a product message image
{' '} {' '}
Limited time offer
SAVE % on your upgrade

Page 1


Ramusis va n d e n y n a s


Kristina Stalnionytė • Rytas Šalna

Vilnius / 2016


UDK 910.4(85)(093.3) St37

Kalbos redaktorius Vytautas P. Venslovas Fotografijos Kristinos Stalnionytės Kartoschemas parengė Remigijus Sereika Žemėlapių redaktorius Rytas Šalna Viršelio autorius Remigijus Martinavičius Maketuotoja Jurgita Čeberiakaitė

© Kristina Stalnionytė, 2016 © Rytas Šalna, 2016 © Leidykla DIDAKTA, 2016 Visos teisės saugomos įstatymo. Šis leidinys arba jo dalis negali būti reprodukuojama ir platinama jokiomis elektroninėmis ar kitomis priemonėmis, įskaitant fotokopijavimą, įrašymą į kitas informacijos kaupimo ir atgaminimo sistemas, kompiuterių tinklus (internete) be leidėjo išankstinio raštiško sutikimo. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeniniais tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-442-092-4

Remiantis Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų bei Baudžiamuoju kodeksu, pažeidėjams numatytos griežtos sankcijos.


Turinys Skrydis per Peru

6

Inkų pasaulis ir jo bamba

11

Šventasis inkų slėnis

29

Pumos formos miestas Istorijos pėdsakais Svarbiausia – pailsėti Pavogtos Saulės dievo ašaros Sotaus sakalo tvirtovė Saulės gimimo diena Be čičios – nė žingsnio Pisako akmenys ir margumynai Gimęs iš Oljantos meilės Didysis inkų kelias Inkų sandėliai Kipu ir tokapu Maču Pikču – inkų palikta mįslė Traukinys į Maču Pikču Į Maču Pikču pėsčiomis Kas atrado Maču Pikču? Profesionali klastotė Saulės kultas Šventojo miesto statyba Ištuštėjęs ir užmirštas Lankytojai Vaizdas iš padebesių Karštosios versmės

Baltųjų kalnų takais

Huaraso betvarkė Kalnų sostinės apylinkės Huaskarano nacionalinis parkas Andų karalienė Žygeiviai ir supermenai Kalnų vedlių mokykla Jaguaro pėdsakai Čavine

12 15 16 17 21 25 26 30 33 35 37 38 39 41 42 47 48 49 51 53 54 55 57

59 61 62 63 65 66 68 70

Molio miestai ir aukso lobiai

Tarp marineros šokėjų ir šokančių žirgų Totoros arkliukai Didžiojo Galvakirčio tautos šventyklos Žynio kapas ir Kao karalienė Saulės miestas iš molinių plytų „Kūdikio“ išdaigos Raganų turgelis ir Pimentelio sušiai Sipano brangenybės Aukso tumis Didvyris Naimlapas Piramidžių slėnis prie Purgatorijo kalvos Lambajekės aukso lobiai

75 76 79 80 83 85 89 90 91 94 95 96 98

Debesų kariai ir paskutinis inkų atodūsis 101 Šviesiaplaukiai indėnai Čačapojų karalystė Kuelapo akmenų istorijos Molio sarkofagai padebesiuose Karachijos sargai Mauzoliejus uoloje Kondorų lagūna Leimebambos mumijų muziejus Kachamarka Pisaro klasta Aukso kambarys ir Atahualpos mirtis

102 103 106 108 109 111 113 113 115 116 119

Pajūrio dykumos ir Naskos linijos 121 Huakačinos oazė ir smėlio pramogos Ikos vynas, pisko ir kiti skanėstai Naskos galerija Virš linijų – lėktuvėliu Kas slepiasi tarp linijų? Neįminta Naskos mįslė Naskų vandentiekiai Braižytojų kaimelis ir kapai Puodai ir puodynės Parakaso pusiasalis Parakaso kultūra Milžino žvakidė Balestos salos

122 125 126 130 131 133 137 137 138 140 141 142 144


Baltas miestas ir kondorų žemė

147

Prie Titikakos ežero krantų

167

Arekipos grožybės Šv. Katalinos vienuolynas Arekipos skanumynai Tarp ugnikalnių Aukštikalnių žvėrynas Vulkanų slėnis Giliausi pasaulio tarpekliai Andų karaliai Kolkos tarpeklio kaimai Koljagvai, kabanai ir jų apdarai

149 150 154 155 156 158 159 160 161 164

Ežero mįslės 169 Juodakraujai žmonės 170 Atskrido pasibalnoję bangą 171 Iš geologinės praeities 172 Tarp plaukiojančių būstų 172 Salų statyba – sunkus darbas 174 Namai, daržai ir saulės baterijos 175 Nendriniai laivai 176 Bendradarbiavimas 177 Tikros salos 179 Takilės mezgėjai 180 Plikašlaitė Amantani 182 Tik nepamirškite kvėpuoti 183 Miestas prie sidabro kasyklų 184 Pietums – jūrų kiaulytė 185 Bulvių gimtinė 187 Sausos bulvės 188 Alasitas ir Ekekas 190 Velnių karnavalas Diablada 192 Siljustano bokštai 193

Ten, kur gimsta Amazonė

195

Lima – vargšė gražuolė

219

Kaip keliauti po Peru?

238

Literatūros sąrašas

239

Ikitas – vienas tarp miškų Puerto Maldonadas Tankmių gyventojai Tambopatos-Kandamo rezervatas Miškų gido istorija Į Wasai kaimelį Susitikimas su tapyru Džiunglių takais Piranijų žvejyba Vakaro melodijos Nakties grožybės Kaimanai ir gyvatės Kur rytais plasnoja aros? Kokos augintojų kaime Apsilankymai Amazonijos parkuose Įsisupusi į rūko skraistę Spindesys ir skurdas Istorijos abėcėlė Kuo didžiuojasi Lima Sostinės muziejai Dievo kūrėjo šventykla Užlieta muzikos garsų

196 199 199 200 203 204 206 206 210 211 212 213 214 216 216 220 221 223 226 230 234 235


Prie Titikakos ežero krantų

Andų kalnuose beveik keturių kilometrų aukštyje telkšo Titikakos ežeras. Stovinčiam prieš šį milžinišką vandens plotą jo dydis, spalva ir apylinkių kraštovaizdis atima žadą. Maždaug prieš pusę tūkstančio metų Titikaką prie savo imperijos prijungę inkai tikėjo, kad dievas Virakoča pašaukė iš jo Saulę, Mėnulį ir žvaigždes. Prašvitus Virakoča iš molio nulipdė gyvūnus bei skirtingų Andų genčių žmones. Kad galėtų vieni kitus atskirti, žmonėms jis nupiešė spalvotus drabužius, o baigęs darbą išmokė kalbėti skirtingomis kalbomis. Iš Titikakos ežero išbrido ir pirmieji inkai – Saulės vaikai Mankas Kapakas (Manco Cápac) ir Mama Okla (Mama Occla). Saulės dievas paliepė vaikams keliauti, kol prieis vietą, kur auksinė lazda įsmigs į žemę. Saulės saloje pastatę šventyklą, Mankas Kapakas ir Mama Okla iškeliavo į Šventąjį slėnį. Toje vietoje, kur lazda prasmego, jie įkūrė Inkų imperijos sostinę Kuską, o aplink jį – galingą imperiją. Titikakos ežere esančios Saulės ir Mėnulio salos tebėra vienos švenčiausių ežero vietų, o apylinkių gyventojai kasmet lapkričio 5 d. jose švenčia savo protėvių „gimtadienį“.

167


Titikakos e탑eras

168

M 1 : 1 250 000


Ežero mįslės Titikakos ežero pavadinimas turi kelias versijas. Aimarų genties kalba jis reiškia Akmeninę pumą („titi“ – puma, „kaka“ – uola). Pumos formos uola, pasitelkus pakankamai fantazijos, stūkso Bolivijai priklausančioje Saulės saloje ir yra šventa aplink ežerą jau tūkstančius metų gyvenantiems aimarams ir kečujams – dviems didžiausioms dabartinės Peru ir Bolivijos etninėms grupėms. Tiesa, kečųjų kalba „titi“ reiškia šviną, o „qaqa“ uolą, todėl pasak antrosios versijos, tai „švino uola“. Legendos byloja, kad gilūs ir paslaptingi Titikakos vandenys slepia pasakiškus inkų turtus. Anot jų, inkai, dar prieš įsiveržiant ispanams nujautę savo imperijos baigtį, auksą ir brangakmenius paslėpė Akmeninės Pumos dugne. Kasinėdami ežero pakrantes archeologai kol kas randa tik ritualinių peilių, adatų iš kondorų kaulų ir kitų apeiginių daiktų. O lobių ieškotojai tikriausiai irgi ne ten darbuojasi… Surengta keletas povandeninių ekspedicijų su giliavandeniais batiskafais, bet ir šių tyrimų metu nerasta jokių turtų. Nepadėjo nei Žakas Ivas Kusto, nei gausiai finansuojamos National Geographic ekspedicijos. Kita legenda užsimena, kad ežero gelmėse slepiasi paskendęs Vanaku miestas, kurio fragmentus greičiausiai pavyko rasti 2000 m. vykusios ekspedicijos „AtahualPuno miestas ir prieplauka

169


pa-2000“ metu. Archeologai tąkart po vandeniu aptiko šventyklą ir link jos vedantį grįstą kelią. Andų aukštikalnėse pakibęs ežeras unikalus – nepaisant 3812 m aukščio virš jūros lygio, jis tinkamas laivybai ir niekada neužšąla. Pirmasis ežerą perplaukęs garlaivis „Yaravi“ čia supuškavo 1866 m. Jis buvo pastatytas Anglijoje. Atplaukęs iš Anglijos, laivas Peru pakrantėje buvo išardytas, jo dalis į kalnus užtempė mulai ir lamos. Pune jis vėl buvo surinktas ir 100 metų sėkmingai plukdė keleivius ir prekes. 1966 m. jį pakeitė „Inkų strėlė“. Šiais laikais ežerą skrodžia modernūs katamaranai ir kitokie laivai.

Juodakraujai žmonės Peru ir Bolivija ežerą dalijasi per pusę, bet jame ant nendrinių salų plaukiojantys urai – tarsi atskiros respublikos piliečiai. Jų tėvynė – ne kokio nors prezidento valdoma šalis, o Mama Titikaka! Urams vis vien, kurioje ežero pusėje irstytis – jie įsitikinę, kad yra nepriklausomi nuo amžių. Nendrinės salos gyventoja

Šiose aukštybėse įkyriai plieskia saulė, o žvarbus vėjas gelia veidą ir ausis. Nenuostabu, kad nusvilinti ir nugairinti urų veidai – raudonai juodi. Prie jų darniai dera raštuotos vyrų kepurės, pintos skrybėlės, geltoni pūsti moterų sijonai ir žali švarkai. Basakojai urai giriasi turį juodą kraują ir save vadina kot sunj, t.y. ežero gyventojais. Jie tvirtina, kad nepanašūs nė į vieną sausumoje gyvenančių žmonių gentį, o ant bangų sūpuojasi seniausiai už visus. Tarp urų gyvenę etnografai pasakoja, kaip jie save apibūdindavo: „Mes kitokie, mes ežero gyventojai, mes – kot sunjai, mes ne žmonės. Mes čia buvome pirma inkų, pirma negu dangaus tėvas sutvėrė žmones – aimarus, kečujus, baltuosius. Mes čia buvome net tada, kai dar nešvietė saulė. Tuomet, kai Titikakos ežeras buvo daug didesnis negu dabar... Mūsų gyslomis teka juodas kraujas, todėl nejuntame šalčio ežere naktimis ir ne-

170


skęstame. Mes kalbame ne žmonių kalba, ir žmonės nesupranta, ką mes sakome. Mūsų galvos kitokios formos. Mes gyvenome labai seniai, seniau už visus. Mes – ežero gyventojai, kot sunjai. Mes ne žmonės!“

Atskrido pasibalnoję bangą Pasak urų legendos, kadaise iš žemės gelmių (o gal iš kosmoso?) trinktelėjęs smūgis atsviedė juos į šią vietą iš Ramiojo vandenyno kartu su didžiule banga. Nusileidusi ant kalnų viršūnių toji vandens banga virto Mama Titikaka. Atvykėliams sunku įsivaizduoti, kaip banga galėjo būti tokia didelė, kad suformuotų apie 180 km ilgio ir 80 km pločio ežerą, tačiau urams dėl to nekyla abejonių. Juokas juokais, bet šias vietas tikrai buvo užliejęs tvanas. Apie tai mokslininkai sprendžia iš Bolivijos plynaukštėje vandens paliktų žymių ir Bolivijos pusėje esančio senojo Tiahuanako (Tiwanaku) akmenis dengiančio plono kalcio sluoksnio. Be to, palei ežerą po žeme nusidriekęs storas dumblo nuogulų su jūrinių gyvūnų liekanomis sluoksnis. Keisčiausia, kad Tiahuanake po ledyno sunešLaivai plaukia per totoros nendrių sąžalynus

171


tomis sąnašomis yra dar senesnių griuvėsių, kuriuose rastas kalendorius siekia 27 tūkstančius metų. Ar tai tiesa – įrodymų nėra, bet Titikaka tokia paslaptinga, jog čia sunku suprasti, kas yra teisybė, o kas legendos. Plati urų vaizduotė leidžia jiems nė nemirksint girtis juoda protėvių kraujo spalva. Kokia iš tikrųjų buvo ta spalva, jau neišaiškins niekas, nes grynakraujų urų nebėra – paskutinioji palikuonė dar prieš pusę šimtmečio (1958 m.) išėjo į dausas ar išplaukė pas Mamą Titikaką. Dabar urai susimaišę su pakrantėse gyvenančiais aimarais ir kečujais, todėl ir kraujo spalva nebe ta. Juodą urų kraują mena tik legendos.

Iš geologinės praeities Titikaka neturi ryšio su vandenynu, bet kad ir kaip būtų keista, jame gyvena jūrų gyvūnija kaip ir Ramiajame vandenyne. Šio ežero vanduo yra kiek salstelėjęs. Nors ežeras telkšo kalnų įduboje, 150 m aukštyje nuo vandens lygio jų šlaituose matyti bangų mūšos pėdsakų. Iš kur jie atsirado? Vienintelis paaiškinimas – Titikaka buvo vandenyno dalis, vėliau nuo jo atkirsta žemės plutos kilimo. Dėl jo susidarė ir Andai, o ežeras atsidūrė beveik 4 km aukštyje. Po paskutiniojo ledynmečio, maždaug prieš 10 000 metų, ežero kranto linija buvo 50 metrų aukščiau negu šiandien. Gruodžio–kovo mėnesiais vanduo smarkiai pakyla dėl lietaus, bet per kitus mėnesius nukrinta. Įvairiais metais ežero vandens lygis gali pakilti ir nusekti iš viso per 5 metrus, bet paprastai kinta nuo 50 cm iki 1 metro. Kvėpuojantis ežeras apsunkina darbą statistikos mėgėjams, nes keičiantis vandens lygiui svyruoja ir Titikakos ilgis bei plotis.

Tarp plaukiojančių būstų Laivui atsiskyrus nuo Puno prieplaukos, plaukus pašiaušia šaltas vėjas. Ne veltui ežere ir aplink jį įsikūrę indėnai žiemą ir vasarą nešioja vilnones kepures ir šiltus megztinius – be jų čia neišsiversi. Paskubomis turistai traukia iš kuprinių visus šiltus drabužius. Titikaką maitina lietūs ir daugiau nei 25 ledinės kalnų upės, iš kurių tik penkios yra šiek tiek didesnės. 90 % vandens išgaruoja dėl didelio aukščio virš jūros lygio, kaitrios saulės ir dažnų vėjų. Neišgaravęs vanduo (10 %) išplaukia vienintele iš Titikakos ištekančia Desagvadero (Desaguadero) upe į pietus. Ji teka ne į Ramųjį vandenyną, o į nenuotakinį Poopo ežerą, kurio vanduo 20 kartų sūresnis nei Tikakos. 172


Urų salos Puno įlankoje

Skaidriuose kaip krištolas vandenyse, kurių temperatūra retai įšyla iki 12 laipsnių, gyvena net 14 vietinių žuvų ir 18 amfibijų rūšių. Seklioje Puno įlankos dalyje, tarp viksvameldžių (lot. Scirpus totora) sąžalynų, ant nendrinių plaukiojančių salų įsikūrę juodakraujai žmonės ir šiandien save vadina urais. Iki artimiausių jų salų iš Puno – viso labo pusvalandis kelio. Amfiteatru įlanką juosiantis šimtatūkstantinis Puno miestas neleidžia atitrūkti nuo civilizacijos ir trukdo pasirengti tam, ko niekur kitur pasaulyje nepamatysi. Keista, kad urai įsikūrė tokioje nepatogioje vietoje – juk galėjo sausai ir šiltai gyventi pakrantėse. Basomis kojomis tripinėti ant permirkusių nendrinių plaustų – ne kiekvieno sveikatai. Iš viršaus svilina saulė, iš apačios – drėgna ir šalta. Pasitaiko, kad ir dvidešimtmečiai urai jau serga reumatu. Tokia Akmeninės pumos žmonių kasdienybė. Daugelį amžių ant bangų besisūpuojantiems urams ramybės nedrumstė nei Peru pakrantėje įsitaisę kečujai, nei Bolivijos aimarai. Tačiau kai ispanų misionieriai neprašyti ėmė plaukioti į salas, pakito ir urų gyvenimas, ir mąstymas, ir kraujas. Pukinų kalbų grupei priklausiusi gimtoji urų kalba greit buvo pamiršta. Ją pakeitė ispanų, kečujų ir aimarų kalbos. Iki XX a. vidurio atėjūnai urus nepelnytai niekino ir ignoravo, net šios tautos pavadinimas iš tikrųjų yra jiems prigijusi niekinamoji pravardė.

173


Salų statyba – sunkus darbas Puno įlankoje pasklidę geras pusšimtis plaukiojančių salų, kurias urai susiriša tik jiems vieniems žinomu būdu iš ežere augančių patvarių ir vandeniui nepralaidžių totoros nendrių (lot. Scirpus totora). Nuo 1 iki 3 metrų storio sala virš vandens kyšo apie 40 cm. Kad vėjai storųjų plaustų nenuneštų per toli į ežerą, urai pririša juos prie įleistų į dugną polių. Naujos salos statyba – rimtas reikalas, sutelkiantis draugėn visus bendruomenės vyrus. Šio darbo dažniausiai imamasi susituokus naujai porai. Tuomet sąžalynų juostos pakraštyje parenkama sekli vieta, kurioje iš totoros šaknų surenčiamos salos pagrindą sudarysiančios platformos. Ant jų klojami maždaug 8 m² ploto stipriai surišti nendrių ryšuliai. Kai apatinė platformos dalis pasiekia 80 cm gylį, jos sujungiamos – ir išeina norimo dydžio sala. Po dviejų mėnesių bendrų vyriškų pastangų naujutėlė sala plukdoma į jai paskirtą vietą. Giliausia Titikakos vieta siekia 281 m, bet urai neplaukioja, kur labai gilu. Jų būstai supasi vos 20 metrų virš dugno. Apatiniams nendrių sluoksniams pūvant, iš viršaus vis pridedama naujų. Dalį ryšulių reikia pakeisti kas šešis mėnesius, kad išmirkę ir apsunkę nenugramzdintų salos. Tik stropiai prižiūrimos salos išsilaiko 10–15 metų. Vyrai rodo, kaip reikia statyti salą

174


Urų salos surištos iš lengvų totoros nendrių

Namai, daržai ir saulės baterijos Savo salose urai iš totorų pasistato pastoges ir nusipina reikalingus baldus. Žinoma, išskyrus televizorius, kuriuos kartais galima matyti pro bedurę angą žvilgtelėjus būsto vidun. Vienas į kitą panašūs urų nameliai neatsitiktinai primena stačiašlaites palapines – tokia stogų forma praverčia nuo lapkričio iki vasario mėnesio, kai ateina lietingasis laikotarpis. Vanduo, nespėjęs susigerti į nendres, stačiais šlaitais greitai nubėga žemyn. Salose gyvena po 5–10 urų, dažniausiai telpančių į vieną arba dvi pašiūres. Prie namų žaliuoja miniatiūriniai darželiai su dirbtinėmis daržovių lysvėmis, kiemuose ant stulpų arba namų stogų styro saulės baterijos elektrai gaminti. Mobilusis telefono ryšys veikia kuo puikiausiai. Urai juokauja, kad šeimai susipykus, turto dalybos paprastos: didžiule mačete persipjovę salą į dvi dalis, abi pusės gali nusiirti skirtingomis kryptimis, ir konfliktas baigtas. Atskirose salose suręsti gyvūnų gardai, kuriuose urai augina jūrų kiaulytes ir naminius paukščius. Tai jų plaukiojantys tvartai, juose sudėtos visos mėsos atsargos. Tualetui irgi skirta atskira sala. Rimtu reikalu urai lankosi jame kartą per dieną, o tai, ką ten palieka, užpila kalkių mišiniu arba pelenais. Dar XIX a. Titikakoje įsikūrė apie 4000 urų šeimų. Dabar yra tik apie 250 šeimų, gyvenančių salose visus metus, – jos ežere gaudo žuvį ir ant nendrių 175


Kam salose reikia tvenkinių?

supiltose lysvėse augina daržoves bei prieskoninius augalus. Kiti jau išsikėlė į pakrantes, o į salas atplaukia tik pasirodyti turistams ar parduoti rankdarbių. Dažniausiai svečiai atplukdomi į didžiausią Huacavacani salą, kurioje gyvena kelios šeimos, stovi Septintosios dienos adventistų bažnyčia ir misionieriška mokykla. Maždaug pusė urų pritaria krikščionybei, o jų vaikai lanko šią mokyklą. Huacavacani saloje yra ir paštas bei suvenyrų parduotuvė. Turistai ir jų pinigai – svarbus urų pajamų šaltinis, nors lankytojai laukiami ne visose salose. Dalis urų laikosi atokiau nuo civilizacijos ir iki šiol nenori nei bendrauti, nei fotografuotis, nei įsileisti neprašytų svečių. Akmeninės pumos teikiama ramybė ir savasis pasaulis jiems svarbiau nei pasipelnyti iš turistų.

Nendriniai laivai Jūros dydžio šventajame ežere urai irstosi valtimis, surištomis iš tų pačių totoros nendrių. Plaukioja net vienaaukščiais ir dviaukščiais laivais, forma ir išvaizda primenančiais Turo Hejerdalo „Ra“ ir „Tigrį“. Pastaraisiais žymiojo archeologo ekspedicija perplaukė iš Afrikos į Ameriką bei iš Persų įlankos į Indo 176


„Karališkas“ laivas turistams plukdyti

slėnį ir atgal į Afriką. Patvarumu garsėjantį „Ra II“ eksperimentui pastatė Titikakos ežero indėnai, tik ne iš totoros nendrių, o iš Egipto papirusų. Nendrinei valčiai pastatyti reikia maždaug mėnesio, tad laisvu nuo svečių laiku urai pluša pasiraitę rankoves. Šis darbas atliekamas etapais. Iš pradžių ilgi totorų stiebai paskleidžiami džiūti saulėje, tada lengvos gurgždančios nendrės surišamos į įvairaus ilgio ryšulius. Valties korpusą sudaro 4 cigarų pavidalo ryšuliai. Apatiniai – stori, viršutiniai – plonesni. Valties nosyje ir laivagalyje ryšulių galai sudedami ir suveržiami. Laivų priekyje kaip skiriamąjį ženklą urai iš nendrių supina gyvūnų galvas. Iš laivagalio galima spręsti, kokios giminės laivė: jeigu uodega prakirpta – moteriškos, o jeigu smailėjanti – vyriškos. Nendrinės urų valtys, varomos vienu irklu, gali plaukti neįtikėtinai greitai. Pučiant stipriam vėjui, įdarbinamos ir drobines burės. Tokiais laivais ežere plaukiota dar 2500 m. pr. Kr.

Bendradarbiavimas Už tam tikrą mokestį, vadinamą „bendradarbiavimu“, urai savo laiveliais plukdo svečius. „Bendradarbiavimo“ vertė – 10 solių už maždaug 10 minučių 177


trunkantį pasiplaukiojimą (solis – piniginis Peru vienetas). „Bendradarbiaujantiems“ leidžiama užeiti į nendrinius urų namelius bei pasivaišinti totorų žiedų arbata. Bendruomenės „bendradarbiauja“ ir kitaip – parduoda staltieses, kilimėlius, lovatieses, pagalvių užvalkalus, papuošalus, nedideles savo egzotiškų laivų nendrines kopijas. Salose galima užkrimsti balto, ilgo ir plono totoros stiebo. Kramsnoti tinka tik prie šaknų esanti apatinė augalo dalis, skoniu šiek tiek primenanti ajero šaknį. Urai sako, kad totorų skonis joms augant keičiasi kas mėnesį. Baltos ir sultingos totorų šerdys, išsivyniojančios it popieriaus ritinys, priglaustos prie odos vėsina, malšina skausmą ir padeda nuo pagirių. Šios daržovės ežero gyventojams atstoja vitaminus ir saldainius, o svarbiausia – dantų šepetėlį, nes bekramtant išvalo dantis. Mėgstantys „bendradarbiauti“ salų gyventojai turistams pristato animuotas dainų programas bent dešimčia kalbų. Oranžiniais pūstais sijonais ir šiaudinėmis skrybėlėmis pasipuošusių ilgakasių ir basakojų moterėlių koncertas, Mergaitė su plaukų papuošalais prasidėjęs aimarų ir kečujų dainomis, tęsiamas ispaniškai, angliškai, vokiškai, itališkai… ir su tokia keista indėniška tartimi, kad nors virsk iš koto. Tiesiog neįmanoma susilaikyti nuo „bendradarbiavimo“. „Bendradarbiavimo“ naudą supranta ir vaikai, užpuolantys turistus vos įkėlusius koją į salą. Mažyliai kiūtina iš paskos, tiesia rankas ir prašo „soli, senjora, soli“. Gailintiems solio vaikai pritaiko kitą išmušinėjimo taktiką: trumpą, bet profesionalų koncertą. Tokio reginio nepraleidžia nė vienas, tačiau jam pasibaigus pasigirsta tas pats „soli, senjora, soli“. Kadangi tie soliai atitenka ne vaikams, o jų tėvams, turistai vaikus vaišina saldainiais, vaisiais, dovanoja rašiklių ir kitokių smulkių dovanėlių, kurias galima panaudoti čia pat stovinčioje mokykloje. 178


8


Stalnionytė, Kristina / Šalna, Rytas St37

Peru spalvos : [mokslo populiarinimo knyga] / Kristina Stalnionytė, Rytas Šalna. – Vilnius : Didakta, 2016. – 240 p. : iliustr. ISBN 978-609-442-092-4 Kelionė per Peru su šia knyga primena kondoro skrydį per erdves ir laiką – nuo Ramiojo vandenyno pakrantės per Andų kalnus iki Amazonijos miškų, nuo ankstyvųjų kultūrų iki Inkų imperijos, ispanų konkistadorų ir dabartinio šalies veido. Verčiant knygos puslapius prieš skaitytojų akis skleidžiasi platūs slėniai, gilūs tarpekliai, sraunios upės, milžiniškos kopos, akmeniniai inkų miestai, molio piramidės, dykumų paviršiuje paliktos mįslės.

UDK 910.4(85)(093.3)

www.didakta.lt +370 5 2137701

Kristina Stalnionytė • Rytas Šalna

Peru spalvos

Kalbos redaktorius Vytautas P. Venslovas Fotografijos Kristinos Stalnionytės Kartoschemas parengė Remigijus Sereika Žemėlapių redaktorius Rytas Šalna Viršelio autorius Remigijus Martinavičius Maketuotoja Jurgita Čeberiakaitė 7,5 sp. l. Užsakymas 160298 Tiražas 1300 vnt. Išleido leidykla „Didakta“, Architektų g. 184–3, LT-04206 Vilnius Tel. (+370 5) 213 77 01, faks. (+370 5) 213 79 14, el. paštas: info@didakta.lt, Interneto svetainė: www.didakta.lt Spausdino Standartų spaustuvė, Dariaus ir Girėno g. 39, LT-02189 Vilnius


Ramusis

va n d e n y n a

Ramusis

Ramusis

v a n d e n y n avsa n d e n y n a s


Visuose Peru kampeliuose stebina ryš-

kios spalvos, skirtingi čiabuvių veidų bruožai, įvairios kalbos, vis kitokie drabužių raštai. Po marga kasdienybe slepiasi gili istorija – čia savo pėdsakus paliko dešimtys senųjų kultūrų, pastačiusių daug didingų miestų, tvirtovių, piramidžių, kalnus raižančių kelių. Nuo šiaurės iki pietų, nuo rytų iki vakarų šalis nusėta kas kelis kilometrus dunksančių griuvėsių. Peru viduryje per amžius didingi stūkso Andų kalnai, kuriuose telkšo aukščiausias pasaulyje Titikakos ežeras, rytuose žaliuoja Amazonijos miškai, palei Ramųjį vandenyną driekiasi smėlynai ir dykumos, pribraižytos milžiniškų gyvūnų figūrų, matomų tik iš paukščio skrydžio. Šioje žemėje glūdi bemaž visų Pietų Amerikos kultūrų ištakos. Į tokią šalį duris atveria ši knyga. Kiekvienas jos skyrius – tai langas į Peru istoriją, kultūrą, gamtą, meną, žmones.

ISBN 978-609-442-092-4

9 786094 420924 www.didakta.lt

Profile for Leidykla Didakta

Kristina Stalnionytė, Rytas Šalna „PERU SPALVOS“  

Visuose Peru kampeliuose stebina ryškios spalvos, skirtingi čiabuvių veidų bruožai, įvairios kalbos, vis kitokie drabužių raštai. Po marga k...

Kristina Stalnionytė, Rytas Šalna „PERU SPALVOS“  

Visuose Peru kampeliuose stebina ryškios spalvos, skirtingi čiabuvių veidų bruožai, įvairios kalbos, vis kitokie drabužių raštai. Po marga k...

Profile for didakta
Advertisement