Issuu on Google+

1

penktadienis, vasario 22, 2013

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė REMIA

Nr. 79

santaka

Notr­da­mo katedros še­šė­liai

Skirtingi ir tuo vienodi Na­cio­na­li­nia­me Kau­no dra­ mos teat­re pirmąkart su­gre­ ti­na­mi tri­jų vie­nos šei­mos dai­li­nin­kų – A. ir K.Pet­ru­lių bei J.My­ko­lai­ty­tės dar­bai.

4

Neiš­da­vę sa­vų ver­ty­bių „Plėš­rių­jų sek­ci­jos“ fo­to­me­ ni­nin­kams ne­ra­mu dėl šian­ dien Lie­tu­vos kū­rė­jus kaus­ tan­čios sa­vi­cen­zū­ros. Daug si­mu­liak­ro, ma­žai ori­gi­na­lu­mo, sa­ko jie.

Martyno Aleksos nuotr.

6

Nau­jas šo­kio spek­tak­lis Kau­no vals­ty­bi­nia­me mu­zi­ki­nia­me teat­re

3

Užgesus „Žie­mos ek­ra­nams“ Ki­no kla­si­ko re­ži­sie­riaus E.Roh­me­ro fil­mų ret­ros­pek­ ty­va su­ža­vė­jo če­cho­viš­ku po­žiū­riu į žmo­gų ir gy­ve­ni­ mą: lai­mė įma­no­ma tik bū­nant sa­vi­mi.

8


2

penktadienis, vasario 22, 2013

santaka /kultūros savaitė

2013 me­tų dar­bas Ro­ma­nas Ave­rin­ce­vas Dai­l i­n in­kas

P

ra­d i­niai ap­ma­tai – tar­si ra­ šik­l io ga­l an­d i­mas brū­ž i­ nant jį į ką tik pirk­tą, gra­žų ir stang­rų blok­no­tė­lį. Ra­šik­lis šis taip pat ne­se­niai pirk­tas, ta­čiau iš­ tai­gin­gu­mu la­bai nu­si­lei­džia blok­no­ tė­liui, ką tik nu­pirk­tam ir dar spaus­ tu­vės da­žais kve­pian­čiam. Bet, kaip pa­sa­ky­tų Os­ta­pas Ben­de­ ris, ju­dė­ki­me ar­čiau prie kū­no. „Nes čia – švy­tu­rys, už nu­ga­ros, nes čia de­ši­nėj ir kai­rėj – van­duo“, – vaikš­ti­ nė­da­mi van­dens pa­vir­šiu­mi lau­kia­ me pra­ne­ši­mo apie šių me­tų švy­tu­ rius, Kau­no kul­tū­ros švy­tu­rius.

Tai jo­kiu bū­du ne ta­py­ba, na, bet ir ne gra­fi­ka, taip pat ir ne ins­ta­lia­ci­ja – šį žan­rą, ko ge­ro, pa­va­din­ čiau ka­lig­ra­fi­ne poe­ti­ka. Kau­nas žy­di, ir tas žy­dė­ji­mas, kad ir kaip bū­t ų keis­ta, pra­si­de­da dar po žie­mos šar­ma. Me­n i­n in­k ų už­de­ra kas me­tai po ke­lio­li­ka. Ir dygs­ta jie drą­siai, nė kiek ne­si­var­žy­da­mi, vi­si šio­je pa­ro­do­je ma­to­mi nau­jo­kai ne kal­ba, o tie­siog rėk­te rė­k ia apie sa­ ve ir sa­vą­ją no­va­to­r iš­k u­mo es­mę. Sa­vą­ją kū­ry­bos ir sa­vi­raiš­kos do­va­ ną jie žiū­ro­vui net ne įtei­kia, – jie tie­ siog bruk­te įbru­ka. Vie­nas pa­čių no­ va­to­riš­kiau­sių jau­nų­jų pa­ro­dos at­li­ kė­jų – Ro­lan­das Stan­kū­nas ir jo dar­ bas „Pie­ši­nys“ – ne, tai jo­kiu bū­du ne ta­py­ba, na, bet ir ne gra­fi­ka, taip pat ir ne ins­ta­lia­ci­ja – šį žan­rą, ko ge­ro, pa­ va­din­čiau ka­lig­ra­fi­ne poe­ti­ka.

Kau­no me­ni­nin­k ų kon­teks­te su sa­ vo dar­bu „Skry­d is na­mo“ at­ro­dau silp­no­kai, bet bent jau neap­gai­lė­ ti­nai. Šių me­t ų eks­po­z i­ci­ja yra pa­ ti stip­r iau­sia iš vi­s ų prieš tai ma­ ty­t ų „Ge­r iau­sio me­t ų dar­bo“ rin­k i­ mų. Nus­te­bi­no Re­be­ka Bru­der sa­vo „Lau­k i­ne mo­te­rim“ – mo­zai­k i­nė, vit­ ra­ž i­nė, alie­ji­nė ta­py­ba – kaž­kas nau­ jo ir ne­ti­kė­tas, kon­cep­tua­lus spren­ di­mas. „Nak­t i­n is ma­t y­mas“ – Aus­ ma Ban­kaus­kai­tė – iš­l ie­ka iš­t i­k i­ma pa­t i sau ir sa­vo spal­v i­n iam gai­va­ lui. Ji ryž­ta­si sun­k iam iš­ban­dy­mui, ta­čiau spal­vas įti­k i­na­mai su­ta­va­lio­ ja ne­lyg lau­k i­n į er­ž i­lą, ku­r is jau, at­ ro­do, čia pat su­mai­šys že­mę su dan­ gu­mi. Ap­do­va­no­ji­mų ne­fi k­sa­vau nu­si­vy­ lęs ko­mi­si­jos sko­niu. Aš nie­ka­da ne­ si­steng­da­vau nu­ga­lė­t i ar kaž­kam įtik­ti, vi­sa­da kū­ry­bo­je lai­kau­si olim­ pi­nio prin­ci­po, ku­rį jau se­niai yra už­ mir­šę Lie­tu­vos olim­pie­čiai. O skam­ ba jis taip: „Svar­biau­sia yra da­ly­vau­ ti, o ne nu­ga­lė­ti.“ Vi­sa­da ei­nu į šią pa­ ro­dą la­bai gied­ru vei­du, op­ti­mis­tiš­ kai nu­si­tei­kęs – be abe­jo, vi­suo­met vi­du­je kir­ba ne­nuo­ra­ma vil­ties kir­ mi­nas, ir vi­suo­met kir­mi­nas nu­mirš­ ta. Ta­da ma­ny­je gimsta kri­ti­kas ir kri­ tiš­ki žo­džiai li­pa į pa­vir­šių. Ne­no­ro­ mis vi­sa­da tam­pu „kir­viu“. Nusp­ren­d žiau ne­si­bas­ty­t i per vi­są nak­t į mies­te, ką iš­t i­sai da­r y­da­vau prieš ke­le­tą me­t ų. Ne­be­t u­r iu tam nei no­ro, nei svei­ka­tos nė­ra tam li­kę. Nuo šiol už­sii­mu tik vai­sin­gais da­ly­ kais. Vi­sur ir vi­sa­da ieš­kau nau­dos, el­giuo­si kaip tik­ras su­val­kie­tis. Grįž­ tu prie sa­vo šak­nų ir iš­ta­kų, sa­vo pa­ ties, ne tė­vų, ne gi­mi­nių, o sa­vo­sios gy­ve­na­mo­sios vie­tos – tė­viš­kės.

„Na­cio­na­li­nį sta­tu­są tu­rin­tis teat­ras vi­sų pir­ma jau­čia pa­rei­gą pa­ska­tin­ ti sve­tur gy­ve­nan­čius tau­tie­čius ap­ mąs­ty­ti sa­vo tau­ti­nę ta­pa­ty­bę – tik be di­dak­ti­kos ar pa­to­so, bet su mei­ le ir šyp­se­na“, – į gast­ro­les Lon­do­ ne su ypač na­cio­na­li­niais spek­tak­ liais „Kiš­kis pa­bė­gė­lis“ ir „Že­mės ar mo­ters“ vyks­tan­tis Na­cio­na­li­nis Kau­no dra­mos teat­ras jau­čia tu­ rįs su­bti­lią už­duo­tį: pri­min­ti emig­ ran­tams jų šak­nis, juos pra­juo­kin­ti, su­grau­din­ti ir su­si­grą­žin­ti. Šal­ti­nis: Na­cio­na­li­nis Kau­no dra­mos teat­ras

„Nie­kas nei­šei­ti, kol ne­gy­vos vi­ sos lė­lės“, – skel­bia už­ra­šas ne­ tai­syk­lin­ga ang­lų kal­ba, ku­rį ant iš­gal­vo­to Lie­tu­vos kul­tū­ros cent­ ro Spring­fil­de už­ra­šė po­pu­lia­raus ame­ri­kie­čių ani­ma­ci­nio se­ria­ lo „Simp­so­nai“ kū­rė­jai. Se­ria­lo epi­zo­das bu­vo pa­ro­dy­tas per te­le­ vi­zi­ją „Fox“ va­sa­rio 17 d. – šia­pus At­lan­to sma­gi­nan­tis lie­tu­viams: pa­ga­liau dar vie­na ne­mo­ka­ma mū­ sų ša­lies rek­la­ma! Šal­ti­nis: BNS

„Bū­ti­na ati­džiai pa­sver­ti juo­ko ir dra­ ma­tiz­mo pro­por­ci­jas, nu­žy­mė­ti su­si­ pi­nan­čių is­to­ri­jų pa­sa­ko­ji­mo rit­mą ir vi­są šią šven­ti­nę miš­rai­nę pa­gar­din­ ti pi­kan­tiš­kais prie­sko­niais (ge­riau­siai

šiam rei­ka­lui tin­ka ero­ti­ka)“, – nau­ jo­jo lie­tu­viš­ko fil­mo „Va­len­ti­nas vie­nas“ kū­rė­jams siū­lo ki­no kri­ti­kas Ge­di­mi­nas Jan­kaus­kas. Šal­ti­nis: „TV die­na“

„La­bai svar­bu su­vok­ti, kad pa­si­ bai­gus kar­je­rai yra pa­vo­jus lik­ti tik su sa­vo at­si­mi­ni­mais ir spek­tak­lių fo­tog­ra­fij­ o­mis“, – so­lis­tas Ed­ga­ ras Mont­vi­das, ku­riam ova­ci­jų ne­gai­li iš­ran­kiau­si ope­ros mė­gė­jai

ir muzikos kritikai vi­sa­me pa­sau­ ly­je, at­ve­ria akis tiems, ku­rie vis dar ma­no, kad di­džiau­sia ver­ty­bė žmo­gaus gy­ve­ni­me yra kaž­kas, tik ne šei­ma. Šal­ti­nis: „Kau­no die­na“

„Kny­gų mu­gė nė­ra vien kny­gų mu­ gė, tai pir­miau­sia – švie­sių žmo­nių, pri­sie­ku­sių skai­ty­to­jų su­si­ti­ki­mų šven­tė. Šie žmo­nės tik­rai ne­pil­dys ka­lė­ji­mų ka­me­rų, ne­gy­vens iš am­ ži­nų pa­šal­pų“, – apie va­kar pra­ si­dė­ju­sius vi­sos Lie­tu­vos kny­gių at­lai­dus – Vil­niaus kny­gų mu­gę – sa­ko jos Kul­tū­ri­nės pro­gra­mos ko­ mi­te­to na­rys Gy­tis Vaš­ke­lis. Šal­ti­nis: www.ber­nar­di­nai.lt

„Lie­tu­vos ki­no sten­de ap­si­lan­kė dau­giau nei tūks­tan­tis mu­gės da­ ly­vių. Jie do­mė­jo­si fil­mų ga­my­ ba mū­sų ša­ly­je, bend­ra­dar­bia­vi­mo ga­li­my­bė­mis, ku­rios, ti­kė­ti­na, ne­ to­li­mo­je atei­ty­je taps tarp­tau­ti­niais pro­jek­tais. Daug ki­no pro­fe­sio­ na­lų ap­si­lan­kė ir lie­tu­viš­kų fil­mų per­žiū­ro­se. (...) Lie­tu­va ki­no že­ mė­la­py­je pa­ste­bi­ma vis daž­niau“, – lie­tu­vių pa­si­ro­dy­mu 63-io­jo Tarp­tau­ti­nio Ber­ly­no ki­no fes­ti­va­ lio Eu­ro­pos fil­mų mu­gė­je džiau­gė­ si Lie­tu­vos ki­no cent­ro di­rek­ to­rius Ro­lan­das Kviet­kaus­kas. Už­sie­nie­čiai dar džiau­gė­si ir jiems, re­gis, eg­zo­tiš­ku reiš­ki­niu, ku­riuo taip pat rep­re­zen­tuo­tas lie­tu­viš­ kas ki­nas, – ša­ko­čiu ir mie­lai fo­ tog­ra­fa­vo­si prie jo. Šal­ti­nis: Lie­tu­vos ki­no cent­ras Ro­lan­das Stan­kū­nas. Pie­ši­nys.

Vytauto Petriko, Gedimino Bartuškos nuotr.


3

penktadienis, vasario 22, 2013

santaka/scena

Le­gen­dos ke­lio­nė lai­ku Pa­ry­žiaus ka­ted­ ros le­gen­da pa­sta­ ruo­ju me­tu ke­liau­ ja per Lie­tu­vos sce­ nas įvai­rio­mis for­ mo­mis ir spren­di­ mais. Gar­su­sis Vic­ to­ro Hu­go kū­ri­nys at­gi­jo ir Kau­no vals­ ty­bi­nia­me mu­zi­ki­ nia­me teat­re (KVMT): čia jis at­pa­ sa­ko­tas šo­kio kal­ ba. Šio su­ma­ny­mo au­to­rius – cho­reog­ ra­fas Alek­sand­ras Jan­kaus­kas.

Fak­tai ir var­dai „Notr­da­mo le­gen­da“ 2 da­lių šo­k io spek­tak­lis. Prem­je­ra 2013 m. va­sa­rio 14 d. „„Ins­c e­n i­z a­

ci­jos au­to­rius ir cho­reog­ra­ fas Alek­sand­ ras Jan­kaus­ kas; mu­z i­ ka – An­ta­nas Ja­sen­ka, Ric­ car­d o Coc­ cian­t e; di­r i­ gen­tas Jo­nas Ja­nu­le­vi­čius; sce­nog­ ra­fas Ar­tū­ras Ši­mo­nis; kos­tiu­mų dai­li­nin­kė Rū­ta Bi­liū­nai­tė; vi­zua­li­ za­ci­ja – Vla­di­mi­ras Šers­to­bo­je­vas. Šo­ka: LNOBT so­lis­tai, KVMT ba­le­to tru­pės ar­tis­tai ir Kau­no cho­reog­ra­ fi­jos mo­kyk­los moks­lei­viai. „„Die­vo Mo­ti­nos ka­ted­ra Pa­ry­žiu­je,

ku­rio­je vi­rė Vic­to­ro Hu­go ro­ma­no „Pa­ry­žiaus ka­ted­ra“ he­ro­jų aist­ros ir spren­dė­si li­ki­mai, šie­met šven­ čia 850-ąjį ju­bi­lie­jų (pra­dė­ta sta­ty­ti 1163 m., baig­ta – 1345 m.). Ma­no­ma, kad 1831 m. pa­si­ro­džiu­sio ro­ma­no po­pu­lia­ru­mas iš­gel­bė­jo ir pa­čią ka­ ted­rą: pa­si­ro­džius kū­ri­niui, ją ke­ tin­ta nu­griau­ti, ta­čiau ga­liau­siai pa­ si­ryž­ta res­tau­ruo­ti. Šian­dien ji – se­ niau­sia Pran­cū­zi­jo­je iš­li­ku­si go­ti­ki­ nė baž­ny­čia.

Gra­ž i­na Dai­naus­kie­nė Mu­z i­ko­lo­gė

Ne­sens­tan­ti is­to­ri­ja

Die­vo Mo­ti­nos ka­ted­ros priei­go­se gi­mu­si is­to­ri­ja vi­sais lai­kais ža­di­ no ir ža­di­na kū­rė­jų min­tis – ji at­ gims­ta fil­muo­se ir teat­rų sce­no­se, skam­ba ope­ro­se ir miu­zik­luo­se. Ne išim­tis ir ba­le­to žan­ras, pir­mą kar­ tą per­tei­kęs Es­me­ral­dos mei­lės is­ to­ri­ją be­veik prieš 170 me­tų. At­ro­dy­tų, kad ne­beį­ma­no­ma dar ką nors nau­jo pa­sa­ky­ti ne­si­ kar­to­jant ir ne­mėg­džio­jant. Vis dėl­to, lai­kui bė­gant, kei­čia­si epo­ chos, žmo­nės, ir V.Hu­go ro­man­ti­nė mei­lės dra­ma vėl ir vėl per­skai­to­ ma tar­si iš nau­jo, už­val­do vis nau­ jas skai­ty­to­jų ir kū­rė­jų kar­tas. Vis ki­to­je lai­ko ir erd­vės ap­ lin­ko­je at­si­kar­to­jan­ti is­to­ri­ja lyg dau­giab­riau­nis bran­gak­me­nis at­ si­sklei­džia ki­to­mis spal­vo­mis, iš­ ryš­ki­nan­ti nau­jam lai­ko­tar­piui bū­ din­gas ak­tua­li­jas. Net ir pa­čia­me V.Hu­go kū­ri­ny­je vei­kė­jai kin­ta vei­kia­mi tar­pu­sa­vio san­ty­kių. Šios trans­for­ma­ci­jos lyg ro­ma­no au­to­riaus nuo­tai­kų at­spin­ dys, ži­nant, kad jis gy­ve­no ir kū­rė mo­nar­chi­jos virs­mo me­tu. O ir ro­ ma­ne per­tei­kia­mas lai­kas at­spin­ di vi­du­ram­žių ir re­ne­san­so epo­chų san­dū­rą. Tad lai­ko as­pek­tas nau­ja­ ja­me Kau­no mu­zi­ki­nio teat­ro pa­ sta­ty­me įgy­ja ypa­tin­gą pra­smę. Ki­toks po­žiū­ris į siu­že­tą

Am­ži­nai kin­tan­tis lai­kas... Prieš spek­tak­lį į sa­lę be­si­ren­kan­čių žiū­ ro­vų žvilgs­nius pri­kaus­to ant sce­ nos už­sklan­dos vi­zua­li­zuo­ta Pa­ ry­žiaus ka­ted­ros va­ka­ri­nio fa­sa­do ro­ze­tė, sim­bo­li­zuo­jan­ti žmo­nių ydas ir do­ry­bes, de­ko­ruo­ta mė­ne­ sių sim­bo­liais ir Zo­dia­ko ženk­lais,

„„Pa­si­rin­ki­mas: šį­kart gar­sio­sios le­gen­dos he­ro­jų jaus­mų di­na­mi­ka per­tei­kia­ma ne vien žo­džiais, bet ir iš­

raiš­kin­gais ba­le­to ar­tis­tų ju­de­siais. 

Mar­ty­no Alek­sos nuo­tr.

„„Pa­gal V.Hu­go ro­ma­ną su­kur­

ju­dan­ti se­kun­dė­mis lyg am­ži­nas lai­ko ra­tas. Jis tar­si jun­gia šian­die­ ną su praei­ti­mi, su­sie­ja įvy­kius, ku­ rie vy­ko vi­du­ram­žiais, ta­čiau vyks­ ta ir mū­sų die­no­mis. Tik mei­lės jaus­mas – am­ži­nas, be­si­mai­nan­tis spal­vo­mis, lyg Pa­ry­žiaus ka­ted­ros ro­ze­tės vit­ra­žas, spin­du­liuo­jan­tis kan­čią ir vil­tį, pa­vy­dą ir pa­siau­ko­ ji­mą, egoiz­mą ir nuo­lan­ku­mą, gaš­ lu­mą ir skais­ty­bę...

Lai­ko as­pek­tas nau­ ja­ja­me Kau­no mu­zi­ ki­nio teat­ro pa­sta­ ty­me įgy­ja ypa­tin­gą pra­smę. Ži­nan­tie­ji „Pa­ry­žiaus ka­ted­ros“ is­to­ri­ją, žiū­rė­da­mi spek­tak­lį, ga­li nu­si­vil­ti ne­ra­dę kai ku­rių siu­že­ to po­sū­kių ar ele­men­tų. Ne toks bu­vo sta­ty­to­jų tiks­las. Nie­ko ne­ nus­te­bin­tų ir ne­do­min­tų kaž­ke­ lin­tą kar­tą per­pa­sa­ko­ta is­to­ri­ja. To­d ėl kur kas įdo­m es­n is pa­s i­ rink­tas ke­lias, ve­dan­tis per įvai­ rias­pal­vio mei­lės jaus­mo raiš­kas ir po­ky­čius. Pa­tį mei­lės jaus­mą įkū­ni­jan­ti Es­ me­ral­da (vaid­me­nį ku­ria Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio ope­ros ir ba­le­to teat­ro (LNOBT) ba­le­to ar­tis­tė Gre­ta Gy­

ly­tė ir KVMT šo­kė­jos Auk­sė Mi­ka­ la­jū­nai­tė bei Jus­ti­na Vit­ku­tė) – ty­ ra ir do­ra, ta­čiau ir tra­pi, leng­vai su­nai­ki­na­ma, iš­si­ver­žus ne­val­do­ moms aist­roms ir ydoms, tū­nan­ čioms žmo­gu­je. Pen­ki svar­biau­si vy­rai, be­si­su­ kan­tys lai­ko ra­te: mis­te­ri­jų ra­šy­to­ jas ir fi­lo­so­fas Gren­gua­ras (Ne­ri­jus Juš­ka, Ge­na­di­jus Žu­kovs­kis, Ge­di­ mi­nas Rim­ša), luo­šys Kva­zi­mo­das (Gin­ta­ras Vi­soc­kis, Dai­nius Ber­ vin­gis), gra­žuo­lis ka­va­lie­rius Fe­bas (G.Žu­kovs­kis, G.Vi­soc­kis, Va­le­ri­jus Osad­čen­ka, G.Rim­ša), jaus­muo­se pa­si­me­tęs šven­ti­kas Fro­las (G.Rim­ ša, D.Ber­vin­gis) ir Es­me­ral­dos glo­ bė­jas, gat­vės va­gių ir či­go­nų ly­de­ ris Klo­pe­nas (V.Osad­čen­ka, Ka­ro­lis Gird­vai­nis) – kiek­vie­nas jų žvel­gia į Es­me­ral­dą vis ki­tu žvilgs­niu, sim­ bo­li­zuo­da­mas skir­tin­gą san­ty­kį ir ke­ti­ni­mus. Mo­te­rų per­so­na­žai – tik trys: jau­na či­go­nai­tė Es­me­ral­da ir jos kon­ku­ren­tė, Fe­bo my­li­mo­ji Flior­ de Liz (Sand­ra Zie­nie­nė, Vik­to­ ri­ja Nau­mo­va, Ri­ma Pra­nuš­ky­tė) ir pa­grob­to kū­di­kio ieš­kan­ti, nuo rea­ly­bės nu­to­lu­si Es­me­ral­dos mo­ ti­na (Ele­na Jo­di­kai­ty­tė, Ju­di­ta Gra­ baus­kie­nė). Mo­ti­nos vaid­me­niui skir­tas ypa­ tin­gas dė­me­sys. Skir­tin­gai nei dra­ mo­je, šia­me spek­tak­ly­je jis pir­ ma­me pla­ne, sim­bo­li­zuo­jan­tis ir

iš­ryš­ki­nan­tis Mo­ti­nos mei­lę, ku­ ri sim­bo­liš­kai tam­pa jun­gia­mą­ ja grandimi, su­vie­ni­jan­čia suei­žė­ ju­sios siu­že­ti­nės li­ni­jos epi­zo­dus. Įvy­kius jun­gia ir vis­ką ste­bin­čio Gren­gua­ro pa­si­ro­dy­mai.

to miu­zik­lo „Not­re Da­me de Pa­ris“ (kom­po­zi­to­rius R.Coc­cian­te, lib­ re­tas Luc Pla­mond) prem­je­ra įvy­ ko 1998 m. rug­sė­jo 16 d. Pa­ry­žiu­je. Miu­zik­lą iš­vy­do Eu­ro­pos, Šiau­rės Ame­ri­kos, Azi­jos, Piet­ry­čių Azi­jos žiu­ro­vai.

Šo­kio spek­tak­ly­je – ir dai­nos

Vis dėl­to ne siu­že­tas spek­tak­ly­je svar­biau­sias, o jaus­mų di­na­mi­ka ir kai­ta. Jiems per­teik­ti iš­raiš­kin­ gas cho­reog­ra­fi­jos ju­de­sys ir kū­no plas­ti­ka bei vei­do emo­cin­gu­mas tin­ka kur kas la­biau nei žo­džiai. Neat­si­sa­ko­ma ir žo­džių. Jie skam­ ba su vi­sų pa­mėg­to Ri­char­do Coc­ cian­te’s miu­zik­lo „Pa­ry­žiaus ka­ ted­ra“ me­lo­di­jo­mis, at­lie­ka­mo­mis teat­ro so­lis­tų. Lyg pa­grin­di­nių vei­kė­jų ant­ri­ nin­kai po­pu­lia­rio­sio­mis miu­zik­lo dai­no­mis įvy­kius sce­no­je ko­men­ tuo­ja sta­tiš­ki Es­me­ral­dos (Ak­vi­lė Gar­ben­čiū­tė, Mo­ni­ka Sa­ka­laus­kai­ tė), Flior­de Liz (Kris­ti­na Siur­by­tė, Ži­vi­lė La­maus­kie­nė, Ie­va Vaz­ne­ly­ tė) ir Fe­bo (Egi­di­jus Ba­vi­ki­nas, Ža­ nas Vo­ro­no­vas, Eval­das Kond­rac­ kis) vaid­me­nų at­li­kė­jai. Spek­tak­lio mu­zi­ki­nę da­lį for­ ma­vęs kom­po­zi­to­rius An­ta­nas Ja­ sen­ka įpras­tos inst­ru­men­ti­nės ir elekt­ro­ni­nės kom­piu­te­ri­nės mu­ zi­kos epi­zo­dais jun­gia ir pa­pil­do R.Coc­cian­te’s mu­zi­ki­ nius in­tar­pus.

4

„„Miu­zik­las – to­li gra­žu ne vie­nin­

te­lis sce­nos vei­ka­las, ku­rį su­kur­ti įkvė­pė gar­sio­ji is­to­ri­ja. Dar 1844 m. ko­vo 9 d. Lon­do­no ka­ra­liš­ka­ja­me teat­re įvy­ko ba­le­to „La Es­me­ral­da“ prem­je­ra (cho­reog­ra­fij­ a – Ju­les Per­ rot, mu­zi­ka – Ce­sa­re Pug­ni).


4

penktadienis, vasario 22, 2013

santaka /scena kaunodiena.lt/nau­jie­nos/­kau­no­san­ta­ka

Skir­tin­gi po­tė

„„At­gal: Gren­gua­ro vaid­me­niu „Notr­da­mo le­gen­do­je“ ba­le­to pri­ma­ri­jus N.Juš­ka po pri­vers­ti­nės per­trau­

kos grįž­ta į di­džią­ją sce­ną. 

Mar­ty­no Alek­sos nuo­tr.

Le­gen­dos ke­lio­nė lai­ku Nors šo­kė­jams, įpra­tu­ 3 siems prie šo­kio raiš­kai bū­din­go rit­mo, sun­kiau įkū­ny­

ti ju­de­sį pa­si­tai­kan­čiuo­se „van­ de­nin­guo­se“ elekt­ro­ni­nės mu­zi­ kos vin­giuo­se, ši dau­gias­luoks­nė mu­zi­ki­nė ter­pė dar­niai įsi­lie­ja į šį „Pa­ry­žiaus ka­ted­ros“ is­to­ri­ jos sta­ti­nį. Pa­žy­mė­ti­nas ir sva­rus ener­gi­ja trykš­tan­čio di­ri­gen­to Jo­ no Ja­nu­le­vi­čiaus kū­ry­bi­nio dar­bo in­dė­lis. Pas­tip­ri­ni­mas iš LNOBT

Vis dėl­to svar­biau­sia iš­raiš­kos prie­mo­nė spek­tak­ly­je – ju­de­sys, vie­ni­jan­tis kla­si­ki­nio, šiuo­lai­ki­nio ir mo­der­naus šo­kio ele­men­tus, tar­si su­pi­nan­tis į bend­rą jaus­mų raiš­kos da­ri­nį praei­tį ir da­bar­tį. Ryš­kiau­siai kla­si­ki­niam šo­kiui at­sto­vau­ja Gren­gua­ras, ku­ris, at­ ro­dy­tų, iš­kren­ta iš vy­rau­jan­čio mo­der­naus šo­kio kon­teks­to. Vis dėl­to tai ga­li bū­ti pa­tei­si­na­ma pri­ski­riant Gren­gua­ro vaid­me­ niui sa­vo­tiš­ko kū­rė­jo – ste­bė­to­jo ir pa­sa­ko­to­jo po­zi­ci­ją. Ji iš­ryš­kė­ ja stop kad­ro epi­zo­duo­se, ju­dant Gren­gua­rui tarp lai­ke su­stin­gu­sių fi­gū­rų, tar­si ste­bint ir ban­dant įsi­ gi­linti į jų bū­se­nas ir jaus­mus. Gren­gua­ro iš­skir­ti­nu­mą iš­ryš­ ki­na ne tik šo­kio sti­lis­ti­ka, bet ir ap­ran­ga – ryš­kiai kont­ras­tuo­jan­ti su mo­der­nia­jam šo­kiui at­sto­vau­ jan­čių­jų ap­da­rais. Šis vaid­muo tar­si spe­cia­liai su­kur­tas LNOBT pri­ma­ri­jui Ne­ri­jui Juš­kai, po kū­ ry­bi­nę veik­lą nu­trau­ku­sios trau­ mos grįž­tan­čiam į sce­ną. Spek­tak­ly­je da­ly­vau­ja ir dau­ giau kvies­ti­nių ba­le­to ar­tis­tų iš

LNOBT: G.Gy­ly­tė (Es­me­ral­da) ir G.Žu­kovs­kis (Fe­bas), pel­nę di­ džiu­les žiū­ro­vų sim­pa­ti­jas prem­ je­ri­niuo­se spek­tak­liuo­se. Į juos ly­ giuo­tis sten­gė­si ir KVMT šo­kė­jai. Cha­rak­te­rin­gu šo­kiu ža­vė­jo Va­ le­ri­jaus Osad­čen­kos ku­ria­mas Klo­pe­nas, abe­jin­gų ne­li­ko įti­ki­ mai Kva­zi­mo­do jaus­mų tra­giš­ku­ mą per­tei­ku­siems G.Vi­soc­kiui ir D.Ber­vin­giui. Taik­liai su­ras­tas miš­raus šo­kio ele­men­tus de­ri­nan­čios iš­raiš­kos ke­lias cho­reog­ra­fui ir spek­tak­lio re­ži­sie­riui (taip pat su­kū­ru­siam ir pa­sta­ty­mo sce­na­ri­jų) A.Jan­kaus­ kui pa­dė­jo iš­spręs­ti ne­ma­žai su­ dė­tin­gų klau­si­mų.

No­ri­si ti­kė­ti, kad, įsi­tvir­ti­nant spek­ tak­liui, jau­nų­jų šo­ kė­jų aist­ra ir ener­ gi­ja neišb­lės, o ju­de­sio tiks­lu­mas ir sinch­ro­niš­ku­mas dar la­biau to­bu­lės. Pir­miau­sia – ri­bo­ta teat­ro ba­ le­to tru­pė ver­tė ieš­ko­ti pa­stip­ri­ ni­mo iš ša­lies. Spek­tak­ly­je da­ly­ vau­jan­tys LNOBT ba­le­to so­lis­tai sėk­m in­gai iš­s pren­d ė kau­n ie­č ių šo­kė­jų sty­giaus pro­ble­mą, kar­ tu tap­d a­m i sva­r ia pa­s pir­t i­m i spek­tak­l iui ir pui­k ia mo­k yk­l a teat­ro ba­le­to ar­tis­tams bei im­ pul­su, ver­čian­čiu pa­si­temp­ti ir to­bu­lė­ti.

„„Kar­tos: spek­tak­ly­je užim­ti jau­nie­ji šo­kė­jai pri­vers­ti ly­giuo­tis į gar­siuo­

sius ar­tis­tus, su ku­riais jiems te­ko gar­bė da­ly­tis sce­na.

Ma­si­nė­se sce­no­se šo­ka ne tik ba­le­to, bet ir cho­ro ar­tis­tai, jau ne pir­mą kar­tą ro­dan­tys sa­vo uni­ ver­sa­lu­mą. Juos pa­pil­dan­tis bū­rys Kau­no cho­reog­ra­fi­jos mo­kyk­los jau­ni­mo, azar­tiš­ku ir di­na­miš­ ku šiuo­lai­kiš­kai mo­der­niu šo­kiu įpras­mi­na Pa­ry­žiaus gat­vių šei­mi­ nin­kų – va­gių ir či­go­nų kas­die­ny­ bę bei šven­tes, su­tei­kia spek­tak­liui nuo­šir­daus vi­ta­liš­ku­mo. No­ri­si ti­ kė­ti, kad, įsi­tvir­ti­nant spek­tak­ liui, jau­nų­jų šo­kė­jų aist­ra ir ener­ gi­ja neišb­lės, o ju­de­sio tiks­lu­mas ir sinch­ro­niš­ku­mas dar la­biau to­ bu­lės. Ke­lio­nės lai­ku sim­bo­li­ka

Vei­kė­jų kos­tiu­mai – sai­kin­gai sti­ li­zuo­ti (kos­tiu­mų ir gri­mo dai­li­ nin­kė – Rū­ta Bi­liū­nai­tė), ku­riuo­ se ga­li­ma įžvelg­ti ir Re­ne­san­so epo­chos, ir šiuo­lai­ki­nės jau­ni­mo gat­vės šo­kių kar­tos ap­ran­gos ele­ men­tų. To­kia uni­ver­sa­li lai­ko­tar­ pių ap­ran­gos sti­li­za­ci­ja lei­džia ne­ pri­si­riš­ti prie vie­no ar ki­to sti­liaus, pa­lie­kant ga­li­my­bę lais­vai ke­liau­ti per šimt­me­čius. Sce­no­je iš­vys­ta­me ir reikš­min­gų Pa­ry­žiaus ka­ted­ros ar­chi­tek­tū­ros ele­men­tų – sli­bi­nus pri­me­nan­čių mi­ti­nių bū­ty­bių, chi­me­rų, ku­rių drau­gi­jo­je Kva­zi­mo­das ran­da pa­ guo­dą. Kva­zi­mo­do kak­lą juo­sian­ čių vir­vių rez­gi­nys – tar­si sim­bo­ li­zuo­jan­tis ga­li­my­bių su­var­žy­mą, smau­gian­tis jaus­mų lais­vę ir ri­bo­ jan­tis fi­zi­nes ga­lias. Vla­di­mi­ro Šers­to­bo­je­vo vaiz­ do ins­ta­lia­ci­jos pa­pil­do san­tū­rią spek­tak­lio sce­nog­ra­fij­ ą (Ar­tū­ras Ši­mo­nis), ap­si­ri­bo­jan­čią įvai­riai pri­tai­ko­mo­mis ir mo­di­fi­kuo­ja­ mo­mis kiau­ra­vi­du­rė­mis dė­žė­mis bei ka­ban­čio­mis ir ju­dan­čio­mis plokš­tė­mis, ku­rių veid­ro­di­niai pa­vir­šiai tar­si kvie­čia pa­žvelg­ti į sa­ve ir iš­vys­ti sa­vo ydas ir ne­do­ ry­bes – tai, ką no­rė­tu­me pa­slėp­ti nuo ki­tų, ta­čiau kas ga­li ne­ti­kė­tai iš­si­verž­ti nai­ki­nan­čia jė­ga, griau­ nan­čia ne tik mei­lę, bet ir gy­ve­ ni­mą. Nau­ja­sis spek­tak­lis teat­ro sce­ no­je gi­mė sim­bo­li­niu lai­ku – va­ sa­rio 14-ąją, Mei­lės die­ną. Daug sim­bo­lių ran­da­me ir pa­čia­me spek­tak­lio pa­sta­ty­me. Svar­bu, kad spek­tak­lio sta­ty­to­jai tu­ri ką pa­sa­ ky­ti, ir pa­sa­ko tai ne tik šo­kio ele­ men­tais. Žiū­ro­vui be­lie­ka vi­sa tai iš­girs­ti, įsi­gi­lin­ti ir su­pras­ti – o gal ir at­ras­ti sa­vo at­spin­dį ra­tu be­si­ su­kan­čio lai­ko tėk­mė­je.

Al­g

Na­cio­na­li­nio Kau­no dra­mos teat­ro už­ mo­jai pa­siū­ly­ti Kau­nui dar vie­ną pa­ro­ dų erd­vę neap­si­ri­bo­ja tik skam­biais pa­ reiš­ki­mais. Šiuo me­tu čia ga­le­ri­jos „Auk­ so pjū­vis“ pa­reng­to­je Al­gir­do Pet­ru­lio, Klau­di­jaus Pet­ru­lio ir Jū­ra­tės My­ko­lai­ ty­tės pa­ro­do­je „Trys“ pir­mą­syk su­gre­ ti­na­ma šios šei­mos dai­li­nin­kų kū­ry­ba.

En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

Vi­di­nės dar­nos dro­bės

„Var­gu ar šiuo­lai­ki­nė­je lie­tu­vių dai­lė­je at­si­ras­tų kas ki­tas, ga­lįs pri­lyg­ti A.Pet­ru­lio ta­py­bo­je ku­ ria­mai plas­ti­kai ir ko­lo­ri­tui. O ir toks švie­sus po­žiū­ris į pa­sau­lį re­ tas XX–XXI a. san­dū­ros kul­tū­ro­ je“, – yra pa­ste­bė­ju­si me­no­ty­ri­ nin­kė Ele­na Čer­niaus­kai­tė. A.Pet­ru­lio (1915–2010) ta­py­ba – tar­si opo­zi­ci­ja įpras­tam lie­tu­viš­ kam eksp­re­sio­niz­mui. Jo pa­veiks­lų plas­ti­ka dau­giau imp­re­sio­nis­ti­nė, pu­siau abst­rak­čios geo­met­ri­zuo­ tos for­mos, di­na­miš­kos kom­po­ zi­ci­jos, pa­ly­gin­ti ryš­kus, mu­zi­ka­ lus, poe­tiš­kas ko­lo­ri­tas, skam­bios, har­mo­nin­gos, ku­rian­čios emo­ci­nę įtam­pą spal­vos. „Įdo­mu tai, kad, pa­veiks­lą pa­ dė­jus ant žo­lės, jis pa­pras­tai tar­si iš­nyks­ta, spal­vos iš­blun­ka ir pra­ ran­da ener­gi­ją, o A.Pet­ru­lio pa­ veiks­lai ir pa­dė­ti ant žo­lės skam­ba, – pa­ste­bi J.My­ko­lai­ty­tė, nes dai­li­ nin­ko sū­nui, ki­tam pa­ro­do­je pri­

Tė­vas pra­ktiš­kai ne­ kal­bė­da­vo apie pa­ veiks­lus – nei sa­vo, nei ki­tų. Ir iš­ties – ką ga­li pa­sa­ky­ti, jei ma­ tai, kad pa­veiks­las pra­stas? sta­to­mam dai­li­nin­kui K.Pet­ru­liui, ne­leng­va pa­sa­ko­ti apie tė­vą. „Juk bū­siu neob­jek­ty­vus, – iš­ta­ria me­ ni­nin­kas ir pa­ste­bi: – Ki­ta ver­tus, tė­vas pra­ktiš­kai ne­kal­bė­da­vo apie pa­veiks­lus – nei sa­vo, nei ki­tų. Ir iš­ties – ką ga­li pa­sa­ky­ti, jei ma­tai, kad pa­veiks­las pra­stas? Kad neuž­ ten­ka ta­len­to? O jei dar­bas tik­rai ge­ras, tai ne­rei­kia apie jį nė kal­bė­ ti, ir taip vi­si ma­to.“ Kai ku­rie A.Pet­ru­lio, įver­tin­ to ne vie­nu svar­biu ap­do­va­no­ji­ mu (Na­cio­na­li­ne kul­tū­ros ir me­no pre­mi­ja, Lie­tu­vos di­džio­jo ku­ni­ gaikš­čio Ge­di­mi­no or­di­nu ir kt.),


5

penktadienis, vasario 22, 2013

santaka/dailė

ė­piai ant vie­nos šei­mos dro­bu­lės

­gir­das Pet­ru­lis. Karštis.

kū­ri­niai pri­pa­žin­ti XX a. Lie­tu­vos ta­py­bos kla­si­ka. 2010-ai­siais dai­ li­nin­kas mi­rė, sa­vo kū­ry­bos krai­ tė­je pa­li­kęs gau­sybę pei­za­žų, na­ tiur­mor­tų, po­rtre­tų ir abst­rak­čių kom­po­zi­ci­jų. A.Pet­ru­lio dro­bės tie­siog švy­ ti vi­di­ne dar­na ir har­mo­ni­ja, at­ skleis­da­mos for­mos gro­žį, tur­ tin­gą ko­lo­ris­ti­ką, mu­zi­ka­lu­mą. Pa­ro­do­je pri­sta­to­mi pa­sku­ti­nių­ jų gy­ve­ni­mo me­tų dai­li­nin­ko dar­ bai, ku­rie iš­ties ste­bi­na neį­ti­ki­mu spal­vų gy­vy­bin­gu­mu, eksp­re­si­ja ir džiaugs­mo, gro­žio tei­gi­mu. Ryš­kiau ir drą­siau

Pa­s ak me­n o­ty­r i­n in­k ės Ug­n ės Krau­lai­dy­tės, ta­py­bi­nė at­spir­tis gam­to­je, po­lin­kis abst­ra­huo­ti, pa­ vei­kaus spal­vi­nio skam­be­sio ieš­ ko­ji­mas ne­sve­ti­mas ir ta­py­to­jo sū­ nui K.Pet­ru­liui, ta­čiau pa­sta­ra­sis neap­si­ri­bo­ja ta­py­bos žan­ru: ku­ria ko­lia­žus, de­ko­ra­ty­vius ob­jek­tus, jo pa­ties pra­min­tus ka­bė­na­kais, eks­ pe­ri­men­tuo­ja su laik­ro­džiais, su­ teik­da­mas jiems neįp­ras­tas mo­ ters, vy­ro ir kt. for­mas. „Mus su tė­vu vie­ni­ja tai, kad abu ve­dė­me su­lau­kę 35-erių, abu pa­ si­rin­ko­me fi­lo­lo­gi­jos stu­di­jas, bet po me­tų su­pra­to­me, kad jos – ne mums, – juo­kia­si dai­lės mo­hi­ka­ no sū­nus. – O kal­bant apie ta­py­bą, vis­ką sten­giau­si da­ry­ti at­virkš­čiai nei tė­vas, tei­gian­tis, kad ta­py­ ba ne­tu­ri bū­ti sto­ra ir ne­ga­li bū­ti gry­nų spal­vų, nors, kaip mi­nė­jau, mes apie dai­lę pra­ktiš­kai ne­kal­ bė­da­vo­me, dau­giau – apie žve­jy­ bą, bet, ži­no­ma, į pa­ro­das jis ma­ ne ves­da­vo­si.“ Skir­tin­gai ne­gu A.Pet­ru­lio kū­ ry­bai, kai ku­riems K.Pet­ru­lio kū­ ri­niams bū­din­gas kan­du­mas, iro­ ni­ja, su­s i­py­n u­s i su sar­kaz­m u, prie­ši­ni­ma­sis kla­si­ki­nėms es­te­ti­ nėms ver­ty­bėms. Ir nors kaž­kiek ga­li­ma at­pa­žin­ti, kad prieš akis – tos pa­čios šei­mos at­sto­vas, ne­re­

Jū­ra­tė My­ko­lai­ty­tė. Išnara.

tai ir pa­kar­to­jan­tis tė­vo ta­py­tas te­mas, vis dėl­to K.Pet­ru­lio dro­ bė­se su­tvis­ka aki­vaiz­džiai ryš­ kes­nės spal­vos, drą­sa, maiš­tin­ga sie­la, kar­tais gal net sie­kis pro­vo­ kuo­ti.

J.My­ko­lai­ty­tės pa­ veiks­lus tar­si ne­ju­ čia imi ma­ty­ti kaip įspū­din­gas sce­nog­ ra­fi­jas – siu­že­tas tar­ si sa­vai­me, leng­vai įgy­ja gy­vy­bin­gu­mo, ima plė­to­tis. „K.Pet­ru­lis iš pri­gim­ties yra lin­ kęs į abst­rak­tų mąs­ty­mą, tad il­ gai­niui li­te­ra­tū­ri­niai siu­že­to ele­ men­tai ta­po sve­ti­mi, – pa­ste­bi me­no­ty­ri­nin­kė Da­nu­tė Zo­vie­nė. – Siu­že­tu tam­pa pa­ti ta­py­bos plas­ ti­ka. Pa­veiks­luo­se vy­rau­ja abst­ rak­čios for­mos, nors pa­si­rink­ti mo­ty­vai ga­li bū­ti su­vo­kia­mi kaip užuo­mi­nos į mak­ro­kos­mo­są, o kar­tu – tai lyg ge­rai pa­žįs­ta­mos rea­laus pa­sau­lio for­mos.“ Dai­li­nin­ko kom­po­zi­ci­jos pri­me­ na su­dė­tin­gas konst­ruk­ci­jas, ku­ rių for­mų ir si­lue­tų ar­chi­tek­to­ni­ nį kie­tu­mą švel­ni­na per­mai­nin­gas fak­tū­rų pul­sa­vi­mas. Fak­tū­ra įgau­ na ly­gias tei­ses su spal­va, pie­ši­niu, kom­po­zi­ci­ja ir su­ku­ria iliu­zi­nį gi­ lu­mą, spal­vų vir­pė­ji­mą. Mis­ti­nio mies­to kū­rė­ja

Dar la­biau nuo tra­di­ci­nės lie­tu­ viš­ko­sios dai­lės mo­kyk­los nu­tols­ ta K.Pet­ru­lio gy­ve­ni­mo drau­gės J.My­ko­lai­ty­tės kū­ry­ba. Tai sa­vi­to mies­to kū­rė­ja, iš pir­mo žvilgs­nio, re­gis, ry­tie­tiš­ko, iš „Tūks­tan­čio ir vie­nos nak­ties“ pa­sa­kos, ta­��iau ati­džiau įsi­žiū­rė­jus ja­me ne­sun­ kiai at­pa­žin­si­me Vil­niaus ar­chi­

tek­tū­rą, gat­ve­les, kaž­kur jau ma­ ty­tas de­ta­les. „Pa­veiks­luo­se nė­ra nė vie­no ne ma­no daik­to, – sa­ko me­ni­nin­kė. – Tas pat krės­las, kė­dė ar net tau­ rė ke­liau­ja per ke­lis dar­bus, tam­pa dar ge­riau pa­žįs­ta­mi ir at­pa­žįs­ta­ mi. Ir vi­si jie yra čia pat, ma­no ap­ lin­ko­je, ma­no spin­to­je ar len­ty­nė­ lė­je.“ J.My­ko­lai­ty­tės pa­veiks­lai be­veik mo­noch­ro­miš­ki, de­ta­laus pie­ši­nio, kom­po­zi­ci­jo­se ne­ti­kė­tai su­pin­ ti rea­lis­ti­nio pa­sau­lio frag­men­tai, siur­rea­lis­ti­niai ar­chi­tek­tū­ri­niai, aso­cia­ty­vūs pei­za­žai, ira­cio­na­lūs mo­ty­vai. Kū­ri­niuo­se su­si­py­nu­ sios va­ka­rie­tiš­kos kul­tū­ros ir dai­ lės pa­raf­ra­zės, pa­si­rink­ti mo­ty­vai, siu­že­tai sun­kiai su­ta­pa­ti­na­mi su na­tū­ra, grei­čiau pri­me­na siur­rea­ lis­ti­nį sap­ną, mis­ti­nį vaiz­di­nį. Virš pre­ci­ziš­kos, daž­niau­siai mies­to ar­chi­tek­tū­ros, kas­die­ny­bės vaiz­dų sklen­džia griū­ties grės­mės, ra­my­bės lai­ki­nu­mo, neiš­si­pil­dy­mo nuo­jau­tos. Pa­veiks­luo­se pa­sta­tai tar­si gy­vi, ta­čiau vei­kia­mi iri­mo ir pa­slap­ties: no­rė­tų­si kai ku­riuos vaiz­dus rea­liai pa­tir­ti, pa­ma­ty­ti, juo­se bū­ti, ta­čiau troš­ki­mas ga­ly­ nė­ja­si su bai­me – iš to­kių erd­vių, re­gis, ne­grįž­ta­ma. Sap­no, vi­zi­jų kiek ro­man­ti­zuo­ ti vaiz­dai ypač įtai­giai iš­si­sklei­džia teat­ro erd­vė­je, kai ku­riuos J.My­ ko­lai­ty­tės pa­veiks­lus ne­ju­čia imi ma­ty­ti kaip įspū­din­gas sce­nog­ ra­fi­jas – siu­že­tas tar­si sa­vai­me, leng­vai įgy­ja gy­vy­bin­gu­mo, ima plė­to­tis, ži­no­ma, kiek­vie­no žiū­ rin­čio­jo in­di­vi­dua­lio­je vaiz­di­nių plot­mė­je. Tai­gi pa­ro­do­je „Trys“ su­si­tin­ka la­bai skir­tin­gi dai­li­nin­kai, ku­rių ne­vie­ni­ja nei te­ma­ti­ka, nei sti­lis­ ti­ka. Įdo­mu tai, kad juos sim­bo­liš­ kai su­jun­gia jų su­kur­ti laik­ro­džiai (vi­sa­ga­lis lai­kas) – taip pat eks­po­ nuo­ja­mi Na­cio­na­li­nio Kau­no dra­ mos teat­ro erd­vė­je.

Klau­di­jus Pet­ru­lis. Arlekinas.

kas: Ta­py­bos dar­bų pa­ro­da „Trys“. kur: Na­cio­na­li­nio Kau­no dra­mos teat­ro pa­ro­dų erd­vė­je. kada: Vei­kia iki va­sa­rio 28 d.


6

penktadienis, vasario 22, 2013

santaka /objektyvas

Pog­rin­džio fo­tog­ra­fai: pa­si­kei­tė ti du­rų ran­ke­nos, at­mos­fe­ra – kaip b So­viet­me­čio Da­mok­lo kar­do pa­lies­ti fo­ tog­ra­fai ir vi­si pri­jau­čian­tie­ji šiai me­no sri­ čiai Kau­ne su­ren­gė dis­ku­si­ją „Fo­tog­ra­fi­ja – po­grin­dy­je ir pre­zi­diu­me“. VDU do­cen­ tės Da­lios Kui­zi­nie­nės (D.K.) ve­da­ma­me po­kal­by­je tuo­me­tės „Plėš­rių­jų“ sek­ci­jos na­riai Arū­nas Ku­li­kaus­kas (A.K.), Gin­ta­ras Ja­ro­nis (G.J.) ir Ro­ber­tas Ka­nys (R.K.) pri­si­ mi­nė sa­vo pir­muo­sius pri­si­lie­ti­mus prie fo­tog­ra­fi­jos – to­kios, ko­kią jie no­rė­jo kur­ti.

Rė­jus Če­mo­lons­kas

D.K: „Pa­kal­bė­ki­me apie pa­sku­ ti­nį so­viet­me­čio de­šimt­me­tį, apie avan­gar­di­nę fo­tog­ra­fi­ją – apie tą lai­ko­tar­pį, ka­da pra­si­ dė­jo jū­sų kū­ry­bi­nė veik­la, kai bu­vo­te pa­ma­ty­ti kad ir ne pa­ čio­se di­džiau­sio­se sa­lė­se. Fo­tog­ra­fi­jos is­to­ri­kė Mar­ga­ ri­ta Ma­tu­ly­tė yra įtai­giai ap­ra­ šiu­si to lai­ko­tar­pio kon­teks­tą, ir bū­tent Kau­no kon­teks­tą. 1981– 1982 m. fo­tog­ra­fuo­ti pra­de­da „Plėš­rių­jų“ sek­ci­jos fo­tog­ra­ fai, tais me­tais Kau­ne re­konst­ ruo­ta Lais­vės alė­ja, t. y. pa­vers­ ta pės­čių­jų bul­va­ru, ati­da­ry­ta ka­vi­nė-res­to­ra­nas „Kau­kas“, pra­dė­jo veik­ti „Mer­ku­ri­jus“, pra­dė­jo kon­cer­tuo­ti ro­ko gru­ pė „An­tis“. Na, ir tuo me­tu po­ grin­dy­je, Prof­sa­jun­gų kul­tū­ros rū­muo­se, Kau­no zoo­lo­gi­jos so­ de, o vė­liau – T.Iva­naus­ko zoo­ lo­gi­jos mu­zie­ju­je, dar šiek tiek vė­liau – Že­mės ūkio uni­ver­si­te­ te, at­si­ra­do „Plėš­rių­jų“ sek­ci­jos dirb­tu­vės, vyk­da­vo dis­ku­si­jos, žo­džiu, jūs pra­dė­jo­te veik­ti įsi­ kū­rę taip pat tam tik­ra­me po­ grin­dy­je. Tai­gi kas jums yra tas po­grin­dis?“ A.K.: „Ne­ži­nau, kas yra po­grin­ dis, nei mes gal­vo­jo­me apie po­ grin­dį, nei mes no­rė­jo­me ja­me bū­ ti, mes at­virkš­čiai – no­rė­jo­me bū­ti la­bai ge­rai ži­no­mi, ma­to­mi, pri­pa­ žin­ti, bet mums tai ne­bu­vo leng­ va, pir­mą kar­tą vie­šai pa­si­ro­dė­me po be­veik 30 me­tų pen­kie­se vie­no­je pa­ro­dų sa­lė­je. O tuo­me­čiuo­se Prof­ są­jun­gų rū­muo­se pra­dė­jau mo­ky­ti vai­kus fo­tog­ra­fi­jos, ir ten bu­vo už­ tai­so­mos vi­sos gra­na­tos. Bet pa­ti pra­džia bu­vo ta­da, kai G.Ja­ro­nis su­pa­žin­di­no ma­ne su Gin­tu Stul­gai­čiu, o šis ma­ne ėmė ti­kin­ti, kad man bū­ti­nai rei­kia sto­ ti į Fo­tog­ra­fi­jos są­jun­gą. Jam sa­ kiau, kad kai aš nuei­siu ten su sa­vo fo­tog­ra­fij­ o­mis, jie pa­si­žiū­rės ir už­ da­rys ma­ne į be­prot­na­mį, nes jos – kaip dan­gus ir že­mė sky­rė­si nuo to, kas tuo me­tu bu­vo ro­do­ma, net pa­ ti pri­gim­tis fo­tog­ra­fi­jos, ku­rią mes da­rė­me, bu­vo ki­ta. Tai­gi mus vi­siš­ kai ig­no­ra­vo Fo­to­me­ni­nin­kų są­jun­ ga, nie­kur ne­ro­dy­da­ma mū­sų dar­ bų, o mes pra­dė­jo­me jung­tis, ieš­ko­ti bend­ra­min­čių ir per pir­mą pa­ro­dą

Vi­są­laik jau­tė­me tą įtam­pą, bet tai bu­vo mū­ sų gy­ve­ni­ mas, jau­nų žmo­nių gy­ ve­ni­mas, ku­rie troš­ ko fo­tog­ra­ fuo­ti, ką no­ ri. Užd­raus­ti mums taip fo­tog­ra­fuo­ ti – tai tas pa­ts, kas už­draus­ti mums taip gy­ven­ti.

tuo­me­čia­me „San­ta­kos“ ki­no teat­re mū­sų jau bu­vo ne­ma­žai.“ D.K.: „Ga­vo­te sa­lę, ta­čiau bu­ vo­te su­tik­ti ty­la.“ A.K.: „Taip, Gin­to ma­mos pa­žįs­ ta­ma bu­vo „San­ta­kos“ ki­no teat­ro di­rek­to­rė, ku­ri mums taip „pu­siau lei­do“ sa­lė­je pa­si­ka­bin­ti dar­bus. Ir mes ten su­ren­gė­me pa­ro­dą, ta­čiau bu­vo­me su­tik­ti vi­siš­ka ty­la. Tik po po­ros me­tų su­ži­no­jau, kad apie ją žmo­nės kal­bė­jo, ap­ta­ri­nė­jo. Tai­ gi ofi­cia­liai mes bu­vom ig­no­ruo­ja­ mi, nors Vil­niu­je tuo me­tu An­ta­nas Sut­kus lei­do sau pa­ro­dy­ti Al­fon­ są Bud­vy­tį, Vy­tau­tą Bal­čy­tį, Re­mi­ gi­jų Pa­čė­są, ku­rie pa­na­šiai fo­tog­ ra­fa­vo, ta­čiau Kau­ne Alek­sand­ras Ma­ci­jaus­kas, Ro­mas Juš­ke­lis bi­jo­jo – jiems bu­vo per di­de­lė ri­zi­ka leis­ti mums ro­dy­tis vie­šai.“

Arū­nas Ku­li­kaus­kas:

Kai at­va­žia­vau po 20 me­tų, ne­pa­ma­čiau jo­ kio skir­tu­mo: vi­sos prie­žas­tys, dėl ku­rių iš­va­žia­vau, te­bė­ra čia, nie­kas ne­din­go, vi­sa ki­ta – akių dū­mi­mas. Ka­dan­gi bu­vau bai­gęs Dai­lės ins­ti­tu­tą, per dai­li­nin­kų ka­na­lus 1984 m. Kau­no me­ni­nin­kų na­muo­ se man pa­vy­ko su­reng­ti as­me­ni­nę pa­ro­dą, ku­ri ne­bu­vo Lie­tu­vos fo­to­ me­ni­nin­kų są­jun­gos ju­ris­dik­ci­jo­ je, o ši ne­ga­lė­jo sa­vo me­no ta­ry­bos na­gų pri­kiš­ti prie to, ką aš at­renku, ta­da sa­ve ir pa­ro­džiau. Bu­vau taip pat su­tik­tas tam tik­ra ty­la – na, ke­li pa­žįs­ta­mi žur­na­lis­tai pa­ra­šė ne­di­de­lius straips­niu­kus... Ir, be­ je, Fo­to­me­ni­nin­kų są­jun­gai nie­ko neat­si­ti­ko. Ta­da man lei­do su­reng­ti pa­ro­dą Ma­ri­jam­po­lė­je, žo­džiu, nu­ grū­do į Ma­ri­jam­po­lę pa­žiū­rė­ti, kas ten at­si­tiks. Ir ten nie­ko neat­si­ti­ ko! Bet ta įtam­pa tarp mū­sų ir Fo­ to­me­ni­nin­kų są­jun­gos vi­sa­da bu­vo, ta­čiau mes ne­sie­kė­me prieš­ta­rau­ti: tai, ką mes da­rė­me, bu­vo mū­sų gy­ ve­ni­mas. Mes nuo­šir­džiai fo­tog­ra­ fa­vo­me tai, kas mums pa­tin­ka, tai, kas mums bu­vo įdo­mu. Pri­si­jun­

Arū­nas Ku­li­kaus­kas. Zoo daiktas.

gė Sau­lius Paukš­tys, ku­ris tuo me­ tu mo­kė­si Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ ti­tu­te. Kai jis at­ne­šė pa­ro­dy­ti sa­vo dar­bus, jam iš­kart pa­sa­kiau, kad ne­lei­siu jo į jo­kią fo­to­są­jun­gą, sa­ kiau, kad jung­tų­si prie mū­sų ir mes kar­tu reng­si­me pa­ro­das, jį iš­sau­go­ jau nuo R.Juš­ke­lio ir ki­tų na­gų, ku­ rie bu­vo ideo­lo­gi­niai va­dai ir vis­ką pri­žiū­rė­jo. Fo­tog­ra­fij­ a bu­vo pa­vo­jin­gas da­ ly­kas ir jį rei­kė­jo vie­naip ar ki­taip kont­ro­liuo­ti. Ir tie, ku­rie no­rė­ jo da­ly­vau­ti pa­ro­do­se, bu­vo kont­ ro­liuo­ja­mi ga­na griež­tai. Tar­kim, nuo­trau­ko­je ma­to­si baž­ny­čios kry­ žius – to­kios į pa­ro­dą ne­pra­leis­da­ vo, kol tas kry­žius ne­bū­da­vo re­tu­ šuo­tas. Ma­ne bu­vo areš­ta­vę už tai, kad Lais­vės alė­jo­je fo­tog­ra­fa­vau el­ge­ tą, prie ka­vi­nės ren­kan­tį cuk­rų. Tai­gi vi­są­laik jau­tė­me tą įtam­ pą, bet tai bu­vo mū­s ų gy­ve­n i­ mas, jau­n ų žmo­n ių gy­ve­n i­m as, ku­rie troš­ko fo­tog­ra­fuo­ti, ką no­ ri. Užd­raus­ti mums taip fo­tog­ra­ fuo­ti – tai tas pa­ts, kas už­draus­ ti mums taip gy­ven­ti, ir tai bu­vo neį­m a­n o­m a. Svar­b iau­s ia bu­vo ne­me­luo­ti pa­čiam sau. O dėl po­grin­džio – da­bar be­pi­gu ka­no­ni­zuo­tis. Jei mes vi­si dar bū­tu­ me gy­vi ir ak­ty­vūs, jei fo­tog­ra­fuo­ tu­me kaip gru­pė, – tuo­met taip. Yra kiek ki­taip, to­dėl veng­čiau to­kio ka­ no­ni­za­vi­mo, vis­kas iši­ro anks­čiau ir du mū­sų gru­pės na­riai ste­bi vi­ są ši­tą su­si­rin­ki­mą jau nuo de­be­sė­ lio vir­šuj...“

D.K.: „Kai jūs vie­nas ki­tą at­ ra­do­te, Arū­nas tu­rė­jo fo­tog­ra­ fų bū­re­lį Prof­są­jun­gų kul­tū­ros rū­muo­se, ta­čiau G.Stul­gai­tis ne­bu­vo bai­gęs to­kių moks­lų. Klau­siu Gin­ta­ro, ku­ris 1985 m. sa­vo die­no­raš­ty­je už­ra­šė min­tį: „Esu fo­tog­ra­fas iš pa­šau­ki­mo, be iš­si­la­vi­ni­mo, tur­būt blo­gai, bet ma­nau, kad ge­riau dirb­ ti mėgs­ta­mą dar­bą be iš­si­la­vi­ ni­mo, ne­gu dirb­ti ne­mėgs­ta­mą dar­bą su iš­si­la­vi­ni­mu.“ G.J.: „Ga­liu apie G.Stul­gai­tį dau­ giau pa­pa­sa­ko­ti, nes te­ko ne­ma­žai su juo bend­rau­ti. Kaž­ku­riuo mo­ men­tu dir­bau Sta­ty­bos ir ar­chi­ tek­tū­ros ins­ti­tu­te, G.Stul­gai­tis – fo­to­la­bo­ra­to­ri­jo­je, bu­vo­me tik po vi­du­ri­nės... Aš fo­tog­ra­fuo­ti pra­dė­ jau anks­ti, dar mo­ky­da­ma­sis vi­du­ ri­nė­je mo­kyk­lo­je, da­ly­va­vau Kau­no fo­tok­lu­be, pa­vy­ko surengti pei­za­žų pa­ro­dą Lais­vės alė­jo­je, po to pa­ kvie­tė į Fo­to­grafijos są­jun­gą, bet taip ir li­kau kan­di­da­tu. G.Stul­gai­tis ma­ne su­si­ra­do ir pa­kvie­tė į la­bo­ra­to­ri­ją, ta­da pra­ dė­jo ro­dy­ti sa­vo dar­bus. Jo fo­tog­ ra­fi­jos iš­si­sky­rė iš­skir­ti­niu dė­ me­siu es­te­ti­kai, ir jei ly­gin­tu­me su tuo­me­čiu LFS Kau­no sky­riu­ mi, tai, pa­vyz­džiui, A.Ma­ci­jaus­ ko fo­tog­ra­fi­jo­se ma­ty­da­vo­me vis­ ką griū­vant, kren­tant, lūž­tant, Ro­mual­do Ra­kaus­ko es­te­ti­ka bu­vo su žmo­nė­mis, o G.Stul­gai­tis pra­ dė­jo nuo na­tiur­mor­tų, daug dir­ bo su švie­sa, kas tuo me­tu ne­bu­ vo įpras­ta.

Mū­sų su­si­ti­ki­mai bu­vo to­kie: jis atei­da­vo su pluoš­te­liu nuo­trau­kų ir vy­no bu­te­liu, ir ta­da vie­na­me Ža­ lia­kal­nio na­mų iki pa­ry­čių vyk­da­ vo dis­ku­si­jos. Jis kaip sa­va­moks­lis prašydavo kon­sul­ta­ci­jų, aš, kai ga­ lė­da­vau, jam pa­dė­da­vau, nag­ri­nė­ da­vo­me kom­po­zi­ci­jos dės­nius. O su Arū­nu su­si­ti­ko­me di­zai­ no stu­di­jo­se, pra­dė­jo­me bend­rau­ti, su­si­drau­ga­vo­me. G.Stul­gai­tis bu­vo ga­na pro­fe­sio­na­lus mu­zi­kos sri­ty­ je, gro­jo liau­dies an­samb­ly­je skra­ ba­lais, o ki­to­je gru­pė­je – mu­ša­ mai­siais. Vė­liau jis ku­rį lai­ką dir­bo tak­sis­tu – tais lai­kais bu­vo sun­ ku su dar­bais, pa­žįs­ta­miems te­ko dirb­ti kiem­sar­giais, kū­ri­kais, tai bu­vo in­te­li­gen­tų pro­fe­si­jos...“ D.K.: „Tai­gi kaž­ku­rį lai­ką jū­sų fo­tog­ra­fi­jo­se ne­bu­vo net žmo­ gaus, G.Stul­gai­tis tuo­met sa­vo die­no­raš­ty­je ra­šė: „Esu pa­da­ ręs ke­le­tą kvai­lų es­ki­zo­ši­zof­ re­niš­kų na­tiur­mor­tų, no­rė­čiau kaž­ką to­kio da­ry­ti su žmo­gu­mi, bet tai tu­rė­tų bū­ti tarp ne­są­mo­ nės ir kaž­ko­kio jaut­raus bend­ raž­mo­giš­ko po­jū­čio ri­ba.“ Man re­gis, kad pa­ma­žu sa­vo dar­buo­ se ėjo­te prie tos bend­raž­mo­giš­ ko po­jū­čio ri­bos.“ A.K.: „Žmo­gaus ne­bu­vi­mas fo­tog­ ra­fi­jo­je bu­vo pa­si­prie­ši­ni­mas ap­ lin­kai, mes daug kal­bė­da­vo­me apie tai, kad tie žmo­nės, ku­rie bu­vo ap­ link – vi­siš­kai neį­do­mūs, veid­mai­ niai, fo­tog­ra­fuo­da­vo­me kar­tais tik drau­gus ir to net ne­va­din­da­vo­me


7

penktadienis, vasario 22, 2013

santaka/literatūra kaunodiena.lt/nau­jie­nos/­kau­no­san­ta­ka

ik bu­vu­si me­ni­ne kū­ry­ba, žmo­gaus ne­bu­vi­ mas bu­vo vi­di­nis, pa­są­mo­ni­nis pa­ si­prie­ši­ni­mas ap­lin­kai, nes apie jo­kį iš­si­lais­vi­ni­mą nė min­ties ne­kil­da­vo: Brež­ne­vo lai­kai, ny­ki dva­si­nė bū­se­ na, vien išė­jus į gat­vę tai bu­vo di­de­ lis ka­lė­ji­mas: jaus­da­vai tą įtam­pą, jaus­da­vai te­ro­rą, kai bet ko­kia lais­ ves­nė min­tis ga­lė­jo baig­tis nu­grū­ di­mu į dur­ny­ną. Tai pa­sa­ko­ju, nes mū­sų fo­tog­ra­ fi­jos neat­sie­ja­mos nuo to kon­teks­ to, rei­kia žiū­rė­ti, vi­są ap­link bu­vu­sį gy­ve­ni­mą. Tar­kim, „Lau­mė“ – ka­ vi­nė Lais­vės alė­jo­je – bu­vo stip­ ri trau­kos vie­ta, ten vy­ko to me­to Kau­no jau­ni­mo kū­ry­bi­nis gy­ve­ni­ mas. Kai iš­va­žiuo­da­vau į kal­nus ir min­tys su­kda­vosi apie grį­ži­mą į Kau­ną, gal­vo­da­vau apie „Lau­mės“ ka­vi­nę – vie­tą, į ku­rią pir­miau­sia su­grį­žus no­rė­da­vo­si atei­ti. O šiaip neišs­kir­čiau vie­no ar ki­to mū­sų es­te­ti­nio ieš­ko­ji­mo – tai bu­vo tik at­spin­džiai, reak­ci­jos į su­pan­ tį gy­ve­ni­mą. Ko­dėl, tar­kim, Gin­ tas už­si­da­ro ir fo­tog­ra­fuo­ja na­ tiur­mor­tus? Tai reak­ci­ja, izo­lia­ci­ja nuo ap­lin­kos. Taip, ir iš­ger­da­vo­me. Taip pat už­siim­da­vo­me die­voieš­ka, pa­sau­ lio san­tvar­kos per­da­ry­mu, pra­smės ieš­ko­ji­mu, net ban­dy­mais nu­si­žu­ dy­ti, ir vėl ki­to­kių išei­čių ieš­ko­ji­mu. Tas kon­teks­tas įdo­mus, bet jis tuo pat me­tu ir skaus­min­gas. Gin­tui jis bu­vo la­bai skaus­min­gas: jis pul­da­ vo į dep­re­si­jas ir bū­da­vo taip, kad mė­ne­sį ki­tą mes su juo ne­si­ma­ty­ da­vo­me, jis už­si­da­ręs dirb­da­vo la­ bo­ra­to­ri­jo­je, ger­da­vo ir dirb­da­vo, ypač kai per­si­kraus­tė iš Zoo­lo­gi­jos so­do į Zoo­lo­gi­jos mu­zie­jų Lais­vės alė­jo­je. Kar­tais tas gė­ri­mas pa­dė­ da­vo, kar­tais ne... Kar­tą iš­spru­ko­me į kon­fe­ren­ci­ ją Len­ki­jo­je, ten bu­vo­me la­bai mie­ lai priim­ti, bet kai grį­žo­me, R.Juš­ ke­lis už­dė­jo griež­tą ve­to. Jis bu­vo toks dar­bui su jau­ni­mu skir­tas pi­ lie­tis, ir jis la­bai daug pa­ga­lių į ra­ tus yra mums pri­ki­šęs...“ D.K.: „Ro­ber­tai, o kaip jūs atė­ jo­te?“ R.K.: „Kar­ma, ma­tyt, ta fo­tog­ ra­fi­ja... Vis rei­kia su ja dirb­ti. Kai la­bai no­rė­jo­si ja už­siim­ti, vi­są­laik bū­da­vo truk­džių, o da­bar vis kaž­ kaip rei­kia su­grįž­ti prie jos, kaž­ka­da bu­vęs po­mė­gis ta­po pro­fe­si­ja... Mes bend­ro­se pa­ro­do­se da­ly­vau­da­vo­me, o da­bar me­no­ty­ri­nin­kai vis­ką ban­ do su­dė­lio­ti į len­ty­nė­les ir mus vi­sus kaž­kaip bend­rai pri­sky­rė.“ D.K.: „1990-ie­ji: įvai­riai su­si­ klos­to jū­sų li­ki­mai. Arū­nas iš­ vyks­ta į Niu­jor­ką dau­giau nei 20-iai me­tų ir pri­si­šlie­ja prie ki­to un­derg­roun­do as­mens – Jo­no Me­ko. Žiū­rė­da­ma G.Stul­ gai­čio biog­ra­fij­ ą ma­tau, kad 10 me­tų jis ak­ty­viau jo­kio­se pa­ ro­do­se ne­da­ly­va­vo, nors, at­ ro­do, pa­si­kei­čia lai­kas ir at­ si­ran­da vi­sos ga­li­my­bės sa­ve rea­li­zuo­ti ir ne­bū­ti iš­bar­tam už tam tik­rą ek­lek­tiš­ku­mą, bet vie­naip ar ki­taip dau­ge­lis jū­ sų ieš­ko ki­taip. Tar­kim, Arū­ną bū­tų ga­li­ma il­gai ka­man­ti­nė­ ti apie niu­jor­kie­tiš­ką ap­lin­ką

„Mai­ro­nio ke­lias“ ir skulp­to­rius G.Jo­kū­bo­nis ir tuos kon­teks­tus: ką jie nau­ jo at­vė­rė, priar­ti­no ar nu­to­li­no nuo fo­tog­ra­fij­ os, ta­čiau, kad ir kaip ten bū­tų, po 20 me­tų su­ laukėte tam tik­ro pri­pa­ži­ni­mo: Na­cio­na­li­nė dai­lės ga­le­ri­ja su­ ren­gia pa­ro­dą, iš­lei­džia ka­ta­lo­ gą. Tai ar jau­čia­tės esan­tys kla­ si­kai?“ A.K.: „Ne, yra kny­ga, garbina­ mas tas lai­ko­tar­pis, ku­ris jau yra to­li ir apie ku­rį mes kal­ba­me kaip apie praė­ju­sį mū­sų jau­nys­tės eta­pą, kaip apie ve­dy­bas ar pir­mą­ją mei­ lę. Gy­ve­ni­mas bė­go, daug kas kei­tė­ si, 1990 m. be­veik vis­kas su­by­rė­jo... Gied­rius Lia­gas vie­nin­te­lis tę­sė dar ši­tą veik­lą, vie­nin­te­lis iš mū­sų par­ da­vė šal­dy­tu­vą, kad ga­lė­tų įrė­min­ti dar­bus, ir iki šiol tę­sia veik­lą. Mar­ ga­ri­ta at­ra­do, kad mū­sų gru­pė bu­vo vie­nin­te­lė SSRS or­ga­ni­zuo­ta fo­to­ me­ni­nin­kų gru­pė (ne Fo­to­me­ni­nin­ kų są­jun­gos), vi­si ki­ti vei­kė in­di­vi­ dua­liai, po vie­ną. Ta­čiau ne­rei­kia prie to lau­žo vis šil­dy­tis – tas lau­ žas jau yra už­ge­sęs, to­dėl ne­si­jau­čiu kla­si­ku, gy­ve­ni­mas ei­na, tas lai­ko­ tar­pis įver­tin­tas. La­bai džiau­giuo­ si, kad ta pa­ro­da įvy­ko, pir­mą kar­ tą aš pa­žiū­rė­jau, kaip mes pen­kie­se at­ro­do­me pa­ro­dų sa­lė­je, ir at­ro­do­ me pui­kiai – nė kiek ne­pa­se­nę, net ir už­sie­ny­je pa­ka­bi­nus to­kią pa­ro­dą ne­bū­tų jo­kios gė­dos – ji yra šiuo­ lai­kiš­ka, net ir šiuo­lai­ki­nės fo­tog­ ra­fi­jos ten­den­ci­jos sie­ja­si su šia pa­ ro­da! Džiau­giuo­si, kad įver­tin­tas bu­vo tas jau­nys­tės de­gi­mas, nors kiek jis įver­tin­tas? Nė kiek. Kur ma­no ge­ ras kos­tiu­mas, ku­rį aš nu­si­pir­kau už įver­ti­ni­mą? Ši­ta­me ko­mer­ci­nia­ me gy­ve­ni­me kny­gų pri­sta­ty­mams rei­kia mė­sos, me­ni­nin­kai yra pre­kė. Šiaip mū­sų ju­dė­ji­mas prieš­ta­rau­ja ne­tgi tam, kas vyks­ta šian­dien, kai su­keis­tos tik vė­lia­vos, ir tuo me­tu, ir da­bar vyks­ta ly­giai tas pa­ts – ta pa­ti veid­mai­nys­tė, tas pa­ts kul­tū­ ros ne­bu­vi­mas, ta pa­ti ko­mer­cia­ li­za­ci­ja, taip pat dar­bai da­ro­mi tik tam, kad bū­tų par­duo­ti. Kai at­va­žia­vau po 20 me­tų, ne­ pa­ma­čiau jo­kio skir­tu­mo: vi­sos prie­žas­tys, dėl ku­rių iš­va­žia­vau, te­bė­ra čia, nie­kas ne­din­go, vi­sa ki­ ta – akių dū­mi­mas. Kas pa­si­kei­tė? Švies­tu­vai, du­rų ran­ke­nos, lan­ gai, vi­si gy­ve­na sei­fuo­se už ge­le­ži­ nių du­rų – taip, to anks­čiau ne­bu­ vo. Taip pat kai­my­nai ne­si­svei­ki­na su kai­my­nais – kur tas ge­ru­mas? Va­gys – sa­vi. Anks­čiau ori­gi­na­laus me­no bu­vo dau­giau, ne­gu da­bar jo yra Lie­tu­ vo­je. Da­bar čia vieš­pa­tau­ja si­mu­ liak­ras, ko­pi­ja, ko­pi­jos ko­pi­ja – ir bai­mė ro­dy­ti bet ko­kį ori­gi­na­lų sa­ vo dar­bą ar­ba vi­siš­ka im­po­ten­ci­ja jį pa­da­ry­ti. Mū­sų dar­bus ra­do, iš­trau­kė, su­pa­ka­vo, pa­dė­jo, kaž­kas pa­siė­mė ho­no­ra­rus, ir vis­kas. Man įver­ti­ ni­mo už ma­no dar­bus jau ne­be­rei­ kia, aš ga­liu gy­ven­ti bet kur ir vis tiek da­ry­siu tai, ką aš da­rau, ir kas tas įver­ti­ni­mas? Kai žmo­gus, ku­ rį tu ger­bi, atei­na pas ta­ve ir sa­ko: „Man pa­tin­ka ta­vo dar­bai“, tai ir yra įver­ti­ni­mas, ir to už­ten­ka. Vi­sa ki­ta yra nie­kam ne­rei­ka­lin­gi sa­vęs ap­gau­di­nė­ji­mo re­zul­ta­tai.“

Dr. Vy­tau­tas Venc­ke­vi­čius „Mai­ro­nio ke­lias“ ir skup­to­rius Ge­di­mi­nas Jo­kū­bo­nis. At­ro­do, kas čia tarp tų da­ly­kų bend­ra? Ta­čiau gy­ve­ni­me vis­ko pa­si­tai­ ko. Taip nu­ti­ko ir šiuo at­ve­ju. Tad pa­ban­dy­siu pa­ko­men­tuo­ti.

2012 m. spa­lio 21 d., mi­nint Mai­ ro­nio 148-ąsias gi­mi­mo me­ti­nes, Kau­ne pa­skelb­ta edu­ka­ci­nės pro­ gra­mos „Mai­ro­nio ke­lias“, skir­ tos di­džio­jo poe­to 150-me­čiui (2012 m. lapk­ri­čio 2 d.), pra­džia. Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bė tam pri­ta­rė ir 2012-uo­sius pa­skel­bė Mai­ro­nio me­tais. Ta pro­ga per Lie­tu­vą nu­ vil­ni­jo daug įvai­rių ren­gi­nių. Juos ap­vai­ni­ka­vo Lie­tu­vos mai­ro­nie­ čių drau­gi­jos pa­reng­ta ir iš­leis­ta ver­tin­ga kny­ga „Mai­ro­nio ke­lias“ (Pa­ne­vė­žys: 2012). Kny­go­je pa­teik­ta ži­nių apie Mai­ro­nio gim­ti­nę ir tė­viš­kę – Pa­ sand­ra­vį ir Ber­no­tus (Ra­sei­nių r.), apie jo ke­lio­nę į moks­lą. Pa­ teik­ta ži­nių apie Ario­ga­los ir ki­tų to kraš­to mies­te­lių is­to­ri­ją, kul­ tū­ros ver­ty­bes, švie­ti­mą, žy­mius žmo­nes, apie Mai­ro­nio mo­ky­mą­ si gim­na­zi­jo­je ir Ku­ni­gų se­mi­na­ ri­jo­je bei kt. Kny­gos ant­ro­je da­ly­je ap­žvelg­ ta Lie­tu­vos mai­ro­nie­čių drau­gi­ jos kū­ri­mo is­to­ri­ja, taip pat da­lis drau­gi­jos laik­raš­čio „Sand­ra­va“ me­džia­gos apie bal­tų gen­čių li­ ki­mą, drau­gi­jos kul­tū­ri­nę veik­lą, moks­lei­vių kū­ry­bi­niai ban­dy­mai, tru­pu­tis poe­to tė­viš­kės tau­to­sa­ kos, žmo­nių pri­si­mi­ni­mų. Kny­gą pa­ren­gė Lie­tu­vos mai­ro­ nie­čių drau­gi­jos va­do­vas, ži­no­mas

pe­da­go­gas li­tua­nis­tas Eu­ge­ni­jus Ur­bo­nas, su­rin­kęs šios drau­gi­jos na­rių ir ki­tų žmo­nių in­for­ma­ci­nę bei ki­to­kią me­džia­gą. Ma­no nuo­ mo­ne, ši kny­ga ver­tin­ga ir moks­ li­niu po­žiū­riu. Tik įsi­gi­jęs ją su di­de­liu su­si­ do­mė­ji­mu skai­čiau iki 168-ojo pus­la­pio... To­je vie­to­je ma­ne tie­ siog pri­bloš­kė už­ra­šas ša­lia poe­ to pa­mink­lo Kau­ne nuo­trau­kos: Kau­nas, Mai­ro­nio na­mai. Poe­ to pa­mink­las. Skulpt. Vla­das Vil­ džiū­nas (straips­nis: Klr. teol. lic. Ne­ri­jus Pi­pi­ras. Mai­ro­nis ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je). Jau nuo so­viet­me­čio dau­ge­lis ži­no­jo­me, kad šį pa­mink­lą, kaip vė­liau ir pa­mink­lą An­ta­nui Ba­ ra­naus­kui, su­kū­rė ir su Pa­ne­vė­ žiu smar­kiai su­si­jęs žy­mus lie­tu­ vių skulp­to­rius pro­f. Ge­di­mi­nas Jo­kū­bo­nis. Net skli­do kal­bos, kad G.Jo­kū­bo­niui ne­bū­tų bu­vę leis­ ta to­kių dar­bų įgy­ven­din­ti, kol jis nea­ti­duos duok­lės bu­vu­siai sis­te­ mai – ne­su­kurs pa­mink­lų Le­ni­nui. Tad, sukūręs Le­ni­no pa­mink­lus (Mask­vo­je – 1967 m., Klai­pė­do­ je – 1977 m., Pa­ne­vė­žy­je – 1983 m.) ir kt., skulp­to­rius įgy­ven­di­ no ir sa­vo sva­jo­nę: bu­vo pa­sta­ty­ti pa­mink­lai Mai­ro­niui Kau­ne (1977 m.), Ado­mui Mic­ke­vi­čiui Vil­niu­ je (1984 m.), poe­tui vys­ku­pui An­ ta­nui Ba­ra­naus­kui Sei­nuo­se (1999 m.) ir kt. Pa­si­ro­do, nė­ra to blo­go, kas nei­šei­tų į ge­ra. Mi­nė­ta in­for­ma­ ci­ja ma­ne pri­ver­tė per­skai­ty­ti ir G.Jo­kū­bo­nio pri­si­mi­ni­mų kny­ gą „Kai žai­dė an­ge­lai“ (Vil­nius: 2008). Jo­je ra­dau, kad ir pa­mink­ lo Vy­tau­tui Birš­to­ne (1997 m.) au­

to­rius – G.Jo­kū­bo­nis. De­ja, kny­ gos „Mai­ro­nio ke­lias“ 160-aja­me pus­la­py­je prie šio pa­mink­lo nuo­ trau­kos pa­ra­šy­ta: ...Skulpt. Vla­ das Vil­džiū­nas (straips­nis: Ju­di­ ta Sa­ka­lie­nė, Ma­ri­ja Kar­pa­vi­čie­nė (Kau­no Mai­ro­nio uni­ver­si­te­ti­nė gim­na­zi­ja). Mai­ro­nis Kau­no gu­ ber­ni­jos gim­na­zi­jo­je). Tai­gi – to­kios to­ke­lės. Nuo ko­ men­ta­rų su­si­lai­kau – ne ma­no kom­pe­ten­ci­ja... Tik bė­da, kaip to­ kios rim­tos kny­gos ren­gė­jai ir lei­ dė­jai, jos lei­dy­bos rė­mė­jai da­bar at­ro­do prieš skai­ty­to­jus...

Net skli­do kal­bos, kad G.Jo­kū­bo­niui ne­bū­tų bu­vę leis­ ta to­kių dar­bų įgy­ ven­din­ti, kol jis nea­ti­duos duok­lės bu­vu­siai sis­te­mai – ne­su­kurs pa­mink­lų Le­ni­nui. Skai­ty­da­mas G.Jo­kū­bo­nio kny­ gą ra­dau įdo­mių da­ly­kų, bū­tent: 1944 m., no­r ė­d a­m as iš­veng­t i ka­ri­nės prie­vo­lės ru­sų ar­mi­jo­ je, įsto­jo į Kau­no ku­ni­gų se­mi­ na­ri­ją, maž­daug po po­ros me­tų iš jos iš­sto­jo; gy­ve­ni­me nie­ka­da ne­si­gai­lė­jo dėl se­mi­na­ri­jo­je pra­ leis­to lai­ko; kū­ry­bos me­tais jau­tė ko­le­gų pa­vy­dą ir t.t. O gal iš pa­ vy­do ir gi­mė ma­no mi­nė­ti ne­su­ sip­ra­ti­mai – vis dėl­to knie­ti pa­ klaus­ti.

Ren­ka­ma Vaiž­gan­to gat­vės is­to­ri­ja No­rint at­gai­vin­ti ir iš­sau­go­ti ži­ nias apie žy­mius Lie­tu­vos tar­pu­ ka­rio žmo­nes, gy­ve­nu­sius Kau­ ne, Ža­lia­kal­ny­je, Vaiž­gan­to gat­ vė­je, ren­ka­ma ra­šy­ti­nė, žo­di­nė, do­ku­men­ti­nė, fo­toin­for­ma­ci­nė me­džia­ga.

Su­ma­ny­to­jai ma­no, kad iš­blaš­ky­ tų po pa­sau­lį žmo­nių, nu­si­pel­niu­ sių Lie­tu­vai, gy­ve­ni­mai, jų ir šei­ mų li­ki­mai, su­sie­ti su is­to­ri­niais įvy­kiais, bū­tų ver­tin­ga me­džia­ga atei­ties kar­toms. Vaiž­gan­to gat­vė­je gy­ve­no, kū­rė žy­mūs kul­tū­ros ir me­no vei­kė­jai, ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos tar­nau­ to­jai, moks­li­nin­kai, aukš­to ran­go ka­ri­nin­kai, ku­ni­gai, dip­lo­ma­tai: Juo­zas Tu­mas-Vaiž­gan­tas, Vin­ cas My­ko­lai­tis-Pu­ti­nas, An­ta­nas Bu­si­las, ma­te­ma­ti­kos pro­fe­so­rius Jo­nas Ma­tu­lio­nis, ku­ni­gai An­ta­nas Šmulkš­tys, Juo­zas Pu­ric­kis, ak­ to­rė ir re­ži­sie­rė Unė Ba­bic­kai­tėGrai­čiū­nie­nė (Une Baye), va­dy­ bos moks­lo pra­di­nin­kas Vy­tau­tas And­rius Grai­čiū­nas, ge­ne­ro­las Ka­ zys Tal­lat-Kelp­ša, kraš­to ap­sau­gos mi­nist­ras pul­ki­nin­kas lei­te­nan­tas

Su­rink­ta me­džia­ga bus pa­nau­do­ta kny­ gai „Vaiž­gan­to gat­vė ir jos žmo­nės“.

Juo­zas Pa­peč­kys, pul­ki­nin­kas Pra­ nas Le­saus­kis, pul­ki­nin­kas lei­te­ na­na­tas Ka­zys Ra­ma­naus­kas, gen. šta­bo pul­ki­nin­kas lei­te­nan­tas My­

ko­las Ma­čio­kas, mi­nist­ras ir dip­ lo­ma­tas Pet­ras Kli­mas, ar­chi­tek­tas Sta­sys Ku­do­kas, Lie­tu­vos Res­pub­ li­kos švie­ti­mo mi­nist­ras, LŽŪA rek­to­rius Juo­zas Ton­kū­nas, kal­ bi­nin­kas Ka­zys Ul­vi­das, LR su­si­ sie­ki­mo vi­ce­mi­nist­ras Juo­zas Jan­ ke­vi­čius ir ki­ti. Šio­je gat­vė­je bu­vo įsi­kū­ru­si Šve­di­jos at­sto­vy­bė ir Ja­ po­ni­jos kon­su­la­tas. Su­rink­ta me­džia­ga, iš­var­dy­tų žmo­nių gi­mi­nėms pri­ta­riant, bus pa­nau­do­ta kny­gai „Vaiž­gan­to gat­ vė ir jos žmo­nės“, ku­rios su­ma­ny­ to­jai – ten gi­mu­si, tė­vų sta­ty­ta­me na­me Vaiž­gan­to g. Nr.20 au­gu­si My­ko­lo Ma­čio­ko duk­tė Lau­ra Ma­ čio­kai­tė-Ja­nu­šaus­kie­nė ir ra­šy­to­ jas Sta­nis­lo­vas Ab­ro­ma­vi­čius. In­for­ma­ci­ją, pri­si­mi­ni­mus, tu­ ri­mų do­ku­men­tų ko­pi­jas (pas Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­čiuosius au­to­ riai ga­li ap­si­lan­ky­ti) prašom siųs­ ti Lau­rai Ja­nu­šaus­kie­nei, Lie­pų g. 7, Rau­dond­va­ris, LT 54138 Kau­no ra­jo­nas, Lie­tu­va. Tel. pa­si­tei­rau­ti 8 37 549 677, 8 650 39 910, e. pa­ štas raudlaura@gmail.com ar­ba laisve@kovaz.net. KD inf.


8

penktadienis, vasario 22, 2013

santaka /tavo krantas

Gy­ve­ni­mas ir mei­lė kaip upė En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

K

i­no fes­ti­va­lis ne­re­tai at­ ro­do kaip fan­tas­tiš­kiau­ sia ke­lio­nė (taip ir no­ri­si sa­ky­ti „voya­ge“, nes kal­ ba­ma apie pran­cū­zų ki­no fes­ti­va­lį „Žie­mos ek­ra­nai“). Fes­ti­va­lio die­ no­mis įsė­di į ki­no trau­ki­nį ir ta­ve ima vež­ti (įvai­rio­mis pra­smė­mis). Ir jei pa­gau­ni tą jaus­mą ar­ba jis pa­ gau­na ta­ve, tuo­met net ir pra­stes­ nis fil­mas nė kiek ne­nu­vi­lia: mai­ no­si pa­čios įvai­riau­sios emo­ci­jos, o pa­si­bai­gus fes­ti­va­liui, į ku­rį bu­ vai pa­ni­ręs, ga­li kaip koks in­ves­tuo­ to­jas pa­reikš­ti, kad grą­ža nea­be­jo­ ti­nai yra – pra­stes­nį, neuž­ka­bi­nu­sį fil­mą kei­tė ki­tas, o tą ki­tą – dar ki­ tas, ku­ris sta­čiai su­kė­lė eu­fo­ri­ją ar­ ba su­krė­tė. Ma­ža to, to­ji grą­ža – tai ir pa­ts pro­ce­sas, trum­pa­lai­kė ir ma­lo­ni pri­klau­so­my­bė, kai prio­ri­te­tas tė­ra vie­nas – ki­nas. Ir tu ne­ga­li be jo. Ki­ta ver­tus, kai ku­rie fil­mai la­ biau­siai ir at­si­sklei­džia pro­ce­se, kai per­pran­ti tam tik­rą sti­lis­ti­ką, men­ta­li­te­tą, me­ta­fo­ras, kai tiks­liai ži­nai, kur ei­ni, tar­kim, ne ap­skri­tai į ki­ną, o į Eri­co Roh­me­ro fil­mų ret­ ros­pek­ty­vą. Šį­met „Žie­mos ek­ra­nai“ į Kau­ną at­ve­žė pra­ktiš­kai vien E.Roh­me­ ro fil­mus. Be šio me­ni­nin­ko dar­bų, bu­vo pa­ro­dy­ti tik du ki­tų re­ži­sie­ rių, Loui­so Do de Lenc­que­sain­go („Šuo­liais“) ir An­ne Emond („Nak­ tis Nr.1“), fil­mai. Pran­cū­ziš­ka­sis ki­no Če­cho­vas

At­si­tik­ti­nai pa­te­kęs į E.Roh­me­ro fil­mą, ne kiek­vie­nas su­ge­bė­jo per­ sio­rien­tuo­ti (kad ei­na ne ap­skri­ tai į ki­ną) ir kiek nu­si­vy­lė. Nors tai sun­ku su­pras­ti, nes pir­ma – atė­jo į „Ro­mu­vą“ (ir tai jau sa­vai­me yra šven­tė), ant­ra – į ne­ko­mer­ci­nio ki­ no fes­ti­va­lio fil­mą, tre­čia – į „Žie­ mos ek­ra­nus“, o iš ki­tų ypač iš­si­ ski­rian­tis pran­cū­zų ki­nas tie­siog ne­ga­li neuž­bur­ti. Nes­kub­rus tem­pas, pra­smin­gi dia­lo­gai, iš­skir­ti­nis dė­me­sys es­te­ ti­kai ir itin su­bti­lioms de­ta­lėms ir ka­žin koks sun­kiai api­bū­di­na­mas pran­cū­ziš­kas žmo­gaus gy­ve­ni­ mo, kas­die­ny­bės na­tū­ra­lu­mo fik­ sa­vi­mas ir per­tei­ki­mas (pa­sa­ko­ji­ mo na­tū­ra­lu­mas), psi­cho­lo­gi­nių pro­ble­mų – ieš­ko­ji­mų, pa­si­rin­ki­ mų, klyst­ke­lių, aist­rų etc. – narp­ lio­ji­mas. O ret­ros­pek­ty­vi­niuo­se E.Roh­ me­ro fil­muo­se – dar ir jo­kių gips­ kar­to­ni­nių in­ter­je­rų, na­tū­ra­lios spal­vos, se­nos, ne­pers­paus­to sek­ sua­lu­mo ma­dos ir su­si­tel­ki­mas į žmo­gaus vi­di­nį pa­sau­lį – ne per­ ne­lyg įmant­rų ar pa­brėž­ti­nai in­ te­lek­tua­lų, to­kį, ku­ria­me kiek­vie­ nas mū­sų trokš­ta­me bū­ti lai­min­gi, my­li­mi, iš­klau­so­mi. Nors, tie­są sa­ kant, bu­vo kąs­ne­lis ir in­te­lek­tua­ lui – fil­me „Ma­no nak­tis su Mod“ pi­na­si dis­ku­si­jos apie mo­ra­lę, san­ tuo­ką, re­li­gi­ją, Pas­ka­lį. Kai kam, pa­si­ro­do, ga­li kel­ti nuo­ bo­du­lį, kad il­gai pran­cū­zų fil­muo­ se tar­si nie­ko ne­vyks­ta. Bet juk na­ tū­ra­liai, kaip tik­ra­me gy­ve­ni­me: die­nų die­no­mis taip pat tar­si nie­ ko ypa­tin­go ir ne­vyks­ta, bet net tas nu­si­vy­li­mas, kad nie­ko ne­vyks­ta, jau yra vyks­mas, – by­lo­ja pran­cū­ zų ki­ne­ma­tog­ra­fai.

Kaip upės tėk­mė: ra­miai sau te­ ka ir pra­ktiš­kai ne­si­kei­čia, bet jo­je de­da­si dau­gy­bė da­ly­kų. La­bai re­tai upė grės­min­gai iš­tvins­ta ar­ba pa­ vo­jin­gai nu­sen­ka, ir net svar­bes­nis yra tas jos kas­die­nis te­kė­ji­mas. Pran­cū­zų ki­nas ga­li at­ver­ti, kad to­je be­si­kar­to­jan­čio­je, nuo­bo­džio­ je kas­die­no­je kin­ta ir au­ga žmo­gus. Net ir ne­ga­li ne­si­keis­ti. Kaip ta upė – vis ki­ta ir į tą pa­čią jau neįb­ri­si. Ma­ža to, bū­tent išo­ri­nė­je kas­die­nos ru­ti­no­je žmo­gus dva­siš­kai išalks­ta tiek, kad svar­biau­si jam tam­pa vi­ di­niai da­ly­kai. Žiū­rint E.Roh­me­ro fil­mus at­ro­ do, kad jie to­kie pa­pras­tu­čiai, kar­ tais net kiek ba­na­lūs, ta­čiau po tre­ čio ket­vir­to re­ži­sie­riaus fil­mo jis at­si­ve­ria kaip pran­cū­ziš­ka­sis ki­no Če­cho­vas: iš pir­mo žvilgs­nio neį­ mant­rus siu­že­tas ap­rė­pia be ga­lo pla­čiai ir yra tiek pat ak­tua­lus kaip ir tais 1970-ai­siais, 1985-ai­siais, kai bu­vo ren­gia­ma­si ki­taip, klau­ so­ma ki­to­kios mu­zi­kos, gy­ve­na­ma eu­ro­re­mon­to ne­sap­nuo­jan­čiuo­se in­ter­je­ruo­se. Jei pa­gal tuos siu­že­tus fil­mus da­ bar su­kur­tų Ho­li­vu­das, jie, be jo­ kios abe­jo­nės, te­bū­tų be­ver­tis ki­ čas, ba­na­ly­bių ba­na­ly­bė. Tai­gi kur­gi to­ji pa­slap­tis? Pran­cū­ziš­ko ki­no is­ to­ri­jo­je, ku­rio­je pran­cū­zų kū­rė­jai – nea­be­jo­ti­ni ly­de­riai? Lai­ke, kai žmo­nės bu­vo na­tū­ra­les­ni, kaž­kaip mo­kė­jo gy­ven­ti, o ne (pra)leis­ti lai­ ką? Vie­no­kius ar ki­to­kius at­sa­ky­ mus tu­ri kiek­vie­nas, ap­si­lan­kęs ir su­ge­bė­jęs įsės­ti į „Žie­mos ek­ra­nų“ trau­ki­nį.

Jo­kių gips­kar­to­ni­ nių in­ter­je­rų, ne­ pers­paus­to sek­ sua­lu­mo ma­dos ir su­si­tel­ki­mas į žmo­ gaus vi­di­nį pa­sau­lį.

Vie­no sa­ki­nio fil­mai

Re­ži­sie­riaus Loui­so Do de Lenc­ que­sain­go fil­mu „Šuo­liais“ Kau­ ne ki­no fes­ti­va­lis bu­vo ati­da­ry­tas. Fil­mo siu­že­te – ne­va tvar­kin­gai su­si­klos­tęs Ados gy­ve­ni­mas, duk­ tė, pla­nuo­ja­mos ves­tu­vės. Mo­te­ris įsi­ti­ki­nu­si, kad ji – lai­min­ga, ta­ čiau iki tos die­nos, kol su­tin­ka Po­ lį – gy­ve­nan­tį su duk­ra ra­šy­to­ją, ku­ris tu­ri lan­džią ir kiek pa­mi­šu­ sią ma­mą. „Kad vis­kas bū­tų dar su­dė­tin­ giau, jis ne­ti­kė­tai ne­ten­ka tė­vo. Is­to­ri­jos su­si­pi­na ir gy­ve­ni­mas įgau­na pa­grei­tį“, – ra­šo­ma „Žie­ mos ek­ra­nų“ buk­le­te. Kaip pir­ma­ sis fes­ti­va­lio fil­mas, į ku­rį sa­vai­me ei­ni kaip į šven­tę ir esi at­lai­des­nis, fil­mas vi­sai su­si­žiū­ri. Ant­ra­sis ir jau E.Roh­me­ro kū­ ri­nys „Ža­lia­sis spin­du­lys“ vis­ką su­dė­lio­ja į sa­vo vie­tas, t. y. vi­sai ne­rei­kia, kad vis­kas bū­tų dar su­dė­ tin­giau, ir tik­rai vi­sai ne­rei­kia, kad gy­ve­ni­mas įgau­tų pa­grei­tį – gy­ ve­ni­mas pa­ts gra­žiau­sias sa­vo lė­ ta tėk­me ir vi­sų ne­ti­kė­tu­mų, su­dė­ tin­gu­mų ar pa­grei­čių rei­kia ieš­ko­ti gy­ly­je, na­tū­ra­lia­me na­tū­ra­lių žmo­ nių gy­ve­ni­me, ku­ria­me mes mie­ ga­me, val­go­me, ei­na­me, kal­ba­me, svars­to­me, blaš­ko­mės, ieš­ko­me

Kadras iš filmo „Naktis Nr. 1“

(ži­no­ma, pir­miau­sia – mei­lės) es­ mės ir pra­smės, o la­biau­siai – sa­vo tik­ro­jo aš, ne įvaiz­džio, vaid­mens ar kau­kės. Be­ne vi­si E.Roh­me­ro fil­mai pil­ni tik­ru­mo ir sa­vo­tiš­ko ty­ru­mo, apie as­me­ny­bės lais­vės paieš­kas, ke­lius ir klyst­ke­lius. Lai­mė įma­no­ma tik bū­nant sa­vi­mi, ne­si­sle­piant nuo sa­vęs ir ki­tų, ki­taip pri­mes­tą vaid­ me­nį ga­li tek­ti vai­din­ti vi­są gy­ve­ ni­mą ir daž­nai jau ne­be­su­vo­kiant, kad jį vai­di­ni, tik sie­lą kas­dien kaž­ kas ne­pa­ke­lia­mai grauš. „Ža­lia­sis spin­du­lys“ – ypač po fil­mo „Šuo­liais“, ku­ria­me mo­te­ ris neap­sisp­ren­džia, ku­rį vy­rą pa­ si­rink­ti, vė­liau – nuo ku­rio lau­kia­ si kū­di­kio, vis dėl­to ga­na dirb­ti­nai ša­lu­ti­nių li­ni­jų pri­pil­dy­tas pa­sa­ko­ ji­mas, nors ir pa­lies­da­mas mir­ties te­mą, lie­ka bui­ti­nė­je plot­mė­je, as­ me­ni­nių pro­ble­mė­lių ly­gy­je, – tai­gi po šio fil­mo „Ža­lia­sis spin­du­lys“ – tik­ra poe­zi­ja, nors no­ri­si spė­ti, kad tai ap­skri­tai vie­nas poe­tiš­kiau­sių E.Roh­me­ro fil­mų. Vis dėl­to teks šok­te­lė­ti nuo ret­ ros­pek­ty­vi­nių fil­mų, nes aki­vaiz­du, kad jų vi­sų ap­tar­ti ne­pa­vyks, juo la­biau kad juos jun­gia pa­na­ši sti­ lis­ti­ka, nuo­tai­ka, ke­lia­mos pro­ble­ mos. Ir dar tai, kas be ga­lo ža­vin­ ga, – šis žo­dis ypač tin­ka kal­bant apie pran­cū­zų ki­ną, nes ja­me vi­ so­mis spal­vo­mis iš­si­sklei­džia neį­ ti­ki­ma gy­ve­ni­mo ele­gan­ci­ja. Vis­ką tie pran­cū­zai da­ro už­bu­ria­mai ele­ gan­tiš­kai: ren­gia­si, val­go, pa­ga­liau – gy­ve­na, ga­li­ma nė fil­mo siu­že­to ne­sek­ti ir tik tuo mė­gau­tis. O ar­gi nė­ra ža­vin­ga, kai re­ži­sie­rius su­ku­ ria fil­mą iš vie­no sa­ki­nio? Pa­vyz­džiui: „Vy­ras, gy­ve­nan­ tis su dviem mo­te­ri­mis, ne­ten­ ka sie­los, žmo­gus, tu­rin­tis dve­ jus na­mus, ne­ten­ka pro­to“ (fil­mas „Pil­na­ties nak­tys“). Ar­ba, tar­kim, ki­to fil­mo pra­džios sa­ki­nys – „Ku­ ris iš mū­sų ne­sta­to­me oro pi­lių?“ („Nau­din­gos ve­dy­bos“ – be­je, ga­na

bui­tiš­kai skam­ban­tis, nors ir tiks­ lus, fil­mo pa­va­di­ni­mas ga­li kiek su­ klai­din­ti, nes ja­me itin gra­žiai, su švel­niu hu­mo­ru per­tei­kia­mas jau­ nys­tės mak­si­ma­liz­mas, ne­pri­pa­ žįs­tan­tis jo­kių komp­ro­mi­sų ir kon­ for­miz­mo.) Suk­rė­ti­mas pa­gal A.Emond

Vis dėl­to, kad ir kaip ne­si­no­rė­tų, pa­li­ki­me ža­vin­gą­jį E.Roh­me­rą ir jo fil­mus. Stab­te­lė­ki­me prie šių­me­ čio su­krė­ti­mo – re­ži­sie­rės An­ne Emond ki­no juos­tos „Nak­tis Nr.1“ Na­tū­ra­lu, kad vie­no iš šių­me­ čio fes­ti­va­lio juos­tų, su­vie­ny­tų mei­lės te­ma­ti­ka, fil­mo pa­va­di­ni­ mas „Nak­tis Nr.1“ lyg ir ža­dė­jo tos mei­lės, o tiks­liau ero­ti­kos, dau­giau. O dar ro­dy­tas šeš­ta­die­nio va­ka­rą, tai­gi žiū­ro­vų net šal­to­je „Ro­mu­ vos“ sa­lė­je ne­trū­ko. Pa­va­di­ni­mas pa­ža­dą iš­pil­dė su kau­pu – fil­mas pra­si­dė­jo il­gai trun­ kan­čia itin at­vi­ra sek­so sce­na. Vis dėl­to vie­nas di­džiu­lis skir­tu­mas nuo ki­tų fil­mų, ku­rie sek­so sce­nas daž­niau­siai nau­do­ja tam, kad bū­tų pa­ten­kin­tas žiū­ro­vas, – pa­gal for­ mu­lę, o gal re­cep­tą (jei fil­mas ke­pa­ mas, o ne ku­ria­mas): daug įvy­kių, smur­to, sek­so, ir vis­kas – pa­šė­lu­ siu grei­čiu. „Nak­tis Nr.1“ – vie­nas iš ne­dau­ge­lio fil­mų, ku­ria­me net ir itin at­vi­ra, il­gai trun­kan­ti sek­so sce­na yra ne tam, kad žiū­ro­vas bū­ tų pa­ten­kin­tas, o rei­ka­lin­ga ir pra­ smin­ga. Tai bu­vo kaip grun­tas dro­bei, ant ku­rios gims iš at­min­ties nie­ kaip neiš­sit­ri­nan­tis kū­ri­nys. De­ ja, jis – tam­sus kaip ka­po duo­bė, su­kre­čian­tis ir tik­ras – kaip ta pa­ ti ka­po duo­bė. „Nak­tis Nr.1“ bloš­kia mū­sų žiū­rin­čius vei­dus į dumb­lą, į to­ kį klam­pų ir juo­dą, kad net ne­ky­ la ran­ka jo va­ly­tis, nes tai be­pras­ miš­ka. „Ži­nai, man at­ro­do, kad be­ga­lė žmo­nių, kaip ir aš, šia­me gy­ve­ni­

me – tik vai­duok­liai, o jei pa­pūs­tų stip­res­nis vė­jas, mū­sų nė ne­lik­tų. Ir nie­kas iš es­mės mū­sų ne­pa­si­ges­ tų, to gy­ve­ni­mo ne­pa­si­ges­tu­me ir mes pa­tys“, – maž­daug taip sa­ko fil­mo vei­kė­ja, ku­rios var­do ne­pri­ si­me­nu, jis ir nė­ra svar­bus, nes ir be­si­my­lin­čiam vai­ki­nui su pir­mą kar­tą su­tik­ta mer­gi­na tai taip pat ne­bu­vo svar­bu. Koks skir­tu­mas, koks vai­duok­lio var­das, ku­rio tar­si ir nė­ra: jis nei gy­ve­na, nei mi­ręs, ir tai – pa­ti krau­piau­sia bū­se­na. Įdo­m iau­s ia, kad per­nykš­t is „Žie­mos ek­ra­nų“ su­krė­ti­mas – Bert­rand’o Bo­nel­lo dra­ma „Pri­ si­mi­ni­mai iš vieš­na­mio“ taip pat ne­sto­ko­jo at­vi­rų sek­so sce­nų, ta­ čiau bū­tent tai at­sklei­dė žmo­ni­jos nuo­puo­lį, žiau­ru­mus ir per­ver­si­jas, o drau­ge – neį­si­są­mo­nin­tą, ne­su­ vok­tą il­ge­sį, neį­ti­ki­mą frust­ra­ci­jos laips­nį, kai sek­sas tam­pa tar­si iš­si­ gel­bė­ji­mas, vie­nin­te­lis ma­lo­nu­mo šal­ti­nis, pri­si­lie­ti­mas prie jau­du­lio iš­gy­ve­ni­mo, o iš tie­sų – prie gang­ re­nuo­jan­čio jaut­ru­mo lie­ka­nos. „Nak­ty­je Nr.1“ kal­ba­ma ne apie pir­mą­ją sek­sua­li­nę pa­tir­tį, o apie nak­tį kaip nuo­puo­lio, tam­sos me­ ta­fo­rą. Fil­mo re­ži­sie­rė to­bu­lai su­ kei­čia reikš­mes ir per­dė­lio­ja ak­ cen­tus: nuo sek­sua­li­nės pa­tir­ties, va­di­na­mo­sios pir­mo­sios nak­ties, nuo­gų kū­nų sek­so, ku­riuo tik ma­ ni­pu­liuo­ja­ma, – iki tik­ro, ab­so­liu­ taus dva­si­nio nuo­gu­mo, ku­ris su­ kre­čia, par­bloš­kia ir po jo jau­tie­si kur kas la­biau su­tri­kęs, nei ste­bė­ damas itin at­vi­rą sek­so sce­ną. „Nak­ty­je Nr.1“ iš­si­sa­ko jau­ ni, bet pra­ktiš­kai jau mi­rę žmo­ nės, jau­nuo­lis ir mer­gi­na, ku­rie ką tik, nė ge­rai ne­ži­no­da­mi vie­nas ki­ to var­dų, su­si­ti­kę vie­na­me va­ka­rė­ lių, kaip vi­sa­da už­sii­ma sek­su (ne pa­si­my­li). Kad ir ko­kie bū­tų klai­ kūs ir at­vi­ri jų pri­si­pa­ži­ni­mai, vis dėl­to tai bent jau gy­vi, jaut­rūs, tik tą jaut­ru­mą są­mo­nin­gai be­si­sten­ gian­tys at­ši­pin­ti, ta­čiau – ne­be­sie­ liai žmo­nės. Pak­ly­du­sios, žu­vu­sios avys, ta­čiau jų žu­vi­mo is­to­ri­ja – tik­res­nė už dau­ge­lio gy­ve­ni­mo is­ to­ri­ją. Post scrip­tum

Tai­gi „Žie­mos ek­ra­nus“ vie­ni­jan­ti mei­lės te­ma at­sklei­dė skir­tin­gas jos pu­ses, at­vė­rė įvai­rias jos gy­lio di­ men­si­jas, ta­čiau fes­ti­va­lis bai­gė­si, trau­ki­nys nu­va­žia­vo. Tie­sa, Kau­ne ne­bu­vo jis la­bai jau­kus šal­to­je „Ro­ mu­vos“ sa­lė­je. Tik­rai ge­ra to­kius fil­mus žiū­rė­ti „Ro­mu­vo­je“, o ne „ci­ne­mo­se“, bet ne vie­nas kal­bin­tas žmo­gus bū­tent dėl šal­tos sa­lės ir dar to siau­čian­čio gri­po at­si­sa­kė ei­ti į fil­mą. Iš Ang­li­jos trum­pam į Lie­tu­ vą at­vy­ku­si Ag­nė, su­ša­lu­si po ati­ da­ry­mo fil­mo, liūd­nai kons­ta­ta­vo: „Ro­mu­va“ yra kaip lak­mu­so po­pie­ rė­lis, ku­ris ro­do, kad Kau­ne kol kas nie­kas iš es­mės ne­si­kei­čia.“ Ban­dant juo­kau­ti, kad čia žie­ mos, t. y. šal­to­jo me­tų lai­ko, ek­ ra­nai, ji teat­sa­kė: „Gal­būt, ta­čiau kont­ras­tas su ki­to­mis sfe­ro­mis, ko­kių nors va­do­vų ka­bi­ne­tais, kul­ tū­ra – vis dar po­ka­rio, tų lai­kų ly­ gio.“ Ką gi, rem­ki­mės (o kas be­lie­ ka?) tais pa­čiais „Žie­mos ek­ra­nų“ pran­cū­zais – svar­biau­si da­ly­kai – ne in­ter­je­ruo­se, o vi­di­niuo­se at­ra­ di­muo­se.


2013-02-22 Santaka