__MAIN_TEXT__
feature-image

Page 1

2018 sausis #62

Įkvadratintas Neringos Rekašiūtės Iranas Apie 5D literatūrą: nuo teksto – prie tango Kur legaliai žiūrėti filmus internete?

Daiva Čepauskaitė: pasižadėjimai riboja

Neringos Rekašiūtės nuotr. (facebook: Neringa Rekasiute Photography)

Uždarame nuostabiųjų lūzerių pasaulyje


#62 Rašė Jurgita Kviliūnaitė

Kvieskim komisiją komisijai T

urėjau mintį pirmojoje šių metų redakcinėje apžvelgti svarbiausius 2017-ųjų kultūrinio gyvenimo įvykius, kartu su bendraautoriais išrinkti geriausius šių metų spektaklius, albumus, filmus, knygas ir pan. O paskui pagalvojau: mat jį šunes tuos topus – mūsų skaitytojai nėra kvaili, patys atskiria blogą turinį nuo gero, svarbų įvykį nuo nesvarbaus. Ko gero, nemaža dalis mūsų skaitytojų patys internete skelbia savo mėgstamiausiųjų dešimtukus, penketukus ar trejetukus, reiškia nuomones apie perskaitytas knygas, pamatytus filmus ar perklausytus albumus.

Tiesą sakant, aš tos mados vaidinti visažinius kritikus ar meno žinovus nelabai suprantu: kadaise yra tekę žurnalams rašyti muzikos albumų recenzijas ir puikiai žinau, koks tai sunkus ir laikui imlus užsiėmimas. Tad labiausiai mane ir stebina, kaip visi tie žmonės, nebūdami profesionaliais kritikais (puikiai žinome, kad net ir pastarieji vien tik iš kritikos nepragyvena ir yra priversti dirbti kitus darbus), suranda laiko ir, svarbiausia, noro reikšti savo nuomonę feisbuke. Ir dar už dyką! Kas tai? Mazochizmas ar savirealizacija? O gal viso labo noras pasidemonstruoti, koks esi kietas? Paauglystėje aš apskritai nesupratau kritikų misijos, netgi nekenčiau jų, ypač tų, kurie pavarydavo ant mėgstamos grupės. „Kas tu toks, kaip drįsti man aiškinti, kad naujas albumas blogas! Juk pats turbūt nesugebėtum net dainos teksto parašyti, ką jau kalbėti apie melodiją!“ – širsdavau savyje, nes feisbuko juk nebuvo... Žinoma, ilgainiui požiūris į šią profesiją pakito, ypač po to, kai kritiko duoną išbandžiau pati. Ir vis dėlto dabar pasitikiu tik patyrusiais, iš to duoną valgančiais, o ne feisbuko kritikais. Žinoma, net ir populiariose svetainėse pasitaiko tokių „profesionalų“, besiskelbiančių, kad peržiūrėjo tūkstančius populiarių Holivudo filmų, rašytų kritinių straipsnių. Tik vietoj portalų redaktorių tokių tekstus dėčiau į vox populi, o ne į pramogų ar juo labiau – kultūros skiltį. Tik nepamanykit, kad kritikams keliu itin aukštus reikalavimus. Vis dėlto manau, kad muzikos kritikas privalo bent turėti klausą, kad koncerte atskirtų, kada atlikėjas plėšia pro šalį. Dar geriau, jei būtų baigęs bent muzikos mokyklą – tokiu atveju jis jau būtų kietesnis už nemažą dalį mūsų fonograminių popatlikėjų, kurie paprašyti turbūt net „Dviejų gaidelių“ pianinu nesugrotų. Netgi vienu pirštu ir bent jau iš klausos, apie natas nėra ko kalbėti...

%$&** *£ .!!!! ð≈#... * NUMERIO BENDRADARBIAI:

Tad visiškai suprantu Ericą Jennings, neseniai pareiškusią, kad „Eurovizijos“ atrankoje nenori dalyvauti vien tik dėl komisijos komentarų, kurių klausydamasi ji jaučiasi it mokinukė, nors turi daugybę patirties ir sykį jau išbandė net ir didžiąją šio konkurso sceną. Nesiryšiu vertinti komisijos profesionalumo, nors ir įtariu, kad kai kurie nacionalinėje atrankoje dalyvaujantieji (ar dar dalyvausiantieji) neatitinka net ir mano menkučių reikalavimų kritikams. Bet juk nesudarysi dabar komisijai komisijos ir neprašysi parodyti diplomų... Gink Dieve, nesakau, kad komisija nereikalinga – taip, profesionalai turėtų padėti žmonėms apsispręsti, kas atstovaus Lietuvai tokiame svarbiame (bent jau politiškai) konkurse, kad neapsijuoktume prieš visą Europą. Bet kritika turėtų būti trumpa ir labai konstruktyvi. Ir vertinti leisčiau vien tik svečiams iš užsienio, kurie neturi jokių išankstinių nusistatymų ar, priešingai, simpatijų. O dabar tai tikrai ima zlastis (taip sako mano baba iš Telšių), kai supranti, kad, užuot klausęsis muzikos, tu didžiąją laidos dalį girdi visišką briedą, kuris su dainos žanru dažnai net neturi nieko bendra. Beje, drįsčiau pastebėti, kad toks „truputį muzikos / šokio ir daug komisijos kalbų“ laidų formatas buvo išrastas ne kur kitur, o būtent LRT. Ar kas nors prisimena, kuri įžymybė laimėjo pirmąjį šokių projektą? Aš net nebežinau, kaip jis vadinosi. Užtat puikiai pamenu, kad 4/5 laidos eterio savo šnekomis užimdavo Jurijus Smoriginas ir Vytenis Pauliukaitis. Bet užteks kalbų, eikime prie darbų: laikas pristatyti naują mūsų numerį. Šį kartą parengėme interviu su rašytojais Daiva Čepauskaite ir Deividu Preišegalavičiumi, fotografe Neringa Rekašiūte, režisieriumi Arūnu Mateliu. Jorė nepatingėjo panaršyti po legalias filmų platformas, o Auksė pasidomėjo, ką pamatysime „Žiemos ekranuose“. Tradiciškai rasite naujausių muzikos albumų apžvalgą, spektaklių recenzijas, Alisos stebuklų lentyną. Gero skaitymo ir puikių jums 2018-ųjų!

Jonas braškys Klauso muziką, kad jums nereikėtų

GODA DAPŠYTĖ Tamsta mokslų daktarė, jaunosios kartos teatro kritikė

Marijus gailius Laisvai samdomas rašytojų skaitytojas

Jorė JANAVIČIŪTĖ Budinti audiovizualinio skyriaus tyrėja

SANDRA KLIUKAITĖ Alisos stebuklų lentynos turinio ekspertė

AUKSĖ PODOLSKYTĖ KINO MYLĖTOJA, NESPJAUNANTI IR ANT KITŲ MENO SRIČIŲ

JURGA TUMASONYTĖ Gaudo istorijas, kurios gali pasirodyti įdomios smalsiems protamS

Erlend Diagilev Vizualiųjų menų specialistas

37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@kauno.diena.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Dirbame Aguonų g. 6, Vilnius Reklamos skyrius: 8 698 31 074 n.strazdas@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #62, sausis, 2018 Reklaminiai straipsniai žymimi


>> Žirklės >> Žirklės

Rašė Auksė Podolskytė Nuotraukos Neringos Rekašiūtės

Pirmasis interviu su fotografe Neringa Rekašiūte žurnale „37O“ buvo publikuotas seniai, 2012-aisiais. Tada ji kalbėjo apie prigimtinį moterų seksualumą, kurį siekia perteikti savo nuotraukomis. Šiandien mūsų pokalbio horizonte – neseniai aplankytas Iranas ir jo marga lyg persiškas kilimas visuomenė. Už 30 dienų kelionės, besidriekiančios nuo sostinės Teherano iki už 1000 km esančio piečiausio šalies taško, slepiasi naujas fotografijų pasakojimas apie jaunąją iraniečių kartą, kuri gyvena miestuose, studijuoja universitetuose, protestuoja ir svajoja išvykti iš šalies. Dar neišblukus kelionės įspūdžiams, Neringa prasitaria, kad pavasarį ketina į šią šalį sugrįžti dar kartą.

Įkvadratintas Neringos Rekašiūtės Iranas 4 //  © 37O

– Neringa, papasakok, kodėl išvykai į Iraną? – Prieš penkerius metus Londone, kur visai atsitiktinai lankiausi Viktorijos ir Alberto muziejaus fotografijų parodoje „Šviesa iš Artimųjų Rytų“. Ten pamačiau daugybę Irano fotografijų darbų. Tuo metu jau pati studijavau fotografiją. Į jų darbus žiūrėjau išsižiojusi – jie buvo politiški, be galo drąsūs ir kvestionuojantys įsigalėjusią tvarką, religiją, moterų padėtį visuomenėje. Tuo metu galvojau, kad kurdamos tokį meną jos

tikrai negali gyventi Irane. Pasidomėjusi sužinojau, kad vis dėlto tos moterys gyvena ir dirba Irane. Tuomet tapo aišku, kiek daug stereotipų turėjau susidariusi apie šią šalį. Irano netapatinau su politiškai aktyviomis moterimis. Tai puikus pavyzdys, kaip mus veikia stereotipas apie bebalses, užspeistas ir aklinai apsidangsčiusias musulmones moteris, kurias reikia išvaduoti. Tokį neoliberalistinį vaizdinį kuria Vakarų žiniasklaida, dažnai – ir vakariečiai menininkai bei žmogaus teisių aktyvistai.

Pamačiusi šiuos darbus, pradėjau domėtis Iranu, jo menu, ypač fotografija, ir manyje sugriuvo daug stereotipų. Taigi noras ten nuvažiuoti atsirado tada, tačiau išsiruošti į kelionę užtruko penkerius metus. Iškeliavau į kuprinę įsidėjusi kelis drabužius, vidutinio formato juostinę kamerą ir daugybę juostelių. Plano neturėjau, bet pasitikėjau intuicija ir visata. Jei per penkerius metus nenumalšo mano troškimas patirti Iraną, vadinasi, kažkas ten manęs laukė. Taip ir nutiko.

Jau pirmą dieną Irane patekau į Teherano lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transeksualų (LGBT) bendruomenę – kalbėjausi su jaunomis merginomis, jas fotografavau. Natūraliai išsikristalizavo pirminis projekto vaizdinys  – per šiuolaikinių moterų portretus ir istorijas mėginti papasakoti, kaip keičiasi Iranas kaip valstybė, kokią transformaciją jis išgyvena. – Paminėjai LGBT bendruomenę. Gal papasakotum, kokia ji? Kokia apskri-


tumai labai vizualūs – hidžabai su blizgučiais ir raštais, gėlėti čadorai, moterys nešioja specialias kaukes nuo saulės. Ten daug sunkiau sutikti kalbančių angliškai ar surasti kavinę, kurioje galėtum pavalgyti. Tad, jeigu nori valgyti, klausi vietinių ir jie nurodo duris, į kurias pasibeldus būni pamaitintas kažkieno namuose.

siog reikia paversti moterimi. Būna situacijų, kai du įsimylėję vyrai nori būti kartu, todėl vienas iš jų pasidaro lyties keitimo operaciją. Tačiau kas nutinka, jei meilė baigiasi? Vienas iš jų lieka įgavęs visiškai nepritinkančią tapatybę. Tai dar viena problema, kuri mane domina fotografiškai. – Kokiais kitais pjūviais ketini analizuoti Irano visuomenę? – Kol kas dar pati svarstau, kas jungia tas moteris, kurias fotografavau. Nežinau, ar galiu pasakyti, kad fotografavau moteris. Šių dienų jaunimas dažnai nebenori savo seksualumui lipdyti etikečių, jie žaidžia su lyties konstruktais: „Jis yra mano sesė“ arba „Ji yra mano brolis“. Religijos įtaka jaunimui nėra tokia reikšminga arba lengviau apeinama negu socialinės struktūros – šeima, kaimynai. Pavyzdžiui, kalbintos moterys man pasakojo, kaip nugalėjo baimes ir vienos išvyko į gamtą nakvoti palapinėse. Mergaitės yra auklėjamos taip, kad jaučia daug baimių ir nepasitikėjimo savimi. Teherane buvau pakviesta skaityti pranešimo apie savo socialinius projektus vienoje kūrybinėje agentūroje, kurioje didžioji dalis darbuotojų yra moterys. Labai įdomu, kad po pranešimo klausimus uždavė vien vyrai. Moterys vis dar bijo kalbėti viešai. Jos geriau patylės, neis į konfrontaciją, nepatrauks dėmesio į savo pusę. Tik po pranešimo per „Facebook“ ar „Instagram“ sulaukiau asmeninių žinučių apie tai, kokias mintis joms sukėlė pranešimas. Netgi tokioje saugioje aplinkoje kaip darbovietė, kur bendravimas pagrįstas lygybės principu, kalbėti iranietės nedrįso. Tad būtų įdomu vieną pasakojimą parengti apie moteris, kurios renkasi gyventi vienos, pasipriešinti įsigalėjusioms taisyklėms ir atskleisti, kokie tie pasipriešinimo būdai. Kitas – apie LGBT bendruomenę. Abi idėjas jungiantis vardiklis – naujoji iraniečių karta, t.y. tos kartos, kuri vykdė revoliuciją (revoliucija vyko 1978–1979 m. – red. past.), vaikai, kuriems dabar tarp 20–30 metų.

Mahshid Ebadi nuotr.

– Ar Iraną pasirinkai dėl susižavėjimo iraniečių moterų fotografija? Gal yra daugiau priežasčių? Nesvarstei apie kitą musulmonišką valstybę? – Taip, vykau dėl susidomėjimo iraniečių fotografija. Taip pat visada norėjau nuvykti į Siriją. Atsimenu, kad prieš šešerius ar septynerius metus, dar prieš įstodama studijuoti fotografijos Londone, turėjau laisvą vasarą ir nuvažiavau į Kiprą. Nuo ten labai paprasta persikelti į Libaną, o tada į Siriją. Tačiau tuo metu nebuvo galima pasidaryti on arrival vizos. Tada nenuvykau, o dabar jau vėlu... Iranas man patinka, nes tai yra tūkstantmečius skaičiuojanti civilizacija su milžiniškais kultūriniais klodais, poetais, menu, literatūra... Įdomu stebėti, kaip atėjęs islamas persidengė su senąja religija, kultūra. Šalies miestai labai skirtingi. Pavyzdžiui, Širazo gyventojai labiau patriotiški, atsigręžę į antikinę savo kultūrą. Ten yra poeto Hafizo mauzoliejus. Dėl šalyje esančio diktatoriško režimo daugelis žmonių yra technokratinio išsilavinimo – inžinieriai, medikai, chemikai. Juokdavausi, kad šios specialybės jiems yra tik priedanga. Dieną jie dirba įprastus darbus, o naktį virsta poetais, dramaturgais, šokėjais, muzikantais.

tai homoseksualių žmonių padėtis? – Socialiniu požiūriu situacija yra įdomi, kiek panaši į Lietuvos: gali būti homoseksualus tol, kol nesirodai, kol viešai neskelbi savo idėjų. Tokiu atveju niekas nekreipia į tave dėmesio. Ajatola Chomeinis (Irano aukščiausiasis lyderis – aut. past.) ir religiniai vadovai mulos mano, kad žmonės turi būti aiškios lyties – arba vyras, arba moteris. Todėl Irane yra įteisinta ir valstybės finansuojama lyties keitimo operacija. Anot jų, jei du vyrai nori būti kartu, vieną tie-

– Ar pavyko susipažinti su skirtingų profesijų atstovais? Turiu omenyje, ar fotografijų pasakojime nevyraus tik menininkai? – Bendravau su įvairių profesijų atstovais. Be to, požiūris į meną Irane man pasirodė kitoks – tai galimybė pasijusti laisvam. Daugybė žmonių kuria, nes kūryboje nėra religijos ar visuomenės gniaužtų. O mes čia dažnai pradedame konkuruoti, menas tampa preke. – Iranas etniniu, religiniu ir kalbiniu atžvilgiu yra be galo įvairi valstybė. Šalyje gyvena afganai, azerai, armėnai, kurdai... Žmogaus teisių organizacijos atkreipia dėmesį į itin prastą afganų padėtį – didžioji dalis yra juodadarbiai. Ar pajautei įvairovę? Galbūt susidūrei su atstumtaisiais? – Teherane lankiausi vienoje meno galerijoje, kur pamačiau vaizdo projekcijų parodą. Vienas iš įsimintiniausių projektų buvo apie afganą, kuris važiuoja su karučiu per Teheraną. Vaizdas rodomas iš jo perspektyvos – važiuodamas jis mato iraniečius vaikinus, stovinčius prie tilto, nieko neveikiančius ir žiūrinčius į jį kaip antrarūšį. Nuėjus į turgų ar bet kur, kur dirbamas sunkus fizinis darbas, iš tiesų pamatysi afganus. Važiuodama per Iraną, mačiau, kaip jis keičiasi. Uostamiestyje Bandare Abase pajaučiau didelę sunitų įtaką (90–95 proc. Irano gyventojų yra šiitai, sunitų – 5–10 proc. – red. past.). Susipažinau su vienu karo fotografu, kuris man papasakojo, kad šiame mieste apvogė jo draugą ir paliko raštelį, kad jį apiplėšė dėl to, jog jis yra šiitas. Pietų Irane skir-

Kol kas dar pati svarstau, kas jungia tas moteris, kurias fotografavau. Nežinau, ar galiu pasakyti, kad fotografavau moteris. Šių dienų jaunimas dažnai nebenori savo seksualumui lipdyti etikečių.

– Kam bus skirtas šis projektas? Galbūt ketini parodą surengti Irane? – Norėčiau. Į šį projektą žiūriu kaip įdomų pasaulio auditorijai, nes Iranas vis dar yra tas kraštas, kuris yra uždaras ir stereotipizuojamas, ypač kalbant apie moteris ar homoseksualus. Kadangi projektas yra apie jaunus žmones, todėl ir auditoriją įsivaizduoju labiau jauną. Tačiau bet kuris žmogus, kuris nori sužinoti apie Iraną daugiau, yra tikslinė mano grupė. Norėčiau surengti parodą ir išleisti knygą. Žinau, knyga skamba kaip didelis dalykas... Tačiau kartais būna, kad natūraliai susidėlioja. Jaučiu, kad šis fotografijų pasakojimas galėtų tapti leidiniu, nes su savo fotografijų personažais užmezgiau artimus ryšius. – Gal papasakotum apie juos plačiau? – Vienas iš jų – homoseksualus gatvės fotografas, Širaze fotografuojantis asmenis, priklausomus nuo narkotikų. Jis netgi yra sėdėjęs kalėjime už moterų teisių aktyvizmą. Kita herojė – hipė mėlynplaukė, kuri mane nusivežė į už Širazo esantį apleistą krikščionių kaimą. Jaunimas renkasi ten esančioje apleistoje bažnyčioje, rūko žolę, trekina, aplink yra įsikūrusios kavinukės. Tokia vieta vadinama free zone – jeigu atvyks policija, visi greitai vieni kitus įspės. Merginos ten vaikšto be hidžabų, skamba muzika. Ten patyriau vieną iš kertinių kelionės momentų. Temo, mes sėdėjome ant kalno, nuo kurio matėsi nutolusio miesto šviesos, ir užgrojo filmo „Irano


>>>>Žirklės Žirklės reivas“ pagrindinė daina („Man O To“ – red. past.). Pagalvojau, kad tai yra akimirka, kurios niekada nepamiršiu. – Ar žmonės leidosi fotografuojami? – Labai noriai. Tik Irano pietuose buvo kiek sunkiau. Ten žmonės religingesni, tad nenoras fotografuotis gali būti to padarinys. O kartais žmonės paprasčiausiai kuklesni. Tačiau man, kaip moteriai su juokingai atrodančia kamera, mažai kas buvo neįveikiamo. – Vežeisi juostinį fotoaparatą. Kodėl pasirinkai būtent tokią techniką? – Anksčiau daug fotografavau juostiniu. Mano ankstesni projektai, kurie man vis dar patinka, yra sulėtinto proceso rezultatai. Esu skubančios kartos atstovė, pasiduodanti skaitmeninių technologijų godumui padaryti kuo daugiau kadrų. Juostinė fotografija mane sulėtina. Vadinu tai „torture“, nes tarsi einu prieš save – juk norisi greičiau. Tačiau galvodama apie ilgalaikę perspektyvą pradedu jausti, kaip keičiasi mano požiūris į kiekvieną kadrą. Juostelėje tėra dvylika kadrų, tad į kiekvieną iš jų sudedu visą savo širdį ir koncentraciją. Man patinka, kaip šis būdas veikia tuos, kuriuos fotografuoju. Jie jaučiasi saugūs – mato mano veidą, nes jo neužsidengiu. Tai yra fotoaparatas, kuris iškart indikuoja, kad procesas yra kitoks, sužadina smalsumą ir pagarbą, nekelia asociacijų su kažkuo greitu. Pati kamera realybę įkvadratina, tarytum ištraukia ir išeina kažkas panašaus į 3D efektą. Man pačiai labai patinka, kaip jaučiuosi dėl juostinės fotografijos. Kokybė ir spalvos  – ne taip svarbu, svarbiausia psichologinis efektas man pačiai ir mano personažams. – Esi parengusi penkiolikos fotografijų ciklą „Islamas Lietuvoje“, kuriame pristatei Lietuvoje gyvenančių musulmonų bendruomenių spektrą. Prisimenu, kad minėjai, jog projektą tęsi toliau ir netgi ketini išleisti knygą, nes susipažįsti su vis daugiau musulmonų, gyvenančių Lietuvoje. Ar serija pasipildė naujomis fotografijomis? – Ne, projekto nebetęsiau, tačiau kartais mintimis grįžtu prie jo. Kai kurios nuotraukos man vis dar patinka, kai ką šiandien jau daryčiau kitaip. Svarsčiau, gal vis dėlto susitelkti į totorių bendruomenę, nes vizualiai ji nėra ištyrinėta, o juk tokia įdomi. Galbūt „Islamas Lietuvoje“ buvo pasiruošimas kurti ilgalaikį projektą, apšilimas prieš Visagino „Atominės Tapatybės“ ir Irano fotografijų pasakojimus. Visada manau, kad tai, kas mane ir herojus skiria, tarkim, religija arba kalba, iš tiesų nėra svarbūs skirtumai. Man patinka prasibrauti pro šias dekoracijas, slepiančias mūsų panašumus. Tikiu bendražmogiškomis vertybėmis.

6 //  © 37O

– Gal keistai nuskambės, bet ar radai kokių nors panašumų tarp Lietuvos ir Irano? – Tarp Lietuvos ir Irano yra kažkoks keistas ryšys. Paskutinę dieną būdama Teherane, aplankiau Milad bokštą, kuris yra šeštasis aukščiausias bokštas pasaulyje. Jame yra toks juokingas savivaldybės muziejus. Ten, vos ne garbingiausioje vietoje, stovi dovana nuo Lietuvos valstybės – stiklinė Lietuvos formos statulėlė. Aplink nebuvo nė vienos dovanos iš kitos Europos šalies! O kur dar sutiktas lietuvių didžėjus (turimas omenyje didžėjus grad_u – aut. past.)! Tai, kas įvyko jo pasirodymo metu, yra geriau nei filmas, tiesiog neįtikėtina mini revoliucija. Irane viešai negalima rodyti emocijų, šokti. Kai didžėjus grojo, mačiau, kad iraniečiai vos

Dėl šalyje esančio diktatoriško režimo daugelis žmonių yra technokratinio išsilavinimo – inžinieriai, medikai, chemikai. Juokdavausi, kad šios specialybės jiems yra tik priedanga. Dieną jie dirba įprastus darbus, o naktį virsta poetais, dramaturgais, šokėjais, muzikantais. susilaiko, kaip jie nori šokti. Pasirodymui artėjant į pabaigą, du žmonės staiga atsistojo. Kiti dar tarsi mėgino juos pasodinti, nes jiems užstojo vaizdą. Tačiau jiedu ėmė šokti ir išlaisvino kažkokią nuostabią energiją – visi pakilo ir taip pat ėmė šokti, ploti, šaukti. Kai žmonės pradėjo filmuoti mobiliaisiais telefonais, savininkai pradėjo juos gesinti, nes jei tokie vaizdai pateks į viešumą, gali kilti grėsmė, kad ta vieta bus uždaryta. Po šio pasirodymo prie manęs ir draugo šveicaro priėjo keli iraniečiai. Sakė, kad nerealu matyti žmones iš Lietuvos, kad mūsų dėka čia įvyko kažkas magiško. Jie papasakojo, kad už 45 minučių kelio nuo Teherano organizuoja nelegalius reivus. – Kai visa tai pasakoji, prisimenu dokumentinį filmą „Irano reivas“ (Raving Iran, 2016). Matei jį? – Jo režisierė Sue (Susanne Regina Meures – aut. past.) buvo atvykusi pas mane į svečius į Visaginą. Nuostabi, neįtikėtina moteris. Po didžėjaus pasirodymo sutikti vyrukai padėjo Sue, kai ji filmavo „Irano reivą“. Jiems papasakojau, kad ji buvo atvykusi į mano mažą miestelį, kuris yra net ne Lietuvos sostinė, kad kartu su ja ėjome į naktinį klubą „Troika“, kurį valdo 75 metų močiutė, kuri pati kartais ir muziką leidžia. – Kaip pasikeitė tavo, kaip fotografės, žvilgsnis įamžinant iranietes? Turiu omenyje, į ką kreipei dėmesį, kai moters veidas pridengiamas, o kūnas slepiamas po uždaresniais drabužiais? – Niekuo, tiesiog ieškau kažkokios istorijos, simbolių, kurie įprasmina tos moters istoriją, ją reprezentuoja. Man įdomu ir nauja buvo viskas, net ir kamera, pridėjusi kvadratinį vaizdą. Nuogas kūnas mane vis dar įkvepia ir aš džiaugiuosi eksperimentuodama su aktais, bet kartu tai jau savotiškai baigtas etapas. Jau nebesinori, kad mane tik su

tuo asocijuotų. Perėjau į kitą fotografinį lauką. – Papasakok apie moterų grožio sampratą Irane. Ar ten egzistuoja grožio kultas? – Ten nėra tokio didelio kūno kulto kaip Vakarų visuomenėje, todėl jaučiausi pailsėjusi nuo tobulų kūnų reklamose. Vakar buvau nuėjusi į „Europą“ draugei nupirkti gėlių ir mane iškart pasitiko pravertos lūpos, didelės krūtys, push up liemenėlė ir kalėdinė kepurė. Visa tai ant vieno modelio. Tai mus labai veikia, juk nesąmoningai save lyginame. Irane buvau apie tai pamiršusi, atsirado didesnis pasitikėjimas savimi. Jų visuomenė yra tinkliška, visus sieja ryšiai, todėl pailsėjau ne tik nuo grožio kulto, bet ir individualizmo, skubėjimo. Kita vertus, kalbantis su pačiomis iranietėmis, atrodo, kad grožio kultas yra: kadangi jos tamsios, depiliuojasi visus kūno ir veido plaukus. Labai įdomu, kad į mokyklą negalima ateiti su išpešiotais antakiais ir depiliuotais ūsiukais. Merginoms tai yra

didelė trauma. Jeigu susitvarkai antakius, reiškia, kad su kažkuo miegojai. Mano draugė buvo su kirpčiukais, tai pasakojo, kad mokykloje kirpčiukus pakeldavo ir patikrindavo, ar antakiai nedepiliuoti. Kitas pavyzdys – nosies ir kitos plastinės operacijos, kurios yra big thing. Turbūt, jei reikėtų darytis plastinę operaciją, važiuočiau į Iraną (juokiasi). Į viešumą išeinama su vienokia apranga, tačiau patekus į privačias erdves, pas žmones į namus, yra kita situacija. Buvau ne viename vakarėlyje, kur merginos buvo taip seksualiai apsirengusios, kad net pamiršau, kokioje šalyje esu. Viena moteris, su kuria susipažinau Isfahane, dažydamasi manęs paklausė: „Gal tau antakius patvarkyti?“ (Juokiasi.) Iranietėms keista, kad nesu susitvarkiusi antakių. Kavinėje mane užkalbino kita moteris, o nukritus mano hidžabui, labai nusistebėjo, kad mano plaukai yra trumpai kirpti. Liepė prižadėti, kad metus nekirpsiu. Pažadą jau sulaužiau – grįžusi pasitrumpinau plaukus.


>> Žirklės

Apie 5D literatūrą: nuo teksto – prie tango Rašė Marijus Gailius Nuotraukos Kristinos Baranovaitės

Kauniečiui Deividui Preišegalavičiui yra 35-eri. Vadinasi, pagal įstatymą jis vis dar jaunasis menininkas. Ir būdamas vis dar jaunasis spėjo išleisti pirmąją savo knygą – novelių ir impresijų rinkinį „Dulkių spalvos žuvelės“.

S

avo knyga debiutuojantis rašytojas pamėgino atrakinti visas įmanomas skaitytojo jusles, todėl aromatų profesionalai prie dalies tiražo pridėjo išskirtinį kvapą, turintį trūnijančio medžio, marių vandens, iškvėpto atodūsio tonų. Pačiame tekste autorius tikisi skaitytojus atrasiant ir melodijų, ir vizualinės formos, ir galimybės... tango šokiui. Jaunasis rašytojas, užkietėjęs bibliofilas ir estetas, draugų retsykiais pavadinamas paskutiniuoju Europos džentelmenu, nedaug skiriasi nuo savo knygos personažų – originalių ir netikėtų tipažų, klaidžiojančių pasaulio periferijoje, būties pakraščiais, mėgstančių viena koja peršokti per aplytą šulinio dangtį. Bet prieš pradėdami kalbą apie neeilinę knygą, pradėkime nuo aktualijų, ypač svarbių paskutiniųjų klasių moksleiviams.

8 //  © 37O

– Dabar visi ginčijasi dėl lietuvių kalbos ir literatūros egzamino – man tai atrodo kova tarp ideologijos ir estetikos. Kokią tu, kaip pažengęs skaitytojas ir literatūros estetas, įsivaizduoji tobulą literatūros pamoką? – Pamokos galėtų visų pirma žadinti susidomėjimą grožine literatūra ar bent neatbaidyti nuo skaitymo malonumo. Tie dalykai, kuriuos tais laikais bruko

mokykloje, manęs visai nedomino, todėl augau su moksline fantastika, Harry Harrisonu ar Arthuru Clarku, kurie į mano gyvenimą pateko tarsi kontrabandiniu būdu. Literatūra, kaip dabar galvoju, man tebuvo noras pabėgti nuo nuobodulio ar draugų, kviečiančių eiti vogti magų iš mašinų ar rinkti vario laužą iš kaimyninių kiemų. Nuobodulys yra skaitymo stabdys, o skaitymas juk yra tapatus malonumui. Tai kitokio pobūdžio malonumas nei mėgavimasis krepšiniu, gerai iškepusiu kepsniu su bruknių padažu ar gėrėjimasis dulkių spalvos daugiabučiu. Nesu įsitikinęs, ar jaunas žmogus – jo nenuvertinant – gali suprasti kai kuriuos lietuvių autorius; literatūros mokymas neturėtų vien jais apsiriboti. Aš pats prieš pavadindamas lietuvių literatūrą iškilia sekundėlę stabtelėčiau. – Ar nėra taip, Deividai, kad anachronistinė literatūros mokymo samprata įkalina ribotoje estetinėje savivokoje, kai literatūrinė erudicija baigiasi sulig Salomėja Nėrimi ar Vytautu Mačerniu ir tada žmonės savarankiškai geriausiu atveju priauga iki Paulo Coelho. Iš kur pats semiesi jėgos tiek domėtis ne tik literatūra, bet ir daile, šiuolaikine muzika bei šokiu? – Turbūt tos jėgos kilmė yra noras iš-

reikšti ne tiek savo teisingą pasaulėžiūrą, kiek Tai. – Tai? – Aš domiuosi ir šiuolaikiniu šokiu, kur atrandamos figūros ir jų judesiai savotiškai nurodo paraleles į kitus žanrus. Tai yra žiūros kampas, kai atsiribojus nuo savęs, nuo kabineto, kur dabar sėdime, nuo kraštovaizdžio, matomo pro langą, ima skleistis spalva, banguojantis namų kontūras, tarytum ūkas aidintis automobilių gaudimas. Kiekvienas žmogus yra iš prigimties estetas, tačiau mus papildo sandūra su skirtingais menais ir tuomet iškyla klausimas, kaip išreikšti naujai atrandamas figūras. Aš per šias figūras bandau atrasti bendrystę ir empatiją su kitais žmonėmis. Galbūt net atrakinti kolektyvinę pasąmonę, jei ne per plačiai čia užsimota. – Pastebėjau, kad figūros kartojasi tavo kūryboje kaip keliaprasmiai vienetai, veikia kaip tiršta analogijų dermė. Tas pats pasirodantis jūrų arkliukas gali būti ir smuiko raktas, ir ausies forma, ir šokio judesys, ir vidinis kompiuterio diskas, atsakingas už įrenginio atmintį, ir hipokampas, kuriame kaupiama žmogaus atmintis. Man regis, tu kaip niekas kitas savitai įvardiji realybę kaip magišką įvairių figūrų žaismę ir taip prapleti žmogiškojo su-

vokimo ribas. – Mane domina riba, susidūrimas. Vakar skaitydamas senovės romėnų poetą Katulą valandėlę užsigalvojau ties jo eilėms „Odi et amo. Quare id faciam fortasse requiri“ („Myliu ir nekenčiu. Kodėl aš tai darau, galbūt tu klausi“). Myliu ir nekenčiu – tai daugmaž ir yra ta riba, kurią bandau apčiuopti. Tai yra riba tarp išorinio kraštovaizdžio ir vidinio pasaulėvaizdžio. Tos ribos, perėjimai, mirguliavimai, sapnai ir būdravimai yra dalykai, kurie mane jusliškai domina. Būtų smagu, kad mano kūrybą vertintų panašiai kaip vizualųjį meną, kai, atsiribojus nuo puslapių, pasakojimas sąmonėje virstų paveikslu. Arba kad iš teksto pasklistų muzikinės natos, arba kad liktų nežymus kvapsnis. Todėl aromatologė Laimė Kiškūnė vienai knygos novelei net sukūrė specialų kvapą, kuris gali padėti tapatintis su kūriniu. – Jau anksčiau kvapas buvo sukurtas ir Lietuvai, picų kvapą patentavo vienas picerijos tinklas, o dabar pirmą kartą šalies leidybos istorijoje autentišką kvapą gavo knyga. Ir tai ne tiek rinkodaros triukas, kiek tavo pastanga plėsti pasaulio suvokimą jungiant visas jusles į vieną literatūros kūrinį. – Siekiau provokuoti skaitytoją. Apskri-


mu, kad kažkoks gyvūnas, panašus į smegenų liauką, atsakingą už atmintį, tai yra jūrų arkliukas, judantis vandenyje – beje, neplaukiantis, o būtent judantis – yra toks pat vienišas kaip žmogus, toks unikalus kaip kiekvieno mūsų sąmonė, mūsų atmintis. – Atskleisti nematomus žmogaus ir pasaulio ryšius buvo simbolistų uždavinys. Akivaizdu, kad toks ir yra tavo tikslas – tikrai ne realistinė ar natūralistinė perspektyva? – Galbūt mano funkcija tėra pasidalyti pasaulėjauta arba papildyti – praskleisti tam tikrą širmą, kad skaitytojas susidurtų su tam tikrais dalykais – galbūt, kaip sakai, simboliniais. – Kuriuos rašytojus laikai savo literatūriniais bendrininkais? – Kurio laikotarpio? (Juokiasi.) Alfonso Lingio metaforiškumas, Arvydo Šliogerio minties muzika, Julio Cortázaro pasakojimo niuansai... Daugybė tų sąmokslininkų: artimas ir Maxas Frischas, žaviuosi ir tavo ar Tomo Vaisetos kūryba. Poetai, poetės. Giedrė Kazlauskaitė, tarkim. Man ir Michelis Houellebecqas patiktų, jeigu jam labiau rūpėtų… kvapas. Vos nepavadinau jo smirdžiumi!

Būtų smagu, kad mano kūrybą vertintų panašiai kaip vizualųjį meną, kai, atsiribojus nuo puslapių, pasakojimas sąmonėje virstų paveikslu. Arba kad iš teksto pasklistų muzikinės natos, arba kad liktų nežymus kvapsnis. tai, kaip įdomu yra kvapo fenomenologija! Pavyzdžiui, per šios knygos kvapą skaitytojas, atrakinęs savo patirtį, gali nusileisti į vaikystės rūsį arba patekti į seną vaistinę ir taip pratęsti atminties kelionę. Kvapas mus jungia, tai yra universalus kelias į bendrystę. – Sutinku: neseniai atsidariau seniai naudotą maisto dėžutę ir jos kvapas grąžino mane į seną a. a. močiutės virtuvę. Tuomet laikas sustojo. Močiutė buvo it gyva. – Galbūt kvapas yra geriausias kelionės palydovas? Vis dėlto gerai, kad kvapui tirti neskiriami dideli technologiniai resursai, antraip… – …netyčia išrastume laiko mašiną? – Juk akivaizdu, kad kvapas leidžia mikliai persikelti į kitą vietą ir kitą laiką, ten pabūti ir iš ten sugrįžti. – Tavo teksto kompozicija, beje, yra kaip kvapo molekulių dinamika ore: veikėjai ir motyvai yra išsibarstę po visą knygą, kai staiga sugrįžta kitoje istorijoje. – Tikrai taip, aš norėjau aprašyti visas penkias dimensijas, sudėtas į vieną penklinę. O šeštoji dimensija būtų jūrų arkliuką vaikančios katės letenėlė, sustingusi ore… Man pasirodė įdo-

– Pokalbio pradžioje užsiminei, kad kanoninė lietuvių literatūra tave atbaidė dėl nuobodulio. Rašytojas Alvydas Šlepikas tavo knygos anotacijoje teigia, kad tavo knygoje nėra tik vieno dalyko – nuobodulio. Dar tave būtų sunku apkaltinti klišių vartojimu: neradau nė vienos! Kaip tau pavyksta rasti tiek negirdėtų įvaizdžių? – Kartais aš dvejoju, ar ši knyga nėra per keblus kalbos pratimas, kita vertus, kaip apsidžiaugčiau, jeigu knygos skaitytojas pašoktų nuo kėdės ir pradėtų šokti tango. – Keliose vietose bandoma paaiškinti ir unikaliausio Lietuvos gamtos paminklo Kuršių nerijos paslaptį, kai ta vieta suteikia „nepakartojamą laisvės ir tikrumo pojūtį, kuris toks savitas galbūt dėl skirtingų vandenų iš šonų“. Ten esi gyvenęs – topografija iškyla ir tekstuose. – Rašydamas bandžiau suvokti santykį su savo praeitimi. Ar įmanoma atverti tam tikrus dalykus, prašnekti kitaip, negu prašneka karpis keptuvėje iš vieno knygos pasažo? Stengiuosi vengti psichologizavimo ir tiesiai neatsakyti, kodėl tekstuose nuolat pasirodo moteris, tarp jų ir prezidentė, vengiu išsiduoti, ar ši knyga nėra vientisa elegija dėl prarasto žmogaus. – Tai turbūt ir yra vientisa elegija dėl prarasto žmogaus? – Ačiū už pokalbį! – Gerai, pamirškime. Užtat pats žinai, kad Prezidento įstatyme yra atskiras straipsnis už šalies vadovo šmeižtą  – nebijai prisižaisti? – Dalia Grybauskaitė tiesiogiai niekur neminima. Bet man jos figūra – plačiąja prasme! – daro įspūdį. Ir stotas, ir laikysena. Ryžtas ir preferencijos suvaldant šiąja lietuvių kalba čiulbančiųjų bendruomenę. – Vienas ryškiausių įvaizdžių knygoje – žuvies simbolis, kurį aptinkame jau pavadinime. Tai svarbus krikščionių sutartinis ženklas, o ką jis reiškia tau? „Dulkių spalvos žuvelių“ tikrai nepavadinsi krikščionybės apologetika. – Mane traukia žuvies archetipas. Gan įdomu kalbėti apie numanomus ar tarsi žinomus, bet nelengvai įvaizdinamus dalykus. Mes panašūs į žuvis vien tuo, kad kas dieną susiduriame su vandeniu: lietuje, duše, gerdami vandenį ar

kokakolą. Lengvas paradoksas: prausdamiesi mes nuplauname tikrąją savo esaties dalį, gal net reikšmingiausią – tai yra kvapą, mes jį pašaliname. – Vadinasi, žuvies simbolis yra evoliucijos užuomina? Mes nuo iešmučio arba amfibijos pabėgome labai toli, bet tave vis tiek domina anas pirmykštis būvis? – Mes negalime ištiesę ranką tiesiogiai pasiekti šios evoliucinės informacijos, mums jau vakarykštę dieną sunku išsaugoti – praeitį padeda pasiekti nuotraukos, nuotrupos, ribiniai susilietimai. Šioji simbolika, žmogaus-žuvies archetipika, leidžia priartėti prie mane dominančių temų. Žuvies judesyje aš išties įžvelgiu simbolį, kartu ir metaforą. – Tavo ambicija ir interesas juolab įdomus, kai šiuolaikinis žmogus su dideliu pagreičiu praranda atmintį patikėdamas ją internetui. – Aš neturėjau tikslo ieškoti tapatinimosi su žuvimi galimybės, bet bandžiau pažvelgti, iš kur mes galbūt kilę ir kur link dabar einame susiliedami su Ekranu, kuriame plūduriuojame ar net skęstame, ir dar nežinia, ar pamažu per interneto stebuklus ir skurdiklius negrįžtame atgal į vandenyną – į savo žuviškumą, kai niveliuojasi mintys ir įsivyrauja Savaimesuprantamumas. – Toks homo planctonis… Deividai, ką tu nori atrasti už tos plėvelės iš žuvies žvynų, jos kitoje pusėje? Tikėjimą? Prasmę? Amžinybę? – Galbūt tyliausią tylą, vyraujančią tarp mūsų. Skaitytojui siūlyčiau įsiklausyti į ribą, pavyzdžiui, – Kuršių neriją, skiriančią marias nuo jūros. Suprasti tylos ribą, kuri visada yra tarp tavęs ir socialinio gyvenimo, kuri iškyla išsiskyrus su kitu žmogumi ir likus vienam. Dabar dingtelėjo primityvi analogija, kad „riba“ rusiškai, tik vos kitaip ištarus, reiškia žuvį.

– Auditorijai gali tokia ribinė prieiga būti nemenku iššūkiu. Visi kaip automatonai esame įsisukę į kapitalistinį verpetą – rask tu dabar laiko stabtelėjęs įsiklausyti į tylą. Kalbu ir apie save. – Prieš mėnesį esu pagalvojęs  – kiek žmonių šią knygą perskaitys. Pamaniau, kad vienuolika žmonių, įskaitant tave. Džiaugsiuosi, jei atsiras dvylikta skaitytoja ar skaitytojas, tryliktas irgi pradžiugintų. Mane baugina įsivaizduojamo skaitytojo reakcija. Vis dėlto, jeigu kas nors norės pasikalbėti apie tekstą, mieliau pakviesčiau į nacionalinę ar bet kurią kitą dailės galeriją pamedituoti prie paveikslų. – Tavo citata iš pirmojo viršelio atlanko: „Kamuolys vis dar šliaužia palei vartų liniją, kai saulė skleidžia visatos dėvėjimosi ženklus – miniatiūrines gupijas, dulkių spalvos žuveles, nardančias ore.“ Aš šioje alegorijoje atpažįstu vakarėjantį ir virpantį vasaros orą, man jis susišaukia su Romualdo Granausko aprašytu saulėlydžiu tolyje virš laukų, Oskaro iš „Skardinio būgnelio“ stebimais vabzdžiais, šokančiais aplink lempą, netgi Marcelio Prousto pasakotojo už lango girdimais balsais – jo tėvų balsais. Koks efektas – kiek asociacijų! Vadinasi, tai tekstas, praplečiantis būtį. – Galbūt. Ačiū už sugretinimus. Gražūs tavo atspindžiai, mirgėjimas, atrinktos numanomybės. Šiame pasaže svarbus laiko aspektas, atsigręžimas į tai, kas iš tikrųjų vyksta. Jeigu redaktorė leis, siūlyčiau šioje vietoje palikti bent trijų eilučių pauzę, užpildžius ją simboliais, – palikti ją kiekvieno interpetacijai. – Galiu savo nuožiūra? – Mielai. ~ _ ? _

 


>> ŪSAI

Daiva Čepauskaitė: pasižadėjimai riboja Visai nebūtina kiekvieną gerą rašytoją užgriozdinti paminklu ar atminimo lenta.

– Kaip atrodo tavo įprasti šiokiadieniai? Ir kaip kovoji su rutina, jeigu kovoji? – Pirmą kartą gyvenime (jau metus) ryte keliuosi, einu į darbą ir dirbu iki 17 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Su rutina nekovoju, ji man netgi savotiškai patinka, kadangi lig šiol gyvenau beveik laisvos menininkės gyvenimą be jokios rutinos. Tokia dienotvarkė kol kas man yra egzotiška naujovė. – Neseniai pasirodė tavo naujausia knyga vaikams „Baisiai gražūs eilėraščiai“, tarsi „Matricoje“ siūlanti skaitytojui pasirinkti iš dviejų spalvotų piliulių: „Galima nugyventi gyvenimą ir visai be poezijos. Bet galima atsiversti knygą ir pajusti, kaip kutena ropojanti auksinė skruzdėlė...“ Kaip kilo mintis parašyti šį eilėraščių rinkinį? – Eilėraščius vaikams rašau seniai, dažniausiai tai būdavo visokie dainų tekstai ar eiliuoti posmeliai spektakliams. Vis pagalvodavau, kad kada nors, kai atsiras laiko, surinksiu juos į krūvą, ir bus knyga. Pernai vienu metu ištiko kūrybinis štilis, tad pagalvojau – pats laikas imtis vaikiškos knygos. Kai surinkau tuos tekstus į vieną vietą, pamačiau, kad nieko gero ten nėra, ir tokios knygos aš nenoriu. Tada sėdau rašyti iš naujo. Berašant apėmė azartas ir smagumas. Taip gimė „Baisiai gražūs eilėraščiai“. – Rimtas menas dažnai iš jo vartotojo reikalauja nemažai pastangų – norėdamas suvokti kūrinį, turi mąstyti, analizuoti, išeiti iš savo komforto zonos. Koks tavo santykis su popsu? Kalbu apie kokybiškus, bet lengvus serialus, filmus, knygas. Ką renkiesi norėdama atsipalaiduoti po sunkios darbo dienos? – Tam, kad išeitum iš savo komforto zonos, reikia tą komforto zoną turėti. Kartais ją kurti padeda ir popsas. Ypač filmai. Kartais mėgstu tingų, pasyvų poilsį, kai įtraukia koks nors filmas, beveik nereikalaujantis smegenų darbo, mielai žiūriu, kai šaudo ir gaudo, o tuo metu dar triauškinu traškučius, ir sąžinė negraužia. Su knygomis kiek kitaip  – rimtos, geros knygos man ir yra tikroji komforto zona, iš kurios nesinori išeiti. O po sunkios darbo dienos dar labai padeda šuns glostymas.

Rašė Jurga Tumasonytė Nuotrauka Vlado Braziūno

Praėjusieji metai rašytojai ir aktorei Daivai Čepauskaitei buvo kūrybingi – pjesių rinkinys „Aš tave užmiršau“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016) pateko į Metų knygos rinkimų penketuką. Taip pat pasirodė eilėraščių knyga vaikams „Baisiai gražūs eilėraščiai“ (Žalias kalnas, 2017). Naujųjų metų proga kalbamės apie naujus iššūkius.

10 //  © 37O

– Ar prieš Naujuosius susidarei pasižadėjimų, būsimų planų sąrašus? – Jokių pasižadėjimų, jokių sąrašų. Jokios biurokratijos. Jeigu ką ir planuoju, stengiuosi įgyvendinti be priesaikų. Žinau, ką turiu padaryti, ir tiesiog darau. Pasižadėjimai riboja, nepalieka erdvės improvizacijai ir spontaniškiems sprendimams. Nenoriu tapti sąrašų įkaite.

siimame. Tos tautinės tradicijos mūsų namuose įgijusios labiau žaidybinį nei autentišką pavidalą. Kūrename ir laužą per Jonines, bet ant to laužo vaikai dažniausiai kepa ne visai tautinius zefyrus. Kas kita – šeimos ritualai. Jie visai netautiniai, pvz., savaitgalio blynai ar išvykos į gamtą, penktadieniniai filmų žiūrėjimai iki nukritimo... Jie visada brangūs ir mieli, nes iš jų ir susideda namai.

– Kokią reikšmę tau turi tautinės tradicijos ir šeimos ritualai? Dažniau jų laikaisi, o gal sąmoningai vengi? – Nesu atsidavusi tautinių tradicijų puoselėtoja, tačiau yra tradicijų, kurių vis dėlto laikomės – pvz., mano ir mano brolio šeimos visada susirenkame prie Kūčių stalo tėvų namuose. Ragaujame dvylika patiekalų, tačiau šieno po staltiese nededame ir burtais neuž-

– Esi pažįstama su radijo teatro užkulisiais – tiek dalyvavusi pati, tiek vertinusi kitų darbus. Kaip manai, kodėl daugelis teatro dramaturgų prisibijo šio žanro? O gal kaip tik galime kalbėti apie radijo teatro atgimimą? – Nemanau, kad prisibijo. Nemažai teatro dramaturgų yra bandę jėgas radijo pjesės konkursuose ir jiems visai gerai sekėsi. Lietuvoje tų dramaturgų nėra tiek daug, kad jie būtų skirstomi į teatro, kino ar radijo. Tie, kurie rašo pjeses, rašo visur. Radijo teatras, be abejo, turi savo specifiką, bet ji nėra tokia bauginanti, kaip gal kai kam atrodo. Manau, pas mus šis teatras tikrai kurį laiką buvo primirštas, o gal net laikomas antrarūšiu, lyginant su scenos teatrais. Pastaruoju metu jis sėkmingai

gaivinamas – nuolat rengiami radijo pjesės konkursai, atsiranda ir vaidybinių radijo serialų. Manau, dramaturgui radijo teatras  – kaip tik puiki mokykla, kur gali sulaukti premjeros, nereikalaujančios didžiulių pastatymo resursų ir sąmatos dekoracijoms, kostiumams, grimui ir t.t. – Kokie tavo klausymosi įpročiai (turiu omenyje tiek radijo pjeses, tiek garso knygas, tiek muziką)? – Mano klausymosi įpročiai gana sunykę arba deformuoti, t.y. klausausi beveik tik kompiuteryje, kartais dar važiuodama mašina. Namuose net normalių aparatų klausymuisi nebeturiu. Beliko tik nemažai vinilinių plokštelių, kurios sukrautos palėpėje kaip jaunystės relikvijos. Garso knygų neklausau, mėgstu skaityti akimis, man nepatinka, kai man jas skaito kažkas kitas. – Kaip vertini šiuo metu ne tik Vilniaus masteliu vykstančias rietenas dėl paminklo Lukiškių aikštėje? Galbūt visi vieši svarstymai apie įpaminklintą atmintį pasmerkti tapti nesantaikos objektais? – Visas rietenas vertinu kaip demokratijos išraišką. Labai gerai, kad egzistuoja skirtingos nuomonės, požiūriai ir supratimai, kad juos galima viešai reikšti ir ginti. Daug blogiau, kai Seimas mėgina užgniaužti visas rietenas ir nuspręsti, kokio paminklo reikia miesto aikštėje. Tai daug baisiau už viešų svarstymų sukeltą nesantaiką. Vieši svarstymai būtini ir reikalingi. Tuose svarstymuose gims sprendimas, o koks paminklas galų gale stovės vieno ar kito miesto aikštėje, ne taip svarbu. Paminklai, kaip žinome, nėra amžini. Griūva net ir tie, kurie daugelį metų rodė kelią į šviesią ateitį. – Įdomu, ar daug šių laikų rašytojų po keliasdešimties arba šimto metų sulauks paminklų arba atminimo lentelių – turbūt tebebus svarstoma, ką daryti su senaisiais. Koks tavo požiūris į siūlomą vadinamųjų nusidėjusių rašytojų paminklų eliminavimą iš miestų ir miestelių? – Man atrodo, kad visai nebūtina kiekvieną gerą rašytoją užgriozdinti paminklu ar atminimo lenta. Geriausias paminklas rašytojui yra jo knygos, ir jeigu jos yra skaitomos po rašytojo mirties – tai geriausias jo darbo įvertinimas, kuriam neprilygs joks akmeninis balvonas. Ką daryti su nusidėjėliais, nežinau, nesu teisėja. Jei rašytojas sukūrė ką nors meniškai vertingo, tikrai nevežčiau jo paminklo į Grūto parką. Galbūt reikėtų papildomos informacijos prie paminklo ar atminimo lentos, kad jis tarnavo tam tikrai ideologijai ar okupacinei struktūrai. Nereikia trinti ar balinti istorijos, reikia ją žinoti ir suvokti, kad neretai gyvenime egzistuoja daugiau nei dvi spalvos – juoda ir balta. – Ką sau palinkėtum atsiminti 2018-aisiais? – Sau linkiu atsiminti, kad geriausia gyvenimo akimirka yra čia ir dabar.


MĖNESIO ALBUMAI.

>> KLAUSYKLA Rašė Jonas Braškys („Gintariniai Akiniai“)

U2 Songs of Experience

EMINEM Revival

Universal

Aftermath

52

100

N.E.R.D. No one ever really dies Columbia

Džiugu, kad šis gruodis pasiūlė ne tik Eminemo ar G-Eazy apgailėtinas nesąmones, tačiau ir „Brockhampton“ ar „N.E.R.D.“, apie kurių po septynerių metų išleistą albumą ir pakalbėsiu, opusus. Kaip žinia, N.E.R.D. vienu metu valdė hiphopo pasaulį o Pharellas Williamsas atrodė lyg muzikinis mesijus. Tačiau galiausiai popsas užvaldė eksperimentinio hiphopo kūrėją ir persona tapo svarbesnė už asmenybę. „No One Ever Really Dies“ grąžina grupę į šlovingus laikus: energija ir azartas grįžo su kaupu, ir nors albume galima rasti tradicinių klišių, jis vis tiek skamba be proto smagiai ir aktualiai. Nenutoldama nuo politinių aktualijų, N.E.R.D. neskamba lyg niekam nereikalingi pastoriai, pamokslaujantys ir auklėjantys nesupratas. Eksperimentiškumo nėra tiek daug, tačiau grupei būdingas požiūris „think outside the box“ vis dar valdo, o gebėjimas sukurti pagaulius „beatus“ ir vėl vyrauja, ypač su Kendricku Lamaru įrašytame ir iškart užkrečiančiame „Don‘t Do It“ ar paprastame kaip trys kapeikos „Lemonade“, kuriam pakviesta Rihanna. N.E.R.D. sugeba, paimdami jau pažįstamą trafaretą, jį atnaujinti. Ir šie triukai veikia, pavyzdžiui, dainoje „1000“ ar „Kites“. Net ir Gucci Mane ar Edo Sheerano balsai, nuo kurių veidas ima rauktis lyg atsikandus citrinos, skamba toleruotinai. Nors neatpažintų tolių „No One Ever Really Dies“ nepasiekia ir sunku pasakyti, kokia bus jo išliekamoji vertė, dabar ir būtent dabar jo klausytis yra kaip reta malonu. Kai visi yra tokie rimti ir dvasingi, kažkas, kas nepamiršta, kad be rimtumo reikia ir trupučio smagumo, yra vertas plojimų. Mes žinome, kad sunku, liudykime tai, bet nepamirškime ir linksmintis. 0°

kisielius kefyras

79

Kažkada Eminemas buvo balsas, leidęs kelti pavargusias galvas ir atsigauti sunkiomis gyvenimo akimirkomis. Tai buvo seniai, labai seniai ir devintasis jo albumas yra tik šlovingų laikų aidas, patvirtinantis, kad Marshalas Mathersas nebėra nei įdomus, nei aktualus. „Revival“ yra vienas nykiausių, nuobodžiausių ir labiausiai kankinančių šiais metais darbų, kurio klausymas prilygsta egzistencinei tuštumai, kai laikas sustoja, o kiekviena sekundė virsta valanda. Nuo siaubingai perdirbtų „The Cranberries“ ir Joan Jett dainų iki populiarumo besivaikančių kolaboracijų su Edu Sheeranu ar „X Ambassadors“ „Revival“ yra persunktas poprepinio nuobodulio, labiau spinduliuojančio kritimą į bedugnę nei atgimimą. Net sunku patikėti, kad šį darbą prodiusavo legendinis Rickas Rubinas, nes „Revival“ yra albumas, kuriame viskas yra blogai. Neįkvepiantys Eminemo tekstai ir bandymas repuoti trapą šauna pro šalį, ir to net negali išgelbėti nei Beyonce, nei Alicia Keys, nei Kehlani – vokalistės, suteikiančios deguonies bet kokiam, net blogiausiam kūriniui. Ištemptas iki negalėjimo „Revival“ virsta kantrybės išbandymu, kuriame nėra nieko įdomaus, smagaus, grėsmingo ar aktualaus – visų tų savybių, kuriomis lyg ir turėtų pasižymėti Eminemo dainos. Žodžius reperis dėlioti moka, ir kartais juose blysteli rimuotojo genijus, tačiau akivaizdžiai per ilgos ir niekur nevedančios instrumentuotės ištempia ir taip neišmoningas dainas iki viduramžių kankinimams prilygstančios amžinybės. Trumpo keiksnojimai, atsiprašymai, skirti buvusiai žmonai, neva melodramatiškos ir tragiškos meilės istorijos – visa tai jau buvo atlikta ir tai darė pats Eminemas, todėl dar ir dar kartą klausyti tą patį per tą patį tampa ne nuobodu, o skausminga. O žinot, kas baisiausia? Šio repo tyrų kaleidoskopas karaliauja topuose ir nieko dėl to padaryti neįmanoma.

Migloko – Sacred Tears stop kadras

U2 karjeroje būta visko: nuo mesianistinės misijos išspręsti visas pasaulio problemas iki visuotinės neapykantos, kai tiesiog į gerklę (arba jūsų „iTunes“) savanoriškai privalomai buvo kišamas albumas „Songs of Innocence“. Ir nors mano asmeninis santykis su šia grupe visad buvo problemiškas, faktas lieka faktu – U2 jau nebėra aktualūs ir naujos dainos niekaip nepasiekia tų populiarumo ir kokybės aukštumų kaip devintojo ar dešimtojo dešimtmečio grupės hitai. „Songs of Experience“ yra dar vienas šio nuopuolio pavyzdys ir net prisikviesti jaunimo dievukai čia nieko padaryti negali. Airiams į pagalbą ateina ir „Haim“, ir Kendrickas Lamaras, ir hitų kepėjas Ryanas Tedderis iš „One Republic“, bet 14-as jų albumas skamba lyg antrinis produktas, pagamintas iš perdirbtų geresnių ilgagrojų. Neabejotinai U2 bando būti šiuolaikiški, net galima išgirsti duetą su DJ Kygo, tačiau šis lindimas bandant parodyti, kokie mes „up to date“, skamba taip dirbtinai lyg šeimos baliuje įkaušęs dėdė, vis bandantis prisitaikyti prie jaunimo nevykusiai vartodamas šiuolaikinį žargoną. Iš muzikinės pusės „Songs of Experience“ yra neįtikimai blankus ir prėskas, neturintis ryškesnio akcento, o muzika yra paremta stadioniniais pašūkavimais, jau tikrai erzinančiais The Edge rifais, ir iki gyvo kaulo įgrisusiais pamokslavimais, kurie yra tiek pat gilūs, kiek ir motyvaciniai paveikslėliai ar tas vaizdo klipas „Tu esi gyvas, turi rankas, kojas ir t.t.“ Teko matyti teiginių, kad tai geriausias po 2000-ųjų sukurtas jų albumas, bet tai menkas komplimentas, nes ar galėtumėte tuos naujojo tūkstantmečio albumus išvardyti? U2 pasenęs rokas yra letargo būsenos, lyg patys grupės nariai bandytų ne ieškoti naujo priėjimo, naujo įkvėpimo, o tik imtų tai, kas dabar lyg ir jėga (jėga, jų nuomone, yra tai, kas daugiausia radijuje skamba), ir kažkaip bandytų įteigti, kad tai yra naujas produktas. Pripažinkime, kad seniau jie valdė traukinio lokomotyvą, o dabar telieka suprasti, kad tiek pavėlavusių jų traukinys nebelaukia. Jei vis dėlto jums patinka vėlyvoji U2 kūryba, galbūt ir šis darbas bus priimtinas.

MIGLOKO Sacred Tears Tilto namai

Jau bene dešimtmetį Lietuvos scenoje žinoma, tačiau vis dar lyg debiutantė vertinama Miglė Vilčiauskaitė, akivaizdu, subrendo. Paskaičius interviu ji vis dar atrodo kaip gamtos vaikas, tačiau antrasis Migloko albumas įrodo, kad muzikine prasme mergina yra pasikausčiusi, pasiruošusi ir ne tik gabi, bet ir labai produktyvi. „Sacred Tears“ man buvo labai malonus atradimas, puikiai tinkantis šaltiems žiemos vakarams, kuriam energijos užtenka ne tik porai kūrinių. Albumo pradžioje ji tęsia Amy Winehouse tradicijas, vėliau ji skamba kaip Janis Joplin, Skye (ex-„Morcheeba“) ar netgi Erykah Badu. Daug džiaugsmo kelia, kad pirmojoje dalyje atlikėja nenusprūsta į popmuzikos pusę, kaip tai daro kai kurios kitos Lietuvos atlikėjos. Galbūt jos dainos netaps superhitais, kuriuos niūniuos ir mažas, ir didelis, tačiau šių kūrinių muzikinio turinio galėtų pavydėti ne vienas dažnai talentingas, tačiau ant seklumos užplaukiantis moteriškas vokalas. Svarbu ir tai, kad soulo, ritmenbliuzo ar džiazo įkvėpti vokaliniai pasažai nėra Migloko galimybių riba: „Cow Song“ parodo vis didesnį merginos susidomėjimą house muzika, tačiau šie pokyčiai vis tiek yra daromi subtiliu Migloko stiliumi. Pastarieji kūriniai, pvz., „Right One“ dvelkia nostalgišku 2000-ųjų bumčiku visomis geriausiomis prasmėmis, o „I Know It“ skamba lyg elektroninis regis. Tačiau būsim biedni, bet teisingi – sodrus ir pilnas oro Miglės vokalas yra esminis „Sacred Tears“ elementas, kuris per kiekvieną perklausą vis maloniau glosto ausis ir verčia sukti albumą dar ir dar kartą.

86

15

100

TILLAE Late night grocery shopping S. r.

Jaunų lietuvių Godos Sasnauskaitės ir Jokūbo Tulabos duetas, nors ir žinomas savuose ratuose, plačiojoje, kiek tai įmanoma sakyti, Lietuvoje yra visai nepažįstamas. Labai viliuosi, kad jų debiutinis darbas atkreips ne vieno įdomesnės elektronikos gerbėjo dėmesį. Downtempinis, ambientinis grupės skambesys pirmiausia patraukia savo nuoširdumu ir vieniša šiluma, kurią tobulai atspindi albumo pavadinimas. Tingus ritmas ir svajingas Godos balsas turi magijos užkerėti, ir tai puikiai tinka neskubiems pasivaikščiojimams tamsoje, kurią apšviečia tik gatvių žibintai ir kelios krintančios snaigės. Geriausi albumo kūriniai, pvz. „Lay Down“ ar „77 Easy Steps To...“ žada grupei gražią pradžią, tačiau tam, kad būtų pasiekta visavertė satisfakcija, grupei kažko pritrūksta. Nežinau, bet ilgėliau klausant man vis išlįsdavo „Morcheeba“, „The XX“ ir alternatyvaus ritmenbliuzo įtakos, kurios užgoždavo pačių „Tillae“ individualumą. Kaip EP „Late Night Shopping“ būtų skambėjęs puikiai, tačiau leisdami beveik 40 minučių darbą jie galbūt užsimojo truputį per daug. Vis dėlto, iš kitos pusės, lyg dėlionės dalys „Tillae“ muzika po truputį jungiasi: kaleidoskopiški elementai dera su labai vientisu Godos balsu, akustika sėkmingai papildo elektroninę muziką, nors kartais liūliuojantis ir pulsuojantis tekėjimas tave tiesiog užslopina ir imi girdėti sofistikuotesnius „Leon Somov&Jazzu“. Paprastai tariant, šiek tiek energijos nebūtų pakenkę. Mano nuomone, duetas dar nerado aukso vidurio, kas yra labai normalu tokiai jaunai grupei, tačiau žingsniai yra drąsūs ir teisingi, todėl reikia tik tikėtis, kad „Tillae“ užteks entuziazmo tęsti pradėtą darbą.

100

Visus albumus išgirskite „Spotify“ ir kitose klausymo platformose.

100

75

70 

absentas

100

100

spiritas


CO2 tarša: 135 –168 g/km, vidutinės degalų sąnaudos: 5,0 –7,1 l/100 km

SOSTENA

VILNIUS Ukmergės g. 280, tel. (8 5) 249 0890, el. p. info@sostena.lt KAUNAS Savanorių 443A, tel. (8 37) 49 04 40, el. p. kaunas@sostena.lt KLAIPĖDA Šilutės pl. 32, tel. (8 46) 34 26 90, el. p. klaipeda@sostena.lt ŠIAULIAI Karaliaučiaus g. 35, tel. (8 41) 45 33 99, el. p. siauliai@sostena.lt

volvocars.sostena.lt


PRISTATOME NAUJĄJĮ „VOLVO XC40“ Nuo patogumo iki eksploatacinių savybių. Nuo pažangiausių technologijų iki išmaniai suprojektuotų dėtuvių daiktams. Kuriant naująjį „Volvo XC40“ buvo atsižvelgiama į vienintelį dalyką – Jus. Išskirtinis ekspresyvaus dizaino, naujausių technologijų ir 90 metų patirties gaminant automobilius derinys – tai potyris, kai kiekviena smulkmena tarnauja Jūsų poreikiams tenkinti. MADE BY SWEDEN


>> blizgė

Žymiojo elgesio režisieriaus persikraustymas į internetą Rašė Erlend Diagilev Frankie Galland nuotr.

Paskutinėmis praėjusių metų dienomis į žinomo amerikiečių menininko Michaelo Portnoy performansą „Wrixling“ pakvietęs Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) Vilniuje pasėjo nemažą intrigą. Nepaisant to, kad Niujorke gyvenantis bei kuriantis aktorius, choreografas ir kuratorius Lietuvos publikai puikiai pažįstamas jau daugelį metų, kiekviena užuomina apie naujojo jo projekto įgyvendinimą, bendradarbiaujant su lietuvių menininkais ar kuratoriais, verčia tikėtis netikėto.

Kaip ir vystydamas kitas savo tarptautines kolaboracijas, šiuo metu jau įsibėgėjusio „Wrixling“ performanso metu, M.Portnoy iki šiol nepramintais takais veda ne tik savo kūrybinę komandą, tačiau ir kiekvieną, išdrįsusį sudalyvauti unikalioje akistatoje su vienu iš šešių „elgesio režisierių“. Pati „elgesio režisieriaus“ sąvoka jau yra gerai pažįstama bet kam, kiek artimiau susipažinusiam su M.Portnoy kūryba. Viskas dėl to, kad pats kūrėjas, jau nuo praėjusio dešimtmečio pradžios labiausiai išgarsėjęs būtent kaip performanso menininkas, dažnai šiuo terminu apibūdindavo pats save, tiek aptarinėdamas savo kūrybos kryptį, tiek kalbėdamas apie vienus ar kitus konkrečius savo įgyvendinamus projektus, kurie žadėdavo „užkurti“ psichologinius savęs kvestionavimo mechanizmus, pasitelkiant įmantrius žaidimus su kalba, pokalbiu ir pačiu bendravimu. Šį kartą Virginijos Januškevičiūtės kuruojamame „Wrixling“ projekte, įgyvendinamame ŠMC, M.Portnoy kviečia į akistatą su vienu iš šešių elgesio režisierių. Juos įkūnija specialiai šiam performansui apmokyti niujorkiečiai aktoriai, o projekto rėmuose terapija vadinamai individualiai sesijai dalyviai iš anksto registruojasi tam, kad atėjus sutartam laikui pasinertų į internetinėje platformoje vyksiantį asmeninį pokalbį su savo pasirinktu elgesio režisieriumi. Būtent čia ir atsiveria durys nežinomybei, kadangi sesijos metu iš anksto numatyti scenarijai keičiasi ir keičia vienas kitą priklausomai nuo pokalbio eigos ir aibės nenumatytų faktorių. Nors dalyviai iš anksto įspėjami, kad jų laukianti akistata nėra terapijos sesija, terapinis šio intencionaliai neterapiško performanso poveikis – itin dažna jo pasekmė. Projektui įsibėgėjus, pasikalbinome ir patį M.Portnoy, siekdami išsiaiškinti projekto užkulisius, įgyvendinimo kontekstą bei jo lūkesčius, susijusius su „Wrixling“ eiga.

14 //  © 37O

– Kaip susipažinote su „Wrixling“ kuratore Virginija Januškevičiūte ir kaip vystėsi jūsų bendradarbiavimas įgyvendinant šį projektą? – Su Virga prieš maždaug devynerius metus mus supažindino bendri draugai. Dirbome kartu ŠMC 2012 m., kai buvau vienu iš 11-osios Baltijos trienalės kuratorių (tuomet paprašėme aktoriaus Dariaus Gumausko atlikti pagrindinį vaidmenį visuose trienalės performansuose ir visą festivalį pavadinome jo personažo vardu: tai buvo Mindaugo trienalė). Ji – nepaprastai unikali ir detalėms atidi mąstytoja, taip pat turi

puikų humoro jausmą – dėl to pasiruošimas projektui buvo gana sklandus ir malonus. Jos idėjos kuriant „Wrixling“ ir ieškant galutinės projekto formos buvo labai naudingos. – Lietuvoje esate žinomas ir dėl ryškių projektų, kuriuos kūrėte drauge su Lietuvos menininkais – pavyzdžiui, Ieva Misevičiūte. Ar buvusios ir esamos kolaboracijos su lietuvių menininkais, kuratoriais suteikia jums naujų idėjų ir galimybių? – Palaikau gan artimus ryšius su keliais lietuvių menininkais ir kuratoriais, tarp kurių  – Raimundas Malašauskas, Liutauras Pšibilskis ir, be abejo, mano žmona I.Misevičiūtė  – visi jie suteikia man labai daug įkvėpimo. – Koks yra projekto „Wrixling“ kontekstas? Kaip jums kilo jo idėja? – Iš esmės savo kūryboje domiuosi kalbos, logikos, elgesio ir asmens savivokos ribų išplėtimu, siekiu sudaryti situacijas, kuriose žmonės gali pasinerti į abstraktesnį ir absurdiškesnį bendravimą ir buvimą kartu. Online terapijos ėmiausi kaip formato, kurį galiu patobulinti pritaikydamas jam mano pamėgtą prasmės kūrimo techniką – „kalbos chirurgiją“. Sesijos eigoje atlikėjai ar – kaip mes juos vadiname, elgesio režisieriai – pasiima dalyvį į nevaldomą kolektyvinį sapną, kuriame abu žaidė-

Vyresnysis elgesio režisierius PartanakootiG (Michaelo Portnoy).

Elgesio režisierė Romorenge (Lorelei Ramirez).

Elgesio režisierius Danjtorb (Carlosas Dengleris).

riai šiam performansui naudoja įrangą ir scenografiją, sumontuotą jų pačių namuose. Tikimės vieną dieną integruoti ir mobiliąsias sesijas, tačiau nešiojami ir stacionarūs kompiuteriai tapo mūsų prioritetu dėl kelių priežasčių – tarp jų ir vaizdo dydis, ir galimybė išlaikyti laisvas dalyvių rankas bei kūnus.

Elgesio režisierius Kalbish (Toddas Colby).

– Ar šis performansas siekia keisti tuos, kurie nori jame dalyvauti? – Nors „Wrixling“ nėra terapija, mes tikime, kad performansas gali būti gana terapinis, išlaisvinantis dalyvius. – Su kokiais iššūkiais susidūrėte ruošdamasis performansui? – Pagrindiniai iššūkiai buvo susiję su techniniais dalykais, tačiau nepaisant to, visas repeticijų procesas buvo tikras džiaugsmas, kadangi performanso komandą sudaro labai talentingi, linksmi ir kūrybingi aktoriai, komikai ir poetai.

Elgesio režisierius Slalanert (Riley Soloneris).

– Ką jau galite papasakoti apie vykstančius performansus? – Sesijų turinys yra konfidencialus, tačiau sulaukiame teigiamų atsiliepimų, ir žmonės registruojasi iš įvairiausių šalių. Nekantrauju pamatyti, kaip projektas vystysis toliau.

jai persikūnija į daug skirtingų vaidmenų ir būsenų. – Ką reiškia projekto pavadinimas? – Wrixle – senovinis anglų žodis, nenaudojamas nuo pat penkiolikto amžiaus. Jis reiškia tiek „apsikeisti“, tiek „sumaišyti“, – ir tai puikiai apibendrina šį projektą. – Kodėl šis performansas vyksta būtent internetinėje platformoje ir kodėl nurodėte, kad dalyvavimui jame netinka mobilieji įrenginiai? – Norėjau, kad neišeidami iš namų projekte galėtų sudalyvauti žmonės iš bet kurio pasaulio kampelio. Net ir akto-

Dalyvavimas performanse vyksta iš anksto užsiregistravus sesijai interneto svetainėje www.wrixling.com. Čia pat galima peržiūrėti projekto ir jo komandos pristatymus, rinktis pageidaujamą elgesio režisierių ir rezervuoti jo laiką. Sesija kainuoja panašiai tiek, kiek online terapijos sesija ar bilietas į spektaklį.

Elgesio režisierė Wentt (Jon Wan).


>> už kadro

Uždarame nuostabiųjų

lūzerių pasaulyje

Rašė Auksė Podolskytė Herojaus nuotrauka Vytautės Ribokaitės

Žinote posakį: „The winner takes it all“? Manau, kad dėl jo galima pasiginčyti. Apskritai kas yra laimėtojas? Su tokiais klausimais mintyse likus porai dienų iki Kūčių nužingsniavau susitikti su kino režisieriumi Arūnu Mateliu. Jo biure pilna nuorodų į Lietuvoje greitai pasirodysiantį filmą „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ („Wonderful Losers. A Different World“, 2017): ant sienos kabo pora rožinių dviratininkų marškinėlių, prie kojų guli plakatas, kuris netrukus atsiras kino teatruose, režisierius parodo dar nepaskelbtą ir galbūt galutinę filmo anonso versiją.

D

augiau nei 40 metų vienų svarbiausių dviračių lenktynių niekas nefilmavo – paskutinis filmas apie „Giro d‘Italia“ pasirodė 1973-iaisiais. A.Matelis kartu su komanda aštuonerius metus ėjo kryžiaus kelius, kad įamžintų ne nugalėtojus, o pralaimėjusiuosius. Vadinamuosius gregorius, kurie stovi laimėtojų šešėlyje. Apie dviračių sportui atsidavusius savotiškus vienuolius pasakoja naujausias jo dokumentinis filmas, kurio premjera Lietuvoje įvyks 2018 m. vasario 9 d.

16 //  © 37O

– Arūnai, prancūzų „Tour de France“, italų „Giro d‘Italia“ ir Ispanijoje vykstančios „Vuelta a España“ yra svarbiausios varžybos dviračių sporte. Kodėl pasirinkote rungtynes Italijoje? – Didžiųjų rungtynių pasaulis yra visiškai uždaras, į bet kurias iš jų patekti yra labai sunku. Po 43-ejų metų buvome pirmieji, kurie sukūrė filmą. Iki tol, kaip ir visas rungtynes, „Giro d‘Italia“ transliavo tik televizija. Transliacijos pardavimas yra pagrindinis jų verslas. Jie kontroliuoja visus vaizdus, dėl to išperka net kelio teises – neleidžia nė vie-

nam nepriklausomam režisieriui kurti filmo apie lenktynes. Jeigu rengėjai norės, žiūrovą, pradėjusį prekiauti vaizdais iš ten, galės paduoti į teismą. Kalbėjome su visų lenktynių organizatoriais. „Giro d‘Italia“ pasirinkome dėl kelių priežasčių. Visų pirma, tai yra labai gražios lenktynės – vyksta pavasarį, gegužės mėnesį, dar būna neištirpę ledynai, pro kuriuos reikia važiuoti. Tai nėra vien tik vasaros lenktynės kaip „Tour de France“. Čia dviratininkai važiuoja per keturis metų laikus. Žinoma, jeigu „Tour de France“ būtų sutikę, nebūtume atsisakę, nes apskritai negalvojome, kad gausime teisę filmuoti. Vien tik tam mums prireikė penkerių metų intensyvių derybų. Daugybę kartų keitėsi direktoriai, sąlygos, buvo prašoma šimtatūkstantinių sumų už teisę filmuoti. Kaina dažnai viršijo kitų filmų biudžetus. Pavyzdžiui, nedidelių rungtynių, kurios vyksta vieną dieną, organizatoriai prašė 3 tūkst. eurų. Taigi tiesiog taip susiklostė, kad filmavome „Giro d‘Italia“. Rinkodaros požiūriu, kurti filmą apie „Tour de France“ yra palankiau, nes šios lenktynės yra pačios populiariausios, jas se-

Dviračių sporte yra savitos, keistos taisyklės. Jeigu lenktynes laimi lyderis, sau jis nepasiima nė cento. Viską išdalija komandai. Jam lieka garbė.

ka daugiausia žmonių visame pasaulyje. Dviratininkų teigimu, „Giro d‘Italia“ yra pačios sunkiausios dėl sąlygų – statūs kalnai, sniegas, dėl kurio lenktynės kartais būna nutraukiamos. – Tarptautinio Varšuvos kino festivalio direktorius Stefanas Laudynas jūsų filme „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ įžvelgė pasiaukojimo temą. Kaip jūs pats apibūdintumėte? Apie ką yra filmas? – Pasiaukojimas sporte yra absurdas ir paradoksas – juk reikia laimėti. Sportas yra egocentriškas. Kita vertus, visi mes aukojamės, tačiau ne visuomet pasakome „ačiū“. Tik po filmo, kai mano artimas žmogus „išskrido“ į dangų, supratau, kiek visą gyvenimą mano mama aukojosi dėl manęs. Kartais per filmą pavyksta suprasti tam tikrus dalykus gyvenime.

Negalėčiau pasakyti, kad pasiaukojimo tema svarbi būtent dabar, ji svarbi visada. Apskritai autorius nebūtinai kuria apie tai, kas svarbu. Jis sau kelia meninius iššūkius. Man sunku rasti atsakymą, kodėl kūriau šį filmą. Tik baigęs gali suprasti, kodėl jį sukūrei. Šian-

dien žodžiais negaliu pasakyti, apie ką jis yra. Pats filmas yra atsakymas, ką ir kam darau. Taip, yra pasiaukojimo tema, bet jame yra ir man labai svarbi odisėja – kelionė pilna visko: sniego, kančių, vargo, ėjimo, džiaugsmo, ašarų, laisvės. Ji yra tokia, kokią norėjau sukurti, t.y. rungtynes parodyti ne tokias, kokios yra. – Kaip sekėsi pažvelgti į dviratininkus iš arčiau? – Šiuos žmones pamatyti tokioje aplinkoje, kurioje jų nėra matę net artimiausi komandos draugai, yra beprotiškai sunku. Nors mano herojai yra gregoriai, bet jie yra žvaigždės. Lenktynių metu su jumis niekas nešnekės, jeigu nebus gautas sutikimas iš atstovo spaudai. Jis duos, duok Dieve, laiko trims klausimams, kurie turi būti iš anksto atsiųsti. – Kaip gyvena tie, kurie aukojasi dėl lyderio pergalės? – Jie gyvena atskirai. Bendroms treniruotėms komanda susirenka tik prieš lenktynes, t.y. kartą ar du per metus. Tai šiek tiek primena kino kūrimo procesą – aktoriai taip pat negyvena su reži-


deris, sau jis nepasiima nė cento. Viską išdalija komandai. Jam lieka garbė. Tai nėra visai įprasta – laimėjęs kino festivalyje, prizo juk neatiduodi kitiems. Akivaizdu, kad tarp jų yra ryšys, abipusė pagarba. Gregoriai yra lyderio akys ir rankos. Bent vieną dieną jie stengiasi išbūti nesusižeidę, kad galėtų pasiaukoti dėl kito. Dviračių sporte laimi ne stipriausias, o tas, kuris geriausiai išnaudoja savo pranašumus ir kitų trūkumus. Iš esmės vienas žmogus nieko negali – grupinėse startuoja 200 dalyvių. Įtakos turi daug dalykų: psichologija, tiekimas ir kt.

Daugelis bijo konkurencijos. Tą pačią dieną pasirodys vaidybinis filmas „Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių“ („Fifty Shades Freed“, 2018). Manau, kad abu yra panašūs. Mūsiškiame yra epizodas, kurio rezultatas buvo neišvengiamas – vaiko gimimas. Jame daug nuogų vyrų, kvėpavimo – filmo klipas yra bene vieno kadro, jame girdimas tik kvėpavimas. Taigi abiejų filmų tikslinė auditorija – moterys – ta pati. Juokaudami sakome, kad mūsų filmas galėtų vadintis „Penkiasdešimt ružavų atspalvių“. Už jūsų nugaros yra „Giro d‘Italia“ marškinėliai, kurie yra ružavos spalvos. Visi kovoja būtent dėl jų.

– Kaip jie save motyvuoja? – Filmas bus atsakymas (juokiasi). Negaliu atsakyti.

Šiek tiek apmaudu, kad anksčiau dviračių sportas buvo labai populiarus, turėjome didelių pasiekimų. Dabar dviračių sportas yra primirštas. Tomas Vaitkus, merginų komanda – Edita Pučinskaitė, Diana Žiliūtė – kurią galima vadinti svajonių komanda... 1995–2005 m. buvo aukso amžius. „Tour de France“, „Giro d‘Italia“ varžybose jos kovodavo tarpusavyje. Iš tikrųjų Lietuva niekada neturėjo tokios komandos kaip ši – nei krepšinio, nei kitos sporto šakos.

– Ar galutinė filmo versija stipriai skiriasi nuo jūsų pirminės vizijos? – Paradoksalu, tačiau visi filmai, kuriuos sukūriau, iš esmės atitinka mano sumanymus. Nors niekad nedirbu pagal įprastą scenarijų, susiduriu su daug ieškojimų, nežinios, sustoju, tačiau atsivertęs penkerių metų senumo užrašus, supratau, kad filmas yra toks, kokį įsivaizdavau.

– Ar nesvarstote sukurti filmo apie šią svajonių komandą? – Taip, ruošiuosi jau kelerius metus. Tačiau šis filmas viską pristabdė. Reikia apsispręsti, ar tai turi būti dokumentinė, ar vaidybinė istorija.

Vis dėlto filme daug ką taisyčiau. Dar dabar jį taisau po truputį. Žmona, kuri yra filmo prodiuserė, sako: „Kiek galima? Niekas nemato tos pusę sekundės“ (juokiasi).

sieriumi tame pačiame mieste prieš ar po filmavimo. Kaip ir kur gyventi, yra pačių gregorių reikalas. Vienas iš filmo herojų gyvena kalnuose Andoroje. Žiūrovai pamatys, kaip jis ruošiasi lenktynėms. Tai, ką jis daro, yra nerealu – miega 3 km aukštyje ant sniego. Tačiau tai yra švelniausias iš visų jo metodų. Kančioms, kurios jo laukia lenktynių metu, jis ruošiasi kitaip. Kai ateis sunkiausios akimirkos, jis žino, kad laimės ne kūnas, t.y. ne fizinė jėga. Laimės tas, kuris mentališkai galės daugiausia iškęsti. Ištvermę jis lavina sėdėdamas lediniame kalnų upelyje. Išbūdavo ten 7,5 minutės! Tai yra žmogus, į sportą atėjęs būdamas vyresnis nei 20-ies, devynis kartus tapęs Kanados čempionu. Iki tol, metęs mokyklą, kartu su šunimi keliavo po pasaulį. Gregoriai yra lyg samdomi kariai, gyvenantys pagal savo regulas ir tvarką. Kai ateina mūšis, jie susirenka. – Koks yra jų santykis su lyderiais? Kaip lyderiai žiūri į juos? – Kiekvienas mūsų turi svajonių. Vaikas nesvajoja būti gregoriu. Jis nori būti lyderiu. Dviračių sporte yra savitos, keistos taisyklės. Jeigu lenktynes laimi ly-

– Filmas rudenį sėkmingai pradėjo kelionę nuo Varšuvos ir Minsko kino festivalių konkursinių programų, kur pelnė reikšmingus apdovanojimus, taip pat buvo parodytas Talino kino festivalyje „Black Nights“. Kas vyksta šiuo metu? – Filmas kiekvieną mėnesį yra rodomas kokiame nors užsienio kino festivalyje. Pirmieji apdovanojimai buvo labai svarbūs. Kur konkrečiai juosta bus rodoma artimiausiu metu, kol kas negalime atskleisti, nes pirmiausia per spaudos konferenciją apie tai turi paskelbti festivalių organizatoriai. Tačiau galiu pasakyti, kad šiuo metu jis yra atrinktas į tris aukšto lygio užsienio kino festivalius Italijoje, Austrijoje ir Airijoje. Apskritai mums labai svarbus filmo platinimas. Juosta yra skirta žiūrėti kino salėje – įspūdis skiriasi, priklausomai nuo ekrano dydžio. Kino ekrane maksimaliai atsiskleidžia garso ir filmavimo niuansai. Ankstesnį mano filmą apie vaikų ligoninę („Prieš parskrendant į žemę“ – red. past.) galima žiūrėti įvairiai. Jis vis tiek išlieka svarbus. Norėtume, kad kino platintojai naująjį filmą pamatytų kino salėje. Varšuvos kino festivalio komandai nebaigtą versiją rodėme kino ekrane, tačiau tai pavyksta ne visuomet. – Kodėl filmo premjerai pasirinkote vasario mėnesį? – Iš dalies todėl, kad kino teatrų grafikai yra sudėliojami dvejiems metams į priekį. Atėjęs šiandien, negali jo parodyti rytoj. Jei filmas tinka, tuomet stoji maždaug į 2019 m. eilę. Kita priežastis – norėjome, kad viena iš mūsų tikslinių auditorijų – dviračių entuziastai – būtų pasiekiama, nors visi, matę filmą, sakė, kad jis nėra apie dviračius. Jame ryški pasiaukojimo metafora.

Žiūriu viską, kas susiję su dviračių sportu. Dėl to per metus apie pusantro mėnesio sustoja mano darbai. Kasmet kovo mėnesį būnu plente su dviračiu. Žiemą galiu svarstyti, ar važiuoti per sniegą, ar ne. Tad vasarį rodyti filmą tiems, kurie myli šį sportą, yra labai geras laikas.

mas. Kalbant apie susidomėjimą dviračių sportu, jis yra, tačiau nepalyginsi su Italija. Ten lenktynes vien tik gatvėje žiūri 6 mln. Iš kitos pusės, kaip ir minėjau, filmas nėra tik apie dviračius. Mums, dviratininkams, įdomu pamatyti kitą pasaulį, apie kurį nepasakoja televizija. Fotografas, kuris dalyvavo filmavimuose, pamatęs filmą, negalėjo patikėti, kad mes čia buvome. Sakė, kad tokių kadrų nematė, nors motociklu važiuodavo šalia. Mano nuomone, dviratininkus gali sužavėti kur kas daugiau aspektų nei su tuo nesusijusius žiūrovus. Epizodų iš lenktynių nėra daug.

– Jūsų filmavimo komanda buvo gana įvairiatautė ir labai gausi. „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ – aštuonių šalių bendros gamybos filmas. – Taip, visi buvome iš skirtingų kraštų. Su kompozitoriumi pasimatėme tik per premjerą. Jis yra ispanas, gyvena Berlyne. Labai džiaugėsi savo darbu – sakė, kad tai geriausia, ką yra parašęs. Nebūtina bendrauti senu klasikiniu būdu, užtenka susitikti kūrybinei aistrai realizuoti. Aš pats gyvenu miške ir ne kasdien atvažiuoju į biurą.

– Kaip siejate moteris ir pasiaukojimo temą? – Jeigu šeimoje atsiranda vaikas, moteris pasiaukoja ir jį augina. Jeigu šeimoje vienas siekia karjeros, labai dažnai moteris pasiaukoja dėl vyro, nors neaišku, kuris iš jų padarytų didesnę karjerą. Begalinis moters pasiaukojimas dėl kito, kuris yra tarsi užkoduotas, yra mano filmo atskaitos taškas. Vienintelis skirtumas, kad filme vyrai aukojasi dėl kito. Pavyzdžiui, tėvas plauna kojas savo sūnui. Tarsi grandinė: sūnus aukojasi dėl komandos draugo, kad atvežtų vandenį, o sūnui esant sunkioje situacijoje, tėvai aukojasi, kad jis galėtų grįžti į sportą ir aukotis dėl kito. Jie meta savo darbus, miega automobilyje, kai jis ligoninėje guli sužeistas. Gregoriai prisikelia ir vėl važiuoja. Dėl ko? Tam, kad dešimt kartų galėtų išdalyti vandenį savo komandos nariams. – Lietuvoje dviračių sportas nėra populiariausia sporto šaka. Ar jaučiate susidomėjimą filmu? – Tikrai taip! Žinau, kad gana stipriai perka bilietus į išankstinius seansus. Rudenį negalėdavau su dviračiu pravažiuoti, nes klausdavo, kada bus fil-

– Užsibrėžėte tai, kas neįmanoma. Kaip manote, kodėl jums pavyko? Kokia jūsų sėkmės formulė? – Dokumentiniame kine labai sunku, jei neturi angelo. Jei filmavimo mygtuką paspausi per anksti ar per vėlai, gali prarasti fantastiškus kadrus. Yra tūkstančiai kvadratinių metrų, gali atsidurti ne ten, kur reikia. Ne veltui yra pasakymas: „Vaidybiniame kine režisierius yra dievas. Dokumentiniame – dievas yra režisierius.“ Dokumentiniame kine nesunku tapti tikinčiu žmogumi. Manau, kad reikia padaryti daugiau nei galima, daugiau, nei įsivaizduoji. Privalu atiduoti visą save – turi gyventi su tais herojais, kartu verkti, juoktis, kentėti, laimėti, pralošti, važiuoti. Tik tada gali juos suprasti, įšokti į jų akimirkas, būti jų dalimi. Vienas iš operatorių su vienu herojumi miegojo 3 km aukštyje ant sniego. Dviratininkai nekviestų į savo pasaulį, jei nejaustų, kad esi to pasaulio dalis, kad tau daugiau nei svarbus jų gyvenimas. Aš nežinau sėkmės formulės – kiekvienas filmas man yra visiška nežinia.

Ar sėkmingas filmas, ar ne – tai gali paskaičiuoti rinkodarininkai. Paprasta. Kino salėje užgesus šviesai, žiūrovas pamato kitą pasaulį, kuris jį vilioja, t.y. nueina pusantros valandos kelionę ir kažką pasiima. Tai yra sėkmė. Kitokios aš nevertinu. Rinkodaros sėkmė nėra svarbi. Žinoma, bilietus parduoti norime, turime skolų. Jei žmogus, kuris važinėja dviračiu, po filmo peržiūros, įveikęs šią odisėją, pasako, kad tokiame pasaulyje iki tol nėra buvęs, manau, tai yra laimėjimas.


>> už kadro

„37O“ gidas Kur legaliai žiūrėti filmus inte Parengė Jorė Janavičiūtė

Žvarbios (arba šlapios) tamsios lietuviškos žiemos vakarai. Sunku prisiversti nueiti į kino teatrą. Veikiau norisi pasižiūrėti ką nors namuose užsimovus storiausias vilnones kojines, susisukus į antklodę ir gurkšnojant arbatą. Kad netaptumėte piratais, pateikiame svarbiausių Lietuvoje veikiančių legalių internetinių platformų sąrašą.

Netflix

www.netflix.com/lt

Kaina: 1 ekranas – 7,99 Eur už mėnesį. 2 ekranai vienu metu ir HD kokybė – 9,99 Eur už mėnesį. 4 ekranai ir ULTRA HD – 11,99 Eur už mėnesį. Pirmos 30 dienų nemokamai. Ką žiūrėti: daugiausia siūlomo turinio sudaro amerikietiški indie arba klasikiniai filmai, tačiau galima rasti ir įvairiausiuose pasaulio kraštuose (nuo Europos šalių iki Indijos ir Pietų Korėjos) sukurtų juostų ar serialų. Daug originalaus, specialiai „Netflix“ sukurto turinio, tarp jų tokie serialai kaip „Stranger Things“, „13 Reasons Why“, „Dark“, „Love“ ar Sandanso kino festivalį laimėjęs filmas „I Don‘t Feel at Home in This World Anymore“, Kanų kino festivalio konkursinėje programoje rodytas filmas „Okja“, naujas „Frances Ha“ režisieriaus Noah Baumbacho filmas „The Meyerowitz Stories“ ir daugybė kitų.

Google Play

www.play.google.com/store

Kaina: siūlo įsigyti ar žiūrėti internete mokant už atskirą filmą. Įprasta kaina už vieną svyruoja nuo 1,99 iki 3,99 Eur. Kai kuriuos filmus siūloma tik įsigyti, kai kurie jų kainuoja ir keliolika eurų. Ką žiūrėti: naujausi ir klasikiniai filmai, daugiausia blokbasteriai ar kiti populiarūs filmai. Nuo „Jurrasic Park“, „Forrest Gump“, „Hario Poterio“ iki „Dunkirk“, „Baby Driver“ ar „It“.

Amazon Prime Video www.primevideo.com

Kaina: 5,99 Eur už mėnesį. Bet šiuo metu galioja pasiūlymas, kad pirmi šeši mėnesiai – 2,99 Eur už mėnesį. Pirmos 30 dienų nemokamai. Ką žiūrėti: galima rasti kuo įvairiausio turinio – nuo klasikos iki naujausių populiarių filmų. „Taxi Driver“, „Moonlight“, „Manchester By The Sea“, „Nightcrawler“, „Enternal Sunshine of Spottless Mind“, „The Big Sick“, „Big Fish“, serialai: „American Gods“, „The Man in High Castle“, „Mr. Robot“ ir daugybė kitų dalykų. Kuriamas originalus turinys, vienas naujausių dėmesio vertų serialų  – populiariu Chris Kraus to paties pavadinimo romanu paremtas serialas „I Love Dick“, taip pat „The Marvelous Mrs. Maisel“, „Mozart in the Jungle“ ir pan.

iTunes 18 // 

www.apple.com/itunes

© 37O

Kaina: veikia panašiai kaip „Google Play“ – mokate už filmą, serialo sezoną ar epizodą. Su serialais siūlomi ir kitokie planai (daugiau informacijos apie tai „iTunes“ parduotuvėje). Ką žiūrėti: populiariausius filmus, kuriuos neseniai pražiopsojote (arba nebūtinai) kino teatre ar kino festivaliuose.

Pvz.: „Snowden“, „The Handmaiden“, „Knight of Cups“, „Mustang“, „Arrival“, „The Lobster“, „American Honey“ ir daugybė kitų. Serialų pasirinkimo mažiau – siūlomi panašūs kaip ir „Netflix“ ar anksčiau išleisti populiarūs serialai, tokie kaip „Lost“, „Breaking Bad“, „Gotham“, „Vikings“, „Fargo“ ir t.t.

Viaplay

www.viaplay.lt

Kaina: 6,99 Eur už mėnesį. Pirmos 30 dienų nemokamai. Ką žiūrėti: tai, ko gero, didžiausią pasirinkimą Lietuvoje siūlanti platforma, labiausiai iš visų orientuota į Lietuvos rinką – didžioji dalis turinio yra išversta į lietuvių kalbą. Yra ne tik amerikietiškų, bet ir lietuviškų, rusiškų filmų ir serialų. Daugiausia pastarųjų metų populiariųjų filmų, tiek blokbasterių, tiek kiek meniškesnių, pvz., „Oskarų“ laureatų. Klasikos čia kol kas nėra, yra vienas kitas labiau arthouse ar indie filmas. Daugiausia filmų, serialų pasiūla gerokai mažesnė. Filmai, kuriuos būtų verta pažiūrėti šioje platformoje ir kurių galbūt dar nematėte: „Bruklinas“, „Nimfomanė“, „Amerikos mylimoji“, „Atkirtis“, „Sensacija“, „Mėnesienos karalystė“. Serialai: „Tvin Pyksas“ (ir naujausias jo sezonas), „Gera žmona“, „Jaunasis popiežius“, „Reklamos vilkai“ ir kt.

TV3 Filmai www.filmai.tv3.lt

Kaina: nemokamai Ką žiūrėti: populiarius užsienio ir lietuvių filmus bei koncertus. Kitaip tariant, čia rasi tai, ką rodo TV3. Mes radome „Atkirtį“, „Pabėgimą iš Šoušenko“, „Penktąją valdžią“. Filmai rodomi ribo-

tą laiką, jie nuolat keičiasi, todėl mūsų rekomenduotų, deja, galite ir nerasti. Bet paieškoti verta.

Kino fondas www.kinofondas.lt

Erdmaną“, „Patersoną“, „Ateitį“, „Naujienas iš Marso planetos“, „Mano karalių“, „Amžinai kartu“ ir daugybę kitų puikių filmų.

LTFilms.lt

Kaina: mokama už vieną filmą. Kainos svyruoja tarp 1,49 ir 2,49 Eur. Yra ir nemokamų. Ką žiūrėti: daugiau nei 350 lietuviškų filmų. Daugybė naujausių lietuvių filmų, pradedant „Aurora“ ar „Karalių pamaina“, baigiant komerciniais filmais, tokiais kaip „12 kėdžių“. Mes rekomenduojame prisiminti arba, jei nematėte, pažiūrėti tą pačią „Aurorą“, „Artimas šviesas“, „Adomas nori būti žmogumi“, trumpametražius: „Aš tave žinau“, „Dešimt priežasčių“, „Lernavan“, čia galima pamatyti naujausią Karolio Kaupinio trumpametražį filmą „Budėjimas“.

Kaina: nuo 0,58 Eur iki 1 Eur už peržiūrą. Ką žiūrėti: autorinis lietuvių kinas. Pasirinkimo mažiau nei „Kino fonde“, kai kurie filmai kartojasi, galima rasti tokius trumpametražius ir ilgametražius lietuvių kūrėjų filmus kaip „Balkonas“, „Šanxai Banzai“, „Kiaušinis“, „Kelių eismo taisyklės“, „Kalnai, kalnai“, taip pat jau anksčiau minėtus „Lernavan“, „Aš tave žinau“ ir daugybę klasika jau tapusių lietuviškų vaidybinių bei dokumentinių ilgametražių filmų.

Epasaka

www.lrt.lt/mediateka

e.kinopasaka.lt/lt

Kaina: mokama už filmo peržiūrą. Filmų peržiūrų kainos varijuoja: trumpametražis – 1,49 Eur; senesnis pilnametražis – 2,99 Eur; naujausi pilnametražiai (tuo metu rodomi kine) – 5,50 Eur. Išsinuomotą filmą reikia peržiūrėti per 48 valandas. Ką žiūrėti: pasirinkimas čia gana platus  – nuo lietuviškų filmų kolekcijų ar trumpametražių filmų iki „Oskarų“ nominantų ar naujausių (ir nebūtinai) europietiškų filmų. Tai filmai, kuriuos rodė, ar įsivaizduotumėte rodomus „Pasakos“ kino teatre. Tik jis persikelia į ten, kur tik panorėsite. Jei dar nematėte, galima žiūrėti: „Kvadratą“, „Gerą laiką“, „Baltą Dievą“, „Seklius vandenis“, „Tonį

www.ltfilms.lt

LRT Mediateka Kaina: nemokamai. Ką žiūrėti: tai lietuviško kino ir televizijos lobynas, kur galima praleisti tikrai daug laiko. Iš filmų siūlome pažiūrėti ar prisiminti „Vaikus iš Amerikos viešbučio“, „Mano mažytę žmoną“, daugybę Algimanto Puipos filmų, iš kurių būtina pamatyti „Amžinąją šviesą“, Vytauto Žalakevičiaus filmą „Atsiprašau“ ir jau minėtą „Adomas nori būti žmogumi“, Gyčio Lukšo „Vasara baigiasi rudenį“, Almanto Grikevičiaus „Faktą“, Arūno Žebriūno „Riešutų duoną“, „Paskutinę atostogų dieną“ ir daugybę daugybę kitų puikių lietuvių filmų. Taip pat legendiniai ir naujausi LRT serialai. Galite rasti ir „Gimines“, ir „Dvynukes“ ar netgi „Nepaprastus Tučkaus ir jo viršininko nuotykius”.

internete veikia daugybė internete filmus siūlančių žiūrėti lietuviškų ir ne tik platformų, kurios yra piratinės.


Guide Doc www.guidedoc.tv

ernete

Kaina: 2,99 Eur už savaitę; 4,99 Eur už mėnesį; 49,99 Eur už metinę prenumeratą. Ką žiūrėti: tai dokumentinių filmų pastogė. Žiūrėti: „Last Men in Aleppo“, „Safari“, „Efterklang. The Ghost of Piramida“, „Fassbinder: Love Without Demands“, „The Act of Killing“, „Olmo and the Seagull“, „The Ambassador“, „Steam of Life“, galima rasti ir nemažai lietuvių dokumentikos kūrėjų filmų.

MeGoGo

www.megogo.net/lt

Orientuotas į rusišką turinį, serialus ir laidas. Yra ir amerikietiškų bei europietiškų filmų. Dalis turinio – nemokama, galima žiūrėti neprisiregistravus, dalis mokama – veikia prenumeratos principu, veikia premijų sistema.

VIENUOLIKTASIS TARPTAUTINIS )272¸851$/,67,.26 FESTIVALIS

VILNIAUS FOTOGRAFIJOS RATAS ’17

FilmDoo

www.filmdoo.com

Britiška platforma, kurioje galima rasti paties įvairiausio žanro filmų iš 125 pasaulio šalių.

Snag Films www.snagfilms.com

Nemokama dokumentinių ir independent filmų, kurių, kaip teigiama pačioje svetainėje, čia netgi apie 5 tūkst., platforma. Sąrašas atnaujinamas kas mėnesį.

Vimeo on Demand www.vimeo.com/ondemand

Kino kūrėjai čia gali talpinti savo pilnametražius ir trumpametražius filmus ar serialus bei prašyti už tai tam tikro mokesčio.

Baltic View www.balticview.online

Veikia ir kaip „Vimeo“ kanalas, ir kaip atskira platforma. Kino iš Baltijos šalių erdvė. Daugiausia trumpametražiai filmai, nors yra ir pilnametražių dokumentinių filmų. Daugiausia nemokami, tačiau už kai kurių peržiūras reikia mokėti. Galima rasti įdomių, kitose lietuviškose platformose nepatalpintų filmų.

DAFilms Mubi

www.mubi.com

Kaina: 5,99 Eur už mėnesį arba 3,99 Eur už mėnesį mokant iškart už metus. Pirmos 30 dienų nemokamai. Mokama tik prenumerata, o pats puslapis veikia nemokamai. Jis taip pat veikia kaip filmų duomenų bazė, kur galima reitinguoti peržiūrėtus filmus, dalytis savo nuomone apie juos, susidėlioti filmus į sąrašus ir pan. O skiltyje „Notebook“ galima rasti analitinių sinefilų dienoraščių apie kiną. Ką žiūrėti: tai autorinio kino užuovėja. Festivaliuose pripažinti ar kino klasika tapę kino kūriniai. Filmų sąrašas nėra labai ilgas, bet yra atnaujinamas kasdien. Filmai rodomi kurį laiką, vėliau juos pakeičia kiti. Rengiant šį tekstą buvo galima pamatyti Jono Meko „Reminiscences of A Journey To Lithuania“, Agnès Varda „Gleaners & I“, Saverio Constanzo „The Solitude of Prime Numbers“, Olivier Assayas „Irma Vep“, keletą prancūzų režieriaus Christophe‘o Honoré filmų ir t.t. Užkietėjęs sinefilas tikrai ras ką pažiūrėti.

Festival Scope www.festivalscope.com

Kaina: nemokamai. Ką žiūrėti: tai kino festivalių lankytojų rojus internete. Naujausi autoriniai festivaliuose ką tik rodyti filmai iš viso pasaulio. Tik jų nėra daug. Kai kurie filmai rodomi iki tam tikros datos, kiti – ilgiau. Rengiant straipsnį buvo rodomas vienas ryškiausių 2016 m. „Kino pavasario“ filmų  – „Aloys“. Pažiūrėkite! Taip pat veikia puslapio „Pro“ versija, skirta festivalių programų sudarytojams.

www.dafilms.com

Čekiškas dokumentikos kino teatras internete. Filmai tiesiai iš kino festivalių.

Experimental Film Society www.experimentalfilmsociety.com

Eksperimentiniai trumpo ir ilgo metro filmai. Jų šiuo metu čia apie 50. Tiek aktualių platformų šįkart radome. Tikime, kad ieškant panašių Lietuvoje veikiančių platformų, jų galima rasti ir dar daugiau. Taip pat kadangi kartais tą patį filmą ar serialą galima rasti keliuose puslapiuose, lengviausia susekti, kas kokioje populiarioje platformoje už geriausią kainą naudojantis „Just Watch“: www.justwatch.com/lt. Norime atkreipti dėmesį, kad internete veikia daugybė filmus siūlančių žiūrėti lietuviškų ir ne tik platformų, kurios yra piratinės. Geriausiai nelegalius puslapius galite atskirti pagal tai, kad juose norint peržiūrėti filmą naujose naršyklės kortelėse ar languose dažniausiai atsidaro papildomos reklamos ir reklamjuostės, dažnai prašoma paremti svetainę, pirkti VIP narystę, aukoti SMS, kt. būdais prašoma pinigų serveriams ir komandai išlaikyti, nurodoma įvairi filmų kokybė. Legaliuose puslapiuose Teisių turėtojas deda ir platina tik aukštos rezoliucijos filmus, legaliose platformose paprastai yra abonementinis mokestis arba filmai rodomi nemokamai. Svetainės www.inac.lt skiltyje „Žiūrėk legaliai“ galite rasti daugiau informacijos, kaip atskirti legalias platformas nuo nelegalių. Filmų pavadinimai šiame tekste nurodyti ta kalba, kuria juos galima rasti kiekvienoje aptariamoje platformoje. Parengta remiantis Intelektinės nuosavybės apsaugos centro (INAC), Asociacijos LATGA, KINFO, kino teatro „Pasaka“ informacija.

Vos tiktai ribos yra nustatytos, atsiranda naujų iššūkių. Vienintelė riba, kuri neturėtų būti peržengta, – tai riba, supanti ir sauganti tiesą. Maria Mann

GENERALINIS RËMËJAS

LUKIŠKIØ AIKŠTËJE VILNIUJE VYKSTANTI PARODA INFORMACINIS RËMËJAS

RËMËJAI IR PARTNERIAI

FESTIVALIO VIEŠBUTIS


20 //  © 37O

„Žiemos ekranai“. kas naujo?

>> eiti ar neiti

Auksė Podolskytė

Praėjusiais metais prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“ kvietė susitikti (tema – „Susitikimai“), 2018-aisiais siūlo į pasaulį pažiūrėti kito akimis, patirti tai, kas svetima. 13-ąjį kartą žiūrovai turės progą susipažinti su naujausiais prancūzų filmais, o retrospektyvų metu prisiminti kultinius režisierius ir aktorius. Ta proga skubame pateikti gaires, ko laukti (arba nepražiopsoti) sausio 25 – vasario 11 d. vyksiančioje frankofonų kino šventėje.

„Occidental“ (Occidental, 2016)

Festivalio organizatorių kvietimu atvyksta prancūzų fotografas André Perlsteinas, dirbęs su režisieriumi J.P.Melville’iu. Prancūzų institute vyks jo fotografijų paroda.

„Samurajus“ („Le samouraï“, 1967)

Pagrindinėje programoje „Svečias kasdienybėje“ šiemet šeši filmai, iš kurių bene labiausiai išsiskiria „Barbara“ („Barbara“, 2017), „Ponia Haid“ („Madame Hyde“, 2017) ir „Occidental“ („Occidental“, 2016). Pirmasis – Mathieu Amalrico biografinis filmas pasakoja apie Europoje nežinomą, tačiau prancūzų mylimą dainininkę Barbarą. Už šį vaidmenį aktorei Jeanne Balibar, kurią taip pat išvysime kitame festivalio filme „Menininko portretas“ („Le dos rouge“, 2015), daugelis negaili pagyrų. Čia galima paminėti, kad „Menininko portreto“ režisierius Antoine’as Barraudas atvyks pristatyti savo filmo. Grįžkime prie „Barbaros“. Svarbu pabrėžti, kad M.Amalrico filmas nėra įprasta biografinė drama. Režisierius sukūrė filmą filme – pagrindinis herojus, kurį vaidina M.Amalrico, yra režisierius. J.Balibar vaidina aktorę, besiruošiančią įkūnyti garsiąją dainininkę. Skamba šiek tiek painiai, bet intriguoja. Keistuoliu pramintas prancūzų režisierius Serge’as Bozonas sukūrė savo „Daktaro Džekilo ir pono Haido“ versiją, pavadinimu „Ponia Haid“. Kartu su ilgamete scenariste Axelle Ropert jis vaizduoja baikščią fizikos mokytoją (ją vaidina Isabelle Huppert, už šį vaidmenį Lokarno kino festivalyje gavusi geriausios aktorės apdovanojimą), kurios gyvenime po įvykio asmeninėje laboratorijoje (kiek vidurinės mokyklos mokytojų turi tokias laboratorijas?) naktimis pradeda dėtis neįtikėtini dalykai. Ekscentriškas ir vietomis juokingas S.Bozono filmas patiks ne tik pedagogams. Ar esate girdėję apie menininką ir režisierių Neïlą Beloufa? Būsimas filmų, skulptūrų ir instaliacijų kūrėjas norėjo kurti komiksus, tačiau dėl nepakankamai išlavintos rankos pasuko į grafinį dizainą, kuris jam greitai nusibodo. Būtent tada prancūzo-alžyriečio gyvenime atsirado vaizdo menas. 2007 m., kai

kartu su kurso draugais buvo išsiųstas į Malį, N.Beloufa sukūrė pirmąjį trumpą dokumentinį filmą, kuriame vietiniai apie ateitį kalba esamuoju laiku. „Žiemos ekranai“ rodys jo vaidybinį filmą „Occidental“. Tai komiškas trileris, kuriame stilingai susiplaka įvairūs kino žanrai. Ypatinga kinematografija ir garsu pasižyminčioje, 8-ąjį dešimtmetį menančioje juostoje vaidina Lietuvoje rodyto filmo „Ornitologas“ („O Ornitólogo“, 2016) aktorius Paulas Hamy. Be A.Barraudo, festivalyje šiemet svečiuosis armėniškų šaknų turinti režisierė ir fotografė Valérie Massadian. Jaunoji kūrėja pristatys antrąjį savo filmą „Mila“ („Milla“, 2017), kuriame atskleis jaunos merginos portretą ir jos virsmą moterimi. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga „Žiemos ekranuose“ atsirado programa „Amžiaus kronikos“, skirta praeities vizualiajai kultūrai perteikti. Į ją įtraukti mažiau žinomo Naujosios bangos atstovo Jacqueso Roziero darbai. Tai neseniai restauruoti trumpametražiai jo filmai „Paparacai“ („Paparazzi“, 1963), „Bardot ir Godard’as“ („Le Parti des choses: Bardot et Godard“, 1963) ir pilnametražis filmas „Sudie, riešutėli“ („Adieu Philippine“, 1962). Į šią programą taip pat įtraukti du filmai, kurių veiksmas sukasi Paryžiuje; Nicole Védrès filmas „Paryžius, 1900-ieji“ („Paris mil neuf cent“, 1948) ir Luco Moulleto komedija „Alkazaro kėdės“ („Les sièges de l’Alcazar“, 1989) apie vienas kitą pamilusius sinefilus. Kur kitur, jei ne kino teatre, tai galėtų atsitikti?

Prancūzų naujosios bangos ikona. Female fatale. Anot Orsono Welleso, ji buvo geriausia pasaulyje aktorė. Tai prancūzų kino deivė Jeanne Moreau. Praėjusiais metais mirusios aktorės garbei festivalyje bus rodomi penki filmai, kuriuose ji sukūrė pagrindinius vaidmenis. Tarp jų – tokių žymių režisierių kaip François Truffaut („Žiulis ir Džimas“ („Jules et Jim“, 1962) ir „Nuotaka juodais drabužiais“ („La Mariée était en noir“, 1967)) ir Luiso Buñuelio („Kambarinės dienoraštis“ („Le Journal d'une femme de chambre“, 1964)) filmai.

„Šešėlių armija“ („L’armée des ombres“, 1969)

Poetiškai vaizduoti visuomenės paribius ir jų veikėjus puikiai sekėsi režisieriui Jeanui Pierre’ui Melville’iui. 100ųjų jo mirties metinių proga bus rodomi ankstyvieji ir garsiausi – „Samurajus“ („Le samouraï“, 1967), „Skundikas“ („Le doulos“, 1962), „Šešėlių armija“ („L’armée des ombres“, 1969) – naujosios bangos krikštatėviu vadinamo kino kūrėjo darbai. Iš ankstyvosios autoriaus kūrybos galima paminėti vaidybinį filmą „Bobas lošėjas“ („Bob le Flambeur“, 1955). Tai pirmasis J.P.Melville’io kriminalinis filmas, kurio veiksmas vystosi Monmartro gatvėse. „Skundikas“ („Le doulos“, 1962)


TERORISTAS

Recenzavo Goda Dapšytė

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Apie pabėgėlius Lietuvos teatrai kalba vis dažniau ir garsiau, o terorizmas – dar netyrinėta tema. Jos ėmėsi jaunas kaunietis režisierius Gildas Aleksa ir kartu su teatro laboratorijos „Atviras ratas“ aktoriais Giedriumi Kiela, Judita Urnikyte bei Gabrieliumi Zapalskiu sukūrė spektaklį „Teroristas“, kurio siužetiniu pagrindu tapo Johno Updike’o to paties pavadinimo romanas.

Scenoje imituojamas kriminalistinis tyrimas, kurio metu mėginama išsiaiškinti, kas pastūmėjo skurdžiame JAV miestelyje gyvenantį Ahmadą sunkvežimiu įsirėžti į žmonių minią. Trys tyrėjai nėra labai nuoseklūs ir gana greitai šoka prie išankstinių nuostatų paskatintų išvadų, taip atsispindėdami visuomenėje dominuojančias, ne visada teisingas nuostatas, prietarus ir kito (kitokio) baimės skatinamus išsigalvojimus. Išlaikant tyrimo formatą, spektaklyje keliamos tokio Ahmado pasirinkimo priežasčių versijos – jis radikalizavosi ir dėl visko kalta religija, o gal jis nusivylė meile? Spektaklio tema – išankstinių nuostatų keliami pavojai – aktuali ir reikalinga, o pasirinkta tyrimo forma – įdomi ir įtikinanti. Tačiau ir režisieriui, ir aktoriams sunkiai sekasi susitvarkyti su išsikeltais uždaviniais: iškeltos versijos neatlaiko kritikos, o scenų jungimams stinga motyvacijos, be to, aktoriams scenoje itin trūksta tikslumo ir užtikrintumo, todėl keliamos versijos artimesnės imitacijai, o ne analizei, o atliekamas tyrimas, kaip ir pats spektaklis, ima atrodyti itin mėgėjiškai. Stipriausioji spektaklio dalis – netikėtas, bet savo nuoširdumu ir autentiškumu iš bendro spektaklio konteksto itin išsiskiriantis G.Kielos monologas. Jo tikroviškumas, grįstas asmenine patirtimi, apie išankstines nuostatas ir šiuolaikinę visuomenę pasako daugiau nei avanscenoje sustatytų televizorių eilė ar skubotos tyrėjų išvados.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

SPEKTAKLĮ ŽIŪRĖKITE MENŲ SPAUSTUVĖJE (Šiltadaržio g. 6, Vilniuje) Repertuarą sekite www.atvirasratas.lt

SAMSONAS IR DALILA Repertuarą sekite www.bohemieciai.lt

utopija. Tačiau greta dominuoti imančių distopijų ši teatrališkumo ir prigimtinio gerumo oazė suteikia atgaivos.

Neseniai viena iš penkių Vilniaus miesto trupių tapusi Vilniaus miesto opera gruodį pristatė naujausią premjerą – Dalios Ibelhauptaitės režisuotą Camille‘io Saint-Saënso operą „Samsonas ir Dalila“. Remiantis Senojo Testamento siužetiniu motyvu sukurta romantinė opera Lietuvoje nebuvo statyta nuo 1931 m., tačiau žymiąją Dalilos ariją bus girdėjęs tikriausiai kiekvienas. Meilės ir išdavystės istorija vyksta Palestinoje, izraeliečių tautos likimo vingių fone: Kristiano Benedikto kuriamas nenugalimasis Samsonas, nuo kurio priklauso žydų tautos likimas, pamilsta filistinę Justinos Gringytės įkūnijamą Dalilą ir, negalėdamas atsispirti jos kerams, išduoda savo nenugalimos jėgos paslaptį, kurią ši perduoda savo tautiečiams, o jie įkalina Samsoną. Šiuolaikinių tarptautinių konfliktų fone toks operos siužetas atrodo itin aktualus, leidžiantis kalbėti apie pasaulį draskančius religinius konfliktus. Juo labiau kad operų aktualizavimas ir konceptualios interpretacijos nėra svetimos D.Ibelhauptaitei: Wolfgango Amadeus Mozarto linksmąją operą „Visos jos tokios“ ji nusprendė susieti su šiandiena ir pasiūlė į Lorenzo Da Ponte siužetą pažvelgti kaip į glamūrinių žurnalų herojų nuotykius, o Giacomo Puccini operą „Toska“, kurioje pinasi meilė, politika ir menas, perkėlė į Antrojo pasaulinio karo laikų fašistuojančią Italiją ir kt. Šie sprendimai buvo motyvuoti, įdomūs ir stebinantys. Tačiau režisuodama „Samsoną ir Dalilą“ D.Ibelhauptaitė ryžosi santykiniam minimalizmui  – minimalistinei interpretacijai ir sceniniam veiksmui. Scenoje vystomas istorinis-kostiuminis pasakojimas be papildomų nuorodų labiau primena žiaurią muzikinę pasaką nei aktualią interpretaciją. Be to, šį kartą nustebino Juozo Statkevičiaus kostiumai, kurie visiškai nebūdingai šiam kostiumų kūrėjui gan keistai deformavo solistų figūras ir varžė solistų judesius, kartu ir jų galimybes kurti bent šiek tiek išraiškingesnius vaidmenis.

Rekomenduojama pasiilgusiesiems išmintį bylojančio, estetiško, pasakiško teatro. Nerekomenduojama itin nemėgstantiesiems klasikinio, literatūrinio teatro.

Rekomenduojama norintiesiems gyvai išgirsti žymiąją Dalilos ariją. Nerekomenduojama tiems, kuriems sceninis veiksmas svarbesnis už muzikos atlikimą.

Rekomenduojama iki šiol nesusimąsčiusiesiems, kodėl vykdomi teroristiniai aktai. Nerekomenduojama besidomintiesiems pasaulinėmis aktualijomis.

NATANAS IŠMINTINGASIS

Tuo metu, kai Donaldas Trumpas Jeruzalę pripažino Izraelio sostine, Nacionaliniame Kauno dramos teatre įvyko Gintaro Varno režisuoto spektaklio „Natanas Išmintingasis“ premjera. Kaip tai susiję? Apšvietos laikotarpio vokiečių dramaturgo Gottholdo Ephraimo Lessingo drama „Natanas Išmintingasis“ vyksta XII a. pabaigos Jeruzalėje, mieste, kuriame iki šiol susitinka (susikerta) trys religijos: judaizmas, islamas ir krikščionybė. Kol pasaulio lyderiai ir žiniasklaida diskutuoja dėl tolesnių veiksmų ir jų padarinių, teatre romiu Vytauto Anužio balsu Natanas Išmintingasis byloja parabolę apie tris aukso žiedus. Šiuo Nacionalinio Kauno dramos teatro kartu su teatru „Utopia“ pristatomu spektakliu G.Varnas sugrįžta prie jo meistriškai įvaldytos, jį kitų Lietuvos režisierių kontekste išskiriančios, tačiau pastaruoju metu retokai pasitelkiamos estetikos. Scenoje karaliauja teatrališkumas, jungiantis dramos ir šešėlių teatrą (lėlių dailininkė Julija Skuratova), ekrane pasirodančius kino vaizdus, puikius, išraiškingus kostiumus (kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius) ir seną, bet pamokantį pasakojimą. Pagrindiniai rytietišką kostiuminę pasaką primenančios dramos veikėjai – susipynusių likimų, trijų skirtingų tikėjimų atstovai, kovojantys už teisę būti po saule ir mąstantys apie žmogiškumą. Scenoje – milžiniška išminties knyga (scenografas Gintaras Makarevičius), kurią vartydami dramos veikėjai mėgina įskaityti savo likimą ir ieško išeičių žaisdami didžiuliais šachmatais. Panašiai, kaip valdovai ir likimas žaidžia žmonėmis. Spektaklis suteikia retą malonumą pasimėgauti ramiomis batalijomis ir V.Anužio Natano suvokta paprasta, tačiau tokia trūkstama protingo gyvenimo ištarme. Šiuolaikinių religinių ir politinių susipriešinimų fone G.Varnas kalba apie susitaikymą ir žmogiškumą pačia gražiausia atgailos ir atleidimo kalba, tarsi pateikdamas atsakymus į amžinų konfliktų sprendimo klausimus. Žinoma, tai

Donato Stankevičiaus nuotr.

TEATRAS

ŽIŪRĖKITE KAUNO NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE (Laisvės al. 71, Kaunas) Repertuarą sekite www.dramosteatras.lt


ALI­SA STE­BUK­LŲ LEN­TY­NO­JE

Rašė Sandra Kliukaitė

Lietuva. Žiema. Keturiems mėnesiams panyrame į tamsą. Saulė beveik nepasirodo, temperatūra nukrito, viskas juoda ir tamsu. Šviesą gesiname ir lentynoje, nes turime tokių sofistikuotų daiktų, kurie ryškiai matosi net būdami juodi iš vidaus. Broliai juodvarniai, lakstantys paspirtukais, Frida Kahlo, tapusi vampyre, sidabro kombinacijos kūnui, atšvaitai, šviečiantys kaip supernovos, juodi veganų džiaugsmai ir frylanceriams juodai įgrisusios frazės, virtusios plakatais. .. . Paspirtukas „Raven“

.

LIETUVA Diz. Ignas Survila www.citybirds.lt

Juodojo „Raven“ misija – būti lengviausiu pasaulyje paspirtuku, skirtu solidiems miesto žmonėms, pavyzdžiui, vyrams ir moterims juodais drabužiais. Stilingas ir prabangus „juodvarnis“ yra dar labiau patobulintos konstrukcijos nei jo vyresnysis brolis „balandis“. „Raven“ sveria vos 1,6 kg, o tai yra tas pats, kas nešiojamasis kompiuteris. Galima užsisakyti paspirtukus iš anksto, vadinasi, dvylika ir dar daugiau brolių juodvarniais lakstančių tuoj išskris į gatves... „Citybirds“ nuotr.

Plakatų serija „Ką žmonės dirba?“

LIETUVA Diz. Kissi Ussuki, Greta Madline www.kazmonesdirba.com

KŽD komanda sugalvojo neformalią socialinę akciją, kuri nuspalvins patamsėjusį miestą, – ketina visą jį išklijuoti plakatais, šmaikščiai kalbančiais apie darbą. Dauguma plakatų iki

gyvo kaulo suprantami frylanceriams. Daugelis frazių buvo pasakytos interviu metu, tad KŽD atidavė jas apipavidalinti dizaineriams, o už surinktus pinigus jau išklijuos miestą. Prieš jus pirmi du egzemplioriai. Kai perki vieną plakatą sau, mieste atsiranda du plakatai paniurusiam miestiečiui prašypsinti. KŽD nuotr.

Atšvaitai „Oreflector“ LIETUVA Diz. Martynas Kazimierėnas www.march.lt

Visi žinome, kad su tradiciniais atšvaitais gėda pasirodyti net mamai. Vis dėlto, kas svarbiau – saugumas ar stilius? Su madingais „Oreflector“ ženkliukais-atšvaitais rinktis nereikės. Tamsoje šviesi kaip supernova ir nuraminsi ne tik astronomus, bet ir vairuotojus, o prašvitus atrodysi ne gėdingai, o stilingai. Rinkis, kokios nori spalvos, ir tau niekada nereikės jo nusiimti. Atšvaitas tiks prie įvairaus stiliaus drabužių, nesvarbu, kas esi – verslininkas ar pankas, stilistė ar namų šeimininkė. „Electromagnetico“ nuotr.

Printai „FRIDAY“ LIETUVA Diz. „Egyboy“ www.egy-boy.com

Penktadieniais net kultinė meksikiečių dailininkė Frida Kahlo gali tapti lietuviška vampyre, kai patenka į „Egyboy“ rankas. Visi riboto tiražo Fridos printai, kurių yra tik 30, sunumeruoti ir pažymėti „Egyboy“ fabriko atspaudu, o po juo slepiasi vilniečiams gerai žinomi broliai kaubojai, menininkai Egidijus ir Remigijus Praspaliauskai.

Šokoladų kolekcija „ach“ LIETUVA Diz. Gintarė Marcin FB: Ach vegan šokoladas

Egyboy nuotr.

22 // 

Juvelyrikos kolekcija „Oldnewme’18“

© 37O

LIETUVA Diz. Melita Rus www.mellowwear.com

Modernios metalo kombinacijos, susidedančios iš grandinių, veržlių, plokštelių, plonyčių vamzdelių – ne, tai ne tepaluotos autoserviso detalės, o pre-

ciziškai nugludinti, tikro sidabro, konceptualūs meno kūriniai kūnui. Nauja, tamsi ir sofistikuota rankų darbo juvelyrikos kolekcija, sukurta dizainerės Melitos Rus, o dar jos modelis – pati provokuoti mėgstanti, jaunosios kartos tapytoja Gia Ram (Giara Ivanova).

Juodi veganų džiaugsmai. Į metų pabaigą ekologiški rankų darbo šokoladai įšoko į naujus rūbus, o naują šešių pakuočių kolekciją pastebėjo ir pakuotės dizaino biblija „Packaging of the world“. Ir jie to verti, nes šokoladai ne tik labai gražūs, bet ir be cukraus, laktozės, gliuteno ir kitų veganų nakties košmarų. Be to, jie dar ir gurmaniškų skonių: su mėtomis ir razinomis, levandomis ir citrina, migdolais ir cinamonu, pistacijomis ir druska, rožėmis ir juodaisiais pipirais bei visiškai juodas.

Vaido Jokubausko nuotr.

ACH nuotr.


Profile for Diena Media News

370 nr 62  

370 nr 62  

Profile for diena
Advertisement

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded

Recommendations could not be loaded