18 parodų
2012 Birželio 22
Scenarijaus autorius: Evaldas Jansas Montažo režisierius: Evaldas Jansas Kalba: lietuvių Titrai: anglų k. Evaldo Janso dokumentinis filmas „Laisvė kurti“ – apie įkalinimo įstaigose kuriančius kalinius. Režisierius įsiklauso į kalinių istorijas, kuriose susipina gyvenimo klaidų, bausmės ir kūrybos kaip savotiškos laisvės formos, leitmotyvai. Sumaitotų likimų, nusikaltimo ir bausmės, gyvenimo prasmės paieškų ir atgailos temos sužadina atjautą ir verčia susimąstyti. Filme kalbama ne vien apie klaidas ir jų atpirkimą, bet ir apie kontroversiškus dalykus, kurie neredukuotini į paprastas „gera–bloga“, „moralu– amoralu“, „simpatijų–antipatijų“, „juoda–balta“ opozicijas. Pasaulį rodydamas kalinių akimis, E. Jansas iš arti rodo tokią aplinką, apie kurią visuomenė paprastai nenori žinoti. Filmo autorius vaišina pilnametraže tirštos, specifinės, kontroversiškos tikrovės doze, nesupakuota į blizgančius ideologijų popierėlius, neperšančia vienos tiesos ar iš anksto paruoštų atsakymų. „Vakaras su daktaru Šepardu“ Inscenizuota dokumentika 40 min., 2012 m.
Režisieriai: Gerda Paliušytė Operatorius: Eitvydas Doškus Kalba: lietuvių Titrai: anglų k. Parodoje „Lietuvos dailė 2012: 18 parodų“ pristatoma šio kūrinio premjera Vilniaus paveikslų galerijos edukacinių programų vadovė Gerda Paliušytė šių metų birželio 22 dieną, kartu su menininkais Gediminu G. Akstinu, Liudviku Bukliu, Chrisu Fitzpatricku, Laura Kaminskaite ir Elena Narbutaite organizuojamoje ekskursijoje supažindina lankytojus su nuolatine galerijos ekspozicija ir kartu įtraukia juos į vieną iš kasdienių detektyvinių mįslių. Per vieną vakaro pasivaikščiojimą atsirado naujas paveikslas, o dokumentuojamas renginys tapo filmu.
Žvirbliai Tikriausiai taip atrodytų paroda, jei ji būtų sukurta žvelgiant iš kūrinio, o ne autoriaus, kuratoriaus, koncepcijos ar žiūrovo perspektyvos. Žvelgiant formaliai, projektas „Žvirbliai“ gali būti įvardytas kaip paroda. Lygiai taip pat šis projektas gali funkcionuoti ir kaip kūrinių, kurie svajoja dalyvauti kitose parodose, kurie yra nepatenkinti savo kūrėjais, kuratoriais ar parodos koncepcija, katalogas. Arba kolektyvas, agentūra, tarpininkaujanti tarp kūrinių, menininkų bei parodų, profesinė sąjunga ar viena iš prancūzų sociologo Bruno Latouro aprašyto Daiktų parlamento žinybų. Pradžioje šis projektas siekė sujungti nepaklusnius, besimaskuojančius, pabėgusius, neužbaigtus ar save sukūrusius kūrinius – beveik subjektus, kurie yra pakeliui į naujas tapatybes, projektus bei parodas, kurių atvirumas naujoms situacijoms neleidžia jų apibrėžti tokiomis palyginti uždaromis sąvokomis kaip kūrinys, autorystė, koncepcija (kurią jie turėtų įkūnyti ir į kurią turėtų įsisprausti), diskursas (kuriame jie turėtų būti „aiškinami“) ir t. t. Greitai paaiškėjo, kad tikriausiai visi kūriniai gyvena ir nepriklausomą savo gyvenimą, kuris tik retais atvejais sutampa su autoriaus biografijos ar primesto diskurso tvarkos kontūrais. Jei šioje vietoje būtų ne visai taktiška vėl kalbėti apie kontekstą, paminėkime bent precedentus. Italo Carlo Collodi personažas Pinokis liepia elgtis su juo atsargiau staliui vos tik pradėjus jį skaptuoti, o įgijęs kojas iškart įspiria savo skulptoriui ir pabėga. Jo nosis dar nepaklusnesnė – Pinokio paradoksas apibrėžia prieštaringą situaciją, kai Pinokio nosis auga ne tik jam meluojant, bet ir tada, kai jis pažada meluoti, t. y. sako tiesą. Vienas iš Nikolajaus Gogolio personažų pasigenda savo nosies, kuri tampa asmeniu ir gyvena nepriklausomą gyvenimą. „Pietų parke“ ant pelės yra užauginamas mokytojo falas, kuris pabėga kartu su pele, kaip du atskiri kūnai viename. Raimundas Malašauskas tekste „Ar kūriniai irgi kuruoja?“ mini Francesco Manacordą, kuris teigia, kad norėtų pamatyti parodą, kurią kuruotų dvi papūgos, šeši šokoladiniai pyragai, jūros vandens dubuo, dvi skardinės šilto „Guinness“ alaus, pelar-
Laura Kaminskaitė, „Sugar Entertainment“, 2011 m.
gonijos vazonas ir Maria Lind. Pasak R. Malašausko, tai būtų jo mėgstamiausia „Documenta“. Kiekviena Davido Lyncho režisuoto „Tvin Pykso“ serialo serija pradedama vieno iš personažų, moters su malka rankose, monologu. Tačiau kalba ne moteris, o malka – moteris seriale yra tik vertėja, tarpininkė tarp serialo herojų ir jų paslaptingų gyvenimų, apie kuriuos kalba ir kuriuos kalbina malka, jei ši funkcija ir šie terminai išvis gali būti priskirti malkai. Grįžtant prie šios parodos konteksto, prie „Žvirblių“ – ar gali būti, kad kiekvienas parodoje dalyvaujantis kūrinys gali papasakoti apie save ir parodą (parodas) kaip minėtoji malka? Ir ar atsiras žiūrovas, ta „moteris su malka“, kuri išvers, retransliuos kūrinius? Galbūt tai būsite jūs ar dvi jūsų papūgos, šeši šokoladiniai pyragai, dvi skardinės šilto „Guinness“ alaus, pelargonijos vazonas ir Maria Lind? Savo ar kitų kūrinius pasiūlė Liudvikas Buklys ir Gintaras Didžiapetris, Alexas Cecchetti, Agata Erlacher, Antanas Gerlikas, Arūnas Gudaitis, Martijnas In’t Veldas, Laura Kaminskaitė, Timas Kliukoitas, Ignas Krunglevičius, Mikko Kuorinki, Diana Kuzmickaitė, Karlas Larssonas, Milda Laukinaitė ir Saulius Leonavičius, Nicholas Matranga, Darius Mikšys, Brandonas Wallas Olsenas, Paul Paper, Jurgis Paškevičius, Matthew Postas, Triinas Tammas, Rimantas Tumasonis Dalia Dūdėnaitė sukūrė parodos architektūrą pagal grupinio fotoportreto logiką. Kuratorius: Valentinas Klimašauskas
15
Daugiau nei 3000 VHS kasečių ir Aurelijos Maknytės „Videonuoma“ iš „Eliksyro“ kolekcijos parodoje „Dešimtas dešimtmetis“