ir prierašas: „...kaip ir tūkstančiai kitų. Tik aprašyta.“ Iš tiesų – epidemiologinių tyrimų duomenimis, vien tik Lietuvoje yra apie 50 000–70 000 hepatito C viruso nešiotojų. Visų istorijos skirtingos – visų panašios. Ligos dienoraštyje autorius atvirai ir drąsiai fiksavo kasdienius sunkumus, iššūkius, abejones, nusivylimus, baimes ir tikėjimą, kad reikalai pasitaisys. Kitaip tariant – išliejo viską, ką norisi išlieti, kai gyvenimas nebesišypso. Turbūt derėtų išsiaiškinti iš pat pradžių: ar ši knyga įdomi? Ne, nelabai. Galų gale, ką tai turėtų reikšti? Kad skaitai žmogaus ligos istoriją, mėgaujiesi intriga (pasveiks / nepasveiks, palūš / nepalūš) ir verti lapus, kad net dulkės rūksta? Ne – skaitai apie visus tiesioginius ir netiesioginius ligos ir gydymosi simptomus, žingsnis po žingsnio, silpnumas po silpnumo. Skaityti sunku, pavargsti – nes ir sirgti sunku, liga vargina ir kartojasi, taigi kartojasi ir simptomai, jausenos, o blogiausia, kad nieko negali pakeisti. Liga įtraukia į savo uždarą orbitą, paverčia įkaitu. Knygoje nėra gyvenimo, nepaliesto ligos. Tai nereiškia, kad autorius liovėsi bendrauti su draugais, dirbti, pramogauti, lankytis pirtyje ar užsiiminėti kita įprasta ir mėgstama veikla. Priešingai – V.Misevičius stengiasi gyventi kaip gyvenęs. Tačiau visas buvimas nori nenori yra atskiestas ligos ir minčių apie ją. Santykis su draugais – per ligą. Kaip jie 48

reaguos? Atstums ar priims? Santykis su darbu – per ligą. Ar sugebėsiu jį atlikti? Kas, jeigu ne? Buvimas tėvu, vyru, įmonės vadovu, bendruomenės ir valstybės nariu – per ligą. Įkaitas neturi teisės rinktis. Hepatitas C visuotinai laikomas „nešvaria“ asocialių žmonių liga. Autorius vis užsimena apie gėdą, nepatogumą sirgti: „Prisipažinsiu, nesu visai laisvas nuo to, kad visuomenėje šis susirgimas nespindi didžia šlove. Nors klaidingas, visiškai neteisingas tas stereotipinis mitas, bet mane iš tiesų truputį slegia šis socialinis asfaltas, kad ši liga – tai narkomanų, alkoholikų, prostitučių, šiaip kažkokių nečystuolių profesinis susirgimas“ (p. 50). Knygoje V.Misevičius stengiasi pakoreguoti šį mitą, dažnai primindamas, kad šia liga galima užsikrėsti operacijų metu ar esant atviroms traumoms. Į padidintos rizikos zoną patenka ir žmonės, kuriems iki 1993 m. buvo perpiltas kraujas. Žodžiu, niekada negali žinoti – ligos simptomai kartais nepasireiškia daugiau nei 10 metų.

V.Misevičius daug dėmesio skiria, kaip pats vadina, svarbėjimo analizei: „Kažkaip negrabiai man sekasi išpakuoti švirkštą: bijau pažeisti, nulaužti, sugadinti. Negali padaryti, kad man būtų patogu! Nors maloniai nustebino tai, kad labai plonytė ir trumputė adatėlė tikrai neturėtų sukelti jokio skausmingo pojūčio. Mintyse piktinuosi ir jaučiu, kaip svarbėju. Panašiai kaip pirmą kartą atėjęs į forumą buvau visas svarbus bei reikšmingas ir piktinaus, kodėl čia viskas taip sudėtinga“ (p. 46). V.Misevičius svarbėja, nes serga, nes kenčia, nes jis orus ir nesiskundžia, nes jam nereikia pagalbos ir dėmesio, nes jis turi teisę būti nekantrus, bjaurus ir nelaimingas, nes, velniai rautų, jis, o ne kas kitas serga! Šis smagus, ironiškai ir be užuolankų aprašomas susireikšminimas – ne tik literatūrinis manevras skaitytojo simpatijoms užkariauti, bet ir natūrali žmogaus reakcija ribinės situacijos akivaizdoje. Jokia naujiena – mes visi turime problemų. Tačiau taip jau susiklostė, kad mūsų problemos – pačios didžiausios. Visi kiti turi problemyčių, o mes – problemų. Ir nieko čia nepadarysi. „Skaitau forume apie tai, kaip žmogus paniškai bijo, kad nesugestų šaldytuvas, nes vaistus reikia laikyti tam tikroje temperatūroje, ir galvoju, kokie mes panašūs savo išskirtinai individualiu kvailiojimu. Ir kaip kiekvienam svarbūs ir tikri jo išgyvenimai, nesėkmės ir bėdos. Va man, pavyzdžiui, net nėra kilę minčių apie jokius šaldytuvus“ (p. 71). Ir iš tiesų – užsikrėtus hepatitu C šaldytuvas nėra vienintelis rūpestis. Esame įpratę galvoti: gydymas – tai sveikimas. Geri vaistus ir jautiesi geriau. Žaizda gyja ir tampi stipresnis. Išoperuoja apendicitą ir skausmas praeina. Hepatito C atveju ši taisyklė irgi galioja, tačiau yra niuansų: „Hepatito C gydymo šalutinis poveikis yra gana stiprus ir ligoniams kartais atrodo, kad jie anksčiau buvo sveiki, o gydytojai dabar juos susargdino“ (p. 134). Todėl


GINTARO LAŠAI

užsikrėtusiems hepatito C virusu dažnai kyla dilema: gydytis ar ne. Tik apie 20 proc. hepatito C atvejų perauga į kepenų vėžį. Sergantieji, ypač vyresnio amžiaus, mėgsta juokauti: „Didelė tikimybė numirti ne nuo hepatito, o su hepatitu“ (p. 122). Pavyzdžiui, A.Misevičius per maždaug 11 gydymosi mėnesių išgėrė 2 166 tablečių ir susileido 24 mililitrus interferono. Kai susiduri su tokiais vaistų kiekiais, nieko keista, kad imi abejoti: „Ir išvis neaišku, kas ilgiau gyvens – ar žmogus su hepatitu, ar žmogus, prisirijęs šitiek chemijos. Baisu man apie tai pagalvoti, nes juk tie vaistai tik pakankamai neseniai naudojami ir dar kol kas nėra nė vieno žmogaus, išgyvenusio po terapijos kad ir 10 metų, dar neaišku, kas bus su tais žmonėmis. O su hepatitu gyvenančių po 30–40 metų yra“ (p. 122). Kitas aspektas – nuolatinė kova su savimi. Kadangi gydomasi namuose, pacientas turi pats pasirūpinti, kad būtų laikomasi visų gydytojo nurodymų. Tačiau šalutinis gydymosi poveikis – koncentracijos, atminties, nuovokos susilpnėjimas – lemia, kad ligoniai neretai pamiršta laiku išgerti vaistus. Arba tiesiog nenori, nebenori, nebegali jų gerti, nes vaistai naikina ir virusą, ir sergantįjį. Kai kurie nutraukia gydymą jo taip ir nepabaigę. Gydymas tampa sunkesnis už ligą. Pažangiausi vaistai nuo hepatito C sergančiajam kenkia žymiai mažiau, tačiau Lietuvoje jie, kaip ir daugelis kitų naujausių vaistų, vis dar nėra prieinami (nėra kompensuojami, todėl pernelyg brangūs). A.Misevičiaus knyga dar sykį primena apie žmogaus dualumą: organai gyvena sau, o sąmonė – sau. Kol organai veikia sklandžiai, sąmonė įsitikinusi, kad organai neegzistuoja. Kai šie sutrinka, paaiškėja, kad kaulai, mėsa, kraujas ir kitos gličios medžiagos irgi yra žmogus. Ir kad sąmonė greta visų idealybės atmainų kartu yra ir neideali biologinė mašina – susidėvinti, suyranti, bet vis taisoma ir taisoma tabletėmis, švirkštais, varžtais, skalpeliais, mankšta, poilsiu ir kuo tik kas sugalvoja. „Mano C istorija“ yra nuoširdi ir drąsi dokumentinė literatūra. Sergantiesiems hepatitu C ar kitomis sudėtingomis ligomis ši knyga atrodys naudinga ir paguodžianti. Kaip ir tiems, kurie yra šalia sergančiųjų. O sveikiesiems? Sveikiesiems tai bus netikėta ir galbūt sukrečianti skaitymo patirtis. Ne pati maloniausia, tačiau vertinga suvokimo injekcija.

Literatūrinės premijos konkursas Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyrius, Klaipėdos apskrities viešoji I.Simonaitytės biblioteka ir UAB „Mūsų laikas“ skelbia literatūrinės Ievos Simonaitytės premijos konkursą.

Lietuvių literatūros klasikė I.Simonaitytė (1897–1978) – Klaipėdos krašto rašytoja. Bernardo Aleknavičiaus 1977 m. nuotr.

Premijai gali būti pristatomi visos šalies kūrėjai už dviejų pastarųjų metų sukurtus meniškai brandžius kūrinius, kuriuose literatūrinėmis priemonėmis atspindėta Klaipėdos krašto bei Mažosios Lietuvos dvasia, arba už viso gyvenimo kūrybinius nuopelnus. Pretendentus premijai gali pateikti fiziniai ir juridiniai asmenys iki 2016 m. gruodžio 1 d. Klaipėdos apskrities viešajai I.Simonaitytės bibliotekai (Herkaus Manto g. 25, Klaipėda). I.Simonaitytės literatūrinė premija skiriama nuo 1987 m. Premijos dydis – 2 000

Eur. Jos steigėjai – UAB „Mūsų laikas“ ir Klaipėdos apskrities viešoji I.Simonaitytės biblioteka. I.Simonaitytės premijos laureatas, išrinktas specialios komisijos, pagal tradiciją paskelbiamas artėjant rašytojos gimtadieniui – sausio 23 d. Apdovanojimo ceremonija vyksta Klaipėdos apskrities viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje. Kitų metų pradžioje bus įteikta jau 31oji literatūrinė I.Simonaitytės premija.

49


GINTARO LAŠAI

Galtono byla Rossas MACDONALDAS

(Tęsinys. Pradžia – DURYS, 2015 liepa, Nr. 7(19)

Trisdešimtas skyrius Gordonas Seiblas lydėjo juos žvilgsniu jausdamas kažką, panašų į palengvėjimą. Ryškios viltys apleido jo akis. Pats pribaigė jas. – Aš nebūčiau padaręs to, – pradėjo jis, – žinodamas tai, ką žinau dabar. Yra tokių aplinkybių, kurių nenumatysi... pavyzdžiui, tas žmogaus pasikeitimo veiksnys. Tu manai, kad susitvarkysi su viskuo, kad gali tęsti amžinai. Tačiau tave spaudžia visokios problemos, ir jėgos senka... Kelios dienos ar kelios savaitės, ir viskas atrodo kitaip. Manai, jog dėl nieko neverta kovoti. Viskas tau – nesąmonė. – Prrrf – palaidas garsas lūpomis. – Viskas pavirtę velniškom nesąmonėm. Taigi – še tau... – Kodėl tu nužudei jį? – Girdėjai, ką ji sakė. Kai parlėkiau į namus, verkė ir dejavo palinkus prie jo, bandė pažadinti – net bučiniais! Vaizdas – taip įsiėdęs į širdį... – Tik nepasakok man, kad tai – staigi žmogžudystė afekto būsenos. Turėjai jau seniai žinoti apie juos. – Aš neneigiu to. – Seiblas pakeitė pozą, lyg paruošdamas save pasakojimo pasikeitimui. – Praeitą vasarą Reno Kaligenas užverbavo ją. Ji nuvažiavo ten, kad išsiskirtų su manim, bet jai baigės tuo, kad puolė į lošimo šėlsmą, – Kaligenas sukurstė. Be jokių abejonių, jis ėmė komisinius nuo tų pinigų, kuriuos ji pralošė. O pralošė daugybę pinigų, visus grynus, kiek galėjau surinkti. Kai visus pralošė ir išsėmė kreditą, leido jai kurį laiką pagyventi pas jį. Turėjau ten važiuoti ir prašyti, kad grįžtų į namus su manim. Iš pradžių nenorėjo. Teko užmokėti jam, kad išsiųstų ją. 50

Aš neabejojau, kad jis kalba teisybę. Joks žmogus nesugalvotų tokios istorijos prieš save patį. Tik Seiblas, kaip man atrodė, netikėjo savo žodžiais. Liejos jie iš jo lūpų besvoriai, lyg mintinai iškalta ataskaita apie nelaimingą atvejį, kurio jis nesuprato, kuris ištiko žmones užsienio šalyje: – Po to jau niekada nepajėgiau atsigauti. Nė vienas iš mūsų negalėjo. Gyvenome tame name, kurį aš pastačiau jai, taip, lyg visą laiką būtume atskirti stiklo siena. Matydavome vienas kitą, bet negalėdavome iš tikrųjų kalbėtis. Turėdavome elgtis kaip klounai, slėpdami jausmus, arba kaip beždžionės atskiruose narvuose. Alisos gestai darėsi vis dirbtinesni, mano, be abejo, taip pat. Vaidmenys, kuriuos prisiėmėm, – vis bjauresni. Alisa puldavo ant grindų ir gulėdama daužydavo kumščiu veidą, kol tasai pamėldavo ir ištindavo. O aš juokdavausi iš jos ir išvadindavau visokiausiais vardais. Štai kokius dalykus darėme vienas kitam, – tęsė jis, – ir, manau, abu buvome patenkinti, taip keistai, kai praėjusią žiemą čia pasirodė Kaligenas. Buvo atkasti Entonio Galtono kaulai, ir Kaligenas perskaitė apie tai laikraštyje. Žinojo, kieno jie, ir su ta informacija atvažiavo pas mane. – Kodėl jis pasirinko tave? – Geras klausimas. Dažnai pats sau užduodavau tą gerą klausimą. Aišku, Alisa pasakė jam, kad aš esu ponios Galton advokatas. Gal kaip tik dėl to jis susidomėjo ja. Žinojo, kad ji pralošė tiek daug, jog pastatė mane į sunkią finansinę padėtį. Ir jam reikėjo eksperto, kad padėtų įvykdyti planą, kurį sugalvojo; neturėjo užtektinai proto, kad vienas realizuotų jį. Bet pakankamai, kad suvoktų, jog aš – nepalyginamai protingesnis. Ir dar žinojo kitų dalykų apie tave, pagalvojau aš. Tu buvai toks nemylimas vyras, kurį lengvai galima palenkti ir galų gale palaužti. – Kaip į tą sąmokslą įsijungė Švarcas? – Oto Švarcas? Jis neturėjo nieko bendra. – Seiblas atrodė įsižeidęs dėl tos mano minties. – Jo vienintelis ryšys su tuo buvo faktas, jog Alisa buvo skolinga jam šešias-

dešimt tūkstančių dolerių. Švarcas spaudė, kad ji atiduotų skolą, ir galiausiai pasiekė tokį tašką, kai pradėjo grasinti mums abiem, kad sumuš. Turėjau iš kažkur gauti tuos pinigus. Buvau nusivylęs. Nežinojau, į kurią pusę pasiduot. – Tik nedramatizuok, Seiblai. Neįsitraukei į tą sąmokslą pagautas impulso, nepagalvojęs. Tu mėnesiais kūrei tą planą... – Aš neneigiu šito. Reikėjo nuveikti didelį darbą. Kaligeno idėja iš pradžių neatrodė daug žadanti. Rutuliojo ją nuo to laiko, kai Kanadoje susidūrė su tuo Frederiksų vaikiu, prieš šešerius ar penkerius metus. Pažinojo Entonį Galtoną, kai tas gyveno Luna Bei, ir jį tiesiog sukrėtė vaikio panašumas į Entonį. Net pervežė Frederiksą į Valstijas, tikėdamasis kažkokiu būdu uždirbti iš to panašumo. Tačiau turėjo nemalonumų su teisėsauga ir pametė vaikio pėdsakus. Tikėjo, kad jeigu paremsiu planą, jam kažkaip pavyks vėl surasti jį. Kaligenas tikrai surado jį, kaip tu žinai, vaikis lankė mokyklą An Arbore. Aš pats nuvažiavau į rytus vasarį ir pamačiau jį vienoje studentų pjesėje. Buvo gana geras aktorius, pasižymėjo vienu puikiu bruožu – atvirumu. Pakalbėjęs su juo, nusprendžiau, kad ne kas kitas, o tik jis sugebės sėkmingai užbaigti tą reikalą. Prisistačiau Holivudo kino studijos savininku, susidomėjusiu jo talentu. Kai užkibo ant to ir paėmė pinigus, nebuvo labai sunku įkalbėti, kad atliktų mūsų apgalvotą vaidmenį. Žinoma, pats paruošiau jo gyvenimo istoriją. Reikėjo daug ką apsvarstyti. Pati sunkiausia problema – kaip į kokį akligatvį užvesti tuos, kurie panorės ištirti jo tikrąją kanadietišką praeitį. Ta Kristal Springso prieglauda – mano įkvepianti idėja. Tačiau suvokiau, jog apsimetimo sėkmė didžiausia dalimi priklausė nuo jo. Jam ir būtų tekusi didžioji pelno dalis, jeigu būtų pavykę sėkmingai užbaigti. Mano reikalavimai atrodė kuklūs. Pasitenkinau pažadu, kad jis suteiks man pirmumo teisę perkant nominalia kaina tam tikrą skaičių naftingų sklypų...


GINTARO LAŠAI

eFoto nuotr.

Stebėjau jį bandydamas suprasti, kaip žmogus, pasižymintis tokiu dideliu įžvalgumu, galėjo pabaigti ten, kur dabar atsirado Seiblas. Kažkas turėjo paveikti jo protą, neleisdamas jo panaudoti dalykiškiems tikslams. Gal tas kažkas buvo lėkštas išpuikimas, kurį jis jautė kurdamas savo kėslus, kuris išsilaikė net iki dabar... – Žmonės kalba apie šimtmečio nusikaltimus... – giliai atsiduso jis. – Tai būtų buvęs didžiausias iš visų... daugybės milijonų dolerių sumanymas, niekam nepadarant jokios faktinės žalos. Tas vaikis tiesiog turėjo leistis atrandamas ir leisti faktams kalbėti patiems už save. – Faktams? – aštriai įterpiau. – Tariamiems faktams, jeigu taip nori. Aš nesu filosofas. Mes, teisininkai, nenagrinėjame galutinių tikrenybių. Kas žino, kas jos tokios? Mes nagrinėjame regimybes. Šiame reikale buvo labai nedaug manipuliavimo faktais ir jokių dabartinių dokumentų padirbinėjimų. Tiesa, vaikis turėjo pasakyti vieną ar dvi nedideles melagystes apie savo vaikystę ir tėvus. Ką reiškia kelios nedidelės melagystės? Jos padarė ponią Galton tokią laimingą, lyg jis būtų jos tikras anūkas. Ir jeigu ji nusprendė palikti jam savo pinigus, tai jos reikalas. – Ar ji parašė naują testamentą? – Manau, jog taip. Aš nedalyvavau tame. Patariau jai, kad pasikviestų kitą advokatą... – Ar tai nebuvo rizikinga?

– Ne, jeigu kas pažįsta Mariją Galton taip gerai kaip aš. Jos reakcijos taip nuosekliai priešingos kieno nors patarimams, kad galima drąsiai pasitikėti jomis. Įkalbėjau ją parašyti naują testamentą, karštai įtikinėdamas, kad to nedarytų. Pažadinau jos norą visur ieškoti Tonio, tvirtindamas, jog tai beviltiška. Prikalbinau ją pasamdyti tave, nepritardamas tai minčiai, kad reikia kreiptis į kokį nors detektyvą... – Kodėl mane? – Švarcas ragino mane, ir aš turėjau pradėti veikti. Būčiau labai rizikavęs, jeigu pats nuspręsčiau rasti vaikį. Turėjau pavesti tai padaryti kam nors kitam, žmogui, kuriuo galėčiau pasitikėti. Taip pat maniau, kad jeigu man pavyks apgauti tave, tada apsuksiu ir visus kitus. O jeigu mes neapgausim tavęs, aš maniau, kad tu būtum... labiau lankstus... galim pavadinti taip? – Galim pavadint – nedoras? Seiblas susiraukė išgirdęs tą žodį. Žodžiai jam reiškė daugiau nei jų išreiškiami faktai. Koridoriaus gale atsidarė durys, mūsų link ėjo Alisa Seibl ir daktaras Hauvelas. Ji ėjo įsikabinusi daktarui į parankę, nusiminusi, bet naujai prižiūrima, ir paslėpta po makiažu veido išraiška. Laisvoje rankoje jis nešėsi baltą odinį lagaminėlį. – Išklausiau pilnintelį Seiblo prisipažinimą, – pasakiau Hauvelui. – Skambinkit į šerifo kontorą, gerai? – Jau paskambinau. Jie tuoj turėtų čia būti. Aš vežu ponią Seibl atgal, ten, kur ją

tinkamai prižiūrės. – Pusbalsiu pridūrė: – Tikiuosi, nuo dabar sėkmingai sveiks... – Aš irgi tikiuosi, – atsiliepė Seiblas. – Nuoširdžiai tikiuosi... Hauvelas nieko jam neatsakė. Seiblas pabandė vėl: – Viso labo, Alisa. Aš tikrai linkiu tau gero, tu žinai. Moters kaklas įsitempė, bet Alisa nepažiūrėjo į jį. Išėjo remdamasi į Hauvelą. Saulės šviesoje jos sušukuoti plaukai spindėjo kaip auksas. Apgaulingas spindesys. Pajaučiau trumpą dilgt, užuojautą Seiblui. Nesugebėjo panešti tokios naštos. Į ilgėjantį plyšį tarp jo silpnumo ir jos poreikių Kaligenas įkalė pleištą, ir visa sankloda sužlugo. Seiblas buvo subtilus žmogus, turėjo pastebėti, kad pakito mano veido išraiška: – Tu mane stebini, Lū. Aš nesitikėjau, kad stengsies taip smarkiai. Visi tave žino kaip žmogų kantrų ir atlaidų... – Kaligeno nudūrimas irgi nerodo tavo atlaidumo. – Turėjau jį nužudyt. Taip rodos, kad nesupratai šito... – Dėl žmonos?.. – Mano žmona buvo tiktai pradžia. Jis pasiekė ir mane. Neužteko dalintis su manim žmona ir namais. Buvo nepasotinamas, norėjo vis daugiau. Galų gale supratau, kad norėjo pasiimti viską sau. Be dalybų. – Susijaudino, balsas virpėjo. – Aš prisidėjau, rizikavau, o jis norėjo mane visiškai išbraukt... – Kaip būtų galėjęs? ► 51


GINTARO LAŠAI

◄ – Per tą vaikį. Turėjo kažką prieš Teo Frederiksą. Niekad neišsiaiškinau, ką jis žinojo, – neištraukiau nei iš vieno, nei iš kito. Kaligenas tik prasitarė, jog būtų užtekę sugriauti visą mano planą. Žinoma, tai buvo ir jo planas, bet jis, būdamas pakankamai neatsakingas, galėjo sužlugdyt jį, jeigu įvykiai pasisuktų ne taip, kaip norėjo. – Taigi tu nužudei jį. – Galimybė pati pasitaikė – pasinaudojau. Tikrai neapgalvojau iš anksto... – Jokie prisiekusieji nepatikės tuo po to, kai šitaip skriaudei žmoną. Atrodo velniškai gerai apgalvota. Palaukei progos pašalinti negalintį apsiginti žmogų, o paskui bandei suversti kaltę sergančiai moteriai. – Pati šito prisiprašė, – šaltai pasiaiškino. – Norėjo patikėti, jog nužudė jį. Prieš pokalbį su manim jau buvo pusiau įtikėjusi – tokia jautės kalta dėl to, kad prasidėjo su juo! Aš tik padariau tą, ką tomis aplinkybėmis būtų padaręs kiekvienas vyras. Ji matė, kaip aš dūriau. Reikėjo man ko nors imtis, kas ištrintų tą vaizdą jos atminty. – Ar kaip tik tą darei savo ilgų vizitų metu – grūdai jai į galvą, kad kalta ji? Pliaukšt! – trenkė delnu į sieną. – Jinai – visų rūpesčių priežastis! Atsivedė jį į mūsų gyvenimą. Nusipelnė atkentėt už tai! Kodėl turėčiau atsakyt už viską? – Neprivalai už viską. Gali susimažint bausmę. Pasakyk, kaip pasiekt tą Frederiksų vaikį. Metė į mane žvilgsnį iš akių kampų. – Norėčiau žinot quid pro quo1... – Ta teisinė frazė, rodos, padrąsino jį. Toliau kalbėjo vis greitėjančiu tempu, kol pavertė balsą beveik į tarškesį. – Faktiškai jis turėtų prisiimti visą kaltę už šitą bjaurią bėdą. Jeigu tai padės išryškinti visą reikalą, aš sieksiu apgręžti padėtį – tapsiu kaltinimo liudytoju. Alisos negalima versti liudyt prieš mane. Tu netgi nežinai, ar tai, ką ji kalba, yra tiesa. Iš kur žinai, kad jos pasakojimas – teisybė. Aš galiu nesunkiai dengti ją. – Jo balsas kilo kaip maniako viltis. – Iš kur tu žinai, Seiblai, kad būsi gyvas? Aš noriu tavo bendrininko. Šį rytą jis buvo San Matėje. Kur jisai traukia? – Neturiu nė mažiausio supratimo. – Kada paskutinį kartą jį matei? 1

...quid pro quo... – lot. kas vietoj ko, t. y. tai, ką viena šalis pagal sutartį suteikia kitai šaliai; liet. pop. „tas už tą“, „kas už ką“.

52

– Aš nežinau, dėl ko turėčiau bendradarbiauti su tavim, jeigu tu nenori padėti man. Vis dar laikiau rankose jo tuščią graižtvinį. Paverčiau buože žemyn ir pakėliau kaip kuoką. Buvau toks piktas, kad galėjau trenkti, jei prireiks. – Dėl to. Staigiai trukt galvą – barkšt į sieną. – Tu negali naudot tokių fizinių metodų. Tai neteisėta. – Baik pūsti muilo burbulus, Seiblai. Buvo Frederiksas čia vakar? – Taip. Norėjo, kad iškeisčiau jam čekį. Daviau visus grynuosius, kiek turėjau namuose. Sudariau virš dviejų šimtų dolerių... – Kam buvo reikalingi jam? – Jis nepasakė. Iš tikrųjų, kalbėjo nelabai protingai. Jis kalbėjo taip, lyg tą įtampą jau sunkiai galėtų išlaikyti... – Ką pasakė? – Negaliu atkurti visko pažodžiui. Pats buvau susinervinęs. Uždavė man daugybę klausimų, į kuriuos negalėjau atsakyti; visi – apie Entonį Galtoną ir kas su juo atsitiko. Tas apsišaukimas turėjo gerokai sujaukti jo galvą: atrodė taip, lyg būtų įtikinęs save, jog iš tikrųjų yra Galtono sūnus. – Su juo buvo Šeila Hauvel? – Taip, dalyvavo, ir suprantu, ką turi minty. Jis galėjo kalbėti specialiai jai. Jeigu tai ir buvo vaidyba, ji aiškiai viskuo patikėjo. Tačiau, kaip jau pasakiau, jis atrodė taip, lyg būtų ir pats įsikalęs... Buvo labai susijaudinęs ir grasino man jėga, jeigu nepasakysiu, kas nužudė Galtoną. Nežinojau, ką pasakyti jam... Galiausiai prisiminiau pavardę tos moters, kuri gyvena Redvud Sityje... tos buvusios Galtonų auklės. – Ponios Matison? – Taip. Turėjau kažką pasakyt jam, kad kaip nors atsikratyčiau... Patrulinis policijos automobilis pakilo inkšdamas į kalvą ir sustojo priešais namą. Išlipo iš jo Kongeris ir kitas pavaduotojas. Seiblas ruošėsi sunkiam išbandymui atsikratinėjant jų.

Trisdešimt pirmas skyrius Jie pamėtėjo mane iki oro uosto, sėdau į lėktuvą. Tai buvo tas pats senas dvimotoris kibiras – ir maršrutas tas pats, – kuris prieš tris savaites skraidino mane į šiaurę.

Netgi stiuardesė buvo ta pati. Bet kažkodėl ji atrodė jaunesnė ir labiau nekalta. Laikas sustojo jai – o mane jis skubino tolyn į priešlaikinį vidutinį amžių. Ji nuramino mane „Chiclets“ ledinukais ir kava popieriniame puodelyje. Netrukus išvydau palaimingą Įlanką ir sūriąsias lygumas. * Matisonų namą radau tylų; langai uždarinėti, užtrauktos užuolaidos, lyg viduj būtų įsikūrusi kokia liga. Paprašiau taksisto, kad palauktų, ir pabeldžiau į priekines duris. Atidarė pati Mariana Matison. Moteris gyveno pagal mano laikinį grafiką ir greitai seno. Plaukuose matėsi daugiau žilų ruožų, veide – daugiau kaulų. Tačiau tasai keitimosi procesas švelnino jos bruožus. Net balsas buvo romesnis: – Galima pasakyti, jog tikėjausi jūsų. Šį rytą turėjau kitą svečią... – Džoną Galtoną? – Taip. Džoną Galtoną... tą mažą berniuką, kurį aš prižiūrėjau Luna Bei. Man – didelis išgyvenimas, toks susitikimas po visų tų metų... Ir jo panelę. Atsivežė kartu savo mergaitę... – Pasvyravo ir paskui atvėrė plačiau duris. – Prašom užeiti, jeigu norite. Nuvedė mane į užtemdytą svetainę, pasodino į kėdę. – Ko jie atvažiavo pas jus, ponia Matison? – To paties, ko ir jūs tada. Informacijos. – Apie ką? – Apie tą naktį. Pagalvojau, kad jis turi teisę išgirsti visą teisybę, taigi papasakojau jam viską, ką sakiau jums, – apie Kaligeną ir Stiprių. – Jos atsakymas buvo neaiškus; tikriausiai tokius ir stengėsi išlaikyti tuos prisiminimus savo atminty, neaiškius... – Kaip jis reagavo? – Klausėsi labai susidomėjęs. Savaime suprantama. Ir iš tikrųjų pastatė ausis, kai pasakiau apie tuos rubinus... – Ar paaiškino, dėl ko jam taip rūpi rubinai? – Jis nieko neaiškino. Atsistojo ir skubiai išėjo, ir jie išdūmė mažu raudonu jo automobiliu. Net nepalaukė, kol prisitrauks kava, kurią jiems užplikiau. – Draugiški buvo? – Man, turit omeny. Labai draugiški. Mergaitė buvo man labai miela. Prisipažino, kad jie ruošiasi susituokti, kai jos


GINTARO LAŠAI

jaunas vyras sugalvos, kokiu keliu jam išeit iš to tamsumo. – Ką ji turėjo minty sakydama „tamsumo“? – Aš nežinau, pakartojau tik jos frazę. – Bet žvilgtelėjo į saulės spindulius, prasiskverbusius pro užuolaidas, kaip žmogus, kuris supranta, ką reiškia tamsumas. – Jį, atrodo, labai sujaudino tas pasakojimas apie tėvo mirtį. – Ar jis pasakė, ką ruošiasi toliau daryti arba kur jie važiuoja? – Ne. Tik paklausė manęs, kaip pasiekti oro uostą... ar ten važiuoja autobusai. Truputį mane nustebino tas jo klausimas apie autobusus, kai atvažiavo naujutėliu sportiniu automobiliu, stovinčiu tada priešais namą. – Jis bėga nuo suėmimo. Žinojo, kad jo automobilį tuoj pastebės, kai tik atsiras prie oro uosto. – Aš noriu, pavyzdžiui. Jis nėra Galtono sūnus, arba Brauno sūnus. Jis – apsimetėlis. – Kaip gali būti? Jis ir tėvas – kaip du vandens lašai. – Panašumas gali būti klaidinantis, ir jūs – ne pirma apgautoji. Iš tikrųjų jis – Teo Frederiksas. Smulkus apgavikas iš Kanados, jau įrašytas į kartoteką – puolė tėvą ir sužeidė peiliu... Ji pakėlė ranką prie lūpų. – Iš Kanados... ar taip pasakėt? – Taip. Jo tėvai turi pensionatą Pite Ontaryje. – Tai ten jie ir vyksta – į Ontarį. Nugirdau, kai sakė jai – tuomet buvau virtuvėj, – kad į Ontarį nėra tiesioginių reisų. Prieš pat jų išvažiavimą... – Kelintą jie čia buvo? – Anksti rytą, truputį po aštuonių. Laukė manęs prie namo, kai grįžau nuvežusi Ronį į stotį. Žvilgtelėjau į savo laikrodį. Buvo netoli penktos. Turėjo beveik devynias valandas. Jei tvarkaraščiai tiko, iki dabar jau galėjo būti Kanadoj. Ir jeigu nuo dabar taip pat tiktų, aš būčiau ten po kitų aštuonių ar devynių valandų... Ponia Matison palydėjo mane iki durų. – Ar tie rūpesčiai taip ir tęsis amžinai? – Mes artėjam prie jų pabaigos, – pažadėjau. – Gaila, kad šiaip ar taip nepavyko jūsų apsaugot nuo jų... – Viskas gerai. Aš viską papasakojau Roniui. Kad ir kas lauktų – ar turėsiu

liudyti teisme, ar dar kas nors – kartu mes susidorosim. Mano vyras – labai geras žmogus... – Jis turi gerą žmoną... – Ne. – Pirštų mostu tarytum nubaidė tą komplimentą. – Bet aš myliu jį ir mūsų berniuką, o tai jau nemažai. Džiaugiuosi, kad dabar viską žinom abu, aš ir Ronis. Toks akmuo nukrito nuo širdies... – Rimtai nusišypsojo. – Viliuosi, kad ir tai jaunai panelei viskas gerai susiklostys. Sunku patikėti, jog tas jos vaikinas – nusikaltėlis. Bet žinau – kokių tik dalykų nebūna gyvenime... Ji pažiūrėjo aukštyn į saulę. Pakeliui į tarptautinį oro uostą mano taksi pravažiavo pro Redvud Sičio valdžios pastatą. Mintis – užšoksiu ir paskambinsiu Traskui. Ir tuoj pat apsisprendžiau – ne. Tai buvo mano byla, ir norėjau ją pats privest iki galo. Tikriausiai galvoje švystelėjo tiesos blyksnis.

Trisdešimt antras skyrius Įvažiavau savo išsinuomotu automobiliu į Pitą trečią, tamsiausią nakties valandą. Bet raudoname name ant upės kranto dar degė šviesos. Duryse pasirodė ponia Frederiks; apsirengusi rustelėjusiais juodais drabužiais. Tik mane pamatė – veide užsispyrusi išraiška. – Niekas jūsų čia nekvietė vėl ateiti. Ko jūs čia nerandat? Aš nežinojau, kad tų brolių Hamburgų ieško policija. – Ieško ne tik jų. Buvo čia jūsų sūnus? – Teo? – Jos akys ir burna prasivėrė plačiai ieškodamos atsakymo. – Jau tiek metų nebuvo pasirodęs... Iš šešėlio už jos atsklido kimus šnabždesys: – Netikėkite ja, pone... – Remdamasis ranka į sieną, prieš ją išėjo vyras. Atrodė ir kalbėjo kaip labai girtas: – Išsimeluos ji prieš visus dėl jo... – Prikąsk liežuvį, seni! Tamsus pyktis užliejo jai akis – kaip prasisunkęs rašalas: kartą mačiau tą patį jos sūnaus akyse. Vyrui – niuksą į šoną, tas atsitraukė atgal. Jo veidas, poringas ir drėgnas, priminė kažkokią tirpstančią medžiagą. Drabužius apsėdusios dulkės.

– Ar jūs matėte jį, pone Frederiksai? – Ne. Jo laimei, buvau išėjęs – parodyčiau, kas yra kas. – Jo kirvelio formos profilis dukart skėlė orą. – Jinai matė. – Kur jis yra, ponia Frederiks? Už ją atsakė vyras: – Sakė man, kad jie nuėjo į viešbutį, jis ir panelė, abu. Kažkoks neaiškus jausmas, kaltės ar apmaudo, privertė prabilti moterį: – Visai neturėjo eit į viešbutį. Pasiūliau jiems kambarį savo name. Bet spėju – negeras tokioms mergšėms kaip ji. – Ar merginai nieko blogo? – Matyt, ne. Tik Teo neramina mane. Ko jis nori, kad atvažiavo čia po tiek metų? Negaliu jo suprasti... – Visada buvo pilnas beprotiškų minčių, – išgirdau Frederiksą. – Bet jis – gudrus kaip lapė, suprantat. Nenuleiskit akių, kai nueisit areštuot. Kalba gražiai, bet jis – tikra gyvatė! – Kur yra tas viešbutis? – Miesto centre... „Pito“ viešbutis... nepravažiuosit. Tik nevelkit mūsų į tai, ką? Jis norės įtraukti mus į savo bėdas, bet aš esu garbingas žmogus ir... – Užsičiaupk tu! – suriko jo žmona. – Aš – ne tu! Noriu dar pamatyt jį! Palikau juos stojusius į kovą – prasidėjo normali jų naktų padėtis. * Tas viešbutis buvo triaukštis raudonų plytų pastatas su vienu šviečiančiu langu antro aukšto kampe. Dar viena lempa degė vestibiulyje. Paspaudžiau varpelį ant stalo. Vidutinio amžiaus nedidelio ūgio vyras su žaliu snapeliu akims apsaugoti išėjo žiovaudamas iš tamsaus galinio kambario. – Jūs anksti keliatės, – pasakė man. – Ne – vėlai einu miegot. Galit išnuomot kambarį? – Aišku, galim. Turiu daug laisvų kambarių – ant pirštų nesuskaičiuosi. Su vonia ar be? – Su. – Bus trys doleriai. – Atskleidė didelį registracijos žurnalą oda aptrauktais kampais ir pastūmė skersai stalo. – Įsirašykite ant tos linijos. Aš įsirašiau. Įrašas viena linija aukščiau buvo toks: „Ponas ir ponia Džonas Galtonas, Detroitas, Mičiganas“. ► 53


GINTARO LAŠAI

◄ – Matau, pas jus apsistojo ir pora kitų amerikiečių... – Ta-ai’. Maloni jauna pora, užsiregistravo vakar vėlai vakare. Manau, kad leidžia medaus mėnesį, pakeliui, tikriausiai, prie Niagaros krioklio. Šiaip ar taip, daviau jiems jaunavedžių kambarį. – Kampinį antrame aukšte? Metė man aštrų ir šaltą žvilgsnį: – Pone, tikriausiai nenorite jiems trukdyti?.. – Ne, pagalvojau, kad su jais pasisveikinsiu rytą... – Geriau... vėlų rytmetį... – Nuėmė raktą nuo kabliuko ir paleido nukristi ant stalo. – Duodu jums du šimtai dešimtą, kitame gale. Palydėsiu jus į viršų, jei norite. – Ačiū, nereikia, surasiu pats. Užkopiau laiptais, kurie kilo iš vestibiulio gilumos. Kojas jaučiau sunkias. Kambaryje išsiėmiau iš kelioninio krepšio automatinį 32-ą, įstačiau apkabą. Kiliminis takas per visą blausų koridorių nutrintas, bet užtektinai storas, kad slopintų mano žingsnius. Kampiniame kambaryje vis dar degė šviesa, ji krito į koridorių per atvertą durų viršulangį. Iš čia girdėjosi ir sunkus miegančio žmogaus kvėpavimas; ilgi atodūsiai, staiga nutrūksta ir vėl kartojasi. Pabandžiau duris. Buvo užrakintos. Pasigirdo aiškus Šeilos Hauvel balsas, jau iš tamsos: – Kas ten? Aš laukiau. Vėl jos balsas: – Džonai. Prabusk. – Kas yra? – Jo balsas arčiau nei jos. – Kažkas bando įeiti... Garsai – girkšt girkšt, lovos spyruoklės, tap tap – jo žingsniai. Pasisuko žalvarinė durų rankena. Šast durys – atviros, jisai – strykt, sugniaužęs dešinį kumštį – trenks! – žiūri į mane – sukas atgal – mato ginklą – sustingęs. Nuogas iki pusės. Po šviesia oda iššokę įtempti raumenys. – Ramiai, vaikine. Pakelk rankas. – Kam tos nesąmonės. Padėkit ginklą. – Čia aš įsakinėju. Sunerk rankas ant pakaušio, pasisuk aplink, eik lėtai į kambarį. Išsijudino nenoriai, kaip per ilgą laiką į žemę susmegęs akmuo. Jam pasisukus, pamačiau baltus randus ant nugaros; šimtai jų, kaip pamažu išdilę kūgio formos įpjovimai. 54

Šeila stovėjo šalia sujauktos lovos. Buvo apsivilkusi vyriškus marškinius, per didelius jai. Tie marškiniai ir lūpų dažai, pateplioti aplink burną, teikė jai vulgarią išvaizdą. – Kada jūs du dar turėjot laiko susituokti? – Mes nesusituokėm. Dar ne... – Raudonis užkopė kaip ugnis iš jos kaklo ant skruostų. – Taip nėra, kaip jūs galvojat... Džonas būna vienam kambary su manim todėl, kad paprašiau jo. Labai bijojau. Ir jis miegojo lovos gale, skersai, štai čia. Vyrukas – kilst ranką, padarė tildantį gestą. – Nieko daugiau nepasakok. Jisai – tavo tėvo pusėj. Ką bepasakysim – apsuks prieš mus. – Tai ne aš esu sukčius, Teo. Sukt mano pusėn! – taip staigiai, kad vos nenuspaudžiau gaiduko. – Nevadinkit manęs tuo vardu! – Tai tavo vardas, ar ne? – Mano pavardė – Džonas Galtonas! – Nustok skiest. Tavo bendrininkas – Seiblas – prisipažino man viską vakar pavakary. – Seiblas nėra mano bendrininkas. Niekad nebuvo. – Seiblas kalba visai ką kita, pasakoja dalykiškai. Tik nesvajok, kad jis tave dengs. Ir išstos to jūsų suokalbio byloje kaip kaltinimo liudytojas, nes tai jam padės, kai teis jį dėl nužudymo. – Ar jūs bandote man įteigti, kad Seiblas nužudė Kaligeną? – Tau – nieko naujo, ar ne? Tiesiog laikei užsėdęs informaciją, kai mes švaistėme savaites, eidami klaidingu pėdsaku. Tarp mūsų įžengė Šeila: – Prašau paklausyti. Jūs nesuprantate situacijos. Džonas įtarė Seiblą, tai tiesa, bet niekaip negalėjo nueiti su tais įtarimais į policiją. Jis pats buvo įtariamasis. Ar jūs nepadėtumėt tą baisų ginklą į šalį, pone Arčeri? Suteikit Džonui galimybę paaiškinti. Jos aklas tikėjimas juo supykdė mane. – Jo vardas – ne Džonas. Jis – Teo Frederiksas, vietinis vaikinukas, kuris prieš kelerius metus paliko Pitą, padūręs prieš tai savo tėvą. – Tas baisus Frederiksas nėra jo tėvas. – Taip man tvirtino jo motina... – Ji meluoja! – riktelėjo vaikinas. – Visi meluoja, tik tu – ne, ką? Seiblas sako, kad tu – apgavikas, o jis turėtų žinoti.

– Leidau jam taip galvoti. Reikalas tas, jog tada, kai Seiblas pirmąkart kalbėjo su manim, dar nežinojau, kas esu. Sutikau dalyvauti tam suokalby, kurį jis pasiūlė, iš dalies dėl to, kad norėjau sužinoti. – Pinigai neturėjo su tuo nieko bendra? – Žmogaus paveldėjime yra daug svarbesnių dalykų už pinigus. Visų pirma norėjau įsitikint, kas esu. – Ir dabar tu esi?.. – Dabar aš esu. Aš ‘su Entonio Galtono sūnus. – Ir kada tas laimingas netikėtas atradimas dingtelėjo tau? – Jūs netikit, nenorit rimto atsakymo, bet, nepaisant to, pasakysiu. Tai kaupėsi pamažu. Aš manau, prasidėjo tada, kai Geibas Lindzis pamatė manyje kažką, nors apie tai aš pats dar nežinojau. O paskui daktaras Dainynas atpažino mane kaip mano tėvo sūnų. Kai ir močiutė priėmė mane kaip savo anūką, aš pagalvojau, jog tai turėtų būti tiesa. Tačiau tik per tas kelias paskutines dienas įsitikinau, jog tai – tikra teisybė. – Kas atsitiko per tas kelias paskutines dienas? – Šeila manim patikėjo. Papasakojau jai viską, savo visą gyvenimą, ir ji patikėjo manimi. Jis pažiūrėjo į ją, beveik baikščiai, Šeila siektelėjo Džono rankos. Pradėjau jaustis kaip įsibrovėlis jų kambaryje. Tikriausiai jis pajautė tą pasikeitimą manyje, nes pradėjo kalbėti apie save gilesniu, ramesniu balsu: – Iš tikrųjų to patikėjimo šaknys siekia labai tolimą praeitį. Tą teisybę apie save aš nujaučiau, arba tik dalį jos, dar tada, kai buvau mažas berniukas. Nelsonas Frederiksas niekad nesielgė su manim taip, lyg būčiau jo paties sūnus. Mušdavo, vis taikydamas, kad kliūtų su sagtim. Niekad nepasakė švelnaus žodžio. Žinojau, kad negali būti mano tikras tėvas... – Daugybė berniukų taip galvoja apie savo tikrus tėvus. Šeila palinko arčiau jo, švelniu globėjišku judesiu pasąmoningai priglausdama jo ranką sau prie krūtinės. – Prašau, leiskite jam papasakoti savo istoriją. Žinau, kad ji skamba neįtikėtinai, bet yra tik tokia pat neįtikėtina, kaip ir gyvenimas. Džonas jums pasakoja tikrą teisybę, kokią jis žino.


GINTARO LAŠAI

– Tarkim, kad pasakoja, bet kiek tos teisybės jis žino? Kai kuriems net labai rimtiems žmonėms šauna į galvą fantastiškos mintys apie tai, kas jie yra ir ką jie turi gauti iš gyvenimo. Aš tikėjausi, kad jis vėl užsidegs. Bet nustebino mane tardamas: – Aš žinau; kaip tik ir bijojau to, kad esu pamišęs dėl to dalyko. Ir tikrai buvau kažkiek trenktas, kai dar buvau vaikas. Įsivaizdavau, kad esu princas ir kad pakliuvau į vargšų prieglaudą, ir taip toliau. Motina dar skatino mane. Rengdavo aksominiais kostiumukais ir kalbėdavo, kad aš esu kitoks nei kiti vaikai. Bet prieš tai, žymiai anksčiau, turėjo tokią istoriją, kurią pasakodavo man. Tada buvo jauna. Prisimenu, tokio smulkaus veido, nė vieno žilo plaukelio. Aš buvau neseniai pradėjęs vaikščioti ir maniau, kad tai – pasaka. Dabar suvokiu, jog tai buvo pasakojimas apie mane patį. Norėjo, kad žinočiau apie save, bet bijojo papasakoti tiesiai. Pasakodavo, jog aš buvau karaliaus sūnus ir mes gyvenome rūmuose, pilnuose saulės. Bet jaunasis karalius numirė, ir mus pavogė kažkoks baidyklė, ir uždarė ledo olose, kuriose nebuvo jokių gražių dalykų. Kartais sudėdavo tokį panašų ritmą. Rodydavo man aukso žiedą su nedideliu raudonu brangakmeniu, įtaisytu jame; jį tas jaunasis karalius buvo davęs jai prisiminimui. Pažiūrėjo į mane keistu klausiamu žvilgsniu. Pirmą kartą rimtai žvelgėme vienas į kitą. Manau, jog tada mūsų santykiuose atsirado tikrumas. – Su rubinu? – paklausiau. – Tikriausiai. Vakar Redvud Sityje kalbėjau su viena moterim, pavarde Matison. Pažįstate ją, ar ne, ir girdėjote jos pasakojimą? Man paaiškėjo keli dalykai, lig šiolei buvę mįslėmis, ir pasitvirtino tai, ką daug anksčiau papasakojo Kaligenas. Jis sakė, kad mano patėvis – buvęs kalinys, kurio tikra pavardė Fredas Nelsonas. Pasiėmė mano motiną iš tokios vietos, kuri vadinosi „Raudono arklio“ užeiga, ir padarė ją savo... meiluže. Ji ištekėjo už mano tėvo, kai Nelsonas sėdo į kalėjimą. Bet tasai pabėgo, surado juos ir nužudė mano tėvą... – Jo balsas tilo, perėjo į šnabždesį. – Kada Kaligenas šitą tau pasakė? – Tą dieną, kai pabėgau su juo. Buvo neseniai susimušęs su Frederiksu dėl

sąskaitos už nuomą. Klausiausi jų pasislėpęs ant laiptų į rūsį. Dažnai jie mušdavosi. Frederiksas buvo vyresnis už Kaligeną, bet tada baisiai jį sumušė, labiau nei visada, ir paliko jį gulintį be sąmonės ant virtuvės grindų. Užpyliau Kaligenui ant veido vandens, ir jis atsigavo. Tai tada man pasakė, kad Frederiksas užmušė mano tėvą. Pačiupau iš stalčiaus mėsininko peilį ir paslėpiau jį viršuj, savo kambaryje. Kai Frederiksas norėjo mane užrakinti ten, dūriau jam į pilvą. Maniau, kad nužudžiau jį. Tuo metu, kai pamačiau laikraštį ir sužinojau, kad jis liko gyvas, buvau už sienos. Pravažiavau Detroito tunelį pasislėpęs po maišais tuščiame sunkvežimyje. Pasienio policija manęs nerado, bet sučiupo Kaligeną. Pamačiau jį tik praeitą žiemą. Pareiškė man, kad tada melavo. Sakė, kad Frederiksas neturi nieko bendra su mano tėvo mirtimi, kad šmeižė Frederiksą norėdamas atsikeršyt jam – nustatyt mane prieš jį... Dabar jūs suprantat, kodėl nusprendžiau prisidėti prie Kaligeno ir jo plano. Nežinojau, kuris jo pasakymas teisingas, o gal teisybė kokia nors kita. Aš net įtariau, kad Kaligenas pats nužudė mano tėvą... Nes iš kur galėjo žinoti apie nužudymą? – Jis buvo įsivėlęs į nužudymą... – paaiškinau. – Štai dėl ko pakeitė savo istoriją, kai panorėjo pasinaudoti tavimi. Dėl tos priežasties negalėjo prisipažinti kitiems žmonėms – netgi Seiblui – jog žino, kas tu esi. – Kaip jis buvo įsipainiojęs? O kaipgi nebuvo? – pagalvojau. Jo gyvenimas slinko per visą tą istoriją kaip nešvarus virvės gabalas. Tai jis paskyrė Entoniui Galtonui kirvį, o Entonio Galtono žudikui peilį. Jis padėjo pusiau sveiko proto moteriai prarasti visus pinigus, paskui pardavė jos vyrui pusprotę svajonę apie turtą. Visa tai atvedė jį į tą pilną ironijos dieną, kai jo pusiau tikrenybės susirinko kartu vienoje galutinėje realybėje, ir Gordonas Seiblas nužudė jį, kad išsaugotų melą. – Aš nesuprantu, – tarė Džonas. – Ką bendra turėjo Kaligenas su mano tėvo mirtim? – Matyt, jis nurodė, organizavo? Ar kalbėjai su savo motina apie to nužudymo aplinkybes? Tikriausiai buvo liudininkė... – Ji buvo dar daugiau nei liu... – Tie žodžiai vos neuždusino jo.

Šeila susirūpinusiai pažvelgė į jį. – Džonai? – klausė ji. – Džoni? Jis nieko neatsakė. Žvilgsnis niūrus, nukreiptas į vidų. – Net ir praėjusią naktį ji melavo man, bandė įteigti, kad aš esu Frederikso sūnus, kad niekada neturėjau kito tėvo. Jau ir taip pavogė pusę mano gyvenimo. Ar dar nepatenkinta? – Tu nematei Frederikso? – Frederiksas buvo kažkur išvažiavęs, ji nenorėjo pasakyt kur. Bet aš surasiu jį. – Negali būti toli. Dar prieš valandą buvo namuose... – O, velnias! Kodėl man nepasakėt?! – Ką tik pasakiau... Ir svarstau, ar nesuklydau. * Džonas pagavo mintį. Neištarė nė žodžio, kol neatsiradom per kelis kvartalus nuo jo motinos namų. Tada pasisuko kėdėje ir – Šeila sėdi tarp mūsų – tarė man: – Jūs dėl manęs nesirūpinkit. Užtektinai buvo mirčių ir prievartos. Nenoriu daugiau. Namai gatvėje palei upę stovėjo iškėlę savo kraigų kampus šviesėjančio dangaus fone. Stebėjau vaikiną, kai jis išlipo iš automobilio. Veidas – suvargęs ir išblyškęs kaip vaiduoklio. Šeila laikėsi įsikibus jo rankos lėtindama staigius Džono judesius. Aš pabeldžiau į priekines duris. Po ilgos valandėlės – trakšt trakšt, durys atrakintos. Kyšt galvą ponia Frederiks, spokso į mus. – Taip? Kas dabar? Džonas šmėstelėjo pro mane – stovi prieš ją ant slenksčio: – Kur jis yra? – Išvažiavo. – Meluoji. Tu melavai man visą gyvenimą. – Jo balsas užlūžo, paskui atsigavo – kitoks, aukštesnis. – Tu žinojai, kad jis užmušė mano tėvą, ir tu tikriausiai dar padėjai. Žinau, kad padėjai jam nuslėpti tą. Pabėgai su juo iš šalies, pasikeitei pavardę – kaip ir jis. – Aš neneigiu šito, – bejausmiai prisipažino ji. Džonas susvyravo visu kūnu, lyg jį pykintų. Pavadino ją negražiu žodžiu. Nepaisė man duoto pažado; dar žingsnis, ir trenks – nesusivaldys. Padėjau ranką jam ant peties, stiprokai paspaudžiau: ► 55


GINTARO LAŠAI

◄ – Nebūk per daug griežtas savo motinai. Net ir teisė taiko moteriai nuolaidą, kai ją gąsdina arba priverčia ką daryti vyras... – Bet čia ne tas atvejis. Ji ir toliau bando apsaugoti jį. – Ar aš? – nustebo moteris. – Apsaugot nuo ko? – Nuo bausmės už nužudymą! Ji rimtai papurtė galvą: – Jau per vėlu, sūnau. Frederiksas atsiėmė savo bausmę. Jis pasakė, kad verčiau pasiduos duobkasiams, negu grįš atgal už kalėjimo sienų. Frederiksas pasikorė, o aš nebandžiau jo atkalbėti nuo to... Mes radome jį galiniame antro aukšto kambaryje. Senoj žalvarinėj lovoj, pusiau sėdimoj padėty. Storas elektros laidas buvo pririštas prie lovos galvūgalio ir keliskart apvyniotas aplink jo kaklą. Laisvą laido galą Frederiksas laikė stipriai sugniaužtoje dešinėje rankoje. Nekilo jokių abejonių, kad buvo savęs paties baudėjas. – Išvesk Šeilą iš čia, – tariau Džonui. Ji stovėjo prie pat jo. – Man viskas gerai. Aš nebijau. Tarpduryje pasirodė ponia Frederiks, sunki ir uždususi. Žvelgė į savo sūnų pakėlusi galvą: – Tai jau pabaiga. Pasakiau jam, kad dabar – jis arba tu ir kas turės būti. Negalėjau daugiau meluoti, išsukinėt ir leisti, kad tave suimtų vietoj jo. Džonas pasisuko į ją, veide – vis dar kaltinimas. – Kodėl tu taip ilgai melavai? Gyvenai su juo po to, kai jis užmušė mano tėvą. – Tu negali manęs teisti už tai. Kad išsaugočiau tau gyvybę, ištekėjau už jo. Mačiau, kaip jis nukirto tavo tėvo galvą, į maišą kartu pridėjo akmenų ir įmetė į jūrą. Pasakė, kad jeigu prasitarsiu kam nors, jis užmuš ir tave. Buvai tada dar mažutis kūdikis, bet ir tai jo nebūtų sustabdę. Laikė pakėlęs tą kraujuotą kirvį virš tavo lopšio ir liepė man prisiekti, kad ištekėsiu už jo ir laikysiu amžinai užčiaupus burną. Laikiau iki šiol... – Ar turėjai su juo praleisti visą likusį gyvenimą? – Taip aš pasirinkau, – aiškino ji. – Šešiolika metų išstovėjau tarp tavęs ir jo. Tada tu pabėgai ir palikai mane vieną su juo. Neturėjau daugiau nieko gyvenime – tik jį. Ar tu supranti, sūnau, 56

kaip atrodo gyvenimas, kai neturi visiškai nieko? Jis bandė prabilti, laikytis pažado, bet baidyklė praeitis laikė jį sustingdytą. – Viskas, ko savo gyvenime troškau, – tęsė ji, – tai turėti vyrą, šeimą ir namą, kurį galėčiau pavadinti savu... Šeila impulsyviai žengė prie jos. – Jūs turite mus. – O, ne. Nenorėkit manęs savo gyvenime. Ir pasakykime atvirai... Kuo rečiau matysite mane, tuo jums bus geriau. Per daug vandens nutekėjo. Nekaltinu savo sūnaus, kad nekenčia manęs. – Aš nesakau, kad nekenčiu, – tarė Džonas. – Man tik gaila tavęs, mama. Atsiprašau už tai, ką pasakiau... – Tu ir kas dar atsiprašo? – šiurkščiai nukirto. – Tu ir kas dar? Jis apkabino motiną per pečius, nerangiai, bandydamas nuraminti ją. Bet ji jau nereagavo į raminimus, gal ir į gailestį. Ką bejaustų, viskas slėpėsi po nejautriais kūno sluoksniais. O standus juodas šilkas, kurį vilkėjo, gaubė jos krūtinę kaip šarvai. – Nesuk sau galvos dėl manęs. Tik gerai rūpinkis savo mergaite...

Indrė BRUČKUTĖ

50°02'09"N 19°10'42"E Sako Klijuojam etiketes Skaičiukus vienas ant kito Sako Negalima šitaip vartotojiškai, asmenybės mes O viena mergaitė Tik keliais centimetrais Aukštesnė, kad gyventų Svajojo apie ateitį Stebėdama, kaip jos mama Pažymėta skaičiukais Ėjo paskutinįkart Nusipraust

Kur jisai – 11 lokacijų – Nors buvau prisiekusi niekad apie tave nerašyti

* Kažkur lauke pračiulbo vienišas paukštis; kelios natos, ir vėl stojo sumišus tyla. Aš priėjau prie lango. Upė buvo balta. Medžiai ir pastatai ant jos krantų atgavinėjo spalvas ir formas. Viename iš kitų namų užsidegė šviesa. Lyg suvokęs tą žmogišką signalą, paukštis vėl sučiulbėjo. Šeila tarė: – Paklausykit. Džonas pasuko galvą – klausysis. Net ir tas negyvas vyras, atrodė, klausosi. PABAIGA Iš anglų kalbos išvertė Jeronimas BRAZAITIS Išversta iš: PENGUIN MODERN CLASSICS ROSS MACDONALD The Galton Case London: Penguin Books, 2012 Copyright © Margaret Millar, 1987

1. dievas yra tau tarp kojų tarp tavo šlaunų vis verkiantis kaip jam nejauku gėda gėda kad tu jo neišlaisvini nepasitiki laisva valia jo sprendimais tavo šlaunys drebančios nuo šalčio pasislėpusios miegmaišyje kurį vadini kūnu tavo šlaunys yra metafora visų pamirštų ir neišnaudotų moterų 2. dievas yra šalmai ir šarvai dengiantys Beirut armiją dengiantys ir dengę totalitarinius ir autoritarinius pranašus paranojos ir karstų pavidalu kol jų žmonės apsvaiginti dujų kamuoliais


GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

dujų kameromis atsiklaupę meldžiasi tam kuris turėtų juos gelbėti amžinam pasyviam žiūrovui aukojančiam tave kaip nekaltą avinėlį nekaltą netikusį derlių kad patręštume žemę naujiems pranašams artilerijos vadams jėgos ir galios ištroškusiems Medėjos vaikams sutrikusiems kodėl staiga jų motina globėja nusprendė suglausti šlaunis iš likusių išvirti sriubą sumaitinti tėvui išsigelbėjusieji vadina save tobula rase tabula rasa nepaisant mutacijų jų organizmuose ir apsvaigintose galios troškimo mašinose toje dalyje smegenų

kuri vis neleidžia pamiršti kad ir tu pats nebuvai trokštamas 3. aš vertesnis vaikas už jį visų tobuliausias visų galingiausias ypač tarp tų kuriuos paversiu į vėją nupūsiu kaip dulkes ant įrėmintų nutapytų portretų žvelgiančių į tave su besąlygišku orumu tarsi net muziejuje sėdėdamas ant žemės pervargęs nuo tos klasifikuotos istorijos patoso nejaustum kaip tapytojo ranka nusvyra jausdamas teptuką tarp pirštų durklą už rankos kilpą virš galvos

bet kokie didūs ir garbūs tie žmonės aukojantys sūnų aukojantys brolį aukojantys savo kaimyną kad tik tu palaikytum jų pusę jų karą jų ideologiją jų rasę jų interpretaciją apie patį tave 4. dievas yra projekcija ir sąvoka užtildantį pyktį jo paties pusėn 5. dievas yra elgeta nusižeminęs prašantis centų negavęs grėsmingai keliantis ►

Almos Riebždaitės nuotr. 57


GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄ prieš tave ranką prakeikęs nuodėmingam šlaistymuisi gatvėmis tyliai šalinantis nuo tavęs tolyn bumbėdamas – kurva – neturi pinigų – neturi – o pati rūko

išgirstas garsas užauginta žolė ar gemalas ryjantis žudantis iš vidaus tavo burna tavo ausys ir viskas kas tau tarp kojų o jei ten nieko nebeturi tai lieki skolingas

6.

9.

dievas yra archeologija istorija politologija dievas yra inkliuzas netyčia palaidotas ir įkliuvęs į masę – gali būti riešutų likučių – – gali būti pieno likučių – – gali būti rasizmo likučių – – gali būti vergovės likučių – – gali ir nieko nelikti jei jūs taip skundžiatės –

dievas yra neadekvati skola lizingas kurį nuolat turi mokėti su nepakeliamomis palūkanomis vien tam kad paskambinus tau pasakytų jos turi būti amžinai dėkingas ir skolingas

7. dievas yra piromanas negalintis ramiai praeiti pro degtukus žiebtuvėlį ar laužą kleptomanas pasisavinantis tai kas jam nepriklausė etiką moralę humaniškumą (ar humusą) supratingumą toleranciją ir kitus išgalvotus žodžius 8. dievas yra žodyno sinonimas ir mano sinonimas ir tavo sinonimas jam priklauso tavo medis tavo namai ir knygos kėdė ant kurios sėdi skaitydamas rašydamas tavo užžiebta ugnis ir užgesintas gaisras 58

10. dievas yra priežastis pasekmė pradinis galutinis taškas egzistuojantis taip pat ir virš tavęs ir po tavim ir tau tarp kojų 11. dievas yra pati save sukūrusi holograma ir vis tiek nėra nieko baisiau nei suprasti kad šito savęs nepaaiškinančio pasekmių neliečiamo amžinybės diktatoriaus iš tikrųjų nėra.

Einam pažiūrėt (šeimyninis kompleksas su didele kola) Mes galimybių amžiuje tik nepraleisk galimybės rinka negailestinga ji išrinks tave ir perrinks išmes ar paliks maiše kaip nesprogusius kukurūzus

nepavykusius skrudintus popcornus liksi apšlakstytas aliejumi sviestu karamele lubrikantu kad lengviau slystum tarp šiukšlių prieš išmesdami jie žiūrės į tave tokį šlykštų netinkantį – ko apsimetinėji? – – ko čia pozuoji? – – ką čia vaizduoji?akivaizdžiai nužiūrėtas įvaizdis nuo kitų popcornų – – galėtum būt saldesnis – galbūt net nučiulps nuo tavęs prilipusį skystį nulaižys krimstels bet būsi per kietas ir atsidursi ant žemės išspjautas nesusipratusių burbiančių praeinant – ko tu taip piktinies turėjai tokią galimybę tokį šansą būtum išsprogęs išpampęs pačiuptų patį pirmą– duotumėm tau antrą šansą bet užvežė naujesnių šviežią partiją tiesiog spurdančių burnoje tirpstančių savo funkciją atliekančių – laisvų galimybių karta pašildysim pakaitinsim patrinsim suaimanuosim iš malonumo paliksim šalikelėj sutraiškytą nepajutusį orgazmo – aseksualus ne orientacija – aseksualus įžeidimas – aseksualus tu nesugebi orientuotis tiek daug galimybių būti ištyrinėtam pamylėtam padarytam kuria tik nori poza ir skoniu pabarstytam –


GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

o tu vienas šiukšlių maiše pradedi sproginėti iš pykčio nes niekad taip ir nesugeba pakaitinti tavęs iš vidaus.

Atsargiai – eilėraštis Atsargiai. žiūrėk po kojom Atsargiai. nerūkyk Atsargiai. dažyta Atsargiai. prisispausi pirštus Atsargiai. nusidengsi ranką Atsargiai. nukrisi Atsargiai. nevalgyk Nesidėk į burną Nekišk į nosį Atsargiai. piktas šuo Atsargiai. piktas kritikas Atsargiai. piktas poetas dar ims ir parašys apie tave kokį piktą bet atsargų eilėraštį Atsargiai. kvėpuok smogu Atsargiai. prauskis duše Atsargiai. balsuok Atsargiai. vaikščiok gatvėmis Atsargiai. nešiokis šautuvą dėl atsargumo galbūt koks taip pat atsargus – piktas tau vaikščiojant naktį atrodys pernelyg įtariai Atsargiai. netaikyk į save Atsargiai. spausk gaiduką Atsargiai. pataikyk Atsargiai. pareikšk, kad tik bandei būti atsargus Mes visi tau pritarsim kad irgi būnam neatsargūs o ir jis pats kaltas nesinešiojo iškabos Atsargiai. nešauk Atsargiai. aš nekaltas Atsargiai. aš tik atrodau įtartinai, bet aš irgi paprasčiausiai labai atsargus.

Prozezija Iš tiesų nėra jokios čia ezoterikos erotikos erekcijos būrimo iš rankų gal šiek tiek esame patamsinti ar saturation pamažintas labai gali būti iš tiesų būdavom tokie ryškūs spalvoti tarsi iš gėjų parado ar kokios šventės pabėgę tiesiai prie kūčių stalo susėdę žaidžiantys tradiciją apsimetantys labai artimais nuoširdžiais nors į galvą durk ar lobotomiją padaryk ar kokiais velniais egzorcizmais bandote prikabinti prie mūsų šitą tvaiką ką tik nudažytos laiptinės tarsi dažai kvapu permuštų ir užmuštų šitą myžalų pigaus šlykštaus vyno išpilto elgetų neišgerto jau pasmirdusios negyvos pelės laukiančios kol ją prisimins ir bent išmes tarp kitų nereikalingų laiptinės šiukšlių tarp elgetų į gatvę kurie smirda ir šąla ir smirda ir šąla ir net tie patys urzgia tarsi pasiutę šunys negavę mėsos niekad nenorėję neprašę ir vis tiek negavę pasiklydusi gauja aštuoniukėmis vaikščiojanti leteną ištiesusi nes kaip norisi ant ko nors papykti taip norisi o čia jūsų tiek daug net sunku išsirinkti tarp tų kurie skubiai praeina nuleidę galvą žygiuoja tarsi bijodami pažiūrėti į akis tirtėdami ne lyg kas išmestų juos iš gatvės už pakarpos jei tik sustotų ne lyg tas drebantis šuva apkrėstų jį šituo gyvuliškumu tvaiku kurio taip gausiai purtomės trinamės grįžę iš lauko leidžiam vandenį tualete duše kriauklėje kad tik kuo daugiau jo nutekėtų galbūt netyčia kanalizacijoje taip pat jis švaresnis bus tuomet ir tuomet tie tirtantys jau seniai nebe naminiai gyvūnėliai ne taip smirdės ir tuomet galėsi šiek tiek ramiau ne taip isteriškai pro juos praeiti ignoruoti galbūt kiti aplinkui iš tiesų patikės kad tu paprasčiausiai nepastebėjai kad tu esi labai svarbus ir tavo žingsniai labai svarbūs ir nuo tavo tokio oraus žirgliojimo per gatvę tarsi per podiumą gerėja mūsų ekonomika BVP ir gyvenimo būdas ir iš rytų vakarų neatkeliauja tiek propagandos tiek informacijos apie susišaudymus tiek informacijos apie sprogimus ir kuris sprogimas yra svarbesnis kuriam mes daugiau turėtume melstis apie kurį daugiau rašyti apie kurį daugiau galvoti dėl kurio verkti aimanuoti prisiminti pokalbiuose apie religiją ir mūsų netinkamą užsienio politiką galiausiai nuspręstumėme jog tie žmonės nors iš tiesų tarp jų esame ir mes bet tie žmonės yra tik žemės parazitai tik nevykusiai išsivysčiusi rūšis arba per

daug išsivysčiusi rūšis arba per žiauriai bet kuriuo atveju kad žmonės yra parazitai ir juos reikia naikinti galbūt tas pats dievas po krūvos maldų užpurkš kokio dezodoranto ar dažų galbūt ne galbūt jis irgi viską mato tik taip tingi valyti jog nudažo sienas iš naujo ir apsimeta kad neužuodžia to tvaiko ir smarvės bet svarbiausia kad žmonės yra parazitai JŲ žmonės ne mūsų nors jie turbūt sako kad ir mus reikia naikinti bet tai tik propaganda tai tik melas iš tiesų mes mūsų kultūra yra aukščiau visko šita kultūra kur mes renkamės patys kaip norime kultūrintis kaip norime reikšti savo nuomonę rasizmą antisemitizmą veganizmą izmą izmą popierizmą aš jų paprasčiausiai labai nemėgstu na jie nenormalūs aš manau kad juos reikėtų gydyti juos reikėtų uždaryti ir gydyti dėl visa ko dar ir niekam nerodyti aš manau kad juos reikėtų sprogdinti išnaikinti deportuoti neleisti prie manęs prieiti neleisti su manimi šnekėti neleisti liesti mano rankos mano plaukų neleisti liesti mano deguonies jis tik mano nes kaip jie prisitaikys prie mūsų oro čia gi visai kitoks oras pas juos gi tiek smogo jie čia jį atsineš ir mums visiems teks kiek galima su tuo taikstytis bet iš tiesų tai čia tiesiog mano nuomonė aš niekam jos neperšu aš nemanau kad verta diskutuoti nes juk visi mes turime nuomonę štai aš turiu nuomonę kad juos reikia valyti labai tinka AJAX spalvotiems kartais net nereikia gramdyti o jeigu reikia tai galima dar ir baliklio su daug oksidantų ir amoniako yra AJAX ir baltiems tačiau šių tiek daug kartais net neapsimoka plauti paprasčiausiai nusipirkti naują nauji atlaiko porą savaičių tai tikrai būna ir mėnesį jei rūpiniesi ir nesitrini namuose ar kabakuose žinoma svarbiausia tai nemaišyti spalvotų su baltais tik ištraukti ir jau gali matyti kaip visi nusidažė čia viena didelė skalbimo mašina kartais įmetami nešvarūs rūbai vieni su kitais spalvoti nespalvoti apatiniai viršutiniai skalbiami trinami be vandens ir skalbimo miltelių galiausiai ištrauki ir jauti kad kažkas vis tiek smirda įdėjai jau tūkstantį kartų plautus apatinius praradusius formą spalvą ir blizgučius bet ką padarysi sentimentai nostalgija o juk kiekvienas turi teisę į savo apatinius

59


KULTŪROS ISTORIJA

Miestas ir žmonės. Bee Žymių asmenybių atmintis mus nukelia į tam tikrą istorinę epochą ir primena, tarp kokių vertybių tada gyventa, atskleidžia, kiek tos vertybės gajos dabar. Tik dažnai pamirštame mūsų didžiąsias asmenybes. Leisdami joms nugrimzti į užmarštį, tarsi nusigręžiame nuo kultūrinės atminties. Apie Wilhelmą Ernstą Beerbohmą (1786–1865) rašyta nemažai ir straipsniuose aptarti jo – kaip Kuršių marių vyriausiojo žvejybos inspektoriaus – nuopelnai, taip pat apžvelgta jo etnografinė, literatūrinė, tautosakinė veikla, atkreiptas dėmesys į jo piešinius, ypač akvareles. Šiuosyk susitelkiama tik ties su Klaipėda susijusiais W.E.Beerbohmo gyvenimo ir veiklos faktais, jo asmenybės svarbiausiais bruožais, atsiskleidžiančiais jam gyvenant Muižės (vok. Feilenhof) dvare. Jovita SAULĖNIENĖ

Veiklos sritys Šiemet sukanka 230 metų, kai Klaipėdoje gimė W.E.Beerbohmas. Tai buvo nepaprasta, visapusiškų gabumų ir interesų asmenybė. Tai Rytų Prūsijos žvejybos vyriausiasis inspektorius, įvedęs Kuršių marių žvejų laivų atpažinimo ženklus – vėtrunges, aktyvus pamario žvejų tautosakinės, etnografinės ir kalbinės medžiagos rinkėjas, bendravęs su F.Nesselmannu,

Klaipėdos uoste. 60

A.Schleicheriu, L.Rėza bei kitais žymiais mokslo ir kultūros veikėjais. Kiek mažiau žinoma jo meninė kūryba. 1865 m. Šilutėje jis išleido savo eilių knygelę „Prisiminimo lapai nuo vyr. žvejybos meistro Beerbohmo savo draugams surinkti“, paliko piešinių aplanką su Švedijos ir Klaipėdos vaizdais. 1835–1840 m. W.E.Beerbohmas buvo išrinktas Klaipėdos miesto burmistru. Tik apie jo kaip burmistro veiklą nedaug ką galime pasakyti. Pasak jo amžininkų, W.E.Beerbohmas „buvęs aukštuomenės bendravimo manierų, visados įsipareigojantis ir malonus, bet jis galėjęs būti ir kandus,

Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo nuotr.

jei kas nors įžeidė jo asmenišką nepriklausomybės jausmą“. J.Zembrickis nurodo, jog W.E.Beerbohmo nuomonė įvairiais klausimais dažnai skirdavosi nuo miesto tarėjų, todėl kildavę nesutarimų. O kartą vienas klausimas, dėl kurio jis jautėsi esąs teisus, miesto tarėjų balsų dauguma buvo atmestas. W.E.Beerbohmas principingai sureagavo ir 1840 m. gruodžio mėnesį atsisakė burmistro pareigų.

Klaipėdos pirklys W.E.Beerbohmas gimė 1786 m. Klaipėdoje, Gintaro karjero teritorijoje, Smeltės priemiestyje, ir nuo pat jaunumės buvo rengiamas tapti prekybininku. Mokėsi Karaliaučiuje. Mokėjo prancūzų, švedų, anglų kalbas. Kalbėjo ir lietuviškai. 17os buvo išsiųstas į Dancigą, kur firmos „Rothleander&Berger“ kontoroje turėjo įsisavinti prekybos paslaptis. Grįžęs į Klaipėdą dirbo tėvo firmoje. 1807 m. jis pirmą kartą vyko į Kopenhagą, kur reikėjo pakrauti laivus. Vėliau darbo reikalais dažnai lankydavosi Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje. Beerbohmo biografai teigia, jog jam kaip prekybininkui svarbi buvo 1809 m. kelionė į Švediją ir Norvegiją, trukusi 158 dienas. Tada jis apkeliavo Pietų Švediją ir atvyko į Flekefiordą Norvegijos pakrantėje. Išplaukdamas tada iš Klaipėdos, jis nupiešė miesto vaizdus iš jūros. Jo piešimo


KULTŪROS ISTORIJA

erbohmų šeima (2) Wilhelmas Ernstas BEERBOHMAS

Paskutinis Karvaičių medis Tu, senas medi, Tu matei generacijas pakylant, Tu matei jas į dulkes nugrimztant. Kadaise čia žmonės gyveno, ganėsi kaimenės. Dabar vienintelė žaluma yra Tavo skurdi lapija. Čia nusistūmė guvūs žvejai nuo kranto Į mėlynas marias, anksčiau negu rytas pilkuoja. Juos grįžtančius ir žmona, ir vaikas pajūryj Sutiko su linksmu garsu. Ir atėjo sekmadienis, ant lazdų ilsėjosi kiekvienas tinklas, Kiekvienas tinklas prieš savo lūšnos duris, Tada vadino varpai, psalmės aidėjo Ir nuskambėjo čia Dievo žodis. Jaustas kai kuris skausmas, kai kuris džiaugsmas čia buvo Dabar pusto tik vėjas, vieta yr` tuščia, Gyvenimo vargai nugalėti. Ir niekas nebedūsauja ir niekas nebesidžiaugia. Kapinės užpustytos, mirusieji miega Nematomas joks kryžius, kauburėlio pėdsakas, Užpustytas yra visas jų gyvenimas, visas jų darbas, Tik žinom, kad jie yra buvę, Nusidėjęs yra varpų gaudesys ir giesmės, Toli jūra ošia, skundžiasi nedrąsiai žuvėdra. Kas buvo pražuvo, niekados nebegrįžta, Net pats prisiminimas gaubias naktimi (tamsa)

W.E.Beerbohmas.

Kintų Vydūno kultūros centro archyvo nuotr.

knygoje yra trys piešiniai su užrašais: „Baltijos jūroje, 4 mylios nuo Klaipėdos, 1809 m. birželio 21 d.“; „Klaipėdos vaizdas iš 1,1/2 mylios atstumo, bažnyčios bokštas yra pietryčiuose“; „Karklininkų ir Holandiškos kepurės vaizdas“. Prasidėjus nesutarimams su tėvu, 1814 m. Klaipėdoje W.E.Beerbohmas pradėjo savarankišką komercinę veiklą. Prekiavo daugiausia geležimi iš Švedijos. Prekyba klestėjo. Buvo gerbiamas. ►

Apleistas medi! Tu dar kovoji su vėjais Atsiskyrėlis šioje dykynėje smėlio Ir tu greit pradingsi, savo kapą čia rasi Ir niekas nepasakys, kur buvo kadaise Karvaičiai. Išvertė Jurgis Kunčinas

Jociškių dvarelis, apie kurį W.E.Beerbohmas parašė studijėlę. W.E.Beerbohmo piešinys. Kintų Vydūno kultūros centro archyvo nuotr. 61


KULTŪROS ISTORIJA

Buvęs Muižės dvaras. ◄ W.E.Beerbohmas priklausė Klaipėdos pirklių vyriausiajam kolegiumui. Buvo išrinktas į Klaipėdos miesto seniūnų kolegiją. 1814 m. jis vedė savo pusseserę – žinomo pirklio Macleano dukterį Emiliją.

Muižės dvarininkas Išsilavinusiam, plačių interesų, meniškos sielos W.E.Beerbohmui prekyba ir gyvenimas mieste neteikė pasitenkinimo. 1820 m. jis iš savo uošvio pirklio Macleano nusipirko Muižės dvarą Kuršių marių pakrantėje į šiaurę nuo Ventės rago. Tai buvo vienas seniausių dvarų Klaipėdos krašte ir ne per geriausios būklės, patyręs visokių negandų. Sakoma, jog „švedai jo nepasigailėję, septynmečio karo metu rusai jį smarkiai apgadinę“. Naujasis šeimininkas pradėjo Muižės dvaro atstatymo darbus. W.E.Beerbohmas sukūrė jaukią ir išvaizdžią dvaro valdą. R.Naujokas taip aprašė jo dvarą: „Senuose atvaizduose, jo paties tapytuose ir ant puodelio, matome senąjį Feilenhofo dvarą. Baltos ir raudonos spalvos mirguliuoja tamsiai žaliame senų medžių fone. Namo antroje pusėje buvo mažas, pakopomis išdėstytas parkas, pro kurį buvo matyti žavus Kuršių marių vaizdas. Daržai, jo laiku visados gerai prižiūrėti, buvo garsūs toli ir plačiai. Taip pat jį garsino vynuogynas, aguročiai, retos vaismedžių rūšys. Graikinių riešutų medis išsilaikė iki šaltosios 1928–1929 m. 62

Šiemet sukanka 230 metų, kai Klaipėdoje gimė W.E.Beerbohmas. Tai buvo nepaprasta, visapusiškų gabumų ir interesų asmenybė. žiemos. Žmonės Feilenhofo sodus vadino Mažąja Italija. Ant namo stogo buvo balkonas, iš kurio atsivėrė platus reginys. Esant gražiam orui matydavosi net tolimosios Klaipėdos bokštai. Šis stogo balkonas buvo jo astronomijos tyrinėjimo vieta. Iš čia jis su savo vertingu Freunhoferio stiklu apžvelgdavo žvaigždėtą dangų. Feilenhofas jam, jo šeimai ir jo gausiems draugams tapo jaukumo ir draugiškų susibūrimų vieta.“ W.E.Beerbohmas dvare sukaupė turtingą biblioteką, kurioje laikė švedų karaliaus Karolio XXI kaukolę. Vėliau ji buvo perduota Haldensminderio muziejui. W.E.Beerbohmas buvo aukštas, beveik dviejų metrų, lieknas, aštrių veido bruožų. Krenta į akis jo charakteringa apranga: trumpa striukė, galife kelnės, auliniai odos batai. Iškilmių progomis jis dėvėdavo cilindrą ir prisisegdavo „virtinę ordinų“. Aristokratiškos prigimties, sąmojingas, mokantis nemažai svetimų kalbų, besižavintis matematika ir astronomija, nuolat palaikantis ryšius su mokslo draugijomis W.E.Beerbohmas buvo mėgstamas ir lankomas. Kunigas Radamacheris Rusnės bažnyčios kronikoje užrašė: „Svetinguose Beerbohmo namuose svečių lankymasis

niekad nenutrūko, kad galėtų prie senojo vyr. žvejybos meistro židinio pasėdėti, nebuvo bijomasi nei ilgo kelio, nei purvyno.“ Pasakojama, jog W.E.Beerbohmo draugai „šposininkai“, parodijuodami maždaug 1930-aisiais Rytprūsiuose išplitusį vadinamų šventeivų-veidmainių Muckerių judėjimą, susikūrę sau pasilinksminti „šlapiąjį mukerių ordiną“, o dvaro šeimininką išrinkę „vyriausiuoju ordino šventiku“. Tose ordino „sueigose“ W.E.Beerbohmui, kaip „vyriausiajam šventikui“, „senimo ir jaunimo buvo reiškiama nuoširdžiausia pagarba“. Tai vienas iš smagių Rytprūsių dvarininkų bendravimo epizodų. Tarp Muižės dvaro svečių būta ir labai garbingų žmonių. Kad ir lordas Dudlay, kurį 1861 m. W.E.Beerbohmas lydėjo į medžioklę Ibenhorste. W.E.Beerbohmas artimai bendravo ir su karališkąja šeima. Kai 1863 m. karalius Wilhelmas I su žmona keliavo po Rytprūsių kraštą, W.E.Beerbohmas juos lydėjo ir paliko gerą įspūdį kaip Kuršių nerijos žinovas ir poliglotas. Pasakojama, jog plaukiant garlaiviu mariomis karaliui W.E.Beerbohmas vokiečių kalba pasakojo apie nerijos gyventojus ir jų papročius. Karaliaus sesuo kalbino jį tik angliškai, todėl į jos klausimus atsakė pavyzdinga anglų kalba. Su rūmų dama pasikalbėjo prancūziškai. Kai praplaukė pro smėlyje nugrimzdusį Karvaičių kaimą, jis papasakojo apie šios vietovės tragediją ir įsijautęs padeklamavo savo eilėraštį „Paskutinis Karvaičių medis“. Nemažai pasakojimų išliko ir apie W.E.Beerbohmo santykius su vietiniais gyventojais. Kunigas Radamacheris minėtoje kronikoje pabrėžė, jog W.E.Beerbohmas buvo išrinktas į vietinę valdybą, nes tikėtasi, jog „teisingai galvojantis, humaniškas vyras ir savo keblias pareigas visų pasitenkinimui išpildys“. Pabrėžta, jog „niekada nebuvo girdėti, kad kumetis iš Feilenhofo dvaro išeitų. Jo bendravimas su apylinkės valstiečiais ir žvejais buvo pavyzdingas“. Beerbohmai užaugino du sūnus ir dukrą. 1864 m. rugpjūčio 1 d. savo dvare šventė auksines vestuves. W.E.Beerbohmas mirė 1865 m. 79 metų amžiaus vyras peršalo grįždamas iš vestuvių. Jo žmona mirė tais pačiais metais. Abu palaidoti mažose Muižės dvaro kapinaitėse.


INICIATYVA

63


ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8

Profile for Diena Media News

Durys 2016 07  

Durys 2016 07  

Profile for diena
Advertisement