3
Penktadienis, gruodžio 7, 2012
santaka/vietos dvasia kaunodiena.lt/naujienos/kaunosantaka
Žaliakalnio funikulierius
T
turinti E.Žekienė žino, kaip prakalbinti lėles.
dytojos skepsio, garsiai mąsto apie savo ateitį teatre. O E.Žekienės atžalos, vaikystė je ne sykį pasirodydavusios Kauno dramos spektaklių vaikų masuotė se, užaugusios nesusiejo savo liki mų su teatru. „Kodėl mes, teatro žmonės, paaukoję jam savo visą gyvenimą, taip stengiamės nuo to atbaidy ti savo atžalas?“ – klausiu abiejų jubiliačių. „Kad nepatirtų tos da lios!“ – beveik sutartinai atsako abi, o Elena priduria: „Teatre lyg ir menkiau vertingas tampi bėgant metams...“ Keista ir kartu nuostabu tai girdėti iš lūpų teatro veteranės, kuri su vy ru aktoriumi, rašytoju ir dramatur gu Antanu Žeku yra tiek daug teat re išgyvenusi, nuveikusi. Staigus pasitraukimas iš Dramos teatro, kuriame sėkmingai dirbta, poniai Elenai tapo skaudžiu smūgiu. Kitas sceninio likimo išbandy mas užklupo po to, kai, Kauno lėlių teatre pasikeitus meninei vadovy bei, aktorė, iki tol buvusi populia ri, staiga tapo lyg ir nebereikalinga. Impulso pagauta ji tėškė pareiški mą, bet netrukus, paragavusi lais vės nuo teatro smagumų ir smūgių, vėl pasiprašė atgal į gimtąjį teat rą. „Pajutau, kad negaliu gyven ti be mūsų kolektyvo, atsiklaupiau prieš juos, ir priėmė mane atgalios. Bet, tiesa, daugiau į sceną nebeįlei do“, – prisiminė pašnekovė. Naują veiklos barą ir naują pa šaukimą aktorė Elena rado Lėlių teatro muziejuje, kurį 1997-aisiais perėmė iš muziejaus įkūrėjos Vale
rijos Ratkevičienės. 15 metų tvar kymosi muziejuje – tai dešim tys tūkstančių mažųjų lankytojų, daugybė įgyvendintų projektų, su rengtų parodų po visą Lietuvą. Kauno lėlių teatro muziejus – tai materializuota lėlių teatro at mintis. Abiejų jubiliačių artistinių gyvenimų personažai čia mie ga lentynose arba tvarkingai su dėti ir stropiai prižiūrimi dėžė se. Režisierių ir dailininkų Stasio Ratkevičiaus, Algimanto Stanke vičiaus, Jūratės Janušauskaitės, Olego Žiugždos, Mildos Brėdiky tės, Laimos Lankauskaitės, Vita lijaus Mazūro, Jūratės Stauskaitės, Rimo Driežo, Rositos Raud ir kitų menininkų sumanymai, realizuo ti ir atgyvenę visavertį sceninį gy venimą, ilsisi čia. Tai – Elenos Že kienės pasaulis ir kartu – viso Lėlių teatro istorija. ...Temperamentingas pokalbis su ryškiomis mūsų plastinio teat ro žvaigždėmis Kauno lėlių teatro muziejaus jaukiuose užkaboriuose baigėsi nuoširdžiausiais jubiliačių palinkėjimais viena kitai. Elena linkėjo kolegei kuo di desnės kūrybinės sėkmės, nes tik dirbdamas teatro artistas suranda asmeninę laimę ir gyvenimo pra smę. Laima linkėjo vyresnei ko legei kuo stipresnės sveikatos ir kuo ilgiau išbūti teatre, kur ji tik rai yra reikalinga ir labai vertina ma. Belieka tik prisijungti prie šių gal šiek tiek pavėluotų, bet visuo met aktualių linkėjimų ir kartu pa linkėti Kauno valstybiniam lėlių teatrui ir jo ištikimiems žiūrovams kuo daugiau prasmingų įspūdingų teatro švenčių!
choras. Beje, choro scenose – at virkščiai – baleto artistai dainuo ja su choristais. Uždainuoja net ir dirigentas Jonas Janulevičius, atsi sukdamas veidu į žiūrovus, kaip ir dera būnant... scenoje. Taip – or kestrantai šį kartą neįprastoje vie toje – scenos aukštumose, tarsi ly giateisiai spektaklio artistai. Tenka pasistengti – juk prieš kiekvieną instrumentą – mikrofonas. Ats kirai paminėtinas didžiulis garso operatorių darbas. Šis Z.Vernerio kabaretas, nors ir rodomas paskutinę savo gyvavi mo dieną, atrodo, kad gyvuos il gai. Gyvybės užtaisą jam suteikia vidinis nenutrūkstama energija
trykštantis pulsas, mielos, pažįs tamos melodijos, spalvomis žai žaruojančios dinamiškos scenos, nors pati scenografija santūri, ne blaškanti dėmesio nereikalingoms detalėms (dailininkė Vilma Galec kaitė-Dabkienė). Tai reginys, kaip ir dera kaba reto muzikos žanrui, atitolinantis nuo kasdienių rūpesčių, leidžian tis pažvelgti į mūsų ydas ir trūku mus su lengvu humoru. Sykiu tai spektaklis, priver čiantis ir susimąstyti – dvasinės vertybės net ir atpalaiduojančio je kabareto scenoje nesunaiki namos, tai – ne plytos ar lentos, tai – mūsų širdyje.
Naujas pašaukimas – muziejuje
arpukario Lietuvoje mies to modernumas nere tai būdavo siejamas su įvair iais infrastr ukt ū ros gerinimo ir gatvių pagražini mo darbais. „Ką gali reikšti mies tui grožio, patogumų ir sveikatos atžvilgiu geras miesto išplanavi mas, galima matyti iš to, kaip žy miai keičia miesto išorinę išvaizdą tokie dalykai, kaip vandentiekis, kanalizacija, požemy sudėti te legrafo, telefono ir elektros laidai ir t.t.“, – 1937-aisiais buvo rašo ma leidinyje „Savivaldybė“. Maža to, kai kurie autoriai, tar si interpretuodami Le Corbu sier’o šūkį „architektūra arba re voliucija“, manė, kad „nešvara ir nesusitvarkymas [miestuose] turi, kaip pasėką, dvasinį ir fizi nį sumenkėjimą ir mažą atsparu mą įvairiems kraštutinumams“ (J.Stanišauskis „Dar apie miestų ir miestelių tvarkymą“ leidiny je „Savivaldybė“, 1931 m.). Aki vaizdu, kad Kauno funikulieriai šiame kontekste atsirado kaip vie nas ryškiausių ir savičiausių Kau no miesto infrastruktūros moder nėjimo ženklų, liudijančių apie sparčiai augantį miestą. Mintis statyti funikulierių kilo siekiant glaudžiau sujungti vir šutiniąją miesto dalį su apatiniąja. Miestui sparčiai plečiantis, buvo susirūpinta, kad „statyba Žaliam Kalne sumažėjo, o apačioje nau jam mieste padidėjo ir kainos sklypams čia smarkiai auga. Šį reiškinį galima paaiškinti tuo, kad susiekimas tarp miesto ir kalno yra apsunkintas. Trūkumui dali nai pašalinti, Miesto Valdyba nu tarė įrengti funikulerą“ („Techh nika ir ūkis“ 1931 m., Nr. 3). Tad 1927 m. buvo priimtas sprendimas funikulierių statyti iš Aušros tako į Kalnų gatvę. Tiesa, apsisprendžiant dėl tikslios ge ležinkeliuko-funikulieriaus vie tos parinkimo, buvo numatytos ir kitos galimos vietos: „Šiomis dienomis iš Leipcigo atvyko in žinierius Rudolfas patikrinti vie toje, kur galima įrengti geležinke liukus į kalną. Tinkamiausiomis vietomis numatomos šios: 1) nuo Kalnų gatvės – ties Mickevičiaus gatve – per Nekrašienės sklypą iki Aušros gatvės; 2) nuo Vilkmergės plento, ties Laisvės alėja, pro Ra gučio trobesius ir sodną iki Ma lūnų gatvės, ir 3) nuo Veiverių gatvės ties Vytauto Didžiojo til tu Aleksoto iki Fizikos–chemijos instituto“ („Lietuvos aidas“, 1930 m. gegužės 12 d.). Įdomu, kad dėl pirmojo funi kulieriaus statymo vietos padėjo apsispręsti ir savotiški sociolo giniai tyrimai, kai potencialiems keleivių srautams įvertinti Kauno miesto savivaldybė pasamdė be
1927 metais
buvo priimtas sprendimas funikulierių statyti iš Aušros tako į Kalnų gatvę.
Istorija: funikulierius tarpukariu.
Jono Palio asmeninio rinkinio nuotr., publikuota leidinyje „Kauno savasties ženklai“
darbius, kurie skaičiavo žmones, lipančius laiptais aukštyn ir že myn. Buvo nustatyta, kad praei nančių žmonių skaičius didžiau sias yra Kauko g. (apie 4 000 į dieną), po to Žemaičių g. (3 500) ir mažiausiai Aušros take (3 000). Šis reiškinys iš dalies aiškintas tuo, kad Aušros take pasikelti yra sunkiau, nes daugiau tenka laip tais lipti. Iš pradžių manyta, kad keltuvas veiks „du syk per dieną – rytą val dininkams einant į darbą ir 2 v. – žmonėms iš darbo gryžtant“ (ra šė „Lietuvos žinios“, 1931 m. kovo 11 d.). Vis dėlto moderniška susi siekimo priemonė netruko tapti populiari, ir prasidėjo svarstymai apie galimybę į Žaliakalnį pasta tyti dar bent du keltuvus: prie Trakų gatvės ir į Parodos kalną arba prie Kauko laiptų. Tarpukario spaudoje galima rasti gana linksmų argumentų už vieną ar kitą vietą. Antai tūlas pi lietis, pasirašęs J.Jonaičio slapy vardžiu, prieštarauja funikulie riaus atsiradimui Kauko alėjoje: „Pastatytas Kauko gatvėje keltu vas aptarnautų tik nedidelį rajo ną, o Vytauto kalno ąžuolynu geru oru tegalėtų naudotis kaip ir ligi šiol tik nedidelis skaičius žmonių, pasiryžėlių keltis stačiu kalnu, o stadionas ir vykstančios jame rungtynės ir toliau didelei miesto gyventojų daugumai būtų tik sa votiškos legendos, nes šiandien rungtynių eina žiūrėti tik tvirtos širdies ir plaučių žmonės“ („Lie tuvos aidas“, 1933 m. birželio 12 d.). Tiesa, 1935 m. buvo įrengtas tik vienas tokio pobūdžio mecha nizmas – Aleksote. Pastačius Žaliakalnio keltuvą, „iš pradžių keleivius kėlė tik vie nas medinis, apkaltas skarda va gonėlis; antrasis, prikrautas ak menų, buvo naudojamas kaip atsvara. 1932 m. Kauno miesto
savivaldybė nusprendė perdaryti kontrolinio svorio vagoną į kelei vinį. Laimėjusi konkursą, šį dar bą atliko Amerikos lietuvių pre kybos bendrovė AMLIT. 1937 m. keltuvas vėl rekonstruotas. Kelei vius imta vežti naujais, didesniais, vagonais, kuriuos suprojektavo inžinierius N.Dobkevičius. Va žiuokles pagamino šveicarų įmo nė „Theodor Bell“. 1933 m. kelei vių patogumui apatinėje stotelėje pastatyta užuovėja-stoginė, 1935 m. suprojektuota ir pastatyta iki šiol nepakitusi stoginė. Viršuti nė stotelė nuo 1931 m. keitėsi tik vieną kartą“. (Jonas Palys, „Kau no funikulieriai. Kauno savasties ženklai“.). Belaukiant modernios transpor to priemonės, būdavo ir pašmaikš taujama. 1931 m. balandžio 1 d. pa sirodė žaismingas pokštas, apie esą „be didelio triukšmo ir pasi gyrimų“ miesto valdybos įrengtą funikulierių į Linksmadvario kal ną. Be to, kad esą „nusileidžian tiems žemyn bus primokama 5 centai, nes reikalingas funikulie riaus lygsvarai balastas“, pasigir ta, kad „vagone esąs mažas bufetas su užkandžiais ir išgėrimais. Mū sų bendradarbis, išmėginęs tą ke lionę aukštyn, tikina, kad pasikėli mo laiko užtenka dviese pusbonkę ištuštinti“ („Dienos naujienos“, 1931 m. balandžio 1 d.). Šiandien vis dar veikiantys fu nikulieriai paryškina vieną išraiš kingiausių Kauno urbanistinių savitumų – šlaitus ir jų betarpiš ką sąveiką su miestu. Architektū riniame diskurse jau gana įprasti raginimai atgręžti Kauno miestą į upę. O miesto ryšiai su šlaitu – kiek rečiau eksploatuojama tema, kuri galėtų sulaukti ne mažesnio dėmesio. Dr. Vaidas Petrulis Architektūrologas, Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras