Page 1


UDK 37.01(474.5)(91) Kl-111

Libertas Klimka, Juozas Algimantas Krikštopaitis

ISTORIJOS VĖJŲ PAGAIRĖJE

Lietuvos mokslo ir švietimo raidos bruožai Knygos išleidimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba Recenzavo: prof. dr. Romualdas Šviedrys, Niujorko politechnikos universitetas, prof. dr. Vilija Grincevičienė, Lietuvos edukologijos universitetas Redaktorius Vytautas P. Venslovas Viršelio autorius ir dailininkas Marius Zavadskis Maketuotoja Jurgita Čeberiakaitė

© Libertas Klimka, 2015 © Juozas Algimantas Krikštopaitis, 2015 © Leidykla DIDAKTA, 2015 © Dailininkas Marius Zavadskis, 2015 Visos teisės saugomos įstatymo. Jokia šio leidinio dalis negali būti reprodukuojama ir platinama jokiomis elektroninėmis ar kitomis priemonėmis, įskaitant fotokopijavimą, įrašymą į kitas informacijos kaupimo ir atgaminimo sistemas be leidėjo išankstinio raštiško sutikimo. Remiantis Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų bei Baudžiamuoju kodeksu, pažeidėjams numatytos griežtos sankcijos.

ISBN 978-609-442-068-9


ISTORIJOS VĖJŲ PAGAIRĖJE

Lietuvos mokslo ir švietimo raidos bruožai

LIBERTAS KLIMKA JUOZAS ALGIMANTAS KRIKŠTOPAITIS Vilnius / 2015


T u rin y s PRATARMĖ.........................................................................................................................9 I. LIETUVIŠKOS INTELEKTINĖS PATIRTIES BRUOŽAI (J. A. Krikštopaitis)....................................................................................11 Istorinė ir kultūrologinė apžvalga.............................................................................12 Universitetas – pasipriešinimo prievartai centras ..................................................12 Socialiniai ir politiniai istorijos veiksniai..................................................................16 Mokslo raidos ypatumai.............................................................................................23 Lituanistika – unikali mūsų mokslo vertybė............................................................29 Tautos namų idėja.......................................................................................................30 II. Tautinės ir mokslo minties raiškos epizodai (L. Klimka).....37 Gimtoji kalba ir jos raiška..........................................................................................38 Vardų ir įvardų diena...........................................................................................42 Ką mena Knygnešio diena?................................................................................44 Lietuviški kalendoriai tautinio atgimimo istorijoje.........................................47 Šlapelių knygynas – lietuvybės sala Vilniuje....................................................53 Liaudies dainos galia............................................................................................56 Jaunosios kartos ugdymas..........................................................................................59 Mokytojų rengimo pradžia ...............................................................................62 Vilniaus piešimo mokyklos veikla ....................................................................68 Mokykla Tautinio atgimimo priešaušriu...........................................................72 „Ryto“ draugija ir lietuviškos mokyklos Vilnijoje...........................................76 Vytauto Didžiojo gimnazijos istorija................................................................78 Mokslo minties daigai.................................................................................................92 Pirmoji hidrografinė ekspedicija Nerimi 1857 m. ir po 150 metų.............101 Mokslo draugijų veikla Vilniuje XX a. pirmoje pusėje................................106 Lietuvos gamtininkų draugija .........................................................................111 Lietuvos mokslų akademijos įkūrimas............................................................117 Pabaltijo universiteto atminimui......................................................................120 Baltijos šalių mokslo istorikų konferencijos..................................................125 Tautinės savimonės tapsmas....................................................................................128 Kęstaičių bažnyčios gynyba.............................................................................131 Didžiosios Šiaulių gegužinės............................................................................133 Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veikla.............................136 Tilžės aktas – Mažosios Lietuvos apsisprendimas........................................139


Kraštotyros draugijos istorija ir veikla . .........................................................141 Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyne..............................................................146 Aukščiausiojo kalno vardynos ........................................................................149 Politinės brandos raida..............................................................................................155 Lietuvių konferencija Vilniuje..........................................................................158 Kultūros dienos istorija ...................................................................................161 Vasario 16-oji šiandieną....................................................................................163 III. VISUOMENĖS UGDYTOJŲ RIKIUOTĖ (L. Klimka)..................................169 Iškilusis valstybininkas Leonas Sapiega (1558–1633)..........................................170 Žirgininkystės veikalas „Hippika“ ir jo autorius K. M. Manvydas (1562–1615)................................................................................................................173 Karybos technologijų žinovas Kazimieras Semenavičius (apie 1600–1651)....178 Fortifikacijų inžinierius Adomas Freitagas (1608–1650).....................................182 Istoriko A. Vijūko-Kojalavičiaus (1609–1677) darbai fizikos srityje.................187 Pirmoji mokslo knyga ir jos autorius Jonas Rudamina-Dusetiškis (1615–1651) ..............................................................................................................191 Vilniuje sukūręs žodį „metras“ – Titas Livijus Buratinis (1617–1681).............194 Prūsijos istorikas Kristoforas Hartknochas (1644–1687)....................................198 Kultūrinis Žemaitijos vyskupų Giedraičių pėdsakas............................................201 Tomas Žebrauskas (1714–1758), empirizmo pradininkas...................................206 Garsiausias Lietuvos astronomas Martynas Počobutas (1728–1810)................213 Lietuviškai prabilęs apie biteles – Danielius Gotlibas Zetegastas (1741–1813)....218 Didysis keliautojas Georgas Forsteris (1754–1794) ir Vilnius............................222 Didysis Lietuvos augalų žinovas Stanislovas Bonifacas Jundzilas (1761–1847)....226 Sukilėlių vadas Jokūbas Jasinskis (1761–1832)......................................................230 Dionizas Poška (1764–1830) ir jo Baubliai............................................................233 A. Smito idėjos ir jų propaguotojas Lietuvoje Janas Znoska (1772–1833) .....237 Joachimo Lelevelio (1786–1861) veiklos įtaka tautinei savimonei . ..................241 Darbštuolis Vilniaus istorikas Mykolas Balinskis (1794–1864)..........................244 Vilniaus astronomijos observatorijos direktorius Petras Slavinskis (1795–1881)................................................................................................................248 Lietuviškosios etnografijos pradininkas Eduardas Gizevijus (1798–1880)......253 Fizikas ir filomatas Jonas Sobolevskis (1799–1829).............................................256 Kaukazo kartografas Juozapas Chodzka (1800–1881)........................................262 Stanislovas Moravskis (1802–1853), tariamas mizantropas................................265 Napoleonas Orda (1807–1883). Keliautojas per LDK istoriją...........................270


Kovotojo už tautos laisvę Simono Konarskio (1808–1839) atminimo ženklai..... 273 Sukilėlio Tamošiaus Bukotos (1808–1876) pėdsakai Paryžiuje .........................277 Gamtamokslinės žinios Lauryno Ivinskio (1810–1881) „metskaitliuose“.......280 Garsusis tiltų statytojas Stanislovas Kerbedis (1810–1899)................................288 Istorikas ir rašytojas Juozapas Ignotas Kraševskis (1812–1887)........................292 Pirmasis etnografas Liudvikas Adomas Jucevičius (1813–1846).......................297 Muziejininkystės pradininkas Eustachijus Tiškevičius (1814–1873) ................299 Emerikas Stanevičius (1803–1866) – pirmasis liaudies dainų skelbėjas............304 Ignas Žiogelis (1826–1891), Egipto keliautojas....................................................306 Knygnešių tėvas kunigas Martynas Sederavičius (1829–1907)...........................311 Mikalojus Akelaitis (1829–1887), gyvenęs tėviškės ilgesiu..................................314 Tautos žadintojas kunigas Jonas Katelė (1831–1908)..........................................318 Lietuvių tautos bičiulis Jurgis Zauerveinas (1831–1904) ...................................321 Hugo Šojus (1845–1937), Šilutės geradarys..........................................................325 Mikalojus Katkus (1852–1944) – balanos gadynės liudytojas............................330 Lietuvybės karys kunigas Juozas Ambraziejus (1855–1915) .............................333 Tautinio mokslo kūrėjas Eduardas Volteris (1856–1941)...................................337 Martynas Jankus (1858–1946) Rambyno papėdėje...............................................341 Advokatas Tadas Vrublevskis (1858–1925) – Vilniui ir jo žmonėms................346 Įžymusis švietėjas Juozas Adomaitis-Šernas (1859–1922)..................................350 Pirmasis kelionių po Lietuvą vadovas ir jo autorius Napoleonas Riauba (1860–1929) ..............................................................................................................355 Gydytojas Feliksas Janušis (1867–1920), mokslo knygelių autorius..................359 Lietuviams pakilti į erdves........................................................................................362 Mokslo populiarintojas Antanas Macijauskas (A. Agaras, 1874–1950).............367 Paskutinysis LDK pilietis Mykolas Brenšteinas (1874–1938) ...........................372 Architektas Antanas Vivulskis (1877–1919)..........................................................376 Astronomas Bernardas Kodatis (1879–1957) – pilietiškumo pavyzdys ..........381 Pirmoji lietuvių keliautoja Julė Pranaitytė (1881–1944).......................................387 Konstantinas Šakenis (1881–1959) – fizikas, pedagogas, ministras, tremtinys, poetas........................................................................................................391 Signataras Mykolas Biržiška (1882–1962)..............................................................394 Kunigas Juozas Bakšys (1884–1925) – dėl Tėvynės laisvės................................398 Trijų universitetų profesorius Vladas Stanka (1884–1968).................................401 Apie iškilų valstybininką Stasį Šilingą (1885–1962) ............................................404


Fizikas ir etnologas profesorius Ignas Končius (1886–1975).............................408 Lietuvos fotometraštininkas Balys Buračas (1897–1972)....................................412 Iškilūs kraštotyrininkai Peliksas Bugailiškis (1883–1965), Vincas Vaitiekūnas (1908–1987), Adomas Vitauskas (1908–1943)...................416 Lionginas Šepka (1907–1985) – savičiausias XX a. Lietuvos dievdirbys..........419 Muziejininkas Vincas Žilėnas (1907–1982)...........................................................423 Jurgis Dovydaitis (1907–2001) – raginęs keliauti ir pažinti gimtinę...................426 Tautotyros mokslo pradininkas Jonas Balys (1909–2011)...................................431 Matematikas ir poetas Česlovas Masaitis (1912–2007)........................................435 Apie Nobelio premiją ir jos laureatus.....................................................................438 IV. LIETUVOS TYRINĖTOJAI, PATYRĘ TREMTĮ IR ISTORINIŲ ĮVYKIŲ NEGANDAS (J. A. Krikštopaitis).......................................443 OUTLINE OF LITHUANIA‘S EXPERIENCE IN SCIENCE AND HUMAN DEVELOPMENT........................................................................................451 Asmenvardžių rodyklė..................................................................................452


9

P R A T A R M Ė Žmogaus išsilavinimas – tautos ir valstybės turtas, atveriantis vartus politikos, ekonomikos, mokslo bei kitų kultūros sandų raiškos kryptims. Išsilavinimas – tai ir savimonės brandos pagrindas, kurio turinyje išskirtinę vietą užima istorinis patirties matmuo. Apie patirties įvertinimą galima kalbėti tuomet, kai valstybėje susikaupia intelektinis potencialas – pakankamas skaičius išsilavinusių ir aukštos kompetencijos asmenų, gebančių daryti sprendimus, remiantis ne tik istorinės išminties tekstais, bet ir laikotarpio įvykių bei civilizacijos tendencijų analize. Manome, kad jau atėjo laikas daryti apibendrinančius apmąstymus: išryškinti patirties ypatybes, atkreipti dėmesį į faktus, lėmusius mūsų istorijos įvykius, taip pat skirti deramą pagarbą iškilioms asmenybėms. Deja, šis darbas aprėpia tik dalį mūsų nagrinėtų temų. Daugelis svarbių faktų ir nusipelniusių įvertinimo asmenų liko juodraščiuose; jų teorinis apibendrinimas dar laukia galutinės spausdinto žodžio formos. Siūlomas skaitytojų dėmesiui leidinys skiriamas paminėti dvidešimtajai Lietuvos mokslo istorijos ir filosofijos bendrijos konferencijai Scientia et historia – 2013. Šis nuo 1994 m. kasmet vykstantis mokslininkų forumas tęsia bendrijos steigėjo akademiko Pauliaus Slavėno nuolatinio seminaro, pradėto 1952-aisiais metais, tradiciją. Diskusijos, seminarai ir konferencijos, aptariantys esminius pasaulio istorinio ir teorinio pažinimo rezultatus, ugdė tyrinėtojus, plėtė tarptautinius ryšius. Šis proginis leidinys – dviejų autorių veiklos mokslo istorijos baruose rezultatas. Autoriai L. Klimka ir J. A. Krikštopaitis


I. L I E T U V I Š K O S I N T E L E K T I N Ė S P A T I R T I E S B R U O Ž A I


12

Istorinė ir kultūr ologinė apžvalga XVIII a. gale, artėjant Lietuvos-Lenkijos valstybės galutiniam padalijimui, kaip žinia, Prancūzijoje kilo revoliuciniai įvykiai, lėmę naujos politinės tvarkos atsiradimą. Įvykiai, sukrėtę feodalines struktūras, paneigė monarchų įteisintas galias disponuoti ir teritorija, ir gyventojais. Ryškėjanti kita politinė sistema rėmėsi žmonių, pripažintų piliečiais, dalyvavimu valstybės reikaluose. Miestiečių rengiamos akcijos sparčiai ugdė pilietinę savimonę, kuri keitė valstybės politinius ir socialinius pagrindus. Mokslo ir technologijos reikšmės supratimas, stimuliuojamas nesulaikomai plintančios ir vis tobulėjančios pramonės, iškėlė švietimo ir asmens ugdymo prioritetą. Feodalinės valstybės, savo galias sėmusios iš žemės ūkio produkcijos, jau buvo priverstos peržiūrėti imperinės strategijos kryptis. Taip elgtis vertė industrinės revoliucijos iššūkiai, atkreipę dėmesį į valstybės intelektinio potencialo reikšmę.

Uni v ersitetas – pasipriešinimo prie var tai centras Kalbėti apie intelektinį krašto gyvenimą galima tuomet, kai šalyje atsiranda švietimo ir ugdymo centrai, plečiasi jų tinklas, kai iškyla kilmingųjų ir dvarininkų sluoksnis, puoselėjantis kultūros raišką. Tačiau pastebimam intelektiniam gyvenimui nepakako veiklos tų jaunuolių iš privilegijuotų šeimų, kurie buvo gavę išsilavinimą kitų valstybių universitetuose. Lietuvoje galimybės kultūrai plėtoti atsirado XVI a., kai kūrėsi įvairios mokyklos, įsisteigė Vilniaus universitetas. Lentelėje nurodomi artimiausi ne tik geografine, bet ir kultūrine prasme universitetai, turėję įtakos Baltijos šalių visuomenėms, jų intelektinei brandai.


13

ĮSTEIGIMO METAI

PAVADINIMAS

1544

Karaliaučiaus universitetas

Albertina

1579

Vilniaus universitetas

Alma academia et universitas Vilnensis Societatis Iesu, Vyrausioji mokykla (1781), Vilniaus imperatoriškasis universitetas (1803), Stepono Batoro universitetas (1919), Vilniaus universitetas (1939)

1632

Tartu universitetas

Academia Gustaviana, Academia GustavoCarolina (1690), Dorpato universitetas (1802), Jurjevo universitetas (1893), Tartu universitetas (1919)

1640

Turku karališkoji akademija

1824 m. perkeltas į Universitas Helsingiensis

1824

Helsinkio universitetas

Universitas Helsingiensis. Imperinis Aleksandro universitetas (1828)

1862

Rygos politechnikos mokykla

Rygos politechnikos institutas (1896)

1919

Latvijos universitetas

1922

Lietuvos universitetas

PAVADINIMŲ KAITA

Vytauto Didžiojo universitetas (1930)

Baltijos šalys, kaip žinia, XVIII a. antrojoje pusėje buvo inkorporuotos į Rusijos imperiją, kurios tikslai nekėlė abejonių: užgrobti svarbią geopolitikai teritoriją ir, įdiegiant imperinę religiją – stačiatikybę bei kitas priemones, ją nutautinti. Vilniaus universitetas išsiskyrė iš kitų Baltijos mokyklų viena reikšminga ypatybe: jis buvo katalikiškos tradicijos židinys. Čia brandintos valstybės atkūrimo, religinio ir etninio tapatumo idėjos. Universitetas po inkorporacijos į imperinę sistemą tapo kultūrinės ir intelektinės opozicijos bei rezistencinės laikysenos centru, įžiebusiu ginkluoto pasipriešinimo mintį. Šalia minėtų ypatybių universitetas turėjo didelės valstybės struktūros patyrimą: jis kelis šimtmečius ugdė ir rengė jaunus žmones darbui ir tarnybai, tinkamus efektyviems LDK valstybingumo funkcijų reikalams.


14

Vilniaus universiteto Didysis kiemas ir Šv. Jonų bažnyčia. J. K. Vilčinskio „Vilniaus albumas“

Nuo pat pirmųjų Vilniaus universiteto veiklos dienų lotynų kalba tampa mokytų vyrų oficialiąja bendravimo priemone. Tai nebuvo didelė naujiena – mat didikų šeimos nariai, anksčiau siekę išsilavinimo kolegijose bei kitų šalių universitetuose, išmokdavo lotynų kalbą gana gerai. Todėl galima daryti prielaidą, kad ši kalba, kaip dalies elito privilegija, tapo humanitariniu instrumentu, įveikiančiu visuomenės uždarumą ir teikiančiu galimybę bendrauti įvairioms kultūroms. Tai truko kelis šimtmečius. Tačiau lotynų kalbai nebuvo lemta įgyti Europos universalios kalbos reikšmės. Plintančios tautinių kultūrų bei kalbų vertingumo idėjos sustabdė lotynizacijos procesą, o tai buvo naudinga Rusijos kėslams. Tais laikais carinė imperija vis atidžiau žvelgė į Baltijos pakrantę. Po Trečiojo jungtinės Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo 1795  m. Vilniaus universitetas funkcionavo okupaciniam režimui įdėmiai stebint ir jį kontroliuojant. Rusų kalba, įsivyraujanti valdiškose struktūrose, uždarė visuomenę imperijos vidaus reikalų rate, atkirsdama ją nuo išorės pasaulio. Buvusios jungtinės valstybės oficialioji lenkų kalba ir vis labiau plintantis susidomėjimas lietuvių kultūra įgijo rezistencinės laikysenos išraišką. Brendo pasipiktinimas režimu, o jam pasiekus kritinį tašką,


15

įsiplieskė 1831 m. sukilimas. Išsilavinę asmenys – universiteto absolventai bei studentai – šiame revoliuciniame sūkuryje drąsiai ėmėsi vadovavimo ir atsakomybės. Deja, tuomet kaip ir dabartiniais laikais Vakarai neišpildė savo pažadų fiziškai remti sukilimą. Vakarams buvo naudinga Baltijos pakrantėje pralieti kraują, tikrinant „švariomis rankomis“ šio regiono geopolitinę situaciją. Numalšinus sukilimą, sekė žiaurūs susidorojimai ir trėmimai, lemtingai paveikę mūsų tėvynės istorijos pobūdį. Po sukilimo Vilniaus universitetas buvo tuoj pat uždarytas (1832). Veik devynis dešimtmečius Lietuva neturėjo aukštosios pasaulietinės mokyklos. Mokslo siekti teko Rygos, Maskvos, Peterburgo, Tartu, Varšuvos ir kituose universitetuose. Lietuvoje šalia rusinamų mokyklų būta saviugdos ir savišvietos vietų – bibliotekų, muziejų, archyvų, įvairaus pobūdžio draugijų. Dalis jų užsiėmė  – kiek tai buvo įmanoma  – moksliniais tyrimais. Išsimokslinimas, lietuvių kalbos vartojimas darėsi kultūrinės bei intelektinės rezistencijos forma, ugdančia tautinę ir pilietinę savimonę. Kartais tai reiškėsi išradingai  – gaivinant LDK simbolius, suherojinant istorines asmenybes ir pan. Po trijų dešimtmečių pasikartojusio sukilimo (1863) paskelbus gimtojo žodžio ir jo spaudos draudimą (1864), Lietuvos etninė visuomenė patyrė egzekucijas, masinę tremtį į Sibirą, Katalikų Bažnyčios ir savosios kultūros paniekinimą, todėl psichologiškai rengėsi tyliajam pasipriešinimui1. Taigi iki XX a. pradžios Lietuvoje kristalizuojasi vertybės, konsoliduojančios etninę visuomenę ir rengiančios ne tik rezistencinei laikysenai, bet ir brandinančios ją aktyviai valstybės atkūrimo veiklai. Kaimyninėje Rusijos imperijos dalyje – dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijoje – įvykiai klostėsi kitaip. Mokslo centruose darbavosi apsišvietę asmenys. Ten buvo pradėti latvių ir estų kultūrų tyrimai. Dažniausiai tuo užsiimdavo vietinių vokiečių šviesuoliai. Elitinės minties centruose nekilo rusinimo grėsmė, nes vokiečių kilmės didikai, skubiai persiorientavę, nuolankiai tarnavo imperijai, tad nebuvo jokio reikalo juos nustumti nuo 1

Apie tai plačiau: 1) Krikštopaitis, J. A. Polimorfiškumas – pilietinio pasipriešinimo ypatybė // Filosofija, Sociologija. 1993, r. 1. (10), p. 18–21. 2) Krikštopaitis, J. A. Rezistencinio patyrimo reikšmė savigynos strategijai. Istorinis aspektas // Lietuvos nacionalinis saugumas: istorija, realijos. Vilnius: Filosofijos institutas, 1994, p. 41–46.


16

vietinio valdymo ir atitinkamų biurokratinių reikalų. Be to, raštingi vokiečių vyrai turėjo aukštą prestižą caro rūmuose. Peterburgo mokslų akademijoje jie sudarė daugumą. Suprantama, buvusios Livonijos teritorijoje neatsirado palankių sąlygų rezistencijai, tuo labiau ginkluotam pasipriešinimui. Čia universitetai, prižiūrimi režimo, darbavosi tyliai, o vokiečių spauda Baltijos pakrantėje kaip ir kitos institucijos funkcionavo be suvaržymų. Ir vis dėlto 1893 m. įvyko Dorpato (Tartu) universiteto prievartinė reorganizacija, liudijanti, kad imperinis režimas ilgiau negalės pakęsti jai svetimos kultūros dominavimo šiame krašte. Universitetui, kaip ir miestui, kuriame jis gyvavo, buvo duotas Jurjevo pavadinimas. Nuo šiol mokymo dalykus teko dėstyti rusų kalba ir studijų programas orientuoti pagal imperinę ideologiją. Beje, Dorpato-Jurjevo ir Rygos aukštosiose mokyklose užuovėją rasdavo gana gausus būrys studentų iš Lietuvos. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, šių mokyklų absolventai aktyviai įsitraukė į nepriklausomų Baltijos valstybių atkūrimą.

Socialiniai ir politiniai istorijos veiksniai Prisiminkime, kad XIX a. didžioji Lietuvos gyventojų dalis gyveno dar agrarinės kultūros pasaulyje. Atslinkusi iš Europos vidurio industrinė civilizacija pirmiausia formavo didesnių miestų gyventojų mąstymą ir elgseną. Miesteliuose be pastebimų pokyčių darbavosi amatininkai, o šalia jų vyko prekybinio pobūdžio akcijos: turgaus dienos, mugės, jomarkai, atlaidai. Čia buvo galima stebėti įvairių epochų etninės, socialinės, ūkinės veiklos bruožų, kurių aktualizuotos apraiškos brandino naujus komunikacijos (žinių, spaudos), švietimo, išsilavinimo (mokytumo) poreikius. Agrarinio ūkio sukauptą turtą reikėjo darniai ir pelningai perduoti plintančiai industrinei civilizacijai. Lėšas švietimui, išsilavinimui, ūkio technologijai tobulinti galėjo skirti žemvaldžiai – didikų ir feodalų palikuonys, jų šeimos nariai. Šitaip formavosi išsilavinusių, kompetentingų asmenų sluoksnis, dalyvaujantis valstybės bei savivaldos reikaluose ir galintis užsiimti intelektine veikla. Pramoninės revoliucijos epochos valstybei buvo svarbu turėti paruoštus technologinei veiklai žmones. Būtent


17

išsilavinusiųjų sluoksnis buvo suinteresuotas valstybės – juos apsaugojančios sistemos – gyvybingumu. Intelektinis šalies potencialas mąstė valstybiškai ir pilietiškai. Patriotiškumas tapatintas su savigynos instinktu. Žemės ūkyje dirbantieji sudarė tą substratą, kuriame funkcionavo etninė kultūra, atsieta nuo pilietinio gyvenimo. Valstiečiai be minimalaus

Šv. Ona – mokytoja. Liaudies raižinys.

išsilavinimo – dažniausiai gebantys tik skaityti maldaknygę – menkai žinojo ir net nesidomėjo, kas dedasi pasaulyje už kaimo, už parapijos ribų, kas valdo teritorijas ir kas tai yra valstybė. Parapijos – tai vienintelė bažnyčios sąrangos tinkle esanti institucija, kuri, organizuodama liaudį religiškai, padėjo jai socialiai (pasaulietiškai) struktūruotis. Ypač svarbų vaidmenį atliko parapijinės mokyklos, be rašto pažinimo, dar teikusios žinių apie naujus ūkininkavimo būdus, sveikatos ir higienos reikalus. Visuotini etninio substrato pokyčiai prasidėjo, kai atsirado tam tikras galintis daryti įtaką skaičius („kritinė masė“) išsilavinusiųjų, mokslus ėjusių valstiečių kilmės žmonių – inteligentų. Dėl gerai žinomų istorinių priežasčių (polonizacijos, Abiejų Tautų Respublikos padalijimo ir kitų) didžioji dalis Lietuvos žemvaldžių (didikų, bajorų) atsiribojo nuo augančio valstiečių elitinio sluoksnio. Senieji lenkiškos kultūros stereotipai buvo neįveikiami. Iniciatyvą parodė


18

Vargo mokykla. Petro Rimšos skulptūra, 1906 m.

etninės kultūros atstovų sluoksnis, siekiantis politinio reikšmingumo ir trokštantis tapti aktyviais tautinės valstybės – naujo politinio ir istorinio subjekto – kūrėjais. Liaudies raštingumą, tautinę ir socialinę orientaciją ugdė „vargo“ mokykla, nelegali knygnešystė, spauda gimtąja kalba. Didysis Vilniaus Seimas (1905) suteikė galingą impulsą įvairioms XX  a. iniciatyvoms. Steigėsi organizacijos bei draugijos, klojusios valstybingumo institucijų pagrindus. Universiteto atgaivinimo idėja siejosi ne tik su akademinės tradicijos atkūrimo ambicijomis, bet ir su kylančios tautinės visuomenės švietimo bei lavinimosi centro ir sistemos steigimo reikalais. Tautinis sąjūdis ir industrinė socializacija ruošė palankias sąlygas moderniai visuomenei bręsti. Kartu kilo išsilavinimo poreikis, reikalaujantis visuotinio raštingumo, kuris be valstybinės švietimo sistemos neįmanomas. Sparčiai augančiai inteligentijai įspūdį darė Vilhelmo Humbolto (Wilhelm Humboldt) siūlyta mintis: universitetas savo veiklą privalo skirti tautos dvasiniam ir moraliniam auklėjimui. Ši įkvepianti idėja dar nekėlė tikslų, atspindinčių artėjančios industrinės civilizacijos poreikius. Tuo tarpu galingosios valstybės, tarp jų ir Rusijos imperija, jau buvo įsisąmoninusios nuostatą, kad mokslas privalo tarnauti valstybės galioms stiprinti. Suprantama, nacionalinių valstybių – industrinės epochos naujų politinių darinių – puoselėtojai pradžioje dar orientavosi į kitas vertybes, tinkančias jų artimiausiems siekiams.


19

Aukštieji kursai Kaune

Plėtodami mūsų pasiūlytą temą turime nepamiršti, kad esame paveldėję etninės ir konfesinės įvairovės suformuotos valstybės istorinį paveldą ir iš jo kylančią patirties atmintį. Viduramžių valstybėje istorinį kontekstą kūrė „politinė tauta“ – išsilavinę asmenys, dalyvaujantys valdyme. Juos konsolidavo bendri gynybiniai ir ūkiniai poreikiai. XIX–XX a. valstybė suskilo į geografiškai lokalius darinius, kurių specifinius tapatumus ryškino vietinių šviesuolių iniciatyvos. Jų vizijose Lietuvos Didžioji Kunigaikštija tapo jų savasties dalimi, į kurią jie pretenduoja iki šiol. Nacionalinio savarankiškumo idėja remiasi bendru istoriniu ir kultūriniu visuomenės patyrimu. Tautinio pakilimo metu Lietuvoje imta orientuotis į tris vertybes: gimtąją kalbą, etninį paveldą ir išsilavinimą (mokytumą, mokslą). Tai modernios visuomenės, konstruojančios tautinę valstybę, dominuojančių orientyrų turinys; iš jo kyla visuotinio raštingumo ir išsilavinimo poreikis, kuris realizuojamas steigiant aukštąsias mokyklas ir nacionalinio švietimo sistemą. Tad visiškai suprantama, kad nepriklausomybės deklaravimas 1918 m. sutampa jau su lietuviško Vilniaus universiteto atgaivinimo pradžia. Po sostinės netekties Lietuvos universitetas steigiamas Kaune (Aukštieji kursai – 1920 m., universitetas – 1922 m.). Pirmajame XX a. dešimtmetyje klostėsi Tautos namų – visuomenės veiklą sujungiančios institucijos ir jai oponuojančios Piliečių namų idėjos. Pirmoji (J. Basanavičius) akcentavo tautinę kultūrą ir kalbą kaip tautinę valstybę cementuojantį veiksnį. Antroji (M. Romeris) – visų etninių grupių kultūrinę globą ir konsolidaciją, kuriant demokratinę, gyventojus


20

globojančią valstybę. Šiose idėjose galima įžvelgti patrauklias Ž. Ž. Ruso (J.-J. Rousseau) mintis. Beje, alternatyvi Piliečių namų samprata neprigijo. Tikriausiai pritrūko laiko. Tik dabar, kai vis labiau įsisąmoniname pilietinės valstybės reikšmę, grįžtame vėl prie Mykolo Romerio minčių, pakartotinai skelbiamų ir aptariamų2. Nepaisant aktyvaus lietuvių inteligentijos dominavimo, bendra istorija, sukaupto patyrimo bendrystė sujungė skirtingų religijų ir etninės kilmės žmones, pasiryžusius solidariai kurti modernią XX a. valstybę. Nacionalinė valstybė, realizuodama Tautos namų idėją, laipsniškai ugdė pilietinę visuomenę. Ir tautiškumui, ir pilietiškumui tarnavo kryptinga švietimo ir mokslo sistema. Deja, karas nutraukė etninių kultūrų raidą ir jų atstovų bendrijų socialinę integraciją Lietuvos visuomenėje. Karas ir jo pasekmės aplenkė pilietinės sąmonės brandą. Ernestas Gelneris pažymi, kad nacionalizmas  – tai žmonių „organizavimasis į didelius, centralizuotai išlavintus, kultūriškai homogeniškus vienetus...“3. Minimas autorius atskleidžia, kad nacionalizmo šaknys glūdi industrinės visuomenės struktūrinėse reikmėse ir yra neišvengiama visuomenės raidos apraiška. Čia išsilavinimas tampa brangiausia investicija. Be to, išsilavinimas, brandinantis savimonę, formuoja tapatybę, kuri modernios visuomenės raidoje – jos tautinio valstybingumo etape – atsiskleidžia kaip dvi išsilavinusio asmens raiškos pusės: tautinė ir universali (kosmopolitinė). Tautinis tapatumas kyla iš ištikimybės jau minėtoms vertybėms  – gimtajai kalbai, etninei kultūrai ir išsilavinimo siekiui. Pastaroji vertybė ne tik puoselėja asmeninį tapatumą, bet ir teikia galimybes etniniam paveldui tapti autentiška dominuojančios civilizacijos dalimi. Kosmopolitinis tapatumas taip pat siejasi su orientacija į tris analogiškas vertybes. Tačiau globaliai universalios interpretacijos pasuka mintį kitaip: kalba (kalbos) yra suprantama čia kaip visuotinė bendravimo priemonė, kultūra  – kaip pasaulinės patirties išraiška; išsilavinimas pagal šį požiūrį turi būti įgyjamas studijų programas renkantis įvairiose užsienio institucijose. „Tarptautinis“ aukštasis išsilavinimas ir asmens autonominė saviraiška suformuoja universalų (kosmopolitinį) tapatumą. Minimi

2

3

Mykolo Römerio mokslas apie valstybę. Vilnius: KFMI, 1997, p. 314. (Šioje knygoje nurodyta visa, kas iš M. Romerio darbų ir apie jį patį išleista iki 1997 m.). Gellner, E. Tautos ir nacionalizmas. Vilnius: Pradai, 1996, p. 64.


21

du tapatumai (tautinis ir kosmopolitinis) iš esmės orientuojasi į analogiškas vertybes. Formaliai vertinant, jų suderinamumas galėtų būti darnus. Tačiau tokiam žingsniui reikia ne tik gilaus, visapusiško išsilavinimo, bet ir demokratiškai išugdytos tolerancijos. Įvertinus Lietuvos istorinį patyrimą, galima aptikti struktūrinius mus dominančių įvykių raidos bruožus: išskirti tris (ir iš dalies ketvirtą) švietimo, mokslo ir ugdymo laikotarpius, tiesiogiai susijusius su XX a. modernios valstybės kūrimu, raida ir jos netekties istorija. Kiekvieno etapo pradžia pažymėta politiniais ir socialiniais lūžiais, dramatiškai paveikusiais visuomenę. Pirmasis laikotarpis, neturintis tiksliai apibrėžtos pradžios, apvainikuojamas Nepriklausomybės deklaracija. Antrasis prasideda kartu su pirmųjų valstybės struktūrų funkcionavimu, universiteto atkūrimu ir po to steigiant Aukštuosius kursus bei Lietuvos universitetą (1920– 1922). Trečiojo pradžia sutampa su Lietuvos okupacija ir prasidėjusiu Nepriklausomos valstybės struktūrų griovimu. Dabar plačiau apie kiekvieną iš jų. P i r m a s i s l a i k o t a r p i s  – tai XIX a. įvykių subrandinto patyrimo įprasminimas ir veiklos struktūrų formavimasis, dėjęs pagrindus vėliau įsteigtoms tautinės valstybės institucijoms; tarp jų ir universiteto bei mokslą vienijančio centro – Mokslų akademijos – steigimui. Čia esminį vaidmenį atliko Lietuvių mokslo draugija (1907), kryptingai telkusi mokslui pasišventusius asmenis. Draugija iš sukauptų lėšų aprūpino vadovėliais pirmąsias lietuviškas mokyklas ir gimnazijas. A n t r u o j u l a i k o t a r p i u  – nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metu  – buvo sėkmingai vystoma tautinė mokykla, išugdyta išsilavinusi karta, turinti tautinę nuostatą ir pilietinę nuovoką. Steigiant ir vystant aukštąsias mokyklas, tyrimo institucijas pavyko sukurti akademinės ir mokslinės veiklos pagrindus, suspėta suformuoti ir įtvirtinti modernizuotą gimtąją kalbą, sukurti lietuviškąją terminiją. Sunorminta ir puoselėjama literatūrinė kalba bei įvairių veiklos sričių terminija dėjo tvirtą pagrindą verbalinei kultūros raiškai. Visas šis įdirbis vėliau – okupacijos metais – tapo ypač svarbiu savigynos arsenalu.


22

Tarpukariu mokslinių tyrimų srityje nebuvo atlikta reikšmingesnių mokslui darbų. Kitaip ir negalėjo būti, nes mokslininkai bei aukštųjų mokyklų dėstytojai – docentai, profesoriai  – turėjo pašvęsti savo intelektines galias organizaciniams reikalams: laboratorijų, tyrimų stočių, katedrų, fakultetų steigimui, pastatų gavimo ar statybos klausimų sprendimams. Pagrindinę profesūros ir dėstytojų korpuso dalį sudarė akademinės ir mokslinės veiklos patirtį įgiję asmenys, mokslus ėję Rusijos ir Vakarų universitetuose. Lietuvoje teko viską pradėti beveik tuščioje vietoje. Reikėjo rašyti vadovėlius, leisti knygas, lavinančias visuomenę. O svarbiausia – ruošti ir ugdyti būsimus mokslininkus ir pedagogus. Buvo ištyrinėti gamtos ištekliai, pastatyta originalių statinių, nuolatos siunčiami gabesni studentai ir absolventai į Europos universitetus. Pagilinusi žinias ir įgijusi mokslinius laipsnius naujoji karta, gimusi pirmame ir antrame XX a. dešimtmečiuose, nespėjo išskleisti savo išugdytų galimybių. Karo metu viena po kitos sekusios okupacijos sugriovė tvirtai renčiamas mokslo perspektyvas. Visuomenė patyrė didžiules materialines ir dvasines netektis. Pirmosios sovietų okupacijos metu išsilavinę aktyvūs visuomenės nariai buvo masiškai tremiami. Artėjant Rytų frontui į Vakarus patraukė skaitlingi geriausiai pasiruošusių intelektiniam darbui šviesuomenės būriai (apie 200 aukštųjų mokyklų dėstytojų). Antroji sovietų okupacija atnešė naują trėmimų ir teroro bangą, naikinančią tautinę inteligentiją ir žlugdžiusią stabilius žemdirbystės tradicijos principus. Apie t r e č i ą j į l a i k o t a r p į verta pakalbėti plačiau jau vien todėl, kad Lietuvos visuomenei, išgyvenusiai fizinio ir moralinio naikinimo bei persekiojimo metus, teko susidurti akis į akį su reiškiniu, kurį galima pavadinti sovietų aktyviai diegtu industriniu kolonializmu. Būtent tuomet išryškėjo Lietuvos mokslo istorinės patirties ir tarpukario įdirbio reikšmė (tie reikalai bus aptarti toliau).


213

Garsiausias Lietuvos astr onomas Mar tynas Počobutas (1728–1810) Einant Vilniaus senamiesčiu pro istorinius universiteto pastatus, dėmesį patraukia grakštus bokštelis, karūnuotas auksu blizgančia vėtrunge. Joje dvi žvaigždės ir pusmėnulis, vėlūkyje – Kristaus monograma, – tai senojo universiteto globėjų ženklai: vyskupo Protasevičiaus herbas ir Jėzuitų ordino žymuo. Stogelio keturiuose kampuose  – armilos, senoviniai Visatos modeliai, kartu tai ir prietaisai dangaus koordinatėms nu-

Vilniaus universiteto rektorius astronomas Martynas Počobutas (1728–1810). Dailininkas Juozapas Oleškevičius, 1810 m.

statyti. Greta bokštelio – astronomijos observatorijos, įkurtos 1753 m., pastatas. Čia virš kiekvieno lango – planetų ženklai, o tarplangius puošia mokslo prietaisų freskos.


214

Pirmasis Vilniaus observatorijos teleskopas, dovanotas kunigaikščio M. K. Radvilos

Didysis sieninis Vilniaus observatorijos kvadrantas. Dž. Ramsdenas, XVIII a. antroji pusė

Vilniškė observatorija yra viena seniausiųjų iš dabar veikiančiųjų Europoje. Jos mokslininkai plačiai garsino Vilniaus vardą. Keturiasdešimt metų observatorijos direktoriumi buvo Martynas Počobutas-Odlianickis, pats kiekvieną žvaigždėtą naktį praleisdamas prie teleskopų165. Ir ne tik Visatos gelmės domino šį nepaprastą darbštuolį, – jam net 18 metų teko vykdyti garbingas ir sunkias Universiteto rektoriaus pareigas. Labai sudėtingu metu, žlungant valstybei, reikėjo žūtbūtinai išsaugoti šį mokslo židinį. Tarsi išvairuoti laivą tarp rifų audringoje jūroje... 165

Bieliński, J. Uniwesytet Wileński (1579–1831). T. III. Krakόw: Druk W. L. Anczyca i spόlki, 1899–1900, p. 39–47.


215

Vilniaus observatorijos priestatas, statydintas M. Počobuto. Architektas Martynas Knakfusas, 1788 m.

Kilo M. Počobutas iš garbingos Lietuvos bajorų giminės, herbą gavusios iš valdovo Žygimanto Senojo. Jame pavaizduota šarvuota ranka su kalaviju; herbas vadinamas mažuoju Vyčiu. Tačiau būsimojo mokslininko tėvas tebuvo dvaro maisto sandėlių prievaizdas Slomiankoje, arba Šiaudinėje, netoli Gardino. Būsimasis astronomas gimė 1728 m. spalio 30 d. Gabiam jaunuoliui kelias į mokslo aukštumas tebuvo vienas – jėzuitų mokykla ir vienuolija. Pasimokęs Gardine, jis Vilniaus kolegijoje klausėsi filosofijos ir retorikos kurso. Padirbėjęs graikų kalbos mokytoju, M. Počobutas 1761 m. buvo pasiųstas į užsienį tobulintis jau tiksliųjų mokslų srityje. Dvejetą metų sėkmingai darbavosi Marselio observatorijoje, paskui Avinjone atliko Antario okultacijos stebėjimus, labai


216

pravarčius kartografijos darbuose. 1764 m. grįžęs į Vilnių, buvo paskirtas matematikos ir astronomijos profesoriumi. Pirmas ir svarbiausias jo rūpestis – atnaujinti observatorijos įrangą. M. Počobutas naujus prietaisus užsakinėdavo geriausiose to meto Europos dirbtuvėse. Taip Vilniuje atsirado žymaus anglų mechaniko Džesio Ramzdeno (J. Ramsden) didysis sieninis 8 pėdų kvadrantas, pasažinis 6 pėdų instrumentas ir montuotė kito anglų meistro Dž. Dolondo (J. Dollond) teleskopui. Dar observatorija yra turėjusi Dž. Ramzdeno keturis mažesnius 1,5–2 pėdų kvadrantus, oktantą, ekvatorialą, kampų dalijimo mašiną, du teodolitus. Puikus garsiojo meistro darbo prietaisų rinkinys. Paryžiaus meistrų darbams atstovauja karališkojo laikrodininko K. Pasemano (K. Passemant) stalinis teleskopas (J. Masalskio dovana) ir Kanive (Canivet) 10 pėdų sekstantas, – šiuo prietaisu buvo tiksliai išmatuota Vilniaus geografinė platuma. Moderniems prietaisams M. Počobutas pastatydino Naująją observatoriją  – priestatą vidiniame kiemelyje, anksčiau vadintame Vaistinės vardu. Didysis kvadrantas, kad būtų stabilus, pritvirtintas prie sienos iš didelių smiltainio blokų. O šiuos teko parplukdyti iš Vokietijos Bremeno Nemunu ir Nerimi. Mokslo labui išlaidų negailėta! Darbai buvo užbaigti 1788 m., vadovaujant architektui M. Knakfusui. Amžininkai vilniškę observatoriją pelnytai lygino su garsiuoju Grinviču. Priestato frizą papuošė tarp Zodiako ženklų įkomponuoti žvaigždynų Skydo ir Jautuko simboliai. Abu pavadinti valdovų Jono Sobieskio ir Stanislovo Poniatovskio garbei. Žvaigždžių grupelę Jautuku 1773  m. įvardijo pats observatorijos direktorius; M. Počobuto autoriteto dėka žvaigždynas buvo įtrauktas į žinomiausius žvaigždėlapius, ir išbrauktas iš ten taip pat mūsų tėvynainio – klaipėdiškio F. V. A. Argelanderio – ranka, kai buvo nutarta sumažinti žvaigždynų skaičių iki 88. Skydas liko žvaigždėlapiuose, nes pavadintas valdovo, apgynusio Europą nuo turkų Vienos mūšyje, įvykusiame 1683  m. rugsėjo 12 d., garbei. Ir, beje, atėmusio iš turkų gurguolėje vežtas dideles kavos pupelių atsargas. Nuo tada ir mūsų krašte kava geriama kaip suteikianti mintims aiškumo ir polėkio. 1780  m. M. Počobutas buvo išrinktas universiteto rektoriumi, tad jam teko ir visi švietimo sistemos reformos rūpesčiai. Maža to, kaip dvasiškis jis vykdė Šv. Trejybės parapijos klebono pareigas. Prie klebonijos


217

M. Počobuto studijos apie Denderų šventyklos datavimą iliustracija, vaizduojanti Egipto Zodiaką. Iš leidinio „O dawnosci Zodyaka Egiptskiego w Denderah“ (Tintyris). W Wilnie, 1803“

buvo miesto nelaimėlių prieglauda, išlaikoma Žaliojo tilto mokesčiais. Tas garsusis Vilniaus tiltas mokslininkui atnešė daug rūpesčių ir galvos skausmo166. Norėdamas sukaupti remontui lėšų, M. Počobutas atsisakė mokėti nuo klebonijos fundušo mokestį kariuomenei išlaikyti. Tada buvo apkaltintas norįs pinigus pasisavinti, nors iš tikrųjų nepasinaudojo net ta dalimi, kuri jam priklausė asmeniškai. Tik kanclerio J. L. Chreptavičiaus užtarimas išgelbėjo astronomą nuo priekabių. O savo patriotizmą M.  Počobutas įrodė vėliau, aktyviai dalyvaudamas Kosciuškos sukilėlių prieš rusų valdžią gretose. Naujojo tilto viršus buvo suręstas iš dervingų pušinių rąstų, – tai jį ir pražudė 1791 m. balandžio 22-ąją. Tądien Neries pakrantės namuose kilus gaisrui, vėjas nunešė degančių stogo skiedrų į tarpus tarp medinių tilto sijų. Gūsingas, besikaitaliojančios krypties vėjas greitai įpūtė liepsną; tilto išgelbėti nepavyko. Šis įvykis kai kam iš miestelėnų sukėlė pikto džiugesio: mat sklandė gandai, kad M. Počobutas su savo pagalbininku kunigu T. Kundzičiumi dalį tilto pelno eikvoja observatorijos reikmėms. Tik poetas Pranciškus Karpinskis paguodė astronomus, parašęs švelnaus humoro poemėlę apie gaisrą, į dangų nunešusį Žaliojo sielą. Kalbant apie M. Počobuto mokslinius darbus, reikia pažymėti Merkurijaus stebėjimus, pagal kuriuos prancūzų mokslininkas Ž. Lalandas 166

Klimka, L. Sostinės Žaliojo tilto istorija // Mokslo ir technikos raida Lietuvoje. Vilnius: Technika, 2002, p. 125–133.


218

(J. J. de Lalande) nustatė planetos orbitą. Dar įdomu, kad M. Počobutas atliko pirmąjį astronominės chronologijos darbą, datuodamas įžymiosios Denderų šventyklos Egipte pastatymo laiką pagal Žemės ašies precesinį posūkį167. Tam jis panaudojo šventykloje pavaizduotą Zodiaką, kurio piešinį gavo iš Luvro direktoriaus Dominyko Denono. 1807 m. M. Počobutas vadovavimą observatorijai perdavė Krokuvos astronomui Janui Sniadeckiui, vėliau tapusiam ir universiteto rektoriumi. Beje, visai nesielvartaudamas dėl to, kad įpėdinis laikėsi skirtingų pasaulėžiūrinių nuostatų... Bet naktimis jis vis kopdavo į stebėjimo bokštelius, nepaisydamas sąnarių skausmų dėl profesinės astronomų ligos – reumato. Mirė M. Počobutas 1810 m. vasario 8 d. Daugpilio vienuolyne. Palaidotas savo pirmtako profesoriaus Tomo Žebrausko projektuotoje bažnyčioje, kuri sugriauta Antrojo pasaulinio karo metais. Baigiant šį pasakojimą belieka paklausti: ar pakankamai įamžintas tokio garbaus ir didelio mokslininko atminimas, pavadinus jo vardu tik gatvelę Vilniaus pakraštyje? O kada apie M. Počobutą-Odlanickį bus parašyta monografija? Juk šiai asmenybei nušviesti istoriografinių šaltinių tikrai netrūksta...

Lietuviškai prabilęs apie biteles – Danielius Gotlibas Zetegastas (1741–1813) Senovėje rugsėjis dar vadintas šiliumi arba viržių mėnesiu. Mat pušynuose – tarsi prabėgusios vasaros paskutinis šypsnys – smulkiais violetiniais žiedeliais žydi viržynų plotai. Bitės iš jų prineša tamsaus savotiško skonio medaus. Tai jau paskutinis medunešis, paskutinė galimybė papildyti avilio atsargas žiemai. Prakalbus apie bites, verta prisiminti vieną lietuviškosios raštijos bitelę – pirmųjų bitininkystės knygelių autorių Danielių Gotlibą Zetegastą (Settegast). Juolab kad 1741 m. rugsėjo 16-oji 167

Klimka, L. Martin Poczobut on Egypian Zodiac. Ad Memoria on the 270th Birthday of the Astronomer // Cosmic Catastrofies: Proceeding of the Conference SEAC. Tartu, 2005, p. 83–86.


451

OUTLINE OF LITHUANIA‘S EXPERIENCE IN SCIENCE AND HUMAN DEVELOPMENT Libertas Klimka, Juozas Algimantas Krikštopaitis

The authors of book analyze the progression of 20th century Lithuanian experience in its science and educational systems. The resumptive text merges with four centuries of cultural, historic, social and political experience. Particular attention is allocated to the time period of dependence on Soviet regime. Other issues concerning this basic theme and touching the cultural and historical factors influencing the enlightenment and education of society are investigated. Personalities and their actions while developing the society and its institutions are also discussed. The book reflects the results of authors’ academic and scientific endeavors.  The analyses of these data can be useful in creating for the state its cultural and political strategies. The book should also stimulate the interests of readers who are oriented toward perspectives of the future.


Klimka, Libertas; Krikštopaitis, Juozas Algimantas Kl-111 Istorijos vėjų pagairėje. Lietuvos mokslo ir švietimo raidos bruožai / Libertas Klimka, Juozas Algimantas Krikštopaitis. – Vilnius: Didakta, 2015. – 464 p.: il. Asmenvardžių rodyklė: p. 452–461. Santrauka anglų kalba. ISBN 978-609-442-068-9 Knygoje „Istorijos vėjų pagairėje“ du profesoriai mokslo istorikai – Juozas Algimantas Krikštopaitis ir Libertas Klimka apžvelgia Lietuvos švietimo ir mokslo raidos esminius etapus, parodydami jų svarbą tautos ir valstybės istorijoje. Šios įžvalgos konkretinamos, pateikiant istorijos epizodus tų įvykių ar reiškinių, kurie esmingai skatino visuomenės raidą Lietuvos valstybingumo link. Teikiama taip pat žinių apie asmenis, kurių veikla labiausiai stimuliavo politikos, kultūros ir mokslo tapsmą mūsų krašte.

UDK 37.01(474.5)(91)

www.didakta.lt +370 5 2137701

Libertas Klimka, Juozas Algimantas Krikštopaitis

ISTORIJOS VĖJŲ PAGAIRĖJE

Lietuvos mokslo ir švietimo raidos bruožai Recenzavo: prof. dr. Romualdas Šviedrys, Niujorko politechnikos universitetas, prof. dr. Vilija Grincevičienė, Lietuvos edukologijos universitetas Redaktorius Vytautas P. Venslovas Viršelio autorius ir dailininkas Marius Zavadskis Maketuotoja Jurgita Čeberiakaitė

29 sp. l. Tiražas 2000 vnt. Užsakymas 15.0010 Išleido leidykla „Didakta“, Architektų g. 184–3, LT–04206 Vilnius Tel. (+370 5) 213 77 01, faks. (+370 5) 213 79 14, el. paštas info@didakta.lt, Interneto svetainė: www.didakta.lt Spausdino UAB „Spindulio spaustuvė“, Vakarinis aplinkkelis 24, LT-48184, Kaunas


Libertas Klimka, Juozas A. Krikštopaitis „ISTORIJOS VĖJŲ PAGAIRĖJE“  
Libertas Klimka, Juozas A. Krikštopaitis „ISTORIJOS VĖJŲ PAGAIRĖJE“  

Knygoje „Istorijos vėjų pagairėje. Lietuvos mokslo ir švietimo raidos bruožai“ du profesoriai mokslo istorikai apžvelgia Lietuvos švietimo i...

Advertisement