Page 1

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2017 GEGUŽĖ / Nr. 5(41)


Organizatorius

1 3 4 7 10 11 13 15

19.00 val. Ketvirtadienis

17.00 val. Šeštadienis

birželio 1 - 25 d.

Teatralizuotas koncertas Sutari

Arbūzas Muzikinis performansas Sutari

17.00 val. Sekmadienis

18.30 val. Trečiadienis

18.30 val. Šeštadienis

Tėvas August Strindberg Klaipėdos dramos teatras

Stavangeris

18.30 val. Antradienis

(N-16)

Liepojos teatras

Ketvirtadienis

17 18 18.00 val. 21 18.30 val. 25 19.00 val. 18.30 val. Šeštadienis

Sekmadienis Trečiadienis

Sekmadienis

Trukmė 1:00 Klaipėdos dramos teatro Didžioji salė Trukmė 0:45 Klaipėdos dramos teatro Mažoji salė Trukmė 2:15 Klaipėdos dramos teatro Didžioji salė

Nowy teatr

Trukmė 1:25

Didis blogis Marius Ivaškevičius Lietuvos nacionalinis dramos teatras

18.30 val.

Klaipėdos dramos teatro Didžioji salė

Trukmė 1:25 Klaipėdos dramos teatro Didžioji salė

Apokalipsė

17.00 val. Sekmadienis

Bilietai

Pašaliniams draudžiama

Klaipėdos dramos teatro Didžioji salė Trukmė 2:15 Klaipėdos dramos teatro Didžioji salė

Gintaras Grajauskas

Trukmė 3:00

Klaipėdos dramos teatras

Shake That Devil!

Klaipėdos dramos teatro Didžioji salė

PADI DAPI Fish Alban Richard

Trukmė 2:00

Apvalytieji Sarah Kane OKT/Vilniaus miesto teatras

Nr.43 Purvas

(N-16)

Teater NO99

Baigiamasis TheATRIUM koncertas

Klaipėdos dramos teatro Didžioji salė Trukmė 1:30 Kultūros centras Žvejų rūmai (Taikos pr. 70) Trukmė 1:55 Klaipėdos dramos teatro Didžioji salė Trukmė 1:45

The Tiger Lillies

Festivalio mecenatai:

Pagrindinis informacinis rėmėjas:

Rėmėjai:

Informaciniai rėmėjai:


Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2017 gegužė / Nr. 5(41) www.durys.diena.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt

Turinys TEATRAS

LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

Jurga RAZMYTĖ. G.Radvilavičiūtė: Klaipėda yra mano sala

DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova

Violeta MILVYDIENĖ. „Žizel“: pažįstama. Nauja? Kitokia!

adresas Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2017 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spindulio spaustuvė“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

4

ŠOKIS 6

ŽIŪROVO ĮSPŪDIS Nijolė KLIUKAITĖ. Vis-à-vis su Žizel

11

MUZIKA Agnė JANUŠAITĖ. Violončelės festivalio atradimai

13

Daiva KŠANIENĖ. Klaipėdos muzikinis teatras (Opera) šimtmečių tėkmėje (3)

22

Laima SUGINTIENĖ. Muzikinis tiltas Klaipėda–Nynburgas

26

DAILĖ Juozas VOSYLIUS. R.Vaitkaus „dienų gaudymas“

30

Astijus KRAULEIDIS-VERMONTAS. Portretas pagal A.Kišonaitę

32

KINAS Aivaras DOČKUS. „Svetimas: Covenant“. Apgaulingi signalai iš „Prometėjo“ visatos

36

ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

GINTARO LAŠAI Dainius VANAGAS. Vietoj maisto

39

VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio grafikos kūrinys. 2017 4 psl. – Vytauto Petriko nuotr.

Ieva KRIVICKAITĖ. Eilėraščiai

40

Algis KUKLYS. Eunuchas

42

Vika ČEMBARCEVA. Bevėtrio sezono laiškai

44

ŽURNALĄ REMIA

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Renata KARVELIS. Paskutinis puodelis kavos

48

TAUTINIO KOSTIUMO METAI Daiva JANAUSKAITĖ. Spalvų ir santūrumo dermė klaipėdiškių rūbuose

51

ISTORIJOS PUSLAPIAI Viktorija KARALIENĖ. Istorinių vertybių sugrįžimas

59 3


TEATRAS

G.Radvilavičiūtė:

Klaipėda yra mano sala

„Pamatai mažą dėmelę... Pradedi ją krapštyti ir atsiveria klodai. Toks yra lėlių teatras. Kuo toliau į jį lendu, tuo daugiau atrandu. Atrodo, jog laiko per mažai, kiek dar norisi visko atverti“, – apie kūrybinius lėlių teatro klodus sakė Klaipėdos lėlių teatro kūrėja Gintarė Radvilavičiūtė. Pastaruosius metus sūpavusi dukrelę, viena žinomiausių Lietuvos lėlių teatro menininkių šį mėnesį pristatė premjerą – spektaklį „Tėtis ir jūra“ pagal Tuvės Janson apsakymą. Jurga RAZMYTĖ

Laiku ir vietoje – Gintare, nuo tavo debiuto lėlių teatre praėjo 13 metų. Juos pažymėjai ryškiais, originaliais kūrybiniais darbais. Kuriuos išskirtum ir kodėl? – Visi jie – brangūs. Tai mano kelias... „Vištytė ir gaidelis“, „Vienintelė“, „Po Betliejaus žvaigžde. Indų pasaka“, „Juoba“, „Stebuklingas Pelenės laikas“, „Šalia“, „Sudaužytas kiaušinis“, „Smėlio žmogus“, „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“. Kiekvienas nukelia į skirtingus mano gyvenimo etapus ir aš jų visų pasiilgstu. – Kaip vertini seniau sukurtus spektaklius? Ar nekyla noras po kurio laiko juos perdaryti, pakeisti, papildyti? – Vieni darbai stebina savo gyvumu, kiti trumpaamžiškumu... Norisi judėti pirmyn, o ne dairytis atgal. 4

– Vilniaus teatre „Lėlė“ tavo režisuotas spektaklis „Smėlio žmogus“ buvo įvertintas Auksiniu scenos kryžiumi. Ką dabar, praėjus porai metų po apdovanojimo, galvoji apie jį, apie „Smėlio žmogų“? – Įvertinimas yra svarbus. Jis – tarsi atspirties taškas, nuo kurio galima judėti tolyn. Jo visi siekiame. Kita vertus, kiek kūrybingų žmonių, kurie yra tokie įkvepiantys ir neįvertinti? Įvertinimas – tai taip subjektyvu. Ar meną galima įvertinti, palyginti, sugrupuoti? Nežinau... Tikriausiai kūrinys turi suskambėti laiku ir vietoje, kad jį išgirstų. Džiaugiuosi, kad „Smėlio žmogus“ gimė laiku ir vietoje. Spektaklis gyvena, žmonės ateina, užgesus šviesoms panyra į hofmanišką pasaulį. Džiaugiuosi, kad šiuo įvertinimu dalijuosi su visa kūrybine komanda, nes be jos spektaklio nebūtų. – Kuo kitoks kūrybinis procesas sostinės scenoje, palyginti su mažyte Klaipėdos lėlių teatro erdve? – Mano sala – Klaipėda ir Klaipėdos lėlių teatras. Tai mano pasaulis. Gera, kai gali jį laikyti savo letenose, bet taip pat gera išplaukti į jūrą ir iš toli stebėti salą... Kokia ji – jauki, mažytė...

Kūrybinis procesas visur – vienodas. Daug juodo ir nuoširdaus darbo. Tai, kad geriau yra ten, kur tavęs nėra, yra iliuzija. Labai gera dirbti Klaipėdos lėlių teatre, Vilniaus „Lėlėje“, Kauno lėlių teatre. Susitinki su žmonėmis, bendrauji, vyksta kūrybiniai mainai. Tai augina asmenybę.

Įkvepianti šviesa – Kodėl lėlių teatras? – Kodėl lėlių teatras?.. Tas klausimas ir man neduoda ramybės. Kodėl tu čia? Ką darai? Kodėl tai darai? Kodėl lėlės? Ar tai kažkam įdomu? Kokia viso to prasmė? O kai pradedu dirbti, klausimai išgaruoja, viskas tampa taip aišku... Kaip jau esu sakiusi kažkada, kad tai mano kalba, kuria galiu kalbėti ir kai ką pasakyti. Žavi lėlės, objekto, materijos atgijimo stebuklas, galimybė negyvai materijai įkvėpti gyvybę, stebėti jos gyvenimą. Žavi šio vizualaus meno galimybės. Man labai imponuoja Klaipėdos lėlių teatro šūkis „Būti įkvepiančia šviesa“.


TEATRAS

Vytauto Petriko nuotr.

– Per pastaruosius metus Klaipėdą paliko nemažai jaunų menininkų. Koks tavo santykis su Klaipėda? Kas tave žavi, įkvepia Klaipėdoje? Ką Klaipėda turi tokio, ko neturi kiti miestai? – Klaipėda yra didelė būtybė, kuri kartais būna geros nuotaikos, o kartais – blogos. Mes nepajėgūs sužinoti, kodėl, nes regime tik jos paviršių. Bet jeigu Klaipėda patinka, tai nesvarbu, priimi viską. Esu čia ir būsiu, kiek manęs Klaipėdai ar man jos reikės. Gera, kad yra Klaipėdos lėlių teatras. Jame esantys žmonės mane įkvepia. Ačiū jiems už įkvepiančią šviesą.

– Kas dar įkvepia kūrybai? – Knygos, filmai, straipsniai, meno kūriniai, kūrybingos asmenybės, kelionės. – O nuo ko prasideda spektaklis? Kas jam suteikia pirmąjį impulsą? – Visada kažkas kaupiasi... Debesys, kūriniai, vaizdai, temos... O paskui jau pradeda lyti. Labai įvairiai... Kiekvienas darbas skirtingai. – Kuris spektaklio kūrybos etapas pats sudėtingiausias, įdomiausias, maloniausias?

– Sudėtingiausias – „atrakinti“ medžiagą, įdomiausias – ieškoti iki nukritimo, maloniausias – kai jau viskas stoja į savo vietas, paskutinės repeticijos, kai pradedi matyti visumą.

Žvelgiant kitu kampu – Šį mėnesį Klaipėdos lėlių teatre pasirodė spektaklio „Tėtis ir jūra“ premjera pagal T.Janson apsakymą. Kuo patraukė, sudomino šis kūrinys? ► 5


TEATRAS

◄ – Mindaugas Bačkus pasiūlė dalyvauti Klaipėdos tarptautiniame violončelės festivalyje. Pagalvojau, kad labai noriu sukurti spektaklį su „gyva“ muzika. Atspirties tašku tapo violončelė ir atmosferinis T.Janson kūrinys „Tėtis ir jūra“. Man violončelė asocijuojasi su tėčiu. O tėtis yra jūra. Šeimoje visus keturis kampus laiko mama. O tėtis? Kokią vietą šeimoje užima tėtis? Norėjosi per pojūčius, šviesą, šešėlį, atspindį, violončelę papasakoti apie tėtį ir jo pasaulį. Gal net labiau pajausti šį pasaulį. Nesinorėjo pasakoti siužeto, norėjosi perteikti to kūrinio atmosferą. Norėjau, kad šis spektaklis būtų panėrimas į kitą erdvę. Kad per pojūčius, vaizdus tave išneštų į kitą dimensiją, kad atsidurtum jūroje kartu su violončele. Viskas vyksta anapus tikrovės, tai fantastika ir sapnas, jo šviesa ir lėtumas, kai klampoji per smėlį ir niekur nenueini. Ten tiek poezijos, gyvenimiškos filosofijos, tipiškų šeiminių situacijų, gero humoro, kartu ir gilumo. T.Janson sako: „Pasaulis kupinas keistų dalykų tiems, kurie juos pastebi.“ Norisi papasakoti, kad paprastuose dalykuose, buitiniuose daiktuose, tokiuose kaip stiklas, stiklinė, vaza, yra šitoks grožis – tokie vitražai. Norisi, kad mes taip neskubėtume, tame bėgime akimirksnį sustotume pasigrožėti savo gyvenimu, jo akimirkomis, tuo ypatingu ryšiu su artimiausiais žmonėmis. Buitis, kasdienybė gali atrodyti visai kitaip – svarbu pažiūrėti į viską kitu kampu. Šis spektaklis skirtas visiems vaikams iki begalybės metų. Tiems, kurie linkę pastebėti keistus dalykus, kurie linkę nujausti. Tiems, kurie vaikystėje mėgo atsitverti kokia nors antklode kambario kamputį ir ten tūnoti sau, mėgautis vienatve stebint tamsą, šviesos kuriamus šešėlius.

– „Tėtis ir jūra“ – pirmasis spektaklis, kurį kūrei po pertraukos, skirtos dukrytei. Smalsu, kaip keičiasi moters menininkės pasaulėvoka, vaizduotė, gyvenimas ir kūryba gimus vaikeliui? Kokius pokyčius, atradimus, suvokimus savo gyvenime įvardytum kaip reikšmingiausius? – Vaiko atėjimas – tai stebuklas, apie kurį sunku papasakoti, jį reikia patirti. Esu dėkinga savo šeimai, kad esu.

6

„Žizel“: Nauja? Žizel – A.Buchovskaja-Zamulskienė, Albertas – D.Bakėjus.  Tomo Ivanausko / KVMT archyvo nuotr.

Laukto Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) premjerinio spektaklio anonsai, socialinėje erdvėje pasirodęs kelių minučių reklaminis klipas darė pozityvų įspūdį. Apskritai bet koks baleto trupės šokio spektaklis, kaip retokas reiškinys, visuomet nuteikia optimistiškai. Šiuosyk reklama itin suintrigavo. Išties KVMT pateikta dovana baleto gerbėjams Tarptautinės šokio dienos proga – išskirtinė. Ankstesniais metais šiai svarbiai šventei dažniau būdavo skirti įvairūs koncertinių programų variantai, o šiemet balandžio 29 ir 30 dienomis Palangos koncertų salėje pristatyta garsaus baleto „Žizel“ interpretacija.


pažįstama. Kitokia! ŠOKIS

Scena iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro premjerinio šokio spektaklio – A.Adamo „Žizel“ (choreogr. D.Bakėjus, M.Černeckas).

Violeta MILVYDIENĖ

Žizel manija Natūralu ir neišvengiama – stebint bet ką nauja, kas sukurta „ant seno pagrindo“ (ne vien muzikinio), atmintyje iškyla matytos kartotės ar traktuotės, savaime peršasi palyginimai, filtruojamos paralelės. Bet nuosekliai ir koncentruotai apžvelgti, juolab išanalizuoti svarbiausias įvairių transformacijų ypatybes palygini-

mų principu – sudėtinga, tačiau... „misija įmanoma“. Kaip žinoma, brandų romantinio periodo baletą „Žizel“ (pradinis pavadinimas – „Žizel, arba vilisos“), pasiekusį XIX a. pirmoje pusėje gimusio meno stiliaus kulminaciją, 1841 m. Karališkoje muzikos akademijoje parodė Jules'is Perrot kartu su Paryžiaus operos baletmeisteriu Jeanu Coralli Peracini. Štai ir pirmasis „panašumas“ – dabartinį spektaklį taip pat pristatė du kūrėjai: KVMT baleto trupės vadovas Donatas Bakėjus ir aktyviai dirbantis šokėjas / jaunasis choreografas Mantas Černeckas (be to, dubliavę vienas kitą Alberto vaidmenyje).

Pats baletas istorijoje vertinamas kaip romantikos šedevras, išlikęs iki šių dienų ir kurtas daugiausia kartų bei turintis įvairiausių pastatymo versijų – nuo klasikinių ir neoklasikinių baletų iki modernių bei šiuolaikinių šokio spektaklių. Šįkart įdomiausios peripetijos būtų vienaip ar kitaip susijusios su naujai pamatytąja. Pirmuoju pasirodžiusiu ir bene ryškiausiu analogu (žinoma, teoriškai bei turint omenyje antrąjį veiksmą) galima laikyti skandalingojo švedų choreografo Matso Eko 1982 m. pristatytą „Žizel“, kurioje pagrindinė herojė „patalpinama“ į beprotnamį. ► 7


ŠOKIS

◄ Dar išskirčiau garsaus rusų baletmeisterio Boriso Eifmano sukurtą „Raudonąją Žizel“ (premjera įvyko 1997 m., 2001-aisiais pastatyta ir LOBT). Joje pasakojama istorija, atskleidžianti vienos žymiausių XX a. balerinos Olgos Spesivcevos likimą, kai paskutiniuosius 20 gyvenimo metų ši geniali Žizel, būdama vieniša ir neveiksni, praleidžia psichiatrijos klinikoje. Beje, metais anksčiau (1996) pasirodė filmas ta pačia tema, pavadintas „Žizelės manija“. Ir vėl – dabar jau XXI a. – herojė „atsiduria“ beprotnamyje...

Anksčiau ir dabar Tęsiant ekskursą po šokio istorijos labirintus, svarbu akcentuoti – ano laikmečio baletas įgijo naują formą arba bent jau daugelį tų bruožų ir ypatumų, kurie dabar priskiriami klasikinio baleto stiliui. Tai ir puantų technika, ir pūsti tiulio sijonai, lengvumo iliuzijos kūrimo siekis, moterų šokėjų tapatinimas su nežemiškomis būtybėmis (silfidėmis, fėjomis, vandens nimfomis, ugnies dvasiomis ir pan.). Būtent tada vyrai / atlikėjai neteko pirmaujančio vaidmens – scenoje iki XIX a. pabaigos triumfavo balerinos (partneriai joms asistavo prilaikydami, pakeldami ar „nešiodami“). Taigi... gal nevertėtų stebėtis, kad nagrinėjamo spektaklio choreografijoje stokojama vyriškos energetikos – labiau išplėtotų solinių Alberto („buvusio“ didiko, dabar ir čia – fabriko savininkų sūnaus) partijų, sklandesnių medžiotojo Ilarijono (kažkodėl buklete šis fabriko darbuotojas įvardijamas Hilarijonu) variacijų. Neįtaigi, dirbtinai ir paviršutiniškai sukomponuota jų (mačiau M.Černecką su Taurūnu Baužu) dvikova, „tuščiavidurė“, bedvasė ir beveidė atgaila. Kiek sodresnis, plastiškesnis, nors minimalia organika pasižymintis mylimųjų duetas, pagrįstas neoklasikinės stilistikos bei technikos elementais. Flirtuojančios, gundančios, kartu pabrėžtinai rafinuotos Batildos (mačiau Mildą Meškytę, kita atlikėja – Gintarė Jovaišaitė), pasirodymai – suniveliuoti, tapatūs, tinkamai neišryškinta jos ir apsvaigusio nuo alkoholio Alberto „pasimylėjimo“ scenelė. Epizodiški Bertos (Kristina Gudelytė / Beata Molytė-Kulikauskienė) susidūrimai su dukra – mimanso formos, vyrauja gestikuliacija, tarsi „sugrįžusi“ iš XIX a. antrosios pusės Rusi8

jos baletmeisterio Mariaus Petipos baleto redakcijos, kur mizanscenos persunktos pantomimos elementų. Nejau nėra šiuolaikiškesnių, bet ne mažiau dvasingų „kodų“ išreikšti jausmams ir emocijoms? Ar sprendimas specialiai subanalintas, prisitaikant prie ano laikmečio pasaulėžiūros, propagavusios atvirą nuoširdumą = naivumą? Gal tiesiog pristigo lakesnės choreografinės vaizduotės?.. Regis, šįkart pati baleto trupė nespinduliuoja pasitikėjimo, nors rengdamasi

premjerai kiek atsinaujino / atjaunėjo – jos pajėgas pastiprino penki atrankos būdu pakviesti nariai. Vis dėlto, manyčiau, tinkamai nepanaudotas atlikėjų potencialas, – juk jie toliau pažengę, ne kartą įrodę, kad moka (į)valdyti savo resursus – tiek individualius kūno „instrumentus“, tiek išskirtinius jausminius niuansus, kitus svarbius akcentus. Štai viename epizode grupele ar vorele judančių merginų rankų plaštakų žaismė perteikta gana darniai, raiškiai ir kiek


ŠOKIS

hipnotizuojančiai, tačiau kiti fragmentai su pasikartojančiais sissonnes ir pas chaissée en tournant deriniais, lyg ir privalėję suteikti elegantiškos manieros bei lengvumo iliuziją, atvirkščiai – atrodė sunkokai (veikiausiai dėl ilgų besiplaikstančių apie kojas suknelių. Panašios matytos moderniame M.Eko pastatyme, tiesa, su prijuostėmis, o valstiečių galvos apdangalas – užrištos supintos skarelės – visiškai identiškas „mūsiškiam“, skiriasi vien spalvine gama).

Vaizdo sprendimai Scenografija (dailininkė – Liuka Songailaitė) – minimalistinė ir funkcionali. Jaukus kiemelis kaime prie Reino čia „paverstas“ fabriku, kapinės šalia miško – beprotystės ligonine... Mėnulio šviesą „pakeičia“ blizgučiai, kabančios stiklo šukės tarytum simbolizuoja iškreiptų veidrodžių karalystę. Dominuojantys pilki atspalviai ir juodi tonai suteikia vienodai tolygų, sakyčiau,

pernelyg pritemdytą vaizdą (šviesos dailininkas – Vaclovas Grinius). Jau XX a. viduryje gimusiam modernizmui būdingas idėjų, koncepcijų suabsoliutinimas, vaizdingumo, daiktiškumo neigimas. Jei pirmosios sąvokos maždaug atitinka šio spektaklio vizualizacijos sprendimus, tai dėl paskutinio teiginio iškilo abejonė – tuščių plastikinių stiklinių fejerverkas, pažėręs euforijos žiupsnelį gausios publikos gretose, kartu padvelkė ir efektinga manipuliacija. ► 9


ŠOKIS

Kodėl, užuot sukūrus naują šiuolaikišką choreografiją, judama senokai pramintu keliu?..

◄ Tiesa, tų pačių blizgučių sužėrėjimas pirmojo veiksmo finale, pratęsęs vyksmo raišką, neatrodė panaši banalybė – čia skausmas pabiro ašaromis, sudegus dar vienai naiviai mylinčiai sielai...

Varomoji jėga Neabejotinai vienu spektaklio privalumų, jo varomąja jėga įvardyčiau KVMT orkestro (dirigentas Tomas Ambrozaitis) „gyvai“ atliekamą muziką – įsimintinos „citatos“ pagrotos reikiamu tempu, atpažįstamai ir maloniai. Pasak baleto istorikų, Adolphe’ui Adamui pavyko sukurti tokią muziką, pagal kurią „net medžiai šoktų“. Tad kiekvienąkart nuskambėjus pagrindinei solinei temai, vis dar įsivaizduoji pulsuojančius, balansuojančius, „išpūstus“ ballottées ir ballonnées... Šiuokart scenoje išvystame konkrečius, griežtus, mechaniškus, automatiškai atliekamus judesius, imituojant konvejerį fabriko atmosferoje... Ir toliau, ir antrajame veiksme „žaidžiama“ tuščiavidurių kubų konstrukcijomis – jos nešioja10

mos, ant jų stojamasi, į jas įlendama etc., o apoteozėje jos „paverčiamos“ suskaldytu veidrodžiu. Nedrįstant klijuoti etikečių, juolab „apkaltinti“ plagiatu, iškilusios asociacijos leidžia daryti prielaidą apie Anželikos Cholinos kūrybos įtaką (nenuostabu, žinant abiejų choreografų dalyvavimą A/CH teatro veikloje).

Spektaklio favoritė Ryški favoritė, kaip ir dera, išliko pati Žizel. Čia ji kitokia, o būta visokių – įvairių ir skirtingų. Pirmoji Žizel atlikėja – 22-ejų J.Perrot mokinė bei gyvenimo draugė – neapolietė Carlotta Grisi, šokio istorikų teigimu, atrodžiusi lyg 14-metė, spindėjo žavesiu ir gyvybingumu. Šis vaidmuo garsiosios Anos Pavlovos buvęs mėgstamesnis net už „Mirštančiąją gulbę“. Užfiksuotas ir toks „rekordas“: Maskvos Didžiojo teatro primabalerina Natalja Besmertova Žizele atsisveikino su ilgamete karjera, itin teatrališkai ją šokusi būdama 36-erių.

Neišblėsę ir vienos šokiruojančios versijos įspūdžiai. Tai Sankt Peterburgo „Vyrų baleto“ trupės vadovo Valerijaus Michailovskio pateikta gryniausia Žizel parodija – įvaizdis, visiškai neatitinkantis jos grožio, jaunystės, naivumo; personažas, labiau primenantis šokančią su medpadžiais Marceliną iš „Bereikalingo atsargumo“. Taigi pirmajame veiksme (iki išdavystės suvokimo / išprotėjimo scenos) įprasta matyti valiūkišką, žaismingą Žizel, paveiktą naivios meilės kerų. O analizuojamame spektaklyje vaidmuo iš pat pradžių atrodė persunktas pesimizmo gaidelių, dominavo niūroka nuotaika, tarytum nujaučiant artėjančią tragediją. Tad virsmas nebuvo toks kontrastingas, kokio tikėtasi. Vienas netikėčiausių sprendimų – išniekinimo egzekucija. Tai lyg savotiška preliudija į beprotnamį – ilgomis tramdomųjų marškinių rankovėmis subtiliai perteikiamas suvaržymo, laisvės atėmimo ir garbės nuplėšimo vaizdinys. Tradiciniame variante herojei plyšta širdis, kitur ji persismeigia mylimojo špaga, o Ana Laguna anksčiau minėto M.Eko pastatyme keturių valstiečių „nusmeigiama“ šakėmis (taip pat nuotoliniu būdu).


ŠOKIS / ŽIŪROVO ĮSPŪDIS

KVMT „Žizel“ premjeroje patį pirmąjį vakarą šokusi Aušra Krasauskaitė-Berulė – iš prigimties jautri, jausminga asmenybė, gebanti įsikūnyti į personažą, kurį vaizduoja, ir dažnai susitapatinanti su juo. Atspari, užgrūdinta įvairių vaidmenų ir šokio stilistikų gausos, bet kuriame amplua ji moka save pateikti profesionaliai ir emocinį turinį pripildo taip, kad, regis, abejingų nepalieka. Jos Žizelė, tapusi dar viena visuomenės „elito“ vakarėlio auka, fiziškai anaiptol neatrodo visai palūžusi, tik veidą iškreipia skausminga šypsenėlė, šiurpulį sukelia nebylus juokas. Jos meilės likutį Albertui (kaip ir atleidimą dėl meilės) simbolizuoja raudona psichiatrinės ligoninės slaugytojo (Valdemaras Marcinkus, kitas – Rokas Spalinskas) pirštinė. Drįsčiau teigti, kaip B.Molytė-Kulikauskienė „ištraukia“ A/CH „Aną Kareniną“, taip ir Aušra – vienareikšmiškai – yra šio spektaklio „vinis“. Deja, nemačiau kitos dublerės (Anos Buchovskajos-Zamulskienės) – norisi tikėti, kad ir ji savitai nuspalvino vaidmenį.

Post scriptum Spektaklio visuma primena kosmetinį romantinio „fantastiško“ baleto remontą... Kodėl, užuot sukūrus naują šiuolaikišką choreografiją, judama senokai pramintu keliu, remiamasi praeitų amžių šablonais, panaudojant žinomiausią muzikinę medžiagą? Ar ši modernizacija – tikslinga, prasminga, patvirtinanti ir žiūrovų, ir pačių kūrėjų bei atlikėjų lūkesčius? Ar tai lygiavertė alternatyva garsiam romantiniam kūriniui? Galbūt tik realiausia siekiamybė. Arba specifinis iššūkis... Ne daugiau.

Vis-à-vis su Žizel Nijolė KLIUKAITĖ

Visas pasaulis – teatras. Girdėjome tai. Dar antikos laikais (tikrai dar prieš W.Shakespeare’ą) žmonės buvo linkę tapatintis: vieni – su režisieriais, kiti – su scenovaizdžio kūrėjais, treti – tiesiog su marionetėmis, svetimu balsu beriančiomis visokias ištarmes, kvatojančiomis ten, kur nurodyta, o kartais tiesiog žiovaujančiomis (bet ir šis veiksmas reikalauja timptelėjimo už virvelės). Šventa tiesa, teatras – ypatinga struktūrinė dermė, įvairiasluoksnė metafizinė visuma su savais paveikslais ir akcentais, kaita, įelektrinimu ir įžeminimu. Kartais atrodo, kad gyvenimas – tai visokių aistrų, kurioms – na, kad geriau suprastume – suteikiame visokių dievybių (žinoma, panašių į žmogų) pavidalus, katilas, gal net karas. Įsikūnija jos mumyse ir tampo, kaip nori: į kairę, į dešinę ir kitaip. Tik kad spontaniškas judesys nėra labai gražus. Ir vis dėlto manau, kad visai paprastai galėtume perfrazuoti išminčių ar išminčius ir pasakyti, kad visas pasaulis – baletas. Vienaip šokame jaunystėje, kitaip – senatvėje (kitos aistros, kitos dievybės mus valdo) – kiti žingsneliai, pasvirimo kampas, bet... muzi-

ka tebeskamba. O jau tos dermės (vidinės ir išorinės), tas muzikinis fonas, verčiantis daryti tūpsnius ir suktukus, šuoliukus (kartais net per ugnies lanką) ir nusilenkimus. Mums vis atrodo, kad šokame pagal iš anksto nusibraižytą kontūrą, kartais (dažniausiai) net negalvojame, ką šokame ir kaip. Ir vis tiek šokame, nes... Visa pasaulyje yra baletas. Galėčiau net teigti, kad pradžioje buvo judesys. Nes tam, kad atsirastų žodis, kažkas turėjo praverti burną. Po Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklio pagal Adolphe’o Adamo baletą „Žizel“, kuriam choreografiją kūrė Donatas Bakėjus ir Mantas Černeckas, scenografija ir kostiumais pasirūpino Liuka Songailaitė, orkestrui dirigavo Tomas Ambrozaitis, o visa ir visus apšvietė Vaclovas Grinius, jau nežinau, kas buvo pradžioje. Bet gal tai net nėra taip labai svarbu. Svarbu, kad buvo, kad ĮVYKO. Nes judesys radosi visame kame: visoje toje tvinksinčioje erdvėje, pilnoje žilų (žilstančių) angelų. Ir vis dėlto pirma buvo vaizdas. Ne. Pirma buvo šviesa. Tik šviesa pati sau viena neištinka. Ji yra tam, kad išplėštų iš nebūties vaizdą. ►

11


ŠOKIS / ŽIŪROVO ĮSPŪDIS

◄ Paprastai mes būname taip labai susiję su kitais, kad niekada nebūname patys sau. Jeigu stovime, šalia mūsų visada yra kitas. Kartais gyvas, kartais nelabai, bet... yra. Visada būname įsivėlę į būties (kasdienybės, na, gerai, tegu, jos švenčių) mums primetamus santykius. Kartais taip labai į tas jungtis įsipainiojame, kad nė nebeskiriame, kur TIK mes, o kur jau visai NE MES. Sunkiausia, beje, būtų atsidurti toje plotmėje vis-à-vis su savimi. Veidu į veidą. Priešpriešiais. Akis į akį. Bet štai šviesa išplėšia iš tamsos Žizel. Ji stovi ir žiūri į virpančią erdvę. Ir ten, toje erdvėje, ji visa. Aistrų dievybės jau šokdino ją. Tampė virveles, kaip tik norėjo. Bet tas virveles jai pavyko sutraukioti. Ji pati savyje. Visut visa. Šoka. Nes tas stovėjimas ir yra jos judesys. Iškalbingesnis už bet kurį kitą. Bet savo esmę, savo pilnatvės šokį paprasčiausiai stovint ne taip lengva atrasti. Turi kautis savo vidiniame kare ir privalai laimėti. Net pralaimėdamas (kartais tik tokia baigtis yra teisinga). Prasideda pasakojimas. Na, čia mums viskas daug suprantamiau. Pirmiausia save turime atrasti tarp kitų. Mūsų esmė, tas vidi-

12

nis daigas, būna tokia gležna, kad be visokių lengvų (ir kietesnių) smūgių, be verpetų, įsukančių į tokius svaiginamai žemus, tokius, atrodo, smėlio audromis virvančius šuoliukus, suktukus, savęs net nepažintume. Dar, žinoma, darbas, kuris gali būti kampuotas ir tuščiaviduris kaip kubas, beprasmis kaip blizgus jo paviršius. Ne, darbas nebūna beprasmis. Tiesiog negali toks būti. Darbas yra galingiausia aistra. Energija, įprasminanti žmogaus galias. Darbas talentingiausiai sustyguoja, sutvarko dieną, bet... Ak, pamiršau, kad rašau apie judesį, apie baletą. Deja, nesu profesionalė. Antra vertus, jeigu visas gyvenimas teatras – šokio, judesio teatras – tai... Tai vis tiek neišmanau judesio poezijos. Neišmanau įprasminto judesio, kai jis tampa ženklu. Galiu tik gėrėtis, kai kūnas pažadina klostę ir drabužis tampa tavo minčių, tavo raiškos tąsa. O L.Songailaitės kostiumai, toji karališka jų pilkuma užpildo erdvę tokiais virpesiais, kad, regis, nespėji grožėtis, gėrėtis fragmentais. Bet tai nesugriauna visumos, tiesiog drabužis virsta kūno tąsa, ir ši naujai sukurta erdvė ir yra ta poetika, kurios atskirų sandų nė nereikia perprasti,

belieka įsileisti ją į savo vidines erdves ir leisti jai jas bent šiek tiek praplėsti. Ne, nemėsinėsiu čia sukurtų personažų ar kokių svarbių tiesų painiame pasaulyje. Neprofesionaliu žvilgsniu, neprofesionalia (bet atvira grožiui) širdimi siurbte siurbiau visą tą stebuklingą scenos energiją. Visut visi sukurti vaidmenys mane įtikino. Galima tik pasidžiaugti ta skirtinga judesio amplitude ir jos raiška (užbūrė psichiatrijos ligoninės slaugytojas su raudona pirštinėle ir tokiu ekspresyviu vidiniu šokiu), apkerėjo psichiatrijos ligoninės pacienčių šokis plaukais, motinos žengimas tiltu į nebūtį, amžinos vyrų kautynės (manau, jei vyrai daugiau šoktų, pasaulyje užgestų karai) – et, viskas. Įsimylėjau šį spektaklį, net tą drastišką išprievartavimo sceną. Kokia meno galia: scena baisi, o TOKS GROŽIS! O pabaiga. Akis į akį su savimi veidrodinio kubo paviršiuje. Sveikinu jaunuosius baleto kūrėjus, kurių mintis yra tokia pat gili, koks galingas sceninis vaizdas ir judesys. Dar nuoširdžiau sveikinu publiką, galinčią pasinerti į tą baisią pasaką ir išnerti kitoje jos pusėje, veidu į veidą (priešais veidrodinį kubą) su pačiu savimi.


Violončelės festivalio atradimai Klaipėda gegužės 1–6 dienomis tapo tikra violončelės sostine. Su nekantrumu lauktas pirmasis Tarptautinis violončelės festivalis-konkursas kvietė pamatyti, išgirsti, susipažinti su naujausių kūrinių premjeromis, jau žinomų kompozitorių opusais, kviestiniais pasaulinio garso violončelės atlikėjais solistais bei ansambliais. Per šešias dienas surengti net 58 violončelei skirti muzikos, teatro, kino, šokio ir dailės renginiai sutraukė ištikimiausius muzikos ir meno gerbėjus į 22 Klaipėdos vietas. Pradedant violončelininkų konkursu, kuris vyko S.Šimkaus konservatorijoje bei Klaipėdos universiteto Muzikos akademijoje, koncertais ir performansais teatruose, galerijose, paskaitomis ir meistriškumo kursais muzikos mokyklose ar bibliotekose... ir baigiant netikėtas rytiniais pasimatymais su violončelėmis miesto kavinukėse. Nors tarptautinis violončelės festivalis-konkursas baigėsi, atmintyje iškyla muzikiniai vakarai ir neužmirštamos koncertų akimirkos, palydėtos ovacijų ir susižavėjimo šūksnių. Kadangi visų renginių aprėpti neįmanoma, norisi plačiau pakomentuoti nors kelis labiausiai įsimintinus koncertus. ►

MUZIKA

Silvijos Sondeckienės meistriškumo pamoka. 13


MUZIKA

Agnė JANUŠAITĖ

Pradžios koncertuose sužibėjo solistai ◄ Išgirdęs apie tokio masto renginį (pir-

mas toks festivalis-konkursas Lietuvoje) ir į Klaipėdą atvykusias pasaulines garsenybes, pasąmoningai imi džiūgauti, laukti ir, žinoma, tikėtis pačių geriausių rezultatų. Tokios viltys ir nuotaikos gegužės 1 d. lydėjo ir į atidarymo koncertą, kuriame su Klaipėdos kameriniu orkestru (meno vadovas Mindaugas Bačkus) muzikavo dabartinės violončelės legendos – violončelininkas ir kompozitorius Giovanni Sollimos (Italija) ir jo kolegė Monika Leskovar (Kroatija). Iš arčiau buvo galima susipažinti ne tik su violončelės solistais-atlikėjais, bet ir solisto ir kompozitoriaus G.Sollimos kompoziciniu braižu. Būtent jo kompozicijos ir tapo pirmojo vakaro „ašimi“. Buvo atlikti net trys skambių pavadinimų opusai: „Vibruokite, violončelės!“, „Medžio ragos daina“ ir „Kai mes buvome medžiai“. Deja, kai kurių tik pavadinimai skambūs... Pirmieji du kūriniai skirti violončelėms ir orkestrui bei C.A.Piatti „Serenada dviem violončelėms“ gana blankiai (kompoziciniu požiūriu) nuspalvino pirmąją dalį. Nesudėtingos, repetityvinės harmonijos kompozicijos suskambo monotoniškai, regis, visą kūrinio sielą padalijus tik solinėms violončelių partijoms, kurios, beje, nors ir atliktos įspūdingai, asocijavosi su „lengvąja“ muzika. Taip būna gana retai, tačiau šį kartą ne atlikėjams, o kūriniams pristigo išraiškos. Norėjosi daugiau – regėti ne tik virtuozinį paviršių, bet ir gylį, pajausti muzikos „svorį“. Tačiau pasigestos „detalės“ netrukus natūraliai susidėliojo antrojoje koncerto dalyje. Čia, parinkus kiek solidesnę programą, buvo galima pasimėgauti visapuse muzikos darna. Dramatiškąją G.Rossini „Ašarą“ (tema ir variacijos violončelei ir fortepijonui) su kameriniu orkestru atliko solistė M.Leskovar. Jei pirmojoje koncerto dalyje moteriškas In liko nustelbtas ekspresyvaus G.Sollimos Jang, puiki proga pademonstruoti savo galimybes ir muzikalumą violončelininkei teko atliekant G.Rossini variacijas. Rimties estetika alsuojantis opusas ir dainingos melodijos prabilo net labai atitinkamu tonu. Truputį švelniai, emocin14

Festivalio atidarymo koncertas Klaipėdos koncertų salėje: Klaipėdos kamerinis orkestras, solistai G.Sollima ir M.Leskovar.

gai, bet visada užtikrintai ir profesionaliai, lydima orkestro griežė M.Leskovar. Jos išties buvo malonu klausytis. Po šio kūrinio atlikta viena ryškiausių operos arijų – G.Rossini „Una voce poco fa“ iš operos „Sevilijos kirpėjas“. Ir, žinoma, skambėjo transkripcija violončelei su orkestru (keista, kad tokia informacija nebuvo pateikta programėlėse). Scenoje vėl lyg viesulas siautė G.Sollima, atliekant G.Rossini, savo energinga grojimo maniera solistas meistriškai perteikė vokalines arijos subtilybes ir stilistikos pojūtį. Koncerto pabaigoje – glissanduojantis G.Sollima „Kai mes buvome medžiai“, atliekamas solistų ir orkestro. Nors ryškūs šio kūrinio melodiniai ir intonaciniai saitai buvo susiję

su pirmojoje dalyje atliktu „Vibruokite, violončelės!“, paskutinis kūrinys suskambo daug solidžiau ir tapo efektingu sprendimu koncerto pabaigai. Gyvuokite, violončelės! Antrąją festivalio dieną vakarinis koncertas taip pat kvietė pasiklausyti puikių atlikėjų iš svetur. Klaipėdos koncertų salėje svečiavosi rafinuotasis barokas ir jo tradicijų puoselėtojai, barokinės violončelės atlikėjai Bruno Cocsetas (Prancūzija), Viola de Hoog (Olandija) bei klavesinininkas Menno van Delftas (Olandija). Skambėjo pas mus rečiau girdima barokinė muzika, atliekama autentiškais barokiniais instrumentais (!) ir laikantis senosios muzikos atlikimo tradicijų. Tačiau šis koncertas ne kiekvienam – kantriai išklausyti pusantros valandos trukmės


MUZIKA

barokinę programą veikiausiai pasirinks tik šios muzikos gurmanai. Tad labai nestebino ištuštėjusi salė po audringo vakarykščio koncerto... Juolab kad nebuvo nei orkestro, nei įspūdingos virtuozerijos, kuri barokui visiškai nebūdinga. Grakštūs, nedidelės apimties kameriniai kūriniai labiau skatino atitrūkti nuo kasdienybės ir dabarties šurmulio, pasimėgauti barokine ramuma. Nors dar visai neseniai, balandžio mėnesį, Klaipėdoje koncertavo senosios muzikos ansamblis „Les Talens Lyriques“ (Prancūzija), jų repertuaras kur kas platesnis, o chronologinės muzikos atlikimo ribos driekiasi nuo baroko iki pat romantizmo. Šis koncertas buvo kitoks, kaip minėjo violončelininkė V. de Hoog, „jame atliekami pirmieji ir kiek vėlesni kūriniai violončelei“. Tai buvo tarytum vieno solidžiausių instrumentų – violončelės gimimo istorija, itin kokybiškai papasakota atlikėjų paruoštais kūriniais. O programoje – nuo D.Gabrielli, G.M.Jacchini iki L.Leo ar žymiojo A.Vivaldi kūrinių violončelėms solo ir su klavesino pritarimu. Net sunku išskirti bent vieną koncerto numerį – visi jie labai organiškai susiliejo į bendrą kamerinę visumą.

„Keliaujančios violončelės“ skambėjo uostamiesčio kavinėse.

Tarp elektronikos ir „goblino“ rankų „Tai, ko nesitikėtum iš klasikos“ – ryškiai akcentuotas festivalio moto, atspindėjęs daugelį jo renginių. Panašiai norisi kalbėti ir apie gegužės 3-iąją vykusius koncertus, kuriuos tądien pavyko aplankyti net du. Abu labai skirtingi, tačiau kiekvienas jų savaip viliojo ir skirtingai domino. Tai jau ne pirmą kartą į Klaipėdą sugrįžtantys J.Janulytės „Smėlio laikrodžiai“ keturioms violončelėms, gyvai elektronikai (M.Tadini, A.Raggi) ir vaizdo projekcijai (L.Scarzella) bei pirmą kartą su savo pasirodymo programa uostamiestyje apsilankęs ekstravagantiškas „violončelės goblinas“ Rushadas Egglestonas. Nors J.Janulytės kūrinys jau ne naujiena Klaipėdos publikai, susipažinti su šios autorės kūryba turėjo progą konkurso dalyviai ir festivalio svečiai. Vis dėlto mirgančioje festivalio koncertų programoje lietuviškų kūrinių – mažuma (gegužės 4 d. vykęs koncertas „Lietuviška violončelė“), o tų, kurie atspindėtų aktualiosios muzikos kryptis, daugiau ir nebuvo. ►

G.Sollimos (dešinėje) meistriškumo kursai.

Muzikologė prof. Danutė Petrauskaitė festivaliui parengė parodą ir skaitė pranešimą apie violončelės mokyklos ištakas ir raidą Lietuvoje. 15


MUZIKA

„Barokinė violončelė“ Klaipėdos koncertų salėje: Klaipėdos kamerinis orkestras, solistai B.Cocsetas, M. van Delftas, V. de Hoog. ◄ Tad bent trumpai norisi perteikti atlikėjų sukurtos atmosferos įspūdį, tą nežemišką tūkstančio tembrinių švieselių audrą. O ją kompozitorė dažniausiai kuria pasitelkusi vienarūšius instrumentus, iš kurių pina tirštos mikropolifoninės tekstūros opusus. Taip ir šį kartą iš daugybės susivijančių linijų „Gaida Ensemble“ solistai Edmundas Kulikauskas, Povilas Jacunskas, Justas Kulikauskas ir Onutė Švabauskaitė (violončelės) tapė lėtai besileidžiančio laiko juostas. Nuo vos girdimų flažoletų pradedamas opusas, padedant elektronikai ir vizualizacijai (scenoje pasitelkiamos specialiai sukurtos cilindrinės tiulio uždangos, ant kurių projektuojami vaizdai bei šviesų efektai), 16

išaugo į drebinančio garso monolitą, kurio, manau, eitume pasiklausyti dar ir dar kartą. Po šio koncerto Dramos teatre, išlaukus nemažą pertrauką, kurios po tokių įspūdžių tikrai reikėjo, keliavome į ne tokią akademišką aplinką – dar vieną festivalio renginių vietą – Kultūros fabrike įsikūrusį klubą „Raketa“. Čia ateinančius iš karto pasitiko netradicinis reginys – ant pakylos, greta garso aparatūros pasirodymui ruošėsi „violončelės goblinas“. Prie mikrofonų buvo tvirtinami popieriniai, plastikiniai pūstukai. Taip pat ir prie violončelės, kuri, persijuosus juosta per petį, „goblino“ buvo laikoma kaip gitara. Patikėkite, nepabodo stebėti net jo pasiruošimo minutės, per

kurias „numesti“ keli juokeliai ir beprasmės („Fluffy Arabian Cat Disease“) dainos vis dėlto buvo pateiktos skoningai. Iš tiesų, prieš tai pasiklausęs didžiulio J.Janulytės opuso, imi galvoti, ar pasitvirtins tokio artisto kaip R.Egglestonas šou. Tačiau, pasinaudojęs visais savo gabumais – griežti / groti violončele, imituoti įvairius dainavimo stilius (nuo kantri iki klasikos) ir atskleisti komiko talentą, – „violončelės goblinas“ gana greitai atrado ryšį su publika. Tikrai stebino ir žavėjo šio atlikėjo keistenybės, drąsa ir ekstravagancija. Kiek žinome atlikėjų, kurie švariai pagriežtų violončele, atlikdami jogos pratimus ar šokinėdami ant stalų?.. „Violončelės goblinas“ tai sugeba. Jo lauksime ir kitąmet.


MUZIKA

Publika tapo istorinio įvykio liudininke Ne paslaptis, jog Klaipėdos violončelės festivalis subūrė konkurso dalyvius ir atlikėjus net iš 21 šalies. Džiugesio neslėpdami tai publikai nuolat primindavo festivalio organizatoriai. Žinoma, visų festivalio svečių buvo kur kas daugiau – net konkursantų 50. O kur dar mokytojų ir bendraminčių palyda... Skaičiai tampa įspūdingi tada, kai visus dalyvius regime kartu griežiančius vienoje scenoje. Taip, tai įvyko gegužės 5-ąją. Klaipėdos koncertų salėje griežė 100 violončelių orkestras! Skamba kiek utopiškai ir visiškai neįprastai lietuviškai scenai, ką jau sakyti apie Klaipėdą. Tačiau šis iššūkis tapo vienu labiausiai laukiamų koncertų (ne tik asmeniškai mano, tai įrodė sausakimša salė ir išpirkti bilietai net stovėti) ir, organizatorių žodžiais tariant, „įgyvendinta svajonė – vienoje scenoje pamatyti violončelių orkestrą, kuriame grotų visi festivalio ir konkurso dalyviai, muzikinės bendruomenės nariai, studentai, mokiniai ir pedagogai“. Išties, kaip ir pats įvykis – toks pirmas Lietuvoje, taip ir vaizdas – unikalus. Visa 100 violončelių bendruomenė vos tilpo Koncertų salės scenoje. O ja glaudžiai dalijosi net kelios violončelininkų kartos – nuo pačių jauniausių – mokinių iki vyriausios pedagogų, atlikėjų kartos. Nors tokio orkestro idėja intrigavo ir tapo gražia vienybės išraiška, tačiau dideli amžiaus ir nepamatuojami patirties skirtumai buvo girdimi „plika ausimi“. Tą nepaprastą vakarą orkestras pagriežė melodingą populiarių opusų programą: G.F.Händelio „Religioso“, A.Malcio „Vasaros nakties sodus“, A.Pärto „Fratres“, P.Čaikovskio „Arioso“, C.Davidovo „Himną“. Prie dirigento pulto stojo vienas garsiausių violončelės atlikėjų ir pedagogų pasaulyje – Davidas Geringas (Lietuva, Vokietija). Suburti tarptautinį orkestrą ir vos per dvi repeticijas įvaldyti tokį „keliašimtastygį“ instrumentą gal ir pavyktų, jeigu jo nariai visi būtų kaip D.Geringas ar kitos festivalyje pasirodžiusios violončelės žvaigždės – G.Sollima, Karine Georgian (Armėnija, Didžioji Britanija)... Tačiau scenoje jau sunkiai nusėdėję jauniausieji po aktyvios konkurso savaitės, regis, mažiausi norėjo griežti valandos trukmės programą. ►

Klaipėdos lėlių teatro premjerinio spektaklio „Tėtis ir jūra“ akimirka.

„Suzuki violončelių orkestras“.

Violončelės pleneras vyko Klaipėdos koncertų salės parke. 17


MUZIKA

„Smėlio laikrodžiai“ Klaipėdos dramos teatre: „Gaida Ensemble“. ◄ Tad jau nuo pirmojo kūrinio po truputį pradėję byrėti melodiniai saitai kai kuriuose kūriniuose vėliau pasigirdo dar aštriau. Štai kad ir labai lauktas vieno šviesiausių A.Pärto opuso „Fratres“ atlikimas. Kone perregimų, besvorių flažoletų persmelktas muzikinis tekstas, švelniai tariant, nesuskambo darniai. Vis

prasiveržiantys disonuojantys sąskambiai, „praslystančios“ intonacijos ir netolygūs įstojimai kartais net vertė jaustis nejaukiai. Tiesa, kur kas geresnį įspūdį paliko G.F.Händelio ir A.Malcio kūrinių atlikimai, kuriems neprireikė tokių griežimo „subtilybių“. Kartais buvo galima pasigerėti ne tik vizualiu reginiu – būriu violon-

„Violončelės goblinas“ sugrįžo“ klube „Raketa“: R.Egglestonas. 18

čelių, tarsi jūra užliejusių sceną, – bet ir maloniu, galingu, matiniu jų skambesiu. Vis dėlto tokio orkestro repeticijoms reikėtų skirti daugiau laiko. Buvo akivaizdu, kad šio sumanymo įgyvendinimas gerokai nublanko viso festivalio kontekste... Tačiau kur kas labiau pasisekė to paties koncerto pirmoji dalis, kurioje kartu su Klaipėdos kameriniu orkestru griežė trys geriausi konkurso profesionalų grupės atlikėjai: trečiosios vietos laureatas Rokas Vaitkevičius (Lietuva), antrosios vietos laimėtojas Kenta Uno (Austrija) ir nugalėtojas Rustemas Khamidulinas (Rusija). Kiekvienam teko galimybė pagroti kartu su Klaipėdos kameriniu orkestru po vieną J.Haydno Koncerto violončelei C-dur dalį. Ryškios publikos ovacijos ir tiesiog ore tvyrantis atlikėjų palaikymas visais požiūriais atitiko skambėjusį rezultatą. Tą patį vakarą festivalis visus kvietė ir į neformaliąją „Raketą“, kur pynėsi simpatiškos klasikos ir džiazo improvizacijos. Vos valandą trukęs pasirodymas muzikalumo ir kokybės atžvilgiu tapo tikra atgaiva sielai. Tačiau tai visai nestebino, nes scenoje muzikavo tikri profesionalai – Vytautas Sondeckis, Svenas Forsbergas (violončelės) ir Larsas Danielssonas


MUZIKA

(violončelė, kontrabosas). Tarp populiarių improvizacinių temų skambėjo ir L.Danielssono kūryba.

Įspūdingi finaliniai festivalio akordai Paskutinis festivalio rimtosios muzikos koncertas triumfavo solidžia romantine violončelės muzikos programa, puikiais solistais, kviestiniu simfoniniu orkestru ir dirigentu. Gegužės 6-ąją Klaipėdos koncertų salėje grojo Liepojos simfoninis orkestras, kuriam dirigavo Modestas Pitrėnas, ir violončelės meistrai – D.Geringas, K.Georgian ir Borisas Andrianovas (Rusija) – visi jie renginio violončelės konkurso profesionalų grupės žiuri nariai, tad šį kartą buvo vertinami vertintojai. Koncerto programoje skambėjo P.Čaikovskio „Variacijos rokoko tema“ violončelei ir orkestrui, op. 33, E.Elgaro koncertas violončelei ir orkestrui e-moll, op. 85 bei R.Strausso simfoninė poema „Don Kichotas“ violončelei ir orkestrui op. 35. Pirmąjį opusą atlikę B.Andrianovas ir Liepojos simfoninis orkestras nuteikė išties maloniai. Simpatiškas dirigento kontaktas su solistu ir orkestru nuo pat pirmųjų kūrinio taktų gražiai įvedė į šviesų, energingą ir kiek bravūrišką P.Čaikovskio opusą. Štai melodingoji K.Georgian epizodiškai griežė gal kiek per švelniai, tačiau tai visai netrukdė mėgautis nuostabia, svajinga

E.Elgaro muzika. Priešingai, tai suteikė savitumo ir naujo charakterio muzikai. Vis dėlto „aukso viduriu“ tą vakarą tapo solistas D.Geringas, su orkestru atlikęs R.Strausso simfoninę poemą „Don Kichotas“. Nauja muzikine kalba prabilęs opusas išsiskyrė spinduliuojančia energija, garsų gūsiais ir tembrų įvairove, kurią visai nesunkiai suvaldė tiek solistas, tiek orkestras. Publika girdėjo ne tik žaidžiant atlikimo technikomis ar įvairiais instrumentų tembrais, bet ir staigią charakterio kaitą, kurią pabrėžė ryškūs asketiški ritmai ir sodrios harmonijos fonas.

Skirtinga muzikos ir atlikėjų puokštė pasitiko paskutinį festivalio vakarą. O tąkart nudžiugino dauguma dalykų – rimtai pasiruošę atlikėjai, dinamiška programa bei organizuotas orkestras, gana aukštai užkėlę kartelę kitam festivaliui. Galvojant apie tai, gal ir per anksti klausti, ar sulauksime šio renginio kitąmet, ar Klaipėdą ir vėl puoš spalvingos festivalio afišos, violončelių siluetai, nuo ankstaus ryto iki vėlyvos nakties keliaujantys iš vieno renginio į kitą. Ar organizatoriai sugebės suburti ryškiausius ne tik Lietuvos, bet ir užsienio violončelių meistrus? ►

„100 violončelių orkestrui“ Klaipėdos koncertų salėje dirigavo D.Geringas.

19


MUZIKA

Klaipėdos tarptautinio violončelės konkurso laureatai apdovanoti diplomais, prizais ir gėlėmis.

Kai tiek jau atlikta, telieka puoselėti puikios pradžios pasėtą grūdą, jį laistyti nuoširdumu ir auginti kaip aukšto profesinio lygio simbolį.

Klaipėdos tarptautinio violončelės konkurso profesionalų grupės laureatai R.Khamidulinas, R.Vaitkevičius ir K.Uno griežė su Klaipėdos kameriniu orkestru. 20

◄ Stebint didžiulę festivalio ir konkurso dalyvių vienybę, palaikymą bei organizatorių entuziazmą, norisi tikėti, kad gera pradžia – pusė darbo. O kai tiek jau atlikta, telieka puoselėti puikios pradžios pasėtą grūdą, jį laistyti nuoširdumu ir auginti kaip aukšto profesinio lygio simbolį. To norisi palinkėti pirmąjį Violončelės festivalį surengusiai Klaipėdos koncertų salei, dalyviams ir jį lankiusiems melomanams.


MUZIKA

„Jazz – Cello – Bass“ klube „Raketa“: S.Forsbergas, V.Sondeckis, L.Danielssonas.

Baigiamasis festivalio koncertas Klaipėdos koncertų salėje: Liepojos simfoninis orkestras, solistai B.Andrianovas (nuotr. viršuje), D.Geringas, K.Georgian, dirigentas M.Pitrėnas.  Vytauto Petriko ir Donato Bielkausko / Klaipėdos koncertų salės archyvo nuotr. 21


MUZIKA

Klaipėdos teatras pirmaisiais pokario metais. 

PKI archyvo nuotr.

Klaipėdos muzikinis teatras (Opera) šimtmečių tėkmėje (3)

Scenos iš J.Švedo muzikinės pasakos „Eglė žalčių karalienė“. 1946 m. 22


MUZIKA

Scenos iš J.Offenbacho operetės „Perikola“. 1947 m.

Sovietinės okupacijos metais Klaipėdos opera vėl bandė atgimti įsteigus Klaipėdos muzikinės komedijos teatrą. Jis dirbo intensyviai, bet valdžiai niekaip neįtiko. ► Scenos iš B.Aleksandrovo operetės „Manoji Giuzel“. 1947 m.

Klaipėdos muzikinės komedijos teatro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas K.Griauzdė.

Scena iš K.Griauzdės muzikinės pasakos „Pelenė“. 1948 m. 23


MUZIKA

Scenos iš I.Dunajevskio operetės „Laisvasis vėjas“. 1948 m.

Daiva KŠANIENĖ

Muzikinės komedijos teatras ◄ 1945 m. Sovietų Sąjungai okupavus

Klaipėdos kraštą, prasidėjo absoliučiai kitoks – istoriniu, ideologiniu, politiniu, socialiniu, kultūriniu, moraliniu ir kitais požiūriais – šalies istorijos laikotarpis: sovietinis, totalitarinis, fiziškai ir moraliai represinis. „Prasidėjo metai zero – metai, kai komunistinė realybė sustabdė laiką ir istoriją“, – rašė istorikas Vygantas Vareikis. Beveik nelikus vietinių gyventojų – lietuvininkų ir vokiečių, negailestingai griaunant ir taip po karo nuniokotus senuosius Klaipėdos pastatus, bažnyčias ir kita, apgyvendinus miestą žmonėmis, atvykusiais iš Didžiosios Lietuvos, kitų Sovietų Sąjungos respublikų, iš esmės pakito miesto mentalitetas. Keli talentingi Lietuvos muzikai, po karo apsigyvenę Klaipėdoje, puikiai prisimenantys ir žinantys apie turtingą miesto kultūrinę praeitį, nutarė neleisti galutinai užgesti jos buvusiam žavesiui. Aišku, sprendė ne jie. Kultūros, muzikos reikalus, kaip ir visus kitus, tvarkė komunistų partija ir jos Vykdomasis komitetas. Steigdama Klaipėdos muzikinės komedijos teatrą, sovietinė valdžia turėjo savo tikslą – pasitelkus scenos meną, skleisti sovietinę ideologiją. Net ir tokiomis sąlygomis Klaipėdos opera dar kartą pabandė atgimti. Deja, iš pelenų kylantis Klaipėdos muzikinis teatras (kaip ir visa Lietuvos kultūra) šį kartą pateko į savo istorijoje 24

neregėtas okupantų valdžios paspęstas režimo pinkles bei cenzūros gniaužtus. Klaipėdos muzikinės komedijos teatras (Dramos teatro patalpose) oficialiai įsteigtas 1945 m. spalio 1 d. Meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu paskirtas Kauno muzikas Klemensas Griauzdė, režisieriumi – Juozas Gustaitis. Artistai buvo kviečiami atvykti iš visos Lietuvos. Solistų trupę sudarė E.Mažrimaitė-Dirsienė, S.Ratkevičius, K.Elertas, P.Visockas, P.Jonkutė-Reikalienė ir kiti. Mielai prisijungė dramos aktoriai: B.Liktoraitė-Elertienė, V.Kancleris, B.Juškevičius, L.Kerniūtė, A.IgnatavičiūtėPetkevičienė, E.Čepulis. Kurį laiką buvo statomi tik dramos veikalai.

„Ne tos krypties“ K.Griauzdei surinkti simfoninį orkestrą, chorą buvo sudėtingiau: ieškojo muzikantų po visą kraštą ir Žemaitiją, net tarp vokiečių belaisvių. Šiaip taip suformavus orkestrą, subūrus chorą (daugiausia muzikos mokyklos mokinius), dirigentas ėmėsi pirmojo muzikinio spektaklio – J.Švedo muzikinės pasakos „Eglė žalčių karalienė“. Premjera įvyko 1946 m. liepos 27 d. Tai buvo ir tikrasis teatro atidarymas. Šiame, kaip daugelyje kitų muzikinių veikalų, solo partijas atliko tiek dainininkai, tiek dramos aktoriai, kurių dauguma, pasirodo, turėjo neblogus balsus. Spektaklis buvo rodomas daugybę kartų, nors sovietiniai ideologai ir kritikavo, sakydami, kad tai „ne teatrų krypties veikalas“. „Ne tos krypties“ buvo ir daugelis kitų Muzikinės komedijos teatre pastatytų muzikinių spektaklių: J.Offenbacho

operetė „Perikola“ (1947 m. birželio 14 d.), K.Griauzdės muzikinė pasaka „Pelenė“ (1948 m. kovo 12 d.), R.Planquette operetė „Kornevilio varpai“ (1948 m. lapkričio 21 d.), G.Rossini opera „Sevilijos kirpėjas“ (1949 m. kovo 31 d.) ir kiti. Palankiau žiūrėta į pastatytas sovietinių kompozitorių operetes – B.Aleksandrovo „Manoji Giuzel“ (1947 m. lapkričio 7 d.) bei I.Dunajevskio „Laisvasis vėjas“ (1948 m. birželio 22 d.). Komunistų partijos vadovybė, leisdama įvairiausius, net grėsmingus įsakymus, reikalavo rodyti tik sovietinę ideologiją skleidžiančius spektaklius, siekiant ugdyti „naują“ žmogų, komunizmo statytoją; nuodugniai buvo tikrinama repertuaro „ideologinė kokybė“. Klaipėdos muzikinės komedijos teatrui ir jo vadovui dirigentui K.Griauzdei buvo griežtai (raštu) nurodyta: „Teatro ideologinė meninė programa privalo kartu dalyvauti komunistų partijos socialistinės santvarkos persitvarkymo programoje“ (LSSR meno reikalų valdybos teatrų skyriaus viršininkas Kremeris). Nors intensyviai dirbdamas, Klaipėdos muzikinės komedijos teatras valdžiai niekaip neįtiko. Specialios komisijos iš Vilniaus nuolat jį tikrino, ieškojo priekabių, peikė, kaltino dėl būtų ir nebūtų dalykų. Prasidėjo niekuo nepagrįsta teatro reorganizacija, tiksliau – muzikinės trupės naikinimas. Naujósios, beveik visiškai parengtos premjeros – P.Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“ – jau nebeleista parodyti. 1949 m. viduryje Klaipėdos muzikinės komedijos teatras buvo sužlugdytas. Jis tapo Muzikinės dramos teatru, o nuo 1950 m. – Dramos teatru. Daugelis solistų, instrumentininkų išvyko, išsiskirstė po kitus miestus.


MUZIKA

Liaudies operos link Prabėgus trejiems metams, 6-ojo dešimtmečio pradžioje dirigentas K.Griauzdė (dirbo Klaipėdos muzikos mokykloje) dar kartą pakilo į žygį dėl miesto muzikinės kultūros gaivinimo. Išvykus solistams, išsiblaškius orkestrui, apie operą galvoti buvo sunku. Tad šį kartą K.Griauzdė pradėjo nuo mišraus choro steigimo (1953 m.). Labai greitai jis tapo gana pajėgus, o svarbiausia – susibūręs savanoriškai (juk tuo metu sovietinė valdžia, vykdydama Maskvos nurodymus, įmonėse, klubuose, įstaigose, gamyklose, fabrikuose ir kitur skubiai steigė privalomus (priverstinius) meno saviveiklos būrelius masinei kultūrai propaguoti). Choras susikūrė prie miesto Vykdomojo komiteto, nors lankyti jį galėjo visi norintieji, turėjusieji klausą ir balsą. Beje, nenustygstantis K.Griauzdė kartais iš muzikos mokyklos mokytojų – profesionalų, mokinių bei miesto muzikantų suburdavo simfoninį orkestrą ir rengdavo pavienius koncertus. 1956 m., chorui jau pasiekus neblogą meninį lygį, jo vadovas energingasis K.Griauzdė išvyko gyventi į Vilnių. Choro vadovo pareigas perėmė visapusiškas eruditas – dirigentas, filosofas, pianistas ir kompozitorius, stalinines represijas patyręs buvęs tremtinys A.Pozdnejevas, dėstęs ir muzikos mokykloje. Tarp choristų išryškėjus keliems puikius balsus turintiems solistams, nuspręsta statyti operą – P.Čaikovskio „Eugenijų Oneginą“. Sąlygos buvo neįtikėtinai sunkios: darbas veltui, patalpų nėra; repeticijos vyko pionierių namų, raštinių kambarėliuose. Orkestrą (vos iš 13 muzikantų) sudarė mu-

zikos mokyklos mokytojai, mokiniai bei iš įvairių vietovių surinkti instrumentininkai. Didelę P.Čaikovskio orkestro partitūrą dirigentas aranžavo šiai mažutėlei sudėčiai. Dalyviai ilgai slėpė faktą, kad repetuojama opera, o apie tai sužinojus, sulaukta didžiulio skepticizmo, įžeidžiamo valdžios abejingumo; kai kas šaipėsi, juokėsi, menkino... Vis dėlto dalyvių spaudžiama Klaipėdos valdžia operos pastatymui paskyrė vienkartinę finansinę paramą. Pasiryžėlių, talentingų muzikos entuziastų pasiaukojimo dėka (visi operos dalyviai dirbo savo tiesioginį darbą: tai buvo mokytojai, medikai, inžinieriai ir kitų profesijų atstovai), repetuojant iki išnaktų, 1956 m. gruodžio 6 d. pilnutėlėje Klaipėdos dramos teatro salėje įvyko operos premjera. Onegino partiją atliko F.Alšėnas, Lenskio – A.Kosmačiauskas ir K.Jocys, Tatjanos – G.Einaitė ir J.Milašienė, Olgos – E.Lapienė ir D.Jokužienė, Gremino – A.Aušra. Scenografija buvo kukli, o sceninius kostiumus paskolino Vilniaus operos teatras. Spektaklio sėkmė buvo neabejotina; apie tai rašė ne vienas laikraštis: „Opera „Euge-

nijus Oneginas“ Klaipėdoje yra naujas, bet tvirtas žingsnis visos respublikos muzikos gyvenime“ (A.Čižauskas. Opera Klaipėdoje. Literatūra ir menas, 1956 m. gruodžio 25 d., p. 4). Gaila, kad opera buvo parodyta tik keturis kartus (gruodžio mėnesį): publika pamatė po du sceninius ir koncertinius jos atlikimus. Taip gimė Klaipėdos liaudies opera, nuėjusi ilgą, sudėtingą ir vingiuotą 30 metų kelią. Gavęs SSRS politinių struktūrų leidimą, netrukus iš Klaipėdos į gimtąją Rusiją išvyko dirigentas A.Pozdnejevas. 1957 m. vadovavimą Liaudies operai perėmė muzikas A.Buzys, svarbiausiu tikslu laikęs operų statymą. Tačiau ir vėl teko eiti duobėtais keliais. Operos dalyvių bei vadovo aiškinimai miesto valdžiai apie operos žanro sudėtingumą, jo sudėtį, brangumą, prašymai suteikti nors kokias patalpas, remti lėšomis ir pan. likdavo be atsako. Akivaizdu, kad valdžios atstovai nesuprato, ko iš jų norima, tuo pademonstruodami savo neišmanymą ir išsilavinimo stoką. (Bus daugiau)

Saviveiklinės operos studijos meno vadovai ir vyriausieji dirigentai A.Pozdnejevas ir A.Buzys.

Repetuoja choras. 1957 m. Diriguoja A.Buzys. 

LLMA, KLOT archyvo nuotr. 25


KULTŪROS MARŠRUTAIS

Muzikinis tiltas Klai Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorija jau kelerius metus aktyviai, intensyviai bendradarbiauja su Vokietijos Žemutinės Saksonijos Nynburgo miesto muzikos mokykla. Bičiuliai iš Vokietijos Klaipėdoje lankėsi jau keturis kartus, o klaipėdiečiai šiemet pavasarį į Vokietiją vyko antrąsyk. Šių mainų tikslas – ne tik supažindinti mokinius su kitų šalių kultūra, tradicijomis, tobulinti užsienio kalbų įgūdžius, bet ir muzikuoti – repetuoti, koncertuoti – drauge.

Klaipėdiečių koncertas Šv. Martyno bažnyčioje. 26

Laima SUGINTIENĖ

Draugus suvedė koncertas Draugystė prasidėjo nuo jungtinio pučiamųjų orkestro „Das Konzert-und Swingorchester der Musikschule Nienburg / W. e. V.“ koncerto Klaipėdoje. Šis ne tik savame regione, bet ir už jo ribų žinomas kolektyvas gyvuoja beveik dvi dešimtis metų. Jį įkūrė muzikos mokyklos direktorius ir orkestro vadovas entuziastingasis Jörgas Benthinas – didelis modernios muzikos pučiamiesiems instrumentams entuziastas. Orkestre nuolat groja maždaug 50 muzikantų, kurie suvažiuoja iš visos Žemutinės Saksonijos. Tarp jų yra ir tokių, kuriems muzika – tik hobis, kiti dar groja ir kituose kolektyvuose: Big Bande, įvairiuose kameriniuose ansambliuose. Dalyvių amžius įvairuoja nuo 13 (dalis jaunųjų muzikų yra įvairių konkursų laureatai) iki 70 metų. Kolektyvas ne tik mielai dalyvauja įvairiose Nynburgo senamiesčio šventėse, daug koncertuoja regione, groja miestuose partneriuose, bet ir plačiai gastroliuoja: muzikuota Niujorke ir Prahoje, Briuselyje ir Stokholme. Štai vien pastaraisiais metais maršrutai driekėsi į Berlyną, Drezdeną, Miuncheną, Freiburgą, Brėmeną ir Hanoverį. Įdomu, kad dirigentas ir orkestro įkūrėjas J.Benthinas studijavo Maskvos P.Čaikovskio konservatorijoje dirigavimo bei fleitos specialybes. Vadovavo įvairiems orkestrams, o nuo 1992-ųjų yra ir Nynburgo muzikos mokyklos direktorius. Koncentruodamasis į ansamblinį muzikavimą, jis pasiekė, kad muzika taptų svarbia kiekvieno bendruomenės nario gyvenimo dalimi. Tuomet užsimezgusi draugystė tęsėsi: konservatorijos pučiamųjų orkestro vadovas Zenonas Šimkus dovanų gavo pluoštą kūrinių natų. Dalis šių kūrinių jo vadovaujamo orkestro buvo atlikta Klaipėdoje drauge su vėl atvykusiais naujaisiais bičiuliais iš Vokietijos. Po to buvo atsakomasis Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos pučiamųjų orkestro ir liaudies instrumentų ansamblio


KULTŪROS MARŠRUTAIS

ipėda–Nynburgas (vad. Vida ir Vytautas Zeleniai) vizitas. Klaipėdiečiai dalyvavo įspūdingame pučiamųjų instrumentų festivalyje ITERJUMI 2014. Be klaipėdiečių, į šventę buvo pakviesti Vengrijos, Baltarusijos ir Rusijos kolektyvai, susirinko per 300 dalyvių. Be koncertų Nynburge ir jo apylinkėse, tąkart koncertuota ir garsiojoje Brėmeno katedroje, o pagrindiniame festivalio koncerte visi dalyviai kartu atliko Jano van der Roosto „Olympica“. Buvo įspūdinga. Rudeniop bičiuliai vėl viešėjo Klaipėdoje. Jie surengė kelis koncertus uostamiestyje, Palangoje, Rusnėje ir tąkart dalį programos vėl atliko kartu su konservatorijos pučiamųjų orkestru.

Prieš bendrą repeticiją.

Viešėjo jaunimo orkestras Užsimezgusi draugystė tęsėsi jau praėjusį rudenį: į konservatoriją tradiciškai spalį atvyko dar vienas vokiečių muzikos mokyklos kolektyvas, tąsyk – jaunimo simfoninis orkestras. Jame groja 10–14 metų stygininkai ir pūtikai, nuo 2017-ųjų orkestrui vadovauja Ralfas Winkelmannas. Tačiau prieš atvykstant simfoniniam orkestrui, pakeliui į Vitebską pas mus į bendrą repeticiją dar kartą užsuko pučiamųjų orkestras, vadovaujamas J.Benthino. ►

Gidas Nynburge.

Nynburgo muzikos mokyklos kolektyvų koncerte grojo gitarų ansamblis.

Nynburge. Atsisveikinimas su muzikos mokyklos direktoriumi J.Benthinu (ketvirtas iš kairės). 27


KULTŪROS MARŠRUTAIS

◄ Ir iškart kibo repetuoti drauge su „šimkiukais“. Repeticija buvo nemenkas iššūkis ne tik konservatorijos mokiniams, bet ir orkestro vadovui Z.Šimkui: vieniems teko groti, o pastarajam diriguoti „iš lapo“! Grįždamas į Vokietiją, pakeliui vėl Klaipėdoje vokiečių pučiamųjų orkestras buvo sutiktas koncertine programa, kurią parengė konservatorijos „Erazmus“ projekto dalyviai. O tuo metu sinoptikai jau pranašavo stiprią audrą. Kelionė namo buvo numatyta keltu... Tuo pačiu metu kitas kolektyvas, minėtas jaunimo simfoninis orkestras iš Vokietijos, ruošėsi kelionei jūra į Klaipėdą... Dėl stiprios audros pavėlavę „tik“ penkias valandas, persirgę jūros liga, išsekę orkestrantai iš Vokietijos pasiekė Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos bendrabutį. O rytą jų jau laukė pirmasis koncertas Lapiuose, vėliau tradiciškai – pagrindinis koncertas Klaipėdos universiteto Menų akademijos salėje.

Prisijungė prie projekto Ir štai šiemet kovo pabaigoje „šimkiukų“ delegacija, kurioje šįkart, be projekte nuo

pat pradžių dalyvaujančių pūtikų, buvo kamerinis orkestras (vad. Aidas Strimaitis) ir vokalinis ansamblis (vad. Jolanta Vyšniauskienė), išvyko atsakomojo vizito.

Šių mainų tikslas – muzikuoti – repetuoti, koncertuoti – drauge. Pirmasis koncertas, kaip įprasta, – kelte. Tai šių kelionių tradicija, taip dėkojama rėmėjui – Christianui Göllneriui ir visada paslaugiai, geranoriškai įgulai. Juk muzikantams reikia išskirtinių sąlygų – patalpos, kurioje galėtų saugiai pervežti instrumentus. Klaipėdiečiams sekėsi labiau nei jų bičiuliams – jūra buvo rami lyg stiklas, ir Kylį pasiekė laiku. Vienas iš apgyvendinimo ypatumų – pusė delegacijos drauge su nuostabiu jos „kuratoriumi“ Ralfu buvo įkurdinti... kareivinėse. Gaila, fotografuoti ten draudžiama, tad beliks patikėti, kad nuo viešbutyje gyvenusiųjų kambariai skyrėsi tik tuo, kad kareivinėse buvo vienutės, naujutėlaitis inventorius ir kita.

Vizito programoje – tradicinės veiklos: repeticijos, ekskursijos (po Nynburgą vedė grafo rūbais apsirengęs gidas), išvykos, Nynburgo muzikos mokyklos kolektyvų koncertas. „Šimkiukų“ delegacija klausėsi fortepijono, gitarų, roko, fleitų ir kitų ansamblių, pučiamųjų orkestro, kuriame groja ne tik mokiniai, bet ir kai kurių jų tėvai. Turint omenyje, kiek savaitinių pamokų atlikėjai teturi, kai kurių ansamblių – pvz., J.Benthino fleitų dueto, kuris ruošėsi konkursui ir jau buvo patekęs į kitą etapą, – lygis gana aukštas. Repertuaras orientuotas į populiariąją muziką, skamba įvairios aranžuotės, muzika iš kino filmų ir pan.

Koncertavo bažnyčioje Nynburgas – nedidelis miestas, jame gyvena maždaug 32 tūkst. gyventojų. Jis apie 50 km nutolęs nuo Hanoverio. Nepaisant miesto dydžio, Nynburgo muzikos mokykloje mokosi beveik pusantro tūkstančio mokinių, veikia net dešimt meninių kolektyvų. Kaip jiems tai pavyksta? Tai lemia ne

Elbės filharmonija.

Hamburge su D.Henke (centre). 28

Prie Hamburge gimusio J.Brahmso muziejaus.


KULTŪROS MARŠRUTAIS

Kamerinio orkestro vadovas A.Strimaitis.

Ant kapitono tiltelio. 

tik senos šios šalies muzikinės kultūros tradicijos, bet ir kitoks nei Lietuvoje muzikos mokyklos modelis: ne mokiniai važiuoja į mokyklą, bet mokytojas – pas mokinius. Beje, mokiniai mokosi tik dviejų dalykų: individualiai – groti pasirinktu instrumentu ar dainuoti bei dalyvauja kokiame nors ansamblyje. Tad „bazėje“ jie susirenka tik bendroms kolektyvų repeticijoms. Mums neįprasta ir tai, kad pamokos trukmė yra 30 arba 45 min. Viską lemia kaina... Tradicinė oficialioji viešnagės dalis: priėmimas muzikos mokykloje, dalyvaujant direktoriui J.Benthinui ir pagrindiniam rėmėjui Ch.Göllneriui. Apsikeitėme dovanomis. Pagrindinis koncertas šįsyk vyko Šv. Martyno bažnyčioje. Drąsiausieji pakilo į bažnyčios bokštą. Pamažėle rinkosi publika, daug solidaus amžiaus klausytojų. Koncertas praėjo puikiai, Ralfas sakė, kad buvo apie 200 žmonių. Ypač ilgai publika nepaleido mūsų dainininkų. Tradiciškai koncerto pabaigoje kelis kūrinius atliko jungtinis vokiečių ir lietuvių simfoninis orkestras. Po koncerto su pūtikais dar skubėjome į privatų vakarėlį pasveikinti Angelikos Cords. Malonus sutapimas – būtent klaipėdiečių vizito dienomis nuoširdaus jų bičiulio ir rėmėjo šviesaus atminimo Reinhardo našlė šventė 70-metį. Jos vyras nuolat organizavo paramą konservatorijai, tai jo dėka ji įsigijo keletą pučiamųjų instrumentų, kankles, skrabalus. Skrabalų įrašą nuvežėme p. Angelikai dovanų; jais grojęs mokinys konkurse laimėjo pirmąją vietą. Po koncerto muzikos mokyklos salėje rinkomės bendros su vokiečiais (mokiniai, tėvai, mokytojai) vakarienės, kurią paruošė šeimos. Nauja patirtis: ragavome naminio maisto.

Dar viena dovana Sekmadienį švęsk. Taip ir padarėme: važiavome į nuostabaus grožio Bukeburgo pilį, po ją vedžiojęs gidas paminėjo, kad joje dirbo vienas J.S.Bacho sūnų. Pakeliui – žydintys narcizai, magnolijos ir šiam krašui būdingi šparagų laukai. Juk Nynburgas – šparagų sostinė, jiems ten net paminklas yra. Iš pilies patraukėme į Tropicana Stadthagen – baseinai, pirtys... Vakarop grįžome į vis labiau šiltėjantį Nynburgą. Pasukome į kareivines. Iš mokytojų surenkami dokumentai, išdalijami lankytojų pažymėjimai ir taip jos patenka už kareivinių tvoros. Paskutinė nuotrauka – prieš įeinant į kareivines, nes ten fotografuoti draudžiama. Ralfas praėjo kaip senbuvis, nes jis irgi gyveno su klaipėdiečiais kareivinėse. O kareivinių restorane (taip, taip!) visų laukė vakarienė. Atvyko A.Cords (jos vyras Reinhardas buvo aukšto rango karininkas, tik todėl apskritai buvo įmanomas toks apgyvendinimo scenarijus), kuri perdavė savo jubiliejinio gimtadienio svečių dovanas – per 800 eurų – konservatorijos reikmėms. Jubiliatės žodžiai svečiams: „70 metų žmogus viską turi...“ Dėl draudimo fotografuoti ši graži ceremonija liko neužfiksuota. Ankstų rytą atsisveikinome su mus palydėti atėjusiu direktoriumi, mat išvykome į Brėmeną, o iš ten – į naują nakvynės vietą arčiau paskutinio kelionės tikslo – Hamburgo. Ralfas su mumis, nes jis – brėmenietis. Gidė pavedžiojo po Brėmeno senamiestį. Jai pasakojant apie garsiąją katedrą, nustebinome ir ją pasakydami, kad prieš kelerius metus ten koncertavo ir „šim-

Haroldo Šliko ir Laimos Sugintienės nuotr.

kiukai“. Visi pastovėjo įsikibę į „Brėmeno muzikantų“ asilo kojas, tikėdami, kad tai padės išsipildyti norams. Striukes teko skubiai padėti į šalį – 17 laipsnių šilumos.

Ten jau dainavo „šimkiukė“ Hamburge mūsų laukė Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė Dalia Henke, beje, klaipėdietė. Po kelių minučių sutartoje vietoje prisijungė dar viena Hamburgo lietuvaitė – Laura Vespa. Lydimi dviejų gidžių, važiuoti ir pėsti patraukėme po turtingiausią Vokietijos miestą. Atėjo kulminacinis momentas – garsioji „Elbphilharmonie“, vadinamoji „stiklo simfonija“. Tai naujasis Hamburgo simbolis. Visi aikčiojome. Aikčiojome ir išvakarėse sužinoję, kad Elbės filharmonijoje skambėjusios muzikos pasaulio žvaigždės G.Dudamelio diriguojamos L.van Beethoveno IX simfonijos atlikėjų gretose buvo ir „šimkiukė“ Karolina Macytė. Iki pat išvykstant autobusui Dalia kabrioletu vežiojo mokytojas po įspūdingą uostamiestį: gatvė tik vyrams, kompozitorių butai (Mahlerio, Mendelsohno, Brahmso – leidžiama net pagroti jo fortepijonu...) ir t. t. Grįždami vėl koncertavome kelte, muzikinius sveikinimus siuntėme nuostabiam vairuotojui Vidmantui Ruigiui ir įgulos nariui Arūnui. Šis atsidėkodamas visus (!) pakvietė ant kapitono tiltelio. Tokioje aplinkoje – tarp modernių navigacijos prietaisų – „Pempel pempel“ tikrai dar neskambėjo. Pasak vyresniojo kapitono padėjėjo, jei „DFDS Seaways“ „Regina“ nuskęstų (tfu, tfu, tfu), jos juodojoje dėžėje rastų šį įrašą. 29


DAILĖ

R.Vaitkaus „di R.Vaitkus. Peizažas. 2016–2017. Popierius, pastelė.

Žibutės. 2016–2017. Popierius, pastelė, 41x30 cm.

Obuoliai. 2016–2017. Popierius, pastelė, 41x30 cm. 30

Autoportretas. 2016–2017. Popierius, pastelė, 46,5x40 cm.

„Carpe diem“ („Skink dieną“) – nerasi geresnio pavadinimo klaipėdiečio dailininko Romualdo Vaitkaus pastelių ir grafikos parodai, kuri balandį buvo eksponuojama Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriuje.

Romo gyvenime pakako įtampos ir kančios, bet tai jo nepalaužė, priešingai – išmokė branginti kiekvieną dieną ir niūriame kasdienybės grindinyje kaip saulės zuikelį gaudyti kiekvieną kūrybos spindulį. Jubiliejinė R.Vaitkaus paroda – dovana mums ir sau pačiam, gaivališkas kūrybos proveržis, liudijantis valingos asmenybės brandą, minties ir kūrybos ramybę bei giedrą, atsakomybę ir meistriškumą. Vaikystė M.K.Čiurlionio menų mokykloje, kur puikūs mokytojai kaip fakelai uždegė mokinių širdžių žibintus kūrybai, studijos Vilniaus valstybiniame dailės institute paliko gilų kūrybinės galios įspaudą. Tai paskatino Romą ir dabar, po ilgos kūrybinės pauzės, vėl paimti į rankas pastelės kreidelę (sunki, „vėjo pučiama“ technika), griebtis teptuko ir fiksuoti į atmintį įstrigusius motyvus: jūros kriauklių švytėjimą, pajūrio kopų pustomą smėlį, meldų šnarėjimą, barokinių debesų formas. Rizikuodamas būti nešiuolaikiškas, nemadingas, autorius drąsiai akcentuoja kitų dailininkų ignoruojamą vieną svarbiausių kūrybos ir viso pasaulio bruožų – grožį. Kūrinio išorinė estetika, adoruojanti gamtos žavesį, – ryškiausia R.Vaitkaus kūrybos savybė. Autorius skatina pajusti, pagauti unikalų akimirkos grožį – saulės zuikelį, nes tik iš čia randasi harmonija ir dvasios pilnatvė.


DAILĖ

ienų gaudymas“ Romas žvelgia į vaizduojamą objektą maksimaliai susikoncentravęs, tarsi medituojantis Tibeto vienuolis išgrynina charakteringiausius matomo motyvo bruožus. Jis su garbinamu dėmesiu, maksimaliai atsakingai kloja pastelės spalvų sluoksnius, išgaudamas stulbinamą plastinį efektą. Pastelės technika – sudėtinga ir įnoringa, reikalaujanti ypatingo kruopštumo ir atsidavimo, matyt, puikiai tinka Romo valingam būdui. Kiekvieną savo kūrinį jis preciziškai nugludina iki spindesio. Visi R.Vaitkaus piešiniai stebina formų įvairove, bet labiausiai – jo piešiamos kriauklės, išsiskiriančios ypatingu linijų tobulumu ir sodriai juodame fone švytinčia magiška šviesa. Peizažai ir buitiniai natiurmortai kuriami truputį laisviau, lyg impresionizmo dvasia, bet su tokia pat atsakomybe. Todėl, žiūrėdamas į jo pasteles, atrodo, girdi pamaryje siūruojančių nendrių muziką, pajauti lekiantį pajūrio smėlį. Sunku apibūdinti R.Vaitkaus grafiką: portretus pieštuku, plunksna ir tušu nupieštus moteriškų rūbų modelių projektus. Tai sunkiai suvokiamo kruopštumo pavyzdžiai. Pieštuko ar plunksnos

Kriauklė. 2011. Popierius, pastelė, 35x30 cm.

Juozo Vosyliaus portretas. 2016–2017. Popierius, pastelė, 70x50 cm.

smaigaliu įvairaus tamsumo taškeliais popieriaus lakšte Romas jautriai modeliuoja formą, kuri banguoja, ryškėja ir nyksta. Merginų rūbai plaikstosi grakščiu ritmu ir darbinis drabužio modelio projektas virsta ne eskizu, o subtiliu grafikos kūriniu.

Lenkiuosi Romualdo kūrybiniam proveržiui, gražiam dienų įprasminimui, džiaugiuosi puikia jo jubiliejine paroda, kiekvienam iš mūsų primenančia: carpe diem. Pagarbiai „brolis čiurlioniukas“ Juozas VOSYLIUS

Nendrės I. 2016–2017. Popierius, pastelė, 90x63 cm.

Nendrės II. 2016–2017. Popierius, pastelė, 83x63 cm. 31


DAILĖ

Portretas paga Balandžio 6 – gegužės 4 dienomis „Klaipėdos galerijos“ filiale vyko Agnės Kišonaitės darbų paroda. Autorė uostamiestyje, kur gimė, žiūrovams pristatė portretus, meno objektą ir instaliaciją. Menininkės kūryba – linkusi pabrėžti moteriškumą ir dekoratyvumą, kai per lygų paviršių ir švelnų potėpį kuriamas individualus žmogaus portretas. A.Kišonaitė trina ribas tarp paveikslo ir jo suvokėjo, nes darbuose sudėtinga atpažinti, kas šypsosi: realus ar įsivaizduojamas subjektas. Paroda „Portretai“ buvo puiki galimybė susipažinti su menininkės gana ryškiu ir dekoratyviu požiūriu į portretą, kai autorė glamūrui sako stiprų „ne“, bet kažkur netikėtai išlenda žodis „kičas“. ► 32

A.Kišonaitė. Šiuolaikinė lietuvaitė. 2014. Akrilas, drobė, 70x100 cm.

Femme. 2016. Instaliacija. Viela, gobelenas, klijai, akrilas.

Selfie. 2015. Akrilas, drobė, 70x10


DAILĖ

al A.Kišonaitę

00 cm.

Fashionista. 2015. Akrilas, drobė, 80x130 cm.

Svajotoja. 2015. Akrilas, drobė, 80x130 cm.

33


DAILĖ

Astijus KRAULEIDIS-VERMONTAS

Pozityvus lengvumas ◄ A.Kišonaitė pristatoma kaip šiuolaikinė autorė, kuriai įdomios įvairios meno formos, per jas ji išreiškia individualią idėją. Baigusi vizualinio dizaino, interjero bakalauro, vizualinių komunikacijų studijas, ji gilinasi į moteriškumą, kurį reflektuoja paveikslais ir instaliacijomis, t. y. skirtingose plokštumose. Ji savotiškai tikrina, kokią emociją perteikia paveikslas ir instaliacija. Todėl parodoje eksponuoti portretai, jų ciklai ir instaliacija, koliažas. Tai parodė autorės kūrybos įvairovę. Apskritai A.Kišonaitės meno pasaulis kupinas ryškių spalvų, neįpareigojančios nuotaikos, lengvo dažų potėpio, ramybės ir universalių temų. Būtent portretas autorei leidžia reflektuoti ir kurti ryškią tikrovę, kurioje žmogus šypsosi, jaučiasi laimingas ir džiaugiasi gyvenimu, ieško harmonijos. A.Kišonaitės portretai spinduliuoja ne tik paprastumą,

Mantas. 2017. Akrilas, drobė, 50x60 cm. 34

bet ir pozityvią nuotaiką, kuri traukia publiką. Suprantama, kad kartais autorė linkusi į kičą ir monotoniją, bet tai gali būti tik pirmas įspūdis. A.Kišonaitė atsisako ekspresyvaus potėpio, faktūriškumo ir ryškios plastikos, susikoncentruoja į lygų kūrinio paviršių, akinamas spalvas ir žmogų. Tai parodo, kad autorė savotiškai priklauso kitai menininkų kartai, kuri per drastišką šiuolaikiškumą, vis dėlto nelinkusį į maištą ir destrukciją, perteikia individualų požiūrį į aplinką, jausmus ir išgyvenimus. A.Kišonaitei pirmoje vietoje – žmogus.

Žmogaus neapibrėžtumas Žiūrovams gali iš pirmo žvilgsnio atrodyti, kad A.Kišonaitės darbai per daug monotoniški ir keliantys nuobodulį. Atrodo, kiekviename paveiksle perteikiama ta pati emocinė nuotaika. Būtent per panašią tapymo manierą, spalvas ir paviršius darbuose išryškinama žmogaus dominantė, kuri autorei esmingiausia. A.Kišonaitė savo kūriniuose nesiekia hiperbolizuoti individo, pabrėžti jo geriausių savybių.

Ji perteikia savo požiūrį į išgyvenimus ir tikrovę, kuri taip pat gali klaidinti ir gluminti, džiuginti ir kelti nuostabą. Autorė akistatoje su realiu ar fiktyviu personažu akcentuoja jo vidinio pasaulio emociją. Parodo, kad portretas ir žmogus yra du skirtingi dalykai, perteikiantys įvairias nuotaikas ir emocinius krūvius. Daugelyje A.Kišonaitės darbų dominuoja moterys ir jų portretai, bet parodoje autorė dėmesio skyrė ir vyrams (vienam portretui pozavo menininkės vyras Mantas Kubilius). Įdomu, kad menininkė glumina ir, kurdama itin ryškų žmogaus portretą, savotiškai žaidžia su žiūrovais ir jų suvokimu, nes kai kuriuose darbuose sudėtinga identifikuoti, ar portreto personažas iš tikrųjų egzistuoja. Galbūt A.Kišonaitė konstruoja per daug atpažįstamą ir nuoseklų meno pasaulį, kuriam kartais reikia disharmonijos, kad atrastum ramybę. Buvo sudėtinga ekspozicijoje išskirti darbus, paliekančius ryškesnį emocinį pėdsaką, nes atrodė, kad skiriasi

Gydytoja. 2013. Akrilas, drobė, 70x100 cm.


DAILĖ

Mama su katinu. 2013. Akrilas, drobė, 50x60 cm.

tik jų pavadinimai, bet ne plastiškumas ar figūratyvumas. Tarp ryškių spalvų ir lygaus paviršiaus nejučiomis bandai ieškoti personažo išskirtinumo, savęs klausti, kuo ypatingas A.Kišonaitės požiūris į moteriškumą, koks autorės žvilgsnis į portretą, kuris toks svarbus jos kūryboje...

Universali menininkė A.Kišonaitė parodoje pristatyta kaip universali menininkė, nes šalia portretų eksponuojama instaliacija „Femme“ ir meno objektas „Šiuolaikinė lietuvaitė“. Manyčiau, šie darbai sunkiai įsikomponavo į bendrą ekspoziciją, kurioje svarbiausi buvo portretai. Nejučia instaliacija „prabilo“ apie visai kitus dalykus nei portretai, ji perteikia skirtingas emocijas, kurios nurodo į žmogaus daiktiškumą, kai individas suvokiamas kaip daiktas. Taip A.Kišonaitė, ieškodama skirtingų meno formų, paveikiančių žmogų, pasiuntė savo žinutę, kad ji rastų adresatą. Bet autorė niekada jam nebando įtikti. „Kai diskutuojama apie modernų meną ir moteriškumą, sunku nekalbėti apie tuštybę, trapumą, grožį. Ir kodėl tai yra laikoma tokiais laikinais

Kristina. 2016. Akrilas, drobė, 50x60 cm.

dalykais mūsų visuomenėje?..“ – savotiškai klausė žiūrovų A.Kišonaitė savo parodoje. Būtent tam tikros opozicijos – žmogus ir daiktas, žmogus ir jo portretas, harmonija ir disharmonija – A.Kišonaitės kūrybos reflektuojamos ir žiūrovams pristatomos per itin ryškų koloritą, kuris neretai gali koduoti kičą. Autorei svarbu reprezentuoti portretą ir jo tradicijas, kurių ji nelaužo ir

nekeičia. Tiesiog perteikia savo požiūrį į išgyvenimus ir tikrovę, kuri taip pat gali klaidinti ir gluminti, džiuginti ir kelti nuostabą. Būtent A.Kišonaitės darbai, ypač portretai, leidžia žiūrovams neįpareigojamai vertinti autorės meno sampratą, kuriai neprireikia ekspresyvių potėpių, ryškių emocijų ir drastiškumo. Galbūt tai jos svarbi žinutė, kurią gali savaip perskaityti kiekvienas.

Šiuolaikinė lietuvaitė. 2014. Koliažas (žurnalų iškarpos), 200x300 cm. Fragmentas. 35


KINAS

„Svetimas: Co Apgaulingi signalai iš

Holivudo kino pavasaris nustelbė optimistiškiausias prognozes. Premjera po premjeros didino lankomumo statistiką, tačiau ištikimiausieji įspūdingų reginių gerbėjai kantriai laukė. Kino teatrais nuvilnijo vaizdingai išpuoselėta, bet vidutiniška iki akių skausmo nuo perdėto spalvingumo „Gražuolė ir pabaisa“. Jie laukė. Į ekranus galingais varikliais, bet susidėvėjusių idėjų padangomis įvažiavo „Greiti ir įsiutę 8“. Jie laukė, nes žinojo. Nostalgiško juoko purslais ir muzikos garsais visus konkurentus ir skeptikus savo naujais gerbėjais pavertė antroji „Galaktikos sergėtojų“ dalis, kurią ištiko vienintelis „bet“ – nors ir neprisvilęs, tai – pirmojo filmo blynas, apverstas kita puse. Jie laukė, nes žinojo, kad artėja didysis pavasario kino įvykis. Po 20 metų nuo ketvirtosios dalies pasirodymo sugrįžta „Svetimas“. Ne tas, kuris buvo susirėmęs su kitu kultiniu padaru – Grobuonimi. Ir ne tas, apie kurį savo keistokai nerišlioje filosofinės fantastikos kelionėje „Prometėjas“ užsiminė Ridley Scottas. Tikrasis Svetimas. Užgimęs 1979-ųjų gegužę ir turintis bauginantį padermės vardą – Ksenomorfas. Jie laukė „Svetimo“. 36


ovenant“.

KINAS

„Prometėjo“ visatos Aivaras DOČKUS

Genialių kliedesių eros kūrinys „Svetimo“ sagos fenomeną geriausiai paaiškins šuolis laiku į aštuntojo dešimtmečio pabaigą, kai iškiliausi kino kūrėjai, tuo metu keverzoję pirmąsias savo nemirtingosios legendos raides, nusprendė žengti į atvirą eksperimentų kosmosą. Sąmoningai praleidau žodį „drąsiai“. Ryžto jiems netrūko, bet pasitikėjimu jie nespinduliavo. Stevenas Spielbergas, George’as Lucasas, Jamesas Cameronas ir R.Scottas savo kuriamus filmus, apsidrausdami dėl galimų triuškinamų nesėkmių, nesidrovėdami skambiai vadino „kliedesiais“. „Nasrai“, „Žvaigždžių karai“, „Svetimas“, ir kiek vėliau, jau devintojo dešimtmečio pradžioje – „Terminatorius“. Visų šių fantastikos ir siaubo šedevrų jų autoriai buvo išsižadėję iki premjeros dienos. Filmams pasirodžius ir nusidriekus stadionams gerbėjų iki bilietų kasų, pasmerktumą pakeisdavo sutrikimas, o sutrikimą – triumfas. Nebijodami eksperimentuoti, jie drebėjo dėl pasekmių, kurios lengvai galėjo sugriauti jų karjeras Holivude. Jie nenujautė, kad kliedesiai taps kultine kino klasika. Ryklio pokštai artėjant Nepriklausomybės dienai. Samurajų kovos kosmose – vesterno peizažuose. Kiborgas su juodais akiniais ir pistoletu. Scenaristai ir režisieriai juokėsi iš savo sumanytų kliedesių. Prodiuseriai, neapsikentę įkyrių įtikinėjimų, susiėmę už galvų, tarsi užkeiktą piratų lobį žarstydavo kliedesiams sumas, už kurias dabartiniai filmų gamintojai nesukurptų net našlaitiškai nepriklausomos juostos. Savo euforiškai nuostabai jie nubusdavo kaip drakonai Smogai auksiniuose urvuose. Ir tai

nebuvo mokslinė fantastika, į kurią jie, tyliai keikdamiesi, kažkada investavo. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje R.Scottas turėjo šiokį tokį pranašumą – „Nasrų“ ir „Žvaigždžių karų“ populiarumo faktą. Tai padėjo įtikinti tris jo bičiulius – Walterį Hillą, Davidą Gilerį ir Gordoną Carrollą įsteigti kompanijėlę „Brandywine“, kurios žalingą pavadinimą šiandien uždraustų Lietuvos valdantieji. Trijulė sukrapštė 11 milijonų JAV dolerių projektui, kurį kliedesiais vadino patys jo scenarijaus autoriai Danas O’Banonnas ir Ronaldas Shusettas. Pradinis „Svetimo“ variantas buvo nerūpestinga fantastinė komedija. Tuomet scenaristus aplankė Vietnamo karo košmaro vizija – amerikiečių karius kamavę vabzdžiai, parazitai ir egzotiški gyviai. Jie prisiminė pavojingą, žarnyną ardančią Krono ligą ir kolektyviškai sumąstė revoliucinę kosminio monstro išlindimo, sudrąskant aukos krūtinę, sceną. Šį spontaniškai gimusių kliedesių kokteilį suplakė žymus šveicarų dailininkas siurrealistas H.R.Gigeris. Išvydę jo stilingai siaubūniškus Svetimo brėžinius, prodiuseriai įžiebė kliedesių projektui žalią šviesą. Lyg dar būtų maža eksperimentų, R.Scottas užsigeidė perrašyti veiksmo kino istoriją ir išsireikalavo, kad pagrindinė herojė būtų moteris, pamažu tampanti nepalaužiama kovotoja. Taip į kino ekranus įžengė leitenantė Elena Ripli ir charizmatiškoji aktorė Sigourney Weaver. Viename devintojo dešimtmečio interviu ji linksmai pasišaipė iš tokio vaidmens ir pavadino tai moteriška Rambo versija – Rambolina. Ji juokavo, o kliedesiai įgavo kultinio kūrinio formą.

„Svetimo“ mutacijos ir transformacijos Tiesą pasakius, „Svetimo“, kuris be išlygų patinka jo gerbėjams, istorija baigiasi kartu su

antrojo filmo pabaigos titrais. J.Camerono „Svetimi“ pasirodė 1986-ųjų vasarą. Šiai sagai ir toliau nepaaiškinamai sekėsi su režisieriais – ksenomorfų ir žmonių susidūrimo valdymą perėmė unikalaus braižo kino kūrėjai Davidas Fincheris ir Jeanas Pierre’as Jeunet, tačiau į ankstesnių aukštumų vėžes jiems pataikyti nepavyko. D.Fincheriui „Svetimas 3“ buvo pirmasis režisūrinis darbas (iškart atskleidęs jo tamsokai šiurkštų stilių), o J.P.Jeunet „Svetimas. Prisikėlimas“ tapo pirmu ir paskutiniu filmu, pademonstravusiu, kad prancūzas ilgėliau neužsibus nė viename išbandytame žanre. Jei „Svetimo 3“ scenarijus virto įdomių ir netikėtų eksperimentų laboratorija, tai ketvirtoji dalis dvelkė sugrįžimu į komforto zoną. Abu filmus užgriuvo negailestinga kritika. Pirmąjį – dėl klaidžiojimo aplinkkeliais, antrąjį – dėl užsisėdėjimo vietoje. Nors D.Fincherio ir J.P.Jeunet kūriniai nestokojo originalių idėjų, jie neprilygo į kino istoriją patekusiai R.Scotto ir J.Camerono siaubo fantastikos klasikai. „Svetimi“ žuvo nelygioje kovoje su nepamatuotais gerbėjų lūkesčiais. Jei tik gerbėjai būtų žinoję, kad jų mėgstamas kino sutvėrimas užsikrės stagnacijos ir virsmo iš tragiško į katastrofišką virusu, galbūt tais tolimais 1997-aisiais jie būtų buvę atlaidesni. „Svetimas prieš Grobuonį“ filmų duetas nurašytas į nežiūrimų „kosminių šiukšlių“ kategoriją, ir, kas keisčiausia, R.Scotto sugrįžimas į Ksenomorfo priešistorę „Prometėjas“ atsidūrė lygiai ten pat. Tuščias poetinis filosofavimas nugramzdino į vizualiai gražų Niekur. Baisiausia, kad tas Niekur pabaigoje siužetiniu kabliuku susijungia su „Svetimo“ mitologija. Jau tada iškilo geras šikšnosparnių pulkas nuogąstavimų, jog savarankiškam „Svetimam“ (jei jis atgims) atėjo galas ir jį pasiglemš androidiškoji „Prometėjo“ programa. Įtakingasis režisierius užsiminė, jog būsimasis projektas vadinsis „Prometėjas 2“. ► 37


KINAS

◄ Laikui bėgant žinia neatpažįstamai pasikeitė: mūsų laukia grynų gryniausias „Svetimas“. R.Scotto „Svetimas“. Vieno iš „Svetimo“ sukūrėjų „Svetimas“. Ar begali būti „Svetimiau“? Na, tiek to, visas pavadinimas – „Svetimas: Covenant“. O dieną prieš pasaulinę premjerą pasklido kita džiaugsminga žinia – dar šiemet R.Scottas pradės filmuoti naują „Svetimą“. Prasideda nauja „Svetimo“ era. Į kino teatrą keliavau tramdydamas berniukiškai naivuolišką laukiamiausios premjeros jaudulį. „Žvaigždžių karų“ gerbėjai, aš žinau, kaip jūs jaučiatės!

„Svetimo“ konvulsijos „Prometėjo“ spąstuose Apie tai, jog per dvi artimiausias valandas gali nutikti kažkas nepataisomo „Svetimų“ kino visatoje, perspėja pirmoji „Svetimas: Covenant“ scena, kurioje androidas Deividas su savo sukūrėju narsto egzistencines – kas atsirado anksčiau – višta ar kiaušinis – problemas. Žiūrovai informuojami apie filosofinį pasakojimo dugną ir kartu jaukinami būsimiems siužeto posūkiams, laipsniškai skraidinami į susitaikymą su tuo, jog ir vėl neišvys to „Svetimo“, kuris vieniems dingo prieš 20, o kitiems – prieš 30 metų. Tačiau po dirbtinai prilipdytos įžangos reikalai ima stebėtinai taisytis. Aplinkui dėliojamos pirmųjų dviejų kultinių juostų detalės, kurias apgaubia gąsdinančios nežinomybės atmosfera. Išryškėja keli stiprūs charakteriai – androidas Waltersas, žuvusio kapitono žmona Daniels ir naujasis kapitonas Oramas, kuriuos vaidina Michaelas Fassbenderis, Katherine Waterstone ir Billy’s Crudupe’as. Neskubriai ir pedantiškai R.Scottas įtraukia žiūrovus į erdvėlaivio įgulos gretas ir priverčia dalyvauti besikeičiančiose situacijose, diktuojančiose rizikingus herojų sprendimus. Skrydis, nusileidimas ir aptiktos planetos tyrinėjimas yra stipriausio filmo segmento atskiros nusisekusios dalys. Kosminiai parazitai įsiskverbia pro astronautų nosis ir ausis, kad efektingai pasisveikintų su herojais ir žiūrovais žiauriuoju pirmojo „Svetimo“ stiliumi. Čia dar gana šiurpu ir smagu. Nostalgiškai sentimentalūs linkėjimai niurzgliams, peržiūrinėjantiems pirmuosius du filmus šimtus kartų. Ir štai čia „Svetimas“ baigiasi. Sulig androido Deivido pasirodymu. Prasi38

deda „Prometėjas 2“ ir pasityčiojimas iš „Svetimo“ gerbėjų. Iš pasalų publiką užklumpa tipiško poetiško lietuviško kino scena, kurioje androidas Deividas savo dvynį androidą Waltersą moko groti fleita, kartu pasakodamas, koks galingas jausmas užplūsta „žaidžiant Dievą“. Garbės žodis, lietuviškas kinas, belieka fleitą pakeisti birbyne. O juk būtų daug linksmiau – androidai gal bent pasiutpolkę sutryptų. Scena ištįsta iki amžinybės. Amžinybė – iki dar vienos amžinybės. Padarų gaminimo meistrai lyg tarp kitko pristato porelę naujų rūšies atmainų. Androidai dar ir pasibučiuoja tarsi „Eurovizijos“ scenoje. Vienas Fassbenderis smogia kitam Fassbenderiui. Bučiniu užnuodytose lūpose apsigyvena dramatiškos Shakespeare’o dramų frazės. Filmas virsta nejuokinga parodija, o ksenomorfai atsiduria siužeto užribyje kaip trečiarūšiai padarai, reikalingi tik tam, kad nuobodžiaujanti publika neišsiskirstytų. Nes šių paistalų žiūrėti tiesiog neįmanoma. Nepakeliamai gluminanti kankinystė. Bet tai tik viso labo kankinystė, palyginti su vėliau sekančia apokalipse, kurią kartu su visagalių scenaristų komanda sukelia „Dievą žaisti“ nusprendęs R.Scottas. Dviejų androidų dialogais jis paaiškina ksenomorfų kilmę. Nebeskaitykite, jei dar ruošiatės žiūrėti šiuos skiedalus, nes išduosiu jų mišinio sudėtį. Žmogus sukūrė androidą. O androidas sukūrė Svetimą. Štai ir viskas. Ksenomorfų paslapties nebėra. Žinoma, kaip šios istorijos pradininkas R.Scottas turėjo teisę atskleisti padarų prigimtį. Bet ar reikėjo? Ar reikėjo pačiu kvailiausiu būdu? Ar reikėjo iš viso – kas būtų, jei iš „Tvin Pykso“ atimtume jo neįmintą galvosūkį? Ir dar filme, kuriame arčiausiai „Svetimo“ legendos yra jo pavadinimas, o visi pagrindiniai elementai įrodo, kad prieš mus – „Prometėjo“ tęsinys, kuris nesulimpa su „Svetimu“, kad ir kokius magiškus klijus Ridley pasiskolintų iš Hario Poterio. Režisierius tarsi sako – aha, patikėjote, kad atėjote į „Svetimą“, bet pakliuvote į „Prometėjo“ spąstus, tad štai jums – „Prometėjas 2“! Filmas pakimba tuštybės gravitacijoje, kiekviename kadre perkramtydamas save. Kad ir koks tai kūrinys, jis nėra Svetimas. Pražudęs filmo vidurį tauškalų banalybėje, R.Scottas bando reabilituotis paskutiniuoju pusvalandžiu, leisdamas pasigrožėti monstru ir pažaisti šaudynes-gaudynes. Bet „Svetimas“ ir toliau čia atrodo užsukęs

į svetimą projektą ypatingo svečio teisėmis. Labai panašu į Džeimsą Bondą, kurio filmuose apie Džeimsą Bondą nerasime net su Holivudo prožektoriais.

Užšaldytas N.Blomkampo „Svetimas“ Įdomiausia tai, jog „Svetimo“ franšizė galėjo pasisukti kitokiu kampu. 2015-aisiais režisierius ir scenaristas Neilas Blomkampas („Devintasis rajonas“, „Eliziejus“, „Čapis“) parengė siužetą ksenomorfų istorijos tęsiniui, kuris prasidėtų ten, kur baigiasi antroji dalis. Pagrindinė herojė – ne kas kitas, o legendinė leitenantė Ripli, kurią vėl buvo pasirengusi įkūnyti nuostabioji S.Weaver. Tiesa, iš pradžių ji abejojo projekto atgimimu, tačiau perskaičiusi scenarijų pareiškė, jog atlėks į filmavimo aikštelę vos sulaukusi Neilo skambučio. Užsidegusi idėja, ji perdavė scenarijų „Svetimų“, „Titaniko“ ir „Įsikūnijimo“ režisieriui J.Cameronui, iš kurio sulaukė aukščiausio įvertinimo. Neslėpdamas susižavėjimo N.Blomkampo darbu, Holivudo autoritetas paragino nedelsiant pradėti filmavimo darbus, nes siužetas yra būtent toks, kokio pageidauja „Svetimo“ gerbėjai, ir juosta pasmerkta kultinės statusui. Įkvėptas pagyrimų, N.Blomkampas pristatinėjo pirmuosius būsimų scenų brėžinius, kai pasirodė frančizės teisėmis disponuojanti „Fox“ komanda, sumalė „Svetimo 5“ siužetą į miltus ir sustabdė projektą... Netrukus sušmėžavo informacija apie R.Scotto „Svetimą: Covenant“. Režisūros veteranui buvo suteikta pirmenybė pratęsti ir užbaigti „Prometėją“, kuris kinuose surinko solidžius 400 milijonų dolerių. „Svetimo“ gerbėjų armija jiems nerūpėjo. Tikriausiai negražu kino grandą palikti jo sumanymo, kad ir koks jis nevykęs, pusiaukelėje. Beliko tik įvynioti beviltiškus „Prometėjo“ paistalus į viliojančias „Svetimo“ afišas. Ir dar pameluoti žiniasklaidai, kad N.Blomkampas tebuvo pristatęs dešimties puslapių „Svetimo 5“ aprašymą. Nepatogi tiesa paprasta – kol R.Scottas neužbaigs „Prometėjo“ trilogijos, niekas kitas prie „Svetimo“ prisiliesti negali. Kaip Lietuvos futbolo federacijoje – užleiskite senukams kelią! Ir nesvarbu, kad genialūs kliedesiai tapo marazminiais skiedalais. Iš dulkės į dulkę. O gal joms susikryžminus vis tiek išeis Ksenomorfas?


GINTARO LAŠAI

Vietoj maisto Dovydas Pancerovas. Kiborgų žemė. Pasakojimas apie Rusijos karą prieš Ukrainą. Alma littera, Vilnius, 2017, 255 p. Dainius VANAGAS

Pasaulyje sparčiai daugėja gyventojų, kompiuteriniai algoritmai šiandien jų priskaičiuoja 7,5 milijardo. Spėjama, kad Žemė gali priglausti ir išmaitinti apie 10 milijardų žmonių – tiek jų turėtų būti maždaug 2100 m. Kas tada? Mokslinė fantastika. Aišku viena: jei žmonija planuoja toliau daugintis, jai prireiks išradingų sprendimų. Ir čia į pagalbą ateina techninė kibernetika. Mokslininkai rado būdą patobulinti žmogaus kūną: į orbitofrontalinę žievę – smegenų dalį, esančią tiesiai virš akiduobių – jie implantavo mikroschemą, kuri žmogaus patiriamas emocijas paverčia energija. Kuo stipresnės emocijos – tuo daugiau energijos. Rezultatas? Nebereikia valgyti. Žmonės, kuriems įdiegta ši mikroschema, vadinami kiborgais. Stiprios emocijos juos maitina, silpnos marina. Iš pirmo žvilgsnio kiborgai nedaug kuo skiriasi nuo žmonių. Jie dirba, augina vaikus, pramogauja, sensta ir miršta. Tačiau žmonės ieško tvarkos ir ramybės, jie vengia rūpesčių, yra linkę į kompromisus, jie saugosi, draudžiasi, atlieka profilaktiką, siekia pasyvios savirealizacijos. Žmonės nori kontroliuoti procesus, nekisti patys ir neleisti keistis kitiems. Jiems patinka tobulos formos ir nuobodulys. Su kiborgais kitaip. Juos kamuoja įkyrus naujų patirčių poreikis. Jie trokšta stebėti ir išgyventi siaubą, skausmą, sukrėtimą ar ekstazę – aišku, su sąlyga, kad patys nenukentės. Jie smalsiai spokso į kraują, žaizdas ir pūlinius – ypač, jeigu tai ne jų kraujas, žaizdos ir pūliniai. Kiborgai nepripažįsta kompromisų, jie žino, kad viena nuolaida veda prie kitos, ir galiausiai viskas baigiasi sprendimu, kuris tinka visiems, taigi netinka niekam. Jie karštligiškai atsiduoda

vienai idėjai, vienam sumanymui, vienai aistrai ir pamiršta viską aplink. Gyvenimo intensyvumą jie laiko kokybės požymiu, šiurpulį nugaroje – didžiausiu atpildu, o ramybę – nebūtimi. Kai kiborgas įžengia į sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui, jis jaučiasi lyg suvalgęs saldainį. Kelionėje kiborgas slapta viliasi, kad nutiks kažkas netikėta: galbūt viešbutyje nebus karšto vandens, į miegamąjį pro langą įsirangys gyvatė, gatvėje nufilmuos apiplėšimą ar taps revoliucijos liudininku. Kai eina į futbolo rungtynes, jis tikisi, kad atsiras priežastis susimušti. Kiborgas mėgsta dirbti aštuoniolika valandų per parą, jam patinka išsekti, grįžti namo apdujusiam ir laukti kitos dienos, kai visa tai pasikartos. Kiborgas ieško istorijų, vertų pasakojimo, istorijų, vertų suvirškinti. Jei reikalai klostosi pagal planą, vadinasi, planas yra nieko vertas. Kiborgas nesimyli – jis krušasi. Jis ne vaikšto, o bėga. Užuot kalbėjęs jis rėkia. Jis sukasi ruletėje, amžinoje loterijoje, statydamas ant kortos pinigus, artimuosius, gyvybę, jis ieško nepramintų takų ir sąmonės paribių. Kiborgui patinka vogti: jį jaudina mintis, kad gali įkliūti. Kiborgas pietauja siurbdamas antraštes: sprogimai, žudynės, susišaudymai, žemės drebėjimai, cunamiai, ugnikalnio išsiveržimai, karai, prievartavimai, finansinės ir politinės krizės, visa tai jį įkrauna, suteikia gylio ir sotumo jausmą. Pasaulis sudėtas iš mažų niuansų ir komercinių pasirinkimų, tačiau kiborgai nekenčia smulkmenų. Jie pripažįsta tik didelį mastelį. Kiborgas bijo tik vieno – nieko nejausti, t. y. mirti iš bado. Mylėtis – ir užmigti pačiame įkarštyje. Susirgti – ir numoti ranka. Girdėti sprogimą – ir žiovauti. Todėl kiborgas visuomet vaikšto ant įkaitintų žarijų, dirgina save vis naujais, vis stipresniais potyriais. Jis imasi ekstre-

malaus sporto, lipa į kalnus, šoka su parašiutu, šoka be parašiuto, jis svaiginasi ir ginčijasi su šmėklomis, tačiau niekaip nepasisotina. Kai kiborgas patenka į karą, prasideda puota. Mūšio lauke jis susiduria su emocijomis, kurių niekada nebuvo patyręs, su idėjomis, prieš kurias nutyla visas gyvenimo triukšmas. Jo orbitofrontalinė žievė tvinkčioja iki skausmo. Jei karo žurnalisto paklaustumėte, kodėl kiborgai paliko namus ir savanoriškai išėjo kariauti, jis atsakytų: „Neabejotinai pirmiausia juos vedė troškimas apginti savo šalį ir tautos garbę, neapykanta įžūliam priešui ir išdavikams. Vis dėlto manau, buvo ir kita priežastis. Gal skambės ciniškai, bet daugeliui Ukrainos vidurinės klasės atstovų karas nebuvo pati baisiausia perspektyva. Fronte užsimiršdavai, nebegalvodavai apie skurdų rytojų, niūrias perspektyvas beveidžiuose miestuose, laukiančią beprasmybę. ► 39


GINTARO LAŠAI

◄ Kare kiekvienas galėjo įprasminti savo gyvenimą, pasiaukoti dėl kitų, patirti stiprių emocijų ir tapti didvyriu. Apkasuose buvo svarbūs tik du dalykai: šalia stovintys broliai ir gyvybė. Jokių minčių apie vargstančią šeimą, mokesčius, kylančias kainas, mažą algą, neįdomų darbą, nebaigtus mokslus. [...] Maidane išgyvenimai ir emocijos buvo tokie stiprūs, kad nebesinorėjo grįžti į kasdienybę. Net jeigu šita prakeikta revoliucija grasintų tave išsiurbti negyvai, kaip tuos tūkstančius išsekusių sukilėlių, vis tiek tai būtų buvę geriau nei įprastas gyvenimas“ (p. 93, 206–207). Kiborgai nepakenčia įprasto gyvenimo, nes jame nėra už ko laikytis. Įsivaizduok: skęsti, springsti vandeniu, makaluoji rankomis, ir taip kokius 60 metų, kol galiausiai nuskęsti. Įprastame gyvenime visas emocijas aptraukia kasdienybės apnašos. Kare apsitraukia tik žaizdos. Tačiau kiborgai, kaip ir žmonės, turi polinkį tukti. Tik žmonės tunka nuo tvarkos, o kiborgai – nuo netvarkos. Virškindami vis sunkesnes ir aštresnes emocijas, jie pavargsta, atbunka, jų akys aplimpa apkasų purvu, ausis užspaudžia sprogimų gaudesys, o nosį užkemša dūminės bombos. Visa, kas suteikia stiprių emocijų, vargina, visa, kas suteikia menkų, – praplaukia nepastebėta. Tampa sunku kvėpuoti ir nepakenčiama gyventi. Kartais kiborgams pavyksta išplėšti mikroschemą iš smegenų ir susigrąžinti ramybę, mėgautis mažais ir paprastais džiaugsmais, kitaip tariant – išvykti iš karo teritorijos. Bet kai kurie lieka joje visam laikui. Jie neturi kur išvykti: adrenalinas tapo jų namais, kulkos – tėvais, o griuvėsiai – vaikais. Jie gyvena kovoje, kurios nenori nei laimėti, nei pralaimėti. Nes pasibaigus karui prasideda sunkiausios pagirios pasaulyje. Žurnalistas Dovydas Pancerovas parašė knygą „Kiborgų žemė“ apie Maidano revoliuciją ir karą Ukrainoje. Ir tai gerai. Tačiau drauge jis parašė knygą apie liguistą žmogaus norą jaustis gyvu, gyvesniu, gyviausiu, vaizdžiai atskleisdamas, kokios gali būti šio troškimo pasekmės. Ir tai dar geriau.

40

Ieva KRIVICKAITĖ

geltoni šunys kas, jei imsim, ir ištrupėsim į svetimas saujas ne, nežiūrėsim, ar mūsų laikas mūsų laikas praėjo aš nieko nebegalėjau padaryti jį išnešė atlošta galva visur buvo pilna plaukų kilau ir leidausi gatvėm mėlynom nuo tamsos vienintelis garsas – bangos į miesto kraštą mėnulio nematyti žvaigždžių nematyti negirdėti žuvų pilvais į viršų labiau žinojau, o ne mačiau geltonus šunis sulipusiais kailiais jie sekė ne mane, o nežinios kvapą negalėjau sustoti, net ir tada, kai priėjau kraštą, šunys draskėsi šonus ir tylėjo nuo vandens kilo garas prie pat bangų kontūro galvojau apie tavo plaukus --- pirma sušlapinau rankas

atilsis tą akimirką viskas buvo tūkstantis ar mes dar turėjom tiesos kalbėtis apie rytojų ar mes dar turėjom rankų įsikibti į vakaro delnus po juodu juodu nuovargiu patiesti savo mėlynas akis kad žiūrėtų į ateinančius kad jiems nuplautų kelius kad atrakintų duris, įvestų į vidų ar amžinybėje būsim kaimynai? dieve, o kas, jeigu ne, jeigu mes galim tik vieną vienintelį judesį – tolyn į skirtingas puses brozdinamės į laiko sienas

negalėdami tuo patikėti ne, aš nemoku eiti kitomis pėdomis kitų bangų pakraščiais nežinau, kaip skamba jų kalbos jų užpilti ar dar galėsim prabilti?

ežeras, rugpjūtis dulkinais pirštais perbraukti per tavo plaučius: kvėpuok, aš atnešiu tau oro didelėse negražiose terbose jį kvėpuosim pakaitomis po dideliu dangaus gaubtu tamsoje tu esi trys tavo kūnas tavo atspindys vandeny tavo šešėlis ant mano krūtinės tavo kalbą mokysiuos po vieną žodį jei tik išlauksi – laikydamasi už kiekvieno garso ateisiu kiekvienam delne po dvi žvaigždes bėgau per smėlį o jos tylėdamos krito neskaičiavau, kiek pataikė į vandenį neplaukiau nenorėjau užgesinti tų, kurios nusileido tiesiai į mano tau ištiestas rankas

150 straipsnis akimirka prieš patekant saulei: net jei nepatekės, kelsiuos ir eisiu iš eilės dėliodama kojas po vieną išsiskaičiavus akis – viena džiaugsmui, kita liūdesiui viena dažniau atvira nei kita kai mane miegančią išdarinėjo, nerėkiau po vieną skaičiavau minutes iki paskutinio pjūvio


GINTARO LAŠAI

o paskui kėliausi ir ėjau tamsoje ne mačiau, o čiuopiau šaligatvio plyteles pro šalį pravažiuodamos mašinos urzgė nežiūrėjau laukiau tos, kuri mane išveš tylėdama bet nuo tylos pykino važiavom kvailai, nepaisydami juostų iš paskos tempdami šviesaus kraujo punktyrines linijas atsispindėjom namų languose bet jie nekilo iš lovų pažadinti šviesos jie nemojavo baltomis užuolaidomis persisvėrę nesiūlė vandens – akimirka iki patekant saulei kraujo punktyrai išdžius tarsi nieko nebūtų įvykę

žvejų miestas kartu apmąstome abiems atskirai svetimą miestą benamiai man taikosi bučiuoti rankas tau – iškart lūpas siurbiu juos po vieną ir dėlioju šalikelėse negaliu, nemoku visų apdovanoti žodžiais

mūsų žemėlapis – gatvių tinklas, įsispaudęs tau ant šlaunies sienos išklijuotos šventųjų nuotraukėlėmis kad ir kaip eitume, atsiduriame vandenyje išvagotame žvejų laivelių: sliekais gaudomos žuvelės žuvelėmis gaudomos žuvys žuvimis gaudomi paukščiai ir rišami žemyn galvomis sparnas prie sparno, virtinės kaulėtų girliandų kažkuris kaulelis įkliūva man į plaukus krantinėje viskas permatoma nešu savo galvą kaip indą einu ir einu, ieškodama, kur išpilti bet jūra vis traukiasi atatupsta kiekvienas mano žingsnis – suaižėjusi sausuma tylus žuvų žiopčiojimas nebematau, kad eini iš paskos ir renki jas visas į krepšius – atsisuksiu, o aplinkui tik smėlis ir tinklų išvagotas dangus

Ričardo Šileikos nuotr. 41


Eunuchas GINTARO LAŠAI

Algis KUKLYS

Po lemtingo įvykio jis nenorėjo gyventi, nes visos dienos tapo karčiausia paprika, kurios neprarysi. Niekam neišdrįstų porinti apie savo vyrišką bėdą, kurią nusineš į kapus. Tačiau vyrą vargino ir kitos aplinkybės, apie kurias nenorėjo net galvoti, todėl susikurdavo darbų darbelių, kad jie gelbėtų nuo juodų minčių. O tokios mintys, kaip nuodai – pražudys bet ką. O kas toliau, Antanai? Kaip tu šitoks sukežęs gyvensi – senas ir niekam nereikalingas? Bet kabintis ant virvės tau netinka, visada buvai orus. Tai ką tau daryti? Jis neskubėdamas ruošėsi eiti į miestą, nes tuomet prasiblaškydavo, bet akių žvilgsnis tapo abuojas, tarsi viskas būtų įkyrėję iki pasibjaurėjimo, nesitikėjo, kad kas nors nustebins ir paglostys širdį. Neskubėdamas žingsniavo šaligatviu, kurį matė ne vieną dešimtmetį. Kartą ant jo buvo išsitiesęs ir nusibrozdinęs nosį, tačiau laimingai nukrito, rankos nesusilaužė. Tąsyk nesuprato, kodėl taip atsitiko, tarsi jį kas būtų pastūmęs. Ką gi, visi krinta, pagalvojo, o kadangi skaudėjo koją, tai išsikvietė taksi... Bet kodėl mane ištiko ta bjauri nelaimė, dingčiojo Antano galvoje irzli mintis, neduodanti ramybės. Galop šaligatviu Antanas pasuko į kairę, kad aplankytų biblioteką, nes mėgo praverti skaityklos duris, pakalbinti santūrią bibliotekininkę, kuri gerdavo stiprią kavą. Deja, ragauti tokios kavos jis negalėjo. Amen. O kažkada pažinojo vieną teatro režisierių, kuris gerdavo viską, kas buvo „stipru“, – naminukę, juodą kavą ir mylėjo aistringą moterį, bet anksti jos neteko, ir sulaukė septyniasdešimties metų. Tai buvo įspūdingas vyriškis, turėjęs sodrų baritono balsą, gerai deklamuodavo eiles, o kartais ir pats vaidindavo savo spektakliuose. 42

Kiek jau palaidojau savo pažįstamų, atsiduso užlipęs bibliotekos laiptais, mirtis seka iš paskos... Tai kur, tamstele, buvai prapuolęs, nustebusi pasiteiravo bibliotekininkė, kai jis pasirodė skaitykloje. Teko ligoninėje apsilankyti, nenoromis atsakė ir metė žvilgsnį į lentyną, kurioje būdavo naujausi laikraščiai. Jis paėmė visus, tačiau skaitinėjo tik antraštes. Kas kita buvo žurnalai, kurių puslapius atidžiai vartydavo, bet šiandien nebuvo nuotaikos, nes širdį pervėrė kažkoks nerimas, tarsi nujaustų nelaimę. Net neįsivaizdavo, kas tai galėtų būti. Gal praeis, pagalvojo, išeisiu pasivaikščioti. Tik dabar pajuto, kas yra tikroji vienatvė, tarsi būtų epizodinis personažas kasdienybės teatre. O taip atsitiko nepastebimai, slenkant metams. Tačiau dėl to nieko nekaltino, tik save ir tai – blogiausia, nes, kai žmogus supykęs ant kito, jam atrodo lengviau, tarsi būtų nekaltas. Jis pakėlė ant šaligatvio pamestą popierių ir nepatikėjo savo akimis. Jame buvo parašyta, kad pilietis Tomas N., Apylinkės teismo sprendimu... Kurį laiką susimąstęs stovėjo svarstydamas, ar nereikėtų šį dokumentą nunešti į Apylinkės teismą ir atiduoti sekretoriatui, bet netrukus suabejojo, ar verta. Juk visi teismo sprendimai saugomi kompiuterio atmintinėje, todėl pilietis Tomas N., jeigu reikės, Apylinkės teisme gaus šio dokumento kopiją. Todėl, suglamžęs popierių, išmetė į šiukšliadėžę. Jis prisiminė, kad vaikystėje jausdavosi bemaž laimingas, nes dažnai ką nors rasdavo – peiliuką, veidrodėlį arba smulkių pinigėlių, ir visa tai suteikdavo tikro džiaugsmo. Netikėtai šaligatvį išmargino lietaus lašai, todėl dairėsi ieškodamas užuovėjos. Galop palindo po medžiu, stebėdamas gatvę, laukdamas, kol rudens lietus nustos pliaupęs. Staiga atmintyje iškilo vaizdas, kaip jis mažas stovėdavo prie lango tėvų namuose, kaip vėpsodavo į obelis, kurias plaudavo vasaros lietus. Tą akimirką

Antanui atrodė, kad mažai kas pasikeitė, nes kartais į viską žvelgdavo vaiko akimis. Nejaugi tai – amžinybės akimirkos, kurios persmelkia visus žmones nuo seniausių laikų, kai jie gyveno miškuose ir olose? Juk lietus buvo visada, į jį žvelgė žmonių ir žvėriukų akys. Jis pasisveikino su moterimi, kurią vadino Juzefa, ir labai nustebo, kad ji paseno ir tapo neatpažįstama. Tačiau ir aš – ne kitoks, esu gerokai patrešęs, liūdnai susimąstė eidamas šlapiu šaligatviu, kurį dengė nukritę medžių lapai. Žvėrims neduota suvokti savo senatvės, o žmogus su šita „kupra“ slenka iki paskutinės stotelės. Antanas stabtelėjo prie parduotuvės, nes visuomet čia užeidavo ir ką nors nusipirkdavo. Beje, parduotuvė buvo savotiškas muziejus, nes kartais ilgai slankiodavo žiopsodamas į dideles kainas. Juk pensininko piniginė plona, todėl svarstydavo, ką pirkti ir ko nepirkti. Labiausiai mėgo koldūnus su bulvių įdaru ir smulkius makaronus, kuriuos išsivirdavo su pienu, o paskui įmesdavo gabaliuką sviesto. Jam patikdavo stovėti prie puodų ir keptuvės, nes šito išmoko iš sesers, amžiną jai atilsį. Taip pat išmoko įsiūti sagą, užlopyti kelnes ir kojines, juolab kad siuvimas ramindavo nervus. Į virtuvę atsinešdavo radijuką, klausydavosi muzikos arba žinių skusdamas bulves. Todėl parduotuvėje svarstė, kokią paruoš sau vakarienę. Kai pajuto švelnų stuktelėjimą į petį, atsisukęs išvydo pusbrolį Joną, kuris atrodė pavydėtinai gerai, tarsi metai jo nebūtų palietę. Tokie žmonės – visi stebisi – netikėtai griūna ligos pakirsti arba sulaukia ilgo amžiaus. Tai kada mane aplankysi, profesoriau, šypsojosi Jonas, pavaišinsiu rudens gėrybėmis... Atleisk, kad neprisiruošiau aplankyti, bet sekmadienį tau paskambinsiu, pažadu, ištarė Antanas paspaudęs pusbrolio delną. Žvilgsniu palydėjo giminaičio pliką pakaušį ir klišas kojas, paskui pagalvojo, jog neišvaizdūs vyrai


GINTARO LAŠAI

Artūro Valionio nuotr.

suranda geras žmonas, kurios nedrasko akių ir visuomet paruošia gerus pietus. Galbūt tai yra jų laimė. Man belieka vien pavydėti, šyptelėjo Antanas, vėl atsidūręs lauke. Bet lietus nustojo pliaupęs, todėl jis lingavo namų link. Tolumoje išvydo Juzefos figūrėlę, kuri tuoj pasuko į šoną, nes gyveno šiame rajone su geriančiu vyru. Gerai, kad jos nemuša, tas žaltys, susimąstė Antanas. Kai mokėsi vidurinėje mokykloje, ne kartą su ja šokdavo ir lydėdavo į namus... Juzefa dažnai parausdavo arba staiga akyse pasirodydavo ašaros, todėl moksleiviai mėgo iš jos pasišaipyti. Šita jos savybė stebino ir Antaną, bet jis stengėsi ją apginti nuo rupūžiokų. Nekreipk dėmesio į tuos šiknius, pusbalsiu sakydavo Antanas, žvelgdamas į Juzefos nuleistą galvą. Nemaloniausia, kad ir motina dukrai mestelėdavo, jog esanti žliumbeklė.

Nelengva gyventi tokiems žmonėms, oi, nelengva, atsiduso, kai pavargęs atrakino buto duris. Jis nusimovė batus ir išsitiesė ant sofos, kad atlėgtų skausmas nugaroje, bet nepajuto, kaip netrukus užsnūdo. Kai pabudo, kambarį gaubė tiršta vakaro prieblanda: baldai tarsi susiliejo su sienomis, bet netikėtai ausyse nuskambėjo nemalonūs žodžiai, kurie neduos ramybės. O kas tave, vienišių, palaidos? Kas suras atšalusį ant šitos sofos?.. Galop jis atsikėlė ir uždegė šviestuvą. Įjungęs radiją, išklausė žinias ir kartu išsivirė makaronus, kuriuos pasigardžiuodamas suvalgė, paskui išgėrė puodelį žalios arbatos. Kelias minutes svarstė, ar verta žiopsoti į televizorių, bet vėliau nuėjo į vonią ir palindo po šilto vandens srove. Kitą dieną jam skambino pusbrolis Jonas. Kadangi tokio skambučio nesitikėjo, tai iš pradžių Antanas mikčiojo nežinoda-

mas, ką atsakyti, juolab kad visada atrodė neryžtingas. Gerai gerai, apsilankysiu, pagaliau atsakė. Ir ko jis nori? Gal mano buto, kuris jam atitektų po mano mirties? ** Giminaitis rodė savo ištaigingas valdas, bet Antano širdyje kaupėsi pavydas, girdi, Jonui gyvenimas nusisekė, o jis, išsilavinęs diedas, žioplinėja su špyga kišenėje. Kad apmalšintų nemalonią savijautą, išgėrė daugiau nei pridera ir, eidamas tamsoje per gatvę, buvo partrenktas automobilio. Prozektoriume gydytojas nustebęs pastebėjo, kad velionis neturi sėklidžių, o gal jų niekada ir neturėjo, nes pasitaiko ir tokių žmonių.

43


GINTARO LAŠAI

Bevėtr

Vika ČEMBARCEVA

Post scriptum. Sugrįžimas plonas blankios saulės spindulys slysta nutapyto peilio ašmenimis. šiandien niekas neateis.

Vika Čembarceva – poetė, prozininkė, vertėja. Gimė 1973 m. Kišiniove Moldovoje. Baigė Moldovos ekonomikos akademiją (rinkodarą) ir Nepertraukiamo išsilavinimo institutą (psichologiją). Moldovos rusų rašytojų asociacijos narė nuo 2009 m., Maskvos rašytojų sąjungos narė nuo 2011 m. Tarptautinės literatūrinės premijos Los Andžele „Sidabrinis šaulys 2010“, 8-ojo tarptautinio Vološino konkurso trumposios prozos, 5-ojo tarptautinio jaunųjų Rusijos poetų, gyvenančių užsienyje, konkurso „Klajonių vėjas“ Romoje laureatė. Kelių poezijos rinkinių autorė, išleidusi poezijos rinkinį „Alyvų šlamėjimas“ (2014). Autorės poezija ir proza publikuojama Rusijos ir užsienio leidiniuose, išversta į anglų, italų, rumunų, armėnų, uzbekų bei kitas kalbas. Viena iš dvikalbės šiuolaikinės rusų ir armėnų poezijos antologijos „Raidės ant akmenų“ (2013) sudarytojų, vertėja ir projekto iniciatorė. Gyvena Kišiniove. Pirmą kartą autorė pristatoma lietuvių kalba. Publikuojama jos eilėraščių ciklo „Bevėtrio sezono laiškai“ dalis.

už sienos dailininkas, kurio vardas panašus į hieroglifą „taika“, tapo stačiakampėje drobėje mirksnyje sustojusią amžinybę. jo teptuko judesiai dailūs ir tikslūs, kaip bambuko lazdelių judesiai, čiumpantys ryžius iš plokščio mėlyno dubens. tu ateini nedažnai. medinis darbastalis verandoje atprato nuo darbo ir rankų. akmuo su išaugusia spyruokle panašus į širdį, išgraužtą abejonių kirminais. blankūs ir dulkėti langų stiklai – sudegusios vasaros pelenai nugulantys ant mirusio drugelio nutraukto sparnelio vėduoklės. tai kas buvo – niekada nesugrąžinsi. tu galvoji apie tai, ar skaudu lėlei sustingusiu veidu nežinoti kas ta meilė. tu rūkai. dūmai sklaidosi kaip kraujas iš atvertų vandens venų, kaip šilko juostos, kaip paslaptys ir norai, pririšti prie prisikėlusio pistacijos medžio šalia biblinio pranašo kapo – nutiks tik tai, kam lemta įvykti. tu užmerki akis –

44


GINTARO LAŠAI

rio sezono laiškai berniuk, pasiklydęs Rytų turgaus veidrodžių krautuvėje. kaip žinoti kokiame atspindyje tu tikrasis?

tyliai krinta sniegas pasimetęs ir vienišas vėtroje, kaip nebūtyje. jei laiko nėra, kur dingsta tai, kas tarp mūsų? / maždaug rugpjūčio pabaigoje / tavo_aš

Balkanika Erdvės pasikeitimas keičia ir laiškų pobūdį. 93 suros 7 ajato1 dangiškoji pynė, užrašyta iš atminties vidinėje riešo pusėje, pereina į kampinę plokštumą kirilicos. Ir vėl tau rašau... I Balkanų miestai bevėtrio pusiaudienio sausroje, kaip mirusio drugelio sparnai, suėsti dulsvos katės, kurios akys panašios, lyg matinės, spinduliuojančios saulės skonio vynuoges, vakare nupirktas pas vakarykštę pardavėją. Jūra, smogianti krantams iš peties – Anchoro nefritinis atbalsis. Miestas, augdamas iš Bizantijos šaknų gilumos, turi graikiškų vardų pėdsakų veiduose. ar žmonės rimuojasi taip pat, kaip parašytos eilės apie juos eilėraščiuose? II Vidurdienio vapsvos sunkus skambesys pagimdytas prietemos Vasiliadžio galerijoje.

Dvi sesės pontės2 geria tirštą kavą, išpilstytą naktinio dangaus. Jų dantys baltesni nei porcelianiniai kiniški puodelių apvadai. Jų balsas ir amžius – tarsi vynuogienojai Kilikijos kalvose. Šiandien pavargusi nuo pasikartojančių Charulos3 dainavimų, lygiai 7 su puse minutės iki uždarant krautuvę, mergina apsirėdžius raudonai nupirks pagamintas iš perlamutro rankų darbo sąsagas, kurių taip ir nepadovanos jaunuoliui ilgais aristokratiškais pirštais... Ar keisdama save keiti save?

...dėžutė su sąsagomis iš rankinės iškris jūron, kuomet mergina apsirėdžius raudonai atsirems alkūnėmis į prieplaukos turėklus, tuo pačiu momentu, kuomet jaunuolio sutuoktinei ilgais aristokratiškais pirštais įvyks pirmas persileidimas... Ar sutuoktiniai rimuojasi taip pat, kaip rimuojasi meilužiai? ...bet tai nutiks vakare. III Visi pasaulyje susitinka dėl to, kad išsiskirtų ir vėl susitiktų. Kol kas viena iš seserų, putli ir plačiagerklė, stengdamasi neišlieti nė lašo iš melchiorinio šaukštelio, gardžiuojasi permatomo giulbešekerio4 aromatu. Ji pagarsina tranzistorių, klausiantį kiaurai vabzdišką eterio bangų traškėjimą: „Teos an einai“5 Haris Aleksiou6 balsu. Antroji gi, plona ir nuliūdusi, ant blakstienų galiukų užrašytu vardu Kloto. Čerškėdama graikiškai aštriais sidabriškais ► 45


GINTARO LAŠAI

◄ virbalų galais, ji vynioja siūlą aplink pirštą ir slepia giliai užantyje nukarusią megztą juostą. Būtent ji pakels į mane savo akis vėlyvųjų našlaičių spalvos. Ir staiga suvoksiu, jog trys kvartalai nuo čia medinio namo trečiame aukšte, prapuolusiame gatvės margumyne, susimaišiusi prietemoje su 1/3 saulės dulkių, su atsiknojusiu nuo sienos kampo tapetu, komodoje, kvepiančioje tikru medžiu ir sudvisusia praeitimi, neatsitiktinai pageltonavusi kartonkė su Trapezundo7 fotoateljė antspaudu.

IV Joje vienoje pusėje su jaunavedžiais petys petin su pagyvenusiu

seserų karjerisčių proseniu, stovi tavo pro, kitoje gi pusėje, atsitiktinai užsikabinusi prie nuotakos vualio kampučio segtuku ir dėl to arti prišliejusi savo veidą prie jaunosios veido, stovi mano besijuokianti pro pro ir nežino, kad jos vyzdžių gelmėje trys kartos iki gimstant dviem mergaitėms ir kumpanosiam berniukui, jau saugoma nuojauta manęs. Ar rimuojasi kraujas su krauju? O meilė su meile? Mano mongoliškoji neša savo senvagėje žiupsnelį Bizantijos, tik dėl to, jog rimuotųsi su tavąja?..

Ričardo Šileikos nuotr. 46


GINTARO LAŠAI

Meilės kraujomaiša. Kraujo meilė. Ir vėl tau rašau. Aliejingas Bulgariškos Rožės kvapas – iš tikrųjų tai tik Rosa Damascus prieskonis, riba, kurią peržengus melas praranda galimybę pasiteisinti.

Nevientisumas mūsų nevilties žuvėdros galutiniame tiksle taip ir neprasidėjusiame – paukštis sužeistu sparnu bevėtriška auksiniai rugsėjo apvalumai blyškios saulės šešėliai saulėteky saulėlydy pakilimas į kritimas link tuštumos pakilimas ir kritimas pakilimas ir kritimas susiūbavusio dangaus dangus prisimenantis aitrią sūrstelėjusią drėgmę nugairinto raktikaulio tamsi įdubėlė besikaitaliojančiuose blyksniuose garsuose vėstančioje jūroje išsiskirdavom ir susieidavom susieidavom ir mylėjom m y l ė j o m nežymiai nepakenčiamai atkakliai švelniai

skirtingumas lygus nepasiekiamybei tylėjimo gylis lyg uždusinto šauksmo priepuolis su galvos skausmo prieskoniu mūsų nevilties žuvėdros horizonte tarp to kas buvo ir jau niekada... nedainuok man dainų svetimomis lūpomis / rugsėjis, Akermanas8 /

Kryžiaus statymas Neamžinai įmantri plastinė architektūra romaniškame stiliuje skiria bulvarą kryžmai, į tai kas buvo dar iki ir kitus tonus. Medis suaugusiais kamienais panašus į plačiai išskėstas moters kojas, besiremiančias šlamesiu į dangų. Trys katės – pilka, juoda ir rusva – kiaurai per sandariai užsklęstus amžius jos regi bendrą sapną sepijoje9, šiltus perpjautus praeinančios vasaros spindulius.

Perku puokštę geltonai baltų alstromerijų10 ir atkakli peteliškė nutupia krinta nutupia krinta nutupia ant mano saulės akinių kraštelio. Rašau tau, kaip klevo lapas palytėtas ochros, oro pasklaidytas lygiai triskart, kol priešmirtiniu atodūsiu palytės rudeninį asfaltą... ...ir kiekvienas iš mūsų toliau juda link savo Golgotos. / Šventojo Kryžiaus Diena, Kišiniovas, tavo aš / Iš rusų kalbos išvertė Dainius SOBECKIS

_____________________

1

Korano 93 sura, 7 ajatas – „Ir radau tave paklydusį – ir nukreipiau į kelią.“

2

Pontas – istorinis regionas šiaurės rytinėje Mažosios Azijos dalyje, dabartinės Turkijos šiaurėje prie

Juodosios jūros. 3

Autorė turi omenyje graikų dainininkę Haris Aleksiou.

4

Giulbešekeris – Turkijoje taip vadinama rožių lapelių uogienė. Tai desertas, paplitęs Rytų šalyse, dažnai

aptinkamas ir Europoje (Prancūzijoje, Italijoje, Portugalijoje). 5

Teos an einai (gr. k.) – Jeigu Dievas yra.

6

Haris Aleksiou – populiari Graikijos dainininkė, gimusi 1950 m.

7

Trapezundas – miestas šiaurės rytų Turkijoje (dab. Trabzonas). Įkurtas 756 m. pr. Kr. graikų kolonistų

Ponto srityje ir vadinosi Trapezundu. Buvo svarbus prekybos centras tarp Persijos, Europos ir Kaukazo. 8

Akermano fortas, funkcionavęs XIII–XV a., yra Pietų Ukrainoje, Dniestro Bilhorodo mieste.

9

Sepija – tapybos technika, artima tušui ir akvarelei. Taip pat tai gali būti raudonai rudas indiškas tušas.

Kartais naudojama ir sausa sepija, kuria piešiama kaip pieštuku. 10

išsiskyrimas lygus atodūsiui

Išbarstyti lapai kalendoriaus, laistymo įrenginys ir kiemsargiai šaligatvio krašte. „Aš neturėjau nė vieno romano su studente“ – užtraukia naują universiteto profesorius. Viltingas apgailestavimas, semestro pradžia.

Alstromerijos (inkų lelijos) – tai 40–80 cm aukščio daugiamečiai šakniastiebiai augalai, savaime augantys

Pietų Amerikoje.

47


GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Paskutinis puode Renata KARVELIS

Buvo lapkritis ir sodo obuoliai, užuot nukritę žemėn, užšalo tiesiog ant medžių. Belapės obelų šakos, o ant galiukų vis dar prikibę rusvi, pūti ėmę obuoliukai. Tie medžiai, atrodė, per anksti padabinti šventėms. Tokių obelų būtum radęs kiekviename sode. Lygiai prieš metus jiedu kartu šventė jo trisdešimtąjį gimtadienį. Padovanojo minkštutį chalatą su užrašu „Karalius“ ir nusipirko sau su „Karalienė“. Tyladieniai jau buvo virtę savaitėmis. Popierinio puodelio krašteliu ji atsargiai srėbė kavą, kai striukės kišenėje suvibravęs telefonas staiga priminė viso likusio pasaulio egzistavimą: atėjo žinutė į išmanųjį. Žinutė nuo Dano: Esi nuostabi, privalai šitai įsikalti į galvą visam laikui. Dainora šypteli lyg pakutenta. Šiurpuliukai nubėga papilve ir šlaunimis, kur šįryt dar buvo jo lūpos. Apsižvalgo, ar jos

48

kas nors tokios nepastebėjo, ir norėtų, kad dabar sutiktų kokį nors seną pažįstamą iš mokyklos laikų, tada paklausta, kaip sekasi, akimirksniu atšautų: „Gyvenu puikiai.“ Bet autostrados užkandinėje tebėra ji pati, porelė jaunuolių kitame kampe tyliai kikena, o padavėjos čirškina bulvytes ir kiek per garsiai tariasi dėl kitos savaitės darbo grafiko. Ji nieko neatrašo Danui. Trupiniuotu stalviršiu pastumia telefoną nuo savęs ir pirštais apsiveja šiltą kavos puodelį. Autostrada mašinos lekia. Mažytės švieselės iš tolo artėdamos plečiasi ir didėja, staiga susitraukia ir dingsta, palikusios akims nusekti tik galinių žibintų duslią šviesą. Įrėmusi žvilgsnį į užkandinės vitrininius langus, ji stebi kiekvieną pralekiančią mašiną, kurios dabar jai primena iššautas kulkas, švilpiančias pro šalį, o pati autostrada – dvivamzdį medžioklinį šautuvą. Dar prieš porą dienų Dainora šitaip nebūtų galėjus ramiai sėdėti, niekur neskubė-

ti. Vakarais, kad lengviau užmigtų, mažiau kankintų mintys, išgerdavo migdomųjų, kuriuos pirko turgavietėje iš vienos rusės. O rytą pasiimdavo valerijono kapsulių, raminamąsias arbatas darbe gurkšnodavo. Visą dieną laikydavosi, laikydavosi, su kolegėmis klegėdavo, persisvėrusi per prekystalį klientus pakibindavo, lyg niekur nieko. Bet parvažiuodama namo ta pačia autostrada, prie kurios dabar stabtelėjusi sėdi, pakrikdavo. Imdavo nesuvaldomai kūkčioti, raudoti ir rėkti balsu, kad net pati savęs išsigąsdavo. Ji juk stipri moteris, kas jai pasidarė. Ji niekad tokia nebūdavo. Mašinoje likdavo vienui viena, tik bagažinėje skambėdavo tuščios, po prekybos likusios dėžės. Spustelėdavo greičio pedalą. Lėkdavo didesniu greičiu nei leistina, vieną po kitos pralenkdama mašinas pirmoje juostoje, lyg norėtų kuo greičiau ištrūkti iš tos neišvengiamos, priverstinės autostrados vienatvės. Ir tikrai būdavo akimirkų, kai, atrodė, nebejaučia rankų, uždėtų ant mašinos vairo, kai nustoja kvėpavusi, lyg


GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

elis kavos kas akimirką atsitrenktų į staiga išdygusią storą betoninę sieną. Akyse užtemdavo, ir tik vienas dievas težino, kas Dainorą tuomet saugojo nuo įsirėžimo į apsauginę autostrados tvorelę. Vėl suvibruoja telefonas. Dainora krūpteli, tarsi pažadinta iš sapno atviromis akimis: zvimbiančios mašinos buvo ją užčiūčiavusios. Žinutė nuo Gedimino: Kurva bled pisies šikna nyžt namie nenusiedi vaiką pametus motinai Nusipurto, lyg kava būtų buvusi per stipri. Susilaiko – nieko jam nerašo. Į malonumo debesėlį, kuris virš Dainoros galvos kabojo ištisas dvi paras, ima skverbtis kažkas, pažintas iš anksčiau. Bet moteris nebenori nieko, kas buvo anksčiau. Pageidautų tą „anksčiau“ kuo skubiau nuvyti ranka šalin, tarsi vaisines museles, atsiradusias nuo gesti ėmusių obuolių. Nebereikia nei tos keistos meilės istorijos, nei Gedimino paieškų, priminusių Agatos Kristi detektyvą.

Jis nieko apie ją nežinojo. Kartą matęs akies kampu Dainorą autostrados degalinėje iš aparato beperkant kavą, ištisus du mėnesius kasryt „gaudė“ tą gražią juodaplaukę, apsukusią jam galvą iš pirmo žvilgsnio. Sėkmingąjį kartą įsidėmėjo jos mašinos numerius, šoko vytis, kol netoli uostamiesčio ji pagaliau ryžosi stabtelėti, norėdama išsiaiškinti, kam anas vairuotojas visą kelią jai pypina ir mirksi mašinos žibintais. Tada Gediminas Dainorai kartojo: – Esi ta, kurios visąlaik ieškojau. Noriu šeimos, noriu vaiko. Akimis permetusi žinutę nuo Gedimino, dar kartą perskaičiusi paskutinę žinutę nuo Dano, Dainora padeda telefoną atgal į vietą. Gurkšteli kavos, o ši atrodo nebe tokia skani kaip anksčiau būdavo. Kavos rūšis ta pati, puodelio dydis tas pats, net piešinėlis ant popierinio puodelio lygiai kaip visada. Tik kava, užuot tonizavusi, dabar bjauriai veliasi burnoje, dirgina gomurį. Sekundėlę abejoja, ar nuryti tą ją apgavusį gurkšnį, ar išspjauti.

Ją beveik pykino, tampė skrandį, kai Gediminas atvilko rožių puokštę ir baladojosi į jos ką tik išsinuomoto buto duris. Buvo gėda prieš kaimynus, su kuriais dar nė nespėjo susipažinti, ir šiaip dėl viso savo gyvenimo jau buvo gėda. Treti rimti santykiai griūva. Vos tik jau būna nuspręsta kasti bendrų namų pamatus, sodinti pirmąją obelį sode, viskas staiga apsiverčia ir nuo tos akimirkos ima pamažėle tarp dviejų žmonių mirti. Pro durų akutę Dainora matė žiedą, kurį vyras primindavo paskutinius metus lyg kokį laimėjimą už šeiminius nuopelnus, paskatinimą stengtis dar labiau, jei tik ji įrodys esanti tikrai tikrai toji, su kuria Gediminui reikia šeimos ir reikia vaiko. Tada atrodė, kad vyras gatavas tas rožes per rakto skylutę sukišti, nes Dainora durų vis nepravėrė. Blaiviu protu, kuris jai dar buvo likęs, suprato, kad laiptinės spektaklis ir Gedimino arijos už durų niekaip nesutelpa į meilės rėmus. Peršasi, kai ji pasisakė turinti kitą. Ką ten pasisakė. Gal labiau norėjo Gediminui kažkaip įgelti, dar kažkur efektingai užgauti. Prieš porą dienų jis be skrupulų skubėjo keisti namo spynas, mesti jos daiktus ant šalti ėmusios žolės, ginti lauk iš jų abiejų nuomoto būsto, o dabar sako persigalvojęs, sako supratęs, sako suvokęs, sako, ji turinti būti dėkinga, ji turinti priimti pasiūlymą – jis juk pagaliau peršasi, jis čia rimtai... ►

Ričardo Šileikos nuotr. 49


GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄ – Kur buvai anksčiau? – paklausė Gedimino per durų tarpą. Vyras trumpam nutilo, klausėsi ir jau tikėjosi išgirsti traškant durų spyną, bet Dainora tik šūktelėjo, likdama užsirakinusi: – Man nebereikia! Kažkas jos viduje aiškiai plyšo pusiau. Tą pačią akimirką troško apsivyti Gedimino kaklą, įsikniaubti į jo glėbį, kvėpuoti jo iškvėpuotu oru ir gyventi vien tik jo pulso ritmu. Ji uždėjo sudrėkusį delną ant durų rankenos, graibė raktą jas rakinti, kai po pietų miego pabudusi dukra sušuko: – Mama, čia Gedis? Pirmasis kavos gurkšnis Dainorai nepatinka. Telefonas dar kartą suvibruoja, ir jaunuoliai, pirmiau jos nepastebėję, dabar sužiūra. Beveik yra tikra – vėl Gediminas rašinėja, vėl jai ramybės duoti negali. Dabar jiedu santykius tik telefonu, tik žinutėmis aiškinasi. Mat pokalbiai po dešimties sekundžių nutrūksta: arba jis, arba ji numeta telefono ragelį. Jiedu abu nesutaria, kuris kurį pirmiau apleido ir kuris kurį pirmiau pametė. Gurkštelint kavos Dainorai įkyriai dingteli į galvą, kad, jeigu ji būtų suskubusi pagimdyti Gediminui vaiką, galbūt jis šitaip nebūtų pasielgęs, galbūt dabar jiedu savuose namuose bartųsi, gal ir per dažnai pyktųsi, nebūtų ideali pora, bet vis po tuo pačiu stogu – jis būtų pasilikęs, jei būtų turėjęs kažką savo. Žinutė nuo Gedimino: Žinokis tava vaika jis nemylės Vien dėl to, kad jis sakė mylįs jos dukterį, jos vaiką iš pirmos santuokos, kad sutaria su mergaite. Vien dėl to? Ir jei ne ta pati mergaitė tada. Jei ne ji? Galbūt Dainorai būtų pristigę ryžto likti užsirakinus. Gediminas tąsyk pasišalino nuo Dainoros buto durų, jam dar buvo likę šiek tiek padorumo. Prieš svetimus, net prieš mergaitę jis nenoriai rodydavosi toks, koks spėjo tapti. Tarytum nusenusi obelis, dėl perpuvusios šerdies lūžtanti pusiau, pats Gediminas Dainoros akyse ėmė kiužti. Jis apsileido, nesiprausė, smirdėdavo prakaitu, nevalydavo dantų. Jai buvo sunku matyti tokias vyro idealo transformacijas, betikslį vegetavimą ant sofos priešais televizorių, didesnį už langą. Pačioje pradžioje guodė ir guodėsi, manė tikriems vyrams taip būna, o tikros moterys turi iškęsti. Jam juk sunku: teismai, bylos, nepavyko reikiamai subankrutuoti, apgavo kolegos, moteris iš anksčiau irgi... Vakarais viliodavo į lovą. 50

Prisimindavo giminės vyresniųjų patarimą: „Šeimoje susipyksti per burną, o susitaikai per užpakalį.“ Pačioje pradžioje šitai pasitvirtindavo. Užgulęs ją Gediminas kelissyk pasitampydavo, sutrūkčiodavo, tyliai atsikvėpdavo ir nusirisdavo į šoną, palikęs ją su įkaitintais kipšiukais šakume. – Aš noriu dar... Šiurendavo į Gedimino ausį Dainora. Dilgčiojančiais pirštais įsisukdavo į paaugusius, nenukirptus ir riestis ėmusius jo plaukus. – Aš noriu tavęs... – pakartodavo. – Tavo bėdos, – tardavo jis. – Nesveika esi, kad neužtenka, – sumurmėdavo, atsukdamas tą patį užpakalį, per kurį ne iki galo tesusitaikė. Kitais mėnesiais toks taikymasis nebeveikdavo. Ji likdavo nepaliesta. „Vyrams pasitaiko. Stiprios moterys iškenčia...“ – galvoje mintys sukosi ir sukosi, zvimbė ratu tarytum tornadas, kai, gulėdama toje pačioje lovoje greta Gedimino, galop ji ėmė pati save glamonėti. Žinojo, kad jis dar nemiega, juto iš netolygaus kvėpavimo šalia. „Vienaip ar kitaip Gediminas teisus. Aš nesveika! Aišku, ir negraži! Ir per daug stora!“ – Dainora galvojo. Pagauta siuto, ji liovėsi drovėjusis ir vis stipriau pirmyn ir atgal trynė slidų klitorį. Galvoje tuštėjo, rankose augo ryžtas užbaigti iki galo. Iki galo numarinti žmogiškąjį švelnumą jų lovoje, iki galo pasitenkinti pačiai savimi, iki galo suskilti pusiau prieš mylėto vyro akis, iki galo bjaurėti ir bjaurėtis, iki galo gauti kaltės rimbų iš kažko, kas juos abu tokius dabar stebi... Nauja istorija. Ji kitokia. Nors, kas Dainorą pažįsta, sakytų, kad ta pati. Ji sėdi mašinoje. Laukia. Laukia vyro, kuris atrodo savas. Iki šiol nežino, ar jis laisvas, ar ne. Keista, bet Dainoros tas faktas nedomina visai. Atrodo, kad jo reikia ir viskas. Žilstelėję plaukai jai kaitina kraują, jis jai į tėvus galėtų tikti. Amžiaus dar neklausė, bet progai pasitaikius tikrai paklaus. Ji nežino, kas blogiau: nerizikuoti ir atsisakyti Dano pasiūlymo pasilikti, ar rizikuoti ir šiąnakt pasilikti su juo? Sukrinta į lovą kiek per greitai, lyg du persirpę obuoliukai vienu metu nuriedėtų į pakrūmę. Išbuvo dvi paras jo pataluose. Ir ji, Dainora, jaučiasi tobula lyg apskritas rausvas prinokęs obuoliukas, kurį tuoj kažkas skaniai suvalgys. Antras rytas, kai atsibunda Dano lovoje ir nieko absoliučiai neveikia, tik maloniai egzistuoja. Poilsio

minutėmis daug ką apkalbėjo jiedu. Ji verkė, jis ją ramino. Dainorai patiks Dano akimis pasaulį regėti: jis ne gyvena, jis jau mėgaujasi. Danas prisipažins nesusilaikęs, nes Dainora prie to prekystalio tokia graži atrodydavo, kai užsukdavo į turgų bandelių su obuoliais nusipirkti. Jis taip jai pasakys, kai paaiškės, kad vaikų ir naujos šeimos jam kaip ir nebereikia. Jis Dainorai paaiškins, kad jai dar reikia, dar per jauna nurimti. Ji tik liaunas nesumedėjęs augalėlis. Dar reikia stiebtis į dangų, šaknis leisti giliau į žemę. Ir ji nurims. – Jau parėjau! Išalkai?.. Danas klausia, audamasis sportinius batelius. Dainora šypteli, kad ir labai norėtų, palaimos jai nepavyksta nuslėpti. Tokia lepinama ji seniai bebuvo. – Žinai, turiu vieną nepatenkintą norą? Ji pasako pabrėžtinai, o Danas suklūsta, jis visus jos norus lig šiol išpildė. – Kokį? – pasiteirauja jos. – Mmm... – Dainora sudvejoja. – Turiu tokią paiką svajonę... Aš visada svajojau išgerti lovoje kavos. Ar galėtum atnešti? – Gerai, – Danas taria ir nukulniuoja virtuvės link. Tai buvo pati skaniausia kava jos gyvenime. Prieš pakildama nuo autostrados užkandinės stalo, Dainora porą kartų gurkšteli kavos iš popierinio puodelio. Nespėjo pajusti, kaip gėrimas beveik užšalo besėdint čia. Ji tuoj važiuos namo, į savo naujai išsinuomotą butą, prie kurio dar nespėjo įprasti, kur daiktai dėžėse sukrauti tebestovi. Mergaitę buvęs vyras parveš rytoj. Dar sėdi ant minkštasuolio, o jau planuoja. Viskas bus jai gerai. Dainora juk jauna. Gali gyvenimu pasidžiaugti, kažką keisti ir keistis. Ji gali ir klysti, niekas jos už tai nesukapos į malkas, nebent pati tai padarytų, bet ne. Dainora nori gyventi. Tos mintys skamba jos galvoje Dano balsu. Nusišypso pati sau, žiūrovų tam dabar visai nereikia. Vėl suzvimbia telefonas. Žinutė nuo Dano: Geros kelionės! Čiumpa kavos puodelį ir pasuka išėjimo link. Kava vis dėlto buvo kažkokia ne tokia, akivaizdžiai pasikeitusi, Dainora svarsto. Lauke greta durų stovi didžiulė šiukšliadėžė, kur išmetami puodeliai nuo gėrimų, popierėliai, likę nuo maisto. Ji sviedžia kavos puodelį ir šis dusliai bumbteli tarp kitų šiukšlių. Staiga topteli į galvą, kad jis buvo paskutinis puodelis kavos, kurios jai dar reikėjo.


TAUTINIO KOSTIUMO METAI

Spalvų ir santūrumo dermė klaipėdiškių rūbuose Mažosios Lietuvos tautinių kostiumų su kitų regionų rūbais nesumaišytų net diletantas. Jie labiausiai primena miestietiškus, turi nemažai iš kitų šalių atkeliavusių detalių bei spalvų dermių. Klaipėdiškių drabužių ekspertai įsitikinę, kad šio krašto moterys buvo ne tik taupios, bet ir pasižymėjo ypatingu darbštumu bei savita skonio pajauta.

Daiva JANAUSKAITĖ

Kaimynų įtaka – neabejotina Mažosios Lietuvos moterys anksčiau nei moterys kitoje Lietuvoje pajuto miestų mados įtaką. Didele dalimi tai lėmė aukštesnis krašto ekonomikos lygis. Todėl šio krašto moterys anksčiau pamatė ir pačios ► 51


TAUTINIO KOSTIUMO METAI

◄ kostiumo apdailai pradėjo naudoti šilką, aksomą, įvairias detales, tekstilinę galanteriją. Muziejų eksponatai rodo, kad jos vartė madų žurnalus, parduotuvėse pirko fabrikuose austos medžiagos iš Anglijos, Vokietijos. Pasak tautinių rūbų ekspertės Elenos Matulionienės, muziejuose turėti šviesių spalvų šio krašto žmonių tautiniai drabužiai buvo ne kaimo žmonių apranga, o etnizuoti rūbai. Kai XX a. pradžioje tautinio atgimimo laiku buvo puoselėjama lietuvybė, kaip ir visoje Europoje, ieškota, kuo šio krašto žmonės skyrėsi nuo kaimynų. Tada krašto senoji nešiosena buvo atkurta remiantis kai kuriais aprašais, išmąstymu, kaip tai galėtų atrodyti. Ilgai manyta, kad, jei rūbas yra saugomas muziejuje, tai jis yra tikrasis, žmonių kasdien ar per šventes nešiotas kostiumas. Visai neseniai pradėjo aiškėti, kad tai dirbtinai sukurti pavyzdžiai. Atidžiau patyrinėjus paaiškėjo, kad XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje šiame krašte dėvėti tamsūs rūbai. Dalis tų tamsių drabužių buvo pasiūti iš pirktos medžiagos, bet ir namuose ausdavo tamsius audinius. „Dar neseniai buvo manoma, kad mes esame labai uždari ir būtent todėl išliko mūsų senoviški, egzotiški, žiūrint Vakarų Europos gyventojų akimis, tautiniai rūbai. Esame viena pasaulio tautų, kuri gyvena prie jūros, tad turime ne tik skirtumų, bet

Siuvinėdamos baltais siūlais ant balto fono, Klaipėdos krašto moterys viename rankdarbyje naudodavo įvairiausias technikas. 52


TAUTINIO KOSTIUMO METAI

ir panašumų su kitomis tautomis. Labai įdomu rasti kaimynų draugystės pėdsakų rūbuose. Kas ką iš ko parsivežė, dar galima tirti ir aiškintis. Tai turėtų būti tarptautiniai, lyginamieji tyrimai“, – pasakojo Klaipėdos etnokultūros centre dirbanti dailininkė ir etnologė E.Matulionienė. Dabartiniai tyrimai rodo, kad į mūsų delmonus panašias spalvingai dekoruotas kišenes turėjo olandės, švedės, estės, kone identiškai dekoruodavo tokius pat aksesuarus ukrainietės. Kol kas nežinoma, iš kur atkeliavo įprotis šio krašto moterims ir vyrams nešioti labai margas, kartais raudonas, o kartais mėlynas kojines. Panašiai mūvėdavo skandinavai. „Šiame krašte – labai keisti deriniai, spalvos, medžiagų faktūros, kai kurios detalės savo spalvomis tiesiog klykia, o visas kostiumas – santūrus. Naudotos ir namie austos medžiagos, ir pirktinės. Keisčiausia, kad visa tai labai įdomiai derėdavo. Kai nori surinkti visą kostiumą, reikia ypatingo pajautimo. Jiems būdinga kažkokia sunkiai apibūdinama inteligencija“, – Mažosios Lietuvos tautinius rūbus bandė apibūdinti E.Matulionienė.

Subtilumo viršūnė – siuvinėjimas baltai Ji įsitikinusi, kad klaipėdiškių tautiniai rūbai nuo kitų skiriasi ne tik tamsumu vėlyvaisiais laikais. Vienas išskirtinių šio krašto tautinių drabužių bruožų – be galo subtilūs rankdarbiai. Jokiame kitame regione moterys nenešiojo puošnias skraistes primenančių drobulių, kitaip vadinamų perdrobulėmis ar padrobulėmis. Tai buvo ne tik puošmena, tokiomis drobulėmis mamos pridengdavo kūdikius nuo vėjo ir žmonių akių, kūdikio besilaukiančios moterys jomis prisidengdavo apvalėjantį liemenį. Subtilumo viršūnė – baltą drobulę išsiuvinėti baltais siūlais. Viename siuvinyje moterys naudodavo daugybę įvairių, skirtingų siuvinėjimo būdų. Tai būdavo adymas, kontūrinis siuvinėjimas, virvutė, kryželiai, peltakiavimas. „Toks siuvinėjimas yra iškilus, liečiant ranka galima jausti siuvinio faktūrą. Paprastai taip būdavo siuvinėjama ant labai plono audinio, o siuvinėjimai – itin kruopštūs, bet ne taip, kaip tai būtų padaryta mašina. ►

Balti galvos apdangalai taip pat siuvinėti baltai. 53


TAUTINIO KOSTIUMO METAI

◄ Tie raštai primena laisvą piešimą be išankstinio pasiruošimo. Ten nėra raštų, kuriuos būtų galima kompiuterizuoti. Dar labai gražu, kad pritrūkus audinio, siekiant jį pailginti, jis susiūtas su kitu gabalu. Ant siūlės viršaus siuvinėta, taip dailiai siekiant siūlę paslėpti. Dar viena tokių siuvinių ypatybė – augalinius ornamentus moterys derindavo su geometriniais. Panašiai jos siuvinėdavo galvos apdangalus, kykų galus. Visada žavi siuvinių subtilumas, – kalbėjo Mažosios Lietuvos tautinių rūbų ekspertė. – Į tokius siuvinius nenuobodu žiūrėti, jie nesikartoja ir yra įvairūs visais požiūriais. Jie sukurti drąsiai derinant.“

Kišenėlės – ryškiausias akcentas

Istoriniuose dokumentuose rasta kai kurių ypatingų Klaipėdos krašto drabužių pavyzdžių. Klaipėdiškės,siūdamos rūbus, naudodavo ir pačių austus, ir pirktus audinius bei detales.

Iki smulkmenų ištyrinėjusi delmonus, E.Matulionienė atrado įdomų faktą – XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje delmonams apsiūti, jų pakraštėliams moterys naudojo kartūną. Matyt, ši medžiaga tada buvo brangi, nes jos atraižos naudotos kišenėlėmis dar vadintų delmonų vidui, kartais tokie fragmentai įdurstyti į ornamentą. Tyrinėdama tokius gaminius, E.Matulionienė priėjo išvadą, kad moterys panaudodavo jau gerokai padėvėtų užtiesalų atraižas. Todėl galima tyrinėti to laikotarpio audinius būtent gilinantis į delmonus. Moterims pravertė, kas buvo likę iš kitų siuvinių. Taip atsirado mada apsiuvams rinktis trikotažą, aksomą, įvairaus marginimo – languotus, dryžuotus ar net gėlėtus – audinius. Gražiajai, fasadinei

Dažniausiai mergaitėms delmonus konfirmacijos proga dovanodavo mamos. Jos išsiuvinėdavo dedikacijas, šios šventės datą arba mergaitės inicialus. 54


TAUTINIO KOSTIUMO METAI

Išmintis viską priimti santūriai, puošti buitį ir save pačią iš to, ką turi, kartu neskubrus gyvenimas anuomet klaipėdiškėms leido daugiau laiko skirti rankdarbiams ir derinti santūrumą su spalvingumu. kišenėlės pusei taip pat naudota vilna, aksomas, kanva, kurios visas plotas būdavo išsiuvinėtas kryželiu. Moterys nesilaikė tikslios, šimtaprocentinės simetrijos. Jos siuvinėdavo intuityviai, kur reikia pridėdamos spalvų ar ornamentų. Tai būdinga ir skarelių kampams – vienoje pusėje išsiuvinėta daugiau, o kitoje pusėje pridėta dar kokių nors detalių. Tame slypi didysis rankdarbių žavesys, kiekviena moteris buvo ne amatininkė, o labiau kūrėja.

Delmonas – dovana konfirmacijai Margindamos delmonus, klaipėdiškės stengdavosi identifikuoti jų nešiotojus, todėl išsiuvinėdavo dvi inicialų raides. Skandinavės siuvinėdavo tris raides; gal todėl, kad ten labiau įprasta nuo seno vadinti vaikus dviem vardais. Be to, Mažosios Lietuvos moterys delmonuose išsiuvinėdavo ir datas, komponuodamos po du skaičius į kiekvieną pusę. Išlikusiuose delmonuose rasta išsiuvinėtų

tekstų. Tai buvo dedikacijos: „Su gimimo diena“, „Atmink mane“, „Su meile“ ir „Prisiminimui“. Tokia pat tradicija buvo ir Švedijoje – konfirmacijos dieną tokias dovanas dovanodavo mama. Visiškai taip pat elgtasi ir protestantiškame Klaipėdos krašte. Artimiausių kaimyninių šalių moterys taip pat turėdavo panašias į rankinėles kišenėles. Ten daugiau būta metalo, odos. Lenkijos ir Vokietijos pakraštyje rasta panašių į klaipėdiškių kišenėlių, prie juosmens pririšamų juostelėmis. Jų konstrukcija kiek kitokia, marginimas kitoks, bet vis dėlto panašumų su mūsų kraštu esama. Tyrinėtojai mano, kad į tą kraštą margas kišenėles atvežė nusausinimo darbams plūdę olandai. „Pastebėjau, kad šio krašto moterys į audinius keistomis spalvomis įausdavo juostinių raštų ir naudodavo papildomų spalvų. Akivaizdu, kad Mažosios Lietuvos moterys buvo ypač tvarkingos ir taupios, tai atsispindi ir rankdarbiuose. Jos visada ir visur nešiodavosi rankdarbius, dažniausiai – mezginius. Kišenėlės buvo reikalingos ne tiek nosinaitei ar piniginei įsidėti, kiek virbalams ir kamuoliukui siūlų. Net nuotraukose užfiksuota, kad moterys nuolat megzdavo. Kaimyniniuose kraštuose esama nuotraukų, kur dvi moterys sustojusios kalbasi ir abi mezga“, – dalijosi žiniomis E.Matulionienė.

Juodi rūbai – fonas spalvotoms detalėms Mažlietuvių vytinės juostelės kur kas siauresnės, bet itin margos, palyginti su kitų Lietuvos regionų juostomis, ►

Klaipėdos krašto muziejų, Elenos Matulionienės nuotr. 55


TAUTINIO KOSTIUMO METAI

Būdama gabi mezgėja I.Armonienė turėjo ieškoti literatūros bei vaizdo medžiagos, kurioje paaiškinta, kaip klaipėdiškės mezgė pirštines.

Mažosios Lietuvos moterys mokėjo numegzti šiltas pirštines kilpiniu raštu.

Klaipėdiškių megztos pirštinės buvo itin margos, turėjo juostelę, skiriančią riešą nuo plaštakos. Ilgos pirštinės, maunamos ant siauros palto rankovės, anksčiau nei kitur Klaipėdos krašte išstūmė iš mados riešines.  Vytauto Petriko nuotr. 56


TAUTINIO KOSTIUMO METAI

◄ kur raštas buvo išrenkamas. Klaipėdiškės vydavo nuo 1,5 iki 3 cm pločio juosteles, perpus dalydavo dugno spalvą ir taip pat elgdavosi su rašto spalva. Taip siauroje juostelėje atsirasdavo keturios spalvos, dar bent dvi ar trys spalvos – pakraštėliui. „Kartais paėmus į rankas nustembi dėl itin ryškių spalvų ir keisto jų derinimo. Kartais net pagauni save, kad tai nėra gražu. Pati sau supratau, kad tokius derinius reikia prisijaukinti. Kuo daugiau į juos žiūri, tuo labiau patinka, – šypsojosi etnologė. – O kai pamatai tokias ryškias detales tamsių drabužių fone, tampa viskas aišku. Tada jie tiesiog šviečia. Matyt, tos moterys buvo kantrios, gyvenimas buvo sunkus: vyrai žūdavo karuose, negrįždavo iš jūros. Teko dažnai nešioti gedulą, bet po juodais rūbais plakė išradingos ir jausmingos širdys. Išmintis viską priimti santūriai, puošti buitį ir save pačią iš to, ką turi, kartu neskubrus gyvenimas leido daugiau laiko skirti rankdarbiams ir derinti santūrumą su spalvingumu.“

Mokėjo megzti kilpines pirštines Klaipėdos etnocentro darbuotoja Irena Armonienė yra aistringa mezgėja. Jai išmegzti įmantriausią mezgimo raštą tas pats, kas matematikui išspręsti sudėtingiausią uždavinį. „Buvau girdėjusi ir skaičiusi ne vieno etnologo straipsnį apie Klaipėdos krašto rankdarbius. Visi jie sutartinai teigia, kad šio krašto moterys itin kruopščiai ir dailiai siuvinėjo bei mezgė. Ypač pirštines. Labai gaila, bet jokiuose turguose ar tautodailininkų jomarkuose klaipėdietiškų pirštinių nusipirkti neįmanoma. Labai norėjau gyvai pamatyti tokius darbus. Vien pasakymo apie ypatingas mezgimo technikas bei mezginių spalvas neužteko. Muziejuose matytos pirštinės stebino siūlų plonumu, raštais ir iki tol neregėtomis technikomis. Sugalvojau, kad būtų prasminga pamažu surinkti būdingiausius pavyzdžius ir juos išmegzti. Tai buvo labai įdomus iššūkis pačiai sau. Kuo sunkiau, tuo įdomiau. Kai numezgiau šią kolekciją, šaltuoju metu etnocentre mokėme įvairių tradicinių mezgimo technikų, labai gerai, kad jau galėjau parodyti pavyzdžių“, – apie sumanymą atkurti šišioniškių moterų megztų pirštinių pavyzdžių kolekciją pasakojo I.Armonienė. ►

E.Matulionienė prisipažino ne iškart atradusi Mažosios Lietuvos tautinio kostiumo kodą, bet kai suprato, kokiu būdu šio krašto moterys derino spalvas ir audinius, susižavėjo jų subtilumu.

Mažosios Lietuvos moterys ausdavo itin ryškių spalvų šimtaraštes juosteles. 57


TAUTINIO KOSTIUMO METAI

Drobulės padėdavo paslėpti besilaukiančios moters apvalumus, naudotos apgobti kūdikį, pasipuošti. ◄ Moteris jau yra numezgusi 14 porų

pirštinių, bet sako, kad šią kolekciją galėtų pildyti iki begalybės. Vienos mezgimo technikos aprašymą ji rado Mažosios Lietuvos enciklopedijoje. Pasirodo, šiame krašte buvo mezgamos kilpinės kumštinės pirštinės. Tam tikru būdu mezgant kilpos išmezgamos iš vidaus, kad būtų šilčiau. I.Armonienė internetu susirado Vokietijoje moterų, mėgstančių rankdarbius, draugijos vaizdo medžiagą, kurioje parodoma, kaip išmegzti tas kilpas. Šios draugijos moterys megzdamos išlaiko Rytprūsių tradicijas. Darbščioji klaipėdietė išmoko šio mezgimo būdo ir numezgė vieną pirštinų porą.

Vasarai – nertos pirštinaitės Itin įdomios ir puošnios vąšeliu nertos pirštinės. Tokios buvo nešiojamos dažniausiai kaip puošmena vasarą. Kai nemūvėdavo, jas moterys laikydavo rankose, kad 58

visi aplinkiniai galėtų jomis pasigrožėti. Taip buvo madinga ir fotografuotis. I.Armonienė ilgokai užtruko, kol suprato, kad tai ne virbalais megzti pavyzdžiai. Pati bandė atkartoti tą būdą, skaitė, žiūrėjo vaizdo įrašus, kol galiausiai jį perkando ir pati nunėrė pirštinių porą. Pagelbėjo Vokietijoje išleistos rankdarbių knygos. „Radau ir raštų bei pirštinių pavyzdžių, būdingų būtent Klaipėdai ir jos kraštui. Labai įdomios pirštinės, kuriose buvo įmezgami tekstai, metai, dedikacijos. Kai kurios papuoštos įvairiomis kilpomis ar kitais būdais suteikiant įmantrumo, – dalijosi patyrimais I.Armonienė. – Vardydama išskirtinius šio krašto pirštinų bruožus, turiu paminėti, kad moterys buvo labai taupios ir skoningai sudėliodavo įvairių, itin ryškių spalvų siūlus į riešą. Tokie skersiniai spalvoti ruoželiai buvo būdingi šioms pirštinėms, o plaštaka būdavo dviejų spalvų: dugno ir rašto spalvos, megztos smulkiu ornamentu, o delno viršutinėje dalyje būdavo išmezgamas stambus ornamentas. Virš riešelio išmegzdavo šimtaraštę primenančią juostelę, kuri nieko bendro su kitu raštu neturėdavo. Tai yra būdingiausi mūsų regiono pirštinių bruožai.“

Mezginys – kaip nuoširdi padėka Įdomu, kad skirtingais laikotarpiais pirštinės buvo nešiojamos įvairių ilgių. Mažojoje Lietuvoje anksčiausiai atėjo į madą ilgos pirštinės, kurios buvo nešiojamos ant siauro palto rankovių. Jos turėjo išplatėjusius galus, buvo puoštos kutais ar bumbuliukais, išmezgant įvairiausių raštų. Tokių pirštinių populiarumo laikas buvo XIX a. vidurys. Manoma, kad jos šiame regione išstūmė riešines. Gal todėl mūsų krašte riešinės išnyko anksčiausiai, todėl jų čia randama itin mažai. Vėliau ilgų pirštinių mada nusirito į kitą Lietuvos dalį, o Klaipėdos krašte anksčiausiai išėjo iš mados. Vietos moterys vadino jas pirštinėmis su kedeliukais. Ne visas pirštines moterys stengėsi megzti itin puošniai. Darbus dirbdavo mūvėdamos stambiai megztomis, iš storų siūlų. Išeigai, atsidėkojimams už ką nors, dovanoms garbingiems svečiams klaipėdiečių numegztos pirštinės turėjo būti išskirtinio grožio, rodė mezgėjos nagin-

gumą, fantaziją, išmonę. Pirštinės buvo puiki dovana per vestuves. Tai buvo savotiška merginos vizitinė kortelė. Pamergės dovanodavo pačių megztas pirštines pabroliams, jaunoji – jaunikio giminaičiams. Išlikęs paprotys – jaunosios kampe vyriausioji pamergė pakabindavo pirštines ir taip lemdavo, kad niekas neužsėstų stalo. Pirštines moterys dovanodavo kalėdotojams, padėkodamos nagingam meistrui už namo statybą.

Pirštinių porai – 160 akių Ypatingas pirštinių grožis – ir dėl siūlų, mat, įsigydamos pirktinių vilnonių siūlų audimui, moterys juos naudojo ir pirštinėms megzti. Siūlai buvo itin ploni, tad ir virbalai buvo nepaprastai ploni, todėl mezgimą jos vadindavo adymu, o virbalus – adyklėmis. Dabar parduotuvėse tokių virbalų nebūna. Toms, kurios mezga, bus įdomu sužinoti, kad vienai pirštinei numegzti reikėdavo užsimesti 160 akių. Galima tik įsivaizduoti, kokio plonumo buvo tie siūlai ir kokio subtilumo mezginys. Iš tokių plonyčių siūliukų šio krašto mezgėjos megzdavo ir riešines. Kaip ir pirštinės, kai kurios jų būdavo skirtos pasipuošti, kitos mūvėtos kasdien dirbant. Pastarosios nebuvo puošiamos karoliukais, tačiau taip pat spalvingos, įmezgant itin ryškių siūlų. Moterys joms megzti naudodavo nuo didesnių mezginių likusius siūlų galiukus. Karoliukais puoštos riešinės buvo paprastesnės, vienspalvės, su visiškai nesudėtingais ornamentais. Beje, Klaipėdos krašte ir riešinės buvo neriamos vąšeliu. Jų paskirtis buvo taip pat apsisaugoti nuo šalčio. Ankstesniais laikais, be abejo, moterys naudojo namuose verptus ir dažytus vilnonius verpalus. Klaipėdiškės pasižymėjo ypač subtiliu skoniu, sugebėjo net siūlų galiukus nuostabiai suderinti, jų rankdarbiai buvo labai skoningi. Atkurtos pagal klaipėdiškių mezginių pavyzdžius I.Armonienės pirštinės pateko į Juozo Statkevičiaus kolekcijos pristatymą. Garsusis dizaineris pasiskolino aštuonias mezgėjos pirštinių poras ir šešias jų priderino prie savo sukurtų rūbų. Atrodė, kad tobulai atkartotos senųjų klaipėdiškių pirštinės buvo specialiai priderintos prie dizainerio kūrinių.


ISTORIJOS PUSLAPIAI

Istorinių vertybių sugrįžimas

Klaipėdos apskrities viešajai I.Simonaitytės bibliotekai ilgalaikei panaudai 2011 m. perdavus Klaipėdos krašto darbo grupės AdM (Arbeitsgemeinschaft der Memellandkreise e. V.) archyvą, jo istorija nesibaigė. Šiemet balandžio 24-ąją AdM draugija bibliotekai perdavė unikalias istorines regalijas – Mėmelio šaulių gildijos karaliaus sidabro grandines, juostą bei Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčios taurę. Karo metu išvežtos iš Klaipėdos krašto pastaruoju metu šios vertybės buvo saugomos Liuneburgo muziejuje Vokietijoje. Iškilmingame perdavime dalyvavo AdM draugijos pirmininkas, Klaipėdos miesto garbės pilietis Uvė Jurgštys (Uwe Jurgsties), jo pavaduotojas Gertas Baltzeris ir bibliotekos direktorius Juozas Šikšnelis.

Viktorija KARALIENĖ

Mėmelio šaulių gildija Mėmelio šaulių gildija, aktyviai gyvavusi šimtmetį, išnyko po Antrojo pasaulinio karo, tačiau mieste paliko savo ženklų. Tai Šaulių gatvės pavadinimas, kilęs nuo šalia pastatytų Šaulių namų ir įrengtos šaudyklos, patys Šaulių gildijos namai (šiuo metu – Koncertų salė) ir šalia esantis parkas.

Kaip teigė istorikas Jonas Tatoris, viduramžiais Europos miestuose amatininkai, norėdami apginti miesto ir savo interesus, atsispirti kunigaikščiams, ginklavosi. Vėliau tokios sukarintos šaulių organizacijos, praradusios gynybines funkcijas, virto kultūrinėmis ir sportinėmis. Pirmoji Mėmelio šaulių gildija įkurta 1354 m. Johanas Zembrickis taip pat mini, kad ši gildija pirmąją privilegiją gavo 1697 m. Karaliaučiuje, po metų jai buvo suteiktas Šaulių statutas. Jį vėliau patvirtino tuometis Prūsijos karalius Frydrichas I. Šį statutą sudarė 26 straipsniai, jame įtvirtintos baudos (pvz., kei-

kimasis buvo baudžiamas 15 grašių), o už baudas surinkti pinigai buvo skiriami šaudyklai išlaikyti. Tame pačiame statute minima ir geriausio šaulio premija. Deja, Septynerių metų karo (1756–1763) metu, 1757 m., smarkiai nukentėjo sąjungos šaudykla, pati gildija ėmė prarasti savo reikšmę ir iširo. Ji atkurta praėjus 80 metų, 1838-aisiais. Jos statutą patvirtino karalius, 1841 m. gildija vėl įsigijo savo šaudyklą, o 1843 m. karaliaus įsaku gavo korporacijos teises. Karalius Frydrichas Vilhelmas IV atsiuntė ne tik privilegijas, bet ir 10 vertingų garbės ženklų. ► 59


ISTORIJOS PUSLAPIAI

Unikalių istorinių regalijų perdavimo Klaipėdos apskrities viešajai I.Simonaitytės bibliotekai momentas. Perdavimo ir perėmimo aktą pasirašė U.Jurgštys ir J.Šikšnelis. ◄ Tai – auksinis medalis su karaliaus atvaizdu, kurį turėjo nešioti gildijos pirmininkas, bei devynios sidabrinės plaketės su Vokiečių ordino magistro Vinricho Kniprodės portretais. Jos turėjo būti nešiojamos prisegtos prie juodos, baltos ir mėlynos spalvų juostos.

Rinkdavo savo karalių Miestas Šaulių gildijai perleido du hektarus žemės, buvusios už tuomečių Liepojos vartų, paskirdamas ją gildijos šaudyklai ir pastatams. Į šią vietą vedanti gatvė buvo pavadinta Šaulių vardu. Jau 1852 m. laikraštyje „Memeler Wochenblatt“ galima rasti skelbimą apie liepos 25–27 dienomis rengiamą šventę, kurios metu vyks gildijos karaliaus rinkimai – karališkasis šaudymas. Liepos 29 d. numeryje eiliuotu tekstu aprašoma pati šventė ir paskelbtas naujasis šaulių karalius. 1857 m. laikraščio „Memeler Dampfboot“ liepos 27 d. numeryje irgi skelbta apie vyksiančius karaliaus rinkimus – šventė turėjo tęstis tris dienas ir užsibaigti puota (vėlesniais metais – ir fejerverkais). Beje, į trečiosios dienos puotą nebuvo įleidžiami vaikai iki 10–12 metų. Proginiai šaudymai ir puotos rengtos ir kitu metu – pvz., švenčiant Prūsijos 60

karaliaus gimtadienį. Tačiau kulminacija būdavo šaulių karaliaus rinkimai. Taigi prigijo graži tradicija – kasmet dažniausiai vasaros viduryje vykdavo šventė, kurios metu šaudymo rungtyje nugalėjęs gildijos narys būdavo skelbiamas tų metų karaliumi. Šaulių gildijos karaliumi yra buvęs ir miesto burmistras, taip pat juo tituluoti pirkliai, amatininkai, valdininkai, mokytojas, kirpyklos savininkas. Buvo

Šaulių karaliaus juosta ir grandinės.

metų, kai karaliais tapo du asmenys arba tas pats asmuo po kelerių metų buvo išrinktas vėl. Paskutiniajam karaliui, išrinktam 1939 m., plaketė pagaminta nebuvo. Ant daugumos plakečių ir apdovanojimų galima rasti tuomečių Mėmelio juvelyrų ženklų, kai kurių graviruotos abi pusės. Be karaliaus, būdavo išrenkami ir du riteriai – užėmę antrąją ir trečiąją vietas šaudymo varžybose.


ISTORIJOS PUSLAPIAI

Šaudyta į laukinių gyvūnų – briedžio, erelio, kiškio ir kitų – formos taikinius, padarytus iš medienos ar kietesnio popieriaus. Pataikyti vien į gyvūną neužtekdavo – ant jo dar būdavo pažymėti ratai su atitinkamu taškų kiekiu. Panašius taikinius rankai ir akiai miklinti naudoja ir šiandieniniai medžiotojai. Laimėjęs rungtis ir tapęs karaliumi šaulys vienerius metus galėjo didžiuotis įspūdinga regalija, kuria pasipuošdavo švenčių dienomis ar gildijos išvykų į kitus miestus metu. Karaliaus grandinės nebuvo statiškas darinys – jų plaketes buvo galima keisti, išimti neišvaizdžias, o vietoj jų prikabinti vertingesnes. Užpildytos grandinės buvo laikomos tuomečiuose Šaulių namuose (dab. Klaipėdos koncertų salė).

Konkuravo su teatru Šaulių namus J.Tatoris apibūdino kaip antrą pagal reikšmingumą pastatą mieste po teatro. 1841 m. įsigiję nemažą žemės plotą, šauliai įsirengė šaudyklą, kurios apsauginiam pylimui panaudojo išlikusią senąją miesto įtvirtinimo dalį. Gana greitai prie dabartinės Šaulių gatvės buvo pastatytas mūrinis pastatas, pasodintas didelis sodas. Šiame sode pastatyta pakyla orkestrui, stiklinis paviljonas, įrengtas fontanas. 1878 m. šaudykla rekonstruota, įrengta kėglių aikštelė. Dar 1912 m.

Šaulių gildijos karaliumi yra buvęs ir miesto burmistras, taip pat juo tituluoti pirkliai, amatininkai, valdininkai, mokytojas, kirpyklos savininkas. pradžioje buvo nuspręsta rekonstruoti Šaulių namus – tai turėjo kainuoti 50 tūkst. markių. Iki pat 1914 m. šaudykla buvo šalia Šaulių sodo, kėglių aikštelė, kuri išardyta po Pirmojo pasaulinio karo, veikė prie buvusios Geležinkelio gatvės (dab. S.Nėries gatvė). Ją panaikinus, kurį laiką žemės sklypas buvo tuščias, vėliau jame pastatyta Vytauto Didžiojo gimnazija ir Raudonojo Kryžiaus ligoninė. Kaip kompensacija 1923 m. Šaulių gildijai išnuomotas sklypas šalia Karališkosios giraitės, kur jau 1924 m. karališkojo šaudymo metu išbandyta naujoji šaudykla su įrengtais 12 šaudymo stendų. Tam tikrais laikotarpiais Šaulių namai ir sodas sėkmingai konkuravo su miesto teatru, čia buvo rengiami koncertai, puotos ir vaidinimai, vykdavo įvairių organizacijų susirinkimai, iškilmingi minėjimai ir posėdžiai. Išsamiai Šaulių namus ir juose vykdavusius renginius aprašė mokytojas Bruno le Coutre (beje, ir pats vėliau tapęs gildijos nariu) knygoje „Mano miestas

Klaipėda. 1900–1939 metai“. Ten jis minėjo į sodą vedusius plačius ir aukštus, iš geležies nukaltus vartus, namų viduje buvusį šaulių kambarį, kuriame kabėjo stendas su šaulių karalių pavardėmis, didelį barą bei atskirą vyninę. Mėgstama šaulių daina, dažnai dainuojama įvairiomis progomis, buvo „Medžiotojo meilės daina“ (vok. „Jägers Liebeslied“, dar vadinama „Ich schieß‘ den Hirsch“). Tai austrų poeto Franzo von Schoberio eilėraštis, kuriam jo draugas garsus kompozitorius Franzas Peteris Schubertas 1827 m. sukūrė melodiją.

Regalijas išsaugojo Teigiama, jog XX a. pradžioje Mėmelio šaulių gildija buvo didžiausia tokia šaulių sąjunga visoje Vokietijoje. Skirtinguose šaltiniuose minimas narių skaičius skiriasi, kai kurie jų priskaičiuoja iki 5 tūkst. 1944 m. gildija vis dar tebeturėjo maždaug 300 narių. Taip pat kai kurie šaltiniai teigia, jog Mėmelio šaulių gildiją galima vadinti seniausia sporto organizacija dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Šiuo atveju grandinių medalius būtų galima įvardyti kaip seniausius atskiros sporto šakos apdovanojimus Lietuvoje. 1923–1939 m. kraštą valdę Lietuvos atstovai į šią organizaciją žiūrėjo kaip į provokišką, galbūt ne visada teisingai ją įvertindami – 1926 m. Šaulių karaliumi tapus ►

Eugenijaus Maciaus nuotr. 61


ISTORIJOS PUSLAPIAI

1936 m. Mėmelio šaulių karalius – pirklys Otto Genatowsky’s ir šaulių rikiuotė. Memeler Dampfboot, 1937 VII 13. ◄ vienos didžiausių miesto kirpyklos

savininkui Otto Drinkmannui, lietuviškoje spaudoje jis buvo įvardytas kaip „kažkoks skutėjų mistras“. Nesutarimų būta ir 1938 m., kai Šaulių gildija minėjo savo šimtmetį – šauliams nebuvo leista organizuoti iškilmingų eitynių per miestą. Pasakojama istorija apie šių grandinių išvežimą iš Mėmelio 1944 m. Paskelbus evakuaciją, paskutinio Šaulių gildijos karaliaus, karūnuoto dar 1939 m., mėsininko Ericho Koppo žmona negalėjo palikti savo vyro didžiausio turto, todėl besitraukdama regalijas pasiėmė vietoj kitų reikalingų daiktų. Kelionėje ponia Kopp susidūrė su dideliais sunkumais, iš jos buvo reikalaujama palikti bagažą, tačiau moteris regalijas išsaugojo. Pokariu grandinės priklausė Vakarų Vokietijoje gyvenusiai Kopp šeimai, vėliau – juvelyrui, kuris nebuvo susijęs su Klaipėdos kraštu. XX a. 9-ąjį dešimtmetį regalijos buvo perduotos AdM draugijai – kaip išeiviams iš Klaipėdos krašto.

Priekulės bažnyčios taurė

Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčios šv. Komunijos taurė. 62

Priekulės evangelikų liuteronų parapija, priklausiusi Mėmelio filijai (filija – bažnyčia, neturinti parapijos), įkurta 1587 m., o pirmoji bažnyčia pastatyta 1628 m. Deja,

karo su švedais metu ji buvo sugriauta. 1688 m. pradėtas statyti, o po devynerių metų, 1697 m., užbaigtas naujasis bažnyčios pastatas. Per Septynerių metų karą 1757-aisiais užėjus rusų kazokams, bažnyčia vėl nukentėjo, tačiau sugriauta tąkart nebuvo. 1821 m. bažnyčioje įrengti vargonai, kurie kainavo 3 tūkst. talerių. Ilgai neremontuota bažnyčia 1884 m. buvo uždaryta rekonstrukcijai. Jos metu 1885 m. iš vakarinės bažnyčios pusės buvo pristatytas bokštas. Antrojo pasaulinio karo metu nukentėjusi bažnyčia galutinai nugriauta sovietmečiu. Kunigas Carlas Wilhelmas Augustas Zippelis Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčioje dirbo 59 metus. Jo 50-mečio proga 1854 m. dailininkas iš Karaliaučiaus nutapė kunigo portretą. Šis paveikslas kunigui buvo padovanotas kartu su sidabrine šv. Komunijai skirta taure. Po kunigo mirties paveikslas kabojo Priekulės bažnyčioje, jį mini ir rašytoja Ieva Simonaitytė. Šio kunigo sūnus Rudolfas Andreasas Zippelis dirbo kunigu Šv. Jokūbo bažnyčioje Mėmelyje ir redagavo pirmąjį lietuvių laikraštį „Lietuvininkų prietelis“. Paskutinysis Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Martinas Wannagas, 1944 m. spalį besitraukdamas į Vakarus, pasiėmė ir apeiginę taurę, 1854 m. dovanotą kunigui C.W.A.Zippeliui. Ši sidabrinė taurė, kurios vidus auksuotas, graviruota. Vienoje jos pusėje – dedikacija jubiliatui ir įteikimo data, kitoje pavaizduota tuometė Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčia, kuri dar be bokšto. Po karo taurė vienu metu priklausė Lienco miesto Austrijoje protestantų bendruomenei. Kaip teigė kraštotyrininkas G.Jankus, 1967 m. už 1 tūkst. markių ją nupirko AdM draugija ir perdavė Manheimo miesto muziejui eksponuoti Mėmelio rinkinyje. Dabar šios istorinės vertybės – Mėmelio šaulių gildijos karaliaus sidabro grandinės, juosta bei Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčios taurė – sugrąžintos miestui ir kraštui. Jos sulaukė didelio klaipėdiečių susidomėjimo ir eksponuojamos Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos Kraštotyros skaitykloje.


ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8

Durys 2017 05  
Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you