Page 3

3

penktadienis, vasario 22, 2013

santaka/scena

Le­gen­dos ke­lio­nė lai­ku Pa­ry­žiaus ka­ted­ ros le­gen­da pa­sta­ ruo­ju me­tu ke­liau­ ja per Lie­tu­vos sce­ nas įvai­rio­mis for­ mo­mis ir spren­di­ mais. Gar­su­sis Vic­ to­ro Hu­go kū­ri­nys at­gi­jo ir Kau­no vals­ ty­bi­nia­me mu­zi­ki­ nia­me teat­re (KVMT): čia jis at­pa­ sa­ko­tas šo­kio kal­ ba. Šio su­ma­ny­mo au­to­rius – cho­reog­ ra­fas Alek­sand­ras Jan­kaus­kas.

Fak­tai ir var­dai „Notr­da­mo le­gen­da“ 2 da­lių šo­k io spek­tak­lis. Prem­je­ra 2013 m. va­sa­rio 14 d. „„Ins­c e­n i­z a­

ci­jos au­to­rius ir cho­reog­ra­ fas Alek­sand­ ras Jan­kaus­ kas; mu­z i­ ka – An­ta­nas Ja­sen­ka, Ric­ car­d o Coc­ cian­t e; di­r i­ gen­tas Jo­nas Ja­nu­le­vi­čius; sce­nog­ ra­fas Ar­tū­ras Ši­mo­nis; kos­tiu­mų dai­li­nin­kė Rū­ta Bi­liū­nai­tė; vi­zua­li­ za­ci­ja – Vla­di­mi­ras Šers­to­bo­je­vas. Šo­ka: LNOBT so­lis­tai, KVMT ba­le­to tru­pės ar­tis­tai ir Kau­no cho­reog­ra­ fi­jos mo­kyk­los moks­lei­viai. „„Die­vo Mo­ti­nos ka­ted­ra Pa­ry­žiu­je,

ku­rio­je vi­rė Vic­to­ro Hu­go ro­ma­no „Pa­ry­žiaus ka­ted­ra“ he­ro­jų aist­ros ir spren­dė­si li­ki­mai, šie­met šven­ čia 850-ąjį ju­bi­lie­jų (pra­dė­ta sta­ty­ti 1163 m., baig­ta – 1345 m.). Ma­no­ma, kad 1831 m. pa­si­ro­džiu­sio ro­ma­no po­pu­lia­ru­mas iš­gel­bė­jo ir pa­čią ka­ ted­rą: pa­si­ro­džius kū­ri­niui, ją ke­ tin­ta nu­griau­ti, ta­čiau ga­liau­siai pa­ si­ryž­ta res­tau­ruo­ti. Šian­dien ji – se­ niau­sia Pran­cū­zi­jo­je iš­li­ku­si go­ti­ki­ nė baž­ny­čia.

Gra­ž i­na Dai­naus­kie­nė Mu­z i­ko­lo­gė

Ne­sens­tan­ti is­to­ri­ja

Die­vo Mo­ti­nos ka­ted­ros priei­go­se gi­mu­si is­to­ri­ja vi­sais lai­kais ža­di­ no ir ža­di­na kū­rė­jų min­tis – ji at­ gims­ta fil­muo­se ir teat­rų sce­no­se, skam­ba ope­ro­se ir miu­zik­luo­se. Ne išim­tis ir ba­le­to žan­ras, pir­mą kar­ tą per­tei­kęs Es­me­ral­dos mei­lės is­ to­ri­ją be­veik prieš 170 me­tų. At­ro­dy­tų, kad ne­beį­ma­no­ma dar ką nors nau­jo pa­sa­ky­ti ne­si­ kar­to­jant ir ne­mėg­džio­jant. Vis dėl­to, lai­kui bė­gant, kei­čia­si epo­ chos, žmo­nės, ir V.Hu­go ro­man­ti­nė mei­lės dra­ma vėl ir vėl per­skai­to­ ma tar­si iš nau­jo, už­val­do vis nau­ jas skai­ty­to­jų ir kū­rė­jų kar­tas. Vis ki­to­je lai­ko ir erd­vės ap­ lin­ko­je at­si­kar­to­jan­ti is­to­ri­ja lyg dau­giab­riau­nis bran­gak­me­nis at­ si­sklei­džia ki­to­mis spal­vo­mis, iš­ ryš­ki­nan­ti nau­jam lai­ko­tar­piui bū­ din­gas ak­tua­li­jas. Net ir pa­čia­me V.Hu­go kū­ri­ny­je vei­kė­jai kin­ta vei­kia­mi tar­pu­sa­vio san­ty­kių. Šios trans­for­ma­ci­jos lyg ro­ma­no au­to­riaus nuo­tai­kų at­spin­ dys, ži­nant, kad jis gy­ve­no ir kū­rė mo­nar­chi­jos virs­mo me­tu. O ir ro­ ma­ne per­tei­kia­mas lai­kas at­spin­ di vi­du­ram­žių ir re­ne­san­so epo­chų san­dū­rą. Tad lai­ko as­pek­tas nau­ja­ ja­me Kau­no mu­zi­ki­nio teat­ro pa­ sta­ty­me įgy­ja ypa­tin­gą pra­smę. Ki­toks po­žiū­ris į siu­že­tą

Am­ži­nai kin­tan­tis lai­kas... Prieš spek­tak­lį į sa­lę be­si­ren­kan­čių žiū­ ro­vų žvilgs­nius pri­kaus­to ant sce­ nos už­sklan­dos vi­zua­li­zuo­ta Pa­ ry­žiaus ka­ted­ros va­ka­ri­nio fa­sa­do ro­ze­tė, sim­bo­li­zuo­jan­ti žmo­nių ydas ir do­ry­bes, de­ko­ruo­ta mė­ne­ sių sim­bo­liais ir Zo­dia­ko ženk­lais,

„„Pa­si­rin­ki­mas: šį­kart gar­sio­sios le­gen­dos he­ro­jų jaus­mų di­na­mi­ka per­tei­kia­ma ne vien žo­džiais, bet ir iš­

raiš­kin­gais ba­le­to ar­tis­tų ju­de­siais. 

Mar­ty­no Alek­sos nuo­tr.

„„Pa­gal V.Hu­go ro­ma­ną su­kur­

ju­dan­ti se­kun­dė­mis lyg am­ži­nas lai­ko ra­tas. Jis tar­si jun­gia šian­die­ ną su praei­ti­mi, su­sie­ja įvy­kius, ku­ rie vy­ko vi­du­ram­žiais, ta­čiau vyks­ ta ir mū­sų die­no­mis. Tik mei­lės jaus­mas – am­ži­nas, be­si­mai­nan­tis spal­vo­mis, lyg Pa­ry­žiaus ka­ted­ros ro­ze­tės vit­ra­žas, spin­du­liuo­jan­tis kan­čią ir vil­tį, pa­vy­dą ir pa­siau­ko­ ji­mą, egoiz­mą ir nuo­lan­ku­mą, gaš­ lu­mą ir skais­ty­bę...

Lai­ko as­pek­tas nau­ ja­ja­me Kau­no mu­zi­ ki­nio teat­ro pa­sta­ ty­me įgy­ja ypa­tin­gą pra­smę. Ži­nan­tie­ji „Pa­ry­žiaus ka­ted­ros“ is­to­ri­ją, žiū­rė­da­mi spek­tak­lį, ga­li nu­si­vil­ti ne­ra­dę kai ku­rių siu­že­ to po­sū­kių ar ele­men­tų. Ne toks bu­vo sta­ty­to­jų tiks­las. Nie­ko ne­ nus­te­bin­tų ir ne­do­min­tų kaž­ke­ lin­tą kar­tą per­pa­sa­ko­ta is­to­ri­ja. To­d ėl kur kas įdo­m es­n is pa­s i­ rink­tas ke­lias, ve­dan­tis per įvai­ rias­pal­vio mei­lės jaus­mo raiš­kas ir po­ky­čius. Pa­tį mei­lės jaus­mą įkū­ni­jan­ti Es­ me­ral­da (vaid­me­nį ku­ria Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio ope­ros ir ba­le­to teat­ro (LNOBT) ba­le­to ar­tis­tė Gre­ta Gy­

ly­tė ir KVMT šo­kė­jos Auk­sė Mi­ka­ la­jū­nai­tė bei Jus­ti­na Vit­ku­tė) – ty­ ra ir do­ra, ta­čiau ir tra­pi, leng­vai su­nai­ki­na­ma, iš­si­ver­žus ne­val­do­ moms aist­roms ir ydoms, tū­nan­ čioms žmo­gu­je. Pen­ki svar­biau­si vy­rai, be­si­su­ kan­tys lai­ko ra­te: mis­te­ri­jų ra­šy­to­ jas ir fi­lo­so­fas Gren­gua­ras (Ne­ri­jus Juš­ka, Ge­na­di­jus Žu­kovs­kis, Ge­di­ mi­nas Rim­ša), luo­šys Kva­zi­mo­das (Gin­ta­ras Vi­soc­kis, Dai­nius Ber­ vin­gis), gra­žuo­lis ka­va­lie­rius Fe­bas (G.Žu­kovs­kis, G.Vi­soc­kis, Va­le­ri­jus Osad­čen­ka, G.Rim­ša), jaus­muo­se pa­si­me­tęs šven­ti­kas Fro­las (G.Rim­ ša, D.Ber­vin­gis) ir Es­me­ral­dos glo­ bė­jas, gat­vės va­gių ir či­go­nų ly­de­ ris Klo­pe­nas (V.Osad­čen­ka, Ka­ro­lis Gird­vai­nis) – kiek­vie­nas jų žvel­gia į Es­me­ral­dą vis ki­tu žvilgs­niu, sim­ bo­li­zuo­da­mas skir­tin­gą san­ty­kį ir ke­ti­ni­mus. Mo­te­rų per­so­na­žai – tik trys: jau­na či­go­nai­tė Es­me­ral­da ir jos kon­ku­ren­tė, Fe­bo my­li­mo­ji Flior­ de Liz (Sand­ra Zie­nie­nė, Vik­to­ ri­ja Nau­mo­va, Ri­ma Pra­nuš­ky­tė) ir pa­grob­to kū­di­kio ieš­kan­ti, nuo rea­ly­bės nu­to­lu­si Es­me­ral­dos mo­ ti­na (Ele­na Jo­di­kai­ty­tė, Ju­di­ta Gra­ baus­kie­nė). Mo­ti­nos vaid­me­niui skir­tas ypa­ tin­gas dė­me­sys. Skir­tin­gai nei dra­ mo­je, šia­me spek­tak­ly­je jis pir­ ma­me pla­ne, sim­bo­li­zuo­jan­tis ir

iš­ryš­ki­nan­tis Mo­ti­nos mei­lę, ku­ ri sim­bo­liš­kai tam­pa jun­gia­mą­ ja grandimi, su­vie­ni­jan­čia suei­žė­ ju­sios siu­že­ti­nės li­ni­jos epi­zo­dus. Įvy­kius jun­gia ir vis­ką ste­bin­čio Gren­gua­ro pa­si­ro­dy­mai.

to miu­zik­lo „Not­re Da­me de Pa­ris“ (kom­po­zi­to­rius R.Coc­cian­te, lib­ re­tas Luc Pla­mond) prem­je­ra įvy­ ko 1998 m. rug­sė­jo 16 d. Pa­ry­žiu­je. Miu­zik­lą iš­vy­do Eu­ro­pos, Šiau­rės Ame­ri­kos, Azi­jos, Piet­ry­čių Azi­jos žiu­ro­vai.

Šo­kio spek­tak­ly­je – ir dai­nos

Vis dėl­to ne siu­že­tas spek­tak­ly­je svar­biau­sias, o jaus­mų di­na­mi­ka ir kai­ta. Jiems per­teik­ti iš­raiš­kin­ gas cho­reog­ra­fi­jos ju­de­sys ir kū­no plas­ti­ka bei vei­do emo­cin­gu­mas tin­ka kur kas la­biau nei žo­džiai. Neat­si­sa­ko­ma ir žo­džių. Jie skam­ ba su vi­sų pa­mėg­to Ri­char­do Coc­ cian­te’s miu­zik­lo „Pa­ry­žiaus ka­ ted­ra“ me­lo­di­jo­mis, at­lie­ka­mo­mis teat­ro so­lis­tų. Lyg pa­grin­di­nių vei­kė­jų ant­ri­ nin­kai po­pu­lia­rio­sio­mis miu­zik­lo dai­no­mis įvy­kius sce­no­je ko­men­ tuo­ja sta­tiš­ki Es­me­ral­dos (Ak­vi­lė Gar­ben­čiū­tė, Mo­ni­ka Sa­ka­laus­kai­ tė), Flior­de Liz (Kris­ti­na Siur­by­tė, Ži­vi­lė La­maus­kie­nė, Ie­va Vaz­ne­ly­ tė) ir Fe­bo (Egi­di­jus Ba­vi­ki­nas, Ža­ nas Vo­ro­no­vas, Eval­das Kond­rac­ kis) vaid­me­nų at­li­kė­jai. Spek­tak­lio mu­zi­ki­nę da­lį for­ ma­vęs kom­po­zi­to­rius An­ta­nas Ja­ sen­ka įpras­tos inst­ru­men­ti­nės ir elekt­ro­ni­nės kom­piu­te­ri­nės mu­ zi­kos epi­zo­dais jun­gia ir pa­pil­do R.Coc­cian­te’s mu­zi­ki­ nius in­tar­pus.

4

„„Miu­zik­las – to­li gra­žu ne vie­nin­

te­lis sce­nos vei­ka­las, ku­rį su­kur­ti įkvė­pė gar­sio­ji is­to­ri­ja. Dar 1844 m. ko­vo 9 d. Lon­do­no ka­ra­liš­ka­ja­me teat­re įvy­ko ba­le­to „La Es­me­ral­da“ prem­je­ra (cho­reog­ra­fij­ a – Ju­les Per­ rot, mu­zi­ka – Ce­sa­re Pug­ni).

2013-02-22 Santaka  
Advertisement