Page 4

4

penktadienis, vasario 22, 2013

santaka /scena kaunodiena.lt/nau­jie­nos/­kau­no­san­ta­ka

Skir­tin­gi po­tė

„„At­gal: Gren­gua­ro vaid­me­niu „Notr­da­mo le­gen­do­je“ ba­le­to pri­ma­ri­jus N.Juš­ka po pri­vers­ti­nės per­trau­

kos grįž­ta į di­džią­ją sce­ną. 

Mar­ty­no Alek­sos nuo­tr.

Le­gen­dos ke­lio­nė lai­ku Nors šo­kė­jams, įpra­tu­ 3 siems prie šo­kio raiš­kai bū­din­go rit­mo, sun­kiau įkū­ny­

ti ju­de­sį pa­si­tai­kan­čiuo­se „van­ de­nin­guo­se“ elekt­ro­ni­nės mu­zi­ kos vin­giuo­se, ši dau­gias­luoks­nė mu­zi­ki­nė ter­pė dar­niai įsi­lie­ja į šį „Pa­ry­žiaus ka­ted­ros“ is­to­ri­ jos sta­ti­nį. Pa­žy­mė­ti­nas ir sva­rus ener­gi­ja trykš­tan­čio di­ri­gen­to Jo­ no Ja­nu­le­vi­čiaus kū­ry­bi­nio dar­bo in­dė­lis. Pas­tip­ri­ni­mas iš LNOBT

Vis dėl­to svar­biau­sia iš­raiš­kos prie­mo­nė spek­tak­ly­je – ju­de­sys, vie­ni­jan­tis kla­si­ki­nio, šiuo­lai­ki­nio ir mo­der­naus šo­kio ele­men­tus, tar­si su­pi­nan­tis į bend­rą jaus­mų raiš­kos da­ri­nį praei­tį ir da­bar­tį. Ryš­kiau­siai kla­si­ki­niam šo­kiui at­sto­vau­ja Gren­gua­ras, ku­ris, at­ ro­dy­tų, iš­kren­ta iš vy­rau­jan­čio mo­der­naus šo­kio kon­teks­to. Vis dėl­to tai ga­li bū­ti pa­tei­si­na­ma pri­ski­riant Gren­gua­ro vaid­me­ niui sa­vo­tiš­ko kū­rė­jo – ste­bė­to­jo ir pa­sa­ko­to­jo po­zi­ci­ją. Ji iš­ryš­kė­ ja stop kad­ro epi­zo­duo­se, ju­dant Gren­gua­rui tarp lai­ke su­stin­gu­sių fi­gū­rų, tar­si ste­bint ir ban­dant įsi­ gi­linti į jų bū­se­nas ir jaus­mus. Gren­gua­ro iš­skir­ti­nu­mą iš­ryš­ ki­na ne tik šo­kio sti­lis­ti­ka, bet ir ap­ran­ga – ryš­kiai kont­ras­tuo­jan­ti su mo­der­nia­jam šo­kiui at­sto­vau­ jan­čių­jų ap­da­rais. Šis vaid­muo tar­si spe­cia­liai su­kur­tas LNOBT pri­ma­ri­jui Ne­ri­jui Juš­kai, po kū­ ry­bi­nę veik­lą nu­trau­ku­sios trau­ mos grįž­tan­čiam į sce­ną. Spek­tak­ly­je da­ly­vau­ja ir dau­ giau kvies­ti­nių ba­le­to ar­tis­tų iš

LNOBT: G.Gy­ly­tė (Es­me­ral­da) ir G.Žu­kovs­kis (Fe­bas), pel­nę di­ džiu­les žiū­ro­vų sim­pa­ti­jas prem­ je­ri­niuo­se spek­tak­liuo­se. Į juos ly­ giuo­tis sten­gė­si ir KVMT šo­kė­jai. Cha­rak­te­rin­gu šo­kiu ža­vė­jo Va­ le­ri­jaus Osad­čen­kos ku­ria­mas Klo­pe­nas, abe­jin­gų ne­li­ko įti­ki­ mai Kva­zi­mo­do jaus­mų tra­giš­ku­ mą per­tei­ku­siems G.Vi­soc­kiui ir D.Ber­vin­giui. Taik­liai su­ras­tas miš­raus šo­kio ele­men­tus de­ri­nan­čios iš­raiš­kos ke­lias cho­reog­ra­fui ir spek­tak­lio re­ži­sie­riui (taip pat su­kū­ru­siam ir pa­sta­ty­mo sce­na­ri­jų) A.Jan­kaus­ kui pa­dė­jo iš­spręs­ti ne­ma­žai su­ dė­tin­gų klau­si­mų.

No­ri­si ti­kė­ti, kad, įsi­tvir­ti­nant spek­ tak­liui, jau­nų­jų šo­ kė­jų aist­ra ir ener­ gi­ja neišb­lės, o ju­de­sio tiks­lu­mas ir sinch­ro­niš­ku­mas dar la­biau to­bu­lės. Pir­miau­sia – ri­bo­ta teat­ro ba­ le­to tru­pė ver­tė ieš­ko­ti pa­stip­ri­ ni­mo iš ša­lies. Spek­tak­ly­je da­ly­ vau­jan­tys LNOBT ba­le­to so­lis­tai sėk­m in­gai iš­s pren­d ė kau­n ie­č ių šo­kė­jų sty­giaus pro­ble­mą, kar­ tu tap­d a­m i sva­r ia pa­s pir­t i­m i spek­tak­l iui ir pui­k ia mo­k yk­l a teat­ro ba­le­to ar­tis­tams bei im­ pul­su, ver­čian­čiu pa­si­temp­ti ir to­bu­lė­ti.

„„Kar­tos: spek­tak­ly­je užim­ti jau­nie­ji šo­kė­jai pri­vers­ti ly­giuo­tis į gar­siuo­

sius ar­tis­tus, su ku­riais jiems te­ko gar­bė da­ly­tis sce­na.

Ma­si­nė­se sce­no­se šo­ka ne tik ba­le­to, bet ir cho­ro ar­tis­tai, jau ne pir­mą kar­tą ro­dan­tys sa­vo uni­ ver­sa­lu­mą. Juos pa­pil­dan­tis bū­rys Kau­no cho­reog­ra­fi­jos mo­kyk­los jau­ni­mo, azar­tiš­ku ir di­na­miš­ ku šiuo­lai­kiš­kai mo­der­niu šo­kiu įpras­mi­na Pa­ry­žiaus gat­vių šei­mi­ nin­kų – va­gių ir či­go­nų kas­die­ny­ bę bei šven­tes, su­tei­kia spek­tak­liui nuo­šir­daus vi­ta­liš­ku­mo. No­ri­si ti­ kė­ti, kad, įsi­tvir­ti­nant spek­tak­ liui, jau­nų­jų šo­kė­jų aist­ra ir ener­ gi­ja neišb­lės, o ju­de­sio tiks­lu­mas ir sinch­ro­niš­ku­mas dar la­biau to­ bu­lės. Ke­lio­nės lai­ku sim­bo­li­ka

Vei­kė­jų kos­tiu­mai – sai­kin­gai sti­ li­zuo­ti (kos­tiu­mų ir gri­mo dai­li­ nin­kė – Rū­ta Bi­liū­nai­tė), ku­riuo­ se ga­li­ma įžvelg­ti ir Re­ne­san­so epo­chos, ir šiuo­lai­ki­nės jau­ni­mo gat­vės šo­kių kar­tos ap­ran­gos ele­ men­tų. To­kia uni­ver­sa­li lai­ko­tar­ pių ap­ran­gos sti­li­za­ci­ja lei­džia ne­ pri­si­riš­ti prie vie­no ar ki­to sti­liaus, pa­lie­kant ga­li­my­bę lais­vai ke­liau­ti per šimt­me­čius. Sce­no­je iš­vys­ta­me ir reikš­min­gų Pa­ry­žiaus ka­ted­ros ar­chi­tek­tū­ros ele­men­tų – sli­bi­nus pri­me­nan­čių mi­ti­nių bū­ty­bių, chi­me­rų, ku­rių drau­gi­jo­je Kva­zi­mo­das ran­da pa­ guo­dą. Kva­zi­mo­do kak­lą juo­sian­ čių vir­vių rez­gi­nys – tar­si sim­bo­ li­zuo­jan­tis ga­li­my­bių su­var­žy­mą, smau­gian­tis jaus­mų lais­vę ir ri­bo­ jan­tis fi­zi­nes ga­lias. Vla­di­mi­ro Šers­to­bo­je­vo vaiz­ do ins­ta­lia­ci­jos pa­pil­do san­tū­rią spek­tak­lio sce­nog­ra­fij­ ą (Ar­tū­ras Ši­mo­nis), ap­si­ri­bo­jan­čią įvai­riai pri­tai­ko­mo­mis ir mo­di­fi­kuo­ja­ mo­mis kiau­ra­vi­du­rė­mis dė­žė­mis bei ka­ban­čio­mis ir ju­dan­čio­mis plokš­tė­mis, ku­rių veid­ro­di­niai pa­vir­šiai tar­si kvie­čia pa­žvelg­ti į sa­ve ir iš­vys­ti sa­vo ydas ir ne­do­ ry­bes – tai, ką no­rė­tu­me pa­slėp­ti nuo ki­tų, ta­čiau kas ga­li ne­ti­kė­tai iš­si­verž­ti nai­ki­nan­čia jė­ga, griau­ nan­čia ne tik mei­lę, bet ir gy­ve­ ni­mą. Nau­ja­sis spek­tak­lis teat­ro sce­ no­je gi­mė sim­bo­li­niu lai­ku – va­ sa­rio 14-ąją, Mei­lės die­ną. Daug sim­bo­lių ran­da­me ir pa­čia­me spek­tak­lio pa­sta­ty­me. Svar­bu, kad spek­tak­lio sta­ty­to­jai tu­ri ką pa­sa­ ky­ti, ir pa­sa­ko tai ne tik šo­kio ele­ men­tais. Žiū­ro­vui be­lie­ka vi­sa tai iš­girs­ti, įsi­gi­lin­ti ir su­pras­ti – o gal ir at­ras­ti sa­vo at­spin­dį ra­tu be­si­ su­kan­čio lai­ko tėk­mė­je.

Al­g

Na­cio­na­li­nio Kau­no dra­mos teat­ro už­ mo­jai pa­siū­ly­ti Kau­nui dar vie­ną pa­ro­ dų erd­vę neap­si­ri­bo­ja tik skam­biais pa­ reiš­ki­mais. Šiuo me­tu čia ga­le­ri­jos „Auk­ so pjū­vis“ pa­reng­to­je Al­gir­do Pet­ru­lio, Klau­di­jaus Pet­ru­lio ir Jū­ra­tės My­ko­lai­ ty­tės pa­ro­do­je „Trys“ pir­mą­syk su­gre­ ti­na­ma šios šei­mos dai­li­nin­kų kū­ry­ba.

En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

Vi­di­nės dar­nos dro­bės

„Var­gu ar šiuo­lai­ki­nė­je lie­tu­vių dai­lė­je at­si­ras­tų kas ki­tas, ga­lįs pri­lyg­ti A.Pet­ru­lio ta­py­bo­je ku­ ria­mai plas­ti­kai ir ko­lo­ri­tui. O ir toks švie­sus po­žiū­ris į pa­sau­lį re­ tas XX–XXI a. san­dū­ros kul­tū­ro­ je“, – yra pa­ste­bė­ju­si me­no­ty­ri­ nin­kė Ele­na Čer­niaus­kai­tė. A.Pet­ru­lio (1915–2010) ta­py­ba – tar­si opo­zi­ci­ja įpras­tam lie­tu­viš­ kam eksp­re­sio­niz­mui. Jo pa­veiks­lų plas­ti­ka dau­giau imp­re­sio­nis­ti­nė, pu­siau abst­rak­čios geo­met­ri­zuo­ tos for­mos, di­na­miš­kos kom­po­ zi­ci­jos, pa­ly­gin­ti ryš­kus, mu­zi­ka­ lus, poe­tiš­kas ko­lo­ri­tas, skam­bios, har­mo­nin­gos, ku­rian­čios emo­ci­nę įtam­pą spal­vos. „Įdo­mu tai, kad, pa­veiks­lą pa­ dė­jus ant žo­lės, jis pa­pras­tai tar­si iš­nyks­ta, spal­vos iš­blun­ka ir pra­ ran­da ener­gi­ją, o A.Pet­ru­lio pa­ veiks­lai ir pa­dė­ti ant žo­lės skam­ba, – pa­ste­bi J.My­ko­lai­ty­tė, nes dai­li­ nin­ko sū­nui, ki­tam pa­ro­do­je pri­

Tė­vas pra­ktiš­kai ne­ kal­bė­da­vo apie pa­ veiks­lus – nei sa­vo, nei ki­tų. Ir iš­ties – ką ga­li pa­sa­ky­ti, jei ma­ tai, kad pa­veiks­las pra­stas? sta­to­mam dai­li­nin­kui K.Pet­ru­liui, ne­leng­va pa­sa­ko­ti apie tė­vą. „Juk bū­siu neob­jek­ty­vus, – iš­ta­ria me­ ni­nin­kas ir pa­ste­bi: – Ki­ta ver­tus, tė­vas pra­ktiš­kai ne­kal­bė­da­vo apie pa­veiks­lus – nei sa­vo, nei ki­tų. Ir iš­ties – ką ga­li pa­sa­ky­ti, jei ma­tai, kad pa­veiks­las pra­stas? Kad neuž­ ten­ka ta­len­to? O jei dar­bas tik­rai ge­ras, tai ne­rei­kia apie jį nė kal­bė­ ti, ir taip vi­si ma­to.“ Kai ku­rie A.Pet­ru­lio, įver­tin­ to ne vie­nu svar­biu ap­do­va­no­ji­ mu (Na­cio­na­li­ne kul­tū­ros ir me­no pre­mi­ja, Lie­tu­vos di­džio­jo ku­ni­ gaikš­čio Ge­di­mi­no or­di­nu ir kt.),

2013-02-22 Santaka  
Advertisement