Issuu on Google+

2011 liepa #15

Oskaras Koršunovas: iš pankų – į režisierius Dokumentika, sovietinė propaganda ir kramtomoji guma

Bjelle: Psicho atrasta, Samo išgarsinta Barų liūtams – naujos ganyklos

Tinklaraštininkų godos: nuo meilės kančių iki maisto papildų 370_015.indd 1

2011.06.28 18:07:00


370_015.indd 2

2011.06.28 18:11:38


37o

#15 Nu­me­rio bend­ra­dar­biai: Šiau­di­nė Ka­liau­sė Ži­no, kur, kas ir ka­da

Alek­sand­ra Fo­mi­na Kny­gų ir plunks­nų grau­ži­kė

Man­tas Stan­ke­vi­čius Re­pe­riš­kos sie­los spor­to žur­na­lis­tas

Vis­val­das Mor­ke­vi­čius Jau­na­sis fo­to­ge­ni­jus

DOMANTAS RAZAUSKAS

Kas nei­šei­na iš gal­vos, tas išei­na į in­ter­ne­tą

Poetiškas muzikantas arba muzikalus poetas

STASĖ ILGAKASĖ Etatinė tinklaraščių tyrinėtoja

LINA KASPARAITYTĖ Būtybės viršelyje autorė, iš žurnalų iškarpų sudėliojanti nerealius dalykus

GROŽIO GURU Ne tik lietuviškos mados ekspertai

Ra­šė: Jurgita Kviliūnaitė Iliustravo: Lina Kasparaitytė

I

n­ter­ne­te ke­le­tą die­nų skai­ti­nė­jau blo­gus, ku­ riuos kal­bi­nin­kai įky­riai lie­pia va­din­ti tink­la­ raš­čiais. Ir ko ten tik nė­ra... Jau­ni­mė­lis gvil­ de­na san­ty­kius su tė­vais ir dės­ty­to­jais. Kiek vy­res­ni su eg­zis­ten­ci­niu liū­de­siu ra­šo apie mei­lę. Tre­ti pa­pa­sa­ko­ja va­ka­rykš­čius nuo­ty­ kius ir klau­sia, kas ge­riau pa­gi­rioms – ka­ va ar ko­la. Ket­vir­ti ap­ta­ria ma­ty­tą kon­cer­tą ar spek­tak­lį. Pil­na ir ver­tei­vų, ku­rie ra­šo apie ko­kias nors ge­rą­sias bak­te­ri­jas. At­ro­do, kad rek­la­ma jau ir čia už­sii­ma tvir­tas po­zi­ci­jas.

Šia­me nu­me­ry­je tink­la­raš­ti­nin­kams pa­sky­rė­ me ne­ma­žai vie­tos: juk smal­su, ko­dėl žmo­ nės ra­šo, nors nė­ra JO­KIE žur­na­lis­tai ir už tai ne­gau­na JO­KIŲ pi­ni­gų. Mū­sų kal­bin­ta tink­la­ raš­ti­nin­kė Re­da sa­vo po­mė­gį va­di­na eks­hi­ bi­cio­niz­mu, ta­čiau ne­su­ka gal­vos, kai ją jos įra­šų skai­ty­to­jai pa­va­di­na aro­gan­tiš­ka ka­le, me­la­ge ar idio­te. O štai ano­ni­mu iš­lik­ti no­rė­ jęs jos ko­le­ga Has­his­he­ris pri­si­pa­žįs­ta: „No­ rė­jau, kad vi­sa Lie­tu­va su­ži­no­tų, kaip aš pa­ me­čiau rak­tus ar kad ra­dau miš­rai­nė­je vo­rą. Be to, tu­rė­jau ne­svei­ką no­rą su vi­sais gin­čy­ tis ir vi­siems kiš­ti sa­vo nuo­mo­nę. Blo­gas bu­ vo tam to­bu­la vie­ta.“ Daug vie­tos pa­sky­rė­me ir šių lai­kų teat­ro ge­ni­jui Os­ka­rui Kor­šu­no­vui. Jis ne tik pa­pa­

370_015.indd 3

sa­ko­jo apie sa­vo maiš­tin­gą jau­nys­tę, bet ir da­ vė nuo­trau­kų, ku­rios at­spin­di tą „de­ši­nių­jų pan­ kų ir brež­ne­viz­mo“ lai­ko­tar­pį. Os­ka­ras mums pa­pa­sa­ko­jo tai, ko ki­tiems žur­na­lis­tams nė­ra pa­sa­ko­jęs, – ne to­dėl, kad no­rė­jo ką nors nu­ slėp­ti. Tie­siog kaž­ko­dėl nie­kam nea­tė­jo min­ tis to pa­klaus­ti. Bu­vu­si žur­na­lis­tė Si­mo­na Že­mai­ty­tė su mu­mis pa­si­da­li­jo įspū­džiais iš Še­fil­do do­ku­men­ti­nių fil­ mų fes­ti­va­lio, kur ji pri­sta­tė sa­vo fil­mą „Born in USSR“. Ir nors ap­do­va­no­ji­mo ji ten ne­pel­nė, no­sies ne­nu­ka­bi­na – juk vis­kas dar prieš akis. Su­ma­nė­me pa­kal­bin­ti ir „Lie­tu­vos ta­len­tuo­se“ su­ži­bė­ju­sią, ta­čiau vė­liau kaž­kur din­gu­sią at­li­ kė­ją Bjel­le. Pa­si­ro­do, ji gy­va ir svei­ka, daug kon­cer­tuo­ja, įra­ši­nė­ja de­biu­ti­nį al­bu­mą. Tie­siog skan­da­lų iš­troš­ku­siai lie­tu­viš­kai ži­niask­lai­dai ji neį­do­mi, nes 1) ne­ge­ria ir ne­rū­ko; 2) ne­si­tą­ so po eli­to va­ka­rė­lius; 3) ne­drau­gau­ja su jo­ kia gar­se­ny­be. Ką gi, gal šį kar­tą tiek. La­bai jau ta sau­lė už lan­go švie­čia ir į lau­ką kvie­čia. O jūs ra­šy­ ki­te ra­šy­ki­te. Ypač apie tai, kas ant šir­dies gu­ li. In­ter­ne­te vie­tos už­teks vi­siems. Gal kas nors ne­tgi ir pa­skai­tys. Ge­ro skai­ty­mo ir ge­ros li­ku­ sios va­sa­ros!

37o su

37O 37O.diena.lt Re­dak­to­rė Jurgita Kviliūnaitė 37O@dienamedia.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Rek­la­ma reklama@vilniausdiena.lt Dir­ba­me Lab­da­rių g. 8, Vil­niu­je Lei­dė­jas UAB „Die­na Me­dia News“ Spau­dė „Lie­tu­vos ry­to“ spaus­tu­vė Ti­ra­žas 15 000 egz. Už rek­la­mos tu­ri­nį „37O“ neat­sa­ko #15, liepa, 2011

2011.06.28 19:30:22


>> išklotinė Ra­šė: Šiau­di­nė Ka­liau­sė Fo­tog­ra­fi­jos: iš or­ga­ni­za­to­rių ar­chy­vo

„Silence Live“ su

„Architecture in Helsinki“ LIEPOS 5 D.

Vasaros terasa (Vilniaus g. 39, Vilniuje)

Mo­ky­to­jų na­mų kie­me­ly­je įsi­ kū­ru­sią Va­sa­ros te­ra­są ga­li­ma drą­siai va­din­ti ma­din­giau­sia va­sa­ros links­my­bių vie­ta Vil­niu­ je. Čia ren­gi­niai vyks­ta ko­ne kas va­ka­rą, o sce­no­je iš­si­ten­ka tiek „elekt­ronš­či­kai“, tiek ro­ke­ riai. Vi­siems ren­gi­niams pri­sta­ ty­ti neuž­tek­tų laik­raš­čio pus­la­ pių, tad pri­sta­to­me tik „pa­čius pa­čiau­sius“. Lie­pą Va­sa­ros te­ra­sa pra­de­ da itin įspū­din­gai – lie­pos 5-ąją čia lau­kia­ma „krei­vos“ po­pe­lekt­ ro­ni­kos pen­ke­tu­ko iš Aust­ra­li­jos „Ar­chi­tec­tu­re in Hel­sin­ki“ (apie juos pla­čiau skai­ty­ki­te 15 psl. – mu­zi­kos ap­žval­go­je pri­sta­to­me jų nau­jau­sią al­bu­mą). Praė­jus po­rai die­nų Va­sa­ ros te­ra­sos sce­ną oku­puos lie­ tu­viai „Brass­bas­tardz“, ne­se­ niai su­bliz­gė­ję už Lie­tu­vos ri­bų. Su Al­vy­du Ma­čiuls­ku, Au­ri­mu Ri­mei­kiu, Dai­va Sta­rins­kai­te ir Ma­ri­ju­mi Alek­sa ga­lė­si­te kar­ tu ap­lais­ty­ti bir­že­lį iš Lon­do­ne vy­ku­sių „The People’s Mu­sic Awards“ ap­do­va­no­ji­mų par­ vež­tą sta­tu­lė­lę, ku­rią jie lai­mė­ jo šo­kių ir elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos at­li­kė­jų ka­te­go­ri­jo­je. Lie­pos 21-ąją Va­sa­ros te­ra­ so­je kon­cer­tuos ko­lek­ty­vas, ku­ rio pri­sta­ty­ti ne­bū­ti­na, – tai se­na ge­ra „An­tis“ su se­no­mis ir nau­ jo­mis dai­no­mis.

4 // 

Tuos, ku­riems mie­les­ni „mik­ sai“, „semp­lai“ ir kt. elekt­ro­ni­ nės mu­zi­kos at­ri­bu­tai, Va­sa­ros te­ra­sa drum‘n‘bass, loun­ge, breaks, funk, dubs­tep, hip­ho­ po rit­mais pa­si­tin­ka ant­ra­die­ niais. Tre­čia­die­nio va­ka­rais sa­ vo dar­bus cik­le „Vi­sual Night“ de­monst­ruo­ja vi­džė­jai, ani­ma­ to­riai, fo­tog­ra­fai, di­zai­ne­riai ir kt. pa­na­šaus plau­ko me­ni­nin­ kai. Sma­giai pa­trep­sė­ti čia ga­ li­ma šeš­ta­die­niais, kai plokš­te­ les su­ka niu­jor­kie­tis lie­tu­vis DJ Zhill.

„Tu­borg Li­quid Soundt­rack“ /////

„An­tis“ LIE­POS 21 d.

Va­sa­ros te­ra­sa (Vil­niaus g. 39, Vil­niu­je)

„Tuborg Liquid Soundtrack“

„Brassbastard LIEPOS 7 D.

Vasaros terasa (Vilniaus g. 39, Vilniuje)

© 370 370_015.indd 4

2011.06.28 19:27:27


Ro­ber­tas Plan­tas

su gru­pe „The Band of Joy“

„Tu­borg Green Rock Cast­le“ LIE­POS 25 D. Tra­kų pi­lis

Tik ne­pra­dė­ki­te bum­bė­ti, kad esą fan­ta­zi­jos ne­tu­rin­tys kon­cer­tų ren­ gė­jai vėl ban­do se­nu­ką „iš­kiš­ti“. Juos ga­li­ma su­pras­ti. Lie­tu­vo­je vi­ sa­da bus vie­tos se­nu­kams, nes: 1) pi­giau kai­nuo­ja; 2) ger­bė­jai vy­res­ni ir tu­ri dau­giau pi­ni­gų; 3) mu­zi­kan­tai daž­niau­siai yra ne­ pre­ten­zin­gi. Ne­bū­ti­na pyk­ti, rei­ kia tie­siog at­si­rink­ti, nes se­nu­kas se­nu­kui ne­ly­gu. Vie­ni per gy­ve­ ni­mą su­ku­ria dau­gy­bę hi­tų, ku­ rie iki šiol skam­ba per ra­di­ją, ki­ tiems pa­si­se­ka pa­ra­šy­ti vos vie­ną dė­me­sio ver­tą kū­ri­nį, iš ku­rio jie spau­džia pi­ni­gus iki pat gy­ve­ni­ mo pa­bai­gos... Ro­ber­tas Plan­tas ne iš to­kių. Tik­rai ne­ga­li­ma pyk­ti ant žmo­gaus, ku­ris vis dar su­ge­ ba ir no­ri dai­nuo­ti, juo­lab kad le­

gen­di­nė „Led Zep­pe­lin“, su ku­ria jis iš­gar­sė­jo vi­sa­ me pa­sau­ly­je, iši­ro dar gū­džiais 1980 m. Kad šios gru­pės mu­zi­ka yra ver­tin­ga, įro­do ne tik mi­li­jo­nai par­duo­tų ko­pi­jų – ne vie­nas gar­sus šiuo­lai­ki­nės mu­ zi­kos at­sto­vas „Led Zep­pe­lin“ mu­zi­kan­tus yra įvar­di­ jęs kaip sa­vo ku­my­rus. Daug apie R.Plan­tą pa­sa­ko ir tas fak­tas, kad žur­na­lo „Clas­sic Rock“ su­da­ry­ta­me vi­sų lai­kų ge­riau­sių vo­ka­lis­tų są­ra­še jis užė­mė tre­čią vie­tą, nu­si­lei­do tik Bo­nui Scot­tui (AC/DC) ir Fred­die Mer­cu­ry („Queen“). R.Plan­tas jau sy­kį yra vie­šė­jęs Lie­tu­vo­je, ta­čiau su ki­ta mu­zi­kan­tų gru­pe. Tra­kuo­se jam tal­kins gru­ pė „The Band of Joy“. Jei­gu ti­kė­si­me rek­la­mos kli­ pu, kon­cer­te tu­rė­tų nu­skam­bė­ti ir le­gen­di­niai „Led Zep­pe­lin“ kū­ri­niai, gal­būt net ir vie­na gra­žiau­sių vi­ sų lai­kų ro­ko ba­la­džių „Stair­way To Hea­ven“. Be­ je, šį kar­tą bu­vęs „Led Zep­pe­lin“ vo­ka­lis­tas at­si­ve­ ža ir „ap­šil­dy­mą“ – bliu­zo ko­lek­ty­vą iš JAV „North Mis­sis­sip­pi Alls­tars“.

Ki­nas po žvaigž­dė­mis NUO LIE­POS 1 IKI RUGP­JŪ­ČIO 27 D.

Sean­sai bus ro­do­mi nuo 22.30 val. lie­pą ir nuo 22 val. rugp­jū­tį. Šiuo­lai­ki­nio me­no cent­ro (ŠMC) kie­me­lis (Vo­kie­čių g. 2)

Trin­tis kas va­ka­rą lau­ko ka­vi­nė­se tie­siog ple­pant su drau­gais nu­si­bos­ta, į šal­tą ki­no sa­lę lįs­ti ne­si­no­ri, o na­mie lin­dė­ti ap­si­ka­ bi­nus te­li­ką ar kom­pą – dar di­des­nė ne­są­mo­nė. Išei­tį siū­lo ki­no teat­ras „Pa­sa­ka“, ku­ris jau ant­rą va­sa­rą iš ei­lės rū­pi­na­si tu­ri­nin­ gu vil­nie­čių bei sos­ti­nės sve­čių lais­va­lai­kiu ir ­kvie­čia žiū­rė­ti ki­no po žvaigž­dė­mis dvie­jų aukš­tų na­mo dy­džio ek­ra­ne. Ki­no va­ka­rai pa­čio­je sos­ti­nės šir­dy­je vyks nuo ant­ra­die­nio iki šeš­ta­die­nio, o fil­mus pa­gal sa­vo sko­nį ga­lės at­si­rink­ti net ir pa­tys iš­ran­kiau­si ki­no mė­gė­jai. Ant­ra­die­niais bus ga­li­ma mė­ gau­tis is­pa­nų ki­no meist­rų dar­bais: nuo Lui­so Bu­ñue­lo „Vi­ri­dia­ nos“ (pir­ma­sis is­pa­nų fil­mas, pel­nęs „Auk­si­nę pal­mės ša­ke­lę“ Ka­nų ki­no fes­ti­va­ly­je) iki re­ži­sie­riaus, ta­pu­sio šios ša­lies ki­no vi­

Užu­pio teat­ro spek­tak­lis

„Mėš­lun­gis“

370_015.indd 5

Ar­bit Bla­to kū­ry­ba.

Sug­rį­ži­mas į tė­vy­nę

LIE­POS 27 ir 28 d. 21 val.

NUO LIE­POS 1 IKI RUGP­JŪ­ČIO 28 D.

„As­me­nys iki 18 me­tų neį­lei­džia­mi!“ – int­ri­guo­ja prie­ra­šas prie spek­tak­ lio ap­ra­šy­mo in­ter­ne­te. Kad spek­tak­lis skir­tas tik suau­gu­sie­siems, by­lo­ja ir rek­la­mi­nės nuo­trau­kos. Spek­tak­lio re­ži­sie­rė Ri­ta Ur­bo­na­vi­čiū­tė ti­ki­na nuogumu norėjusi „iš­pro­vo­kuo­ti žiū­ro­vus akis­ta­tai su sa­vo vi­du­mi, ne­sle­ piant nė vie­no rau­mens ju­de­sio ar ener­gi­jos vir­pe­sio“. Spek­tak­lis pa­sta­ty­tas pa­gal Ka­zio Sa­jos dra­mą „Mėš­lun­gis, ar­ba Pa­ si­va­ži­nė­ji­mas dvi­ra­čiais“. K.Sa­jos vei­kė­jai – Eli­ja ir Vy­tau­tas Kent­ra – ne­se­niai san­tuo­kos įža­dus priė­mę jau­nuo­liai, ku­rie nie­kaip ne­su­ge­ba pa­keis­ti sa­vo san­ty­kių si­tua­ci­jos: jie vis kren­ta že­myn į ne­su­si­kal­bė­ji­mo, vie­nat­vės, gai­les­čio sau ir nea­py­kan­tos ki­tam liū­ną.

Su­ti­ki­te – do­va­nų gau­ti ma­lo­nu. O bran­gių – dvi­gu­bai ma­lo­niau. Lie­tu­vą bir­že­lio vi­du­ry­je pa­sie­kė itin ver­tin­ga do­va­na – tie­siai iš Niu­ jor­ko į Vil­nių at­ke­lia­vo iš Lie­tu­vos ki­lu­sio ir pa­ sau­li­nio pri­pa­ži­ni­mo su­lau­ku­sio žy­dų kil­mės dai­li­nin­ko Ar­bi­t Bla­to (1908–1999) kū­ri­nių ko­lek­ci­ja, ku­rią Lie­tu­vos dai­lės mu­zie­jui pa­do­ va­no­jo dai­li­nin­ko naš­lė Re­gi­na Res­nik-Bla­tas ir po­sū­nis Mi­chae­lis Phi­li­pas Da­vi­sas. Ko­lek­ci­ją su­da­ro 340 Ar­bit Bla­to kū­ri­nių (ta­ py­ba, skulp­tū­ra, gra­fik­ a, sce­no­vaiz­džiai, pie­ ši­niai), su­kur­tų vi­sais dai­li­nin­ko kū­ry­bos lai­ko­ tar­piais. Kū­ri­niai dar neį­ver­tin­ti eks­per­tų, ta­čiau jau da­bar nea­be­jo­ja­ma, kad tai yra di­džiau­sios ver­tės kul­tū­ri­nė do­va­na Lie­tu­vai jos is­to­ri­jo­je po My­ko­lo Ži­lins­ko ko­lek­ci­jos pa­do­va­no­ji­mo. Ar­bit Bla­to kū­ri­nių yra įsi­gi­ję gar­siau­si mu­ zie­jai ir pres­ti­ži­nės me­no ins­ti­tu­ci­jos: Va­šing­ to­no na­cio­na­li­nė ga­le­ri­ja, Met­ro­po­li­ta­no mu­ zie­jus Niu­jor­ke, Pom­pi­du cent­ras Pa­ry­žiu­je ir dau­gy­bė ki­tų me­no cent­rų.

„Flu­xus mi­nis­te­ri­ja“ (Ge­di­mi­no pr. 27, Vil­niu­je)

ardz“

zi­ti­ne kor­te­le, Ped­ro Al­modó­va­ro, dar­bų. Tre­čia­die­nio va­ka­rai skir­ti pran­cū­zų ki­no my­lė­to­jams, ku­rie ga­lės pa­si­žiū­rė­ti Pran­cū­ zų kul­tū­ros cent­ro or­ga­ni­zuo­ja­mo fes­ti­va­lio „Žie­mos ek­ra­nai“ fil­mus, su­kaup­tus per še­še­rius fes­ti­va­lio gy­va­vi­mo me­tus. Ket­ vir­ta­die­niais „Ki­nas po žvaigž­dė­mis“ pa­liks Eu­ro­pą ir kvies už At­lan­to pa­žvelg­ti į su nie­kuo ne­pa­ly­gi­na­mo ame­ri­kie­čių re­ži­ sie­riaus Woo­dy Al­le­no kū­ry­bą. Sa­vait­ga­lis – penk­ta­die­nis ir šeš­ta­die­nis – de­di­kuo­ti po­pu­lia­ru­mo jau su­lau­ku­sioms pro­gra­ moms: „Pa­si­ma­ty­mas ki­ne“ ir „Pa­sa­ka Clas­sics“. Pir­mo­ji skir­ ta to­bu­lam ro­man­tiš­kam pa­si­ma­ty­mui, o ant­ro­ji – tiems, ku­rie dar ne­spė­jo pa­ma­ty­ti šie­met la­biau­siai žiū­ro­vų pa­mėg­tų ki­no teat­ro „Pa­sa­ka“ fil­mų.

Na­cio­na­li­nė dai­lės ga­le­ri­ja (Kons­ti­tu­ci­jos pr. 22, Vil­niu­je)

2011.06.28 18:14:13


>> išklotinė

Ba­rų liū­tams – nau­jos ga­n Po ba­rus vaikš­čio­jo ir įspū­džius už­ra­šė: Šiau­di­nė Ka­liau­sė Fo­tog­ra­fa­vo: „PRI­VE Stu­dio“

Va­sa­rą vi­si tik ir tai­ko­mės po dar­bų ko­kį lau­ko ba­riu­ką nu­sės­ti su bi­čiu­liais. Tad kol ji ne­si­bai­gė, pri­sta­to­me ke­lia

Dis­ko­te­kų žvė­re­liams – „Vie­nuo­ly­no kie­mas“ Tra­kų g. 9 (Įė­ji­mas iš Kė­dai­nių gat­vės)

Dir­ba: nuo 18 val. iki kiek rei­kia

Au­ten­tiš­ko XVIII a. sta­ty­tų Pran­ciš­ko­nų rū­mų an­samb­lio kie­me įsi­kū­ru­si dis­ ko­te­ka be sto­go – pa­ts nau­jau­sias „370“ at­ra­di­mas. Sto­gai (ne na­mų, su­pran­ta­ma) čia kil­no­tis pra­dė­jo tik bir­že­lio pa­bai­go­je, o tas ma­lo­nu­mas tę­sis iki pat pir­mų­jų šal­nų. „Vie­nuo­ly­no kie­me“ dėl vie­tos po sau­le ga­li ne­ si­peš­ti ke­li šim­tai lan­ky­to­jų, o erd­vi šo­kių aikš­te­lė pri­tai­ky­ta įmant­riau­siems pi­rue­tams ir ma­nev­rams. Mums lan­kan­tis te­ra­sos vir­tu­vė dar ne­vei­kė, ta­čiau vie­nas iš klu­bo per­so­ na­lo ga­ny­to­jų pa­ti­ki­no, kad vė­liau dis­ko­te­ki­nin­kai, rei­ve­riai ir ki­to plau­ko nak­ti­nio gy­ve­ni­mo vei­kė­jai ga­lės sa­vo kir­mi­nus nu­ma­rin­ti kepsninės pa­tie­ ka­lais. Ta­čiau su­pran­ta­ma, kad ne val­gy­ti čia vi­si rink­sis, tad ne­gaiš­da­ma lai­ko ci­tuo­ju pra­ne­ši­mą spau­dai, kad su­pras­tu­mėt, kas ten kas­dien dė­sis. Pir­ma­die­nį nar­dy­ti elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos gy­liuo­se kvies dar­ni „Mi­ni­mal. lt“ šei­ma ir ne pir­mus me­tus skai­čiuo­jan­tis jos vai­kas „Mi­ni­mal Mon­days“, be ku­rio ap­lan­ky­mo Vil­niu­je sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja­ma sa­vai­tės pra­džia. Ant­ ra­die­nį už pul­to su­ksis šil­ki­nio hau­so puo­se­lė­to­jai „Deep Inc“ ir jų bi­čiu­liai. Tre­čia­die­nį „Vie­nuo­ly­no kie­mą“ už­lies tro­pi­kų karš­tis, nes te­ri­to­ri­ją oku­puos „Club Tro­pi­ca­na“ bei Rio kar­na­va­lų ver­tas šur­mu­lys. Ket­vir­ta­die­ niais vie­nuo­ly­no sie­nas ro­ži­ne dis­ko spal­va da­žys „Lo­ve in Slow Mo­tion“ ber­niu­kai. Veiks­mo, sa­ko, ne­trūks ir sa­vait­ga­liais. Ga­li bū­ti, kad net gy­ vi ben­dai kon­cer­tuos.

Kok­tei­lių ma­nia­kams – te­ra­sa „Va­sa­ra“ Ge­di­mi­no pr. 9 (ša­lia pre­ky­bos cent­ro)

Dir­ba: nuo 11 iki 1 val. VII, I, II, III ir iki 3 val. IV, V, VI. „Ge­di­mi­no 9“ pa­šo­nė­je šią va­sa­rą iš­dy­gu­si te­ra­sa – ma­lo­ni staig­me­ na net ir pa­ty­ru­siems ba­rų liū­tams. Mes iš­siaiš­ki­no­me, kad ši te­ra­sa yra tik­ra te­ra­sos Pa­lan­go­je (S.Nė­ries g. 39) se­sė, ki­taip ta­riant, pri­ klau­so tiems pa­tiems sa­vi­ni­nin­kams. Ne­ga­li­me sa­ky­ti, kad čia la­bai pi­gu val­gy­ti – su­ti­ki­te, 8 li­tai už lėkš­tę šal­ti­barš­čių nė­ra ma­žai. Bet die­nos pie­tūs įkan­da­mi (12–14 li­tų) net ir mi­li­jo­nų neuž­dir­ban­tiems. Vir­tu­vė ele­men­ta­ri – eu­ro­pie­tiš­ka su lie­tu­viš­kais nu­kry­pi­mais, bet mais­ tas ska­nus. Ra­si­te ma­ka­ro­nų, bly­ne­lių, sa­lo­tų ir pa­na­šaus vel­nio. Vy­nas čia kai­nuo­ja nuo 29 iki 69 Lt už bu­te­lį, alus – 7 Lt (yra ir pa­vo­jin­go­jo „Grim­ber­gen“). Ta­čiau la­biau­siai ši te­ra­sa di­džiuo­ja­si (ir pa­grįs­tai) sa­vo kok­tei­liais. Pa­sak šios įstai­gos va­do­vės Edi­tos, pa­da­ vė­jai į 1,5 l tal­pos tau­res įpi­la maž­daug 160 g al­ko­ho­li­nių gė­ri­mų, li­ku­sią da­lį su­da­ro gai­vūs gė­ri­mai, le­du­kai, vai­siai. Ką gi, vie­nas to­kį kok­tei­lį ga­li ir vi­są va­ka­rą gurkš­no­ti ir ne­tgi ne­pri­si­gurkš­no­ti. Bet sma­ giau to­kį ger­ti su kom­pa­ni­ja, į jį su­mer­kus net ke­lis šiau­de­lius. Pa­vyz­ džiui, „Fro­sen Man­go Dai­qui­ri“ kok­tei­lio kai­na – 39 Lt. Ga­li siurb­čio­ti ir 800 ml „Mo­ji­to“ – jis kai­nuos 27 Lt. Mu­zi­ka – neį­ky­ri, ma­lo­ni au­ siai. Žo­džiu, ši te­ra­sa ra­miam či­li­ni­mui su drau­gais – pa­ts tas.

KNYGOS Un­di­nė Ra­dze­vi­čiū­tė „Frank­bur­gas“

Ra­sa Aš­ki­ny­tė „Leng­viau­sias“

Vil­nius, „Ty­to Al­ba“, 2011 m.

Vil­nius, „Va­ga“, 2011 m.

6 //  © 370 370_015.indd 6

Ir api­pa­vi­da­li­ni­mu, ir pa­sa­ko­ji­mo sti­liu­mi kny­ga la­ biau­siai pri­me­na prieš ke­le­rius me­tus iš­po­pu­lia­rė­ju­ sią Kris­tu­po Sa­bo­liaus „Blo­gą kny­gą“. Au­to­rė taip pat yra stu­di­ja­vu­si fi­lo­so­fi­ją ir taip pat ku­ria at­ski­rą, žai­di­mo prin­ci­pu pa­grįs­tą pa­sau­lį, ku­rio vei­kė­ja taip pat pa­sa­ko­ja pir­muo­ju as­me­niu. Abie­jų ro­ma­nų per­so­na­žai daug ir sar­kas­tiš­kai kal­ba apie sa­vo šei­mą, ku­ri juos ne­men­kai nu­skriau­dė, san­ ty­kius su pa­sau­liu grin­džia ste­bė­ji­mo, se­ki­mo ir žai­di­mo prin­ci­pais, da­ly­ vau­ja pai­niuo­se įvy­kiuo­se, pri­me­nan­ čiuo­se de­tek­ty­vą. Blan­ka, skir­tin­gai nei „Blo­gos kny­gos“ ga­na amor­fiš­ kas vei­kė­jas, vi­sa­da ak­ty­vi, ra­cio­na­li, ka­te­go­riš­ka ir vi­sa­ži­nė. Ji ne­tu­ri silp­ny­bių, vi­sa­da aiš­kiai iš­reiš­kia nuo­mo­nę, kiek­vie­nam su­tik­tam ar įsi­vaiz­duo­ja­mam pa­šne­ko­vui tuoj pat ją rė­žia: „Man at­ro­do, kad gy­ ve­ni­me vis­kas tu­ri bū­ti gra­žu ir si­met­riš­ka“, „Fil­mai tu­ri bū­ti gra­žūs, aiš­kūs ir pa­pras­ti, to­kie kaip gy­ve­ ni­mas“, „Jei vy­ras tau siū­lo pirk­ti jo bu­tą, tai yra aiš­ kus mei­lės įro­dy­mas“. Iš kar­to su skai­ty­to­ju už­mez­ ga in­ten­sy­vų dia­lo­gą, kvie­čia at­spė­ti tą ar aną sa­vo

sa­vy­bę, ti­ki­si klau­si­mų ir at­vi­rai ve­džio­ja jį už no­sies, grei­tai ir vik­riai la­vi­ruo­da­ma tarp vei­kė­jų ir sa­vo nuo­ mo­nių. O vei­kė­jai taip pat, kaip ir K.Sa­bo­liaus kny­go­ je, šar­žuo­ti, tu­ri keis­tus var­dus, nuo­lat vie­ni ki­ tus ste­bi, se­ka, įsi­my­li, vie­ni ki­tais ma­ni­pu­liuo­ja ir žai­džia. Blan­ka įsi­my­li kas ant­ram pus­la­py­ je: tai vy­rus, tai mo­te­ris, tai pa­ti sa­ve, tai sa­vo ne­sus­kai­čiuo­ja­mas paaug­lys­tės is­to­ri­jas. La­biau­ siai ir pri­me­na už­si­spy­ru­sią paaug­lę, nors ti­ki­ na, kad jai yra 35-eri. Taip pat sun­ku pa­ti­kė­ti, kad to­kia am­bi­cin­ga mer­gi­na dir­ba vi­so la­bo in­dų plo­vė­ja. Ta­čiau var­gu ar ver­ta ieš­ko­ti rea­ lis­tiš­ku­mo: tai at­ski­ras pa­sau­lis su sa­vo lo­gi­ka ir dės­niais, ku­ria­me Blan­ka ne­pa­liau­ja­mai kal­ba apie sa­ve. Nors ket­vir­ta­ja­me vir­še­ly­je tei­gia­ma, kad ji „al­suo­ja ki­tų gy­ve­ni­mais“, o ji pa­ti sa­ve va­di­na še­šė­liu, daž­niau­siai tas še­šė­lis bū­na ryš­kes­nis už pa­tį ob­jek­tą: vis­kas su­ka­si ap­link Blan­kos as­me­ny­bę, tei­gi­ nius, ne­tu­rė­ji­mą ką veik­ti, lin­di­mą į ki­tų gy­ve­ni­mus, na­ mus ir daik­tus, ji ke­lis kar­tus nu­mirš­ta, pri­si­ke­lia, įsi­my­li, iš­si­my­li, my­li­si su my­li­mu, my­li­si su nemylimu… Ga­liau­ siai žong­li­ra­vi­mas žo­džiais pra­de­da var­gin­ti, jie ne­ten­ ka pra­smės, o bai­gia­si vis­kas, kaip ir „Blo­go­je kny­go­ je“, ne­ti­kė­tai, šmaikš­čiai ir siur­rea­lis­tiš­kai.

Skai­tant pir­mus dvi­de­šimt pus­la­pių la­bai sun­ku su­pras­ ti, kas ap­skri­tai čia vyks­ta: ka­ras? Cir­kas? Ar koks nors įmant­rus vai­di­ni­mas? Bet juk ir pir­ma­sis U.Ra­dze­vi­čiū­tės ro­ma­nas „Stre­ka­za“ tu­ri la­bai aiš­kių Kur­to Von­ne­gu­to fan­ tas­ti­nio sti­liaus bruo­žų: są­mo­jo, iro­ni­jos, frag­men­tiš­ką pa­ sa­ko­ji­mo sti­lių – ko­ne kiek­vie­nas sa­ki­nys pra­de­da­mas iš nau­jos ei­lu­tės, kal­bant K.Na­va­ko žo­džiais, au­to­rė „šau­ do į sa­vo he­ro­jų pa­kau­šius“. Taip, ka­ro ele­men­tų tik­rai yra: tai ne­ma­to­mas, kas­die­niš­kas, at­kak­lus in­di­vi­do ka­ ras su vi­suo­me­ne. Pir­miau­sia Fran­kui ten­ka ko­vo­ti su tė­ vais, vė­liau – su bend­ra­dar­biais, ku­riuos šok­di­na ga­lin­ ga­sis vir­ši­nin­kų vir­ši­nin­kas, o tie lei­džia­si bū­ti tam­po­mi tar­si ma­ rio­ne­tės, šlykš­čiai dre­bė­da­mi dėl sa­vo vie­tos po sau­le. Au­to­rė vi­ siš­kai tei­si teig­da­ma, kad jos plo­ny­tis ro­ma­nas, iš­leis­tas ne­di­ de­liu ti­ra­žu, bet kie­tais vir­še­liais, yra so­cia­liai pa­vo­jin­gas. Tai tar­ si krei­vas vi­suo­me­nės veid­ro­dis, pa­ro­dan­tis, kaip iš tik­rų­jų kiek­ vie­nas mū­sų slap­ta ti­ki­si „už­si­tar­ nau­ti“ aukš­tes­nio­jo ma­lo­nę, ku­ri iš tik­rų­jų bet ku­rią aki­mir­ką ga­

2011.06.28 18:15:09

li ne sk mu ti šia Tu te­l bi da mi ja gr tam po ti. je gy je re da ka ja mė


s ga­nyk­los

o­me ke­lias nau­jas sos­ti­nės vie­te­les, ku­ri­ose nė­ra sto­go virš gal­vos. Rin­ki­tės pa­gal sa­vo sko­nį, ki­še­nę ir su­ge­di­mo laips­nį.

as­ ors ės an­ pa­ iš au­ ­ai ka­ tė­ in­

Al­ka­niems dar­bo­ho­li­kams – ba­ro „Co­co“ kie­mas Lab­da­rių g. 8 (mū­sų kai­my­nai)

Dir­ba: nuo 10 iki 24 val. (sa­vait­ga­liais – iki kiek rei­kia) Jau­nat­viš­kai sti­lin­gas „res­to­bar“ (toks žo­dis ang­lų kal­bo­je eg­zis­tuo­ja, o reiš­kia „kaž­ ką tarp ba­ro ir res­to­ra­no“) mū­sų kai­my­nys­tė­je įsi­kū­rė bir­že­lio pra­džio­je, o jau po po­ ros sa­vai­čių sve­tin­gai at­vė­rė du­ris ir į sa­vo už­da­rą, jau­kų kie­me­lį su kros­ni­mi pi­coms kep­ti. Kie­me­lis ne ma­žiau sti­lin­gas nei pa­ts ba­ras, ypač jis tin­ka to­kiems, ku­rie sa­ vo ne­šio­ja­mų­jų kom­piu­te­rių iš ran­kų ne­pa­lei­džia. Kie­me­ly­je ne­trūks­ta kiš­tu­ki­nių liz­dų, tad čia ne­ba­daus ir jū­sų elekt­ro­ni­nis drau­gas. Be to, yra be­lai­dis in­ter­ne­tas. Jei­gu jau pra­kal­bo­me apie mais­tą, tai čia ga­li­ma ei­ti kas­dien ir ra­gau­ti vis ki­to re­gio­no pa­tie­ ka­lą. „Azi­jos, In­di­jos, Ita­li­jos vir­tu­ves mik­suo­ju, dar pri­de­du šį tą sa­vo ir išei­na va­di­ na­mo­ji „fu­sion“ vir­tu­vė“, – šyp­so­si ba­ro šei­mi­nin­kas Li­nas Tra­cevs­kis, ku­ris pa­ts ir su­ da­rė spal­vin­gą „Co­co“ me­niu. Be­je, Li­nas da­ly­va­vo to­kių kul­ti­nių ba­rų kaip „Woo“, „Brius­ly“ kū­ri­mo pro­ce­se, jis va­do­vau­ja ir jau­ni­mo mėgs­ta­mam klu­bui „Ha­va­na So­ cial Club“. Tai­gi, at­ro­do, kad ši­tas bi­čas tik­rai ži­no, ką da­ro. Ta­čiau grįž­ki­me prie kie­me­lio ir mais­to. Kar­tu su fo­tog­ra­fu iš­mė­gi­no­me tas kros­ny­je kep­tas pi­cas – tik­rai liuks! Pi­cų kai­na nuo 12 iki 17 Lt. Pa­na­šios ir „wok“ kep­tu­vės pa­tie­ka­lų (ry­žių, ma­ ka­ro­nų) kai­nos. Dar vie­nas kie­me­lio pliu­sas – sta­liu­kai, skir­ti sė­dė­ti be ba­tų. Ki­taip ta­riant, to­kie minkš­ti guo­liu­kai, kur iš bė­dos ga­li­ma ir nu­snūs­ti.

Vy­no gur­ma­nams – vy­ni­nės „Lo­la“ kie­me­lis L.Stuo­kos-Gu­ce­vi­čiaus g. 3 (te­ra­sa – ki­to­je gat­vės pu­sė­je)

Dir­ba: nuo 15 iki 24 val. (sa­vait­ga­liais – il­giau)

Ne­di­de­lė „Lo­los“ te­ra­sė­lė – pa­čio­je mies­to šir­dy­je, o ją nuo „ma­mos“ vy­ni­nės ski­ ria ga­na jud­ri se­na­mies­čio gat­vė. Ryš­kūs žyd­ri sta­liu­kai su skė­čiais nuo lie­taus ir sau­lės ža­viai ri­kiuo­ja­si ža­lio­je pie­vo­je po lie­pa, ku­ri va­ka­rais, kai už­de­ga­ma ją puo­šian­ti gir­lian­da, pri­me­na obe­lį. Jei­gu la­bai no­ri, ma­ši­nų ga­li ir ne­ma­ty­ti, te­rei­ kia įsi­vaiz­duo­ti, kad ša­lia upė te­ka, o ne va­rik­liai burz­gia. Vis dėl­to su ka­vi­nės šei­mi­nin­ke Ind­re Šal­te­ny­te juo­kau­ja­me, kad čia pa­da­vė­jo­ mis dirb­ti ga­li tik la­bai ge­rą reak­ci­ją tu­rin­čios mer­gi­nos, nes ki­taip ke­lios ava­ri­jos per die­ną – ga­ran­tuo­tos. Mi­ru­sios ma­mos gar­bei vy­ni­nę jos var­du pa­va­di­nu­sios se­se­rys Ind­rė ir Sau­lė la­ biau­siai di­džiuo­ja­si ne vy­nų iš vi­so pa­sau­lio gau­sy­be, o sa­vo vir­tu­ve: „Vis­ką da­ ro­me su mei­le, štai sū­rius net pa­čios ga­mi­na­me. Žmo­nės tai su­pran­ta ir ver­ti­na.“ Sū­rius įver­ti­no­me aki­vaiz­di­niu bū­du – gel­to­ną su ka­riu ir pis­ta­ci­jo­mis, bal­tą su ba­ zi­li­ku. La­bai ska­nūs! Tad nea­be­jo­ja­me ir rim­tes­nių pa­tie­ka­lų sko­niu. Vir­tu­vę se­se­ rys juo­kais va­di­na eu­ro­pie­tiš­ka pie­tie­tiš­ka: ma­ka­ro­nai, sa­lo­tos, brus­ke­tos. Dar nuo se­se­rų no­riu per­duo­ti ge­rą ži­nią šios vy­ni­nės val­gia­raš­tį įver­ti­nu­siems vil­nie­čiams: nuo ru­dens čia bus ga­li­ma ir pa­pie­tau­ti, ne tik pa­va­ka­rie­niau­ti. Ki­ta ge­ra ži­nia ta, kad to­je ne­di­de­lė­je te­ra­sė­lė­je kar­tą per sa­vai­tę skam­bės ir gy­va mu­zi­ka.

Knygas skaitė ir recenzavo: Aleksandra Fomina

Oc­ta­ve‘as Mir­beau „Kam­ba­ri­nės die­no­raš­tis“

Iš pran­cū­zų kal­bos ver­tė Vil­ma Li­naus­kie­nė. Vil­nius, „Bal­tos lan­kos“, 2011 m.

li virs­ti far­su ir pa­že­mi­ni­mu. In­di­vi­dų šiai san­tvar­kai ne­rei­kia: jai rei­kia tik „pa­tran­kų mė­sos“, pa­klus­nių skruz­dė­ly­čių be jaus­mų, am­bi­ci­jų ir praei­ties, uni­for­ muo­tų ro­bo­tu­kų, pa­si­ruo­šu­sių vie­ni ki­tus su­min­džio­ ti vos pa­lie­pus tam, ku­ris įsi­vaiz­duo­ja esąs pra­na­ šiau­sias. Tuo pat me­tu kor­po­ra­ty­vi­nė­je kul­tū­ro­je to­kie sraig­ te­liai ne­pa­liau­ja­mai įti­ki­nė­ja­mi, kaip svar­bu ir gar­ bin­ga yra pa­si­tar­nau­ti aukš­čiau­sia­jam tiks­lui, nors daž­niau­siai tas tiks­las tė­ra mui­lo bur­bu­las, be­reikš­ mis as­me­ny­bės gar­bi­ni­mo pro­jek­tas. Jiems su­gal­vo­ ja­mi žai­di­mai, kad įro­dy­tų sa­vo iš­ti­ki­my­bę sis­te­mai, gra­žūs šū­kiai ir triukš­min­gos pra­mo­gos: „Šven­tė yra tam, kad pri­vers­tų žmo­nes su­si­kib­ti už ran­kų. To­kio­je po­zi­ci­jo­je jie už­si­mirš­ta ir leng­viau su­tin­ka pa­siau­ko­ ti. Ant pi­ra­mi­džių, na­cio­na­li­nio dan­go­rai­žio sta­ty­bo­ je ar ko­kia­me nors is­to­riš­kai ne­reikš­min­ga­me ša­lies gy­ni­mo pro­jek­te.“ Ne­sun­ku šia­me Fran­ko pa­sau­ly­ je at­pa­žin­ti Vil­nių, nors mies­tas ir ša­lis nie­kur konk­ re­čiai neį­var­di­ja­mi, o jis sa­ve lai­ko vo­kie­čiu, nors ir dai­nuo­ja iš vai­kys­tės at­ke­lia­vu­sias dai­ne­les „tu­tei­šų“ kal­ba. Ro­ma­nas – iš tų, ku­riuos skai­tant tie­siog krau­ jas už­ver­da dėl pa­sau­lio ab­sur­diš­ku­mo. Rea­liz­mo mė­gė­jams ir re­li­gin­giems ge­riau jo ne­skai­ty­ti.

370_015.indd 7

Prieš pra­de­dant skai­ty­ti rei­kė­ tų pri­si­min­ti, kad ro­ma­nas bu­ vo pa­ra­šy­tas prieš be­veik 200 me­tų, kai vi­suo­me­nę su­da­rė aiš­ kiai api­brėž­ti ir griež­tų tai­syk­lių re­gu­liuo­ja­mi luo­mai, mo­te­rys ne­ tu­rė­jo tei­sių net į sa­vo vai­kus, o ra­šy­to­jo pa­rei­ga bu­vo su­vo­kia­ ma kaip su­ge­bė­ji­mas „nu­plėš­ti nuo vi­suo­me­nės ap­si­me­tė­lės kau­ kę ir pa­kiš­ti jai veid­ro­dį“. Au­to­ rius nuo pat pra­džių ko­ke­tuo­ja su skai­ty­to­ju: sun­ku su­pras­ti, ar iš tik­rų­jų rank­raš­tį ga­vo iš ne­tur­ tin­gos tar­nai­tės ar su­kū­rė pa­ts – kar­tais tarp ei­lu­čių la­bai aiš­kiai pra­de­da „švies­ti“ griež­tas mo­ra­li­za­vi­mas. Ro­ma­nas pai­so ge­riau­sių pran­cū­zų li­te­ra­tū­ros tra­di­ci­ jų: spal­vin­gi ti­pi­zuo­ti per­so­na­žai, žais­min­gas to­nas, so­cia­lis­ti­nės au­to­riaus pa­žiū­ros ir gau­sy­bė užuo­mi­ nų bei nuo­ro­dų į ero­ti­nius ma­lo­nu­mus la­vi­ruo­ja tarp vul­ga­raus na­tū­ra­liz­mo ir pa­sa­kė­čių sti­liaus tei­suo­liš­ ku­mo, tarp ra­fi­nuo­to es­te­tiz­mo ir ne­pri­deng­to pe­da­ go­giš­ku­mo. Su­si­da­ro įspū­dis, tar­si skai­ty­tum anų lai­

kų pran­cū­ziš­ką „Del­fi“ va­rian­tą. Tar­nai­tė Ce­les­ti­na da­li­ja­si pri­si­mi­ni­mais apie sa­vo ke­lio­nes iš vie­nos tar­nys­tės vie­tos į ki­tą, ap­ra­šy­da­ma anks­tes­nius šei­ mi­nin­kus ne­ven­gia pi­kan­tiš­kų sce­nų ir de­ta­lių, nuo­ lat bai­si­si bur­žua sluoks­niu, ap­nuo­gi­na jo ydas ir pik­ti­na­si so­cia­li­ne san­tvar­ka. Daug ir nai­viai kal­ba apie re­li­gi­ją – ir čia pat iš­juo­kia dva­si­nin­kus, nie­ ki­na pro­vin­ci­ją ir ža­vi­si pi­giais mei­lės ro­ma­nė­liais, šlykš­ti­si dau­gu­ma sa­vo „mo­ra­liai pa­ge­du­sių“ darb­ da­vių ir čia pat ne­gai­les­tin­gai juos pro­vo­kuo­ja, flir­ tuo­da­ma ir san­gu­liau­da­ma su tais „pa­bai­so­mis“ iš įpro­čio „my­lė­ti mei­lę“. Aik­čio­ji­mų, tūp­čio­ji­mų, dū­sa­ vi­mo ir ašt­rios kri­ti­kos ku­pi­no ro­ma­no au­to­rius kar­ tais aki­vaiz­džiai per­len­kia laz­dą: kai vie­na­me pus­ la­py­je pa­si­tai­ko „ne­pa­do­rus nu­miz­ma­tas“, „vul­ga­rūs nuo­ty­kiai“, „pri­gim­čiai nu­si­kals­ta­mi ban­dy­mai“, „ne­pa­do­rios nuo­trau­kos“, „ne­bran­džios mei­lės“ ir „šleikš­tu­lį ke­lian­čios le­ li­jos“, api­ma jaus­mas, tar­si val­gy­tum ką nors pa­švin­ku­sio ir ne­ska­naus, o ko­dėl val­gai – ir pa­ts ne­ži­nai. Ro­dos, tar­nai­tei Ce­les­ti­nai ne­lem­ta pa­ma­ty­ti trokš­ta­mo „nor­ma­lu­mo“: ją tie­ siog trauk­te trau­kia nu­si­kal­tė­liai ir ne­do­rė­liai, ji nuo­lat ba­lan­ suo­ja tarp pa­gie­žos, di­dak­ti­kos ir me­lod­ra­ma­tiš­ku­mo, o ir pa­ čios el­ge­sys to­li gra­žu nė­ra pa­do­ru­mo pa­vyz­dys.

2011.06.28 18:15:51


>> žirklės

1989 m. griuvusi Berlyno siena žinomo režisieriaus Oskaro Koršunovo (42 m.) gyvenimą padalijo į dvi beveik lygias, tačiau labai skirtingas dalis, .......................... gal todėl „37O“ pasakodamas apie savo kelią į sėkmę jis ją pamini ne kartą. ............................ Ar žinojote, kad lietuvių teatro genijus gilioje jaunystėje buvo pankas? ......................................... O kad į teatrą jį atvedė ne kas kita, o visa ........................ virtinė atsitiktinumų bei nuotykių? Esu šventai įsitikinusi, kad net ir patys didžiausi Oskaro kūrybos gerbėjai režisieriaus pasakojime atras netikėtų dalykų... ................ ..... .

......... .. .

8 //  © 370 370_015.indd 8

Kaip grū­di­na­si ge­ni­jai, ar­ba Iš pan­kų – į re­ži­sie­rius 2011.06.28 18:16:21


Už­ra­šė: Jur­gi­ta Kvi­liū­nai­tė Fo­tog­ra­fa­vo: Vis­val­das Mor­ke­vi­čius, taip pat pa­nau­do­tos as­me­ni­nio archyvo nuo­tr.

Dė­me­sio: pateikiu

tiesioginį Oskaro Koršunovo pasakojimą, kurį savo nuožiūra patogumo dėlei suskirsčiau dalimis.

I dalis.

Keistoki žaidimai ir džinsai iš Vengrijos Vaikystėje turėjau keistenybių. Man visiškai nereikėjo žaislų: užtekdavo pieštuko, kad įsivaizduočiau norimus dalykus: ar lėktuvą, ar tanką, kuriuo važiuoju. Iš šono tai turėjo atrodyti baisiai: vaikas guli, rankose varto pieštuką ir kažką pats su savimi kalba. Galima pagalvoti, kad serga autizmu. Pamenu, net ir atiminėti bandė tą pieštuką. Vis dėlto artimieji, ypač mama, galbūt ir ne visai sąmoningai tokį mano elgesį toleravo. Keistenybės, kurios gyvenime buvo trūkumai, vėliau kūryboje tapo pranašumais. Taigi, galima drąsiai sakyti, kad aplinka, kurioje auga vaikas, daug ką lemia. Visų pirma, reikia suvokti, kad tai buvo visai kitas pasaulis. Sovietinės sistemos perversijos stipriai veikė ir darželiuose, mokyklose. Tos keistos bausmės stovėti kampe ar prieš visą grupę nusimauti kelnes... Bet išgyventos traumos nebūtinai virsta minusais, jos gali tapti ir varikliu gyvenime. Aš buvau nelabai koks mokinys. Dabar tokius vaikus vadina hiperaktyviais, o mus vadino tiesiog chuliganais. Vienas toks chuliganas buvo ir mano geriausias draugas Evaldas Morkūnas, kuris jau senokai gyvena JAV. Jis kažkaip anksti subrendo, pradėjo rašyti eilėraščius, būdamas 14-os jau skaitė Dostojevskį. Beje, jis ir „Ančiai“ yra keletą tekstų parašęs – dainoms „Pokštas“, „Kontrolierė“. Aš pakeičiau ne vieną mokyklą, o su juo kartu lankėme 9-ąją vidurinę Žirmūnuose, buvome bendraklasiai. Neatsimenu, kurioje klasėje – 5 ar 6 – mokėmės, kai už blogą elgesį mums buvo liepta pasirinkti kokį nors būrelį, kitaip grėsė rimti nemalonumai. Skelbimų lentoje radome kvietimą į dramos būrelį, pamanėme, kad taip lengviausiai išsisuksime. Nė neįsivaizdavau, kokios bus to pasekmės. Visų pirma, ten įvyko susitikimas su nuostabiu žmogumi, mokytoja, mano gyvenimo mokytoja Violeta Tapiniene. Tuos laikus pamenu labai gerai, nes patyriau pirmąją kūrybinę sėkmę. Statėme Ray Bradbury „Pienių vyną“ ir mokytoja man pasiūlė pagrindinį – Daglo Spoldingo – vaidmenį. Spektaklis išėjo iš tiesų fantastiškas, bent jau man taip atrodo, kai prisimenu tą atmosferą. Tas mūsų spektaklis pakliuvo į mokyklinių teatrų festivalio-konkurso finalą, kuris vyko Jaunimo dramos teatre (dabar ten – Rusų dramos teatras). Rungėsi trys sostinės kolektyvai, o vertinimo komisijoje buvo tokie garsūs teatralai kaip Eimuntas Nekrošius, Dalia Tamulevičiūtė, Remigijus Vilkaitis. Mes laimėjome pirmą vietą. Didžiausia mūsų konkurentė buvo 22-oji vidurinė mokykla, kurios spektaklyje pagrindinį vaidmenį vaidino Darius Meškauskas. Istorija taip

370_015.indd 9

III dalis.

susiklostė, kad didžiausias konkurentas dabar vaidina mano spektakliuose. Dar pamenu nuotrauką „Komjaunimo tiesoje“ (dabartinis „Lietuvos rytas“) iš to festivalio. Joje mūvėjau tėvo iš Vengrijos parvežtais džinsais – koks tai buvo lygis tuo metu!

Kur dingo mano ironija? Mokykloje labai ginčydavausi su mokytojais, buvau labai ironiškas. Kartais dabar tos ironijos savyje pasigendu. Matyt, ji iš manęs išgaravo būtent tuomet, kai griuvo Berlyno siena. Skambės keistai, bet nuo 16 iki 23 metų buvau labiausiai „suaugęs“, rimčiausiai į viską žiūrėjau. Tuomet ir perskaičiau daugiausia knygų ir susidomėjau teatru. Ne tik pats vaidinau, bet ir vaikščiojau į spektaklius. Buvo toks „sportas“: patekti į Jaunimo teatrą be bilietų. Tuo metu nusipirkti bilietus buvo beveik ir neįmanoma. Žmonės eilėse stovėdavo per naktį. Teatras buvo labai populiarus. Gal todėl, kad kaip nuolat kintantis ir efemeriškas jis buvo mažiausiai veikiamas cenzūros. Ten buvo galima kalbėti ir apie uždraustus dalykus. Tarybiniais laikais teatras kalbėjo savita metaforų kalba. Tai buvo vienas iš unikalių to laiko reiškinių. Teatro era baigėsi, kai vadinamoji dainuojanti revoliucija persikėlė į gatves, maždaug 1990 m. Jaunimo teatre žiūrėjau visus E.Nekrošiaus spektaklius ir jie man padarė labai didelį poveikį. Šalia tų visų vaikiškų svajonių (pavyzdžiui, tapti keliautoju ir pasiekti Šiaurės ašigalį) atsirado jau kiek realesni norai. Tuo metu šiek

II dalis.

Brežnevizmas ir dešinieji pankai Tuometę santvarką priėmiau natūraliai, galbūt todėl, kad nežinojau tikrosios tiesos apie tą šalį, sistemą. Bet tam priešinausi visais įmanomais būdais. Nesimokymu – taip pat. Netikėjau ta ideologija, bet taip pat netikėjau, kad tas dešimtmečiais trunkantis brežnevizmas kada nors baigsis. Buvo keista skaityti istorijos knygose apie sukilimus, barikadas. Atrodė, kad Tarybų Sajungoje laikas buvo sustojęs: tais per prievartą brukamais dalykais niekas nebetikėjo, bet ir kitokio gyvenimo neįsivaizdavo. Tiesa, buvo pasaulis už sienos – uždraustas svajonių pasaulis. 9 dešimtmečio pradžioje jau pankavome, ir jau buvo galima pastebėti pirmuosius permainų ženklus. Tai buvo labai įdomus laikas. Nuo tų jaunų vaikinų ir merginų, kurie kitaip rengėsi, kirposi ir galvojo, galima sakyti, ir prasidėjo tas perversmas, kuris vėliau virto Sąjūdžiu. Pankuoti tais laikais buvo ne tik madinga, bet ir pavojinga: persekiojo milicija ir saugumas, baudė mokytojai, netoleravo tėvai, replikuodavo praeiviai, ir, žinoma, nuolatinės muštynės su montanomis. Mums grasindavo, kad išmes iš mokyklos, taip pat nepilnamečių kolonijomis. Pamenu vieną įvykį, kai fizinio lavinimo mokytojas vienam mokiniui išplėšė grafkę, kurią šis buvo įsisegęs į odą. Tačiau judėjimas nebuvo vien muštynės. Mes domėjomės mada, muzika – klausėmės „Sex pistols“, „The Stranglers“, „The Clash“. Pasisėdėjimai legendinėje „Vaivoje“, „Žibutėje“, „Stiklių“ vyninėje, „Bačkoje“, „Rotondoje“. Gėrimas irgi buvo protesto dalis. Tiesa, pagal įstatymus mums dar net ir neturėjo parduoti alkoholio. Ir mūsų vakarėlių esmė buvo kitokia nei dabar, kai svarbu kažkaip krūtai baliavoti, gerus gėrimus gerti. Tais laikais gerdavome pigiausius gėrimus, dažniausiai „rašalą“, ir, taip sakant, iki galo. Vis dėlto pankai ne visi buvo iš tiesų sąmoningi ir suprato, prieš ką protestuoja. Mes tikrai nežinojome Frankfurto mokyklos (šiuolaikinės industrinės visuomenės neomarksistinė kritikos teorija) pagrindų, mažai girdėjome ir apie 1968 m. studentų revoliuciją Prancūzijoje. Kitaip tariant, skirtingai nei vakarietiškas pankų judėjimas, kuris tradiciškai buvo kairysis, mes buvome dešinieji. Nes visos kairuoliškos idėjos buvo tas realus absurdiškas fonas, kuriame mes gyvenome.

Vie­na ma­mos drau­gė gy­ve­no to­je pa­ čio­je laip­ti­nė­je kaip E.Nek­ro­šius, per ją su­si­ži­no­jau jo ad­re­są. Tu­rė­jau drą­sos nuei­ti pas jį ir pa­pra­šy­ti re­ko­men­da­ci­ jos. Ir jis ją pa­ra­šė, nors tuo me­tu bu­ vau nie­kas.

tiek rašiau ir galvojau tapti rašytoju. Paskui mano gyvenime atsirado kinas  – Andrejaus Tarkovskio, kitų rusų, italų režisierių šedevrai. Su bičiuliu kažkaip įsigudrindavome patekti net į visokias uždaras peržiūras. Tuo laiku pamąstydavau, kad norėčiau būti kino režisieriumi.

IV dalis.

(Ne)pamatuota drąsa Po vidurinės stojau į aktorinį. Perėjau du turus, o iš trečio jau niekas ir nemesdavo. Gal vieną žmogų tik prametė. Tai buvo garsus D.Tamulevičiūtės kursas, kuriame mokėsi Rolandas Kazlas ir kiti žinomi aktoriai. Po to trečio turo mane pasikvietė pati D.Tamulevičiūtė ir pasakė, kad mes tavęs į aktorinį nepriimam, tu geriau stok į režisūrą. Tuomet gerai ir nesupratau: ar tai reiškė, kad iš manęs nebus aktoriaus, ar tai, kad galiu būti geras režisierius. Kažkas pasiūlė važiuoti į Klaipėdą mėginti, bet kažkaip neišėjo. Nuvažiuot į pajūrį nuvažiavau, bet vietoj stojamųjų Palangoje su draugais baliavojau. Bet atėjo ruduo ir reikėjo eiti į tarybinę armiją. Tais

2011.06.28 18:16:41


>> žirklės

Jaunas ir dar labai nesugadintas.

klausė, ar norim pasikalbėt. Tuomet dar nežinojau, koks jis yra puikus psichologas. Jis tyli, ir aš tyliu. Tik po kokios valandos paklausė, tai ko mes čia vis dėlto atsibeldėme. Prakalbėjome likusią nakties dalį – mėginau jį įtikinti, kad vis dėlto galiu stoti į režisūrą, nors man tik 19 metų.

V dalis.

Puiki vieta tikriems pankams įsiamžinti – Odos ir venerinių ligų dispanserio siena.

10 //  © 370 370_015.indd 10

laikais ėmė visus: luošus ir aklus. Bijojo tik psichinių. Tad vienintelis būdas išsisukti nuo armijos buvo stumti dūrą. Buvo tokia knyga apie psichines ligas seselėms. Kas nenorėdavo eiti į kariuomenę joje ir pasirinkdavo sau patinkančią diagnozę ir ją simuliuodavo pagal gan skurdų jos aprašymą. Aš tikrai nenorėjau eiti į kariuomenę, nes norėjau į teatrą, tad nenorėjau praleisti tuščiai, o gal pražūtingai dvejų metų. Psichiatrijos ligoninėje man vėl pravertė dramos būrelio pamokos. Jaunystėje dariau labai ryžtingus žingsnius, tokius, kurie dabar atrodo neįtikimi. Kadangi iki tol nebuvo renkami režisūros kursai Lietuvoje, sugalvojau studijuoti Maskvoje. Įstoti tuomet buvo beveik neįmanoma, tad sugalvojau, kaip pačiam pasidaryti protekciją. Viena mamos draugė gyveno toje pačioje laiptinėje kaip E.Nekrošius, per ją susižinojau adresą. Turėjau drąsos nueiti pas jį ir paprašyti rekomendaci-

jos. Ir jis ją parašė, nors aš tuo metu buvau niekas. Taip mane ta kaimynė mamos draugė ir pristatė: toks pacanas nori pasikalbėt. Tačiau į Maskvą neišvažiavau, nes sužinojau, kad vis dėlto Jonas Vaitkus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje renka režisierių kursą. Tai buvo pirmas režisierių kursas Lietuvoje. Bet iškilo kita problema – buvo paskelbta, kad priimami ne jaunesni nei 25 metų ir turintys teatrinės patirties žmonės. Man buvo 19 metų, tačiau buvau maksimalistas ir labai pasitikėjau savimi. Turėjau draugą, kuris pažinojo J.Vaitkų. Susiradau jį, sakau, parodyk, kur jis gyvena. Pasirodo, J.Vaitkus išvykęs į savo sodybą kažkokiame kaime. Susitranzavome oranžinį kamazą ir nuvažiavome į tą pusę. Išlipę ilgai ieškojome tos sodybos: pasiklydome, kažkokiais miškais ėjome, pievomis bridome. Kai suradome, buvo gili naktis. J.Vaitkus pasiūlė atsigert šulinio vandens ir pa-

Kaip apgauti J.Vaitkų? Kai įstojau, supratau tokį mechanizmą: kad svajonės pildosi, jei tiki ir nuosekliai sieki jos. Mokytis pas J.Vaitkų nebuvo lengva: buvome užimti nuo ryto iki ryto. J.Vaitkus buvo tuomečio Lietuvos akademinio teatro vadovas. Dar pirmame kurse jis pasikvietė visą režisierių kursą ir pasakė, kad nėra čia ką mokytis, jeigu jau esat režisieriai, statykit spektaklius ir rodykit. Ir tuo metu man į rankas pateko uždrausta Danijilo Charmso knyga. Nors tuo metu jau realių draudimų nebebuvo, dar vyko uždraustų knygų savilaida. Aš gavau tą knygą iš vieno lietuvio, kuris nelegaliai ją pats išvertė. D.Charmso kūryba mane labai paveikė, apvertė visą mąstymą. Parodžiau tą kūrinį J.Vaitkui, tačiau jis pasakė, kad to neįmanoma pastatyti scenoje, ir pasiūlė ieškoti kitos medžiagos. Tačiau nepaklausiau: pasikviečiau studentus aktorius, su kuriais norėjau dirbti, ir pasakiau, kad J.Vaitkus medžiagą palaimino, tačiau mums reikia dirbti taip, kad niekas nieko nežinotų. Ir jie kažkodėl manimi patikėjo. Tarp jų buvo Remigijus Bilinskas, Audrius Nakas, Rimantė Valiukaitė. Dirbome naktimis kino studijoje. Ir kai atėjo peržiūrų metas, kai visi rodė 15 minučių trukmės eskizus, aš priėjau prie J.Vaitkaus ir pasakiau, kad vis dėlto spektaklis bus pagal D.Charmsą ir kad jo trukmė – 3 valandos. Taigi, mes pastatėme ne kažkokius eskizus, o spektaklį, kurį jau buvo galima rodyti teatre. Pavadinau šį spektaklį „Ten būti čia“. Kaip tik tuo metu J.Vaitkus turėjo išvykti į JAV. Aš priminiau pažadą šį spektaklį rodyti teatre, jis atsakė, kad taip ir bus. Tačiau grįžęs iš Amerikos režisierius pareiškė, kad nėra tokios praktikos nei Lietuvoje, nei užsienyje, kad pirmakursių ar antrakursių spektakliai būtų rodomi profesionalaus teatro scenoje. Trenkiau durimis ir išėjau iš auditorijos. Visą mėnesį nesirodžiau akademijoje, kol J.Vaitkus paskambino ir pasakė, kad spektaklis vis dėlto bus rodomas. Iš tiesų, tai buvo drąsus jo poelgis, nes tikrai niekas niekada pirmakursių studentų darbų nerodo repertuariniame teatre, o tuo labiau tokio „keisto“ spektaklio. Aš jam esu be galo dėkingas, nes jis yra ne tik profesijos, bet ir mano gyvenimo

2011.06.28 19:07:43


Po pir­mos da­ lies sa­lė­je lik­da­ vo gal treč­da­ lis, o ir tie po spek­tak­lio nu­ ščiu­vę išei­da­ vo, nes nie­ko ne­sup­ras­da­vo. Bet mes vis tiek su didžiuliu en­ tuziazmu rodė­ me tą spektaklį. Viename jų apsi­ lankė kažkokia Jane.

370_015.indd 11

Oskaras yra tas, kuris neišskutinėta galva.

Scena iš filmo „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, kuriame Oskaras (kairėje) vaidino.

Masinis parūkymas.

Scena iš spektaklio „Ten būti čia“ .

mokytojas. Premjera įvyko 1990 m. kovo 22 d. Gal tai buvo net viena pirmųjų premjerų nepriklausomoje Lietuvoje. Spektaklį rodėme akademinio teatro mažojoje salėje. Po pirmos dalies salėje likdavo gal trečdalis žiūrovų, o ir tie po spektaklio nuščiuvę išeidavo, nes nieko nesuprasdavo. Bet mes vis tiek su didžiuliu entuziazmu rodėme tą spektaklį. Viename jų apsilankė kažkokia Jane.

VI dalis.

Ten būti čia Kaip paaiškėjo, toji Jane – viena iš Edinburgo teatrų festivalio organizatorių. Ir ji pakviečia mus į vieną didžiausių teatro festivalių pasaulyje, nors mes net Lenkijoje nebuvome buvę. Į Edinburgą važiavome traukiniais. Berlyne traukinys stovėjo ilgai, nes jam keitė ratus – Vakaruose bėgiai, žinia, siauresni. Taip norėjosi pamatyti tuos Vakarus, kad neištvėrėme ir mėginome ieškoti tos Berlyno sienos. Su R.Bilinsku nuvarėm visiškai priešinga kryptimi, į Rytų Berlyną, ir patekome į kažkokias „Fabijoniškes“. Likom šiek tiek sutrikę, bet galiausiai, kai jau nuvažiavome į Edinburgą, pamatėme tikrus Vakarus. Įsivaizduokite mastą: Edinburgo festivalyje per mėnesį parodoma apie 30 tūkst. spektaklių. Konkurencija baisi. Mes savo spektaklį rodėme tokioje bažnytėlėje. Iš pradžių buvo taip: vaidina 6 žmonės, žiūri 4. Reikėjo ką nors sugalvoti, kaip pritraukti žmonių. Edinburge yra tokia aikštė, kurioje visi teatrai save reklamuoja. Norėdami patekti į tą aikštę, žmonės turėdavo leistis tokiais siaurais aukštais laiptais. Štai mes ir sugalvojome, kaip pritraukti visų dėmesį. Teatro trupė apsirengusi juodais drabužiais lėtai lėtai leisdavosi tais laiptukais, taip sudarydama natūralią spūstį. Taip žmonės buvo priversti mumis susidomėti. Žiūrovų mūsų spektakliuose ėmė daugėti. Ir vieną rytą (aš to niekada neužmiršiu) pamačiau mūsų afišas, ant kurių buvo parašyta: „Fringe Firsts.“ Nesupratau, ką tai reiškia. Vienu momentu net pagalvojau, kad mūsų spektaklį nori uždrausti policija – toks sovietinis mąstymas įsijungė. Nueinu į tą bažnyčią, žiūriu, eilė prie kasų. O Jane su trupės nariais geria šampaną. Paaiškėjo, kad mes laimėjome pagrindinį festivalio prizą. Kitą dieną mes jau buvome ant pagrindinių Škotijos dienraščių viršelių, o bilietų buvo nebeįmanoma gauti. Teko pratęsti vizas.

Su Aiste Mažutyte.

Lietuvoje apie mūsų sėkmę niekas nieko nežinojo, nes tuo metu Lietuvos teatras gyveno lokalų gyvenimą ir apie Edinburgo festivalį iš viso nebuvo žinoma. Išskyrus Rūtą Vanagaitę, kuri suvokė to laimėjimo vertę. Ji pakvietė mus į Jaunimo teatrą. Bet Rūtai nepatiko mūsų pavadinimas. Su tuo iki šiol negaliu sutikti – esu įsitikinęs, kad šis pavadinimas kažkuria prasme nulėmė ir mano, ir mano trupės likiminį kodą. Mūsų teatras iki šiol yra nepriklausomas, tik iš dalies remiamas, ir mes išgyvename ČIA tik todėl, kad dažnai būname TEN. R.Vanagaitė spektaklį pavadino „Paūmėjimais“, gerai jį išreklamavo. Ir prasidėjo anšlagai. Kiekvieną savaitę rodydavome po du spektaklius, o salė visada buvo pilna, nors teatrai Lietuvoje buvo praradę aktualumą ir nebelankomi. O garsusis Jaunimo teatras buvo uždarytas moratoriumui ir neberodė nė vieno spektaklio, išskyrus mūsų „Paūmėjimus“. Sunku apsakyti tą jausmą būnant toje scenoje, kai dar visai neseniai sėdėjai žiūrovų salėje ir visi, kurie stovėjo toje scenoje, tau atrodė dievai. O ką jau kalbėti apie tokią sėkmę. Anšlagai. Kai kurie žmonės jį žiūrėjo po kelis kartus. Buvo tokių spektaklio gerbėjų, kurie mokėjo atmintinai ir imdavo kvatotis dar prieš tą juokingą sceną. Vienas žinomas aktorius man prisipažino, kad „Paūmėjimus“ žiūrėjo 56 kartus. Iš tiesų šis spektaklis – paradoksų rinkinys. Jis jau prasideda nuo frazės: „Ponai, išgerkite acto.“ Dar buvo tokios kertinės frazės kaip „Viskas yra dūmai“ ar „Nuo dangaus reiškinių lenta neatsitversi“. Atrodė, kad viskas yra absurdas ir apie nieką. Frazes iš jo buvo galima išgirsti cituojamas kavinėse. Ir net Vytautas Landsbergis žinomoje savo kalboje, spausdintoje „Atgimime“, irgi pacitavo frazę iš spektaklio. Jis pasakė maždaug taip: „Čia ne taip kaip tame paūmėjusiame spektaklyje, kur vienas aktorius sako: „123 nieko neįvyko.“ Ne, pas mus įvyko.“ Nė vienas mano spektaklis nebuvo toks populiarus. Todėl esu linkęs manyti, kad tai nors ir pirmas, bet iki šiol yra stipriausas mano darbas. Nors mums buvo tik po dvidešimt metų ir nebuvo tos patirties, turėjome neįtikimai daug drąsos. Bet toks ir laikas buvo – permainų ir didelio tikėjimo ateitimi. Manau, kad spektaklį žiūrėję žmonės pamatė tai, ką suvokė giliai širdyje: kad viskas šiame pasaulyje yra efemeriška, kad viskas yra dūmai, kad viskas gali pasikeisti. Jeigu jau net ir tas brežnevinis laikas pajudėjo...

2011.06.28 19:08:08


>> kinas

Šiuo me­tu Lon­do­ne gy­ve­nan­ti kau­nie­tė Si­mo­na Že­mai­ty­tė ne­ pyks­ta, kad ją pa­va­di­nu lie­tu­ viš­ko ki­no nau­jo­ke. Nes tai – be­veik tie­sa. „Be­veik“ sa­kau tik to­dėl, kad ji pa­ti ne­si­jau­čia nei la­bai kie­ta re­ži­sie­rė, nei lie­tu­ viš­ko ki­no puo­se­lė­to­ja, nors ga­ li pa­si­gir­ti tuo, kad jos fil­mas „Born in USSR“ bir­že­lį at­sto­ va­vo Lie­tu­vai gar­sia­ja­me Še­fil­ do do­ku­men­ti­nio ki­no fes­ti­va­ly­ je. Ir nors ap­do­va­no­ji­mo lie­tu­ vė ne­pel­nė, lai­ką pra­lei­do pui­ kiai – žmo­nės kal­ba, kad ją iki pat pa­ry­čių šok­di­no pa­ts do­ku­ men­ti­kos gu­ru Al­ber­tas May­sel­ sas... Ra­šė: Jur­gi­ta Kvi­liū­nai­tė Fo­tog­ra­fa­vo: Ie­va Bu­žins­kai­tė ........ Iliust­ra­ci­jos: Vik­to­ro Ša­tu­no­vo ..

De­di­ka­ci­jos vai­k so­vie­ti­nės pro­p

iki kram­to­mo­s

.... . ........ . . .

12 //  © 370 370_015.indd 12

– Ne­su­pyk­si, jei pa­va­din­siu ta­ve lie­tu­ viš­ko ki­no nau­jo­ke? O kad in­ter­viu bū­ tų nuo­sek­les­nis, trum­pai (ži­nau, kaip tai sun­ku) pa­pa­sa­kok, kaip ir ko­dėl su­ si­drau­ga­vai su do­ku­men­ti­niu ki­nu. – Ne, ne­su­pyk­siu.  Tie­są sa­kant, su ki­ nu gy­ve­ni­me tu­rė­jau ne­daug bend­ra, nie­ ka­da ne­si­jau­čiau ko­k ia nors re­ži­sie­rė ar lie­ tu­v iš­ko ki­no puo­se­lė­to­ja. Ma­no at­ve­ju fil­ mai yra kaž­kas, kas pra­si­dė­jo nuo žur­na­ lis­t i­kos ir bai­gė­si me­nu. Tai šios trans­for­ ma­ci­jos vai­sius, kaž­ko­k ia au­dio­v i­zua­l i­nė pa­sa­ko­ji­mo for­ma. Do­ku­men­ti­ka su­si­do­ mė­jau dar stu­di­juo­da­ma žur­na­lis­ti­ką. Tik vi­są lai­k ą jau­čiau, kad „ob­jek­t y­v us“ pa­sa­ ko­ji­mas neatsk­lei­džia tos vi­sos is­to­ri­jos es­ mės. Jei at­v i­rai, ne­ma­nau, kad bu­vau la­bai ge­ra žur­na­lis­tė. Nes­kai­čiau laik­raš­čių, ne­ se­k iau pra­ne­ši­mų spau­dai, ne­žiū­rė­jau te­le­ vi­zo­riaus. Kai įsto­jo­me stu­di­juo­ti, vie­no­ je pir­mų­jų pa­skai­t ų mums bu­vo pa­sa­ky­ta: „Jei no­ri­te bū­ti ra­šy­to­jai – mes­k it stu­di­jas ir ei­k it mo­k y­tis fi­lo­lo­gi­jos, nes kū­r y­bai čia ne vie­ta.“ Mes­t i ne­me­tė­me, bet po stu­di­ jų aš ne­bu­vau vie­nin­te­lė, pra­dė­ju­si stu­di­ juo­ti me­nus. Po „Eras­mus“ stu­di­jų su­pra­ tau, kad no­riu kur­ti do­ku­men­ti­k ą. Pa­raiš­ ką pa­da­v iau į Stam­bu­lo me­nų   mo­kyk­lą, nes dės­to­mų da­ly­kų są­ ra­še ra­dau du do­ku­men­ti­nio ki­no is­to­ri­ jos ir pra­kti­kos kur­sus. Be to, ten ne­rei­ka­ la­vo me­ni­nio ba­ka­lau­ro: tik dar­bų ir sto­ ja­mo­jo eg­za­m i­no re­zul­ta­t ų. Ta­č iau bai­ giau ne tik vi­zua­li­nių me­nų ir vi­zua­li­nės ko­mu­n i­k a­ci­jos ma­g ist­ran­t ū­ros stu­d i­jas Sa­ban­ci uni­ver­si­te­te Stam­bu­le, bet ir fo­ tog­ra­fi­jos ir me­d i­jos me­no ma­g ist­rą Vil­ niaus dai­lės aka­de­mi­jo­je (VDA). Stam­bu­ le daug dė­me­sio bu­vo ski­ria­ma me­no is­to­ ri­jai, ino­va­ci­joms, ten­den­ci­joms. Mo­kan­ tis VDA di­džiau­sias per­si­lau­ži­mas įvy­ko ma­no mąs­t y­me. Per ket­ve­rius me­tus blaš­ ky­mo­si tarp įvai­rių pro­jek­t ų, ins­t i­tu­ci­jų ir

ša­lių ga­liau­siai su­pra­tau, kad do­ ku­men­ti­ka tik­rai yra TAI  . – Še­fil­do fes­ti­va­ly­je įvy­ko pa­ sau­li­nė „Born in USSR“ („Gi­ męs SSRS“) prem­je­ra. Ar tai vie­nin­te­lis ta­vo fil­mas, ku­rį tu­ rė­jai gar­bės pri­sta­ty­ti fes­ti­va­ly­ je už­sie­ny­je? – Do­k u­men­t i­kos fes­t i­va­l iuo­se Lon­do­ne ir Stam­bu­le esu da­ly­va­ vu­si kaip vie­na iš or­ga­n i­za­to­r ių, bet ne kaip re­ži­sie­rė. Ki­tas ma­no

fil­mas „EXIT“ (apie Vil­niaus lai­do­ji­mo rū­mų dar­buo­to­jus – aut. pa­st.) bu­vo ro­ dy­tas 13-ojo­je gra­fi ­kos trie­na­lė­je Ta­li­ne ir ap­do­va­no­tas jos dip­lo­mu. Vi­si ki­ti pro­ jek­tai – pa­ro­dos ir šou, vi­deoins­ta­l ia­ci­ jos. Bu­vau at­rink­ta da­ly­vau­ti 2010 m. Eu­ ro­pos kul­t ū­ros sos­t i­nės pro­jek­te „Vi­si­bi­ li­t y Pro­ject“ Stam­bu­le – žy­dų se­ne­lių na­ mų lan­g uo­se ro­džiau jų po­r tre­t ų vaiz­do pro­jek­ci­jas. Da­ly­va­vau ga­le­r i­jos „Ka­sa“ Stam­bu­le pa­ro­do­je „Me­no eko­no­mi­ka“, kur su jau­na me­ni­nin­ke Pe­lin Gu­re su­ ren­gė­me pro­jek­tą „Big Bubb­le“. Iš kram­ to­mo­sios nu­l ip­dė­me ek­ra­ną, ant ku­r io

pro­jek­ta­vo­me in­ter­viu su lie­tu­viais apie jų pri­si­ mi­ni­mus iš So­v ie­t ų Są­jun­gos apie kram­to­mą­ją gu­mą. Fil­mu­kas va­di­no­si „SSRS ir kont­ra­ban­ di­n is An­čiu­ko Do­nal­do gu­mos sko­n is“. Dar su bend­ra­m in­čiais Stam­bu­le bu­vo­me su­ren­ gę gat­vės me­no fes­t i­va­l į „Tran­si­tion Hou­ses“... – Tai, kad fil­mas bu­vo įtrauk­tas į šio fes­ti­va­ lio kon­kur­si­nę pro­gra­mą, ko ge­ro, tau bu­vo ma­lo­ni staig­me­na? – Fil­mo ke­lio­nė­mis po pa­sau­l į pa­si­r ū­pi­no ma­ no pro­diu­se­rė Ie­va Bu­žins­kai­tė. Ji už­pil­dė pa­ raiš­kas, su­si­ra­ši­nė­jo su or­ga­ni­za­to­riais ir pir­ma su­ži­no­jo ma­lo­n ias nau­jie­nas. Ne­ga­lė­jau pa­ti­

2011.06.28 18:17:07


ai­kys­tei: nuo o­pa­gan­dos

o­sios gu­mos kėt, kad Še­fi l­do fes­t i­va­lis pa­si­rin­ko mū­sų fil­mą. Tai, kad jis da­ ly­vau­ja kon­kur­si­nė­je pro­g ra­mo­je ir mes ten bū­si­me vie­nin­te­ liai lie­tu­v iai, su­pra­tau dar vė­liau. Jaus­mas bu­vo keis­tas. Pir­mas klau­si­mas bu­vo: „Čia rim­tai?“, o ant­ras: „O ko­dėl?“ Bet tie klau­ si­mai iš es­mės yra kvai­li. Rei­k ia tie­siog mo­kė­ti džiaug­tis. – Anot ta­vęs (ci­tuo­ju pra­ne­ši­mą spau­dai), „tai is­to­ri­ja apie ieš­ko­ji­mą, pa­kly­di­mus ir tai, ko­kia So­vie­tų Są­jun­ga iš­li­ko mū­sų blan­kiuo­se pri­si­mi­ni­muo­se“. Jei­gu tie pri­si­mi­ni­mai to­kie blan­kūs, tai ko­dėl jiems de­di­kuo­ji fil­mą?! – Čia dar vie­na il­ga is­to­ri­ja. Gy­ve­nau skir­tin­go­se pa­sau­lio ša­ ly­se ir nie­ka­da ne­si­jau­čiau ko­k ia nors Ry­t ų eu­ro­pie­tė, po­so­v ie­ ti­nis pro­duk­tas. Bet kai sta­tis­t iš­kai 80 pro­c. už­sie­ny­je su­tik­t ų žmo­nių pa­k lau­sia, ar ta­vo gim­to­ji kal­ba ne ru­sų, pra­de­di mąs­ ty­ti. Tai aš ir mąs­čiau. Ko­k ius tre­jus me­tus. Ypač gy­ven­da­ma Tur­k i­jo­je, kur „drau­g iš­k i“ sū­rio par­da­vė­jai klaus­da­vo, ar ma­no var­das ne Na­ta­ša... Sup­ra­tau, kad nie­ko čia ne­pa­da­r y­si, di­džio­ ji pa­sau­lio da­lis vis dar ma­no ir ma­nys, kad mes – ru­sa­kal­biai „so­v ie­tai“. Pra­dė­jau apie tai dis­ku­tuo­ti su drau­gais: ką pri­si­me­ na gru­zi­nai, bul­ga­rai, len­kai, vo­k ie­čiai iš vi­sų va­kar­tie­tiš­kų ir ry­ tie­tiš­k ų blo­k ų, so­cia­lis­t i­nių ir ne so­cia­lis­t i­nių ša­lių. Ma­no „so­ vie­ti­nių“ bend­raam­žių bū­r ys daug pri­si­mi­nė apie le­dus, kram­ to­mą­ją gu­mą, tul­pes, kvad­ra­ti­nes kup­ri­nes su ži­ra­fo­m is, vie­ no­dus tre­nin­g us, ei­les prie ba­na­nų, sa­vai­ti­nius dar­že­lius ir t. t. Bet nie­ko ne­pri­si­me­na apie Le­ni­ną, Sta­li­ną, po­li­ti­k ą... Mums bu­vo maž­daug 7-eri, kai sis­te­ma su­g riu­vo. Apie SSRS šiek tiek su­ži­no­jo­me mo­k yk­lo­je, o ru­sų kal­bos ne­si­mo­kė­me iš prin­ci­ po. Kai Lie­t u­va ta­po ne­prik­lau­so­ma, So­v ie­t ų Są­jun­gos te­ma jau ne­bu­vo mums ak­tua­li, nes žvilgs­nis kry­po į Va­ka­r us. Tik jau gy­ven­da­mas už­sie­ny­je kaž­ko­dėl daž­niau­siai įsi­ve­li į po­kal­ bius apie praei­t į, SSRS... Ir ta­da jau­ties kvai­lai, nes apie po­li­ti­ nius da­ly­kus ne­la­bai ga­li ką pa­sa­k yt, ne­pri­si­me­ni. Ta­da ir pra­ de­di kreip­ti po­kal­bį link pri­si­mi­ni­mų apie kram­to­mą­ją gu­mą, nes iš­ties ne­si tik­ras, ar ta SSRS iš­v is eg­zis­ta­vo, ar čia vie­na iš tų pa­sa­k ų, di­džių­jų le­gen­dų...

mo. Jis įlėk­da­vo į mon­ta­ži­nę, pa­ro­dy­ da­vo ko­k į spe­cia­lų­jį efek­tą ir vėl iš­lėk­ da­vo. O ma­ne vi­si tie efek­tai er­zin­da­vo. Tai dau­g iau­sia mo­k iau­si per „Goog­le“, „You­t u­be“ ir bandymo–atradimo bū­ du. Daž­nai mon­ta­ži­nė­je lik­da­vau nak­ vo­ti. Vė­liau ke­lias nak­tis nak­vo­jau gar­ so stu­d i­jo­je, kur mon­ta­vo­me gar­są... Tai tiek tos ro­man­ti­kos. 

– Ar fil­mą pla­nuo­ja­te pri­sta­ty­ti ir Lie­tu­vo­je? – Pla­nuo­ja­me. Da­bar pil­do­me pa­raiš­kas į Lie­tu­vos fes­ ti­va­lius. Nors ma­nau, kad šis fil­mas ga­lė­t ų bū­ti ro­do­ mas ir ga­le­ri­jo­je...

– Ko­kius at­si­lie­pi­mus apie sa­vo fil­mą nu­va­žia­vu­si į Še­fil­dą iš­gir­dai? Ko ge­ ro, tiek jo ren­gė­jams, tiek ki­no kri­ti­ kams šis fil­mas pa­si­ro­dė ga­na eg­zo­ tiš­kas? – Jei nuo­šir­džiai, Še­fi l­do fes­t i­va­lis yra toks ren­g i­nys, kur su­si­ren­ka di­d žių­jų ka­na­lų pro­diu­se­riai ir re­ži­sie­riai megz­ ti to­les­nių ry­šių, vys­t y­ti pro­jek­t ų ir t .t. Į fil­mus, ži­no­ma, taip pat ei­na, bet pa­ ra­le­li­nių ren­gi­nių, va­ka­rė­lių ir pri­sta­t y­ mų ten bu­vo   gal net dau­g iau nei pa­čių fil­mų. Fil­mas daug kam pa­si­ro­dė įdo­mus sa­vo pa­sa­ko­ji­ mu ir vaiz­dais. Da­bar jį kvie­čia ki­ti fes­ ti­va­liai, or­ga­ni­za­to­riai jį re­ko­men­duo­ ja sa­vo ko­le­goms kaip vie­ną įdo­mes­nių trum­pa­met­ra­žių. Ma­nau, tai yra ga­na daug.Tai pro­fe­sio­na­liau­sias do­ku­men­ ti­kos ren­gi­nys, ku­ria­me iki šiol man te­ ko da­ly­vau­ti. Ja­me lan­kė­si dau­g y­bė žy­ mių kū­rė­jų. Iki pa­r y­čių šo­ko­me su vie­ nu iš do­ku­men­ti­kos gu­r u, A.May­sel­ su. Aš jam pa­dė­ko­jau, ir jis ma­ne pa­ bu­čia­vo į žan­dą! Nie­ko ero­tiš­ko, jis gi­

– Lie­tu­vo­je yra di­džiu­lė ki­no kū­rė­jų kon­ku­ren­ci­ja, o ir Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja pi­ni­gais jų ne­le­pi­na. Ar tai vie­na prie­žas­čių, ku­ri pa­ska­ti­no ta­ve iš­va­žiuo­ti? – Tie­są sa­kant, ma­ne ner­v i­na vi­sos tos po­li­ti­nės int­ri­ gos. Ne­la­bai daug ką apie tai ži­nau ir, ačiū Die­v ui, vis dar nai­v iai ti­k iu, kad svar­biau nei verk­ti yra ką nors da­r y­ti. Fes­t i­va­ly­je su­si­pa­ži­nau su vie­nu re­ži­sie­riu­mi iš JAV. Jis sa­vo fil­mą kū­rė ket­ve­rius me­tus, taip pat be jo­ kio fi­nan­sa­v i­mo. Pats iš­mo­ko fil­muo­ti, mon­tuo­ti ir net kur­ti gar­so ta­ke­lius. Da­bar jo fil­mas ro­do­mas pres­t i­ži­ niuo­se fes­t i­va­liuo­se – „Sun­dan­ce“, Še­fi l­de ir t. t. Kul­ tū­ros mi­nis­te­ri­jos nie­kuo ne­kal­ti­nu, ne man ver­tin­ti, kaip jie dir­ba sa­vo dar­bą. Tam, kad gau­tu­mei ko­k į nors fi­nan­sa­v i­mą, rei­k ia ką nors su­kur­ti, ir jo­k io skir­tu­mo, tai Lie­tu­va ar koks Ho­ li­v u­das. Taip, už­sie­ny­je yra dau­g iau įvai­rių pro­g ra­mų pra­de­dan­tie­siems, bet pro­fe­sio­na­lia­me lyg­me­ny­je taip pat tu­ri įro­dy­ti, kad šį tą jau esi nu­vei­kęs, kad tu­ri per­ so­na­žus, is­to­ri­ją, fil­muo­tos me­džia­gos ir aiš­k ią vi­zi­ją. Ir tuo­met kon­ku­r uo­ji su vi­su pa­sau­liu, o ne su ke­liais kū­rė­jais iš Lie­tu­vos! O kur­ti fil­mus šiais lai­kais ne­sun­ ku – rei­k ia kom­piu­te­rio ir ka­me­ros. Dėl to ga­li ku­rį lai­ ką pa­dirb­ti ir ap­sau­g i­nin­ku ar pa­da­vė­ja... Bū­t ų idea­lu, jei ga­lė­čiau kur­ti me­ni­nę do­ku­men­ti­ ką, reng­ti pa­ro­das, o va­ka­rais ger­ti alų ir plė­šy­ti nuo

– Te­ko gir­dė­ti, kad šiuo me­tu gy­ve­ni Lon­do­ne. Ką ten vei­ki? – Dir­bu pa­da­vė­ja. Už mi­ni­mu­mą. Tau­pau kom­piu­te­ riui ir fo­toa­pa­ra­tui. 

kur­ti fil­mus šiais lai­kais ne­sun­ku – rei­kia kom­ piu­te­rio ir ka­me­ros. Dėl to ga­ li ku­rį lai­ką pa­dirb­ti ir ap­sau­gi­nin­ ku ar pa­da­ vė­ja...

– Fil­me pa­nau­do­tos ani­muo­tos iš­trau­kos iš 1981 m. iš­leis­ tos kny­gos „Su Le­ni­nu“. Kaip bu­vo ku­ria­ma ani­ma­ci­ja ir ar tai bu­vo leng­va pa­da­ry­ti? – Iliust­ra­ci­jos bu­vo su­kur­tos dai­li­nin­ko Vik­to­ro Ša­tu­no­vo ir iliust­ra­vo so­v ie­ti­nės pro­pa­gan­dos ei­lė­raš­čius. To­k ius, kaip „Vil­ ne­lė su­po žyd­rą vil­n į, kve­pė­jo dū­mais ka­mi­nai. At­v y­ko Le­ni­ nas į Vil­nių ir pa­si­li­ko. Am­ži­nai.“ Ei­lė­raš­čiai bu­vo „nuo­sta­būs“, bet kur kas įdo­mes­nės bu­vo iliust­ra­ci­jos. Nusp­ren­d žiau, kad rei­k ia tuos kny­ge­lės per­so­na­žus iš­lais­v in­ti iš pro­pa­gan­dos kon­ teks­to ir ap­g y­ven­din­ti fil­me. Ži­nau, skam­ba tru­pu­t į he­ro­jiš­kai.  Ani­ma­ci­ją kū­riau pa­ti, ne­tu­rė­jau ki­tos išei­ties. Ne­pa­ži­no­jau nė vie­no ani­ma­to­riaus, rei­kė­jo sės­t i ir iš­mok­ti. Tuo me­tu ma­ no stu­di­jos Stam­bu­le ėjo į pa­bai­gą, tad man pa­dė­jo vie­nas dės­ ty­to­jas, ku­ris, kiek ži­nau, pri­si­dė­jo prie „Žu­v iu­ko Ne­mo“ kū­ri­

­si­ ą­ją n­ ar n­ “...

a­ vo

ma­ pa­ ma t­ i­

370_015.indd 13

męs 1926 m. ir fes­t i­va­ly­je bu­vo ap­do­ va­no­tas už gy­ve­n i­mo pa­sie­k i­mus. Jo fil­mog­ra­fi­jos są­ra­še to­k ie fil­mai kaip „Gray Gar­dens“, „Sa­les­man“ ir t. t. Ki­tą die­ną jo meist­riš­ku­mo pa­mo­k ą ve­dė­ jas pra­dė­jo žo­d žiais: „Al­ber­tai, sklan­ do kal­bos, kad iki pa­r y­čių šo­kai su gru­ pe jau­nų mer­g i­nų...“  Sa­vo fil­mą pri­ sta­tė ir Mor­ga­nas Spur­loc­kas, ge­riau­ siai pa­ž įs­ta­mas iš fil­mo „Su­per di­de­ lis aš“. Vaikš­čio­jo ap­si­ren­gęs kos­t iu­mu su gra­na­t ų sul­čių rek­la­ma. Su juo ne­ kal­bė­jau, nes man jis ir jo fil­mai ne­la­ bai pa­tin­ka.

bu­te­lio eti­ke­tes, kal­bė­da­ma apie bend­ras gy­ve­ni­mo ir kū­r y­bos pro­ble­mas. Bet jei nuo­šir­džiai, ne­ži­nau, kaip vis­kas bus. Ge­r ų kū­rė­jų ir ta­len­tin­g ų žmo­nių pa­sau­ly­ je yra daug. Daug ko rei­k ia dar iš­mok­ti... Pro­fe­sio­na­ lus do­ku­men­ti­kos pa­sau­lis tu­ri dau­g y­bę tai­syk­lių, kri­ te­ri­jų. Rei­k ia tu­rė­ti ne tik min­čių, bet ir la­bai ge­r ų va­ dy­bos ge­bė­ji­mų... Ka­da nors, po dau­g y­bės me­t ų, la­bai no­rė­čiau Lie­t u­vo­je dės­t y­ti do­ku­men­ti­k ą... No­rė­čiau kiek įma­no­ma pla­tes­nei au­di­to­ri­jai pa­ro­dy­ti, kiek įdo­ mių ir kū­r y­biš­k ų do­ku­men­ti­kos for­mų yra pa­sau­ly­je. Ir tai ne­tu­ri nie­ko bend­ra su Mi­chae­lo Moore’o fil­mais, „Ani­mal Pla­net“ ar ka­ri­niais re­por­ta­žais. Do­ku­men­ti­ ka pa­gal vie­ną pir­mų­jų api­brėž­čių yra kū­r y­bi­nė rea­ly­ bės in­terp­re­ta­ci­ja. O tai ga­li reikš­ti bet ką...

2011.06.28 18:17:45


>>>> Scena blizgė Ra­šė: Jur­gi­ta Kvi­liū­nai­tė Fo­tog­ra­fa­vo: Vis­val­das Mor­ke­vi­čius

Pra­džio­je šiek tiek skai­čių, ku­riuos mes, „370“ kū­rė­jai, la­bai my­li­me, ypač jei jie ką nors sa­ko ir yra pa­ na­šūs į mū­sų. At­li­kė­ją Bjel­le, ku­ri pa­pras­ta­me gy­ve­ni­me yra tie­siog Ra­min­ta Nau­ja­ny­tė iš Uk­mer­gės, ga­lė­ jo­te (bet ne­bū­ti­nai) iš­girs­ti per­nykš­čiuo­se „Lie­tu­vos ta­len­tuo­se“. Da­bar ši dvi­de­šimt­me­tė šluos­to no­sis net di­ džiau­siems gran­dams (mes čia ne apie Ry­tį Ci­ci­ną) – feis­bu­ke ją jau pa­lai­ki­no apie 37 tūkst. tau­tie­čių, o ger­bė­jų į jos kon­cer­tus ne­bai­do net ir 50 Lt kai­nuo­jan­tys bi­lie­tai.

Bjel­le: Psi­cho at­ras­ta, Sa­mo iš­gar­sin­ta

luo­ja vi­si, ku­rie sa­ko, kad jiems šlo­vės ne­rei­ kia. Iš tie­sų nie­kas ne­no­ri gro­ti tik sa­vo rū­sy­je dau­giau nie­kam ne­gir­dint... Ki­ta ver­tus, ne­bu­ vau taip gi­liai į tą po­grin­dį įlin­du­si. Nors gro­ jau ro­ką, ta­čiau ne­si­šlais­čiau gat­vė­mis, ne­gė­ riau ir ne­var­to­jau nar­ko­ti­kų. Ir jei­gu kam no­ri­si ma­ne va­din­ti po­pdai­ni­nin­ke, pra­šom. Aš ne­ pyk­siu.“

Tee­sie šven­ta te­le­vi­zi­jos va­lia? Na, ti­kiu, kad re­tas iš jū­sų įsi­jung­da­vo­te te­le­vi­zo­rių tuo me­tu, kai ro­dy­da­ vo vi­so­kias ke­lio­nes į žvaigž­des ar mu­zi­kos aka­de­ mi­jas... Bet tur­būt ir nak­tį pri­kel­ti su­ge­bė­tu­mėt už­rėk­ti „Ką da­ryyyyt?“. Štai jums ir įro­dy­mas, kad nuo lie­tu­ viš­kos te­le­vi­zi­jos ne­pa­sis­lėp­si nie­kur, ne­bent emig­ruo­ tum. Ta­čiau šią ma­žą sim­pa­tiš­ką uk­mer­giš­kę Ra­min­tą aka Bjel­le no­ri­si lai­ky­ti ma­lo­nia išim­ti­mi iš te­le­vi­zi­nių tai­syk­lių, mat jai pa­vy­ko už­si­ka­riau­ti sim­pa­ti­jas ne ko­ kio­mis nors čias­tuš­kė­mis, o sa­vo pa­čios su­kur­ta dai­ na, ku­rią kon­kur­se jai at­lik­ti pa­dė­jo iš bend­ra­moks­lių su­bur­ta gru­pė „Pe­Ru“.

Zvon­kė + Or­lo­va = ?

Nuo par­ti­jos iki ro­ken­ro­lo As­me­niš­kai aš Ra­min­tą iš­gir­dau dai­nuo­jan­čią ge­ro­kai anks­čiau. Prieš ke­le­tą me­tų ėjom į „Ar­tis­tų“ kie­me­lį pa­klau­sy­ti tik kart­kar­ tė­mis į sce­ną iš­len­dan­čio Psi­cho (jis pa­pras­ta­me gy­ve­ni­me tie­ siog To­mas Kri­vic­kas iš Uk­mer­gės) ir jo „Re­quiem“. Vi­du­ry kon­ cer­to (jei at­min­tis neap­gau­na) į sce­ną iš­li­po la­bai jau­na dai­li mer­gi­na ir su­dai­na­vo ro­man­tiš­kai me­lan­cho­liš­ką dai­ną apie kaž­ko­kį paukš­tį, akom­pa­nuo­jant Psi­cho cheb­rai... Dar pa­me­ nu ir pa­si­bu­vi­mą po kon­cer­to, kur ne­ma­žai lai­ko bu­vo skir­ta ir Ra­min­tos ta­len­tui ap­tar­ti. Nuo ši­tų pri­si­mi­ni­mų ir pra­de­du po­kal­bį su Bjel­le. „Uk­mer­ gė­je su daug kuo gro­jau iki tol, bet tas kon­cer­tas Vil­niu­je, „Ar­ tis­tuo­se“, bu­vo ypa­tin­gas, nes man akom­pa­na­vo se­ni ro­ko vil­ kai“,  – iš­si­šie­pia Ra­min­ta ir puo­la pa­sa­ko­ti apie pa­žin­tį su Psi­chu, ku­ri, anot jos, iš es­mės pa­kei­tė po­žiū­rį į mu­zi­ka­vi­mą. „Gal jau nie­kas ne­bep­ri­si­me­na, bet Psi­chas kaž­ka­da pri­klau­ sė Li­be­ra­lų są­jū­džio par­ti­jai. Iš­gir­do­me, kad ren­gia­mas su­si­ti­ki­ mas su juo, ir su drau­ge nu­spren­dė­me nuei­ti. Be mū­sų, sa­lė­je dar bu­vo ir viena mo­čiu­tė. Kai pa­si­sa­kiau, kad dai­nuo­ju (o ką čia slėp­ti – aut. pa­st.), To­mas pa­siū­lė im­ti į ran­kas gi­ta­rą ir pa­ ro­dy­ti, ką mo­ku. Pa­ma­niau, juo­kau­ja, bet at­ne­šė gi­ta­rą, įjun­gė apa­ra­tū­rą... Dar drau­gių ke­le­tas atė­jo... Vė­liau To­mas pa­siū­ lė pa­va­ži­nė­ti po kai­mus ir kar­tu paa­gi­tuo­ti, pa­gro­ti. Pas­kui jis pa­dė­jo įsi­ra­šy­ti ir pir­mą­ją dai­ną“, – pa­sa­ko­ja Bjel­le. Mer­gi­na juo­kia­si, kad ne­tru­kus Psi­chas ir jo cheb­ra ta­po sa­vo­tiš­kais tė­ ve­liais ar vy­res­niai­siais bro­liais: „Ra­min­ta, ne­rū­kyk, Ra­min­ta, ne­ gerk“, – auk­lė­jo. Net­gi klau­si­nė­jo, kaip moks­lai se­ka­si.“ Nors mer­gi­nos tė­vams ga­lė­jo pa­si­ro­dy­ti, kad šie vai­ki­nu­kai ve­da ją iš ke­lio – juk iš re­pe­ti­ci­jų ir kon­cer­tų ji grįž­da­vo nak­ti­mis, o nuo dra­bu­žių sklis­da­vo dū­mų kva­pas. Ir ne tik ci­ga­re­čių... 14 // 

Ko­pi­juo­ti ne­ga­li­ma!

© 370

Bjel­le ne­si­gin­či­ja, kad jei ne pa­si­ro­dy­mai te­le­vi­zi­jo­je, į kon­cer­ tus žmo­nės ne­plūs­tų ir to­kių pi­ni­gų už bi­lie­tus ne­mo­kė­tų: „Į „Lie­ tu­vos ta­len­tus“ ėjau, nes jau­čiau, kad jau lai­kas pa­ro­dy­ti, ką tu­riu (kaž­kur gir­dė­ta: „Tu man pa­ro­dyk, ką tu­ri...“ – aut. pa­st.)

370_015.indd 14

ir ką ga­liu. Ži­no­jau ir tai, kad tai bus di­de­lis kar­je­ros šuo­ lis. Bet ži­no­jau ir apie pa­vo­jų: dau­ge­lis pra­lai­min­čių to­kiuo­ se kon­kur­suo­se nu­si­me­na ir pa­lei­džia sėk­mę iš ran­kų. Sa­kiau sau, kad taip ne­sielg­siu. Bet tai bu­vo tik pir­ma pa­ko­pa ir ją la­bai grei­tai pa­vy­ko per­ženg­ti. Ant­ro­ji – ta­vo mi­nė­tas kon­cer­ tas Šv. Kot­ry­nos baž­ny­čio­je pa­va­sa­rį. Juo įro­dė­me, kad esa­ me di­de­li, kad daug da­ro­me ir dar daug pa­da­ry­si­me“, – en­ tu­ziaz­mu trykš­ta ji. Da­bar pa­ts įdo­miau­sias lai­ko­tar­pis jos kar­je­ro­je – Bjel­le pri­si­pa­žįs­ta, kad šiuo me­tu vyks­ta ieš­ko­ji­mai. Ne pa­par­čio žie­do, ži­no­ma. O sa­vo mu­zi­kos, sa­vo iš­raiš­kos prie­mo­nių. „Svars­to­me, kaip pa­da­ry­ti, kad ro­ko ne­bū­tų per daug, bet ir kad ne­vi­siš­kai pop bū­tų. Ieš­ko­me ir ypa­tin­gų mu­zi­kan­tų. Ne­ se­niai sa­vo kai­liu įsi­ti­ki­nau, kad ge­ras mu­zi­kan­tas yra ne tas, ku­ris ge­rai gro­ja, o tas, ku­ris nuo­šir­džiai gro­ja...“ – ir vėl pra­ si­ver­žia Bjel­le jau­nat­viš­kas mak­si­ma­liz­mas. Ji ne­su­pyks­ta, kai jos at­lie­ka­mą mu­zi­ką pa­va­di­nu dai­nuo­ja­mą­ja poe­zi­ja. Sa­ ko, va­din­kit, kaip tik no­rit. Pa­ti sa­vo sti­lių Ra­min­ta lin­ku­si va­ din­ti soft rock ar­ba ly­ric rock. „La­biau­siai ne­no­riu ko nors ko­ pi­juo­ti. Rei­kia klau­sy­tis daug ir įvai­rios mu­zi­kos, mo­ky­tis iš ki­tų at­li­kė­jų, bet at­ras­ti šį tą sa­vo“, – kons­ta­tuo­ja jau­no­ji ma­ no pa­šne­ko­vė. „Nuo­šir­du­mas nuo­šir­du­mu, bet tu iš­da­vei vi­są an­derg­raun­ dą“, – pro­vo­kuo­ju... Bjel­le pro­vo­ka­ci­jai ne­pa­si­duo­da: „Me­

„O tu ga­lė­tum dai­nuo­ti due­tu su Na­ta­li­ja Zvon­ ke“, – vėl kai­ti­nu at­mos­fe­rą. Ir dar pri­du­riu, kad ją tokioje situacijoje vi­siš­kai įsi­vaiz­duo­ju. Skir­ tin­gai nei Ali­ną Or­lo­vą... „Kas ten ži­no? Bet te­ gu pir­ma pa­gim­do, – kva­to­ja Ra­min­ta. – Nė­ra ji to­kia blo­ga. Ji tik iš sa­vęs pi­ni­gus da­ro. Be­ je, aš skirs­tau dai­ni­nin­kus į šou da­ran­čius ir į dai­nuo­jan­čius. Pas­ta­rie­ji man pa­tin­ka la­biau. Pa­ti esu bai­si fo­nog­ra­mų prie­šė.“ Ta­čiau vai­di­nan­čių, o ne da­ran­čių pil­na ne tik po­pmu­zi­kos pa­sau­ly­je, įsi­ti­ki­nu­si Ra­min­ta. „Pas­te­bė­jau, kad čia, Vil­niu­je, svar­biau yra įti­ kin­ti, kad tu ką nors da­rai, nei iš tie­sų ką nors da­ry­ti. Na, kal­bu apie žmo­nes, ku­rie imi­tuo­ ja ko­kius nors rim­tus ro­ken­ro­lo mu­zi­kan­tus, o iš tie­sų tik rū­ko ir ge­ria stu­di­jo­se.“ Tei­sy­bės dė­lei reik­tų pa­mi­nė­ti, kad Ra­min­ta ne tik pop ar rock mu­zi­ka už­sii­ma. Ji dar ir liau­ dy­je tie­siog „Kelp­ša“ va­di­na­mos kon­ser­va­to­ri­ jos ant­ra­kur­sė stu­den­tė – cho­ro di­ri­gen­tė. (Šios ei­lu­tės skir­tos tiems, ku­rie nuo­lat bur­ba, kad daž­na mū­sų žvaigž­dė ne­tu­ri mu­zi­ki­nio iš­si­la­vi­ ni­mo, bei dės­ty­to­jams, ku­rie Bjel­le pri­kai­šio­ja, kad ši „į est­ra­dą len­da“.) Ne­ga­na to, kiek­vie­ ną sa­vait­ga­lį są­ži­nin­gai grįž­ta į Uk­mer­gę, kur jos lau­kia re­pe­ti­ci­jos su cho­ru. O va­ka­rė­liai, drau­gai (ir ber­nai, su­pran­ta­ ma)? Ar jiems lie­ka lai­ko? „Kaip ir kiek­vie­nas nor­ma­lus jau­nas žmo­gus mėgs­tu pa­si­tū­sin­ti. Ta­ čiau tik ne klu­buo­se. La­biau pa­tin­ka ko­kia­me ba­re (daž­niau­siai „Bix“) ra­miai su drau­gais pa­ sė­dė­ti. Ar kur nors gam­to­je... Bet tur­būt re­čiau nei dau­gu­ma tai da­rau, nes daug veik­los tu­riu. Ir ta veik­la man pa­tin­ka“, – ra­por­tuo­ja. Po­kal­bio pa­bai­go­je dėl vi­so pik­to pa­si­ tei­rau­ju, ko­dėl apie ją taip ma­žai ra­šo mū­ sų mie­lo­ji ži­niask­lai­da, ku­riai da­bar vi­so­kios žvaigž­dės ir žvaigž­du­tės rū­pi la­biau nei įsta­ty­ mų svars­ty­mai. Gal Sa­mas (dai­ni­nin­kės glo­bė­ jas ir „Lie­tu­vos ta­len­tų“ pro­diu­se­ris Sau­lius Ur­ bo­na­vi­čius – aut. pa­st.) jai už­drau­dė kal­bė­ti? „Tur­būt neį­do­mi aš jiems: ne­rū­kau, ne­ge­riu, su vy­rais jo­kiais ne­drau­gau­ju, skan­da­lų ne­ke­liu. Nė­ra ką ra­šy­ti. O su Sa­mu mes ne­bent pa­ juo­kau­ja­me, kad lai­kas ko­kį skan­da­lą su­kur­ ti. Dau­giau kon­cent­ruo­ja­mės į mu­zi­ką. Pa­vyz­ džiui, ap­ta­ri­nė­ja­me, kaip rei­kė­tų įra­šy­ti „Bro­lį“ (Bjel­le iš­gar­si­nęs kū­ri­nys – aut. pa­st.), kad ra­ di­jai jį gro­tų. Nes kol kas ši­ta dai­na – ne­for­ ma­tas...“ – paaiš­ki­na Bjel­le.

2011.06.28 18:18:16


ei­ y­je bu­ ro­ gė­ i­si ne­

?

on­ ad kir­ te­ ­ra Be­ rį u.

>> muzika

Moby

Destroyed

Battles Gloss Drop

Little Idiot / Mute

Warp

2011-05-17 Kai vieno savo bičiulio melomano paklausiau, ar eis į Mo­ by koncertą, jis papurtė galvą: „Ką? Gerasis Moby liko dar aname tūkstantmetyje.“ Iš tiesų yra žmonių, manan­ čių, kad paskutinis geras Moby darbas buvo 1999 m. albumas „Play“, o nuo 2002 m. išleisto „18“ Richardo Melville’o Hallo (tikrasis Moby vardas) kūryba nebeten­ ka esminio ir sunkiai nusakomo „cinkelio“, kurį turėjo gar­ siausi senieji jo kūriniai. Kitaip tariant, kai Moby pasiėmė gitarą ir ėmė pakiliu balsu prašyti jį „pakelti kuo aukščiau ir dar aukščiau“, tai buvo jau nebe tas liūdnasis elektroni­ nių raudų genijus. Aišku, yra mananči�� ir visai priešingai. Vis dėlto klausydamas šviežutėlio Moby darbo „Destro­ yed“ drįsčiau teigti, kad britą yra ištikusi kūrybinė krizė. Nors albumas prasideda mielu ausiai „The Broken Places“ ir daug žadančiu „Be the One“, kuris yra bene ryškiau­ sia albumo kompozicija, toliau viskas slenka nykyn. Albu­ mas, kaip pabrėžia pats kūrėjas, buvo įrašinėjamas per turą, naktimis, kai apimdavo nemiga. Iš koncertinių kelio­ nių gimė ir Moby fotografijos, tapusios šio albumo mate­ rialiuoju pavidalu ir, ko gero, geriausia dalimi. Tai vargi­ nančių klajonių po oro uostus rezultatas. Tačiau muzikai šis nuovargis ne į naudą. Taip, Moby visada buvo me­ lancholiškas, liūdnas, išliko tai ir naujame albume, tačiau neatsargi melancholija balansuoja ties nuobodulio ar net depresijos riba. Šiame albume ši riba nusitrina.

30

­ta­ as Ta­ me pa­ au u.

­si­ mū­ os ­ty­ bė­ Ur­ ­ti? su u. pa­ ur­ yz­ l­į“ ra­ or­

MĖNESIO

ALBUMAI

Rašė: Domantas Razauskas www.radom.lt

Kai kažkada aptikau „Battles“ pirmąjį albumą „Mirrored“ (2007 m.), iki šiol su juo nesiskiriu. Retai beveik vien ins­ trumentinis LP šitaip „užveža“! Tik ką pasirodęs naujas dar­ bas „Gloss Drop“ taip pat šykštus vokalų, ir vis dėlto kitoks nei „Mirrored“. Jis sukurtas ir įrašytas grupei išsiskyrus su savo lyderiu, gitaristu Tyondai Braxtonu. Dauguma gerbė­ jų turbūt pamanė, kad su „Battles“ viskas baigta. Dabar imu manyti, kad T.Braxtono pasitraukimas buvo geriausia, kas grupei galėjo nutikti! Išties, atrodo, kad šio kolektyvo jėga ne asmenybės – naujausias albumas tiesiog puikus! Kaip pavadinti tai, ką groja „Battles“? Kai kas tai vadi­ na matematiniu roku, kai kas – eksperimentiniu, progresy­ viuoju, postroku, artroku ir t. t. Tačiau kaip ir visos geriau­ sios pasaulio muzikos, taip ir „Battles“, sutalpinti į vieną terminą neįmanoma. Albumu „Gloss Drop“ galima tik mė­ gautis, leidžiant jam visą tave pasiimti į keistus, kampuo­ tus „Battles“ pasaulius. Kaip ir darbe „Mirrored“, albume „Gloss Drop“ pagrindinę vietą užima fantastiškos instru­ mentinės kompozicijos su retkarčiais įsiterpiančiu kviestinio vokalisto balsu. Pamaniau, kad jei „King Crimson“ būtų susikūrę XXI a., jie būtų groję ką nors panašaus. Grupės profesionalumo ir išradingumo galima tik pavydėti. Ir vis dėlto, matematika muzikoje neužgožia jausmo, darančio „Battles“ viena įdomiausių pastarojo meto grupių.

80

100

ne a. įti­ ors uo­ iš

t­a au­ o­ri­ os ad ­vi­ a, ie­ kur

2011-06-06

100

My Morning Jacket Circuital ATO

2011-05-31

Architecture in Helsinki Moment Bends Modular Recordings

2011-05-03

Rašydamas šio albumo apžvalgą sužinojau, kad liepos pradžioje „Helsinkio architektūra“ iš Australijos koncertuos Vilniuje. Valio! Tai, be jokios abejonės, viena įdomiausių indie pop grupių per pastarąjį dešimtmetį. Gražu buvo stebėti, kaip kolektyvas nuo šviesių minimalistinių kompo­ zicijų albume „Fingers Crossed“ ėjo prie aštresnių eksperi­ mentų puikiame darbe „In Case We Die“. Priešpaskutinis, 2007-ųjų, albumas „Places like this“ parodė, kad grupė nestovi vietoje ir deda savo metalofonus į šalį – juos kei­ čia ekspresyvus „elektro bytas“, atsiranda funk, net punk, australiškos folkmuzikos motyvų. „Places like this“ privertė nekantriai laukti naujo darbo. Štai jis – albumas „Moment Bends“. Ir... po galais, kas tai??? Nuo pat pirmo kūrinio kyla skaudus klausimas: „nejau ironiški ir nepriklausomi australai „supopsėjo“? Garsas gerokai sintetiškesnis, har­ monijos nuspėjamos, nebelieka žavaus grupės muzikinio humoro. Galbūt kaip tik dėl savo „supopsėjimo“ šis albu­ mas kai kuriems indie pop gerbėjams patiks labiausiai – yra dainų, kurios puikiai tinka diskotekoms. Ir vis dėlto... Viskas, kas yra albume, jau kažkur girdėta kitose pastaro­ jo meto indie pop grupių dainose. Tarytum kažkada dik­ tavęs madas, kolektyvas dabar pats ima jų vaikytis. Taigi tuos, kurie buvo įpratę prie žaismingų ir eksperimentuojan­ čių „Architecture in Helsinki“, paskutinis darbas turėtų nu­ vilti. Na ką gi, negali juk visada stebinti ir džiuginti. Lauk­ sime kitų australų kūrinių ir jų pasirodymo Vilniuje.

370_015.indd 15

45

100

„My Morning Jacket“ visada buvo paslaptinga grupė. Kai ji 1999 m. išleido debiutinį albumą „The Tennessee Fi­ re“ ir po dvejų metų „At Dawn“, apie „My Morning Jac­ ket“ buvo šnabždamasi lyg apie kažkokią paslaptingą vaiduoklišką istoriją: Kentukio valstija, fermos, kosminiai „reverbai“, aukštas šviesus vokalas?.. Keista... Vėliau, kai grupė išlindo iš namų į sceną, garsas apie jų stebuklin­ gus gyvus pasirodymus netruko pasklisti plačiai. Tiesa, ta­ da gyvi koncertai ėmė nustelbti „My Morning Jacket“ stu­ dijinę veiklą. Ir po keturių puikių albumų penktasis „Evil Urges“ buvo sutiktas su nusivylimu. Grupė tarsi ėmė ne­ sėkmingai bandyti kopijuoti pati save. Ir štai, tik ką pasi­ rodė šeštasis darbas – „Circuital“, kuriame „My Morning Jacket“ nustojo ieškoti, ką čia „išlaužus“ įdomesnio, ir tie­ siog grįžo prie savo stiliaus. Stiliaus, kuris anaiptol nėra taip paprastai apibūdinamas. Čia ir Johno Lennono soli­ nių darbų psichodelika, ir Peterio Gabrielio tonai, ir U2 stiliaus gitaros, ir netikėti kantri muzikos akcentai, ir „In­ terpol“ ar „The National“ melancholija. Naujausias albu­ mas unikalus tuo, kad jame nėra nieko, kas turėtų stebinti, versti skaičiuoti taktus, klausytis įtempus ausis... Jis tiesiog toks, kurį norisi sukti ir sukti automobilyje, ausinuke. Nuo­ širdus, gražus ir paprastas. Kartais liūdnas. Grupės sie­ lai Jimui Jamesui turėtume būti dėkingi už tokius šedevrus kaip paskutinė albumo daina „Movin Away“.

81

100

Fucked Up David Comes to Life Matador

2011-06-07 Birželio 7 d. nepriklausoma įrašų bendrovė „Matador Records“ išleido dar vieną šedevriuką. Ši indie rock lei­ džianti bendrovė turi tiesiog puikią uoslę geriems įrašams. Dabar – tai kanadiečių hardcore punk grupės skambiu pavadinimu „Fucked Up“ albumas „David Comes to Li­ fe“. 2001 m. susibūrusi grupė yra paguoda tiems, ku­ rie kadaise mokyklų suolus ir namų sienas puošdavo už­ rašais „Punks not dead“. Na ir kas, kad su klaida? Punk jau savaime yra klaida. Pačia geriausia prasme – klaida visuomenėje, muzikoje, kultūroje. Nors man atrodo, kad punk, kaip ir bliuzas ar rokenrolas, jau atgyveno savo ir mirė. Visa tai, kas retkarčiais išnyra dabar, tėra tik ma­ lonūs blyksniai tos šlovingos praeities. Tokie yra ir „Fuc­ ked Up“. Nors jų muzikos negalima apibūdinti kaip gry­ nojo punk ar hardcore punk. Tai akivaizdu ir naujame albume. „Fucked Up“ žaidžia ir eksperimentinio roko, progresyviojo roko lauke. Garbūs muzikos kritikai trečiąjį grupės albumą „David Comes to Life“ (už antrąjį albumą „The Chemistry of Common Life“ muzikantai gavo presti­ žinį „Polaris Music Prize“ apdovanojimą) jau dabar stato į vieną gretą su klasikiniais punk šedevrais – „Sandinis­ ta!“ („The Clash“), „Zen Arcade“ („Hüsker Dü“) ir kt. Ar albumas to vertas? Taip! Užtenka išgirsti vien „The Other Shoe“, kad suprastum, jog 4 dalių ir 18 dainų albumas, beveik pankroko opera, tikrai „neužis“, kaip kad grasi­ na grupės pavadinimas.

68

100

2011.06.28 18:19:00


>> ŪSAI

Net ke­le­tą die­nų pra­lei­dau nar­šy­da­ma lie­tu­viš­kuo­ se tink­la­raš­čiuo­se ir mė­gin­da­ma „įsi­kirs­ti“, apie ką ir ko­dėl žmo­nės ra­šo už dy­ką. Juk mes, žur­na­lis­tai, ra­šy­da­mi duo­nai už­dir­ba­me, to­dėl ne­leng­va su­ pras­ti tuos, ku­rie ra­šo tie­siog ŠIAIP. Be­nar­šant su­ griu­vo ma­no gal­vo­je „sė­dė­jęs“ mi­tas, kad tink­la­ raš­čiuo­se ra­ši­nė­ja tik mei­le nu­si­vy­lu­sios spuo­guo­tos paaug­lės, o la­biau­siai su­ner­vi­no tink­la­raš­ti­nin­kai, įky­riai rek­la­muo­jan­tys pa­pil­dus ir jo­gur­tus. .................................. ............ .... . ................. .. . .

Ra­šė: Sta­sė Il­ga­ka­sė Fo­tog­ra­fa­vo: Vis­val­das Mor­ke­vi­čius Iliust­ra­ci­jos: Li­nos Kas­pa­rai­ty­tės ir Has­his­he­rio

Pra­džio­je šiek tiek is­to­ri­jos. 1997 m. gruo­džio 17 d. Jor­nas Bar­ge­ris pir­mą kar­tą pa­nau­do­jo ter­ mi­ną web­log, ome­ny­je tu­rė­da­mas pri­si­jun­gi­mo prie in­ter­ne­to tink­lo pro­ce­są „log­ging the web“. Kiek vė­liau, 1999-ųjų ba­lan­dį, Pe­te­ris Mer­hol­zas juo­kau­da­mas mo­di­fi­ka­vo ter­mi­ną web­log – iš­sky­ rė du žo­džius: we blog (ver­ti­mas iš ang­lų kal­bos da­bar­ti­niu su­vo­ki­mu – mes blo­gi­nam). Net­ru­kus šis ter­mi­nas ta­po neat­sie­ja­ma dau­ge­lio žmo­nių gy­ve­ ni­mo da­li­mi – tiek ra­šan­čių­jų, tiek ir tų, ku­rie ry­tais ger­da­mi ka­vą knai­sio­ja­si in­ter­ne­te ir skai­to lais­va for­ma pa­ra­šy­tas nau­jie­nas ar as­me­ni­nius iš­gy­ve­ ni­mus. Tink­la­raš­čiuo­se ap­žvel­gia­mų te­mų spekt­ras

yra mil­ži­niš­kas – nuo sti­liaus ar mais­to ga­mi­ni­mo pa­ta­ri­mų iki rim­tų po­li­ti­nių ar eko­no­mi­nių ko­men­ta­rų. Ten, už­sie­ny­je, žmo­nės jau net ir pi­ni­gus už­dir­ba ra­šy­da­ mi sa­vo tink­la­raš­čius. O ypač ger­bia­mi ma­dos tink­la­raš­ti­ nin­kai, ku­rie vien už pre­kės var­do pa­mi­nė­ji­mą gau­na so­li­ dų už­mo­kes­tį. Štai „Dol­ce & Ga­ban­na“ per ko­lek­ci­jos pri­sta­ty­mą 2009-ai­siais ne­tgi įren­gė spe­cia­lius sta­lus tink­la­raš­ti­nin­kų kom­piu­te­riams! Ta­čiau grįž­ki­me į Lie­tu­vą. Gug­le su­rin­ku­si žo­dį blo­ge­ris (at­ leis­kit, mie­li kal­bi­nin­kai) vie­na­me dis­ku­si­jų tink­la­la­py­je ra­dau, kad se­niau­siais Lie­tu­vos blo­ge­riais yra lai­ko­mi Jo­nas Sken­ de­lis, Pval, AKS ir Al­das Kir­vai­tis. Tie­sa, kai ku­rie dis­ku­si­jos da­ly­viai ma­no, kad pir­ma­sis tink­la­raš­čia­vi­mą iš­mė­gi­no Gob­ bi­tas. Bet ko­kiu at­ve­ju aki­vaiz­du, kad ir Lie­tu­vo­je pir­mie­ji pra­ dė­jo blo­gin­ti vy­rai, o ne mo­te­rys. Be­ne di­džiau­sio tink­la­raš­ti­nin­kų su­si­vie­ni­ji­mo blo­gas.lt sve­ tai­nė­je ga­li­ma ras­ti to­kią api­brėž­tį: „Blo­gas (tink­la­raš­tis) – yra in­ter­ne­to die­no­raš­tis, ku­ria­me ga­li da­lin­tis sa­vo min­ti­mis, pub­ li­kuo­ti nuo­trau­kas, su­lauk­ti ko­men­ta­rų ir dar dau­giau...“ Tas dau­giau tur­būt yra pi­ni­gai, ku­riuos ga­li­ma už­si­dirb­ti iš sa­vo po­mė­gio, nes čia pat pa­tei­kia­ma ir vi­sa sche­ma, kaip

sa re

ku tin ni­g bi sa

ja gi sa be va na sla nu vo vu ki­n da na

Tink­la­raš­ti­nin­kų go­d o nuo mei­lės kan­čių iki m Re­da Kru­šins­kai­tė

liuliuoti.blo­gas.lt

Apie sa­ve: „Čia aš žai­džiu eks­hi­bi­cio­niz­mą. Kar­tais į žai­di­mą įtrau­kiu sa­vo bi­čiu­lius ar ap­lin­ką, ku­ri ma­ne su­pa. Pa­ sa­ko­ju apie sa­vo kas­die­ny­bę, ku­ri, pa­si­ro­do Jums kar­ tais yra įdo­mi. Man jau virš dvi­de­šimt, ta­čiau gy­ve­ni­me esu vė­ja­vai­kė, ku­rios švie­siais plau­kais deng­toj gal­voj gy­ve­na kny­gos, drau­gai, ne­si­bai­gian­čios nak­tys ir bai­ sai sun­kūs ry­tai. Idea­lio­mis die­no­mis gul­ti ei­nu vė­lai, o ry­tais ky­lu jau po­piet. Vie­nin­te­lė sri­tis, ku­rio­je esu rim­ta, yra dar­bas, ku­rį my­liu ir vi­sa­da sten­giuo­si at­lik­ti mak­si­ma­liai ge­rai. Kar­ tais tru­pu­tį su­rim­tė­ju stu­di­jo­se, nes mo­kaus bai­siai gud­ rų ir sun­kų da­ly­ką – mo­le­ku­li­nę bio­lo­gi­ją, o kai užaug­ siu, tai bū­siu žur­na­lis­tė ir va­dy­bi­nin­kė.“

16 //  © 370 370_015.indd 16

D

ar su­pra­tau, kad tink­la­raš­tį ra­šy­ti yra la­bai ma­din­gas rei­ka­las, – vien blo­gas.lt vie­ni­ja apie 60 tūkst. Lie­tu­vos tink­la­raš­ti­nin­kų, o juk to­kių po­rta­lų yra ir dau­giau! O jei­gu kal­bė­ tu­me apie vi­są pa­sau­lį, be žo­džio „mi­li­jo­nas“ neiš­si­vers­tu­me. Ta­čiau neuž­da­viau sau tiks­lo su­ skai­čiuo­ti vi­sus pa­sau­lio tink­la­raš­ti­nin­kus: man la­biau rū­pi šio reiš­ki­nio šak­nys.

– Re­da, ko­dėl ra­šai blo­gą, – juk ga­li­ma sa­vo nuo­skau­das bei­ gi džiaugs­mus ir į są­siu­vi­nį lan­ge­liais ra­šy­ti. Na, jei ran­ka ra­šy­ ti tin­gu, tai į wor­dą... – Vi­sų pir­ma, aš abe­jo­ju, kad te­be­mo­ku ra­šy­ti ran­ka. Esu su­si­ža­dė­ ju­si (ves­t u­vėms jau­čiuo­si per­ne­lyg jau­na ir leng­va­bū­diš­ka) su sa­vo „Dell Ins­pi­ron Mi­ni“. Mu­du vi­sa­da kar­tu – na­mie, dar­be ir pa­skai­ to­se. Vi­sus teks­t us ren­ku tik glos­t i­nė­da­ma sa­vo ma­žiu­k ą. O į wor­ dą aš ir­g i ra­šau. Tik šiek tiek rim­tes­nio tu­ri­nio ra­ši­nius. Ka­da iš­lei­ siu kny­gą, tai pa­si­k vie­siu vi­sus ir vai­šin­siu vis­k iu. Be le­do, ži­no­ma. Rim­tes­nio tu­ri­nio ra­ši­niams man rei­k ia daug lai­ko ir nu­si­tei­k i­mo. Ši­tai ne­v i­sad atei­na, tai pra­dė­jau ra­šy­ti tink­la­raš­t į, at­si­ra­do skai­t y­ to­jų, jis džiu­gi­na ma­no bi­čiu­lius. O man pa­tin­ka, kai žmo­nės džiau­ gia­si, tai ir tink­la­raš­čiau­ju. – Pris­ta­ty­da­ma sa­ve tink­la­raš­ty­je sa­kai, kad čia žai­di eks­hi­bi­cio­ niz­mą (tik ne­sup­ras­kit pa­žo­džiui – mes čia ne apie tuos, ku­rie iš krū­mų iš­šo­ka ir sa­vo kel­nių tu­ri­nį de­monst­ruo­ja). Tad būk mie­ la ir at­sa­kyk: kiek ta­me blo­go (tink­la­raš­čio) ra­šy­me yra žai­di­mo, o kiek to eks­hi­bi­cio­niz­mo? Ir ar tau neat­ro­do, kad šis at­vi­ru­mas vir­tua­lio­je erd­vė­je ga­li tau pa­kenk­ti? (Čia jau tu­riu ome­ny tik­ ruo­sius ma­nia­kus, bet ne­bū­ti­nai eks­hi­bi­cio­nis­tus...) – Tas eks­hi­bi­cio­niz­mas ir yra žai­di­mas. Ne­su šiurkš­čiai at­v i­ra, mė­ tau užuo­mi­nas, kal­bu apie smulk­me­nas, o tie, ku­rie su ma­nim ku­ ria ma­no smulk­me­nas, ga­li at­si­rink­ti mū­sų bend­r us pri­si­mi­ni­mus, mū­sų po­t y­rius ir jau­se­nas. Tink­la­raš­t y­je nė­ra nė vie­no me­la­g in­ go įra­šo, ab­so­liu­čiai vis­kas yra tie­sa ir po vis­kuo sly­pi is­to­ri­jos, tie­ siog jos nė­ra aki­vaiz­džios, bet jos vis tiek eks­hi­bi­cio­niz­mas. O žai­ di­mas – jų su­pra­ti­mas. Kar­tais su­lau­k iu įdo­mių laiš­k ų. La­biau­siai man pa­ti­ku­sį su­da­rė vie­na ei­lu­tė: „Re­da, tu esi aro­gan­tiš­ka ka­lė.“ Dar kaž­kas tvir­ti­no, kad man rei­k ia psi­cho­lo­go, kad aš il­giuo­si mei­ lės ir kad jie ma­ne kas­dien ma­to ir pa­žįs­ta, to­dėl ga­li tvir­tai pa­sa­k y­ ti, kad tink­la­raš­t y­je aš sa­ve pa­tei­k iu vi­sai ki­taip, bū­tent to­dėl aš esu me­la­gė ir idio­tė. To­k ius žmo­nes aš pa­pras­čiau­siai pa­si­kvie­čiu ka­vos ir pa­siū­lau tą pa­t į pa­kar­to­jus į akis pa­dė­ti man tap­ti ge­res­niu žmo­ gu­mi. Nie­kas ne­su­tin­ka. Tad ma­no ma­nia­kai gy­ve­na in­ter­ne­ti­nė­je erd­vė­je, aš, ma­t yt, esu pa­smerk­ta vi­są li­ku­sį gy­ve­ni­mą bū­ti psi­cho­ lo­gi­nių pro­ble­mų tu­rin­čia me­la­ge aro­gan­tiš­ka ka­le. Tie­sa, dar man du žmo­nės bu­vo pa­ra­šę, kad aš pa­na­ši į Kirs­ten Dunst. – Ge­rai, o nuo ko vis��kas pra­si­dė­jo? At­si­bu­dai vie­ną ry­tą ir nu­ spren­dei, kad ne­ga­li ne­ra­šy­ti? Gal ko­kia mei­lė įkvė­pė? – Su drau­gėm jau pra­di­nė­je mo­k yk­lo­je ra­šy­da­vom vi­so­k ias is­to­ri­ jas į są­siu­v i­nu­kus. Gim­na­zi­jo­je at­ra­dom in­ter­ne­tą ir ra­šėm blo­gą

–D m vi si ly o na ap liu žu – ne eg se čia ka jau kė gų tin gi sio šy tu ris si ba Li di ge zu

su suo­lo drau­ge. Bu­vo­me gan pro­tin­gos, bet paaug­liš­kai pik­tos, tad iro­niš­kai baks­ no­da­vom vi­so­k iau­sius teks­t us. Vė­l iau ra­ šiau tik sau, o ta­da nu­spren­džiau, kad tink­ la­raš­tis sma­g u, kad vėl no­riu ra­šyt apie ką nors pa­pras­to, kad šiaip no­riu ra­šyt, o rim­ tie­siems teks­tams, kaip ir sa­k iau, man rei­ kia nu­si­teik­ti. Nors ma­ne vy­rai la­bai džiu­ gi­na, ne­ga­lė­čiau pa­sa­k yt, kad jie da­ro di­ de­lę įta­k ą ma­no gy­ve­ni­mui. Tad ne, jo­k ių mei­lių ar ne­mei­lių. – Jei­gu gat­vė­je ką tik ap­tėš­kė ma­ši­na, tai juk ne­ra­šy­si, ko­kie vi­si ap­link fai­ni ir kaip ge­ra gy­ven­ti Lie­tu­vo­je... – Gal taip ne vi­sa­da at­ro­do, bet aš la­bai po­ zi­t y­v us žmo­g us. Ap­taš­kė ma­ši­na? Na ir? Tai­g i iš­džius, ga­li­ma per­si­reng­ti, o Lie­tu­ vo­je yra la­bai ge­ra. Nuos­ta­biai gra­ži ša­lis, idea­lus gy­ve­ni­mo rit­mas – nė­ra per­ne­lyg daug mies­to įtam­pos ir ju­de­sio, ta­čiau pa­ kan­ka mies­čio­niš­ku­mo – gra­žios pa­ro­dos, fan­tas­t iš­k i teat­rai, krū­va pui­k ių mu­zi­kan­ tų, neį­si­vaiz­duo­ja­mas skai­čius (to­k io dy­ džio vals­t y­bei) va­sa­ros fes­ti­va­lių, nuo­sta­bi kal­ba, gal kar­tais pik­to­k i žmo­nės, bet bent jau na­tū­ra­lūs, be plas­ti­k i­nių šyp­se­nų, to­k ie tru­pu­t į kai­m iš­kai mu­ži­k iš­k i, bet man tai la­bai ža­v u. Be­je, gy­ven­da­mi ma­žo­je vals­t y­ bė­je, ku­ri pa­t y­rė daug nuo­skau­dų, esa­me įpra­tę tai­k y­tis prie ap­lin­kos ir ja do­mė­tis. Ku­ris vo­k ie­tis, ame­ri­k ie­tis, ar ru­sas kal­ba trim kal­bom (juk dau­ge­lis mū­sų kal­bam lie­tu­v iš­kai, ru­siš­kai ir ang­liš­kai, daug kas pa­pil­do­mai  mo­kam len­k ų, vo­k ie­čių, pran­c ū­zų ar is­pa­nų)? Ir jūs gi ži­ not, kas yra JAV pre­zi­den­tas, o ar jie ži­no, kas mū­sų pre­zi­den­tė? Grįž­tant prie tink­la­raš­čio, įra­šuo­se aš daž­niau ra­mi ar­ba lai­min­ga, nes pa­pras­tai to­k ia ir bū­nu. Jei­g u ra­šau ką nors pik­čiau, tai tik­riau­siai juo­kau­ju, iro­ni­zuo­ju ar­ba esu bai­siai pa­var­g us.



di m m gi­j ki da kr ki D to M

2011.06.28 18:19:51


iki

da­ š­ti­ o­li­

mą ­kų

at­ u, en­ os ob­ ra­

ve­ ra ub­

iš ip

sa­vo įra­šų skai­ty­to­jus pa­vers­ti rek­la­mos au­ko­mis. Tie­sa, su sa­vo pa­šne­ko­vais, ku­riuos at­ka­siau ta­me pa­čia­me tink­la­la­py­je blo­gas.lt, apie pi­ ni­gus ne­kal­bė­jo­me – man la­ biau rū­pė­jo tai, ko­dėl bran­gų sa­vo lais­va­lai­kį jie „pra­ra­šo“. Dėl įvai­ro­vės pa­ka­man­ti­nė­ jau vie­ną vai­ki­ną ir vie­ną mer­ gi­ną. Mer­gi­na su­ti­ko ne tik pa­ sa­ky­ti sa­vo var­dą ir pa­var­dę, bet ir nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti. O štai vai­ki­nas, in­ter­ne­te sa­ve va­di­ nan­tis Has­his­he­riu, iš­li­ko pa­ slap­tin­gas iki pa­bai­gos. Už­tat nu­pie­šė ke­lis pa­veiks­liu­kus sa­ vo įra­šams iliust­ruo­ti. Juos ga­ vu­si pa­da­riau iš­va­dą, kad vai­ ki­nu­kas yra ga­na ta­len­tin­gas dai­lės sri­ty­je ir, ma­tyt, šį tą pa­ na­šaus ir stu­di­juo­ja.

dos: i mais­to pa­pil­dų – Dar sy­kį pa­si­nau­do­siu in­for­ ma­ci­ja, ku­ri vie­šai priei­na­ma vir­tua­lio­je erd­vė­je. „Mo­kau­ si bai­siai gud­rų ir sun­kų da­ ly­ką – mo­le­ku­li­nę bio­lo­gi­ją, o kai užaug­siu, tai bū­siu žur­ na­lis­tė ir va­dy­bi­nin­kė“, – ra­šai apie sa­ve. Ko­dėl rin­kai­si tiks­ liuo­sius moks­lus, o ne tą pa­čią žur­na­lis­ti­ką? – La­bai ne­mė­gau is­to­ri­jos ir jos ne­si­mo­k iau, ne­no­rė­jau lai­k y­t i eg­za­m i­no. Už­tat man pui­k iai se­kė­si che­m i­ja ir bio­lo­g i­ja. Ta­ čiau jau mo­k yk­lo­je nu­jau­č iau, kad ra­šy­siu (re­dak­ci­jo­je pra­dė­ jau dirb­t i bū­da­ma vie­no­l ik­to­ kė, bet ne to­dėl, kad trū­ko pi­ni­ gų. Tie­są sa­kant, man tie­siog pa­ tin­ka dirb­ti), or­ga­ni­zuo­siu ren­ gi­nius ar va­dy­bi­nin­kau­siu. Tie­ siog ma­nau, kad ar­ba tu ga­li ra­ šy­ti, ar­ba tu ne­ga­li ra­šy­ti. Ar­ba tu esi or­ga­ni­zuo­tas žmo­g us, ku­ ris tu­ri va­do­vo sa­v y­bių, ar­ba ne­ si toks. Nie­ka­da ne­ti­kė­jau (ir da­ bar ne­ti­k iu), kad stu­di­jos (ypač Lie­tu­vo­je, kur di­džią­ją da­l į stu­ di­jų su­da­ro teo­ri­ja) man pa­dės ge­r iau ra­š y­ti ar su­teiks or­ga­n i­ zuo­tu­mo. Sto­jau ten,   kur man įdo­mu ir kur kas­ dien su­ži­nau ką nors nau­jo. Ir aš my­liu moks­lą – tai ma­no ti­kė­ji­ mas, ma­no die­vas ir ma­no ma­ gi­ja. Da­bar la­bai po­pu­lia­r u vi­so­ kios me­ta­fi­zi­kos ir ra­ga­na­v i­mai, dar bu­diz­mas, o ki­ti tam­pa itin krikš­čio­niš­k i... O jūs ži­not, ko­ kiu tiks­lu­mu transk­r i­buo­ja­ma DNR? Ir ko­k iu grei­čiu? Ir kaip to­bu­lai nau­ji bal­t y­mai su­si­su­ka? Man tai at­ro­do nuo­sta­bu.

370_015.indd 17

2011.06.28 18:20:26


>> ŪSAI

Išt­rau­kos iš Liu Liuo­ti tink­l a­raš­čio:

Pri­si­jau­kin­ti Vil­nių (2011-03-22)

Va­kar vė­lai va­ka­re va­žia­vau pas Geis­ tau­tę pil­dy­ti bjau­raus dar­bo bioin­for­ ma­ti­kai, ku­rios aš ne­sup­ran­tu, o juk kai pla­nuo­tai lie­ki kaž­kur nak­vot, tai rei­ kia pri­si­krau­ti krū­vas daik­tų, o juk my­ li­miau­siems daik­tams dar ir rei­kia įkro­ vik­lių, o blaks­tie­noms ry­tais rei­kia tu­šo. O iki Geis­tau­tės va­žiuo­ti il­gai, tai dar ir kny­gos rei­kia. Kny­gos aš ne­skai­čiau, nes va­žiuo­ da­ma žiū­rė­jau pro lan­gą ir at­si­mi­niau, kaip pa­ry­čiais min­džiau brėkš­tan­čias gat­ves, kaip grįž­da­mi vis su­sto­jam prie­šais Auk­si­nes Ar­kas (gra­žiau skam­ ba, nei Mak­da­kas, ane?), už­si­sa­ki­nė­ jam krū­vas mais­to, aš vis no­riu tos jų šlykš­čios ka­vos, o tak­so­met­ras vis su­ ka­si ir su­ka­si, kaip žiū­rė­da­mos į Užu­pį ge­riam pie­no ir le­dų kok­tei­lius už­rū­ky­ da­mos juos ci­ga­re­tėm, o aš juk bū­ti­ nai vi­sad pa­mirš­tu aki­nius nuo sau­lės ir že­myn li­pu pri­si­mer­kus. Nu­li­pu ir vėl min­džio­ju tas pa­čias gat­ves, kur ne­ ti­kė­tai su­si­kim­bi ran­kom, lyg ne­ty­čia. Ar gar­siai be­si­juo­kiant įvirs­ti į nu­var­ gu­sį tro­lei­bu­są. Nu­sė­di suo­liu­kus ir sa­vo alum su­lais­ tai sta­lus ba­ruo­se, pra­kai­tuo­tus pe­čius glau­di prie nak­ti­nių sie­nų ir vis­kas sken­ di dū­muo­se, ple­pa­luo­se ir gy­ve­ni­me. Drau­gys­tė­je ir aša­rom drėg­nuos žan­ duos. To­kiam neįp­ras­tai di­de­liam mėl­ nu­ly ir rė­ki­me į te­le­fo­ną bro­me. Paž­ nibž­dom ga­le­ri­jo­se ir pirš­tų ga­liu­kais ant li­te­ra­tų sie­nos. Už­ver­čiu kny­gą ir žiū­riu į Vil­nių pro lan­gą. Žiū­riu, kaip į bran­gų drau­gą, o juk prie­šais to­kį ne­sė­dė­si į kny­gą įsi­ kniau­bus. Žiū­riu ir gal­vo­ju, kad jis ma­ no, kad aš esu jo.

Has­his­he­ris

hashisher.blo­gas.lt Apie sa­ve: „Šiuo me­tu esu stu­den­tas, bet nie­kam ne­sa­kau, kur ir ką stu­di­juo­ju. Vis­kas la­bai su­dė­tin­ga. Vi­sai kaip fil­me „In­cep­ tion“, tik ne taip la­bai. Blo­gą ra­šau jau ge­rą lai­ko tar­pą ir esu čia pri­ra­šęs la­bai daug vi­so­kių da­ly­kų, dėl kai ku­ rių iš jų da­bar jau­čiuo­si la­bai ne­jau­kiai ir nak­ti­mis blaš­ kau­si, ne­ga­liu už­mig­ti, nes bi­jau, kad pro lan­gą įlips to­ le­ran­ci­jos ins­pek­ci­ja ir už­da­rys ma­ne į ka­lė­ji­mą. Ma­no atei­ties per­spek­ty­vos man pa­čiam yra ter­ra in­cog­ni­ta, to­ dėl, bū­da­mas la­kios fan­ta­zi­jos, daž­nai pri­si­gal­vo­ju vi­so­ kių ne­są­mo­nių, kaip man vis­kas baig­sis. Ti­kė­ki­mės, kad nors vie­na iš ne­są­mo­nių iš­si­pil­dys. Ne­la­bai se­niai su­ži­ no­jau, kad žmo­nės pa­skai­tę ma­no blo­gą gal­vo­ja, ci­tuo­ ju: „Na jau ką, jau ką, aš gal ir egois­tas, bet tik jau ne kaip Has­his­he­ris.“

ko­ti, su kuo ir kaip pra­lei­dai praė­ju­ sį va­ka­rą... – Ne­ži­nau, tik­riau­siai pa­sa­k y­čiau. Sa­ ky­čiau: „Aš la­bai ta­ve my­liu ir la­bai ta­ vi­m i pa­si­ti­k iu, to­dėl no­riu, kad ži­no­ tum, jog tai aš esu tas pa­slap­t in­gas Has­his­he­ris!“ O ta­da ji sa­k y­t ų: „Tu?? Has­his­he­ris?? Var­ge, aš ne­no­riu drau­ gau­ti su to­k iu, ku­ris val­go skruz­dė­lių nuo­dus!“ Ži­nai, vis dėl­to gal ir ne­sa­ky­ čiau. Vie­naip ar ki­taip, tai ne­truk­dy­t ų man ra­š y­ti apie tai, su kuo pra­lei­dau praė­ju­sį va­ka­rą. Juk bet ka­da ga­lė­čiau pa­sa­k y­ti, kad straips­ny­je me­la­vau.

Nak­ti­nė­ji­mai (2010-11-16)

18 //  © 370 370_015.indd 18

Ap­sun­ku­siom ko­jom grįž­tu per nak­ti­ nį Vil­nių, o gai­vus ru­dens oras nu­vi­lia ma­ne gul­dy­da­mas į lo­vą ir ne­pa­dė­ da­mas man grįž­ti į ge­ne­ti­ką, mie­gą, dar­bą ar kūrybą… Gul­do ma­ne į lo­ vą ne­ra­miai mie­go­ti, šnabž­da man iš­ kry­pė­liš­kai ryš­kius sap­nus, po ku­rių aš ry­te at­si­bun­du nu­var­gus ir ku­rį lai­ką iš­ si­gan­du­si ne­su­si­vo­kiu, kas vy­ko iš tie­ sų, o ką su­kū­rė ma­no vaiz­duo­tė kar­tu su se­na­mies­čio nak­ti­nė­ji­mais. O jūs no­rit, kad aš jums pa­pa­sa­ko­ čiau, kuo gyvenu… Aš gy­ve­nu nu­si­vy­ li­mais, aš no­riu tiek vis­ko, o pra­džiai man rei­kia tie­siog mie­go ir jė­gų, man rei­kia su­trum­pin­ti sa­vo dar­bų są­ra­šą apie ku­rį aš kal­bėt ne­no­riu, man rei­ kia ant ko­jų pa­sta­tyt tuos, ku­riuos my­ liu ir ma­mai pa­do­va­not kve­pa­lų, nes dar prieš va­lan­dą bu­vo jos gim­ta­die­ nis, man reikia… Man rei­kia vis­ko bui­ tiš­ko, lo­giš­ko ir at­sa­kin­go, o jū­sų aky­se aš juk links­ma švie­siap­lau­kė, be pa­ lio­vos suo­kal­biau­jan­ti apie li­te­ra­tū­rą ir bo­he­mą, už­pi­lan­ti vis­ką spi­ri­tuo­tais gė­ri­mais ir ple­ve­nan­ti sa­vo trum­pom su­kniom, api­pi­nan­ti jus sa­vo vy­riš­kais kve­pa­lais ir ne­kal­tu juo­ku. Šian­dien aš tie­siog la­bai pa­var­gau. La­bai. Aš no­riu mie­go. Tik tiek. La­ba­ nakt.

No­rė­jau, kad vi­sa Lie­tu­va su­ ži­no­tų, kaip aš pa­me­čiau rak­ tus ar kad ra­ dau miš­rai­nė­ je vo­rą. Be to, tu­rė­jau ne­svei­ ką no­rą su vi­ sais gin­čy­tis ir vi­siems kiš­ti sa­vo nuo­mo­ nę. Blo­gas bu­ vo tam to­bu­la vie­ta.

– Su­ti­kai bend­rau­ti, bet ne­no­ri at­skleis­ti sa­vo ta­ pa­ty­bės. Ko­dėl? Bi­jai, kad tė­vai neim­tų skai­ty­ti ir vi­so­kių įdo­mių da­ly­kė­lių apie ta­ve ne­su­ži­no­tų? – Ne, ma­no tė­vai žiū­ri Šer­lo­k ą Holm­są ir skai­to vi­ sus de­tek­t y­v us, ku­riuos tik ran­da, nuo jų ne­nus­lėp­ čiau net to, kad ma­no ra­šik­lio kap­su­lė bai­gė­si. Jie ir taip vis­k ą apie ma­ne ži­no. La­biau bi­jau dėl sa­vo gru­ pio­ko, ku­r į pa­va­di­nau be­pro­čiu kaž­ku­ria­me įra­še. Be to, nie­kam ne pa­slap­tis, kad dau­g u­ma žmo­nių skai­ to ma­no blo­gą tik dėl re­t ų užuo­mi­nų apie tai, kas tas Has­his­he­ris. – Kiek su­pran­tu, ra­šai jau se­no­kai ir ne­si šios sri­ ties nau­jo­kas. Nuo ko vis­kas pra­si­dė­jo? – Kaip ir dau­ge­liui ki­t ų, vis­kas pra­si­dė­jo nuo to, kad bu­vau paaug­lys, ir man at­ro­dė, kad vis­kas, ką pa­sa­ kau, yra la­bai svar­bu ir tu­r i iš­l ie­ka­mą­ją ver­tę. No­ rė­jau, kad vi­sa Lie­t u­va su­ži­no­t ų, kaip aš pa­me­čiau rak­t us ar kad ra­dau miš­rai­nė­je vo­rą. Be to, tu­rė­jau ne­svei­k ą no­rą su vi­sais gin­č y­tis ir vi­siems kiš­ti sa­vo nuo­mo­nę. Blo­gas bu­vo tam to­bu­la vie­ta. – O bent jau ta­vo cheb­ra ži­no apie šį ta­vo po­mė­gį – to­le­ruo­ja, ska­ti­na ar šai­po­si? – Ži­no, nes aš ne­si­liau­ju apie jį kal­bė­jęs ir ci­ta­vęs iš­ trau­k ų iš sa­vo straips­nių. O ar šai­po­si, tai ne­ži­nau. Bet sa­vo pa­čių la­bui ge­riau jau ne­si­šai­py­t ų. – O sa­vo šir­dies da­mai pa­si­sa­ky­tum, jei to­kią tu­ rė­tum? Tik to­kiu at­ve­ju ne­ga­lė­tum at­vi­rai pa­sa­

– Jei­gu ra­šai blo­gą, va­di­na­si, no­ri bū­ ti skai­to­mas. Ki­tu at­ve­ju juk ra­šy­tum die­no­raš­tį ir slėp­tum lyg paaug­lė mer­gai­tė po pa­gal­ve... Ar­ba dar kur nors gi­liau, nes tai ne itin vy­riš­kas už­siė­mi­mas... O gal pa­sva­jo­ji glo­ba­ liau – ka­da nors im­si ra­šyt kny­gas? – Tie­są pa­sa­k ius, tai vi­sus tuos straips­ nius, ku­riuos pa­ra­šau blo­ge, aš vė­l iau at­si­spaus­d i­nu ir pa­sle­piu po pa­gal­ve, nes vi­sa­da ma­n iau, kad tik­ras vy­ras ten tu­r i su­si­k rau­ti vi­są sa­vo as­me­n i­ nį gy­ve­n i­mą. O apie kny­gos ra­š y­mą aš tik­rai ne­sva­jo­ju dėl dvie­jų da­ly­k ų. Pir­ma,  20 me­t ų pa­ ca­nų ra­š y­t ų kny­g ų nie­k as ne­skai­to, ma­no įsi­ti­k i­ni­mu. O jei­g u skai­to, tai tuo blo­g iau jiems. Ant­ra, jei­ gu jau sva­jo­ju, tai sva­jo­ju iki ga­lo – kad su­g rįž­ta aš­t un­ tas de­šimt­me­t is, o ma­no var­d as Ro­ber­t as Plan­ tas ar­ba Jim­my Page’as ar­ba dar koks nors la­bai kie­tas. – Ar blo­ge ra­šai gry­ną tie­są, ne­pag­ra­žin­da­mas kaip tas le­gen­di­nis ba­ ro­nas Miun­hau­ze­nas? – Ra­šau ab­so­liu­čiai vien tik tie­są ir nie­ko   dau­giau. Ki­ to­k iu at­ve­ju man ne­ rei­kė­t ų taip dra­ma­ tiš­kai slėp­ti sa­vo ta­ pa­t y­bės. – Nuo ko pri­klau­so nau­jo įra­šo at­si­ra­di­mas – nuo ta­vo užim­ tu­mo, oro są­ly­gų, nuo­tai­kos? Pa­ vyz­džiui, vie­ną iš nau­jau­sių ta­ vo įra­šų ins­pi­ra­vo ne­kaip kve­pian­čios bo­bu­tės, ku­ rių pil­na vie­ša­ja­me sos­ ti­nės trans­por­te... Ar per drą­su teig­ti, kad

2011.06.28 18:20:52

ne ne –J ka jų le­r m TU bu Ka ta ta pa kl ga ap do yr pi re ge. riu py įk

– m – so sa

– tin tik ne – ka aš jis sų ir de vo


Išt­rau­kos iš Has­his­he­rio tink­la­raš­čio:

Iš­si­žiok ir už­si­čiaupk (2011-01-22)

Se­na kaip pa­sau­lis is­to­ri­ja apie la­bai vie­ni­šą Has­his­he­rį nei­gia­mi da­ly­kai įkve­pia ra­šy­ti la­biau nei tei­gia­mi? – Jį ins­pi­ra­vo ne bo­bu­tės, ku­rios as­me­niš­ kai man yra vi­sai nie­ko, ir tuo la­biau ne jų kva­pas, ku­ris yra vi­sais at­ž vil­g iais to­ le­r uo­ti­nas. Tie­siog už­k ni­so lai­k y­ti eg­za­ mi­nus ir bu­vau la­bai pik­tas, kad vis dėl to TU­R IU juos lai­k y­ti. Tai ši­tas straips­n is bu­vo iš nea­py­kan­tos edu­ka­ci­nei sis­t e­mai. Kar­tais ra­šau, nes ne­tu­riu ką veik­ti, kar­ tais dėl to, kad ne­no­riu ką nors veik­ti, kar­ tais pa­gal­vo­ju, kad apie ko­k į nors da­ly­k ą pa­sau­l is tie­siog tu­ri su­ži­not, nes jis toks klai­k iai ne­pa­kar­to­ja­mas, kad bū­t ų ža­lin­ ga nu­t y­lė­ti. Ne­ma­nau, kad daž­niau ra­šau apie nei­gia­mus da­ly­kus, man tie­siog at­ro­ do, kad vi­so­k ie man nu­tin­kan­t ys įvy­k iai yra la­bai įdo­mūs. Dar, be to, daž­nai įkve­ pia no­ras vi­siems paaiš­k in­t i, o ka­dan­g i rea­ly­bė­je ne­la­bai kas klau­so, tai ten­ka blo­ ge. Ar­ba kam­ba­rio­kas mo­ko­si ir ta­da aš tu­ riu elg­tis la­bai ty­liai, nes ki­taip jis bai­siai pyks­t a. Vie­nu žo­džiu, ne­ži­nau, kas ma­ne įkve­pia, tur­būt aš pa­ts. – Kiek įra­šų pa­ra­šai vi­du­ti­niš­kai per mė­ne­sį? – Nuo dvie­jų iki pen­k ių. Vis­kas pri­k lau­ so nuo to, kaip la­bai pa­v yks­t a tą mė­ne­sį sa­ve įkvėp­ti. – Ar tau rū­pi, kaip ta­vo įra­šus įver­ tins skai­ty­to­jai. Ar sten­gie­si dėl jų, ne tik dėl sa­vęs? Ko­men­ta­rus tai skai­tai ir ne­tgi pa­ts pa­ko­men­tuo­ji... – Šiaip, kai pa­ra­šau straips­n į, vi­sa­da sa­ kau, kad man ne­r ū­pi, kaip jį įver­tins, nes aš ir pa­ts   ži­nau, koks jis ge­ras. Bet jei ne­su­lau­k iu nors 10 pliu­ sų per pu­sę die­nos, pa­si­da­rau la­bai irz­lus ir ne­be­ma­tau pra­smės gy­ven­ti. Ta­da pra­ de­du ko­men­tuo­ti ki­t ų straips­nius. Tai sa­ vo­tiš­kas pa­gal­bos šauks­mas.

Kar­tą di­de­liam vie­no kam­ba­rio bu­te­ly, kaž­ kur Bal­tu­pių mik­ro­ra­jo­no tam­siau­siam už­ka­ bo­ry, vi­sa­tos su­bi­nėj už­kiš­tam dau­gia­bu­ty, gy­ve­no Has­his­he­ris ir ge­riau­sias jo drau­ gas. Has­his­he­ris bu­vo aukš­tas blon­di­nas, toks per­so­na­žas, ku­ris daž­niau­siai at­lie­ka kil­min­go­jo ri­te­rio vaid­me­nį, pa­vel­di ka­ra­lys­ tes ir gelbs­ti prin­ce­ses. O jo drau­gas bu­vo gal la­biau San­ča Pan­sa nei Kva­zi­mo­das, bet šiaip sun­ku pa­sa­ky­ti, ku­ris iš jų. Šau­nu­sis ri­te­ris Has­his­he­ris kas­dien ei­da­ vo Vel­nio Užan­tin kau­tis su de­vyn­gal­viais sli­bi­nais, ba­si­lis­kais ir ki­to­kiom bjau­ry­bėm, o san­ča pan­sa / kva­zi­mo­das pa­si­lik­da­ vo na­mie. Nuo 7 am iki 11 pm Has­has nar­siai ka­ po­da­vo gal­vas ir ga­lū­nes, pa­si­tel­kęs vi­sas sa­vo pro­ti­nes pa­jė­gas ban­dy­da­vo iš­lais­vin­ ti pa­čias įvai­riau­sias prin­ce­ses nuo koš­čie­jų ne­mir­tin­gų­jų, pra­stų su­gy­ven­ti­nių ar už­si­spy­ ru­sių tė­vų. Prin­ce­sės daž­niau­siai bū­da­vo la­ bai ne­dė­kin­gos ir di­de­lės pa­si­pū­tė­lės. Jos vi­sai ne­ver­ti­no Has­ho triū­so, o grei­čiau lai­ kė jį sa­vai­me su­pran­ta­mu, mat ma­nė, jog yra to­kio var­go ver­tos. Has­his­he­ris ir­gi iš pra­džių taip ma­nė, bet kuo to­liau, tuo daž­ niau jį ap­nik­da­vo abe­jo­nės. To­kiais at­ve­ jais jis guos­da­vo­si tuo, kad ka­po­ti gal­vas bent jau sma­gu. Grįž­tant na­mo po to­kio ali­nan­čio triū­so ra­min­da­vo tik min­tis, kad jo lau­kia pri­juos­ te ap­si­juo­sęs Kva­zi­mo­das su ga­ruo­jan­čia va­ka­rie­ne ir mei­liu žo­de­liu prieš mie­gą. Ta­ čiau Kva­zi­mo­das tu­rė­da­vo vi­sai ki­to­kių vi­zi­ jų, la­biau ati­tin­kan­čių rea­ly­bę. Jis, pa­vyz­džiui gal­vo­da­vo, kad nė­ra čia ko vai­din­ti gy­ve­ni­mo di­džiau­sią au­ką, jei pa­ts ir pa­si­rin­kai to­kiu bū­ti. Mat išei­da­mi dirb­ti į Vel­nio Užan­tį vi­si ži­no į ko­kią pek­lą len­da. O vi­sų ant­ra ir svar­biau­sia, jis nie­ ka­da gy­ve­ni­me, už jo­kius pi­ni­gus ne­ke­ti­

no bū­ti kie­no nors na­mų šei­mi­nin­kė, nes, nors kar­ tais Kil­min­ga­sis Ha­shis­he­ris, re­gis, pa­mirš­da­ vo, bet na­mų ruo­ša yra že­mi­nan­tis ir ne­šva­rus rei­ka­las. Taip tę­sė­si ge­rą pus­ me­tį, ar ke­le­tą mė­ne­sių, kol Has­his­he­riui nuo pus­ fab­ri­ka­čių pai­ro ner­vai. Ta­da jis tren­kė kumš­čiu į sta­lą ir pa­rei­ka­la­vo pa­ do­rios va­ka­rie­nės. San­ ča Pan­sa su tuo ne­si­ taiks­tė, trep­te­lė­jo ko­ja ir pa­ro­dė pirš­tą. Has­his­he­ ris tik iš­rau­do, pa­si­pū­tė ir pa­ro­dė į du­ris. Kva­zi­mo­ das už­rie­tė no­sį, su­si­pa­ ka­vo ir din­go. Taip Has­ has Ne­lai­min­ga­sis li­ko vie­nas. Iš pra­džių jis tuo la­ bai džiau­gės ir vie­nas pik­tai sau var­di­jo gy­ve­ ni­mo be San­čos Pan­sos pri­va­lu­mus. Ta­čiau ne­rei­kia pa­mirš­ ti vie­no da­ly­ko – Has­his­he­ris bu­vo di­džiai ne­ su­gy­ve­na­mas žmo­gus, o Kva­zi­mo­das – vie­nin­ te­lis, ku­ris bu­vo dar la­ biau ne­su­gy­ve­na­mas ir to­dėl jie taip pui­kiai su­ ta­rė. Da­bar, kai ne­be­ li­ko prie ko ka­bi­nė­tis ir kam nu­ro­di­nė­ti, Has­has pa­ju­to, jog ar­ti­na­si me­ tas, kai JAM PA­ČIAM

reiks at­lik­ti VI­SUS TUOS DAR­BUS. Nuo to­kios siau­bin­gos min­ties jam stai­giai pa­ki­lo krau­jos­pū­dis ir ne­ me­luo­sim sa­ky­da­mi, jog jis tik­rų tik­riau­siai apal­po. Bet, lai­mei, at­ si­pei­kė­jęs ra­do pui­kų spren­di­mą. Mat kai at­si­mer­kė ir ap­si­dai­rė, jis pa­ma­tė, kad jam iš de­ši­nės gu­ li kaž­koks at­lė­pau­sis rie­ba­luo­tais plau­kais. La­bai ap­si­džiau­gė, nes to­kia ka­liau­sė – pui­kus nau­jas pa­ stum­dė­lis. Jis iš kar­to tėš­kė bent pen­ke­tą nu­ro­dy­mų, bet nau­jo­kas ne­si­ju­di­no. Has­has iš­sa­kė dar ke­ lias­de­šimt. Tam re­gis bu­vo nė mo­ tais. Kas per ožys! Ko­dėl jis ma­ nim ne­si­rū­pi­na?! Po­nai­tis Hash nir­šo, try­pė ko­jom, rė­kė, kei­kės, bet nie­kas ne­pa­dė­jo. Tie­są sa­ kant, nau­jas gy­ven­to­jas ir pa­ts ne­ lik­da­vo sko­loj ir į gra­žius žo­de­lius at­sa­ky­da­vo dar gra­žes­niais. Taip tę­sės ko­kį pus­va­lan­dį, kol at­skri­do fė­ja krikš­ta­mo­tė ir nu­ro­dė liau­tis kei­ku­sis prie­šais veid­ro­dį. Tuo­met Has­his­he­ris su­pra­to, kad net di­džiau­sias ego­cent­ri­kas nie­ kaip neiš­si­vers be drau­gų. Ski­riu sa­vo pa­bai­sai drau­gui, iš­ va­žia­vu­siam ato­sto­gų anks­čiau už ma­ne. Ištraukose iš tinklaraščių kalba netaisyta.

Nuo 7 am iki 11 pm Has­has nar­ siai ka­po­da­vo gal­vas ir ga­lū­ nes, pa­si­tel­kęs vi­ sas sa­vo pro­ti­ nes pa­jė­gas ban­ dy­da­vo iš­lais­vin­ ti pa­čias įvai­riau­ sias prin­ce­ses nuo koš­čie­jų ne­ mir­tin­gų­jų, pra­ stų su­gy­ven­ti­nių ar už­si­spy­ru­sių tė­vų.

370_015.indd 19

2011.06.28 18:21:11


>> blizgė Ra­šė ir fo­tog­ra­fa­vo: Man­tas Stan­ke­vi­čius

egiptas: smėlis, jūr Pi­ra­mi­dės, fa­rao­nai, sfink­sas. Daugiau nie­ko ir ne­ži­no­jau apie Egip­tą, kol pasitai­kė ga­li­my­bė ja­me ap­si­lan­ky­ti. ... . . Pir­mas

pa­si­vaikš­čio­ ji­mas. Tiks­liau, tai bu­vo pa­si­va­ži­

... . . .

Pra­džia.

Vis­kas tu­rė­jo pra­si­dė­ ti ma­lo­niu akių pra­si­krapš­ty­mu nu­bu­dus tre­čią ry­to. De­ja, taip ne­bu­vo, nes iš vie­no lėk­tu­vo rei­kė­jo šok­ti tie­siai į ki­ tą. Ma­no pla­nas-chu­li­ga­nas su­vei­kė: su­ge­bė­jau vi­sus rei­ka­lin­gus da­ly­kus su­ tal­pin­ti į vie­ną ne­di­de­lę kup­ri­nę. Ži­no­ jau, kad daug daik­tų man ne­rei­kės: tre­ji marš­ki­niai, ke­tu­rios po­ros ko­ji­nių, apa­ti­ niai, mau­dy­mo­si kel­nai­tės, marš­ki­nė­liai su bal­to­sios meš­ku­tės at­vaiz­du, šor­tai, šle­pe­tės, vais­tai nuo vi­du­ria­vi­mo, kre­ mas nuo sau­lės, dan­tų še­pe­tė­lis, te­le­fo­ no kro­vik­lis, do­le­riai ir, ži­no­ma, fo­toa­ pa­ra­tas. Tik at­vy­kęs į oro uos­tą užė­jau į „Tez tour“ biu­rą ir per ke­lias mi­nu­tes su­ si­tvar­kiau drau­di­mo rei­ka­lus. Tai pa­da­ rius ma­no są­mo­nė smi­go į gi­lų mie­gą.

Vieš­bu­čiai.

Pa­bu­do ji tik tuo­ met, kai užė­jau į vieš­bu­čio kam­ba­rį. Pen­kios žvaigž­du­tės. Na, ir ką aš čia da­ry­siu? At­sa­ky­mą į šį klau­si­mą ra­dau pa­žvel­gęs pro bal­ko­ną: smė­lis, jū­ra, pal­mės, šil­tas vė­je­lis, karš­tis. De­šim­tą va­lan­dą ry­to Hur­ga­do­je sau­lė at­mos­ fe­rą jau bu­vo pri­kai­ti­nu­si iki 32 laips­ nių ši­lu­mos. Sma­gu: sto­vi vien su apa­ti­ nė­mis kel­nai­tė­mis bal­ko­ne, o pra­kai­tas žliau­gia upe­liais. Į lo­vą ne­kri­tau, pa­si­ nau­do­jau du­šu, su­si­ra­dau plav­kes ir nu­ ke­lia­vau iki jū­ros. Įb­ri­dau kran­te, kur žai­ džia vai­kai, o juos pri­žiū­ri kry­žiais ant kak­lo pa­si­da­bi­nę jų tė­vai. „Ru­sai“, – pa­ ma­niau ir ne­pra­šo­viau. Čia jie su­da­ro dau­gu­mą. Vė­liau My­ko­las pa­ro­dė, kas yra nar­dy­mo kau­kė. Pa­si­žiū­rė­jau į žu­vis, plau­kio­jan­čias man tarp ko­jų, nu­ste­bau, nu­si­šyp­so­jau. O dau­giau lyg nie­ko tą die­ną ir ne­pri­si­me­nu.

nė­ji­mas. Hur­ga­da – ku­ror­ti­nis mies­te­lis, ku­ria­me stūk­so be­ga­ly­bė ne­baig­tų sta­ ty­ti pa­sta­tų, ap­link zu­ja tak­si au­to­mo­ bi­liai, vi­są sa­lo­ną iš­si­klo­ję kai­liais, o ga­li­nė au­to­mo­bi­lio pa­lan­gė ne­re­tai bū­ na re­zer­vuo­ta minkš­tie­siems žais­lams. Mes­te­li akį į jū­rą ir ma­tai, kaip plau­ kio­ja jach­tos žyd­ram van­de­ny. Ko­kias ke­lias mi­nu­tes pa­si­ju­tau tar­si pra­ban­gą ak­cen­tuo­jan­čia­me Ho­li­vu­do fil­me.

Ci­ga­re­tės.

Pir­ma ma­no pa­ da­ry­ta klai­da: du­ty-free par­duo­tu­vė­je Vil­niaus oro uos­te ne­nu­si­pirk­tas blo­kas ci­ga­re­čių. Tai su­pra­tau bai­gęs rū­ky­ti sa­vą­sias at­sar­gas. Pir­mas ap­si­pir­ki­mas ma­ne kiek ap­stul­bi­no – pa­ke­lis ci­ga­ re­čių par­duo­tu­vė­je vieš­bu­čio te­ri­to­ri­jo­ je kai­na­vo 4 do­le­rius (apie 10 Lt). „Ką pa­da­ry­si“, – truk­te­lė­jau pe­čiais. Ap­žiū­ rė­jau pa­ke­lį, ne­ra­dau ten nei ci­ga­re­ čių stip­ru­mo, nei ban­de­ro­lės. Tik sma­ gų pa­veiks­liu­ką, pri­me­nan­tį ka­ma­sut­ros vaiz­de­lius. Vė­liau ra­dau dar pra­ban­ ges­nę sky­lę – ten ci­ga­re­čių kai­na pra­ si­de­da nuo 5–6 do­le­rių (apie 12,5– 15 Lt). Nusp­ren­džiau, kad man tai per di­de­lė pra­ban­ga. Pa­si­da­riau tas, ku­rio nie­kas ne­mėgs­ta, – kau­ly­da­vau sve­ti­ mas ci­ga­re­tes. Tai tru­ko ke­lias die­nas, kol pa­te­kau į vie­tos par­duo­tu­vę, ku­rio­ je – fik­suo­tos kai­ nos. Ten – rū­ka­lių džiaugs­mas. Pa­ke­ lis „Ken­to“ ar „Da­ vi­doff“ te­kai­nuo­ja 2 do­le­rius (apie 5 Lt). Ap­si­pir­kau.

Šven­tyk­los.

Kas man la­ biau­siai ne­pa­tin­ka ke­lio­nė­se, tai į pro­ gra­mą įtrauk­tas šven­tyk­lų lan­ky­mas. Dau­ge­lis sa­ko, kad iš to ga­li­ma spręs­ ti apie vie­tos kul­tū­rą, ta­čiau aš to pa­ da­ry­ti ne­su­ge­bu. Sus­to­jo­me prie vie­nos me­če­tės, tuoj pri­si­ka­bi­no bal­tais „cha­la­ tais“ pa­si­puo­šę pa­ca­nio­kai, siū­ly­da­mie­ si nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti. (Tai bu­vo ma­no pir­ mo­ji pa­žin­tis su „skė­riais“ – bū­tent taip

mes va­di­no­me par­da­vė­jus ir ki­tus vi­so­kio ran­go pi­ni­gų kau­ly­ to­jus.) Šie už nuo­trau­kas rei­ka­la­vo pi­ni­gų, ta­čiau iš mū­sų gru­ pės nie­ko ge­ro ne­pe­šė. Ap­si­lan­kė­me ir ki­to­kio­se šven­tyk­lo­se, ku­rio­se ti­kin­tie­siems net te­le­vi­zo­riai įreng­ti. Gal tam, kad ne­ bū­tų nuo­bo­du. Aš ir­gi bū­čiau vi­sai nie­ko prieš, jei per mi­šias te­le­vi­zo­riaus ek­ra­nuo­se ro­dy­tų Do­nal­do nuo­ty­kius...

Šiukš­lės. Jas egip­tie­čiai mėgs­ta mes­ti vi­sur ir vi­sa­da.

Ku­ror­ti­nis mies­te­lis Hur­ga­da – ne išim­tis. Sup­ras­ki­te ma­ne tei­ sin­gai, ne­sa­kau, kad vieš­bu­čiuo­se teks brai­dy­ti po kai­my­no šiukš­les. Tie­siog mies­to cent­re nie­kas nie­ko ne­žiū­ri, nie­kam neį­do­mu, kur de­di ko­ją.

Jei ne­no­ri­ te lip­ti ant kup­ra­nu­ga­ rio, sau­go­ ki­tės, kad neuž­lauž­ tų ran­kos ir ne­pa­so­ din­tų.

Ka­tės.

Ma­čiau to­kias tik pa­veiks­liu­kuo­se – il­gos ko­jos, lie­sas kū­nas ir pail­ga gal­va. Vi­sa­da ma­niau, kad to­kių ga­li­ ma pa­ma­ty­ti tik kny­ge­lė­se apie Egip­to fa­rao­nus. Žmo­nių jos vi­sai ne­bi­jo, gal net at­virkš­čiai – žmo­nės jų bi­jo la­biau.

Jū­ra.

Apie jos ste­buk­lin­gą spal­vą kal­bė­ti nė­ra ką, tai rei­ kia pa­ma­ty­ti. Žu­vų jū­ro­je taip pat ga­li­ma pa­ma­ty­ti dau­giau ne­gu mū­sų Jū­rų mu­zie­ju­je. Pa­vir­ši­nis nar­dy­mas ge­ras da­ly­kas –

20 //  © 370 370_015.indd 20

2011.06.28 18:22:04


ūra... bet tai veža

sma­gu, tik man ne­pa­si­se­kė, nes ga­vau kau­kę, ku­ri pra­lei­do van­de­nį. Vė­liau už 17 do­le­rių įsi­gi­jau nuo­sa­vą kau­kę su vamz­de­liu ir ki­tas ke­lias die­nas jau be rū­pes­čių ieš­ko­jau­si žu­vy­čių vieš­bu­čio pa­ kran­tė­se. Vis­kas bai­gė­si tuo, kad vie­ną die­ną My­ko­las iš­ni­ręs pa­sa­kė: „Ma­tei? Ten pa­ti nuo­din­giau­sia pa­sau­ly­je žu­vis plau­kio­ja.“ Šio sa­ki­nio man už­te­ko, kad ne­ščiau iš ten sa­vo su­bi­nę. Bet dėl pir­ ki­nio tik­rai ne­si­gai­liu – po­van­de­ni­nį pa­ sau­lį pa­ma­ty­ti tik­rai ver­ta.

Ro­jus. Vie­ną die­ną ap­si­lan­kė­me

Ro­jaus sa­lo­je. Kai iš­si­lai­pi­no­me, pir­ma min­tis, šo­vu­si į gal­vą: „Tai ši­tą pil­ką sa­lą su skė­čiais nuo sau­lės jie va­di­na  ro­ju­mi?“ Pri­si­pa­žin­siu, pir­ma­sis klau­si­ mas bu­vo kryp­tin­gai ne­tei­sin­gas. Pa­bu­ vęs ten ge­rą pus­va­lan­dį su­pran­ti, kad tai iš tie­sų yra ro­jus: smė­liu­kas, skė­tis,

jū­ra žyd­res­nė už pa­tį dan­gų, sau­lė. Ko žmo­gui dau­giau rei­kia per ato­sto­gas?

Dy­ku­ma.

Šis žo­dis man vi­sa­ da skam­bė­da­vo kiek mis­tiš­kai. Nu­ke­ lia­vęs į dy­ku­mą taip ir ne­sup­ran­ti, kur at­si­dū­rei. Į dy­ku­mą mus nu­ve­žė dži­ pais – vai­ruo­to­jai su­ge­bė­jo iš to pa­ da­ry­ti ne­blo­gą pra­mo­gą, sė­dė­jom dži­ pe ir vis šau­kėm, kad no­rim dar  !!!!! , kad ir kaip iš­kry­pė­  liš­kai tai skam­bė­tų. Dy­ku­mo­je lau­kė ke­ tur­ra­čiai, jais pa­si­va­ži­nė­jo­me ir ap­žiū­ rė­jo­me apy­lin­kes, jei­gu jas ga­li­ma taip va­din­ti. Sus­to­jau, iš­si­trau­kiau fo­toa­pa­ ra­tą ir... Ogi nė­ra ką ten daug ir pa­ veiks­luo­ti – sto­vi vie­nas kaip pirš­tas dy­ ku­mo­je ir no­sį krapš­ty­kis. Gi­dai vė­liau už­tem­pė ant kal­no ir lie­pė bėg­ti že­myn per smė­lį. Kad ir kaip tai at­ro­do kvai­ la, man pa­ti­ko: pir­miau­sia, at­si­ve­rian­tis vaiz­das nuo uo­los, o ga­lų ga­le pa­ti­ko ir smė­lis, ku­ris nė­ra toks klam­pus kaip mū­sų Ni­do­je. Dar lau­kė ba­giai ir kup­ ra­nu­ga­riai. Ba­giai ba­giais, bet kup­ra­ nu­ga­riai – ver­ti dė­me­sio.

Kup­ra­nu­ga­riai.

Dar vie­ nas gy­vū­nas, ku­rį anks­čiau bu­vau ma­ tęs tik te­le­vi­zo­riaus ek­ra­ne. Di­džiau­sią įspū­dį, ži­no­ma, pa­li­ko jo kė­li­ma­sis nuo že­mės ir gu­li­mas. Bu­vau ne kar­tą ma­tęs „You­tu­be“, kaip žmo­nės nuo jų ver­čia­ si. Man pa­si­se­kė ne­nu­virs­ti. Tuo šiek di­ džiuo­juo­si. Šią pra­mo­gą įskai­tau.

„Skė­riai“.

Ma­no ma­ny­mu, tai žmo­nės, ku­rie ga­di­na vi­są Egip­to re­ pu­ta­ci­ją. Jie įky­rūs, lan­dūs ir mo­ka vi­

370_015.indd 21

sas kal­bas. Į ran­kas ki­ša vis­ką, ką tu­ ri pa­tys, o pa­skui rei­ka­lau­ja pi­ni­gų. Jei su­lauk­si­te pa­siū­ly­mo nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti ant kup­ra­nu­ga­rio ne­mo­ka­mai, ži­no­ki­ te, kad no­rė­da­mi nu­lip­ti tu­rė­si­te pa­klo­ ti nuo de­šimt iki dvi­de­šimt do­le­rių (apie 25–50 Lt). Jei ne­no­ri­te lip­ti ant kup­ra­ nu­ga­rio, sau­go­ki­tės, kad neuž­lauž­tų ran­kos ir ne­pa­so­din­tų. Pap­ras­čiau­sias vais­tas – ne­kreip­ti į juos dė­me­sio. Jo­ kių kal­bų, jo­kio akių kon­tak­to. Gat­vė­se ga­li­ma su­tik­ti ir įvai­rių su­kčių, ku­rie pa­ pra­šys iš­keis­ti pi­ni­gus, o vė­liau pa­pras­ čiau­siai ap­maus. O pa­siū­ly­mų gat­vė­ je ga­li­te su­lauk­ti įvai­rių: nuo ha­ši­šo iki mer­gai­čių ir ber­niu­kų.

Pi­ra­mi­dės ir tas di­de­ lis ka­ti­nas. Nuo sa­vo stu­di­

jų pra­džios lau­kiau ga­li­my­bės iš­vys­ti pi­ra­mi­des. Jau­di­nau­si, kai ma­čiau jas ky­šan­čias už na­mų Kai­ro mies­te. Kai pri­va­žia­vo­me, din­go ir jau­du­lys, ir su­ si­ža­vė­ji­mas. Ir net ne­ži­nau, ko­dėl jos man įspū­džio ne­pa­li­ko. „Tie­siog di­de­lė ne­są­mo­nė iš di­de­lių lui­tų“, – pa­ma­niau. Vi­sai ki­tas da­ly­kas – sfink­sas, sau­gan­tis Chef­re­no pi­ra­mi­dę. Jis įspū­dį tik­rai pa­ li­ko, nors dau­ge­lis tu­ris­tų tei­gia at­virkš­ čiai. Šio sta­ti­nio di­din­gu­mas iki šiol li­ ko man ne­su­vo­kia­mas svei­ku pro­tu. Kol kas jam ne­pri­lygs­ta nei Big Be­nas, nei Bar­se­lo­nos ste­buk­lai, nei Pra­hos se­na­ ma­diš­kas gro­žis. Sfink­są įskai­tau.

gat­vė­se, pyp­se­ni­mas. Mies­tas, ku­ria­ me ver­da gy­ve­ni­mas, už­ve­da gy­ven­ti. Ir jau grį­žęs į Lie­tu­vą ne­ga­li at­si­pei­kė­ti ir su­pras­ti, kur gy­ve­ni. Kai ma­nęs klau­ sia, ar pa­ti­ko vie­nas ar ki­tas mies­tas, vi­sa­da už­duo­du sau klau­si­mą, ar ga­ lė­čiau gy­ven­ti šia­me mies­te. At­sa­kau, kad pa­ti­ko, jei su­lau­kiu iš sa­vęs at­sa­ky­ mo, kad ga­lė­čiau ja­me gy­ven­ti. Apie Kai­rą? Taip, ga­lė­čiau ten gy­ven­ti. Tik pri­si­tai­ky­ti rei­kė­tų la­bai daug lai­ko.

Tur­gus.

Hur­ga­dos tur­gu­je įsi­ ti­ki­nau, kad su fo­toa­pa­ra­tu ge­riau ten ne­lįs­ti. Tai su­pra­tau, kai vie­nas iš ar­bū­ zų sau­go­to­jų pa­grū­mo­jo pirš­tu. Ka­dan­ gi jis bu­vo pa­na­šus į dve­jų du­rų spin­tą su ant­re­so­lė­mis (vė­liau pa­ma­čiau, ko­ kiais pei­liais jie tuos ar­bū­zus dau­žo), nu­spren­džiau pa­klau­sy­ti pa­ta­ri­mo ne­ fo­tog­ra­fuo­ti. Fo­ toa­pa­ra­to neiš­sit­rau­kiau ir Kai­ro tur­gu­je. Nors ten vi­sai sma­gu – ga­ li ras­ti ko tik šir­dis gei­džia...

Kai­ras.

Di­de­lis mies­tas, daug žmo­nių – taip bū­tų leng­viau­sia api­bū­ din­ti šį dau­gia­mi­li­jo­ni­nį mies­tą. Se­ni au­ to­mo­bi­liai, šiukš­lės, nuo­la­ti­nės spūs­tys

2011.06.28 18:22:33


>> mada

Sostinės mados buveinės. I dalis

Rašė: Ingrida Karpuškaitė (GrozioGuru.lt) Fotografavo: „DRIVE Studio“

Vasarą laiko nesk aičiuojame, tačiau mada besidominty pasąmoningai jauč s vilniečiai ia: „Mados naktis“ artėja. GrozioGur iš anksto pradeda u.lt nesnaudžia ir domėtis, kurie butik ai šią mados mylėt naktį nemiegos ir ojus vienijančią džiugins praeivių akis.

„Šapokliak“

Prieš pusantrų metų, gruodžio 6 d., Stiklių g. 6 name duris atvėrė mažas ir jaukus „Šap okliak“ butikas. Pardu otuvės interjerą, as ortimentą ir gerą nuota iką kuria visa šeim a, kuri nedrįsta savo veiklos vadinti versl u: „Mums tai – žaidima s. Pelno neskaičiuo jame, į reklamą neinv estuojame ir verslo planų nekuriame.“ „Šapokliak“ atsiradim o istorija labai įdomi , o ją mums pasako ja šeimininkė Virgin ija: „Mums su vyru visad a patiko tokios pardu otuvės užsienyje ir me s norėjome atsidaryt i šį tą panašaus Lietuvoje . Beveik prieš dveju s metus, rugpjūtį, ma no vyras mirė nuo vė žio ir mes su vaikais nu sprendėme atidaryt i šitą parduotuvę jo atmini mui su misija aukoti pinigus vaikams, serga ntiems vėžiu.“ Intriguojantis pavadin imas „Šapokliak“ kil o iš seno rusiško anim acinio filmo. Pame nate Krokodilo Geno s bičiulę Šapokliak , kurios rankinėje tilpo visas pasaulis? Šia me butike taip pat galim a rasti visko: interjero detalių, baldų, porce lianinių indų, aksesuarų, batų ir drabužių . Ir viskas išskirtinai atrinkta, atsijota. Balda i atkeliauja daugiau sia iš Olandijos, dra bužiai – iš Londono ir Paryžiaus, o porce lianas ir paveikslai yra Lietuvos kūrėjų darba i. Vienas kitas daikt elis čia – dėkingų kli entų dovanos. Bet tai tik puošmenos, nes dovanotų daiktų juk nepardavinėsi. Taip pa t verta paminėti, ka d „Šapokliak“ salonas jau atidarė ir savo išparduotuvę, kurią ga lima rasti S.Konarsk io gatvėje.

Gintarė drabužių randa Londone: „R enku tai, kas man as meniškai labai gra žu, ir tai, kur matau viziją . Gali būti, kad aš kokio nors drabužėlio neapsirengčiau, ne s tai tiesiog ne mano stil iaus. Bet jei pama čiusi jį aš įsivaizduoju žmogų, kuris tą dra bužėlį dėvėtų, tai imu ir aksesuarus, kurie derėtų prie jo.“

„D Boutique“

Prieš ketverius metus , vaikštinėjant Lond ono ar Amsterdamo ga tvėmis, Niutono ob uo lys pasiekė klaipėdiečio Rimo galvą: Lietuvai, ypač Klaipėdai, rei kia įdomios ir išskir tinės vintažo drabužių kra utuvėlės. Tačiau idė jininkui nesinorėjo ap siriboti vienu stilium i, todėl dabar, Vilniuje, adresu Islandijos g. 1, arba Klaipėdoje, ad resu Tiltų g. 19, ga lima aptikti įdomią, šiuolaikinės mados tendencijų ir vintažo stil iaus sintezę. Kalbėdamas apie paslaptingąją D rai dę pavadinime, Rimas šypteli: „D – žodž io „disco“ pirmoji raidė . Esu labai didelis aštuntojo dešimtmečio gerbėjas, todėl kuria nt „D Boutique“ pardu otuvių interjerą pir ma mintis buvo būtent šis laikotarpis. Ste ngėmės tai perteikti spalv omis, baldais, interj ero detalėmis. O pa tį pavadinimą sugalv oti buvo sunkiausia, ko l visai netikėtai top telėjo mintis, jog ge riausia palikti intrig ą ir leisti žmogui pačia m nuspręsti, ką gi reiškia ta D.“ 22 //  © 370 370_015.indd 22

„De’Žavu“

Jau metus ir devynis mėnesius lietuviams savitą stilių kurti pade da „De’Žavu“ butik as . Ar pastebėjote, ka d pavadinimas tarsi turi dvigubą reikšmę? Viena tarptautinė, išreiškianti tą nepaaiškin amą jausmą, kad kažkas jau yra matyta, jausta, išgyventa, o kita lietuviška, išreikšta žodžiu „žavu“. Butik o savininkė Gintarė tre jus su puse metų gy veno Londone, kur ją be galo žavėjo Ca mden Town žmonės ir jų stilius. Vieną ka rtą , skrendant lėktuvu iš Londono į Vilnių, jai kilo idėja visa tai „par vežti“ į gimtuosius kra štus. Kaip tarė, taip padarė: subūrė diz ainą studijavusių studentų komandą, rado pa talpas ir ėmėsi įrengti parduotuvėlę. Didž iausias galvos skausm as interjero kūrėjam s buvo Gintarės taip tro kštama spinta, kurią ji tiesiog... susapnav o. Šeimininkei prirei kė būtent tokios ir ne kit okios. Turbūt visi len gviau atsipūtė, kai po ilgų paieškų atr ado tai, ko reikėjo.

Jei esi drąsi ir iš minio s nebijanti išsiskirti as menybė – tavęs lau kia daugybė drabu žių ir aksesuarų iš Anglijos , Prancūzijos, Vokie tijos, Italijos ir JAV. Na , o krautuvėlės koma nda pasirūpins jauku mu, gera nuotaika ir visada nuoširdžiai pa tars bei lauks.

„La Boutique“

Įžengusius pro Raug yklos g. 4A nume riu pažymėtame name įsikūrusio butiko du ris jus pasitiks jau „La Boutique“ išskirtiniu „De’Žavu“ turi labai ženklu tapusi, visuome gerų žinių – jau gre t svečių ilgesingai itai pasirodys drabu laukianti mažutė Jorkšy žių linija, kurta pa ro terjerė Faina ir nuoš čio s Gintarės. Mergina irdž ia šypsena pasipuošus neslepia lengvo jau i savininkė Indrė. duliuko ir noro kuo gre Iš pir mo žvilgsnio krautuvėlė ičiau išvysti savo pir atrodo pramuosius kūrinius bu bangiai, tačiau ge tiko lentynose. Kita riau įsižiūrėję pama ge ra žinia – „De’Žav tysite, kad „La Boutique“ u“ jau greitai atsida interjeras – draugišrys ir Rygoje! kas aplinkai. „Inter jerą kurti padėjo Jur ga iš „Absurdo idėjų“. Svečiai neretai klausi a, ar šviestuvas paga mintas iš murano stik lo, bet spėkit, kas tai iš tiesų?“ – mirkteli Ind rė. Geriau įsižiūrėję sup rasite, kad šviestuv as pagamintas iš apdir btų plastikinių butel ių dugnelių, o likęs ap švietimas – iš balta i nudažytų vaisvandenių skardinių. „La Boutique“ misija – burti Lietuvos diz ainerius po vienu sto gu, skatinti jų bend ravimą ir bendradarbiav imą bei Lietuvos žm onių susidomėjimą jų kūriniais. Pati Ind rė save apibūdina ka ip jų vizitinę kortelę bei vitaminą C. Ji puiki ai žino, kokie yra „La Boutique“ klientai, tad stengiasi patarti, kokius drabužius ir ak sesuarus kurti, kad jie būtų populiarūs tar p pirkėjų. Indrė ne ga ili patarimų ir tuomet, kai dizaineriai skamb ina ištikti kūrybinės krizės. Čia rasite tiek pra dedančių, tiek jau vardą spėjusių užsitarna uti kūrėjų darbus: Ingos Rebrovos, Agnė s Deveikytės, Kristin os Narbutaitės, Lost Fri day vyriškas kolekcij as ir kt. Taip pat Indrė išdavė paslaptį, ka d ke tina plėsti verslą ir imti prekiauti ne tik drabužiais. „Kartą ma nęs paklausė, kas yra mano varomoji jėg a. Iš pradžių sutrik au, bet dabar jau žinau – žmonių šypseno s. Aš viską darau su me ile, net laiškus pasir ašau: „Su meile, „La Boutique“.“

2011.06.28 18:23:16


Ra­šė: Šiau­di­nė Ka­liau­sė

DĖK­LI­NĖS, DĖK­LAI, PA­KA­BU­KAI „ORAN­ŽI­NIS JAUS­MAS“

Va­sa­ra be­veik įpu­sė­jo. Tad mū­sų len­ty­no­je vėl leng­vas va­sa­riš­kas bar­da­ kė­lis, ku­ria­me ga­li­te ras­ti pra­ktiš­kų, šil­ta­jam se­zo­nui skir­tų daik­tų, tie­siog įdo­mių da­ly­kų ir krep­ši­niui (juk ant no­sies il­gai lauk­tas Eu­ro­pos vy­rų krep­ ši­nio čem­pio­na­tas Lie­tu­vo­je!) de­di­kuo­tų sma­gių smulk­me­nų. .. .

25–58 Lt LIE­TU­VA

.

Tik dėl krep­ši­nio pa­mi­šu­sios Lie­tu­vos te­ ri­to­ri­jo­je ga­li gim­ti ga­mi­niai iš... pa­nau­ do­tų ka­muo­lių. Per­ša­si iš­va­da, kad Lie­tu­ vo­je krep­ši­nį my­li vi­si, net ir me­ni­nin­kai... Me­ni­nin­kė Ri­ta Bal­ta (taip ji sa­ve pri­sta­ to in­ter­ne­te) iš krep­ši­nio ka­muo­lio „odos“ pri­ga­mi­no įvai­rių dėk­lų, dėk­li­nių, rak­tų pa­ ka­bu­kų. Kiek­vie­nas daik­čiu­kas uni­ka­lus, nes jo iš­vaiz­da pri­klau­so nuo ka­muo­lio rel­je­fo, at­spal­vio, nu­si­dė­vė­ji­mo, ori­gi­na­lių ga­min­to­jo už­ra­šų. Di­des­nės dėk­li­nės tiks ra­šy­mo prie­mo­nėms, kos­me­ti­kai ar mo­bi­ lia­jam te­le­fo­nui, ma­žes­nės – rak­tams, o pa­ka­bu­ką su Lie­tu­vos at­vaiz­du ga­lė­si­te pri­tvir­tin­ti ant la­ga­mi­no, kad iš to­lo ma­ty­ tų­si, kad jūs iš krep­ši­nio ša­lies! Kas ga­li bū­ti ma­lo­niau krep­ši­nio aist­ruo­liui nei kas­ kart lies­ti ka­muo­lio pa­vir­šių? Bent vie­ną iš šių ak­se­sua­rų pri­va­lo­ma įsi­gy­ti vi­siems pa­ mi­šu­siems dėl krep­ši­nio. www.ona.com

DE­KO­RA­TY­VI­NĖ PA­GAL­VĖ­LĖ „AVIE­TĖ. RU­BUS IDAEUS“

APIE 77 Lt LIE­TU­VA

Avie­tės ga­li pri­si­rpti ne tik miš­ke, bet ir po ta­ vo gal­va. Anot pa­gal­vė­lių ko­lek­ci­ją „Ru­bus“ kū­ru­sių di­zai­ne­rių, avie­ti­nė šir­dis sim­bo­li­zuo­ ja sėk­mę ir jaus­min­gu­mą. „Avie­tė. Ru­bus Ida­ eus“ siu­vi­nė­ta ran­ko­mis ir de­ko­ruo­ta ran­kų dar­bo avie­ti­nės spal­vos bum­bu­liu­kais, o pa­ siū­ta iš švie­siai pil­ko džin­so, ki­taip ta­riant – 100 pro­c. med­vil­nės. Par­duo­da­ma su vi­di­ ne pa­gal­vė­le. www.ona.com

UNI­SEX SS’11 BLUE GRA­DIENT T-SHIRT UNI­SEX SS’11 YEL­LOW GRA­DIENT T-SHIRT

160 Lt LIE­TU­VA

Ar­chi­tek­tų due­tas „Fu­tu­re Sen­ti­ments“ spe­cia­liai šiai va­sa­rai su­kū­rė marš­ki­nė­lius, ku­rie tin­ka tiek vai­ki­nams, tiek mer­gi­noms. Tai ga­li tap­ti pui­kia do­va­na jū­sų ant­ra­jai pu­sei (ypač, jei jū­sų dy­džiai ne­la­bai smar­kiai ski­ria­si), nes vi­sa­da ga­lė­si­te marš­ki­nė­lius pri­ spau­dus rei­ka­lui pa­si­sko­lin­ti. Dar rei­kė­tų pa­mi­nė­ti, kad marš­ki­nė­liai su­kur­ti iš šim­tap­ro­ cen­ti­nės med­vil­nės. Yra dvie­jų dy­džių – M ir L. Gai­viai mė­ly­ni kaip dan­gus ar gel­to­ni kaip pa­va­sa­ris „Fu­tu­re Sen­ti­ments“ lau­kia jū­sų! www.daik­tu­vies­bu­tis.lt

PING­VI­NAS BAS­KE­TAS SPOR­TAUS­KAS

85 Lt LIE­TU­VA

Ar­tė­jant Eu­ro­pos čem­pio­na­tui Lie­tu­vo­je, gar­ sio­ji Ping­vi­nų res­pub­li­ka pa­si­pil­dė dar vie­ nu nau­ju uni­ka­liu gy­ven­to­ju – Bas­ke­tu Spor­ taus­ku. Kaip ir vi­si ki­ti šios ša­lies ping­vi­nai, taip ir Bas­ke­tas la­bai lau­kia šei­mos, ku­ri no­ rė­tų jį įsi­vai­kin­ti. Pa­gei­dau­ti­na, kad tai bū­ tų lie­tu­vių šei­ma, nes tik šios ša­lies gy­ven­ to­jams krep­ši­nis yra neat­sie­ja­ma gy­ve­ni­mo da­lis. Rei­kė­tų pri­dur­ti, kad Bas­ke­tas, kaip ir vi­si ki­ti Ping­vi­nų res­pub­li­kos pi­lie­čiai, tu­ri pa­ są. Už įvai­ki­ni­mo for­ma­lu­mus at­sa­kin­ga Ping­ vi­nų res­pub­li­kos am­ba­sa­da. Dau­giau in­for­ ma­ci­jos – vyriausybiniame tink­la­la­py­je www.pen­guin­re­pub­lic.in­fo. www.ona.com

ŠLE­PE­TĖS „HA­VAIA­NA“

V2 CON­CEPT STO­RE (Vo­kie­čių g. 2)

Nuo 79 Lt BRA­ZI­LI­JA

Va­sa­rą mėgs­ta­me įsi­spir­ti į ne­perš­lam­pa­mas šle­pe­tes ne tik ei­da­mi į pa­plū­di­mį, bet ir plu­šė­da­mi so­de ar sku­bė­da­mi į ar­ti­miau­sią par­duo­tu­vę. Ta­čiau juk ne ly­gis avė­ti lie­ vas tap­kes iš pre­kyb­cent­rio, to­dėl siū­lo­me al­ter­na­ty­vą – ori­gi­na­lią­sias bra­zi­liš­kas šle­ pe­tes „Ha­vaia­na“, ku­rios pa­ga­min­tos iš na­tū­ra­laus kau­čiu­ko, yra leng­vos kaip pū­kas, minkš­tos ir la­bai pa­tva­rios. Pa­gug­li­nę įsi­ti­kin­si­te, kad to­kias šle­pe­tes mie­lai ne­šio­ja ne tik pa­pras­ti mir­tin­gie­ji, bet ir to­kios žvaigž­dės kaip Cat­he­ri­ne Ze­ta-Jo­nes, Pa­ris Hil­ton, Brit­ney Spears, Ja­re­das Le­to ir dau­gy­bė ki­tų. www.v2-on­li­ne.com

370_015.indd 23

2011.06.28 18:24:10


370_015.indd 24

2011.06.28 18:24:29


2011-07-02 370