Page 1

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2015 BALANDIS / Nr.4 (16)


„Klaipėdos“ laikraščio mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2015 balandis / Nr. 4(16) www.durys.daily.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova adresas Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2015 UAB „Sorestum“ SPAUSDINO UAB „Diena Media Print“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį, kitomis dienomis „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

Turinys KELIAS Nijolė LAUŽIKIENĖ. Klaipėdos koncertų salė: 10 veiklos metų

4

MUZIKA Laima SUGINTIENĖ. Verta dvigubo jubiliejaus

6

Danguolė VILIDAITĖ. Kultūros dieną – sukrečiantis kūrinys

11

TEATRAS Valentina ŽIGIENĖ. K.Macijauskas: teatras dar nenusibodo, todėl bityno neužveisiau

13

Jūratė GRIGAITIENĖ. Festivalis „Namai“: be įtampos ir intrigų

16

Valentina ŽIGIENĖ. Lūkesčiai pasitvirtino su kaupu

22

Gitana GUGEVIČIŪTĖ. Kai spektaklis randasi iš sinergijos

24

FOTOGRAFIJA Danguolė RUŠKIENĖ. Kūrybinio akto liudijimas

28

DAILĖ Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Dirbtuvių mohikanams

30

KINAS Aivaras DOČKUS. „Mamytės“ fenomenas čia ir ten

34

Dainius VANAGAS. „Kino pavasaris“ – kai vaizdas užgožia žodį

37

GINTARO LAŠAI Donaldas BARTHELME’AS. Kaip aš rašau savo dainas

39

Sabina BRILO. Eilėraščiai

41

ISSN 2351-5848

Kęstutis GRUBLIAUSKAS. Stiprybė

46

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

Virginijus SUNGAILA. Eilėraščiai

48

VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys. 2015 4 psl. – Nerijaus Jankausko nuotrauka

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

ŽURNALĄ REMIA

Nerijus CIBULSKAS. Eilėraščiai

44

M.K.OGINSKIO METAI Daiva JANAUSKAITĖ. Garsiosios giminės palikimas

56

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Keliautojų įspūdžiai – įkvepiantis pažinimo šaltinis (2)

60

LANGAS Įvertino medaliu

19

Vaidino Mogiliove

21

Sėkmė Ščecine

23 3


KELIAS

Klaipėdos koncertų

Vytauto Petriko nuotr.

Kaip atrodo 10-metį švenčianti Klaipėdos koncertų salė šiandieniniame šalies ir miesto kultūros kontekste? Nijolė LAUŽIKIENĖ

Pakako valios ir ryžto Panagrinėsiu keletą kontekstų, per dešimtį metų vienaip ar kitaip turėjusių įtakos Klaipėdos koncertų salės veiklai. Analizuodama Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpio miesto kultūros politikos pokyčius, Klaipėdos koncertų salės įkūrimą vertinčiau kaip reikšmingiausią politinį sprendimą per 25 nepriklausomybės atkūrimo metus. Dar pirmoji miesto taryba 1991 m. nutarė šį pastatą panaudoti kultūrinėms reikmėms, nors pasiūlymų ir reikalavimų būta įvairių. 13 metų buvo brandinta ir puoselėjama 4

idėja, kad miestui reikia naujos kokybės, modernios koncertinės erdvės. Miesto politikų apsisprendimas rekonstruoti Koncertų salę buvo puikus pavyzdys, kaip galią nuspręsti turintiesiems pakanka valios ir ryžto bei gilių įžvalgų priimti atsakingus sprendimus. Klaipėdos koncertų salė yra vienintelis kultūros objektas nepriklausomoje Lietuvoje, rekonstruotas išimtinai savivaldybės lėšomis. Šį objektą kūrėme visi kartu – miesto vadovai, statybininkai, architektai ir menininkai, potencialūs šio objekto naudotojai. Kūrėme derindami tiek finansines galimybes, tiek specialistų išsakytus poreikius ir pastabas, pvz. prioritetą teikiant salės akustiniams parametrams bei kukliam interjerui. Į Koncertų salės atidarymą koncertuoti buvo pakviestas Valstybinis simfoninis

orkestras, vadovaujamas Gintaro Rinkevičiaus. Visi laukėme maestro vertinimų. Po koncerto tuomečiam miesto merui Rimantui Taraškevičiui (beje, kuris buvo didžiausias šios salės rekonstrukcijos patronas) G.Rinkevičius tarė: „Sveikinu, Klaipėda turi moderniausią Lietuvoje, labai geros akustikos koncertų salę“. Tai buvo didžiausias įvertinimas mums visiems.

Laukė dideli iššūkiai Uostamiesčio Koncertų salės gyvenimo pradžia nebuvo lengva, nes 15 metų iki jos atidarymo mieste nebuvo stabilaus koncertinio gyvenimo. Nuo 1988 m. grąžinus tikintiesiems Marijos Taikos Karalienės bažnyčią, miestas neteko koncertų salės. Koncertinis gyvenimas persikėlė į Klaipėdos universiteto Menų fakulteto salę, kurioje reikėjo derinti universiteto akademinio gyvenimo reikmes su koncertine veikla.


KELIAS

salė: 10 veiklos metų Didesni koncertai keldavosi į Muzikinio teatro sceną. Na, o 2003 m. Kultūros ministerijai uždarius Lietuvos nacionalinės filharmonijos Klaipėdos skyrių, koncertinis gyvenimas mieste buvo fragmentiškas, organizuojamas Kompozitorių sąjungos, Menų fakulteto dėstytojų, Kultūros centro Žvejų rūmai administracijos. Mieste apsilankydavo vienas kitas pavienis atlikėjas, atsiųstas Nacionalinės filharmonijos, ar kitų Lietuvoje dirbančių koncertinių agentūrų. Suprantama, tai turėjo įtakos ir miesto gyventojų įpročiams, poreikiams bei muzikinio gyvenimo tradicijoms. Tokioje miesto kultūrinėje aplinkoje dirbti pradėjusios naujos koncertinės įstaigos „Miesto koncertų salė“ laukė dideli iššūkiai: suburti kompetentingų darbuotojų kolektyvą, išauginti Koncertų salės meno kolektyvų profesinį meistriškumą, aukščiausiu meniniu lygiu pristatyti ir skleisti mieste muzikinę kultūrą, susigrąžinti prarastus ir sudominti naujus klausytojus, išlaikyti ir formuoti naujas muzikinės kultūros tradicijas, pagaliau sukurti patrauklią miesto kultūrinę erdvę. Koncertų salė pernai surengė 390 koncertų, t.y. 2,2 karto daugiau nei pirmaisiais savo veiklos metais. Koncertų lankytojų per 10 metų padaugėjo 12 kartų (2005 m. – 7 tūkst., 2014 m. – 85 tūkst.). Tai, žinoma, yra tik statistika. Betgi ir liudijimas apie viso Koncertų salės kolektyvo darbo rezultatus. Tačiau svarbiausia koncertinėje organizacijoje yra meninė veikla. Pirmieji Koncertų salės veiklos metai pasižymėjo koncepcijų ir lankytojų paieška. Institucija, pasirinkusi koncertinių sezonų formavimą festivalių principu, nuosekliai jo laikosi. Kiekvieną koncertinį sezoną tradiciškai pradeda šiuolaikinės muzikos festivalis „Permainų muzika“, kuris išsiskiria garsinių erdvių ir formų atradimais. Kalendorinius metus užbaigia festivalis „Salve Musica“, pasižymintis perpildyta sale, gausiais publikos aplodismentais, profesionaliais atlikėjais, turtingomis ir įdomiai pateiktomis programomis. O pavasarį jau 40-ąjį kartą skelbia pastarąjį dešimtmetį čia rengiamas tradicinis festivalis „Klaipėdos muzikos pavasaris“. Jis kasmet džiugina klausytojus

didelės formos muzikos kūriniais, darnia naujovių ir tradicijų sinteze, naujais muzikinio pasaulio veidais. Šių festivalių viena iš programos rengėjų ir sudarytojų yra kompozitorė, Klaipėdos koncertų salės direktorės pavaduotoja Loreta Norvilaitė. Svarbu, kad Koncertų salė tęsia muzikinio gyvenimo tradicijas ir kuria naujas. Jos repertuaras pasižymi įdomiais projektais, kuriuose noriai dalyvauja ir specialiai rengia programas ne tik Vilniaus, bet ir garsūs pasaulyje atlikėjai.

Garsina miesto vardą Koncertų salėje dirbantys meno kolektyvai formuoja ir jos repertuarą. Išskirtinis vaidmuo čia tenka Klaipėdos kameriniam orkestrui, kurio meninis lygis iš esmės pasikeitė pastaruosius penkerius metus, orkestro meno vadovu pradėjus dirbti ambicingam, charizmatiškam violončelininkui Mindaugui Bačkui. Jis interviu žurnalui „Durys“ pasakė: „Atėjau dirbti su orkestru, turėdamas išankstinę nuostatą, kad Klaipėdos kamerinis orkestras turi pasiekti pasaulinį kokybės lygį, „nebe lietuvišką „gerai“. „Klaipėdos kamerinis orkestras – vienas jauniausių ir dinamiškiausių tarp profesionalių Lietuvos kamerinių orkestrų, patrauklus kūrybinis partneris rengiant ambicingas programas su tarptautinį pripažinimą pelniusiais dirigentais bei solistais“, – rašo internetinis portalas „Delfi“. Kartu su repertuaru plečiasi ir orkestro gastrolių geografija: išskirtinės gastrolės praėjusiais metais vyko Šveicarijoje festivalyje „Murten Classics“, prestižinėje Ciuricho salėje, vadinamoje Tonhalle, kurioje klaipėdiečių pasirodymas išrankių muzikos gurmanų buvo palydėtas audringais plojimais. Tokios patirtys augina orkestro meninį lygį, atlikėjų ambicijas ir, žinoma, garsina miesto vardą. Dažnai pasvajojame ir apie simfoninį orkestrą mieste. „Ar ši misija Klaipėdoje išvis neįmanoma?“ – retoriškai „Duryse“ klausė muzikologė prof. Daiva Kšanienė. Kita labai svarbi veikla – edukaciniai projektai, kuriais Koncertų salė siekia

auginti jaunuosius klausytojus, išradingomis formomis sudominti ir įtraukti jaunus žmones į muzikos kūrimo ir pažinimo procesus. Koncertų salė yra parengusi per 10 išradingų edukacinių projektų. Čia išskirtinis vaidmuo tenka Klaipėdos brass kvintetui (meno vadovas Vilmantas Bružas). Koncertų salė dalyvauja įvairiuose miesto bendruomenių bei švenčių programose, didelio dėmesio čia sulaukia choras „Aukuras“ (vadovas Alfonsas Vildžiūnas). Koncertų salė išplėtė savo kultūrinę erdvę, sutvarkė parką, įrengė vasaros koncertų sceną. Vasaros metu čia vyksta koncertai po atviru dangumi. Muzikos pristatymui ieškoma netradicinių erdvių.

Verti valstybinio statuso Taigi šiandien galima drąsiai teigti, kad Klaipėdos koncertų salės veikla užima tvirtas pozicijas klaipėdiečių kultūriniame gyvenime. Tačiau nacionaliniame kultūros politikos kontekste Klaipėdos koncertų salės tarp muzikos kultūros politiką įgyvendinančių valstybinių institucijų nėra. Lietuvos nacionalinė filharmonija rūpinasi muzikinės kultūros prezentacija Vilniuje, žinoma, ir jos sklaida Lietuvoje bei pasaulyje. Kauno valstybinė filharmonija dirba Kaune, Šiaulių filharmonija ir kamerinis choras „Polifonija“ – Šiauliuose. Visos šios įstaigos yra valstybinės, t.y. finansuojamos iš nacionalinio biudžeto. Klaipėda yra vienintelė iš Lietuvos didžiųjų miestų, kuriame nėra valstybinės koncertinės organizacijos. Nacionalinis ir savivaldybės įstaigos statusai suteikia skirtingas finansines ir konkurencines galimybes: skiriasi atlikėjų ir muzikantų atlygis, kokybiškų instrumentų įsigijimo ir priežiūros galimybės. Skirtingos ir koncertinio repertuaro formavimo sąlygos, ir kolektyvų gastrolių galimybės. Kokia regioninės kultūros politikos logika vadovaujasi Kultūros ministerija, sunku paaiškinti. Bet ji yra keistina. Ateityje Koncertų salę matyčiau kaip valstybinę instituciją. ► 5


KELIAS

◄ Vis dėlto dėl gebėjimo formuoti aukšto meninio lygio repertuarą Klaipėdos koncertų salė šiandien yra pripažinta valstybinių institucijų. Tai liudija ir pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Nacionaline filharmonija bei Rygos koncertine agentūra. Maloniai nustebau, pasidomėjusi Nacionalinės filharmonijos kovo mėnesio repertuaru: Klaipėdos brass kvintetas pristatė edukacinę programą „Grojam

Klaipėdos koncertų salė yra vienintelis kultūros objektas nepriklausomoje Lietuvoje, rekonstruotas išimtinai savivaldybės lėšomis. pasakėčią“, choras „Aukuras“, Klaipėdos kamerinis orkestras dalyvavo daugelyje Lietuvos festivalių, Kauno ir Vilniaus filharmonijų programose. Be to, Klaipėdos kamerinis orkestras 2014 m. Didžiajame muzikų parade apdovanotas „Auksiniu disku“. Koncertų salės kolektyvai – aktyvūs tarptautinių programų dalyviai, gastroliuoja Vokietijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, Italijoje, Norvegijoje. Todėl šiandien galime drąsiai teigti, kad Klaipėdos koncertų salė yra ne tik Lietuvos muzikinio kultūrinio gyvenimo dalis, bet ir tarptautinio kultūros lauko dalyvė.

Reprezentacinė erdvė Kaip žinoma, kultūrinei aplinkai turi įtakos ir sparčiai besikeičiantis socialinis laukas, informacinės technologijos. Savivaldybės ar valstybės įsteigtos kultūros įstaigos nebėra vieninteliai kultūros ir kūrybinių paslaugų teikėjos, šalia jų daugiakultūriškumu pulsuoja įvairios agentūros ir asociacijos, menininkų privačios erdvės, nepriklausomi kūrėjai. Pagaliau esama kavinių, barų, kuriuose, be kavos, galima pasidžiaugti dailės darbais, koncertinėmis programomis ir literatūriniais susitikimais. Klasikinei, rimtajai muzikai vis sunkiau konkuruoti su lengvesnio pramoginio žanro muzika ir kitais renginiais. Visa 6

ši aplinka neišvengiamai turi įtakos ir Koncertų salės gyvenimui. Reikia didžiulių pastangų ir gebėjimų parengti rinkodaros strategijas, pasiūlyti tokias koncertines programas, kurios įvairias miesto gyventojų grupes sudomintų aukštuoju menu, dažnai reikalaujančiu pasirengimo ar bent jau įpratimo. Šiandien vis dažniau diskutuojama apie miestą, kaip kultūrinę erdvę. Kūrėjai, menininkai yra vieni iš lemiamų faktorių, turinčių įtakos miestui – kaip kultūrinei erdvei. Savo idėjomis jie formuoja miestiečių kritinį požiūrį, meninį skonį, sukuria turiningo laisvalaikio sąlygas. Miesto kultūriniame gyvenime Koncertų salė pastaruosius beveik 10 metų buvo vienintelė reprezentacinė kultūrinė erdvė mieste, uždarius Dramos teatrą rekonstrukcijai. Mieste tai buvo vienintelė institucija, turinti modernias erdves ir 600 vietų salę. Šioje salėje per 10 metų vyko visi svarbiausi Klaipėdos miesto renginiai. Čia rengiami miesto istorinių datų minėjimai, valstybinės šventės, konferencijos, miesto įmonių ir organizacijų šventės. Čia vyko Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai diplomatų, NATO aukštų pareigūnų susitikimai. Šiame kontekste akivaizdi ir miesto kultūros reprezentacinė funkcija, kurią atlieka Koncertų salės kolektyvai, dalyvaudami įvairių miesto švenčių programose, Lietuvos ir kitų šalių festivaliuose skleisdami žinią apie Klaipėdą kaip aukštos kultūros miestą, puoselėjantį muzikinės kultūros tradicijas. Šiame 10 metų pažangos procese įžvelgiu ir didelį Koncertų salės darbuotojų indėlį. Išskirtinis dėmesys skiriamas vidaus darbo kultūrai. Koncertų salės lankytojai čia visada laukiami, lydimi darbuotojų dėmesio ir džiaugiasi aukšta aptarnavimo kultūra. Koncertų salės direktorės Danutės Žičkuvienės sumani vadyba, reiklumas, geras estetinis skonis formuoja įstaigos vidaus darbo bei aplinkos kultūrą. Koncertų salės pastangomis per 10 metų ne tik muzikinis, bet ir kultūrinis Klaipėdos gyvenimas tapo daug kokybiškesnis ir intensyvesnis. Na, ir pabaigoje – palinkėjimai. Nesustokite, sumanumo jums ir kūrybiškumo, kuriant šventę mums, koncertų klausytojams! Parengta pagal pranešimą, skaitytą renginyje „Dešimt veiklos metų“ Klaipėdos koncertų salėje 2015 m. kovo 31 d.

Verta Balandžio 1-ąją prasidėjo Klaipėdos koncertų salės (KKS) veiklos 10-mečiui skirtas XXXX festivalis „Klaipėdos muzikos pavasaris“, kurio programa – išties nepaprasta, nekasdieniška.

Laima SUGINTIENĖ

Seniausias, reprezentacinis Seniausias, reprezentacinis festivalis Lietuvoje „Klaipėdos muzikos pavasaris“, kol jį 2006 m. po savo naujai rekonstruotu stogu ėmė rengti KKS, nuėjo ilgą, turiningą ir gana vingiuotą kelią. Per keturis dešimt-

„Dieviškasis trimitas“: Klaipėdos kamerinis orkestras,


MUZIKA

dvigubo jubiliejaus mečius kito jo koncepcija, programa, renginių skaičius, keliavo jis po įvairias sales. Ko tik nebuvo jo programose: tuomečių „broliškų“ respublikų simfoniniai orkestrai, opera ir chorai, tarptautiniai bei vietiniai liaudies dainų ir šokių kolektyvai, vargonų muzika, estradiniai ansambliai ir džiazas, poezijos vakarai ir būtinai – autoriniai lietuvių, dažnai – klaipėdiečių kompozitorių šiuolaikinės muzikos vakarai bei Klaipėdos meno ir akademiniai kolektyvai... Lūžis sudarant programas įvyko XXII festivalyje, kai buvo kardinaliai pakeisti jų sudarymo principai, iš festivalio pirmiausia buvo eliminuoti akademiniai kolektyvai. Ilgainiui programa buvo dar labiau išgryninta, atsisakyta žanrinio margumo. Deja, ar su vandeniu nebuvo išpiltas ir vaikas: šiandien pavadinime vietovardis Klaipėda veikiau rodo renginio vietą nei miesto muzikams atstovaujantį festivalį. Antra vertus, per šį laikotarpį gimė ir naujų kultūrinių reiškinių („Skambanti banga“, „Marių klavyrai“), kurie anuomet „perskirstė“ meninį produktą. Nūdienos kontekstas – vėl kitas, tad galbūt verta persvarstyti prioritetus.

trimitininkas S.Nakariakovas. 

Pirmasis „Muzikos pavasaris“ 1976 m. nuaidėjo Filharmonijos salėje (dabar Marijos Taikos Karalienės bažnyčia). Nuo tų metų reikšmingiausia muzikos šventė, paprastai ir viso koncertinio sezono kulminacija vykdavo šioje bei Muzikinio teatro ir Mažojoje (dabar Klaipėdos uni-

versiteto Menų fakulteto) salėse. Įvairavo ir renginių skaičius. Pirmajame festivalyje įvyko per 20 (!) koncertų. KKS, pradėjusi nuo 11 renginių, prieš keletą metų atsisakiusi videoklubų ir prieškoncertinių susitikimų, pastaraisiais metais pakviečia į šešis koncertus. ►

Vytauto Petriko nuotr. 7


MUZIKA

◄ Šiandien šis festivalis turi ne tik savo pastogę, bet ir nusistovėjusią programos koncepciją, kurią nusako festivalio devizas „Klaipėdos muzikos pavasaris“ – didingas klasikos skambesys!“ Greta lietuvių kolektyvų retsykiais išgirstame svečių ir iš Latvijos, Estijos, Lenkijos, kitų šalių, o solistų geografija dėl suprantamų priežasčių – gerokai platesnė. Šiųmečio festivalio programa verta dvigubo jubiliejaus. Čia derėtų prisiminti prof. dr. Daivos Kšanienės mintis po pirmojo „Muzikos pavasario“: „Ateityje (...) norėtųsi sulaukti svečiuose profesionalių chorų, būtinai – ir simfoninio orkestro. Tokia muzikos šventė, vykstanti kartą per metus, turėtų išsiskirti nepaprastais, nekasdieniais susitikimais“. Ši neabejotinai išsiskirs, programa – išties nepaprasta, išties – nekasdieniška. Joje – du chorai (Kauno valstybinis ir Valstybinio choro „Vilnius“ moterų grupė) ir net penki orkestrai: Lietuvos valstybinis ir Nacionalinis simfoniniai, „Kremerata Baltica“ ir nuo pat pirmojo festivalio daugelyje jų dalyvavęs Lietuvos kamerinis orkestras (LKO). Tradiciškai dvi programas parengė klaipėdiečiams atstovaujantis Klaipėdos kamerinis orkestras (KKO). Solistų sąrašas tiek instrumentų, tiek geografijos požiūriu – ne mažiau įspūdingas ir atliepiantis pačius įvairiausius klausytojų poreikius: smuikininkai Andresas Mustonenas (Estija) ir Gidonas Kremeris ( Latvija), pianistai Gabrielius Alekna (Lietuva, JAV) ir Alice Di Piazza (Italija), Geiras Draugsvollas (bajanas, Norvegija, Danija) ir Martynas Levickis (akordeonas), Sergejus Nakariakovas (trimitas, fliugelhornas, Izraelis, Prancūzija), dainininkės Sandra Janušaitė (sopranas) ir Ieva Prudnikovaitė (mecosopranas).

Skoninga ir stilinga Tiesą sakant, šventė prasidėjo dar išvakarėse, kovo 31-ąją. Oriai, solidžiai, be pompastikos. Renginyje „Dešimt veiklos metų“ išklausėme išsamų muzikologės prof. dr. D.Kšanienės pranešimą „Klaipėdos koncertų salės istorinės įžvalgos“ bei Klaipėdos miesto savivaldybės Ugdymo ir kultūros departamento direktorės Nijolės Laužikienės pranešimą „Klaipėdos koncertų salės veikla šiandieniniame šalies ir miesto kultūros 8

kontekste“, kuriame šios koncertinės įstaigos adresu ji išsakė daug gražių žodžių bei iškėlė prasmingą, aktualią mintį apie KKS statusą. Mat uždarius Lietuvos filharmonijos Klaipėdos filialą (tuomečiam jo direktoriui šviesaus atminimo Algirdui Kuraičiui ir tekdavo didžioji festivalių organizavimo našta), uostamiestis vienintelis iš didžiųjų Lietuvos miestų liko be valstybinės koncertinės įstaigos. Šią mintį įsidėmėjo ir renginyje dalyvavęs Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas. Prasminga, kad buvo pagerbti, pasak įstaigos direktorės Danutės Žičkuvienės, „už borto“ likę, taigi žiūrovų nematomi salės darbuotojai. Perfrazuodamas direktorės mintį, šį jūrinį posakį, apibūdindamas KKS veikos svarbą, pavartojo ir miesto vadovas: „Be KKS – už borto liktų Klaipėda“. „Kas mes esame?“ – klausė direktorė. – „Domino“ teatras? O gal fabrikas?“ Manau, esate aukščiausius kriterijus atitinkantis kultūros židinys ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje Lietuvoje. Žaviuosi KKS vadyba. D.Žičkuvienės patirtis ir įžvalgumas, estetinis skonis ir reiklumas – vadovui būtinų savybių derinys – leido per dešimtmetį suburti šaunų kolektyvą, veikiantį darniai ir sklandžiai. Jos tandemas su Loreta Narvilaite ir kitais kolektyvo nariais „gamina“ produktą, kuris materialiai neapčiuopiamas. Tai aukštoji kultūra. Šiai komandai nėra nereikšmingų dalykų, ar tai būtų meniniai, ar buitiniai reikalai. Savo scenine išvaizda iš kitų ne tik Lietuvos orkestrų seniai išsiskiria Klaipėdos kamerinis, o štai šį sezoną naujais rūbais pasipuošė Brass kvintetas, aptarnavimo padalinys. Kiekvieno sezono pradžioje akys užkliūva už kokios naujos detalės. Ir šįkart lankytojus pasitiko atnaujintas interjeras: prabangios užuolaidos, atnaujinti baldai, skoninga fotografijų ekspozicija „Dešimt kūrybinės veiklos žingsnių“, įspūdinga afišų siena. Nusistovėjęs vientisas reklaminis stilius, skoningo dizaino afišos seniai tapo atpažįstamu KKS „prekės ženklu“, o jubiliejui buvo parengti ir spalvoti lankstinukai.

Nustebinti sunku „Dieviškasis trimitas“ balandžio 1 d. (KKO, meno vadovas Mindaugas Bačkus, solistas trimitininkas S.Nakariakovas) pradėjo jubiliejinę muzikos šventę. Joje – du gražūs ir prasmingi akcentai: koncertą pradėjo

jaunasis trimitininkas Martynas Valys iš Mažeikių bei buvo kukliai pagerbta Klaipėdos kultūrai itin nusipelniusi asmenybė Nijolė Navogreckienė, kuri 16 metų dirbo kartu su Alfonsu Žaliu ir vadovavo miesto Vykdomojo komiteto Kultūros skyriui. O po savaitės, balandžio 8 d. „Pažadinti muziką širdyje“ kvietė LKO (meno vadovas Sergejus Krylovas) su solistu akordeonistu M.Levickiu. Pirmieji festivalio koncertai – ir panašūs, ir skirtingi. Abu solistai – išskirtiniai savo amato profesionalai. Jauni, tačiau savo biografijas jau puošiantys garsiausių salių bei prestižinių įrašų studijų pavadinimais. Puikus instrumento valdymas jiems leidžia pasirinkti pačias įvairiausias, sudėtingiausias partitūras. Taigi – pasirinkti. Čia jau

Šiandien šis festivalis turi ne tik savo pastogę, bet ir nusistovėjusią programos koncepciją: „Klaipėdos muzikos pavasaris“ – didingas klasikos skambesys!“ ir prasideda skirtumai. Sprendžiant pagal išorinę reklamą, neskaičius anonsų, galėjo susidaryti įspūdis, kad tai bus rečitaliai su orkestru. Tačiau pirmajame daugelis nusivylė – tikėjosi gerokai svaresnio solisto indėlio. Pirmojoje dalyje, perfrazuojant M.Bačkų, tikrai tik „gurkštelėjome“ Piotro Čaikovskio romanso transkripcijos „Net, tolko tot kto znal“. O taip norėjosi gerti! Iki dugno... Troškulį trumpam (apie 10 min., tiek maždaug truko kūrinys) numalšino Maxo Brucho malda „Kol Nidrei“ (dar viena transkripcija, originalas violončelei ir orkestrui), kurią S.Nakariakovas atliko fliugelhornu, demonstruodamas tobulą kantileną, sodrų žemą registrą ir tembro grožį. Santūri solisto laikysena, jokių „žaidimų“ su publika, jokių komentarų. Pasikliaujama vien muzikine įtaiga bei kūrinių parinkimu. Betgi ne, žaidžia! Meta „jauką“ – trimitininkų „poterius“ – Jeano-Baptiste’o Arbano „Venecijos karnavalą“ (dar 7 min.). Užkimba. Mėgėjai užkimba, o profesionalai lieka taip ir neatsigėrę... Virš programos sugrotas Bachas – dar vienas gurkšnelis... ►


MUZIKA

„Pažadinti muziką širdyje“: Lietuvos kamerinis orkestras, akordeonistas M.Levickis. 

Vytauto Petriko nuotr. 9


MUZIKA

◄ Kamerinio orkestro aukso laikai – klasicizmas. Tad norint turėti platesnę stilistinę paletę, dažnai tenka rinktis transkripcijas. Dvi jas ir atliko KKO, papildytas kviestiniais atlikėjais: įspūdingai (be dirigento!) nuskambėjo P.Čaikovskio „Florencijos suvenyras“ (orig. styginių sekstetui d – moll ) bei išklausėme Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Styginių kvarteto orkestrinės versijos premjerą.

Originalai ar transkripcijos? Jei pirmajame koncerte žiojėjo tušti balkonai (ne, reklamos tikrai netrūko. Televizijoje sukosi klipas, mieste iš didžiulių plakatų į mus žvelgė pagrindinės programų žvaigždės), tai į antrąjį bilietai buvo akimirksniu iššluoti. Nepaisant (o gal būtent todėl, gal publika grįžo?), kad skelbtoje programoje du kūriniai (Astoro Piazzollos, Antonio Vivaldi) buvo girdėti vos prieš trejetą mėnesių šventinės klasikos festivalyje „Salve Musica“. Ir čia negali „kaltinti“ vien televizijos – jaunasis muzikas ne kartą įrodė savo profesionalumą ir visišką, beatodairišką, jaunatviškai maksimalų atsidavimą muzikai. Štai čia pagaliau ir „atsigėrėme“. Po koncerto pradžioje LKO subtiliai pagriežtos Luigi Boccherini Simfonijos Nr. 6 d-moll „La Casa del Diavolo“ solistas nė akimirkai nepaliko publikos, grodamas tiek su orkestru aranžuotes (Johanno Sebastiano Bacho Koncertas klavyrui ir orkestrui Nr.1 d-moll, BWV1052, I dalis Allegro (Simono Parkino aranžuotė akordeonui ir styginiams), A.Vivaldi Koncertų ciklas „Metų laikai“: „Žiema“

(aranžuotė akordeonui ir orkestrui), tiek originalius kūrinius (du kūriniai akordeonui ir orkestrui: A.Piazzollos „Aconcagua“, ir Richardo Galliano „Tango Pour Claude“), tiek solo (J.S.Bacho fantazija ir fuga vargonams a – moll (M.Levickio aranžuotė akordeonui solo). Efektinga koncerto kulminacija pasiekta Wilardo A.Palmerio – Billo Hugheso Variacijose pagal Niccolo Paganini Kaprisą Nr. 24, op. 1 akordeonui ir orkestrui. Pagarba scenos partneriams, prasmingi komentarai, atida sceniniam įvaizdžiui (atlikėjas persirengė antrajai daliai), žavi išvaizda ir nuoširdumas – reta visų savybių dermė. Visa tai ir vadinama charizma (gr. „dovana“). Dievo dovana. Tikra dovana ir publikai. „Nustebinti ir klausytojus mėgėjus, ir patenkinti profesionalus yra sunku“, – mano solistas. Tačiau jam tai pavyko. Vykusiai parinkta programa – kiekvieno koncerto laimingas loterijos bilietas. Nekalbant apie balansą tarp mėgėjų ir profesionalų, jų poreikių patenkinimą, o kur dar bilietų kasa... Antra vertus, jei tu Levickis, į programą gali ir Bachą įtraukti... Publika ateis. Be abejo, ir atidarymo koncerto programos sudarytojai turėjo savo idėją, ji lyg ir „įrėminta“ tematiškai geografiniais Florencijos ir Venecijos pavadinimais, ir jaunojo trimitininko „inkrustavimas“ – mielas ir žavus. Tačiau jei originalių kūrinių trimitui tikrai netrūksta, tai akordeonui jų maža. Tad antruoju atveju transkripcijos lyg ir pateisinamos. Beje, bene pirmą kartą girdėjome LKO, griežiantį tokią ant „slidžios“ ribos balansuojančią programą. Nepavyko įsivaizduoti to darant prof. Saulių Sondeckį...

„Pavasario giesmė“ Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje.  10

Giesmė pavasariui J.S.Bacho Kantatą Nr. 140 „Wachet auf, ruft uns die Stimme“ ir W.A.Mozarto Krönungsmesse C – dur – tokią, net profesionalams solidžią programą drąsiai ir ambicingai pasirinko keturių chorų vadovai skambiai „Pavasario giesmei“. Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje, diriguojant Tomui Ambrozaičiui ir Arvydui Girdzijauskui, sugiedota ji buvo pakiliai ir nuoširdžiai, patiriant muzikavimo džiaugsmą, sąlytį su pasauliniais šedevrais, o gausiai susirinkusiems klausytojams suteikiant nekasdieniškų įspūdžių. Ne tik oratorinio žanro perlai, bet ir istoriškai svarbi erdvė – čiagi „Muzikos pavasario“ ištakos, – įspūdingai daug dalyvių (choristams pritarė E.Balsio menų gimnazijos styginių orkestras, vadovas T.Ambrozaitis, ir S.Šimkaus konservatorijos pučiamųjų instrumentų grupė, vadovas Zenonas Šimkus) kūrė papildomas asociacijas. Šis koncertinis projektas prasmingas daugeliu požiūrių. Šiandien, kai televiziniai „chorų karai“ formuoja muzikinį skonį ir diktuoja madas, sutelkti tokį būrį Klaipėdos akademinio jaunimo baroko ir klasicizmo genijų partitūrų pažinimui (dalyvavo J.Kačinsko muzikos mokyklos berniukų ir jaunuolių choras „Gintarėlis“, vad. T.Ambrozaitis, trys mišrūs chorai: S.Šimkaus konservatorijos, vad. Jolanta Vyšniauskienė, Vydūno gimnazijos, vad. Ingrida Bertulienė, prie jų prisijungė ir Artūro Dambrausko vadovaujamas Žvejų rūmų „Cantare“) jau savaime vertinga. Galbūt, šiandien po bažnyčios skliautais Mozarto ir Bacho melodijomis šlovinęs pavasarį, ateityje ne vienas „gintarėlis“ bus n-tojo „Muzikos pavasario“ klausytojas. Verta ir teisinga.

Asmeninio archyvo nuotr.


MUZIKA

Kultūros dieną – sukrečiantis kūrinys Tarptautinė kultūros diena šiemet Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre buvo paminėta ypatingai – balandžio 15-osios koncerte atliktas šių dienų britų muziko Karlo Jenkinso stambios formos vokalinis-instrumentinis kūrinys „Ginkluotas žmogus: Mišios už taiką“ (2000).

Danguolė VILIDAITĖ

Vardas – garantas Pilna klausytojų salė, viltingas laukimas, nedidelis bendras jaudulys, tikintis išgirsti ir pamatyti kažką nepaprasta – tai pirmieji šio renginio įspūdžiai. Jau pats K.Jenkinso vardas yra tarsi kokybės ženklas, traukos centras ir garantas. Jo diskografijoje – maždaug 15 auksinių ir platininių plokštelių, jo kūrinių įrašus leidžia „Amazon“ ir HMV, „Classic FM“ jį įvardija kaip vieną iš garsiausių tarp dabarties kompozitorių. Stiprioji šio kūrėjo pusė – mokėjimas sujungti, tarsi balansuoti tarp popmuzikos, džiazo, New Age, ambientinės ir akademinės muzikinių kultūrų, tarp Rytų ir Vakarų. Tai jį daro suprantamą beveik visiems melomanų sluoksniams. ►

K.Jenkinso „Ginkluotas žmogus: Mišios už taiką“: Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras ir choras, „Cantare“ choras, solistė D.Kužmarskytė, dirigentas D.Pavilionis, imamas, vyriausiasis muftijus Romas Jakubauskas. Vytauto Liaudanskio nuotr. 11


MUZIKA

Vytauto Liaudanskio nuotr.

◄ Kaip muzikiniai prieskoniai jo opusuose gali suskambėti Artimųjų Rytų etniniai instrumentai arba kažkurio krašto etninis vokalas. Su muzikine medžiaga kompozitorius, atrodo, elgiasi tarsi improvizuodamas, taip pat laisvai ir gabiai – nemažą savo gyvenimo dalį jis buvo džiazo atlikėjas. Toks multikultūriškumas dažnam gali atrodyti banalus, abejotinas, bet abejingas jam nelieka beveik nė vienas. Klaipėdos publikai K.Jenkinsas irgi nėra terra incognita. Jūros šventės erdvėse prieš keletą metų girdėjome gana sėkmingą jo „Stabat Mater“ interpretaciją. Tada į bendrą muzikinį veiksmą susijungė Muzikinio teatro choras ir orkestras, Žvejų rūmų mišrus choras „Cantare“, choras iš Latvijos „Laiks“ (dabar nedalyvavo), dirigentas – Dainius Pavilionis.

Netradicinės mišios Koncerte atliktas kūrinys „Ginkluotas žmogus: Mišios už taiką“ tikrai nėra katalikiškos Mišios tradicine šio žanro ir žodžio prasme. Kūrinys yra tarsi malda ir pasakojimas vienu metu. Naudojami kelių religijų, anglų rašytojų tekstai – su jais autorius elgėsi taip pat laisvai, kaip ir su muzika. Ciklo pradžioje ir pabaigoje panaudota XV a. tema L‘homme arme (ginkluotas, 12

ginklų žmogus), renesanse dažnai naudota parodijinėse mišiose (retas to meto kompozitorius neišbandė savo jėgų ją polifoniniškai plėtodamas). Taip pat išgirdome musulmonišką kvietimą maldai, atliekamą imamo, lotyniškų Mišių dalis (Kyrie, Sanctus, Agnus Dei, Benedictus), tekstus, paimtus iš indų Mahabharatos ir Biblijos (apreiškimo šventajam Jonui fragmentas). Kitose daly-

Toks multikultūriškumas dažnam gali atrodyti banalus, abejotinas, bet abejingas jam nelieka beveik nė vienas. se atskleidžiama karo nuojauta, susidūrimai, baisūs jų padariniai, sunkiai iškovota taika („Ginkluotas žmogus“, „Gelbėk nuo kruvino žmogaus“, „Kovos giesmė“, „Puolimas“, „Fakelai“. „Ginklai nutilo“, „Geriau yra taika“). Muzika labai melodinga, skamba daug gražių chorinių faktūrų, tiek homofoninių, tiek polifoninių. Čia yra ir iliustratyvių momentų, tokių kaip kovos trimitai, skausmingas mirštančiųjų šauksmas, bažnyčios varpai, kareivių marširavimas, pritariant mažajam būgneliui. Ypač šiurpi dalies „Puolimas“ pabaiga ir dalis „Piktos liepsnos“, vaiz-

duojanti atominės bombos susprogdinimą virš Hirošimos.

Jautriems nepatartina „Ginkluotas žmogus: Mišios už taiką“ daro sukrečiantį įspūdį. Gera interpretacija, jautrus ir subtilus Dalios Kužmarskytės (mecosopranas) solo. Vos keliose vietose ryškiau buvo girdėti intonaciniai netikslumai chore ar orkestre, per daug individualizuoti ar tarp grupių nesubalansuoti (garsiose vietose), neišlyginti choro balsai. Nuostabu, tačiau vaizdo ir muzikos ritmas dažnai atitiko vienas kitą. Ar padėjo šiam kūriniui režisieriaus H.Oweno specialiai jam sukurtas ir Lietuvoje pirmąsyk parodytas dokumentinis filmas „Ginkluotas žmogus“ (2007), sunku pasakyti. Bet kartais reginiai taip įtraukdavo, kad nebegirdėdavai nieko aplinkui. Prezidentai ir diktatoriai, įvairių laikų ir kraštų marširuojantys kareiviai, lėktuvų antpuoliai, šiurpinantys sprogimai ir daug daug sužeistųjų, mirusiųjų, vaikų ir suaugusiųjų... Skausmas ir kančia buvo demonstruojami net pačiose šviesiausiose vokalinio ciklo dalyse, tokioje kaip Agnus Dei bei Benedictus, forsuojami, neleido muzikai nuskaidrėti, klausytojams patirti katarsį. Momentais vaizdas trukdė, nes nesutapo su bendra kompozicijos dramaturgija.


TEATRAS

K.Macijauskas:

teatras dar nenusibodo, todėl bityno neužveisiau Harmoningą komiškumo ir lyrizmo dermę galima įžvelgti daugelyje aktoriaus Kęstučio Macijausko vaidmenų, o 35 metai darbo Klaipėdos dramos teatre šiemet pažymėti garbingiausiu Lietuvos teatro apdovanojimu – Auksiniu scenos kryžiumi – už Tėvo vaidmenį čekų dramaturgo Petrio Zelenkos komedijoje „Paprastos beprotybės istorijos“, režisuotoje Dariaus Rabašausko. ►

Vytauto Petriko nuotr. 13


TEATRAS

Valentina ŽIGIENĖ

dmuo spektaklyje „Paprastos beprotybės istorijos“ – nėra mažas, yra gal kokie penki išėjimai į sceną, ir tie epizodai nėra trumpi.

◄ Teatralų apdovanojimų iškilmės Kaune, teatro vadovo Gedimino Pranckūno netektis, intensyvios repeticijos statant naują spektaklį vaikams „Nutikimai Smaližių šalyje“ – visame šiame emociniame sūkuryje susitikome su K.Macijausku ir pasikalbėjome.

– Tėvas – keistoka asmenybė. Jis lyg ir užguitas, tačiau skambutis nepažįstamai paslaptingai moteriai jį suintriguoja, net pažadina jame vyrą. Kaip jūs apibūdintumėte savo personažą? – Pradžioje jis užsikonservavęs, niekuo nesidomi, jam svarbiausia išgerti alaus. Bet keistas pasikalbėjimas telefonu išties pažadina, jis atgyja, ima domėtis aplinka. Jis ir sako, kad 40 metų gyvena su žmona, bet apie ją nieko nežino, taip pat ir apie sūnų, apskritai apie gyvenimą. Tik dabar jis tai suvokia, kažkas sukirba po susitikimo su ta moterimi, bet tai tik kibirkštėlė. Jis vėl grįžta į įprastą būseną.

Blogesnis netaptų – Gal klausimas pasirodys ir banalus, tačiau vis dėlto, ką aktoriui reiškia apdovanojimas, ypač – Auksinis scenos kryžius? – Meluočiau sau ir kitiems sakydamas, kad man tai nieko nereiškia. Tai didžiausias Lietuvoje teatralų apdovanojimas, ir kiekvienas apie tokį pagalvojame. Man jis labai brangus, nors netikėtas. Nebūčiau gavęs to kryžiaus, neapniktų liūdesys. Juk nei geresnis, nei blogesnis dėl to netapčiau. – Kaip aktoriai vertina antraplanius vaidmenis? Vien žodis „antraplanis“ leidžia suprasti, kad jo vieta tarsi toliau nuo avanscenos. Gal aktorių leksikoje yra apibūdinimas tokiems vaidmenims? – Pagrindinis ar antraplanis vaidmuo – reikšmė vienoda, nebent dalyvautumei masinėse scenose. Kartais antraplanį vaidmenį yra sunkiau sukurti ir vaidinti. Nes parodyti personažą, jį atskleisti reikia vos per vieną ar kelis epizodus. Tėvo vai-

Patinka čekų humoras – Teatro kritikai pastebi, kad jums geriausiai sekasi kurti romantiškus, lyriškus personažus ir tuos vaidmenis, kurie susiję su humoru, grotesku, sarkazmu, ko, beje, yra ir Tėvo vaidmenyje. Ar pritartumėte? – Jie teisūs. Nesu vien tipinis herojinių vaidmenų atlikėjas. Groteskas, tragikomiški veikalai, ypač komedijos – man patinka. Gal tai slypi mano charakteryje, nes požiūris į gyvenimą ir save yra ironiškas. Romantikos irgi esama mano vaidmenyse. Esu gal kiek idealistas. – O čekiškas humoras ar artimas? „Beprotybės istorijose“ būtent susiduriama su juo.

Jankelis, žydas krautuvininkas – paties režisuotame V.Krėvės „Raganiuje“ (2006). 14

– Čekų humoras ryškesnis nei lietuviškas. Prisiminkime J.Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius“ – tai pasaulinė klasika. O šita P.Zelenkos komedija man irgi artima, jos humoras – sarkastiškas. Taip, čekų humoras man patinka.

Nebūčiau gavęs to kryžiaus, neapniktų liūdesys. Juk nei geresnis, nei blogesnis dėl to netapčiau. – Įdomu, ar jaučiate kažkokius virpesius iš kitos pusės – iš žiūrovų salės. Ar publika reaguoja į tą humorą? – Tai būtina sąlyga. Jeigu aktoriui nepavyksta pajausti publikos, vadinasi, kažkas ne taip. Kartais jauti mirtiną tylą, ir ji yra nuostabi, o kartais – abejingą tylą, žmonės sėdi salėje, bet neperima aktorių kuriamų emocijų, jie neperduoda tos energijos publikai, per rampą į salę ji nepereina. Teatras iš viso negali egzistuoti be žiūrovų. Atsakas yra būtinas, o komedijoje – ypač.

Vaidinti vaikams – šventė – Ką tik išleidote premjerą vaikams „Nutikimai Smaližių šalyje“. Kas inspiravo šį kūrinį?

K.Macijauskas (Tėvas) ir Renata Idzelytė (Silvija) P.Zelenkos „Paprastose beprotybės istorijose“ (rež. Darius Rabašauskas, 2014).


TEATRAS

– Aš savęs nelaikau dramaturgu, bet rašau. Mėgstu rašyti vaikams, ir spektaklių esu pastatęs ne vieną. Mano inscenizacijos – L.Kerolio „Alisa stebuklų šalyje“, H.K.Anderseno „Sniego karalienė“, taip pat ir režisavau. Buvo spektaklis „Atrastas lobis“, tai irgi mano pjesė. – Koks aktorių požiūris į spektaklius vaikams? Ar jiems tai nėra tik antraplanis, nesureikšminamas darbas, nesitikint čia pasiekti aukštumų? – Už kitus kolegas kalbėti negalėčiau, bet man labai įdomu vaidinti vaikams. Kartais būna net ir sunkiau, tačiau visada smagu. Gaila, kad dabar turime vos kelis spektaklius ir retai juos rodome, mes neugdome savo būsimų žiūrovų. Tačiau viliuosi, kai sugrįšime į senąjį teatro pastatą, tada atsigriebsime. Pamenu, anksčiau kiekvieną sekmadienį vaidindavome vaikams. Ateidavau į teatrą, ir ta diena būdavo savotiška šventė – muzika, šviesos, pažaisdavome kartu su publika. Labai smagu. Man patinka vaidinti vaikams. Manau, kad kitiems kolegoms – taip pat. – Jūs esate parašęs inscenizacijas ir režisavęs Igno Šeiniaus „Kuprelį“, Vinco Krėvės „Raganių“, Žemaitės „Tris mylimas“. Tai buvo savotiškas nacionalinis etapas jūsų kūrybinėje biografijoje. Bet jau veikiausiai visas dešimtmetis, kai lietuvišką temą esate apleidęs. Gal yra priežasčių? – Taip, pertrauka yra. Bet ne nuo manęs priklauso. Siūliau teatrui lietuvių autorių pavardžių, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepriėmė, o bet ko nenoriu.

Olesis – paties režisuotame I.Šeiniaus „Kuprelyje“ (2009).

Prižiūri savo spektaklius – Ką jūs atrandate lietuviškuose veikaluose? – Tie trys minėti spektakliai – apie lietuvišką kaimą, o man tai artima, nes vaikystėje visas vasaras leidau kaime pas močiutę. Vaikystė – kaip prarastas rojus. Norėjosi tą rojų perkelti į sceną. Pamenu, kai pradėjau repetuoti „Tris mylimas“, kai kurie kolegos mėgino atkalbėti: „Kam tau to reikia? Šią pjesę stato mėgėjų teatrai“. Bet mačiau spektaklio viziją ir buvau teisus. Tas spektaklis ir šiandien dar gyvas. Paskui buvo „Raganius“. Paskaičiau V.Krėvės apsakymus ir pagalvojau, kad tie du personažai Kukis ir Gugis – tokie komiški, gali išeiti nebloga komedija. Man regis, žiūrovams patiko tas spektaklis. Galiausiai – I.Šeiniaus „Kuprelis“. Kiek pamenu, režisierius Povilas Gaidys galvojo apie tą medžiagą, bet idėją paliko, o man tas kūrinys įstrigo ir pasiėmiau. Buvau teisus. Ten viskas paprasta, nėra režisūrinių gudrybių, bet žiūrovai ateina, žiūri, kiti ir verkia. – Bet jūs dar ir vaidinate tuose savo spektakliuose. Ar tai sunkiai suvaldoma? – Aš pasiimu nedidelius vaidmenis, epizodus. Galvoju, kad net gerai, kai režisierius ir vaidina, nes visada gali prižiūrėti savo spektaklį, stebėti, ar jis gerėja, ar blogėja, taisyti.

Vizitinė kortelė Kęstutis Macijauskas, aktorius, režisierius. Gimė 1955 m. lapkričio 5 d. Irkutsko srities Artiomovsko kaime. 1974 m. baigė Tauragės 1-ąją vidurinę mokyklą. 1974–1976 m. Šiaulių pedagogikos institute studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1976–1980 m. tuometės Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose įgijo dramos teatro ir kino aktoriaus specialybę, kurso vadovas – režisierius P.Gaidys. Nuo 1980 m. – Klaipėdos dramos teatro aktorius. Režisūrinis debiutas Klaipėdos dramos teatre – A.Fugardo „Čia gyvena žmonės”. Nacionalinė dramaturgija: parašė inscenizacijas ir režisavo Žemaitės „Tris mylimas“ (1993), V.Krėvės „Raganių“ (2006), I.Šeiniaus „Kuprelį“ (2009), pjesių autorius ir režisierius spektakliuose vaikams „Atrastas lobis“ (2010), „Nutikimai Smaližių šalyje“ (2015). 2015 m. apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už antraplanį Tėvo vaidmenį Klaipėdos dramos teatro spektaklyje – P.Zelenkos „Paprastos beprotybės istorijos” (rež. D.Rabašauskas). Sūnus Lukas (30).

Pirmiausia – aktorystė – Jeigu į vieną eilę išrikiuotume dramaturgiją, režisūrą ir vaidybą, kaip paskirstytumėte prioritetus? – Pirmiausia esu aktorius. Ir tuo viskas pasakyta. O kita net nežinau kaip paaiškinti. Gal – hobis. Kartais nebūna intensyvaus darbo. Aktorius yra priklausomas nuo režisieriaus. Tai iš tos „bedarbystės“ griebiuosi kitokios veiklos, imu ieškoti. Juk gyvenimas eina, o saviraiška irgi svarbi. ►

Regina Arbačiauskaitė (Gina Ekdal) ir K.Macijauskas (Jalmaras Ekdalis) H.Ibseno „Laukinėje antyje“ (rež. Ramutis Rimeikis, 2015). 15


TEATRAS

◄ Tad ir atsiranda idėjų, pradedu režisuoti, inscenizacijas rašyti. O bevalgant pasidaro skanu.

– Kaip atrandate sau įdomios literatūros, temų? Kaip jūs skaitote? – Pirmiausia tema, kurią norėčiau atskleisti scenoje, turi būti įdomi. Jaunystėje dvejus metus studijavau Šiaulių pedagoginiame institute lietuvių kalbą ir literatūrą, tad su literatūra buvau neblogai susipažinęs. Be to, skaitymas – mano aistra nuo vaikystės. Žinau, kokio autoriaus kūryboje galiu rasti įdomių dalykų, tad žinau ir kokią knygą į rankas paimti.

Iš vaikystės rojaus – Prieš gerą dešimtmetį viename savo interviu sakėte, kad norite užveisti bityną ir rūpintis bitėmis. Vadinasi, būta planų ir nesusijusių su teatru? Tai ar įsigijote bičių? – Pajuokavau, bet ėmė ir užrašė. Aš teatre nuolat juokaudavau: „Kai viskas nusibos, eisiu auginti bičių“. O bitininkystė išniro todėl, kad mano senelis buvo bitininkas. Vasarodamas kaime matydavau, kaip darbuojasi. Bitininkas jis tikrai buvo geras. – Veikiausiai iš tokios bitininko anūko vaikystės ir bus atklydusi saldligė naujausiame jūsų spektaklyje „Nutikimai Smaližių šalyje“? – Galbūt ir išplaukė iš pasąmonės. Medus, karalius Medlaižys, princesė Meilutė, saldumynai – bitininko anūko vaikystės rojus.

– Kaip suprantu, teatras jums dar nenusibodo ir todėl bičių neturite? – Dar ne, nenusibodo.

Kryžius įpareigos – Ar planuojate ateitį? – Neplanuoju. Po teatro vadovo G.Pranckūno netikėtos netekties bijau ką ir planuoti. Nes yra posakis: „Tu planuoji, o Dievas tavo planus ima ir sugriauna“. Turiu vieną idėją, bet kol kas neatskleisiu. Taip, ji susijusi su teatru, su kuo gi daugiau gali būti susijusi? Dabar labiausiai norėčiau savo kolegoms, mums visiems palinkėti susitelkimo. Atlaikėme tuos sunkius aštuonerius išsibarstymo metus, tą laiką be teatro namų, o kai atgausime pastatą, to susitelkimo prireiks. Likome be vadovo. Reikia, kad ateitų žmogus, kuris mūsų trupės neišdraskytų. Noriu palinkėti, kad būtume vieningi, nes mums atsiveria didžiulės perspektyvos. – O pelnytas Auksinis scenos kryžius, ar jis kažkaip labiau įpareigoja darbuotis ir veikti? – Kryžius dabar padėtas į lentyną ir tegul ten jis būna. Gal kažkiek ir įpareigos. Gal dabar atidžiau į mane žmonės žiūrės, nes smalsu – kas gi ten toks, kuris kryžių gavo? Ką jis gali parodyti? Tai atsakomybės uždeda daugiau, bet praeis kiek laiko ir pasimirš. Nors teatro istorijoje įrašas pasiliks.

„Atrasto lobio“ (2010) inscenizacijos autorius ir režisierius K.Macijauskas (centre) su spektaklio aktoriais ir dailininke Asta Šleiniene (kairėje). Klaipėdos dramos teatro archyvo nuotr. 16

Festiva be įtam Antrą kartą surengtas Klaipėdos teatrų festivalis jaukiu pavadinimu „Namai“ kovą uostamiesčio žiūrovus ir svečius į spektaklius kvietė smagiu šūkiu: „Sveiki sugrįžę ir jauskitės kaip namie!“

Jūratė GRIGAITIENĖ

Šiemet festivalyje su naujausiais pastatymais dalyvavo 15 uostamiestyje reziduojančių teatrų: Gliukų, Pilies, Laisvasis, Apeirono teatrai, „Lino lėlės“, „Be durų“, „Dulidu“, „Kolektyvinis sodas“, „Aušros“ teatro studija, pantomimos teatras „A“, šokio teatras „Padi Dapi fish“, Klaipėdos lėlių, Dramos, Jaunimo, Klaipėdos universiteto studentų teatrai. Jau porą metų publikai atvertoje Klaipėdos dramos teatro repeticijų salėje festivalio metu buvo parodytos net penkios premjeros. „Namų“ festivalio formatas – ne tik mielas ir šeimyniškas, be įtampos ir konkurencijos tarp teatralų, bet ir laiku atsiradęs. Visą kovo mėnesį, minint Tarptautinę teatro dieną, festivalis tampa miesto kultūriniu traukos centru, primena ir pratina žiūrovus prie ilgai laukto iškilmingo momento – jau šį rudenį duris atversiančio Klaipėdos dramos teatro.


TEATRAS

alis „Namai“: mpos ir intrigų

„Kiškučio pa skaita“ (aut. ir rež. Benas Šarka, Gliukų teatras). 

Žiūrovų visas dienas netrūko, o kartais organizatoriai net negalėjo visų norinčiųjų sutalpinti nedidelėje repeticijų salėje. Ir turbūt ne vien todėl, kad bilietų kaina į spektaklius buvo simbolinė – tik du eurai. Uostamiesčio žiūrovai be galo išsiilgę tikrųjų teatro namų, o pagrindiniai festivalio organizatoriai – režisierius Darius Rabašauskas ir kultūros projektų vadovas Tomas Juocys tikrai pasistengė, siekdami pateisinti žiūrovų lūkesčius ir nors simboliškai priartinti ilgai lauktą didžiosios scenos atidarymo akimirką. Atsiprašau teatrų, bet straips-

nio apimtis leidžia aptarti tik premjeras, juolab kad apie kai kuriuos kitus spektaklius jau buvo rašyta spaudoje anksčiau.

Naujas ornamentas? Festivalį atidarė aktorius ir režisierius Benas Šarka, šiemet apdovanotas Klaipėdos „Padėkos kauke“ už nuopelnus teatro menui. Išskirtiniai nuopelnai garsinant Klaipėdą gimtojoje šalyje ir užsienyje nekelia abejonių, tačiau jo kūryba iki šiol

Vytauto Petriko nuotr.

vertinama nevienareikšmiškai. Vieni Beno nesupranta ir nemėgsta, kiti – atvirkščiai, beatodairiškai garbina. Tačiau vieningai sutariama, kad Gliukų teatro įkūrėjas Benas Šarka yra savitas reiškinys, kone vienetinis egzempliorius ne tik miesto, bet ir šalies kontekste. Programėlėje apie premjerą „Kiškučio pa skaita“ parašyta minimaliai, tačiau iškalbingai, Šarkos stiliumi: „<...> jeigu nori nieko nematyti, įsijunk elektros lemputę. O teatro trupai trupina kultūros lemputes, kad būtų tamsiau“. ► 17


TEATRAS

◄ Ir šį kartą Benas sėkmingai „trupino“ prigesusias mūsų sustabarėjusio mąstymo, stereotipų, klišių „lemputes“, įvairiais savadarbiais muzikos instrumentais (skambanti vonia, dūdos-tūbos, vamzdeliai-lumzdeliai, trimitai-žarnos ir kt.) prapūsdamas užsikimšusias žmogaus čakras ir kitus dvasinius kanalus, įvairiais drastiškais būdais provokuodamas, erzindamas, žadindamas apsnūdusią publikos sielą, nepalikdamas jokių kitų šansų – tik gėrėtis arba bjaurėtis scenoje atliekamais ritualiniais veiksmais.

Jau porą metų publikai atvertoje Klaipėdos dramos teatro repeticijų salėje festivalio metu buvo parodytos net penkios premjeros. „Kiškučio pa skaitoje“ išryškėjo ir kai kurios naujos bei labai netikėtos Beno teatrinės stilistikos apraiškos. Pirmaprades natūralias medžiagas (molį, vandenį, ugnį, pelenus, geležį ir pan.) pakeitė tam tikri / netikri šiuolaikinės vartotojiškos visuomenės ženklai ir atributai. Pavyzdžiui, kiškučių veidus dengia baltos kaukės su nutįsusiomis ausytėmis iš sintetinės medžiagos, dominuoja balta kreida ir kiti elementai. Nustebino vienas ypač originalus ir išraiškingas spektaklio segmentas – juodoje galinėje sienoje balta kreida viso spektaklio metu vyriausiojo Kiškučio (Benas Šarka) trijų pagalbininkų piešiamas paveikslas. Tiesiog žiūrovų akyse pavieniai nerišlūs balti brūkšniai, linijos, apskritimai, taškai, dėmės, elipsės, ovalai ir kitos geometrinės figūros jungėsi į vieningą kompoziciją, kuri spektaklio pabaigoje išsiskleidė harmoningu mandalą primenančiu žiedu. Mandalos centre išryškėjo visagalio Dievo akis, kurią iš visų pusių „aptūpė“ fantastiniai paukščiai, gėlės, augalai ir gyviai, primenantys spalvoto sapno, o ne gyvenimiškos realybės pasaulį. Akivaizdu, kad silpniausia šio performatyvaus veiksmo grandis – verbalinė aktoriaus raiška. „Čia ir dabar“ kuriami tekstai, pretenduojantys į ekologinę problematiką (pvz. erotikos prisodrinti tekstų fragmentai apie panaudotais prezervatyvais ir viagros tabletėmis teršiamus miškus, 18

A.Stančiko „Ką jai pasakyti, arba apie sraigę“ (rež. N.Gedminas, Laisvasis teatras).

netikros Luizės ir ištvirkusių jos freilinų nuotykius Klaipėdoje ir kt.), galėtų būti labiau artikuliuoti ir įvilkti į scenai tinkamą formatą. Trūksta profesionalaus dramaturgo rankos. Kita vertus, tai galima pateisinti ir vertinti kaip dar vieną į jokius tradicinius rėmus ar stereotipus netelpantį Šarkos kūrybinio braižo ornamentą. Spektaklis baigiamas sakraliu „baltos mandalos“ nuplovimo „tyru“ (naudojamas valytojos kibiras ir grindų skuduras?) vandeniu scenoje aktu.

Vizualus, asociatyvus Laisvasis teatras pristatė Adomo Stančiko pjesę „Ką jai pasakyti, arba apie sraigę“. Pjesės autoriaus teigimu, projekto atspirties tašku tapo autobusų stotelėje pama-

tytas socialinės reklamos plakatas „Tave parduos kaip lėlę“. Jau ne pirmame spektaklyje režisierius Nerijus Gedminas atsiskleidžia kaip subtilus moteriškos lyties psichologijos žinovas, nes dauguma jo statytų darbų („Viens, du, trys“, „Sudie, derintojau“, „Šokis“, „Natašos svajonė“) viena ar kita forma reflektuoja merginų problemas. Naujausiame spektaklyje išskleisti jaunos prostitutės Idos (Violeta Lisovaitė) skausmingi išgyvenimai paskutinėmis gyvenimo akimirkomis prieš savižudybę, jos akistata su keistu personažu Ono, o gal Angelu sargu (Eglė Barauskaitė) ir retrospektyvūs pokalbių fragmentai su seserimi Milda (Eglė Miškinytė), motina (Lina Krušnaitė) ir ekstravagantiškąja persona Lena (Vilija Gruodytė). Merginos tragedijos pagrindinis motyvas


langas

Įvertino medaliu

„Antišou. Likučiai po Dievo“ (rež. G.Kazlauskaitė, E.Kazickaitė, Apeirono teatras).

ir kolizija – troškimas gyventi visavertį gyvenimą (visada tarsi sraigei turėti jaukius namus / būti namuose) ir tos svajonės neįmanomumas. Gerą estetinį įspūdį paliko išraiškinga scenografija (Andrius Gaubys), aktorių kostiumai (Vilija Šuklytė) ir garso takelis (Kristijonas Lučinskas). O scenoje nuolat žarstomi / barstomi stiklo karoliukai, tarsi pabirusios laimingo gyvenimo akimirkos ar į krištolą sustingusios ašaros, puikiai atliepia netradicinį šiuolaikinės žmogaus misterijos žanrą. Spektaklis vizualus, asociatyvus ir emociškai paveikus, tačiau dramaturgiškai gana painus ir neišbaigtas. Išskirtinai moterų ansamblio tarpusavio santykiai ekspresyvūs, atveriantys destruktyvų herojų jausmų peizažą, tačiau stokojantys aiškesnių kontūrų, orientyrų ir riboženklių.

Todėl režisūrinių akcentų bei nuorodų ir gerai suveržtų kulminacinių mazgų šiame spektaklyje galėjo būti ir daugiau.

Kovo 30-ąją J.Miltinio dramos teatre jau ketvirtą kartą įteikti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliai „Tarnaukite Lietuvai“. Šį medalį Seimo valdyba įsteigė 2011 m. minint rašytojos, Steigiamojo Seimo narės, Lietuvos visuomenės ir politikos veikėjos G.Petkevičaitės-Bitės 150-ąsias gimimo metines. Medalis skiriamas už darbą valstybės labui ir jos gerovei, pozityvių idėjų, brandinančių visuomenės pilietiškumą, tautinę savimonę ir kultūrinį sąmoningumą, sklaidą ir įgyvendinimą. Šiemet įteikti 25 medaliai. Tarp laureatų – už savanorystės kultūros sklaidą Lietuvoje įvertinta UNICEF geros valios ambasadorė, Klaipėdos universiteto (KU) docentė, aktorė Virginija Kochanskytė. Už parlamentarizmo tradicijų puoselėjimą ir skleidimą medalis įteiktas KU profesoriui habil. dr. Stasiui Vaitekūnui. „Šventė Panevėžio J.Miltinio dramos teatre buvo netikėtai jaudinanti. Pavadinčiau žmogiškumo mišiomis. Teneužpyksta dvasiškiai... Dvi valandos neprailgo visai, – dalijosi įspūdžiais V.Kochanskytė. – Nepaprastai nudžiugau sužinojusi, kad toje pačioje nominacijoje medalis bus įteiktas organizacijai „Lietuvos Caritas“. Drauge gerų darbų ne vieną padarėme. Didelis dėkui Lietuvos muziejų, bibliotekų ir kultūros centrų žmonėms – tai jų dėka šį apdovanojimą gavau, nes jie mane pakvietė prisijungti prie nesavanaudiškos kultūros sklaidos misijos.“

Nuoširdžiai ir atvirai Festivalį „Namai“ papuošė vienintelis teatro „Padi Dapi fish“ šokio spektaklis „Aš esu Kovo 11“, simboliškai parodytas Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Spektaklis „vardan tos Lietuvos“, mano nuomone, deklaratyviu ir kiek pritemptu pavadinimu sukėlė įvairių minčių ir asociacijų. Šokėjų trio – Aušra Krasauskaitė, Marius Pinigis, Simonas Laukaitis savo partijas atliko profesionaliai ir techniškai be priekaištų. ►

V.Kochanskytei medalį įteikė Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė ir Panevėžio meras Vitalijus Satkevičius. Vlado Braziūno nuotr. 19


TEATRAS

KOMENTARAS Violeta MILVYDIENĖ Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Šokio katedros vedėja, docentė Festivalyje „Namai“ parodytas vienintelis šokio spektaklis, naujasis šokio teatro „Padi Dapi fish” projektas skambiu, pastaruoju metu populiariu bei įvairiai perfrazuojamu pavadinimu „Aš esu Kovo 11” – debiutinis jaunojo choreografo Dariaus Berulio kūrybinis darbas, specialiai sukurtas visoje šalyje minimai Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai. Maždaug 30-ies minučių trukmės spektaklyje, pagrįstame šiuolaikinio šokio stilistika, bandoma atskleisti trijų jaunuolių (iš)likimo peripetijas, išskiriant kiekvienam būdingą savijautą, charakteringas emocijas, jautrius išgyvenimus. Čia nėra nei konkretaus siužeto, nei ypatingo veiksmo. Fragmentiškai sukomponuotoje ir į nedideles sceneles (solo, duetus, trio) suskaidytoje choreografijoje vyrauja abstraktus šokis, statišką pozavimą (pradines „fotografijas“) keičia „parteras“ (pranc. par terre – ant žemės), estetiškai plastiški sprendimai. Du vaikinus vienija sinchronizuoti ir pasikartojantys junginiai, mišriuose duetuose dominuoja išgrynintos kontaktinės improvizacijos leksika, kai kuriuose epizoduose jaučiama kvėpavimo technika. Ypač organiškas, puikiai apgalvotas „pas de trois” (baleto terminas, iš pranc. k. – šokis trise), derinant įvairius susipynimus tarpusavyje, tuo būdu sukuriant nenutrūkstantį besinarpliojantį raizginį. Savitus niuansus diktuoja pasirinkto muzikos akompanimento įvairovė, funkcionaliai, t. y. papildant atlikėjų judėjimą, panaudotas apšvietimas. Visi trys šokėjai – Aušra Krasauskaitė, Simonas Laukaitis ir Marius Pinigis – pasirodė vienodai stiprūs, gana įtaigūs, itin maloniai nuteikė jų atlikimo precizika. Tačiau... Deja, pati idėja liko neišryškinta, pradžia ir pabaiga atrodė beveik identiškos... Regis, lyg nieko ir neįvyko... 20

„Aš esu Kovo 11“ (choregr. Darius Berulis, šokio teatras „Padi Dapi fish“). ◄ Imponavo atletiški, gražūs jauni kūnai, išraiškingos šokio kompozicijos, įvairūs pakėlimai, sukiniai gulint ant grindų, įtaigios skulptūrinės šokėjų mizanscenos ir kt. Skaitant programėlę susidarė įspūdis, kad kūrėjai siekė šokio spektaklį nuspalvinti ryškiomis geltona-žalia-raudona, kitaip tariant, mūsų vėliavos spalvomis. Tačiau nacionalinis-politinis aspektas liko tik pavadinime bei finale suskambus lietuvių liaudies dainų ir melodijų fragmentams. Šokėjų itin emocionaliai, neretai ir dramatiškai atliktas spektaklis priminė veikiau klasikinį meilės / draugystės trikampį, kai du vaikinai susirungia dėl mylimos merginos širdies. Kitiems atrodė, kad siekiama atskleisti komplikuotus, o gal net labai harmoningus vyro / tėvo (?), brolio ir sesers santykius. Vadinasi, tematinis-idėjinis struktūrinės kompozicijos stuburas nebuvo visiškai tiesus. Scenoje ištemptas didžiulis tamprios medžiagos audinys, iš kurio pradžioje visa, kas gyva, „išauga / gimsta“, o pabaigoje – „išeina / miršta“, simbolizuoja vienos žemės, vienos tautos / genties / šeimos likimo erdvę. Nežinau, kaip šokio, tačiau dramos teatre tai gana pasenęs ir jau daug kartų eksploatuotas sceninis atributas. Nepaisant kai kurių nesklandumų, spektaklis nuo pradžios iki pabaigos spinduliavo jaunatvišką, sveiką ir stiprią energetiką, pozityvumą, nuoširdų ir atvirą jausmą, kurių labai pasigendama gana destruktyviame šiuolaikiniame teatre.

Netikėtas sprendimas Jaunas Apeirono teatras, gerokai moraliai ir finansiškai sustiprėjęs po spektaklio „Uroboras“ sėkmės, toliau eksperimentuoja, savo spektakliais keldamas globalius egzistencinius klausimus ir ieškodamas į juos atsakymų. Dviejų donkichotiškų užmojų režisierių Gretos Kazlauskaitės ir Eglės Kazickaitės iniciatyva Apeirono teatras siekia populiarumo ir žiūrovų dėmesio bei pripažinimo visai ne populiariais, galima sakyti, net labai rizikingais metodais: pasirenka savo kūrybą arba mažai žinomą ir laiko nepatikrintą dramaturginę medžiagą, kurią paprastai lydi nuolatiniai iššūkiai ir problemos; pačios režisuoja, vaidina, administruoja ir pan. Apie tokius žmones sakoma, kad jie – maksimalistai, savo srities fanatikai, darboholikai, bet tikrai nesinorėtų, kad išsipildytų liaudies patarlės pranašystė: „devyni amatai, dešimtas....“, kurios pabaigą visi ir taip gerai žino. Premjeriniame Apeirono teatro spektaklyje „Antišou. Likučiai po Dievo“ sukuriamas iškreiptas / išvirkščias šiuolaikinės vartotojiškos visuomenės paveikslas. Aktoriai tiesiogine to žodžio prasme vilki paltus išvirkščiai, vaikšto atbulai / kulnais ir pakaušiu į priekį, o veidus dengia iš medžio išskaptuotomis kaukėmis. Įsivaizduoju, kad fiziškai scenoje taip judėti ir komunikuoti yra labai sudėtinga. Surastas tikrai originalus, iškalbingas ir labai netikėtas teatrinis


langas

sprendimas. Medinio nevykėlio žmogeliuko Pinokio-Adomėlio tema susipina su bibline pasaulio sukūrimo istorija ir trijų delfinų gyvenimo uždarame delfinariume drama. Supratau, kad delfinų linija atsirado kiek vėliau, nei pasirodė pirmieji spektakliai, ir tai veikiausiai susiję su vienu geriausių pastarųjų metų TV projektu „Žvaigždės ir delfinai“, kiekvieną penktadienio vakarą transliuojamu per Lietuvos televiziją. Šiame epizode-parodijoje ne savo noru nelaisvėje atsidūrę, depresinių ar net suicidinių nuotaikų kamuojami delfinai (nuolat spjaudo ir desperatiškai daužo galvas į

stiklą) yra be galo nelaimingi, nes priversti linksminti žmones. Delfinai negali kalbėti ir nepasakys, ką jie iš tikrųjų galvoja apie dalyvavimą šou programoje, bet akivaizdu, kad gyvenime yra kur kas daugiau žiauraus elgesio su gyvūnais pavyzdžių, nei mielų delfinų dresūra uždarame baseine. Taip pat norisi tikėti, kad delfinai yra labai socialūs gyvūnai, ir jų bendravimas ne tik su sveikais, bet ir neįgaliais žmonėmis jiems teikia malonumą, o ne kančią. Spektaklyje pravesta gana įdomi paralelė, kai delfinai „sužmogėja“, o žmonės nužmogėja, arba „sumedėja“, tačiau tematinių sąsajų ir jungiamųjų grandžių šiai temai išvystyti pritrūko. Todėl įdomiame spektaklyje atsirado nemažai chaotiškumo ir daugiatemiškumo apraiškų. Vis dėlto šviesomis, garsais, muzika bei įtaigia trijų jaunų aktorių (Kristina Švenčionytė, Erika Kubiliūtė, Ričardas Bartašius) vaidyba sukuriama atmosfera, kuri žiūrovus stebina, jaudina, juokina ir verčia susimąstyti apie žmogaus kvailumą ir ribotumą, užveriančius kelią tobulėjimui. Peršasi išvada, kad tobuloje Dievo programoje yra įsivėlusi lemtinga klaida, kurios nebeįmanoma ar tiesiog nesistengiama ištaisyti? Klausimas, kas dėl to kaltas, lieka atviras.

Vilties ir meilės keliu Festivalį „Namai“ vainikavo Alekso Mažono pantomimos teatro „A“ judesio vaidinimas „Radijas ten, radijas šen“. ►

 Vytauto Petriko nuotr. „Radijas ten, radijas šen“ (aut. ir rež. A.Mažonas, pantomimos teatras „A“). 

Vaidino Mogiliove

Pilies teatro „Versalio sodai“ (rež. A.Vizgirda) – festivalyje Mogiliove. Organizatorių nuotr.

Klaipėdos pilies teatras kovo 21–27 d. pasirodė Mogiliove (Baltarusija) vykusiame X tarptautiniame jaunimo teatro forume „M.@rt.kontakt“. Vienu prestižiškiausių vadinamame kaimynų festivalyje 10 šalių teatrai parodė 20 spektaklių. Klaipėdiečiams, festivalyje viešėjusiems pirmąsyk, buvo suteikta garbė jį atidaryti. Pilies teatras Mogiliove pristatė spalvingą gatvės paradą-improvizaciją „Versalio sodai“ (rež. Alvydas Vizgirda), jau apkeliavusį ne vieną tarptautinį renginį. Įdomu, kad šio teatrinio forumo afišoje buvo ir daugiau lietuviškų pavardžių. Festivalyje rodyti Sauliaus Varno (N.Gogolio „Vedybos“, Mogiliovo srities dramos teatras) ir Lino Zaikausko (I.Franko „Pavogta laimė“, Oriolo valstybinis jaunimo teatras) režisuoti spektakliai. Rudenį Pilies teatras pakviestas į tarptautinį kamerinių teatrų festivalį Kišiniove. Moldavų publika pamatys A.Vizgirdos režisuotą T.Bartajos pjesę „Žaislinis pistoletas“. Klaipėdos Žvejų rūmai ir Pilies teatras aktyviai ruošiasi sutikti XVIII tarptautinio teatrų festivalio „Šermukšnis“ dalyvius. Festivalio renginiai šiemet vėl vyks Klaipėdos piliavietėje liepos 4–6 d. Laukiama teatrų iš Lenkijos, Moldovos, Prancūzijos, Rusijos. Tradiciškai „Šermukšnyje“ – įvairių teatro, muzikos ir šokio žanrų, šviesos ir garso šėlsmo įvairovė po atviru dangumi. Galutinai suderinta festivalio programa bus paskelbta artimiausiu metu.

21


TEATRAS

◄ Spektaklio kūrėjai šiuo darbu siekė naujam sceniniam gyvenimui prikelti sovietmečiu iš senų radijo imtuvų sklidusias dainas ar melodijas, kurios buvo bene vienintelės izoliuotos Sovietų Lietuvos ir laisvojo Vakarų pasaulio tarpininkės. Anuomet užsienio radijo stotys transliavo laisve alsuojančią muziką ir teikė informaciją apie politinius, ekonominius, socialinius procesus, vykstančius už aklinai užvertos geležinės sienos. Devyni skirtingų temperamentų, charakterių ir socialinių sluoksnių personažai-tipažai (inteligentas, darbininkas, tarnautojas, menininkė ir kt.) vaidinime „Radijas ten, radijas šen“ įvaizdija arba iliustruoja gerai žinomas estradines dainas, kurdami trumpučius etiudus – skečus. Nors idėja ne nauja, tačiau vis tiek viena vizualiai gražiausių ir įtaigiausių scenų, kai merginos vandens kibiruose sinchroniškai muzikos ritmu skalbia, gręžia, purto ir džiausto ant virvės baltus vyriškus baltinius. Vėliau jos su geru įniršiu ir azartu šlapius baltinius plaka į scenos grindis, tarsi išreikšdamos savotišką protestą ar asmeninį santykį su vyrais. Mintyse kilo aliuzija į girtų vyrų siautėjimą bei sunkias rytines pagirias. Trumpi etiudai nesudėtingi, kartais tiesiog vaikiškai primityvūs ir naivūs, tačiau, kaip patys kūrėjai teigė, nutiesiantys džiaugsmo, gerumo, vilties ir meilės kelią. Režisierius nesistengė nustebinti žiūrovų ypatinga režisūrine koncepcija, originaliais sceniniais efektais, bet siekė atvira širdimi džiaugtis šviesiomis gyvenimo spalvomis ir tuo optimizmu pasidalyti su salėje sėdinčiais žiūrovais. Panašu, kad festivalis įgauna pagreitį ir išsaugo gražią pirminę jaukių namų idėją. Jis ne tik pristato žiūrovams plačią ir įdomią uostamiesčio teatrų naujausių spektaklių panoramą, bet ir sudaro galimybę patiems teatralams nors kartą per metus susitikti, pabendrauti ir tiesiog pasidžiaugti vieniems kitų kūrybiniais pasiekimais be jokios įtampos, vertinimo komisijų, konkursinių vietų, nominacijų ir užkulisinių intrigų.

Lūkesčiai pasitvirtino su kaupu Klaipėdos teatrų festivalio „Namai“ meno vadovas režisierius Darius Rabašauskas po šiemečio renginio pasidalijo mintimis apie antrąjį uostamiesčio teatralų sambūrį.

D.Rabašauskas tiki Klaipėdos teatrų festivalio misija ir atsiveriančiomis naujomis perspektyvomis.  Simo Sirutavičiaus nuotr.

Svarbūs komponentai Svarbu, kad šiemet dalyvavo daugiau teatrų nei pirmajame festivalyje pernai. Visi su džiaugsmu priėmė žinią, operatyviai atsiliepė, entuziastingai įsijungė. Tai visų

22

miesto teatrų savotiška dovana Klaipėdos žiūrovams, kurie už bilietus mokėjo tik po du eurus. Teatrai atlygio nereikalavo, festivalis pelno nesiekė. Visus vienijo bendras interesas – viešinti teatrą apskritai, pritraukti daugiau žiūrovų, užmiršti konkurenciją ir parodyti geriausius darbus.


langas

Antras svarbus komponentas, kad šiųmečiame festivalyje buvo parodytos penkios premjeros. Kovas yra teatro mėnuo, galbūt todėl jų ir atsirado. Bet kokiu atveju smagu, kad festivalis tapo naujienų festivaliu. Akcentuočiau, kad šiemet festivalio grafikas buvo gana logiškas ir intensyvus. Tris savaites vos ne kasdien – po spektaklį. Repertuarą sudėliojome lanksčiai ir lengvai. Beveik visiems teatrų pasirodymams buvo paskirtos pageidaujamos datos. Su kai kuriais teko truputį paderinti laiką, bet vis tiek niekam nereikėjo keisti savo planų dėl festivalio. Kolektyvai buvo supratingi, nekėlė kažkokių neįgyvendinamų reikalavimų, visi dirbome dėl bendros sėkmės ir už tai visiems dalyviams esame labai dėkingi.

Naujų idėjų gūsis Pasitvirtino naujiena – spektaklius visai šeimai rodyti vakarais nuo septintos valandos. Susidomėjimas buvo didelis. Į daugumą spektaklių buvo rezervuotos visos vietos. Na, gal ne visi atvyko, buvo kovas, klaidžiojo ligos. Bet tiems atvykusiems, manau, kad toks laikas buvo patogus. Spektakliai neilgi, po jų vaikai galėjo pabendrauti su aktoriais, paliesti lėles, dekoracijas, vyko toks interaktyvus pasibuvimas. Pavyko įgyvendinti ir idėją: teatre visi – kaip namie. Dėl tos septintos valandos gimė ir inspiracijų ateičiai. Su vienu teatru klube diskutavome, kad kai atšyla oras ir pastebimai sumažėja žiūrovų, geriau būtų spektaklius rodyti vėliau, vakarais. Gal tai būtų prasminga ir ne festivalio metu. Pasitvirtino ir festivalio klubas. Iš pradžių dvejojome, ar to reikia, bet, nutarę po spektaklių klubinėti, nenusivylėme nei mes, nei dalyviai. Visi kolektyvai norėjo pabendrauti, pasidalyti įspūdžiais, beveik kiekvieną kartą iškildavo ir aktualių klausimų. Diskusijos tarp teatrų reikalingos. Visi akcentavo, kad šiaip juk ir nesusitinkama, nesidalijama bėdomis, lūkesčiais ir rūpesčiais, o klube būtent ir pasitaikė tokių progų. Tai rodo, kad dialogą tarp teatrų reikia intensyvinti. Vienas dalykas ne visiškai pavyko. Į klubą kvietėme visus – ir aktorius, ir žiūrovus. Tačiau žiūrovai beveik nedalyvavo, buvo tik pavienių fragmentiškų atvejų. Arba nepakankamai aiškiai paviešinome sumanymą, arba mūsų publika labai santūri, dar neįprasta kartu su spektaklių kūrėjais eiti į klu-

bą. Bet aš nelinkęs kaltinti žiūrovų. Galvoju: jeigu pateiksi mintį aiškiai ir suprantamai, parodysi iniciatyvą, tai publika atsilieps.

Galvojant apie ateitį Norisi pasidžiaugti, kad techniniu požiūriu festivalis praėjo be užkliuvimų ir didesnių nesklandumų. Jau atsirado mūsų, kaip organizatorių, įdirbis. Tikrai stengėmės visus teatrus aptarnauti vienodomis sąlygomis, kokybiškai, operatyviai. Suteikėme sceną, apšvietimo, garso įrangą. Džiaugiuosi mūsų tarnybomis ir ypač Mantu Poškumi, kuris ir buvo atsakingas už festivalio techninį aptarnavimą. Smagu, kad nebuvo nusivylusiųjų. Pernai „Namų“ festivalis buvo chaotiškesnis, greitai sugalvotas ir greitai įvykdytas. Šiemet ir ruoštis pradėjome ankstėliau, ir mūsų Dramos teatras jau žinojo, kuo tai kvepia, todėl susitelkė. Įprastas teatro gyvenimas nesustojo, toliau vyko numatytos gastrolės, buvo rodomi repertuariniai spektakliai ir vieni kitiems netrukdė. Apčiuopiamų minčių dar nėra, bet jau galvojame ir apie ateitį. Kažkiek keisis ir festivalio galimybės, jeigu kitais metais mes jau dirbsime išsvajotame rekons-

Vienintelis kriterijus – mes iš Klaipėdos ir čia yra mūsų namai.

truotame teatro pastate. Jame ir aikštelių techninės galimybės atsivers kitokios, ir žiūrovų galėsime priimti daugiau. Apie dalyvių atranką galvojame atsargiai. Jeigu tai yra Klaipėdos miesto teatrų festivalis, tai reikia jais pasitikėti. Vienintelis kriterijus – mes iš Klaipėdos ir čia yra mūsų namai. Nuo tos idėjos nesinori nutolti. Mums dabar labai aktualus sugrįžimas į teatrą, kaip jis pavyks. Tada paaiškės ir galimybės. Galvojame ir apie svečius festivalyje. Vis dėlto miesto teatrai tegul nepameta tos minties ir ruošiasi kitų metų kovui. Gal festivalis galėtų tapti ir premjerų festivaliu, nes kovas – teatro mėnuo. Čia skamba utopiškai, bet kodėl gi ne? Festivalis gali keistis kasmet, kaip gyvas organizmas. Būtų smagu. Užrašė Valentina ŽIGIENĖ

Sėkmė Ščecine

Klaipėdos moterų choras „Dangė“ Ščecine. Asmeninio archyvo nuotr.

Žvejų rūmų moterų choras „Dangė“, vadovaujamas Klaipėdos universiteto docentės Juditos Kiaulakytės, kovo 27–29 d. dalyvavo 2-ajame tarptautiniame gavėnios muzikos festivalyje-konkurse Ščecine (Lenkija). Jame varžėsi 32 kolektyvai iš Lenkijos, Vokietijos, Slovakijos ir Lietuvos, kuriai atstovavo vienintelė „Dangė“. Klaipėdietės konkursinėje programoje atliko keturis kūrinius: du iš jų – skirtus gavėnios laikotarpiui – A.Lotti „Vere Languores Nostros“ ir D.Monkso „Crux Fidelis“, taip pat privalomą lenkų kompozitoriaus kūrinį – P.Janczako „Miserere“ ir laisvai pasirinktąjį – G.Kalino „Ave Maria“. Festivalio metu vyko koncertai įvairiose Ščecino bei dar dviejų Vokietijos miestelių bažnyčiose. Vienoje iš jų – Briusove giedojo „Dangė“ ir buvo labai šiltai sutikta. Klaipėdietės taip pat dalyvavo naujosios Ščecino filharmonijos atidarymo koncerte, kuriame, be konkursinių kūrinių, atliko ir publiką sužavėjusį A.Remesos „Tėve mūsų“. Tarptautinio festivalio „Passion Music Szczecin 2015“ finalinis laureatų koncertas ir apdovanojimai vyko įspūdingoje Ščecino Šv. Jokūbo katedroje. „Dangė“ lygių balsų kategorijoje pelnė aukščiausią įvertinimą – „Auksinės juostos“ diplomą bei prizą. Didįjį prizą šiame konkurse laimėjo mišrus Varšuvos politechnikos universiteto choras. Tai pirmasis vos prieš dvejus metus susibūrusio moterų choro „Dangė“ pasirodymas tarptautinėje arenoje.

23


TEATRAS

Kai spektaklis randasi iš sinergijos

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ką tik pastatytas ir balandį publikai pristatytas garsus Brodvėjaus miuziklas – Franko Loesser ir Abe’o Burrowso muzikinė situacijų komedija „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“ – išsyk sulaukė nemenko publikos susidomėjimo ir nevienareikšmių nuomonių.

F.Loesser ir A.Burrowso miuziklas „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“ Klaipėdos muzikiniame teatre. 24

Vytauto Petriko nuotr.


TEATRAS

Gitana GUGEVIČIŪTĖ

Sunkiai apibūdinamas tas klaipėdietiškas teatrinis gyvenimas. Šiame mieste kuria arti 20-ies teatrų, bet vis rečiau jaudiniesi ir nerimauji laukdamas premjeros. Vis rečiau esi laimingas po spektaklio. Vis dažniau ištvėrus pirmąjį veiksmą, antrąjį kyla minčių žiūrėti po mėnesio. Spektaklių anonsai, prikaišioti raktinių žodžių ir frazių („legendinis“, „pirmą kartą Lietuvoje“, „šokiruojantis“, „provokuojantis“, „novatoriškas“ etc.), su pačiu spektakliu dažniausiai turi mažai ką bendra (mat deklaruoti aukštas kūrybinio sumanymo idėjas visada lengviau nei jas realizuoti). Net ir eidamas į „patikimų“ menininkų sukurtą spektaklį nesi tikras, ar netapsi neatlygintinu beprasmiškai leidžiamo laiko donoru. Premjerai vejant premjerą net stebiesi, jei kurio nors spektaklio visuminis vaizdas atmintyje išsilaiko kiek ilgiau nei pusmetį (stebiesi, nes dažnas spektaklis nėra visuma – tik atskirų fragmentų rinkinys: vienas kitas vaidmuo, viena kita mizanscena, muzikinio takelio frazė, scenografijos elementas ir pan.). Užtat jautiesi pagerbtas, kai pažadas nustebinti eksperimentiniu menu nevirsta mėgėjiška saviraiška, nauja Ibseno traktuotė – nuobodžiu plepalu, dar viena pastanga „priartėti prie žiūrovo“ netampa frazės „tuštintis ant jo galvos“ sinonimu; kai mažiau yra daugiau (mažiau pretenzijų, mažiau „menų“, daugiau atsakomybės, profesionalumo); kai spektaklis randasi iš sinergijos, kūrybinės komunikacijos, kokia, pavyzdžiui, įvyko visai neseniai, premjeriniame Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro miuzikle „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“.

J.P.Jerpontas Finčas (V.Baumila).

Rouzmerė (J.Butkytė-Komovienė).

Tebėra aktualu Be abejo, galima stebėtis, kodėl pasirinktas būtent šis veikalas (o ne, tarkime, Andrew Lloyd Webberio miuziklas „Katės“), kaltinti teatrą populizmu (esą jis tenkina masinį skonį, žiūrovus vilioja populiarių TV ekranuose nuolat šmėžuojančių atlikėjų pavardėmis). Vis dėlto nėra prasmės ginčytis dėl žanro klasikos. Nuo 1961-ųjų, kai Brodvėjuje įvyko premjera, scenoje ji rodyta tūkstančius kartų, įvertinta „Tony“, „Grammy“ apdovanojimais, įamžinta kino ekranuose, ne kartą atnaujinta. ►

Hedė (K.Radžiukynaitė), J.B.Biglis (V.Pupšys). 25


TEATRAS

J.P.Jerpontas Finčas (V.Baumila), J.B.Biglis (V.Pupšys).

Rouzmerė (J.Butkytė-Komovienė), Smitė (A.Dovydaitienė).

◄ Ji tebeskamba atskirais hitais tapusiomis dainomis „I Believe in You“ („Tavimi tikiu“), „Been a Long Day“ („Dirbom ilgai“), „Brotherhood of Man“ („Brolija žmonių“) ir t. t. Pasaulis tebegyvena konkurencinėmis nuotaikomis, intrigomis ir noru padaryti greitą, efektingą karjerą, todėl 1952 m. pasirodžiusios Shepherdo Meado knygos „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“ (stambaus verslo satyros, ironiško karjeros instrukcijų vadovo) pagrindu sukurtas miuziklas tebėra aktualus. Tai patvirtina ir klaipėdiečių premjera, iškart sulaukusi nemenko susidomėjimo ir nevienareikšmių nuomonių. Muzikinės situacijų komedijos „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“ režisierius Vilius Malinauskas, tarsi užbėgdamas už akių tiems, kurie priekaištaus dėl „neelitinio“ žanro muzikinio teatro scenoje, dar prieš premjerą užtikrino, kad šis pramoginio žanro spektaklis, priskirtinas komerciniam teatrui, visų pirma bus profesionalus. Ir savo žodį ištesėjo: spektaklis vizualiai išraiškingas (scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė), jame nestinga gyvybingų, organiškų charakterinių vaidmenų, mizanscenos čia dinamiškos ir išbaigtos, o choreografija (choreografai Antonas Pestovas ir Olesia Taišichina) – plastiška, žaisminga, energinga. (Tiesa, epizodais ji primena miuziklo 50-mečio proga 2011 m. Brodvėjuje išleisto antrojo „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“ atnaujinimo šokių scenas. Internete galima susirasti šio atnaujinimo, kuriame Finčo vaidmenį atliko gerai žinomas britų aktorius Danielis Radcliffe’as, įrašą ir susidaryti asmeninę nuomonę.) Muzikos šiame miuzikle norėtųsi daugiau, o pirmoji jo dalis dėl schematiškos, nuspėjamos dramaturgijos gerokai prailgsta, bet tai jau muzikinės partitūros ir dramaturgijos problema, kurią vykusiai pridengia įdomūs, talentingai atliekami aktoriniai vaidmenys.

Biuro skruzdėlyne

Mis Džouns (D.Kužmarskytė), J.B.Biglis (V.Pupšys). 26

Hedė (K.Radžiukynaitė), J.B.Biglis (V.Pupšys).

Maloniai nustebino iki šiol menkai tepažinotas dainininkas Vaidotas Baumila (pagrečiui įpuolęs ne tik į miuziklo, bet ir į „Eurovizijos“ glėbį), spėju, ne vienam tapęs esminiu imperatyvu pasižiūrėti spektaklį.


TEATRAS

Tačiau šiam vaidmeniui Vaidotas buvo pasirinktas labai argumentuotai – V.Baumila yra profesionalus miuziklo artistas (miuziklo teatrą jis studijavo Lietuvoje ir Škotijoje), įvaldęs ne tik dainavimo ir šokio techniką, bet ir turintis tinkamų aktorinių duomenų, stiprų fizinį pasirengimą, sceninės ištvermės ir kt. savybių, reikalingų pagrindinį Finčo vaidmenį atliekančiam aktoriui (labai įdomu, kaip šį vaidmenį realizuos teatro tenoras Aurimas Raulinavičius). Jo vaidinamas jaunas langų valytojas J.Pjerpontas Finčas, vedamas knygos „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“ patarimų, per itin trumpą laiką „Pasaulinėje vartelių kompanijoje“ padaro stulbinamą karjerą. Šis įžvalgus strategas angelo veidu, akimirksniu sužavėjęs sekretorę Rouzmerę (Judita Butkytė-Komovienė), subtiliomis manipuliacijomis pelnęs griežtosios Mis Džouns (Dalia Kužmarskytė) ir paties firmos prezidento J.B.Biglio (Virginijus Pupšys) simpatijas, įkūnija beatodairišką „prasisukėlį“, kuriam net „katastrofiška katastrofa“ gali tapti (ir tampa) tramplynu į dar aukštesnį postą. Taigi per tris valandas (maždaug tiek trunka miuziklas) drauge su V.Baumilos vaidinamu Finču „įsisąmoniname“ keletą aksiomų: kito žmogaus silpnybės ir ydos – tavo koziris; dėl briedžio atsisakyk žvirblio, nėra padėties be išeities, tikra meilė yra priebėga nuo bet kokių negandų...

Naujasis teatro spektaklis – ryškaus kolorito, poparto stiliumi aptaisytas organizmas. Meilės linija, be abejo, miuziklui suteikia gyvasties ir pikantiškumo, tačiau ji kur kas netvaresnė nei „karjerizmo metodologijos“ iš kairės į dešinę aukštyn kylanti kreivė (J.Butkytė-Komovienė dar forsuoja savo vaidmenį, o Finčo ir Rouzmerės santuoka – daugiau formalumas nei nuosekli dviejų personažų tarpusavio santykių išdava), kurią drauge su V.Baumilos Finču brėžia gerai žinomų teatro solistų kuriami personažai: V.Pupšio „Pasaulinės vartelių kompanijos“ prezidentas J.B.Biglis (žmonos, giminystės ryšių, meilužės ir savo paties silpnybių įkaitas), Roko Spalinsko šantažo metodus įvaldęs Badas Frampas, įžvalgi,

negrabių manierų Aurelijos Dovydaitienės Smitė, D.Kužmarskytės Mis Džouns... 6–7 dešimtmečio Amerikos biuro, kurį regime scenoje, „skruzdėlyne“ netrūksta žavių epizodinių vaidmenų, tarp kurių ir Kristinos Radžiukynaitės Hedė – itin išvaizdi, seksuali, mažaraštė gražuolė (J.B.Biglio meilužė), ne tik manieromis, bet ir garderobu (ryškiai raudonomis pėdkelnėmis, atvira, baltais taškučiais marginta suknele, aukštakulniais) išsiskirianti iš monochrominės (tačiau ne monotoniškos!) sekretorių ir klerkų minios.

Poparto stiliumi Naujasis teatro spektaklis – ryškaus kolorito, poparto stiliumi aptaisytas organizmas. Minimalistinis, preciziškai atliktas dviaukštis dešimties ryškiaspalvių kabinetų biuras tarsi imituoja ne tik poparto genijaus Andy’o Warhollo kūrybai būdingą daugkartinį tiražavimą, iki minimumo supaprastintą, mechanizuotą atlikimo techniką, bet ir reflektuoja jo kūrybos filosofiją – nors žmonės save laiko ypatingais, išskirtiniais, visi jie sugrūsti į tuos pačius rėmus, zuja tame pačiame skruzdėlyne, vilki tų pačių pilkų-baltų spalvų derinių drabužius ir tik labai iš arti pažvelgęs gali identifikuoti kiekvieną „skruzdėlę“: štai šios sijonėlis ne vienspalvis, o languotas, ana ryši kaklaskarę, dar kitos skiriamasis bruožas – ypatinga šukuosena ar minkštesnis krėslas po užpakaliu, platesnis stalas, už kurio sėdima... J.Rimkutė, dėliodama gerai apgalvotus, preciziškai nugludintus akcentus, žaisdama pilkos ir baltos spalvų deriniais, skirtingais kostiumų fasonais, transliuoja nevienareikšmį pranešimą – vienodi, bet skirtingi. Na, o grįžtant prie „warholliško“ naratyvo, kurio pulsą galima užčiuopti miuzikle, patį Andy galėtume traktuoti kaip neoficialų šio spektaklio personažą – šis išgarsėti ir praturtėti siekęs darboholikas dažnai kartojo: „Uždirbti pinigus yra menas, dirbti yra menas ir geras verslas yra didžiausias menas“. Juk apie tai kalba ir šis miuziklas, ar ne? (Panašu, kad ir teatro repertuarinė politika tam neprieštarauja.)

KOMENTARAS Danguolė VILIDAITĖ Muzikologė Spektaklis linksmas, sąmojingas, dinamiškas. Nors, palyginti su kitais panašaus plano pastatymais, šnekėjimo čia daug daugiau, o muzikos, melodijų, kurios pavergtų širdį, daug mažiau. Žodis čia nustelbia visa kita. Šis nedidelis trūkumas kompensuotųsi atradus kalboje daugiau balso intonacijų, pradėjus jomis skonėtis. Bent jau tai aš matau ir girdžiu šio miuziklo pastatymuose anglų kalba. Muzikiniai numeriai trumpi ir dažniausiai nesudėtingi. Svarbesnės mintys akcentuojamos repriziniais pakartojimais, kurie, tarsi nedidelės arkos, sujungia visą kūrinio audinį. Orkestro atliekama muzika stilistiškai gana marga, būdinga 50-ųjų miuziklams, vyrauja maršo nuotaikos, įdėti keli akademinės muzikos inkliuzai, pavyzdžiui, labai populiaraus E.Griego fortepijoninio koncerto a-moll fragmentas (atliktas, deja, ne be priekaištų). Choras judrus, šėlstantis, aktyvus veiksmo dalyvis – toks, koks ir turi būti. Jo perteikiamo charakterio amplitudė gana plati, pradedant triukšminga, chaotiška „kavos pertraukėlės scena“, ironišku chorų dialogu „A secretary is not a toy“, baigiant harmoningu „Alleluia“, nuskambėjusiu preciziškai tiksliai. Stipriausias aktorinis darbas – K.Radžiukynaitės Hedė. Matyti, kad į seksualios blondinės vaidmenį įdėta daug meilės ir energijos. Gaila, kad kompozitorius Hedę apdovanojo tik vienu trumpu ryškiu solo. Muzikiniu požiūriu įtaigiausia mano matytame spektaklyje buvo Rouzmerė (J.Butkytė-Komovienė), išraiškinga tiek vokalu, tiek vaidyba: lyriniame duete su Finču (V.Baumila) „Rouzmerė“, solo epizoduose „Happy to keep his dinner warm“ ar „I believe in you“. V.Baumilos personažas savo gyvumu, dinamiškumu tarsi ir artimas pačiam atlikėjui, bet svarbiausių solo interpretacijai kiek pritrūko balso laisvės ir lengvumo, labiau vokalizuotos melodinės linijos. Po muzikinio spektaklio mintyse dažniausiai dar ilgai sukasi kokia nors „priklydusi“ tema. Po pastarojo – nė viena neatklydo, nebent tik kelios frazės. Gal todėl, kad ir pats šis miuziklas – fragmentiškas, neturi labiau išplėtotų, vientisų muzikinių numerių. Bet tai – jau kompozicijos dalykai. 27


fotografija

A.Kulikauskas. Flatiron, NYC, 2013.

Kūrybinio ak Nuo balandžio pradžios Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos Baroti galerijoje veikia daugiau nei du dešimtmečius Niujorke (JAV) gyvenusio ir tik prieš kelerius metus į Lietuvą sugrįžusio fotografo Arūno Kulikausko autorinė paroda „Originalai – Polaroid pinhole“.

Iš Kauno kilusio, palyginti dažnai ne tik didžiuosiuose pasaulio miestuose, bet ir atokiausiuose žemės kampeliuose besilankančio menininko darbuose – Lietuvos ir mažiau pažįstamų kraštų vaizdai, užfiksuoti šviesai jautriose Polaroid plokštelėse (arba popieriuje), naudojant paties autoriaus sukonstruotas pinhole kameras. Klaipėdoje paroda veiks iki gegužės 2 d.

toks vaizdas, koks yra realybėje. <...> Ir magijos pinhole kameroje yra labai daug. Juk šviesos lopinėlis, vadinamas fotonu, atskilęs nuo saulės, per kosmosą atskrenda iki Žemės, atsimuša į kokį nors daiktą ir atkeliauja į mano aparato skylutę, kad paliktų pėdsaką popieriuje. Pinhole kamera, jei suvoki, kas joje vyksta, – filosofų, egzistencialistų prietaisas. Ji ir man padeda suprasti pasaulį“, – tvirtino menininkas. Būtent tai nulėmė, kad jau daugiau nei dešimtmetį savo kūrybiniams sumanymams realizuoti jis renkasi Polaroid medžiagas ir savadarbes pinhole kameras.

Prisiliesti prie realybės

„ZOO“ judėjimo lyderis

Skaitmeninės technologijos, anot autoriaus, neatrodo taip patraukliai kaip anksčiau vien dėl tos priežasties, kad žmonės pasiilgo amatininkiškumo, medžiagiškumo. Pasiilgo nors ir minimalaus prisilietimo prie kūrinio, tiesioginio kontakto su juo. Šiandien tampa būtina bent aliuzija į tikrumą, autorinis pėdsakas. Kita vertus, pinhole technika fotografą domina galimybe užfiksuoti autentišką tikrovę. Vaizdą, kurio neįmanoma pamatyti akimis ar įamžinti naudojant optiką, lęšius. Autoriaus teigimu, pinhole jam padėjo pamatyti ir suvokti gyvenimą, atrasti jį kitokį. O Polaroid patrauklus dar ir dėl to, kad naudojant šias medžiagas beveik iš karto galima matyti rezultatą. Gaunama vienetinė fotografija, kuri A.Kulikausko kūryboje naudojama ne tik kaip savarankiškas kūrinys, bet ir kaip svariausia asambliažo dalis, neretu atveju padiktuojanti autoriaus sprendimus. „Pinhole kamera leidžia pamatyti visai kitokią perspektyvą, nei tą, kurią matome mes. Nes akis, kaip ir fotoob-jektyvas, specifiškai laužia šviesą, o pinhole kameroje susiprojektuoja

A.Kulikauskas sovietmečiu buvo šiandien (neo)avangardistais vadinamų Kauno penkių fotografų grupės (dar vadintos „Plėšriųjų sekcija“) lyderis. Grupei priklausė fotografai Saulius Paukštys, Giedrius Liagas ir jau mirę menininkai Gintautas Stulgaitis bei Visvaldas Dragūnas. Ši grupė Lietuvoje išgarsėjo novatorišku ir labai neįprastu požiūriu į fotografiją, iš esmės keičiančiu fotografo santykį su fiksuojamu objektu. Kaip teigė autorius, tuo metu, lygiai taip pat kaip ir dabar, jį labiausiai erzino konformizmas, veidmainystė, kuri Lietuvoje ir šiandien akivaizdi. Būtent tai jį paskatino priešintis anuomet fotografijoje vyravusiam Lietuvos fotografijos mokyklos stiliui ir ieškoti ne tik savo požiūrio, bet ir kelio į kūrybą. Vietoj tuo metu populiaraus socialistinio ideologizuoto realizmo A.Kulikauskas fotografavo išdaužytus langus, šiukšlynus, nuotaikas, neretai padiktuotas nostalgiškų praeities tipažų (serija „Ūkanotas praeities dvelksmas“, 1989). Jis fotografavo tai, ką matė. Tai, kas jam buvo įdomu, kas jį traukė.

Danguolė RUŠKIENĖ

Vilnius, 2010.

Taimso aikštė, 2011.

SOHO dviratis, 2008.

Taimso aikštės veteranas, 2010. 28


fotografija

kto liudijimas Vienam po kito atsiradus bendraminčių, savaime susiformavo jaunų fotografų grupė „ZOO“, kurios nariai, ignoruodami cenzūrą ir anuometę santvarką, atsisakė bet kokių kompromisų kūryboje. Vienijantis esminių kūrybos principų suvokimas, kritiškas situacijos vertinimas ir nenoras taikstytis lėmė, kad jie buvo ne tik bendraminčiai, bet ilgainiui tapo atskiru kūrybiniu judėjimu.

Taip, kaip yra iš tikrųjų A.Kulikauskas siekė rodyti gyvenimą tokį, kokį ne tik žinojo esant, jautė, bet ir matė. Kuriame žmonės – purvini ir pavargę, o gatvės – pilkos ir duobėtos. Vilniaus dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija) baigęs menininkas, iš pradžių fotografiją naudojęs tik kaip fiksavimo priemonę, ilgainiui ją pasirinko pagrindiniu savo kūrybinės raiškos įrankiu, reflektuojančiu jo mintis ir jausmus, santykį su aplinka ir pasauliu. Šiandien fotografas nesistengia perprasti gyvenimo, nefiltruoja jo, atsisako analizuoti ar vertinti. Anot jo, svarbiausia yra pamatyti gyvenimą tokį, koks jis yra iš tikrųjų. Svarbu stebėti jį ir judėti pirmyn, neskubant ir nepamirštant stabtelėti. Tam, kad suprastum, kas esi ir ko nori. Ko gero, tas pirminis (momentinis) pamatymas ir lemia gryną, neidealizuotą ir nedramatizuotą aplinkos ir savęs suvokimą. A.Kulikausko fotografijai būdingas dienoraštinis fiksavimas, užčiuopiantis ir atpažįstantis laiko slinkties požymius: pažįstami veidai, vietovės, pasakojančios ištisas istorijas. Autorius pripažįsta, kad jo kūrybai didelę įtaką padarė bendradarbiavimas su Jonu Meku (pas jį A.Kulikauskas dirbo 12 metų). Iš jo menininkas išmoko paprastai žiūrėti į gyvenimą, nieko nemistifikuoti ir nekomplikuoti. „Kiekvienas iš mūsų į tuos klausimus turime iš naujo atsakyti patys sau ir tik sau. Manau, kad pasaulį žmogus pagerina tiek, kiek patį save. Taip ir su fotografija – nestatau jos prieš gyvenimą, veikiau regiu kaip poetišką jo dalį“, – dalijosi mintimis autorius. Jam ypač imponuoja ir pasaulinės fotografijos klasiko prancūzo Henri Cartier-Bressono fotografinė kūryba,

kuriai būdingas būtent tas minėtasis istorijos buvimas, pasakojimas vaizdu, įprasmintas vienoje akimirkoje.

Iš to pirminio impulso Parodoje „Originalai – Polaroid pinhole“ fotografo interesų (ir fotografavimo) laukas labai platus, temos – įvairiausios. Nuo buitinių vaizdų iš jo gyvenamosios aplinkos (ant laikraščio sudėliotų česnako galvučių ar mįslingai išsirikiavusių vaiko žaislų) iki judriose megapolių gatvėse skubančių žmonių ir automobilių, susilydančių į vientisą vingrią srovę, palaipsniui dylančią ne tik atmintyje, bet ir fotografijos plokštelėje. Šeima, bičiuliai ir atsitiktiniai praeiviai čia lygiaverčiai parko skulptūroms ar vėjyje besiplaikstantiems skalbiniams-angelams. Viskas lygiai taip pat svarbu, kaip gali būti ir nesvarbu. Tai tiesiog akimirka, vaizdas, kuris sudomino, patraukė žvilgsnį. Tas pirminis impulsas, kuris priverčia sustoti ir užfiksuoti. Nemeluojant ir neapgaudinėjant nei savęs, nei kitų. Kūrinių pavadinimai nusako vietą ir laiką, kada vaizdas buvo užfiksuotas. Kartais – apibendrintai žmones ar daiktus, esančius kadre. Jokių apmąstymų, sąvokų, peršančių vienokias ar kitokias įžvalgas, paprastai veikiančias kaip nuorodas, vedančias į autoriaus minčių užkaborius. Viskas labai paprastai. Tai, ko reikia akimirkai nusakyti, kad ji taptų objektyvi ir kartu paliudytų autoriaus buvimą tenai. Kartais jo fotografijose užfiksuoti objektai tampa fantasmagoriškomis užuominomis ar keistomis atminties iškarpomis, atklydusiomis iš sapnų ar mąslių vienatvės akimirkų. Kartais užuominomis, asociacijomis į jau patirtus momentus, atgimstančius nostalgijai būdingomis pajautomis. Temų, vietovių ir fotografinių vaizdų įvairovė šiek tiek trikdo ir neleidžia iki galo suvokti, apčiuopti ar atpažinti, kas autoriui yra svarbiausia. O gal viskas vienodai svarbu? Pats pamatymo, pažinimo ir užfiksavimo faktas ir yra jo kūrybos esmė, paliekant fotografinį atvaizdą tik kaip įvykusio kontakto ir kūrybinio akto liudininką.

Oachaka, Meksika, 2007.

Žaislai, 2008.

Blusų turgus, 2008.

Šeima, 2009. 29


DAILĖ

Dirbtuvių moh J.Vosylius. Oro baliono istorija I–VI. 2015.

Yra vieta, kur dailininkai praleidžia didžiąją savo gyvenimo dalį. Nesvarbu, kaip ji vadinama – ateljė, studija ar dirbtuvė, tai vieta, kurioje menininkas lieka vienas su savo idėjomis, mintimis ir kur visa tai įgyja materialius pavidalus, tampa kūriniais, taigi yra ir su džiaugsmo, ir su skaistyklos žyme. 40 metų toje pačioje dirbtuvėje besidarbuojantis Klaipėdos tapytojas Juozas Vosylius, simboliškai primindamas kūrėjo „antruosius namus“, sumąstė ir šių metų vasario–balandžio mėnesiais skirtingose miesto parodinėse erdvėse įgyvendino keturių parodų ciklą kodiniu pavadinimu „40“. 30

Regėjimas XVII. 2014.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Taip išreiškė padėką Pirmoji „40“ (leidžiu sau suteikti parodoms papildomą numeraciją, taigi tai bus 40/1) buvo surengta Meno bibliotekoje. Joje ro-

dytos kompozicijos, atliktos aliejine pastele. Dailininkas sakė šia technika kuriantis dar nuo studijų laikų, tik iki šiol niekada to nerodęs. 40/2 vyko Klaipėdos koncertų salėje – ten sužaliavo Klaipėdos universiteto Botanikos sodo įkvėptas ciklas „Rojaus sodai“. 40/3 paroda surengta „Klaipėdos galerijos“ filiale „Herkaus galerijoje“. Joje „Gintaro rinkėjų“ ir „Regėjimų“ ciklų paveikslus keitė meno žmonių, vienaip ar kitaip susijusių


DAILĖ

hikanams

Autoportretas. 2015.

su dirbtuve, portretai. 40/4 parodoje Rūtų galerijoje eksponuotas ciklas „Oro baliono istorija“, rodytos monumentalių freskų, sukurtų įvairiose viešose vietose, nuotraukos. Prisiminęs ir kitiems priminęs apie dirbtuvės jubiliejų, tapytojas taip išreiškė padėką tai vietai, kurioje jis, manau, jaučiasi geriausiai, kurioje sukurti visi paveikslai, kurioje lankėsi draugai ir kolegos, keli jų jau iškeliavę į geresnes vietas dausose.

Kad J.Vosylius ne tinginys, visi žino. Bendrose Klaipėdos dailininkų parodose visada dalyvauja, senų darbų nerodo, į dirbtuvę, kaip į darbovietę, prie kurios durų kasdien mindžikuoja griežtas viršininkas, reikšmingai į laikrodį žvilgčiojantis, periodiškai keliauja – senas, geras visos jo kartos, arba Klaipėdos dailės pirmeivių, įprotis. Paskambink maždaug dešimtą valandą ryto Edvardui Malinauskui į dirbtuvę – visada rasi, nebent įvyktų Saulės užtemimas – tada jau apie tapymą kalbos būti negali. Pagal Angeliną Banytę, Herkaus Manto gatve kasdien į dirbtuvę ėjusią, kol padarė saliamonišką sprendimą ir dirbtuves pavertė kartu ir namais, galėdavai laiką tikrinti. Tarsi kokie alchemikai, menininkai atsiskyrėliškai prapuola nesibaigiančiose paieškose, tik ne filosofinio akmens, kaip anie, o naujų paveikslų apybraižų, spalvų sąskambių. Kai jos (paieškos) vyksta, dirbtuvių sienos tampa tikros citadelės įtvirtinimais, saugančiais nuo prašalaičių, blogų draugų ir gerų priešų, smalsių menotyrininkų ir kitokios publikos „prie meno“. Net šventi lankytojai, esami arba potencialūs užsakovai tada geriau nesibelstų, nes neįleisti negali, o ateina, kaip visada, tokiu momentu, kai teptukas rankose atrodo pats šoka. Praėjusiame amžiuje kūręs tapytojas Pranas Domšaitis, apie kurį bent jau iš snobizmo turėtų daugelis Klaipėdoje žinoti (sąrašo „Geriausia, ką turime“ punktas), lankyto-

jus į dirbtuvę įsileisdavo labai labai retai, išsisukinėdavo sakydamas: „Čia mano karalystė. Čia aš kuriu“. Kaip tikras menininkas, maniakiškai saugodamas kūrybos erdvės „grynumą“, net žmonai į dirbtuvę įžengti buvo uždraudęs. Anais laikais būdavo tokios pavasarinės „Dailės dienos“, kurių metu dailės mėgėjams atsiverdavo Klaipėdos dailininkų dirbtuvių durys. Lankydavosi dažniausiai tie patys draugai, nes iš tikrųjų žmogui iš gatvės eiti į menininko dirbtuvę nėra taip jau paprasta. Ir ne tik dėl kuklumo. Pavyzdžiui, šviesaus atminimo Algio Kliševičiaus dirbtuvė buvo penktame aukšte (reikia primesti kelis aukštus, nes dirbtuvės buvo įrengtos per pusantro aukšto), tad kol užkopdavai...

Kaip dvasia liepia J.Vosyliaus dirbtuvė tik antrame aukšte, užtat kokie statūs laiptai – aukštyn lipti dar nieko, bet nusileisti... Per 40 metų Juozas įprato, jam tik juokas, kad, girdi, laiptai netikę. Viskas gerai, niekas dar nenuriedėjo. Už dirbtuvės sienų per tuos dešimtmečius keitėsi meno ir šukuosenų mados, politika, dailininkų kartos, o čia, tartum kokioje užuovėjoje, vyko savas gyvenimas. Laikas joje skaičiuotas kitaip, aplinka ir daiktai visai nesikeitė. ► 31


DAILĖ

◄ Jokio „euroremonto“. Kaip kabėjo ažūrinis ryškiaspalvis nėrinys-skraistė ant sienos, taip ir kabo iki šiol, laukdama, kol dar kartą paklius į paveikslą; dėl tos garbės su juo nuolat konkuruoja meniškas skiautinys. Kaip būdavo šalta žiemomis, taip ir dabar, kavos plikymo būdas puodeliuose taip pat liko tas pats. Keitėsi ir keičiasi tik ant molberto statomos drobės, kaip kokių egzotiškų palmių kotai stiebiasi aukštyn dažų stalaktitai ant paletės. Juose tarsi kultūriniai sluoksniai atsikartoja būdingi tapybos tonai, taigi įamžinti visų paveikslų pėdsakai. Kadangi yra tekę stebėti darbo procesą, gal neišduosiu viešos paslapties apie garsiuosius pa prie molberto, nematyto šokio judesius, kaip

ritualą, kurį atlieka menininkas, paniręs į tapymo procesą. Gerai, kad Juozas, prisiminęs dirbtuvės nuopelnus, nukėlė nuo lentynos kelis ankstesnius darbus, galėjo jų ir daugiau parodyti, ir ne tik 20 metų senumo. Kaip ir pritinka pasakotojui ir simbolių bei paslėptų prasmių ieškotojui, jis beveik kiekvienoje drobėje pina kelias vaizdines linijas. Pasak autoriaus, „kaip dvasia liepia, taip ir dirbi“. Kas iš tų linijų „išsipina“ nemažai priklauso ir nuo žiūrovo, nusiteikusio ar ne gilintis į daugiaprasmišką tapinio scenovaizdį, apgyventą figūrų, daiktų, statinių, įvairiausių motyvų, gamtos ir žmogaus rankų sukurtų. Scenovaizdžiai ypač

turtingi portretuose. Gausios detalės, iš pirmo žvilgsnio atrodančios tik vaizdingais daugiažodžiais papildiniais, iš tikrųjų yra svarbios užuominos, priminimai apie asmenį, dažnai subjektyvūs, užtat ir vertingi. Dailininkas netapo portretuojamojo „gražiai“. Priešingai, utriruoja veido bruožus ir asmens savybes, tad nebūtinai valandų valandas pozavimui sugaišęs žmogus apsidžiaugs rezultatu. Reikia turėti sveiko humoro jausmą, juolab autorius jo nestokoja. Jei suvokiama, kad Juozo portretai nėra skirti šeimos garbės galerijai papuošti, tada bus įvertinta galimybė menininko akimis pažvelgti į save iš šalies. Negailestingas Juozas ir savo atvaizdui. „Herkaus

J.Vosylius. Iš „Rojaus sodų“ ciklo. 2005–2008.

galerijoje“ buvo eksponuoti du autoportretai, kuriuos skiria 20 metų laikotarpis. Puikaus tapybos ir sumanymo požiūriu, sveikai groteskiško 1994 m. autoportreto fone naujausias atrodo kaip replika. Portretuojamųjų sąsajas su dirbtuve dailininkas taip pat gali pagrįsti: Violeta Skirgailaitė vadovavo Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriui, kai 1975 m. Juozui buvo paskirta dirbtuvė, ir tai, ko gero, nulėmė, kad dailininkas liko Klaipėdoje. A.Kliševičius padėjo ją atrakinti. „Atėjau į dirbtuvę pirmą kartą su Algiuku, niekaip negaliu atidaryti, o jis tik trakšt ir atrakino“, – prisiminė tapytojas. 32


DAILĖ

Nieko nėra išgalvoto Laisvomis interpretacijomis menininko autoportreto / portreto tema galima įvardyti „Regėjimų“ ciklą. Jo leitmotyvu tapo dirbtuvėje nuo seno stovintis krėslas, ant kurio atlošo užmesta aliejiniais dažais ištepliota darbinė liemenė. Vieną dieną dėl neįprasto apšvietimo krėslas įgijo „žmogišką“ pavidalą. Nuo to momento jis atsirado paveiksluose, apsuptas įvairių daiktų ar gamtos motyvų. Tradiciniai ir ne visai poetizuotos tapybos atributai (žibintas, ąsotis, žvakė, skulptūrėlė ir kita) jį suasmenina ir individualizuoja. Realybė ir vizija Juozo kompozicijose susijungia taip natūraliai, kad

.

„sužmogintas“ vaizdinys, atsitiktinio žvilgsnio ir atsitiktinio apšvietimo išprovokuotas, savuoju metafiziniu buvimu ne tik sukelia naujų prasmių virtinę, bet tampa tikresnis už tikrą. Tiesą sakant, Juozo paveiksluose nieko nėra išgalvoto ar susapnuoto. Visi vaizdai turi konkrečias priešistores, ir tai yra įdomiausia. Smagiai ažūriniuose ištapytuose rėmuose įsikūrė ciklo „Oro baliono istorija“ paveikslai. Istorija tikra, kaip ir iš laikraščių paauglio vaikinuko suklijuotas ir Šventojoje su draugų būreliu į dangų paleistas (ir pakilęs) balionas. Taigi Juozas – vizionierius ar interpretatorius?

Motyvų natūralizmą jo paveiksluose dažnai neutralizuoja tapymo maniera, kai kuriose vietose ištirpdanti objektų paviršių mirguliuojančiais potėpiais. Kitu atveju formos gali būti stilizuojamos ir apibendrinamos, dažnai pabrėžiama jų plokštuminis charakteris, plastiškų kontūrų slinktys. Tai ypač išryškėja gamtos vaizduose, „Rojaus sodų“ cikle. Panteistinis požiūris į gamtą atsiskleidžia ir laisvesnio, plenerinio pobūdžio peizažuose diptikuose, ir spalvingose, momentais beveik klasikine XIX–XX a. sandūros, fin de siécle, dvasia alsuojančiose kompozicijose. Net jų formatas išskirtinis. Nostalgijos (praeičiai, tradicijai) atspalvio suteikia margai ištapyti

rėmai. Stilizuotas, atvirai naivus rėmų ornamentalizmas nėra savitikslis – jis įsijungia į paveikslų erdves arba jas pratęsia. Gamta, o plačiąja prasme – kūrinija – yra svarbiausia J.Vosyliaus tapybos tema, per kurią išreiškiamas šviesos ir tamsos, laikinumo ir amžinybės dualizmas, atskleidžiama nenutrūkstamumo, nuolatinio vyksmo, visų reiškinių sąryšingumo idėja. Motyvų pasirinkimas ir jų spalvinis traktavimas, sąsajų ar kontrastų paieška bei labai platus improvizacijų laukas suteikia J.Vosyliaus kūrybai ir romantinio, ir simbolistinio atspalvio, leidžia vadinti jį dailininku vizionieriumi ir realybės interpretatoriumi. 33


KINAS

„Mamytės“ fenom 40 tarptautinių kino apdovanojimų, tarp jų – „Cezaris“ geriausiam užsienio filmui („Mamytė“ įveikė juostas „12 vergovės metų“, „Ida“, „Vaikystė“, „Viešbutis „Didysis Budapeštas“), 13 minučių trukusios Kanų kino festivalio publikos ovacijos ir žiuri prizas, devyni Kanados kino ir televizijos akademijos prizai. Visa tai atiteko Xaviero Dolano naujausiam filmui „Mamytė“.

Kadrai iš filmo „Mamytė“ (rež. X.Dolanas, 2014).

„Mamytė“ – jau penktasis kanadiečio 26-erių režisieriaus X.Dolano filmas.

Aivaras DOČKUS

Ar matei? X.Dolano drama buvo įtraukta į išplėstinį „Oskaro“ nominantų kategorijoje „Geriausias filmas užsienio kalba“ sąrašą, tačiau į svarbiausiąjį penketuką nepateko. Tiesą pasakius, JAV kino akademijos atrankos kriterijai taip pat neišvengia savo keistenybių. Kita vertus, „Idos“ ir „Leviatano“ dvikovoje „Mamytė“ būtų likusi tik kaip garbinga titanų susidūrimo stebėtoja. Akimis perbėgus naujausio X.Dolano filmo titulus, tampa aišku, kad 20-ojo 34

tarptautinio festivalio „Kino pavasaris“ organizatoriai idealiai pataikė pasirinkdami atidarymo filmą. Tačiau šios juostos aktualumas turėtų būti matuojamas ne prizais, o emocijomis ir reakcijomis. Kad ir kokie geri strategai būtų festivalio programos sudarinėtojai, jie negalėjo numatyti, kad „Mamytė“ taip giliai įsibraus į žiūrovų galvas ir širdis. X.Dolano darbas nuskynė žiūroviškiausio „Kino pavasario“ filmo laurus, bet ir tai nenusako tikrojo šios dramos efekto. „Mamytė“ – neabejotinai labiausiai Lietuvos kinomanų aptarinėjamas šiemet parodytas filmas. Netrukus apie jį kalbėti bus tiesiog madinga, o nežinoti – blogo etiketo ženklas. Nepamenu, kuri kita juosta būtų sulaukusi tiek vertinimų, kurių diapazonas skiriasi nuo „geras“ iki

„nerealus“. O dažniausiai skambantis draugų, kolegų, meno mėgėjų ir filmų gerbėjų klausimas: „Ar matei „Mamytę“?“. Filmo premjeros Lietuvoje dieną režisierius X.Dolanas turėjo dar dvi progas švęsti. Kovo 20-ąją jam sukako 26 metai. Ir tą patį savaitgalį „Mamytės“ premjera įvyko kai kuriuose Didžiosios Britanijos kino teatruose. Vietos kritikų recenzijų ilgai laukti nereikėjo, beveik visi įtakingiausi apie kiną rašantys leidiniai prapliupo išraiškingais pagyrimais ir susižavėjimo nuostabomis. X.Dolanas žengė reikšmingiausią žingsnį į tarptautinio pripažinimo teritoriją.

Pats ir vaidino Sunku patikėti, kol nepamatai jo filmų: 26-erių egiptietiškos kilmės vaikinas iš Kvebeko jau dabar yra visiškai susiformavęs, atradęs savitą ekrano kalbą, brandus kino kūrėjas. „Mamytė“ – jau penktasis Kanadoje gana gerai žinomo dainų autoriaus, atlikėjo ir aktoriaus Manuelio Tadroso sūnaus X.Dolano filmas. Nuo penkerių metų jis šmėžavo juostose ir serialuose visai šeimai. Būdamas 16-os parašė pirmąjį scenarijų, o 19-os, surinkęs kuklų biudžetą iš pažįstamų ir rėmėjų,


menas čia ir ten

nufilmavo debiutinį pilnametražį darbą – pusiau biografinę dramą „Aš nužudžiau savo mamą“, kurios herojaus (jį pats ir vaidina) lūpomis prisipažino supratęs esąs netradicinės orientacijos. Šis sukrečiantis mamos ir sūnaus santykių tyrimas tapo nepriklausomų festivalių sensacija, iškovojo tris dešimtis prizų, o Kanuose sulaukė aštuonių minučių ovacijų. Po metų pasirodžiusi antroji X.Dolano juosta „Įsivaizduojamos meilės“ nesusirgo „antrojo filmo sindromu“. Atvirkščiai – kinomanai mokėsi tarti jaunojo kino kūrėjo vardą, o užburiančiu muzikos takeliu išsiskiriantį pasakojimą apie keistoką meilės trikampį įtraukė į netikėtų atradimų sąrašą. Kaip ir pirmajame filme, vieną pagrindinių vaidmenų „Įsivaizduojamose meilėse“ atliko pats X.Dolanas. Trečiasis kanadiečių režisieriaus ir scenaristo darbas „Bet kokiu atveju Lorens“ sukėlė diskusijų uraganą. Filmo herojus 30-metis rašytojas ir literatūros mokytojas per gimtadienį gyvenimo draugei prisipažįsta, jog visą gyvenimą jaučiasi esantis ne savo kūne ir apsisprendė pakeisti lytį. Drama „Bet kokiu atveju Lorens“ pelnė du specialius Kanų festivalio apdovanojimus. Šis filmas buvo pristatytas „Kino pavasario“ žiūrovams, kaip ir ketvirtoji X.Dolano juosta – psichologinis trileris „Tomas atvyksta į kaimą“. Kanados dramaturgo

Michelio Marco Bouchardo pjesės ekranizacijoje X.Dolanas pats įkūnijo pagrindinį personažą – į draugo laidotuves atvykusį tekstų kūrėją, kurį pradeda terorizuoti mirusiojo brolis. Filmas apdovanotas Venecijos kino festivalyje, o vienas žymus amerikiečių kritikas apkaltino Xavierą narciziškumu dėl to, kad kone visose scenose jis atvirai mėgaujasi filmuodamas save. Į šią pastabą X.Dolanas kandžiai atšovė: „Gali pabučiuoti mano narcizišką užpakalį“.

Išskirtinio stiliaus Visas šis ankstesniųjų X.Dolano filmų ketvertas detalė po detalės nusako autentišką jo braižą, kuris ryškiausiais atspalviais atsiskleidžia „Mamytėje“. Du arba trys personažai. Keistuoliai, nepritapėliai, maištininkai, stereotipų laužytojai, ieškantys savęs, kitokie. Ekstremalios situacijos, psichologinės dvikovos, emocinis šokas, netikėtos permainos. Scenarijaus rašymo standartai, nurengti iki paskutiniojo siūlelio. Net jeigu filmo tema yra atgrasi, X.Dolanas sugeba taip perteikti herojų vidines būsenas, jog tampa nejauku, skausminga ir nebepavyksta abejingai atsiriboti nuo įvykių ekrane. ►

KINAS

NAUJAS FILMAS Pavadinimas: „Mamytė“ („Mommy“). Premjera Lietuvoje: 2015 m. kovo 20 d. Amžiaus cenzas: N13. Šalis: Kanada. Kompanijos: „Metafilms“, „Super Ecran“, „Telefilm Canada“. Prodiuseriai: Xavieras Dolanas, Nancy Grant. Žanras: drama. Trukmė: 138 min. Režisierius: X.Dolanas. Vaidina: A.Dorval, A.O.Pilonas, S.Clement. Scenarijaus autorius: X.Dolanas. Operatorius: Andre Turpinas. Muzika: Noia. Biudžetas: 5 mln. JAV dolerių. Siužetas: 46-erių motina Diana jau trejus metus našlė. Ji nusprendžia pati rūpintis sūnumi Styvu, kuris kenčia nuo dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimo sindromo (ADHD). Anksčiau vaikinas leido laiką specialiose įstaigose. Po kiekvieno incidento Diana skuba numalšinti kilusį chaosą ir užglaistyti nesklandumus. Bet jos kantrybė taip pat ne geležinė. Būtent tokiu sunkiu momentu Diana sutinka drovią ir iš depresijos išsikapsčiusią kaimynę Kailą. Dėl nervų išsekimo atostogų išleista mokytoja mielai priima pasiūlymą prižiūrėti Styvą. Keistoji trijulė susidraugauja... 35


KINAS

◄ Xavierui neegzistuoja atsitiktiniai kadrai ar mažiau svarbios scenos. Jis stengiasi kontroliuoti viską – montažą (visų filmų, išskyrus „Aš nužudžiau savo motiną“, montažo režisierius – X.Dolanas), kameros darbą, muziką. Žinoma, jo kiną galima pavadinti aktoriniu, jis pats viename interviu yra minėjęs, kad filmuose vaidina tik dėl to, kad geriau perprastų aktorius ir šią patirtį pritaikytų režisuodamas. Bet išskirdamas personažus ir juos įkūnijančius aktorius, Xavieras lygiai taip pat skrupulingai išgrynina ir visus kitus kino elementus. Ieško akį patraukiančių vaizdų, atranda stulbinamus filmavimo kampus, panaudoja visas įmanomas filmų kūrimo priemones, puikiai jausdamas tempą ir ritmą, intuityviai žinodamas, kur kokią detalę įterpti. Bet kurią akimirką vidiniai herojų išgyvenimai gali virsti spalvingu ir dinamišku vaizdo klipu. Visi kanadiečio filmai – vizualūs ir muzikalūs. Muzika X.Dolano filmuose – atskira tema. Jis išsiduoda esąs pakvaišęs muzikos gerbėjas, genialiai dėliodamas žinomus kūrinius, įgaunančius kitokią prasmę ir pasukančius filmų epizodus nenuspėjama kryptimi. Xavieras pats parenka dainas ir kompozicijas, kurios skambės jo juostoje. Kompozitoriui paliekamos tos scenos, kurių intymumui sukurti būtina originali muzika. Režisierius yra prasitaręs, kad dramos „Bet kokiu atveju Lorens“ siužetą jam padiktavo vokiečių elektroninės muzikos supergrupės „Moderat“ kūrinys „A new error“.

Daugiasluoksnis filmas „Mamytė“ – brandžiausias X.Dolano darbas, kuriame visi ankstesnieji sumanymai subėga kaip upeliūkščiai į jūrą. Nuo pat pirmųjų kadrų sukuriama sąlyginė tikrovė: išgalvotoji Kanada su išgalvota, bet labai realia įstatymų pataisa. Jokia fantastika čia nekvepia. Yra trys veikėjai, atsisakantys gyventi pagal nusistovėjusius standartus. Personažams net nereikėtų vardų. Mama, sūnus, kaimynė – visi trys reikalingi vienas kitam. Energetiškai vienas kitą įkrauna ir iškrauna. Ekrane nuolatos tvyro seksualinė įtampa – ar bus peržengtos ribos, ar ne? Filmo žanras – komitragedija. Pirmaplanė tema – sudėtingi žmonių tarpusavio santykiai, antraplanė – sudėtingi jų santykiai su komplikuotu pasauliu, kurį tokiu kompli36

kuotu paverčia klišėmis apsėsti, troškimų ir troškimėlių nualinti vidutiniokai. „Mamytės“ herojai susikuria savo žaidimo taisykles. Ir nors mama bando sugrąžinti sūnų į nenormaliai normalų pasaulį, kartu ji pateisina jo „autsaiderišką“ elgesį, nes tai jos genai, ji pati – neformalė. Kaimynė – tarsi jungiamoji-sprogstamoji grandis. Ji dar ir paslaptinga. Viena įsimintiniausių filmo scenų – kai ji skaudžiai paauklėja

„Mamytė“ – jautrus, rezonuojantis, kai kur sukrečiantis, o kai kur verčiantis grožėtis ir mėgautis filmas.

sunkų paauglį ir perrikiuoja veikėjų psichologinio svorio balansą. Visi trys aktoriniai darbai laisvai pretenduotų į „Oskarų“ apdovanojimus. Trijulė laimėjo kanadietiškuosius „Oskarus“ – Kanados kino ir televizijos apdovanojimus. Anne Dorval (mama Diana) ir Antoine’as Olivier Pilonas (sūnus Styvas) – už pagrindinius vaidmenis, Suzanne Clement (kaimynė Kaila) – už antraplanį vaidmenį. A.Dorval – tai ketvirtas, o S.Clement – trečias vaidmuo X.Dolano filmuose. 17-metį A.O.Piloną režisierius įsidėmėjo filmuodamas vaizdo klipą grupės „Indochine“ dainai „College boy“. X.Dolanas vėl melomaniškai žaidžia muzika – nuo Becko iki Andrea Boccelli. Kai kuriose scenose muzika suvaidina esminį vaidmenį. Režisierius sumaniai naudojasi paradokso galia. Kai kamera per daug „įsigeria“ į personažų vidines būsenas, X.Dolanas mus ir personažus išlaisvina mini vaizdo klipų triukais. Įdomiausia, kad jie neatrodo kaip svetimkūniai prielipos. Xavierui pavyksta sukurti savitą stilių ir atmosferą. Jam pasiseka net labai pretenzingas eksperimentas – „Mamytė“ nufilmuota neįprastu ekrano kraštinių formatu 1:1, kuris jas susiaurina iki nepatogiai klaustrofobiško kvadrato. Tokį novatorišką sprendimą režisierius aiškina siekiu sukurti nejaukų intymumą, kai akys, neturėdamos kur klaidžioti, apsistos ties psichologiniais herojų portretais ir žiūrovų neišblaškys pašaliniai, į kadrą neišvengiamai patenkantys vaizdai. Iš pradžių toks

formatas erzina, bet pamažu akys apsipranta ir X.Dolano rizika pasitvirtina.

Erdvus interpretacijoms Juolab kad Xavieras nevengia gurmaniškų patiekalų akims. Ant automobilio stiklo lietaus lašai pabyra sunkiai ir garsiai kaip akmenys, regis, langas tuoj bus išdaužtas. Tai nuskamba kaip artėjančios grėsmės perspėjimas Styvui. Epizodas, kuris ilgam išlieka atmintyje. Styvo pasivažinėjimas po miestą ir trumpos palaimingos laisvės akimirkos – filmukas filme. X.Dolanas kuria daugiaplanį kiną, kuriame viskas yra svarbu. Nėra jokių paraščių ar peršoktų laisva eiga epizodų ir dialogų. Visai šalia ir humoras, ir tragedija. Gėris ir blogis. Grožis ir šleikštulys. Skirtingi žmonės su skirtingomis tiesomis. „Mamytė“ sukelia tiek kalbų dėl to, kad filme galima pamatyti daug dalykų, kuriuos vieni įvertins vienaip, o kiti – kitaip. Vieni regės laisvę ir tikrą gyvenimo skonį, kiti – blogą auklėjimą ir pasipiktinimą keliantį elgesį. Belieka pasirinkti arba filosofiškai likti per vidurį. „Mamytė“ palieka daug vietos interpretacijoms ir pasvarstymams. Bene kiekvienas filmo trijulės poelgis turi dvi puses. Bet kokiu atveju „Mamytė“ – jautrus, rezonuojantis, kai kur sukrečiantis, o kai kur verčiantis grožėtis ir mėgautis filmas. Vienintelis didesnis minusas – X.Dolano darbas truputėlį ištęstas, nusikratęs pusvalandžio antsvorio, jis neprarastų savo išskirtinių formų. Ilgokai užsitęsęs Dianos įsivaizduojamo laimingo Styvo gyvenimo momentų kratinys iškrenta iš filmo statinio ir tampa nuobodoka būtinybe. Peržiūrėjęs „Mamytę“ supranti, kad kartais kino ekspertų noras žongliruoti palyginimais primena paprastą vaikišką kaprizą. Arba tuščiažodžiavimą norint kažką protingai pasakyti. Perskaitęs kelis skambius kino kritikų pasisakymus, kad X.Dolanas – naujasis Pedro Almodovaras, primygtinai ieškojau panašumų. Neaptikau nė vieno. Nebent seksualinė orientacija. Savo kine X.Dolanas nežaidžia nei pamėgdžiojimais, nei citatomis, nei duoklėmis. Jis – savitas. Bet jei norite, galite ieškoti panašumų į provokacijų meistrą Michaelį Hanekę. Viename interviu Xavieras pripažino, kad Haneke – vienas mėgstamiausių jo režisierių. Ir čia pat pridūrė, kad joks režisierius nepadarė jokios įtakos jo režisūros metodams.


KINAS

„Kino pavasaris“ – kai vaizdas užgožia žodį Literatūra – tylos ir trūkčiojimo menas. Vienas prieš vieną, puslapis ir tu. Ir intencionali pastanga versti ženklus į prasmę. Mokėti skaityti – ne tas pats, kaip mokėti žiūrėti. Kai moki kalbą, skaitymo procesas atrodo visiškai natūralus, kone neišvengiamas: juk sunku, žvelgiant į tekstą, jo neperskaityti, tiesa? Tačiau kai nemoki – neįmanomas, neperžengiamas lyg tankus šabakštynas. Savo ruožtu vaizdai yra žymiai universalesni: jie pasiduoda žvilgsniui, smenga jį kiaurai, ir nesvarbu, apčiuopiama jo kuriama reikšmė ar ne. Dainius VANAGAS

Sąmonės paribys Šįmet „Kino pavasaris“ Klaipėdoje pirmąkart vyko tuo pačiu metu kaip Vilniuje bei Kaune – kino gurmanai galėjo mėgautis šviežiausiomis kino naujienomis ir drauge trepsėti į taktą šiame bene didžiausiame kino festivalyje Baltijos šalyse. Klaipėdiečiams buvo parodyti 29 įvairių žanrų filmai – pradedant komedijomis ir kulinarijos vadovais, baigiant pastaraisiais metais įvairius apdovanojimus visame pasaulyje susišlavusiomis juostomis. Dėmesio vertų filmų, žinoma, nemažai, tačiau įdėmiau žvilgtelkime į tris, kurie pasižymi ne tik aukšta kino kokybe, bet ir jautria žiūra į šiuolaikinio pasaulio specifiką: „Žmogus-paukštis“ („Birdman“), „Septintas veiksmas“ („The Humbling“) ir „Naujienų medžiotojas“ („Nightcrawler“). Stiliaus požiūriu šios juostos skirtingos, tačiau glaudžiai susijusios tematika. Trumpai apžvelkime, su kokia pagrindinių veikėjų konstravimo logika susiduriama šiuose filmuose. 1) Riganas Tomsonas („Žmogus–paukštis“) – buvusi Holivudo žvaigždė, kadaise garsėjusi superherojaus Žmogaus-paukščio vaidmeniu, o šiandien baigianti užgesti ir nugrimzti į užmarštį. Tomsoną tai veda iš proto, jis trokšta susigrąžinti buvusią šlovę, įrodyti, kad yra išties talentingas ir vertas pripažinimo. 2) Pagyvenęs teatro ir kino aktorius Saimonas Eksleras („Septintas veiksmas“)

Kadras iš filmo „Žmogus-paukštis“ (rež. Alejandras Gonzalezas, 2014).

ima jausti beprarandąs savo talentą. Praėjęs gydymo kursą psichiatrijos ligoninėje jis nusprendžia palikti sceną. Tačiau aktoriaus amatas paliko jame neišdildomą ir iš dalies traumuojantį pėdsaką – Eksleras vis sunkiau atskiria gyvenimą nuo teatro, tikrovę nuo fantazijų. 3) Lu Blūmas („Naujienų medžiotojas“) – nuobodžiaujantis ir vietos po saule nerandantis vyrukas. Tačiau jis randa savo pašaukimą: automobilių avarijų ar žmogžudysčių vietose kamera fiksuoti šokiruojančias scenas. Na, o jei scenos nepakankamai tragiškos, Blūmas pasirūpina, kad jos tokios taptų. Visiems trims filmams būdingas maniakiškas, žvilgsnį kaustantis žmogaus sąmonės paribys – ši tema visuomet buvo populiari, tačiau pastaruoju metu dėl įvairių su fana-

tizmu ir ekstremizmu susijusių reiškinių gausos tampa vis aktualesnė. Stumti save iki kraštutinumo, iki ribos, kurią peržengus nutinka kažkas nauja, netikėta, neatrasta, tampa viliojančia galimybe žmogui, kuris supranta – dabar arba niekad.

Paslaptis neįminta Vidutiniškumas gąsdina. Ypač vidutinybes. Būti jokiam, be rando, be žymės, be aistros, be kvapo reiškia gerokai daugiau nei tiesiog nepatekti į žmonijos metraščius. Drauge tai reiškia ir galybę mažų, kasdienių pralaimėjimų, dažniausiai – nesugebėjimą pasinaudoti tinkama proga ir pasiekti maksimalų rezultatą. ► 37


KINAS

◄ Daugiau ir geriau yra konstantos, kurių padėtis, nepaisant ligi tol įgytų verčių, išsaugo vis tą patį apibrėžtą nuotolį, kitaip tariant – ir toliau yra nepasiekiamos. Riba bėga drauge su ją besivejančiuoju. Ir bėga, žinoma, tokiu pat greičiu. Maistas negali būti tiesiog skanus – reikia, kad būtų nuostabus. Seksas negali būti tiesiog geras – jis privalo būti nepakartojamas. R.Tomsonas, siekdamas nepakartojamo efekto, spektaklio metu persišauna nosį, taip paskandindamas kraujyje ir save, ir publiką. Teatro kritikė, kuri šiaip jau yra linkusi malti visus į miltus, šį poelgį, o ir patį spektaklį išliaupsina, pavadindama „superrealizmu“. Atsiranda šimtai tūkstančių R.Tomsono gerbėjų... Galų gale tai – nebe vaidyba, o auka, fanatiškas atsidavimas. Istorija yra fanatikų dienoraštis. Fanatikų, kurių akyse šmėžuoja tik jiems vieniems težinomas tikslas. O visi likusieji lygiai taip pat fanatiškai stebi fanatikus – skaito naujienas, gūžčioja pečiais, analizuoja poelgius, ieško priežasčių. Nes be fanatikų – o jų yra pačių įvairiausių, be to, tų, kuriuos gerbiame, gerokai daugiau nei tų, kuriuos niekiname – ne kažin kas įdomaus šiame pasaulyje yra belikę. Bet kad ir kaip stengtumeisi juos perprasti, paslaptis vis lieka neįminta – iš kur kyla ši ryžto, atsidavimo energija? Garsų aktorių S.Ekslerą krizė ištinka ant scenos, kai jis supranta, kad nebepajėgia išlaikyti publikos dėmesio. Susirinkusieji šnairuoja į spektaklio programą, šnekučiuojasi, maigo telefonų mygtukus... Ekslero turėtų įgūdžių nebepakanka publikai patenkinti. Ji praranda dėmesį – tiesiog fiziškai nebesugeba jo išlaikyti. Viskas, kas trunka, trunka per ilgai. Blyksniai nepakankamai ryškūs. Įspūdžiai nepakankamai gilūs. Nepraeinantis sotumo ir nuobodulio jausmas. Filmo „Septintas veiksmas“

Tokie žmonės gąsdina, juos smerkiame, jų nekenčiame. Tačiau kartu negalime atitraukti nuo jų akių. finalas iš dalies primena „Žmogų-paukštį“ – kai praliejamas kraujas, kai regimas vaizdas pranoksta realybę, publika atgyja, pabunda. Bet tik tada. Lu Blūmas žengia dar toliau. Jis lieja ne savo kraują. Kuo užfiksuota scena žiauresnė, kraupesnė, tuo reitingai didesni. Ir čia ne „gera naujiena yra bloga naujiena“ efektas, kuris dažnai prikišamas žiniasklaidai. Ne, čia susiduriama su nuogos realybės, atviros žaizdos, neatremiamai tikro pasaulio ilgesiu. Pasaulio, kuris nepalieka vietos abejingumui. Šis ilgesys dėsningas: gyvenant begalinių įvykių apsuptyje, į dirgiklius imama reaguoti vis vangiau. Todėl, natūralu, nuolat ieškoma įspūdžių, kurie šį vangumą sutrikdytų.

Netikėtas niuansas Šiandien taip jaučiasi vis daugiau žmonių – būtent todėl ši specifinė savęs patyrimo būklė verta žymiai atidesnio žvilgsnio. Deja, į akiratį dažniausiai patenka tik radikaliausios, žiauriausios fanatiškos pasaulėžiūros apraiškos – pilotas nukreipia lėktuvą į kalnų pražūtį, religinė grupuotė išžudo šimtus studentų. Galima ir būtina kalbėti apie šių kraštutinių įvykių priežastis bei prielaidas. Tačiau greta reikia apsvarstyti dar vieną netikėtą niuansą – šie savųjų idėjų vergai turi tokį valios ir energijos rezervą, kurio

Kadras iš filmo „Septintas veiksmas“ (rež. Barry’s Levinsonas, 2014). 38

Kadras iš filmo „Naujienų medžiotojas“ (rež. Danas Gilroy, 2014).

daugelis mūsų negali net įsivaizduoti. Tokie žmonės gąsdina, juos smerkiame, jų nekenčiame. Tačiau kartu negalime atitraukti nuo jų akių. Jie išdrįso padaryti tai, kas nepadaroma. Kažkokios galingos, šaltakraujiškos jėgos vedami jie įtempė savo rankas ir stumtelėjo neperžengiamą ribą tolyn. O mes, būna, bijome mesti nepatinkantį darbą, šokti parašiutu ar išvykti į kelionę po nepažįstamus kraštus. Jie turi tokius stiprius įsitikinimus ir jausmus (tebūnie liguistus ir beprotiškus), kad gina juos lyg liūtas jauniklius. O mes, būna, kartais nesugebame apginti savo principų net prieš draugus. Mes nesąmoningai ilgimės jėgos, kuria disponuoja šie ribinio gyvenimo adeptai. Mes, žinoma, smerkiame jų veiksmus, nes jie išties verti pasmerkimo, bet ne žmogaus gelmėse tūnančią jėgą, kuri padėjo tai atlikti. Mes norėtume tokios jėgos, norėtume ją panaudoti tikslams, kuriuos laikome prasmingais. Tik bėda, kad tokia jėga mes dažniausiai nedisponuojame. Ir todėl aistros, kuri teka fanatikų krauju, mes slapčia pavydime. Lygiai taip pat kaip pavydime žmonėms, kurie yra beprotiškai įsimylėję, dievina savo darbą, turi visas mintis pavergiantį pomėgį ar didžiulę svajonę, dėl kurios aukoja kiekvieną savo gyvenimo minutę. Kitaip tariant, pavydime kiekvienam, kurio gyvenime abejingumo bent šiek tiek mažiau negu mūsiškiame. Šįmet „Kino pavasaris“ pradžiugino Klaipėdą intriguojančia ir mintis įelektrinančia kino puokšte. Nespėjusiuosius ja pasigrožėti festivalio metu galima paguosti – filmai nuolat keliauja. Anksčiau ar vėliau jie patys jus susiras.


Kaip aš rašau savo dainas

GINTARO LAŠAI

Donaldas BARTHELME’AS

Keletas iš metodų, kuriuos aš naudoju rašydamas savo dainas, bus pateikti šituose pavyzdžiuose. Kiekvieno žmogaus viduje – jo arba jos – gyvena daina. Rašyti dainas – pagrindinis žmogiškasis bruožas. Aš nesakau, jog tai lengva: kaip ir visa kita, kas šiame pasaulyje ko nors vertas, dainų rašymas reikalauja didelio susikaupimo ir atkaklaus darbo. Metodai, kuriuos aš išskirsiu, – tinkamas būdas pradėti, – man buvo paveikūs, tačiau jokiu būdu jie nėra vieninteliai metodai, kurie gali būti naudojami. Nėra jokio vienintelio nustatyto būdo, kaip rašyti dainas, kiekvienas – toks pat geras, kaip ir kitas, kaip pasakė Kiplingas. (Dabar prisiminiau apie lyrinius eilėraščius – tuoj pat kalbėsime apie melodijas.) * Svarbioji sąlyga – įdėti į jūsų dainas tikrą gyvenimą, dalykus, kuriuos žmonės pažįsta ar gali atpažinti ir tikroviškai pajausti. Jūs turite atvirai apdainuoti išgyvenimą, tai, kas vyksta aplink jus, kasdienio gyvenimo reikalus. Dažnai maži dalykai, apie kuriuos tuo metu net negalvojate, gali tapti jūsų dainos pagrindu. Jums labai padės žinios apie visus skirtingus dainų tipus, kurie yra visuotinai pripažinti. Kad pateikčiau idėjų apie įvairių tipų dainas, čia ruošiuosi papasakoti jums, kaip aš parašiau įvairias savo paties, įskaitant Rudelle'ą, Praeitą naktį, Liūdno šuns bliuzą ir kitas, – kaip aš pradėjau rašyti šias dainas, iš kur atkeliavo sumanymas, kokios aplinkybės tada supo mane – daugiau ar mažiau taip, kad jūs lengvai galėsite padaryti tą patį. ►

Artūro Valionio nuotr. 39


GINTARO LAŠAI

◄ Tik prisiminkite, jog reikia atkakliai laikytis tų nurodymų, jų negalima niekuo pakeisti, pavyzdžiui, klausymusi kūrinių, parašytų kitų, kurie pradėjo eiti tuo keliu prieš jus ir per daugelį metų ištobulino savo profesiją. * Jeigu pradėsime tuo Rudelle'os atveju, tai vieną dieną aš sėdėjau prie savo darbo stalo laikydamas rankoje pieštuką, paruošęs geltoną teisininko bloknotą, o galvoje sukosi du dalykai, kurie tiesiog erzino mane. Vienas buvo tas elektros kompanijos laiškas, teigiantis, jog „Tą 75,60 dolerių čekį, kurį jūs atsiuntėte mums kaip jums pateiktos sąskaitos apmokėjimą, bankas grąžino mums nepripažinęs...“, ir t. t., ir t. t. Dauguma iš jūsų, kurie kartkartėmis gaudavote tokio tipo laiškų, žino, koks nemalonus būna šitoks pranešimas, o taip pat ir nemažai trikdantis... Kitas dalykas, kuris erzino mane, buvo tai, kad aš sėdėjau apsijuosęs ir stipriai susiveržęs per bambą baltą elektros laido gyslos galą, kuris turėjo man priminti, jog turiu laikyti, – kad sėdint stiprėtų pilvo raumenys, – skrandį sutrauktą – štai kokią kainą žmogus moki už tai, kad susipili per daug alaus, ir dar tada, kai tavo darbas yra iš esmės sėdimas. Šiaip ar taip, tie du dalykai taip dirgino mane, kad aš nusprendžiau parašyti suglumusio nusiteikimo dainą. Užrašiau teisininko bloknote tokias eilutes: Kada aš netekau savo meilės Atrodė, kad netekau savęs paties Tai yra maždaug tradicinė tokios rūšies dainų pradžia. Galbūt koks nors žmogus originaliai parašė tuos žodžius labai seniai, o kas jis buvo – visi jau pamiršę. Tai visuomet padeda: pradėti tradicine arba gerai žinoma eilute ar eilutėmis, kad sau pačiam nusistatytum modelį. Tada galite parašyti likusią dainos dalį, o pradžią, jei panorėsite, atmesti – štai jums originali daina! Dainos visada yra kuriamos iš abiejų – tradicinių ir naujų – elementų. Tai reiškia, kad jūs, norėdami išauginti savo dainoms „kojas“, galite pasikliauti tradicija, kartu įtraukdami savo pačių patyrimą ar išskirtinį požiūrį į savo jausminius reikalus, kad gautumėte naują dainą. * Tarp kitko, tos eilutės, kurias pacitavau, gali jums pasirodyti gana tuščios, tačiau prisiminkite, kad žiūrite tik į vieną 40

elementą, žodžius, o dar juk yra melodija ir tie ypatingi būdai, kuriais įvairūs artistai išdainuos ją – tai sukuria dainoje būdingą nuotaiką bei naujumą. Pavyzdžiui, atlikėjas, kuris yra visų pirma bliuzo dainininkas, tikriausiai pateiktų tą „kada“ stiprokai suspausdamas, tai yra ištęsdamas, taip pat jis galėtų dainuoti „meilės“ kaip trijų natų derinį – „me-ei-lės“ – nors tame žodyje yra tik du skiemenys. Štai! Įvairūs artistai turi savo unikalius būdus, kaip atlikti dainą, ir tai, kas popieriuje gali atrodyti gana paprasta ar nuobodu, tampa visiškai kitkuo sudėti į dainą. Aš tada parašiau: Kada aš netekau savo meilės, Rodės, kad netekau savęs paties. Kada aš netekau savo meilės, Rodės, kad netekau savęs paties. Kada aš atgavau savo meilę, Saulė vėl pradėjo šviest. Copyright © 1972 by French Music, Inc.

Jūs pastebėsite, kad aš išlaikiau tradicinę pradžią, nes ji buvo tokia tradicinė, jog nemačiau jokio reikalo išbraukti ją. Pridėjus įvairios medžiagos apie Rudelle‘ą ir duomenų, kokia moteris ji buvo, 1976 metais daina tapo auksinė. * Beje, kalbant apie tradicinės medžiagos panaudojimą, turiu jums nežymią nuorodą: visada galite puikiai pasinaudoti spalvingais dažnai pasikartojančiais išsireiškimais, tokiais, kaip „Jeigu gerasis Dievas duos ir tvanas neužlies“ (duodu jums tik vieną pavyzdį), kurį aš pritaikiau savo dainai „Pasimatymas“, – štai šitaip: Nueisiu aš į pasimatymą, Nueisiu aš į pasimatymą, Jei gerasis Dievas duos ir tvanas neužlies. Copyright © 1974 by French Music, Inc.

Tokie paprasti posakiai yra išraiškingi dėl savo pikantiškumo – apie tokius dalykus dauguma žmonių nuolat galvoja – jie yra jūsų dainos druska, taip sakant. Išbandykite! * Visada įmanoma suteikti dainai smagų arba komišką posūkį: Aš parodžiau savo sielą tai moteriai banko langely, Ji pasakė, padėk tą daiktą į šalį, vaikine, padėk tą daiktą į šalį. Aš parodžiau savo sielą tai moteriai gėrimų parduotuvėj, Ji pasakė, padėk tą daiktą į šalį, vaikine, kol ji nepavirto į vyną.

Aš parodžiau savo sielą tai moteriai 7-os Aveniu ir 11-os kampe, Ji paklausė: „Ir viskas?“ Copyright © 1974 by Rattlesnake Music, Inc.

Jūs pastebėsite, kad metras čia gali būti įvairus – taip atlikėjui suteikiama didelė laisvė. * Kitas dainų tipas, kurį labai mėgsta beveik kiekvienas, yra tokia daina, perduodanti žinią, kokią nors mintį, kurią žmonės gali nešiotis galvoje ir mąstyti apie ją. Kiekvieną dieną yra parašoma daug šio tipo dainų, ir jos užsitarnauja didelį klausytojų palankumą. Štai viena mano paties, kuriai paskui pritaikiau melodiją... sukuriančią... gana karingą atmosferą: Kaip rašomas žodis „teisybė“? M-e-i-l-ė – šitaip rašomas „teisybė“. Kaip rašomas žodis „meilė“? Te-i-s-y-b-ė – šitaip rašomas „meilė“. Kur tu buvai praeitą naktį? Kur tu buvai praeitą naktį? Copyright © 1976 by Rattlesnake Music/ A.I.M. Corp.

Kai „Praeitą naktį“ buvo įrašinėjama plokštelėje, garso inžinierius, skambant pačiam pirmam dubliui, pasakė: „Ta ilgai išsilaikys!“ Ir ją paskui atliko net šešiolika artistų, įskaitant Volsą. * O dainą, priskiriamą „Aš - joks - ypatingasis - tik - žmogus“ tipui, geriausia rašyti tada, kai jums – sausas periodas. Taip, tai atsitinka ir dainų rašyme, kaip ir kitose profesijose, ir jeigu jūsų gyvenime sausa, visada padeda rankos išbandymas rašant tokio tipo dainą, kuri ypač gerai „klausosi“ pritaikius smarkų ritmo išryškinimą pagal tokį šabloną: Na na na na na Bum, bum, kur kai kurie jūsų instrumentai groja „na na na na“, akcentuodami paskutiniąją natą, o kiti atsako „bum, bum“. Štai viena iš mano paties: Aš ’su tik paprastas meinas 1 Na na na na na Bum, bum. Tiesiog paprastas meinas Na na na na na Bum bum. Niekas daugiau tiktai meinas Na na na na na Bum, bum. 1 Orig. mane – pagarbos ir pripažinimo išsireiškimas (ir dar – „žinojimo savo vietos “) žymiam reperiui Gucci Mane’ui.


gintaro lašai

Aš ’su toks pilkšvas meinas Na na na na na Bum, bum. Aš ’su labas – sudie meinas Na na na na na Bum, bum. Aš ’su iškrikęs lažybų meinas Na na na na na na Bum, bum. Aš ’su toks meino meinas Na na na na na Bum, bum. Aš ’su toks prislėgtas sielvarto meinas Na na na na na Bum, bum. Aš ’su toks laiptais aukštyn – žemyn meinas Na na na na na Bum, bum. Aš ’su toks šiandien čia – ryt kitur meinas Na na na na na Bum, bum. Aš ’su toks Fryvėjaus meinas Na na na na na Bum, bum. Copyright © 1977 by French Music, Inc.

Gerai, jūs suprantate, kaip tai daroma. Aš tikiuosi, jog tie keli žodžiai padės jums pradėti. Prisiminkite, kad nors tas užsiėmimas jums atrodo uždaras ir oficialus – žiūrint į jį iš šalies – savo viduje turi labai šiltų žmonių, net keletą iš pačių puikiausių žmonių, kuriuos aš sutikau savo įvairiapusio gyvenimo kelyje. * Pagrindinis dalykas – atkakliai ir ištvermingai toliau rašyti dainas ir tikėti savimi, nesvarbu, koks yra kitų požiūris, ar jums atrodo, kad yra. Aš niekada nebūčiau parašęs savo dainų, jeigu nors trumpam būčiau praradęs tikėjimą Biliu B.Vaitu.2 Tik ne dėl pasipūtimo ar dirbtinio savigarbos jausmo, bet kaip žmogiška būtybe. * Ir aš toliau rašysiu dainas šitai tautai, kaip visybei, ir visam pasauliui. Iš anglų k. vertė Jeronimas BRAZAITIS Versta iš Donald Barthelme Sixty Stories New York: Penguin Books, 1993. Pirmas leidimas – G.P.Putnam‘s Sons, 1982. 2 Orig. Billy B.White – muzikantų slengu – „baltasis bliuzo dainininkas“.

Sabina Brilo – poetė, žurnalistė. Rašo ir publicistiką, esė, apsakymus. Gyvena Minske. Rašo baltarusių ir rusų kalbomis. S.Brilo eilėraščiai – savotiški. Tai tekstai, kuriuose tarsi niekas nevyksta, nieko nenutinka – tačiau šiose mažytėse gyvenimo atkarpėlėse jaučiami keisti tektoniniai virpesiai, kurie verčia suklusti. Sabina BRILO

***

***

O kitos mamos augino mažus paršelius O kitos mamos skyrėsi su tėčiais O kitos mamos siuvo pagal iškarpas O kitos mamos mezgė mezginius O kitos mamos juokėsi su draugėmis O kitos mamos neišleisdavo vakare į lauką O mano mama prie lango stovėjo Kai nedirbo, prie lango stovėjo Kai neverkė, prie lango stovėjo Vėlai naktį prie lango stovėjo Būdavo, iki ryto prie lango stovėjo - Man iki ryto nepavyksta.

Galima užsitempti kojines, arba va tuos alyvinius naktinius marškinius su vilna (iš tiesų tai jie suknelė) Arba ant antklodės užsimesti oranžinį pledą O galima: kojines, ir marškinius, ir antklodę su pledu. O galima pasakyti: klausyk, gal tu jau grįžk pagaliau! Man jau jėgų nebėra šildyti šitą šaltį.

***

***

O visgi, vienas smagumas dar liko – tiesiog eiti. Išilgai kelio auga, kaip prinokę vaisiai, ženklai.

Pasiklysti tarp žmonių baisiau negu pasiklysti miške. Pradedi siaubingai bijoti, prašyt ir tikėti. Ir jei pušys tau aiškiai sako, kur šiaurė, Tai vietų, kurias tau nurodo žmonės, – nėra. 41


GINTARO LAŠAI

*** Tu paklausei, kodėl man patinka Bobas Dilanas. Aš gana lengvai atsakysiu į šitą klausimą: Visų pirma, jis senas. Visų antra, negražus. Trečia, groja lūpine armonikėle. Va jeigu paklaustum, kodėl man patinki tu – atsakyti būtų beprotiškai sudėtinga, nes jei tai vyktų ne dabar, aš pabučiuočiau tave į lūpas. Bet dabar visai kitas gyvenimas, ir aš niekaip neprisiruošiu pas odontologą. Todėl paklausk manęs apie ką nors nereikšmingo, paklausk, kodėl gi tas Bobas Dilanas. *** Miškas, nušviestas mašinos žibintais, – tik miškas. Apšviestas mašinos žibintais, miškas įgauna vardą. Įvardytas jis atrodo beveik kaip senas pažįstamas, Tačiau tai iliuzija, nes ten, kur pasibaigia lempų šviesa, Iš tavęs šaiposi tie, kuriems nėra vardo. *** Užmušiau tave keptuve. Uždusinau pagalve. Pribėriau į tavo varškytę žiurkių nuodų, kuriuos platino mūsų laiptinės gyventojams įkyrios dilerės iš sanepideminės (dvi mažos ir storos, o trečioji jauna). Nustūmiau iš septintojo aukšto, kai tu plovei langus ir prašei prilaikyti. Atvežiau prie jūros – ir pasisiūlęs išmokyti plaukti, paprašiau, nusimauk, prašau, vestuvinį žiedą.

Likimas Aš nusipirkau mašiną, kad važinėčiau pas senelę į kapines, nes man prisisapnavo raštelis, kur senelės raštu buvo parašytas žodis „niekšas“ – senelė taip niekada nekalbėjo, kol buvo gyva. Aš nusipirkau mašiną ir ėmiau lankytis kapinėse, reguliariai po kiekvieno atlyginimo aš važiavau į kapines. Jos už trijų šimtų kilometrų nuo čia, tos kapinės, bet aš negailėjau laiko ir benzino. Ir kartą, kai grįžinėjau nuo senelės, aš pamačiau pakelėje merginą; panaši į mano jauną 42

senelę man pasirodė ta mergina. Aš ją pavėžėjau ir paskui vedžiau. *** Jau gulėjau ant pjaustymo lentos ir jis jau pakėlė viršum manęs deginantį plieną Aš pagalvojau: štai, tas atvejis, kai beprasmiška apversti vaizduotėje smėlio laikrodį, nes smėlis neišbyrės, todėl štai jisai, bendras pradžios ir pabaigos taškas Aš pagalvojau: aleliuja! – ir kraujui norėjosi laisvėn iš pritroškusios kameros Bet viršuje pasakė: gana, tu išlaikei išbandymą Jis kaltai nuleido ašmenis Aš pagalvojau: velnias, ir vėl tas nuobodulys, velnias. *** Ji galėtų su odine striuke važiuoti motociklu, Bet ji su nailonine prijuoste pjausto svogūną. Ir tai ne todėl kad ji neturi motociklo, O todėl, kad likimas – dalykas rimtas. *** Ne šiandien ir ne dvyliktą, bet pavirs moliūgu, pavirs prijuoste, migdomaisiais, kremu nuo raukšlių, spaudimo matuoklio kriauše, pluoštu receptų medžiagoms, kurios – vietoje meilės... Ir jei jis tave vis dėlto susiras su ta kurpaite, labai įdomus bus tas jūsų laimingas susitikimas. *** Kai kas nors kitas myli tą, kurį myli tu – Tai nepakeliama ir atrodo neteisinga. Pagal teksto logiką, čia privalėtų būti kažin koksai „bet“ – Bet aš nežinau koks, – ir jo čia nėra. *** Jis prisiartins, paims tave už rankos, pasakys: einam, ką parodysiu.


GINTARO LAŠAI

Ir tu eisi, ir bus nebaisu, nes jis ne iš tų, kurie paklaidina – jis iš tų, kurie išstumia į paviršių. Ir bus šviesa: toršeras, liustra, keturi šviestuvai. Ir tu keiksi rudenį, ilgėsies pavasario. Kas yra ir kas buvo – viskas šaldytuve. Tai kontraktas, mažyte: antrasis punktas – saugumas, pirmasis – dugno ilgėjimasis. *** Ta, kurią tu mylėjai, uždengdavo visus laikrodžius tavo namuose spalvotom skarelėm. Ji ateidavo – ir jūs likdavote trise: tu, ji ir erdvė. Laikrodžiai tuo metu ilsėdavosi nuo smalsių žvilgsnių nuo susirūpinusių žvilgsnių Laikrodžiai tuo metu šildėsi po minkštu skarelių audiniu

Dabar ji nebeateina. Visi laikrodžiai tavo namuose atlapoti; jiems šalta, bet tenka rodyti ratas po rato vis vieną ir tą patį. *** Man nusispjaut į visuomenę, nusispjaut. Aš myliu atskirą, atskirą žmogų. Jų gali būti penki – mylimųjų, keturiolika arba du Man patinka juos apkabinti, glostyti galvas. Mūsų berniukai, atmenu, ėjo rajonas prieš rajoną Su plieninėmis grandinėmis, su ašmenimis plonuose piršteliuose Vienas iš mūsų berniukų – buvo įsimylėjęs mane O aš mylėjau berniuką iš kito rajono Ir man buvo nusispjaut į visuomenę nusispjaut Į tuos avinus į tuos šunis su grandinėmis Berniuk iš kito rajono, tavo galva Kuo kruvinesnė, tuo labiau norisi glostyti. Iš rusų k. vertė Gintaras GRAJAUSKAS

Arvydo Jakubėno nuotr. 43


GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Eglės Grajauskienės nuotr.

Nerijus CIBULSKAS

*** Kertame tiltą per upę. Dauba apačioje – žalias, atvertas lagaminas. Mediniai kubeliai, be tvarkos iš jo pabirę. Namai su rudens raidėmis ant sienų. Kas nors iš to slėnio sekundę akimis matuoja tolstančius traukinio vagonus. Paskui atsilaužia vaškinio peizažo, lėtai krutina lūpas. Gliaudo duriančius nuobodulio kaštonus. *** Upėje – pirmojo ledo sieliai. Brūžuojasi vienas į kitą, apgaudinėja srovę, skuba. Pakrikusi šaltaveidė minia, kuri keliauja lėtu vandens eskalatoriumi. 44

Po vienu luitu panirusi alkana laukinė antis. Ji mėgina išvengti šio nesustabdomo srauto, slepiasi.

Dažyta Atsargiai – dažyta, savo pabalusiu kūnu skelbia upės krantinė.

Kaip ir mes prieš eilinę, netyčia užklydusią šventę.

Visą pusiaudienį stengiuos nekreipti dėmesio į šį akivaizdų faktą.

Pilni palankiausių nuolaidų, su karčiomis giesmėmis galugerkly.

Galiausiai ja pereinu ir atsigręžęs žvelgiu į savo juodus nekantrumo pėdsakus.

Pasiklydę savo kambario kampe.

Anksčiau tyčia laukdavom, kol kas nors prisės ant ką tik nuteplioto suoliuko. Piktdžiuga? Azartas? Dabar manau, jog tąsyk – džiaugsmas.

Arkliukas

Kad spalva neištirps, kad liks ryški dėmė ant kelnių.

Šlapio medžio luitas nepasiduoda meistro rankoms.

Trumpa žiema susigers į ploną drabužį ir daugiau jos nebeišplausim.

Tarytum cukruotas stebuklas, kurį per atlaidus iš popieriaus bando išlupti vaikas. Tačiau finalas pavėsinėj pamažu aiškėja, įrankiai jau skirstos į palaikymo komandas. Šį epizodą stebi negyva akis iš eskizo, vertindama skausmingą savo gimimą.

Biografija Nuo mažumės ji aktyviai sportavo, stūmė save šalin nuo pelkėjančio ežero, kur buvo priversta vykti.


GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Įžūli devynmetė nuotaka, bėganti nuo teisėto išrinktojo.

virš perregimų kavinės lubų. Visas praėjusio amžiaus metalas pažyra iš kiauro paveikslo – juodosios Belmonto gulbės.

Visuomet artimesnės buvo užsienio niagaros. Žemyn puolama vienąkart, užtat ilgai ir laimingai.

Sutemos pakirptais sparnais, kurių skiautėmis gali žymėtis ilgą, besibaigiantį sausio taką.

Bet vėliau piktybiškai išgaudė jos upėtakius, nutekėjo vandenys. Šiandien taip kvepėti gali tik mano upė. Siauraklubė moteris, palaida bala. Nuskilęs Filomenos vardas.

Kai gyvenome sode prie jūros Takas prieblandoje staigiai sukasi. Jau beveik ketvirtį valandos atrodo, kad ir jis paklydo, o dabar velias po kojomis. Mažesni, kuproti takai irgi prisijungia prie savo didžiojo bendro, kuždasi trupančia, nykstančia žvirgždo kalba. Prasilenkiam su beveidėmis pušimis, su neregimais, žolynuose sutūpusiais marmurinės tylos skulptoriais. Laukymė jau priešais. Iš pradžių tegalim atsargiai žvelgti pro krūmų properšas į jos seklią vienatvę. Paskui įsidrąsinam, išeiname. Pirmieji žingsniai iš sodo. Jie ima lenktyniauti, lyg medžiokliai kurtai, gerokai greitesni už mus. Vėliau, kai ilsimės išsitiesę vakaro patamsyje, tie žingsniai sugrįžta. Kiaurai šlapi, kvepiantys aitria druska. Pilnais nasrais jūrinio vėjo. *** Šaltos, įtemptos krioklio gyslos. Jos mėgina mane prisirišti prie savo klaidžios kraujotakos. Šnarėjimas girdisi vis aiškiau. Lekuojančio žvėries raiščiai, nutrūkę prieš paskutinę medžioklę. Šiandien vaikštai po išnykusį sodą ir klausaisi – ilgėjanti, save pralenkti bandanti popietė spragsi

Rojaus sąlygomis Eilinį savaitgalį nutinka visi metų laikai. Ankštoj lango scenoj stumdo vienas kitą, kapojasi dėl geresnio drabužio lyg nereikalingų smulkmenų butike. (Tas nykus žodis primena senus, tamsoj išlietus kefyro butelius, jų išdraskytas, prie dangaus lipdomas folijas.) Kalendorinis viduržiemis. Vienodų parų balzamuotojas, saulės pamušalu kemšantis varveklius. Mirkčiojanti prieškambario šviesa šoka su beraiščiais batukais, nutrauktais nuo pačiūžų. Už storos, įšalusios sienos, už tuštutėlės traukinių stoties ir futbolo aikšte virtusio Lachudryno yra mums neprieinamas laukas. Čia angelais vartomės keturių metų laikų sniege ir jau nebegalim nubusti.

*** Prie senovinės tujos keliolika minučių kruta jonvabalis, apsimesdamas nežemiškos šviesos skeveldra. Jis užverčia galvą ir mato tolimas šakas, kurios laukia išganingo genėjimo. Netrukus – pilnatis. Kas kleketuoja, žvangina dalgiais tankmėj? Kyla rasos grėsmė. Gilios miško ertmės spokso į mane, traukiantį cigaretę. Tokios gigantiškos vidurnakčio akys. Jau tuoj keliausim ilsėtis nuo jų skvarbumo. Tinklelis ant langų sunkia tirštą vėją. Lyg sapnų koštuvė, sulaikanti legendas apie nepažįstamus sodo gyventojus. 45


Stiprybė GINTARO LAŠAI

Ričardo Šileikos nuotr.

Kęstutis GRUBLIAUSKAS

Širdis stipri, inkstai, kepenys sveiki. Ko ji kritinėja! Nesuprantam. Atsikelia ir krenta, ir pati nieko nedaro... Taip, atsistoju, einu ir krentu. Krentu ir nesikeliu, ir viską darau. Darau po savimi, ant savęs. Aš stipri. Aš beprotiškai stipri, nes esu išprotėjusi ir tik aš žinau, kodėl krentu. Širdis stipri! Viduriai stiprūs. Cha! Aplink – vieni vaikšto, kiti – guli. Vieni – sveiki, kiti – ligoniai. Vieni – baltais chalatais, kiti – margom pižamom. Vieni išnešami, kiti patys išeina. Cha! Kaimynė guli. Žiūri kankinio žvilgsniu. Ji protinga, bet nesveika. Protinga, nes supranta, kad po užpakaliu nepatogus raudonas bliūdas pakištas, o nesveika, 46

nes negali jo ištraukti. Koks apmaudus ir skausmingas supratimas. Sveikas protas insulto glėbyje. Ar begali kas būti baisiau. Gali! Tai aš. Kurios širdis stipri, viduriai sveiki, kuri atsikelia, paeina, palinksta ir nesuklupus krenta. Tai aš. Kuri nesikelia ne dėl silpnumo! Tai aš – baisiausia iš visų. Jos visos čia ne beprotiškos stipruolės, o tik pavydžios paralitikės. Jos tai supranta, ir joms skaudu, kaip baltoms varnoms prie vienos juodos. O man... Kūnui neskaudu, o protas? Ai, jam vis tiek, kokios spalvos tos paukštės ir ant kokios šakos tupi. Anksčiau ar vėliau šaka vis tiek nulūš. Ne mano čia vieta, ir tai supranta gulintys kaimynai, bet niekada jie nesupras ir nesužinos, kad mano vieta... Ten, anapus girgždančių gyvenimo durų. Šalia jo. Šalia mano kurčios meilės, išėjusios prieš... Nepamenu. Teisus baltas daktaras, aš irgi ligonis – „alzheimerio brolis“. Ne, neteisus. Juokdarys jis, nes aš prisimenu, kad aš mo-

teris. Žmona. Mama. Aš silpna, tu silpnai girdintis, ir mes abu turėjome rūpintis vienas kitu iki bendro amen, bet... Cha! O aš čia. Tarp nesveikų, protingų, gulinčių. Sveika, kvaila, kritinėjanti. O tu ten... į kur nukritę net protingi nepakyla. Kodėl aš čia? Kodėl? Ech. Lemtis. Ne, ne lemtis, o marti, likimo rūbais apsirėdžius. Viską mato, viską supranta, o klausinėja: – Kaip man čia? – Kodėl kritinėju? – Kodėl nesikeliu? – Kodėl nieko pati nedarau? – Juk širdis stipri, viduriai sveiki ir kojos nelūžta kaip seseriai?.. Ai, ai! Prisiminiau. Kaulai popieriniai, kojos šiaudinės, kaip metai – taip gipsas. Juokdarys daktaras sakė, kad man beprotiškas alzheimeris, kad nieko negaliu prisiminti, o aš prisiminiau. Amžiną atilsį jai! Juk ir jos nebėra. Išėjo ir negrįžo....


GINTARO LAŠAI

Marti mano, likimo rūbuose pasislėpusi, ištiesė rankas. O aš žengiau pasitikti ir nukritau, ir padariau tai, ką kaimynė daro į raudoną dubenį, nes basonai užimti, o gražus ponas lito pagailėjo. Marti šneka, dejuoja, skundžiasi, o nežino, kad jai vieta šalia manęs buvo paruošta. Juk ir ji moteris, silpna. Nori, kad ja rūpintųsi. O jos vyras, kaip ir mano, – po bendra visiems velėna, tik skirtingose duobėse. Cha, cha. Jie po velėna, o aš ant jos. Per prievartą ant jos. Žiūri į mane, kažko klausia. Mama, mama. Ne viena atėjo. Prisiminiau! Jos išprotėjimą stabdantis vaikinas! Vyras. Naujas! Kažkokia mergaitė ir berniukas – sūnus. Ne jo, o mano anūkas. Tikras. O mergaitė. Cha, juk tai duktė? Nauja – ne mano – jo. Jiems tikra, o man... Nei anūkė, nei giminaitė – vaikas. Buvusios tikros marčios ir naujo jos vyro. Nuo seno pabėgusi, nuo naujo pagimdžiusi. Vaikas, ir tiek. Na, ko jūs visi norite iš senos kvailos ir neligotos? Ko atėjote tikri ir netikri giminaičiai? Taip, aš kritinėju. Ir tu kritinėsi, kai viena likusi už visus gyvenimą tempsi.... Visus po velėna sukišusi, kauksi iki išprotėjimo! Bet niekas tavęs negirdės, nes būsi uždaryta čia. Tarp nesveikų, protingų, sveika išprotėjusi. Likimas padarė stipriausia iš visų, o tu atvedei čia. Pakėlė. Veda prie didelio, pilkos šviesos kvadrato. Ten tikriausiai ruduo. Kiek daug... Kiek daug tame kvadrate kabančių ašarų. Didelių, mažų, ir visos sudalytos į mažus langelius. Plieninius, kad stipresnės būtų ir nenuslystų. Langelis ašarų – kaimynei iš dešinės, langelis – kaimynei iš kairės, du langeliai – išeinantiems, trys langeliai – ateinantiems, po langelį – daktarui su sesute, o man nebeliko. Nebėra tų, kurie, praeidami pro šalį, įmestų ašarą į pilką rudens langelį, ir jos kabėtų ten, prilaikomos plieninių strypų. Kur, kur man skirtas ašarų langelis? Atiduokite jas man! Mažais lašeliais, ledo kristalėliais, ar šliūkštelėkite paprastą saują lietaus... Kur? Kur tos saujos? Daktaras liepė būti „alzheimeriu“, gulėti ir nieko neprisiminti. O aš prisiminiau ir nukritau tiesiai po įkalintomis rudens ašaromis. Ne jos mane apipylė, o šalti sesutės žodžiai „ir vėl, ir vėl. O, Dieve, Jėzau, Marija“. Pakėlė, pasodino, į verkiantį rudenį liepė žiūrėti. Dievas, Jėzus, Marija. Prisiminiau, jų nėra. Nėra. Nėra Dievo.....

Jei jis būtų, nebūčiau čia... Kūnu pergyvenusi savo vyrus, o protu mirusi kartu su paskutiniuoju. O gal jis yra? Gal jis tą kvadratą valdo, gal jis dalija jį į langelius. Yra. Jis yra ir jis per tą mažą langelį pamatė mano kritimą prieš daugelį metų ir įrėžė beprotybę į mano protą, o mirtį – į mano vyrų kūnus! Žiauru. Juk aš kritau ir man reikėjo kūno mirties, o jiems – stiprybės... O, Dieve... Už ką atėmei jiems kūno stiprybę? Vienam – viduryje pievos, kitam – viduryje miško, trečiam – ant sofos knarkimo ekstazėje. O man tik protą sujaukei. Širdį palikai stiprią, vidurius sveikus ir tuščią langelį. Dabar nebebaisu. Nei piktą sesutę išgirsti, nei prie kvadratinio rudens nukristi. Nebėra ko atimti ir nebaisu aukštielninka kristi. Nieko nebeturiu. Beliko tik šalia gulintys, protingi, silpnų vidurių, bet nekrentantys, nes jau guli pakritę. Pirmą kartą buvo sunku nukristi. Ir tik kartą. Aš pakilau, o manieji vyrai sugulė. O, Dieve. Vis dėlto tu esi! Jei tavęs nebūtų, nebūčiau išprotėjusi ir nebūčiau čia laikoma. Tikro anūko, nebetikros marčios, naujo jos vyro ir naujos nei anūkės, nei giminaitės – vaiko. Jie vis čia, nes kažko jiems reikia. O buvo, kai ir man reikėjo. Meilės, šilumos, džiaugsmo ir ramios senatvės. Ach, tas jaunas daktaras. Baltas chalatas ant jo pečių, o mintys po mano baltu chalatu. Viską girdintis, viską matantis ir viską mokantis. O tu, brangusis vyreli, negirdėjai. Tavo širdis nemokėjo, o ausys negalėjo girdėti. Aš taip norėjau meiliai kalbėti ir girdėti tavo žodžius. Tu nekalbėjai ir mano žodžių negirdėjai, o aš garsiai tarti negalėjau... Už plonos sienos sesuo su kryžiumi rankoje maldas kalbėjo, o už durų kaimynų vaikai nemiegojo. Aš tylėjau ir tu tylėjai. O taip norėjosi, kad mūsų kūdikiai užgimtų sklindant gražiems žodžiams, meilės žodžiams.... O jie negirdėjo. Nieko negirdėjo. Nes tavo klausa buvo Dievo atimta, o už sienos sesuo su kryžiumi maldas kalbėjo.... Vyrai užgimė be tyrų, švelnių žodžių. Tiesiog užgimė. O ausys virš balto chalato gerai girdėjo. Ir aš gerai girdėjau ir jaučiau... Jo chalatas baltas, švarus, žvilgsnis aistringas, žodžiai švelnūs. Jis pajuto, kiek daug neišsakytų žodžių ir aistros slepia mano baltas

chalatas. Jis daug kalbėjo, daug žadėjo, o svarbiausia – mane girdėjo. Viską paėmė. Bučinius, neišsakytą žodžiais aistrą, bet širdies – ne. Paliko ten, kur rado... Po chalatu. O, Dieve! Oi, juk tavęs nėra. Ne, ne, ne. Jėzau, Marija, – jis yra. Viešpatie, kodėl klausa manajam sugrįžo tada, kai neturėjo grįžti, kodėl tu atėjai, kai neturėjai ateiti. O tu atėjai ir, stovėdamas už durų, viską girdėjai, kas buvo skirta tau, bet pasiekė kitą... Tu atleidai. Bet akimirka Viešpaties grąžinto girdėjimo įrėžė žmogišką rėžį į širdį ir paruošė vietą naujiems rėžiams, o aš žengiau žingsnį į išprotėjusią stiprybę. Kaskart, kai žengdavom žingsnį į gerovę, likimo peilis lyg riekę duonos atrėždavo gabalą širdies ir nešdavo jį kažkur į tolį, nepadėdamas jo ant mūsų stalo. Aš šaukiau, prašiau nenešti tos riekės iš namų, o dovanoti ją man, nors trupinėlį palikti man. Tu negirdėjai, o Dievas mane ruošė žingsniui prie pilko languoto rudeninio kvadrato. Sodą įsigijome – rėžis. Namą pasistatėme – rėžis. Mašiną nusipirkome – vėl riekė atriekta... Sūnus – į kalėjimą, nes užgimdamas negirdėjo gražių žodžių – „širdies duona“ baigėsi... Teliko trupiniai. Juos sulesė vieversiai, kai pavasarį, rankas atmetęs, nukritai viduryje pievos. Saulė sustingo tavo akyse. Aš jas užmerkiau ir žengiau dar vieną žingsnį į išprotėjusią stiprybę, prilaikoma dviejų likusių vyrų... Vyrų, kurie negirdėjo gražių žodžių ir užgimė tyloje. Tiesiog užgimė. Širdis stipri, viduriai sveiki. Kodėl ji kritinėja ir nieko nedaro? Netiesa! Aš viską darau ir ant savęs, ir po savimi. Kodėl? Cha! Nesupras nei balti chalatai, nei nebetikra marti su tikru anūku, nei naujas jos vyras su nauju vaiku, kuris tarp gyvo ir mirusio. Nei anūkė, nei giminaitė. Cha, cha! Čia tik aš žinau, nes išprotėjau nuo beprotiškos stiprybės. Mane pakelia. Kažkur veda. Gerai, kad veda. Kaimynę vakar jau nešė, ir durų rankomis atidaryti nereikėjo. Nešamosios kojomis atidarė. Paguldė. Guliu. Ir jis. Jaunėlis. Ramiai gulėjo ir knarkdamas žiopčiojo, tyliai, be žodžių pūsdamas orą į viršų. Kaip aš, kai jis buvo kuriamas, nes už sienos sesuo meldėsi, jos vyras knarkė, o už durų vaikai prunkštavo. Kaip prasidėjo, taip ir pasibaigė. ► 47


GINTARO LAŠAI

◄ Užspringo, nors buvo protingas, širdis stipri ir viduriai sveiki. Niekas akių neužmerkė ir burnos nenuvalė. Rado kaip rado. Neturėjo kas, nuvalęs burną ir užmerkęs akis, žengtų į beprotybę. Jaunėlis išėjo nieko nepalikęs... Tik sutrumpino mano kelią į šiuos namus. Tikras anūkas ir jau nebetikra marti kažką kalba. Netikras žentas ir ne mano anūkė taip pat kažką sako, kažko nori. Norėkite, jums galima. Jums kol kas nereikia tos stiprybės, nuo kurios galima išprotėti. Jūs kartu, jūs turite vienas kitą... O buvo tik žingsnis nuo kelio, kuriame esu aš. Tikra marti tapo nebetikra, tik anūkas liko tikras, nors jo tėvas nukrito. Kaip aš. Tik aš ir toliau kritinėju tarp baltų chalatų, o jis nuo jų pabėgo ir nukrito viduryje miško. Sušalo. Neištaręs ir neišgirdęs nė vieno švelnaus žodžio. Tyloje užgimęs, tyloje ir mirė. Tarp dviejų tylų – vargas, purvas, šautuvas ant peties, languotas dangus su mažu kvadratėliu mano ašarai ir mirtis po egle. Prisiminiau. Jam gulint po egle tikra žmona su tikru mano anūku jau buvo netikri, nes nebenorėjo šluostyti purvo ir semtis stiprybės. Niekas akių neužmerkė, ir su jose sustingusiu dangumi pakišo po bendra velėna į valdišką duobę. O aš stiprėjau. Sesuo maldomis padėjo. Jai už maldas Dievas davė stiprybės, bet ne iki beprotybės. Užaugino, paliko laimingus vaikus ir anūkus, bažnyčion nuėjo ir, prie kunigo kojų nukritusi, užmigo. Lengvai ir tyliai. Šventai sesei ir mirtis – šventoje vietoje. O aš čia. Nors išprotėjau, bet kaip rūpestinga motina, visus suguldžiusi, pati paskutinė atgulsiu. Širdis stipri, viduriai sveiki, tik išprotėjau nuo tos stiprybės. Blanksta pilkas rudens kvadratas, ašaros tvenkias į vieną didelį lašą, pakimba ant plieninio strypo ir tįsta žemyn. Tuoj, tuoj nukris, tuoj užlies visus gulinčius, einančius ir man gal atskils mažas lašelis nuo tykštančių purslų. Na, krisk, krisk, krisk greičiau, suskilk į tūkstančius lašų, pasidalyk su visais, na, greičiau, greičiau. Stop, prisiminiau. Perduokite sveiką širdį tikram anūkui, stiprybę ir tuščią langelį nebetikrai marčiai, o man nereikia ašaros iš bendro katilo... Neškite mane lauk, mano kojomis duris atidarę... 48

Virginijus SUNGAILA

* prariekiu vakarą pažadintas iš jo pakyla mėnulis mano svajonė tampa vieša vieta iš jos šaiposi pirmadienio košmaras nematomos šviesos ir šešėliai patiria tavo būtį ir tavo nebūtį vėjas bėga prieš mano šypseną į tavo lūpas norėdamas surasti bučinio formą tuštuma išsyk prisipildo  trumpute laiko trukme kuri vakarą paverčia naktim nebylus mėnulis prasižioja  iš jo pabyra rimtis ir tyla aš klausausi žvaigždžių judesių ir nežinau ką joms atsakyti plačiai išsiskleidžia vidurnaktis jo kūnas virsta tamsa ir sėkla  rytas ją sudaigins moters įsčiose ji nežinos ką atsakyti nežinos ką reikia žinoti tik gulės nugrimzdusi į žydinčią gelmę joje pulsuos atvira erdvė tarsi gimdymas * ant stalo alsuoja palikta didelė meilė ir maža taurė vyno tuščiame inde šviečia tik buvusių gėlių šešėlis laikas užlaiko stumiamą žodį į užmaršties kilpą mieste ošia liūdnas bažnyčios vargonų balsas apsuptas prakeiksmo * ateityje nebeieškosiu suskilusios padangės  kad ašaromis palaistyčiau saulėtekį kad išgalvočiau beformius tuštumos pančius kurie leistųsi ant šventyklų stogų ir šventintų mūsų dulkes

o jeigu mėlio egzistencija pamažu ims tarnauti maldai pasistengsiu būti įtemptos pasąmonės platybėse ir vykdysiu jos dvasią * jis į save įsileido savo gyvenimą kad galėtų jį zonduoti kad sužinotų ar jis žvėris ar sotus laikas jis pakėlė kalendorių  kuriame miegojo išnešiotas birželis išlankstė ir pamatė save tada paliko viską kas buvo apšviesta o kas buvo tamsoje pardavė raktus išmetė  pats išlindo pro griaučius ir atsidarė vėją  gyvenimas buvo pamirštas o gal pamestas jis buvo nuogas  mėgino pasislėpti už pilnaties siaubingai šypsojosi  jis mėgino pakartoti adresą bet išdžiūvęs rašalas trupėjo tariami žodžiai buvo tik jo nuosprendis jo gimimas tarytum šiurpus įvykis buvo privertas tarpdurio jis į rankas paėmė savo gemalą ir bespalvėse nakties dulkėse  pavirto į amžinybę * aš esu nebylys panašus į nematomą žodį ant manęs varvantys skiemenys užkloja šiurpulinga paslaptimi aš neturiu tarties kurią palytėtų lūpos negaliu peršaukti rytinio vėjo ir negaliu pakurstyti savo burnoje sudegusios kalbos pelenus aš esu nebylys  kaip man pasislėpti nuo klausimo duriančio į akis kaip man sunerti žodžius  kad suprastum mano pirštų siautulingą chaosą aš nebylys  išskiriu tylą ir garsą o pats su šypsena nugrimztu į pragarą


GINTARO LAŠAI

Algirdo Darongausko nuotr.

* nieko nebežinodami apie priešybes mirusieji nebesėdės šalia dėvinčių senų sielų mantą o gyvieji žiūrės tik į moteris ir klausysis lemties lašo himno  angelas iš atversto puslapio skaitys pragaro ateitį jo šaltos akys daugiau užsibus tarp eilučių ta bespalvė tarpinė erdvė tarp teksto ir fantazijos bus įsikibusi į žvaigždes ir suksis nuo vieno žodžio prie kito nuo vienos pauzės prie kitos o neaprengta nežinomybės ertmė  vilios savo paslaptimi tol kol gyvieji taps mirusiais o mirę švelniomis nekaltomis sielomis bet tai neaprašoma * į mano kūno dugną nusileidę keturi sezonai  dėlioja savo mėnesius taip švelniai kad kutena paširdžius kiekvienas iš jų turi savo paslaptį ir savo mylimą uždedu ranką ant pilvo ir atidžiai stebiu 

kaip per pragaištingą dangų plaukia debesys permatomas atvaizdas ant stiklo labai paslaugus mes žiūrėdami vienas į kitą geriame sujudintus jausmus ir jei kas nepatinka susiraukiame lyg nebyliai o medžiai pasako  taip išraiškingai  kad norisi viską užsirašyti deja erdve galima tik grožėtis ir laukti kol vėl pradės ryškėti kontūrai jausmų o ant stiklo  kurio išorinėje formoje  išsiplauna prisiminimų raštai staiga sužvilga ir susiūbuoja užburtas tavo kūno piešinys * vorų tinkluose kartuvės ruduo užuominos mano akyse vaizduotės išgyvenimas grojančios spalvos krintančių lapų simetrija tavo rankose toks baisus  mano perkrikštytas kūnas bet į jį įsigauni 

ir jame lygini save su kitom ruduo vorų tinkluose kartuvės visiškai išnyksta paslaptis tu surandi manyje prieglobstį išsižadėdama moteriškos arogancijos ruduo susijungia su tavo veido bruožais  išsiveržia išmintis alkanas vėjas praryja ją  ir nuneša į nevilties salą aš sužalotas rudens  ant tavo rankų mirštu * žodžių striptizas praveria vaizduotę ji gali įlieti gaivumo į spalvingą dvasią ir fiziniame veiksme atskleisti sekso kelionę o joje pabus  lig šiol nuskurdinta  ir nustumta meilė o gal geismas entuziastingai pasitenkinęs vėl  iš nuovargio užmigs ir jausmai neatsinaujins kaip to norėjo  striptizą šokantys žodžiai ► 49


GINTARO LAŠAI

* rate skendi nakties forma kitame rate gimsta diena šių dviejų vienatvių skausmas atėjęs iš nežinomybės paliečia apsauginę džiaugsmo plėvelę grauždamasis į mūsų laiką suranda ilgesį nuspalvina jį pačia slapčiausia spalva ir iškeliauja * šiandieną mane pagyrė labai anksti todėl atsibudau nepailsėjęs  sapnas ritosi per lovą jis buvo įstabaus baltumo ir negriozdiškas jame tilpo tavo viliojimas ir dar kelios smulkmenos man nežinant naktį buvo išoperuota laimė dabar jos bintas žėrėjo ryškiai purpurine aušra kurioje žydėjo paskutinis gegužio lietus sėdėjau prie pradaužtos valandos ji man atrodė begalinė ir pilna laukinių gėlių pradėjau jausti pievos skonį pavasaris manęs nesuprato ir susijungė su vasara atsivėrė durys ir langas iš dešinės  išgirdau atsisveikinimą po to atsiprašymą kai atsukau veidą mėgindamas įsilaužti į pažintį dar išgirdau šviežių šiųmetinių žodžių mano smegenys suvirpėjo tarsi daigai po lietaus ir vėl pradėjo poilsiauti būčiau gal ir supykęs ant jų bet moteris ta moteris kurios žvilgsnis įsivėrė į mano vyzdžius privertė pamiršti net ir protą spėjau perskaityti tik vaizduotę  nes pasigirdo pažadintas iš sapno balsas  jis stengėsi būti malonus  vėliau gal viskas keisis jis užsidės kaukę bet dabar jis mane žavėjo kaip vynas brendo veiksmas  kas bus šio ryto auka  o kas budelis nesvarbu svarbiausia suspėti iki vakaro išgryninti nuodėmę po kurios išliks tik juokas ir visai kitokia moteris palaiminta aistros * žaluma lanksto dieną saulės karštyje blizga valandos mazgas surištas seno laikrodžio rodyklių vos juda sultingas debesis per saulėtekio kruviną pėdsaką 50

vaikų juokas ridenasi į pirmąją pamoką žiedadulkėm suvilgytos moterų lūpos brandina bučinį pro šakas prasikalantis saulės spindulys suskeldėję akimirksniu patylom prie lango prieina paslaptis ir medituoja  kas paženklins šią dieną gerumu ir atsitrauks * šiandieną pabudau labai anksti nuo kūno slinko tamsa nemandagiai išplėšdama jo bruožus priešais mane pamerkta rožė nuo žiūrėjimo elgiasi paslaptingai atrodo kad šioje kambario tuštumoje  ji išsigąstų net lūpų virpesio mano žvilgsnis sustingsta prie žiedo ir sausas nusirita stiebo atšlaitėmis mėgindamas suteikti gėlei liemenį prie vazos atverstas senas meilės žodynas leidžia suprasti kad vis dar esi rytas galėtų užmiršti mane  ir išlaisvinti nuo besiskleidžiančio žiedo bet iš prigimties jis nėra altruistas nekasdienės mano gyvenimo fotografijos  pasklinda po kambarį  tikėdamos kad atsiminimai pulsuoja kažkur toli jausdamas kaip mane sugeria visata  aš krūpteliu nežinodamas kokia mano ateities reikšmė atsiduodu iš jūros kylančių velionių laivų sielų dvelksmui stipriai sučiaupiu lūpas  jos susiglamžo  tylėdamas mėginu nuspėti  ar nedrąsus sugrįžimo verpetas pasigaus tave  ar ir vėl atneš tik pažadą * prieš mane paveikslas priešais paveikslą nutylėtas sudiev vėjas atsimuša į sušalusį grumstą į sieną ir išeina iš drobės kurią nuolatos apšviesdavo žvaigždynai pro gėlėtos užuolaidos tarpelį dangaus nuobodžiaujanti paslaptis prieš įžengdama į kambarį pašaipiu žvilgsniu žvilgteli į mėnulį vėsa nusmelkia mane  priversdama pasitempti paveikslo tolumoje suvirpa pritemdytas ilgesys


GINTARO LAŠAI

sunėręs rankas sėdžiu odinio krėslo ramybėje lietus tingiai barbena į langą šį vakarą nė vienos mūzos nebus lovoje dėl to beprasmiška kaltinti įkvėpimą ar net išgertą paskutinį stiklą vyno atodūsis suvilgo lūpas mano bastūniški žodžiai  šnibždasi sename laiške kurį perskaičiau tikėdamas surasti tavo ašarą žvakės liepsnelė virpėdama pagimdo prieblandą ji geidžia mano nuodėmingos karmos ir tavo paslaptingo nuogumo liepsnos monotoniškas judesių tikslumas rauda tyloje aš neprieštarauju tam verksmui ir tai išblyškusiai mano tuštumai  kuri pavirsta į mėnulio pilnatį dyla vasaros kilimas ant žibančios kalvos pirmą eskizą padaręs dangus pasitraukia į kitą plokštumą išprotėjęs poetas improvizuoja vakarą barstydamas ant dar nenurašinėto ir neaptaškyto stalo mintis beprotybės odoje žaidžia drebulys ir pagirios

jos pragyvens ir pragers poetą o jūs irgi bandot eiti iš proto bet talento stygius tai paverčia niekais dangaus judesys atsimuša į lango stiklą tai niekada nepastebima užmerktom akim kartais ši mirksnio pauzė išsižada amžinybės ir pabuvojusi mirtyje išplečia akis kažkas tolumoje krenta į kapą  išdegindamas skausmą virš jo pakyla angelas kuris ragina šokti į pragarą ir sudeginti jame nuodėmes poeto beprotybėje pražysta minties vėlė kuri iškadruoja gyvenimą * ištiesiu delną  iš jo įdubos išeina likimas palikdamas tik siaurą gyvenimo liniją tarp jos ir jo žudikas atstumas eina iš proto  bet tai neaprašoma ►

Algirdo Darongausko nuotr. 51


GINTARO LAŠAI

* aš gyvenu mieste kurį paženklino moteris prieš daugelį metų išėjusi į žvaigždę niekas dabar nepamena to tikslumo kada tai įvyko bet pamena jos drąsias akis numelsvintas audros ir miglotą juoką  besiveržiantį pro medituojančias lūpas aš gyvenu mieste kurį paženklino moteris ir stebiu jos sudaigintą atkaklumą ramiai geriantį deguonį šalia nykstančios atminties išsižadančios žodžio  aš gyvenu mieste kurį paženklino moteris ir dingo atvertoje bespalvėje prieblandoje jos šešėlis panašus į brigantiną plaukioja miesto gatvėmis jo denyje apsivilkusi žvaigždėtais naktiniais kvepėdama tyla išsiskleidžia naktis o sidabrinis siauras mėnulio pjautuvas nupjauna šokantį dienos angelą šviesos ir tamsos ruožų kaitaliojimasis yra svarbiausia šio miesto paslaptis aš gyvenu mieste kuris iššaukia moterį iš praeities žvilgsnio į ateities reginį

52

* šiandieną aš permatomas kaip atidarytas langas neryškiai apšviestas paliestas gelmės vienatvės jaučiu kaip gęsta ugnis mano kraujyje ir į veną įteka nežinomos sielos pasaulis šiandieną viešpatauja šviesi liūdesio forma jos kontroliuojama platuma beribė paslaptingumas iš jos išsiima paslaptį aš tampu lengvas ir nepriklausantis niekam mano gyvenimo galimybės apmiršta mintys atsimušusios į sieninio veidrodžio vaizduotę grįžta konfliktu jis pažadina kūną ir persmelkia jį  ryškia lietaus prasme aš pažvelgiu į dangų ir regiu kad saulė lietuje  tarsi kūdikis įsčių vandenyse plaukia * šiandieną nuėjau pasižiūrėti  dirbtinų sielų parado geografija buvo plati tik nebuvo pasitikėjimo vadovai sielas vedė vis gilyn ir gilyn kol jos surado savo odas


GINTARO LAŠAI

per kurias buvo iškoštas pasaulis ir gyvenimai vietoje vėliavėlių visi gavo po pojūtį ir tikėjimo atkarpą įdomu buvo stebėti kaip sielos tampa pesimistėmis ir prisiderina prie kūnų slapta ėmiau spalvinti regėjimą kad būtų patrauklesnė procesija  prie manęs priėjo pagyvenusi dama asmeniškai jos nepažinojau  ji įdėmiai pažvelgė į mane užpildė mano anketos tuščias spragas parodė į žvaigždės karalystę išėmė iš mano sielos jos ilgametę stilistiką o mane ėmė persekioti savo mintimis visa tai matę žmonės apimti abejingumo ėmė skirstytis procesija patraukė tolyn tikėdamasi kažkada atgimti * prisiminimų širdyje miega tavo veido skaidrus šaltinis jį stebi švari sielos kamera atkartodama akyse svarbiausius  gyvenimiškus įspaudų epizodus žvilgsnio realybė užliedama viską

transformuojasi į mistinę kasdienybės būseną sielos ir žvilgsnio susitikimo akistata sujungia gelmės troškimų pilnatvę kuri įžengia į kūnų ribas suglumindama nuogus apglėbtus siluetus * trumpametražė naktis išsilieja ant skvero namų suklastotų valandų ir vienintelio mėnulio kirčio trokštančio tik pilnaties beprotybės ryto vampyras suklaidina  pasakojimą apie paleistuvę princesę užtrauktos užuolaidos slepia tikro gyvenimo frazes kuriomis keisdavosi tarp septinto ir devyniolikto kadro o kiti kadrai buvo visiškai nuogi tamsa juos slėpė horizonto griuvėsiuose ten dar buvo paslėptas vežimas žvaigždžių kurį švintant turėjo ištempti Didieji Grįžulo Ratai šio būsimo triukšmo akivaizdoje vaiduoklio veidas glamonėjantis saulėtekį pripildo neapsakomo vaizdo užuomazgas ►

Algirdo Darongausko nuotr. 53


GINTARO LAŠAI

Algirdo Darongausko nuotr. ◄

* atsiveria nepažįstamo amžinumo langinės viena gyvenimas kita mirtis sąmonės šviesa išsiima objektyvą prisitraukia uždarą sielos pasaulį tam kad jo gelmėje pridengtų ateitimi įbrėžtą intuityvumo plyšį ir paliktų Dievo ašarą likimo formoje mums nelemta jos pamatyti net ir sužadintoj vaizduotėj toji ašara užteka ant paslapties bet jos nenuplauna ji suvokia savo tiesą ir tą visatos įtampą kurioje kovoja yra ar nėra ši kova apnuogina Viešpaties buvimo įvairovę gamtoje poezijoje prote ir diktuodama maldos suprantamus žodžius uždaro šviesos nutviekstą veidą niekas iš mūsų nesujuda ir nesumirksi niekas niekam nepasiūlo pasirinkti nei savo mirties nei savo gyvenimo 54

tik tolumoje draikosi tėvų vardai jau be kūnų ir sielų laisvė juos suranda ir pripildo atmintimi mes stovime ties skausmo priežastim   ir bijom ją peržengt Dievas suvokia mūsų trapumą ir mums ištiesia pusiausvirą * aš sapnavau vėjo brolį atgijusį saulės spindulį tarsi buvau jų lemty mačiau moterį lange su juoda suknia ir perlo karoliais jos žvilgsnis ištryško ir kilo į neaprėpiamą erdvę aš bėgau ieškoti jo po mano žingsniais slėpėsi tyla ji žinojo kad yra tik viena vieta kur galėtume surasti viens kitą bet tylinti tyla slėpėsi ir žiūrėjo į sapno lopšį į atsibudimo šviesą


GINTARO LAŠAI

į tą ribą kur senas laikas užsikabina už medžių viršūnių ir tampa priklausomas mums aš sapnavau savo aš ir tavo tu jie sugebėjo susitikti ir būti kartu labirinte kuriame atsikartodavo mūsų tyla ir kuriame užslinko šešėlis ant slaptų norų karalystės jis slinko į apsnigtą rytą aš turiu ištverti savo sapno mirtį * liežuvis tardamas žodžius patiria jų skonį aplaižo ir atiduoda tylinčiam rytiniam puslapiui arba subtiliai atnaujina komplimentus mylimajai pirmas liežuvio pojūtis žodžiams  įvyksta tamsos tyloje o išėję iš to šlapio koridoriaus  jie spindi atmintyje arba rūdija prisiminimuose prie žodžio pridėta metafora gaivina mintį liežuvis išpjausto žodžių figūras aštriais lūpų judesiais  ir visą gyvenimą balansuodamas tarp garso ir tylos save varžo paslaptingais nutylėjimais * akimirksniai  regėjimo intarpai  vėl pasiekia mane žiūrėdamas į juos patiriu pertraukiamos šviesos liūdesį užsimerkiu ir jaučiu kaip šviesa nepriklauso tamsai kaip ji guodžia tolį išdalindama save kelio monotonijai mirksnių ritmas  leidžia pasilikti vienu metu tamsoje ir šviesos reikalingume prisimerkęs nesijaučiu vienišas nes atrandu tamsos ir šviesos  kraštovaizdžių prieglobstį o kai nutyla akys  ašaros randa atgarsį beglobio žvilgsnio artume jos tokiame mažame paviršiuje suspindės džiaugsmu tik tada kai akimirka grįš į žvilgsnio išraiškos puotą

* kai mes savo buvimą suskirstome į vienatvę ir jos praradimą tai ugnis uždega sielą ir tuštuma įsiskverbia į nusivylimo gylį tuo metu nutrūkusi meilė būna labai skaudi aš jau nebebūnu tavo širdy o tu vis nepakartojama ir nuostabi vieninteliame dieviškame gerume koks turtingas tavo neliečiamumas išsiskyrimas ateityje suvoks kad buvo teisus dabar išgyvename didžiausią dramą kuri silpsta ir visai laike išnyks palikdama liūdesį o kūnų ir dvasios ryšys išliks mes jį atpažinsime kai įsiliepsnos naujas jausmas ir pilnatvė mus iš naujo išgydys bet dabar tas buvęs artumas taip skauda kad norisi pajausti tavo atodūsį įžengti į tą meilės mirtį kurioje pasilikčiau atmesdamas gyvenimą be tavęs * miestas užtamsina savo priemiesčius šiame nešvarume minia nuobodžiauja jai trūksta bordeliškos aistros kuri išlaisvintų jų seksą kniūbsčias miestas žvelgia į nusileidžiantį naktinį įvykį už jo moralinės nugaros trys moterys transformuojasi į prostitutes o keturi vyrai į alkoholikus  miesto centrinės dalies žibintai iškreipia organinio gyvenimo tėkmę atskirdami šešėlius nuo kūnų taip atskleisdami  turtingų pamišėlių likimus miesto centras iškreipia baimę pėstieji pavirsta į praeivius keliaujančiame laike baugšti tamsi nežinomybė prisiliečia prie jų pojūčių pasąmonės anoniminiai miesto priemiesčiai priima sergančius bedarbystę jų instinktai suteikia gatvėms žavesio  materialusis miesto teatras pasikabina savo švarką ant nenuspėjamo atsitiktinumo ir paveiktas tos prabangios artumos  suserga naktimi 55


M.K.OGINSKIO METAI

Garsiosios giminės

Mykolas Kleopas Oginskis (1765–1833) ir jo garsusis polo­ nezas „Atsisveikinimas su tėvy­ ne“ tarsi suaugę į vieną visumą, šį vardą dėl nemirtingojo kūrinio žino kiekvienas. Žemaitijoje gar­ siojo kunigaikščio pėdsakai itin gilūs, o šviesuolių Oginskių mu­ zikavimo tradicija ir šiandien pa­ laikoma Rietave bei Plungėje, kur šaknis buvo įleidę M.K.Oginskio anūkai. Platesnę pažintį su M.K.Oginskiu bei viskuo, kas susiję su šia neeiline asmenybe, pristato Rietavo Oginskių kultū­ ros istorijos muziejaus direkto­ rius Vytas Rutkauskas.

Mykolas Kleopas Oginskis – garsiausias savo senos giminės atstovas.  J.Grassi sukurtas portretas

Daiva JANAUSKAITĖ

Dėl tarnystės Tėvynei Plačiau M.K.Oginskis įvardijamas kaip politikas, diplomatas, Abiejų Tautų Respu­ blikos Seimo narys, Vilniaus universiteto mokslo tarybos garbės narys, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) sukilė­ lių vyriausybės narys, socialinių reformų idėjų puoselėtojas, rašytojas memuaristas, kompozitorius. Jeigu būtų gyvenęs ne tokiu dramatišku laiku, ko gero, jis būtų tapęs labai ryškia valstybės asmenybe, palikusia gilų pėdsaką jos istorijoje. Gaila, bet nei M.K.Oginskis, nei keli kiti tokio lygio talentingi didikai negalėjo ko nors nulemti stabdant valsty­ bės naikinimą. 56

Savo gyvenimo saulėlydyje, jau gyvenda­ mas Florencijoje, jis rašė: „Jeigu ne drama­ tiškas mano valstybės likimas, gal būčiau tapęs kompozitoriumi“. Ko gero, visuomenei labiausiai žinomas M.K.Oginskio muzikinis palikimas. Tačiau akivaizdu, kad tikrai ne visi jo kūriniai yra atrasti. Iki šiol teigta, kad jis parašė 24 polonezus. Dabar specialistai šiuo teiginiu abejoja ir teigia, kad jų gali būti apie keturias dešimtis. Esama ir daug kitų žanrų kūrinių. Jis yra sukūręs ma­zur­kų, val­sų, mar­šų, romansų, ope­rą „Ze­li­da ir Val­ kū­ras, ar­ba Bo­na­par­tas Kai­re“. M.K.Oginskio kūrybos tyrinėtojai ne­ retai cituoja kompozitoriaus mintį, kad jis niekada nėra kūręs muzikos pagal užsaky­ mą: „Niekuomet nereiškiau pretenzijų būti kompozitoriumi, visiškai nevertinau savo kuklaus talento, nejutau gebąs sukurti ką nors didingesnio, niekuomet neturėjau nei laiko, nei noro siekti pripažinimo muzikos kompozicijų sąskaita“.

Kildinami iš variagų Memorialinė lenta ant Oginskių koplyčios sienos Rietave skelbė: „Bogdanas iš Ko­ zelsko Oginskis, paskutinis iš kunigaikščių Oginskių giminės 1909 metai“. Kozelskas – miestelis Kalugos srityje, netoli Maskvos. Ten gyvenę Oginskių protėviai maždaug 1514 m. paliko tas valdas ir pradėjo savo mįslingą kelionę į vakarines erdves, kol galiausiai atsi­ rado Lietuvoje. Aleksandras Jogailaitis jiems padovanojo Uogintų dvarą (Kaišiadorių raj.). Tuo metu iš rytinės LDK pusės į vakarus pajudėjo ir Sapiegos, ir Masalskiai. Tai buvo laikas, kai Maskvos didžioji kuni­ gaikštystė pradėjo nesulaikomai plėstis, o LDK valdytos slavų žemės traukėsi. Akivaizdu, kad Oginskiai yra kažkuria dalimi susiję su Riurikaičiais, o jeigu žiūrė­ tume dar giliau, ir su variagais. Bet tai jau legendų sritis.


palikimas Dėdės įtaka – didžiulė Oginskiai nebuvo vien tik žemvaldžiai ir turto daugintojai. Kiekvienoje šios giminės kartoje buvo juntamas stebinamai platus akiratis. Tai buvo ne tik ūkininkai, bet ir ekonomistai, technikos žmonės, valstybės ir kultūros veikėjai. XVII a. pradžioje Vievio Šventosios Dvasios vienuolyno, įkurto Oginskių, spaustuvėje išspausdinta viena pirmųjų bažnytinės slavų kalbos gramatikų, čia buvo išspausdintos 25 knygos bažnytine slavų ir lenkų kalbomis. XVII a. Elžbieta Oginskytė fundavo Vil­ niaus universiteto observatorijos statybą. Vilniuje Arklių gatvėje buvusiuose Oginskių rūmuose virė kultūrinis gyveni­ mas, davęs daug naudos muzikos ir teatro kultūrai, raštui. Vil­niaus vai­va­da, LDK di­dy­sis et­mo­ nas, po­etas, dai­li­nin­kas, mu­zi­kas, kny­gų lei­dė­jas My­ko­las Ka­zi­mie­ras Ogins­kis (1730–1800) buvo ne mažiau nei 15 metų vyresnis už vėliau išgarsėsiantį savo giminaitį, kuris vadino jį tiesiog dėde. Ši asmenybė padarė labai didelę įtaką būsimajam šviesuoliui. Slonime šis didikas buvo įkūręs operos teatrą ir baleto moky­ klą. Jis buvo enciklopedistų bendraamžis bei bendradarbis, rašęs straipsnius to meto Europos enciklopedijai. Mykolas Kazimie­ ras buvo ir Oginskio kanalo, sujungusio Nemuną ir Dnieprą, fundatorius.

Išskirtinis bruožas Andrius Oginskis, Mykolo Kleopo tėvas, buvo labai išsilavinęs žmogus, turėjo di­ džiulę biblioteką. Jis sutelkė dėmesį į vaikų mokymą. Iš Vienos berniukui mokyti buvo atvež­ tas prancūzas mokytojas Jeanas Rolay, jis suformavo plataus akiračio asmenybę su giliomis daugybės dalykų žiniomis. Gar­ siajam savo auklėtiniui mokytojas išugdė universalų šviečiamojo pobūdžio intelektą ir praktinių įgūdžių kompleksą. Jaunasis

M.K.Oginskis stebino ne vien teorinėmis žiniomis, bet ir įgudo efektyviai jas naudo­ ti praktikoje – atlikdavo chemijos, fizikos bandymus, dirbo matininko darbus, ste­ bėjo augalus, gamtą. Sklandžiai bei įtaigiai reikšdamas mintis, jis diskutavo istorijos, politikos, filosofijos, literatūros temomis. 18-os metų jis jau mokėjo prancūzų, anglų, vokiečių, italų, graikų, lotynų kalbas. Lenkų kalbos ir literatūros pradėjo mokytis tik būdamas 16-os, sąmoningai apsisprendęs išmokti gimtąją kalbą. Anks­ čiau ją buvo girdėjęs tik iš auklės. Savo atsiminimuose Mykolas Kleopas rašė išgirdęs, kad jo seserį muzikos mokyti atvažiavo Jozefas Kozlovskis, ir taip pat užsidegė noru mokytis muzikuoti. Vaikas tol nenurimo, kol galiausiai tėvai sutiko, bet leido tai daryti tik laisvalaikiu. Veikiausiai talentas muzikai yra išskir­ tinis Oginskių giminės bruožas. Kiek yra žinoma, iš didikų giminių, kurios susiju­ sios su Lietuvos istorija, kitą tokią būtų sunku rasti, – kad per 250 metų iki pat mūsų dienų jos atstovai puoselėtų muzi­ kavimo tradiciją. Jaunesnioji šios giminės generacija – Britanijoje gyvenantys Ivo ir Andžejus Zaluskiai aktyviai reiškiasi Europos muzikiniame gyvenime, groja geriausiuose orkestruose.

Caras suteikė malonę M.K.Oginskio bandymą save identifikuoti galėtų rodyti jo laiško, 1801 m. parašy­ to Aleksandrui I, eilutė: „Kilimo aš esu lietuvis“. Tiesa, laiškas parašytas prancūzų kalba, ir jame nėra nė vieno lietuviško žodžio. Tokia tapatybė, kokią mes dabar su­ prantame, subrendo XIX a. pradžioje, o tuo metu tai buvo tiesiog LDK bei Abiejų Tautų Respublikos valdiniai, didikai. 1794 m. M.K.Ogins­kis da­ly­va­vo Ta­do Kos­ciuš­kos va­do­vau­ja­ma­me su­ki­li­me, bu­vo iš­rink­tas Lie­tu­vos tau­ti­nės aukš­čiau­ sio­sios ta­ry­bos na­riu, va­do­va­vo Uk­mer­gės, Šven­čio­nių, Bres­lau­jos ap­skri­čių su­ki­lė­ liams, da­ly­va­vo mū­šiuo­se prie Va­la­ži­no,

M.K.OGINSKIO METAI

M.K.Oginskio tėvas A.Oginskis stengėsi, kad sūnus gautų puikų išsilavinimą.  Portreto autorius nežinomas

Dėde M.K.Oginskio vadintas giminaitis Mykolas Kazimieras savo dvare Slonime buvo įkūręs operos teatrą ir baleto mokyklą.  Portreto autorius nežinomas

Iven­čiaus, Vyš­nia­vo. Jis or­ga­ni­za­vo ka­va­le­ ri­jos di­vi­zi­ją, va­do­va­vo šau­lių bū­riui, ku­rį bu­vo ap­gin­kla­vęs iš sa­vo lė­šų. Vil­niu­je, Ogins­kiams pri­klau­siu­siuo­se Sluš­kų rū­muo­se, vei­kė su­ki­lė­lių šta­bas, o rū­mų te­ ri­to­ri­jo­je – svie­di­nių lie­jyk­la. Po su­ki­li­mo ir trečiojo Abiejų Tautų valstybės pa­da­li­ ji­mo, Lie­tu­vai pra­ra­dus ne­pri­klau­so­my­bę, pri­si­den­gęs sve­ti­ma pa­var­de M.K.Ogins­kis pa­si­trau­kė iš Lie­tu­vos. Spė­ja­ma, kad bū­ tent tuo lai­ku, maždaug 1794 m., ir bu­vo su­kur­tas gar­su­sis po­lo­ne­zas „At­si­svei­ki­ni­ mas su tė­vy­ne“. ► 57


M.K.OGINSKIO METAI

Mykolas Kleopas Oginskis: jeigu ne dramatiškas mano valstybės likimas, gal būčiau tapęs kompozitoriumi. ◄ 1802 m. ca­ras Alek­san­dras I do­va­no­jo

M.K.Ogins­kiui nu­si­žen­gi­mus ru­sų val­ džiai, lei­do su­grįž­ti į Lie­tu­vą. Tais pa­čiais me­tais jis bu­vo iš­rink­tas Vil­niaus uni­ver­ si­te­to gar­bės na­riu, rūpinosi materialine parama universitetui, labdaros draugijos Vilniuje steigimu. 1803 m. Adomui Čartoryskiui buvo pavesta koordinuoti švietimo reformą Rusijos imperijoje. Išmintingas politikas visą dėmesį sutelkė į Vilniaus universite­ tą. Daugeliu klausimų jis konsultavosi su M.K.Oginskiu. Savo valdose Molodečne M.K.Oginskis savo lėšomis pastatė mokyklą, dovanojo jai biblioteką. Ši kunigaikščio veiklos sritis dar mažai ištyrinėta. M.K.Oginskis daug padarė, kad būtų amnestuotas Vilniaus universiteto rekto­ rius Janas Sniadeckis. Kunigaikštis išsiskyrė labdaringa veikla, Zalesėje ir Vilniuje jo pinigais buvo stato­ mos prieglaudos beglobiams, benamiams. Tad socialinė jo veikla buvo labai plati.

Svajones įkūnijo sūnus Verta nepamiršti ir to, kas liko nerea­ lizuota. Jo vizijos dėl Lietuvos ateities. M.K.Oginskio 1811 m. pabaigoje–1812 m. pradžioje parašytuose projektuose dėl LDK atkūrimo buvo numatyti didžiuliai socia­ liniai pokyčiai valstybėje. Tai buvo ne tik Konstitucijos bei valstybės atkūrimo pro­ jektai, bet ir baudžiavos panaikinimo per 10 metų planas. Jame buvo numatyta kasmet paleisti į laisvę po 10 proc. baudžiauninkų ir kurti laisvųjų valstiečių luomą. Šią idėją vėliau Rietave išplėtojo jo sūnus Irenėjus, panaikindamas baudžiavą ir per 18 metų suformuodamas laisvųjų, pasiturinčių, raštingų valstiečių luomą savo dvare. Tai iškėlė Oginskio dvarą kaip pirmaujantį tarp kitų dvarų. Drąsiame projekte buvo numatyta at­ kurti LDK, kartu sulaužyti Liublino uniją, 58

todėl kartais lenkai sako, kad geriau būtų buvę, jei M.K.Oginskis būtų tik kūręs muziką ir nekišęs nagų prie politikos. Unikalus veikalas – keturis tomus suda­ rantys kunigaikščio atsiminimai yra tikras valstybės saulėlydžio metraštis. Nemažai to meto didikų giminių mecena­ vo kultūrą. Tačiau Oginskiai buvo išskirtiniai dar ir tuo, kad išryškino, suprato ir įgy­ vendino kitus dalykus. Jie ėmėsi socialinių pertvarkymų. Šios giminės atstovai vieni pirmųjų suprato, kad valstybėje nėra būtinojo vidurinio sluoksnio. Tai padaryti bandyta 1791 m. miestų įstatymu. Tais metais M.K.Oginskis įsirašė į Vilniaus miestiečių luomą.

Kad būtų arčiau Vakarų Į Rietavą Oginskius pirmas įvedė Trakų vaivada Tadas Pranciškus, 1763 m. po Tiškevičiaus mirties vesdamas Jadvygą Zaluskytę-Tiškevičienę. Mat Rietavo seniūnija buvo Tiškevičių valda. Nuo tada penkios Oginskių kartos susi­ jusios su Rietavu. Garsiausias iš Oginskių – Mykolas Kle­ opas – svarbus Rietavui tuo, kad 1814 m. jis už 699 tūkst. sidabrinių rublių išpirko šią valdą kaip nuosavybę, kurios ribos siekė Prūsiją. Jo senelis valdė šią valdą. Po T.Kostiuškos sukilimo Oginskių nuosa­ vybė buvo sekvestruota, giminė išlaikė tik vieną kitą valdą. Kodėl M.K.Oginskis sukoncentravo dėmesį į Rietavą? Kai 1802 m. po septyne­ rių metų caras leido grįžti iš emigracijos Vakarų Europoje, jam buvo suteikta teisė valdyti tik savo dėdės dvarą dabartinėje Vakarų Baltarusijoje, Zalesėje. Savos žemės lopinėlio jis neturėjo, tapo beturtis, nepaisant to, kad buvo vienas turtingiausių žmonių. Vėliau jam buvo perduoti Mykolo Kazimiero Oginskio dva­ rai, padėta išspręsti kredito problemas. Palaipsniui plėsdamas įtaką caro Alek­ sandro I aplinkoje, M.K.Oginskis plėtė ir savo valdas. 1814 m. jis išpirko Rietavo žemes. Zalesė tuo metu buvo klestintis dvaras, vadintas šiaurės Atėnais. Į Žemaitiją M.K.Oginskis veržėsi mąstydamas strategiškai – Zalesė yra uždaroje erdvėje, bet to, prie geležin­ kelio Vilnius–Varšuva magistralės, tad ten nuolat zujo caro pareigūnai. Ten

Iš buvusios Oginskių giminės rūmų komplekso Rietave li šeimą ir jos pėdsakus Žemaitijoje. 

įmanoma puotauti, bet valstybės reikalų nepajudinsi. Rietavo žemės išsidėsčiusios nuoša­ liai, bet kartu ribojosi su Prūsija, čia pat uostas. Kai jo sūnui Irenėjui per 15 metų pavyko sukurti didelį dvarą Rietave, uosto artumas sudarė didžiules galimybes nau­ dotis žemės ūkio produkcijos eksporto galimybėmis. Tai, ko gero, buvo pagrin­ dinė priežastis pasirinkti Rietavą. Verta prisiminti, kad pagrindinės naujovės ėjo iš Prūsijos, tad tas artumas taip pat turėjo įtakos šios vietovės pasirinkimui. Neatmetama ir galimybė, kad per čia M.K.Oginskis tikėjosi, esant reikalui, pasitraukti iš šalies.

Pažinojo baudžiauninkus Išlikęs graudus 1820 m. jo paskutinės kelionės aprašymas. Lapkričio mėnesį ku­ nigaikštis paskutinį kartą važiavo aplanky­ ti savo valdos Rietave. „Girdėjau daug apie baisų vargą ir skurdą, bet tai, ką pamačiau savo akimis, pranoko mano vaizduotės ribas“, – rašė M.K.Oginskis. Jis stebėjo ištisai nualintą kraštą, neatsigavusį po napoleonmečio, būrius nepaprastai vargstančių, suvarytų kelius tiesti baudžiauninkų. Kai iki Rietavo


M.K.OGINSKIO METAI

iko tik maži fragmentai. Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius V.Rutkauskas yra sukaupęs daugybę medžiagos apie garsiąją kunigaikščių Vyto Rutkausko ir Daivos Janauskaitės nuotr.

buvo likę gal 30 varstų, minia vargetų jį pamatė važiuojantį pašto karieta, tiesė į jį rankas, šaukdamiesi pagalbos. M.K.Oginskis buvo sukrėstas, kai pažino savo žmones – Rietavo baudžiauninkus. Kunigaikštis padalijo jiems pinigų ir išgelbėjo iš baudžiavos. Po poros savaičių jam išvažiuojančiam tie patys žmonės dėkojo už malonę. Yra žinoma, kad M.K.Oginskis turėjo fenomenalią atmintį. Ko gero, tai buvo mokytojo J.Rolay nuopelnas, mat jis lavino savo auklėtinio regimąją ir girdimąją atmintį. Apie tai byloja ir vėliau M.K.Oginskio parašyti prisiminimai. Galbūt maždaug 1820-aisiais M.K.Oginskis galvojo apie savo rezidencijos perkėlimą į Rietavą, bet po dvejų metų situacija pasikeitė, prasidėjo represijos, buvo areštuojami filaretai ir filomatai. Jam pačiam grėsė pavojus, tad prisidengdamas pašlijusia sveikata, jis pasiprašė atleidžiamas nuo visų įsipareigojimų ir be didelio triukšmo išvažiavo į Italiją. Rietave materialių garsiojo M.K.Oginskio pėdsakų nėra išlikę. Išvažiuodamas į Italiją, testamentu žmonai jis paliko ne tik Rietavą, bet ir Zalesę. Po jo mirties Rietavą perėmė jo sūnus Irenėjus, kuris čia įsiveržė kaip viesulas ir įgyvendino daugelį savo garsiojo tėvo idėjų.

M.K.Oginskio 250-osioms gimimo metinėms Balandžio 18 d. Valdovų rūmuose Vilniuje surengta koncertinė programa „Istorinio šokio diena polonezo ritmu“. Balandžio 23–25 d. Rietave vyko tarptautinis jaunųjų atlikėjų konkursas-festivalis „Mykolo Kleopo Oginskio kūrybos perlai“. Gegužės 16 d. Plungėje, Žemaičių dailės muziejuje, vyks restauruotų Mykolo Oginskio rūmų atidarymas, mokslinė konferencija ir ekspozicijos, skirtos kunigaikščių Oginskių giminės kultūrinei, šviečiamajai veiklai Lietuvoje paminėti, pristatymas. Antrąjį metų ketvirtį Oginskių kultūros istorijos muziejuje Rietave veiks tarptautinė kilnojamoji paroda „Mykolas Kleopas Oginskis 1765–1833“. Rugpjūčio 29–rugsėjo 26 d. Plungėje, Žemaičių dailės muziejuje, vyks 10asis Mykolo Oginskio festivalis, skirtas M.K.Oginskio 250-osioms gimimo metinėms. Rugsėjo 16 d. Valdovų rūmuose Vilniuje rengiamas Lietuvos kamerinio orkestro ir pianistės Mūzos Rubackytės koncertas. Rugsėjo 17 d. Oginskių kultūros istorijos muziejuje Rietave vyks tarptautinė mokslinė konferencija „Mykolas Kleopas Oginskis. Asmenybė ir epocha“. Rugsėjį UNESCO būstinėje Paryžiuje (Prancūzija) bus parodyta koncertinė programa „Mykolo Kleopo Oginskio polonezų kelias“. Ten pat bus pristatyta

kilnojamoji Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos fotomenininkų darbų paroda „Atsisveikinimas su tėvyne“. Rugsėjį Florencijoje (Italija) vyks koncertas, skirtas M..K.Oginskio atminimui. Rugsėjo 21–27 d. Rietave bus atidengtas paminklas M.K.Oginskiui, vyks renginiai, skirti jo 250-osioms gimimo metinėms. Trečiąjį metų ketvirtį bus išleista proginė (kolekcinė) sidabro moneta, skirta šiai datai. Ketinama į anglų ir rusų kalbas išversti dr. Ramunės Šmigelskytės-Stukienės monografiją „Mykolas Kleopas Oginskis: politikas, diplomatas, ministras, ir jo pasų kolekcija“. Šiemet bus išleistas pašto ženklas, sukurta televizijos laida apie M.K.Oginskį. Bus išleistas knygos „Kunigaikščiai Oginskiai Lietuvos istorijoje. Kultūrinės veiklos pėdsakais“ II tomas. Pasirodys jubiliejinė M.K.Oginskio kompaktinė plokštelė su polonezo „Atsisveikinimas su tėvyne“ orkestrine versija ir kitų kūrinių įrašais. Dienos šviesą išvys atnaujintas ir papildytas leidinys „Polonezų kelias“ lietuvių ir anglų kalbomis. Iš lenkų ir rusų kalbų bus išversta ir išleista M.K.Oginskio provaikaičio A.Zaluskio knyga „Mykolo Kleopo Oginskio muzika ir epocha“. Gruodžio 17 d. Valdovų rūmuose Vilniuje vyks Davido Geringo ir styginių kvarteto „Art Vio“ koncertas, skirtas M.K.Oginskio diplomatinei veiklai. Skambės M.K.Oginskio ir jo amžininkų kūriniai. 59


KULTŪROS ISTORIJA

Keliautojų įspūdžiai – įkvepi

Karališkoji Liepų, anuomet vadinta Alexandro, gatvė XVIII a. paskutinįjį dešimtmetį.   R.Šmidto leidyklos atvirukas

Šįkart pasidomėkime, ką įdomaus ir patraukiančio rado mūsų mieste keliautojai, kurių daugelis buvo žymios asmenybės, mačiusios pasaulio. Savo apybraižose jie išryškino ankstesnių laikų miesto svarbiausius pažintinius objektus ir atskleidė charakteringus senosios Klaipėdos bruožus, kuriuos skubantis laikas negailestingai pakoregavo. Senasis Klaipėdos skersgatvis.

Jovita SAULĖNIENĖ

Mažasis Londonas Keliautojų pažintis su miestu paprastai prasideda nuo pirmojo įspūdžio. Daugelis jų senojoje Klaipėdoje pasigedo „įspūdingesnės architektūros“ (W.Humboldtas). Manyta, jog kaip ir visuose uostamiesčiuose, taip ir čia, statant namus, apie skonį nebuvo galvojama. 60

Atvykusiesiems gražiausia buvo Liepų gatvė. Čia jų akis traukė „gražiai pastatytas ir patogiai įrengtas Argelanderio namas“, kuriame napoleonmečiu gyveno Prūsijos karalienės Luizės sūnūs, vėliau tapusieji karaliumi Wilhelmu IV ir Vokietijos kaizeriu Wilhelmu I. Legendinės karalienės Luizės gyvenimas ir žygiai Klaipėdoje domino miesto svečius, todėl jie ieškojo karališkųjų ženklų. Suprantama, jų dėmesį traukė Luizės (dabar – Danės) gatvėje pirklio Consentijaus itališko stiliaus namas, kuriame ne kartą buvo apsistojusi, o 1807 m. gyveno Prūsijos karališkoji šeima.

Kitoks keliautojų įspūdis apsilankius atstatytame mieste po didžiojo 1854 m. gaisro. L.Pasargė atkreipė dėmesį į stūksančias „dailias bažnyčias didingais bokštais: liuteronų, reformatų, lietuvių, katalikų, anglų“. Ne vienam Klaipėda atrodė tarsi „mažasis Londonas – su savo švariomis ir plačiomis gatvėmis, užstatytomis po 1854 m. gaisro naujais, daugiausia vieno arba dviejų aukštų dailiais ir tvirtais namais, su gražiu, patogiu uostu, kuriame supasi stiebų miškas, su aukštu, lieknu švyturio bokštu ir žaliais sodiniais, iš kurių žvelgia užmiesčio namai ir vasarnamiai“ (O.Glagau). Senoji Klaipėda lyginta su Londonu neatsitiktinai, nes anglai sudarė 30 proc. miesto gyventojų ir buvo įsteigę konsulatą. Didžiajai Britanijai teko iki trijų ketvirčio miesto eksporto. Anglai lėmė ir vietinių miestiečių papročius. Namuose vyravo angliškos bendravimo manieros, net perimtos anglų užstalės tradicijos. Keliautojas P.Rozenwalis rašė: „Jeigu koks rusas ar vokietis ruošiasi važiuoti į Angliją, jam praverstų kurį laiką pabūti Mėmelyje; čia jis įprastų prie anglų papročių ir manierų, kiekvienam ne anglui iš pradžių atrodančių tiesiog bjauriais, ir geresnės progos tam jis niekur neras. Mėmeliškiai, prekiaujantys išimtinai beveik vien su britais, taip įsimylėję anos salos gyventojų papročius, kad mėgdžioja juos kiekviena proga, kartais net iki juokingumo. Turtingiausių pirklių namuose kalbama vien angliškai; valgoma, geriama, žaidžiama anglų maniera. Net ir elgiasi jie lygiai taip pat grubiai ir nesvetingai, kaip ir anglai“. XIX a. Klaipėdos jūrinės tradicijos buvo itin artimai susijusios su Anglijos laivyba. Pirklių bendruomenėje dominavo anglų kultūra. Pardavimas vyko anglų kalba, naudojami angliški mato vienetai ir t.t. Gilinti žinių ir įgyti praktinių komercinių sugebėjimų jie savo sūnus siuntė į Angliją. 1863 m. mieste pastatyta anglikonų bažnyčia, kurią rėmė ir Anglijos princesė Augustė Viktorija. O ir savotišką stiliaus braižą rėžė čia besilankančių Anglijos jūrininkų įgulos... Beveik visus apsilankiusiuosius mieste domino citadelė. W.Humboldtas džiaugėsi, jog „citadelė stipriai sutvirtinta“. Po šimtmečio atkilęs į miestą Liebeskindas gailėjosi, jog jau „citadelė ir komendantū-


KULTŪROS ISTORIJA

iantis pažinimo šaltinis (2) ros pastatas visiškai sunykę ir apleisti“. Jis gėrėjosi iš citadelės atsiveriančiu „nuostabiu vaizdu“: „Iš čia žvilgsnis aprėpia didžiąją miesto dalį, upę ir marias, kuriose šiltuoju metų laiku sūpuojasi daugybė valčių ir didesnių laivų“. Keliautojas P.Raušnikas publikacijoje „Ruso, keliavusio per Prūsiją 1814 m., pastabos...“ tarsi apibendrina visų mintis: „Miestas visų geografų laikomas tvirtove, tačiau į Rusijos pusę jis visiškai atviras, ir, kad ir kaip būtų keista, tik priešinga kryptimi yra keletas silpnų įtvirtinimų. Tai, kas kadaise buvo vadinama citadele, tebuvo viso labo pylimo apsupta pilis, kuri visa, išskyrus vieną vienintelį seną bokštą, jau išardyta. Ant pylimo kadaise stovėjo keletas geležinių patrankų, kurios seniai pašalintos, nes jokiu būdu negalėjo apsaugoti uosto, mat miestas pastatytas patrankų šūvių kryptimi“.

Virte virė prekyba Keliautojams į akis krito miesto gyvumas ir judrumas: „Upė pilna didelių pakraunamų ir iškraunamų laivų, mažesnių laivelių, vežančių maistą ar kitas prekes į turgų; maišatyje stumdosi laivų savininkai, jūreiviai, pirkliai, darbininkai – lietuviai, rusai, žydai, lenkai, anglai; dervuojami laivai, pakuojamos prekės, landžioja smalsūs muitininkai“ (P.Raušnikas). Gyvybingumo įspūdį stiprino ir „išdygęs visas vėjinių malūnų miškas, nes čia ir lentpjūvės varomos vėju“ (Liebeskindas). O kur dar klaipėdietiški vėjarodžiai, tarp

Žvilgsnis į miestą nuo tvirtovės griovio.

kurių – ir ant linų svarstyklių pastato stogo besisupantis linų kuokštelis. Šitame vėjų mieste vėjarodžiai labai skyrėsi nuo Kuršių marių žvejų vėtrungių. Tai buvo simboliniai miesto ženklai. Neatsitiktinai ant Šv. Jono bažnyčios bokšto burlaivių laikais sukiojosi burlaivį vaizduojanti vėtrungė... Keliautojai atkreipė dėmesį į įvairiakalbę šneką: multikultūrinėje senojoje Klaipėdoje buvo kalbama „beveik vien vokiškai, tarp pasiturinčiųjų – ir angliškai, o tarnai ir pardavėjai savaitiniame turguje šnekėjo lietuviškai“. Keliautojai senąją Klaipėdą laikė reikšmingu Prūsijos prekybos centru, iš kurio daugiausia į Angliją buvo eksportuojama mediena, grūdai, plunksnos, šeriai, neišdirbta oda, linų pluoštas, linų ir kanapių sėklos, pakulinės drobės... Intensyviai prekiauta ir kitomis kryptimis. Prancūzų diplomatas Ch.Dohse minėjo, jog 1854 m. tristiebiais burlaiviais „tarp Kauno ir Klaipėdos kursuoja 800–1000 prekių gabentojų“. O ir pačiame mieste užteko prekybinio šurmulio ne tik turguose. Tikrą sambrūzdį keldavo keturračiais vežimais keliaujantys prekeiviai, nuo namo prie namo siūlydavę prekes. Itin įžūlūs buvę prekeiviai, vadinami „obuolių žydais“. Jie, atidarius šeimininkei namo duris, įkišdavę koją į tarpdurį, ant peilio galiuko siūlydavę paragauti obuolių ir įkyriai raginę jų pirkti... Ne vienas keleivis į miestą atplaukdavo ir prekybiniais laivais. Gimęs Klaipėdoje antroposofinės gydomosios pedagogikos pionierius Prancūzijoje E.Arlinas aprašė savo tetos atvykimą į miestą prekybiniu laivu. Teta apsistodavo „kapitono kajutėje, pačiame viršuje prie tiltelio, su plačiais langais ir

nuostabiu vaizdu. Kajutės viduryje stovėjo didelis stalas, skirtas studijuoti žemėlapius ir vakarieniauti. Kajutė buvo prabangi, erdvi, išmušta egzotiška mediena, jos šonuose – kelios lovos uždaruose alkovuose, kur kapitonas galėjo apgyvendinti savo ypač vertinamus privačius keleivius. Kapitonai buvo šeimos draugai ir kartais pietaudavo mūsų namuose, kai laivas užsukdavo į uostą. (...) Šie laivai dažniausiai plaukiojo su Panamos vėliava, matyt, dėl mokesčių“.

Pasitikdavo muitininkai Keliautojų pastebėjimu, vasaromis, kai atvykdavo uždarbio ieškančių amatininkų ir padienių darbininkų, miesto gyventojų padaugėdavo beveik tūkstančiu žmonių, palyginti su žiemomis. Jie stebėjosi, kad mieste nėra elgetų. Tačiau, anot prof. E.Arlino, elgetaujančių buvo. Prie daugelio namų paprastai jiems būdavo pastatyta kėdė. Jei valgio metu elgeta pasibelsdavo į duris, atnešdavo jam karštą patiekalą. Keliautojai mieste pasigedo „mokytų vyrų“, menininkų, taip pat knygynų, paveikslų ar meno kolekcijų – „nieko, kas galėtų dominti protą, lavinti skonį ar sušvelninti papročius“. Vietinis teatras jiems atrodė prastas... Bet keliautojai išskyrė „darbščius, nuolat į pagalbą skubėti pasirengusius locmanus, kurie galėjo pasigirti aukštu išsilavinimu: jie mokėjo kelias užsienio kalbas, išmanė matematiką, kurios mokėsi Klaipėdos navigacijos mokykloje. ►

Žvilgsnis į miestą iš Smiltynės. 61


KULTŪROS ISTORIJA

Pasienis su Rusija ties Palanga. ◄ Jų žvilgsnis atviras ir švelnus, tarsi vaiko akių“ (L.Pasargė). Tai žinomi locmanai Kriugeris, Lepertas, Harespuschas, Lichtas, Jankowski’s, Frejus, Flugmacheris, Kiugelis, Moras, Werneris, Mercgeris, Lemke ir kiti. Atvykusius į miestą keliautojus pasitikdavo muitininkai. Pats W.Humboltdas prisipažino davęs jiems keletą grašių, kad „daiktai nebūtų išversti“. Keliautojams buvo susidaręs įspūdis, jog „norėdamas Klaipėdoje pradėti verslą ar bent jau įžengti žingsnį į jo aplinką nuolat susiduri su Rusijos pasienio ir muitinės reikalais, todėl jie irgi yra Klaipėdos paveikslo dalis“ (L.Pasargė). Klaipėdoje klestėjo „siaubinga ir begėdiš-

Jeigu koks rusas ar vokietis ruošiasi važiuoti į Angliją, jam praverstų kurį laiką pabūti Mėmelyje; čia jis įprastų prie anglų papročių ir manierų.

Rusijos pasienis ties Kretinga ir Bajorais.

ka“ kontrabanda, ypač spiritinių gėrimų gabenimas į Rusiją. Kokių tik triukų nebuvo griebtasi! Keliautojas L.Pasargė pastebėjo: „Jei muitininkų kateris užklumpa juos atviroje jūroje, tai puola kuo greičiau atsikratyti slapta gabenamo krovinio. Brangios romo ir portveino pripildytos statinės metamos už borto. Laive esantys žmonės aiškinasi: „Audra mus nubloškė, jau keletą dienų nevaldomas laivas dreifuoja“. Muitininkai šypsosi, susižvejoja plūduriuojančias statines ir prisigeria iki sąmonės netekimo“... Klaipėdoje kontrabanda, anot keliautojų, tiesiog vešėjo, nes „muitinės tarnautojai menkai apmokami, ir nebuvo griežtos muitininkų kontrolės“, su „kazokais, saugančiais Rusijos sieną, galima buvo lengvai susitarti“, Rusijoje mažesnis muitas kai kurioms manufaktūrinėms prekėms nei Prūsijoje. Anot P.Raušniko, „čionykščiai pirkliai menkai teslėpė savo kontrabandinę prekybą: jie ne tik nesivaržydami prie manęs apie tai kalbėjo, bet netgi važinėjantis po smėlynus parodė šiam tikslui įrengtus sandėlius“. (...) Tai rodo apsukrų klaipėdie-

Pasienis ties Smalininkais.   Iliustracijų kopijos iš Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo 62

čių charakterį“, E.Arlinas, pasakodamas apie tetos elgesį muitinėje, antrina: „Kuo kruopščiau buvo apieškoma, tuo tvirtesni tapdavo argumentai ir protesto šūksniai, kol teta galiausiai pratrūkdavusi beviltiškomis karčiomis ašaromis, kurias išridenti galėjo kada panorėjusi, lyg mygtuką paspaudus. Tomis akimirkomis mūsų tetulė atrodė išties apgailėtinai, ir apimti užuojautos muitininkai ją paleisdavo. Vos tik mums pranykus iš muitininkų akiračio, teta beregint persimainydavo. Trykštanti džiaugsmu, kad iškrėtė jiems pokštą, entuziastingai žibančiomis akimis ištardavo: „Vaikai, atvežiau jums“... Lauktuvės be išimties būdavo tokios, kurias įvežti draudžiama, arba apdėtos dideliais muito mokesčiais“.

Atsakymas į mįslę Tai atsitiko 1874 m. Gumbinėje. Naujasis pašto direktorius iš „Vakarų“ pranešė krašto vyriausybės prezidentui, jog rengiasi vykti pirmosios komandiruotės į Rusnę. „Jūs ten pasigersite!“ „Bet...“ „Kertam lažybų!“ Bičiuliui į Rusnę išskubėjo telegrama su perspėjimu apie aukšto svečio vizitą ir trumpu nurodymu: „Sudorok jį!“ Valdininkas iš tikrųjų laikėsi tvirtai, tačiau po apsilankymo briedžių gausa garsėjančioje Ibenhorsterio girininkijoje, spiginant geram šalčiui, mielai priėmė kvietimą išgerti kavos ūkininko namuose. Šiltame kambaryje ponams buvo patiekta karšta, stipriai pasaldinta kava su daug grietinėlės. Jie išgėrė keletą puodelių, ir nuotaika vis žvalėjo. Kitą dieną į Gumbinę iškeliavo lakoniška telegrama: „Aš jį sudorojau“. Gardžioji kava buvo užplikyta romu ir portveinu vietoje vandens.


ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8

2015 04 durys  
2015 04 durys  
Advertisement