Issuu on Google+

1

ketvirtadienis, liepos 25, 2013

MENO LEIDINYS Nr. 7 (217) www.durys.daily.lt Redaktorė Rita Bočiulytė r.bociulyte@kl.lt

„„Tapyba: Ernestas ŽVAIGŽDINAS. Miniatiūra. 2013 m. Aliejus, drobė, 18x30 cm.

Langas

Sėkmė galerijų mugėje Vilniuje Dvi Klaipėdos meno galerijos šiemet dalyvavo IV tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius’13“.

Sostinėje, Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO, birželio 26–30 dienomis vykusi IV tarptautinė šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius’13“ sulaukė gausaus Lietuvos galerijų būrio ir nemažai svečių iš užsienio. Joje dalyvavo ir dvi Klaipėdos galerijos – Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos Baroti galerija ir Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyriaus „Klaipėdos galerija“. Baroti galerija šiame renginyje pasirodė jau ketvirtąsyk. Šiais metais mugėje ji pristatė du uostamiesčio dailininkus – Rytį Martinionį (tapyba ) ir Isroildžoną Baroti (keramika). „Mes esame Lietuvos galerininkų asociacijos nariai, taigi – ir mugės organizatorių komandoje, todėl įsijungti į veiksmą lyg ir priklauso, – sakė Baroti galerijos direktorė Andželika Baroti. – Kartu tai labai naudinga. Vienoje vietoje – tiek Lietuvos galerijų ir dar gali pasitikrinti tarptautiniame kontekste – tai galerininkui svarbus dalykas. Be to, siekiame parodyti klaipėdiečius dailininkus – reklamos jiems ir galerijai nebūna per daug. Kasmet stengiamės sugalvoti ekspoziciją, kuri būtų įdomi, atskleisdama mūsų galerijos veiklos stilių, ir kartu pristatome dailininkus, su kuriais dirbame.“ Kasmet tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius’13“ dalyvaujanti „Klaipėdos galerija“ pasikliovė pernykšte sėkme

ir pabandė ją pakartoti, pristatydama klaipėdiečių tapytojų Virginijaus Viningo ir Algimanto Jusionio (1954–2003) kūrinius. Pernai mugėje buvo išpirkti visi V.Viningo paveikslai, šiemet į uostamiestį grįžo pusė parodos darbų. Bet LDS Klaipėdos skyriaus pirmininkas Arūnas Sakalauskas tai vis tiek vadina dideliu laimėjimu, nes kitos galerijos pardavė tik po vieną kitą kūrinį arba ir nė vieno. Šiemet galerijų mugėje savo menininkus pristatė ir jų darbais prekiavo galerijos iš Lenkijos, Danijos, Prancūzijos, Italijos, Gruzijos, Rusijos, Baltarusijos, Latvijos, Ukrainos ir kitur.

Skynė laurus Bulgarijoje Klaipėdos universiteto Menų fakulteto birbynininkai nuskynė laurus tarptautiniame festivalyje-konkurse Bulgarijoje.

Liepos 5–11 dienomis Bulgarijos mieste Sozopolyje vyko VIII tarptautinis festivalis-konkursas „Muzite“, kuriame dalyvavo Klaipėdos universiteto Menų fakulteto atlikimo meno (liaudies muzika) birbynininkų trio – Gedvydas Puškorius, Irmantas Mikalonis ir Rokas Aleksandravičius. Liaudies instrumentų kategorijoje klaipėdiečių ansamblis, šiame konkurse pasirodęs pirmąsyk, laimėjo laureato vardą ir pirmojo laipsnio diplomą. Festivalis-konkursas yra labai didelės apimties, jį sudaro dvi sesijos: pirmoji vyko liepos 5–11 dienomis, antroji – liepos 12–16 dienomis. Konkursas surengtas pirmojoje sesijoje, o antrojoje – koncertai.

Konkurse dalyvavo kolektyvai iš daugelio pasaulio šalių – Austrijos, Čekijos, Slovakijos, Lenkijos, Norvegijos, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Gruzijos, Bulgarijos, Slovėnijos, Makedonijos, Kroatijos ir kitų. Iš Lietuvos klaipėdiečių kolektyvas buvo vienintelis. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto dekano ir trio vadovo prof. Vytauto Tetensko žodžiais, tai labai įdomus renginys. Į jį susirenka viso Sozopolio publika, jį kuruoja pats meras. Tai jau antras birbynininkų trio tarptautinis pripažinimas šiemet. Gegužę jis laimėjo antrąją vietą ir antrojo laipsnio diplomą 3-iajame tarptautiniame Prano Stepulio tautinių muzikos instrumentų konkurse Šiauliuose. Šiemet lapkritį šie birbynininkai ir kaip ansamblis, ir kaip solistai pasirodys konkurse, kuris vyks Klaipėdoje. Universiteto Menų fakultete rengiamas tarptautinis forumas „XXI a. menas ir švietimas“. Jo programoje – seminarai, konferencijos bei konkursai.

Plukdys parodą į Daniją „Rugpjūtį plukdysime ir vešime į Daniją, Silkeborgo meno centrą, Antano Mončio ir dar devynių lietuvių skulptorių darbų parodą „New and Tradition“ – pasidžiaugė Antano Mončio namų-muziejaus Palangoje direktorė Loreta Turauskaitė.

Parodos atidarymas numatytas rugpjūčio 24-ąją. Jame dalyvaus ir klaipėdietis aktorius bei režisierius Benas Šarka, vernisažo publikai parodysiantis savo naujausią spektaklį „Taka“.

„New and Tradition“ – tai dešimties Lietuvos skulptorių 26 meno darbai, sukurti per pastarąjį dešimtmetį. Vienas menininkų A.Mončys (1921–1993) yra lietuvių skulptūros modernizmo atstovas – srovės, kuria, viena kitos nekopijuodamos, seka tolesnės skulptorių kartos. 2006-aisiais Silkeborgo meno centre buvo pristatyta A.Mončio didžioji medinė skulptūra, parodai skolinta Palangoje esančio muziejaus. O šį kartą skulptorių pristatys iš to paties muziejaus rinkinio atrinktos jo sukurtos kaukės. Kiti parodoje dalyvausiantys menininkai priklauso jaunesniajai Lietuvos menininkų kartai. Išskyrus Petrą Mazūrą (g. 1949) – vyresniosios menininkų kartos atstovą, Vilniaus dailės akademijos profesorių. Dalis kitų aštuonių parodoje dalyvaujančių menininkų studijuodami akademijoje lankė jo paskaitas. Kai kurie jų keletą savo studijų metų praleido užsienio dailės akademijose. Šie menininkai – tai Mindaugas Tendziagolskis (g. 1977), Marius Zavadskis (g. 1979), Marius Skudžinskas (g. 1977), Andrius Petkus (g. 1976), Algis Kasparavičius (g. 1975), Andrius Erminas (g. 1971), Nerijus Erminas (g. 1976) ir Rimantas Milkintas (g. 1977), kuris yra ir šios parodos kuratorius. Jos organizatorių L.Turauskaitės ir Silkeborgo meno centro direktoriaus Ibeno Fromo teigimu, šios parodos tikslas – susitelkti ties prieštaravimais tarp tradicijos ir dabarties bei kartų šiuolaikinėje lietuviškoje skulptūroje. Pirmiausia akcentuojamas medžiagų pasirinkimas ir jų naudojimas. Tai – visų trijų kartų tradicijos interpretacija, nors, beje, jaunesnės kartos menininkų pasirinkti išraiškos būdai ir objektai dvelkia tarptautine patirtimi. Parengė Rita Bočiulytė


2

ketvirtadienis, liepos 25, 2013

durys

Th.Manno festivalis: suvieny XVII tarptautinio Thomo Manno festivalio, liepos 13–20 dienomis vykusio Nidoje, tema „Tėvynės ieškojimas“ neapleido ir sugrįžus į Klaipėdą. Valerija Lebedeva „„Startas: gausią publiką sutraukė iškilmingas pradžios koncertas.

„„Įžanga: „Kino naktis“ atidarė gru-

„„Ekskursija: Th.Manno memorialini

D.Grybauskaitė. Kairėje – muziejaus ringos miesto meras Darius Jasaitis.

pė „Atika“ ir jos lyderis D.Žvirblis.

Baigė trejų metų ciklą

„Dešimt metų gyvenau Maskvoje, vėliau dirbau Europoje. Tad tvirtai galiu pasakyti, kad namuose vis dėlto geriausia. Ypač, kaip sako mano mama, kai sugebi draugauti su skirtingais ponais – šalimis kaimynėmis“, – dėstė taksi vairuotojas, veždamas mane namo. Festivalyje, žinoma, analizuoti keblesni temos aspektai, kurių negali apibendrinti vienareikšmiškai: mat pati tėvynės sąvoka seniai tokia nebėra, o vietos po saule paieškos kelių ir būdų įvairove tinka plačiai menų festivalio programai. Aštuoni klasikinės muzikos koncertai, septyni žodžio programos susitikimai ir diskusijos, trys parodos bei meno projektai ir penki filmai – festivalio programa buvo gausi, itin koncentruota teminiu požiūriu bei nestokojo simbolinių akcentų. Be kita ko, šiemetinis renginys baigė trejų metų ciklą, skirtą Nobelio premijos laureatui rašytojui Czesławui Miłoszui. Festivalio tema „Tėvynės ieškojimas“ – vienos iš jo knygų pavadinimas. Strateginius sprendimus dėl temų bei svečių priimantis renginio kuratoriumas praėjusį savaitgalį jau rinkosi į posėdį būsimajam naujam ciklui aptarti: svarstoma jį susieti su Pirmojo pasaulinio karo atgarsiais visuomenės gyvenime bei kultūroje. Prezidento komplimentai

Festivalio atidarymo dieną kartu su Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite Nidoje lankęsis ir renginį atidaręs Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas savo kalboje prieš pradžios koncertą akcentavo lietuvių ir vokiečių tautas vienijančią praeities patirtį ir bendrą jų politinę tėvynę Europą. „Beje, labai simboliška, kad mano viešnagės Baltijos šalyse paskutinė stotelė Lietuvoje yra Nidos evangelikų liuteronų bažnyčia – aš daugelį metų dirbau pastoriumi Šiaurės Vokietijoje“, – priminė svečias, demonstravęs puikius retorikos įgūdžius. Viešnagės Nidoje metu ir rašytojo memorialinį muziejų aplankęs J.Gauckas pasidžiaugė Lietuvos inteligentijos darbu išsaugant vokiečių rašytojo vasarnamį kurorte per sovietų okupacijos laikotarpį bei paverčiant jį tautas ir valstybes jungiančiu kultūros centru. Pradžios koncerte, be kita ko, įvyko ir festivalio užsakyto kūrinio, Vidmanto Bartulio vokalinės kompozicijos „Mano (Manno) kopos“, kurią atliko kamerinis choras

„„Susidomėjimas: iš žodžio programos renginių didžiausio dėmesio sulaukė vokiečių kultūrologės„

prof. A.Assmann pranešimas, sužadinęs aktyvias diskusijas.

„„(Ne)rimtai: W.Klotzeko sukurti objektai rado vietą Th.Manno memori-

alinio muziejaus ekspozicijoje ir iki vasaros pabaigos stebins čia gausiai besilankančius turistus.

„Aidija“, premjera, suteikusi klasikos koncertui itin gražų ir meistriškai skambėjusį lietuvišką akcentą bei sulaukusi Vokietijos prezidento komplimentų. Th.Manno memorialiniam muziejui J.Gauckas įteikė išskirtinę dovaną – antikvarinį Th.Manno tetralogijos „Juozapas ir jo broliai“, ties kuria rašytojas dirbo atostogaudamas Nidoje, tritomį, 1943–1948 m. vokiečių leidyklos „Bermann-Fischer“ išleistą Švedijoje. Tai – geras indėlis į muziejaus, kuris negali pasigirti gausia istorine ekspozicija, fondą. Išmokę muzikos kalbą

Gausiausia, tvirčiausiai suręsta bei svečių itin mėgstama festivalio muzikos programa ir šiemet kvietė į muzikologės Vytautės Markeliūnienės kruopščiai parinktus koncertus, per aktualios renginio temos prizmę atskleidusius klasikinės muzikos panoramą, nepamirštant jos kūrėjų likimų ir suteikiant galimybę pasireikšti muzikų interesams.

Sugretinant skirtingas asmenines biografijas bei tuo pačiu laikotarpiu gimusį, bet autorinio savitumo nuspalvintą skambesį, Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje buvo atliekama čekų Bedřicho Smetanos bei Antonino Dvořáko kamerinė muzika, lietuvių Česlovo Sasnausko, Juozo Naujalio ir Teodoro Brazio, austrų Arnoldo Schönbergo, Ericho Wolfgango Korngoldo kūryba, muzikinių jubiliejų programa, aprėpusi Richardo Wagnerio, Antono von Weberno ir Abelio Ehrlicho opusus. Beje, pastarojo kompozitoriaus styginių kvintetas „Mano kelionė į Tilžę“ mūsų regione buvo atliktas pirmą kartą. Festivalį iškilmingai vainikavo Johanno Sebastiano Bacho kantata. Universali muzikos kalba sudėtingais istorijos laikotarpiais gyvenusiems talentams atvėrė galimybę išreikšti savo kūrybinį potencialą ir gyvenant išeivijoje. Šių dienų europiečių laisvasis judėjimas jiems suteikia dar daugiau progų realizuoti

„„Sprendimas: G.Alekna savo progra-

„„Viešnia: renginyje apsilankė ir

kompozitorė Onutė Narbutaitė.

moje supynė klasiką ir XX a. kompozitoriaus V.Bacevičiaus kūrybą.

save, o individualus kultūrinis bagažas – papildomų pranašumų muzikos rinkoje. Tai patyrė festivalyje rečitaliu debiutavęs pianistas Gabrielius Alekna, daugelio prestižinių tarptautinių konkursų laureatas, pirmasis iš tautiečių, į garsiąją Juilliardo mokyklą Niujorke priimtas skiriant visą stipendiją, bei pirmasis lietuvis, kuriam suteiktas šios mokyklos muzikos menų daktaro laipsnis. Disertaciją skyręs plačiosios muzikų bendruomenės bei klausytojų neatrasto avangardisto Vytauto Bacevičiaus (1905–1970) kūrybai, G.Alekna, gyvenantis tarp Lietuvos ir JAV, atlieka šio kompozitoriaus opusus įvairiose pasaulio salėse. „Šių metų mano koncertų programa vaizdžiai iliustruoja, ką aš mėginu daryti. Pradėjęs Gabrielio Fauré Noktiurnu Nr. 6, vėliau atlieku V.Bacevičiaus ir jo sesers Gražynos Bacewicz kūrinius bei užbaigiu programą Vincenco Bellini’o-Ferenco Lizsto parafraze „Prisiminimai apie Normą“. Manau, kad gera

„„Finalas: festivalio pabaigos kon

J.S.Bacho kantatą. 

šiuolaikinė muzika, užuot spraudžiama į vien jai skirtus festivalius ir plokšteles, turi būti atliekama greta geriausio standartinio klasikinio repertuaro ir šitaip rasti kelią į klausytojų širdis“, – komentavo pianistas. Didelio klausytojų susidomėjimo sulaukė ilgamečio festivalio bičiulio tenoro Mindaugo Zimkaus dainų vakaras, kurio metu skambėjo gyvenimo, meilės ir kūrybos aistros kupinos Roberto Schumanno ir Franzo Schuberto dainos. Nepamainomoje festivalio koncertų scenoje – Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje – taip pat pasirodė pianistas Daumantas Kirilauskas, Kauno kvartetas, fortepijoninis trio „Kaskados“ ir austrų altininkas Wolfgangas Klosas, solistai dainininkai Giedrė Zeicaitė, Nerijus Masevičius, vargonininkės Karolina Juodelytė ir Živilė Stonytė, kamerinis choras „Aidija“, vadovaujamas Romualdo Gražinio, bei kiti muzikai.


3

ketvirtadienis, liepos 25, 2013

durys

nyti minčių, sklandančių ore spindi dabartinį santykį tarp lokalaus ir globalaus, aktualų ir politikoje: žmonės ne tiek ja nusivylę, kiek susitelkę į tai, kas vyksta visai šalia jų“, – svarstė A.Assmann, į renginį atvykusi Goethe’s instituto Vilniuje bei Th.Manno bičiulių klubo kvietimu.

Organizatoriai verti sveikinimų

„„Apsilankė: Vokietijos prezidentas

J.Gauckas paliko įrašą Th.Manno muziejaus svečių knygoje.

„„Eksponatas: parodos „Savos teritorijos“ svečių dėmesį traukė „didesnės Eu-

ropos“ žemėlapis, kuriame sužymėtos valstybių teritorinės ambicijos.

ncerte gausios muzikų pajėgos atliko Gintauto Beržinsko nuotr.

Akademinės žvaigždės vizitas

Festivalio žodžio programa, kviečianti į susitikimus su intelektualais Th.Manno vasarnamio terasoje, šiemet įsibėgėjo kiek sunkiai, tačiau diskutuotiną startą atpirko išskirtinis renginys: į festivalį atvyko ir su gausia publika susitiko viena iš autoritetingiausių pasaulio atminties kultūros tyrinėtojų, Konstancos universiteto (Vokietija) profesorė dr. Aleida Assmann, iki šiol Lietuvoje viešėjusi tik kartą. Kultūros atmintis į literatūrologės, egiptologės, anglistės A.Assmann mokslinį akiratį pateko prieš du dešimtmečius, ir šiuo metu profesorė, daug dėmesio skyrusi atminimo istorijos Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo tyrimams, pelnytai vadinama atminimo eksperte. Pranešimą „Tėvynė: apie senos sąvokos atnaujinimą ir pavertimą sava“ skaičiusi mokslininkė akcentavo sąvokos keitimąsi, kai aktualesnis tampa žmogiškas poreikis užmegzti prasmingą santykį su vieta,

„„Dainavo: tenoras M.Zimkus reči-

talyje įtaigiai atliko R.Schumanno ir F.Schuberto dainas.

kurioje esi, bei jos praeitimi, priminė vis didėjantį šių dienų valstybių atotrūkį nuo senosios tėvynės, kaip vienos tautos gyvenamos teritorijos, sąvokos, miestų praeities aktualizavimą. „Emocingas atsigręžimas į praeitį laikytas „kompensacija“ už viską, ko pareikalavo greitėjanti pažanga, kai sykiu su ja nebelieka pasaulio, kuriame gyvename, artumo“, – pranešime dėstė A.Assmann. Th.Manno kultūros centro kuratoriumo pirmininkės istorikės dr. Ruth Leiserowitz moderuoto susitikimo publika viešnios teiravosi apie masinės lietuvių emigracijos įtaką tautinės savivokos raidai, apie galimybę apibendrinti totalitarinių režimų praeitį plėtojant vieningą europietišką identitetą; kalbėtasi ir apie politinį bei pilietinį aktyvumą. „Gyvename lengvai bendraudami vieni su kitais per nuotolį, tačiau tuo pat metu labiau vertiname vietoje užaugintas daržoves bei čia pat pagamintus, o ne atkeliavusius iš toli maisto produktus. Tai vykusiai at-

Th.Manno festivalis, puoselėjantis klasikinę tradiciją, pastaraisiais metais vis labiau atsiveria šiuolaikiniam menui. Tai, be kita ko, susiję ir su Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos atsiradimu bei aktyviu įsitraukimu į renginio programą. Antruosius metus čia vyko ir „Kino naktys“, šiemet rodžiusios kartu su Goethe’s bei Lenkijos institutais Vilniuje parengtą programą, puikiai atskleidusią festivalio temą. Festivalio dienomis Nidos meno kolonijoje atidaryta nedidelės apimties, bet turinio požiūriu koncentruota kuratorės Eglės Mikalajūnės paroda „Savos teritorijos: puolimas, gynyba ir kūryba“, parengta iš videofilmų, konceptualių objektų bei fotografijų. Bene didžiausio publikos susidomėjimo sulaukė prancūzų kolektyvo „Société Realisté“ fantastinis žemėlapis „Kultūros valstybės: Didesnė Europa“, sudarytas iš „svajonių valstybių“: Lietuva aprėpia karaliaus Mindaugo laikų teritoriją, Austrija – XIX a. imperijos žemes ir t. t. Kadangi apetitai dažnai persidengia, „didesnėje Europoje“ yra trys Vilniūs, dvi Prahos ir kitų dublikatų... Stiprų įspūdį palieka Marko Lewiso videominiatiūra: begarsis įrašas, kuriame užfiksuotas Algonquin parkas, žavintis gamtos didybe. Parodos kuratorė tėvynės ieškojimą gretino su Kuršių nerijos gamtos tema bei kūrėjų pasirinktais atspirties taškais. „Tėvynė yra ten, kur žmogus jaučiasi suprastas ir nesvetimas, – samprotavo E.Mikalajūnė. – Asmeniškai aš kaip savą identifikuoju lietuvišką kontekstą, galbūt todėl, kad tenka bendrauti su daug užsieniečių. Kita vertus, savu vadinčiau ir šiuolaikinio meno pasaulį: gali važiuoti į parodas įvairiose šalyse ir sutikti pažįstamus menininkus gyvai arba jų kūrinių pavidalu.“ Goethe’s institutas Vilniuje tęsia stipendijų menininkų rezidentūrai Nidos meno kolonijoje tradiciją ir šiemet ją skyrė vokiečių skulptoriui Wilhelmui Klotzekui. Šis Th.Manno memorialiname muziejuje pristatė objektų parodą kalambūrišku pavadinimu „Nie da“ (vok. „niekuomet ten“), įterpdamas tarp muziejaus eksponatų oda aptrauktas plokštes su ironiškais užrašais, gluminančiais turistus, ir Th.Manno stalinės lempos kopijos, eksponuojamos muziejuje, kopiją, bei surengė Nidoje pagautų tekstų („tekstas negaminamas, neruošiamas, tas tekstas yra, jį tik reikia pagauti“) skaitymus. „Tekstai, elgdamiesi kaip plaštakės, tamsoje ieško šviesos“, – rašo jis savo esė, kurį spėjo padauginti dvikalbės knygelės pavidalu ir ketina įtraukti į būsimą tekstų rinkinį. Humoras, anot W.Klotzeko, yra daugiau nei linksmumas – tai būdas išreikšti net ir rimčiausią turinį. Jo gaivus, jaunatviškas ir kiek ironiškas požiūris labai papildė festivalį: solidų, intelektualų ir atvirą mintims, kurios sklando ore.

Ir man taip pat džiugu, kad jo metu Th.Manno namas, ir šiaip labai populiarus turistinis objektas, gyvena visavertį gyvenimą.

Vertingų intelektualiųjų mainų vieta

Meno pipiriukai

iame muziejuje apsilankė Prezidentė direktorė V.Jonušienė, dešinėje – Ne-



Komentarai

Aleida Assmann

Atminties kultūros tyrinėtoja

M

anau, kad šis festivalis yra nuostabus. Pastebėjau, kad čia susirenka skirtingų kartų žmonės, kad į šį procesą įtraukiama visa Nida, visos jos kultūros vietos. Mane žavi susidomėjimas, jau 17 metų palaikantis festivalį ir verčiantis žmones vėl ir vėl čia sugrįžti keistis nuomonėmis. Mielai dar kartą čia apsilankyčiau! Iš tiesų viskas, kas čia vyksta, glaudžiai susiję ir su mano tyrimuose gvildenamomis temomis. Festivalyje kalbama apie tai, kas sklando ore; aktualizuojamos temos, kurios jaudina žmones. Galima tik pasveikinti organizatorius.

Sėkmės sąlyga – profesionalumas

Vitalija Jonušienė Th.Manno memorialinio muziejaus direktorė, buvusi ilgametė festivalio koordinatorė

Eva Pluhařová-Grigienė Menotyrininkė

P

rieš dešimt metų pagal tarptautinę programą porą metų dirbau Th.Manno kultūros centre kultūros vadybininke. Dabar, turėdama privilegiją stebėti renginį kaip dalyvė, o ne kaip organizatorė, vėl padariau išvadą, kad čia vyksta neįtikimai vertingi intelektualieji mainai. Šiemet mano dėmesį patraukė išskirtinai įdomūs žodžio programos svečiai A.Assmann, Emanuelis Zingeris. Pokalbius pratęsiantys parodų atidarymai ir koncertai, kartu sudėjus, yra meno kūrinys, užgaunantis mintis ir sielą. Dalyvauti renginyje su savo paroda „Fotografijų migracija. Nostalgiškas senųjų nuotraukų žavesys 1920–1990 m.“, pristatančia mano daktaro disertaciją, man – didelis džiaugsmas ir garbė.

Kam skirti prisiminimai

P

anašiu metu buvo pradėta daug festivalių, tačiau ne vienas iš jų tyliai nunyko. Th.Manno festivalio sėkme vadinčiau įdirbį, kurio pagrindas buvo paklotas labai profesionaliai žvelgiant į renginio organizavimą. Nėra kalbos, kad organizuoti tokį festivalį kelių žmonių jėgomis yra neįmanoma. Todėl dr. Dietmaro Albrechto iš Baltijos jūros akademijos pasiūlytoji tarptautinio kuratoriumo, sudaryto iš įvairių sričių specialistų, idėja yra vienas iš svariausių nuopelnų. Pirmuoju kuratoriumo pirmininku tapo istorikas prof. habil. dr. Alvydas Nikžentaitis, įsitraukė literatūrologė, teatrologė prof. Irena Veisaitė, literatūros klasikos vertėjas Antanas Gailius, muzikos programą kuruoti rekomenduota muzikologė Ona Narbutienė, o festivalio struktūrą pasiūlė Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijos vedėjas Vytautas Balčiūnas. Šitaip sumanytas festivalis puoselėja savo orumą iki šiol, nors kuratoriumo nariai ir keičiasi. Be abejo, sulaukiama kritikos, neva renginys – pernelyg statiškas, nesikeičiantis. Tačiau stebėdama jį nuo pat pradžios, negaliu tam pritarti. Festivalis yra gyvas, pulsuojantis ir natūraliai reaguoja į kultūrines aplinkybes.

Wilhelmas Klotzekas Skulptorius, rašytojas, Goethe‘s instituto stipendininkas

A

pie Th.Manno festivalį Nidoje niekada iki šiol negirdėjau, galbūt todėl, kad nesu Th.Manno kūrybos specialistas. Žinoma, mudu suvienija darbas tekstų bare – šiuo atžvilgiu esame kolegos (Th.Mannas, suprantama, yra daug žymesnis ir garsesnis). Tai tapo vienu iš mano Nidoje sukurto teksto išeities taškų. Man įdomi atrodo renginio istorinė perspektyva: kaip žmogus, kadaise čia pabuvęs du tris mėnesius, tampa vietos identifikacijos objektu. Juk tapytojas Lovisas Corinthas bei rašytojas Jeanas-Paulis Sartre’as taip pat lankėsi Nidoje, tačiau jų vardais pažymėtų namų arba festivalių čia nėra. Taigi manau, kad festivalio atsiradimą nulėmė daug atsitiktinumų. Mano galva, šiai Lietuvos daliai svarbu turėti sąlytį su vokiška kultūra, ir labai reikšminga, kad čia nuolat prisimenama šio sąlyčio praeitis. Tam, kad žinotum, kaip elgtis toliau, turi prisiminti, kaip buvo anksčiau.


4

ketvirtadienis, liepos 25, 2013

durys

Kultūros istorijos puslapiai: senosios Klaipėdos visuomeninės ir kultūrinės organizacijos Senosios Klaipėdos visuomeninių ir kultūrinių organizacijų veikla leidžia įdėmiau įsižiūrėti į miesto dvasinį veidą, atskleisti kultūros ypatumus ir jų pokyčius, pažinti gyventojų meninį skonį, pomėgius, jų dorovingo elgesio idealus, kuriems buvo skiriamas itin didelis dėmesys. Jovita Saulėnienė

Draugijų, sąjungų, klubų ir kitokių sambūrių buvo tiek daug ir įvairių, jog neįmanoma jų visų net išvardyti ar detaliau aptarti. Čia tik prisiliečiama prie šios temos. Reikalavo dorovės

Senosios Klaipėdos gyventojai privalėjo griežtai laikytis teisiniais aktais reglamentuotos tvarkos. Štai vestuvės galėjo trukti vieną dieną, buvo galima valgyti per jas tik kartą ir ištuštinti daugiausia dvi statines alaus. Kitaip grėsė 20 florinų bauda. Per krikštynas ir laidotuves alų gerti svečiai galėjo tik pusę dienos. Bet ką švenčiant buvo reikalaujama vengti „prašmatnumo, girtavimo, rijimo“. Gėrimų bei maisto perteklius buvo atimamas ir atiduodamas vargšų prieglaudai ir dar nubaudžiama pinigine bauda. Sekmadieniais pamaldų metu ir didžiųjų švenčių dienomis nevalia buvo „pilstyti vyno, midaus, alaus nei degtinės arba sėdėti svečiuose“. Tie reikalavimai, kaip ir evangelikų liuteronų tikėjimo skelbiami doroviniai principai, miestiečius pratino prie drausmės ir moralės. Klaipėdiečių gyvenimas priklausė ir nuo tautybės, luomo, profesijos, turtinės bei visuomeninės padėties. Tai taip pat buvo reglamentuota. Turtingiesiems buvo įsakyta nerodyti žemesniesiems sluoksniams prabangos. Drabužius reikėjo dėvėti pagal luomą. Amatininkams ir jų žmonoms buvo uždrausta ne-

šioti „šilkinius drabužius, perlų vėrinius, išsiuvinėtas ar mezginiais puoštas sabalų kailių kepures“. Lietuviai samdiniai negalėjo „užsimanyti kokiu nors drabužiu vokiečius mėgdžioti“. Lietuvės „mergos negalėjo nešioti skarelių, prijuosčių, liemenėlių iš brangios drobės ir tymo batelių su kailiu“. Reglamentacija ugdė atskirų tautinių, profesinių ar socialinių grupių bendruomeniškumo jausmus, skatino burtis į savo sambūrius. Atsirado gausybė organizacijų, kurių nariams buvo keliami aukšti doroviniai reikalavimai. Klaipėdiečių pomėgiai

Klaipėdiečiai mokėjo pramogauti. S.Dachas yra užsiminęs, jog XVII a. mieste populiarūs buvo „Užgavėnių žaidimai“, kai „jodinėjo ir kardais badės“. XIX a. pamėgti mieste teatralizuoti valdovų ar jų įpėdinių sutikimai. XIX a. antroje pusėje itin populiarios tapo paukščių šaudymo šventės, paskatinusios atsirasti mokinių, taip pat jaunų pirklių paukščių šaudymo draugijoms... Klaipėdiečiai žiemą mėgo lankytis teatre, koncertuose, parodose. Mėgo ir pasilinksminti baliuose, kuriuose pirmenybę teikė šokiui... Vasarą pramogaudavo Caulenso parke. Kultūrinis miesto gyvenimas pagyvėjo nuo 1848 m., kai pagerėjo ekonominė situacija. Atsiradus knygynams, įsisteigė Skaitymo sąjunga, subūrusi 50 narių, siekusių įsigyti gerų grožinės bei mokslinės literatūros knygų ir populiarinti jas. 1884

m. Skaitymo sąjungos nariai padovanojo knygų miestui, taip atsirado viešoji biblioteka, kuri 1901 m. buvo padalyta į dvi dalis: beletristika perduota Amatininkų sąjungos bibliotekai, kitos knygos atiduotos 1900 m. įkurtai rotušės bibliotekai. 1851 m. įsikūrė Literatūrinis būrelis, 1896 m. – Žydų istorijos ir literatūros draugija. Miestiečiams patiko karių koncertai Šaulių sode. Anot J.Zembrickio, kai iš Tilžės „1867 m. garlaiviu atplaukė 43-iojo pėstininkų pulko orkestras (40 vyrų) koncertuoti, prieplaukoje jų laukė didžiulė žmonių minia“. O kiek džiugių emocijų patirdavo minia, laukdama prisišvartuojant „Preussen“ laivo!.. Galima įsivaizduoti tą šventišką nuotaiką, kai daugiau nei trys tūkstančiai medžiotojų žygiuodavo iš miesto į Tauralauko Karališkąją aikštę švęsti savo profesinės šventės... Miestiečių bendruomeniškumo jausmas buvo stiprus. Tad ir įvairių draugijų radosi kaip iš gausybės rago.

Bet ką švenčiant buvo reikalaujama vengti „prašmatnumo, girtavimo, rijimo“. Visuomeninės draugijos

Populiariausios mieste buvo Šaulių gildija ir pirklių sąjunga „Concordia“. Šaulių gildija privilegiją gavo 1697 m. ir 1699 m. pasitvirtino statutą, pagal kurį draustas girtuokliavimas, keikimasis, priesaikos laužymas, net numatytos piniginės baudos. 1843 m. ji gavo korporacijos teises ir tapo didžiausia Vokietijoje Šaulių sąjunga, turinčia puikų pastatą su didžiule sale ir skoningai įrengtu sodu. Šaulių namuose veikė Vasaros teatras, koncertavo žymūs atlikėjai, vykdavo pagrindiniai dainų šventės renginiai. Čia mėgo susiburti ir amatininkai į savo net po tris dienas trukusias šventes. Čia vyko gar-

sūs karininkų baliai, klaipėdiečių pamėgti šokių vakarai. Sodo aikštelėse mėgautasi atrakcionais, žaidimais, jodinėta žirgais. Seniausia visuomeninė pirklių organizacija – „Concordia“ sąjunga, įkurta 1826 m., siekiant „vesti į visuomeninius skaistaus, morališko ir švietėjiško gyvenimo džiaugsmus, stiprinti santarvę ir laisvinti dvasią“... Pagal jų statutą nariams buvo draudžiama plepėti apie sąjungos reikalus, žaisti azartinius žaidimus, taip pat nusivilkti švarkus iki 23 val. ir rūkyti prie valgomojo stalo iki 21 val. Concordiečiai didelį dėmesį skyrė labdarai. 1846 m. ši sąjunga įkūrė Beturčių paramos fondą senesniems pirkliams, „nekaltai atsidūrusiems sunkioje padėtyje“. Prie „Concordia“ sąjungos veikė prekybos mokykla. Klaipėdos jūrinį charakterį skleidė 1839 m. įkurtas jūrų kapitonų klubas „Neptūnas“, prie kurio veikė Jūrininkų našlių kasa. Tie jūrų vilkai buvo pamėgę linksmintis „Baltų“ (dabar „Europos“) kavinėje prie garsiojo Inkaro stalo ir porinti būtas ar nebūtas jūrines istorijas... Visi žinojo ir apie ištaigingus kapitonų balius... Suvienijo muzika

Apie seniausių laikų miesto muzikinį gyvenimą žinių neišliko. Žinoma, jog pilyje svarbus asmuo buvo giesmių vedėjas. Nuo XVIII a. tam, anot J.Zembrickio, „taurinančiam ir linksmą bendravimą skatinančiam menui gyvenimo džiaugsmu trykštančioje Klaipėdoje“ skirtas ypatingas dėmesys. F.Wilhelmo (dabar Tiltų) gatvėje ėmė veikti Muzikos kolegija, kurios dėstytojai koncertuodavo, bendradarbiavo su teatru, rašė straipsnius muzikos klausimais. Kūrėsi muzikos draugijos. 1786 m. „turtingiausi ir garbingiausi“ susibūrė į Muzikos draugiją, kurios nariai rengė privačius koncertus. Tik 1821 m. jie ėmė viešai koncertuoti, ir buvo labai pamėgti jų draugijos simfoniniai koncertai. Harmonijos draugija subūrė pučiamųjų orkestrą, vasaromis koncertavusį Caulenso sode. XIX a.

„„Atminimui: Darbininkų dainos draugija 1935 m. įsiamžino Šaulių sode. Iliustracijų kopijos iš Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos / AdM archyvo

paskutiniajame dešimtmetyje jos veikla prigeso. 1811 m. įkurta dainininkų draugija „Euphonie“, kurios veikla išaugo 1820 m., kai buvo atidaryti trys jos nauji skyriai. 1849 m. susibūrė Vyrų choro draugija, 1886 m. – Dainos mylėtojų draugija. Šv. Jono bažnyčia tapo svarbiu muzikos meno židiniu, kur galėjai pasiklausyti vargonų (skambėjo J.S.Bacho, G.F.Händelio muzika, kitų autorių sudėtingi kūriniai), garsių solistų... Čia klausytojai galėjo „patirti tyriausią muzikinį malonumą“. Iš Berlyno atsikėlęs Alexandras Johowas 1892 m. įkūrė Šv. Jono bažnyčios chorą, iš kurio gimė Oratorijų draugija. A.Johowo vadovaujamas choras, anot amžininkų, pasiekdavo „stebėtinų meninių aukštumų“. Bažnytinis choras rengė ir tradicines muzikines popietes. Labai populiarūs mieste buvo draugijos „Miesto muzikai“ koncertai bažnyčiose, Muzikos draugijos renginiuose ar sode, ar baliuose. Tapo įprasta per Naujuosius metus muzikuojant eiti iš namo į namą ir rinkti dovanas. XIX a. antrojoje pusėje prasidėjo kapelų bumas: 1856 m. kapelą įkūrė Rudolphas Laadė, 1877 m. – H.Roedelis, 1881 m. susibūrė 20-ies muzikantų Alberto Fliegės kapela. Pastaroji susilaukė aršaus konkurento – Blaesės kolektyvo. Pasakojama, jog abi kapelos vienu metu koncertuodavo šalia esančiuose soduose ir kai tik Fliegės kapela pradėdavo groti pjesę, tuoj pasigirsdavo Blaesės litaurai ir trimitai... Fliegei tekdavo stabdyti kapelą viduryje kūrinio. Nuo 1898 m. Klaipėdoje vėl veikė viena kapela. 1901 m. įsikūrė miesto orkestras... Muzikos pilna buvo visur. Ji skambėjo ne tik salėse, bažnyčiose, bet ir aikštėse, viešbučiuose, kavinėse. O kokias žmonių mases sutraukdavo dainų šventės! O kur dar tradicinės Kalėdų, lietuvių muzikos šventės, dainų vakarai?! Visko nesusakysi...

„„Leidinys: 1891 m. Klaipėdos dainų šventės programos

titulinis puslapis. Centre – dainų šventės halė.


5

ketvirtadienis, liepos 25, 2013

LITERATŪRA ŠIANDIEN www.durys.daily.lt Sudarytojas Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

Šventas atpažįstamumas Romualdas Granauskas. Šventųjų gyvenimai. Novelių apysaka. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2013, 136 p. Dainius Vanagas

Ne visi šventieji nutapyti, ne visi iškalti, aprašyti, apdainuoti. Daugelio jų ateičiai neprimins niekas. Tokią žinią siunčia naujausia Romualdo Granausko novelių apysaka „Šventųjų gyvenimai“, nusviedžianti skaitytoją į gūdų pokario laiką (tiesa, apysakoje yra keletas nežymių šuolių ir į tik ką iš SSRS jungo išsivadavusios nepriklausomos Lietuvos realijas). Noveles jungia bendra erdvė – Dvaralio kaimas Žemaitijoje ir persipinantys jo gyventojų likimai. Šie, žinoma, dramatiški ir negailestingi, prisodrinti kančių ir nevilties: nepriteklius ir varginanti adaptacija kolchozuose, partizaninis judėjimas ir jo persekiotojai, tremtis, išdraskytos šeimos, ligos, baimė, stingdanti vienatvė ir šviesi – na ir kas, kad mažytė, – pastanga neužsimerkti, nenumoti ranka. Vienas iš didžiausių R.Granausko privalumų – rašymas apie tai, ką puikiai išmano. Jautri vaizduotė, derinama su kruopščiai reflektuota patirtimi, leidžia autoriui pasiekti efektą, netelpantį į ankštus preciziško realizmo rūbus: tai – veikiau kalbėjimas, priverčiantis pamiršti faktą, kad susiduriama viso labo su grožinės literatūros kūriniu. Štai nors ir dabar, rodos, šok ant dviračio ir lėk iki artimiausio kaimo, kiek primirusio, prigesusio, kur plytinė pirkia vos viena kita, užeik į tvartą, pačiupinėk daržinės balkį, kyštelk ranką ir patikrink, ar nekaista šienas, ar nepelija pastogėje žiemai surištos vantos, į stiklainį rinkdamas kolorado vabalus perbrisk bulvių lauką, saulei plieskiant išskink juodųjų serbentų krūmą, pakasyk karvei kaktą, įsistebeilyk nepatikliai senei, apkvaitusiai nuo gyvenimo naštos, palaidojusiai vyrą prieš tris, sūnų prieš dvi dešimtis metų, į akis, ir staiga pasirodys, kad R.Granauskas tame Dievo apleistame krašte – nesvarbu, kur jis bebūtų – jau lankęsis. Lankęsis ir jį užrašęs.

Įtraukdamas skaitytoją į laukinį, atsitiktinių dėsnių valdomą pokario laikotarpį rašytojas kruopščiai atrenka kritines, kraštutines patirtis bei įvykius, emocinius lūžius ir bedugnes, visa tai tvirtai, nors retkarčiais perdėm supaprastintai (pvz., moralinės nuostatos tekstuose modifikuotos retrospektyvaus įkarščio ir žinojimo „kas buvo vėliau“, nors aprašomuoju laikotarpiu stribų, kolūkiečių, partizanų-banditų ir likusiųjų nuošalyje santykiai buvo gerokai komplikuotesni, menkiau artikuliuoti, ideologizuoti, ypač nuošalioje, menkai informuotoje provincijoje), suausdamas barbariškos epochos siūlais. Novelių raida staigi, daugiabriaunė, beveik visuomet – fatališka, be to, kaip ir įprasta autoriui, pripildyta bendražmogiškų patirčių, iškylančių aukščiau pavienių atvejų. Tekstų pabaigos sukomponuotos meistriškai, kartais lyg įkaitinta geležimi išdegintos (šiuo požiūriu ypač išsiskiria novelės: „Šv. Mikalina“, „Gerda“, „Šv. Stanislovas“, „Jedzė“). Tiesa, rašytojas nepasiūlo jokių originalių raiškos formų, medžiagos organizavimo principų. Literatūrinis efektas, išgaunamas „Šventųjų gyvenimuose“, yra tas pats, kurio R.Granauskas, išskyrus keletą novatoriškesnių tekstų, siekė visą savo, kaip kūrėjo, gyvenimą. Šiaip ar taip, negalima tikėtis, o juo labiau reikalauti iš brandaus amžiaus sulaukusio autoriaus, kad šis lig paskutinio atokvėpio ieškotų naujo skambesio ir

neišvaikščiotų takų. Be to, literatūra dažnam skaitytojui tėra hobis, o ne inovacijų kalvė: kartą suradęs sau artimą žodį, nuo jo nebesitraukia, jį nuolat kartoja, vėl ir vėl nori išgirsti. Todėl R.Granausko gerbėjai gali būti ramūs: naujuoju kūriniu jie tikrai nenusivils, kadangi rašytojas lieka ištikimas vertybėms bei pasaulėžiūrai, kurias brangino ligi šiol: pasakojimo centre – ribiniai (aukojimosi, segregacijos, išlikimo, pralaimėjimo, netekties) išgyvenimai; intensyvi, dramatiška moralinio sprendimo ir principinių nuostatų išsaugojimo problematika; atminties, tradicijų irimo, nykimo jausenos; beviltiškas menka socialine galia disponuojančio individo susidūrimas su dominuojančiu ir neatremiamu Kitu; galų gale tvirtas įsitikinimas, kad net ir mažiausiame žmoguje spurda didžiulė ir įvairialypė gyvastis, nesvarbu, karšta, drungna ar ledinė ji būtų. Su novelių kalbine raiška R.Granauskas taip pat nelinkęs eksperimentuoti: tekstai, kaip ir galima tikėtis, kupini spalvingų žemaitybių ir pulsuojančios, spontaniškos tiesioginės šnekos. Dėstymas lakoniškas, preciziškas, vengiantis perteklinio aiškinimo ir teikiantis pirmenybę nutylėjimams, tačiau kartais prasprūsta ir aštresnės, grubesnės intonacijos: „Suraukusi vešlius antakius, ji pažengė tik vieną žingsnį Jazbučio pusėn, ir tas išsigandęs atšoko. Jį, tokį pėgžlą, Pilimana galėjo tiesiog nudurti papais“ (p. 27); „Aš su tavim vienoj dirvoj ne tiktai kast nesiklaupsiu, bet ir šikt nesitūpsiu“ (p. 29); „Visi žinojo, kad didžiuosiuose miestuose jau ėjo į mada mini sijonėliai ir kad ten mergos drąsiai vaikšto gatvėmis, vos ne savo putes rodydamos, tačiau miestelyje dar nė viena tokio dėvėti nedrįso“ (p. 101). Tačiau necenzūriniai žodžiai nėra pigi priemonė atkreipti ar išlaikyti skaitytojo dėmesį. R.Granauskas, sukurdamas įtikimus personažus ir situacijas, randa subtilų būdą, kaip išveng-

ti vulgarumo, bet išsaugoti autentišką, archajišką skambesį. Dera atkreipti dėmesį ir į specifinį gamtos vaizdinių funkcionavimą. Gana įprasta, kad vyresniosios kartos lietuvių rašytojų kūryboje Gamta, ypač į provincialumo struktūras orientuotoje prozoje, veikia kaip žmogaus dialogo partneris: per santykį su ja formuojami jausenų, išgyvenimų atitikmenys ir skirtumai, melancholiška, rezignuojanti būtis, cikliškumo simbolika, galų gale Gamtos pavidalai aktyviai dalyvauja metaforų, meninės kalbos produkavimo procesuose. R.Granauskas šią tradiciją apeina: literatūriniai šio autoriaus gamtos atspindžiai „Šventųjų gyvenimuose“ suvoktini ne kaip mąsli, lyriška provincijos žmogaus prigimtis, o veikiau kaip elementari užuoglauda, bene vienintelė ramuma ir atgaiva pasaulyje, kuriame maža kuo begalima pasitikėti, kuriame trūksta šilumos ir saugumo, o brolis pjauna brolį. Gamta – ne mąstymo principai, ne dialogo partneris, o statiška, neatliepianti, socialiai neveiksni – nors ir maloni, – žmogaus būties dalis. Per beveik trylika šio amžiaus metų R.Granauskas jau spėjo išleisti aštuonias knygas, o devintoji, pasak autoriaus, jau guli ant leidyklos stalo. Toks produktyvumas, natūralu, kelia pagrįstų abejonių dėl kūrinių kokybės. Visgi lyginant „Šventųjų gyvenimus“, pavyzdžiui, su novelių romanu „Trys vienatvės“ (2011 m.) ar apysaka „Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“ (2012 m.), rašytojas dėl aktyvesnės, patrauklesnės tekstų dinamikos bei griežtesnės kompozicijos neabejotinai nusipelno pagyrų. Taip, tiesa, skaitytojas „Šventųjų gyvenimuose“ greičiausiai neras nieko, ko nebūtų skaitęs anksčiau. Bet argi nėra didis malonumas retkarčiais pasivaikščioti seniai pramintais ir puikiai pažįstamais takeliais, kai nereikia spręsti kultūrinių konvencijų rebusų ar susidurti su stingdančiu svetimumu, nesugebėjimu susikalbėti? Yra, ir dar koks.

„„Rašytoja: I.Simonaitytė (1897–1978) Klaipėdoje gyveno

18 metų, čia parašė savo pirmąjį romaną. Vėliau 1961 m. Priekulėje ji pasistatė vasarnamį, kuriame kasmet vasarodavo. Ten ją 1977 m. ir įamžino kraštotyrininkas Bernardas Aleknavičius.

I.Simonaitytės literatūrinės premijos konkursas Skelbiamas Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos konkursas. Ši premija bus skirta už meniškai brandžius literatūrinius kūrinius, kuriuose atsispindi Klaipėdos krašto bei Mažosios Lietuvos dvasia.

Iki 2013 m. gruodžio 1 d. Klaipėdos apskrities viešajai I.Simonaitytės bibliotekai (Herkaus Manto g. 25, Klaipėda) fiziniai ir juridiniai asmenys gali pateikti konkursinius kūrinius, išleistus per paskutinius dvejus kalendorinius metus. I.Simonaitytės literatūrinė premija skiriama nuo 1987 m. Dabar premijos dydis – 4 000 litų, jos steigėjai – uostamiesčio bendrovė „Mūsų laikas“ ir Klaipėdos apskrities viešoji I.Simonaitytės biblioteka. I.Simonaitytės premijos laureatas, išrinktas specialios komisijos, pagal tradiciją paskelbiamas artėjant rašytojos gimtadieniui –

sausio 23 d., apdovanojimo ceremonija vyksta lietuvių literatūros klasikės vardu pavadintoje bibliotekoje Klaipėdoje. Kitų metų pradžioje bus paskirta ir įteikta jau 28-oji I.Simonaitytės literatūrinė premija. Kaip pastebėjo I.Simonaitytės bibliotekos direktorius ir Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Juozas Šikšnelis, iš 27 jau įteiktų I.Simonaitytės literatūrinių premijų tik 15 buvo už grožinius kūrinius, iš jų 9 – prozininkams, 6 – poetams, nors nuostatuose akcentuojama, jog tai literatūrinė premija. Per šio apdovanojimo gyvavimo metus, be rašytojų, jo laureatais yra tapę keli literatūrologai, istorikė, muzikologė, kraštotyrininkas, fotografė, aktorė. Pasvarsčiusi pernai komisija nutarė „grąžinti“ premiją grožinei literatūrai. GL inf.


6

ketvirtadienis, liepos 25, 2013

gintaro lašai Jaunųjų kūrybos konkursas

Vainius Bakas

Paskutinis Hamleno fleitininkas Nors ir pėdos ataušo, ši žemė dar liudija – eita viso pulko vaikų, viens po kito paliekančių miestą, paklusnių kaip žvėreliai, pagal bliuzo išblizgintą fleitą, ir skaudžiausia stebėt, kaip kvartaluos šviesa jų išblėsta. Daros tuščia kiemuos, tik maišeliai dar vėjyje šlama – vienkartiniai, skirti daugkartiniam gyvenimui dėti. Nė žiupsnelio tiesos tarp daugybės spalvotų reklamų – tik nebylūs ekranai, šlifuoti, lakuoti, žvaigždėti. Ties bedugnės riba, kai jau niekas krypties neparodys, fleita kybo ore ir suraito šiai nebūčiai gestą, gal padorų tik tiems, kam ir taip negalioja joks žodis, jeigu virstų į kūną, ir jį kada nors išsivestų. Nuolat sienomis srūvanti velniška fleitos melodija... Čia išliks tik kurtieji, brolau, čia išliks tik bepročiai, nes kitus tarsi žiurkes čia gaudo, skandina ir nuodija, --- aš geriau nusikirsčiau pirštus, bet vis viena negročiau...

Menschliches, Allzumenschliches Žmogiška, pernelyg žmogiška vaizduoti poetą su lengva metafizikos priemaiša, iš tikrųjų nesugebantį atvirai prisipažint nieko neišmanančiu nei apie fiziką, nei apie tai, kas virš jos. Žmogiška, net pernelyg žmogiška nutylėti, kai klausia kas nors apie visokius balsus, kuriuos turi neva kas diktuot iš aukščiau, o gal iš žemiau – iš tikrųjų negi prisipažinsi, kad kurčias esi kaip kiti? Juk žmogiška, pernelyg žmogiška nežinoti nei Dievo buvimo, nei tai, ar jis moka lietuviškai. Net jeigu taip, nežinia, ar supranta mane, kaip dažnai ta pačia kalba šnekantieji iš tikrųjų ničnieko apie vienas kitą nežino. Juk žmogiška, pernelyg žmogiška rašyti sau ir apie save, galbūt dar vienam kitam panašiam dvikojui homo erectus, homo eroticus ar homo neuroticus, su lengva metafizikos priemaiša. Apie poeziją žinoti tik tai, kad ji nėra nei velnias, nei gegutė, bet kažkas panašaus tarp vieno ir kito, lydinys, lydmetalio plokštelė, plokštuma, sluoksniuotas plokštainis, kurio sudėties prityręs kepėjas kitiems neišduoda. Tiesiog žmogiška, pernelyg žmogiška apie metų laikus užsiminti kaimynui užuolankom, paklaust, ar jau pasikeitė žiemines padangas, ar pajuto, kaip brangsta benzinas ir dujos, kad kartais, žiūrėk, neužsikuria.

ir tik vieną, tą vieną vienintelį žmogų, su kuriuo dar būtų apie ką patylėt per ilgą ir šaltą kaip tėvo ranka, per drėgną, sugrubusią žiemą.

Vertėjas Atleisk, nežinojau, kaip geriau tau išverst, kad artėja ruduo. Tai ėmiau ir išverčiau prie slenksčio maišą sugrėbtų kaštonų lapų. Kaip išversti, ką šneka ugnis židiniuos, ką šnabžda raudonos kaip vėžiai anglys šaltą žiemos pavakarį. Į kokią kalbą išversti senų kuprotų moterų krūpsėjimą, kai matyti tik trūkčiojančios nugaros, nusuktos nuo tavęs, ir nežinai, ar juokias, ar verkia. Kaip išversti dantiraščius, paliktus ant riekės sužiedėjusios duonos, paskubomis paliktus išnykstančios tavo genties. Dar nežinau, kokį atspalvį turi sniegas tavo kalboj, tai išverčiau po pusnių pusnis po langais, galbūt suprasi dabar, apie ką aš? Na, atleisk, aš visai nežinojau, kaip tiksliai tavo kalba turi skambėt šitas žodis – žiema Tai ant tavo balkono virvių Prikabinėjau varveklių varpelių Spengiančių žiemryčiais Į gerąją pusę išverčiau senus eilėraščių kailinius – naftalinas, o vis dėlto kvepia, kalba, o iš tikrųjų tik – vėjo pamušalėlis prairęs per metų siūles, praskydęs, praplyšęs... o vis dėlto šildo...

Durys be rankenos Kaip laikaisi? Laikausi už rankenų, nučiupinėtų tūkstančių rankų, už šiltų tilto turėklų.

Laikaus už baltų kolonų, apsikabinęs kamieną Šiaurės miestelio beržyne. Visai kaip vaikystėj – įsikibęs toks mažas į didelę tėvo koją, neleisdavau išeiti. Taip ir laikausi: troleibusų rankenų, skėčių, kopėčių, principų, pasninko (kai kada). Laikausi įsikibęs duoto žodžio, sulaužytos erškėčio šakos. Laikau tavo ranką ir jaudinuos lyg laikyčiau abitūros egzaminą. Taip ir laikausi: už puodelio ąselės, už krentančio medžio, už kapišono, už virvės – tvirtai, nagais įsikibęs į apdriskusį skverną šito laiko neturinčio, kelio nežinančio, nuolat skubančio savo gyvenimo.

Pasiruošimas šuoliui Tarsi atomą į dalis suskaldai vienodai žiaurią ir vienodai gerą visatos erdvę, sferų stygos dera – naktis tėra pasiruošimas maldai. Šiek tiek ilgiau – pasiruošimas mirčiai, kelias tvankias paras, žiūrėk, jau lyja. Lyg skėtį išsiskleidusią leliją neši ir jau nebaisūs vėjo kirčiai. Šiek tiek lengviau, jei praneši iš anksto apie mėnulio pjautuvą atšimpantį, apie atbukusį vienatvės šimtmetį, kuris visus, kas netelpa, sulanksto – tarsi eilėraščius, žiūrėk, ir pats papuolei į vieną jų, tikriausiai ima siutas. Neišsiskleidęs pienės parašiutas - - per maža laiko pasiruošti šuoliui.

Žmogiška, pernelyg žmogiška nutylėt, kad ir man kartais neužsikuria jokia mintis galvoje, net nekibirkščiuoja, ir bandyk nebandęs, neišjudini niekaip tada, eini skolintis akumuliatoriaus gnybtų. Žmogiška, pernelyg žmogiška pripažint, kaip sunku baigt laiku – eilėraštį, aktą, galbūt ir patį gyvenimą. Viskas – gryna intuicija, dėsniai, žemės ir moters traukos, inercija, o gal – ne inercija, o seniai parašyti planai, faktai CV, artefaktai, biografijos su juodomis dėmėmis, iš akių, gal tik šiaip nuo kavos, geriamos ankštose dangaus kontorose. Aišku, kad žmogiška, pernelyg žmogiška – iš tikrųjų tai net nežinau, ar į pragarą noriu papult, ar į rojaus kurortą, svarbu, kad kartu su savais, pabūt, patylėt apie nieką. Nes žmogiška viltis ir kvailint save ir kitus, guosti, žadėti anapusines laimes ar pranašauti, kad viskas gerai bus, kad reikia tik laiko, o laiko kaip visad – nėra. Paprasčiausiai nėra kada galvot apie laiką, jo tėkmę, užsiciklini metų cikluose, Vivaldžio nugrotuose sezonuose. Žmogiška, pernelyg žmogiška turėti kitų dievų stalčiuose ir lentynose renkančių dulkes, šviečiančių fosforo auromis, turėti daugybę problemų, priežasčių, aplinkybių, kenotafų, apleistų ir nelankomų vietų,

Artūro Valionio nuotr.


7

ketvirtadienis, liepos 25, 2013

durys

Kiek žmonių – tiek kelių į Dievą

„„Prasmė: A.Banytė atsidavusi kūrybai ir savo freskas Klaipėdos šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje vadina gyvenimo darbu. 

„Dar keli potėpiai, ir bus baigta“, – neslėpė džiaugsmo tapytoja monumentalistė Angelina Banytė, su dažų kibirėliu ir teptuku palinkusi prie naujosios savo freskos. Praėjusią savaitę ji baigė ištapyti Klaipėdos šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčios apsidę. Rita Bočiulytė r.bociulyte@kl.lt

Gyvenimo užsakymas

Dvejus metus kurta tris nišas jungianti ant sauso tinko natūraliais pigmentais nutapyta maždaug 140 kv. metrų freska – iš kelių dalių. Vienoje su į mus žiūrinčiu avinėliu ant rankų nutapytas Mozė priešais degantį krūmą. Kitoje – šv. Pranciškaus stigmų gavimo scena: šv. Pranciškus prie Lavernos kalno, ant kurio tupi jį rytais prikeldavęs erelis, o priešais – stigmas jam suteikęs liepsnojantis angelas Serafimas. Apsidės centre – kosminio Kristaus nukryžiavimo scena su Kalėdų žvaigžde viršuje, uolomis, dangumi, dramatiškais debesų kamuoliais... Freskas tarsi aprėmina šviesaus akmens plokštės, atvežtos iš Sinajaus kalno. Pro onikso langus krentanti rami šviesa padeda kurti ypatingą, paslaptingą nuotaiką. Rytą pro juos saulė apšviečia freskoje ištapytą degantį krūmą, ir jis atrodo tarsi išties liepsnotų. Apsidės centras tada šešėlyje, o popiet pro stiklo duris sklindanti šviesa jį labiau išryškina. Vakarais onikso langai tamsėja, įgaudami mėlynos spalvos, tada freskos apšviečiamos iš apačios elektros lemputėmis. „Nėra ryškios šviesos – labai gražus, ramus apšvietimas“, – džiaugėsi A.Banytė šiuo ir kitais brolio Benedikto Jurčio bei italų architekto Rimmaudo Nunzio sumanymais, projektuojant, statant Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčią, iš vidaus primenančią apverstą kogą (anksčiau plaukiojo tokie laivai). „Ir dėl freskos brolis Benediktas žinojo, ko nori, turėjo idėją su šiais

personažais. Man buvo užduotis ją kuo teisingiau įgyvendinti, – pasakojo freskos kūrėja. – Skaičiau knygas, gilinausi į religinę literatūrą, biblinius siužetus, nes reikėjo surinkti ikonografinę medžiagą. Jos pasisemti broliai pranciškonai mane su piligrimais pasiuntė į Italiją – šv. Pranciškaus keliais. Ir tai man davė aplinkos pajautimą. Asyžiaus vienuolynas, Giotto di Bondone freskos Šv. Pranciškaus katedroje, Lavernos kalnas – viską pamačiau savo akimis, pajutau tenykštę dvasią, tikrą istorijos dvelksmą. O prieš tai buvau keliems mėnesiams nuvykusi pas savo studijų draugą skulptorių į Izraelį, ten šventomis vietomis vaikščiojau... Kitoks jau darbas, kai pažįsti tas vietoves, kurias tapai. Visi įspūdžiai tapant šią freską labai pravertė.“ Subtiliai ir teisingai

Tapyti šventovėje A.Banytei – nebe nauja, bet rimta užduotis. „Tema – sudėtinga, reikia ir subtiliai, ir teisingai viską padaryti... Esu religinga, bet tikiu aš savaip. Kiek žmonių – tiek kelių į Dievą, manau“, – sakė ji. Iš pradžių ji norėjo vadinamą šlapią freską tapyti, betgi veikiančioje bažnyčioje nepatinkuosi. „Man patinka mišri technika – sgrafitas su freska. Toks bus koplyčios fasadas. Ten jau figūras tapysiu ant šlapio tinko“, – aiškino A.Banytė. Tai bus dar vienas maždaug 100 kv. metrų dydžio monumentalus kūrinys. Jo projektinis piešinys tapytojos jau padarytas, nufotografuotas ir padidintas iki natūralaus dydžio ant tento, dabar dengia Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčios

Summa summarum šis jos didžiulis darbas užtruks trejus metus. Nuo pat pirmosios – savo diplominio darbo „Dainavos šalis“ Druskininkų sanatorijoje 1974-aisiais A.Banytė yra ištapiusi bene dvi dešimtis freskų. Iš jų dvi – su Juozu Vosyliumi ir vieną – su savo mokytoja Sofija Veiveryte ir Natalija Daškova, kuri vadinasi „Mūsų kraštas“ ir buvo sukurta Vilniuje. Tapytoja džiaugiasi, kad beveik visos jos freskos tebėra, dvi Palangoje ji restauravo. Tik „Dailės“ kombinate buvusi išnyko kartu su juo...

kitų šalies miestų viešosiose erdvėse, visuomeniniuose interjeruose freskos, sgrafito, mozaikos technikomis sukurtas monumentalias kompozicijas, turinčias išliekamąją vertę, keičiančias mūsų aplinką, ugdančias kultūringą visuomenę. Pilies muziejuje iškilmių metu A.Banytė bus apdovanota auksiniu žiedu su deimantais, pagamintu šiame muziejuje saugomo renesansinio žiedo pavyzdžiu. Klaipėdos kultūros magistrų ložėje ji bus 25-oji. Žinia, kad ją taip aukštai įvertino miestas, kuriame dailininkė gyvena ir kuria beveik keturis dešimtmečius, A.Banytei, jos žodžiais tariant, labai pakėlė nuotaiką. Per savo kūrybinę biografiją visokių pagyrimo raštų už nuopelnus ji yra gavusi, net bene 1981-aisiais už „Mūsų kraštą“ buvo apdovanota TSRS valstybine premija, kurios atsiimti visos trys laureatės buvo pakviestos į Maskvą. Bet iki šiol jai mieliausias apdovanojimas – kolegos dailininko Sauliaus Bertulio sukurta „Jūros žvaigždė“, kurią 2009aisiais jai įteikė Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius. „O dabar mane apdovanos miestas... Smagu. Ir sutapimas gi koks – užbaigiau freską koplyčios viduje – jau irgi etapas įveiktas. Juk nuo sgrafito Laikrodžių muziejaus kiemelyje ir freskos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje sukūrimo iki freskų ciklo Klaipėdos universitete buvo 10 metų pertrauka. Nuo darbo universitete man pradėjo gerėti gyvenimas, – šypsojosi dailininkė. – Tokią freską kaip Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje ištapyti – gyvenimo užsakymas. Tuo ir džiaugiuosi. Juk neturiu nei šeimos, nei vaikų. Mano paskirtis – tik dirbti, kurti.“

Pakėlė nuotaiką

Kitoks planas

fasadą. Jame vaizduojama truputį lietuviška Marija angelų karalienė, aplink ją – angelai groja, neša žinią į Žemę, dešinėje – šv. Pranciškus su avinėliu ant rankų, apelsinmedis žydi pilnas paukščių, o kairėje – Klaipėdos piliavietė, įplaukia kogas, prie laivo su lelija rankose – mūsų šventasis karalaitis Kazimieras, kol kas vienintelis Lietuvos šventasis. Po juo – Lozoriaus prikėlimo scena, o dešinėje – pranciškonai slaugo ligonį. Centre – povas, simbolizuojantis ir išdidumą, ir puikybę, ir šventumą; simbolių čia daug. Kaip aiškino dailininkė, tai tarsi Asyžiaus, kur palaidotas šv. Pranciškus, susiejimas su Klaipėda... „Lauke tapyti pradėsiu kitą pavasarį. Sumontuos pastolius, kelsiuos nuo ankstyvo ryto ir dirbsiu, kol padarysiu. Kitąmet rudenį turėčiau užbaigti“, – dalijosi planais dailininkė.

Angelina Banytė:

Pragyvenimui užtenka, o gyvenimui – ne.

Dabar A.Banytė bando apsiprasti su žinia, kad rugpjūčio 1-ąją, per mūsų uostamiesčio gimtadienį, ji taps Klaipėdos kultūros magistrų ložės nare. Garbingą titulą ir regalijas Klaipėdos miestas jai suteiks už išskirtinius nuopelnus monumentaliosios tapybos srityje, Klaipėdos ir

Paklausta, ką galvoja apie Klaipėdą, dailininkė susimąstė: „Galvoju, kad myliu šį miestą ir niekur kitur gyvenime nekelčiau kojos ilgesniam laikui. Vilniuje man gera, bet tas miestas man per didelis, žmonių ten per daug. Aš esu mažagabaritinių miestų gerbėja. Ir čia dar ta jūra... Visada norėjau

Vytauto Petriko nuotr.

Vizitinė kortelė Angelina Banytė gimė 1949 m. rugpjūčio 6 d. Mažeikiuose. 1961–1968 m. mokėsi tuometėje Vilniaus M.K.Čiurlionio meno mokykloje. 1961–1974 m. studijavo freską ir mozaiką Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). 1973 m. pradėjo dalyvauti parodose. 1976 m. apsigyveno Klaipėdoje. 1977–1983 m. dirbo Klaipėdos „Dailės“ kombinate dailininke-kūrybininke, buvo kombinato Meno tarybos narė. 1978 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare. 1978 m surengė pirmąją individualią molbertinės tapybos parodą. Iki šiol yra surengusi dešimtis abstrakcijų, portretų ir daiktų natiurmortų parodų. Sukūrė 20 freskų, kurių bendras plotas – daugiau kaip 800 kv. metrų. Jos freskų yra Vilniuje, Druskininkuose, Klaipėdoje, Palangoje, Juknaičiuose. Jos puošia ir Klaipėdos miesto ligoninę bei Klaipėdos universitetą, jų esama mokyklose, sanatorijose ir bažnyčiose.

prie jos gyventi nuo tol, kai pirmąsyk ją pamačiau 18-os. Su tėveliais nevažiuodavome poilsiauti į Palangą. Mama – našlė su keturiais vaikais, apie kokią Palangą?!. Aš čia jaučiuosi gerai. Mėgstu nueiti prie jūros, ten paskaityti knygą toliau nuo žmonių – savotiška meditacija“. Ar sunku pragyventi iš kūrybos? „Pragyvenimui užtenka, o gyvenimui – ne, – šmaikštavo A.Banytė ir jau rimtai paaiškino: – Nes žmogui reikia ne tik duonos ir vandens. Nekalbu apie kokius nors Kanarus...“ O ko žmonėms reikia? „Ne meno, o Kanarų, vakarėlių, gyvenimo būdo žurnalų su spalvotomis turtuolių linksmybių nuotraukomis. Ne dvasinių dalykų. Vieniems – išgyventi, kitiems – gerai gyventi, tretiems – ypač gerai... Pinigas kaip virusas žmogų užvaldo. Bet gyveni tokį gyvenimą, koks tau skirtas. Pasvajoti apie viską galima... Tačiau mūsų kitoks gyvenimo planas – ne dėl pinigo...“


8

ketvirtadienis, liepos 25, 2013

durys

„„Koncertas: „Atviro rato“ „Juodraštis“ su A.Giniočiu priešakyje įtraukė ir entuziastingą publiką.

„„Folkloras: Kijevo akademinis teatras „Koleso“ surengė ukrainietiškas „Vakarone

Teatrališkojo „Šermukšnio“ u Liepos 5–7 dienomis Klaipėdos senamiestyje jau 17ąjį kartą surengtas tarptautinis gatvės teatrų festivalis „Šermukšnis“. Jūratė Grigaitienė Pripažintus pasikviesti brangu

Festivalio tikslas, pasak šventės organizatorių, populiarinti nespecifinius teatro žanrus netradicinėse erdvėse, pristatyti įvairias teatro apraiškas, akcijas, improvizacijas, karnavalines eitynes. Šiemetis festivalis, kurio motto „a se versus mundum... / nuo savęs – pasaulio link...“, sulaukė svečių iš Latvijos (Liepojos lėlių teatras), Kosovo (teatrai „Dodona“ ir „Akt“), Suomijos (lėlių teatras „Centre Buoy“) ir Ukrainos (akademinis teatras „Koleso“). Lietuvai atstovavo „Atviras ratas“ ir „No Theatre“ iš Vilniaus bei uostamiesčio Apeirono, Pilies, Beno Šarkos Gliukų teatrai ir Alekso Mažono pantomimos teatras „A“. Galima teigti, kad tik kelių teatrų pasirodymai visiškai atitiko „ga-

tvės teatrų“ festivalio idėją ir formatą. Likusius spektaklius tikslinga būtų priskirti kitai kategorijai – „teatrai gatvėje“, todėl daugelis žiūrovų pasigedo daugiau grynojo „gatvės teatro“. Festivalio iniciatorius ir meno vadovas režisierius Alvydas Vizgirda pasiguodė, kad ir vėl susidūrė su amžina ir skaudžia finansavimo problema, nes norint pasikviesti Europoje pripažintus „gatvės teatrų“ profesionalus į „Šermukšnio“ festivalį, reikalingos didelės lėšos. Šiemet, turint varganą ir skylėtą biudžetą, šventės organizatoriams teko gerokai pasukti galvą, siekiant išlaikyti gatvės teatrų festivalį pakankamai aukšto lygio. Beno Šarkos adrenalinas

Idealus „gatvės teatro“ modelio pavyzdys – aktoriaus ir režisieriaus B.Šarkos judesio spektaklis „Taka“, surengtas tiesiog ant gatvės grindinio prie Danės upės krantinės. Tai greičiau ne spektaklis, o teatro elementais apipintas šamaniškas ritualas / apeiga, nubloškianti žiūrovus keletą šimtmečių atgal į laukinių pigmėjų pasaulį. Publiką veikė natūrali aplinka, muzikiniai garsai ar vėjo plazdenamos vėliavos, tiesioginis apnuoginto aktoriaus kūno sąlytis su tikra ugnimi, moliu, pelenais, aštriu pjautuvu ar ant galvos ir akių byrančiomis bal-

tomis smiltimis. Ypač aštrūs pojūčiai užplūsta, kai aktorius šoka negailestingą gyvenimo ir mirties šokį „aukštyn – žemyn“ kietu gatvės grindiniu, iki kraujo nusibrūžindamas savo kelius arba rizikingai tipendamas tarsi „skustuvo ašmenimis“ užlenktais kojų pirštų galiukais. Žiūrovus šokiruoja ir stipriai emocionaliai veikia B.Šarkos atliekamų sudėtingų fizinių judesių sukeliami aštrūs pojūčiai – skausmas, karštis, ribinės situacijos ir rizika, kurie sukuria ne tik originalią siužetinę leksiką, savotišką įtampos lauką, bet ir suteikia gerą dozę adrenalino publikai. Surengė slavišką vakaronę

Visai kitokio pobūdžio „gatvės teatro“ spektaklį „Vakaronės“ (rež. Irina Kliščevskaja) parodė Kijevo akademinio teatro „Koleso“ aktorių trupė. Tautiniais rūbais pasipuošę aktoriai žiūrovams surengė temperamentingą slavišką vakaronę su linksmomis liaudies dainomis, žaidimais, pokštais ir... tikra vietinės gamybos degtine bei tradicine užkandėle. Įsivaizduoju, kad po tokio smagaus pasirodymo Ukrainoje iš savo vietų pašoka ir kartu su aktoriais linksminasi visi žiūrovai. Klaipėdiečiai viso folklorinio spektaklio metu reagavo taip pat labai šiltai ir audringai plojimais palaikė akto-

„„Aktorė: „Šermukšnio“ renginius kasdien nuo- „„Idealu: „gatvės teatro“ pavyzdys –

taikingai pristatinėjo Virginija Kochanskytė.

B.Šarkos šamaniški pasirodymai.

rius, tačiau iki masinių gatvės šokių nespėjo prieiti. Sėkmės formulė – meistriškumas

Helsinkio lėlių teatro spektaklyje jaunimui „Bette’Sis’ O’Valley“ įtikinamai atskleista jaudinanti, bet ne sentimentali slaugos ligoninėje savo gyvenimo saulėlydį pasitinkančio seno, ligoto ir labai vienišo žmogaus gyvenimo istorija. Suomių aktorė Satu Paavola, padedant muzikantui Bojanui Baricui, scenoje profesionaliai kuria keletą vaidmenų vienu metu. Ji – ir puikius vokalinius numerius „gyvai“ atliekanti dainininkė, ir dramos aktorė medicinos seselės vaidmenyje, ir kartu lėlininkė, gebanti tiksliai veikti, komunikuojant animuoti invalido vežimėlyje įkalintą žmogaus dydžio įspūdingų formų lėlę. Šio spektaklio sėkmės formulė – dramatizmo, lyriškumo ir profesionalios vaidybos bei muzikiniovokalinio meistriškumo sintezė. Ugdo kultūringą publiką

Kamerinis Pilies teatro spektaklis „Milijono šypsenų miestas“ (rež. A.Vizgirda) į gatvės teatrų festivalio formatą įsikomponavo ne tiek formos, kiek turinio prasme. Spektaklyje, sukurtame pagal interneto komentatorių atsiliepimus, su kandžia ironija aptariama itin specifinė Klaipėdos miesto Jūros šventės problematika.

Nors inscenizacija pastatyta jau senokai, bet masinių renginių piktžaizdės – besaikis alaus gėrimas, šiukšlės, triukšmas, gamtinių reikalų atlikimas neleistinose vietose, agresijos proveržiai ir pan. – išlieka aktualios ir šiandien. Originaliai spektaklio idėją paryškina ir scenografinis piešinys, kurį sudaro keturios mėlynos biotualetų būde-

Tik kelių teatrų pasirodymai visiškai atitiko „gatvės teatrų“ festivalio idėją ir formatą. Likusius spektaklius tikslinga būtų priskirti kitai kategorijai – „teatrai gatvėje“. lės, artikuliuojančios mintį, kokioje, atsiprašant, „š“ skylėje esame ar galime visi atsidurti. Džiugu, kad vienas iš „Šermukšnio“ festivalio organizatorių prioritetų yra kultūringos publikos ugdymas. Bandė žiūrovų kantrybę

Svečių iš Kosovo teatro „Dodona“ komedija keistu pavadinimu „Kur... Kas?“ (rež. Elmaze

„„Aktualus: Klaipėdos Pilies teatro „Milijono šypsenų miestas“ sukurtas pagal interneto komen-

tarus apie Jūros šventę.


9

ketvirtadienis, liepos 25, 2013

durys

es“.

„„Sintezė: suomių spektaklis „Bette’Sis’ O’Valley“ suintrigavo meistriškumo derme.

„„Komedija: teatras „Dodona“ iš Kosovo atvežė komišką spektaklį „Kur... Kas?“.

uogos – ir saldžios, ir karčios Nura), prasidėjusi itin temperamentinga ir ryškia aktorių vaidyba, greitai išsisėmė ir nesulaukė deramo atgarsio tarp žiūrovų: daugiažodė, primityvoko siužeto, neskoninga. Dar keisčiau atrodė kitas jau neverbaline forma atliktas Kosovo teatro „AKT“ monospektaklis „Netrukdyti!“, kuriame jo autorius, režisierius ir atlikėjas Mentoras Zymberajus beveik valandą bandė savo ir žiūrovų kantrybę, siekdamas sugauti ir sutraiškyti jo ramybę drumsčiantį vabzdį, kol galų gale scenoje nuvirto pats, taip ir nepasiekęs tikslo. Tai labiau priminė studentišką pirmo kurso etiudą „aš duotomis aplinkybėmis“, o ne ištobulintą gatvės teatro vaidinimą. Neatlaikė dramaturgijos svorio

Savotišku išbandymu žiūrovams tapo ir neseniai susikūrusio jauno uostamiesčio Apeirono teatro vaidinimas „Fliuchšteino moterys“ (rež. Greta Kazlauskaitė). Maksimalistinius jaunatviškus siekius išsikėlusių aštuonių šaunių ir darbščių merginų komanda, regis, neatlaikė dramaturginio pagrindo svorio. Nelabai aiškaus žanro spektaklis praėjo nelygiai, banguojančia kreive – kartais pernelyg monotoniškai, o retsykiais per daug agresyviai, priklausomai nuo to, kiek

„„Monospektaklis: kosovietis M.Zymbe-

rajus parodė savo kūrinį „Netrukdyti!“.

viena ar kita scena aktorėms asmeniškai yra aktuali ir suprantama. Tiesa, jau pradeda ryškėti talentingų aktorinių darbų kontūrai. Atrodo, kad šį kartą dramaturgija pasirinkta, liaudiškai tariant, „iš bėdos“, vien dėl išskirtinai moteriškų vaidmenų gausos. Todėl norėtųsi palinkėti jaunam teatrui ateityje atsargiau ir atsakingiau rinktis medžiagą, kuri neretai tampa viso spektaklio sėkmės garantu. Nuo scenos skleidė gėrį

Vaikų auditorija taip pat neliko nuskriausta. Liepojos lėlių teatro spektaklis „Grufas“ (rež. Lelde Eglinska) atliktas labai tradicine ir jau kiek senstelėjusia lėlių teatro maniera. Veiksmas vyko senoje medinėje spintoje, tačiau pritrūko žaismės ir tiesioginio kontakto su mažaisiais žiūrovais. Gal sutrukdė kalbos barjeras? Klaipėdiečių pantomimos teatro „A“ spektaklis „Ponas Krokokatinas“ (rež. A.Mažonas) buvo mielas ir šiltas vaidinimas ikimokyklinio amžiaus žiūrovams. Jis nuo scenos skleidė vien gėrį ir tik teigiamas emocijas. Tarp kitko, pastarajame spektaklyje yra nemažai iliustratyvių scenų, galbūt būgštaujant, kad vaikai gali kažko nesuprasti. Tikslingiau būtų verbalinį Donaldo Bisseto pasakaičių tekstą judesiu išreikšti, o

ne iliustruoti, nes pantomimos esmė yra byloti žiūrovui ne tiesiogiai, bet apibendrinta simbolių ir ženklų kalba. Trūkumai virto privalumais

Festivalį papuošė nuotaikingas „Atviro rato“ koncertas „Juodraštis“ ir jungtinis dalyvių koncertas, skirtas Valstybės dienai paminėti, kuriuos vedė režisierius Aidas Giniotis. Festivalio svarbiausiu akcentu tapo teatro „No Theatre“ iš Vilniaus spektaklis-provokacija „Mr. Fluxus, arba Šarlatanai?“ (rež. Vidas Bareikis), parodytas paskutinę renginio dieną jau ne gatvėje, o „Švyturio menų doke“. Pradžia nieko gero nežadėjo. Spektaklis gerokai vėlavo, erzino sudėtingi labirintai su kliūtimis, kurias reikėjo įveikti, norint patekti į salę, ilga pauzė laukiant už durų likusių žiūrovų ir pan. Tačiau vėliau „No Theatre“ aktoriai taip įtraukė žiūrovus į savo netikėtų žaidimų lauką, kad pasimiršo visi nepatogumai, o trūkumai virto spektaklio privalumais. Ypač efektingai atrodė į vaidinimo aikštelę įvažiavęs didžiulis autobusas, aktorių žaidimai su žiūrovais ir netikėčiausiais daiktais, „mirštančios gulbės“ šokis su šlapiais grindų skudurais, pabaigoje nusileidusi žmogaus sėdynės formos uždanga ir, žinoma, origina-

lios būtent savo autentiškumu Mr. Fluxus (akt. A.Storpirštis) akcijos bei kalbos apie erotiką, meną, menininko pašaukimą ir vietą visuomenėje. Svarbiausias edukacinio spektaklio momentas – dokumentiškumas, nes vaidinimas sukurtas remiantis Amerikos lietuvio, FLUXUS judėjimo pradininko Jurgio Mačiūno biografijos faktais. Amerikoje XX a. 7-ajame dešimtmetyje J.Mačiūno sukurtas FLUXUS judėjimas į pasaulinę meno istoriją įėjo absurdiškiausių projektų ir akcijų kūrimu (pvz. „Fortepijono veiksmai“, pasaulinė mėšlo kolekcija, Berlyno labirintas). Pasak kūrėjų, spektaklis-provokacija „Mr. Fluxus“, arba „Šarlatanai?“ – savotiškas teatro judėjimo „No Theatre“ dialogas su FLUXUS ir jų laikotarpiu, ieškant bendrų sąlyčio taškų, iš kurių bene svarbiausia – stereotipų laužymo mene tradicija. Todėl visi kvailiojimai šiame spektaklyje nėra tušti ir savitiksliai – jie turi realų pagrindą. Prasmingai „Šermukšnio“ gatvės teatrų festivalį vainikavęs netradicinis spektaklis maloniai nustebino ne vieną kūrėją ar paprastą teatro žiūrovą. Suvokimas, kad daugelis originalių meno idėjų jau seniai atrastos ir „po saule“ – nieko naujo, verčia susimąstyti ir žymiai atsargiau vertinti visas esamas ir būsimas „naujoves“ bei atidžiau pastudijuoti teatro istoriją.

Iš festivalio istorijos Kas antri metai Klaipėdoje vykstantis tarptautinis gatvės teatrų festivalis „Šermukšnis” – viena gražiausių teatrinių vasaros fiestų Lietuvoje. Sunku suskaičiuoti, kiek spektaklių ir kitų teatralių projektų šis tarptautinis teatrų festivalis per 17 savo gyvavimo metų pristatė klaipėdiečiams ir miesto svečiams. Pirmasis 1985-ųjų „Šermukšnis” buvo originali kamerinių spektaklių šventė. 10-asis festivalis 2002 m. jau išėjo į uostamiesčio gatves ir buvo entuziastingai sutiktas daugiatūkstantinės publikos. Jis buvo įsiliejęs į Jūros šventę ir atsiskyrė nuo jos; vyko įvairiose Klaipėdos senamiesčio vietose, kol galiausiai apsistojo Danės krantinėje, vadinamojoje „Meridiano“ aikštėje. „Šermukšnis“ kasmet plečia savo dalyvių geografiją ir vis primena, kad šiame festivalyje svarbiausia – ne tiek patys spektakliai, kiek šventės visuma – spalvomis, renginių gausa ir fantasmagorija pulsuojantis miesto senamiestis su alogišku, keistu, linksmu ir be galo teatraliu jo gyvenimu. 17-ąjį „Šermukšnio“ festivalį organizavo Klaipėdos kultūros centras Žvejų rūmai. Festivalio dailininkas – Anatolijus Klemencovas.

„„Vaikams: Liepojos lėlių teatras savąjį „Grufą“ ir Klaipėdos pantomimos teatras „A“ spektaklį „Ponas Krokokatinas“ skyrė mažiesiems žiūrovams. Vytauto Petriko nuotr.


10

ketvirtadienis, liepos 25, 2013

durys

R.Leiserowitz: istorija verta drąsių klausimų

A

Vizitinė kortelė

r įvykių sąsajas bei raidos logiką išmanantis istorikas savo asmeninę praeitį interpretuoja kiek kitaip nei tokių įgūdžių neturintieji? „Jeigu mano gyvenime nebūtų buvę tiek prieštaravimų, nebūčiau tapusi tokia, kokia esu“, – paprastai atsakė rašytojo Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo pirmininkė dr. Ruth Leiserowitz.

Ruth Leiserowitz gimė Prenzlau (Vokietija). Studijavo istoriją bei polonistiką Berlyne ir Vilniuje. 1996–2000 m. gyveno Klaipėdoje, buvo Th.Manno kultūros centro mokslo darbuotoja ir prisidėjo prie jo kūrimosi, dėstė Klaipėdos universiteto Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centre.

Prezidentams buvo staigmena

– Pradėkime nuo aktualijų: ką vadintumėte didžiausia ką tik įvykusio XVII Th.Manno festivalio sėkmė? – Be abejo, renginio atidarymą dalyvaujant Lietuvos ir Vokietijos prezidentams – šis įvykis turi labai didelę simbolinę reikšmę. Per bendrus pietus Kultūros centro kuratoriai pristatė savo darbą ir požiūrį, atkreipė dėmesį į tai, kokia susipynusi yra Lietuvos ir Vokietijos istorija bei kultūra. – Vienas iš labiausiai smalsumą žadinančių klausimų – kokį paruošiamąjį darbą reikėjo atlikti, kviečiantis į renginį Vokietijos prezidentą Joachimą Gaucką? – Tai labai įdomi istorija. Vokietijos prezidento rinkimai vyko pernai pavasarį. Netrukus po to kuratoriumas buvo susitikęs su Vokietijos ambasadoriumi Lietuvoje Matthiasu Mülmenstädtu ir užsiminė jam apie sumanymą pasikviesti prezidentą į festivalio atidarymą bei paprašė patarpininkauti. Aplinkybės buvo mums labai palankios, nes žinojome, kad šįmet Lietuva perims pirmininkavimą Europos Sąjungai ir kad tokiomis progomis Vokietijos prezidentas dažnai rengia išvykas. Kita vertus, mums labai smagu buvo patirti, jog svečiams padarė įspūdį renginio kultūrinis pamatas bei jo išraiška. Manau, kad abiem prezidentams europinio lygio festivalis, vykstantis Nidoje, buvo maloni staigmena. Per pietus kalbėjomės apie daug įvairių dalykų, kultūros reiškinių bei personalijų. Vokietijos prezidentui, kuris pasirodė esąs labai apsiskaitęs žmogus, padarė įspūdį tai, jog kuratoriumo narys yra ir Th.Manno kūrybą į lietuvių kalbą vertęs Antanas Gailius; jis labai palankiai atsiliepė apie renginio muzikos programą ir buvo sužavėtas bažnyčioje skambėjusios Vidmanto Bartulio kompozicijos premjeros. Apskritai manau, kad prezidento apsilankymas – dar vienas svarus įrašas festivalio istorijoje ir puiki rekomendacija, praversianti ateityje. Festivalis – jos laisvalaikis

– Kur link juda festivalis? Kiek organizatorių pageidavimai sutampa su Neringos miesto valdžios interesais? – Nors politinė valdžia reguliariai keičiasi, manau, kad santykis iš esmės yra stabilus. Festivalis priklauso nuo miesto infrastruktūros: tarkime, kadangi Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos angaras, kuriame paskutiniuosius porą metų buvo rengiamos „Kino naktys“, bus rekonstruojamas, kitąmet šiems renginiams reikės ieš-

1997 m. apsigynė istorijos mokslų daktaro disertaciją Berlyno Humboldto universitete (Vokietija). Nuo 2001 m. koordinuoja įvairius tiriamuosius projektus Berlyno Humboldto universitete ir Berlyno laisvajame universitete, dėsto įvairiose aukštosiose mokyklose. 2005–2009 m. – Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos tyrimo instituto mokslo darbuotoja.

„„Interesai: tvirtus ryšius su Klaipėda bei Nida užmezgusi vokietė istorikė R.Leiserowitz, šiuo metu gyvenan-

ti Varšuvoje, neapleidžia mokslinio tiriamojo darbo ir aktyviai dalyvauja organizuojant tarptautinį Th.Manno festivalį.  Gintauto Beržinsko nuotr.

kotis naujos vietos. Bet apskritai festivalis turi tvirtą nuolatinę poziciją kurorto kultūros kalendoriuje bei puoselėja nuoseklią tradiciją. Žinoma, renginys turi evoliucionuoti. Šiuo metu mąstome apie naująjį jo ciklą. Viena iš labiausiai dominančių sričių – Pirmasis pasaulinis karas, po kurio niekas nebebuvo taip, kaip anksčiau. Manyčiau, kad apie šį laikotarpį žinome per mažai, tad jis būtų vertas tapti festivalio tema ir sulaukti daugiau dėmesio.

Istorija yra daugiau nei XX a., ir mes daugiau suprastume išmanydami gilesnę įvykių priešistorę. – 17-ojo festivalio renginiai baigėsi. Kokie artimiausi jūsų planai? – Mano pagrindinė veikla – darbas Vokietijos istorijos institute Varšuvoje. Esu direktoriaus pavaduotoja – dirbu administracinį darbą, vadovauju tyrimų grupėms. Turime daug stipendininkų, diskutuojame, siekiame iškelti naujas temas. Šiuo metu viena darbo grupė domisi Pirmojo pasaulinio karo eiga Rytų fronte – ši sritis kol kas mažai ištirta. Kita mano suburta grupė tyrinės 15 metų laikotarpį po Antrojo pasaulinio karo iš moters, šeimos bei kartų kaitos perspektyvų. Modernizacijos ir kartos konflikto paraleles ketiname tyrinėti Lietuvoje, Lenkijoje bei Rytų Vokietijoje – naudosimės sukauptomis šeimos nuotraukų šaltinių bazėmis ir plėtosime vizualinę istorijos prieigą. Turiu ir kitą užsiėmimą – su draugais esame susibūrę į kultūrinę bendriją, kuri domisi Rytprūsių žydų istorija. Kartu su Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutu buvome parengę 85 fotografijų parodą apie Klaipėdos žydų gyvenimą nuo XIX a. iki Antrojo pasaulinio karo, kuri eksponuota keliuose Lietuvos miestuose. Šiemet ši paroda

buvo atnaujinta, ir birželį atidariau ją Niujorko holokausto informacijos centre, kur ji veiks iki rugsėjo pabaigos. Atidaryme apsilankė ir keturi memelenderiai žydai, gyvenantys JAV. Jų amžius – nuo 82 iki 93 metų. Th.Manno festivalis – mano laisvalaikis. Reikės redaguoti almanachą „Nidos sąsiuviniai“, rudenį vėl rinksimės į kuratoriumo posėdžius... Per žiemą bendraujame su būsimaisiais referentais ir kitais dalyviais, kad iki pavasario patvirtintume būsimojo festivalio programą. Gyvenime nestigo iššūkių

– Kaip susiklostė ilgametė jūsų draugystė su festivaliu? – Dirbdama Th.Manno kultūros centre padėjau organizuoti pirmąjį, antrąjį, trečiąjį festivalį ir atsitraukti jau nebegalėjau. 2009-aisiais buvau išrinkta centro kuratoriumo pirmininke. Šiemet buvau perrinkta antrajai kadencijai. Tai susiję su daug pareigų, bet pabėgti nenorėjau – festivalis yra įdomus iššūkis. Man labai patinka, kaip per šiuos metus užaugo ir patobulėjo jo organizavimas. Manau, kad aktuali užduotis yra plėsti festivalio auditoriją, pritraukiant naujas publikos grupes. – Esate labai kryptinga ir atkakli. Įsiminė jūsų biografijos faktas, kad galimybė studijuoti jums tapo prieinama ne iškart po mokyklos. Ar tuo gyvenimo laikotarpiu patyrėte nusivylimų ir kaip juos įveikėte? – Mano tėtis buvo pastorius, ir manęs nepriėmė į gimnaziją neva dėl trūkstamo socialistinio auklėjimo. Tad lankiau bažnytinę mokyklą, bet baigusi ją galėjau stoti tik į teologiją, o šito nenorėjau. Svajojau studijuoti kalbas, o apie istorijos studijas tuomet nebuvo nė ką galvoti, mat tai būtų buvę netikra – gyvenau Rytų Vokietijoje, kur viešpatavo marksistinė ideologija. Taigi pradėjau dirbti ir lankyti vakarinę mokyklą.

Antrąkart išlaikiau brandos egzaminus, bet įstoti į aukštąją mokyklą man vis vien nebuvo leista, argumentuojant esą mano žinių lygio studijoms vis dėlto neužtenka. Taigi nusivylimo momentų buvo ne vienas, tačiau aš stengiausi nepasiduoti slogiai nuotaikai. Privačiai mokiausi lenkų ir lietuvių kalbų, dirbau bibliotekoje, leidykloje, įgijau praktinių žinių. Ir labai daug laiko skyriau kelionėms – apvažiavau visą Rytų Europą. Kai jau gana gerai mokėjau kalbas, pradėjau dirbti vertėja. O tada griuvo sienos. Su mažu vaiku ant rankų įstojau į universitetą. Turiu pripažinti, kad kalbų žinios ir kelionių patirtis man labai palengvino istorijos studijas. Po to atrodė, kad tai buvo tiesioginis kelias, tačiau pirma maniau, kad vertėjos darbas yra būtent tai, ko man reikia, kol ilgainiui supratau, jog man norėtųsi nuveikti daugiau, nei tik atkartoti kitų žmonių mintis. Po studijų gavau vietą Nidoje, pradėjau dirbti ką tik įkurtame Th.Manno kultūros centre ir per pirmąją žiemą parašiau savo disertaciją. Žvelgti – kuo plačiau

– Visuomenės gyvenime stebimas susidomėjimas lokaliąja istorija, daug ir populiariai kalbama apie miestų praeitį. Kita vertus, mokslininkams, kaip minėjote savo pranešime, skaitytame Th.Manno festivalyje, tenka užpildyti ideologizuotos istorijos paliktas baltąsias dėmes. Kaip nusakytumėte istorijos mokslo raidą? Kas labiausiai krenta į akį, nuolat bendraujant su šios srities profesionalais ir ketinančiais jais tapti? – Istorija turi labai daug perspektyvų ir išeities taškų. Manau, kad suvesti kuo įvairesnius iš jų bei žvelgti kuo plačiau yra įdomu, naudinga ir reikalinga. Tiesa, stebiu tendenciją, kad studentai linkę domėtis vien XX a. istorija, tuo metu ankstesni amžiai dingsta iš jų akiračio. Mano dėl to apmaudu, nes istorija yra dau-

Nuo 2009 m. yra Vokietijos istorijos instituto Varšuvoje (Lenkija) direktoriaus pavaduotoja. Dirba ir vadovauja mokslo tiriamajam darbui, yra publikavusi daug straipsnių Rytų Europos istorijos temomis. Ištekėjusi, turi du sūnus.

giau nei XX a., ir mes daugiau suprastume išmanydami gilesnę įvykių priešistorę. Kita vertus, manau, jog reikėtų skirti dėmesio kultūrinei bei sakytinei istorijai. Kol kas stabili monolitinė politinė istorija tebėra dominuojanti. Vertėtų turėti drąsos užduoti praeičiai įvairesnių klausimų. – Kas lėmė jūsų asmenybės formavimąsi? Koks buvo tėvų vaidmuo jūsų gyvenime? – Mano tėvas buvo labai stipri asmenybė. Kilęs iš Lietuvos pakraščio, jis kalbėjo ir lietuviškai, ir rusiškai, tad vaikystėje esu girdėjusi lietuvių kalbą, nors pati jos išmokau jau suaugusi. Namuose teko išgirsti daug pasakojimų apie istoriją, apie mūsų šeimos praeitį. Mums su broliais nuolat buvo akcentuojama, kad reikia mokytis kalbų, kad kiekviena iš jų yra papildomas langas į pasaulį ir kad marksistinė istorija bei santvarka nėra vienintelis įmanomas reiškinys bei sektinas dalykas. Tėvai skatino daug skaityti ir mąstyti savarankiškai. Jie anksti mirė ir tuomet turėjau pati tvarkytis savo gyvenimą, tačiau jaučiausi įgijusi tvirtą vertybinį pamatą, kurį pasistengiau suteikti ir savo vaikams. Vyresnėlis, kuris didžiąją dalį mokyklos metų praleido Klaipėdos Hermano Zudermano gimnazijoje, o vasaras – Th.Manno muziejuje Nidoje, šiuo metu studijuoja politologiją ir portugalų kalbą Freiburgo universitete Vokietijoje. Jaunėlis dar yra moksleivis. Mano vyresnis brolis – kontrabosininkas, jaunesnis dirba greitosios medicinos pagalbos tarnyboje ir laisvalaikiu groja savo suburtame roko ansamblyje. Broliai paaiškino man, kad neturiu talento muzikai. Tuomet nusprendžiau nebeeksperimentuoti su fortepijonu bei smuiku ir ieškoti savęs kitur, – šypsosi. Kalbino Valerija Lebedeva


11

ketvirtadienis, liepos 25, 2013

gintaro lašai

Gyvenimo šypsuliai Birutė Beniušienė. Ilgesys. Druka, Klaipėda, 2012, 256 p. Dainora Kaniavienė

Birutės Beniušienės proza mano rankose atsidūrė visai netikėtai. Turbūt esate girdėję apie „Dorės“ almanachą, kuriame publikuojama neringiškių kūryba? Ir aš nebuvau. Jis dar pakankamai jaunas. Tačiau dr. Inos Dagytės žodžiai, esantys įvadiniame straipsnyje, užbūrė patikrinti, ar tikrai: „Ne tik vėjas, vanduo ir smėlis yra reikšmingos Kuršių nerijos stichijos. Dar viena svarbi stichija, kuriai būdinga harmonizuojanti jėga, yra Kuršių nerijoje gyvenantis ir kuriantis žmogus“? Sakinys vijo sakinį. Mano akis pristabdė V.Miliūno novelė ir B.Beniušienės įžvalgos. Panorau jų daugiau. Susiradau paskutiniąsias – „Ilgesį“ – išleistą pernai. Knyga sudaryta iš trijų dalių. Skiriamaisiais ženklais tampa autorės nuotraukos. Pirmoji dalis pavadinta „Gimtinės takeliais“, antroji – „Vaikystės akimirka“, trečioji – „Kuršių nerijai“. Pagal tai ir temos gairės. Akylesni nei aš skaitytojai B.Beniušienę pažinti tikrai turėjo galimybę. Pasirodo, ji 1999 metais yra debiutavusi vaikų literatūroje. Tuomet vaikų literatūros apžvalgos svetainėje „Rubinaitis“ Gintarei Adomaitytei „Pabėgėlė“ sukelia klausimų: „Leidėjai įžangoje žada, kad vaizdeliai su „giliais filosofiniais pamąstymais“ turėtų sudominti ir jaunesniojo amžiaus skaitytojus. Gal... Tikrai domins giminę, bičiulius, draugus, galbūt ir kitus Jurbarko, Nidos žmones – tuose gražiuose miestuose, jei gerai supratau, autorė gyveno ir gyvena. Tokio pobūdžio prisiminimų pastaruoju metu po Lietuvą sklinda daug. Jei tik leidėjai randa būdų asmeniškus memuarus į pasaulį išlydėti, – Dieve padėk.“ Turbūt šiek tiek per daug tikrovės kaip vaikų literatūrai, mažoka fantazijos? Šie pasakojimai, miniatiūros įtrauktos ir į „Ilgesio“ rinktinę, „Vaikystės atsiminimų“ dalyje. Trečioji – dedikuota Kuršių nerijai – tai 2010-aisiais pasirodęs „Nidos stebuklas“. „Ilgesio“ ašis – gyvenimas. Tačiau jis nėra postmodernus. Veikiau – paradoksalus. Autorė nevysto ilgų pasakojimų. Bent jų tikrai nėra dauguma. Vyrauja trumpi, šmaikštūs, sakyčiau, kartais net šmaikščiai skaudūs pasakojimai. Žodžiu, miniatiūros, o kartais vaizdeliai, kuriems būdinga impresija. Gyvenimo juokas arba juokas iš gyvenimo – tokią temą išskirčiau vyraujančią. Rašytoja mėgsta lengvai šyptelti iš žmogaus žodžių ir darbų neatitikimo: „Gydė žolelėmis, užkalbėjimais, pasikalbėjimais. Ką pagydė. Ką išgydė. Ką ne, tai ne. Žmonės jį vadino stebuklingu daktaru. Tai jam nelabai patiko. Pradėjo pūstis. Net girtis. Ir vis dažniau: „Amžinąjį atilsį tą pagydžiau... Amžinąjį atilsį tą pagydžiau...“ (p. 101).

Gyvenimo realybė susipynusi su socialinėmis realijomis atskleidžia laiką, kuris girdėtas tik iš tėvų, senelių pasakojimų. Ir pabyra keisti žodžiai, kurie dabarties žodyne jau nebeturi savosios vietos dabarties kalbinėje sistemoje: „dvaro kumetis“, „tetėnas“, „bilčius“, „priemenė“, „goglinėti“. Tiesa, paskutinysis „goglinėti“ gana dažnas autorės žodyne. Jos herojai ne pamažu eina, ne velkasi, o tiesiog goglinėja pajūryje ar kur kitur. Ir dar priesagas, kartais net erzinančiai dažnai, B.Beniušienė mėgsta, taip sušvelnindama kalbą: „Pakėlė bilčių mat tetėniukas avių tvartukyje po ėdžiomis turėjo savo slaptąjį sandėliuką „naminukės“ (p. 107). Tekste pasirodanti archaika tiek buities, tiek kalbos požiūriu yra itin įdomi ir vertinga. Trumpi ir aiškūs jos sakiniai pabyra netikėtais palyginimais: „Nors veidai jau panašūs į pernykščius obuolius, susiraukšlėję, suvytę ir surupūžėję, bet dar gyvi. Kruta. Retkarčiais net nusišypso.“ (p. 92), kurie kalbą daro gana poetišką. Savitas lyginimas, atrasti žodžių deriniai ir sąveikos leidžia autorei išnirti iš paprastos įžvalgos, atpasakojimo. Tačiau, privalu pridurti, kad toli gražu ne visa knyga yra vien tokiais vaizdingumais išsiskiria. Esama ir gana banalių vietų, kur palengva galima atsekti įtakas. Beje, rašant apie įtakas, reikėtų pridurti, kad tekstas... intertekstualus. Jame esama A.Baranausko! Kartais šmaikštumas pradingsta: nebelieka nei ironijos, nei paradokso. Nustebina ne subtilus humoras, bet išlaikyta rimtis. Atskleista tai, kas intymu, tad savotiškai primena dienoraščio formą, tačiau artimą visiems. Istorinės temos pateiktos per savąją prizmę suasmeniškėja, tačiau dingsta stilistinės priemonės, kalbos archajiškumas ir kitos tekstą gyvinančios smulkmenos. Skaitytojo sąmonę sukrėsti gali nebent sentimentalumas:„Tą brangų žodį – Lietuva! – šaukėme pro ašaras visi balsingi ir bebalsiai, kiek tik turėjome vieko, iki užkimimo, nustelbdami net radijo ir televizijos informacijos pranešimus. Kiek pritilus virš minios pasigirdęs moteriškas balsas pradėjo kalbėti rožančių. Pagautus maldos žodžius kartojome drebančiomis lūpomis ir širdimis“ (p. 6). Memuarinė rašymo tematika aprėpia ne tik sausio 13 įvykius, Sibiro patirtis, bet ir Nidos, Jurbarko įprasminimą. Negaliu negrįžti prie G.Adomaitytės iškeltojo klausimo... Kiek reikalinga ir įdomi vieno žmogaus pastaba virtinėje kitų? Daug. Labai. Jie tampa pragyvento laiko fiksavimu, iš faktų per filosofinius pasvarstymus virtę meniškais vaizdais. Ir atskleidžia, parodo tai, su kuo vėliau nebesusidursime. Istorijos dalis. Autentika. Faktai pinasi su pasvarstymais. Gyvenimas tampa knygos medžiaga. Jos turiniu. Tačiau ir literatūros išmonei lieka vietos. Per santykį su kalba. Vaizdą. Rašant apie vaizdus verta paminėti, kad autorė paliečia ir kunigo Edmundo Atkočiūno temą. Taip,

Sondra Simana

Gimdymo namuose ... kai nubėga vandenys reikia plaukti dugnu ... du juodi diržai širdis 150 kartų per minutę ... epi-dūras to paties, kuris atsisakė kunigystės, vedė moterį ir neseniai pats išleido savąją autobiografiją. Jo atsisakymą autorė interpretuoja savaip ir pateikia tai dviejuose vaizdeliuose pavadinimais „Palaiminimas“ ir „Paskutinė išpažintis“. „Palaiminime“ autorė kunigą mini geru žodžiu, kuris Nidos parapijiečius įkvėpė tikėjimui, paskatino kitokiam dvasiniam gyvenimui, sklidinam meilės. Prieš išvykdamas į Romą Edmundas suklupo prieš visą bažnyčią prašydamas parapijiečių palaiminimo:„Žmonės pasimetę stojasi, kelia drebančią ranką. [...] Pakeltos į viršų rankos vedžioja ore kryžiaus ženklą, o suskeldėjusios nuo vėjų lūpos kužda: – Vardan Dievo Tėvo... Ir visa bažnyčia verkia, lyg sūnų išleisdama į karą. [...] Nepyk, o Viešpatie, ant mūsų, kad mes nemokėjome jo nuoširdžiai palaiminti. Jis paliko mus. Jis sukūrė savo šeimą“ (p. 67). Pabaigai norėčiau pasakyti, kad perskaičiau dviem prisėdimais. Savu noru. Daug šypsojaus, kartais kikenau it maža mergaitė, ir taip besklaidant puslapius užkliuvo žodžiai: „Tai ne anekdotas, tai gyvenimo realybė...“ (p. 87). Susimąsčiau. Surimtėjau. Atsiverčiau iš naujo.

„„Rytas prie marių. 

vien epitetai jokių dūrių ... kai trūksta deguonies ryja gyvybės vandenis ... Kamuoliniai Skausmai kelia ir neša kol lieka tik kamuoliniai vienas vientisas neaprėpiamas kosminis riksmas ... Žydai geri akušeriai staigiai skausmingai ant kelių

... per kelias valandas prašvito nulijo Išlindo saulė gimė mergelė ... Pušys Prisigėrę Gulbių ežero už lango šoka ... Paskui Žiaukčioja dvi paras springsta kad pamirštų pirmojo gėrimo skonį ... priešpienio lašas mano pirmoji komunija tau ... metai – Viešpaties trylikti mėnuo – balandis medyje diena – Šv. Jurgis aria lauką valanda – po vidurdienio minutė – trylikta laukimas buvo vakar ... jos vardas įteka į šventąją

Vyto Karaciejaus nuotr.


12

ketvirtadienis, liepos 25, 2013

gintaro lašai

Deheroizacijos ir sakralumo sankirtoje Rimantas Černiauskas. Miestelio istorijos. Novelės. Versus aureus, Vilnius, 2012, 160 psl. Sigita Bartkutė

Kitą kartą, pasakojama, mano gimtojo kaimo davatkėlės pas garsų gretimo sodžiaus medžio drožinėtoją užsakė šventojo Jackaus skulptūrą. Bet meistras darbo kažkodėl taip ir neatliko, o mato, kad tirščiausias debesis baltų skarelių jau ritasi nuo kalno sutarto daikto pasiimti. Ir ką vargšui daryt?.. Juk ir dėl mažesnių savo nusižengimų patirto davatkų piktumo bijojo net prisimint... Tik netikėtai jam tarp kojų pasipynęs kažkoks piemenukas. Tai ir stvėręs tą vaikelį, išrengęs nuogai ir įstatęs į spintą šalia kitų savo išdrožtų dievuliukų. Žinoma, kad prigrasęs šį ne tik tylėti, bet ir nesumirksėti. Tai, sako, pamačiusios savo šventąjį net gyvą anos davatkėlės nuo tokio stebuklo ir nualpusios... Tačiau, kaip žinome, viską gerai padaro tik tas, kas nieko nedaro. Tad ir mūsų dabar prisimenamam meistreliui kažkaip neatėję į galvą, kad vien šventąja dvasia gyvenančioms mūsų krašto nekaltosioms mergelėms užklius vienas jo „gyvojo paveikslo“ elementas, kuris šiame mano krašto šmaikštuolių pra(si)manyme skambėdavo tik kaip bìmbas... Betgi ir šiuo atveju mano iš numirusiųjų dabar keliamas dievdirbys, kurio vardo, deja, aš jau neprisimenu, pasirodo, visai nesutrikęs. Griebęs pirmą po ranka pasitaikiusį peilį ir jau rėš tą niekam tikusį „švento Jackaus“ kūno elementą... Tačiau, aišku, kad tuomet jau piemenuko nervai neišlaikę... Tad kaip šovęs tas iš spintos lauk... O anos davatkėlės, patyrusios jau visai nežemišką būseną, irgi nugriuvusios per dirvonėlius šiam iš paskos, dar ir savo angeliškai aukštais balsais nugiedodamos: – Nebėk, Jackau stebuklingas! Oi tu, Jackau stebuklingas, tegu karo tavo bimbas!.. Panašiai įvyksta ir su Rimanto Černiausko knygos „Miestelio istorijos“ visiems laikams (p.15) užrašytais personažais, didžiojoje knygos dalyje itin garbingai apginant ir išgrynintą istorijos žanro definiciją. Itin konkrečių vietų, itin konkrečius įvykius ir asmenis desakralizuojantys ir deheroizuojantys pasakojimai folklorinio bendruomeninio gyvenimo atmintyje niekada nebuvo tapatinami nei su pasakomis, nei su sakmėmis, nei su legendomis. Bent mano gimtajame krašte tai buvo vien istorijos arba dar – atsitikimai, pra(si)manymai (pramanai). Aišku tik, kad šis kontroversiškas ir perversiškas bendruomeninio būvio žanras realiai kintant gyvenimo situacijoms galėjo maksimaliai priartėti prie buitinių apkalbų ar anekdoto ir net komedijos („cirko“, „spektaklio“, „kino be pinigų“). Bet jų branduolį visada lėmė tikri faktai, o formą – komiškai šiuos deformuojančios fabulos, kurios, nors ir begal paprastutės, visgi dažnai buvo ir pakankamai išplėtotos. Tad akivaizdu, kad rašytinės literatūros kontekste jos yra žymiai artimesnės novelei. Tačiau (post)moderniame literatūros diskurse – absoliutaus žanrų ir stilių niveliavimosi laikais – bet kurie teksto modeliai ir apskritai menininkams yra tapę vien itin patogiais kokio nors afektinio tikrovės įvykio (fakto) regeneravimo sinonimais. Ar ne todėl ir „Miestelio istorijose“ mes randame ir „Novelę ne į temą“ (p.74), ir „Nebaigtą pasaką“ (76), ir „Paprastus nutikimus“ (p.82) arba esame priversti konstatuoti, kai atkreipiame dėmesį į skyriaus „Aš ją mačiau“ paantraštę „Visų žymių žmonių gimimo ir mirties metinėms“, kad ir be dedikacijos apibrėžimo čia nelabai išsiversime... Be to, kiek užbėgdama sau pačiai už akių, turiu pastebėti, jog šios knygos skyrius groteskiniu pavadinimu „Girtas laivas“ – tai tipiškos esė, o baigiamoji rinkinio dalis – „Poetai – paukčiai“ – ir akivaizdi proginių kalbų iliustracija. Beje, jeigu šiuo požiūriu dar atidžiau žvilgtelėsime į šio rinkinio tekstus, tai rasime ir kur kas įdomesnius jų apibūdinimus: pvz., pa-

siaiškinimus (p.18), bylas (p. 33, 34) ir netgi košę (p.43). Taigi kad istorijos yra tik istorijos... Tačiau, jeigu ši definicija šiuolaikinės literatūrologijos konvencijoms tebėra svetima, tai šią R.Černiausko knygą aš drįstu apibendrinti ir groteskinių esė sąvoka. Ir tai darau remdamasi tuo, kad daugumai aptariamo rinkinio tekstų būdingas itin akivaizdus kompozicinis ir stilistinis laisvumas (net iki absoliutaus fragmentiškumo), ir tuo, kad šioje knygoje su rašto kultūros dalyvio, apžvalgininko ir kritiko kontroversišku reaktyvumu reflektuojami (arba, pvz., tekste „Meilė“ (p.101) tik replikuojami) labai konkretūs ne vien Klaipėdos ir Lietuvos, bet ir asmeniškai suvokti tarptautinio literatūrinio gyvenimo įvykiai. O ar šie mano argumentai telpa į esė apibrėžimą, galima pasitikrinti atsivertus bet kurį „Tarptautinių žodžių žodyną“. Bet dabar jau tikrai pats laikas pasiaiškinti, kuo šis R.Černiausko knygos „Miestelio istorijos“ diskursas yra komiškas. Svarbiausia bet kurios komizmo formos atsiradimo priežastis – kontroversiškas ar net ir perversiškas bet kurio tikrovės reiškinio pamatymas, nes normalus homo sapiens jau be galo seniai pastebėjo, kad vienaplanis žmogaus būvio traktavimas yra tiesiog neįmanomas, kadangi net ir pačiai idealiausiai (švenčiausiai, gražiausiai, teisingiausiai etc.) būties versijai beveik visada galima surasti ir kontroversiją. Ypač jeigu idealybės siekimas praranda bet kokį sąlytį su realybe ir taip iš esmės pažeidžiama natūrali gyvenimo pusiausvyra, kas ir įvyksta nuo savo iškreipto religingumo apakusioms davatkėlėms toje iš mano gimtojo krašto į pirmąją šio rašinio pastraipą linksmai (deja, bet tą vien nemokšiškai perteikus) atklydusioje istorijoje. Ne tik tas šventumo iliuzijų užliūliuotas moterėles pastačiusioje „ant žemės“, bet drauge desakralizavusioje ir šių liguistai įtikėtą, jeigu tai jau supinsime su „Miestelio istorijų“ mintimis, „Jėzaus mūkelę“ (p.47) arba tikriau – šv. Jackaus balvoną (p.78). Tad gal R.Černiausko knyga nieko naujo ir nepateikia? Pateikia. Juk čia, kol kas

visai nekreipiant dėmesio į individualų autoriaus stilių, yra pakitusios ir pasakojimų situacijos, ir personažai, ir erdvės parametrai, ir net laikas. Nors šis „Miestelio istorijose“ irgi pakankamai mitologizuotas, betgi čia lengvai atpažinsime ir sovietmetį, ir net itin konkrečią „naujųjų laikų“ datą surasime (žr.p.110), o ir kitus įvykius šiuo aspektu mikliai rekonstruosime, jeigu bent kiek orientuojamės Lietuvos literatūriniame kontekste. O juk jis čia visai neplatus – faktiškai sutampa su itin buitiškai vegetuojančiu kaimu, kuriame Černiauskas apkalba Šikšnelį, Šikšnelis Černiauską (p.16)... Bet tai tik vienas iš R.Černiausko ironiškojo požiūrio į Klaipėdos literatūrinį bendrabūvį taškų. Kadangi „Miestelio istorijų“ objektas – ne šiaip sau paskalos, o literatūrinė kūrybos (auto) refleksija, tai skaitytojui tiesiog būtina pasiruošti patiems netikėčiausiems komiškos pasakotojo išmonės viražams. Pvz., man užteko perskaityti vien ką tik cituotos frazės pabaigą, kad net aiktelėčiau iš juoko, nes tikrai nesitikėjau rasti tą, kad Šikšnelis deda ant Šikšnelio, Černiauskas ant Černiausko. Ir smagiausia, kad čia absoliučiai nesumeluojama, nes tiems, kuriems nors kiek patinka šių autorių kūryba, tuoj pat iš atminties išnyra bent bravūriškasis Juozo Šikšnelio „Turėti ir neturėti“, o jau kaip tuomet išsiverst ir be R.Černiausko Gusto, Jokūbo Raugčio ar net Zigmučio (juk ne veltui Klaipėdos menininkai šiam sliekui paminklą sukūrė)? Be to, intertekstualiai komiška (auto)refleksija yra ir pati stipriausia, subjektyviu mano požiūriu, „Miestelio istorijų“ ypatybė, nes ji gerokai sušvelnina ir tas šių pasakojimų vietas, kurios knygoje primena tik itin nejaukų svetimos galvos utinėjimą ar kažkokių, skaitytojui visai nesuprantamų, asmeninių sąskaitų suvedinėjimą. Šiuo aspektu to ryškiausias pavyzdys man – „Tesėtas pažadas“ (p.105). Juk bet ką diskredituojant visgi privalomi ir tabu. Ir svarbiausi iš jų – tai žmogaus liga ir mirtis. Bet ką tik – įvardytame tekste, mano nuomone, antroji lyg ir pamiršta. Tačiau dabar jau aš privalau į šią atsižvelgti – jeigu R.Černiauskas būtų gyvas, apie kai kuriuos „Miestelio istorijų“ tekstus tikrai atsiliepčiau gana griežtai. Bet nūnai stengiuosi (kiek gebu) išryškinti vien neginčytinus jų privalumus. Juolab kad šios knygos intencija iš tikrųjų be galo šviesi. Iš ko gimsta R.Černiausko tekstų šviesa? Žinoma, šią mįslę apskritai įspėti galbūt yra gryna uto-

pija, nors man rodosi, kad tai kyla ir iš itin racionaliai sveikai agrarinės kultūros paveikto žmogaus etinių pažiūrų, ir iš šio rašytojo bent pirmąją gyvenimo pusę itin stipriai inspiravusių (neo)romantinės literatūros (ypač poezijos – tą ir asmeniškai galėčiau paliudyti) estetinių idealų. Tad ir „Miestelio istorijose“, nors iš prakeiktos lyrikų tautos vien linksmai šaipomasi ar lietuvio lyrizmo samprata deformuojama ir groteskiškai – su duona, meile ir šautuvu (p.46), vis dėlto aišku, jog ir šios knygos pasakotojui daug smagiau, kad tarp skaitytojų populiarūs tik lyrikai – Salomėja Nėris, Brazdžionis, Šikšnelis. O Raidas Dubrė – ne (p.48). Ir visai akivaizdu, kad per tokį komišką kontrastą ne tik itin intensyviai yra ginamos klasikinės grožinės literatūros vertybės, bet ir siekiama atskleisti, kokios iš tikrųjų gali būti jų atsisakymo socialinės pasekmės. Todėl skaitant „Miestelio istorijas“ yra pakankamai aišku, dėl ko čia diskretiduojama ne tik grafomanija ir perversiškas plunksnos kankinių (p.120) susireikšminimas ar impotentiškas meno kritikos angažuotumas bei absoliutus daugumos literatūrinių sambūrių (konsiliumų – p.37) bergždumas, bet ir kultūros politikos samprata apskritai. Kuo tik ši reikštųsi. Ar Didžiąja Tiesa (p.52) įtikėjusioje Raido Dubrės valstybėje (žr. p.44 ir kt.) suteikiamais liaudies rašytojų vardais (p.95 ir kt), ar jau „kapitalistiniame rojuje“ iškerojusia žodžių samplaika meniškas biznis, kuri tikrai skamba gražiau (p.119) už naivų kokio nors peckelio pasiryžimą numirti dėl apsakymo eilutės (p.24). Tam pasitelkus ir daugybę kitų komiško vaizdavimo priemonių – tiek žaidimus garsais (p.87-88), tiek vaikų kalbą ir tarmybes bei kitas (auto)biografines detales, nes įsitikinta, jog rašytojai niekada neišauga savo vaikystės ir yra vos ne prakeikti knistis (...) niekam kitam nenaudinguose atminties skuduruose (p.90), tiek faktų iškraipymus („Vilius Kurmelis“) ir itin tikslius enciklopedinius duomenis (geriausias to pavyzdys – 5 skyrius), tiek kalambūrus ir gana kandžią ironiją, tiek meninį išdidinimą (pvz., remiantis J.Šikšnelio pomėgiu į savo knygas įkomponuoti valgių receptus) ir net šaržavimą, tiek parodijavimą ir parafrazavimą ar tik individualaus kūrėjų stiliaus imitavimą (čia vėlgi geriausiai sekasi su J.Šikšnelio kūryba), tiek poetų pavardžių ir paukščių pavadinimų sutapimus ar kitas leksines dviprasmybes ir apskritai žemąją leksiką, tiek literatūros citatas (čia galima atkreipti dėmesį jau vien į poskyrių pavadinimus „Kulinarinės istorijos“, „Kas dainon nesudėta“ ir „Lietuvos pakrašty“), kurios naujame kontekste savaime tampa tik perversijomis, arba net ir šių kompiliacijas etc. Beje, visa tai papildžius dar ir iš pasakojamosios tautosakos perimtomis formulinėmis konstrukcijomis arba ir publicistinėmis klišėmis meninis vaizdas kartais išauginamas ne tik iki grotesko, bet ir iki atviros fantasmagorijos (žr. bent p.48). Tačiau bet kuriuo atveju tai visada paverčiama tik itin atlaidžia šypsena, ypač gražiai išsiskleidžiančia per neti-

kėtus finalus, kartais sutampančius net ir su itn smagiomis sentencijomis (pvz., p. 55, 69 ar kt). Todėl net ir kandžiausiai deheroizuoti R.Černiausko tekstuose personažai dažniausiai yra išimtinai pozityvūs. Be to, ši dominantė leido autoriui gana konstruktyviai akumuliavus tiek gyvenimišką, tiek kūrybinį, tiek kritinį diskursus sukurti, sakyčiau, netgi literatūrinį performansą. O šio grožis man ypatingai atsiskleidė prieš porą metų prie (ant) Biržos tilto – per aktoriaus Sigučio Jačėno su saksofonininku Pranu Narušiu ką tik Anapilin pasitraukusio R.Černiausko atminimui skirtą kelių „Miestelio istorijų“ interpretaciją. Kadangi anie tekstai tuomet taip organiškai susiliejo su judriai gyva ir drauge ypatingos rimties prisipildžiusia Klaipėdos senamiesčio panorama, kad absoliuti dauguma to vyksmo dalyvių savaime pajuto ir jų spiritistinę galią – tarsi Velionis irgi būtų smagiai krizenęs arba tik mąsliai tylėjęs (sklindant bliuzo garsams) šalia. Ir čia, tiesiog papildant šią pastraipą, man norisi stabtelėti prie dar vienos R.Černiausko „Miestelio istorijų“ ypatybės... Tikrai būtų labai neteisinga nepastebėti to, kaip stipriai aptariamasis rinkinys, lai, rodos, pasirinkęs tik meninį tikrovės desakralizavimo kelią, angažuojamas ir į sakralumo dimensijas. Kaip jau minėta, tą liudija jau ir poros skyrių dedikacinis / adoracinis pobūdis. Tad „Miestelio istorijų“ literatūriniai vardai į skaitytojų atmintį tikrai įrašomi, kaip vėl jau minėta, ar ne visiems laikams. Juk bet kuriam menininkui yra svarbiausia – didelis garsas (p.22), o, be to, jų kiekvienas viliasi, kad bent jau jis kada nors būtinai nusiraus Nobelio premiją. Nesutikau rašytojo, kuris galvotų kitaip (p. 120). Ir tai teigiama visai nejuokaujant (vėl liudiju, jog ir gyvenime R.Černiauskas ne kartą viešai ištarė, kad jeigu jis būtų nemanęs, jog rašęs geriau už kitus, tai tikrai būtų nerašęs). Užtat šioje knygoje ir nerasime nė vienos pavardės iš literatūrinio vyksmo paraščių. Ar tos pavardės (pseudonimai) būtų rašytojų, ar ir kritikų. O jeigu čia dėmesys ir atkreiptas į marginalus, tai jie geriausiu atveju jau įvardyti tik vardais (pvz., Vytukas iš skyriaus „Aš ją mačiau“). Arba pasitenkinta vien kai kurių jų kūrybinių pretenzijų nominavimu – pvz., „Rašytojas“, „Vaikų rašytojas“, „Tobulas poetas“ ar kt. Lygiai kaip pasielgta ir tuomet, kai literatūrinės kritikos yra akivaizdžiai užgautos ir paties R.Černiausko ambicijos. Šiuo aspektu itin išsiskiria „Tokia Baltija“ (p.63). Tačiau dar kartą akcentuoju, jog sakraliai dominuojančią padėtį „Miestelio istorijose“ užima tik tie literatūrinio vyksmo dalyviai, kuriuos jau tikrai verta įkelti dandun (žr. p.39), o visai nejuokaujant - įtraukti į nusipelniusių kultūros vardų katalogus. Kaip kad buvo įtrauktas į mano atmintį ir tas mūsų krašto medžio meistras, kurio vardą aš, deja, taip neatleistinai pamiršau. Ir net jo itin meniškai pagamintų mamos kraitinių skrynios bei spintos taip pat neišsaugojau... Tačiau vilkimės, kad bent su R.Černiausko kūryba niekam taip neatsitiks. Juk tikrai mokėjo rašyt šis žmogus.


13

ketvirtadienis, liepos 25, 2013

durys

Archikūno sudėtis

J

iedu dirba kartu, bet per atstumą. Marius Morkūnas – Vilniuje, Vitalijus Jankūnas – Klaipėdoje. Nuotolis įveikiamas telefonu bei skaipu, bet neleidžia dažniau pareivuoti, kas jų žodyne reiškia išimtinai gyvą sąveiką, turinčią apčiuopiamus rezultatus. Tačiau architektūros studijos taikliu pavadinimu „Kūnas“ įkūrėjai jau įpratę vikriai naudotis „zoom“ funkcija ir kaitalioti mastelį. Bendravime, kūryboje, organizacinėje veikloje tai padeda žvelgti gaiviai ir neriboti savęs. Aktyvūs architektūrinių ir urbanistinių konkursų dalyviai, bendraminčių komandų sudėtyje nuskynę laurus su Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ architektūrine koncepcija, Modernaus meno centro pastato architektūrinės idėjos projektu, Klaipėdos Jūrininkų prospekto kvartalo urbanistiniu projektu bei kitomis išplėtotomis idėjomis, spėjo patirti ne tik pergalės skonį, bet ir susidurti su stagnacijos apraiškomis. Nuo nusivylimų saugo įvairios veiklos mozaika, kurioje išsitenka ir komerciniai, ir visuomeniniai projektai. Architektūra, kūryba, edukacija

– Tekste studijos interneto svetainėje rašote, kad jūsų veikla aprėpia plačiai – nuo stambių architektūrinių projektų iki daiktų dizaino. Šis orientyras yra duoklė permainingai rinkai ar jūsų veiklos koncepcijos dalis? M.Morkūnas: Esame gana skirtingi. Mane žavi, kad neretai kurdamas didelį daiktą turi būti itin taupus, o kurdamas mažą – itin kruopštus. Dirbdami stengiamės kaitalioti mastelį ir kelti vienodai aukštus kriterijus tiek mažiems, tiek dideliems objektamss. Tik kurti architektūrą, kurios realizavimo laikotarpis yra gana didelis, ir perleisti interjero dizainą kitiems ne visada malonu. Norisi prisėsti prie mažo, kur kas labiau apčiuopiamo ir greičiau pagaminamo daikto. Šitaip tampi dėmesingas smulkmenoms ir drauge iš-

„„Tandemas: architektai M.Morkūnas ir V.Jankūnas darniai dirba kartu, nepaisant to, kad vienas gyvena Vilniuje, kitas – Klaipėdoje. Eglės Tautavičiūtės nuotr.

– Kas savo ruožtu jums įkūnija architektūros siaubą? V.Jankūnas: Jeigu architektas tampa projektuotoju, jis yra pasmerktas. Dabar architektūra dažnai tapatinama su projektavimu, urbanistika – su teritorijų planavimu, idėjų konkursas – su mažiausios kainos pasiūlymo loterija. Šitaip sureikšminamas techninės užduoties sprendimas ir apleidžiamas pridėtinės vertės kūrimo klausimas. – Ar „Kūnas“ turi savo veiklos strategiją arba motto? V.J.: Motto – architektūra, kūryba, edukacija. Strategiją kuria bendravimas – svarbu burti bendraminčius. Vilniuje yra nemažas kūrybininkų branduolys. Apsigyvenęs Klaipėdoje ne iš karto tokį atradau, tačiau dabar jaučiuosi „savo lėkštėje“. Nuo 2009-ųjų, kai pradėjome dirbti savarankiškai, paisome savo orientyrų dėl reguliaraus dalyvavimo konkursuose. Pernai padarėme

Vitalijus Jankūnas:

Marius Morkūnas:

Kurdami negalvojame apie kliūtis ir trikdžius. Mes tiesiog siekiame padaryti gerai.

Ne ką mažiau smagu kaitalioti kryptį ir prisidėti prie visai kitų sričių bei projektų.

moksti blaiviai įvertinti visumą. Esame lankęsi architekto Peterio Zumthoro suprojektuotame SPA Šveicarijoje. Būnant ten tampa aišku, kokią pridėtinę vertę gali turėti architektūra, kiek svarbu įsijausti į situaciją ir kiek atradimų šitaip galima patirti. Kita vertus, mus domina inovatyvūs technologiniai bei techniniai sprendimai. Šiuo metu Vilniuje yra statomas mūsų suprojektuotas A+ – aukščiausios energetinio naudingumo klasės – namas. Šiame projekte moderni šiuolaikiška architektūra skamba unisonu su technine infrastruktūra.

net daugiau, nei buvome numatę. Ne ką mažiau smagu kaitalioti kryptį ir prisidėti prie visai kitų sričių bei projektų. Sukūrėme ką tik Klaipėdoje įvykusio Baltijos šalių mados festivalio „IKRA Mada“ scenografiją, besibaigiantį renginių sezoną padėjome ekonomiškai ir efektingai atnaujinti „Švyturio menų doko“ mažąją salę. Vienas iš didesnių miesto reikšmės projektų – būsimoji Klaipėdos Pilies džiazo festivalio scena, kurios projektą sukūrėme. Ją miestui dovanos mecenatas verslininkas Ovidijus Jankauskas. Šiemet Kruizinių laivų terminalo, kuriame pirmąkart vy-

ko festivalis, sąlygos išbandytos su tradicine scena, o kitąmet jau planuojame naujojo objekto įrengimą. Iš medinių konstrukcijų sumontuotą naująją sceną įsivaizduojame kaip ir dieną, ir naktį aktyvų multifunkcinį rekreacinį objektą. Vasarą jame vyks koncertai ir kitokie renginiai, šaltuoju metų laiku ji galės tarnauti kaip parodų stendas. Patys išmėginę Leonardo da Vinci specialistų mobilumo programos pranašumus, pernai pradėjome veikti kaip priimančioji organizacija – mūsų biure Klaipėdoje pusmetį stažavosi architektė iš Italijos, rudenį sulauksime dar dviejų stažuotojų. Bendravimas su kolegomis iš kitų šalių tampa raktu į platesnį požiūrį, atvirumą kitokiai tradicijai, vadinasi – ir naujoms veiklos galimybėms. Lovoje su „Robotron“

– Buvote kurso draugai. Bendri įsitikinimai suvedė ar išsigrynino jau pradėjus bendradarbiauti? V.J.: Marius, prieš tai Kauno aukštesniojoje menų mokykloje trejus metus tobulinęs štrichą, buvo žymiai labiau pažengęs kūryboje. Savo ruožtu man lemiamos buvo studijos Vokietijoje pagal mainų programą. Tenykštis universitetas bus pakreipęs mano mąstymą teisinga kryptimi. Grįžęs į Vilnių lengvai radau su Mariumi bendrą kalbą. Kartu sumanėme ir rengėme architektūros seminarų ciklą „Laiptai“ Šiuolaikinio meno centre. Studija „Kūnas“ iš tikrųjų įsikūrė bendrabutyje. Kambaryje turėjau dviejų aukštų lovą, pirmajame aukšte buvo įkurdinta „Robotron“ braižymo lenta. Čia pakaitomis braižydavome ir miegodavome, – juokiasi. M.M.: Po pirmojo bendro konkurso buvome nusprendę, kad realizacijos mums neįdomios, traukia konceptualūs darbai, kurie sulaukia daugiau įvairialypės grįžtamosios reakcijos nei kasdieniški projektai.

Dalyvaujant individualaus namo architektūros konkursuose gimė „sraigės namo“, kuris dydžiu gali adaptuotis prie šeimininko pageidavimų, „kurmio namo“, pakasto po žeme urbanistiškai baisioje aplinkoje, taip pat „incognito namo“, kuriame visa viršutinė juodo stiklo dalis priminė incognito žymėjimą spaudoje – juodą brūkšnį akių lygiu, koncepcijos. – Kiek rimtai vertinote šią veiklą? V.J.: Išsikeldavome aktualią problemą ir į ją atsakydavome kūriniu. Maždaug nuo 2003-iųjų orientavomės apie 60 proc. darbo laiko skirti intelektualiajam ugdymuisi, grynajai kūrybai. Kita vertus, suvokėme, jog tam, kad išgyventum, turi tapti samdomu darbuotoju. Euforiją patyrėme, kai 2004 metais laimėjome Vilniaus Šnipiškių rajono urbanistinį konkursą. M.M.: Biure, kuriame tuo metu dirbau, dalyvauti konkurse pasišovė vienas kabinetas. Pasikvietėme Vitalijų. Buvo didelis reivas, kai neskiri, kur yra mokslai, kur konkursas, kur diena, kur naktis, kada dirbi ir kada – ne. Galiausiai išėjo įdomus darbas. Ir toliau dirbome skirtinguose biuruose semdamiesi praktinių žinių, tačiau sutarėme per metus dalyvauti 1–3 konkursuose. Kuris turi piešti

– Įkvepianti konceptualių modelių kūrimo patirtis gali netekti žavesio susidūrus su biurokratiniais keblumais siekiant žemiško projekto realizacijos. M.M.: Motyvacija išlieka, nes konkurse parodai savo kaip architekto brandos laipsnį. Žinoma, nugalėtojo laurai – geroji medalio pusė. Blogojoje – įgyvendinimo aparatas, kuris yra neveikiantis arba sugedęs ir neužtikrina projektų tęstinumo. Bet tai jau nebe architekto, o sistemos bėda. Manau, šioji pusė rodo, kokia netvarka mus supa. Ir, spėju, ateis laikas, kai sutvarkysime ją pagal savo patirtį arba ji su-

sitvarkys savaime, nes kitos išeities paprasčiausiai nebus. Tačiau mes niekad nepažinsime situacijos nieko nedarydami ir niekada negalėsime kalbėti nepabandę. V.J.: Praėjo lygiai metai nuo „Agilos“ konkurso. Projektas stovi vietoje. Tačiau per šį laiką sukaupėme didžiulį įdirbį bendraudami su Valstybės saugomų teritorijų tarnyba, UNESCO komisija, viešindami situaciją. Teikia stiprybės viltis, kad ją galima pakeisti. Bet kuriuo atveju kurdami negalvojame apie kliūtis ir trikdžius. Mes tiesiog siekiame padaryti gerai. Tačiau įvairios situacijos rodo, kad neužtikrinamas architektūrinių konkursų tęstinumas, pagarbos darbui stoka yra objektyvi realybė. M.M.: Kartais architektūrai nepalankios situacijos suvienija gildijos atstovus, sužadina aktyvias architektų praktikų, teoretikų, mokslininkų diskusijas. Iš vyresniosios kartos kolegų tenka išgirsti karčių apibendrinimų, kad dabartinė padėtis, neleidžianti skleistis naujoms idėjoms, – jų pačių neveiksnumo pasekmė. Labai norėtume, kad patiems netektų šitaip reziumuoti savo aktyviausios veiklos dešimtmečių. – Jūsų darbe tenka daugiau klausytis ar įtikinėti? V.J.: Diskutuoti. M.M.: Ir argumentuoti. Kai potencialus užsakovas atsineša piešinį, dažniausiai iškart pasakome, kad mums ne pakeliui – šioje situacijoje piešti turime mes. V.J.: Tačiau labai smagu, kai žmogus ateina su vizija ir pagarba. Bendraudamas ir grynindamas idėjas kartais pamatai, kad jis nebėra tikras dėl savo nuomonės, ieško, mokosi. Šitoks darbas man yra savęs ir kito ugdymas. Šiame kontekste tikrąją prasmę įgyja individualiosios architektūros sąvoka. Tada žmogus rodo savo būsimojo namo maketą ar vizualizaciją draugams džiaugdamasis, kad jis yra vienas iš jo kūrėjų. Kalbino Valerija Lebedeva


14

ketvirtadienis, liepos 25, 2013

durys

Projektas „KITI 4“: analogin Šiąvasar Klaipėdos fotografijos galerijoje ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius pristatė tęstinį fotoprojektą „KITI“.

„„Miestelis: V.Matkaus darbuose – gimtinės vaizdai, užfiksuoti naudojant ne įprastą fototechniką, bet per-

dirbtą į monoklį plačiajuostį objektyvą, kuris pasižymi savitu piešiniu ir leidžia kadre išryškinti tik atskiras detales ar objektus.

Danguolė Ruškienė

Ketvirtus metus iš eilės vykstančiame projekte šiuosyk dalyvauja 11 autorių: Inga Dinga (Vilnius), Redas Šilinas (Palanga), Gintaras Varnagys (Dublinas), Žilvinas Glušinskas (Kaunas), Levas Žiriakovas (Vilnius), Vytas Matkus (Kėdainiai), Vadimas Šamkovas (Vilnius), Mindaugas Gabrėnas (Niujorkas), Giedrius Petrauskas (Kaunas), Gintas Kavoliūnas (Vilnius) ir Juozapas Kalnius (Klaipėda). KKKC Parodų rūmuose paroda veikė birželio 14 – liepos 21 dienomis, Klaipėdos fotografijos galerijoje ją galima aplankyti iki rugpjūčio 4-osios.

Siekia suaktyvinti diskusiją

Projekto kuratoriaus Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininko Dariaus Vaičekausko teigimu, ir šiais metais projekto „KITI“ tikslas išliko toks pat – sudaryti sąlygas savo kūrybą pristatyti nežinomiems ar mažiau žinomiems autoriams, taip paskatinant juos aktyvesnei kūrybinei ir parodinei veiklai, kartu savotiškai stimuliuojant šių fotografų įsiliejimą į jau susiformavusį lietuvių fotomenininkų sluoksnį. Akivaizdu, kad šįkart buvo siekiama dar labiau suaktyvinti diskusiją apie tradicines ir eksperimentines raiškas fotografijoje, nebijant šių procesų eskiziškumo

ar fragmentiškumo. Jau praėjusiais metais projekte „KITI“ buvo priartėta prie archajiškų technologijų, kai jame dalyvauti buvo pakviestas šiaulietis Martynas Juras, pristatęs ambrotipijos technika sukurtas fotografijas. Šių metų projekto „KITI 4“ autoriai išimtinai kuria vien analoginės fotografijos srityje, naudodami mechaninius ir cheminius vaizdų išsaugojimo metodus. Toks prisirišimas prie senosios technikos liudija ne tik nostalgišką jų požiūrį į kūrybinį procesą. Jis tampa ir savotiška protesto forma prieš nuolatinį skaitmeninių technologijų progresą, neretai koreguojantį / niveliuojantį ir pačią kūrybos sampratą.

Archajiškumas ir netikėtumas

Anot projekto dalyvių, juosta galima sukurti nepakartojamą, tik tokiai fotografijai būdingą šviesotamsą, kuri suformuoja ypatingą vaizdo plastiką. Daugumą autorių žavi ne tik sunkiai nuspėjamas kūrybinio proceso rezultatas ar rituališkumas spaudžiant nuotraukas laboratorijoje, bet ir iš anksto užprogramuotas nuotraukos archajiškumas. Jis čia – tikras, toks, kokį pavyko užfiksuoti, be papildomų korekcijų kompiuterinėmis programomis. „Juosta yra nuoširdesnis būdas išreikšti savo jausmus. Čia slypi tikrumas ir kartu netikrumas. O jeigu tiksliau, tai neužtikrintumas, nuolatinis siurprizas – pavyks savo idėjas perteikti ar ne“, – teigė M.Gabrėnas. Anot projekto autorių, technologiniai dalykai dar labiau leidžia priartėti prie analoginės fotografijos esmės, kur rezultatas ne tik sunkiai nuspėjamas, bet dažnai pilnas netikėtumų, kai užfiksuotame kadre atrandi kažką visiškai naujo, atrodo, lyg ir nematyto. Tai ypač būdinga pinhole fotografijai. „Kiekvienas juostoje ar fotopopieriuje lėtai gimstantis kadras įsimena giliau nei skaitmeninėje kortelėje, nes su juo spėji susibičiuliauti“, – dar vieną argumentą pateikė I.Dinga. Universalaus laiko sintezė

Šiųmečio projekto „KITI“ geografija, kaip ir praėjusių metų, neapsiriboja vien Lietuvoje gyvenančiais autoriais. Nors projekte dalyvauja išimtinai lietuvių fotografai, tačiau jie gyvena bei kuria įvairiuose Lietuvos ir užsienio miestuose. Kaip tvirtino projekto sumanytojas D.Vaičekauskas, projekto „KITI 4“ inspiracijų šaltinis – socialiniame tinkle „Facebook“ susikūrusios grupės „Lithuanian Analogue Photography“ veikla. Nors dauguma šios grupės narių net nėra profesionalūs fotografai, tai netrukdo jiems atsidėti senosios fotografijos raiškų bei kūrybinių galimybių tyrinėjimams, ieškant ne tik taikliausių saviraiškos būdų, bet ir naujų eksperimentinių kūrybos formų. Būtent tai galėtų tapti bendru var-

„„Tyrimas: M.Gabrėnas leidžiasi į vizualinę aplinkos analizę, pernelyg nesigilindamas į užfiksuotų vaizdų prasmes.

dikliu visiems projekto „KITI 4“ dalyviams. Autorių kitoniškumą lemia ne tik tai, kad jie vaikšto su kitokiomis kameromis, kartais neturinčiomis nei juostų, nei objektyvų, kartais net nepanašiomis į fotoaparatus. Kitoks ne tik kūrybinis procesas, kuris veikiau panašus į šamanišką ritualą tirštai raudonos šviesos, chemikalų pripildytų vonelių ir ryškėjančių vaizdų draugijoje. Tai – visai kita kūryba, jau iš anksto užprogramuojanti kitą fotografiją. Viskas čia persismelkia archajiškumu – nuo pasirenkamų aparatų ir priemonių iki pačios nuotraukos. Dabartis norom ar nenorom čia visuomet tampa praeitimi, nukeliančia atgal ne akimirką, dieną ar savaitę, bet ištisus amžius, kūriniui suteikiant ryškesnį ar blankesnį laiko paradokso atspalvį. Todėl nūdienos ženklai, kad ir kokie jie įtikinami būtų, čia išblunka ir tampa ne tokie reikšmingi. Šiandienos ir praeities samplaika, keista šiandienos ir anądienos jungtis pavirsta tam tikra universalaus laiko sinteze. Jeigu toks laikas galėtų egzistuoti. Lemia skirtingas patyrimas

„KITI 4“ autoriai kaskart pertikrina analoginės fotografijos galimybes. Vedami intuicijos, dažnai – vos apčiuopiamos idėjos, tolimesnę eigą jie patiki technologijoms, nuo kurių pasirinkimo ir priklauso galutinis rezultatas. Jis – nors ir prognozuojamas, nujaučiamas, bet dažnai – netikėtas. Tokia ir yra šių fotografų kūrybos esmė. Kita vertus, skirtingas patyrimas ne tik analoginės fotografijos, bet ir apskritai kūrybos srityje lemia gana skirtingą šių fotografų vizualinio mąstymo pobūdį. Jų fiksuojamų vaizdų ar idėjų inspiracijų šaltiniai – labai įvairūs. Kadangi sąmoningai buvo atsisakyta spalvos, vizualiniai dėmenys autorių darbuose susidėlioja labiau tradiciniais būdais. Užfiksuoti šešėliai, šviesos blyksniai, minkšti pilkos spalvos niuansai konstruoja realius ir labiau išgalvotus, mistifikuotus objektus / subjektus. Manipuliuojama ne tik pasirenkant skirtingą (ne)ryškumo skalę, bet ir skirtingus planus, ra-

„„Modelis: I.Dinga, kad ir ką fotografuotų, į kadrą įlenda ir pati.


15

ketvirtadienis, liepos 25, 2013

durys

nės fotografijos misticizmas Tokia fotografija išsaugo stebėtinai išraiškingą ir darnią vaizdo plastiką, jautrią, niuansuotą šviesą ir akivaizdžius misticizmo pėdsakus.

„„Apkabinimai: J.Kalniaus „Hugs“ – sunkiai identifikuojamos asmenybės, tarp kurių –

ir pats autorius.

kursus, etc. Pasinaudojama daugybe analoginės (ir ne tik) fotografijos technikos galimybių. Daugiasluoksniai vaizdai inspiruoja daugiaprasmybes, labai individualius pojūčius, kurie ne tik sluoksnis po sluoksnio atveria vis naujas autoriaus mintis, bet ir nesunkiai prasibrauna prie asmeninių suvokėjo patirčių. Išlikdami ištikimi savo idėjoms, fotografai kartu yra atviri naujiems eksperimentams. Akivaizdu, kad ne visiems jiems yra gerai pažįstamos fotografijos tradicijos, todėl gal net ir nesąmoningai kartais jos čia paneigiamos, ignoruojamos ar asmeniniai atradimai pateikiami kaip absoliuti naujovė. Kaip „mato“ fotokameros

Vizualiniai / prasminiai dėmenys projekto dalyvių nuotraukose dėliojami gana įvairiai. Vienus labiau domina formalūs sprendimai – dėmių, linijų ir plokštumų deriniai ar priešingai – disonansas, kylantis iš jų konfrontacijos. Kitus – pasakojimai, aiškūs, kai kur – pernelyg litera-

tūriški, turintys beveik klasikinius personažus. Tačiau ir vieniems, ir kitiems būdingos pastangos atitrūkti nuo tikrovės, nuo realaus vaizdo pagrindo. Tam pasirenkamos įvairios priemonės: vaizdai sluoksniuojami, fragmentuojami tol, kol beveik visiškai prarandamas jų atpažįstamumas ir ryšys su tikrove. Kuriamos neįprastos ir sunkiai suvokiamos situacijos, irealūs sugretinimai. Todėl realybė čia jau praranda tikrovės požymius. Ji tampa sunkiai atpažįstama, mistifikuota, siurreali ar net grėsminga. Šešėliai čia ne tik ryškesni, bet ir tikresni už pačius objektus, o ištįsusios žmonių figūros veikiau panašios į jų sielų nei kūnų atspindžius. Analoginė fotografija suteikia galimybę pamatyti taip, kaip „mato“ fotokameros. Jos gali sutraukti, susintetinti vaizdą, sufokusuoti tik tam tikrame, viename taške, visa kita užzulinant kaip nereikšminga ir nevertinga. Tokia fotografija išsaugo stebėtinai išraiškingą ir darnią vaizdo plastiką, jautrią, niuansuotą šviesą ir akivaizdžius misticizmo pėdsakus.

„„Portretas: R.Šilinas, fotografuodamas žmones, susikoncentravo į emo-

ciją, net jos fazes.

„„Peizažas: V.Šamkovo pagauti šešėliai ne tik ryš-

kesni, bet ir tikresni už pačius objektus.

„„Tipologija: G.Kavoliūnas užfiksavo vieno buto gyven-

tojus.

„„Kaita: G.Varnagio fotografijos – kelionių įspūdžiai apie tas vietas, kurios yra, bet tuo pačiu metu jų lyg ir nebelieka, nes jos, kaip ir viskas aplink mus, yra nuolatiniame procese.


16

ketvirtadienis, liepos 25, 2013

durys

Vasaros kinas – pagirios velniai žino kur Vasara – tai laikas, kai Holivudo kino pramonės gigantai užtaiso patrankas galingiausiais sviediniais, bet...

Aivaras Dočkus

Filmų biudžetai svyruoja nuo 100 iki 250 mln. JAV dolerių, į ekranus paleidžiami superherojai, tęsiniai, prasideda ir baigiasi epinės trilogijos. Paprastai vasarą keliauji į kino teatrus nesukdamas sau galvos, apsiginklavęs spragėsiais, pasodinęs ant nosies 3D akinius. Ir tikiesi geros pramogos, įskaičiuotos į tavo atostogų planus. Tačiau šiemet išlindo vienas neplanuotas netikėtas „bet“... Vasara linksta į antrąją pusę, o tos pramogos atseikėta labai šykščiai. Kitaip tariant – kokybė neatitinka kainos. Keista stebėti save rašant tokius žodžius – būtų neblogai pamatyti bent jau kažką panašaus į „transformerius“. Negi užlūžo amžinasis „svajonių fabriko“ konvejeris?

tų naują „Karibų piratų“ atrakcioną vesterno šovinių apkaboje. „Pagirios 3: velniai žino kur“ sukramtė ir išspjovė dvi ankstesnes šio „brando“ dalis. Įdomiausia, jog komedija beveik virto trileriu su keliais dirbtinai priklijuotais juokeliais. „Greiti ir įsiutę 6“ scenarijus buvo parašytas greitai ir be jokio įsiūčio. Gerai pažįstami personažai tapo amerikietiškųjų vertybių puoselėtojais ir visagaliais supermenais. „Ugnies žiedas“ kėsinosi nustelbti „Transformerius“, pasitelkdamas „Godzilą“. Čia atsisakoma įžangos „vaje, kas dedasi“ efekto ir visa priešistorė papasakojama vaizdų kratiniu ir balsu už kadro. Rezultatas – kai prasideda veiksmas „čia ir dabar“, aš jau niekuo netikiu ir esu iškritęs iš filmo. Žemę užpuolė ateiviai dinozaurai? Man tikriausiai pagirios velniai žino kur. „Pasaulinio karo Z“ sumanytojai atvirai kala karštą populiaraus serialo „Vaikštantys negyvėliai“ geležį. Nemaniau, jog taip ilgėsiuosi pirmosios „Absoliutaus blogio“ dalies. Vizualisto Zacko Snyderio „Žmogus iš plieno“ – kažkokie pokanapiniai skiedalai tarp „Žvaigždžių karų“, „300“ ir blogiausių superherojinių filmų. Naujieji „Piktie-

ji numirėliai“ kažkodėl nukeliavo į pseudorimto siaubo kino trobelę, nužudė senųjų versijų charizmą ir apsitaškė kruvinu faršu. Kai kurie scenaristai (matyt, respublikonai) taip užsirūstino ant Barako Obamos, kad ėmė siųsti teroristų desantą į Baltuosius rūmus („Olimpo apgultis“, „Baltųjų rūmų šturmas“). Pasakėlės prieš prezidento apsaugos tarnybos darbuotojų miegą. „Eilinis Džo. Kerštas“ visai neturi scenarijaus. Kovos scenos ant balto popieriaus.

Ar šabloniškas „Ugnies žiedas“ vertas poros režisieriaus Guillermo del Toro darbo metų? Ką su zombiais veikia dramatiškų istorijų virtuozas Marcas Forsteris? Ir net jeigu „Transo būsena“ niekaip netaiko į „blokbasterius“, kažkaip nejauku dėl „Oskaro“ laureato Danny’o Boyle’o. Labai jau vidutinišką mišrainę jis pagamino. Galbūt todėl, jog prie šio trilerio darbavosi atokvėpių tarp rengimosi Londono olimpinių žaidynių iškilmėms metu. Nei meno, nei pramogos

Kūrėjai nuobodžiauja

Į talentingąjį Robertą Downey Jr., kuris visuomet mėgaujasi kuriamais charakteriais, „Geležiniame žmoguje 3“ nuoširdžiai graudu žiūrėti. Tuoj tuoj nusižiovaus. Jam žiauriai nuobodu vėl vaidinti Tonį Starką, kurį tobulai įkūnijo pirmosiose dalyse. Nebėra ko ieškoti. O juk dar reikės filmuotis „Keršytojuose 2“. J.Deppas „Vienišame klajūne“ – tas pats Džekas Sperou iš „Karibų piratų“. Tik su kitokiu grimu. Bradas Pittas „Pasauliniame kare Z“ „zombiškai“ vienodai vaidina nesuprantantį, kur papuolė. Visą „Greitų ir įsiutusių 6“ aktorių komandą nominuočiau vienai milžiniškai „Auksinei avietei“.

Blogiausia vidurvasario kino tendencija – nei meno, nei pramogos. Pagirios velniai žino kur. Ateini reginio, o gauni netalentingą kratinį, kur viską jau ne kartą esi matęs. Ir žymiai aukštesnio lygmens. O dabar brukamas naujas stilius – grandiozinio biudžeto produktai prikaišomi banalaus dramatizmo atkarpomis. Arba dar baisiau – bandoma visa tai parduoti kaip

nepriklausomo kino atmainą su dideliu biudžetu. Toks neapsisprendimas... toksiškas. Žiūrovas taip ir lieka nesupratęs, kokio skonio spragėsius triauškė. Belieka užgerti efektais. Tačiau ir jie šią vasarą beskoniai. Neefektingi. Laiminga pabaiga

Kritikos – per akis. Tad dabar pagal nerašytas taisykles – ilgai lauktas „happyendas“. Juk koks nors filmas gali tapti geru atostogų papildu? Kol kas turiu tris aiškius favoritus. Dar pavasarinį – kosminiais nuotykiais nuklotą „Žvaigždžių kelią. Tolyn į tamsą“. Nuo pradžios iki pabaigos intriguojančius „Apgaulės meistrus“. Ir taiklų išradingų pramuštgalvių Setho Rogeno ir Evano Goldbergo pokštą „Dabar tai jau šikna“, kur linksmuoliai prasuka atvirkščią triuką – mažą filmą pateikia kaip didelį reginį. Šauniausia, kad jis tokiu ir virsta.

Geriausių 2013 m. vasaros filmų trejetukas „„„Žvaigždžių kelias. Tolyn į tamsą“ (JAV, rež. J.J.Abramsas) „„„Apgaulės meistrai“ (Prancūzija, JAV, rež. L.Leterrieris) „„„Dabar tai jau šikna“ (JAV, rež. S.Rogenas, E.Goldbergas)

Auksiniai „treilerių“ laikai

Vienos profesijos meistrai priversti tobulėti ne dienomis, o valandomis. Vasaros „blokbasterius“ pristatantys dviejų su puse minutės trukmės filmukai talpina ne tik visa, kas geriausia. Daug daugiau. Jų režisieriai sukuria tai, ko nėra filmuose. Įtampą ir pramogą. Prieš seansą žiūrėtum ir žiūrėtum, džiaugdamasis vasaros kino derliumi. Kartais pagalvoji, jog peržiūrėjęs reklaminį „treilerį“ pamatai du trečdalius filmo. To geresnio. Kurio nėra. „Treilerių“ kūrėjai meistriškai uždangsto klišes ir nuobodulį. „Pasaulinio karo Z“ pristatyme zombiai iš tikrųjų paslėpti. „Ugnies žiedo“ „treileryje“ – vien didingi vaizdai. „Piktieji numirėliai“ šimtą kartų sumažinto mastelio modelyje teikia armijas vilčių. Deja. Tiesiog kažkam turėtų šauti mintis apie „treilerių“ festivalį. Atspirties taškas puikus – apdovanojimai už geriausius reklaminius filmukus jau senokai teikiami.

Blogiausia vidurvasario kino tendencija – nei meno, nei pramogos. Pilka scenarijų rutina

Susidaro įspūdis, jog didžioji dalis šios vasaros kino repertuaro – ankstesnių darbų perkramtymas. Visa ši epidemija prasidėjo dar pavasarį, kai fantastinė veiksmo drama „Užmirštieji“ pabandė būti naujuoju „Matricos“ ir „Ekvilibriumo“ hibridu. „Vienišo klajūno“ autorius Gore Verbinski’s pasikvietė Johnny Deppą, kad prasuk-

„„Pasiūla: kadrai iš šį sezoną pasirodžiusių naujų filmų „Vienišas klajūnas“, „Greiti ir įsiutę 6“, „Dabar tai jau šikna“, „Pasaulinis karas Z“, „Geleži-

nis žmogus“, „Ugnies žiedas“, kurie pretenduoja į žiūrovų dėmesį, bet toli gražu ne kiekvienas jo vertas.

Leidėjas © 2013 UAB „Sorestum“, Labdarių g. 8, 01120 Vilnius, tel./faks.: (8 5) 262 4242, el. paštas: info@diena.lt. Maketavo UAB „Diena Media News“ leidybos centras. Spausdino UAB „Diena Media Print“. Tiražas 7 500. Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami.


2013 07 25 durys