Page 1

1

penktadienis, vasario 8, 2013

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė

santaka

REMIA

Nr. 78

Ma­žos di­de­lės žvaigž­dės

Artūro Morozovo nuotr.

Pro­fe­sio­na­lio­jo teat­ro sce­no­je – pir­ma­sis Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je ba­le­to spek­tak­lis, ku­ria­me ir šo­ka, ir gro­ja vai­kai

6

Virpančios stik­lo sie­los skam­be­sys

Su­du­žu­si A.Ru­sec­kai­tės vil­tis

Poe­to gy­ve­ni­mo pa­veiks­lai

Me­ni­nin­kės ir pedago­ gės S.Grab­liaus­kai­tės ku­ria­ma­me stik­lo pa­ sau­ly­je – my­lin­tys vy­rai ir lau­kian­čios mo­te­rys.

Džiaugs­mą uni­ka­lia kny­ga apie Mai­ro­nį ra­ šy­to­jai tem­do ap­mau­ das dėl vals­ty­bės abe­ jin­gu­mo poe­to pa­li­ki­mui.

Išt­rau­ka iš B.Braz­džio­ nio pre­mi­ja įvertintos kny­gos „Še­šė­lis JMM: Mai­ro­nio gy­ve­ni­mo me­ni­niai biog­ra­ fi­niai etiu­dai“.

3

4

8


2

penktadienis, vasario 8, 2013

santaka /kultūros savaitė

Pas­lėp­ti ban­dy­mai Sil­vi­ja Či­žai­tė-Ru­do­kie­nė Teatrologė

„Dirb­ti­nis ro­jus neeg­zis­tuo­ja, eg­zis­tuo­ja tik prie­mo­nė pa­vers­ti šį su­bti­lų ir su­stin­gu­sį skaus­mą, ku­rį su­ke­lia ne­ri­mas, į kaž­ką ma­lo­naus.“

K

iek­v ie­n as nau­j as mė­g i­ ni­mas ver­tas nau­jo įver­ ti­n i­mo. Kas­met Lie­t u­vo­ je moks­lus bai­g ia įvai­r ūs me­no ir kul­t ū­ros at­sto­vai – ak­to­r iai, re­ž i­sie­r iai, tai­ko­mo­sios dai­lės at­sto­ vai, dra­ma­t ur­gai ir vi­s a ki­t a pui­k i šūs­n is ar puokš­tė jau­n i­mo. Ro­dos, kiek­v ie­n ą pa­v a­s a­r į iš­lei­d žia­m as nau­jas ka­r i­n is da­l i­nys į ko­vą už sa­ vi­raiš­k ą. Na­t ū­ra­lu, kad kaip tie jū­ ros vėž­l iu­k ai, iš­s i­r i­tę iš kiau­š i­n ių kaž­k ur smė­lė­toj sa­loj, vie­n i ir dar ap­s up­t i įvai­r iau­s ių ty­k an­č ių plėš­ rū­nų, tad be­ke­l iau­j ant tiks­lo link iš­g y­ve­n a tik stip­r iau­s i, iš­m a­n iau­ si, o kar­tais gal tie, ku­r iems tie­siog pa­s i­se­ka. Tuo­met, pa­s ie­kęs tiks­l ą, ga­l i tap­t i vi­s a­ver­č iu sa­vos bend­ ruo­me­nės na­r iu ir pa­t s pa­l ik­t i bū­ si­mus vėž­l iu­k us ko­vai.

Vel­niop nuo­sai­ku­mą, juk kar­tais ver­ta pa­mė­ gin­ti pa­bū­ti ne­pa­to­giems ir pri­kel­ti iš mie­go prie mez­gi­nio mu­zie­ju­je už­ snū­du­sias pri­žiū­rė­to­jas.

Na, ir jei­g u jau pra­dė­jo­me apie vėž­ lius, no­rė­t ų­s i pri­s i­m in­t i dar vie­n ą fan­t as­t i­n į fak­t ą – Ter­r y Prat­c het­to kny­gos ek­ra­n i­z a­ci­ją (so­l i­d žiau bū­ tų pri­si­m in­t i kny­gą, bet šį kar­t ą pa­ si­ten­k in­k im fil­mu). Čia moks­l i­n in­ kai ti­r ia, ar že­mė iš­t ies pa­g ul­dy­t a ant dramb­l ių, ku­r ie sto­v i ant mil­ž i­ niš­ko vėž­l io. Eks­p e­d i­c i­j a pa­v yks­ ta – vėž­lys yra, ta­č iau neiš­s iaiš­k i­ na­m as „pa­g rin­d i­n is“ ir „svar­biau­ sias“ fak­tas – ko­k ia vėž­l io ly­t is. Lai­ mė, po to sa­vai­me paaiš­kė­ja, jog tai pa­te­lė, kai kiau­š i­n iai vos ne­s u­nai­ ki­na že­mės, bet jie ne­dūž­ta į šią at­ si­t ren­kę, o tie­siog pra­tę­sia ir su­k u­ ria nau­ją eg­z is­ten­ci­ją – iš­si­r i­ta daug ma­ž ų vėž­l iu­k ų su nau­j o­m is sa­vo že­mė­m is. Kul­t ū­ros gy­ve­n i­me, kaip ir gy­ve­n i­ me ap­skri­t ai, vis­kas taip pat daug­ maž grįs­t a pa­n a­š iu iš­g y­ve­n i­mo prin­ci­pu. Be abe­jo, tai nė­ra lau­k i­nė gam­ta, o tie­siog spal­v in­ga pa­raf­ra­ zė. Me­n as, kū­r y­b a, kū­rė­jas – abst­ rak­c i­j os, ku­r ias Lie­t u­vo­j e vis dar kar­tais (o gal net ir daž­n iau nei no­ rė­t ų­si) api­pi­na­ma le­gen­do­m is, sva­ jin­go­mis au­ro­mis ir ro­man­t i­z uo­tais ste­reo­t i­p ais. Vis dėl­to tai ga­l i bū­t i tik pa­s a­k a, ku­r ia­m a me­no var­to­ to­jams. Nors at­ro­dy­t ų, kad me­nas, kul­t ū­ra ir var­to­ji­m as yra prie­š in­ gy­b ės ir ne­t in­k a­mos kan­t iš­k a­jam gro­ž io su­pra­t i­mui, bet šia­me lai­ ke mes bū­tent to­k ie ir esa­me – kul­ tū­ros var­to­to­jai. O jau­n ie­ji kū­rė­jai (pla­č ią­ja pra­sme) tu­r i verž­t is ir ke­ liau­t i į prie­k į, no­rė­da­m i su­k ur­t i sa­ vo že­mę. Ar­ba bū­t i su­nai­k in­t i plėš­ rū­nų, kar­t ais net ne­p a­s ie­k us van­

Sal­va­do­ras Da­li

dens. O ban­dy­m ai ga­l i bū­t i la­b ai su­dė­t in­g i. To­dėl gal ge­r iau net ne­ mė­g in­t i? Jea­nas Baud­r il­lar­d ’as ra­š ė: „Nie­ka­ da anks­č iau kul­t ū­ra ne­bu­vo taip kaip čia už­lei­du­s i at­m in­t ies vie­t ą san­dė­l ia­v i­mui ir funk­c i­n iam per­ skirs­t y­mui“ („Si­mu­l iak­rai ir si­mu­ lia­c i­j a“). Ir tur­b ūt nie­k a­d a anks­ čiau kul­t ū­ra ne­bu­vo di­d žio­sios sa­ vo da­l ies ati­da­v u­si at­m in­č iai. Sup­ ran­ta­ma, kad ši ver­ta pa­gar­bos, ta­ čiau ar ne­rei­k ia to se­no ge­ro jau­n i­ mo maiš­to, su­k y­lan­č io prieš sta­bi­ lias ins­t i­t u­c i­jos for­mas ir pa­s i­r uo­ šian­č io kur­t i sa­vaip, o ne pri­s i­t ai­ ky­t i, le­g i­t i­muo­t is ir su­nyk­t i di­d žių­ jų mo­k y­to­jų še­š ė­ly­je. Sup­ran­ta­ma, jog pri­si­g laus­t i kad ir ins­ti­tu­ci­jos ar ko­kios są­jun­gos še­šė­ ly­je kiek­vie­nam jau­nam kū­rė­jui pa­ to­g iau, leng­v iau ir kar­t ais nau­d in­ giau. Bet bū­n a taip, kad net ir ins­ ti­t u­c i­jos sto­gas pra­k iū­ra: juk prieš po­rą me­t ų ruoš­tas pan­to­m i­mos ak­ to­r ių kur­s as taip ir ne­pa­sie­kė Kau­ no... Bet ga­l i­ma pa­svars­ty­t i, kad mė­ gi­n i­mas pa­čiam ženg­t i pir­muo­sius, o vė­l iau sta­bi­l ius ant­r uo­sius žings­ nius ga­l i bū­t i iš­t ies sėk­m in­g as. Ir čia grei­č iau ne jau­n at­v iš­k as mak­ si­m a­l iz­m as, o at­l iep­t is sa­vo­j o lai­ ko – su­ge­b ė­ji­mas įsi­t rauk­t i į var­to­ to­jiš­k ą kul­t ū­rą, jo­je ne­p as­kęs­t i, ta­ čiau są­mo­n in­gai ma­nev­r uo­t i. Kaip kad dau­ge­l iui ži­no­mas „Young Bri­ tish Ar­t ist“ ju­dė­ji­mas, ku­r io na­r iai, nors ir itin prieš­ta­r in­gai ver­t i­na­m i, ta­č iau jau pa­t ys su­ge­b ė­jo tap­t i ka­ no­nu (to­k ie kaip Da­m ie­nas Hirs­tas, Tra­cey Emin ir ki­t i) ar­ba mums ge­ riau pa­ž įs­t a­m i pir­m i po­s tmo­der­ nūs Os­k a­ro Kor­š u­no­vo žings­n iai. Blo­gas mo­k i­nys, ku­r is ne­no­r i pra­ nok­t i sa­vo mo­k y­to­jo. Tik gal kar­tais mo­k y­to­jai la­bai jau ne­no­r iai už­lei­ džia sa­vo vie­tas. Vel­n iop nuo­sai­k u­ mą, juk kar­tais ver­ta pa­mė­g in­t i pa­ bū­t i ne­pa­to­g iems ir pri­kel­t i iš mie­ go prie mez­g i­n io mu­z ie­ju­je už­snū­ du­s ias pri­ž iū­rė­to­jas. Tas pa­t s pra­ džio­j e ci­t uo­t as S.Da­l i ra­š ė: „Te­g ul tas, ku­r is pa­da­rė „tiek pat“, pir­mas svie­d žia į ma­ne ak­me­n į“ („Pas­lėp­t i vei­dai“). Ir nors per­so­na ego­cent­r iš­ ka, kar­tais ke­l ia šyp­se­ną, bet kas gi iš­d rįs į jį ką nors svies­t i. Tad, su­m a sum­m a­r um, šį kar­t ą ban­d žiau pra­bil­t i apie jau­no­s ios kar­tos per­spek­t y­vas, ban­dy­mus ir kū­r y­bi­nės lais­vės po­ten­c ia­l ą. Juk aš ir­g i kaip tas vėž­l iu­k as mė­g i­nu nu­si­ka­pa­no­t i iki jū­ros. Tik net nea­ be­jo­ju, ne daug kas pa­si­ges­t ų kri­t i­ kos, bet juk kū­r y­bos truk­t ų kiek­v ie­ nam. To­dėl kar­t ais ver­t a at­s i­s a­k y­ ti dirb­t i­n io ro­jaus ir pa­mė­g in­t i su­ si­k ur­t i ma­lo­nu­mą ne­pri­si­den­g iant še­š ė­l iu, o pa­č iam iš­len­dant į ne vi­ sa­d a pa­to­g ią švie­s ą, kar­t ais sun­ kiai pa­s ie­k ia­mą per jau užė­mu­s ių ir nie­kaip ne­no­r in­č ių už­leis­t i vie­t ą mo­k y­to­jų tun­t ą, bet juk ban­dy­mai tuo ir ža­v ūs, kad ga­l i­my­b ę lai­mė­t i tu­r i kiek­v ie­nas.

„Ap­gai­les­tau­ju, kad šian­dien ša­ly­ je dar yra daug bib­lio­te­kų, ku­rios jau du de­šimt­me­čius nė­ra ga­vu­ sios nau­jų kny­gų, to­dėl tu­ri­me kuo sku­biau ras­ti bū­dų, kad nau­jos kny­ gos pa­siek­tų vi­sas bib­lio­te­kas. (...) Džiu­gu, kad bib­lio­te­kos pri­trau­kia no­rin­čius iš­mok­ti nau­do­tis kom­ piu­te­riu. Ta­čiau ti­kiu ir ti­kiuo­si, kad kom­piu­te­ris neuž­goš kny­gos ir Lie­ tu­va taps la­biau­siai skai­tan­čia ša­li­ mi“, – ap­si­lan­kęs Klai­pė­do­je nau­ ja­sis kul­tū­ros mi­nist­ras Ša­rū­nas Bi­ru­tis vie­šai pa­si­ža­dė­jo į Lie­tu­vos bib­lio­te­kas su­grą­žin­ti kny­gas. Šal­ti­nis: Lie­tu­vos Res­pub­li­kos kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja

„Šian­dien paaug­liai mie­liau ren­ ka­si in­ter­ne­tą, so­cia­li­nius tink­la­ pius, ne­daug­žo­džiau­jan­čią SMS ži­ nu­čių kal­bą. O ką skai­to šių die­nų jau­ni­mas?“ – Vil­niaus kny­gų mu­

gės or­ga­ni­za­to­riai pa­ga­liau at­si­gręš į kar­tą, ku­ri jau ne­tru­kus su­da­rys – ar­ba ne – pa­grin­di­nę kny­gų pir­ kė­jų ma­sę. Šal­ti­nis: Vil­niaus kny­gų mu­gė

„2014-ie­ji – Do­ne­lai­čio me­tai. Ži­ no­ma, jo kū­ri­nys „Me­tai“ neil­gas (...), bet trum­pu­tį ma­ra­to­ną mies­to ar mies­te­lio bib­lio­te­ko­je, o dar ge­ riau – ka­vi­nė­je, ma­nau, iš­kęs­tu­me su ma­lo­nu­mu“, – kla­si­ko ju­bi­lie­ jui skir­tų ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­riams drau­giš­kai su­fle­ruo­ja poe­tas Ma­ rius Bu­ro­kas. Šal­ti­nis: ber­nar­di­nai.lt

„Nep­rik­lau­so­my­bė yra at­sa­ko­my­bė tau­tos su­kur­tai vals­ty­bei, o ta tau­ ta yra lie­tu­vių tau­ta. To ne­pa­sa­kius aiš­kiai, ne­prik­lau­so­my­bę su­ta­pa­ti­ nus su lais­ve, tau­ta ne­ta­po po­li­ti­nė tau­ta, pa­ma­žu pa­vir­to in­di­vi­dua­ liz­mo su­skal­dy­ta vi­suo­me­ne, ku­ ri da­bar bai­gia iš­si­vaikš­čio­ti, lie­tu­ vių gy­ven­tą plo­tą pa­lik­da­ma tuš­čią kaž­kam, kas ateis ir pa­no­rės gy­ven­ ti“, – tau­tos iš­si­vaikš­čio­ji­mo prie­ žas­tis įvar­di­ja fi­lo­so­fas Ro­mual­das Ozo­las. Šal­ti­nis: „Li­te­ra­tū­ra ir me­nas“

„Da­bar jau­ni­mas pa­sken­dęs in­ter­ ne­to van­de­ny­ne bei ang­la­kal­bė­se pub­li­ka­ci­jo­se, ieš­ko ir ran­da be­ga­ lę fak­tų iš vi­so mar­go pa­sau­lio. Bet ma­žai ži­no apie gim­to­sios Lie­tu­vos ar­chi­tek­tū­ros moks­lo ir pra­kti­kos po­ten­cia­lą, re­zul­ta­tus, ku­rie prieš 30-40 me­tų juk ne­bu­vo skel­bia­mi

in­ter­ne­te“, – ar­chi­tek­tū­ros ha­bil. dr. Vla­das Staus­kas at­sklei­džia slap­tą gink­lą, ku­ris leis šian­dien ofi­cia­liai pri­sta­to­mai jo an­to­lo­gi­ jai „Ar­chi­tek­tū­ra, ap­lin­ka, ato­sto­ gos“ trium­fuo­ti dvi­ko­vo­je su vir­ tua­lia erd­ve. Šal­ti­nis: Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­tas

„Pran­cū­zai taip pri­ pra­to, kad juos per die­ ną dvi­de­šimt ar tris­de­ šimt kar­tų (o gal ir vi­sus pen­kias­de­šimt) pa­va­di­ na po­nia ar­ba po­nu, kad jie to­kie ir jau­čia­si“, – sa­vo nau­jau­sio­je kny­go­ je „Pa­ry­žiaus die­no­raš­ tis“ pran­cū­zų iš­di­du­mo pa­slap­tį įme­na ra­šy­to­ jas, fi­lo­so­fas Ja­ros­la­ vas Mel­ni­kas. Šal­ti­nis: „Pa­ry­žiaus die­no­raš­tis“ (Al­ma lit­te­ra, 2013 m.) Džojos Gundos Barysaitės, Gedimino Bartuškos, Andriaus Aleksandravičiaus, „Fotodienos“ / Alfredo Pliadžio, Roberto Dačkus, Audriaus Bagdono nuotr.


3

Penktadienis, vasario 8, 2013

santaka/dailė

Iš stik­lo ir paslapčių sukurta poe­zi­ja Ke­ra­mi­kos mu­zie­ju­je „Stik­lo tes­tą“ at­li­ku­si Si­gi­ta Grab­liaus­ kai­tė sa­vo kū­ri­nių pa­ro­da dar kar­tą įro­dė, kad stik­las – ne tik įno­rin­ga ir pa­slap­tin­ga kū­ry­bos me­džia­ga, bet ir tu­rin­ti be­ri­bes ga­li­my­bes, ži­no­ma, tuo­met, kai su stik­lu dir­ba pro­fe­ sio­na­lus ir jaut­rus me­ni­nin­kas.

En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

Skaid­ru ir tik­ra

„Dau­ge­liui su­du­žęs stik­las at­ro­do nees­te­tiš­kas, o man – ir toks jis la­ bai pa­tin­ka, – sa­ko stik­lo me­ni­nin­ kė, – su­rink­tas ir į su­ma­ny­tą for­mą su­ly­dy­tas, jis įgau­na įdo­mų, ne­ly­ gų pa­vir­šių. Bū­tų ga­li­ma pa­skui šli­fuo­ti, ly­gin­ti, bet kad toks stik­ lo kū­ri­nys at­sklei­džia dau­giau, jis tar­si pa­ts, nuo sa­vęs, pri­de­da sa­vus ak­cen­tus, aš net da­ry­da­ma for­mą mė­gi­nu jam pa­lik­ti vie­tos, kad ir jis tu­rė­tų ga­li­my­bę kaž­ką pa­sa­ky­ti.“ Iš­ties pro­fe­sio­na­lu­mo aukš­tu­ mas įvei­kęs kū­rė­jas ima ne tik įgy­ ven­din­ti sa­vo su­ma­ny­mus, vi­zi­jas, idė­jas – jis jau ga­li žais­ti, mė­gau­tis pa­čiu pro­ce­su, su­ge­ba kal­bė­tis su me­džia­ga, kad ir ko­kia ji bū­tų įno­ rin­ga. Šiuo­kart ta me­džia­ga – stik­ las, ku­ris prieš ati­da­rant ly­dy­mo kros­nį vi­sa­da su­ke­lia vir­pu­lį: ar pa­ vy­ko, ar re­zul­ta­tas toks, koks bu­vo su­ma­ny­tas, o gal išė­jo net ge­riau – stik­las pa­ts kaž­ką pa­sa­kė? Tas vir­pu­lys, re­gis, ir yra di­džio­ ji sa­tis­fak­ci­ja S.Grab­liaus­kai­tei – jaut­riai stik­lo poe­tei, įžvel­gian­čiai gro­žį ma­žiau­siuo­se da­ly­kuo­se. „Ma­ne la­bai trau­kia gam­ta, daž­ nai vaikš­ti­nė­ju San­ta­ko­je. Atei­na ten ir ma­mos su vai­kais, šei­mos, – sa­ko S.Grab­liaus­kai­tė. – Kar­tais praei­da­ma pro ša­lį gir­džiu, kad dėl kaž­ko vy­ras su mo­te­ri­mi ne­su­ta­ria, gin­či­ja­si, nors iš to­li taip gra­žiai at­ ro­dė, žiū­rėk, ir mo­ters vei­du jau ri­ ta­si aša­ra, bet juk ir aša­ra yra gra­ži. Ir Ne­mu­no, Ne­ries van­duo – taip pat, jis vi­sai kaip stik­las.“ Me­ni­nin­kė pa­ti tar­si iš stik­lo  – tra­pi, švel­ni, ku­pi­na skaid­raus nuo­ šir­du­mo ir su­bti­lių įžval­gų, tą tik­ rai pa­liu­dy­tų ir jos stu­den­tai, ku­rie pa­kal­bin­ti že­ria kuo gra­žiau­sius at­si­lie­pi­mus apie Kau­no ko­le­gi­jos J.Vie­no­žins­kio me­nų fa­kul­te­to dės­ ty­to­ją. Ir pa­ro­do­je S.Grab­liaus­kai­tė mie­lai ir kant­riai pa­pa­sa­ko­ja, kaip vie­nas ar ki­tas dar­bas gi­mė, ko­kia tech­no­lo­gi­ja bu­vo nau­do­ta, ko­kie ink­liu­zai stik­le at­si­ra­dę.

Tai žmo­gus, ku­rio ne­bi­jai, su ku­riuo ge­ra, nes jis ne­ku­ria jo­kio įvaiz­džio, ne­tu­ri nė la­še­lio aro­ gan­ci­jos ir į gy­ve­ni­mą žiū­ri neį­ ti­ki­mai pa­gar­biai, fik­suo­da­mas jo gro­žį ir skaid­ru­mą. Tik­riau­siai ir stik­lo kū­ri­nys už­bu­ria pir­miau­ siai sa­vo skaid­ru­mu ir tra­pu­mu, su stik­lo kū­ri­niu, net pa­pras­tu stik­ li­niu daik­tu mes ins­tink­ty­viai el­ gia­mės pa­gar­biai, jį sau­go­me. Taip tik­riau­siai rei­kė­tų elg­tis ir su gy­ ve­ni­mu. Ir sa­vo, ir ki­to. Taip gy­ve­ na Si­gi­ta.

Su stik­lo kū­ri­niu mes ins­tink­ty­viai el­gia­mės pa­gar­biai. Taip tik­riau­siai rei­ kė­tų elg­tis ir su gy­ ve­ni­mu. Lau­kian­tys žmo­nės

Pa­ro­do­je „Stik­lo tes­tas“ do­mi­ nuo­ja vy­rų ir mo­te­rų fi­gū­ros. Su­ si­kau­pę, pa­to­giai įsi­tai­sę, ta­čiau kiek įsi­tem­pę vy­rai ir mo­te­rys lau­ kia („Lau­ki­mas ty­lo­je“, „Ry­to be­ lau­kiant“, „Va­ka­ro be­lau­kiant“). Da­bar lau­kian­tis žmo­gus at­ro­do

jau kiek ki­taip nei anks­čiau: įsi­ ran­gęs ant so­fos su ne­šio­ja­muo­ju kom­piu­te­riu jis nu­nė­ręs žvilgs­nį že­myn. Lau­kia ži­nu­tės elekt­ro­ ni­nia­me pa­šte, re­zul­ta­tų, ku­riuos su­ži­nos in­ter­ne­te, nau­jie­nų feis­ bu­ke ir t. t. Iš tie­sų jis lau­kia kit­ko: mo­te­ ris – vy­ro, vy­ras – mo­ters, vie­ni­šas žmo­gus – drau­go („Pak­viesk ma­ ne“). „Mes vi­si la­bai vie­ni­ši, bet kaž­ko­dėl ne­drįs­ta­me pa­tys pa­ro­ dy­ti ini­cia­ty­vos, tai ir lau­kia­me, gal­būt ki­tas žengs pir­mą žings­ nį, – kal­ba ir sa­vo kū­ry­ba by­lo­ ja S.Grab­liaus­kai­tė. – Bet ir tai yra gra­žu: su­si­ran­gę, pa­lin­kę ties ek­ ra­nu mes to­kie ma­žy­čiai ir tuo vie­ ni su ki­tu su­si­ję...“ Vis dėl­to lau­kian­čių žmo­nių stik­lo fi­gū­ros nė­ra tra­pios. Taip, jos per­re­gi­mos – net vio­le­ti­nės spal­vos pri­sod­rin­ta („Va­ka­ro be­ lau­kiant“) ji vis tiek skaid­ri – aki­ vaiz­du, kad tai skulp­tū­riš­ki, sun­ kūs, sto­ro stik­lo si­lue­tai ir jei tie žmo­nės at­si­sto­tų vi­su ūgiu, bū­tų di­de­li, gal net grės­min­gi.

„„Subtilu: ir pati menininkė tarsi iš stiklo – trapi, švelni, kupina skaidraus

nuoširdumo. 

Artūro Morozovo nuotr.

O štai da­bar jie to­kie pa­žei­džia­ mi, be­si­vi­lian­tys, kaip ir vi­si lau­ kian­tys žmo­nės, o juk vi­si mes ko nors nuo­lat lau­kia­me. Ir nors tai ne­leng­va, skaus­min­ga bū­se­na, ta­ čiau tuo­met mums ka­la­si spar­nas: toks kaip S.Grab­liaus­kai­tės skulp­ tū­ro­se – pa­pras­tas, ne­di­du­kas, pri­ me­nan­tis ran­ką, ta­čiau per­ke­lian­ tis į ki­tą di­men­si­ją, lau­kian­čių­jų pa­sau­lį, ku­ria­me mes skrai­do­me, skrie­ja­me ki­tuo­se to­liuo­se. Net pa­jū­ry­je vaikš­čio­jan­čių mo­ te­rų iš­di­džios stik­lo fi­gū­ros („Mo­ te­rys pa­kran­tė­je“) taip pat nu­ spal­vin­tos lau­ki­mo bū­se­na, nors mi­ni­mo­je kom­po­zi­ci­jo­je vie­nas be­si­lau­kian­čios mo­ters si­lue­tas ir, re­gis, at­si­lie­ka nuo ki­tų, ta­čiau tik dar la­biau su­stip­rin­da­mas lau­ki­mo įtam­pą: mums vi­siems la­bai svar­ bu, ar bu­vo­me, esa­me lau­kia­mi, ar ap­skri­tai mū­sų kaž­kas lau­kia.

siais me­tais ji ku­ria ne tik me­ni­nio stik­lo dar­bus: vis daž­niau da­ly­vau­ ja įvai­riuo­se ak­va­re­lės ple­ne­ruo­se, lie­ja ak­va­re­les, ta­po, ku­ria kom­piu­ te­ri­nės gra­fi­kos sri­ty­je. Į Ak­va­re­li­nin­kų sek­ci­ją me­ni­nin­ kė įsi­jun­gė 2006 m. da­ly­vau­da­ma Čes­lo­vo Mi­lo­šo so­dy­bo­je, Še­te­ niuo­se, vy­ku­sia­me ple­ne­re „Ne­mu­ nas“. „Man įdo­mu ly­gin­ti spal­vin­ gos stik­lo pla­ke­tės ug­nies karš­ty­je ra­di­mą­si su spal­vos van­de­ny­je lie­ ji­mu, iš­gau­na­mu ak­va­re­lė­je, – sa­ko S.Grab­liaus­kai­tė. – Stik­lo me­ną ir ak­va­re­les jun­gia skaid­ru­mas, stik­ le gims­tan­tis spal­vai są­vei­kau­jant su ug­ni­mi, o ak­va­re­lė­se – spal­vai su van­de­niu.“ Me­ni­nin­kės ak­va­re­lė­se do­mi­ nuo­ja gam­tos mo­ty­vai, su­bti­lūs pei­za­žai, gė­lių žie­dai, sau­lė­tos ir lie­tin­gos nuo­tai­kos. Džiaugs­mą ir liū­de­sį, švie­sias ir tam­sias bū­se­nas, jų at­spin­džius gam­to­je me­ni­nin­ kė ap­mąs­to ne tiek sto­jiš­kai, kiek grab­liaus­kai­tiš­kai ra­miai ir san­tū­ riai, re­gis, nie­ka­da neišk­lys­da­ma iš har­mo­nin­gos min­čių erd­vės. Kaip pa­ste­bi me­no­ty­ri­nin­kė Rai­ mon­da Ko­ge­ly­tė-Si­ma­nai­tie­nė, stik­lo sri­ty­je S.Grab­liaus­kai­tė pa­ sta­rai­siais me­tais dau­giau­sia ku­ria stik­lo plokš­čių ir skulp­tū­rų cik­ lus. Tai – dar­bai ženk­ lų, kau­kių, gė­lių, an­ ge­lų te­mo­mis, drau­gų, vy­rų ir mo­te­rų san­ty­kius at­sklei­džian­čios dar­bų se­ri­jos. Jo­ se at­si­spin­di dai­li­nin­kės plas­ti­kos bei tech­ni­kų įvai­ro­vė ir skir­tu­mai.

Ša­lia – ak­va­re­lė

S.Grab­liaus­kai­tės kū­ry­bos sri­tis yra stik­lo me­nas, ta­čiau pa­sta­rai­

Si­gi­ta Grab­liaus­kai­tė. „Pakviesk mane“

4


4

Penktadienis, vasario 8, 2013

santaka /dailė kaunodiena.lt/nau­jie­nos/­kau­no­san­ta­ka

Iš stik­lo ir paslapčių sukurta poe­zi­ja 3 Ke­ra­mi­kos mu­zie­ju­ je pri­sta­ty­to­je au­to­ri­nė­je pa­ro­ Mo­ters te­ma

do­je „Stik­lo tes­tas“ me­ni­nin­kė žiū­ro­vui at­sklei­dė ly­ri­nę, vaiz­ diš­kai itin sai­kin­gą stik­lo trak­ tuo­tę. „Praė­jus il­ges­niam lai­ko­ tar­piui, no­rė­jo­si su­komp­lek­tuo­ti to­kią pa­ro­dą, ku­rios eks­po­zi­ci­jo­je su­tilp­tų ir at­si­skleis­tų šių skaid­ rių­jų, be­spal­vių dar­bų rai­da, ma­ ty­tų­si, kaip ki­to mąs­ty­mas ir me­ džia­gos sam­pra­ta balkš­vuo­siuo­se, per­re­gi­muo­se kū­ri­niuo­se“, – pri­ si­pa­žįs­ta S.Grab­liaus­kai­tė. Pa­sak me­no­ty­ri­nin­kės Rai­mon­ dos Ko­ge­ly­tės-Si­ma­nai­tie­nės, rel­ je­fi­nių skulp­tū­rų cik­luo­se sklei­ džia­si ving­rus, se­ce­si­jos for­mas ir si­lue­to iš­raiš­kin­gu­mą me­nan­ tis mo­ters pa­sau­lis. Čia do­mi­nuo­ ja stik­lo me­džia­gos op­ti­ka, sai­kin­ gu­mas ir su­bti­lu­mas.

Do­mi­nuo­ja stik­lo me­džia­gos op­ti­ka, sai­kin­gu­mas ir su­b­ ti­lu­mas. Pas­ta­rai­siais me­tais dai­li­nin­ kė ypač su­si­do­mė­jo mo­ters te­ ma. Pa­lin­kę mo­te­rų tor­sai, tar­si ne­šan­tys ne­ma­to­mą naš­tą, mo­ te­rys-an­ge­lai, „ku­bi­zuo­tų“, kiek geo­met­riš­kų mo­te­rų ak­tai, švie­ sos per­švies­tos, grakš­čios mo­te­ rų ir vy­rų fi­gū­rė­lės – vi­si jie tar­si at­spin­di vien­ti­są mo­ters pa­sau­lį, jos lū­kes­čius, sva­jo­nes, kas­die­ny­ bę ir troš­ki­mus („Iš­li­ki­mas... ar­ba mo­te­rų ir vy­rų san­ty­kiai“). Ke­lis pa­sta­ruo­sius me­tus dai­li­ nin­kė ku­ria ir skulp­tū­ri­nius stik­ lo at­vaiz­dus, ku­rie yra ne kas ki­ta kaip gy­vų, rea­liai eg­zis­tuo­jan­čių Si­gi­tos drau­gų ir ko­le­gų po­rtre­tai (cik­las „Mie­gan­tys lai­ke“).

Kau­nas – stik­li­nin­kys­tės lop­šys

Ki­toks nei įpras­ta žvilgs­nis į Mai­ro­nio fe­no­me­ną: ne kaip į poe­tą, bet kaip į as­ me­ny­bę – tai šių­ me­tės Ber­nar­do Braz­džio­nio pre­ mi­jos lau­rea­tės ra­ šy­to­jos Al­do­nos Ru­sec­kai­tės kny­ gos „Še­šė­lis JMM: Mai­ro­nio gy­ve­ni­ mo ir kū­ry­bos me­ ni­niai biog­ra­fi­niai etiu­dai“ pa­grin­das.

Lie­tu­va – stik­lo ša­lis, yra pa­sa­kęs vie­nas S.Grab­liaus­kai­tės ko­le­ ga, ak­cen­tuo­da­mas lie­tu­vių stik­ lo me­ni­nin­kų pro­fe­sio­na­lu­mą ir pri­pa­ži­ni­mą pa­sau­ly­je, de­ja, jie ver­čia­si, kaip kas iš­ma­no: tar­kim, gar­sia­ja­me Alek­so­to stik­lo fab­ri­ ke (da­bar – Kau­no stik­lo fab­ri­ kas), ku­ria­me sa­vo idė­jas anks­ čiau įgy­ven­di­no ne vie­nas stik­lo me­ni­nin­kas, šiuo me­tu ga­mi­na­ma stik­lo ta­ra ir spal­vo­ti bu­te­liai. Kau­nas va­di­na­mas pro­fe­sio­ na­lios stik­li­nin­kys­tės lop­šiu, čia de­ko­ra­ty­vaus stik­lo dir­bi­nius nuo 1951 m. kū­rė pro­f. Sta­sys Ušins­ kas, eks­pe­ri­men­ta­vo jo mo­ki­niai. Jų kū­ry­bi­nį ir pe­da­go­gi­nį įdir­bį pe­rė­mė ir tę­sė įvai­rios Lie­tu­vos aka­de­mi­nės ins­ti­tu­ci­jos, la­biau­ siai – VDA Kau­no dai­lės ins­ti­ tu­tas ir bu­vęs tai­ko­mo­sios dai­ lės tech­ni­ku­mas (da­bar – Kau­no ko­le­gi­jos Me­nų fa­kul­te­tas), ku­ rie nuo aš­tun­to­jo de­šimt­me­čio iki šiol išug­dė gau­sų bū­rį Lie­tu­ vos stik­lo dai­li­nin­kų. Mi­nė­ta­me Alek­so­to stik­lo fab­ ri­ke vei­kė Me­ni­nio stik­lo stu­di­ja, jo­je me­ni­nin­kai įgy­ven­di­no sa­ vo su­ma­ny­mus, stu­den­tai ga­lė­jo studijuoti karš­to stik­lo tech­no­lo­ gi­ją, ku­ri šian­dien pra­ktiš­kai ne­ be­pa­sie­kia­ma. „Ieš­ko­me ki­tų al­ter­na­ty­vų, nors, ži­no­ma, gai­la, kad iš­ma­ ny­da­mi che­mi­nius, tech­ni­nius pro­ce­sus kai ku­rių ži­nių per­duo­ ti ne­be­ga­li­me, vie­toj stik­lo pū­ti­ mo da­bar sten­gia­mės at­skleis­ti lie­ji­mo, mo­li­ra­vi­mo, stik­lo su­ ke­pi­ni­mo ir šal­to stik­lo ap­dir­bi­ mo tech­ni­kas, – liūd­nai šyp­so­si S.Grab­liaus­kai­tė. – Juk kur­da­ mas taip pat gal­vo­ji ir apie tęs­ti­ nu­mą, džiaugs­mo tei­kia ir tai, kad kaž­kas pe­ri­ma ži­nias, pa­tir­tį, at­ ra­di­mus.“

Mai­ro­nio lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros mu­ zie­jaus di­rek­to­rė ne­sle­pia: ra­šant biog­ra­fi­nį ro­ma­ną bu­vo sun­ku ne tik dėl dar­bo apim­ties, bet ir dėl at­sa­ko­my­bės.

Si­gi­ta Grab­liaus­kai­tė. „Angelų ženklai“

– B.Braz­džio­nio li­te­ra­tū­ros pre­mi­jos ko­mi­si­ja pra­ktiš­kai vien­bal­siai nu­bal­sa­vo už kny­ gą „Še­šė­lis JMM: Mai­ro­nio gy­ ve­ni­mo ir kū­ry­bos me­ni­niai biog­ra­f i­n iai etiu­d ai“, ver­t ą pre­mi­jos. Tai­gi ga­na tra­di­ci­nis klau­si­mas, ar slap­tuo­se vil­ ties už­ka­bo­riuo­se vy­lė­tės, kad pa­ra­šė­te stip­rią kny­gą, ką ak­ cen­ta­vo ko­mi­si­jos na­riai, pa­ žy­mė­jo li­te­ra­tū­ros kri­ti­kai ir skai­ty­to­jai, nes pir­mo­jo kny­ gos ti­ra­žo vi­siems ir ne­pa­ka­ko? Kaip se­kė­si ra­šy­ti šį biog­ra­fi­ nį ro­ma­ną – juk vien as­me­ny­ bė jau sa­vai­me įpa­rei­go­jo, ki­ ta ver­tus – gal­būt as­me­ny­bės švie­sa ir dy­dis kiek leng­vi­no ra­šy­mą? – Ži­no­ma, tu­riu pri­si­pa­žin­ti – da­ bar man la­bai ma­lo­nu, kad ši kny­ ga yra per­ka­ma ir skai­to­ma – jau iš­leis­tas ir tre­čia­sis ti­ra­žas, gir­džiu iš skai­ty­to­jų tei­gia­mų at­si­lie­pi­ mų, žmo­nės, per­skai­tę kny­gą, ma­ nęs daug ko klau­si­nė­ja, smal­sau­ja, pri­si­pa­žįs­ta, jog, skai­ty­da­mi „Še­ šė­lį JMM“, jie ta­ry­tum pa­ju­tę, kad Poe­tas yra ša­lia, ar­ti, kaž­koks sa­ vas. Di­džiau­sias skai­ty­to­jų įver­ti­ ni­mas, kai sa­ko, kad po ma­no kny­ gos iš nau­jo at­ra­do Mai­ro­nį, vėl paė­mė skai­ty­ti jo ei­lė­raš­čius ar ėjo prie ka­po už­deg­ti žva­ku­tės... Mai­ ro­nio as­me­ny­bės di­dy­bė ar jos švie­

„„ At­pil­das: A.Ru­sec­kai­tė ne­sle­pia – džiaugs­mas, ją ly­dė­jęs ra­šant kny­gą, n

Še­šė­lis JMM: per­blokš­t En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

sa ra­šy­mo ne­leng­vi­no, tuos dve­jus me­tus, kai šią kny­gą kū­riau, nuo­ lat jau­čiau di­džiu­lę at­sa­ko­my­bę, įtam­pą, ap­svars­ty­da­vau kiek­vie­ną frag­men­tą, tei­gi­nį, kad Poe­to aukš­ čio ne­nu­že­min­čiau nė cen­ti­met­ru, bet kar­tu pa­sa­ky­čiau tie­są, kiek įma­no­ma at­ver­čiau as­me­ny­bę, jos pa­slap­tis... At­sa­ko­my­bė bu­vo mil­ ži­niš­ka! Ki­ta ver­tus, nė vie­nos sa­vo kny­gos ne­ra­šiau taip džiu­giai, taip smal­siai kaip šios. Aš pa­ty­riau ne­ pa­kar­to­ja­mą ty­ri­nė­ji­mų džiaugs­mą ir ra­šy­da­ma vis gal­vo­jau, kad nie­ ko to­kio, jei­gu šis rank­raš­tis (kom­ piu­ter­raš­tis!) lik­tų gu­lė­ti stal­čiu­je. Sa­tis­fak­ci­ją jau bu­vau ga­vu­si, nes iš­gy­ve­nau dau­gy­bę įspū­din­gų at­ra­ di­mo va­lan­dų. Anot Mai­ro­nio, gal­ būt ne­su­gai­šau vel­tui lai­ko. Poe­tas mo­ky­da­vo sa­vo stu­den­tus, kad ne­ ga­li­ma lai­ko švais­ty­ti... Klau­sia­te, ar slap­tuo­se vil­ties už­ka­bo­riuo­se vy­liau­si, kad ra­ šau stip­rią kny­gą – ži­no­ma, kad ne. Esu iš tų žmo­nių, ku­rie dve­jo­ ja, kar­tais sa­ve grau­žia ir nu­si­vi­ lia... Sa­vo kū­ry­bą tu­riu pa­si­tik­rin­ ti per skai­ty­to­jus, la­bai įsi­klau­sau į jų pa­sta­bas, ku­rias ne­tgi fik­suo­ju į sa­vo už­ra­šus. Ži­no­ma, kol ra­šau kny­gą, ne­gal­vo­ju nei apie skai­ty­to­ jus, nei apie ka­žin ko­kius lai­mė­ji­ mus, tuo me­tu bū­nu tik aš ir tar­si gy­vas, be­si­ver­žian­tis ant la­po teks­ tas. Ir „Še­šė­liu JMM“ pa­ti­kė­jau tik tuo­met, kai pa­si­py­lė at­gar­sių gau­ sa. O gau­ti kla­si­ko B.Braz­džio­nio li­te­ra­tū­ros pre­mi­ją – tai jau di­ džiu­lis ma­no kny­gos įver­ti­ni­mas. – Kny­go­je iš­ryš­kė­ja Jo­no Ma­ čiu­lio-Mai­ro­nio la­bai žmo­giš­ kas, gy­vas, su švie­siais ir tam­ ses­niais po­tė­piais po­rtre­tas,

gal­būt tai ir lė­mė kny­gos sėk­ mę, ki­ta ver­tus – ga­lė­jo­te įsi­ gy­ti prie­šų, ku­rie jo as­me­nį yra idea­li­za­vę. Ar taip neat­si­ ti­ko? Ko­kie po­ty­riai ly­dė­jo ra­ šant kny­gą ir da­bar – pa­ra­šius. Apsk­ri­tai daž­nai dau­ge­lį do­mi­ na ir toks klau­si­mas: per kiek lai­ko pa­ra­šė­te kny­gą, nors, ma­ nau, į tai tur­būt sun­ku at­sa­ky­ ti, nes ra­šy­mą juk de­ri­no­te su dar­bu mu­zie­ju­je, pa­ga­liau fak­ tus, įvai­rią me­džia­gą kau­pė­te ir sa­vy­je bran­di­no­te tur­būt to­ li gra­žu ne vie­nus me­tus. – Įdo­mu pra­dė­ti nuo prie­šų. Kol kas ne­ži­nau, ar jų įsi­gi­jau, už nu­ ga­ros gir­džiu vie­ną ki­tą šnabž­de­sį, kad gal pa­ken­kiau Mai­ro­nio įvaiz­ džiui, bet ne­krei­piu dė­me­sio, kas kam ne­ra­mu – te­pa­sa­ko gar­siai ir at­vi­rai. Aš kiek­vie­nam kny­gos pus­ la­piui tu­rė­siu pa­grin­di­mą ir ra­siu at­sa­ky­mą. Ne­ži­nau, ar kny­gą ak­ ty­viai skai­to Mai­ro­nio luo­mo žmo­ nės, bet tie, ku­rie per­skai­tė, teks­tą įver­ti­no tei­gia­mai. Vi­so­kios dis­ ku­si­jos yra įdo­mios ir per li­te­ra­tū­ ros va­ka­rus („Še­šė­lį JMM“ Lie­tu­ vo­je per­nai pri­sta­čiau 35 kar­tus!) su­lauk­da­vau įvai­rių klau­si­mų, bet pik­tų – nie­ka­da. Ži­no­ma, kaip jūs sa­ko­te, Mai­ro­nį daug kas idea­li­ zuo­ja (ir ge­rai!), ar­ba lai­ko ta gra­ ni­to skulp­tū­ra prie mu­zie­jaus rū­mų – šal­ta ir rūs­čia. Šį ant­rą­jį va­rian­ tą aš ir no­rė­jau su­griau­ti. Ko­kie po­ty­riai ly­dė­jo ra­šant kny­gą – jau kal­bė­jau, ga­liu pri­dur­ti, kad kar­ tu ly­dė­jo ir ta­ry­tum kaž­ko­kia mis­ ti­ka ar ant­gam­ti­nės jė­gos. Į kny­gos ra­šy­mą pa­nir­da­vau gi­liai, gi­liai, kar­tais šeš­ta­die­nio ry­tą aš­tun­tą va­lan­dą at­si­sės­da­vau prie kom­ piu­te­rio, o sek­ma­die­nio dvi­de­šimt


5

Penktadienis, vasario 8, 2013

santaka/literatūra

neap­lei­džia ir da­bar. „Di­džiau­sias skai­ty­to­jų įver­ti­ni­mas, kai sa­ko, kad po ma­no kny­gos iš nau­jo at­ra­do Mai­ro­nį“, – sa­ko ra­šy­to­ja. 

Man daug skau­džiau, kad ne­rė­mė lei­di­nio „Mai­ ro­nis. Ar­chy­ vai“, ku­riam mes, mu­zie­ji­ nin­kai, jau bu­ vo­me su­rin­kę me­džia­gą. Da­ bar ži­nau, kad šio lei­di­nio nie­ka­da neiš­ lei­si­me. Ar­tū­ro Mo­ro­zo­vo nuo­tr.

š­tas, bet ne­pra­ra­dęs ti­kė­ji­mo pa­sau­liu ket­vir­tą va­ka­ro pa­kil­da­vau – su ma­žo­mis per­trau­kė­lė­mis, ir liū­dė­ da­vau, ir pyk­da­vau, jog vėl rei­kia kil­ti į dar­bo sa­vai­tę, nu­trauk­ti ra­ šy­mo pro­ce­są. Ir kai šian­die­ną ma­ nęs klau­sia, kaip aš su­val­džiau tiek daug me­džia­gos – ne­ga­liu at­sa­ky­ti, tik­rai bu­vo kaž­ko­kių pa­gal­bi­nin­kų iš aukš­čiau... O ir Ma­ro­nio nuo­ trau­ką nuo­lat lai­kiau rė­me­liuo­se prieš akis.

Mai­ro­nį daug kas idea­li­zuo­ja (ir ge­ rai!), ar­ba lai­ko ta gra­ni­to skulp­tū­ra prie mu­zie­jaus rū­ mų – šal­ta ir rūs­ čia. Šį ant­rą­jį va­ rian­tą aš ir no­rė­ jau su­griau­ti. Kny­gą ra­šiau be­veik dve­jus me­ tus – nuo 2010 m. vė­ly­vo ru­dens iki 2012 m. ba­lan­džio mė­ne­sio. Įtam­pa bu­vo di­džiu­lė, kū­ry­bi­nių ato­sto­gų pa­siė­mu­si ne­bu­vau, dar­be die­nos ir­gi per­krau­tos, tad kū­ry­bai li­ko vi­sas ma­no lais­va­lai­kis, ato­sto­ gos. Be to, dar tuo pa­čiu lai­ku ty­ ri­nė­jau Mai­ro­nio pa­li­ki­mą ir Vil­ niaus ar­chy­vuo­se, ir bib­lio­te­ko­se, ra­dau ver­tin­gų, man pa­čiai ne­gir­ dė­tų fak­tų, ku­riuos tuoj pat ir įpin­ da­vau į teks­tą. Ži­no­ma, Mai­ro­nio lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros mu­zie­ju­je yra di­džiau­sias Mai­ro­nio fon­das, ku­ rį ty­ri­nė­ju jau daug me­tų. Ta­čiau, kad ir kiek bu­vau Poe­to ar­chy­vus ty­ri­nė­ju­si, prie jo na­mų pri­pra­tu­si,

jo as­me­ny­bė man vis tiek bu­vo di­ de­lė pa­slap­tis. Kai pa­ra­šiau „Še­šė­ lį JMM“, pa­slap­ties pra­si­vė­rė dau­ giau, bet vis tiek jos li­ko – ir tai yra ge­rai. Kar­tais sa­vęs iki ga­lo ne­pa­ žįs­ta­me, tad ką ­kal­bė­ti apie to­kias di­džias as­me­ny­bes? Be­je, kai ma­nęs klau­sia, ar daug me­džia­gos ir in­ for­ma­ci­jos, ku­rią tu­rė­jau ir su­rin­ kau, li­ko ne­pa­nau­do­ta, ga­liu pa­sa­ ky­ti – be­veik nie­ko ne­li­ko – vie­na ki­ta ne­reikš­min­ga de­ta­lė. Džiau­ giau­si vis­kuo, ką su­radau, ką ga­ lėjau įpin­ti į teks­tą. – Gal ga­lė­tu­mė­te kiek at­skleis­ti kny­gos struk­tū­rą, vei­kė­jus, ar ji jau prieš ra­šant kny­gą su­si­ dė­lio­jo min­ty­se, ar ki­to. Re­gis, jo­je ra­si­me ir pa­sku­ti­nią­ją Mai­ ro­nio mū­zą Beat­ri­čę. – Min­tys iš tik­rų­jų kei­tė­si, iš pra­ džių bu­vo vi­sai ki­toks su­ma­ny­ mas – pa­ra­šy­ti lyg be­let­ris­ti­ nį ro­ma­ną, pa­skui kaž­kaip vis­kas dia­met­ra­liai ap­si­ver­tė. Pa­ju­tau, kad no­riu rem­tis do­ku­men­tais ir pa­ra­šy­ti apie Mai­ro­nį tik­rų da­ly­ kų. Struk­tū­ra ir­gi gi­mė sa­vai­me, be išanks­ti­nio pla­na­vi­mo. Še­šė­lį – kaip vei­kė­ją – pa­si­sko­li­nau iš Mai­ ro­nio ei­lė­raš­čio „Iš­nyk­siu kaip dū­ mas“: „Ir kas ta gar­bė, gies­mė­mis ap­dai­nuo­ta? / Še­šė­lis, kurs bė­ga gre­ta!“ Pro­fe­so­rės pro­to­ti­pas – iš­ ki­lio­ji, gar­bio­ji Van­da Za­bors­kai­ tė. Įvy­ko lem­tin­gas mo­men­tas – kai 2010 m. gruo­džio pa­bai­go­je tik­ro­ji pro­fe­so­rė mi­rė, jos šer­me­ny­se man ir smilk­te­lė­jo gal­von, jog ji jau su­si­ ti­ko ten, aukš­ty­bė­se, su Mai­ro­niu, ir aš ga­liu juos abu su­ves­ti į sa­vo teks­tą. Kny­ga pa­ra­šy­ta etiu­dais, tad vien­ti­sos siu­že­to li­ni­jos kaip ir nė­ra. O mū­zų ar beat­ri­čių (pa­gal

Dan­tę) Poe­tas tu­rė­jo, joms ofi­cia­ liai de­di­ka­vo ei­lė­raš­čius, šian­die­ ną to juk ne­nu­neig­si, nors gal kas ir no­rė­tų iš­gry­nin­ti biog­ra­fi­ją... Ta jau­na mo­te­ris Beat­ri­čė, ku­rios pa­ veiks­lą „Še­šė­ly­je JMM“ kū­riau, yra tik­ra, rea­li, aš pa­ti ją ir iš­ty­ri­nė­jau, o ir ji yra pa­li­ku­si at­si­mi­ni­mų apie Mai­ro­nį. Kny­go­je „Še­šė­lis JMM: Mai­ro­ nio gy­ve­ni­mo ir kū­ry­bos me­ ni­niai biog­ra­fi­niai etiu­dai“ – pa­sku­ti­nis Poe­to gy­ve­ni­mo de­šimt­me­tis, ku­ris bu­vo ga­na dra­ma­tiš­kas. Mai­ro­nis nu­si­vy­ lė Lie­tu­vos val­džia („ne už to­ kią Lie­tu­vą vi­są gy­ve­ni­mą ko­ vo­jo­me“), jis ne­bu­vo tin­ka­mai įver­tin­tas, ne­ga­vo jo­kio vals­ ty­bi­nio ap­do­va­no­ji­mo, vys­ ku­po ti­tu­lo. O ar da­bar ki­taip? Ar tie­sa, kad Kul­tū­ros rė­mi­mo fon­das ne­sky­rė pa­ra­mos šiai kny­gai, ją iš­lei­do­te už Aust­ra­li­ jo­je gy­ve­nan­čių bi­čiu­lių, poe­to Juo­zo Al­mio Jū­ra­gio ir jo žmo­ nos Li­di­jos lė­šas? – Taip, aš dėl to ir pa­si­rin­kau pa­ sku­ti­nį­jį Mai­ro­nio gy­ve­ni­mo de­ šimt­me­tį, kad jis yra dra­ma­tiš­kiau­ sias, dau­giau­sia iš­li­kę me­džia­gos, do­ku­men­tų, pri­si­mi­ni­mų. Iš tik­rų­ jų Poe­tas nie­ka­da ne­nu­si­vy­lė Lie­ tu­va, už ku­rios ne­prik­lau­so­my­bę ko­vo­jo, nu­si­vy­lė ša­lies val­džia, jos gob­šu­mu, pa­min­tais idea­lais, me­ la­gys­tė­mis. Vie­ną ap­do­va­no­ji­mą – Di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no or­di­ną su Žvaigž­de mū­sų kla­si­kas 1928 m. ga­vo, ta­čiau Vy­tau­to Di­ džio­jo or­di­no jam ne­sky­rė, nors šio ka­ra­liaus var­dą Poe­tas la­bai iš­ gar­si­no. Į sa­vo gy­ve­ni­mo pa­bai­gą Mai­ro­nis pa­ty­rė daug skau­du­lių,

stum­dy­mo, ne­pa­gar­bos. Juk ne be rei­ka­lo pa­ra­šė ei­lė­raš­ty­je „Skaus­ mo skun­das“, ku­rį lei­do spaus­din­ ti tik po mir­ties: „Ir ši­tai kaip ka­ rei­vis ne­ly­gioj ko­voj / Be gar­bės ir be var­do tė­vy­nėj lais­voj / Aš per­ blokš­tas ir vie­nas!..“ Kad per­nai Kul­tū­ros rė­mi­mo fon­ das ne­rė­mė ma­no kny­gos „Še­šė­lis JMM“, tai ką jau pa­da­ry­si, tur­būt eks­per­tai gal­vo­jo, kad teks­tas nie­ ko ver­tas, ne­bū­čiau jos ir iš­lei­du­si, jei­gu ma­no bi­čiu­liai iš Aust­ra­li­jos ne­bū­tų pa­rė­mę. Man daug skau­ džiau, kad ne­rė­mė lei­di­nio „Mai­ ro­nis. Ar­chy­vai“, ku­riam mes, mu­zie­ji­nin­kai, jau bu­vo­me su­rin­ kę me­džia­gą. Da­bar ži­nau, kad šio lei­di­nio nie­ka­da neiš­lei­si­me. La­bai ne­daug bu­vo­me ga­vę lė­šų ir Mai­ ro­nio me­tų ren­gi­niams, tai ge­rai, jog ra­do­me ge­ra­da­rį rė­mė­ją, tik jo dė­ka ga­lė­jo­me įgy­ven­din­ti sa­vo pla­nus iki ga­lo. O ir šių, 2013-ųjų me­tų, mu­zie­jaus pa­ro­doms, li­te­ra­ tū­ros va­ka­rams iš Kul­tū­ros rė­mi­ mo fon­do ne­ga­vo­me nė vie­no li­to. Esa­me su­tri­kę, kaip čia to­liau gy­ ven­ti ir dirb­ti. O šį­met rei­kia dar ir Mai­ro­nio neap­leis­ti, nes yra 125eri me­tai nuo Poe­to kū­ry­bi­nio dar­ bo pra­džios, yra ir ki­tų ra­šy­to­jų ju­ bi­lie­jų. – Praė­jo Mai­ro­nio me­tai, vi­ si skai­tė, dek­la­ma­vo, ro­dė dė­ me­sį tau­tos dai­niui ir drau­ge mu­zie­jui. Ar tuos me­tus ly­dė­ jo vien šven­tiš­ki džiaugs­mai, ar neiš­ven­gė­te rū­pes­čių, ar ti­ kė­jo­tės dau­giau (dė­me­sio, fi­ nan­sų etc). Kaip ma­no­te, ar bu­ vo pa­da­ry­ta vis­kas, ko rei­kė­tų, kad Mai­ro­nis bū­tų gy­vas, t. y. ne dirb­ti­nai idea­li­zuo­ja­mas ir

ne­nu­ver­ti­na­mas kaip jau­ni­mui neak­tua­lus? – Mai­ro­nio me­tai tei­kė dau­giau pra­smės ir džiaugs­mo nei kar­tė­lio ar nuo­skau­dų. Mes ir nu­si­tei­kė­ me pa­gal Mai­ro­nį gerb­da­mi Poe­to at­mi­ni­mą. Mū­sų di­dy­sis kla­si­kas ti­kė­jo pa­sau­liu, gy­ve­ni­mu, bu­vo kant­rus, orus, vis­ką iš­di­džiai at­ lai­kė. Pri­si­tai­kė­me sau jo gy­ve­ni­mo prin­ci­pus – da­rė­me, ką ga­lė­jo­me. La­bai džiu­gi­no lan­ky­to­jų srau­tas, mil­ži­niš­kas su­si­do­mė­ji­mas ir mu­ zie­ju­mi, ir Mai­ro­niu. Di­džiuo­ja­mės Mai­ro­nio rū­mų įreng­ta man­sar­da, ku­rios pla­ną tu­rė­jo ir pa­ts šei­mi­ nin­kas. Ma­nau, kad Mai­ro­nio me­ tai Lie­tu­vo­je tu­rė­jo pra­smę, įvy­ko daug gra­žių ren­gi­nių, nau­jai iš­ leis­tos jo poe­zi­jos kny­gos, nors iki vi­du­rio me­tų kny­gy­nuo­se nie­ko iš Mai­ro­nio kū­ry­bos ne­bu­vo. Aš ne­sii­mu ap­žvelg­ti vi­sų Mai­ ro­niui skir­tų įvy­kių – juk vi­sa­da ga­li­ma pa­da­ry­ti ir ge­riau, ir dau­ giau. Bet šiuo at­ve­ju pa­si­džiau­ki­ me Mai­ro­nio są­jū­džiu, ku­ris 2012ai­siais su­ju­di­no vi­są Lie­tu­vą. O Mai­ro­nis ir jau­ni­mas – su­dė­ tin­ga te­ma, rei­ka­lau­jan­ti di­des­nio ra­to dis­ku­si­jų, da­ly­vau­jant ir jau­ nų žmo­nių at­sto­vams. Ži­nau, kad mo­kyk­lo­se bu­vo daug įvai­rių ren­ gi­nių Mai­ro­niui, pa­ti ne­ma­žai da­ ly­va­vau ir jau­čiau, kur mo­ki­nių šir­dy­se at­lie­pia poe­zi­ją, o kur tik val­diš­kas pliu­sas. Ne­leng­va jau­ ni­mą – moks­lei­vius, stu­den­tus – šiais lai­kais trauk­ti prie kla­si­kos, per vie­nus me­tus di­de­lių po­ky­čių neį­vyks­ta. Ištrauka iš A.Rusec­ kaitės knygos „Šešėlis JMM“.

8p.


6

Penktadienis, vasario 8, 2013

santaka /scena

Tik­ros sce­nos kvapas: ba­le­to pa­sa­k Tur­būt ne­ra­si­me žmo­gaus, ne­ži­nan­ čio bro­lių Gri­mų pa­ sa­kos apie Snie­guo­ lę ir sep­ty­nis nykš­ tu­kus. Ji su mu­mis nuo vai­kys­tės. To­ dėl ša­lies sce­no­ se sta­to­mas len­ kų kom­po­zi­to­riaus Bog­da­no Pav­lovs­ kio ba­le­tas „Snie­ guo­lė ir sep­ty­ni nykš­tu­kai“ ne­ke­lia nuo­sta­bos. Ste­bi­na tai, kad pir­mą kar­tą sce­no­je šią is­to­ri­ją at­kur­ti pa­ti­kė­ta vai­ kams.

„„Pranašumas: ir griežčiausius kritikus mažieji šokėjai papirko nuoširdumu. 

Gra­ž i­na Dai­naus­kie­nė Mu­z i­ko­lo­gė

Sce­no­je – ir ke­tur­me­čiai

Su­ma­ny­mo me­no va­do­vė ir ini­ cia­to­rė – ba­le­to sce­nos pri­ma­do­na Eg­lė Špo­kai­tė, ne­se­niai pa­si­trau­ ku­si iš ak­ty­vaus sce­ni­nio gy­ve­ni­ mo, ta­čiau pa­si­nė­ru­si į pe­da­go­gi­nę veik­lą sa­vo va­do­vau­ja­mo­je ba­le­to mo­kyk­lo­je. Su­bū­ru­si ba­le­to pro­fe­sio­na­lų mo­ky­to­jų ko­lek­ty­vą, vos per ke­le­ rius me­tus ši kla­si­ki­nio šo­kio mo­ kyk­la pa­trau­kė vi­suo­me­nės dė­me­sį pra­smin­gais dar­bais. Ir ne tik jais. Mo­kyk­lo­je mo­ko­ma ne vien kla­si­ ki­nio šo­kio abė­cė­lės. Ma­žie­ji šo­ kė­jai ir šo­kė­jos tarps­ta dva­sin­go­je at­mos­fe­ro­je, iš­si­ski­rian­čio­je be­tar­ piš­ku bend­ra­vi­mu, pa­si­žy­min­čio­je me­no ver­ty­bių su­vo­ki­mo ir pa­ži­ni­ mo sie­kiais, di­de­le pa­gar­ba šo­kiui ir mu­zi­kai. Tik ke­le­rius me­tus gy­vuo­jan­ti ba­le­to mo­kyk­la, pir­muo­sius ug­dy­ ti­nius su­kvie­tu­si Vil­niu­je, jau vei­ kia ir Kau­ne. Kla­si­ki­nio šo­kio pa­ slap­čių mo­ko­si apie šim­tą (tiek jų pa­si­ro­dė ba­le­to prem­je­ro­je) įvai­raus am­žiaus vai­kų nuo pa­čių ma­žiau­sių ke­tur­me­čių „gel­to­niu­kų“ iki pen­ kio­li­ka­me­čių – vy­res­nė­lių. Mo­kyk­ lo­je ga­li mo­ky­tis ir suau­gu­sie­ji. Šį kar­tą sce­no­je ka­ra­lia­vo vai­kai. Re­ži­sū­ros su­bti­lu­mai

„„ Poveikis: net jei ir netaps profesionaliais šokėjais ar muzikantais, prisi-

lietimo prie tikrojo meno mažieji spektaklio kūrėjai niekada nepamirš.

Ba­le­tas „Snie­guo­lė ir sep­ty­ni nykš­ tu­kai“ Lie­tu­vo­je bu­vo pa­sta­ty­tas prieš ke­tu­ris de­šimt­me­čius Lie­tu­ vos na­cio­na­li­nia­me ope­ros ir ba­le­ to teat­re (LNOBT) Vil­niu­je. Ne­se­ niai jo prem­je­ra įvy­ko ir Klai­pė­dos sce­no­je. Nau­ja­sis pa­sta­ty­mas Kau­ no mu­zi­ki­nio teat­ro sce­no­je – ypa­ tin­gas. Ne vien tuo, kad vai­kai šo­ ka ba­le­tą, jie už­pil­dę ir or­kest­ri­nę. Spek­tak­ly­je skam­ba mu­zi­ka, at­lie­ ka­ma sos­ti­nės Ba­lio Dva­rio­no de­ šimt­me­tės mu­zi­kos mo­kyk­los mo­ ki­nių or­kest­ro.

Ga­li­ma bū­tų sua­be­jo­ti at­li­kė­ jų meist­riš­ku­mu ir spek­tak­lio me­ ni­niu ly­giu – juk vai­kai... Vis dėl­to žiū­rint spek­tak­lį abe­jo­nės iš­tirps­ ta. Išanks­ti­nes nuo­sta­tas kei­čia su­si­ža­vė­ji­mas ne­pa­me­luo­tu nuo­ šir­du­mu, pa­per­kan­čiu net ir skep­ tiš­kiau­sią žiū­ro­vą. Nors to­kių, ko ge­ro, teat­re ne­ bu­vo nė vie­no – juk su­si­rin­ko di­ džiu­lis ma­žų­jų ar­tis­tų ger­bė­jų bū­ rys: ma­mos, tė­čiai, mo­čiu­tės, ki­ti gi­mi­nai­čiai ir ar­ti­mie­ji, ge­ra­no­riš­ kai ir su pa­si­di­džia­vi­mu ste­bin­tys pir­miau­sia sa­vų­jų šo­kė­jų žings­ne­ lius di­džio­jo­je sce­no­je. Nors gal­būt to­kiai šo­kė­jai vos ket­ve­ri pen­ke­ ri me­tu­kai ir bu­vi­mas sce­no­je jai – tik dar vie­nas įdo­mus žai­di­mas ne­ tra­di­ci­nė­je aikš­te­lė­je.

Išanks­ti­nes nuo­ sta­tas kei­čia su­si­ ža­vė­ji­mas ne­pa­ me­luo­tu nuo­šir­ du­mu, pa­per­kan­ čiu net ir skep­tiš­ kiau­sią žiū­ro­vą. Ga­li kil­ti klau­si­mas – kaip šie ma­ž y­l iai ne­pak­lys­ta spek­tak­ lio vyks­me ir sce­nos erd­vė­je? Ba­ le­to sta­ty­to­jai (cho­reog­ra­fė Ži­vi­ lė Baikš­ty­tė), nu­ma­ty­da­mi to­kius pa­vo­jus, ma­žuo­sius ar­tis­tus pa­ve­ da glo­bo­ti vy­res­niems. Ir grakš­čiai su­ka­si sce­no­je gė­ly­čių, ežiu­kų ir ki­ to­kių miš­ko gy­ven­to­jų ra­te­liai, va­ do­vau­ja­mi tik vos ke­le­riais me­tais vy­res­nių gė­lių ir ežie­nių. Spal­vin­gi at­li­kė­jų – gė­lių, paukš­čiu­kų, zui­ ku­čių, vo­ve­rai­čių, la­pių, ežių, meš­ kų ir blo­gio pa­ly­do­vų šikš­nos­par­ nių bei šo­kan­čių me­džių dra­bu­žiai su sai­kin­ga vaid­me­nų sim­bo­li­ka ne­perk­rau­to­je sce­nog­ra­fi­jo­je – kos­ tiu­mų dai­li­nin­kės Jo­lan­tos Imb­ra­

sie­nės ir sce­nog­ra­fės Do­vi­lės Le­ vic­kai­tės nuo­pel­nas. Pri­si­lie­ti­mas prie me­no

Vai­kų cho­reog­ra­fi­jo­je neiš­vys­ta­me su­dė­tin­gų pi­rue­tų ar ba­le­to tech­ ni­kos įmant­ry­bių, ta­čiau ju­de­sio ir lai­ky­se­nos pa­stan­gos, pa­si­tem­pi­ mas, plas­tiš­kas ran­kos mos­tas iš­ duo­da to­kiems ma­žiems šo­kė­jams ke­lia­mus pa­grin­di­nius rei­ka­la­vi­ mus. O nuo­šir­dus įsi­jau­ti­mas į sa­vo ma­žy­tį vaid­me­nį pa­de­da su­kur­ti tai, kam žiū­ro­vas ne­lie­ka abe­jin­gas. Ir kas ga­li ne­pa­ti­kė­ti siel­var­tu zui­ku­čių, ko­ne tik­ro­mis aša­ro­mis ap­rau­dan­čių pik­to­sios Ka­ra­lie­nės nuo­dais už­mig­dy­tą Snie­guo­lę? O nykš­tu­kai – sep­ty­ni, ir vi­si skir­tin­gi sa­vais cha­rak­te­riais. Tik spek­tak­ lio pa­bai­go­je nu­si­len­kus ir pa­gar­ biai nu­siė­mus ke­pu­rai­tes paaiš­kė­ja, kad še­ši iš jų – nykš­tu­kės... Tarp ber­niu­kų ba­le­tas krep­ši­nio ša­ly­je vis dar ma­žai po­pu­lia­rus. To­ dėl Prin­co vaid­me­niui spek­tak­ly­je tal­ki­no LNOBT ba­le­to ar­tis­tas Žil­ vi­nas Be­niu­še­vi­čius. Ki­tus pa­grin­ di­nius vaid­me­nis įti­ki­na­mai su­kū­rė jau­no­sios ba­le­ri­nos – Ind­rė Sta­ki­ šai­ty­tė, Do­rė­ja At­ko­čiū­nas (Snie­ guo­lė) bei Mar­ty­na Meš­kaus­kai­tė, Ru­gi­lė Ne­dzins­kai­tė (Ka­ra­lie­nė). Vis dėlto tai ne­reiš­kia, kad da­bar, ku­rian­tis ba­le­to mo­kyk­ loms, Lie­tu­vo­je kils ba­ le­to žvaigž­džių per­tek­ liaus grės­mė. Gal­būt iš šio spek­tak­ly­je pir­mą­jį sce­nos krikš­tą pa­ty­ru­sių šo­kė­jų tik­ro­ sio­mis ba­le­ri­no­mis užaugs tik vie­na ki­ta. Juk ren­kan­tis šią sun­kią pro­fe­ si­ją ža­vė­tis bal­tu si­jo­nė­liu ir puan­ tais neuž­ten­ka. Kaip ir sie­kiant bet ku­rios di­džio­jo me­no pro­fe­si­ jos, bū­ti­nas di­džiu­lis pa­si­ry­ži­mas, kant­ry­bė ir ali­na­mas dar­bas, ku­ ris – ne kiek­vie­nam. O kur dar ta­ len­tas ju­de­siui, mu­zi­ka­lu­mas... Vis dėl­to lai­kas, pra­leis­tas ba­le­to mo­ kyk­lo­je, net ir ne­ta­pus ba­le­to sce­nos


7

Penktadienis, vasario 8, 2013

santaka/literatūra kaunodiena.lt/nau­jie­nos/­kau­no­san­ta­ka

ką šo­ka vai­kai

Kny­gų žiur­kės kam­pe­lis

Nuo fo­tog­ra­fi­jos iki po­rnog­ra­fi­jos Hail­ji „Užu­pio res­pub­li­ka“ (ver­tė M. Šiau­čiū­nas-Ka­čins­kas), Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 232 p.



žvaigž­de, tik­rai at­si­pirks gra­žia lai­ ky­se­na, iš­siug­dy­ta kant­ry­be ir ge­bė­ ji­mu dirb­ti, dis­cip­li­na ir pa­rei­gin­gu­ mu. Ir svar­biau­sia – suar­tė­ji­mu su šo­kio ir mu­zi­kos me­nu, pa­tir­tu kū­ ry­bi­niu po­lė­kiu ir dva­sin­gu­mu. Spin­din­čių akių or­kest­ras

Kal­bant apie spek­tak­lį at­ski­rai ten­ka mi­nė­ti ki­tą ko­lek­ty­vą, ku­ riam šis pa­sta­ty­mas taip pat bu­ vo jau­di­nantis ir iš­ki­lus įvy­kis. Ne kiek­vie­na mu­zi­kos mo­kyk­la (ne­ mi­nint Na­cio­na­li­nės M.K.Čiur­lio­ nio me­nų mo­kyk­los) ga­li di­džiuo­tis meist­riš­kai mu­zi­kuo­jan­čiu sim­fo­ ni­niu or­kest­ru. To­dėl Vil­niaus Ba­ lio Dva­rio­no de­šimt­me­tės mo­kyk­ los or­kest­ro da­ly­va­vi­mas ba­le­to pa­sta­ty­me – iš­skir­ti­nis įvy­kis ne

Artūro Morozovo nuotr.

tik mo­kyk­los biog­ra­fi­jo­je. Di­džiu­ lis bū­rys – apie 60 jau­nų­jų mu­zi­ kan­tų vos til­po mu­zi­ki­nio teat­ro or­kest­ri­nė­je. Net ir ne­pa­to­giai su­ si­spie­tę jau­nie­ji or­kest­ran­tai en­tu­ zias­tin­gai mu­zi­ka­vo, pa­klus­da­mi or­kest­ro va­do­vo Mo­des­to Bar­kaus­ ko reik­liam mos­tui. Šis jau­nas di­ri­gen­tas, bai­gęs ope­ri­nio ir sim­fo­ni­nio di­ri­ga­vi­mo stu­di­jas Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­jo­je prieš po­rą me­tų, sa­vo kar­je­ro­je spė­jo pa­si­žy­mė­ti spal­ vin­ga me­ni­ne kū­ry­bi­ne veik­la, da­ ly­vau­da­mas įvai­riuo­se pro­jek­tuo­ se ir pa­sta­ty­muo­se, meist­riš­ku­mo kur­suo­se ša­ly­je ir už­sie­ny­je, di­ri­ guo­da­mas įvai­riems or­kest­rams. Vil­niaus B.Dva­rio­no de­šimt­ me­tės mu­zi­kos mo­kyk­los jau­ni­ mo sim­fo­ni­niam or­kest­rui M.Bar­ kaus­kas va­do­vau­ja nuo 2008 m., su šiuo ko­lek­ty­vu sėk­min­gai yra pa­si­ro­dęs ir Lie­tu­vos kon­cer­tų sa­lė­se, ir gast­ro­lė­se už­sie­ny­je. Cha­riz­ma­tiš­ka­sis or­kest­ro me­ no va­do­vas, ar­ti­mas or­kest­ran­tams sa­vo jau­nys­te, ge­ba už­deg­ti sa­vo ko­lek­ty­vą pa­ki­liai mu­zi­kuo­ti. Tai ma­ty­ti iš nea­be­jin­gų jau­nų­jų mu­ zi­kan­tų vei­dų ir švy­tin­čių akių. Me­ni­nis re­zul­ta­tas aki­vaiz­dus. Spal­vin­gas ir ge­ros nuo­tai­kos už­tai­są žiū­ro­vams pa­li­kęs ži­no­ mos pa­sa­kos ba­le­to pa­sta­ty­mas – dvie­jų mo­kyk­lų kū­ry­bi­nio bend­ra­ dar­bia­vi­mo re­zul­ta­tas, prem­je­ri­niu spin­de­siu su­švi­tęs Kau­no mu­zi­ki­ nio teat­ro sce­no­je sau­sio 29 ir 30 d. Snie­guo­lės ir nykš­tu­kų is­to­ri­ja žiū­ ro­vams pa­teik­ta ir Vil­niu­je. Sup­ran­ta­ma, spek­tak­lis ne­bus il­gaam­žis. Juk vai­kai au­ga grei­ tai. Vis dėl­to pa­siek­tas sėk­ min­gas bend­ras re­zul­ta­tas pa­lie­ka vil­tį, kad bend­ ra­dar­bia­vi­mas tę­sis ir to­l iau,džiu­g in­ da­mas žiū­ro­ vus nau­jais kū­ ry­bi­niais pro­jek­tais.

Re­to­kai už­sie­nie­tis pa­ra­šo kny­gą apie Lie­tu­vą, o kai tai ko­rė­jie­tis, da­ro­si vi­sai įdo­mu. Štai ta kny­ga, vi­so­kiau­sių min­čių ji ke­lia. Ry­tie­čių gru­pe­lės mū­sų gat­vė­se iš­si­ski­ria jau­kio­mis šyp­se­no­mis ir kaž­ko­kiu at­vi­ra­šir­džiu kruopš­tu­ mu – vis­ką jie pa­gar­biai ap­žiū­ri­ nė­ja ti­pen­da­mi sa­vo cha­rak­te­rin­ ga ei­se­na, lyg ne­no­rė­da­mi su­tep­ti grin­di­nio ar žvilgs­niu įžeis­ti na­ mų fa­sa­dų. Pa­na­ši ir kny­gos sti­ lis­ti­ka: vis­kas la­bai kruopš­čiai ir pa­gar­biai ap­ra­šo­ma, fik­suo­ja­ma, kiek mis­ti­fi­kuo­ja­ma, nes Užu­pio res­pub­li­ka, į ku­rią at­vy­ko pa­grin­ di­nis he­ro­jus Ha­las – kiek mis­ti­ nė erd­vė, net to­kios Jor­gi­tos „aki­ na­mai bal­tos, gei­du­lin­gai gra­žios krū­tys“ ne­pa­jė­gios šios res­pub­li­ kos pa­vers­ti že­miš­ka. Ge­ro­kai keis­tas ro­ma­nas, gal la­biau pa­na­šus į ki­no sce­na­ri­jų. Au­to­rius ir pa­sta­rą­jį yra pa­ra­šęs, ruo­šia­si sta­ty­ti fil­mą, bū­tų įdo­mu, jei lie­tu­vius ten vai­din­tų ko­rė­jie­ čių ak­to­riai. O pa­ti kny­ga? Na, pa­ skai­ty­ki­te, pa­ma­ty­si­te, kai kur bus įdo­mu. Ro­mual­das Ra­kaus­kas „Šio­kia­die­niai. Week­days“, Kau­no fo­tog­ra­fi­jos ga­le­ri­ja, 192 p.

Nu­fo­tog­ra­fuok bet ką, pa­dėk į sei­ fą, ir po pen­kias­de­šim­ties me­tų iš jo išim­si me­no kū­ri­nį. Taip at­ro­

do mėgs­tan­tie­siems se­nas nuo­ trau­kas. Tie­są sa­kant, me­nu ta fo­ tog­ra­fi­ja ne­bū­ti­nai virs, bet lai­ko do­ku­men­tu – nea­be­jo­ti­nai. O Ro­ mual­dui Ra­kaus­kui me­ną ir do­ku­ men­tą su­de­rin­ti se­ka­si pui­kiai, dėl ko vei­kiau­siai nie­kas ne­nus­te­bo. Šia­me al­bu­me – Vil­niaus ir Kau­no gat­vių fo­tog­ra­fi­jos, da­ry­tos prieš dau­gy­bę me­tų. Tad vei­kia vi­ si ob­jek­tai: au­to­mo­bi­liai, vit­ri­nos, žmo­nių dra­bu­žiai ir ti­pa­žai etc. Jei bū­tų tik tiek, tu­rė­tu­me įdo­mių re­ por­ta­ži­nių fo­tog­ra­fi­jų al­bu­mą, bet čia vei­kia dar ir švie­sa bei še­šė­liai, ra­kur­sai, lie­tus, rū­kas ir snie­gas, ir – svar­biau­sia – ju­de­sys. Žmo­nės čia gy­ve­na, fo­tog­ra­fi­jos pa­vo­gė jų at­si­tik­ti­nį ju­de­sį, su­ge­bė­ju­sį tap­ti api­bend­ri­ni­mu ar me­ta­fo­ra. Žmo­ nės čia ei­na, bė­ga, kal­ba­si, pa­si­ len­kę vie­nas link ki­to, la­bai daž­nai ką nors skai­to ar­ba sto­vi eksp­re­ sy­viai at­si­rė­mę. Mies­to sta­ti­kos kon­teks­te tai sa­vaip verž­lu, žmo­ nės čia ban­do iš­si­verž­ti iš su­stab­ dy­tos „aki­mir­kos ža­vin­gos“. R.Ra­kaus­kas vė­liau ėmė­si re­ ži­sū­ri­nės fo­tog­ra­fi­jos ar­ba dai­ rė­si to, ką su­re­ži­sa­vo pa­ti gam­ ta. Vis dėl­to kaip ge­rai, kad prieš tai jis spė­jo to­bu­lai nu­fo­tog­ra­fuo­ ti „bet ką“.

ka­dai­se už­pyk­džius vie­ną kla­si­ką, nes Mi­łos­zas pa­sta­rą­jį pa­si­kvie­tė į sve­čius, o pa­ts pri­si­gė­rė ir už­mi­ go ant so­fos. To­kių mie­lų de­ta­lių kny­go­je daug ir tai ją da­ro itin int­ ri­guo­jan­čią. La­bai svei­ka šią kny­gą skai­ty­ ti šiuo­lai­ki­niam in­ter­nau­tui, įpra­ tu­siam prie „Goog­le“ ir Vi­ki­pe­di­ jos. Vi­sa­da pra­var­tu pa­ma­ty­ti, kad fak­tai ga­li bū­ti pa­tei­kia­mi ne sau­ sai ir kad fak­tai ne vi­sa­da ne­pa­nei­ gia­mai vi­sa­ga­liai. Pui­ki kny­ga. E.L.Ja­mes „Pen­kias­de­šimt pil­kų at­spal­vių“ (ver­tė J.Liut­ku­tė), Al­ma lit­te­ra, 504 p.

Czes­ław Mi­łosz „Abė­cė­lė“ (ver­tė V. Dekš­nys), Ai­dai, 380 p.

Di­dy­sis Czes­ła­was ka­da nors ir tu­rė­jo pa­ra­šyt en­cik­lo­pe­di­ją. Ir pa­ra­šė, pa­va­din­da­mas ele­men­to­ riš­kai. Tai ir yra dva­si­nis ele­men­ to­rius, su­da­ry­tas iš pa­čių įvai­riau­ sių vi­di­nio pa­sau­lio frag­men­tų ir do­mi­nan­čių. To­kias kny­gas ra­šy­ti sma­gu – li­kus lai­ko nuo ki­tų dar­ bų imi ir už­ra­šai min­tis apie tai, kas ta­ve iš tie­sų do­mi­na, be jo­kio pla­no ar sis­te­mos, be jo­kios me­to­ do­lo­gi­jos. Taip, kaip tau no­ri­si. Poe­ti­nis ta­len­tas čia il­si­si, dir­ba du ki­ti va­rik­liai: patirtis/atmin­ tis ir in­te­lek­tas. Ap­ra­šo­mi pa­tys įvai­riau­si da­ly­kai: žmo­nės, vie­to­ vės, bū­se­nos, ša­lys, re­li­gi­jos ir t. t. Ra­šo­ma la­bai su­bjek­ty­viai, iš sa­ vo var­pi­nės, nors in­te­lek­tas, bū­ da­mas uni­ver­sa­lus, ne­lei­džia nu­ klys­ti į lan­kas. Ta­čiau ne­truk­do mes­te­lė­ti vi­siš­kai as­me­niš­kų pa­ sta­bų, Si­mo­ne de Beau­voir pa­va­ din­ti kvai­la bo­ba, ar pri­si­pa­žin­ti

Mi­li­jo­nai žmo­nių pa­sau­ly­je val­ go mė­sai­nius, gal­vo­da­mi, kad tai mais­tas. Mi­li­jo­nai žmo­nių pa­ sau­ly­je skai­to šią kny­gą, gal­vo­da­ mi, kad tai li­te­ra­tū­ra. At­ro­do, kad pa­sau­lio pa­bai­ga vis dėl­to įvy­ko, ir tai yra tos pa­bai­gos ženk­lai. Ši kny­ga da­bar itin po­pu­lia­ ri, jau pri­kur­ta ir jos imi­ta­ci­jų, ir pa­ro­di­jų (pa­sta­ro­sios tu­rė­tų bū­ti gal ir ver­tos dė­me­sio). Pa­tys po­ pu­lia­riau­si in­ter­ne­to pus­la­piai ir­ gi yra ne kas ki­ta, o po­rnog­ra­fi­ja, tad nie­ko nuo­sta­baus. Šis ro­ma­nas ir yra po­rnog­ra­ fi­nis, su pre­ten­zi­ja į va­di­na­mo­ sios juo­do­sios ro­man­ti­kos tri­le­rį. Au­to­rė (pa­si­ra­šan­ti sla­py­var­džiu, či­lie­tės ir ško­to duk­ra, gy­ve­nan­ti Lon­do­ne) jį ra­šė in­ter­ne­te ir pa­ti nu­ste­bo, kai kny­ga su­­lau­kė ne­re­ gė­to pa­si­se­ki­mo. Na, pa­ci­tuo­ki­me pir­mą pa­si­tai­kiu­sią vie­tą: „Rau­ me­nys pa­čio­je gi­liau­sio­je, tam­ siau­sio­je ma­no kū­no gel­mė­je su­ si­trau­kia teik­da­mi neap­sa­ko­mą ma­lo­nu­mą. Smilk­te­lė­ji­mas toks ašt­rus ir sal­dus, kad no­rė­čiau už­ si­merk­ti, jei ne­bū­čiau už­bur­ta jo įdė­maus, karš­čiu tvos­kian­čio žvilgs­nio.“. Vi­sa ki­ta – ly­giai taip pat. O var­ge, var­ge... Jei kas to­kią kny­gą pa­ra­šy­tų Lie­tu­vo­je, vi­si jį pirš­tais už­ba­dy­ tų, bet pa­sau­lis – ne Lie­tu­va, štai mi­li­jo­nai per­ka ir skai­to. Nors tai tik ne­su­ge­bė­tos pri­va­čiai su­bli­ muo­ti au­to­rės sek­sua­li­nės fan­ ta­zi­jos, ap­ra­šy­tos itin ne­gra­biai ir ki­čiš­kai. Bet ką jau pa­da­ry­si, jei di­des­nei žmo­ni­jos da­liai la­biau­siai trūks­ta ne li­te­ra­tū­ros, o sek­so. Poe­tas Kęs­tu­tis Na­va­kas


8

penktadienis, vasario 8, 2013

santaka /tavo krantas

Še­šė­lis JMM: Mai­ro­nio gy­ve­ni­mo me­ni­niai biog­ra­fi­niai etiu­dai (išt­rau­ka) Al­do­n a Ru­s ec­k ai­t ė

P

a­lan­go­je šį­met links­ma, la­ bai daug pa­žįs­ta­mų, jau­ ni­m o, Kau­n o po­n ių, ar­ tis­tų ir ki­to­kių me­ni­nin­kų – tik bend­rauk, fo­tog­ra­f uo­k is, džiau­k is, vi­s i no­r i Poe­t ą pa­s i­ kvies­ti sa­vo bū­rin. Ku­ror­to nuo­ tai­ka at­pa­lai­duo­ja, ne­be­lie­ka ofi­ cia­lu­mo, vis­kas žais­min­ga, daug lai­ki­no bruz­de­sio, už ku­rį nie­ kas ne­t u­r i pri­s iim­t i at­sa­ko­my­ bės. Tik jū­ra vi­sa­da šniokš­čian­ ti, nuo­lat be­si­dau­žan­ti į kran­tą, ne­tel­pan­t i sa­v y­je, kaip ir Poe­ to šir­dis – iš­kan­kin­ta, siel­var­tin­ ga, ne­ran­dan­ti atil­sio. Bet ir vė­lei – dau­gia­bal­sis di­džio­jo van­dens or­kest­ras guo­džia tar­si ar­ti­mas drau­gas, su­trau­kia, su­ge­ria tam­ siu vei­du ne­ri­mą ir nie­kam neiš­ duo­da pa­slap­čių... Ap­l in­k ui šur­m u­l iuo­ja daug poil­siau­to­jų, ypač ak­ty­vios po­ nios, jos juo­kau­ja, čiauš­ka, ti­ki­si komp­li­men­tų. Kar­tais Va­sa­ro­to­ jas joms ati­dus, pa­ts šmaikš­tau­ ja, su­si­tin­ka, ge­ria ar­ba­tą, trau­ kia kar­tu į pa­jū­rį, ypač va­ka­rais ant til­to klau­sy­tis dai­nų, kal­ba tar­si apie nie­ką, tar­si leng­vą pu­ tą taš­ky­tų ban­gos ir ne­lik­tų jo­kių žo­džių. Kar­tais pa­si­trau­kia į vie­ nu­mą. Vie­ną po­pie­tę į kle­bo­ni­ją už­ su­ka poe­tas, kri­ti­kas, pro­fe­so­rius Vin­cas My­ko­lai­tis-Pu­ti­nas, kvie­ čia Pre­la­tą kar­tu su ku­ni­gu My­ ko­lu ki­tą va­ka­rą, prieš sau­lė­ly­dį, pa­si­vaikš­čio­ti po Pa­lan­gą, paieš­ ko­ti tin­ka­mos vie­tos jo mis­te­ri­ jai „Nu­vai­n i­k uo­to­j i vai­d i­l u­t ė“, pla­nuo­ja­ma su­vai­din­ti po at­vi­ru dan­gu­mi, vi­si gin­či­ja­si, ku­ri vie­ ta tin­ka­miau­sia, tad jie­du pa­bū­ sią ar­bit­rais. – Man la­biau pa­tik­tų vai­di­lu­tė su vai­ni­kė­liu, bet jūs – jau­ni­mas, tai rū­pi be vai­ni­kė­lio, – šmaikš­ tau­ja Poe­tas. Su­ta­ria pa­si­ma­ty­ti. Pa­va­ka­rė­ mis kle­ke­tuo­ja di­de­lis bū­rys ieš­ ko­to­jų – pro­fe­so­rių, me­ni­nin­kų, stu­den­ti­jos, vaikš­ty­nės už­trun­ka ke­le­tą die­nų, ty­čio­mis, nes vi­ siems la­bai sma­gu. Vie­ta jau se­ niai aiš­ki – už Tiš­ke­vi­čiaus rū­mų, prie Lur­do gro­tos. Ga­lop, užants­ pau­da­vę vie­tą, nu­spren­džia fo­ tog­ra­f uo­t is, jau­n i­m as ropš­č ia­s i ant Mer­ge­lės Ma­ri­jos šven­to­vės ak­me­nų, ku­ni­gai apa­čio­je pa­ten­ ka į jau­nų mer­gi­nų ap­sup­tį. Pre­ la­tas vienp­lau­kis, skry­bė­lė pa­dė­ ta ant ke­lių, leng­vas šyps­nys. Po po­za­vi­mo sean­so su ku­ni­gu My­ ko­lu jau lyg no­rė­tų trauk­ti na­mo, ta­čiau nie­kas nė ne­ma­no pa­leis­ ti, stu­den­tės ima už pa­ran­kių ir ve­da­si į ar­ba­ti­nę. Vi­si su­si­grū­ da vi­dun, gar­bin­gą­jį sa­vo Sve­čią pa­so­di­na į vi­du­rį sta­lo, ki­ti ap­tu­ pia ap­lin­kui, vėl pliauk­ši fo­tog­ra­ fas. Gar­sio­ji šiau­di­nė Va­sa­ro­to­ jo skry­bė­lė pui­kuo­ja­si pa­ka­bin­ta prie du­rų, ten pa­rem­ta ir iš­ti­ki­ mo­ji ke­liau­nin­kė – laz­de­lė. Pri­ mir­šo, kad tu­ri sku­bė­ti, pa­ga­vo jau­nuo­lių kle­ge­sys, ro­do­ma pa­ gar­ba, bū­tų su­ti­kęs ir il­giau pa­ va­ka­ro­ti, bet jau vi­si grei­to­mis

ky­la ir dai­nuo­da­mi, kaip ir kiek­ vie­n ą va­ka­r ą, šur­m u­l iuo­ja link til­to. Pa­čia­me til­to ga­le kon­cer­ tai už­trun­ka il­gai, be­veik iki vi­ dur­nak­čio, skam­ba daug ir Poe­ to dai­nų... Klau­sy­to­jų po tru­pu­tį vis ma­ žė­da­vo, ta­čiau Mai­ro­nio di­din­gą si­lue­tą – bal­tu ap­siaus­tu ir šiau­ di­ne skry­bė­le – il­gai dar ma­ty­da­ vo at­si­rė­mu­sį į til­to at­ra­mą.

Po po­za­vi­mo sean­ so su ku­ni­gu My­ko­lu jau lyg no­rė­tų trauk­ ti na­mo, ta­čiau nie­ kas nė ne­ma­no pa­ leis­ti, stu­den­tės ima už pa­ran­kų ir ve­da­si į ar­ba­ti­nę.

Po ke­le­to die­nų jie­du su ku­ni­gu My­ko­lu jau trau­kia žiū­rė­ti „Nu­ vai­ni­kuo­to­sios vai­di­lu­tės“. – Įdo­mu, įdo­mu, ką su­gal­vo­jo jau­na­sis kla­si­kas, pa­kri­ti­kuo­si­ me, – spir­ga bi­čiu­lis, ta­čiau tik­ ra­sis Kla­si­kas šyp­te­li, ty­li, jis ne­ lin­kęs ki­tų kri­ti­kuo­ti, nau­din­giau ge­ruo­ju, nie­ko neuž­ka­bin­ti, kad ir pro jį ra­miai praei­tų. Kai jį už­ puo­la – ta­da ne­ty­li! Suo­le­lių nė­ra net gar­bin­giau­ siems sve­čiams, Pre­la­tas su My­ ko­lu sė­da ant žo­lės Bi­ru­tės kal­ no pa­p ė­d ė­je. Žiū­ro­v ų dau­g y­b ė.

Di­d in­ga tau­tos li­k i­m o mis­te­r i­ ja! Tam­so­je mai­n o­s i ir mir­g u­ liuo­ja pro­žek­to­rių švie­sos, iš­si­ ri­kiuo­ja ke­li cho­rai, ku­ni­gaikš­tis Kęs­tu­tis su pa­ly­da įjo­ja ant žir­ gų. Ap­lin­ka itin mis­tiš­ka, de­ko­ ra­ci­jos na­tū­ra­lios – siū­ruo­ja pu­ šys, dunk­so kal­nas, dan­gu­je žė­ri žvaigž­dės. Va­sa­ro­to­jas su­si­kau­ pęs se­ka veiks­mą, – is­to­ri­ja – jo te­ma, Kau­no vals­ty­bės teat­re jau pa­sta­ty­tos dvi dra­mos, ir ten įjo­ jo ark­liai, gie­do­jo cho­rai. Grįž­ta dvie­se, gy­vai dis­ku­tuo­ da­mi, nors pa­var­gę. Jau po vi­dur­ nak­čio. Šios va­sa­ros ku­ror­ti­nis triukš­ mas ne­r ims­ta, nors ret­kar­č iais pa­v yks­ta nuo vi­s ų pa­s i­s lėp­t i, pa­bū­ti prie jū­ros ban­gų, pa­dryb­ so­ti vy­rų pa­plū­di­my­je, pa­le­pin­ ti kū­n ą sau­l ės spin­d u­l ių ma­l o­ nu­m ais. Bet trum­pai. Kas nors ran­da, kvie­čia, bend­rau­ja. Daž­ nai ten­ka sve­čiuo­tis. Įky­riau­sia, kai pra­šo čia pat su­kur­ti ei­lė­raš­ tį, įra­šy­ti į al­bu­mė­lį. Jis ši­to jau ne­be­no­ri. Nors prieš ke­le­tą me­tų bū­da­vo eksp­rom­tų die­nos te­mo­ mis, va­sa­ros mo­ty­vais – Poe­tas leis­da­vo­si į links­my­bes, su­dė­da­ vo vie­na­die­nius kup­le­tus, poil­ siau­to­jai pa­tir­da­vo daug ska­naus juo­ko, ne­pik­tų pa­šai­pų ir ato­sto­ gų int­ri­gė­lių. O kar­tais tar­t um už­s i­t rau­k ia ant­rą odą, už­si­sklen­džia sa­vy­je. Ty­lus, ne­kal­bus ir už­si­da­ręs, jis, re­gis, nie­ko ap­link ne­pas­te­bė­ da­vo ir nie­kuo ne­si­do­mė­jo. ...be­

veik ne­d a­l y­vau­d a­vo triukš­m in­ guo­se va­sa­ro­to­jų po­kal­biuo­se. Ir šią va­sa­rą į ato­sto­gų pa­bai­ gą Poe­tui ta­po liūd­na, per daug triukš­mo, vis­kas blaš­ko, vi­si iš­ si­skirs­to ir vėl lie­ka vie­nas, ne­ pa­guo­džia­mai vie­ni­šas, lyg ša­lia nuo­lat vaikš­čio­tų tam­sus še­šė­ lis, lyg kan­kin­tų blo­ga nuo­jau­ ta. Pa­bun­da nak­tį, už aukš­tų pu­ šų vis gar­siau šniokš­čia jū­ra, ky­la vė­jas, rugp­jū­tį va­ka­rai at­vės­ta, o nak­tys ir vi­sai žvar­bios. Šėls­ta ir šėls­ta, išei­tų, vaikš­čio­tų pa­jū­riu, iš­nyk­tu tam­sa. Gal taip bū­tų ge­ riau­sia – tie­siog iš­nyk­ti... Grau­ žia nuo­la­ti­nis klau­si­mas – ar esu kam rei­ka­lin­gas? Ar tik­rai kam rei­ka­lin­gas, kas apie ma­ne gal­ vo­ja, kas pa­siilgs­ta? Ką dar ga­liu Die­vui ir Tė­vy­nei? Bet Tė­vy­nė – ji iš­da­vė... Rie­da per mo­ti­nos – že­mės sod­ rią krū­ti­nę kan­čių ir ne­pa­si­ten­ki­ ni­mo ban­gos... Die­vas? Yra, jis vi­sa­ga­lis, jam ir tar­nau­ja. Poe­tas šią nak­ties va­ lan­dą pa­jun­ta, kad la­bai no­ri grįž­ ti na­mo, į Kau­ną, pas bi­čiu­lius. Jis spus­te­li lem­pos myg­tu­ką, į kam­ ba­rį plūs­te­li žals­va švie­sa, sun­ kiai kles­te­li už sta­le­lio, pai­ma čia pat gu­lin­tį par­ke­rį auk­so plunks­ na, tu­ri Pa­lan­gos vaiz­do at­vi­ru­ ką, tvar­kin­gai, stro­piai lyg mo­ ki­nu­kas smul­kiu rank­raš­čiu, be jo­kio krei­pi­nio ra­šo Beat­ri­čei at­ vir­laiš­kį: – Taip pa­siil­go­me Kau­no ir sa­ vo bran­gių­jų... Į sto­tį mel­džiu ne­ va­žiuo­ti; ge­riau va­ka­re pa­si­ma­ty­ si­me... Laiš­ke­lį iš ry­to į pa­štą ne­ša pa­ts, ne­pra­šo kle­bo­ni­jos, ku­rio­je gy­ve­ na, pa­tar­nau­to­jo – svar­bu ma­ty­ti, kad ži­nia iš tik­rų­jų iš­skren­da ad­ re­sa­tei, sto­ty­je už­si­sa­ko bi­lie­tą ne ry­to­jui, bet po ke­lių die­nų – trau­ ki­nio mie­ga­mą­jį ku­pė iš Kre­tin­ gos, kad ry­tą bū­tų Kau­ne. At­vir­ laiš­ky­je pri­si­pa­žįs­ta, kad jį daug kur bi­čiu­liai ku­ni­gai kvie­čia už­ va­žiuo­ti, ap­lan­ky­ti, ato­sto­gau­ti – juk pa­ti va­sa­ros gi­lu­ma, rugp­ jū­tis, ta­čiau šį­met pir­ma grį­šiu į Kau­ną. Už­si­me­na, kad kaž­kas siū­lo jam iš Pa­lan­gos na­mo ke­ liau­ti au­to­mo­bi­liu, bet tek­tų ke­ tu­rias die­nas va­žiuo­ti, su­sto­jant pas pa­žįs­ta­mus, o man no­ris grei­ čiau pa­si­ma­ty­ti su sa­vo pa­žįs­ta­ mais. At­vir­laiš­kis į Kau­ną, į Ro­tu­ šės aikš­tę Jos My­lis­tai Po­niai tu­ ri at­lėk­ti anks­čiau nei par­dun­dens trau­ki­nys ir jo juo­das šnypš­ti­mas nu­tils mies­to ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je. Ta­čiau dar ke­le­tą die­nų Poe­ tas klau­sys jū­ros šėls­mo, jo dro­ bi­nį ap­siaus­tą pus­tys vė­jo šuo­rai, smė­lis už­neš akis, o kū­nas jau bil­ dės mo­no­to­niš­ku trau­ki­nio rit­mu per Lie­tu­vą, trum­pa va­sa­ros nak­ tis bus la­bai il­ga. Ar­tė­jant į Kau­ no ge­le­žin­ke­lio sto­tį, tik iš­ni­rus iš tu­ne­lio, Ke­liau­to­jas ims jau­din­ tis, ne­ra­miai žvelg­ti pro lan­gą, ar ne­suš­mė­žuos lau­kian­čių­jų bū­ry­ je švie­si Beat­ri­čės gal­vu­tė. Il­gai ty­r i­n ė­ja žmo­n es, be­veik pa­sku­ti­nis iš­li­pa iš va­go­no, ne­

ši­kas iš­ke­lia daik­tus, bė­ga ieš­ko­ ti fa­je­to­no, Poe­tas vis dar dai­ro­ si, ta­čiau šir­dis po tru­pu­tį rims­ta, Beat­ri­čės čia nė­ra, ji ga­vo at­vir­ laiš­kį, juk mel­dė ne­va­žiuo­ti. Ne­ ži­nia, kaip ge­riau – ne­prie­kaiš­ tau­tų, jei­gu ji bū­tų ne­pak­lau­siu­si, nors... taip ge­r iau... taip liūd­ niau... taip skau­džiau... bet taip rei­kia... Juk Kau­nas ty­liai šnabž­ de­na­si, kad Poe­tas tu­ri mū­zą – jau­ną gra­žuo­lę, pa­slap­tin­gą, su ja daž­nai su­si­tin­ka, kar­tu vaikš­to, va­lan­dų va­lan­das kal­ba­si – už­si­ mir­šę ir su­si­kau­pę. Ėmė sklis­ti įta­ri­nė­ji­mai, kad jis gal da­lį tur­ to pa­l ik­s iąs sa­vo bi­č iu­l ei. Kas­ die­ny­bės su­verž­tiems žmo­nėms sun­ku su­pras­ti Poe­to ir Beat­ri­čės šir­džių pla­ki­mus. Jų ke­liai nuo­ lat ar­t i­m ų­j ų aki­ra­ty­je, tar­s i po ­di­di­na­muo­ju stik­lu. Poe­tas pik­ ti­no­si ne­pag­rįs­to­mis kal­bo­mis – ne­są­mo­nė, nie­kam ne­bu­vo nie­ko sko­lin­gas, pa­ža­dė­jęs, įsi­pa­rei­go­ jęs. Kaip no­ri, taip ir da­li­ja sa­vo už­g y­ve­ni­mą! Jo rū­mai pri­klau­sė Se­mi­na­ri­jai, tur­tas liks Se­se­riai. Sun­kiai sirg­da­mas, Beat­ri­čei pa­ ti­kė­da­vo keis­tų ne­mo­te­riš­kų pa­ ve­di­mų, ma­tyt, ne­tu­rė­jo daug ar­ ti­mų žmo­nių.

Grau­žia nuo­la­ti­nis klau­si­mas – ar esu kam rei­ka­lin­gas? Ar tik­rai kam rei­ka­ lin­gas, kas apie ma­ ne gal­vo­ja, kas pa­ siilgs­ta? Ką dar ga­liu Die­vui ir Tė­vy­ nei? Bet Tė­vy­nė – ji iš­da­vė...

Na­mo va­žia­vo ty­lus, gi­liai nu­ grimz­d ęs į sa­ve, ga­l ė­jai pa­m a­ ny­ti, kad už­snū­do, nors kiek čia ke­lio iki Ro­tu­šės aikš­tės, o juk ir fa­je­to­nas – ne vy­gė, jo lin­ga­vi­ mas stai­gus, ašt­rus. Kai pa­ju­to, kad po ark­lio ka­no­po­mis ir ve­ži­ mo ra­tais jau bil­da aikš­tės grin­ di­nio ak­me­nys, nu­bloš­kė stin­gu­lį, įsi­tem­pė, ta­čiau į Beat­ri­čės lan­gų pu­sę ne­paž­vel­gė. Rei­kia nu­si­pur­ ty­ti nuo­var­gio dul­kes, nu­si­siaus­ti ke­lio­nės dra­bu­žius, ap­žiū­rė­ti na­ mus, so­dą, gė­les ir obe­lis – te­gul dar il­gai nea­tei­na va­ka­ras – lau­ki­ mo va­lan­dos sal­džios, ne­ra­mios! Tuo­met su­skin­ti puokš­te­lę žem­ čiū­gų, gal pri­dė­ti jur­gi­no ke­pu­rė­ lę – mė­go do­va­no­ti gė­les, ypač iš sa­vo so­do... Ro­man­ti­kas! Kar­tais su Beat­r i­č e vaikš­č io­ da­vo ir po mies­to ka­pi­nes, Poe­ tas vi­sa­da stab­te­lė­da­vo prie sa­ vo įkvė­pė­jos Jad­vy­gos Sta­ne­ly­tės ka­po, pa­dė­da­vo gė­lių ar­ba ru­de­ nių gel­to­nų la­pų sau­ją. Pra­šy­da­ vo jau­no­sios drau­gės ap­lan­ky­ti šį ka­pą ir ta­da, kai jis žvelg­siąs į vi­ sus iš ana­pu­sy­bės. Beat­ri­čė šven­ tai pil­dė jo pa­ve­di­mą. O šią po­pie­tę lau­kia su­si­ti­ki­ mas...

2013-02-08 Santaka  
Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you