370 nr 74

Page 20

Recenzavo Kamilė Žičkytė

DVI KORĖJOS

RAUDONA

Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis, rodomas „Kultūros fabrike“ (Bangų g. 5A, Klaipėda) Repertuarą sekite www.kjt.lt

Valstybinio jaunimo teatro spektaklis rodomas „Menų spaustuvėje“ (Šiltadaržio g. 6, Vilnius) Repertuarą sekite www.jaunimoteatras.lt „Tiesa yra bjauri. Mes turime meną tam, kad mūsų nepražudytų tiesa”, – yra pasakęs filosofas Friedrichas Nietzsche. Savo požiūrį į pasaulį, santykį su menu, žmogumi, politika Valentinas Masalskis išsako vaidmenimis teatre, kine, dėstydamas studentams, interviu ar pokalbiuose spaudoje. Jo iniciatyva įkurto Klaipėdos jaunimo teatro veikla taip pat liudija aktoriaus, režisieriaus, pedagogo intencijas ne tik kalbėti, bet ir daryti. Paskutinis darbas – Jaunimo teatro premjera „Raudona“, į kurią duetui scenoje spektaklio režisierius kviečia Mantą Zemlecką arba Donatą Želvį.

Vykdydamas užsakymą sukurti paveikslus prabangiam restoranui, dailininkas į studiją pasikviečia jauną asistentą. Profesionalo ir pradedančiojo, mokytojo ir mokinio, tėvo ir sūnaus, seno ir jauno menininko pokalbiais aptariami ne tik dailininko darbo metodai ar kūrybos principai, bet ir skirtingi požiūriai į meną, į gyvenimą, kūrybos motyvai, menininko ir vartotojiškos visuomenės konfliktas. Premje-

riniame spektaklyje M.Zemlecko vaidintas Kenas – pasyvus ir iki galo dar neatrastas, tačiau jis yra kartos, kurios rankose – perversmas, atstovas, jo užduotis – paneigti mokytoją, o paneigus praeitį – kurti ateitį. M.Rothko orus ir kartu piktas, nes nori būti suprastas ir įvertintas. O tam reikalingos ne tik asmeninės patirtys, bet ir nuoširdus susidomėjimas, žinios apie Vakarų dailės istoriją, F.Nietzsche‘s, Sigmundo Freudo, Carlo Gustavo Jungo, Williamo Shakespeare‘o darbus. Šių pamatinių žinių, norint kurti ar kritikuoti, M.Rothko nuomone, trūksta daugeliui, ypač – jaunimui. Juk, kaip sakoma pjesėje, 90 proc. laiko tapant sudaro laukimas. V.Masalskis nesilaiko saugaus atstumo nuo skaudžios tiesos, nors šiandien ir rizikinga taip kolosaliai kalbėti apie meną ir nemirtingumą.

Lauros Vansevičienės nuotr.

Egzistencinė pjesė apie gyvenimą, mirtį, traumas ir nujaučiamą menininko savižudybę „Raudona“ 2010 m. Amerikoje laimėjo šešias Tony statulėles, kelis kitus reikšmingus apdovanojimus ir apkeliavo Didžiąją Britaniją, Čilę, Japoniją, Jungtinius Arabų Emyratus. Šiuolaikinio amerikiečių dra-

maturgo Johno Logano pjesės centre – vienas ryškiausių abstrakčiojo ekspresionizmo dailininkų Markas Rothko. Veiksmas vyksta 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, M.Rothko studijoje Niujorke, kurią spektaklio dailininkas Mykolas Sauka išvalo nuo spalvų, natūralaus medžiagiškumo, scenoje pastatydamas baltų plastikinių kibirų pripildytas lentynas, baltą ekraną-drobę. Palikus tik baltą, juodą ir pilką spalvas, spalvų paletė atveriama žiūrovų sąmonėje.

Rekomenduojama neabejingiems tikrajam menui ir meno ateičiai. Nerekomenduojama aštrių temų teatre vengiantiems žiūrovams.

SU(SI)TIKIMAS

Žiūrėkite „Menų spaustuvėje“ (Šiltadaržio g. 6, Vilnius) Repertuarą sekite www.menuspaustuve.lt

20 // © 37O

Spektaklio režisierė – Lauryna Liepaitė su „Low Air“ prieš dvejus metus išleido pirmą premjerą, vizualų šokio spektaklį „Žaidimas baigtas“, kurį iki šiol galima pamatyti „Menų spaustuvėje“. L.Liepaitė dažniausiai teatro spektakliuose kuria scenografiją, kostiumus, tad ir vizualinė „Su(si)tikimo“ pusė atrodo stipri. Profesiniais įgūdžiais abejoti neleidžia ir spektaklio choreografai, šokėjai Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius bei G.Rimeika, spektaklio dramaturgė Kristina Savickienė ir muzikantai Laura Budreckytė, Vytis Nivinskas, Žygimantas Bačkus, Agnė Matulevičiūtė.

Atsigręžę į praeitį, matome, kad tarp vyro ir moters visuomet buvo jaučiamas ne tik skirtumas, bet ir valdančiųjų bei silpnųjų ryšys. Seksualinė tapatybė, lyčių stereotipai, moteriškas šamanizmas ir raganų teismų Lietuvoje istorijos, bendruomenės veikimo strategijos – tiek šiandienei visuomenei aktualių temų kūrėjai bando sutalpinti į tuščią Juodąją salę. Monologus keičia šokis, šokį – muzika, tačiau išsitęsusiomis kūrėjų manipuliacijomis žiūrovą sunku pavergti. Spektaklis, pasiekęs aukščiausią emocinį tašką, kai aplink savanorę žiūrovę yra sukraunamas sudžiūvusių ša-

Dainiaus Putino nuotr.

Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“ metus baigė premjera „Su(si)tikimas“. „Menų spaustuvės“ fojė susibūrusius premjeros žiūrovus ekstravagantiška ilgaplaukė blondinė, aktoriaus Gedimino Rimeikos personažas, kviečia į salę. Čia žiūrovą spektaklio kūrėjai ir būrys „Low Air“ mokyklos šokėjų iš karto įsuka į gėlėtų raštų, šnabždesių, muzikos ir šokio, nuodėmių ir paklydimų kupiną ritualą. Nuo pirmo žingsnio salėje jauti perdėtą bendrystės poreikį, atrodo, jog šios kūrybinės sektos nariai stengiasi, kad jūs pamirštumėte realybę ir čia, šiame meditatyviame vyksme, užsibūtumėte kuo ilgiau.

kų laužas, o visiems likusiems užduotas klausimas – ar padegti, ar išsaugoti merginą, nutrūksta. Konceptualus, bet interneto paieškoje paskęstantis spektaklio pavadinimas, kaip ir ambicingos, bet kažkur pakeliui įstrigusios ir tiksliai neišsakytos spektaklio temos, apsunkina taip laukto žiūrovo ir menininko susitikimo ir dialogo galimybę. Rekomenduojama nemėgstantiems tradicinio teatro. Nerekomenduojama eksperimentų nemėgstantiems intelektualams.

Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

TEATRAS

>> EITI AR NEITI

Teatrą visais laikais įkvėpė tikri, žmogui pažįstami išgyvenimai. Tad nenuostabu, kad kai kurioms temoms, išgyvenimams lemta kartotis dar ir dar kartą. Dar 2013-aisiais vienas ryškiausių prancūzų teatro režisierių ir dramaturgų Joëlis Pommeratas parašė pjesę „Dviejų Korėjų susijungimas“. Pjesei perskriejus teatro scenas nuo Prancūzijos, Vengrijos iki Singapūro, praėjusių metų pabaigoje spektaklis pagal prancūzų dramaturgo pjesę „Dvi Korėjos“ atsirado ir Klaipėdos jaunimo teatro repertuare. Neapsigaukite, pjesėje nenagrinėjamos politinės, gyvenimo Rytuose ar Lietuvoje aktualijos, o pavadinimas atspindi tik utopinę santaikos tarp skirtingų pusių galimybę. Režisierė Kamilė Gudmonaitė ir aktoriai Laima Akstinaitė, Vaiva Kvedaravičiūtė, Rugilė Latvėnaitė, Simonas Lunevičius, Ieva Pakštytė, Paulius Pinigis, Donatas Stakėnas, Evelina Šimelionė, Donatas Želvys, Marija Žemaitytė sukūrė spektaklį apie į meilės tinklus įkliuvusį žmogų. Dramaturgas personažams nesuteikia vardų, netikslina veiksmo vietos – juk šie išgyvenimai universalūs: pirmoje spektaklio scenoje L.Akstinaitės mergina, išdidžiai rodydama deimantinį žiedą, pasakoja apie savo vestuves su savimi. Kita moteris pareiškia, kad nori skyrybų, nes niekada taip ir neįsimylėjo sutuoktinio, o vienišas ir meilės išsiilgęs P.Pinigio jaunuolis lyg kokiame stand up trūkumų ieško savyje, tiksliau, savo išvaizdoje. Trumpų, fragmentiškų scenų koliažu atrandami ir išbandomi žmones jungiantys ryšiai: vieni myli save, kiti – partnerį, išlikdami ištikimi iki gyvenimo pabaigos, kiti perka meilę už pinigus ar grobia ją per prievartą ir t.t. Kartais santykius baigia skyrybos, nes „tik meilės – negana“… Adaptavus J.Pommerato pjesę, spektaklyje kalbama ne apie meilę tėvynei, artimui ar turtams, bet tik apie vyro ir moters santykį, tad „Dvi Korėjos“ ilgainiui tampa užsitęsusia santykių komedija, jaunatviškos meilės karikatūra. Pamenate, 2018 m. pradžioje žiniasklaidoje pasipylė pranešimai apie galimą Šiaurės ir Pietų Korėjos susijungimą? Skeptikai prunkštelės, bet tarpusavio supratimas ir taika vis dėlto nėra utopija. Rekomenduojama jausmingiems romantikams. Nerekomenduojama racionaliems ekstravertams.