Issuu on Google+

1

Penktadienis, gruodžio 21, 2012

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė REMIA

Nr. 71

santaka

Fe­lix – mo­der­nios kla­si­kos ženk­las Kū­ri­niuo­ se vy­rau­ja įpras­ta ver­ ty­bių hie­rar­ chi­ja, ra­fi­ nuo­tas es­te­ tiz­mas, vie­ na­reikš­mio pra­smės per­ skai­ty­mo ven­gi­mas.

Feliksas Jakubauskas. Radiantes

Gar­saus lie­tu­vių teks­ti­li­nin­ko, Na­cio­na­ li­nės pre­mi­jos lau­rea­to (1998 m.) Fe­lik­so Ja­ku­baus­ko poe­tiš­ki, vir­tuo­ziš­kai įval­dy­ta tech­ni­ka su­kur­ti dar­bai šiuo me­tu eks­po­ nuo­ja­mi R ga­le­ri­jo­je. En­ri­ka Strio­gai­tė

e.striogaite@kaunodiena.lt

Me­no­ty­ri­nin­kai me­ni­nin­ką įvar­ di­ja pre­ci­ziš­ku at­li­kė­ju, mo­der­niu tau­tiš­ku­mo puo­se­lė­to­ju, drau­ge – pa­sau­lio pi­lie­čiu, jo pa­vei­kūs kū­ ri­niai tu­ri pa­si­se­ki­mą ne tik tarp lie­tu­vių žiū­ro­vų, bet yra įver­tin­ti ir pres­ti­ži­nė­se tarp­tau­ti­nė­se eks­ po­zi­ci­jo­se. F.Ja­ku­baus­kas yra su­ren­gęs 23 per­so­na­li­nes pa­ro­das Lie­tu­vo­je ir už­sie­ny­je, da­ly­va­vęs dau­giau nei 170 bend­rų pa­ro­dų 25 pa­sau­lio ša­ ly­se. Jo dar­bų ga­li­ma ras­ti mu­zie­ juo­se Lie­tu­vo­je, Veng­ri­jo­je, Gra­ce (Aust­ri­ja), Šar­žo­je (JAE), me­ni­ nin­ko kū­ri­niai puo­šia Lie­tu­vos in­ ter­je­rus ir ar­chi­tek­tū­ros erd­ves Šveis­van­go gim­na­zi­jo­je Ro­ga­lan­ de (Nor­ve­gi­ja), Pa­sau­lio ban­ke Va­ šing­to­ne. Pa­sak me­no­ty­ri­nin­kės Li­ja­ nos Ša­ta­vi­čiū­tės, dar 9-aja­me de­ šimt­me­ty­je, kai F.Ja­ku­baus­kas, bai­gęs stu­di­jas mo­der­nio­mis tra­ di­ci­jo­mis gar­sė­ju­sio­je Veng­ri­jos tai­ko­mo­sios dai­lės aka­de­mi­jo­je Bu­da­peš­te, pra­blaš­kė kon­ser­va­ty­ vią, per­ne­lyg su­sta­ba­rė­ju­sią lie­tu­ vių teks­ti­lės kas­die­ny­bę. Tuo me­ tu pa­ro­do­se eks­po­nuo­ti dai­li­nin­ko kū­ri­niai pa­ro­dė, kad mū­sų teks­ti­ li­nin­kų pa­mėg­tiems abst­rak­tiems mo­ty­vams ga­li­ma įkvėp­ti gy­vy­bės, juos nau­jai trans­for­muo­ti, es­te­ti­

zuo­ti ir pra­smin­gai pa­teik­ti tuš­čią erd­vę, pa­lik­ti ly­gų, ta­čiau iš­kal­bin­ gą bal­tą fo­ną. De­vin­to­jo de­šimt­me­čio pa­bai­go­ je pa­si­ro­dę F.Ja­ku­baus­ko ry­tie­tiš­ko ka­ke­mo­no pa­vi­da­lo (siau­ri, ver­ti­ ka­lūs) au­di­niai, paį­vai­rin­ti stam­ bes­niais tos pa­čios spal­vos lie­tu­ viš­ko ruo­že­lio mo­ty­vais, at­sklei­dė ir ki­tas raiš­kos prie­mo­nes, ku­rio­mis dai­li­nin­kas rė­mė­si to­les­nė­je kū­ry­ bo­je. Me­ni­nin­kas drą­siai nu­trau­kė ry­šius su siu­že­ti­niais vaiz­dais, pa­ si­kliau­da­mas vien bal­tų fo­nų ma­ gi­ja, spal­vos mo­noch­ro­mi­ja, pa­ties au­di­mo bū­du ku­ria­mo­mis struk­tū­ ro­mis. F.Ja­ku­baus­ko mo­der­nu­mas ne­si­re­mia no­ru nu­ste­bin­ti žiū­ro­ vus. Ta­pi­se­ri­jų plokš­tu­mos vi­sa­ da sta­čia­kam­pės, pre­ci­ziš­kai už­ baig­tais kraš­tais, kaip ir au­di­mas – kla­si­ki­nis, smul­kus, ju­ve­ly­riš­kas. Dai­li­nin­kui sve­ti­ma spon­ta­niš­ka eksp­re­sy­vi raiš­ka, po­stmo­der­nis­ ti­nis ne­dai­lu­mo de­monst­ra­vi­mas, aro­gan­ci­ja, gro­tes­kas ir pri­pa­žin­tų ver­ty­bių pa­ro­di­ja­vi­mas. Kū­ri­niuo­ se vy­rau­ja įpras­ta ver­ty­bių hie­rar­ chi­ja, ra­fi­nuo­tas es­te­tiz­mas, vie­ na­reikš­mio pra­smės per­skai­ty­mo ven­gi­mas. – Jū­sų ke­lias į teks­ti­lę ne­bu­vo vi­sai tie­sus, iš pra­džių bu­vo­ te pa­si­rin­kęs vit­ra­žo spe­cia­ly­ bę. Ko­dėl vis dėl­to pa­su­ko­te į teks­ti­lę? Ar yra jū­sų kū­ry­bo­je

Feliksas Jakubauskas. Tremors

są­sa­jų su vit­ra­žu – spal­vi­nių, kom­po­zi­ci­nių, t. y. ar ne­mąs­ to­te kaip vit­ra­žis­tas, o ku­ria­te kaip teks­ti­li­nin­kas? – Ke­lias bu­vo tie­sus į dai­lę. Tuo­ me­čia­me Kau­no Ste­po Žu­ko tai­ko­ mo­sios dai­lės tech­ni­ku­me mo­kiau­si pas Fi­lo­me­ną Ušins­kai­tę (gar­si me­ ni­nin­kė, ku­rios svar­biau­sios raiš­ kos kryp­tys bu­vo vit­ra­žas ir de­ ko­ra­ty­vu­sis stik­las – red. pa­st.). Ma­no dip­lo­mi­nis dar­bas bu­vo vit­ ra­žas, ji – va­do­vė. Bai­gęs tech­ni­ ku­mą lyg ir no­rė­jau mo­ky­tis vit­ra­ žo, bet ne kas­met priim­da­vo. To­dėl sto­jau į teks­ti­lę ir, ma­niau, po me­tų pe­rei­siu į vit­ra­žą, ta­čiau be­si­mo­ky­ da­mas lai­mė­jau kon­kur­są į Bu­da­ peš­to tai­ko­mo­jo me­no aka­de­mi­ją, go­be­le­no spe­cia­li­za­ci­ją – taip ir li­ kau teks­ti­lė­je.

Vi­so­je ma­no kū­ ry­bo­je svar­biau­si erd­vės pa­jau­ti­mo, gam­tos kai­tos bū­ se­nos, švie­sos, še­ šė­lių san­ty­kiai. Nie­kad nie­ko ne­si­gai­liu: kas jau įvy­ko, tas įvy­ko. Taip, di­de­lę įta­ką pa­li­ko F.Ušins­kai­tės dės­ty­mas. Ma­no dar­buo­se ga­li­ma at­sek­ti daug da­ly­ kų, atė­ju­sių iš vit­ra­žo: ne­bi­jau ryš­kių spal­vų, jos kaip stik­lo šu­kės pa­bi­ru­ sios ma­no go­be­le­nuo­se. Bet kom­po­ zi­ciš­kai ne­mąs­tau kaip vit­ra­žis­tas. Mąs­tau ir ku­riu sa­vo sti­liu­mi. – Ši jū­sų pa­ro­da ru­de­nį bu­vo pri­sta­ty­ta Mask­vo­je, Ca­ri­si­ no rū­muo­se. O juk nė­ra leng­ va pra­si­muš­ti į Ru­si­jos pa­ ro­dų erd­ves, ypač Mask­vos, Sankt Pe­ter­bur­go. Kaip se­kė­si

Mask­vo­je, kaip api­bū­din­tu­mė­ te mask­vie­tiš­ką me­no ži­no­vą, t. y. koks jis – reik­lus, de­mok­ ra­tiš­kas, sno­biš­kas, gur­ma­ niš­kas? – 2011 m. pir­mo­je Ru­si­jos go­be­le­ no trie­na­lė­je ma­no dar­bas „Min­ tys erd­vė­je“ bu­vo pa­žy­mė­tas dip­lo­ mu no­mi­na­ci­jo­je „Nau­jas po­žiū­ris į tra­di­ci­ją“ ir bu­vau pa­kvies­tas su­ reng­ti per­so­na­li­nę pa­ro­dą, be to, jie jau bu­vo gir­dė­ję apie ma­no kū­ ry­bą. Tai pir­mo­ji tai­ko­mo­jo me­no pa­ro­da šia­me mu­zie­ju­je iš Bal­ti­jos ša­lių. Re­zul­ta­tu pa­ten­kin­tas, nors bu­vo ne­ma­žai or­ga­ni­za­ci­nių ne­ sklan­du­mų. O šiaip Mask­vo­je mu­ zie­jai la­bai lan­ko­mi, jų žiū­ro­vai la­ bai įvai­rūs, kaip ir vi­sur.

ra­tin­gas vis dėl­to yra tas žiū­ro­vas. Ki­ta ver­tus, ne­nuos­ta­bu – juk žmo­ nės iš­gy­ve­na tuos pa­čius jaus­mus.

– Nau­jau­sią pa­ro­dą pa­va­di­no­te „Švy­tė­ji­mai“. Ką tu­rė­jo­te ome­ ny­je: ko­kius švy­tė­ji­mus tu­rė­tų fik­suo­ti žiū­ro­vo akis ir šir­dis? – Atei­nan­čių me­tų sau­sio 18 d. „Ar­kos“ ga­le­ri­jo­je Vil­niu­je taip pat ati­da­ry­siu pa­ro­dą „Švy­tė­ji­ mai“, to­dėl Kau­ne nė­ra tų dar­bų, ku­rie bu­vo su­kur­ti 2010–2012 m. Čia eks­po­nuo­ju anks­tes­nių­jų me­ tų kū­ry­bą. Bet vi­so­je ma­no kū­ry­ bo­je svar­biau­si erd­vės pa­jau­ti­mo, gam­tos kai­tos bū­se­nos, švie­sos, še­ šė­lių san­ty­kiai.

– Teks­ti­lės są­vo­ka šiuo me­tu itin pla­ti – tai įro­do ir Kau­ne vyks­tan­čios teks­ti­lės bie­na­lės, ta­čiau jū­sų kū­ry­bo­je do­mi­nuo­ ja, ga­li­ma bū­tų teig­ti, tra­di­ci­nis teks­ti­lės su­vo­ki­mas ir iš­pil­dy­ mas. Kaip ver­ti­na­te pa­sau­li­nes teks­ti­lės ten­den­ci­jas, kiek jos da­ro įta­kos jū­sų kū­ry­bai? – Ne­sis­ten­giu at­si­ri­bo­ti nuo šiuo­ lai­ki­nes teks­ti­lės, bet go­be­le­nas yra la­bai spe­ci­fi­nė teks­ti­lės rū­šis, gi­mu­si Egip­te (Kop­tų au­di­niai), tūks­tant­me­čius tech­ni­ka ta pa­ ti (juk tai pa­pras­čiau­sias dvi­ny­tis, dro­bi­nis au­di­nys), ir tik plas­ti­nė­ mis nau­jo­mis for­mo­mis, siu­že­tu, te­mo­mis, me­džia­go­mis įma­no­ma su­ma­ny­ti kaž­ką nau­jo. Pa­sau­ly­ je teks­ti­lė la­bai įvai­ri, įdo­mi, bet kiek­vie­nas ren­ka­si tas me­džia­ gas ir tech­ni­kas, ku­rios la­biau­siai ati­tin­ka au­to­riaus po­rei­kius dirb­ ti. Ža­viuo­si dau­ge­liu ki­tų teks­ti­lės tech­ni­kų, jo­mis su­kur­tais dar­bais. Aš ir­gi eks­pe­ri­men­tuo­ju su ki­to­mis me­džia­go­mis. Šie­met da­ly­va­vau Ko­mo (Ita­li­ja) 21-ojo­je mi­ni teks­ ti­lės pa­ro­do­je su dar­bu iš fli­ze­li­ no – tai vel­ta me­džia­ga.

– Kiek jums svar­bus žiū­ro­vas? Ar jun­ta­te kū­ry­bi­nę sa­tis­fak­ ci­ją, kai žiū­ro­vas at­lie­pia į jū­ sų kū­ri­nį, jį su­pran­ta ir pri­de­da sa­vų in­terp­re­ta­ci­jų, ar vis dėl­to kū­ry­bi­nės pil­nat­vės džiaugs­mą iš­gy­ve­na­te pro­ce­se, kur­da­mas, o gal dar tik ne­šio­da­mas idė­ją, su­ma­ny­mą? – Pas­te­bė­jau, kad žiū­ro­vas la­bai tiks­liai pa­gau­na tas ma­no min­tis ir tą, ką iš­reiš­kiu sa­vo dar­buo­se. Tai ypač at­spin­dė­jo žiū­ro­vų įra­šai at­ si­lie­pi­mų kny­go­je Mask­vo­je. Sup­

– Nuo 1989 m. gy­ve­na­te tik iš kū­ry­bos. Ar ne­bu­vo bai­su at­ si­sa­ky­ti va­di­na­mo­jo val­diš­ ko dar­bo – juk ga­lė­jo ir tie­siog ne­pa­si­sek­ti? – La­bai sun­ku. Bet to­kia me­ni­nin­ ko duo­na. Svar­biau­sia – nuo­sta­bu bū­ti lais­vam. O šiaip nuo Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės pra­džios vals­ty­ bė, t. y. Lie­tu­vos mu­zie­jai, neį­si­gi­ jo nė vie­no ma­no kū­ri­nio, iš­sky­rus M.K.Čiur­lio­nio mu­zie­jų – pa­sta­ ra­sis mu­zie­jus nu­pir­ko vie­ną ma­ no dar­bą.


2

penktadienis, gruodžio 21, 2012

santaka /vietos dvasia

„„Šei­ma: L.Vai­lio­nis su žmo­na ir pir­ma­gi­me duk­ra apie 1929 m.

„„ Va­do­vas: L.Vai­lio­nis (sto­vi) va­do­va­vo la­bo­ra­to­ri­niams dar­bams Lie­tu­vos uni­ver­si­te­to Gam­tos ty­ri­mų sto­ty­je – 

Man­sar­dos idė­jos at­ve­dė prie VDU

Per Lie­tu­vą vil­ni­ja mo­nog­ra­fi­jos apie pro­ fe­so­rių Liu­dą Vai­lio­nį, sto­vė­ju­sį prie VDU ir Kau­no bo­ta­ni­kos so­do lop­šio, ai­ das. Kny­gą pa­ra­šė pro­fe­so­riaus duk­ra is­ to­ri­kė Da­nu­tė Vai­lio­ny­tė-Nar­ke­vi­čie­nė. Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė

v.skucaite@kaunodiena.lt

Bi­čiu­lia­vo­si su M.K.Čiur­lio­niu

Anot kau­nie­tės is­to­ri­kės Ane­lės But­ku­vie­nės, L.Vai­lio­nis yra iš­ki­li as­me­ny­bė XX a. Lie­tu­vos kul­tū­ros is­to­ri­jo­je. De­ja, jo var­das so­viet­ me­čiu dėl ideo­lo­gi­nių prie­žas­čių bu­vo są­mo­nin­gai nu­ty­li­mas. L.Vai­lio­nis gi­mė 1886 m. sau­sio 1 d. Dzū­ki­jo­je, Sei­nų ap­skri­ties Mi­ za­rų kai­me. Bū­si­mas pro­fe­so­rius bu­vo sep­tin­tas vai­kas šei­mo­je, ku­ ri te­tu­rė­jo 8 ha že­mės, to­dėl gau­sią Vai­lio­nių šei­mą rė­mė Len­ki­jo­je ku­ ni­ga­vęs mo­ti­nos bro­lis. Pa­sak mo­nog­ra­fi­jos au­to­rės, Vai­ lio­nių at­ža­los sek­ma­die­niais ir di­ džių­jų ka­ta­li­kiš­kų šven­čių die­no­ mis per­si­kel­da­vo per Ne­mu­ną į Drus­ki­nin­kų baž­ny­čią, ku­rio­je tuo me­tu var­go­na­vo Mi­ka­lo­jaus Kons­ tan­ti­no Čiur­lio­nio tė­vas. Il­gai­niui Vai­lio­niai su­si­bi­čiu­lia­vo su Čiur­ lio­niais ir ta bi­čiu­lys­tė iš­li­ko vi­ są gy­ve­ni­mą. Per ato­sto­gas daž­nas sve­čias Vai­lio­nių na­muo­se bū­da­vo Kas­tu­kas – bū­si­mas dai­li­nin­kas ir kom­po­zi­to­rius. Ap­link­raš­čio ga­lia

Jau­niau­sia Vai­lio­nių šei­mos at­ža­ la Liu­das, bai­gęs pra­džios mo­kyk­ lą, no­rė­jo sto­ti į gim­na­zi­ją Kau­ne,

bet Ru­si­jos im­pe­ri­jos 1887 m. ap­ link­raš­tis „Dėl vi­rė­jų vai­kų“ la­bai ap­ri­bo­jo že­mes­nių­jų vi­suo­me­nės luo­mų, juo­lab tau­ti­nių ma­žu­mų, vai­kų priė­mi­mą į gim­na­zi­jas. Try­ li­ka­me­tis Liu­du­kas iš­va­žia­vo mo­ ky­tis į Lo­dzę, ap­si­sto­jo vy­res­nio­ jo bro­lio šei­mo­je. Anot A.But­ku­vie­nės, Lo­dzės gim­ na­zi­jo­je iš­ryš­kė­jo jau­no­jo Vai­lio­nio ap­si­spren­di­mas bū­ti iš­ti­ki­mam lie­ tu­vy­bei – pra­šė pe­da­go­gų ne­len­kin­ti jo pa­var­dės. L.Vai­lio­nis la­bai do­mė­ jo­si gam­tos moks­lais, nors ma­te­ria­ liai jį rė­męs dė­dė ku­ni­gas sie­kė, kad jau­nuo­lis sto­tų į ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją. Kai Liu­das at­si­sa­kė, dė­dė nu­trau­kė bet ko­kią pa­ra­mą. Ta­da L.Vai­lio­nis bai­gė gim­na­ zi­ją eks­ter­nu ir įsto­jo į Kro­ku­vos uni­ver­si­te­to Gam­tos sky­rių ir ta­ po nau­jos moks­lo ša­kos – au­ga­ lų fi­zio­lo­gi­jos pra­di­nin­ku. Ka­dan­ gi ge­rai mo­kė­si, bu­vo at­leis­tas nuo mo­kes­čio už moks­lą.

L.Vai­lio­nio iš­si­nuo­mo­to­je man­sar­ do­je rink­da­vo­si Kro­ku­vo­je gy­ve­nę lie­tu­viai ir iki pa­ry­čių dis­ku­tuo­da­ vo apie Lie­tu­vos atei­tį. 1913 m. pa­va­sa­rį L.Vai­lio­nis bai­gė Kro­ku­vos uni­ver­si­te­tą, bet ne­tru­ kus ki­lęs Pir­ma­sis pa­sau­li­nis ka­ras su­jau­kė ga­baus stu­den­to pla­nus, ta­čiau 1919 m. ru­de­niop jis pa­sie­ kė ka­ro nu­siaub­tą tė­viš­kę ir ne­ tru­kus iš­sku­bė­jo į lai­ki­ną­ją sos­ti­ nę, ku­r vy­ko in­ten­sy­vus vals­ty­bės ku­ria­ma­sis dar­bas. Lie­tu­vo­je, pa­sak A.But­ku­vie­nės, L.Vai­lio­nis vėl su­­bū­rė bend­ra­min­ čių gru­pę. Ją sudarė gam­ti­nin­kas Ta­das Iva­naus­kas, jo žmo­na Ho­no­ ra­ta, ma­te­ma­ti­kas Zig­mas Že­mai­ tis, is­to­ri­kas Au­gus­ti­nas Ja­nu­lai­tis, psi­cho­lo­gas Jo­nas Va­ba­las-Gu­dai­ tis, ku­rie ge­rai su­vo­kė, ko­kie di­de­ li dar­bai lau­kia at­si­kū­ru­sios Lie­tu­ vos vals­ty­bės in­te­li­gen­ti­jos.

L.Vai­lio­nis va­do­va­ vo Au­ga­lų ana­to­mi­ jos ir fi­zio­lo­gi­jos la­ bo­ra­to­ri­jai, ta­po šios moks­lo ša­kos pra­di­ nin­ku Lie­tu­vo­je.

VDU pirm­ta­kas

Bend­ra­min­čių ap­sup­ty­je

XX a. pra­džio­je Kro­ku­vo­je bu­vo su­si­tel­kę ne­ma­ža švie­sios lie­tu­vių jau­nuo­me­nės: Ado­mas Var­nas, So­fi­ja Ky­man­tai­tė, Ig­nas Šla­pe­lis, Pet­ras Rim­ša, Juo­za­pas Al­bi­nas Her­ba­čiaus­kas ir kt. Čia vei­kė 1904 m. įkur­ta „Rū­tos“ drau­gi­ja, lei­du­ sį žur­na­lą „Ga­bi­ja“. Bū­tent jau­no­jo

Bend­ra­min­čius vie­ni­jo min­tis – Lie­tu­vai rei­ka­lin­ga aukš­to­ji mo­ kyk­la. Tad 1919 m. rug­sė­jo 5 d. anks­čiau mi­nė­ti as­me­nys pa­ren­gė Lie­tu­vos vy­riau­sy­bei me­mo­ran­du­ mą, ku­ria­me sa­ko­ma, kad spe­cia­ lis­tų trū­ku­mą ša­ly­je ga­li pa­ša­lin­ti tik­tai sa­va aukš­to­ji mo­kyk­la. Vy­ riau­sy­bė šiam pa­siū­ly­mui ne­ga­lė­jo

pri­tar­ti, nes jos pla­nus var­žė sun­ki eko­no­mi­nė Lie­tu­vos pa­dė­tis. Tuo­met idė­jos au­to­riai po ke­lių sa­vai­čių sa­vo jė­go­mis įkū­rė Aukš­ tų­jų kur­sų drau­gi­ją, ku­rios iž­di­nin­ ku ta­po L.Vai­lio­nis. Aukš­tie­ji kur­ sai su še­šiais sky­riais – VDU lop­šys – bu­vo ati­da­ry­ti 1920 m. sau­sio 27 d. ir L.Vai­lio­nis su dviem ko­le­go­mis ta­po at­sa­kin­gi už Gam­tos sky­rių. Pa­žy­mė­ti­na, kad stu­den­tų gam­ ti­nin­kų už­siė­mi­mai vyk­da­vo 1919 m. va­sa­rą įkur­tos Gam­tos ty­ri­mo sto­ties dvie­juo­se ma­žuo­se kam­ ba­rė­liuo­se. Ma­ža to, juo­se glau­dė­ si ir kur­sų or­ga­ni­za­to­rių kvie­ti­mu iš Švei­ca­ri­jos at­vy­kęs pro­fe­so­rius bo­ ta­ni­kas Kons­tan­ti­nas Rė­ge­lis (1890– 1970), ku­ris vė­liau ta­po pir­muo­ju Bo­ta­ni­kos so­do di­rek­to­riu­mi. Įkū­rė uni­ver­si­te­tą

1922 m. va­sa­rio 16 d. Aukš­tų­jų kur­ sų ba­zė­je bu­vo įkur­tas Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tas (1930 m. pa­va­din­ tas VDU). L.Vai­lio­nis – anuo­me­ tis Gam­tos-ma­te­ma­ti­kos fa­kul­ te­to do­cen­tas, va­do­va­vo Au­ga­lų ana­to­mi­jos ir fi­zio­lo­gi­jos la­bo­ra­to­ ri­jai, ta­po šios moks­lo ša­kos pra­di­ nin­ku Lie­tu­vo­je. Kar­tu jis bu­vo ak­ ty­vus 1919 m. va­sa­rą įkur­tos Šau­lių są­jun­gos na­rys ir net jos va­do­vas, re­da­ga­vo šau­lių lei­džia­mą žur­na­lą „Tri­mi­tas“. Su­si­pa­ži­nęs su in­te­li­gen­tiš­ka, iš­si­la­vi­nu­sia Ja­ni­na Opa­na­vi­čai­te, L.Vai­lio­nis 1925 m. va­sa­rą ją ve­dė ir su­si­lau­kė dvie­jų duk­rų – Da­nu­ tės ir Ry­tės. „Žie­mą šei­ma gy­ven­da­vo nuo­ mo­ja­muo­se bu­tuo­se Ža­lia­kal­ny­je, o nuo pa­va­sa­rio iki ru­dens – ša­lia Kau­no, Var­žu­pio so­dy­bo­je, ku­rią tė­tis įsi­gi­jo 1922 m. vyks­tant že­ mės re­for­mai. Bū­tent ta­da jis nu­si­

pir­ko be­veik še­šis hek­ta­rus ap­leis­ tos Mar­vos dva­ro že­mės, pa­si­sta­tė jo­je gy­ve­na­mą­jį na­mą, ūki­nius pa­ sta­tus ir pra­dė­jo sėk­min­gai ūki­nin­ kau­ti“, – pri­mi­nė D.Vai­lio­ny­tė. No­rė­jo re­gė­ti hia­cin­tą

„Kiek­vie­ną va­sa­rą tė­vas vež­da­vo ma­ne su se­se­ri­mi pa­vie­šė­ti į jo gim­ ti­nę Mi­za­ruo­se, kur ir da­bar au­ga moks­li­niams ty­ri­mams iš Mi­za­rų jo at­si­vež­ti du di­džiu­liai bal­ta­ka­mie­ niai ber­žai. Mi­za­ruo­se ūki­nin­ka­vo jo fi­nan­siš­kai rem­tas bro­lis. Tė­tis mo­kė­jo ir už bro­lio sū­naus moks­ lus, ir rė­mė vi­sus ki­tus gi­mi­nai­ čius“, – tei­gė D.Vai­lio­ny­tė. Vi­suo­me­ni­nio ir pe­da­go­gi­nio dar­bo krū­viai, mak­si­ma­liz­mas vi­ so­se sri­ty­se at­si­lie­pė pro­fe­so­riaus svei­ka­tai, ku­ri ypač pa­blo­gė­jo 1938 m. ru­de­nį. Nors li­gos pa­kirs­ tą L.Vai­lio­nį ope­ra­vo gar­su­sis Vla­ das Kuz­ma, ta­čiau tai jau ne­be­ pa­dė­jo. Anot pro­fe­so­riaus duk­ros Da­nu­tės, pa­sku­ti­nį tė­vo gy­ve­ni­mo sek­ma­die­nį jo drau­gas pro­f. Z.Že­ mai­tis at­ne­šė žy­din­tį hia­cin­tą. Tė­ vas su­šnabž­dė­jo, kad no­rė­tų re­gė­ti šią gė­lę am­ži­nai, ta­čiau ki­tos die­ nos, 1939 m. va­sa­rio 27-io­sios, po­ pie­tė L.Vai­lio­niui jau bu­vo pa­sku­ ti­nė. Gęs­tant są­mo­nei, pro­fe­so­rius vis kar­to­jo duk­rų var­dus... L.Vai­lio­nio pa­lai­kus kre­ma­vu­ si bu­vu­si jo stu­den­tė J.Dob­ro­vols­ kai­tė-Tik­nie­nė tei­gė la­bai ver­ti­nu­si ypa­tin­gą pro­fe­so­riaus eru­di­ci­ją ir pa­trio­tiz­mą. Ur­na su pro­fe­so­riaus pe­le­nais il­si­si Ta­ba­riš­kių ka­pi­nai­ tė­se. Gre­ta pa­lai­do­ta 1994 m. mi­ ru­si jo žmo­na Ja­ni­na. Jo su bend­ ra­min­čiais įkur­tas uni­ver­si­te­tas da­vė pra­džią vi­sai Lie­tu­vos aukš­ to­jo moks­lo sis­te­mai, Lie­tu­vos bo­ ta­ni­kų mo­kyk­lai.


3

penktadienis, gruodžio 21, 2012

santaka/atodangos kaunodiena.lt/nau­jie­nos/­kau­no­san­ta­ka

Koks bu­vo poe­tas Jo­nas Ma­čiu­lis-Mai­ro­nis, ku­rio gi­mi­mo ir mir­ties ju­bi­lie­jų šie­ met mi­ni­me? Poe­to gi­mi­nai­tės, Mai­ro­nio lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros mu­zie­jaus dar­buo­to­jos, ty­ri­nė­ji­mai at­sklei­džia kai ku­riuos jo as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo fak­tus, kū­ri­nių li­ki­mą.

„Ra­mu­mo ne­pa­ži­nęs, ki­tiems iš­ga­ny­mą ne­šu“ (I) Vir­gi­ni­ja Pap­laus­kie­nė Mai­ro­n io lie­tu­v ių li­te­ra­t ū­ros mu­z ie­jaus Išei­v ių li­te­ra­t ū­ros sky­r iaus ve­dė­ja

Šei­ma neiš­ven­gė trem­čių

1927 m.  Danutės Vai­lio­ny­tės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuot­r.

lop­šio Įvai­ria­pu­sė as­me­ny­bė

Per be­veik 17 dar­b o uni­ver­si­te­te me­t ų L.Vai­l io­n is pa­skel­bė apie 20 moks­lo dar­bų, iš ku­r ių reikš­m in­ giau­si – Ne­mu­no dumb­l ių ir ber­ žų rė­tos (rup­lė­t u­mo) ty­r i­mai. Ber­ žų rė­tos ty­r i­mus ga­l i­me lai­k y­t i vi­ ru­so­lo­g i­jos ty­r i­mų pra­d žia Lie­t u­ vo­je. Už moks­li­nius dar­bus 1938 m. VDU su­tei­kė L.Vai­lio­niui ekst­raor­di­na­ri­ nio pro­fe­so­r iaus var­dą 1926 m. L.Vai­l io­n is su­da­rė pir­mo lie­t u­v iš­ko Bo­ta­n i­kos žo­dy­no pa­ ren­g i­mo ko­m i­si­ją ir dir­bo su ja 12 me­tų. Žo­dy­ną jis iš­lei­do sa­vo, pa­si­ sko­l in­to­mis, lė­šo­mis. Gam­t i­n in­kas su K.Rė­ge­l iu pa­ren­ gė Bo­t a­n i­kos so­do pro­jek­t ą Fre­ do­je, kur 1923 m. jis bu­vo ati­da­r y­ tas. Po anks­t y­vos L.Vai­l io­n io mir­ ties no­rė­ta so­dą pa­va­d in­t i jo var­ du, bet oku­pa­ci­ja ir ka­ras su­truk­dė tai pa­da­ry­t i. 1921 m. pra­dė­jo veik­ti Lie­tu­vai pa­ gra­ž in­t i drau­g i­ja, ku­r ios įkū­r i­mu rū­pi­no­si L.Vai­l io­nis, J.Tu­mas-Vaiž­ gan­t as, T.Iva­naus­kas, H.Iva­naus­ kie­nė, P.Ma­t u­l io­n is. Juos ga­l i­me lai­k y­t i gam­to­sau­gos pra­d i­n in­kais Lie­tu­vo­je. 1926 m. Lie­tu­vo­je jau vei­ kė 30 drau­g i­jos sky­r ių. Už sa­vo veik­lą Šau­l ių są­jun­go­je jis bu­vo ap­do­va­no­tas Šau­l ių žvaigž­ dės or­d i­nu (1931 m.), Ge­d i­m i­no III laips­nio or­di­nu (1932 m.).

Mai­ro­nis 1895 m., de­biu­ta­vęs poe­zi­jos rin­ki­niu „Pa­va­sa­rio bal­ sai“, ne tik įsi­ra­šė Lie­tu­vos kul­tū­ ros ir li­te­ra­tū­ros is­to­ri­jo­je kaip lie­ tu­vių poe­ti­nės kal­bos pra­di­nin­kas, bet iš­li­ko tau­tos są­mo­nė­je ir šir­ dy­je kaip di­dis DAI­NIUS. Pra­bi­lęs sa­vi­tu bal­su – iš ŠIR­DIES į šir­ dį pa­ke­rė­jo tau­tą. Švel­niai, me­ lo­din­gai, guo­džian­čiai, vil­tin­gai, ko­vin­gai skam­ban­tys ei­lė­raš­čiai vir­to dai­no­mis, skau­džiau­sių is­ to­ri­nių per­var­tų die­no­mis gai­vi­ nu­sio­mis ir stip­ri­nu­sio­mis lie­tu­ vio dva­sią. Re­tas ku­ris ži­no, kad Mai­ro­nio ar­ti­mie­ji, kaip ir dau­ge­lis Lie­ tu­vos šei­mų, nu­ken­tė­jo nuo so­ vie­ti­nės oku­pa­ci­jos – Mai­ro­nio vy­r iau­s ias sū­n ė­n as Mi­ka­l o­j us Lip­čius, fi­nan­sų de­par­ta­men­to mi­nist­ras, 1940 m. bu­vo iš­vež­ tas į Pe­čio­ros la­ge­rius, ten ir mi­ rė; 1941 m. jo duk­te­rė­čia, krikš­to duk­ra Ele­na Lip­čiū­tė-Ba­bo­nie­ nė su vi­sa gau­sia šei­ma ir kar­ tu su pas ją gy­ve­nu­sia Mai­ro­nio se­se­ri­mi – te­tu­le Pran­ciš­ka bu­ vo iš­trem­ti į Ust Ku­lo­mą (tai­go­je Pran­ciš­ka Ma­čiu­ly­tė mi­rė iš ba­do, ten ir ra­do am­ži­no­jo poil­sio vie­ tą; Ele­nos vy­ras – Liud­vi­kas Ba­ bo­nas žu­vo šach­to­je). Mai­ro­n io gies­m ės stip­r i­n o prie­var­ta gy­vu­li­niuo­se va­go­nuo­ se ve­ža­mus į Si­bi­ro ir am­ži­no­ jo įša­lo že­mę žmo­nes. Mai­ro­nio gies­mės guo­dė Lie­tu­vos in­te­lek­ tua­lus, 1944 m. so­vie­ti­nės oku­ pa­ci­jos iš­stum­tus į Va­ka­rus. Tarp jų bu­vo Mai­ro­nio vai­kai­čiai: Ju­ly­ tė, Tek­ly­tė, Da­nu­tė, Sta­sys Lip­čiai su šei­mo­mis. Grį­ži­mas į na­mus

Lai­mei, at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę at­si­ra­do ga­li­my­bė iš išei­vi­jos at­ vyk­ti į Lie­tu­vą. Da­nu­tė Lip­čiū­tėAu­gie­nė, Mai­ro­nio jau­nė­lė duk­ te­rė­čia, dė­dės na­muo­se gy­ve­nu­si dau­giau nei 13 me­tų, nuo 1977 m. pra­dė­jo knyg­ne­šės ke­lią. Iš Ame­ ri­kos į Lie­tu­vą (anuo­met gim­to­jo­je že­mė­je bu­vo lei­džia­ma vie­šė­ti tik pen­kias die­nas) ve­žė drau­džia­mą li­te­ra­tū­rą: kny­gas, spau­di­nius, leis­tus Vo­kie­ti­jo­je ir JAV. Ji dė­jo pa­stan­gas, kad Mai­ro­ nio lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros mu­zie­ju­je (to­liau – MLLM) bū­tų kau­pia­ma išei­vių ra­šy­to­jų me­džia­ga. 1989 m. pa­si­kvie­tu­si sa­vo se­sers Ele­ nos Lip­čiū­tės-Ba­bo­nie­nės anū­kę, šio straips­nio au­to­rę, su­tei­kė ga­ li­my­bę kaup­ti ir rink­ti išei­vių ar­ chy­vi­nę me­džia­gą. Už­mez­gus gra­žius ry­šius bu­vo ir yra nuo­lat bend­rau­ja­ma su ra­šy­to­ jais ir jų ar­ti­mai­siais. Dau­giau nei dvi­de­šimt me­tų for­muo­ja­mi išei­ vių rin­ki­niai MLLM. Ir da­bar tę­

sia­mas kryp­tin­gas ir nuo­sek­lus dar­bas su­ran­dant, at­ren­kant ir par­ve­žant išei­vių ra­šy­to­jų rin­ki­ nius iš JAV. Kiek­vie­nas rin­ki­nys sa­vi­tas: uni­ka­lios ar­chy­va­li­jos at­sklei­ džia ra­šy­to­jų gy­ve­ni­mo ir kū­ ry­bos fak­tus sve­ti­mo­je že­mė­je. MLLM vei­kia eks­po­zi­ci­ja „Sug­ rį­ži­mai“, ku­rio­je per ar­chy­vi­nę me­džia­gą re­konst­ruo­tas išei­vių ra­šy­to­jų kul­tū­ri­nis-li­te­ra­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas Vo­kie­ti­jo­je ir Aust­ri­ jo­je 1944–1950 m. Gar­bin­gas ne­ži­no­mo­jo dar­bas

Iš Ame­ri­kos par­ve­ža­ma ne tik išei­vių ra­šy­to­jų me­džia­ga, bet su­ grįž­ta ir 1944 m. iš Lie­tu­vos iš­vež­ tas kul­tū­ros pa­vel­das. Mi­nint Jo­ no Ma­čiu­lio-Mai­ro­nio 150-ąsias me­ti­nes skai­ty­to­jams ver­tė­tų pri­min­ti apie Ame­ri­ko­je su­ras­tą ir prieš ke­le­rius me­tus par­vež­tą pa­ties dai­niaus penk­tai lai­dai pa­ reng­tą kny­gos „Pa­va­sa­rio bal­sai“ ma­ke­tą. Ki­tas itin svar­bus Mai­ro­nio rank­raš­ti­nis są­siu­vi­nis bu­vo bro­ lio Be­ne­dik­to Jur­čio OFM su­ras­tas Niu­jor­ke, „Dar­bi­nin­ko“ re­dak­ci­ jo­je. Pas­ta­ra­sis de­po­zi­to tei­sė­mis per­duo­tas į MLLM. Abu ypa­tin­gi rank­raš­čiai eks­po­nuo­ja­mi J.Ma­ čiu­lio-Mai­ro­nio 150-osioms gi­mi­ mo me­ti­nėms skir­to­je pa­ro­do­je.

Be­ga­li­nius pa­dė­kos žo­džius rei­kia tar­ti tam ne­ži­no­ma­jam, ku­ris iš­gel­bė­jo nuo pra­žū­ties ir iš­ve­žė šiuos rank­raš­čius iš Lie­tu­vos. Ty­ri­nė­da­ma šių rank­raš­čių at­ si­ra­di­mo Ame­ri­ko­je ver­si­jas, ga­ liu teig­ti, kad ne­ži­no­mas as­muo, su­vo­kęs jų neį­kai­no­ja­mą ver­tę ir svar­bą Lie­tu­vos kul­tū­rai, trauk­da­ ma­sis nuo ant­ro­sios so­vie­tų oku­ pa­ci­jos, pa­siė­męs iš­si­ve­žė į Va­ka­ rus. Siek­da­mas iš­sau­go­ti di­džio­jo dai­niaus Jo­no Ma­čiu­lio-Mai­ro­nio kū­ry­bos per­lus, tas ne­ži­no­mas as­ muo rank­raš­čius at­ne­šė į „Dar­bi­ nin­ko“ spaus­tu­vę (pran­ciš­ko­nų tei­gi­mu, apie 1950 m.) ir per­da­vė ve­dė­jui tė­vui Pran­ciš­kui Ged­gau­ dui OFM. Pas­ta­ra­sis per­da­vė juos is­to­ri­kui tė­vui Vik­to­rui Gi­džiū­ nui OFM, ku­ris ir vie­no­je, ir ki­to­ je kny­ge­lė­je įdė­jo sa­vo as­me­ni­nius ant­spau­dė­lius. P.Jur­kaus in­dė­lis

Pran­ciš­ko­nų rū­pes­čiu dau­ge­lis pa­si­trau­ku­sių­jų iš Lie­tu­vos ga­vo iš­kvie­ti­mus ir iš Vo­kie­ti­jos at­vy­ ko į Ame­ri­ką. Tarp jų bu­vo ir ra­ šy­to­jas, re­dak­to­rius Pau­lius Jur­

kus. Niu­jor­ke jis bu­vo įtrauk­tas į kul­tū­ri­nį vi­suo­me­ni­nį dar­bą: re­ da­ga­vo „Atei­ties“ žur­na­lą, ne­pap­ ras­tai daug jė­gų ir lai­ko sky­rė laik­ raš­čiui „Dar­bi­nin­kas“ (1951–1993) re­da­guo­ti. T.Gi­džiū­nas OFM sie­kė, kad Mai­ro­nio ma­giš­ka žo­džio ga­lia pa­ si­tar­nau­tų lie­tu­vių sa­vas­čiai sve­ ti­mo­je že­mė­je iš­sau­go­ti ir pa­trio­ ti­niams jaus­mams ža­din­ti, to­dėl nu­spren­dė „Pa­va­sa­rio bal­sų“ ma­ ke­tą per­duo­ti ne tik sau­go­ti, bet ir pub­li­kuo­ti ra­šy­to­jui P.Jur­kui. Šio straips­nio au­to­rei te­ko lai­ mė su­si­pa­žin­ti ir ne kar­tą bend­ rau­ti su P.Jur­ku­mi Niu­jor­ke. Jis bu­vo pa­ža­dė­jęs šį uni­ka­lų lei­di­nį per­duo­ti į Mai­ro­nio na­mus. Sa­vo no­rus ir ke­ti­ni­mus įra­šė ir die­no­ raš­ty­je (sau­go­mas MLLM). De­ja, anks­ty­va ra­šy­to­jo mir­tis ne­lei­do jam tai pa­da­ry­ti (mi­rė stai­ga 2004 m. ba­lan­džio 9 d. Niu­jor­ke). Tik po ke­le­rių me­tų pa­vy­ko ra­ šy­to­jo duk­rą Dai­ną pri­kal­bin­ ti leis­ti per­žiū­rė­ti ir at­si­rink­ti jos tė­vo P.Jur­kaus rin­ki­nį. Me­džia­ga bu­vo per­žiū­rė­ta Bos­to­ne, o vė­liau ir Niu­jor­ke (kur ir bu­vo su­ras­tas uni­ka­lus eks­po­na­tas). P.Jur­kaus

ar­chy­vi­nė me­džia­ga per­siųs­ta ir par­vež­ta į Mai­ro­nio na­mus. Be­ga­li­nius pa­dė­kos žo­džius rei­ kia tar­ti tam ne­ži­no­ma­jam, ku­ris iš­gel­bė­jo nuo pra­žū­ties ir iš­ve­ žė šiuos rank­raš­čius iš Lie­tu­vos, ir bro­liams pran­ciš­ko­nams, ku­ rie dau­giau nei 50 me­tų sau­go­jo ir glo­bo­jo šiuos tur­tus. Itin pa­gar­biai no­riu kal­bė­ti apie Dai­ną Jur­ku­tę ir jos ma­mą po­ nią Vi­dą, ku­rios pa­dė­jo su­grą­žin­ ti P.Jur­kaus ar­chy­vi­nę me­džia­ gą, o kar­tu ir Mai­ro­nio „Pa­va­sa­rio bal­sų“ V lai­dos ma­ke­to rank­raš­tį į Lie­tu­vą. Be ga­lo dė­kin­ga esu ma­ no ke­lio­nių me­ce­na­tams – Ni­jo­lei ir Vi­ta­liui Lem­ber­tams, Te­re­sei ir Al­gi­man­tui Lands­ber­giams, Ade­ lei ir Juo­zui Gri­noms. Ypa­tin­gus pa­dė­kos žo­džius ski­riu Mai­ro­nio duk­te­rė­čiai, išei­vių vai­kų ra­šy­to­jai Da­nu­tei Lip­čiū­tei-Au­gie­nei, gy­ve­ nan­čiai Pa­lai­min­to­jo Jur­gio Ma­tu­ lai­čio slau­gos na­muo­se Put­na­me. Lai­ke iš­bars­ty­ti, bet, lai­mė, at­ ras­ti ženk­lai tar­si gy­vi liu­dy­to­jai at­sklei­džia mums dar ne­ži­no­mus J.Ma­čiu­lio-Mai­ro­nio gy­ve­ni­mo ir kū­ry­bos skaus­min­gus fak­tus. (Bus dau­giau)


4

penktadienis, gruodžio 21, 2012

santaka /tavo krantas

Be­veik nu­ty­lė­tas ro­ma­nas Ra­šy­to­jo R.Kli­mo mir­ties de­šimt­me­čiui Bro­nė Kar­pa­vi­čiū­tė

N

eįp­ras­ta ra­šy­ti apie kny­ gą praė­jus sep­ty­ne­riems me­tams po jos iš­lei­di­mo. Prieš tiek me­tų Ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la iš­lei­do ne­baig­tą Ra­mū­no Kli­mo (1945–2002) ro­ ma­ną „Mask­vos lai­kas“, ku­rį po jo mir­ties spau­dai pa­ren­gė ra­šy­to­jas Vy­tau­tas Mar­tin­kus. 2002 m. gruo­džio 22 d. R.Kli­mas vi­sam lai­kui bai­gė kū­ry­bi­nį ke­lią, o jo penk­to­ji kny­ga bu­vo iš­leis­ta, ma­tyt, mi­ru­sio ra­šy­to­jo 60-me­čio pro­ga. 2007 m. au­to­riui už ro­ma­ną bu­vo pa­skir­ta Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­ jun­gos pre­mi­ja.

Ne­pel­ny­tai ma­žas ti­ra­žas

Ne­ma­nau, kad daug kas šią ne­ baig­tą kny­gą yra skai­tęs. Ji iš­leis­ta kuk­liu 800 egz. ti­ra��žu, tai bū­din­ga tik poe­zi­jos kny­goms. Ją iki šiol dar ga­li­ma sėk­min­gai už­si­sa­ky­ti in­ter­ ne­tu, bet jos ne­bu­vo ma­ty­ti kny­gy­ nuo­se, bib­lio­te­ko­se, tarp „Mo­ki­nio bib­lio­te­kos“ lei­di­nių, o kny­ga, pla­ čiau pa­skleis­ta, ti­kiu, ga­lė­tų su­do­ min­ti dau­giau ne­gu 800 Lie­tu­vos skai­ty­to­jų. Kad ir dėl iš­kal­bin­go sa­vo pa­va­di­ni­mo, ku­ris su kau­ pu pa­si­tei­si­na. Ga­lė­tų ji su­do­min­ ti ir iš­pru­su­sį, kny­gą my­lin­tį Kau­ no skai­ty­to­ją. Dau­ge­lis iš mū­sų esa­me ne­blo­ gai su­si­pa­ži­nę su dau­giau kaip 50 me­tų tru­ku­siu so­vie­ti­nės oku­pa­ci­ jos lai­ko­tar­piu. Ži­no­me ko­ne vis­ ką, bet ver­ti­na­me prieš­ta­rin­gai. Trem­ties, la­ge­rių lai­kai? Ne­mo­ ka­mo moks­lo, dar­bo kiek­vie­nam pa­gal su­ge­bė­ji­mus, pi­gių de­ga­lų, ne­bran­gaus mais­to lai­kai? To gy­ve­ ni­mo fak­tai yra ir ga­li bū­ti įvai­riai in­terp­re­tuo­ja­mi, kol ne­bus su­kur­ti me­no kū­ri­niai, at­sklei­džian­tys tais me­tais gy­ve­nu­sių žmo­nių psi­cho­ lo­gi­nę bū­se­ną. To­kie, kaip R.Kli­mo ro­ma­nas ar­ba ki­tos kny­gos, ku­rios bus kaž­kie­no pa­ra­šy­tos. To­dėl la­bai no­ri­si, kad R.Kli­mo ro­ma­nas bū­tų skai­to­mas. Juo la­

biau kad ke­tu­rios anks­čiau jo pa­ ra­šy­tos kny­gos bu­vo iš­leis­tos 6, 8, 20 ir 25 tūkst. egz. ti­ra­žu. O pa­sku­ ti­nio­ji ir ge­riau­sia – tik 800 egz.! Ver­tin­go­ji au­ten­ti­ka

Pa­ne­vė­žy­je gi­męs R.Kli­mas 1963– 1968 m. stu­di­ja­vo in­ži­ne­ri­ją Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­te. Iš kny­gos, be­veik au­to­biog­ra­fi­nės, su­ži­no­me, kad čia su­si­pa­ži­no jo tė­vai, Kau­no oro uos­te be­lauk­da­mi par­skren­ dan­čių Ste­po­no Da­riaus ir Sta­sio Gi­rė­no.

Jos ver­tė – ne vi­ siems li­te­ra­tū­ros kū­ ri­niams bū­din­gas au­ten­tiš­ku­mas. Ne sti­liaus leng­vu­mas, ne int­ri­ga, o psi­cho­ lo­gi­nis tik­ru­mas ir tik­ro­sios gy­ve­ni­mo ver­ty­bės.

Čia, Ra­my­bės par­ke, ne­to­li me­ če­tės, tu­rė­jo bū­ti jo se­ne­lio ka­pas: pir­mą­ją ka­ro veiks­mų Lie­tu­vo­je die­ną su ki­tais dvy­li­ka li­go­ni­nė­je prie So­bo­ro be­sveiks­tan­čių li­go­nių jis at­si­dū­rė... sunk­ve­ži­my­je, va­di­ na­mo­jo­je pu­sant­ra­to­nė­je, ku­ri „iš­ rie­dė­ju­si pro var­tus, te­nu­va­žia­vo iki ka­pi­nių prie au­to­bu­sų sto­ties“. „Rin­ki­tės ku­rį no­rit, tik­tai ne ši­ tą ir ne ši­tą, ma­tot, žmo­nės juos jau pa­si­rin­ko, pri­žiū­ri“, – ro­do ka­pus pa­grin­di­nio vei­kė­jo, dar ma­žo ber­ niu­ko, tė­vams ka­pi­nių sar­gas. Tė­ vo „žvilgs­nis bė­go per ka­pe­lius – nuo pir­mo iki dvy­lik­to ir at­gal. Vėl nuo pir­mo iki dvy­lik­to...“ Trum­pai pa­mi­ni­ma, kad tą pa­čią ka­ro die­ną bu­vo nu­kan­kin­tas ir tė­vo bro­lis – chi­rur­gas. Taip dar prieš pa­grin­ di­nio vei­kė­jo gi­mi­mą į jo gim­tą­jį kraš­tą įžen­gė Mask­vos lai­kas.

„O gal iš tie­sų li­ki­mas?“ – apie šei­mos ir sa­vo gy­ve­ni­mą mąs­to pa­grin­di­nis ro­ma­no pa­sa­ko­to­jas, Mask­vos lai­ko gaub­tas pus­penk­to de­šimt­me­čio, apie sa­vo ir sa­vo tė­ vų la­bai tau­piai, bet la­bai psi­cho­ lo­giš­kai pa­vaiz­duo­tą gy­ve­ni­mą – apie tai ir yra ši ne­baig­ta kny­ga. Jos ver­tė – ne vi­siems li­te­ra­tū­ ros kū­ri­niams bū­din­gas au­ten­tiš­ ku­mas. Ne sti­liaus leng­vu­mas, ne int­ri­ga, o psi­cho­lo­gi­nis tik­ru­mas ir tik­ro­sios gy­ve­ni­mo ver­ty­bės, ku­ rias teig­ti jau bu­vo pa­jė­gus pen­ kias­de­šimt­me­tis ra­šy­to­jas. Gy­ve­ni­mo tie­sa

Vie­na iš di­džiau­sių ver­ty­bių R.Kli­ mo per­so­na­žui – šei­mos ši­lu­ma. Šven­ta šei­my­nė­le va­di­na pa­sa­ko­ to­jas sa­vo tė­vą, mo­ti­ną ir sa­ve, ką tik mo­kyk­lą pra­dė­ju­sį lan­ky­ti ber­ niu­ką, ne­tru­kus ne­te­ku­sį tė­vo, šal­ tą žie­mos va­ka­rą iš­si­ves­tą en­ka­vė­ dis­to ir jau ne­su­lau­ku­sį ki­tą ry­tą su mais­to mai­še­liu atė­ju­sios žmo­nos ir sū­ne­lio. Tė­vų, ma­te­ma­ti­kos-ast­ro­no­mi­ jos ir pran­cū­zų kal­bos mo­ky­to­jų pa­veiks­lai ir pa­pa­sa­ko­ti li­ki­mai su­ gniau­žia gerk­lę ne tik pa­čiam pa­ sa­ko­to­jui. Švie­sūs, kuk­lūs Lie­tu­vos in­te­li­gen­tai ryš­kūs kaip ta am­ži­na žva­kė, švie­čian­ti Mi­ka­lo­jaus Kons­ tan­ti­no Čiur­lio­nio pa­veiks­le. R.Kli­mas pa­gal sa­vo ta­len­to pri­ gim­tį nea­be­jo­ti­nai bu­vo poe­tas ir kū­rė in­te­lek­tua­lią­ja va­di­na­mą pro­ zą taip, kaip jo mėgs­ta­mi Ame­ri­kos ra­šy­to­jai Tho­mas Wolfe‘as, Wil­lia­ mas Faulk­ne­ris, Joh­nas Updike‘as – su­bti­liai, poe­tiš­kai su­šil­dy­da­mas gy­ve­ni­mo kas­die­ny­bę. Tik mi­nė­ti ra­šy­to­jai bu­vo pri­pa­žin­ti gim­to­jo­ je Ame­ri­ko­je, o poe­ti­nę kal­bą pa­ mė­gu­sio, nors to­li gra­žu ne vi­sa­da ja ra­šiu­sio R.Kli­mo kū­ri­nių li­ki­mas yra ki­toks. Bent kol kas ki­toks. Jo „Mask­vos lai­kas“ tu­ri tik tiek skai­ ty­to­jų, kiek lie­tu­vių poe­zi­ja. Nors ro­ma­ne skel­bia­mos ver­ty­ bės: šei­ma, gim­tie­ji na­mai, gam­ ta, mei­lė, tė­vy­nės lais­vė, žmo­

gaus uni­ka­lu­mas, me­nas – yra to­kios mums su­pran­ta­mos, trūks­ ta­mos, pa­gei­dau­ja­mos ir priim­ti­ nos. Jas žmo­gus pa­žįs­ta ir kau­pia bei sau­go­ja nuo pat sa­vo są­mo­ nės su­švi­ti­mo, ir, nu­trū­kus ku­riai nors gran­džiai iš tos bū­ti­nos žmo­ gui gran­di­nės, anot R.Kli­mo, su­by­ ra vi­sas jo gy­ve­ni­mas. Ne­te­kęs tė­vo, o vė­liau – ir mo­ti­ nos, suau­gęs sū­nus, nors ir tam­pa žur­na­lis­tu, tu­rin­čiu bu­tą Vil­niu­je prie Ne­ries prieš pat Vin­gį, auto­ mobilį, sek­sua­lią, be­si­sten­gian­čią jam pa­tik­ti žmo­ną, yra tie­siog pa­ si­gai­lė­ti­nai ne­lai­min­gas. Net šei­mo­je žmo­gus ga­li bū­ti ka­ li­na­mas, – taip už­jaus­da­mas mąs­ to pa­sa­ko­to­jas apie jo ne­my­lin­ čią žmo­ną, – jei­gu bus gy­ve­na­ma ne pa­gal Di­džio­jo Vir­tuo­zo gro­ ja­mą mu­zi­ką – na­tū­ra­lią gy­ve­ni­ mo ver­ty­bių se­ką, jei per prie­var­ tą jam bus bru­ka­mos azi­jie­tiš­kos ver­ty­bės, jei žmo­nės bus tik per­ si­ren­gė­liai, šmi­ri­nė­jan­tys sve­ti­mu žings­niu, gy­ve­nan­tys ne sa­vo tė­vų na­muo­se. Di­dy­sis gy­ve­ni­mo kon­cer­tas bi­ sui ne­gro­ja­mas, nie­ko pa­keis­ti ne­ga­li­ma. Mask­vos lai­kas pa­lie­ka nu­skriaus­tam žmo­gui tik vie­ną ga­ li­my­bę – pri­si­min­ti. Ne­pa­mesk sa­ vo gim­tų­jų na­mų rak­to, ne­pa­miršk vei­dų, ne­su­de­gink nuo­trau­kų. Ti­ kėk – ga­lų ga­le tau bus pa­sa­ky­ ta: grįžk, jei iš­sau­go­jai sa­vo na­mų rak­tą... Stik­las iš gy­ve­ni­mo pe­le­nų

Skai­ty­to­jas tu­rė­tų bū­ti kant­rus, kai ra­šy­to­jas mi­ni ne­ma­žai me­ni­nin­ kų, ki­tų iš­min­tin­gų žmo­nių var­dų – R.Kli­mas at­kak­liai pa­si­lie­ka šią jam la­bai svar­bią tei­sę, nes me­nas ir moks­las ga­li bū­ti pa­sku­ti­nė žmo­ gui li­ku­si ver­ty­bė. Te­gul skai­ty­to­jas ne­pyks­ta, kai kny­gos per­so­na­žas pil­ku vei­du gurkš­no­ja iš bu­te­lio trau­ki­nio tam­ bū­re ar iš­mes­tas iš pa­sku­ti­nio rei­so au­to­bu­so, ne­ra­dęs ke­lio klam­po­ja per sve­ti­mas bul­ves, ar atė­ję į įkur­

tu­ves su žmo­na ir drau­gu try­pi­nė­ja bu­vu­sio enka­vė­dis­to prieš­kam­ba­ ry­je ne­ši­ni gė­lė­mis ir bu­te­liu. Skai­ty­to­jas tu­rė­tų pa­si­steng­ti ir įsi­vaiz­duo­ti to­je šven­tė­je skam­ ban­čią me­lo­di­ją dai­nos, ku­rios žo­ džius ras kny­go­je: „At­verk į so­dą var­te­lius.... Tik šil­čiau ap­si­renk, gal­vu­tę čad­ra pri­si­denk...“ Ro­ man­so at­li­kė­jui at­si­vė­rė... Ma­ga­ da­no la­ge­rio var­tai. Sting­do šir­dį ne­ri­mas dėl tos dai­nos mer­gi­nos li­ki­mo: kas tam­sio­je pa­vė­nė­je nu­ ims jai nuo gal­vos čad­rą? R.Kli­mas sa­vo kny­gai ne­pa­gai­li ru­siš­kų žo­džių ir lie­tu­viš­ko, tiks­ liau, aukš­tai­tiš­ko grau­du­mo. Nors kar­tais ne taip leng­va jo me­ta­fo­ ras su­pras­ti, bet ra­šy­to­jas nea­be­ jo­ti­nai ži­no tai, ką ži­no ir nu­jau­čia jo per­so­na­žas – leng­vai pa­sie­kia­ ma net mei­lė ne­ga­li bū­ti mei­le, o tam­pa tik sek­su, trum­pai vei­kian­ čiais vais­tais, gy­dan­čiais ir nie­kaip neiš­gy­dan­čiais po­trau­mi­nės žmo­ gaus bū­se­nos. Ne­daug kuo nuo mei­lės ski­ria­si ir tik­ra­sis me­nas. O ku­ris ra­šy­to­jas ne­trokš­ta sa­vo kū­ri­niui am­ži­nu­ mo? Kny­gos pra­džio­je pa­grin­di­nis vei­kė­jas, dar stu­den­tas, už­si­ra­šė per­skai­ty­tą R.Des­car­tes min­tį apie nuo­sta­bią ug­nies sa­vy­bę – pe­le­ nus pa­vers­ti stik­lu. Ra­šy­to­jas vi­so­ je ne­baig­to­je kny­go­je ir­gi at­kak­liai sie­kė pa­na­šaus ste­buk­lo – su­kur­ ti „stik­lą“ net iš žmo­gaus gy­ve­ni­ mo pe­le­nų. To­dėl ir ra­šė tą dar ma­ žai kie­no skai­ty­tą ro­ma­ną apie to­li gra­žu ne vi­siems mums pa­žįs­ta­mą Mask­vos lai­ką.

Lua­na Ste­bu­lė

Virs­mas

At­virkš­čiai

Šal­ty­me­tis

Ani­ka

Skub­riai nu­plė­šiu nuo sa­vęs Visus Troš­ki­mų, gei­du­lių skar­ma­lus. Pa­lan­kiau­sias me­tas Už­gau­liam šiau­riui pu­čiant. Šal­čio ge­luo­nis iš­de­gi­na emo­ci­jas, Vi­sus ri­mus ir ne­ri­mus. Į lai­ki­ną­jį ke­va­lą įsi­lei­džiu stin­gu­lį. Su­vo­kiu , tik šio­je for­mo­je – Sie­la ma­no­ji. Spūs­čio­ji žvar­bą I š t r i n t i. Ne­pa­vyks­ta pa­nai­kin­ti įra­šy­tų Var­dų ir vie­to­var­džių. Var­das – žmo­gus Ne­ti­kė­tas sen­ti­men­to gū­sis, At­pu­čia pa­lai­kį dra­bu­žė­lį. Tryp­čio­ju nuo­gu­tė­lai­tė, Troš­ki­mų ap­siaus­tas ap­go­bia pe­čius. S u š i l t i.

Pa­žiū­rėk, Po­pie­rius at­gal į me­dį at­vir­to. Paž­velk, Stik­las į smė­lį su­grį­žo. Žvel­ki, Li­ni­nė su­kne­lė li­nų lau­ke su­ žy­dė­jo. Re­gi, Vi­si šaukš­tai, pei­liai, ša­ku­tės – Po že­me. Vėl tik auk­sas, ge­le­žis, si­dab­ras. Tie­sa, O tu dul­kė į dul­kę. Kar­to­sis vė­lei Am­ži­nas ra­tas. Nau­ja pra­džia Bus.

Aš taš­kė­siu juo­dai, Aš taš­kė­siu juo­dai Da­bar Tik ant bal­to. Van­giai skie­me­nuo­ja die­nas Abuo­jas lai­kas. Sa­vas­ties vir­pe­siai – Pa­žei­džia­mi ir tra­pūs. Žie­ma – be­jaus­mė Sū­ku­rio­ja drumz­li­nas min­tis. Klai­di ta­kos­ky­ra Šir­da­žo­lių pie­ve­lė­je. Dar vis­ko ma­ny­je ap­stu. Ne vien tik že­lia pikt­žo­lės, Ne vien tik pikt­žaiz­dės ir trū­nys. Žin­gei­dų žvilgs­nį įmer­kiu A n a p u s, Bal­tai ant juo­do Tik Bal­tai ant juo­do. Snū­du­riuo­jan­čios min­tys Tarp skie­mens ir skait­mens.

Iš tau­riau­sių sie­los vir­pe­sių, Sub­ran­din­tos min­ties spaz­mų. Ban­dau iš­gau­ti iš­min­ties Au... Neiš­ma­nė­liams vi­du­ram­žių al­che­mi­kams Ne­pa­vy­ko ne­tau­rių­jų me­ta­lų Pa­vers­ti į auk­są. Neiš­ra­do vais­tų nuo vi­sų li­gų, Ypa­tin­gai nuo sie­los, Ypa­tin­gai nuo sie­los. Vi­liuo­si pa­vyks, avyks, vyks Ang­ra Main­jus slam­pi­nė­ja ap­su­kui, Aky­lai ste­bė­da­ma kiek­vie­ną kvėp­te­lė­ji­mą. Džiū­gau­ja ne­sėk­mė­mis. Iš­si­lie­ja efe­me­riš­ka tik­ro­vė dro­bė­je. Tai ta­vo­jo gy­ve­ni­mo pa­veiks­las, Kva­to­ja į au­sį de­mo­nė Ana­ta. Ahū­za Maz­da pra­dan­gi­na dro­bę. L a i k u. Vė­lei vil­tin­ga spal­va, Nau­jas ban­dy­mas iš­gau­ti Au...


2012-12-21 Santaka