Issuu on Google+

„37O“–

2 metai!

2012 balandis #24

Iš iliu­zi­jų pa­sau­lio iš­trū­ku­si J.Še­dui­ky­tė D.Nar­ke­vi­čius – nau­jas lie­tu­viš­ko

ki­no pra­na­šas?

Neuž­ra­kin­tos

poe­zi­jos

puo­tos du­rys

37O.diena.lt

Gim­ta­die­nio pro­ga – apie ac­tą ir sū­rį


37o Ind­rė Ba­gu­šins­kai­tė (Kau­nas): „37O“ yra įžval­gus kul­tū­ros sklei­dė­jas, kas­kart „su­val­go­mas“ ir iš­spau­džian­tis nuo­sta­bos „o!“. Re­gis, in­ for­ma­ci­jos am­žius, ir bai­su, ir pa­ran­ku, bet jū­sų ne­ša­ma ži­nia konk­re­ti, ne­si­blaš­kan­ti, kryp­tin­ga, daž­nai įkve­pian­ti. Ne­nu­ma­nau, iš ko­kio slap­to mai­šo trau­kia­te dis­pu­tus, klau­si­my­nus, as­me­ny­bes, bet šie kas­kart pa­ma­lo­ni­na. Gi­riu gi­riu gi­riu. Tu­riu silp­ny­bę jū­sų in­ter­vams.“

#24 Numerio bendradarbiai: Šiau­di­nė Ka­liau­sė Ži­no, kur, kas ir ka­da

Igo­ris Zu­je­vas (Vil­nius): „37O“ at­ra­dau be­ne ta­da, kai jau ėmiau adap­tuo­tis sos­ti­nės rit­me ir gat­vių šur­mu­ly (va­di­na­si, vi­sai ne­se­ niai). Tai­gi, ra­di­nys bu­vo iš­ties jau­kus ir ar­ti­mas ne­rims­tan­čiai stu­den­to dū­šiai. To­dėl ir pa­grin­di­nę lei­di­nio funk­ci­ją per­ma­tau kaip tuš­čių ert­mių pa­pil­dy­mo, nu­ra­mi­ni­mo, nau­jų kul­tū­ri­nių im­pul­sų sė­mi­mo. Laik­raš­tis taik­liai kon­ver­tuo­ja su­sta­ba­rė­ju­sį, kiek pri­mi­ty­vo­ką mąs­ty­mą į ki­to­kį, nau­ją, at­vi­rą tei­gia­moms kul­tū­ri­nėms per­mai­noms žmo­gaus, o ypač – jau­no žmo­gaus, pa­sau­lio ir sa­vęs su­vo­ki­mą.“

marius burokas Kny­gų ir plunks­nų grau­ži­kas

DOMANTAS RAZAUSKAS

Ma­ri­ja Kab­ly­tė (Vil­nius): „Na, man „37O“ – tai sa­vo­tiš­ka at­gai­va, nes nie­ka­da ne­pa­tin­gė­da­vau net per šal­tu­kus už­lėk­ti į ka­vi­nu­ kes pa­siimt jo. Ži­nau, kad grį­žu­si pa­si­da­ry­siu ar­ba­tos ir skai­ty­siu jau­kiai. Tai – lyg ri­tua­las. O pa­čia­me „37O“ ran­du, kas ma­ne kaip me­ni­nin­kę do­mi­na: kul­tū­ra, įdo­mūs žmo­nės, ku­rių dar­bai ar pan. įkve­pia, pa­do­va­no­ja min­čių, idė­jų, pra­ple­čia po­žiū­rį. Be to, man la­bai pa­tin­ka lei­di­nio di­zai­nas – pa­pras­tas, bet kar­tu ir la­bai sko­nin­gas. „37O“ – kaip šil­ta ar­ba­ta žie­mą, ku­rią vis no­ri­si ger­ti.“

Poetiškas muzikantas arba muzikalus poetas

goda dapšytė Lie­tu­viš­ko teat­ro specialistė

Jo­li­ta Čei­čy­tė (Kau­nas): „37O“ – va­sa­ra. Už­si­tę­su­si 5 die­no­mis il­giau nei įpras­ti­niai me­tai, ta­čiau ne­prail­gu­si. Vi­sad jau­ki, su ne­ nus­pė­ja­mais vė­jo gū­siais, ne­ti­kė­tai pa­glos­tan­čiais vi­sus sie­los kam­pe­lius. Di­de­lė sau­lė­ta au­ra, gran­di­ni­ne reak­ci­ja pa­vei­kian­ti prie jos pri­si­lie­tu­sius.“

Vlada Kalpokaitė Menų spaustuvės „sandėlininkė“

Min­dau­gas Pa­ta­pas (Ber­ly­nas): „Lin­kiu, kad vir­še­liai tik gra­žė­tų ir teks­tai tik ge­rė­tų, kad apim­tis tik­tai di­dė­tų ir ra­šy­to­jų tik­tai dau­gė­tų. Ei­ kit šven­tės švęst!“

Tau­tė Ber­no­tai­tė Sle­mo ger­bė­ja ir rū­pin­to­jė­lių spe­cia­lis­tė

Ra­po­las Va­liu­ke­vi­čius (Kau­nas): „Lin­kiu už­gy­vent dar po­rą nu­lių prie pa­va­di­ni­mo!“

Rū­ta Kaz­laus­kai­tė

Apie ne­mo­ka­mą ac­tą ir sū­rį N

a, tur­būt jau ir pa­tys su­si­pra­to­te, kad ne be rei­ka­lo ši­as pa­gy­ras lei­di­niui spaus­di­na­me, nes pa­pras­tai ne­siel­gia­me kaip tas šuo, ku­ ris pa­ts sau uo­de­gą pa­ke­lia. Šis nu­me­ris – 24-asis, o tai reiš­kia, kad ba­lan­dį su­kan­ka ly­giai dve­ji, kai „37O“ pa­sie­kė SA­VO skai­ty­to­jus.

Žo­dį „sa­vo“ pa­brė­žė­me ne šiaip sau. Esu įsi­ti­ki­nu­si, kad tie žmo­nės, ku­rie kiek­vie­no mė­ne­sio pra­džio­je le­kia į vie­šą­sias erd­ves ir ieš­ko mū­sų lei­di­nio, yra iš­ skir­ti­niai, ki­to­kie, o pir­miau­sia – smal­sūs. Dėl jū­sų, jums ir su ju­mis mes ir eg­zis­tuo­ja­me. Ačiū įmo­nės „Die­na Me­dia News“ bu­vu­siems ir da­bar­ti­ niams mums va­do­vams, taip pat Spau­dos, ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos rė­mi­mo fon­dui bei ki­tiems, ku­rie mu­mis ti­ki ir lei­džia mums kas mė­ne­sį do­va­no­ti skai­ty­mo (ir dar po­pie­riu­je!) džiaugs­mą. Ru­sai sa­ko, kad ne­mo­ka­mai ir ac­tas sal­dus. Su­ti­ki­ te, nors „37O“ ir ne­mo­ka­mas, ta­čiau ne­sal­dus rei­ka­ las. Vie­na skai­ty­to­ja mus pri­ly­gi­no ar­ba­tai žie­mą, ku­ rią vis no­ri­si ger­ti. Bet juk ne vi­si sal­di­na ar­ba­tą? Mes ty­čia ne­ra­šo­me apie tuos žmo­nes, ku­rie nuo­ lat šmė­žuo­ja ki­to­se ži­niask­lai­dos prie­mo­nė­se. Ko­dėl? Nes jie sal­dūs iki šleikš­tu­mo su sa­vo tik­rais ir ta­ria­ mais ro­ma­nais, pra­ban­giais sku­du­rė­liais ir ny­kiais va­ka­rė­liais. Ar pa­ste­bė­jo­te, kad pa­tys ta­len­tin­giau­si žmo­nės ven­gia kon­tak­to su ži­niask­lai­da? Nes jiems ne­rei­ kia įro­di­nė­ti, ko­kie jie yra fai­ni. Jų ta­len­tas kal­ba už juos pa­čius. Ta­me iliu­zi­jų pa­sau­ly­je, ku­ria­me gy­ve­na ma­no mi­ nė­tie­ji ži­niask­lai­dos nu­my­lė­ti­niai, ku­rį lai­ką bu­vo ap­si­

Klai­pė­dos sa­lo­nų liū­tė

To­mas Mo­ri­so­nas Til­to gat­vės ra­šy­to­jas Ra­šė: Jur­gi­ta Kvi­liū­nai­tė

sto­ju­si ir šio nu­me­rio he­ro­jė Jur­ga Še­dui­ky­tė. Ta­čiau pra­bu­do iš sal­daus sap­no, nes su­pra­to, kad ne­mo­ka­mas sū­ris bū­na tik pe­lė­kau­tuo­se. Ir kad rei­kia iš jų iš­si­kaps­ty­ti, nes ki­taip ne­spės pa­da­ry­ti to, ką no­rė­jo. Vi­sa­me pa­sau­ly­je Lie­tu­vą jau po­rą de­šimt­me­čių gar­si­nan­tis me­ni­nin­ kas Dei­man­tas Nar­ke­vi­čius nie­ka­da ne­si­rgo žvaigž­džių li­ga, nors po sėk­min­gos trum­po met­ro fil­mo „Drau­džia­mi jaus­mai“ prem­je­ros Ro­ter­ da­mo ir Ber­ly­no festi­va­liuo­se ga­lė­tų drą­siai už­ries­ti no­sį ir ap­si­skelb­ti lie­tu­viš­ko ki­no gu­ru. Nei šia, nei ki­to­mis li­go­mis ne­ke­ti­na su­si­rgti ir me­ni­nin­kės Eg­lė Ta­ mu­ly­tė-Shalt­mi­ra bei Anas­ta­si­ja Zemd­liaus­kai­tė. Vie­na pie­šia ko­mik­sus, ant­ro­ji lip­do links­mus rū­pin­to­jė­lius, ku­rie, ti­kė­ti­na, pa­si­rū­pins ne tik jo­ mis abiem, bet ir mu­mis. Blai­viai sa­vo sėk­mę ver­ti­na ir re­pe­rių due­tas „Dee&Kamy“, ne­se­niai pel­nęs al­ter­na­ty­vų, ta­čiau dėl to ne pra­stes­nį ap­do­va­no­ji­mą. Džiau­gia­mės pa­ga­liau ga­lė­ję skir­ti dė­me­sio mū­sų nuo­sta­biam uos­ta­ mies­čiui – nau­ja mū­sų au­to­rė at­sklei­džia slap­tą sma­gių Klai­pė­dos vie­ te­lių ko­dą. Ačiū To­mui (tik­ras var­das re­dak­ci­jai ži­no­mas), kad už vi­są mū­sų ko­ lek­ty­vą vi­so­mis pra­smė­mis ati­dir­bo „Ki­no pa­va­sa­ry­je“ ir sa­vo įspū­džius pa­tei­kė „37O“ skai­ty­to­jams. Mū­sų teat­ro spe­cia­lis­tė Go­da lan­kė­si be­si­bai­gian­čio se­zo­no prem­je­ ro­se, o mu­zi­kos ap­žval­gi­nin­kas Do­man­tas ir šį kar­tą neieš­ko­jo ba­liams skir­tos mu­zi­kos, nors pro­gą švęs­ti ir tu­ri­me. Tai ir dar dau­giau ra­si­te šven­ti­nia­me „37O“ nu­me­ry­je. Bet čia ne vis­ kas. La­bai no­ri­me pa­kvies­ti jus ba­lan­džio 22 d. į mū­sų gim­ta­die­niui de­ di­kuo­tą „Feel-Link“ spek­tak­lį Me­nų spaus­tu­vė­je. Tor­to ne­pa­ža­da­me, bet ki­to­kių staig­me­nų ir ge­rą nuo­tai­ką suor­ga­ni­zuo­si­me. Iki pa­si­ma­ty­mo!

P. S. Do­va­nos ne­bū­ti­nos, šyp­se­nos – pri­va­lo­mos!

Tomas mozūra viršelio autorius

37o

37O 37O.diena.lt Re­dak­to­rė Jurgita Kviliūnaitė 37O@dienamedia.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Rek­la­ma reklama@vilniausdiena.lt Dir­ba­me Lab­da­rių g. 8, Vil­niu­je Lei­dė­jas UAB „Die­na Me­dia News“ Spau­dė „Lie­tu­vos ry­to“ spaus­tu­vė Ti­ra­žas 15 000 egz. Už rek­la­mos tu­ri­nį „37O“ neat­sa­ko #24, balandis, 2012


>> žirklės

Išt­rū­ku­si iš iliu­zi­jų pa­sau­lio

Ra­šė: Jur­gi­ta Kvi­liū­nai­tė Nuot­rau­kos: Simonas Švitra

P

er tą lai­ką ji įra­šė al­bu­mą „Met­ro­No­mes“. Nors jis ir ne­pa­te­ko į per­ka­miau­sių al­ bu­mų są­ra­šus, ta­čiau, kaip ir bu­vo su­pla­nuo­ta, vir­to Vil­niu­je pa­sta­ty­to lė­lių spek­tak­lio (ne vai­ kams!) gar­so ta­ke­liu, ku­rį atei­ ty­je at­li­kė­ja vi­lia­si pri­sta­ty­ti ir Ru­si­jos pub­li­kai. Jau ba­lan­džio pra­džio­je dai­ni­nin­kė „Met­ro­ No­mes“ pri­sta­tys ne lė­lių spek­ tak­ly­je, o kon­cer­tuo­se, vė­liau vers nau­ją pus­la­pį – įra­šys sa­ vo penk­tą al­bu­mą.

„Kai kur nors iš­va­žiuo­ji, su­pran­ti, kad vi­sas tas da­ly­kas – tar­si gra­žus, ge­rai su­dė­lio­tas vit­ra­žas. Tik pa­ju­di­ni vie­ną de­ta­lę ir vis­kas su­by­ra. Tai iliu­ zi­jų pa­sau­lis, iš ku­rio rei­kia iš­si­kaps­ ty­ti, nes ki­taip ne­spė­si pa­da­ry­ti to, ką no­rė­jai“, – ne­gai­lė­da­ma me­ta­fo­ rų apie po­pmu­zi­kos pa­sau­lį pra­by­la dai­ni­nin­kė Jur­ga Še­dui­ky­tė, pa­sta­ruo­ sius po­rą me­tų su vy­ru ak­to­riu­mi bei re­ži­sie­riu­mi Vi­du Ba­rei­kiu ir sū­nu­mi Adu gy­ve­nan­ti Mask­vo­je.

– Vie­nas žur­na­lis­tas da­bar­ti­nę ta­vo veik­lą įvar­di­jo kaip po­pmu­ zi­kos kar­je­ros sa­bo­ta­žą. Gal­būt pa­ti tai api­bū­din­tum ki­tais žo­ džiais? – Ką nors įvar­dy­ti konk­re­čiu žo­ džiu ga­l i­ma tik iš per­spek­t y­vos – kai tai praė­jo, ar­ba kai tai yra ne ta­vo. Kai nuo to at­si­t rau­k i iš­va­ žiuo­da­mas ar nu­k ryp­da­mas į ki­ tą veik­lą, tik ta­da su­vo­k i, kas bu­ vo prieš tai. – No­ri pa­sa­ky­ti, kad bū­da­ma po­ pu­lia­ru­mo vir­šū­nė­je apie tai net ne­su­si­mąs­tei? – Tuo me­t u at­ro­dė, kad taip tu­r i bū­ti – Die­vas da­vė to­k į ke­lią ir aš tu­riu juo ei­ti. Vis­kas leng­vai se­ka­ si, bet gal taip tu­ri bū­ti? Bet leng­ va il­gai bū­ti ne­ga­li – ka­da nors tu­ ri tai praei­ti. – Daug kas ma­no, kad ta­vo vy­ras Vi­das ta­ve pa­stū­mė­jo ei­ti ši­tuo – nea­be­jo­ti­nai sun­kes­niu – ke­liu, nes ir pa­ts leng­vų ke­lių neieš­ko... Taip ir bu­vo iš tie­sų? – Na, Vi­das tuo sun­kes­niu ke­liu ei­ na ne­nuk­r yp­da­mas ir nie­ko ne­bi­ jo­da­mas, įveik­da­mas vi­sas kliū­tis. Ma­no pra­džia ir­g i ne­bu­vo leng­va, kol at­si­dū­riau ta­me iliu­zi­jų pa­sau­ ly­je, apie ku­r į jau kal­bė­jo­me. Tie­ siog su sa­vo mu­zi­ka pa­tai­k iau lai­ ku ir vie­to­je, man ėmė ypač sek­tis. Aš ga­lė­jau ir lik­ti ten, bet... Vie­nu me­tu toks keis­tas jaus­mas at­si­ra­do bū­nant sce­no­je... O ir ko­men­ta­r ų in­ter­ne­te pa­skai­čiau (pa­pras­tai jų ne­skai­tau) apie savo pasirodymus, kad „ne­be tas“. Jei­g u tai bū­t ų ne­tie­ sa, ne­k reip­tum dė­me­sio. Bet jei­g u tai tie­sa, su­si­mąs­tai. Aš ne­ga­lė­jau įvar­dy­ti, kas tai yra... Sup­ra­tau tik, kad kai ta­vo mu­zi­kos tiks­las vie­ noks, o tu pa­sie­k i ki­tus, lai­kas per­ žiū­rė­ti sa­vo kū­r y­bą. Nuo­šir­du­mas su pub­li­ka įma­no­mas tik ta­da, kai esi nuo­šir­dus pa­ts sau.

4 //  © 370

– O koks bu­vo / yra ta­vo tiks­las? – Pra­džio­je – pa­da­r y­ti tai, ko man as­me­niš­kai trū­ko lie­tu­v iš­kos mu­ zi­kos pa­sau­ly­je. Pa­da­r y­ti pa­čiai, o ne lauk­ti, kol kas nors ki­tas tai pa­ da­r ys. „De­šim­tu­ke“ (Jur­gos ka­dai­ se ves­ta lai­da „Lie­tu­vos dai­nų de­ šim­tu­kas“ – red. pa­st.) taip ir neat­


si­ra­do nau­jų pro­jek­t ų, ku­rių bū­t ų ga­li­ma klau­ sy­tis die­ną nak­t į. Ki­tas ma­no tiks­las bu­vo sa­ vo dai­no­m is kal­bė­t is su žmo­nė­m is. No­rė­jau su­bur­ti ma­ž ą bū­r į žmo­nių, ku­rie su­pras­t ų, ką aš sa­kau. Bet fi­na­le at­si­ra­do di­de­lis bū­r ys, ku­ ris pa­si­da­li­jo į dvi da­lis: vie­ni lei­do man kal­bė­ ti to­liau, o ki­ti sa­kė, kad ge­riau­sias ma­no al­bu­ mas yra „Auk­so pie­va“ ir vis­kas, ką su­kū­riau po to, ne­be­do­mi­na. Tai­gi, ty­čia ir na­t ū­ra­liai nė­riau į tą gi­les­n į teat­ro pa­sau­l į. Čia dau­g iau ana­li­zės, ma­žiau pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vo jė­go­mis. Ir tu­riu pro­ gą į vis­k ą pa­ž velg­ti iš šo­no. – Taip ir neat­sa­kei, ar Vi­das tu­rė­jo įta­kos to­ kiam ta­vo pa­si­rin­ki­mui... – Vi­das tur­būt la­biau­siai no­rė­tų, kad ko­k ias vir­ ve­les na­mie megz­čiau. Nie­kur nei­čiau ir vai­kus au­g in­čiau. (Šyp­so­si.) Bet įsi­k i­bu­si na­gais ei­nu jam iš pa­skos ir man tai tin­ka bei pa­tin­ka. Iki jo ne­ži­no­jau, kas yra tas teat­ro pa­sau­lis. Į spek­ tak­lius nuei­da­vau, ži­no­ma, bet ne­bu­vau įkė­lu­ si ko­jos į teat­ro sce­ną ir už­ku­li­sius. Su­si­pa­ži­nu­ si su teat­ra­lais su­pra­tau, kad pa­žin­ties su to­k iais žmo­nė­mis man trū­ko. Žmo­nių, ku­riems vis­kas svar­bu, įdo­mu, ku­rie kas­dien kan­k i­na­si. Be­je, ne­se­niai su­ži­no­jau, ką iš tie­sų (man) reiš­ kia žo­d is „lai­mė“. Ai­n is (ak­to­r ius Ai­n is Stor­ pirš­tis – red. pa­st.) pa­sa­kė, kad „lai­mė“ ki­lu­si iš žo­džio „lai­mė­ti“. Iš tie­sų lai­min­ga jau­čiuo­si pa­sie­ku­si per­ga­les, kad ir prieš sa­ve pa­čią. Net ir pra­lai­mė­ji­mas šiuo at­ve­ju yra per­ga­lė, nes tu po to gal­vo­ji, kaip vis­ką iš­tai­sy­ti. No­ras bū­ti lai­ min­gam, kaip ir no­ras gy­ven­ti, yra vie­na svar­ biau­sių to­bu­lė­ji­mo prie­žas­čių. To­bu­lė­ja­me ar­ ba dėl drą­sos su­vok­da­mi vis­ko lai­k i­nu­mą, ar­ba plės­da­mi sa­vo ri­bas dėl ki­to žmo­gaus. Mu­zi­ka man yra svar­biau­sia sa­v i­raiš­kos prie­mo­nė, to­ dėl čia už­si­sto­vė­ju­si tik­rai ne­ga­liu bū­ti. – Ta­da spė­ju, jog tai, kad da­bar ne­si po­pu­lia­ riau­sių Lie­tu­vos at­li­kė­jų są­ra­še, tau ir­gi yra sa­vo­tiš­ka per­ga­lė? – Ne­pa­sa­k y­čiau, kad ši­kar­nai, bet iš mu­zi­kos pra­g y­ve­nu. Pas­k y­ręs kū­r y­bai vi­są sa­vo gy­ve­ ni­mą, tu­ri su­si­tai­k y­ti, kad yra kū­r y­bi­niai „sau­ sie­ji“ eta­pai, kai tu kaps­tai­si sa­vo gal­vo­je, ieš­ ko­da­mas bū­dų iš­reikš­ti tai, ko jau pri­kaup­ta. Nors kon­cer­tai re­ti, sa­lė su­si­ren­ka pil­na – la­ bai tuo džiau­giuo­si, nes pa­siil­gau kon­cer­tų, ma­ tau, kad jaus­mas – abi­pu­sis. Grįž­tant prie per­ ga­lių ir pra­lai­mė­ji­mų te­mos... Pra­lai­mė­ji­mų nė­ ra. Yra tik da­ly­kai, ku­rie pa­de­da tau ką nors su­ pras­ti. Pa­v yz­džiui, man to­k iu da­ly­ku ta­po spek­ tak­l is „Met­ro­No­mes“. Tai bu­vo tas taš­kas, po ku­rio at­sa­k iau sau į kai ku­riuos es­mi­nius iki tol jau­di­nu­sius klau­si­mus. Be to, dėl jo su­si­for­ma­ vo nau­jas mu­zi­k i­nis ko­lek­t y­vas, su ku­riuo da­ bar pa­si­ro­dau kon­cer­tuo­se. – Iš pir­mų­jų ta­vo žo­džių su­pra­tau, kad ta­vo po­žiū­rį į sa­ve ir sa­vo veik­lą ge­ro­kai pa­kei­tė ir gy­ve­ni­mas Mask­vo­je. Juk ir „Met­ro­No­mes“ ten bū­da­ma pa­ra­šei... – Iš­va­žiuo­k i­te bent pu­sei me­t ų į už­sie­n į ir su­ pra­si­te, kad ne­sa­te tas, kas ma­no­te esąs. Ne­kur­ ki­te mi­t ų apie sa­ve ir ne­leis­k i­te ki­tiems to da­r y­ ti. Rei­k ia ryž­tin­gai, ne­gaiš­tant lai­ko da­r y­ti tai, kas tau at­ro­do rei­ka­lin­ga. Nes lai­ko nė­ra. Aš as­ me­niš­kai ne­be­jau­čiu, kad tu­riu daug lai­ko, kad kas nors ka­da nors ateis, pa­k lau­sys... Ne, taip ne­bus. Vis­kas, kas pa­da­r y­ta, yra ma­no pa­čios. O ap­lin­k i­niai žmo­nės ar li­k i­mas pa­de­da tik ta­ da, kai jau žen­g i ryž­tin­g us drą­sius žings­nius. – Jei­gu jau pra­kal­bo­me apie už­sie­nį... Ar ne­ bu­vo min­ties pa­mė­gin­ti pra­si­muš­ti už­sie­ny­ je? Juk ir dai­nų ke­le­tą ang­liš­kai bu­vai pa­ra­ šiu­si. „Met­ro­No­mes“ yra net ir dai­nų ru­sų kal­ba. – Mė­g i­ni­mų bu­vo, bu­vo ir ge­r ų, ir ne to­k ių ge­ rų dai­nų. Ta­čiau kaž­kas vi­du­je sa­ko, kad dar ne­bu­vau tam pa­si­r uo­šu­si. Čia tas pa­ts kaip su pri­zais – jei da­r y­si dėl to, kad kas nors pa­g ir­t ų, šnipš­tas bus. Da­bar su­komp­lek­ta­vo­me stip­rią

ko­man­dą – nuo pra­di­nio iki pa­sku­ti­nio taš­ko. Nea­be­jo­ju, kad išeis kas nors įdo­ maus ne tik Lie­tu­vai. – Ir gal­būt ta­da... – Sėk­mė atei­na, kai jos ne­pla­nuo­ji. (Juo­ kia­si.) Aš ži­nau, kad ma­n bai­gia­si eta­pas, kai aš da­rau Lie­tu­vai ir už­sie­niui, nes ne­ ga­l i­ma da­r y­ti vis­ko vie­nu me­t u – blaš­ ky­ma­sis nie­ka­da nie­kur neat­ve­da. Da­bar yra ko­man­da, yra vie­na kryp­tis, bus mu­ zi­kos al­bu­mas. Tai bus šiek tiek su­si­ję su ki­nu, bet pla­čiau pa­kal­bė­sim, kai bus su­ kur­tos vi­sos dai­nos. – Grįž­ki­me prie „Met­ro­No­mes“. Tu pa­ ti li­kai iki ga­lo pa­ten­kin­ta šiuo pro­jek­ tu ir reak­ci­ja į jį? – Aš li­kau pa­ten­k in­ta vis­kuo, iš­sky­rus sa­ ve pa­čią. Dėl to, kad ban­džiau va­dy­bin­ti šį tą ir man ne­la­bai pa­si­se­kė, nes žmo­g us nė­ra be­ga­li­nis ir tu­ri ži­no­ti sa­vo ri­bas. – Me­ni­nin­kas – ne­bū­ti­nai ge­ras va­dy­ bi­nin­kas... – Ne, man Vi­das ge­rai pa­sa­kė: nie­k a­ da ne­gal­vok, kad kam nors yra svar­biau nei tau pa­čiam tai įgy­ven­din­ti, nes nie­

kas nie­ka­da ne­sup­ran­ta, ką tu tu­ri ome­ ny. Tai yra pa­mo­ka, ku­rią iš­mo­kau. Tu­ ri ži­no­ti, kas tai yra, įvar­dy­ti. Aš jau­čiau­ si dvip­ras­miš­kai: ži­no­jau, kad pa­da­rė­me ge­rą da­ly­k ą, ir ži­no­jau, kad žmo­nės ne­ la­bai su­pran­ta, kas tai yra, kur čia ta Jur­ ga ners su tuo teat­r u. Ne­sup­ra­tau iki ga­ lo, kas pa­v y­ko, kas ne, kol neat­va­žia­vo Vi­ do dės­t y­to­jas iš Mask­vos. Ka­dan­g i tai jo stu­den­tės dar­bas, jis pa­si­žiū­rė­jo, jam la­ bai pa­ti­ko. Pa­sa­kė, kad Ru­si­joj „to ne­la­ bai ma­tėm, ne­la­bai tu­rim ir tai šis tas įdo­ maus“. Tai bu­vo ta nuo­mo­nė, ku­rios man rei­kė­jo, kad už­baig­čiau tą eta­pą, kad ži­ no­čiau, jog ėjau tei­sin­g u ke­liu. Man svar­bu su­si­kal­bė­ti su pub­li­ka – tai ma­no vie­nas pa­g rin­di­nių mu­zi­kos tiks­ lų. Aš ne šiaip ra­šau kū­r i­n į, ra­šau tam, kad kam nors ką nors tai at­ver­t ų, pa­ leng­v in­t ų gy­ve­ni­mą. Teat­ras man la­bai svar­bus, mu­zi­ka man la­bai svar­bi ir yra to­k ių žmo­nių, ku­riems rei­k ia ir to, ir to. Aš su­pra­tau, kad ma­no bu­vęs kon­teks­ tas daug kam yra pa­pras­čiau su­pran­ta­ mas, bet tai ne­reiš­k ia, kad aš jį vi­są lai­ ką vilk­siu pa­skui sa­ve kaip šlei­fą... Ne­ mėgs­tu tų, ku­rie ei­na leng­v iau­siu ke­liu. Tai pui­kus bū­das sa­va­no­riš­kai at­si­sa­k y­ ti at­ra­di­mo džiaugs­mo. Gal­būt ir ne­su­ ra­siu, ko ieš­kau, aš ne­ži­nau... Bet ieš­ko­ ti pri­va­lau, nes ki­taip iš­tiks ma­no – kaip kū­rė­jos – mir­tis. – Kas ži­no, gal tau vėl pa­vyks su­kur­ti daug hi­tų ir nau­jas al­bu­mas bus toks

Kau­kė ga­li bū­ti su spyg­ liais ir nė­ ra čia ko pykt. Kar­tais jų ne­si­ma­to, jie jau­čia­si. Jei aš esu ką nors įžei­du­ si, tik­rai ga­ liu at­si­pra­ šy­ti.

pat po­pu­lia­rus kaip pir­ma­sis? – Aš tie­siog no­riu pa­sa­k y­ti, kad al­bu­mas bus mu­zi­k i­nis. Jis bus ki­toks nei „Auk­so pie­va“, ki­toks nei „37 laips­niai“. Bet koks – aš da­bar ne­ga­liu ir ne­no­riu bur­ti. Nes dar rei­k ia su­kur­ti dai­nas, įvilk­ti jas į dra­bu­ž į. Jei jis bus po­pu­lia­r us, tai te­g ul bū­na, bet aš steng­siuos nuo sa­vęs tai at­skir­ti. Sa­vęs sau­go­ji­mas ir vie­nos li­ ni­jos bei pa­g rin­do po ko­jo­mis iš­lai­k y­mas, man at­ro­do, yra la­ bai svar­bus ir aš steng­siuos to siek­ti. Prieš tai man bu­vo ga­na sun­ku tai pa­da­r y­ti. – Vi­sa­da ma­niau, kad ge­riau­sios dai­nos gims­ta iš liū­de­sio... – Bū­na žmo­nių, ku­rie pyk­t į iš­lie­ja dai­no­mis. O aš ne­no­riu ap­ krau­ti žmo­nių nei­g ia­mo­mis emo­ci­jo­mis. Man at­ro­do, kad tai, kas tu­ri iš­lie­ka­mą­ją ver­tę, ne­ga­li bū­ti su­kur­ta vei­k iant pyk­čiui ar ne­v il­čiai. Esu iš tų, ku­rie at­si­trau­k ia nuo to­k ių emo­ci­jų ir pa­ tei­k ia iš­va­dą. Ab­so­liu­čiai vi­sos ma­no dai­nos taip pa­ra­šy­tos – kai iš­si­žlium­bi, pa­da­rai iš­va­dą, ku­ri ne­tru­kus virs­ta me­lo­di­ja. Man žmo­nės sa­ko, kad liū­de­sio aki­m ir­ko­m is klau­so­si ma­no dai­nų ir pa­jau­čia pa­leng­vė­ji­mą. Kai bu­vau ma­ža, bū­da­vo, pa­ ma­t y­da­vau ko­k ią se­ną ba­by­tę ir pa­gal­vo­da­vau, kaip no­riu ap­ ka­bint, ko­k ia gra­ži... Tas švel­nus ry­šys su žmo­nė­mis – jis bū­ti­ nas kiek­v ie­nam, ki­taip tu iš­nyk­si... – Tam tik­ru mo­men­tu at­ro­dei aro­gan­tiš­ka – anaip­tol ne jaut­ri bū­ty­bė. – Aš no­riu bū­ti stip­ri, nes ki­taip neišt­ver­čiau to, kas man yra siun­čia­ma. Švel­nu­mas ir stip­r y­bė – tik­rai su­de­ri­na­mi da­ly­kai. Aro­gan­ci­ja daž­nai bū­na dėl žmo­gaus už­da­r u­mo. Tai žmo­g us su kau­ke. Kau­kė ga­li bū­ti su spyg­liais ir nė­ra čia ko pykt. Kar­ tais jų ne­si­ma­to, jie jau­čia­si. Jei aš ką nors esu įžei­du­si, tai tik­rai ga­liu at­si­pra­šy­ti. Jau­čiu stip­rią žmo­nių bai­mę. Iki šiol ne­ga­liu su­pras­ti, kaip toks žmo­g us len­da į sce­ną. Bet no­ras kon­tak­tuo­ ti, ma­t yt, stip­res­nis nei bai­mė... – Gal­būt grį­žu­si ki­taip ver­ti­ni lie­tu­viš­kos mu­zi­kos kon­teks­ tą – juk tru­pu­tį iš šo­no vis­ką pa­ma­tei? – Lie­tu­v iš­ka mu­zi­ka – su la­bai daug kau­k ių. La­bai sun­ku at­ si­ri­bo­ti nuo vi­so­k ių pa­ly­g i­ni­mų: „O koks bal­sas – kaip Whit­ ney Hous­ton.“ Tu tik­rai ne­persp­jau­si to­k io žmo­gaus. Tai­g i, tu­ ri ieš­ko­ti tam tik­ros spal­vos, nuo­tai­kos, ko nors sa­vo, kas iš­skir­ tų ta­ve iš mi­nios. Mi­nia di­de­lė, jiems tu neį­do­mus, tu­ri įro­dy­ ti, kad ta­vęs rei­k ia... Die­vas ap­do­va­no­jo mū­sų kraš­tą ga­biais žmo­nė­m is – tu­r in­ čiais sme­ge­nis, sie­lą, di­de­lę šir­d į ir vi­di­nės jė­gos. Nie­kam mes per daug ne­r ū­pim to­k ie ma­ži bū­da­mi, bet tik to­k iais at­ve­jais ką nors pa­keis­ti ir įma­no­ma, kai pyk­tis sui­ma – kai kas nors net ne­žiū­ri į ta­vo pu­sę, ta­da tu ką nors „su­bu­ri“. Aš da­bar klau­sau to­k io lietuviškos muzikos rin­k i­nio. Gra­ž ūs bal­sai, pui­k ūs duo­ me­nys, bet ga­ba­lų su sie­la vie­nas ar du. Man pa­ti­ko Mar­ko Pa­lu­ ben­kos džia­zas – no­rė­jo­si pa­k lau­sy­ti dar ne kar­tą ir ne du. Iš tos pa­čios „Eu­ro­v i­zi­jos“: pa­ma­tai Vy­tau­tą (Ma­tu­zą – red. past.), tau abe­jo­nių ne­k y­la – gy­vas žmo­g us. Vi­si ki­ti yra la­bai už­si­slė­pę už įvai­rių da­ly­kų, kaž­kas gra­žiai ap­ren­gė, su­šu­ka­vo. Bet man liūd­ na žiū­rė­ti vien į išo­rę. – Bet čia nė­ra tas kon­kur­sas, kur rei­kia ieš­ko­ti ta­len­tų... – Žmo­nės į mu­zi­k ą ver­žia­si ne šiaip sau, o tam, kad bū­t ų iš­girs­ ti, kad su­ras­t ų sa­ve ir pa­ro­dy­t ų, ko­k ie ypa­tin­gi yra. Aš tik no­riu pa­lin­kė­ti, kad tos kau­kės vie­ną kar­tą nu­k ris­t ų, nes la­bai trūks­ ta al­ter­na­t y­v io­sios sce­nos, kur žmo­nės atei­t ų ne­tu­rė­da­mi no­ro at­ro­dy­ti ki­taip. Žmo­nės tik­rai lin­kę su­si­rgti ta te­li­ko li­ga – man ir­g i yra te­kę tai pa­tir­ti... – Bū­tent te­li­ko, ne žvaigž­džių? – Žvaigž­dės te­le­v i­zi­jo­je li­ga. La­bai liūd­na, kai ger­bia­mi žmo­nės in­ter­v iu sa­ko, jog į juos anks­čiau ne­k rei­pė dė­me­sio, kol jie ne­ si­ro­dė te­le­v i­zi­jo­je. Te­le­v i­zi­ja iš­k rai­po žmo­nių nuo­mo­nę ir su­ ku­ria to­k ią stip­rią iliu­zi­ją, kad iš­jun­gęs te­le­v i­zo­rių ir to­liau ma­ nai, jog vis­kas taip ir yra, kaip ten pa­ro­dė. Bet žiū­ro­vas ga­li jį iš­jung­ti, o tie, ku­rie bu­vo pa­ro­dy­ti, la­bai sun­k iai iš­jun­g ia sa­vo min­tis, kad jie svar­būs pa­sau­li­niu mas­tu ir to­k ie bus per am­ žius. To­dėl ir sa­kau – kar­tais pa­ma­tai tik at­si­trau­kęs ir pa­ž vel­ gęs į sa­ve iš šo­no.

In­for­ma­ci­ja tiems, kurie pa­siil­go Jur­ gos dai­nų. Jur­gos ir gru­pės kon­cer­ tai vyks: ba­lan­džio 5 d. Šiau­liuo­se, 6 d. Aly­tu­je, 7 d. Drus­ki­nin­kuo­se,  8 d. Pa­lan­go­je, 9 d. Kau­ne.


>> žirklės Ra­šė: Jur­gi­ta Kvi­liū­nai­tė Nuot­rau­kos: Sauliaus Žiūros ir asmeninio archyvo

D.Narkevičius – nau­jas lie­tu­viš­ko ki­no pra­na­šas?

Sa­ko­ma, sa­va­me kraš­ te pra­na­šu ne­bū­si. Me­ ni­nin­kui Dei­man­tui Nar­ke­vi­čiui ši pa­tar­ lė tin­ka kaip nie­kam ki­ tam. Mū­sų ma­žą ša­ lį vi­sa­me pa­sau­ly­je jau daug me­tų gar­si­nan­ čio vi­deo / ki­no me­no kū­rė­jo pir­ma­sis trum­po met­ro vai­dy­bi­nis fil­mas „Drau­džia­mi jaus­mai“ ne­se­niai bu­vo pri­sta­ty­ tas Ro­ter­da­mo ir Ber­ ly­no ki­no fes­ti­va­liuo­se, be to, juo su­si­do­mė­jo ir Ho­li­vu­do kompanija. O štai Lie­tu­vo­je... ,,, . .

N

a, teig­ti, kad sa­va­me kraš­te jis ne­ži­no­mas, tik­rai ne­ga­li­ ma. Ta­čiau lie­tu­viš­ko­je „Peop­ le“ ver­si­jo­je apie jį tik­rai ne­ra­šo. Dei­ man­tas kiek gar­sus, tiek ir kuk­lus – skir­tin­gai nei jau­ni ir ne­la­bai kuo dar ga­lin­tys pa­si­gir­ti me­ni­nin­kai (na, to­kie pseu­do) jis sa­vęs ne­pia­ri­na da­ly­ da­mas in­ter­viu į kai­rę ir į de­ši­nę, nors pa­pa­sa­ko­ti tik­rai tu­ri ką. Tie­są pa­sa­ kius, jis ne­tgi ge­ro­kai nu­ste­bo (ti­ki­mės, kad ma­lo­niai) su­lau­kęs „37O“ dė­me­ sio... „Ar ne per se­nas aš jū­sų lei­di­ niui?“ – mė­gi­no nuo­gąs­tau­ti me­ni­nin­ kas.

6 //  © 370

Ho­mo­sek­sua­lu­mas – tik me­ta­fo­ra Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jo­je skulp­tū­ros spe­cia­ly­bę bai­gęs D.Nar­ke­vi­čius ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir už jos ri­bų pir­miau­sia iš­gar­sė­jo kaip vi­deome­no kū­rė­jas. Iš­ var­dy­ti jo pa­sie­ki­mams šio­je sri­ty­je, ko ge­ro, neuž­tek­tų vi­so mū­sų žur­na­lo: šim­ tai per­so­na­li­nių ir ku­ruo­tų pa­ro­dų vi­sa­ me pa­sau­ly­je, tarp jų ir gar­sio­ji Ve­ne­ ci­jos bie­na­lė, kur jis su sa­vo dar­bais Lie­tu­vai at­sto­va­vo 2001-ai­siais. (Jis vie­ nas iš tų „nu­si­kal­tė­lių“, dėl ku­rių kal­ tės Lie­tu­vos pa­vil­jo­nas da­bar yra vie­ nas lan­ko­miau­sių šia­me pres­ti­ži­nia­me me­no ren­gi­ny­je – red. pa­st.) Na­cio­na­li­ne kul­tū­ros ir me­no pre­mi­ ja 2008- ai­siais įver­tin­tas me­ni­nin­kas prieš ge­rą de­šimt­me­tį pra­dė­jo jau­kin­ tis nau­jų­jų me­di­jų me­nui ar­ti­mą, ta­čiau jam pa­čiam nau­ją me­no sri­tį – ki­ną. Ir šio­je sri­ty­je jau tu­ri kuo di­džiuo­tis – praė­ju­siais me­tais su­kur­tas de­biu­ti­nis vai­dy­bi­nis fil­mas „Drau­džia­mi jaus­mai“ apie so­viet­me­čiu ho­mo­sek­sua­lu­mu kal­ ti­na­mus žmo­nes su­do­mi­no gar­sių ki­no fes­ti­va­lių or­ga­ni­za­to­rius. Sau­sio pa­ bai­go­je jį pa­ma­tė Ro­ter­da­mo fes­ti­va­ lio žiū­ro­vai, o vos po dvie­jų sa­vai­čių


„Niekada atga­ lios“, 1994 m., „Tate Modern“ kolekcija

jis bu­vo pri­sta­ty­tas ir gar­sio­jo­je Ber­ly­na­lė­je. Pas­ku­ti­nią­ją ko­ vo sa­vai­tę fil­mą bu­vo ga­li­ma pa­žiū­rė­ti ir Vil­niaus ki­no teat­ ruo­se, nes jis bu­vo įtrauk­tas į „Ki­no pa­va­sa­rio“ lie­tu­viš­kų fil­ mų pro­gra­mą. D.Nar­ke­vi­čius ne­sle­pia, kad fil­mo te­mą pa­dik­ta­vo pa­sta­ ruo­ju me­tu Lie­tu­vo­je itin skan­da­li­zuo­ta ho­mo­sek­sua­lu­mo te­ma: „Ho­mo­sek­sua­lu­mas pa­sta­ruo­sius ke­le­tą me­tų Lie­tu­vo­je iš­kel­tas į pa­čias vie­šu­mo vir­šū­nes. Ta­čiau rim­tai ne­dis­ku­tuo­ja­ma, ko­ dėl yra to­kia prie­šiš­ka reak­ci­ja ho­mo­sek­sua­lų at­žvil­giu. Pap­ ras­tai kal­bant, man no­rė­jo­si šią te­mą nu­leis­ti ant že­mės. Ir ki­ no kal­ba pa­mąs­ty­ti, ko­dėl iki šių die­nų Lie­tu­vo­je yra li­kęs šis an­ta­go­niz­mas. Ir ne tik apie tai kal­bu. Ry­tų eu­ro­pie­čiai, taip pat mes, ne­to­le­ran­tiš­ki ki­to­niš­ku­mui. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad ho­ mo­sek­sua­lu­mas fil­me man bu­vo ki­to­niš­ku­mo me­ta­fo­ra.“ Fi­nan­sa­vo Bar­se­lo­nos fon­das Koks gi vai­dy­bi­nis fil­mas ga­li ap­siei­ti be mei­lės li­ni­jos? Re­ži­ sie­rius ne­sle­pia, kad ne­ba­na­liai kal­bė­ti ki­no kal­ba apie mei­lę ne­leng­va, nes per 100 ki­ne­ma­tog­ra­fi­jos me­tų ma­ni­pu­lia­ci­ja žiū­ro­vų jaus­mais pui­kiai įval­dy­ta ir sėk­min­gai eksp­loa­tuo­ja­ ma: „Rin­kau­si ki­to­kią už­gi­mu­sių jaus­mų for­mu­lę. Vie­niems ji priim­ti­na, ki­tiems gal­būt su­ke­lia prie­šin­gą reak­ci­ją. Mei­lę pa­ vaiz­duo­ti ne­nau­do­jant ki­ne įsi­ga­lė­ju­sių štam­pų – toks bu­vo ma­no už­da­vi­nys.“ So­vie­ti­nė te­ma­ti­ka ne­sve­ti­ma ir ki­tuo­se me­ni­nin­ko dar­buo­ se. Ko­dėl D.Nar­ke­vi­čių taip do­mi­na ta­ry­bi­nis pe­rio­das? „Leis­ čiau pa­sa­ky­ti sau, kad ne­prik­lau­so­ma Lie­tu­va – ta­ry­bi­nių žmo­nių pro­jek­tas. Ta ne­prik­lau­so­my­bė, ku­rią mes ga­vo­me prieš 20 me­tų, bu­vo ga­li­ma tik to­dėl, kad tie ta­ry­bi­niai žmo­ nės, gy­ve­nę Lie­tu­vo­je, jos no­rė­jo. Tai, ži­no­ma, pa­ra­dok­sa­ lu. Bet ir sa­ky­ti, kad tik prieš tiek me­tų pra­si­dė­jo gy­ve­ni­mas, ne­ga­li­ma. Ypač kal­bant apie kul­tū­rą. Ta mo­der­ny­bė, ku­rią da­bar tu­ri­me Lie­tu­vo­je, yra vie­no­kia ar ki­to­kia tą­sa mo­der­ny­ bės, ku­ri bu­vo for­muo­ja­ma tuo lai­ko­tar­piu“, – kal­ba D.Nar­ ke­vi­čius. O kaip me­ni­nin­kas rea­ga­vo su­lau­kęs kvie­ti­mų į gar­sius fes­ti­va­lius? „Kaip me­ni­nin­kas jau ne­be­tu­riu ką įro­di­nė­ti. Ta­čiau vai­dy­ bi­nio ki­no sri­ty­je esu de­biu­tan­tas, to­dėl kvie­ti­mai į to­kius di­ de­lius fes­ti­va­lius – įver­ti­ni­mas. Taip pat tai yra bū­ti­na są­ly­ga ki­tiems pa­na­šiems pro­jek­tams at­si­ras­ti. Jei­gu ma­no fil­mas ne­ bū­tų pa­kliu­vęs į tarp­tau­ti­nę erd­vę, ka­žin, ar bū­čiau mė­gi­nęs ką nors da­ry­ti šio­je sri­ty­je. Da­bar tu­riu rim­tą prie­žas­tį už­siim­ ti ki­nu atei­ty­je“, – pri­si­pa­žįs­ta re­ži­sie­rius. D.Nar­ke­vi­čius ne­sle­pia: net lie­tu­viš­kais mas­te­liais fil­mo biu­ dže­tas bu­vo la­bai kuk­lus. Fil­mą rė­mė ne Lie­tu­vos kul­tū­ros mi­ nis­te­ri­ja (me­ni­nin­kas iki šiol nė­ra ga­vęs fi­nan­sa­vi­mo nė vie­ nam sa­vo fil­mui – red. pa­st.), kaip įpras­ta pas mus, o pri­va­tus fon­das Bar­se­lo­no­je. „Ar­tAids“ fi­nan­sa­vo ke­lių me­ni­nin­kų pa­ro­ dą, su­reng­tą praė­ju­siais me­tais Joa­no Miró mu­zie­ju­je. „Pap­ ras­tai Lie­tu­vo­je (ypač) ki­no fi­nan­sa­vi­mas at­si­lie­ka nuo ga­ my­bos, iš­si­tę­sia į ke­le­tą me­tų. Šiuo at­ve­ju „įsta­ti­nį ka­pi­ta­lą“ ga­vau avan­su, tik pri­sta­tęs fil­mo idė­ją ir siu­že­tą ga­lė­jau juo lais­vai dis­po­nuo­ti. Taip pa­vy­ko su­ma­žin­ti fil­mo ga­my­bos iš­ lai­das – drą­siau kal­bie­si su žmo­nė­mis, kai tu­ri gry­nų­jų“, – fi­ nan­si­nius už­ku­li­sius at­sklei­džia re­ži­sie­rius.

Ke­lio­nė per Eu­ro­pą „Drau­džia­mų jaus­mų“ ke­lio­nė po Eu­ro­pą pra­si­dė­jo praė­ju­sį ru­de­nį – lie­tu­vio su­kur­ta juos­ta da­ly­va­vo Vin­ ter­tū­ro trum­po met­ra­žo fil­mų fes­ti­va­ly­je Švei­ca­ri­jo­je, kur D.Nar­ke­vi­čius bu­vo pa­kvies­tas pa­ro­dy­ti sa­vo au­ to­ri­nės pro­gra­mos. „Tiek mies­te­lis, tiek fes­ti­va­lis ne­di­ de­lis. Ta­čiau į jį su­si­ren­ka daug ki­no pa­sau­lio skau­tų. Po šio fes­ti­va­lio ga­vau var­di­nį kvie­ti­mą į Ro­ter­da­mo tarp­tau­ti­nį ki­no fes­ti­va­lį, kur „Drau­džia­mi jaus­mai“ bu­ vo įtrauk­ti į kon­kur­si­nę trum­po met­ro fil­mų pro­gra­mą ir pre­ten­da­vo į „Tig­ro“ ap­do­va­no­ji­mą. Ma­no fil­mą ta­me ne­di­de­lia­me Švei­ca­ri­jos mies­te pa­ste­bė­jo ir Ber­ly­na­lės or­ga­ni­za­to­riai. Jie taip pat at­siun­tė kvie­ti­mą. Ka­dan­ gi šie fes­ti­va­liai kon­ku­ruo­ja ir dėl šios prie­žas­ties ne­ ro­do tų pa­čių fil­mų, ga­li­ma sa­ky­ti, kad „Drau­džia­mi jaus­mai“ ta­po išim­ti­mi iš tai­syk­lės. To­kie at­ve­jai tik­rai nė­ra daž­ni“, – pa­brė­žia pa­šne­ko­vas. Ko­kia bu­vo pub­li­kos reak­ci­ja į fil­mą? „Svar­biau­sia, kad pub­li­ka tie­siog dė­me­sin­gai žiū­rė­tų fil­mą. Šiuo at­ ve­ju taip ir bu­vo. Tiek Ro­ter­da­me, tiek Ber­ly­ne žiū­ro­ vai ne­si­skirs­tė vyks­tant sean­sui. Ži­no­da­mas, kiek vis­ko vy­ko tuo pa­čiu me­tu tiek vie­na­me, tiek ki­ta­me fes­ti­va­ ly­je, sa­ky­čiau, kad tai yra ne­blo­gas įver­ti­ni­mas“, – šyp­so­si me­ni­nin­kas. Su­si­do­mė­jo ir Ho­li­vu­das In­for­ma­ci­ja spe­cia­liai Lie­tu­vos skep­ti­kams: tiek Ber­ly­ na­lė­je, tiek Ro­ter­da­me D.Nar­ke­vi­čiaus fil­mas pri­sta­

Drau­džia­mi jaus­mai

„Per ilgai and paaukš­ tinimo“, 1993 m., Nacionalinės dailės galerijos kolekcija

Jei­gu ma­no fil­ mas ne­bū­tų pa­ kliu­vęs į tarp­ tau­ti­nę erd­vę, ka­žin, ar bū­ čiau mė­gi­nęs ką nors da­ry­ ti šio­je sri­ty­ je. Da­bar tu­riu rim­tą prie­žas­ tį už­siim­ti ki­nu atei­ty­je.

ty­tas di­de­lė­se sa­lė­se ir jos bu­vo pil­nos. Ro­ter­da­me me­ni­nin­ko fil­mas bu­vo ypač lau­kia­mas – vi­si bi­ lie­tai bu­vo iš­pirk­ti iš anks­to. Ne­ga­na to, fes­ti­va­lio sve­tai­nė­je ko­ ne per vi­są fes­ti­va­lį „ka­bė­jo“ straips­nis, pri­sta­tan­tis lie­tu­vių me­ ni­nin­ko de­biu­tą ki­ne. „At­vi­rai pa­sa­kius, Olan­di­jo­je esu ži­no­mas kaip me­ni­nin­kas. Tik ne kaip ki­no re­ži­sie­rius, o kaip vi­zua­lių­ jų me­nų at­sto­vas“, – lie­tu­vis prieš ke­le­tą me­tų ap­do­va­no­tas Vin­ cen­to van Gogh’o pre­mi­ja. (Ams­ter­da­mo Ste­de­lij­ko mu­zie­jaus ini­cia­ty­va kas dve­jus me­tus tei­kia­ma Vin­cen­to van Gogh’o pre­ mi­ja, dar va­di­na­ma Vin­cen­to pri­zu, ap­do­va­no­ja­mi Eu­ro­pos me­ ni­nin­kai, ku­rių dar­bai iš­si­ski­ria ypa­tin­gu ak­tua­lu­mu šian­die­nos me­ne – red. pa­st.) Fil­mo au­to­riaus skai­čia­vi­mais, „Drau­džia­mus jaus­mus“ ki­no teat­rų ar mu­zie­jų erd­vė­se jau pa­ma­tė dau­giau nei 200 tūkst. žmo­nių. Vien jau mi­nė­to­je pa­ro­do­je Joa­no Miró mu­zie­ju­je fil­ mas bu­vo ro­do­mas tris mė­ne­sius, jį pa­ma­tė apie 150 tūkst. žiū­ro­vų. Ge­rai, o kaip vis dėl­to su tuo Ho­li­vu­du, re­miu prie sie­nos me­ ni­nin­ką. „Ho­li­vu­das di­de­lis ir la­bai fe­ti­ši­zuo­ja­mas pas mus. Ma­ no at­ve­ju nė­ra nie­ko bend­ro su di­džio­sio­mis stu­di­jo­mis“, – kal­ ba me­ni­nin­kas. – Po Ro­ter­da­mo fes­ti­va­lio su­lau­kiau skam­bu­čio iš Los An­dže­lo. Žmo­gus ki­ta­me lai­do ga­le tei­ra­vo­si apie ga­li­ my­bę šį fil­mą pla­tin­ti JAV. Ta­čiau yra daug niuan­sų. Vi­sų pir­ma, fil­mas yra trum­po met­ra­žo, to­dėl jo ro­dy­ti ki­no teat­ruo­se neap­ si­mo­ka. Tai­gi, kal­ba­ma apie ne­di­de­lę sri­tį: te­le­vi­zi­ją, spe­cia­lius ren­gi­nius, me­no pro­jek­tus. To­dėl su­pran­ta­ma, kad tei­sė ro­dy­ti ma­no fil­mą yra ne ko­mer­ci­jos, o pres­ti­žo rei­ka­las. Taip pat tei­ si­niai da­ly­kai, ku­riems su­tvar­ky­ti rei­kės ne­ma­žai lai­ko.“

Siu­že­tas: Lai­mo­nas at­lei­džia­mas iš dar­bo teat­re. Pa­reiš­kia­mi įta­ri­mai, kad vy­ras yra gė­jus. Lai­mo­nas areš­tuo­ja­ mas ir nu­ve­ža­mas į mi­li­ci­jos nuo­va­dą. KGB tar­dy­to­jas, ku­rio už­duo­tis yra pa­ruoš­ti by­lą teis­mo pro­ce­sui, įsi­my­li su­lai­ky­tą­jį. Fil­mo veiks­mas vyks­ta 8-ojo de­šimt­me­čio so­vie­ti­nė­je Lie­tu­vo­je, kai ho­mo­sek­sua­lu­mas bu­vo lai­ko­mas nu­si­kal­ti­mu, už ku­rį grė­sė tre­ji me­tai ne­lais­vės. (Išt­rau­ka iš „Ki­no pa­va­sa­rio“ pro­gra­mė­lės.) Vai­di­na: Va­len­ti­nas Kru­li­kovs­kis, Alek­sas Ka­za­na­vi­čius, Eg­lė Driu­kai­tė, Mi­ka­lo­jus Ur­bo­nas, Vy­tau­tas Ka­niu­šo­ nis, Ma­rius Rep­šys, Arū­nas Smai­lys ir kt. Ope­ra­to­rius: Aud­rius Ke­me­žys Truk­mė: 45 minutės


>> raidės Ra­šė: Tau­tė Ber­no­tai­tė

Neuž­ra­kin­tos poe­zi­jos Sa­ko­ma, kad epi­nės poe­zi­jos mū­za Ka­lio­pė gar­sė­jo nuo­sta­biu bal­su. Poe­zi­ja ir tu­ri kal­ bė­ti, gar­sė­ti, gal net ves­ti. Kur tie lai­kai? Da­bar ne tik pa­tys poe­tai ša­li­kais ap­si­vy­nio­ję, bet į juos su­su­kę ir sa­vo bal­są. Kar­tais net bai­su, kad per stip­riai ap­si­vy­nio­jo, – poe­tas at­ro­do vi­sai be gy­vy­bės...

O

kar­tais at­ro­do, kad vi­siems poe­tams ko­kia nors jų pro­fsą­jun­ga iš­da­vė vie­ną to­kią pa­čią in­to­na­ci­ją. Su­si­da­ro įspū­dis, kad poe­tai ne­jun­ta pa­si­di­džia­ vi­mo ar­ba sa­vo žo­džiu, ar­ba sa­vo klau­sy­to­ju. Jei skai­tai ne­sant ry­šio su pub­li­ka, teks­tas – te­gu ir ge­riau­sias – ri­zi­ kuo­ja taip ir nu­kris­ti že­mėn, kur nors tarp grind­len­čių.

Iš­raiš­kin­gas pri­sta­ty­mas Slem poe­zi­ja, ku­ri ang­liš­kai ir pa­va­din­ta nuo posakio „trenk­ ti (du­ri­mis), tėkš­ti“, yra ki­to­kia. Ji sa­ko: „Ar gir­dė­jai tą trenks­ mą? Tai Poe­zi­ja pro du­ris įė­jo.“ Ir pa­si­stie­bęs lau­ki, nes lauk­ ne­šė­ly­je ga­li bū­ti kas nors, ką se­niai no­rė­jai iš­girs­ti. Žo­dis „poe­zi­ja“ čia, ži­no­ma, var­to­ja­mas pla­čią­ja pra­sme. Nuo grai­kiš­ko­jo „poiein“ – tai yra „da­ry­ti, veik­ti, kur­ti“. Ar­gi ne taip įdo­miau, kai poe­zi­ja, li­te­ra­tū­ra vei­kia, ju­di­na? Sle­mo ju­ dė­ji­mas Lie­tu­vo­je ma­no, kad taip yra tik­rai įdo­miau ir pra­smin­giau. „Sce­nai rei­kia teat­ra­liš­ku­mo, iš­kal­bos. Iš tie­sų to rei­ka­lau­ ja ir poe­to pri­gim­tis. <...> Ko­dėl jau­ni poe­tai ra­šo taip, tar­ si pa­grin­di­nis tiks­las bū­tų neap­si­juok­ti prieš au­to­ri­te­tus, ne­kiš­ti sna­po per aukš­tai? O juk tuo sna­pu rei­kia lest kak­tą kiek­vie­

nam, ku­ris ban­do pri­ge­sin­ti am­bi­ci­jas ir au­gin­tis anū­kus – į sa­vo jau­nys­tės po­rtre­tą pa­na­šias ko­pi­jas...“ – ra­šo­ ma Kny­gų mu­gė­je šie­met pri­sta­ty­to­je kny­go­je „Sle­mas Lie­tu­vo­je“. Prieš ket­ve­rius me­tus pir­mą­syk to­ kie ne­su­var­žy­tos poe­zi­jos skai­ty­mai bu­vo su­reng­ti Ša­kių ra­jo­ne ak­ty­vis­to Tru­ba­dū­ro Ba­ce­vy­čios (gal gir­dė­jot, kaip jis šven­tė Ko­vo 11-ąją) ini­cia­ty­ va. Vė­liau, už­li­pęs ant Da­riaus Ju­re­vi­ čiaus-Zaiz­ro pe­čių, sle­mas at­si­kraus­tė į Vil­nių, kur dar vė­liau apie jį iš­gir­ do stand-up’eris Do­mas Go­dos b­ro­ lis Rai­bys. Jis ne­dė­jo rai­bio (jo siū­ lo­mas man­da­gus fra­zeo­lo­giz­mas) ir ne­pa­si­duo­da­mas ieš­ko­jo bend­ra­min­ čių. Jam pa­vy­ko ir jie už­ve­dė šią sle­ mo ma­ši­ną, ku­ri da­bar re­gu­lia­riai ve­ ža (o, bū­na, neuž­si­ve­da) kiek­vie­no mė­ne­sio pa­sku­ti­nį ket­vir­ta­die­nį „Bix“ ba­re. Kar­tais sle­mas su­ren­gia­mas ir pa­pil­do­mu lai­ku, ki­toj vie­toj. Kad bū­ tų jud­riau. Tai kas tas sle­mas? Čia vi­sai tik­ tų ne ko­kia nors įrė­min­ta api­brėž­tis,

Sle­mas ne­lei­ džia nau­do­tis jo­kiom pa­pil­do­ mom prie­mo­nėm, kaip tik teks­tas, kū­nas ir bal­sas. Gal to­dėl Nuos­ to­lis kar­tais bū­ na į kū­ną įme­tęs slap­tą pro­mi­lių kor­tą.

Ko­dėl jau­ ni poe­tai ra­ šo taip, tar­si pa­grin­di­nis tiks­las bū­tų neap­si­juok­ti prieš au­to­ri­ te­tus, ne­kiš­ ti sna­po per aukš­tai?

at­sa­kan­ti į klau­si­mą „kas?“, bet, kaip ma­no fi­zi­kos mo­ky­ to­jas sa­ky­da­vo, – ja­po­niš­ka for­mu­lė „tai, kai“ (iš­tar­kit gar­ siai). Sle­mas – tai, kai su­si­ren­ka žmo­nių, no­rin­čių sa­vo kū­ ry­bą skai­ty­ti ir skleis­ti iš­raiš­kin­gai, eksp­re­sy­viai, pa­vei­kiai ir net juo­kin­gai. Tai, kai žiū­ro­vai ne­sė­di, ban­dy­da­mi iš pa­že­ mių su­si­ran­kio­ti nu­si­ri­de­nu­sius poe­to dva­sin­gus žo­džius, o ly­ gia­ver­tiš­kai da­ly­vau­ja. Gar­sus ver­ti­ni­mas Jei pa­si­ren­ki bū­ti tei­sė­ju, ga­li po kiek­vie­no pa­si­ro­dy­mo iš­kel­ti ba­lą. Bet ir taip ga­li iš­kel­ti bal­są, emo­ci­jas – čia vis­kas lei­ džia­ma. Ga­li nors ir švilp­ti per vi­są pa­si­ro­dy­mą. Per vie­ną sle­mą „Jal­to­je“ žiū­ro­vas try­pė ko­jom į grin­dis. Gal tik pra­ vers­tų ži­not, ar mū­sų kul­tū­roj tai – pa­lai­ky­mas, ar su­ma­li­mas į mil­tus. Dar pub­li­ka yra nu­būūū-inu­si poe­tus, yra ir vien­bal­ siai ap­do­va­no­ju­si de­šim­tu­kais, šauk­da­ma iš pa­si­ten­ki­ni­mo. Žo­džiu, sle­mas – tai, kai at­mos­fe­ra di­na­miš­ka, in­ten­sy­vi, vi­ si su­si­ję, vi­si lais­vi. Kai po sa­lę skrai­do poe­zi­jos ka­muo­li­ nis žai­bas. „Ug­nis, ug­nis“ ga­li rėkt, ir sviest ki­tam ar at­gal poe­tui. Ar­ba ga­li de­monst­ra­ty­viai durt į tą poe­zi­jos ka­muo­ lį ir sa­kyt: „Žiū­rėk, ta­vo oras bai­gė­si, gal pri­sėsk ir pa­kurk dar.“ Man la­bai pa­tin­ka, kad kar­tais pa­si­ro­dy­mai pri­me­na ne iš­baig­tą teks­tą, bet poe­to min­čių lie­tų, ruo­šian­tis kū­ri­niui, ieš­kant pa­pil­do­mų Žo­džio at­spal­vių, krū­vių, ne­ti­kė­tos to­li­mų žo­džių gi­mi­nys­tės. Tar­si poe­to pra­ty­bos, kai jis ku­ria ne­ban­ dy­tus kal­bos pra­ti­mus.

8 //  © 370


s puo­tos du­rys Ži­no­ma, ki­tą­syk tas teks­tas gal ir la­ bai ge­ras, bet jei nė­ra su­ki­bi­mo su pub­ li­kos emo­ci­jo­mis tą aki­mir­ką, ir vis­kas – trenks­mas neį­vy­ko. Ot rai­bys! Tą­kart tu­ri su­si­tai­kyt. Ki­tą­kart ga­li ir lai­mėt. Čia sle­mas – auk­si­nės for­mu­lės nė­ra ir ga­li įvyk­ti daug kas ir vi­saip. Var­žy­bas yra lai­mė­ję nuo kie­čiau­sių, ryš­kiau­sių iki mįs­ lin­giau­sių, ne­ti­kė­čiau­sių pa­si­ro­dy­to­jų. Ir da­ly­va­vę yra nuo se­na­mies­čio he­ro­jų Ku­ni­gaikš­čio, Ni­ko­de­mo, Užu­pio skulp­ to­riaus He­lo iki už­sie­nie­čių sve­čių, skai­ tan­čių poe­zi­ją sa­va kal­ba. Čia jau aukš­ tu­mos vos ne kaip ope­ros – iš­klau­sy­sim, jei mu­zi­ka ge­ra, nors ir vo­kie­čių kal­ba lib­re­tas bū­tų. Jei įti­kin­si, o pub­li­ka iš­gers ta­vo teks­tą ska­niau už sa­vo ket­vir­ta­die­ ni­nį gė­ri­mą (ar ši­tie ne ska­niau­si?), bra­ vo – vi­si sep­tin­tam dan­guj. Kai ža­dė­jau ra­šy­ti šį teks­tą, ko­le­ga pa­ko­sė­jo, kad jau vi­si ži­no apie sle­mą. Bet be­veik vi­si teks­tai iki šiol bu­vo ra­šy­ti pa­čių ini­cia­ty­vos at­sto­vų. Tad leis­kit iš­ dės­ty­ti iš­ti­ki­mos žiū­ro­vės įspū­džius ir pa­ teik­ti la­bai su­bjek­ty­vų mū­sų raiš­kio­sios poe­zi­jos ved­lių ap­ra­šą.

Gar­siau­si sle­me­riai Žy­gi­man­tas Me­si­jus Ku­dir­ka. Ku­dir­ka ar ne Ku­dir­ka lai­mės šį­kart? Daž­ niau­sias sle­mų nu­ga­lė­to­jas, kar­tą net iš­lei­dęs pri­zą – pe­rei­na­mais tu­rė­ju­sius bū­ti 10 li­tų. Gal vy­lė­si, kad ne­reiks ki­tiems ati­duo­ti. Ra­šo la­bai ge­rai, skai­to daž­niau­siai stac­ca­to, lin­guo­da­mas, iš ko­jų pa­da­ręs sta­tų­jį tri­kam­pį. Jo teks­tai, nea­be­jo­ju, taps kla­si­ka. O kai ku­rie sle­mo dar­že – jau da­bar to­kie. Jau­čia, ku­ rias te­mas tuo me­tu tur­būt va­ri­nė­ja so­ciu­mo krau­jas, jų ir ima­si. Iš pen­kių žo­džių ga­li pa­ga­min­ti to­kį teks­tą, kiek kom­bi­na­ci­jų iš pen­kių žo­džių yra įma­no­ma. Da­rius Ju­re­vi­čius-Zaiz­ras. Ki­tas mū­siš­ko­jo sle­mo tė­vas. Skai­to ne­su­pai­ nio­ja­ma ma­nie­ra – ga­li šauk­ti, ga­li baub­ti, ga­li šnypš­ti, ga­li ap­mė­tyt R gar­ sais tiek, kad rrrry­te darrr rrrink­si. Prik­lau­so ar­ba slap­tai ono­ma­to­pė­ji­nin­kų, ar­ ba lo­go­pe­dų or­ga­ni­za­ci­jai. Be­ne pro­duk­ty­viau­sias sle­me­ris, at­ro­do, tu­rin­tis teks­tų ko­lo­ni­ją. Mėgs­ta is­to­ri­jas. Ga­lė­tų ves­ti Ra­šy­mo Apie Ką Tik Rei­kia kū­ry­ bi­nes dirb­tu­ves. Be­ne­dik­tas Ja­nu­še­vi­čius-Be­nas. Pa­vyz­dys, kad sle­mas ga­li drau­gau­ti su pri­pa­žin­tais poe­tais, o ne kad juos nuo kaž­ko­kios nie­kam ne­ma­ty­tos pa­ky­los nu­vers­ti ban­do. My­li­mas pub­li­kos, jai pa­do­va­no­jan­tis nuo kė­dės kil­no­jan­čių ei­ lė­raš­čių. Iš pri­mirš­tų lie­tu­viš­kų žo­džių ga­lin­tis su­ruoš­ti eg­zo­tiš­ką pa­tie­ka­lą. Dau­ gy­bės rim­tų poe­zi­jos ap­do­va­no­ji­mų lau­rea­tas, sy­kį sle­me iš­jun­gęs vi­sus sa­vo ak­ tua­liu teks­tu „Pa­tin­ka“. Tik­tų įgar­sin­ti ani­ma­ci­nio fil­mo per­so­na­žą var­du Iro­ni­ja. Jur­ga Tu­ma­so­ny­tė-Ma­ša. Skai­to pro­zą, nes ei­lė­raš­čių ir ne­ra­šo. Ji mėgs­ ta ra­šy­ti siur­rea­lias is­to­ri­jas, kur per­so­na­žai gau­na daug pa­kal­bė­ti. O Jur­ga ta­da trau­kia iš ran­ko­vės vi­sas įma­no­mas in­to­na­ci­jas. Iš­lie­ka ori ir iš­ti­ki­ma sle­ mui, net ne­gau­da­ma aukš­tų ba­lų. Ji – svar­bus sle­mo prie­sko­nis, nes la­bai teat­ ra­liš­ka. Tru­ba­dū­ras Ba­ce­vy­čia (Kęs­tu­tis Ba­ce­vi­čius). Sle­mo Lie­tu­vo­je pra­ di­nin­kas, ku­riam tai svar­bu. Drą­sus, rik­lus, skan­da­liš­kas, ga­li iš­si­nuo­gin­ti, ga­li gu­lė­da­mas ant že­mės skai­ty­ti. Ve­da į sle­mo sce­ną nau­jo­kus, kar­tais net to­kius „aš – vy­ras su treningais“ ti­po kū­rė­jus, nes, at­ro­do, jam tie­siog svar­biau­sia – ju­din­ti. Anar­chis­ti­nės pa­krai­pos in­te­lek­tua­lus ne­praus­ta­bur­nis. Tu­ri ma­ni­fes­tą „Še­ šio­lik­me­tės“ ir jo nie­kad ne­nus­le­pia. Si­gu­tė prie upės (Ger­da Venč­kaus­kai­tė). Mįs­lin­giau­sia sle­mo da­ly­ vė, ku­rios teks­tai daž­niau­siai pa­rem­ti ga­li­my­be „Jei­gu“. At­ro­do, kad da­ly­vau­ ja tik or­ga­ni­za­to­rių pri­pra­šo­ma, nes tų mo­te­rų ir čia ma­žai. O ne­no­ri ji gal dėl to, kad ne­mėgs­ta triukš­mo. To­dėl skai­to ty­liai. Kar­tais taip ty­liai, lyg vai­den­tų­ si. Tuo pa­slap­tin­gu­mu ir tik­rai kū­ry­bin­gais teks­tais vie­ną kar­tą net nu­sky­nė lau­ rus. Bet ir ki­tais kar­tais sa­lė ne­ke­ti­no jos stum­ti į upę. Do­mas Rai­bys. Be­veik nuo­la­ti­nis sle­mo ve­dė­jas ir vi­so rei­ka­lo val­dy­to­jas. Jei kas ne­ti­kė­tas li­pa į sce­ną – Do­mas pa­si­trau­kia, lei­džia kal­bė­ti. Kar­tą į sce­ ną už­li­po du drau­gai iš Sankt Pe­ter­bur­go – vie­nas rim­tai trau­kė ro­man­są, ki­tas links­mai iš drau­go vai­pė­si ir vie­to­mis skan­da­vo: „Sankt Pe­ter­burg, mot­her fuc­ kers!“ Do­mas iš­klau­sė, sa­lė iš­lū­žo, sle­mas tik plo­jo ran­kom. Do­mas ir­gi tu­ri kū­ ry­bos – to­kios žem­dir­biš­kai avan­gar­diš­kos. Dai­nius Der­kin­tis-Nuos­to­lis. Že­mai­tis. Sle­mas ne­lei­džia nau­do­tis jo­ kiom pa­pil­do­mom prie­mo­nėm kaip tik teks­tas, kū­nas ir bal­sas. Gal to­dėl Nuos­ to­lis kar­tais bū­na į kū­ną įme­tęs slap­tą pro­mi­lių kor­tą. Akių tai ne­ba­do, nes tam ir ne­tu­ri lai­ko – ban­dai su­pras­ti že­mai­tiš­kai. Na, kar­tais ir šiaip ban­dai su­ pras­ti, nes Nuos­to­lis daž­niau­siai kei­čia va­ka­ro rit­mą ką „ne­juo­ki­nan­čio“ pa­ skai­ty­da­mas. Ai­das Baub­lys. Vė­liau­siai prie sle­mo bran­duo­lio pri­si­jun­gęs poe­tas. Toks poe­tas poe­tas – tur­būt ša­li­kai pa­tys iš vit­ri­nų jį at­se­ka. Kiek­vie­ną teks­tą skai­ to lyg koks gen­ties va­das ar Pas­ku­ti­nio skam­bu­čio abi­tu­rien­tas – pa­ki­liai. Ta­ čiau jus­ti ir la­bai gai­vi sa­vii­ro­ni­ja. Ar teks­ti­ro­ni­ja. Gal tai tik jaut­ru­mo šy­das, bet sko­nin­gas. Sva­jo­jo nu­ga­lė­ti Ku­dir­ką ir nu­ga­lė­jo, skė­lęs tur­būt sle­miš­kiau­sią sa­vo teks­tą apie pyą. Taip, sle­me ga­li­ma keik­tis. P. S. Rei­kia su­pras­ti, kad sle­mas yra drą­sios pri­gim­ties, ne­bi­jo, jei pa­lei­si į jį ir pik­tą žo­dį. Kad tai tik virs me­džia­ga poe­zi­jai ir juo­kui. Sle­mas – tai, kai du­ rys nuo tran­ky­mo jau ne­beuž­si­da­ro ir yra at­vi­ros bet kam. Svar­bu, kad užė­jęs sve­čias bū­tų ste­bė­jęs gy­ve­ni­mą bent kiek ati­džiau ir mo­kė­tų įžvelg­ti poe­zi­jos ga­li­my­bę vi­so­se ker­tė­se. Ir ab­sur­do ga­li­my­bę.


>> scena Ra­šė: Man­tas Stan­ke­vi­čius Nuot­rau­kos: Si­mo­no Švit­ros

Arian­tys Lie­tu­vos hip­ho­po dir­vo­ną

Kai pir­mą kar­tą iš­gir­dau „Dee&Kamy“ in­ter­ne­to pla­ty­bė­se, drau­gai il­gai ma­ne tu­rė­jo įti­ki­nė­ti, kad ši dvie­jų vai­ki­nų (Val­do Ka­za­ke­vi­čiaus-Dee ir Taut­mi­lo Čei­ dos-Ka­my) gru­pė – „Ma­de in LT“. Įti­ki­no. Aš jiems kė­liau len­te­lę „De­šimt ba­lų“ ir lau­kiau pir­mo­jo ofi­cia­laus jų įver­ti­ni­mo. Tai pa­ga­liau įvy­ko. . ............................... .................................... ............. . .................. ... – Ką pa­tiems reiš­kia T.Ė.T.Ė. ap­do­va­no­ji­mas? Dee: – Mums tai reiš­k ia la­bai daug, nes tai pir­ma­sis mū­sų įver­ti­ni­mas. Tai su­tei­k ia la­bai daug pa­pil­do­mos mo­t y­va­ci­jos ir įkvė­pi­mo. Nes­var­bu, kad tai bu­vo la­bai al­ter­na­t y­v us ap­do­va­ no­ji­mas, ta­čiau jis yra pir­mas. Ma­nau, jis tu­rės iš­lie­ka­mą­ją ver­ tę mū­sų kar­je­ro­je. Da­bar su tuo pjūk­lu pjaus­t y­si­me ki­tiems at­ li­kė­jams gal­vas...

Dee: – O dėl mū­sų ap­ran­gos sti­liaus ir mu­zi­kos skam­bė­ji­ mo... Di­džiau­sią įta­k ą mums pa­da­rė at­li­kė­jai, ku­riuos die­v i­ no­me, – „Naugh­t y by na­tu­re“, „Ra­k im“, „Gang Starr“ – šios gru­pės pro­pa­ga­vo džia­zo­vą, gal net kiek ir pan­ko­vą sti­lių kar­ tu su hip­ho­pu. Tai mums ar­ti­ma. Su­gal­vo­jo­me, kad Lie­tu­vo­ je rei­k ia pa­na­šaus pro­duk­to, per­leis­to per sa­vo   min­čių pri­zmę.

– Ku­riems? Dee: – Tiems, ku­rie jo ne­ga­vo. (Kva­to­ja­si.) Juo­kau­ju,    ži­no­ma.

– Kai pir­mą kar­tą jus pa­ma­čiau, su­pra­tau, kad tik­rai dai­ ro­tės ne tik po Lie­tu­vos rin­ką. Ka­my: – Kai tik vis­ką pra­dė­jo­me, ne­lei­do­me sau mąs­ty­ti apie kar­je­rą – kam ir kur, ta­čiau pir­miau­sia dai­rė­mės į Lie­tu­vą... Dee: – Tie­siog ma­no­me, kad, neuž­ka­ria­vę sa­vo kie­mo, ne­ ga­li­me brau­tis į ki­tą. Ka­my: – No­ri­si vi­sus dar­bus pa­da­r y­ti čia, ta­čiau jau po tru­ pu­t į pra­dė­jo­me žval­g y­tis ir į už­sie­n į, nes ten yra kiek ki­to­ kios per­spek­t y­vos. Dee: – Mū­sų dai­nos pa­ra­šy­tos ang­lų kal­ba. Tai at­ve­ria vi­sus ke­lius: daug pa­pras­čiau ko­mu­ni­kuo­ti, bend­rau­ti, ro­dy­ti sa­vo mu­zi­kos pa­v yz­džius.

– Grįž­ki­me į pa­čią pra­džią. Esa­te iš skir­tin­gų mies­tų – vie­nas iš Ši­lu­tės, ki­tas iš Dau­gų. Kaip vie­nas ki­tą ra­do­te? Dee: – Mus su­ve­dė mu­zi­ka. Vis­kas pra­si­dė­jo la­bai pa­pras­tai – nu­siun­čiau Ka­my mu­zi­k i­n į mo­t y­vą. Jam pa­ti­ko, su­gal­vo­jom kur­ti gru­pę, jau po sa­vai­tės sė­dė­jo­me kar­t u stu­di­jo­je ir įra­ši­ nė­jo­me al­bu­mą. Ka­my: – Kai vie­nas ki­tą pa­ma­tė­me pir­mą kar­tą, reak­ci­ja bu­vo ge­ra. Vi­si pui­k iai su­pran­ta­me, kad kur jau kur, bet Kau­no sto­t y ma­žiau­siai ti­k ie­si su­tik­ti ap­smu­kė­l į. Lau­k iau sto­t y­je ir vos pa­ ma­tęs su­pra­tau, kad tai – sa­vas bi­čas.

10 //  © 370

– Iš kar­to grie­bė­te jau­tį už ra­gų: „Ame­ri­can sty­le“... Ko­dėl bu­vo pa­si­rink­tas bū­tent šis ke­lias? Dee: – Tie­siog ku­ria­me mu­zi­k ą, su ku­ria užau­go­me. Iki šiol klau­so­mės tik jos, nuo­lat ieš­ko­me ten įkvė­pi­mo. Su ja pra­dė­jo­ me ir vis dar ke­liau­ja­me su ja. Ži­no­ma, nuo­lat ban­do­me pri­dė­ ti nau­jų spal­v ų – da­bar yra 2012 m., ta­da bu­vo 1993-ie­ji. Vis­kas at­ro­dė ki­taip, be to, ir įran­ga bu­vo ki­to­k ia. Ka­my: – Ka­dan­g i Lie­tu­vo­je vis­kas vė­luo­ja de­šim­čia me­t ų, tai vi­siš­kai nuo nie­ko neat­si­lie­ka­me.

– Ar jau tu­ri­te sa­vo kar­je­ro­je taš­ką, ku­rį no­rė­tu­mė­te pa­ žy­mė­ti ka­len­do­riu­je? Dee: – As­me­niš­kai aš to­k iu taš­ku lai­k y­čiau bend­rą kū­ri­n į su le­gen­di­nės gru­pės „Tha Al­ka­ho­liks“ na­riu J-Ro. Ši cheb­r y­ tė taip pat 1993-iųjų. Mums te­ko su juo bend­rau­ti, dirb­ti stu­ di­jo­je ne vie­ną va­lan­dą. Bu­vo nuo­sta­bu klau­sy­ti is­to­ri­jų, ku­ rias esa­me tik skai­tę. Su to­k iu pro­fe­sio­na­lu dirb­ti vie­nas ma­ lo­nu­mas. Ma­nau, kol kas tai yra vie­nas di­džiau­sių mū­sų kar­ je­ros taš­k ų. Pa­jau­tė­me di­de­l į įkvė­pi­mą. Ka­my: – Šis  ga­ba­las bus nau­jau­sia­me „Ul­ti­ ma­tu­mo“ rin­k i­ny­je.

Krei­pia­me dė­ me­sį į tai, kaip at­ro­ do­me. Ne­pa­ bi­jo­siu pa­ sa­ky­ti, kad esa­me hip­ ho­po fy­fos.

– Sce­no­je esa­te dvie­se. Dee – vi­sa­da prie pul­to, šiek tiek še­šė­ly­je, Ka­my – la­biau ma­to­mas. Nie­ka­da ne­ky­la ko­ kių nors pik­tu­mų dėl to, ku­ris la­biau ma­to­mas? Dee: – Vaid­me­ni­mis nie­ka­da ne­si­skirs­ to­me, tie­siog aš esu at­sa­k in­gas už mu­zi­ ką, o Ka­my at­sa­k in­gas už re­pa­v i­mą. Aš ne­len­du į jo dar­ž ą, o jis ne­len­da į ma­no – kiek­v ie­nas to­bu­li­na­me sa­vo įgū­džius, o sce­no­je vis­k ą su­ri­ša­me. – Pri­pa­žin­ki­te, juk bū­na ne­su­ta­ri­mų dir­bant? Dee: – Be abe­jo, bū­na. Tai na­t ū­ra­lu, ma­nau, jei­g u pro­ble­mos ne­bū­t ų spren­ džia­mos, jos tik aug­t ų. Vi­sa­da sten­g ia­ mės spręs­ti konf­lik­tus, siek­da­mi komp­ ro­mi­so. – Re­pas – ži­nią ne­šan­ti mu­zi­ka. Ko­kią ži­nią ne­ša­te jūs? Ka­my: – Mū­sų mu­zi­ka ne­ša tik­rą hip­ ho­pą... Dee: – O tai reiš­k ia, kad ne­ša uni­ka­lu­mą pa­pras­tu­me. No­ri­me pa­ro­dy­ti mu­zi­kos gro­žį. Sten­gia­mės at­skleis­ti hip­ho­po uni­ ka­lu­mą. Gal­būt   šiais lai­ kais mu­zi­ka šiek tiek kryps­ta ne į rei­k ia­ mą pu­sę, din­go toks da­ly­kas kaip scrat­ chas, nors tai yra gy­v y­biš­kai svar­bus hip­ ho­po ele­men­tas.


Ka­my: – Ne­suk­ly­siu pa­sa­k y­da­mas, kad tai Lie­ tu­vo­je ga­li­ma iš­g irs­ti tik per „G&G Sin­di­ka­to“ kon­cer­tus, kai gro­ja Ma­ma­nia. Dee: – Net­g i Ru­si­jos hip­ho­po me­gaž­vaigž­dė Bas­ta per kon­cer­tus ap­si­sta­to apa­ra­t ū­ra, ta­čiau į pa­te­fo­nus net ne­no­ri pa­žiū­rė­ti. – Ma­nau, Dj Wi­namp ga­lė­čiau bū­ti ir aš. Dee: – Bū­tent. Ka­my: – Mes puo­se­lė­ja­me da­ly­kus, ku­rie bu­vo svar­būs tik at­si­ra­dus re­pui. To­k ia ir yra mū­sų ži­ nu­tė – kvie­čia­me žmo­nes, ku­rie jau­čia hip­ho­pą, at­si­merk­ti ir pa­žiū­rė­ti, ko­k ia yra da­bar­ti­nė mu­ zi­kos rea­ly­bė. Dee: – Iš tie­sų do­mi­mės hip­ho­po mu­zi­ka: skai­ to­me, žiū­r i­me fil­mus, ana­l i­zuo­ja­me in­ter­v iu. Sten­g ia­mės kuo dau­g iau su­ži­no­ti ir ei­ti ko­ja ko­ jon su gar­siau­siais at­li­kė­jais. – Ka­my, pa­pa­sa­kok, iš kur tu­ri tiek ener­gi­ jos nuo­lat ar­dy­tis ant sce­nos? Šiaip neat­ro­dai pa­ts ener­gin­giau­sias bi­čas. Ka­my: – Mak­do­nal­das. (Juo­kia­si.) Ma­nau, ener­ gi­ja at­si­ran­da iš vi­daus tą pa­čią aki­mir­k ą, kai tik už­li­pa­me ant sce­nos. Ne­val­dau tos ener­gi­jos, ne­ si­sten­g iu jos sem­tis, ta­čiau, iš­g ir­dus pir­mą na­tą, vis­kas už­ver­da. Sten­g iuo­si ant sce­nos ne­ma­ž ai ju­dė­ti, ne­no­riu jo­je už­mig­ti. To rei­k ia, nes žmo­ gus, esan­tis kon­cer­te, pri­va­lo ste­bė­ti mus ir no­ rė­ti iš­g irs­ti kiek­v ie­ną mū­sų žo­d į. Kol kas tai pa­ sie­k ia­me ga­nė­ti­nai leng­vai, ta­čiau po kon­cer­to jau­čiuo­si pa­var­gęs. Dar pri­si­pa­žin­siu, kad ruo­ šiuo­si ei­ti in­di­v i­dua­liai spor­tuo­ti... Kaip sa­kant, rei­k ia pa­lai­k y­ti fi­zi­nę for­mą, nes tai taip pat yra la­bai svar­bu. – Su ju­mis jau kal­bu apie sce­ną, bet per­žvel­ ki­me Lie­tu­vos hip­ho­po rin­ką. Dau­ge­lis at­li­ kė­jų neiš­len­da iš sa­vo rū­sių. Vi­si tik ir kar­to­ ja „nė­ra rin­kos“. Ka­my: – Ne­su­tin­ku. Ma­nau, vis­kas yra pa­pras­ čiau. Rin­ka yra, ta­čiau nė­ra ko­k y­bės. Jei­g u hip­ ho­pu rū­siuo­se už­sii­man­t ys žmo­nės tu­rė­t ų bent šiek tiek su­pra­t i­mo, kas yra re­pas bei ko jam trūks­ta, ir steng­t ų­si pa­siek­ti ko­k y­bę, vis­kas bū­ tų ki­taip. Dee: – Da­bar su­si­da­ro įspū­dis, kad vei­k ia pri­mi­ ty­v u­mo mo­de­lis: už­si­ma­niau pa­da­r y­ti re­po ga­ ba­lą, su­ka­liau by­tą per pen­k io­li­ka mi­nu­čių, pa­ra­ šiau rai­mą apie tai, kad iš­si­sky­riau su sa­vo mo­te­ ri­mi, pa­ver­k iau į mik­ro­fo­ną ir išė­jo ga­ba­las. To­ kio­je mu­zi­ko­je nė­ra nuo­šir­du­mo. Mes sten­g ia­ mės vis­k ą da­r y­ti nuo­šir­džiai – jo­k io me­lo. Ka­my: – Dau­ge­lis tie­siog grei­tai pa­mils­ta re­pą, bet taip pat grei­tai jį ir pa­mirš­ta. – Nes yra pa­pras­tas pa­sa­ky­mas, pa­si­kar­to­siu: „nė­ra rin­kos“. Dee: – Rin­ką tu­ri su­kur­ti pa­ts. Lie­tu­va – tai dir­ vo­nas, ku­rį rei­k ia išar­ti. Ki­ti už ta­ve juk nie­ko ne­ pa­da­r ys. – Kal­bė­da­mi apie tik­ro­jo lie­tu­viš­ko re­po pra­ džią, neiš­veng­si­me kal­bos apie „G&G Sin­di­ ka­to“ in­dė­lį. Dee: – Jų in­dė­lis tik­rai la­bai di­de­lis. Klau­siau jų mu­zi­kos nuo pir­mo al­bu­mo. Gal­būt ne­bus per drą­su pa­sa­ky­ti, kad bū­tent „G&G Sin­di­ka­tas“ at­ vė­rė akis ir įro­dė, kad šį tą su re­po mu­zi­ka ga­li­ma da­r y­ti ir Lie­tu­vo­je. Pa­me­nu, kad pir­mo jų al­bu­ mo ti­ra­žas bu­vo la­bai ma­žas, Dau­g uo­se jį ga­vau tik per ste­buk­lą. Kiek­v ie­ną die­ną klau­sy­da­vau­si ir pra­dė­jau do­mė­tis, kaip pa­da­r y­ti ką nors pa­na­ šaus. Tai jau bu­vo pa­na­šu į už­sie­nio mu­zi­k ą... Ka­my: – Trum­piau sa­kant, mes iš jų taip pat mo­kė­mės. (Šyp­so­si.) – Žmo­nės džia­zuo­ja, po­psuo­ja, re­puo­ja. Jū­sų ma­ny­mu, kaip pa­si­ren­ka­mas ke­lias, su ku­ria mu­zi­ka ke­liau­ti? Penk­to­je kla­sė­je aš ir­gi re­ puo­da­vau į ka­se­ti­nį ma­gą, bet... Ka­my: – Ma­nau, tau rei­kė­jo ir to­liau re­puo­ti į tą ma­gą, kol kas nors    bū­t ų at­si­ti­ kę... 

– At­si­ti­ko – su ko­le­ga ga­vo­me į kau­lus nuo bend­rak­la­sių, nes re­pa­vo­me apie juos. Ka­my: – Vi­sa­da taip ir bū­na. (Juo­kia­si.) Dee: – Mes ir pa­t ys taip pat re­puo­da­vo­me. Aš ne­tgi kli­pą tu­ riu. Kaž­ka­da su drau­g u bu­vo­me įkū­rę gru­pę „SD blo­kas“. Re­ puo­da­vau ir aš. O jei­g u at­v i­rai, ma­nau, kad ke­lias ne­su­by­ra į ši­ pu­lius, jei ta­ve kas nors ska­ti­na ir ver­ti­na. Tai su­tei­k ia ener­g i­ jos kū­r y­bai. Tie­siog ne­ga­li­ma su­sto­ti. – Nie­ka­da ne­sa­te su­lau­kę rep­li­kų, kad tai, ką da­ro­te, yra tie­ siog ne­rim­ta? Ka­my: – Ži­no­ma, bu­vo. Tė­vai vi­sa­da pri­min­da­vo moks­lus, o ap­lin­k i­niai daž­nai vis­k ą ver­tin­da­vo su­bjek­t y­v iai. Iš žmo­gaus, ku­ris bent šiek tiek yra su­si­jęs su mu­zi­ka, nie­ka­da ne­su gir­dė­ jęs, kad už­sii­mu ne­są­mo­nėm. – O kiek kai­nuo­ja re­pe­rio įvaiz­dis? Ka­my: – Dra­bu­žius siun­čia­mės iš Ame­ri­kos. Lie­tu­vo­je dra­bu­ žių pa­si­rin­k i­mas – ga­nė­ti­nai eu­ro­pie­tiš­kas. Krei­pia­me dė­me­ sį į tai, kaip at­ro­do­me. Ne­pa­bi­jo­siu pa­sa­k y­ti, kad esa­me hip­ho­ po fy­fos. Man įvaiz­dis yra la­bai svar­bu, o Ame­ri­ko­je dar ga­li­ma ras­ti de­šim­to­jo de­šimt­me­čio sti­liaus dra­bu­žių. – O tu pa­ste­bė­jai, kad žo­dį „Ame­ri­ka“ ta­ri su tik­ru ame­ri­ ko­niš­ku ak­cen­tu? Ka­my: – (Juo­kia­si.) Iš tie­sų bu­vo lai­kai, kai ne­mė­gau ang­lų kal­ bos, nes ir lie­tu­v ių kal­bą bu­vo sun­ku iš­mok­ti. Ant­ro­je kla­sė­je ją pa­mi­lau, nes tu­rė­jau la­bai ge­rą mo­k y­to­ją, ku­ris su­ge­bė­jo man pa­ro­dy­ti šios kal­bos pa­trauk­lu­mą. Man pra­dė­jo ji pa­tik­ti ir kaip tik ta­da at­ra­dau re­pą. Kiek pa­me­nu, tai bu­vo tre­čio­je kla­sė­je. No­rė­jau su­pras­ti, apie ką kal­ba at­li­kė­jai. Vis­kas su­si­dė­jo į vie­na, pra­dė­jau pa­pil­do­mai lan­k y­ti ang­lų kal­bos kur­sus... Dee: – Ir pra­dė­jo dar dau­g iau klau­sy­ti re­po. (Juo­kia­si.) Ka­my: – O ta­sai ame­ri­ko­niš­kas ta­ri­mas, ma­t yt, to pa­ties re­ po įta­ka. – Ame­ri­ko­je re­pe­riai sie­ja­mi su gangs­te­riais, ban­di­tais, kie­ tais bi­čais, o Lie­tu­vo­je... Dee: – Pas mus jie sie­ja­mi su nar­ko­ma­nais. Ka­my: – Taip, čia, Lie­t u­vo­je, re­pe­ris yra nar­ko­ma­nas. Ame­ ri­ko­je vis­kas ki­taip, nes ten po­pu­lia­ci­ja kur kas di­des­nė, men­ ta­li­te­tas ki­toks ir ti­k i­my­bė, kad ei­da­mas per ge­tą ga­li bū­ti nu­ šau­tas, tik­rai nė­ra la­bai ma­ža. Lie­t u­vo­je gangs­te­rio įvaiz­d žio su­kur­ti neį­ma­no­ma, nors at­si­ran­da vie­nas ki­tas, ku­ris re­puo­ja apie gink­lus, bet vi­sa tai la­bai dirb­ti­na. Dee: – Pas mus gangs­te­riai yra mo­ro­zai. Na, jie bent jau ar­čiau­ siai gangs­te­rių kul­t ū­ros. – Dau­ge­lis sa­ko, kad iš re­po mu­zi­kos išau­ga­ma... Dee: – Aš ir­g i esu gir­dė­jęs šį po­sa­k į, bet re­pas yra mu­zi­ka... Ka­my: – O jei­g u be jos ne­ga­li nė die­nos. Dee: – Tie­siog dir­bi ir sten­g ie­si pa­siek­ti kuo ge­res­nių re­zul­ta­ tų. Jė­g ų ir mo­t y­va­ci­jos jų siek­ti tik­rai tu­ri­me. 1. „G&G Sin­di­ka­tas“ „Dee&Kamy“ mėgs­ta­miau­sių lie­tu­viš­kų gru­pių ir at­li­kė­jų pen­ke­tu­kas

2. „Shmekla&Vaiper“

3. Ade

4. „Shiau­re“

5. Mes­siah


>> menas Ra­šė: To­mas Mo­ri­so­nas (www.til­to­gat­ves­ra­sy­to­jas.lt)

Eg­lė Shalt­mi­ra:

an­derg­raun­das iki Ji pie­šia nak­ti­mis, die­no­mis ku­ria ko­mik­sus ir nie­ka­da neiš­ve­da ma­no šuns į lau­ką, kai bū­nu kur nors iš­va­žia­vęs. Po­nios ir po­nai, Eg­lė Ta­mu­ly­tė-Shalt­mi­ra – ket­vir­to kur­ so Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos stu­den­tė gra­fi­kė, be to, ir ma­no bu­tio­kė, ku­rios dar nie­ kas ne­ma­tė mie­gan­čios.

Tai la­bai in­di­vi­dua­ lus veiks­mas: kur­ da­ma neiš­ven­gia­ mai įsi­lei­džiu sa­vo pa­sau­lė­žiū­rą, ab­ sur­do ele­men­tus ar hu­mo­rą, pa­ver­ čiu me­ną sa­vi­tu tik­ ro­vės at­spin­džiu.

12 //  © 370

Se­ri­ji­nių žu­di­kų ger­bė­ja – Eg­le, kaip api­bū­din­tum sa­vo in­di­vi­dua­lų sta­tu­są vi­suo­me­ nė­je? Ką ap­skri­tai reiš­kia bū­ti me­ni­nin­ke? Be­je, kaip čia yra, kad net aš iki šiol ne­ži­no­jau ta­vo tik­ro­sios pa­var­dės, ku­rią taip uo­liai dangs­tai sla­py­var­džiu? Ką gi jis reiš­kia? – Esu žmo­gus, ku­ris su­si­gal­vo­ja, ką da­ry­ti, – pa­pras­tai at­ sa­ko ji. – Ta­čiau nei bū­ti me­ni­nin­ku, nei me­ni­nin­ke nė­ra taip pa­pras­ta. Vi­są lai­ką mąs­tai, kur da­ly­vau­ti, ką suor­ga­ni­zuo­ti – esi, ki­taip sa­kant, ir tas kū­rė­jas, ir kar­tu sa­vo pa­ties va­dy­ bi­nin­kas. Na, o sla­py­var­dis yra tik­ras lie­tu­viš­kas žo­dis, reiš­ kian­tis žmo­gų, bi­jan­tį šal­čio. Sim­bo­li­ne pra­sme Shalt­mi­ra – tai ko­vos su vi­di­niu są­stin­giu sim­bo­lis, ma­no fan­tas­ma­go­ri­nio pa­sau­lio var­das, – pa­sa­ko­ja Eg­lė, ku­rią ne­tru­kus pri­va­lau nu­ trauk­ti, nes se­nas dik­to­fo­nas nu­sto­jo įra­ši­nė­ti po­kal­bį. Ku­rį lai­ką ban­dau jį pa­tai­sy­ti, ta­čiau ga­liau­siai iš­si­trau­kiu ka­me­rą – pa­sta­tau ant sta­lo, at­su­ku į lo­vą, ant ku­rios sė­di Eg­lė ir ge­ria ka­vą iš mil­ži­niš­kos stik­li­nės. – Man svar­biau­sia, – sa­ko, – ka­va ir ci­ga­re­tės. Nors ži­nau, kad iš bė­dos Eg­lė ge­ria ir ar­ba­tą su trim ar ke­tu­riom su­spaus­to sal­dik­lio tab­le­tėm. – Ge­rai, – at­si­lie­piu, – ga­li­me tęs­ti. Ta­čiau įjung­ta ka­me­ra ku­ria keis­tą at­mos­fe­rą: vos de­šim­ties kvad­ra­ti­nių met­rų dy­džio kam­ba­ry­je sė­di mer­gi­na ir at­sa­ki­nė­ ja į ne­ma­to­mo vy­riš­kio klau­si­mus apie sa­vo gy­ve­ni­mą. – Kaip fil­me, – pa­ste­bi Shalt­mi­ra. Net­ru­kus po­kal­bis pa­kryps­ta apie re­ži­sie­rius, ir man pa­ vyks­ta su­ži­no­ti ke­le­tą jos mėgs­ta­mų ki­no vei­dų, tarp ku­rių ir ge­rai ži­no­mas ar­gen­ti­nie­tis Gas­pa­ras Noé ir Spi­ke Jon­ze su fil­mu „Bū­ti Džo­nu Mal­ko­vi­čiu­mi“ (1999 m.), taip pat ir Joh­ nas Wa­ter­sas ar Har­mo­ny Korine’as ir jo dar­bas „Gum­mo“ (1997 m.).

– Ta­čiau di­džiau­sią trau­ką jau­čiu fil­mams apie se­ ri­ji­nius žu­di­kus, – juo­kia­si Eg­lė. – Mėgs­tu do­ku­men­ ti­ką ir in­ter­viu su jais, o vie­nai gar­siai šios sri­ties iko­ nai, Ai­leen Wuor­nos, esu de­di­ka­vu­si ke­le­tą sa­vo gra­fik­ os dar­bų. Praė­jus ke­lioms die­noms po mū­sų ne­for­ma­laus in­ ter­viu, ra­šy­da­mas šį straips­nį, pa­si­do­miu, kas to­kia bu­vo Ai­leen. Ogi pro­sti­tu­tė, nu­žu­džiu­si bent sep­ty­nis vy­riš­kius Flo­ri­do­je ir ne­va per­mie­go­ju­si su 250 tūkst. prie­šin­gos ly­ties at­sto­vų. Ži­no­ma, tai tik gan­dai: no­ rint pa­siek­ti to­kį re­zul­ta­tą, rei­kė­tų dvi­de­šimt me­tų iš ei­lės kas die­ną iš­kruš­ti po 35 vy­rus. Dan­ty­ta mei­lė – Na, ge­rai, o kaip pra­si­dė­jo ta­vo kaip me­ni­nin­kės kar­je­ra, kur gi­mei ir au­gai, kas pa­stū­mė­jo ta­ve ei­ti šiuo duo­bė­tu ir klai­džiu ke­liu? – Gi­miau (1988-11-14) Ša­kiuo­se, nors iš tik­rų­jų esu iš Griš­ka­bū­džio, ša­lia esan­čio mies­te­lio skam­ biu pa­va­di­ni­mu. Ten vis­kas ir už­si­mez­gė: iš pra­džių dai­lės pa­mo­kos, vė­liau spek­tak­liai ir ne­di­de­li kū­ry­ bi­niai pro­jek­tai, ga­liau­siai Ša­kių me­no mo­kyk­la, kur sep­ty­ne­rius me­tus skam­bi­nau for­te­pi­jo­nu. – Ko­kia mu­zi­ka ta­ve įkve­pia kū­ry­bai? Ko klau­ sai? – Kur­da­ma ieš­kau to­kių gar­sų ar gar­si­nių eks­pe­ ri­men­tų, ku­rie ati­tik­tų dar­bi­nes nuo­tai­kas, si­tua­ci­ją ar bend­rą nu­si­tei­ki­mą. Kiek­vie­nam mo­men­tui at­ran­ du jo skam­be­sį, ieš­kau nau­jų gru­pių, ta­čiau ne­pa­ mirš­tu ir ka­dai­se at­ras­tų žan­rų, pa­vyz­džiui, sui­ci­dal dep­res­si­ve black me­tal. Vi­sa tai dar gi­lios paaug­lys­

tės, kai pir­mą kar­tą su­si­dū­riau su va­di­na­muo­ju an­derg­ rau­du, pa­da­ri­nys. Gim­na­zi­jo­je go­ti­ką ir me­ta­lą lai­kiau vie­nin­te­le tik­ra mu­zi­ka, nors, aiš­ku, to­kie įsi­ti­ki­ni­mai ska­ ti­na kul­tū­ri­nį su­sta­ba­rė­ji­mą, tai­gi dar nuo stu­di­jų pra­ džios ban­dau su­ger­ti kuo di­des­nę me­no, o kar­tu ir mu­ zi­kos tėk­mę. – Ką reiš­kia kur­ti XXI a.? – Gy­ve­nu, ga­li­ma sa­ky­ti, sa­vo pa­sau­ly­je, ku­ris nė­ ra tam tik­ro lai­ko­tar­pio ma­rio­ne­tė. Pa­sau­lis yra įdo­mus tiek, kiek ga­liu ja­me plė­to­ti sa­vo kū­ry­bą: dėl me­di­jų ir tech­no­lo­gi­jų ga­liu ją pri­sta­ty­ti kur kas pla­tes­nei au­di­to­ri­ jai, o tai at­lie­kant neiš­ven­gia­mas ir XXI a. ko­das, pa­si­ reiš­kian­tis dar­buo­se tam tik­rais skait­me­ni­niais ink­liu­zais. Bet vi­sa tai – nie­kis. Svar­biau­sia, kad veik­la bū­tų įdo­ mi tau pa­čiam. Ko ge­ro, esu he­do­nis­tė ir kal­bu taip dėl to, kad gy­ve­ni­me trokš­tu ma­lo­nu­mo. Ge­riau­sias bū­das jį pa­siek­ti – iš­reikš­ti sa­ve. Tai ir da­rau. Ne­su iš tų me­ni­ nin­kų, ku­rie sė­di ir lau­kia, kol ateis įkvė­pi­mas. – Ko­kia ta­vo kū­ry­ba? Kaip ją api­bū­din­tum? – Vaiz­duo­tė­je for­muo­ja­si tam tik­ri įvaiz­džiai, ku­riuos vė­liau per­tei­kiu vie­no­kia ar ki­to­kia vi­zua­li­ne for­ma. Tai la­bai in­di­vi­dua­lus veiks­mas: kur­da­ma neiš­ven­gia­mai įsi­ lei­džiu sa­vo pa­sau­lė­žiū­rą, ab­sur­do ele­men­tus ar hu­mo­ rą ir pa­ver­čiu me­ną sa­vi­tu tik­ro­vės at­spin­džiu. Kal­bant konk­re­čiau, dau­giau­sia dė­me­sio ski­riu gra­fi­kai, ta­čiau pa­sta­rai­siais me­tais pa­mė­gau ir iš­plė­to­jau ko­mik­sus. Taip pat už­sii­mu bo­dyar­tu: ko­vo 2 d. Kau­ne vy­ku­sia­me me­nų ir kul­tū­ros fes­ti­va­ly­je „Art’eri­ja“ pir­mą kar­tą pie­šiau ne ant sa­vęs, o ant mo­de­lio, pa­si­puo­šu­sio vil­ko gal­vos kau­ke, – kū­riau is­to­ri­ją apie mo­ters ir vil­ko są­jun­gą, dan­ ty­tą ir plėš­rią mei­lę.


mak­si­mu­mo Ko­la­bo­ruo­ja­si su ki­tais Čia vie­to­je tu­ri­me su­sto­ti, nes vie­na ka­me­ros ka­se­tė jau pil­ na. Eg­lė išei­na pa­rū­ky­ti ir už­si­kais­ti ka­vos. Kas, gal­vo­ju, pa­ ska­ti­no ma­ne apie ją ra­šy­ti? Tur­būt ti­kė­ji­mas, kad yra tik­ra me­ni­nin­kė, o ne šiaip ko­kia pseu­doin­te­lek­tua­lė su nu­dreng­ tais bo­he­miš­kais ap­da­rais ir ne­vei­kian­čiu ze­ni­tu ant kak­lo. Eg­lė vi­są lai­ką ką nors pie­šia, ku­ria ir tik ret­sy­kiais iš­len­da iš kam­ba­rio su­si­tep­ti fir­mi­nių su­muš­ti­nių: rie­kė „Op­ti­mos li­ni­jos“ ba­to­no, tru­pi­nė­lis to pa­ties pre­kės ženk­lo ma­jo­ne­zo ir ge­ras ga­ba­las pi­giau­sios „Drau­gų“ šlap­deš­rės, ku­rio­je var­gu ar ra­ si bent ga­ba­lė­lį tik­ros mė­sos. Be­ne vi­sas san­tau­pas Shalt­mi­ra iš­lei­džia sa­vo kū­ry­bos pub­ li­ka­ci­joms ir da­ly­vau­ti įvai­riuo­se me­no ren­gi­niuo­se. Pas­ta­ra­ sis jų – va­sa­rio 10–25 d. Olan­di­jo­je vy­kęs pro­jek­tas „Won­ de­rous Sto­ries: from Xe­nop­ho­bia to Ama­ze­ment“, ku­ria­me da­ly­vau­ti pa­siū­lė „Me­no duo­bės“ ku­ruo­ja­mas „Kū­ry­biš­ku­mo kios­kas“. Pro­jek­to tiks­las bu­vo su­kur­ti vi­sus da­ly­vius ir jų me­ no sri­tis jun­gian­tį per­for­man­są, ku­ria­me Eg­lė pa­si­ro­dė su „Mor­bi­fic Gym­nas­tics“ – bo­dyar­to per­for­man­su, nag­ri­nė­jan­ čiu tam tik­rų eti­ke­čių pri­sky­ri­mą in­di­vi­dui vi­suo­me­nė­je. Po to ji su­ren­gė pir­mą­jį CO­MIXP­HO­PIA works­ho­pą, ap­lan­kė se­ niau­sią ko­mik­sų par­duo­tu­vę Eu­ro­po­je „Lam­biek“ – pa­do­va­ no­jo jai sa­vo de­biu­ti­nį ko­mik­sų rin­ki­nį „Red, so­re and it­chy“, sa­vo­mis jė­go­mis iš­leis­tą dar Lie­tu­vo­je. Va­sa­rį Shalt­mi­ra kar­tu su An­na Pav­lo­va, Vy­tau­tu Ba­jo­ru, Jus­tu Pet­ke­vi­čiu­mi ir Vy­tau­tu Stal­ma­čen­ka lai­mė­jo Pa­sau­li­nės kri­zės ir re­vo­liu­ci­jos ko­mik­sų kon­kur­są, da­ly­va­vo pir­mo­jo­je tarp­tau­ti­nė­je „Ki­to­kios gra­fi­kos“ ko­mik­sų dar­bų pa­ro­do­je Vil­ niu­je ir t. t. Pa­pa­sa­ko­čiau dau­giau, bet Eg­lė jau čia, ir aš sku­bu už­duo­ti jai dar ke­lis klau­si­mus, kol vėl ne­su­gal­vo­jo ką nors veik­ti.

– Ko­kie įspū­džiai iš ta­vo pir­mo­sios pa­ro­dos Rūd­nin­kų kny­gy­ne? – Pa­ro­dai „Iliust­ra­ci­jos iš rū­sio“ at­ rin­kau se­ri­ją ne­spal­vo­tų dar­bų, pieš­tų ra­pi­dog­ra­fais. Tie­sa, pub­li­ka­vau ne jų ori­gi­na­lus, bet prin­tus, ir tai, ko ge­ro, vie­na jau mi­nė­tų skait­me­ni­nės in­ter­ven­ ci­jos XXI a. ap­raiš­kų. Be­je, tuo me­tu, va­sa­rio 3 d., Lie­tu­vą su­kaus­tė sting­dan­ tis tris­de­šim­ties laips­nių šal­tis. Drau­gai ir ko­le­gos juo­ka­vo, kad tai pui­kus lai­kas Shalt­mi­ros kū­ri­nių eks­po­zi­ci­jai. – Ko­kie bend­ri ren­gi­niai sie­ja ta­ve ir mi­nė­tus ko­le­gas gra­fi­kus bei ki­tus me­ ni­nin­kus? – Dau­gy­bė. Kad ir pa­sta­ro­sios me­ ni­nin­kų dirb­tu­vės GRRRA, ku­rias or­ga­ ni­zuo­ti man pa­dė­jo gru­pės drau­gai gra­fi­kai. Tai sa­vo­tiš­ka gar­so ir vaiz­do ko­la­bo­ra­ci­ja, ku­ri su­tei­kė ga­li­my­bę sa­ vo su­ge­bė­ji­mus pa­ro­dy­ti ne tik pa­ski­ riems me­ni­nin­kams, bet ir elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos kū­rė­jams. Už­sie­ny­je to­kie su­si­ bū­ri­mai ga­nė­ti­nai daž­ni ir po­pu­lia­rūs, ta­čiau Lie­tu­vo­je, kur mu­zi­ki­niai ren­gi­niai stip­riai iš­vys­ty­ti, pa­si­gen­du ryš­kes­nio vi­ zua­li­nio as­pek­to. To­dėl į GRRRA pro­ gra­mą įtrau­kė­me knyg­ri­šy­bos dirb­tu­ves su Da­lia Juo­da­ky­te, drau­ge su A.Pav­ lo­va tę­siau Olan­di­jo­je pra­dė­tą ko­mik­ sų works­ho­pą CO­MIXPHOPIA, gy­vai

gro­jo Ers­ha (am­bient, dro­ne, ex­pe­ri­men­tal), Ig­loo (ex­pe­ri­ men­tal, noi­se), vė­liau – vi­sa krū­va di­džė­jų, su­ti­ku­sių ar net pa­si­siū­liu­sių at­vyk­ti už dy­ka. Toks, be­je, bu­vo ir pa­ts ren­gi­ nys – ne­mo­ka­mas. Iš­sik­rei­pu­si rea­ly­bė – Kaip šia­me ma­te­ria­liz­me ir sa­vo pa­ties ve­ge­ta­ci­jo­je sken­ din­čia­me am­žiu­je įkal­bė­jai da­ly­vau­ti ki­tus? – Tik­rai ne vi­si žmo­nės yra to­kie pa­sy­vūs, kaip sa­kai, o ren­gi­nius su­pran­ta tar­si ga­li­my­bę pa­ro­dy­ti su­kur­tus dar­bus, už­megz­ti įdo­mias pa­žin­tis. Vis­kas da­ro­ma iš idė­jos, sa­vo no­ ru, ta pro­ga da­ly­va­vo ir sve­čiai, su­ti­kę at­va­žiuo­ti iš Var­šu­vos vos vie­nam šeš­ta­die­niui (VJ Ka­ge TFC). Atei­ty­je la­bai no­rė­ čiau tęs­ti to­kių ren­gi­nių tra­di­ci­ją, įjung­ti dar ir sce­nog­ra­fi­nius ele­men­tus – su­kur­ti sa­vo­tiš­ką tarp­dis­cip­li­ni­nę ter­pę skir­tin­gų sri­čių me­ni­nin­kams. – Kaip dar vyks­ta ko­la­bo­ra­ci­ja tarp šiuo­lai­ki­nių kū­rė­jų? Su ko­kio­mis bend­ra­dar­bia­vi­mo for­mo­mis esi su­si­dū­ru­si? – Jau se­niai da­ly­vau­ju tink­la­raš­čio „ea­ten­by­ducks“ veik­ lo­je – pa­ste­bė­jau dau­gy­bę įdo­mių me­ni­nin­kų iš už­sie­nio. Ne­ma­žai nuo­la­ti­nių tink­la­raš­čio na­rių da­ly­va­vo ma­no pir­ ma­ja­me me­no lei­di­ny­je „Ex­ces­si­ve Voyeu­rism“. Tai – kont­ro­ ver­siš­kų me­ni­nin­kų iš vi­so pa­sau­lio dar­bų rin­ki­nys, ku­rio idė­ja ki­lo 2011 m. va­sa­rą, lan­kan­tis Lon­do­ne. Jau da­bar pla­nuo­ ju leis­ti ant­rą nu­me­rį, yra ne­ma­žai tuo su­si­do­mė­ju­sių me­ni­ nin­kų, ku­rie vie­šai reiš­kia en­tu­ziaz­mą ir pa­tys į ma­ne krei­pia­ si. Džiau­giuo­si dėl to. – Pa­pa­sa­kok apie sa­vo kū­ry­bos pro­ce­są. Ką, kaip ir ka­ da ku­ri? – Iš iki šiol ne­mi­nė­tų dar­bų dar ga­lė­čiau įvar­dy­ti įvai­rių kon­cer­tų pla­ka­tų, al­bu­mų vir­še­lių kū­ri­mą, eks­pe­ri­men­ti­nę ani­


>> scena

Ne­be­si­rū­pink – tai da­ ro jie Ra­šė: Tau­tė Ber­no­tai­tė Nuot­rau­kos: Ta­do Pa­ra­nai­čio ir „Pop De­sign“.

14 // 

ma­ci­ją. Vi­deo­dar­bas „Ex­ces­si­ve Voyeu­rism“ ta­po rim­ tu psi­cho­lo­gi­niu iš­ban­dy­mu. Kū­riau nak­ti­mis, nuo­lat priar­tė­da­vau prie ri­bi­nių bū­se­nų ir fi­zi­nio iš­se­ki­mo. Smar­kiai pro­gre­suo­jan­ti ne­mi­ga ir dar­bo­ho­liz­mas ska­ ti­na kur­ti tol, kol ima pur­ty­ti ner­vi­nis dre­bu­lys, o su­ pan­ti rea­ly­bė iš­si­krei­pia ne­ly­gi­nant juo­kų kam­ba­rio veid­ro­dy­je. Vis dėl­to sa­vo­tiš­kai mė­gau­juo­si sa­do­ma­ zo­chis­ti­niais ga­li­my­bių ri­bų iš­ban­dy­mais. Nie­kas nea­ tei­na leng­vai. Pak­laus­ta apie mėgs­ta­mas kny­gas ir ra­šy­to­jus, Eg­ lė įvar­di­ja No­be­lio pre­mi­jos lau­rea­tą Knu­tą Ham­su­ ną, avan­gar­do meist­rą Wi­tol­dą Gomb­ro­wic­zių, Si­gi­ to Pa­ruls­kio ei­lė­raš­čius iš rin­ki­nio „Iš il­ge­sio vi­sa tai“, o Sa­mue­lio Bec­ket­to dar­bus va­di­na sa­vo gy­ve­ni­mo Bib­li­ja. Shalt­mi­ra pa­brė­žia, kad vi­suo­met se­ka ir pa­ lai­ko lie­tu­vių mu­zi­ki­nius pro­jek­tus: „Vilk­du­ja“, OBŠ­ RR, McKa­ras, „Gir­nų Gies­mės“, „Lys“, „Bruz­gy­nai“, „Ru­mu­ni­ja“, „Vi­di­nė Ra­my­bė“, „Bo­dy Car­go“, „Pog­ rom“. Tarp me­ni­nin­kų, pa­da­riu­sių įta­ką kū­ry­bai, iš­ski­ ria vei­kiau jau me­no gur­ma­nams ži­no­mus ak­to­rės ir at­li­kė­jos Ma­ri­nos Ab­ra­mo­vič, ar­gen­ti­nie­čių siur­rea­ lis­tės Leo­nor Fi­ni, Mar­ti­no Bladh‘o, fo­tog­ra­fės Dia­ne Ar­bus ar XX a. pran­cū­zų iliust­ra­to­riaus Mar­ti­no Van Maë­le var­dus. – Na ge­rai, Eg­le, pri­si­kal­bė­jo­me pa­kan­ka­mai. No­ rė­čiau už­duo­ti tau pa­sku­ti­nį fi­lo­so­fi­nį klau­si­mą – ar mir­tum dėl sa­vo me­no? – Jei to­kiu tem­pu kur­siu ir to­liau, tai ir mir­siu, – juo­ kia­si mer­gi­na ir tuoj pat rim­čiau pri­du­ria: – O ko­dėl man rei­kė­tų dėl jo mir­ti? Aš ge­riau dar dau­giau vis­ ko pri­kur­siu. Po il­go po­kal­bio Eg­lė at­ro­do iš­se­ku­si ir to ne­sle­ pia: – Gal ei­siu nu­snaus­ti, – sa­ko, bet aš kaž­ko­dėl tuo ne­la­bai ti­kiu...

© 370

SHALT­MI­RA in­ter­ne­to erd­vė­se: lt-lt.fa­ce­book.com/Shaltmira.ART shalt­mi­ra.weeb­ly.com redsoreanditchy.blogs­pot.com

„Stop, stop, o ką, jei Mar­ti­nas Lut­he­ ris Kin­gas bū­tų taip kal­bė­jęs: „Aš tu­ riu sva­jo­nę, bet... Ai, ži­nai, tiek jau to.“ Taip se­ria­lo „Drau­gai“ he­ro­jus Čand­le­ris vie­no­je se­ri­jo­je pa­šai­piai rea­ga­vo į Džo, ku­ris ne­no­rė­jo pa­sa­ ko­ti apie sa­vo sva­jo­nę. Bet ir pa­pa­ sa­ko­ti ne­ga­na. Kai žur­na­lis­tei, vie­šų­ jų ry­šių spe­cia­lis­tei Anas­ta­si­jai Zemd­ liaus­kai­tei ga­lu­ti­nai įsi­py­ko drau­gų svai­giu lie­žu­viu dės­to­mos idė­jos apie idė­jas, sa­vo su­ma­ny­mą ji grie­bė už ra­gų. Nes idė­ja yra ne „tiek to“.

P

er dve­jus me­tus iš mo­lio, štam­puo­to į gip­ so for­mą, bu­vo nu­lip­dy­ti, o vė­liau skir­tin­ gai nu­da­žy­ti pen­kio­li­ka cha­rak­te­rin­gų rū­ pin­to­jė­lių. Rū­pin­to­jė­lis yra mū­sų liūd­ną var­dą tu­rin­čių tau­ti­nių sa­vy­bių iko­na. „Rū­pes­čiai“, „var­gas“, „duok­lė“, „lenk­ti nu­ga­rą“ – tai žo­ džiai, ku­rių aš ne­sup­ran­tu. O rū­pin­to­jė­lis ir yra toks sim­bo­lis, už mus su­si­rū­pi­nęs. Man jis la­bai pa­tin­ka. Dar pa­ste­bė­jau, kad jis nuo­ la­ti­nia­me link­te­lė­ji­me. Nors tai ju­de­sio rei­ka­ lau­jan­tis pro­ce­sas, pa­si­ro­do, jis ga­li bū­ti ir sta­tiš­kas“, – tau­ti­nio sim­bo­lio fe­no­me­na­lu­mą Anas­ta­si­ja įver­ti­no įvai­ria­pu­siš­kai.

Rū­pin­to­jė­li, pa­si­rū­pink! Ko­kia bu­vo rū­pin­to­jė­lio ke­lio­nė, kol jis taip pri­sė­do? Net me­no­ty­ri­nin­kams šio se­nu­ko kil­mė ne iki ga­lo aiš­ki. Bib­li­jo­je, sa­ko, lyg ir ne­ran­da­ ma to­kio už­si­liū­dė­ju­sio, vi­sas žmo­ni­jos nuo­dė­ mes ap­mąs­tan­čio Kris­taus sce­nos. Gal­būt ant ak­mens Kry­žiaus ke­lio sto­ty­se sė­din­tis Jė­zus bu­ vo ins­pi­ra­ci­ja. Šiaip ar taip, jau įsi­ga­lė­jęs rū­ pin­to­jė­lio siu­že­tas yra skir­tas nuo­lan­ku­mui, san­ tar­vei su dva­si­niu pra­lai­mė­ji­mu pa­vaiz­duo­ti. O gal ne­rei­kia? Anas­ta­si­ja šios skulp­tū­ros siu­že­tą nu­da­žė ki­ to­mis spal­vo­mis – pa­siė­mė ryš­kius iro­ni­jos tep­ tu­kus. Ir dar iš­de­gi­no funk­cio­na­lu­mo kros­ny­je: jei­gu jau skulp­tū­rė­lė rū­pi­na­si, tai aš, va­di­na­ si, – lais­vas! Tik api­bū­dink sa­vo ak­me­nį po kak­lu tiks­liai: „Ge­riau­sia, jei rū­pin­to­jė­liui duo­ di konk­re­čias už­duo­tis. Tai auk­si­nė tai­syk­lė ir

psi­cho­lo­gi­jo­je. Vie­toj „Aš la­bai daug nu­si­šne­ku“ tu­ ri aiš­kiai sa­ky­ti: „Aš no­riu kal­bė­ti pro­tin­gai ir tik to­ mis te­mo­mis, ku­rias iš­ma­nau.“ Rū­pin­to­jė­lių sva­jo­nių „žiū­ro­vas“ ir bū­tų toks, ku­ris priei­tų ir gar­siai jiems kal­bė­tų. O, ge­ra min­tis: kai at­si­ras pir­kė­jas, rei­kės pri­dė­ti ir bo­nu­są – inst­ruk­ci­ją, kaip nau­do­tis rū­pin­ to­jė­liais“, – pa­pil­do­mą sar­kaz­mo uo­gą de­da Anas­ ta­si­ja. O da­bar de­ser­tas – pen­kio­li­ka funk­cio­na­lių rū­pin­to­jė­lių. Ro­ži­nis rū­pi­na­si mo­te­ri­mi, mo­te­ri­mis ir mo­te­riš­ku­mu. Ba­tas-La­bou­ti­ne yra vie­nas ir pa­mes­tas. Jis rū­pi­na­si tuo, ku­ris pa­me­tė ant­ rą­ją ar ant­rą­jį iš sa­vo po­ros. Vi­sa­da par­griu­vęs. Tre­nin­guo­ta­sis rū­pi­na­si, kad ne­pri­si­gal­vo­tum ne­są­mo­nių. Jis ži­no, kad gi­lus mąs­ty­mas pri­ve­da prie gi­lių pro­ble­mų. Af­ri­kie­tis rū­pi­na­si ta­vo sva­jo­nė­mis ir pri­me­na, kad skir­tum lai­ko už­siim­ ti sva­jo­ji­mu. Va­dy­bi­nin­kui svar­biau­si ta­vo paa­kiai. Jis rū­pi­na­si, kad jie ne­pa­pil­kė­ tų nuo dar­bo. Pi­cas­so jau­čia­si at­sa­kin­gas už gro­žį ta­vo pa­sau­ly­je. Jis ne­ri­mau­ja, jei jo ne­pa­kan­ka. Klou­nas su­si­rū­pi­na, kai pa­si­jun­ti ne­sup­ras­tas. Jis pri­sii­ma tą jaus­mą ir iš­ lais­vi­na ta­ve nuo jo. Žy­das tie­siog jau­čia­si ne­pa­to­giai, pa­vaiz­duo­tas kaip Jė­zus. Ka­li­nys rū­pi­na­si, jei ne­si­jau­ti pa­kan­ka­mai lais­vas da­ry­ti, ką no­ri. Ja­po­nas su­si­rū­pi­na, jei ne­val­gai švie­žio, svei­ko mais­to ma­žo­mis po­rci­ jo­mis. Blon­di­nė vi­sa­da ne­ri­mau­ja dėl ta­vo iš­vaiz­dos, tad jai ga­lė­si ati­duo­ti ši­ tą rū­pes­tį. Nuo­gas rū­pin­to­jė­lis – uni­ver­sa­lus, jam ga­li su­krau­ti ko­kius tik no­ri rū­ pes­čius. Ka­r ys su­si­rū­pi­na, jei ta­vo as­me­ny­bė, kaip ir jo, yra su­si­skal­džiu­si ir tu mė­gi­ni IR ko­vo­ti, IR ne­ri­mau­ti vie­nu me­tu. Mi­ki­mau­zas rū­pi­na­si, ar su ta­vi­mi sma­gu leis­ti lai­ką. Atei­vis ne­ri­mau­ja, jei ne­be­ma­tai pa­sau­lio iš pla­tes­nės per­spek­ty­vos.


Šiltadaržio g. 6, 01124 Vilnius Tel. (8 5) 204 0832 El. paštas info@menuspaustuve.lt www.menuspaustuve.lt

menų spaustuvė

balandžio 1 d., sekmadienis *12.00

GIMIMO DIENA

Spektaklis vaikams, 50 min. Rež. Saulė Degutytė „Stalo teatras“ × » Kišeninė salė, 15 Lt, Tiketa*

1

balandžio 3 d., antradienis *19.00

APIE MUS

Šokio spektaklis, 40 min. Chor. anna Maria Krysiak Kauno šokio teatras „aura“ » Juodoji salė, 30 Lt, Bilietai.lt

3

balandžio 4 d., trečiadienis *19.00

balandžio 5 d., ketvirtadienis *19.00

CEzaRiS GRaužiniS

SOLO ANSAMBLIS

DRĄSI ŠALIS (LIETUVOS DIENA)

Komedija, 120 min. (su pertrauka) Rež. Cezaris Graužinis Teatras „cezario grupė“ × » Juodoji salė, 40 Lt, Tiketa*

80 min. Teatro laboratorija „atviras ratas“ × » Juodoji salė, 20–30 Lt, Tiketa*

4

5

balandžio 7 d., šeštadienis *12.00

AVINĖLIO KELIONĖ

7

balandžio 12 d., ketvirtadienis *19.00

TETOS

EŽIUKAS RŪKE

Spektaklis žmonėms nuo 14 metų, 80 min. Rež. Tomas Stirna Teatras „Trupė liūdi“ » Juodoji salė, 25 Lt, Tiketa*

balandžio 13 d., penktadienis *19.00

balandžio 13 d., penktadienis *19.00

FOBIJOS

ANTIGONĖ (NE MITAS)

balandžio 15 d., sekmadienis *19.00

SENELĖS PASAKA

NUTOLĘ TOLIAI

LIETAUS ŽEMĖ

Biografinės improvizacijos, 90 min. Rež. aidas Giniotis Teatro laboratorija „atviras ratas“ × » Kišeninė salė, 30 Lt, Tiketa*

balandžio 16 d., pirmadienis *12.00

balandžio 17 d., antradienis *19.00

balandžio 19 d., ketvirtadienis *19.00

ši­ Ar jums pa­tik­tų leis­ti lai­ką su rū­ pin­to­jė­liais, ga­li­ma pa­si­tik­rin­ti „Fa­ce­boo­ke“. Ten jie, sa­vo pus­ la­py­je „We wor­ry“, žai­džiant žo­džiais ir pra­smė­mis, skvar­biai pa­va­din­ti Wor­riors. Sup­rask, ta­ vo rū­pes­čiai – jų ko­va.

rū­ tu

15

MaRiJa KoREnKaiTė

PABĖGIMAS Į AKROPOLĮ

Pasakas seka Saulė Degutytė Stalo teatras, Menų spaustuvė » Kišeninė salė, 10 Lt (1 suaugęs + 1 vaikas), 17 Lt (1 + 2)

Spektaklis, n14, 100 min. Rež. aidas Giniotis Teatro laboratorija „atviras ratas“ × » Juodoji salė, 20–30 Lt, Tiketa*

balandžio 19 d., ketvirtadienis *19.00

balandžio 20 d., penktadienis *19.00

17

ARABIŠKA NAKTIS

19

balandžio 21 d., šeštadienis *12.00

DIVIDUKAS

Komedija, 90 min. Rež. Cezaris Graužinis Teatras „cezario grupė“ × » Juodoji, 40 Lt, Tiketa*

20

balandžio 21 d., šeštadienis *19.00

KAMANIŲ ŠILELIS

balandžio 22 d., sekmadienis *19.00

balandžio 24 d., antradienis *19.00

niKoLaJuS GoGoLiS

PAMIŠĖLIO UŽRAŠAI

21

NO CONCERT

Spektaklis, 50 min. Rež. Vidas Bareikis Spektaklis, 50 min. Teatro judėjimas „no Theatre“ × Rež. Vainius Sodeika » Juodoji salė, 15–20 Lt, Bilietupasaulis.lt* Teatro judėjimas „no Theatre“ × » Kišeninė salė, 15–20 Lt, Bilietupasaulis.lt*

22

ATVIRAS RATAS

autobiografinės improvizacijos, 80 min. Rež. aidas Giniotis Teatro laboratorija „atviras ratas“ × » Kišeninė salė, 20–30 Lt, Tiketa*

19

balandžio 20 d., penktadienis *19.00

SPARNUOTASIS MATAS

Vienerių grupės metų gimtadienio koncertas su šviežiom dainom ir medumi, 90 min. » Juodoji salė, 15 Lt, Tiketa*

21

15

KazyS BinKiS

Spektaklis vaikams pagal T. ahrenso pjesę nuo 6 m., 60 min. Rež. ieva Stundžytė Teatro laboratorija „atviras ratas“ × » Kišeninė salė, 15 Lt, Tiketa*

24

Satyrinė agitacija, 60 min. Rež. aidas Giniotis Teatro laboratorija „atviras ratas“ × » Kišeninė salė, 20–30 Lt, Tiketa*

20

balandžio 22 d., sekmadienis *19.00

FEEL LINK

Spektaklis skiriamas 370 gimtadieniui! Gatvės šokio spektaklis, 40 min. Kūrėjai: L. žakevičius, a. Gudaitė Jaunųjų scenos menininkų programa „atvira erdvė“ » Juodoji salė, 20 Lt, Tiketa**

22

balandžio 24 d., antradienis *19.00

LIETAUS ŽEMĖ

Biografinės improvizacijos, 90 min. Rež. aidas Giniotis Teatro laboratorija „atviras ratas“ × » Kišeninė salė, 30 Lt, Tiketa*

24

balandžio 26 d., ketvirtadienis *19.00

balandžio 27 d., penktadienis *19.00

TELEFONŲ KNYGA

CEzaRiS GRaužiniS

DRĄSI ŠALIS Spektaklis, 135 min. (LIETUVOS DIENA) Rež. Vidas Bareikis Teatro judėjimas „no Theatre“ × Komedija, 120 min. (su pertrauka) » Juodoji salė, 25–30 Lt, Bilietupasaulis.lt* Rež. Cezaris Graužinis Teatras „cezario grupė“ × » Juodoji salė, 40 Lt, Tiketa* balandžio 27 d., penkt. *17.00, 20.00

STILL/LIFE

26

balandžio 28 d., šešt. *17.00, 20.00

STILL/LIFE

27

balandžio 28 d., šeštadienis *12.00

LAI LAI LAI

12 mini pasirodymų, 60 min. idėjos autorė: a. ivanova-Brashinskaya Jaunieji Lietuvos scenografai, TiP-Connection (Suomija), draugai » Stiklinė salė ii ir Studija ii, 20–25 Lt, Bilietai.lt*

12 mini pasirodymų, 60 min. idėjos autorė: a. ivanova-Brashinskaya Jaunieji Lietuvos scenografai, TiP-Connection (Suomija), draugai » Stiklinė salė ii ir Studija ii, 20–25 Lt, Bilietai.lt*

Mitologijos pradžiamokslis vaikams iki 7 metų, 60 min. Rež. Cezaris Graužinis Teatras „cezario grupė“ × » Juodoji salė, 15 Lt, Tiketa*

balandžio 28 d., šeštadienis *12.00

balandžio 29 d., sekmadienis *14.00

balandžio 29 d., sekmadienis *19.00

27

GANDRO DOVANA

Muzikinis etnologinis veiksmas šeimai, 45 min. Stalo teatras × » Kišeninė salė, 15 Lt, Tiketa*

ci­

14

Poezijos spektaklis pagal Paulių Širvį, 70 min. Rež. Cezaris Graužinis Teatras „cezario grupė“ × » Juodoji salė, 40 Lt, Tiketa*

Spektaklis, 80 min. Rež. Tadas Montrimas Jaunųjų scenos menininkų programa „atvira erdvė“ » Stiklinė ii, 20 Lt, Tiketa**

iš­

13

Spektaklis žmonėms nuo 2 iki 102 metų, 45 min. Kūrėjai: S. Degutytė, S. Dikčiūtė, V. narkevičius, L. Skukauskaitė, T. Juozapaitis Stalo teatras × » Kišeninė salė, 15 Lt, Tiketa*

Muzikinis spektaklis-improvizacija ne tik vaikams, 60 min. Rež. aidas Giniotis Teatro laboratorija „atviras ratas“ × » Kišeninė salė, 15 Lt, Tiketa*

JuLiuS PaŠKEVičiuS

jei

VĖJŲ MOTĖ

balandžio 15 d., sekmadienis *19.00

RIBOS

kė­

12

balandžio 14 d., šeštadienis *12.00

balandžio 15 d., sekmadienis *12.00

16

Spektaklis, 90 min. Rež. Cezaris Graužinis Teatras „cezario grupė“ ×, Menų spaustuvė » Kišeninė salė, 40 Lt, Tiketa*

Spektaklis, 90 min. Rež. ieva Stundžytė Teatro laboratorija „atviras ratas“ × » Kišeninė salė, 30 Lt, Tiketa*

PASAKŲ PIRMADIENIAI MAŽYLIAMS Peliuko namuose

ad

12

VISKAS ARBA NIEKO

atmosferinis šokio spektaklis Rež. ir chor. Gytis ivanauskas Gyčio ivanausko teatras × » Juodoji salė, 30–40 Lt, Tiketa*

15

Jė­zus, ma­ nau, su­tik­tų su ma­no kū­ ri­niais, sa­ ky­tų „O, fai­ nai, pri­mi­nei apie ma­ne“.

11

balandžio 12 d., ketvirtadienis *19.00 CEzaRiS GRaužiniS

autobiografinių improvizacijų spektaklis, 90 min. Rež. Juozas Javaitis aktorių ansamblis „Degam“ » Kišeninė salė, 10–30 Lt, Tiketa*

13

nt­

6

balandžio 11 d., trečiadienis *19.00

Poezijos spektaklis šviesiam jaunimui ir neužtemusiam senimui, 60 min. Teatras „Trupė liūdi“ » Juodoji salė, 25 Lt, Tiketa*

balandžio 11 d., trečiadienis *19.00

11

gi­jos. Jė­zus (spren­džiu iš vi­so Nau­jo­jo Tes­ta­men­to), ma­nau, su­tik­tų su ma­no kū­ ri­niais, sa­ky­tų „O, fai­nai, pri­mi­nei apie ma­ne“. Iš pra­džių gal kiek bi­jo­jau, bet kol ma­nęs neuž­puo­lė nė vie­na bo­bu­tė ašt­ria­dan­tė, Bač­kis ne­pas­mer­kė – ne­bi­ jau. Juo la­biau kad ir jo­kio įžei­di­mo ne­ ma­tau. Jė­zus yra ma­no mėgs­ta­miau­sias iš iš­gal­vo­tų per­so­na­žų, aš su juo be­veik vi­sur su­tin­ku. Išs­ky­rus... Bet jis ir ne­sa­kė, kad Die­vas yra, tik sa­kė, kad yra jo sū­ nus“, – in��terp­re­tuo­ja kū­rė­ja. He­ro­ji­niai rū­pin­to­jė­liai jau pa­ry­mo­jo prieš pub­li­ką Šv. Jo­no (!) gat­vės ga­le­ ri­jo­je Vil­niu­je. To­liau jie lauks pir­kė­jų, ku­riais ga­lė­tų pa­si­rū­pin­ti. „Ne vi­sai su­ tin­ku su tei­gi­niu, kad me­ni­nin­kas yra to­ dėl, kad ne­ga­li ne­pai­šy­ti. Gal jei­gu jis, pa­vyz­džiui, stip­riau val­dy­tų­si, tai ir ga­ lė­tų. Ma­nau, me­ni­nin­kas yra ta­da, kai jo dar­bai pa­tin­ka žmo­nėms. O jei pa­ tin­ka – per­ka. Da­bar lauk­siu at­sa­ky­mų, ar aš me­ni­nin­kė, ar ne“, – blai­viai mąs­ to Anas­ta­si­ja.

interaktyvus pastatymas, sukurtas F. Rifkin (D. Britanija) seminaro metu Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Britų taryba » Studija ii, įėjimas nemokamas

KOKIA ČIA TEISYBĖ?

Spektaklis vaikams, 45 min. Rež. Saulė Degutytė „Stalo teatras“ × » Kišeninė salė, 15 Lt, Tiketa*

Iš klou­no per­spek­ty­vos Gal mes ne­sup­ra­sim ši­tos ko­lek­ci­jos links­mu­mo? Ar Klou­nas ne tam ir ban­do už­kirs­ti ke­lią? Pa­ti „Hu­mo­ro klu­bo“ lai­kais bu­vu­si juo­kin­to­ja, Anas­ta­si­ja pa­žįs­ta klou­no būk­lę. „Žiau­riai ne­ken­čiu tų for­mu­luo­čių, kad lie­tu­viai ko nors ne­sup­ran­ta, ne­ prii­ma, yra dur­niai, o tik aš vie­nas, me­ni­nin­kas, vis­ką su­pran­ tu. Man at­ro­do, kad vi­si la­bai ge­rai vis­ką su­pran­ta. Ypač hu­mo­rą: kas juo­kin­ga, tas juo­kin­ga. Taip, aiš­ku, yra žmo­ nių, ku­rių kul­tū­ri­nis pa­grin­das siau­res­nis. Ne vi­si kny­go­mis na­mus ap­si­kro­vę, to­dėl tiems, ku­rie tu­ri tą kul­tū­ri­nį pa­grin­dą, ky­la nuo­skau­da bend­rau­jant. Ir man taip ne kar­tą yra bu­vę – štai, pa­juo­ka­vau taip juo­kin­gai, o su­pra­tau tik aš vie­na“, – už­duo­ties pa­vyz­dį rū­pin­to­jė­liui Klou­nui be­veik ir su­for­mu­ la­vo lip­dy­to­ja. Bet ar pa­žvelgs žmo­nės iš pla­tes­nės per­spek­ty­vos? Juk tai Kris­tus ta­po Mi­ki­mau­zu, Atei­viu ar Blon­di­ne. „Vi­sai dar džiau­giuo­si, kad ne­lip­džiau Ma­ho­me­to at­vaiz­do. Krikš­čio­ny­ bė bent kiek lei­džia­si in­terp­re­tuo­ja­ma. Iki pa­ro­dos su­ren­gė­ me rū­pin­to­jė­lių fo­to­se­si­ją tam tik­ro­se vie­to­se. Man bu­vo ki­lu­si min­tis tą nuo­trau­kų se­ri­ją pa­va­din­ti „What would Je­sus do?“ („Kaip pa­sielg­tų Jė­zus?“ – angl.) Aš ne­bi­jau in­terp­re­tuo­ti re­li­

balandžio 6 d., penktadienis *19.00

FORUMO TEATRO SPEKTAKLIS

28

28

STEBUKLINGAS MEDIS

žongliravimo spektaklis visai šeimai, 40 min. Kūrėjai: M. Markevičius, a. Balionis, M. Sučyla, T. Chmelevskij Menų spaustuvė, „antigravitacija“ » Juodoji salė, 15 Lt, Tiketa*

29

balandžio 29 d., sekmadienis *19.00

28

SIBILĖ

Šokio spektaklis, 45 min. Chor. Loreta Juodkaitė Menų spaustuvė » Juodoji salė, 30 Lt, Tiketa**

29

BALSAS YRA GAUSMAS

audiovizualinis projektas, 40 min. nepriklausoma kūrybinė grupė „operomanija“ » Kišeninė salė, įėjimas nemokamas

29

*Bilietai parduodami ir renginio vietoje, 1 val. iki spektaklio pradžios. **Su omni iD auksine / sidabrine, „Daily Card“ kortele ar Ežio „Viza“ – 20 proc. nuolaida 2 bilietams. × Menų spaustuvės rezidentai. Rengėjai pasilieka teisę keisti programą. Renginio dieną bilietai gali brangti. Perkant „Tiketos“ kasose, taikomi mokesčiai.

kultūros rĖMIMo FoNDAs vIlNIAus MIesto sAvIvAlDybĖ

370_024.indd 15

lIetuvos respublIkos kultūros MINIsterIJA

2012.03.30 19:30:27


>> ŪSAI Ra­šė: To­mas Mo­ri­so­nas (www.til­to­gat­ves­ra­sy­to­jas.lt) Nuot­rau­ka: „Shutterstock“

„Ki­no pa­va­sa­rio“ sa­ Ne­be­pa­kel­da­mas dva­sią luo­ši­nan­čio nuo­bo­du­lio ir nie­ko ne­vei­ki­mo, nu­spren­ džiau su­da­ly­vau­ti sep­ty­nio­lik­tus me­tus iš ei­lės ren­gia­ma­me Vil­niaus tarp­tau­ti­nia­me ki­no fes­ti­va­ly­je „Ki­no pa­va­sa­ris“: va­sa­rį už­pil­džiau sa­va­no­rio an­ke­tą, nu­siun­čiau laiš­ką ir at­vy­kau į po­kal­bį „Skal­vi­jos“ ki­no teat­re.

Va­sa­ris Dvi jau­nos mer­gi­nos, pri­si­ sta­čiu­sios bū­si­mo­mis sa­va­ no­rių ku­ra­to­rė­mis, už­da­vė ke­le­tą įpras­tų klau­si­mų, tik­ ri­nan­čių ma­no mo­ty­va­ci­ją ir pa­tir­tį pa­na­šiuo­se ren­gi­niuo­ se. Į to­kias sa­va­no­rys­tes tuo­ met dar žiū­rė­jau skep­tiš­kai, to­dėl at­vi­rai pri­si­pa­ži­nau, ko­dėl esu čia: no­riu pa­žiū­ rė­ti kuo dau­giau fil­mų. Ži­no­ ma, įvil­kau šiuos žo­džius į bliz­gan­tį hu­mo­ro dra­bu­žį, pa­puo­šiau šyp­se­na ir įtei­ kiau tar­si do­va­nė­lę, ku­rios neį­ma­no­ma at­si­sa­ky­ti, o ko­ vo pra­džio­je ga­vau laiš­ką, pa­tvir­ti­nan­tį ma­no bū­si­mas pa­rei­gas dvi sa­vai­tes trun­ kan­čio­je fil­mų fies­to­je. Ko­vo 8 d. Li­kus sa­vai­tei iki fes­ti­va­lio pra­džios, sa­va­no­riai su­si­rin­ ko į pir­mą­jį ne­for­ma­lų su­si­ti­ ki­mą ki­no teat­re „Fo­rum Ci­ ne­mas Vin­gis“. Su­sė­do­me ant grin­dų po laip­tais, ve­ dan­čiais į nuo­ša­liau esan­ čias sa­les, pa­si­klau­sy­ti ren­ gi­nio or­ga­ni­za­to­rių: tiems, ku­rie atė­jo tik ne­mo­ka­mai pa­si­žiū­rė­ti fil­mų, čia – ne vie­ta, pa­sa­kė iš pra­džių, ir

aš ne­jau­kiai ap­si­dai­riau. Taip pat la­bai svar­bu – pri­dū­rė – iš­ti­sas ke­tu­rio­li­ka fes­ ti­va­lio die­nų skir­ti sa­va­no­riš­kam dar­bui, jei jau čia pa­te­ko­te. Pa­si­ro­do, kad net ir sa­va­no­riai tu­ri pe­rei­ti di­de­lę at­ran­ką. Po jos į „Ki­no pa­va­sa­rį“ bu­vo priim­ta be­ne du šim­tai žmo­nių. Žo­džiu, or­ga­ ni­za­to­riai, kaip ir pri­de­ra, šiek tiek pa­ gąs­di­no, kad ne­nu­si­teik­tu­me tin­gi­niau­ti, lie­pė gra­žiai bend­rau­ti su lan­ky­to­jais, ne­val­gy­ti spra­gė­sių per sean­sus ir rep­ re­zen­ta­ty­viai at­ro­dy­ti, o ta­da jau links­ miau pa­ra­gi­no da­ly­vau­ti bend­ruo­se fes­ti­va­lio da­ly­vių va­ka­rė­liuo­se vie­na­me Vil­niaus ba­rų. Pir­ma­sis pa­si­links­mi­ni­mas – jau šeš­ta­die­nį. Ko­vo 9 d. At­si­kė­lęs pa­što dė­žu­tė­je ra­dau bent ke­ lis elekt­ro­ni­nius laiš­kus iš sa­va­no­rių ku­ ra­to­rių. Pir­mo­ji mū­sų už­duo­tis bu­vo in­ di­vi­dua­laus dar­bo gra­fi­ko su­da­ry­mas: rei­kė­jo pa­si­rink­ti de­vy­nis bu­dė­ji­mus ki­ no sa­lė­je ša­lia tit­ruo­to­jo, de­šimt kar­tų tik­rin­ti ak­re­di­ta­ci­jų są­ra­šus prieš sean­ są, vie­nuo­li­ka sy­kių da­ly­ti skra­ju­tes prieš fil­mą ir, jam pa­si­bai­gus, su­rink­ti; taip pat skir­ti pa­pil­do­mas aš­tuo­nias va­ lan­das bu­dė­ti in­for­ma­ci­jos cent­re. Žo­ džiu, bu­vo krū­va dar­bų, ku­riuos rei­kė­ jo su­dė­lio­ti mil­ži­niš­ka­me gra­fi­ke taip, kad ne­si­dub­liuo­tų su li­ku­sių dvie­jų šim­ tų sa­va­no­rių pa­rei­go­mis. Ne­ži­nau, ar čia aš pa­si­žiū­rė­jau į šį rei­ka­lą taip pre­

KNYGOS Jonas Krakaueris Į LAU­KI­NĮ PA­SAU­LĮ

IŠ ANG­LŲ KAL­BOS VER­TĖ GE­DI­MI­NAS SA­DAUS­KAS. VIL­NIUS, „BAL­TOS LAN­KOS“, 2012 M.

16 //  © 370

Esa­ma to­kių do­ku­men­ti­nių ar ti­ria­mo­sios žur­na­lis­ti­kos kny­gų, ku­rioms lem­ta taip pri­blokš­ti ir su­jau­din­ti skai­ty­to­ją, taip tiks­ liai už­gau­ti tam tik­ras jo sty­ gas, kad kny­gos tam­pa kul­ti­ nės. „Į lau­ki­nį pa­sau­lį“ – vie­na to­kių kny­gų, nors tur­būt daug kas pa­grin­di­nį kny­gos he­ro­jų Alek­sand­rą Su­per­bas­tū­ną ar Chris­top­he­rį McCand­les­są pa­ žįs­ta iš ak­to­riaus Sea­no Pen­no re­ži­suo­to 2007 m. fil­mo „In­to the Wild“ („Į lau­ki­nį pa­sau­lį“). „Tiek daug žmo­nių gy­ve­na ne­lai­min­gi, ta­čiau vis tiek ne­ sii­ma nie­ko keis­ti, nes yra pri­pra­tę prie sau­gu­mo, pri­si­tai­kė­liš­ku­mo ir kon­ser­va­ty­ vu­mo – da­ly­kų, ku­rie gal­būt su­da­ro įspū­ dį, kad tei­kia dva­sios ra­my­bę, bet iš tik­rų­jų nie­kas taip ne­su­nai­ki­na nuo­ty­kių trokš­tan­čios žmo­gaus dva­sios, kaip už­ tik­rin­ta atei­tis. Pa­ti svar­biau­sia žmo­gaus gy­vos dva­sios es­mė – nuo­ty­kių aist­ra“, – ra­šė Ch.McCand­les­sas laiš­ke sa­vo bi­čiu­liui. Ši ci­ta­ta kuo pui­kiau­siai nu­sa­ ko tiek jo trum­po gy­ve­ni­mo, tiek nuo­ty­ kių es­mę. 1992 m. ba­lan­dį iš pa­si­tu­rin­čios Va­ šing­to­no prie­mies­čio šei­mos ki­lęs vai­ki­ nas au­tos­to­pu nu­ke­lia­vo į Alias­ką ir pa­ trau­kė į lau­ki­nę gam­tą. Jis bu­vo pui­kus mo­ki­nys, vie­nas ge­riau­sių spor­ti­nin­kų, su pa­gy­ri­mu bai­gė uni­ver­si­te­tą. Ta­čiau ne­

ti­kė­tai pa­si­kei­tė var­dą, ati­da­vė lab­da­rai vi­sas san­tau­pas, pa­li­ko li­ki­mo va­liai sa­vo au­to­mo­bi­ lį bei dau­gu­mą daik­tų ir ėmė kur­ti nau­ją gy­ve­ ni­mą. Jo šei­ma nie­ko ne­nu­tuo­kė: nei kur jis ga­lė­tų bū­ti, nei kas jam nu­ti­ko... Kol api­ru­sį jau­nuo­lio kū­ ną Alias­kos ty­ruo­se ra­do brie­džių me­džio­to­jų bū­rys. „Į lau­ki­nį pa­sau­lį“ – ban­dy­mas at­sa­ky­ti į am­ži­ną klau­si­mą: kas ver­čia žmo­nes iš­si­ža­dė­ti pa­sau­ lio, ci­vi­li­za­ci­jos ir trauk­ti į at­šiau­rią gam­tą. Kny­gos au­to­rius, pa­ts aist­ rin­gas ke­liau­to­jas ir pa­ty­ręs al­pi­ nis­tas, kruopš­čiai iš žmo­nių pa­sa­ ko­ji­mų, laiš­kų, daik­tų, sa­vo as­me­ni­nių nuo­jau­tų at­ku­ria Ch.McCand­les­so – kla­jū­no, vie­ni­šiaus, sva­jo­to­jo, ro­man­ti­ko, už­si­spy­rė­lio, keis­tuo­lio – biog­ra­fi­ją. Ši do­ku­men­ti­nė kny­ga įdo­mes­nė nei bet koks ke­lio­nių ro­ma­nas, o vai­ki­no žū­ties int­ri­ga, jo gy­ ve­ni­mo ir el­ge­sio mo­ty­va­ci­jos at­sklei­di­mas gniau­ žia kva­pą la­biau nei tri­le­ris. Kal­bė­da­mas apie Alek­sand­ro Su­per­bas­tū­no gy­ve­ni­mą au­to­rius ap­ žvel­gia dar ke­le­to pa­na­šių as­me­ny­bių nuo­ty­kius, at­vi­rai kal­ba ir apie sa­ve (o jau­nys­tė­je jis el­gė­si la­bai pa­na­šiai kaip ko kny­gos he­ro­jai). Kny­ga ver­čia su­si­mąs­ty­ti, ar pa­ts ryž­tu­mei­si to­kiam poel­giui, kas ga­li tam pa­stū­mė­ti... Nors mie­liau­sias šis pa­sa­ko­ji­mas bus pa­na­šiam į pa­ grin­di­nį he­ro­jų bas­tū­nui – ne­kant­rau­jan­čiam su­ si­krau­ti kup­ri­nę ir pa­trauk­ti kuo to­liau nuo žmo­ nių. Pa­tir­ti vis­ko sa­vo kai­liu.

So­fi Ok­sa­nen STA­LI­NO KAR­VĖS

IŠ SUO­MIŲ KAL­BOS VER­TĖ DA­NU­TĖ SI­RI­JOS GI­RAI­TĖ. VIL­NIUS, „VER­SUS AU­REUS“, 2012 M.

Es­tų kil­mės suo­mių ra­šy­to­ja S.Ok­sa­nen lie­ tu­vių skai­ty­to­jui jau pui­kiai pa­žįs­ta­ma iš sa­ vo tre­čio­jo ro­ma­no „Va­ly­mas“, ku­ris 2010 m. bu­vo iš­leis­tas ir lie­tu­viš­kai, au­to­rė vie­šė­ jo 2011 m. Vil­niaus kny­gų mu­gė­je. „Sta­li­no kar­vės“ – li­te­ra­tū­ri­nis šios ra­šy­ to­jos de­biu­tas, pa­sa­ko­jan­tis apie tri­jų kar­ tų mo­te­rų gy­ve­ni­mus po­ka­rio ir so­vie­ti­nė­je Es­ti­jo­je bei va­ka­rie­tiš­ko­je Suo­mi­jo­je. De­ biu­tas iš tie­sų neei­li­nis, ste­bi­nan­tis epi­niu už­mo­ju ir meist­riš­ku­mu. So­fi­jos, Ka­ta­ry­nos ir Anos (se­ne­lės, mo­ti­nos ir duk­ros) aki­mis vaiz­duo­ja­ma tarp Ry­tų ir Va­ka­rų XX a. žio­ jė­ju­si pra­ra­ja. So­fi­jos aki­mis ste­bi­mas po­ka­ris Es­ti­jo­je, ne­daug te­sis­ki­rian­tis nuo kru­vi­no po­ka­rio Lie­tu­vo­je. Jos duk­rai Ka­ta­ry­nai gū­dų so­viet­ me­tį pa­vyks­ta iš­te­kė­ti už suo­mio ir per di­ džiu­lius var­gus bei pa­že­mi­ni­mus iš­va­žiuo­ti į Suo­mi­ją. Ta­čiau iš­trū­ku­si į „lais­vus“ Va­ka­ rus Ka­ta­ry­na jau­čia­si juo­se sve­ti­ma, ne­pri­ ta­pė­lė, o no­ rė­da­ma iš­gy­ ven­ti grie­bia­si spe­k u­lia­c i­jos ir kont­ra­ban­ dos – ga­be­na pre­kes į so­vie­ ti­nę Es­ti­ją ir iš jos. Ka­ta­ry­nos duk­tė Ana –

šios neaiš­kios, su­jauk­ tos si­tua­ci­jos kū­di­kis: ji sle­pia sa­vo es­tiš­ku­mą kaip gė­dos žy­mę, jau­ čia­si ne­te­ku­si sa­vo­sios ta­pa­ty­bės ir no­rė­da­ma tai kom­pen­suo­ti me­ta­si į mi­ty­bos su­tri­ki­mus. Ro­ma­nas apie tris stip­ rias, bet ap­lin­ky­bių ir is­ to­ri­jos mė­to­mas mo­te­ris ku­pi­nas tiks­lių pa­sta­bų, de­ta­lių ir pui­kiai per­tei­ kia mums daug­maž ži­ no­mą, ta­čiau vis dėl­to šiek tiek eg­zo­tiš­ką Es­ ti­jos ir Suo­mi­jos san­ty­ kių is­to­ri­ją. Jis taip pat kal­ba apie So­fi­jos, Ka­ ta­ry­nos ir Anos ban­dy­ mus iš­lik­ti sa­vi­mi, iš­sau­ go­ti tvir­ty­bę, sa­vas­tį ir iš­di­du­mą. Ro­ma­no pa­sa­ko­ji­mas – maiš­tin­gas, ly­riš­kas, iš­ ra­din­gas, o ver­ti­mas – pui­kus. Vie­nin­te­lė bė­da – kny­ga tru­pu­tį iš­tęs­ta ir jo­je per daug pa­si­kar­ to­jan­čių mo­ty­vų. Ta­čiau tai ta­len­tin­go de­biu­tuo­ jan­čio au­to­riaus smul­ kios tech­ni­nės bė­dos.


sa­va­no­rio už­ra­šai ci­ziš­kai, ar kaip, bet su­gai­šau tam ko­ kias tris ar net ke­tu­rias va­lan­das, ku­rios su­ža­di­no irz­lu­mą. Ta pro­ga pa­siū­liau ke­liems drau­gams su­si­tik­ti mies­te ir ko nors iš­ger­ti.

or­ga­ni­za­to­ riai, kaip ir pri­de­ra, šiek tiek pa­gąs­di­ no, kad ne­ nu­si­teik­tu­me tin­gi­niau­ti, lie­pė gra­žiai bend­rau­ti su lan­ky­to­ jais, ne­val­ gy­ti spra­gė­ sių per sean­ sus ir rep­re­ zen­ta­ty­viai at­ro­dy­ti.

Ko­vo 10 d. Šeš­ta­die­nį vy­ko pir­ma­sis sa­va­no­rių su­ si­pa­ži­ni­mo va­ka­rė­lis, ta­čiau ja­me man su­da­ly­vau­ti ne­pa­vy­ko. Praei­to va­ka­ro at­si­pa­lai­da­vi­mas mies­te kiek už­si­tę­sė ir aš ne­tu­rė­jau nė men­kiau­sio no­ro dar la­biau jį pra­tęs­ti šian­dien, juo la­biau kad pra­bu­dus bu­vo jau ko­kia penk­ta va­lan­da. Vie­toj to su­ma­niau nu­va­žiuo­ti į Kau­ną su­val­gy­ti pi­cos, ku­rią pa­ža­dė­ jo iš­kep­ti vie­na drau­gė. Tiek pi­ca, tiek drau­gė bu­vo ver­ta va­žia­vi­mo, tai­gi to­ kio­mis ap­lin­ky­bė­mis prim­tas spren­di­mas vi­siš­kai pa­si­tei­si­no. O ki­ta pa­žįs­ta­ma fo­tog­ra­fė, ir­gi sa­va­no­riau­jan­ti fes­ti­va­ly­ je, trum­pai pa­pa­sa­ko­jo apie pra­leis­tą va­ka­rė­lį: su­si­rin­ku­sie­ji žai­dė pro­tmū­šį, at­sa­ki­nė­jo į klau­si­mus apie ki­ną – iš pra­džių bu­vo kiek ne­jau­ku, bet dau­ge­ lis ten bu­vu­sių spė­jo vie­ni ki­tus pa­žin­ti. Tam lai­ko tu­rė­jau dar iš­ti­sas dvi sa­vai­ tes, o štai ga­li­my­bė Kau­ne pa­ska­nau­ti na­mi­nės pi­cos pa­si­tai­ko ne vi­sa­da. Ko­vo 15 d. Fes­ti­va­lio ati­da­ry­mas. Ket­vir­ta­die­nį „Vin­gy­je“ sa­va­no­riai knibž­ dė­jo jau nuo ry­to. Apie pir­mą va­lan­dą,

at­sku­bė­jęs tie­siai iš uni­ver­si­te­to, pri­si­jun­giau ir aš, bet, sa­ky­ čiau, vel­tui. Gal­būt sa­va­no­rių bu­vo la­bai daug, gal veik­los per ma­žai, o gal su­si­ras­ti dar­bą rei­kė­jo la­biau no­rė­ti pa­ čiam. Vie­ni dau­giau­sia tik šmi­ri­nė­jo, lauk­da­mi ce­re­mo­ni­jos, kol ki­ti klo­jo rau­do­nus ki­li­mus ar bliz­gi­no tau­res sve­čiams. Ne­no­rė­jau iš­si­šok­ti, tai­gi užė­miau sa­vo­tiš­ką tar­pi­nę po­zi­ci­ ją – kart­kar­tė­mis ką nors pa­dė­da­vau, o lais­vu lai­ku pa­žin­ di­nau­si su žmo­nė­mis. Jo­kios įtam­pos vei­duo­se nebuvo maty­ ti, o va­ka­ras praė­jo sklan­džiai – bu­vo daug blyks­čių, daug sve­čių ir dar dau­giau iš­tuš­tė­ju­sių šam­pa­no tau­rių. Ko­vo 17 d. Ant­ro­ji fes­ti­va­lio die­na (penk­ta­die­nis) man bu­vo lais­va, ta­ čiau šeš­ta­die­nis – jau kaip rei­kiant. Pu­sė tri­jų at­va­žia­vau į ki­no teat­rą ir ėmiau­si pir­mo­jo sa­vo dar­bo – žmo­nių, atei­ nan­čių į fil­mą su ak­re­di­ta­ci­jo­mis, tik­ri­ni­mo. Bu­vo sma­gu bend­rau­ti su lan­ky­to­jais, be to, kar­tu dar dar­ba­vo­si ke­ lios links­mos mer­gi­nos ir at­mos­fe­ra ta­po vi­sai ki­to­kia, o kai pra­si­dė­jo fil­mas ir drau­ge su vie­na iš jų at­si­sė­do­me į lais­vas vie­tas, su­pra­tau, kad sa­va­no­rys­tę „Ki­no pa­va­sa­ry­ je“ grei­tai vi­sai pa­mėg­siu. Tie­sa, ame­ri­kie­čių fil­mo „Ant­ro­ ji že­mė“ apie pa­ra­le­li­nius pa­sau­lius ne­su­ža­vė­jo nei siu­že­ tas, nei vai­dy­ba, ta­čiau pa­ts žiū­rė­ji­mo sa­va­no­rio aki­mis pro­ce­sas la­bai pra­džiu­gi­no. Iš­kart po jo nu­sku­bė­jau į ki­tą sean­są da­ly­ti la­pe­lių: la­ba die­na, bal­suo­ki­te už jums pa­ ti­ku­sį fil­mą ir lai­mė­ki­te ke­lio­nę į Pra­hą dviem, – vis kar­to­ jau, – tik­rai lai­mė­si­te! Di­džio­ji sa­lė bu­vo sau­sa­kim­ša, o fil­mas „Gė­da“ su­tik­tas sen­sa­cin­gai: ja­me daug at­vi­rų sek­ so sce­nų, at­sklei­džian­čių šio am­žiaus žmo­gaus su­sve­ti­mė­ ji­mą mei­lė­je ir san­ty­kiuo­se iš­li­pus iš lo­vos. Po šio sean­so – ki­tas. Per jį te­ko bu­dė­ti – sė­dė­ti pir­mo­je ei­lė­je ša­lia tit­ ruo­to­jo ir žiū­rė­ti, kad ne­pa­si­tai­ky­tų ko­kių trik­džių. Ko­me­di­ ją „Drau­ge­liai“ su Ke­vi­nu Spacey, įsi­vaiz­duo­ja­mu iš­pro­tė­ ju­sio ja­po­no drau­gu, įver­tin­čiau pen­ke­tu. Ta­čiau tam nė­ra

lai­ko – me­tas sku­bė­ti į „Ne­lie­čia­muo­sius“ – vie­ną po­pu­lia­ riau­sių fes­ti­va­lio fil­mų, į ku­rį vi­si bi­lie­tai iš­pirk­ti. Ir ne vel­tui. Pas­lap­čia at­si­sė­dęs ant laip­tų be­veik dvi va­lan­das su ki­tais žiū­ro­vais juo­kiau­si iš įvy­kių, ne tik pa­si­žy­min­čių ge­ru hu­mo­ ru, bet ir per­tei­kian­čių neei­li­nės drau­gys­tės is­to­ri­ją. Va­ka­ro pa­bai­go­je toks fil­mas – tik­ra at­gai­va, ta­čiau po ke­tu­rių iš ei­ lės sean­sų, be­veik sep­ty­nių va­lan­dų ne­pert­rau­kia­mo žiū­rė­ji­ mo į ek­ra­ną, tri­nu akis ir ruo­šiuo­si na­mo. Ko­vo 18–29 d. Pa­na­šiai dir­bi ir ki­to­mis die­no­mis: su­žy­mi ak­re­di­ta­ci­jas, pa­ sė­di ša­lia tit­ruo­to­jo, iš­da­li­ji ir su­ren­ki la­pe­lius, pa­žiū­ri fil­mus. Kuo dau­giau pa­ma­tai, tuo ge­riau re­ko­men­duo­ji juos lan­ky­ to­jams in­for­ma­ci­jos cent­re. Ja­me, be­je, su­si­pa­ži­nau ir su li­ ku­siais fes­ti­va­lio pa­dė­jė­jais, o ma­no po­žiū­ris į sa­va­no­rys­tę, rei­kia pri­pa­žin­ti, ėmė pa­leng­va kis­ti: pra­dė­jau siū­ly­ti pa­gal­ bą, neieš­ko­da­mas sau nau­dos, o juk to­kia, ko ge­ro, ir yra bet ko­kios nuo­šir­džios sa­va­no­rys­tės es­mė. Per die­ną vi­du­ti­niš­ kai pa­žiū­rė­da­vau po du tris fil­mus, iš vi­so per fes­ti­va­lį – apie tris­de­šimt, ta­čiau to neuž­te­ko re­kor­dui pa­ge­rin­ti (dau­giau nei ke­tu­rias­de­šimt fil­mų). Vis dėl­to ga­liu trum­pai ap­žvelg­ti dau­ giau­sia sim­pa­ti­jų pel­niu­sias ir ma­žiau­siai pa­ti­ku­sias juos­tas. Iš pa­sta­rų­jų pa­mi­nė­ti­nos „Atei­vis iš kos­mo­so“ (is­pa­nų ko­me­ di­ja, ma­tyt, juo­kin­ga ne­bent pa­tiems is­pa­nams, ku­rie ir taip iš vis­ko juo­kia­si) ir „Ki­to­kia ty­la“ (dėl neį­ti­ki­mo mo­ti­nos po­li­ ci­nin­kės, ker­ši­jan­čios už vy­ro ir vai­ko nu­žu­dy­mą, vaid­mens). Re­ko­men­duo­ju fes­ti­va­lio nu­my­lė­ti­nius filmus „Ne­lie­čia­mie­ji“, „Dar vie­ne­ri me­tai“, „Café de Flo­re“, „Gė­da“, „Pa­si­kal­bė­ki­ me apie Ke­vi­ną“ (jaut­res­niems žmo­nėms siū­lau rink­tis ki­tą fil­ mą, pvz., „Drą­sa“ ar „Ma­no krau­jas“), „Ir ką mums da­bar da­ryt?“. Ge­riau­siu fes­ti­va­lio fil­mu, rem­da­ma­sis gry­nai su­bjek­ ty­viu sko­niu, su ku­riuo dau­ge­lis, ži­nau, ne­su­tin­ka, ren­ku „Pa­ šė­lu­sį Bi­lą“ ir bri­tų ki­ną ap­skri­tai, žiū­rin­tį į pa­sau­lį, kaip čia da­bar ge­riau pa­sa­kius, tei­sin­gu žvilgs­niu.

Ra­šė: mb

Al­vy­das Šle­pi­kas MA­NO VAR­DAS – MA­RY­TĖ

VIL­NIUS, LIE­TU­VOS RA­ŠY­TO­JŲ SĄ­JUN­GOS LEI­DYK­LA, 2012 M.

Dau­ge­liui A.Šle­pi­kas yra ži­no­mas kaip lie­tu­viš­kų se­ria­lų sce­na­ri­jų au­to­rius ir re­ ži­sie­rius. De­ja, tik šiuo­lai­ki­ne lie­tu­vių li­ te­ra­tū­ra be­si­do­min­tys ži­ no jį kaip pui­kų poe­tą ir su­bti­lios pro­zos meist­rą. Nau­jau­sias jo kū­ri­ nys ir pir­ma­sis ro­ma­nas „Ma­no var­das – Ma­ry­ tė“ kal­ba apie skau­džią ir il­gai nu­ty­lė­tą te­mą – „vil­ko vai­kus“. Kas tie „vil­ko vai­kai“? Tai ke­ li šim­tai vai­kų, ku­rie, 1944-ųjų žie­mos pra­ džio­je so­vie­tų ar­mi­jai užė­mus Rytp­rū­sių kraš­tą, bu­vo at­plėš­ti nuo šei­mų. Vie­ni jų, išė­ję el­ge­tau­ti ar pra­si­ma­ny­ti mais­to į Lie­tu­vą, pa­si­kly­do ir pa­tys ne­beg­rį­žo, ki­tus vo­kie­tės mo­ti­ nos so­di­no į trau­ki­nius, ju­dan­čius link Lie­tu­vos. Vai­kai bū­rė­si į al­ka­nus bū­re­ lius, kė­lė­si per Ne­mu­ną, el­ge­ta­vo, nak­ vo­da­vo miš­kuo­se, pra­ši­nė­jo val­gy­ti. Jiems bu­vo itin sun­ku, nes nė vie­nas ne­ mo­kė­jo nė žo­džio lie­tu­viš­kai. A.Šle­pi­kas „vil­ko vai­kų“ is­to­ri­ją pa­sa­ ko­ja rem­da­ma­sis tik­rų, šį siau­bą iš­gy­ve­ nu­sių vai­kų (da­bar jau gar­baus am­žiaus žmo­nių) pa­sa­ko­ji­mais. „Ka­rus kaž­kas pra­de­da, kaž­kas tam­pa nu­ga­lė­to­jais, ta­čiau naš­lės ir vai­kai vi­sa­da pra­lai­mi. Ant­ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras pa­si­bai­gė,

jie – tarp pra­lai­mė­ju­sių, nes žu­ vu­sie­ji bu­vo jų tė­vai, o naš­lės – jų mo­ti­nos. <...> Ši kny­ga – apie mei­lę ir užuo­jau­tą. Ir apie at­min­tį“, – ra­šo au­to­rius. Ro­ma­no kal­ba pa­pras­ ta, sa­ki­niai ka­po­ti, ta­čiau itin kon­cent­ruo­ti, ki­ne­ma­ tog­ra­fiš­kai ryš­kūs. Pa­sa­ko­ da­mas apie vai­kų pa­tir­tas kan­čias ir ne­pri­tek­lius au­to­ rius ne­nuk­lys­ta į sen­ti­men­ ta­lu­mą, sten­gia­si ne­tirš­tin­ ti spal­vų. Tie­sa, ro­ma­nu šį pa­sa­ko­ji­mą pa­va­din­ti sun­ku. Tai vei­kiau sak­mė apie iš­li­ki­mą, poe­ma, nes vie­to­ mis gam­tos, ap­lin­kos ap­ra­šy­mai skam­ba kaip tik­ra ir ge­ra poe­zi­ ja. Kar­tu šis pa­sa­ko­ji­mas pri­me­na sce­na­ri­jų ki­no fil­mui. Štai to­kios is­to­ri­jos – skau­ džios, lie­čian­čios ne vie­nos tau­ tos li­ki­mus, ta­len­tin­gai pa­ra­šy­tos – ga­lė­tų tap­ti mū­sų li­te­ra­tū­ros vi­ zi­ti­ne kor­te­le Eu­ro­po­je ir ne tik. Taip pat pui­kiu sce­na­ri­ju­mi ge­ram me­ni­niam fil­mui. Juk tai skau­des­ nė, au­ten­tiš­kes­nė ir kiek­vie­nam su­ pran­ta­mes­nė pa­tir­tis, nei kaž­ko­kio smul­kaus Že­mai­ti­jos plė­ši­kė­lio Ta­ do Blin­dos į pa­dan­ges ke­lia­mi nuo­ty­kiai.

Char­le­sas R.Cros­sas SUN­KIAU NEI DAN­GUS: KUR­TO CO­BAI­NO BIOG­RA­FI­JA

IŠ ANG­LŲ KAL­BOS VER­TĖ JUR­GA BRAS­TA­VI­ČIŪ­TĖ. VIL­NIUS, „VER­SUS AU­REUS“, 2012 M.

Dau­giau nei ke­tu­rių šim­tų pus­la­pių do­va­nė­lė gru­ pės „Nir­va­na“ ir jos ly­de­rio K.Co­bai­no, nu­si­žu­džiu­ sio 1994-ai­siais, ger­bė­jams. Tai vie­na iš­sa­miau­sių K.Co­bai­no biog­ra­fi­jų, pa­rem­ta dau­giau nei ke­tu­ riais šim­tais in­ter­viu, ket­ve­rius me­tus tru­ku­siais ty­ri­ mais, iš­skir­ti­niu lei­di­mu nau­do­tis iki šiol ne­skelb­tais K.Co­bai­no die­no­raš­čiais, dai­nų žo­džiais, šei­mos nuo­trau­ko­mis ir ga­ly­be do­ku­men­ti­nės me­džia­gos. Ch.R.Cros­sas – pa­ty­ręs mu­zi­kos žur­na­lis­tas, Siet­ lo mu­zi­kos žur­na­lo re­dak­to­rius, Ji­mi Hend­ri­xo biog­ ra­fi­jos ir kny­gos apie „Led Zep­pe­lin“ au­to­rius. Jo pa­ra­šy­to­je K.Co­bai­no biog­ra­fi­jo­je taip pat esa­ ma įdo­mių da­ly­kų. Ga­ lų ga­le, ką mes ži­no­ me apie K.Co­bai­ną? Tik tai, ką mums ro­dė to me­to MTV. Ch.R.Cros­ sas nuo­šir­džiai sten­gia­ si at­kur­ti prieš­ta­rin­gą „Nir­va­nos“ ly­de­rio cha­ rak­te­rį, pa­ro­dy­ti jį kaip ta­len­tin­gą, ta­čiau dau­ gy­bės ma­ni­jų ir de­mo­ nų per­se­kio­ja­mą žmo­gų. Vi­sa tai, ži­no­ma, nuo­

sta­bu, jei paaug­lys­tė­je „Nir­va­ na“ bu­vo ta­vo mu­zi­ka ar­ba esi smal­sus me­lo­ma­nas. Ki­tiems, bi­ jau, smul­kių fak­tų fak­te­lių, šo­ki­ ruo­jan­čių K.Co­bai­no die­no­raš­ čių iš­trau­kų, pi­go­kų sen­sa­ci­jų, kon­cer­ti­nės ir už­ku­li­si­nės ro­ko žvaigž­dės kas­die­ny­bės ap­ra­šy­ mų per­grūs­ta kny­ga ga­li pa­si­ro­ dy­ti nuo­bo­do­ka. O kai ku­rie ga­li ir nu­si­vil­ti: juk gi­liau pa­kaps­čius, api­bend­ ri­nus vi­sus šio­je iš­sa­mio­je kny­ go­je pa­teik­tus fak­tus, at­si­sklei­ džia vie­nas aki­vaiz­dus da­ly­kas – K.Co­bai­nas gy­ve­no ir el­gė­si kaip ti­piš­ka ro­ko žvaigž­dė. Tie­sa, kny­gos pa­bai­go­je au­to­ rius nu­si­žen­gia sa­vo kaip biog­ra­ fo mi­si­jai ir ap­ra­šo, kaip ga­lė­jo at­ro­dy­ti įsi­vaiz­duo­ja­ma K.Co­bai­ no sa­vi­žu­dy­bė, ką jis tuo me­tu gal­vo­jo ir jau­tė. Gin­čy­ti­nas rei­ ka­las, bet biog­ra­fi­jai su­tei­kian­ tis šiek tiek dau­giau gy­vy­bės.


>> muzika

THE SHINS

SIN­ÉAD O‘CON­NOR

Co­lum­bia / Au­ral Apot­he­ca­r y

One Litt­le In­dian

Port of Mor­row

How About I Be Me (And You Be You)?

2012-03-20 Bū­na vie­nos dai­nos al­bu­mų. Bū­na al­bu­mų, ku­riuos ver­ta tu­rė­ti tik dėl po­ros kū­ri­nių. Bū­na al­bu­mų, ku­riuos su­ga­di­ na vie­na dai­na. Ir, o Vieš­pa­tie, koks džiaugs­mas yra at­ ras­ti al­bu­mą, iš ku­rio ne­ga­li atim­ti nė vie­nos dai­nos, prie ku­rio ne­ga­li nie­ko pri­dė­ti, ku­ris yra vien­ti­sas vi­so­mis pra­smė­mis. Nau­jau­sias toks ma­no klau­sy­tas al­bu­mas bu­vo „Ar­ca­de Fi­re“ „The Su­burbs“. Ne ge­riau­sias jų dar­bas, bet vien­ti­sas. Da­bar tą pa­tį no­rė­jau pa­sa­ky­ti ir apie „The Shins“ „Port of Mor­row“. Ta­čiau, pa­la... Ne, ke­le­tas dai­ nų vis dėl­to iš­kren­ta iš bend­ro kon­teks­to. Ne­to­bu­la. Bet ne­blo­gai. Apie to­kius al­bu­mus sun­ku pa­sa­ky­ti, pa­tin­ka ar ne­pa­tin­ka, nes iš jų ne­ga­li iš­skir­ti ge­riau­sių kū­ri­nių, pa­ts al­bu­mas yra kū­ri­nys. Ar kaip „Port of Mor­row“ at­ve­ju pre­ ten­duo­ja toks bū­ti. Ne­ži­nau, ko trūks­ta. Gal su­keis­ti ke­lias dai­nas vie­to­mis? Gal tarp jų, kaip „Ar­ca­de Fi­re“ at­ve­ju, ne­pa­kan­ka pra­smi­nio ry­šio, kad vie­na dai­na ves­tų į ki­tą? Ja­me­so Mer­ce­rio (gi­ta­ra, vo­ka­las, teks­tai, mu­zi­ka) gru­pė iš Port­lan­do „The Shins“ nė­ra nau­jas reiš­ki­nys mu­zi­ki­niu po­ žiū­riu. Prie­šin­gai, to­kio in­die po­pro­ko pri­kimš­ta vi­sa mu­ zi­ki­nė sce­na. Ta­čiau ta­len­tą at­pa­žin­si iš to, kad jis neieš­ ko nau­jų for­mų, o iš­ma­niai pa­si­nau­do­ja esa­mo­mis. To­dėl „The Shins“ nuo­šir­du­mas už­ka­bi­na. Vie­to­mis jis ba­lan­suo­ ja ties ba­na­lu­mo ri­ba, ir aš ne­ži­nau, ar klau­sy­siu šio al­bu­ mo tre­čią, ket­vir­tą kar­tą. Jei bū­tų vie­nos ar ke­lių dai­nų al­ bu­mas, bū­tų pa­pras­čiau... Ta­čiau pa­stan­gos su­kur­ti la­bai vien­ti­są dar­bą – pa­gir­ti­nos. 70

100

XIU XIU

Al­ways Po­ly­vi­nyl / Bel­la Union

18 //  © 370

2012-02-28 „Al­ways“ yra aš­tun­ta­sis ame­ri­kie­čių avan­gar­di­nės po­pmu­ zi­kos gru­pės „Xiu Xiu“ al­bu­mas (Xiu Xiu – ki­niš­kas mo­ters var­das). Pri­si­pa­žin­siu, tai ne ma­no sko­nio mu­zi­ka, ta­ čiau į „Xiu Xiu“ vi­sa­da žiū­rė­jau su pa­gar­ba. Bū­na, kad su­pran­ti – tai ge­ra mu­zi­ka, kū­rė­jas tu­ri la­bai sa­vi­tą spal­ vą, aiš­kią ži­nią, ta­čiau ko­kie nors sko­nio re­cep­to­riai tai at­me­ta. At­si­me­nu, „Xiu Xiu“ man pa­ro­dė bi­čiu­lis Al­vy­das Šle­pi­kas, jis pa­sa­kė: „Ne­ži­nau, kaip ši­tą ne­są­mo­nę iš­ tar­ti, bet tai yra la­bai ge­rai!“ Nus­te­bau ir puo­liau klau­ sy­ti. Ir dar la­biau nu­ste­bau. Nes Al­vy­das yra se­nas ro­ke­ ris, pri­sie­kęs „Thin Liz­zy“ ger­bė­jas. Tad ko yra „Xiu Xiu“ mu­zi­ko­je, kas už­ka­bi­na „Thin Liz­zy“ ger­bė­ją ir ver­čia sa­ ky­ti, kad ši­ta elekt­ro­ni­nė dep­re­si­ja yra ge­rai? At­sa­ky­mo dar ne­ra­dau. Kai ku­rios at­ski­ros da­lys „Xiu Xiu“ mu­zi­ko­je man pa­tin­ka. At­ro­do, nuimk tą, ir liks pik­tas Nic­kas Ca­ ve‘as, nuimk aną, ir liks skaus­min­gas Jef­fas Buck­ley, nu­ imk ši­tą, ir liks „Ar­chi­tec­tu­re in Hel­sin­ki“ žai­di­mai. Kal­bu konk­re­čiai apie al­bu­mą „Al­ways“. Bet kai vi­sa tai su­li­pa į vie­ną... Ma­tyt, bė­da – ma­no sko­nis. Nie­ka­da ne­bu­vau miš­rai­nių mė­gė­jas – vis­ką val­gy­da­vau at­ski­rai. Iš es­mės „Xiu Xiu“ yra Ja­mie Ste­war­to ir An­ge­los Seo due­tas, prie ku­rio vis pri­si­jun­gia įvai­rūs mu­zi­kan­tai. Kar­tais net aukš­ čiau­sios kla­sės džia­zo mu­zi­kan­tai. Pa­vyz­džiui, būg­ni­nin­ kas Che­sas Smith‘as, gro­jęs su Joh­nu Zor­nu, Mar­cu Ri­bo­ tu ir ki­tais. Bet kur čia džia­zas? O gal bū­tent to „Xiu Xiu“ ir trūks­ta? Tru­pu­tė­lio mu­zi­ki­nės lais­vės... 60

100

MĖNESIO

ALBUMAI

Rašė: Domantas Razauskas www.radom.lt

AND­REW BIRD

Break It Your­self Bel­la Union

2012-03-05 La­bai sun­ku ką nors pa­sa­ky­ti apie tai, kas iš­ties gra­žu. Žo­džiais to gro­žio ne­per­teik­si, ga­li jį tik iš­skai­dy­ti ir su­ trik­dy­ti, lyg įme­tęs ak­me­nį į ra­mų van­de­nį. Bū­tent toks ra­ mus van­duo yra nau­jas And­rew Bir­do al­bu­mas „Break it Your­self“. Nors pa­va­di­ni­mas sa­ko „su­lau­žyk pa­ts“, lau­žy­ ti čia ne­si­no­ri, no­ri­si gė­rė­tis. Jau nuo pir­mo, ma­no gal­va, sta­čiai pui­kaus kū­ri­nio „Des­pe­ra­tion Breeds“, ku­ris sklei­ džia šiek tiek art­ro­ki­nę, šiek tiek psi­cho­de­li­nę nuo­tai­ką. Sa­ky­da­mas psi­cho­de­li­nę, tu­riu gal­vo­je sep­tin­to­jo, aš­tun­ to­jo de­šimt­me­či�� akus­ti­ką (Do­no­va­nas, „The Inc­re­dib­le String Band“ ir kt.). A.Bir­das se­ka dy­la­niš­ka, taip pat bri­ tiš­ka folk mu­zi­kos tra­di­ci­ja ir ap­žai­džia ją sa­vaip. Ne­pa­ mirš­ki­me, kad vi­sų pir­ma šis ame­ri­kie­tis yra smui­ki­nin­kas. Tad ir vi­sos dai­nos meist­riš­kai ap­lip­dy­tos smui­ko gar­sais, me­lo­di­jo­mis, te­mo­mis, tiek piz­zi­ca­to, tiek gro­jant smi­čiu­ mi. Vie­to­mis smui­ko so­lo pe­rei­na į džia­zą, ar­ba ne­ti­kė­tai pa­si­girs­ta mi­ni­ma­lus elekt­ro­ni­nis gar­sas, iš­len­da elekt­ri­nė gi­ta­ra, vie­to­mis rit­mai ly­gūs, vie­to­mis lau­žy­ti... Na va, ir ne­li­ko to gro­žio, kai ėmiau nars­ty­ti. Šio al­bu­mo spal­vą bū­tų ga­li­ma api­bū­din­ti ir taip: įsi­vaiz­duo­ki­te, kad Bec­kas įsi­my­lė­jo Nei­lą Youn­gą ir abu įra­šė akus­ti­nį mei­lės dai­nų al­bu­mą. Ar­ba Pau­las McCart­ney su­sap­na­vo kaip Geor­ ge‘as Har­ri­so­nas jam dai­nuo­ja iš dau­sų, an­ge­lams gro­ jant smui­kais. Bet ko­kiu at­ve­ju pa­ban­džiau nu­pa­sa­ko­ti... La­biau ver­ta pa­klau­sy­ti. 85

100

2012-03-02 Pa­va­sa­ris atė­jo į Ai­ri­ją. Šit al­bu­mą po be­ga­lės me­tų iš­ lei­do „The Cran­ber­ries“ (ir žo­dį „šit“ čia pa­var­to­jau neat­ si­tik­ti­nai). Bet aš jo neapž­velg­siu, yra šis tas įdo­mes­nio iš ant­ro­sios lie­tu­vių tė­vy­nės. At­si­me­na­te pli­ką mo­te­rį ku­ ni­gę, ypač dva­sin­gai dai­nuo­jan­čią „Not­hing Com­pa­res to you“? Taip, Sin­éad O‘Con­nor su­grį­žo! Nors klau­si­ mas, ar ji bu­vo din­gu­si, pa­sta­ra­sis jos al­bu­mas pa­si­ro­dė 2007 m., tad ne taip jau se­niai. Bet jei jūs tu­ri­te su­si­da­ rę ste­reo­ti­pi­nį Sin­éad įvaiz­dį, bū­ti­nų bū­ti­niau­siai per­klau­ sy­ki­te „How About I Be Me“! As­me­niš­kai aš tu­rė­jau to­kį ste­reo­ti­pą, už­tat vos ne­nu­vir­tau nuo kė­dės. Ga­vau ma­ lo­nų šo­ką. Ko­dėl? Štai jums cent­ri­nės al­bu­mo dai­nos „Queen of Den­mark“ žo­džiai: „At­sai­niai pa­mi­niu, kad pri­my­žau tau į ka­vą.“ Ir tai tik vie­na ci­ta­ta. Ką ir kalbė­ ti apie tai, kad „How About I Be Me“ yra ro­ko al­bu­mas pla­čiau­sia ir ge­riau­sia pra­sme, su pui­kio­mis aran­žuo­tė­ mis. Ir vis dėl­to al­bu­mo es­mė – teks­tai. Pui­kūs teks­tai, be­ veik poe­zi­ja. Tai yra nuo­šir­džiau­sia, skau­džiau­sia, dėl to gra­žiau­sia mo­ters iš­pa­žin­tis. Nie­ko ne­sle­piant, per daug ne­si­ren­kant žo­džių, ne­veid­mai­niau­jant. Apie vis­ką. Ir jei sa­ky­si­te, kad „Queen of Den­mark“ yra ne Sin­éad dai­ na (au­to­rys­tė pri­klau­so Joh­nui Gran­tui), tai pa­si­klau­sy­ki­te „Rea­son With Me“. Po ga­lais, ne­ken­čiu, kai mu­zi­ka skirs­ to­ma į vy­rų ar mo­te­rų, bet tai vie­nas ge­riau­sių mo­ters su­ kur­tų al­bu­mų, ko­kius tik esu gir­dė­jęs. 85

100

BRU­CE SPRINGS­TEEN

Wrec­king Ball Co­lum­bia

2012-03-05 Bru­ce‘as yra Bo­sas. Ir nie­kas Ame­ri­ko­je ne­drįs­tų su tuo gin­ čy­tis. Tuo sua­be­jo­jęs, ga­lė­tum už­si­dirb­ti į no­sį. Pra­var­dę „The Boss“ Bru­ce‘as už­si­dir­bo pel­ny­tai. Tur­būt nė­ra ki­to to­ kio ame­ri­kie­čio at­li­kė­jo. To­kio so­cia­laus, pa­trio­tiš­ko, tiek įau­gu­sio į pil­ką Nau­jo­jo Džer­sio gat­vę, ap­dai­nuo­tą iš vi­ sų įma­no­mų kam­pų. Vi­sa B.Springs­tee­no kū­ry­ba nuo pat 1973 m. yra him­nai. Vi­si tais pa­čiais po­ra akor­dų. Ir ži­ no­te ką? Tai vi­sai gra­žu. Ba­na­lu, bet gra­žu. Jau dau­giau nei 40 me­tų Bo­sas duo­da žmo­nėms vil­tį, su­tei­kia pa­si­ti­kė­ji­ mo, pa­ver­kia su jais, pa­guo­džia kaip se­nas iš­ti­ki­mas bi­čiu­ lis iš gre­ti­mo ba­ro. Jo­kios gel­mės, bet jaus­mas tei­gia­mas. Kas už­vis gra­žiau­sia, kad ša­lia vi­sų tų pa­trio­ti­nių, po­li­ti­nių pamf­le­tų at­si­ran­da per­lų kaip „Sec­ret Gar­den“. Bet tik kai Bru­ce‘as aki­mir­kai pa­mirš­ta Ame­ri­ką. Gai­la, tai jis da­ro re­ tai. Ir nors nau­ja­me al­bu­me „Wrec­king Ball“ to neiš­gir­si­te, kai ku­rie mu­zi­ki­niai spren­di­mai gal ir nu­ste­bins. Bė­da ta, kad, pa­vyz­džiui, pa­sta­ruo­siuo­se Bo­so al­bu­muo­se ga­lė­da­ vai tarp tų dvie­jų akor­dų him­nų ras­ti tik­rai už­ve­dan­čių ga­ ba­lų, pul­suo­jan­čių gai­va­liš­ka springs­ti­niš­ka ener­gi­ja, ku­rios 62 me­tų tė­tu­šiui ga­li­ma pa­vy­dė­ti, ta­čiau „Wrec­king Ball“ yra kaž­koks nu­lai­žy­tas, iš­kvė­pin­tas. Ne­pai­sant ai­riš­ko folk ar net elekt­ro­ni­kos užuo­mi­nų. Ma­nau, šis al­bu­mas pa­tiks tik iš­ti­ki­miau­siam Bo­so ger­bė­jui ar­ba be­si­do­min­čiam JAV so­cia­li­nė­mis eko­no­mi­nė­mis pro­ble­mo­mis, apie ku­rias dai­ nuo­ja­ma. Žo­džiu, ame­ri­kie­čiui. 40

100


koncertai Ra­šė: Ka­ro­lis Vyš­niaus­kas Nuot­rau­kos: or­ga­ni­za­to­rių ar­chy­vo

„KA­MA­NIŲ ŠI­LE­LIO“ GIM­TA­DIE­NIS BA­LAN­DŽIO 21 d. Me­nų spaus­tu­vė­je (Šil­ta­dar­žio g. 6, Vil­niu­je)

„Ka­ma­nių ši­le­lis“ – vie­ni iš Lie­tu­vos mu­zi­kos be­st kept sec­rets. Due­to na­riai Ka­mi­lė Gud­mo­nai­tė ir Man­tas Zem­lec­kas yra to­kie, ko­kie dau­ge­lis bend­raam­žių sva­jo­ja bū­ti: jie kar­tu, jie gra­žūs ir ma­din­gi, jie gro­ja, dai­nuo­ja ir fo­tog­ra­fuo­ja­si ana­ lo­gi­ne tech­ni­ka. Uni­ka­lu tai, kad vi­są šią hips­te­riš­ką idi­lę Ka­mi­lė ir Man­tas su­jun­gė su Lie­tu­vos kai­muo­se ka­dai­se kur­tu folk­lo­ru ir per­kė­lė į šian­die­nos Vil­nių, Klai­pė­dą ar Jo­na­vą. Ta­čiau jie nė­ra tra­di­ci­niai liau­dies mu­zi­kos at­li­kė­jai – juk XIX a. dzū­kai ne­gro­jo pjūk­lais ar iš rak­tų pa­si­ga­min­tais me­ta­lo­fo­nais. O „Ka­ma­nių ši­le­lis“ gro­ja.

Ka­mi­lė ir Man­tas gro­jo Vil­niaus rū­siuo­se, ba­ruo­se ir dai­nuo­ ja­mo­sios poe­zi­jos šven­tė­se, iš­ban­dė Ber­ly­no, Stok­hol­mo ir Pa­ ry­žiaus gat­ves. Net­ru­ko at­ke­liau­ti pir­mie­ji ap­do­va­no­ji­mai, iš ku­rių ryš­kiau­sias – Sau­liaus My­ko­lai­čio pre­mi­ja. Ba­lan­dį „Ka­ma­nių ši­le­lis“ švęs vie­nų me­tų gim­ta­die­nį. šiai pro­gai pa­si­rin­ko li­gi šiol jiems ne­re­gė­to dy­džio erd­vę – sos­ti­ nės Me­nų spaus­tu­vę. Kaip sa­ko pa­tys Ka­mi­lė ir Man­tas: „Ūš me­džiai ir gie­dos ge­gu­tės. Žiū­rė­sim vie­ni į ki­tus, kaip nie­ka­ da ne­sa­me žiū­rė­ję, ir da­ly­si­mės nau­jie­no­mis, ku­rių nie­kam ne­sa­me pa­sa­ko­ję.“

Ra­šė: Šiau­di­nė Ka­liau­sė Nuot­rau­kos: or­ga­ni­za­to­rių ir redakcijos ar­chy­vo

„BAD ASS RET­RO“ SU „THE BALL & CHAIN“ BA­LAN­DŽIO 19 D. ME­NŲ FAB­RI­KE „LOF­TAS“ (Švit­ri­gai­los g. 29, Vil­niu­je)

BA­LAN­DŽIO 21 D.

„GAR­GA­RE“ (Rau­dond­va­rio pl.101, Kau­ne)

BA­LAN­DŽIO 27 D.

„ŠVYT­RU­RIO“ ME­NŲ DO­KE (Naujojoje uosto g. 3, Klaipėdoje)

Jur­gio Di­džiu­lio ir Eri­cos Jen­nings due­tas „The Ball & Chain“ nu­spren­dė at­lais­vin­ti sa­vo pan­čius ir kar­tu su ger­bė­jais bei ypa­tin­gais šio mu­zi­ki­nio tu­ro sve­čiais ge­rai pa­šėl­ti. Pir­ma­sis siau­tu­lin­gas šio due­to tu­ras su gru­pe pra­si­dės Vil­niu­je, me­nų fab­ri­ke „Lof­tas“, o vė­liau „The Ball & Chain“ ap­lan­kys ir ki­tus mies­tus. Eri­ca iš­si­leis plau­kus, Jur­gis at­si­lais­vins kak­la­raiš­tį. „Tai bus dis­ko­te­kų tu­ras – tik­rų tik­riau­sias rei­vas ir vi­siš­ka prie­šin­gy­bė tam, ką da­rė­me žie­mą „Dvie­jų dviem“ tu­re“, –

vie­to­je ne­nus­tygs­ta Jur­gis – jis jau se­niai no­rė­jo ge­rai pa­šėl­ti su sa­vo ger­bė­jais vi­so­je Lie­tu­vo­je. „Jur­gi, ne tik rei­vas, bet ret­ro rei­vas! Mes steng­si­mės iš­lai­ky­ ti da­le­lę tos es­te­ti­kos, ku­rią jau pri­si­jau­ki­no­me, ta­čiau, taip... tai bus smar­kių va­ka­rė­lių se­ri­ja su di­džė­jais, šo­kė­jais, vi­zua­ li­za­ci­jo­mis ir pan.“, – Jur­giui pri­ta­ria jo žmo­na Eri­ca ir vi­sus nea­be­jin­gus šo­kiams kvie­čia pri­si­jung­ti prie jųd­vie­jų bet ku­ ria­me iš trijų mies­tų.

„DI­VI­SION 42“: C.A.R.T. IR „PRI­ME­TI­ME MAS­SI­VE“ (DK) BA­LAN­DŽIO 21 D. ME­NŲ FAB­RI­KE „LOF­TAS“ (Švit­ri­gai­los g. 29, Vil­niu­je)

Tai jau ant­ro­ji gy­vos elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos odi­sė­ja „Lof­to“ is­to­ ri­jo­je pa­va­di­ni­mu DI­VI­SION 42. Sce­no­je – ne­sus­tab­do­mi lie­ tu­viai „Kick Punch Gang“ ir ypa­tin­gi sve­čiai iš Da­ni­jos: dra­ men­bei­so ir dubs­tep skam­be­siui iš­ti­ki­mi Mc Black Da­niels, C.A.R.T. ir „Pri­me­ti­me mas­si­ve“. Spe­cia­lios pro­jek­ci­jos ir švie­

sos. Ki­taip ta­riant, vie­nos nak­ties ke­lio­nė, per ku­rią gy­va elekt­ ro­ni­nė mu­zi­ka bus iš­nag­ri­nė­ta iš es­mės. Kas bu­vo praei­tais me­tais, ži­no, kad ne­suk­lys už­su­kę ir šie­ met. Tie, kurie ne­bu­vo, te­gul iš­mė­gi­na sa­vo elekt­ro­ni­nės mu­ zi­kos ži­nias.

„KAU­NAS JAZZ 2012“ BA­LAN­DŽIO 26–30 D.

Kau­ne (Vie­ny­bės aikš­tė­je, klu­be „Com­bo“ (Rau­dond­va­rio pl. 107), „Žal­gi­rio“ are­no­je (Ka­ra­liaus Min­dau­go pr. 50), Ka­ro mu­zie­jaus so­ de­ly­je, Vy­tau­to Di­džio­jo baž­ny­čio­je (Alek­so­to g. 3), Kau­no si­na­go­go­je (E.Ožeš­kie­nės g. 13) ir Kau­no fil­har­mo­ni­jo­je (L.Sa­pie­gos g. 5)

BA­LAN­DŽIO 30 D.

Vil­niu­je (Lie­tu­vos na­cio­na­li­nė­je fil­har­mo­ni­jo­je, Auš­ros Var­tų g. 5)

Kau­nas vėl pa­si­ruo­šęs priim­ti kas­me­tę džia­zo do­zę. Šį kar­tą ji bus dar di­des­nė, nes vie­nas ren­gi­nių vyks nau­jo­jo­je „Žal­ gi­rio“ are­no­je. Pa­tik­rin­ti, kaip džia­zas skam­ba šio­je are­no­je, ga­lė­si­te ba­lan­džio 29-ąją, kai į sce­ną išeis di­džiau­sia 22ojo (jau!) fes­ti­va­lio žvaigž­dė Lizz Wright. Tie­sa, šią vos 32ejų at­li­kė­ją iš JAV net ir į ga­na pla­čius džia­zo rė­mus įspraus­ti sun­ku – jos re­per­tua­re yra ir rit­menb­liu­zo, ir sa­vaip in­terp­re­ tuo­ja­mų ro­ko kla­si­kų Ji­mi Hend­ri­xo, Eri­co Clap­to­no bei „Led Zep­pe­lin“ dai­nų. Tai­gi, jos kon­cer­tas tu­rė­tų pa­tik­ti ne tik di­ džiau­siems džia­zo gur­ma­nams, bet ir ma­žiau apie mu­zi­ką nu­si­ma­nan­tiems tau­tie­čiams. Už­sie­nio žvaigž­džių są­ra­še – taip pat sak­so­fo­ni­nin­kas Rud­ res­has Ma­hant­hap­pa‘s Samd­hi (JAV), bo­si­nin­kas Chris­tia­nas McBri­de‘as (JAV), jau ant­rą kar­tą į Lie­tu­vą „Kau­no Jazz“ kvie­ ti­mu taip pat iš JAV at­vyk­sian­tis ir Vil­niu­je kon­cer­tą su­reng­sian­

tis sak­so­fo­no vir­tuo­zas Da­vi­das Sánche­zas su gru­pe. Prie džia­zo mu­zi­kos kau­nie­čiai ir to­liau bus pra­ti­na­mi ne­ mo­ka­muo­se kon­cer­tuo­se, ku­rių šie­met bus su­reng­ta net 8 (ki­ taip ta­riant, pu­sė – red. pa­st.). Jie tra­di­ciš­kai vyks Kau­no si­na­ go­go­je, Vy­tau­to Di­džio­jo baž­ny­čio­je ir Vie­ny­bės aikš­tė­je. Pas­ta­ro­jo­je sce­no­je vyks sa­vo­tiš­ka dai­nuo­jan­čių se­se­rų Sta­ rins­kai­čių dvi­ko­va. Vy­res­nio­ji, Dai­va, su gru­pe „Key­Mo­no“ į lau­ko sce­ną lips ba­lan­džio 27 d., jau­nes­nio­ji, Jus­tė, tą pa­ čią sce­ną iš­ban­dys ry­to­jaus die­ną. Lie­tu­viš­kai sce­nai dar at­sto­vaus klu­be „Com­bo“ kon­cer­tą su­reng­sian­tis Leon So­mov & Jaz­zu due­tas, į Kau­ną gy­ven­ ti su­grį­žu­si Ari­na su gru­pe „Ve­to Bank“ ir kt. Net­rūks ir ki­to­ kių me­no ren­gi­nių: bus de­monst­ruo­ja­mos džia­zo­vos ma­dos, me­no ga­le­ri­jo­je „MJ stu­di­ja“ veiks Min­dau­go Juo­džio pa­ro­ da „Sto­te­lė Jazz“.


>> išklotinė Ra­šė: Vla­da Kal­po­kai­tė Nuot­rau­kos: Dmit­ri­jaus Mat­ve­je­vo ir Mi­chai­lo Raš­kovs­kio

teatras ARA­BIŠ­KA NAK­TIS BA­LAN­DŽIO 20 D.

ME­NŲ SPAUS­TU­VĖ­JE (Šil­ta­dar­žio g. 6, Vil­niu­je)

Tiems, kurie bent kar­tą pa­gai­lė­jo varg­šės Ša­che­re­za­dos (ku­riai te­ko gel­bė­ti sa­vo bran­gų kai­lį, be­ga­ly­bę nak­tų pa­sa­ko­jant šei­chui psi­cho­pa­tui pa­sa­kas su nuo­la­ti­niu „bus dau­giau“). Įsi­vaiz­duo­ki­te ei­li­nį Vil­niaus Fa­bi­jo­niš­kių, Kau­no Ši­lai­nių ar Klai­pė­dos Lau­ki­nin­kų dau­giaaukš­ tį, ku­ria­me gy­ve­na ei­li­niai žmo­nės su sa­vo lai­mė­mis, ne­lai­mė­mis, fo­bi­jo­mis ir fan­ta­zi­jo­mis. Ir stai­ga tą chro­niš­kai ir sta­tis­tiš­kai ba­na­lių pi­lie­čių būs­tą tar­si ko­kia in­fek­ci­ja api­ma... pa­ sa­ka. Tik­ra ara­biš­ka pa­sa­ka su vi­sais sa­vo neį­si­vaiz­duo­ja­mais vin­giais, šuo­liais ir or­na­men­ tais, ku­ri pa­sta­to šiuo­lai­ki­nį Ba­be­lio bokš­tą aukš­tyn ko­jo­mis ir dar ge­rai pa­pur­to. Ir ta­da mer­gi­na, tu­rin­ti at­min­ties ir mie­go su­tri­ki­mų, virs­ta Mie­gan­čią­ja Gra­žuo­le, ku­ri lau­ kia sa­vo prin­co ir jo bu­či­nio-ža­din­tu­vo. Vi­sų ki­tų trans­for­ma­ci­jų ir pe­ri­pe­ti­jų gal at­skleis­ti ne­ ver­ta (jei Ša­che­re­za­da bū­tų taip el­gu­sis, tik­rai bū­tų ne­te­ku­si sa­vo gud­rios gal­vos). Be­je, 2003-iai­siais, kai pa­si­ro­dė šis pir­ma­sis tuo me­tu de­biu­tuo­jan­čios „Ce­za­rio gru­ pės“ spek­tak­lis, pje­sės au­to­riaus, jau­no vo­kie­čių dra­ma­tur­go Ro­lan­do Schim­melp­fen­ni­go į teks­tą ryš­kiai įaus­tos pa­sau­lio glo­ba­li­za­ci­jos, Ry­tų ir Va­ka­rų konf­lik­to, mig­ra­ci­jos te­mos at­ ro­dė šiek tiek... vers­ti­nės, tar­si ne­la­bai apie mus. Įta­riu, kad 2012-ai­siais jos tik­rai skam­ bės gar­siau. Nors iš es­mės spek­tak­lis vis tiek yra apie mei­lę (ir va­lio). Tę­siant „va­lio“ te­mą, „Ara­biš­ka nak­tis“ vos su­si­kū­ru­siai „Ce­za­rio gru­pei“ at­ne­šė gra­žų ko­lek­ty­vi­nį Auk­si­nį sce­nos kry­žių. Re­ži­sie­rius Ce­za­ris Grau­ži­nis. Vai­di­na Bri­gi­ta Ar­so­bai­tė, Pau­lius Či­ži­naus­kas, Vy­tau­tas Kont­ri­mas, Vil­ma Rau­bai­tė, Ju­lius Ža­la­ke­vi­čius.

STE­ BUK­LIN­GAS ME­DIS BA­LAN­DŽIO 29 D. ME­NŲ SPAUS­TU­VĖ­JE (Šil­ta­dar­žio g. 6, Vil­niu­je)

Tiems, kurie ne­la­bai ti­ki gra­vi­ta­ci­jos jė­ga. Jei­gu bent kar­tą ban­dė­te žong­li­ruo­ ti tri­mis ka­muo­liu­kais, su­kti lėkš­tes ant pirš­to, mė­ty­ti kėg­lius ar įta­ria­te, kad dia­ bo­las kar­tais ne­tu­ri nie­ko bend­ra su ra­guo­tais pa­vi­da­lais, – bū­ti­nai atei­ki­te į šį žong­lie­rių gru­pės „An­tig­ra­vi­ta­ci­ja“ spek­tak­lį. Jį su­kū­rę Man­tas, Aga­ta, Mar­ty­nas ir To­mas yra iš tų žmo­nių, ku­riuos gal kar­tais pa­ste­bė­jo­te gat­vė­se, par­kuo­se ir ki­to­se vie­to­se, kur aukš­tas dan­gus (jo rei­kia, kad vi­so­kie žong­li­ra­vi­mo įran­kiai skris­tų be jo­kių truk­džių). Sa­vai­me su­pran­ta­ma, jo­kios Lie­tu­vos šiuo­lai­ki­nio cir­ko ar­tis­tų aka­de­mi­jos jie nė­ra bai­gę – vien dėl to, kad to­ kios tik­rai nė­ra (ir bai­su, kad dar il­gai ne­bus). Še­še­rius me­tus jie žiū­rė­jo „im­por­ti­ nius“ fes­ti­va­lio „Nau­jo­jo cir­ko sa­vait­ga­lis“ spek­tak­lius ir la­bai ge­rai ži­no, kad bū­ tent to­kį cir­ką – pri­lygs­tan­tį šiuo­lai­ki­niam teat­rui, šo­kiui bei ki­tiems sce­nos me­nams ir ne­tu­rin­tį nie­ko bend­ra su dre­suo­tais pe­ki­nais bei svi­li­na­mais tig­rais – jie no­ri kur­ ti. Tai ir ban­do da­ry­ti, nors, ki­taip nei pran­cū­zai, skan­di­na­vai ar ki­ti lai­min­gie­ji, jo­kių žong­li­ra­vi­mo pro­fe­so­rių ir aka­de­mi­kų pa­mo­kų nė­ra ra­ga­vę... „Ste­buk­lin­gas me­dis“ iš­di­džiai ir pel­ny­tai va­di­na­mas pir­muo­ju Lie­tu­vo­je žong­ li­ra­vi­mo spek­tak­liu vi­sai šei­mai, ku­ris pra­de­da šiuo­lai­ki­nio cir­ko ke­lią ir mū­sų ša­ ly­je. Ti­ki­mės, kad ei­ti jis ne­pa­vargs. Kū­ry­bi­nė gru­pė: M.Mar­ke­vi­čius – žong­lie­rius, Aga­ta Ba­lio­nis – žong­lie­rė, Mar­ty­nas Su­čy­la – kom­po­zi­to­rius, mu­zi­kan­tas, To­mas Chme­levs­kis – ak­ro­ba­tas.

AK­MUO ŽIŪ­RĖ­KI­TE BA­LAN­DŽIO 19, 20, 28 D.

LIE­TU­VOS NA­CIO­NA­LI­NIA­ME DRA­MOS TEAT­RE (Ge­di­mi­no pr. 4, Vil­niu­je)

20 //  © 370

Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me dra­mos teat­re (LNDT) pa­ga­liau de­biu­ta­vo vis dar jau­nu ti­tu­luo­ja­ mas, bet jau dau­ge­ly­je Lie­tu­vos teat­rų spek­tak­lius su­kū­ręs re­ži­sie­rius Ag­nius Jan­ke­vi­čius. Ma­žo­jo­je sa­lė­je jis re­ži­sa­vo ži­no­mo šiuo­lai­ki­nio vo­kie­čių dra­ma­tur­go Ma­riaus von Mayen­ bur­go pje­sę „Ak­muo“. Pje­sė­je per vie­no na­mo Dres­de­ne is­to­ri­ją, nuo­lat šo­ki­nė­jant lai­ke (1935, 1953, 1978, 1993 m.), meist­riš­kai pa­tei­kia­ma skau­di XX a. Vo­kie­ti­jos is­to­ri­ja ir po­li­ti­nių pa­si­kei­ti­mų lau­žo­mų li­ki­mų dra­ma. Dra­ma­tur­gas tei­gia, kad są­mo­nin­gai at­si­sa­kė rem­tis ar­chy­vi­ne me­džia­ga, nes no­rė­jo pa­pa­sa­ko­ti jam pa­čiam emo­ciš­kai svar­bias is­to­ ri­jas. Kaip tik to spek­tak­ly­je la­biau­siai ir pri­trū­ko. Prie­šais žiū­ro­vų akis – na­mo / Ber­ly­no sie­na, ku­rios įgriu­vo­je rau­do­nais žie­dais plies­ kia ro­do­dend­ras, me­nan­tis vi­sas čia gy­ve­nu­sias šei­mas (dai­li­nin­kė Lau­ra Lui­šai­ty­tė). Įdo­ mu, kad tai jau ant­ra­sis po­li­ti­nes bei is­to­ri­nes te­mas nag­ri­nė­jan­tis LNDT spek­tak­lis, ku­ria­ me sce­nog­ra­fi­ja iš­kal­bin­ges­nė už sce­ni­nį veiks­mą (tu­riu ome­ny­je „Vi­suo­me­nės prie­šą“). Nors sce­no­je vis kei­čia­mos na­cis­ti­nės, de­mok­ra­ti­nės ir fe­de­ra­ci­nės Vo­kie­ti­jos vė­lia­vė­lės, ku­rias ga­liau­siai nu­ga­li ES mė­lis su vi­sa Beet­ho­ve­no De­vin­tą­ja, ta­čiau su­si­da­ro įspū­dis, kad spek­tak­ly­je nuo šios skau­džios rea­ly­bės nuo­lat bė­ga­ma, ban­dant ją api­bend­rin­ti kaip vi­suo­ti­nai ak­tua­lią. Taip ne tik neatsk­lei­džia­mas praei­to am­žiaus tra­giz­mas, bet ir, ban­ dant iš­veng­ti is­to­ri­nio tei­sin­gu­mo, pra­ran­da­mos žmo­giš­kų­jų is­to­ri­jų li­ni­jos. Ta­čiau šis spek­tak­lis su­tei­kia pro­gą po il­gos per­trau­kos sce­no­je iš­vys­ti Vai­vą Mai­ne­ly­tę, ku­rios ku­ria­ma se­no­lė Vi­ta be­ne vie­nin­te­lė su­ge­ba oriai ba­lan­suo­ti is­to­ri­jos, me­lo ir no­ro ti­kė­ti sa­vą­ja įvy­kių ver­si­ja vi­ra­žuo­se.

SI­BI­LĖ

Re­cen­za­vo: Go­da Dap­šy­tė Nuot­rau­kos: To­mo Luk­šio (BFL), Dmit­ri­jaus Mat­ve­je­vo ir Ka­mi­lės Žič­ky­tės

BA­LAN­DŽIO 29 D.

ME­NŲ SPAUS­TU­VĖ­JE (Šil­ta­dar­žio g. 6, Vil­niu­je)

Tiems, kurie ti­ki­te pra­na­šys­tė­mis ir tuo, kad ge­riau­sios pra­na­šės kal­ba šo­kiu. O ką, ka­žin, pra­na­šau­ja Lo­ra Juod­kai­tė, sce­no­je virs­da­ma Si­bi­le – an­ti­ki­nės Grai­ki­jos mer­gi­na, ku­rios li­ki­mą nu­lė­mė žy­niai ar šei­ma, su­gal­vo­ję, jog bū­tent ji tu­ri atei­ties ma­ty­mo ga­lių ir dėl jų pri­va­lo at­si­ža­dė­ti že­miš­ko gy­ve­ni­mo. Si­bi­ lių tar­ny­bos as­ke­tiz­mas, mal­da ir ri­tua­las – dėl to, kad bū­tų pa­siek­ta tran­so bū­ se­na ir taip ga­lė­tų įvyk­ti in­for­ma­ci­jos per­da­vi­mo veiks­mas per dva­si­nį / ly­ti­nį ak­tą su die­vais... Ma­tyt, tik­rų­jų si­bi­lių lai­kais jo­kio sar­kaz­mo to­kia­me duo­me­nų ga­vi­mo veiks­me ne­ga­lė­jo bū­ti nė kva­po. At­si­da­vi­mas, su­si­kau­pi­mas, ypa­tin­gos, žo­džiais nie­kaip neiš­reiš­kia­mos (ma­tyt – ge­riau­siai iš­reiš­kia­mos ju­de­siu) bū­se­nos, nuo­lat vir­pan­ ti sie­la ir keis­tai stip­rus tos sie­los kū­niš­ku­mas – vi­sa tai ir šo­ka Lo­ra. Ji ve­da sa­ vo Si­bi­lę iš žmo­gaus silp­nu­mo į ak­me­ni­nės skulp­tū­ros są­stin­gį ir aukš­tyn, į trans­ cen­den­ci­ją. Ir, ži­no­ma, ei­na pa­ti, kar­tu su ja. Re­ži­sie­rius Va­len­ti­nas Ma­sals­kis.


kinas

MR. FLU­ X US, AR­ BA ŠAR­LA­TA­NAI? ŽIŪ­RĖ­KI­TE AR­TI­MIAU­SIO­JE ATEI­TY­JE AP­LEIS­TO­SE ERD­VĖ­SE

Su­si­da­ro įspū­dis, kad teat­ro ju­dė­ji­mui „No Theat­re“ ke­lia­mi aukš­tes­ ni rei­ka­la­vi­mai nei dau­ge­liui sce­no­je jau įsi­tvir­ti­nu­sių kū­rė­jų. Taip jau at­si­tin­ka, kai jau­ni me­ni­nin­kai de­biu­tuo­ja ma­ni­fes­tais – ima­ma sek­ti, ar sėk­min­gai jų lai­ko­si. To­dėl ir nau­jau­sias šios kū­rė­jų gru­pės spek­ tak­lis „MR. FLU­XUS, ar­ba ŠAR­LA­TA­NAI?“ su­kė­lė ne­ma­žai prieš­ta­rin­ gų reak­ci­jų ir dis­ku­si­jų. Džiu­gi­na, kad pa­si­rin­kę kal­bė­ti apie taip pat kaž­ka­da ma­ni­fes­tais pa­gar­sė­ju­sį „Flu­xus“ ju­dė­ji­mą ir lie­tu­vį, šios dau­gia­tau­tės me­ni­nin­kų gru­pės ly­de­rį Jur­gį Ma­čiū­ną, „No Theat­re“, kar­tu su sa­vuo­ju Mr. Flu­ xus Vi­du Ba­rei­kiu nie­ko ne­nei­gia, o pa­tei­kia sa­vi­tą žvilgs­nį į kū­rė­ją bei jo ke­lią ir čia pat ke­lia klau­si­mus apie kū­ry­bą, jos ver­tę ir me­no šar­la­ta­niz­mą. Lais­va­lai­kio ir pra­mo­gų cent­re „Kab­lys“ ro­dy­tas spek­tak­lis to­li gra­ žu ne idea­lus, ta­čiau ga­li pre­ten­duo­ti į me­tų teat­ri­nio įvy­kio ti­tu­lą. Žiū­

TEI­RE­SI­JO KRŪ­TYS ŽIŪ­RĖ­KI­TE BA­LAN­DŽIO 5–7 D. VIL­NIAUS TEAT­RE „LĖ­LĖ“ (Ark­lių g. 5, Vil­niu­je)

Vil­niaus teat­ras „Lė­lė“ dau­ge­liui lyg ir sa­vai­me sie­ja­si su teat­ ru vai­kams, ta­čiau nau­juo­ju re­ži­sie­riaus Gin­ta­ro Var­no ir dai­ li­nin­kės Ju­li­jos Sku­ra­to­vos spek­tak­liu „Tei­re­si­jo krū­tys“ teat­ras dar kar­tą mė­gi­na pri­min­ti, jog no­rė­tų su­lauk­ti ne tik vai­kais ve­di­nų suau­gu­sių­jų. Siur­rea­lis­ti­nės Guil­lau­me‘o Apol­li­nai­re‘o pje­sės „Tei­re­si­jo krū­tys“ siu­že­tas spek­tak­lio kū­rė­jams ta­po sa­vo­tiš­ka plat­for­ma vie­nu me­tu kal­bė­ti ir apie mo­der­niz­mo kū­rė­jus, ir apie šiuo­ lai­ki­nius Lie­tu­vos po­li­ti­kus. Iš pir­mo žvilgs­nio tai at­ro­dy­tų pro­ vo­ka­ty­vu. Ta­čiau, lyg tri­mis ka­muo­liu­kais žong­li­ruo­jant pje­sės siu­že­tu (Te­re­za / Tei­re­si­jas pa­lie­ka sa­vo su­tuok­ti­nį, „kei­čia ly­ tį“ ir iš­ke­liau­ja už­ka­riau­ti pa­sau­lio, o jos / jo vy­ras gim­do de­ šim­tis tūks­tan­čių vai­kų), ke­lio­li­kos mo­der­nis­tų pa­reiš­ki­mais apie me­ną ir avans­ce­no­je iš­ri­kiuo­to da­bar­ti­nio Lie­tu­vos mi­nist­rų ka­ bi­ne­to su prem­je­ru bei Pre­zi­den­te prie­ša­ky­je de­mas­ka­vi­mu, te­ mos ima gož­ti vie­na ki­tą, nors iki siur­rea­lis­ti­nio siau­tu­lio taip ir ne­pa­ky­la. Kū­rė­jų po­li­ti­nis punk­tua­lu­mas lyg ir džiu­gin­tų (spek­ tak­ly­je ne tik ma­ni­pu­liuo­ja­ma pje­sė­je mi­ni­mos Zan­zi­ba­ro kri­ zės są­sa­jo­mis su mū­sų šian­die­na, bet ir nu­skam­ba siū­ly­mas me­ni­nin­kus tik­rin­ti me­lo de­tek­to­riais), ta­čiau čia ap­si­ri­bo­ja­ma vien dek­la­ra­ci­jo­mis. Nors tai lyg ir ne­prieš­ta­rau­ja at­vi­rai pla­ ka­tiš­kai spek­tak­lio sti­lis­ti­kai, vis dėl­to to­lo­ka nuo ka­dai­se „Šė­ pos“ teat­re G.Var­no kur­tos po­li­ti­nės sa­ty­ros. Keb­lu kal­bė­ti ir apie šio spek­tak­lio pub­li­ką. Ne­su­si­dū­ru­siems su mo­der­niz­mo kū­rė­jais šis spek­tak­lis ga­li tap­ti itin su­dė­tin­gu gal­vo­sū­kiu, mė­gi­nant at­ras­ti at­ski­rų spek­tak­lio ele­men­tų ry­šius. Ki­ta ver­tus, pla­čiau su­si­pa­ži­nu­sius su kul­tū­ros ir me­no is­to­ri­ja en­cik­lo­pe­di­nės nuo­ro­dos ga­li er­zin­ti, o po­li­ti­nio teat­ro mė­gė­ jams teks pa­si­ten­kin­ti vien at­pa­ži­ni­mo džiaugs­mu.

ro­vams jis su­tei­kia Lie­tu­vo­je vis dar re­tą ga­li­my­ bę pa­si­mė­gau­ti ne­tra­di­ci­nių erd­vių teat­ru, kū­ry­bos džiaugs­mu trykš­tan­čių jau­nų ak­to­rių dar­bais (tie­ sa, jie vis dar pro­fe­si­nio to­bu­lė­ji­mo ke­ly­je) ir iš­gir­ ti as­me­niš­ką bei at­vi­rą abe­jo­nę. Nors re­ži­sie­rius V.Ba­rei­kis sie­kia per­pieš­ti mū­sų teat­ro ho­ri­zon­tus, ta­čiau ma­ty­ti, jog pa­vel­dė­tas lie­tu­viš­ko­jo teat­ro ly­ riz­mas vis dar trau­kia at­gal. Džiu­gu, kad re­ži­sie­ rius tu­ri to­kių bend­ra­min­čių kaip J.Ma­čiū­ną pa­čia ge­riau­sia to žo­džio pra­sme įkū­ni­jęs Ai­nis Stor­pirš­ tis ir „No Theat­re“ tru­pė. Jei jiems pa­v yks iš­sau­go­ti ža­vų chu­li­ga­niz­mą ir ne­pa­si­duo­ti stan­dar­ti­za­vi­mui­ si, ti­kė­ti­na, kad jie su­teiks pub­li­kai pro­gą pa­si­mo­ ky­ti nau­jos teat­ro kal­bos.

„DAR VIE­NE­RI ME­TAI“ NUO BA­LAN­DŽIO 12 D. KI­NO TEAT­RE „SKAL­VI­JA“ (Vil­niu­je, A.Goš­tau­to g. 2 / 15)

Kaip ma­to­te, šį kar­tą ren­gi­nių iš­klo­ti­nė­je fil­ mams vie­tos sky­rė­me ne­daug. Ma­no­me, kad net di­džiau­si ki­no­ma­nai per „Ki­no pa­va­sa­rį“ pa­ten­ki­no ge­rų fil­mų al­kį. Na, o jei dėl ko­kių nors prie­žas­čių pra­lei­do­te svar­biau­sią me­tų ki­no ren­gi­nį, siū­lo­me pa­žiū­rė­ti bent jau vie­ną fil­mą iš „Ki­no pa­va­sa­rio“ re­per­tua­ro – „Dar vie­neri me­tai“ („Anot­her Year“). Jei­gu ir ne­te­ko ma­ty­ti fil­mų „Pas­lap­tys ir me­ la­gys­tės“, „Kar­je­ris­tės“, „Vė­ja­vai­kė“, ku­rie ro­ dy­ti Lie­tu­vo­je, tai re­ži­sie­riaus Mi­ke‘o Leigh pa­ var­dę tik­rai esa­te gir­dė­ję. Šis fil­mas 2010 m. Ka­nų ki­no fes­ti­va­ly­je bu­vo no­mi­nuo­tas „Auk­si­ nei pal­mės ša­ke­lei“ ir „Os­ka­rui“ už 2011 m. sce­na­ri­jų. Ka­nuo­se re­ži­sie­rius M.Leigh pel­nė spe­cia­lų Eku­me­ni­nio žiu­ri pri­zą, fil­mo ak­to­rė Les­ley Man­vil­le bu­vo pri­pa­žin­ta ge­riau­sia me­ tų ak­to­re Ang­li­jo­je. Pag­rin­di­niai fil­mo he­ro­jai – bu­vę hi­piai To­ mas (akt. Ji­mas Broad­ben­tas) ir Dže­ri (akt. Ruth Sheen) – gra­žiai sens­tan­ti su­tuok­ti­nių po­ ra. Jie vis dar jau­nat­viš­ki ir ener­gin­gi. Grį­žę iš dar­bų To­mas ir Dže­ri kar­tu va­ka­rie­niau­ja, krapš­to­si dar­že ir mie­lai į sve­čius kvie­čia­si se­ nus, daž­niau­siai vie­ni­šus drau­gus. Ne­reikš­ min­gi po­kal­biai prie sta­lo vie­ni­šiams su­tei­kia lai­mės ir ar­tu­mo jaus­mą, o To­mas ir Dže­ri prii­ ma juos su mei­le ir at­lai­du­mu. Kar­tais juos ap­lan­ko ne­va­ly­vas hi­pių lai­kų drau­gas Ke­ nas (akt. Pe­te­ris Wigh­tas). Ne vie­nus me­tus prie šios šei­mos ži­di­nio šil­do­si jau­nat­viš­ka, bet ner­vin­ga Me­rė (akt. L.Man­vil­le). Ir nors sma­gu­mo sve­čiuo­se ne­stin­ga, už­si­tę­su­si Me­ rės lai­mės iliu­zi­ja vie­ną die­ną iš­si­sklai­do. „Dar vie­ne­ri me­tai“ pa­lie­čia vie­ną svar­biau­ sių te­mų – žmo­gaus bai­mę pa­žin­ti sa­ve. Tam pri­si­rei­kia ne vie­nų me­tų, ta­čiau ga­li pa­kak­ti ir po­ros va­lan­dų M.Leigh fil­mo, kad at­pa­žin­ tu­me pa­tys sa­ve.


>> išklotinė Ra­šė: Rū­ta Kaz­laus­kai­tė Nuot­rau­kos: Vytauto Liaudanskio ir Vytauto Petriko („Klaipėda“)

Slap­tas Klai­pė­dos Klai­pė­da – nea­be­jo­ti­nai ža­vin­gas mies­tas. Jū­ra, uos­tas, sa­vi­ tas kli­ma­tas (šil­tos žie­mos!), tiks­lus, grei­tas ir pa­to­gus su­si­sie­ ki­mas vie­šuo­ju trans­por­tu (juk „Klai­pė­do­je tik trys gat­vės“), Be­ nas Šar­ka, vos už 88 ki­lo­met­rų esan­ti Lie­po­ja, mu­zi­ki­nis teat­ ras, kas­die­nės mak­li­nė­jan­čių vo­kie­čių tu­ris­tų gru­pės ir daug ki­ tų ge­rų da­ly­kų yra šia­me Lie­tu­vos did­mies­ty­je. ......... .................................. .. . ...

T

Ka­vi­nė-ba­ras „Rio Pub“

Me­nų fab­ri­kas „Fa­nier­kė“

Ši vie­te­lė pa­si­žy­mi sa­vo mi­ni­ma­lia erd­ve ir mak­si­ma­liu jos iš­nau­do­ji­mu, ku­ris ka­vi­nei su­tei­kia fa­mi­lia­ru­mo ir šil­tu­mo jaus­mą. Taip pat sti­lin­gu in­ter­je­ru ir neį­pa­rei­go­jan­čiu va­ka­ro mu­zi­ki­niu ta­ke­liu (bent jau aš nie­ka­da neat­si­me­nu, kas, ka­da ir ką gro­jo). Čia vy­rau­ja drau­giš­ka at­mos­fe­ra, ku­rią su­ku­ria ma­lo­ni „Rio Pub“ pub­li­ka, ko­ne in­ty­ mus sta­lų iš­dės­ty­mas, ska­ti­nan­tis su­si­pa­žin­ti su kai­my­nu, ir dar­buo­to­jai, ne­si­bo­din­tys pa­pa­sa­ko­ti apie kiek­vie­nos rū­šies pils­to­mą ar ne alų. Čia plokš­te­les ret­kar­čiais su­ka ra­di­jo sto­ties „Ne­rin­ga FM“ disk­žo­kė­jai, ku­rie pri­trau­kia to­kią ma­sę jau­ni­mė­lio, kad, re­gis, ir už­kie­tė­ju­siems drą­suo­liams ne­tru­kus iš­si­vys­tys už­da­rų pa­tal­pų bai­mė.

Nors ši vie­ta ma­žu­mė­lę iš­kren­ta iš ma­no nu­pai­šy­to marš­ru­to po Klai­ pė­dos ba­rus, ta­čiau jos pa­mirš­ti ne­de­ra. „Te­ma“ pa­si­va­di­nu­si klai­ pė­die­čių me­ni­nin­kų kom­pa­ni­ja fa­ne­ros fab­ri­ką pa­ver­tė tik­ru kul­tū­ros in­ku­ba­to­riu­mi. Ja­me vyks­ta tik­ro gar­so kon­cer­tai, ins­ta­lia­ci­jos, pa­ ro­dos, va­ka­rė­liai, pa­si­sė­dė­ji­mai, dvi­ra­čių žy­giai, fil­mų per­žiū­ros ir ki­ti įdo­mūs, sma­gūs da­ly­kai. Nei at­stu­mas, nei blo­gas oras (ku­rio, kaip ži­no­me, ne­bū­na) ne­gąs­di­na Klai­pė­dos jau­ni­mo, jei „Fa­nier­kėj“ vyks­ta va­ka­ro­nė – vi­sa­da sma­gi, ko­ky­biš­ka ir ki­to­kia.

Ad­re­sas: Ke­pė­jų g. 17 / Kur­pių g. 6

Ka­vi­nė „Bal­ta var­na“ Ad­re­sas: Su­ki­lė­lių g. 18

22 //  © 370

Tai tur­būt ori­gi­na­liau­sio in­ter­je­ro ka­vi­nė vi­so­je Klai­pė­do­je. Jo­je tik­rai yra į ką pa­si­ žval­gy­ti, nes vi­sos sie­nos iš­mar­gin­tos me­no kū­ri­nu­kais, pra­de­dant di­de­lio for­ma­to nuo­trau­kų, pie­ši­nių ir rė­mų ko­lia­žu, pa­veiks­lu iš rak­tų, spal­vo­tais lan­gais, bai­giant la­ga­mi­nais ir du­ri­mis ant lu­bų. „Bal­to­je var­no­je“ ko­ne kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį už­ver­da tik­ra pir­tis, nes prie pul­to pa­si­ro­do eta­ti­niai plokš­te­lių su­ki­nė­to­jai „Dis­ko­nek­tai“, „Tea Time Dub“, Aud­rius (Kaš­to­nas), Min­dau­gas Triokšt ir dau­ge­lis ki­tų. Ši vie­ta taip pat yra ne­stan­dar­ti­nė ir dėl sa­vo jau­ku­mo. Skam­bu­tis įei­nan­tiems, vi­sad ma­lo­niai pa­si­tin­kan­ti ka­vi­nės šei­mi­nin­kė, sma­gi pub­li­ka, sta­lo žai­di­mų ir kny­gų kam­pas, ki­ no va­ka­rai, ma­nų ko­šė de­ser­tui, gy­vas lie­tu­viš­kas alus... Tai jau­ki vie­ta ro­man­tiš­ kiems pa­si­sė­dė­ji­mams, vie­ni­šau­jan­čioms šir­dims, sma­gioms kom­pa­ni­joms ir rim­ tiems po­kal­biams.

ik ap­mau­du, kad nak­ti­nė Klai­pė­da daž­niau­siai labiau pri­me­na Tvin Pyk­są nei Vil­nių ar Kau­ną... Daž­nas at­vy­kė­lis skės­čio­ja ran­ko­mis ne­sup­ras­da­mas, ko­dėl va­ka­re čia ne­šė­lio­ja kauš­te­lė­jęs jau­ni­mas, ne­gir­dė­ti ko­lek­ty­vi­nio aukš­ta­kul­nių kauk­šė­ji­mo ir neatsk­rie­ja juo­kas net iš ki­to Klai­pė­dos cent­ro ga­lo. Taip, iš pir­mo žvilgs­nio nak­tį čia tuš­čia ir ny­ku. Ta­čiau tik­ras klai­pė­die­tis ži­no slap­tą marš­ru­tą, ku­riuo ei­da­mas šią­nakt at­gal jau ne­beg­rį­ši...

Ad­re­sas: Lie­pų g. 83

Alaus ba­ras „Lei­ka“ Ad­re­sas: To­mo g. 7

Tai yra ta mis­ti­nė vie­ta, ku­rią vi­si ži­no, ta­čiau sun­kiai ran­da. Bet vi­si pra­vė­rę du­ris (ne­svar­bu, ar tai kė­dę pra­try­nęs sen­bu­vis, ar pir­mą­dien Klai­pė­do­je be­si­lan­kan­tis tu­ris­tas) čia pa­si­lie­ka iki to mo­men­to, kol bū­na ne­gai­les­tin­gai iš­ve­ja­mi už­si­rūs­ti­nu­ sios bar­me­nės. Po uos­ta­mies­čio fo­tog­ra­fi­jos ga­le­ri­ja įsi­kū­ręs ba­ras ne­tai­ko am­žiaus cen­zo. Stu­den­tams čia yra pi­gaus ma­žų­jų alu­da­rių ga­mi­na­mo alaus, pra­ku­tu­siems jū­rei­viams siū­lo­mas bran­ges­nis „im­por­ti­nis“ ba­na­ni­nis ar šo­ko­la­di­nis, o kon­ser­va­ty­ viems sen­jo­rams – vie­ti­nio mil­ži­no alu­da­rio pa­ga­min­tas alus. Čia at­mos­fe­rą ku­ria įvai­raus sti­liaus mu­zi­ka. Tiks­liau, bar­me­nės, ku­rios tą mu­zi­ką „di­ri­guo­ja“ pa­gal tos die­nos nuo­tai­ką, orą ar ko­ją, ku­ria ry­te iš lo­vos iš­li­po. Čia taip pat ga­li­ma su­loš­ ti sta­lo fut­bo­lo par­ti­ją, jei nei 22 rū­šys alaus, nei pub­li­ka šim­tu pro­cen­tų ne­pras­ kaid­ri­no va­ka­ro. Tik vie­nas pra­šy­mas: ne­mes­ti nuo­rū­kų lau­ke ant že­mės, nes, kaip už­ra­šy­ta ant du­rų, bar­me­nės jas po dar­bo ren­ka ran­ko­mis!


ko­das

Ba­ras „Bo­he­ma“

Ad­re­sas: Aukš­to­ji g. 1 / Di­džio­ji Van­dens g. 2

Iš­ties sun­ku api­bū­din­ti šią vie­tą. Gal­būt de­rė­tų pra­dė­ti nuo prie­šis­to­rės. Prieš ma­žiau nei de­šimt­ me­tį prie Pa­ro­dų rū­mų kles­tė­jo ba­ras „Bo­he­ma“, ku­ria­me rin­ko­si pa­tys tik­riau­si Klai­pė­dos me­ni­ nin­kai, kū­ry­bi­nin­kai ar jiems tik pri­jau­čian­tys įvai­raus plau­ko „bo­hemš­či­kai“. Šią vie­tą lan­ky­to­jų gau­su­mu bu­vo ga­li­ma pa­ly­gin­ti su Vil­niaus „Suo­kal­biu“. Ta­čiau, kaip se­no­liai sa­ko, vis­kas, kas tu­ri pra­džią, tu­ri ir pa­bai­gą. Kaip ir žy­mio­jo Klai­pė­dos ba­ro po­pu­lia­ru­mas. Vis dėl­to vos prieš ke­le­rius me­tus mies­to en­tu­zias­tas Vy­tau­tas se­ną­ją „Bo­he­mą“ nu­spren­dė at­gai­vin­ti. Nors tie, ku­ rie dar pri­si­me­na se­ną­ją me­ni­nin­kų su­si­bū­ri­mo vie­tą, ma­žai teat­ran­da pa­sta­ro­sios ir nau­jo­sios „Bo­he­mos“ pa­na­šu­mų, ta­čiau vis dėl­to ge­riau ji to­kia nei už­ra­kin­ta spy­no­mis, tam­si it vai­duok­ lis, ap­leis­ta ir už­mirš­ta... Nors jau se­no­kai ne­kė­liau ten ko­jos, ta­čiau ži­nau, kad ba­ras vis dar vei­kia, nes bu­vo re­no­vuo­tas. Di­džiau­sias šios vie­tos pra­na­šu­mas yra tai, jog ba­ras ne­tu­ri tiks­ laus dar­bo lai­ko, ren­gi­nių ka­len­do­riaus, pub­li­kos. Juk „Bo­he­ma“ skir­ta bo­he­mie­čiams, ku­rie gy­ ve­ni­mo ne­pla­nuo­ja!

„Švy­tu­rio“ me­nų do­kas Ad­re­sas: Nau­jo­Uos­to g. 3

„Švy­tu­rio“ me­nų do­kas – tai tik­ras uos­ta­mies­čio kul­tū­ros mil­ži­nas, glo­bo­jan­tis įvai­riau­sio plau­ko me­ni­nin­kus – pra­de­dant nuo Ali­nos Or­lo­vos ir ret­kar­čiais į pa­jū­rį už­su­kan­čio Gol­den Pa­ra­zyth, o bai­giant Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to re­ži­sū­ros stu­den­tų dip­lo­mi­niais ar kon­cep­tua­lio­mis ne­ži­no­mų me­ ni­nin­kų su­ma­ny­mų rea­li­za­ci­jo­mis. Ne­to­li Se­no­sios per­kė­los įsi­kū­ręs kul­tū­ros cent­ras aki­vaiz­džiai ne­tu­ri rė­mų. Nors di­džiu­lės 1 100 kvad­ra­ti­nių met­rų pa­tal­pos iš pir­mo žvilgs­nio jau­ku­mu ne­ dvel­kia, ki­ta ver­tus, neiš­puo­se­lė­ta ap­lin­ka, di­de­lės erd­vės neį­pa­rei­go­ja. Čia nė­ra am­žiaus cen­ zo, ap­ran­gos ko­do ar ge­ros nuo­tai­kos rei­ka­la­vi­mų. Vie­nin­te­lis trū­ku­mas – ne­ma­žas įė­ji­mo mo­ kes­tis. Nors prieš at­ve­riant „Švy­tu­rio“ me­nų do­ko du­ris bu­vo skel­bia­ma apie sim­bo­li­nes ren­gi­nių kai­nas, ta­čiau šian­dien jos svy­ruo­ja nuo 20 iki 30 li­tų. Ap­mau­du, bet dėl to ši kul­tū­ri­nė vie­te­lė pra­ran­da ne­ma­žą jau­nų lan­ky­to­jų da­lį... Ki­ta ver­tus, juk ko­ky­bė kai­nuo­ja!

Tuo ir už­baig­siu sa­vą­jį marš­ru­tą. Ta­čiau tai ne­reiš­kia, kad dau­giau uos­ta­mies­ty­je links­mų ir iš­ski­rti­nių vie­te­lių nė­ra. Tai la­bai pri­klau­so nuo kiek­vie­no mū­sų sko­nio ir po­rei­kių. O šiaip svar­biau­sia yra nu­si­tei­ki­mas, ge­ra nuo­tai­ka, svei­kas po­žiū­ris ir ge­ra kom­pa­ni­ja, su ku­ria net po Bir­žos til­tu ko­jo­mis mo­si­kuo­ti bū­tų sma­gu.


Ra­šė: Sand­ra Kliu­kai­tė

Šį mė­ne­sį Ali­sos ste­buk­lų len­ty­na lūž­ta nuo lie­tu­viš­kų pa­puo­ša­lų: nuo si­dab­ro ir stik­lo švirkš­tų kom­bi­na­ci­jų, prie­sko­niais kve­pian­čių vy­riš­ kų ak­se­sua­rų iki dai­lių veid­ro­di­nių pa­puo­ša­lų, ku­riuos mie­lai pri­glaus­tų net ir pa­slap­tin­gos Veid­ro­džių ka­ra­lys­tės val­do­vė. Taip pat spin­ to­je ka­bo ori­gi­na­lios ga­li­fė kel­nės su ma­žą­ja pan­da, ran­kų dar­bo ran­ki­nės ir dėk­lai elekt­ro­ni­niams drau­gams bei links­mos mu­zi­ki­nės vo­kiš­kos pa­gal­vės. Be to, vi­sa len­ty­na iš­kvė­pin­ta nau­ju int­ri­guo­jan­čiu na­mų kva­pu... ........... .................................. .. . ... .

PA­PUO­ŠA­LŲ KO­LEK­CI­JA „DAI­LI“ KAI­NA NUO 80 LT LIE­TU­VA

Di­zai­ne­rė Lau­ra Dai­li­dė­nie­nė („Dai­li“) pri­sta­to nau­ jus veid­ro­di­nius pa­puo­ša­lus, su­kur­tus tif­fa­ny tech­ni­ ka, ir lie­tu­viš­kus ori­ga­mius iš nau­jau­sios ko­lek­ci­

jos SE­PIA, ku­rie ke­lia­vo ir pa­va­sa­ri­nės „Ma­dos in­fek­ci­jos“ po­diu­mu. Spė­ja­me, kad Ali­sa, ra­ du­si juos Veid­ro­džių ka­ra­lys­tė­je, bū­tų tik­rai lai­ min­ga.

AK­SE­SUA­RAS NU­GA­RAI LIE­TU­VA

Vie­ni kon­ser­vuo­ja po­mi­do­rus ir agur­kus, ant­ri – lai­ką, tre­ti – gas­trog­ra­fi­nius marš­ki­nė­lius. O štai vi­sai ne­se­niai at­ras­tas vil­nie­tis di­zai­ne­risju­ve­ly­ras And­rius Gu­di­šaus­kas sa­vo pa­puo­ša­ luo­se su­ma­nė kon­ser­vuo­ti ait­riuo­sius pi­pi­rus ir ki­tus prie­sko­nius. And­rius su­kū­rė vi­są šių kve­ pian­čių de­ri­nių ko­lek­ci­ją, o mes ro­do­me be­ ne pa­tį įspū­din­giau­sią – ak­se­sua­rą nu­ga­rai. Be­veik kaip sa­mu­ra­jaus kar­das. gudisauskas.da­port­fo­lio.com

dai­li.lt

MU­ZI­KI­NĖ PA­GAL­VĖ „FUN­KY CHIL­LOUT“ PA­GAL­VĖS KAI­NA 19.95 EU­RO (APIE 70 LT) STE­REOAU­SI­NIŲ KAI­NA 17.95 EU­RO (APIE 62 LT)

KEL­NĖS „PAN­DO“ LIE­TU­VA

VO­KIE­TI­JA

Vi­sa tai ne apie pan­das, o apie kel­nes. Lan­ guo­tos, įvai­rių spal­vų ga­li­fė kel­nės su pa­že­ min­tu kly­nu ir ma­žu­te pan­dos emb­le­ma yra lie­tu­viš­ko ma­dos ženk­lo „Pan­do“ hi­tas. Jas ga­ li dė­vė­ti ir biu­ro dar­buo­to­jas, ir stu­den­tas, ir di­džė­jus, ir tik­ras me­ni­nin­kas. Nea­be­jo­ja­me, kad lie­tu­viš­kų kel­nių ma­dų dik­ta­tas grei­tai pri­ klau­sys bū­tent pan­doms, o jas dė­vės vi­si, kas mėgs­ta eks­pe­ri­men­tuo­ti su sa­vo sti­liu­mi. „Pan­ do“ įkū­rė­jas Do­mi­ny­kas Smil­ga sa­ko: būk ori­ gi­na­lus, būk ele­gan­tiš­kas pan­kas! pan­do­wear.com

PA­PUO­ŠA­LŲ KO­LEK­CI­JA „BLUE BLOOD“ KAI­NA NUO 90 DOL. (APIE 240 LT) LIE­TU­VA

Šiuo­lai­ki­nės ju­ve­ly­ri­kos al­che­mi­kės Auš­ra Ban­kaus­kai­tė ir Man­tė Mas­ko­liū­nai­tė siun­čia lin­kė­ji­mus iš Niu­jor­ko de­ka­den­tiš­ku pa­vi­da­lu. Šį kar­tą jos nag­ri­nė­ja ra­siz­ mo pro­ble­mą ir jų „mė­gin­tu­vė­liuo­se“ te­ka (ne)aris­tok­ra­tiš­kas mė­ly­na­sis „krau­jas“. O ko­kios spal­vos ta­vo krau­jas – tar­si klau­sia jos. Tai pa­puo­ša­lai iš si­dab­ro ir me­ di­ci­ni­nių švirkš­tų, nau­do­tų So­vie­tų Są­jun­go­je. Sa­ky­si­te, krau­pu? Vi­sai ne. Grei­ čiau jau pre­ten­zin­ga ir ra­di­ka­lu. aka­je­wel­le­r y.com

Nei ro­kas, nei re­pas, nei rei­vas ne­mi­rė. Jie tik tru­ pu­tį pri­gu­lė pa­mie­go­ti... Ši pa­gal­vė pui­kiai tiks tik­riems me­lo­ma­nams, su sa­vi­mi vis dar be­si­tam­ pan­tiems ka­se­ti­nį mag­ne­to­fo­ną ar ste­reoau­si­nu­ ką. Nuo šiol mėgs­ta­mų ka­se­čių ga­lė­si­te klau­sy­ti sap­nuo­se, o juos­te­lė nie­ka­da neužst­rigs ir ne­su­ si­pai­nios. don­key-pro­ducts.com

NA­MŲ KVA­PAS „MAI­SON NO.66 SPA“ KAI­NA 50 DOL. (APIE 134 LT) LIE­TU­VA

Dar vie­nas kva­pas iš Ais­čio Mic­ke­vi­ čiaus („Fum­Par­fum“) kur­tų kva­pų ar­se­ na­lo. „Mai­son No.66 Spa“ yra uni­ ka­lus ran­kų dar­bo purš­kia­mas kva­pu­sis van­duo na­mams, su­mai­šy­tas iš na­tū­ra­ lių aukš­čiau­sios ko­ky­bės su­dė­ti­nių da­lių: ete­ri­nių alie­jų, ab­so­liu­tų ir CO2 ekst­rak­ tų. Be kon­ser­van­tų ir ki­tų che­mi­nių me­ džia­gų. Ma­lo­naus kva­po „Mai­son No.66 Spa“ idea­liai tin­ka purkš­ti vo­ nio­je. Pu­šų, lau­ki­nių le­van­dų, ša­la­vi­jų, Hi­ma­la­jų ked­rų, pe­let­rū­nų bei lau­ro la­ pų kom­po­zi­ci­ja at­pa­lai­duo­ja ir su­ku­ria ne­pa­kar­to­ja­mą spa at­mos­fe­rą. ona.com

DĖK­LAI „LT IDEN­TI­TY“ KOM­PIU­TE­RIO DĖK­LO KAI­NA 53 EU­RAI (APIE 184 LT) MO­BI­LIO­JO TE­LE­FO­NO DĖK­LO KAI­NA 28 EU­RAI (APIE 97 LT) LIE­TU­VA

Su dviem už­trauk­tu­kais, vie­na išo­ri­ne ki­še­ne ir tau­tiš­ku­mo ženk­ lu. Kiek­vie­nas mo­de­lis su skir­tin­go­mis me­džia­go­mis vi­du­je, ir, ži­ no­ma, skir­tas šei­mi­nin­kui, ne tik ger­bian­čiam sa­vo elekt­ro­ni­nius drau­gus, bet ir pa­brė­žian­čiam sa­vo lie­tu­viš­ką iden­ti­te­tą. stu­di­jalt.eu

RAN­KI­NĖS „TAS­HE TAS­HE“ LIE­TU­VA

Nau­jas lie­tu­viš­kas pre­kės ženk­las „tas­he tas­he“ siū­lo ant ran­kų ka­bin­ti šį tą įdo­mes­nio nei siū­lo įpras­tos par­duo­tu­vės. Ži­no­ma, kiek­vie­nos ran­ki­ nės pa­mu­ša­las ki­toks, o vi­du­je yra ki­še­nė­lė jū­sų te­le­fo­nui ir bū­ti­niau­sioms smulk­me­noms. Ker­niaus Pau­liu­ko­nio (t&v | creep) nuo­tr. tas­he­tas­he.com


370 balandis #24