Issuu on Google+

Kovo mėn. Nr. 3 (41)

Darbiečių žinios

Darbo partijos tarybos sprendimu, partiją į Europos Parlamentą ves Viktoras Uspaskich

Kavo 9 Vilniuje posėdžiavusi Darbo partijos taryba patvirtino galutinį sąrašą Europos Parlamento rinkimuose. Tarybos sprendimu, Darbo partijos Europos Parlamento sąrašo lyderiu tapo Darbo partijos garbės pirmininkas, Seimo narys Viktoras Uspaskich. „Partijos pasiūlymas kandidatuoti į Europos Parlamentą buvo malonus ir netikėtas. Ilgai svarsčiau, ar turėčiau kandidatuoti, ir supratau, kad partijos valia kiekvienam jos nariui turi būti kaip įsakymas. Ačiū tiems, kas paragino mane įsitraukti į rinkimų sąrašą. Taip pat dėkoju visiems partiečiams, kurie sutiko dalyvauti šiuose rinkimuose. Juk partijos sėkmė priklauso nuo žmonių, į kuriuos žiūri tauta. Darbo partijos

sąrašas yra gan stiprus, ir tikiuosi, kad mums pavyks laimėti daug balsų“, — sakė V. Uspaskich. Be V. Uspaskich, pirmąjį partijos dešimtuką sudaro Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas Vydas Gedvilas, Seimo narys Kęstutis Daukšys, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė Ieva Kačinskaitė-Urbonienė, parlamentaras Gediminas Jakavonis, 2008–2012 m. kadencijos Seimo narys Vidmantas Žiemelis, Seimo narys Saulius Bucevičius, Europos Parlamento narė Justina Vitkauskaitė-Bernard, socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė ir Seimo narys Raimundas Paliukas. „Džiaugiuosi, kad į Europos Parlamento rinkimų kampaniją įsitraukė ir V. Uspaskich, kuriam atėjus, partijos rinkimų sąrašas tapo dar stipresnis. Idėja pasiūlyti partijos garbės pirmininkui įsitraukti į Europos Parlamento rinkimų kampaniją kilo, atsižvelgiant į tai, kad pirma-

jame sąrašo dešimtuke nėra nė vieno iš partijos lyderių, t. y. nei partijos pirmininko, nei Seimo Darbo partijos frakcijos seniūno, todėl labai džiaugiuosi, kad vesti partiją į rinkimus sutiko Viktoras. Šiuose rinkimuose partijai atstovauja profesionalių ir patyrusių politikų komanda, kuri, be abejonės, užtikrins įspūdingą partijos sėkmę“, — sakė Darbo partijos pirmininkė Loreta Graužinienė. Rinkimų kampanijos eigą tarybos nariams pristatęs partijos kandidatas prezidento rinkimuose Artūras Paulauskas padėkojo partiečiams už parašų, palaikančių jį, rinkimą. Beveik per savaitę Darbo partija surinko 39 000 A. Paulauską remiančių piliečių parašų. Ypač partijos kandidatas dėkojo Alytaus miesto ir rajono, Kauno, Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Švenčionių ir Vilniaus miesto bei rajono darbiečiams. Posėdyje buvo apsvarstyti šalies prezidentės Dalios Grybauskaitės pareiškimai dėl Darbo par-

tijos. Pareiškusi neketinanti „taikstytis su skleidžiamu melu ir dezinformacija, kuri panašėja į juodąsias rinkimų kampanijos technologijas“, Darbo partijos taryba padėkojo valdančiosios koalicijos partneriams už palaikymą, siekiant išsiaiškinti partijai mestų kaltinimų pagrįstumą, ir įpareigojo Darbo partijos vadovybę ginti partijos garbę bei orumą visomis įmanomomis politinėmis ir teisinėmis priemonėmis. Darbo partijos tarybos posėdyje taip pat buvo priimtas sprendimas imtis neatidėliotinų priemonių, stiprinant šalies gynybą. Vienbalsiai priimta rezoliucija Darbo partijos taryba ragina krašto apsaugai šiais metais papildomai numatyti 200 mln. Lt moderniai gynybinei technikai įsigyti iš nebiudžetinių fondų. Taip pat raginama, sudarant 2015 metų biudžetą, krašto apsaugai numatyti ne mažiau kaip 1 proc. BVP lėšų ir vykdyti prisiimtus įsipareigojimus NATO.


www.darbopartija.lt

2014 m. kovas

Darbiečių žinios // 2

TARYBOS POSĖDYJE PRIIMTOS REZOLIUCIJOS: REZOLIUCIJA DĖL NEATIDĖLIOTINŲ PRIEMONIŲ ŠALIES GYNYBAI STIPRINTI 2014-03-10 Vilnius

Atsižvelgiant į ankstesnės konservatorių Vyriausybės nepagrįstai menką krašto apsaugos sistemos finansavimą ir gynybinio pajėgumo mažinimą, taip pat į padidėjusią grėsmę šalies nacionaliniam saugumui, Darbo partijos taryba ragina Valstybės gynimo taryboje priimti praktinės gynybinės galios didinimo sprendimus: 1. Krašto apsaugai šiais metais papildomai numatyti 200 mln. Lt moderniai gynybinei technikai įsigyti iš nebiudžetinių fondų. 2. Sudarant 2015 metų biudžetą, krašto apsaugai numatyti ne mažiau kaip 1 proc. BVP lėšų, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus NATO.

REZOLIUCIJA 2014-03-10 Vilnius

Darbo partijos taryba, įvertinusi Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės mestus kaltinimus dėl tariamų partijos ryšių su užsienio šalimis, pareiškia neketinanti taikstytis su skleidžiamu melu ir dezinformacija, kuri panašėja į juodąsias rinkimų kampanijos technologijas. Darbo partijos taryba dėkoja valdančiosios koalicijos partneriams už palaikymą, siekiant išsiaiškinti partijai mestų kaltinimų pagrįstumą, ir įpareigoja Darbo partijos vadovybę ginti partijos garbę ir orumą visomis įmanomomis politinėmis ir teisinėmis priemonėmis.

Ministrė A. Pabedinskienė: „Jaunimo nedarbo mažėjimas Lietuvoje – vienas sparčiausių ES“

Europos Sąjungos užimtumo, socialinės politikos, sveikatos ir vartotojų reikalų (EPSCO) taryboje vykusiuose politiniuose debatuose dėl Europos Semestro, socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė pabrėžė, jog vienas svarbiausių Lietuvos iššūkių buvo jaunimo nedarbo mažinimas. Jaunimo nedarbo lygis Lietuvoje pernai sumažėjo 4,8 procentinio punkto ir sudarė 21,9 procento – tai vienas sparčiausių mažėjimų tarp visų

Europos Sąjungos valstybių. „Lietuvoje jaunimo nedarbas buvo mažinamas visų pirma sudarant galimybes nekvalifikuotiems jaunuoliams įgyti profesinę kvalifikaciją, o neturintiems darbo patirties – įgyti darbo įgūdžių, taip pat skatinant darbdavius įdarbinti jaunimą bei teikiant paramą norintiems pradėti verslą ar dirbti savarankiškai. Džiaugiamės, jog mūsų pastangos duoda gerų rezultatų“, – sakė ministrė A. Pabedinskienė. Ministrė atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintoje Užimtumo didinimo 2014– 2020 m. plėtros programoje numatyta integruotai spręsti darbo vietų kūrimo ir darbo jėgos paklausos didinimo, darbo jėgos kvalifikacijos atitikties darbo rinkos poreikiams, maksimalaus turimo darbo išteklių potencialo panaudojimo ir dalyvavimo darbo rinkoje problemas. Tai bus daroma sutelkiant

verslo, švietimo ir darbo rinkos sektorius, įtraukiant socialinius partnerius ir savivaldybes į užimtumo politikos formavimą. Politinių debatų metu ministrai dalinosi įžvalgomis apie tai, kokios yra labiausiai pavykusios reformos kovojant su nedarbu, kaip geriau susieti ekonominę, užimtumo ir socialinę politikas, mažinti atotrūkį tarp pasiūlos ir paklausos darbo rinkoje bei kaip, ES atsigaunant iš ekonominio nuosmukio, paspartinti darbo vietų kūrimą ir socialinės padėties gerėjimą. Ministrė A. Pabedinskienė pateikė Lietuvos pavyzdį, kuris rodo, kad įdarbinimo ir tikslinės subsidijos socialiai pažeidžiamoms grupėms (jaunimui ar ilgalaikiams bedarbiams) skatina darbdavius kurti naujas darbo vietas. Tad siekiant darbo vietas kuriančio ekonomikos atsigavimo, būtina skatinti ir remti savarankišką

darbą ir naujų darbo vietų steigimą. Europos Sąjungos užimtumo, socialinės politikos, sveikatos ir vartotojų reikalų tarybos metuapžvelgta,kaip yra įgyvendinami strategijoje „Europa 2020“ iškelti uždaviniai praėjus ketveriems metams nuo jos paskelbimo. „Šiuo metu stebime ekonomikos atsigavimą, tačiau finansinės krizės ilgalaikės pasekmės didina socialinius iššūkius, reikalaujančius inovatyvių sprendimo būdų. Siekiant strategijos „Europa 2020“ tikslų visų pirma reikia siekti spartesnio ekonomikos atsigavimo, gerinant aplinką verslui, didinant jo konkurencingumą. Siekiant gausesnio dalyvavimo darbo rinkoje, reikėtų aktyviai įgyvendinti darbo rinkos reformas ir užtikrinti jų tęstinumą, palaikyti darbo jėgos įsidarbinimo gebėjimus, teikiant aktyvią paramą bei Nukelta į 3 p.


3 // Darbiečių žinios

mokymą bedarbiams, suteikiant jiems adekvačius įgūdžius“, – tarybos metu sakė ministrė A. Pabedinskienė. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija drauge su savivaldybėmis, socialiniais parneriais, kitomis ministerijomis parengė Socialinės įtraukties didinimo 2014– 2020 metais veiksmų planą, kuriame ypatingas dėmesys skiriamas vaikams ir jaunimui. Šiandien už socialinę apsaugą ir užimtumą atsakingi Europos Sąjungos ministrai

2014 m. kovas

www.darbopartija.lt

priėmė Tarybos rekomendaciją dėl stažuočių kokybės sistemos, kuria siekiama užtikrinti, kad stažuotės veiksmingai palengvintų jaunuolių patekimą iš švietimo sistemos į darbo rinką ir padidintų jų įsidarbinimo galimybes, įdiegiant ES lygiu nustatytus minimalius stažuočių kokybės standartus į nacionalinius teisės aktus ir nacionalinę praktiką. Valstybėms narėms rekomenduojama nustatyti, kad būtų privaloma sudaryti rašytinį stažuotės susitarimą, į

kurį būtų įtraukta informacija apie stažuotojo mokymosi tikslus, darbo sąlygas, apie tai, ar stažuotės organizatorius stažuotojui mokės išmoką ar atlygį ir (arba) kompensaciją, apie teises ir pareigas pagal taikytiną ES ir nacionalinę teisę bei stažuotės trukmę. Apibrėžiant darbo sąlygas be kita ko turi būti aiškiai nustatyti maksimalaus savaitinio darbo valandų apribojimai, minimalūs dienos ir savaitės poilsio laikotarpiai ir minimalus atostogų

laikotarpis, taip pat aiškiai išdėstytos sveikatos ir nelaimingų atsitikimų draudimo bei nedarbingumo atostogų nuostatos. Stažuočių organizatorius turėtų patvirtinti stažuotės metu asmens įgytas žinias, įgūdžius ir gebėjimus. Šiuo metu stažuočių reglamentavimas atskirose valstybėse narėse skiriasi – valstybėse narėse nustatyti skirtingi stažuočių kokybės kriterijai arba jų išvis nėra, todėl neišnaudojamos stažuočių teikiamos galimybės.

Darbo partijos frakcijos seniūnas: „Dar kartą apie minimaliąją mėnesinę algą“

Kai Darbo partija pradėjo vykdyti savo rinkimų pažadus ir ėmėsi iniciatyvos kelti minimaliąją mėnesinę algą (MMA), visi, kas netingėjo, šį žingsnį vadino populistiniu ir kritikavo išsijuosę – esą tūkstančiai žmonių neteks darbo, išaugs prekių ir paslaugų kainos, o valstybės biudžetui tai neduos jokios naudos – tik žalos. Tačiau šiandien jau galime drąsiai pasakyti, kad nieko panašaus neatsitiko, o valstybės biudžetas pakėlus MMA iki 1000 litų padidėjo. Politologai, ekonomistai ir kiti įvairaus plauko specialistai ir toliau „šiaušiasi“ kaip išmanydami prieš tolesnį logišką mūsų žingsnį – dar kartą kilstelėti MMA. Atrodo, viskas gana aišku ir

paprasta – esame treti nuo pabaigos Europos Sąjungos šalių MMA dydžių sąraše. Mažesnį minimalųjį atlyginimą gauna tik rumunai ir bulgarai. Remiantis Pasaulio Banko duomenimis, 2012 metais rumunų bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis, tenkanti vienam gyventojui yra 17 004, bulgarų – 16 044, o Lietuvoje ji yra 24 374. Tačiau Airijoje šis standartas siekia 43 683, o Švedijoje – 43 021. Juk norime visur pirmauti, neatsilikti nuo vakarietiškų šalių nei inovatyvumu, nei gyvenimo lygiu. Žinoma, tokių šalių kaip Prancūzija, kur MMA yra 4782 litai, arba Airija, kur MMA – 5252 litų, taip greitai nepasivysime, tačiau stengtis reikia. Tačiau kai kuriems ekonomistams vis tiek atrodo, jog, dar padidinus MMA, bus neigiamų pasekmių nedarbo lygiui ir net infliacijai. Šie „specialistai“ galėtų pasidomėti, kas atsitiko pakėlus MMA iki 1000 litų – ogi, Eurostato duomenimis, infliacijos procentas stabiliai mažėjo – 2013 metų sausį padidinus MMA, jis buvo 3,1, o 2013 metų gruodį sumažėjo iki 1,2. O ir argu-

mentas, kad esą didės nedarbo lygis, nėra pagrįstas – 2013 metais, palyginti su 2012-aisiais, situacija šalies darbo rinkoje gerėjo: bedarbių skaičius ir nedarbo lygis mažėjo, o užimtumo lygis didėjo. Bedarbių dalis darbo jėgos struktūroje sumažėjo 1,6 procentiniu punktu, palyginti su 2012 metais. Statistikos departamento duomenimis, 2013 metų sausį šalyje buvo 228 343 bedarbiai, o tų pačių metų gruodį – 203 544. Esu tikras, jog dar padidinus MMA jis ir toliau mažės, nes, pakėlus MMA, „į rankas“ gaunamas atlyginimas nebus panašus į pašalpą, kurią dabar kai kurie nedirbantieji gauna, tad ir nesivargina dirbti, nes pašalpa ir alga skiriasi vos šimtu litų, dėl kurių net neverta kelti kojos iš namų. Taigi, santykinai mažas skirtumas tarp pašalpų ir MMA yra viena iš menkos motyvacijos įsidarbinti priežasčių. Didėjant skirtumui tarp pašalpos ir MMA, galbūt daugiau nedirbančiųjų pasvarstys, kad vis dėlto verta įsidarbinti, nes, gaunant kad ir minimaliąją algą, gyvenimo kokybė bus gerokai aukštesnė, negu „sėdint ant pašalpų“. Didesnį mėnesinį

atlyginimą gaunantys žmonės galės susimokėti už šildymą ir kitus komunalinius mokesčius, todėl valstybei nukris našta iš biudžeto mokėti šiuos mokesčius už juos. Tai leis sumažinti biudžeto išlaidas. Apie masinius atleidimus ir mažmeninės prekybos įmonių apsunkinimą kalbėję „ekspertai“ taip pat turėtų pasigilinti į statistinius duomenis – mažmeninės prekybos įmonių apyvarta 2013 metais siekė 28,8 mlrd. litų ir, palyginti su 2012-aisiais, palyginamosiomis kainomis padidėjo 4,5 procento. Metiniai mažmeninės prekybos įmonių rodikliai rodo atsigaunantį vartojimą šalyje, o prie stabilaus apyvartos didėjimo neabejotinai prisidėjo ir pradėjęs didėti realus darbo užmokestis. Valstybės biudžeto pagrindinę dalį (60,7 proc.) sudaro gyventojų pajamų mokestis (GPM) ir pridėtinės vertės mokestis (PVM). Nuo gaunamo darbo užmokesčio yra mokamas GPM, todėl, didėjant MMA, daugiau lėšų bus surenkama ir į valstybės biudžetą. Asmenys, gaunantys MMA, praktiškai neturi galimybių dalį

Nukelta į 4 p.


2014 m. kovas

gautų pajamų atsidėti ir taupyti, nes visą gautą užmokestį išleidžia maistui bei kitoms būtiniausioms prekėms ir paslaugoms įsigyti, tuo pačiu už tai sumokėdami PVM mokestį, kuris taip pat patenka į valstybės biudžetą. O lėšos, išleistos vartojimui, sudaro sąlygas gamybos plėtrai, naujų darbo vietų kūrimui bei nedarbo mažinimui, o tai irgi didina biudžetą. 2013 metais,

www.darbopartija.lt

padidinus MMA, BVP to meto kainomis siekė 119,3 mlrd. litų ir, palyginti su 2012 metų palyginamosiomis kainomis, padidėjo 3,2 procento. Be to, Europos socialinėje chartijoje (pataisyta), kurią ratifikavo ir Lietuva, nustatyta, kad „visi darbuotojai turi teisę į teisingą atlyginimą, garantuojantį normalų jų pačių ir jų šeimų gyvenimo lygį“. Turbūt niekam ne

paslaptis, kad išgyventi už 845 litus (tiek dabar dirbantysis gauna atskaičiavus mokesčius) yra pakankamai sudėtinga, o gal net ir nelabai įmanoma. O apie „teisingą atlyginimą“ čia net negali būti kalbos. Beje, buvęs premjeras A. Kubilius vienoje televizijos laidoje yra pareiškęs, kad daugelis šalių nesilaiko Europos socialinės chartijos, bet reikia tikėtis, kad jis tiesiog nevykusiai

Darbiečių žinios // 4

pajuokavo, kaip yra jau ne kartą padaręs... Taigi, teiginiai, jog MMA kėlimas neigiamai atsilieps valstybės biudžetui, yra laužti iš piršto. Tai įrodo ir šis infografikas, kuriame akivaizdžiai matyti, jog pakėlus MMA, priešingai negu buvo baiminamasi ir gąsdinama, didėjo ir individualios vartojimo išlaidos, ir valstybės biudžetas.


2014 m. kovas

www.darbopartija.lt

Darbiečių žinios // 5

V. Uspaskich: „Jei M. Gandhi būtų D. Grybauskaitės patarėjas“

Jei Mahatma Gandhi būtų prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjas, jis pasakytų: „Nėra pasaulyje žmonių, kurie stipresni už kitus.Yra tik žmonės, kurie galvoja, kad jie stipresni už kitus. Čia ir yra jų problema.“ Nuo savęs dar pridursiu — o jei tokie žmonės atsiduria valdžios viršūnėse, tai yra ir visos tautos problema. Tiesiog primenu, kad tai yra prezidentės viešųjų ryšių deklaruojamo autoriteto M. Gandhi mintis.

O štai ir prezidentės netikėti bei netikri žodžiai: „Būkime vieningi ir kelkime sau kuo daugiau bendrų tikslų. Tegul svarbiausias jų visada išlieka laisva Lietuva“, — tarė ji Lietuvos tautai Kovo 11-osios proga. Šūkiai gražūs, bet jei M. Gandhi būtų prezidentės patarėjas, jis turbūt paklaustų: „Mieloji mano ponia, kokiais keliais jūs į tą tikslą eisite ir kokiais būdais jo sieksite?“ Kviečiate būti vieningus? Kiek pamenu, paskutinius penkerius metus prezidentės mėgstamiausias užsiėmimas kaip tik buvo rūšiuoti visus Lietuvos žmones į tinkamus ir netinkamus. Į turinčius teisę būti po Lietuvos saule ir neturinčius tokios teisės. Į pirmąją kategoriją be konkurencijos pateko konservatoriai ir jų satelitai. Iki šiol visiems kėlė nuostabą, kaip Vytautas Landsbergis, propaguojantis antikomunistines vertybes ir per kilometrą neprileidžiantis prie savęs turinčiųjų tokį kvapą, žaibišku greičiu tapo komunizmą propaguojančios, o dabar tai desperatiškai slepiančios mūsų prezidentės idėjų fabrikėliu. Todėl nerūšinėje kategorijoje atsidūrė visi likusieji. Žodžiu, buvome surūšiuoti, kaip tie agurkai Kėdainių konservų fabrike. Tik agurkams pasisekė labiau — jie tiksliai „žino“, pagal kokius kriterijus turi „pralįsti“ pro tam ti-

kro diametro triūbelę. O štai dalis Lietuvos žmonių, ypač politikų, taip ir nesužinojo, pro kokią p. Dalios „triūbelę“ pralįsti nesugebėjo. Ir staiga Kovo 11-osios kvietimas būti vieningais. Taip ir norisi paklausti: „Jūs ką, ponia prezidente, pasidėjote savo „triūbelę“ į šalį, ar kaip? Ar čia jau visam laikui, ar tik šventės proga?“ Žodžiu, per penkerius prezidentavimo metus pirmoji Lietuvos ponia, sugebėjusi visą šalį paversti vienu dideliu karatė kilimu, pakvietė vienytis... Tik įdomu, kaip jai pavyks iš samurajaus Landsbergio atimti kardą, kuriuo jis jau ketvirtį amžiaus lygtai ginasi nuo Rusijos priešų, o tiksliau — kuria juos. Nors išties (!), jie juk kartu — renkame D. Grybauskaitę, o gauname V. Landsbergį. Stebėjau prezidentės kalbą Kovo 11-osios minėjime. Mačiau, kaip Indijos išsivadavimo lyderio M. Gandhi gerbėja ir pasekėja, mojuodama savo gražiu prancūzišku manikiūru, grasino išorės ir vidaus priešams. Matydamas savo pasekėjos elgseną, nesmurtinio pasipriešinimo pradininkas ir praktikas M. Gandhi turbūt apsiverstų kape. Prie savo esminio tikslo — suvienyti įvairių įsitikinimų žmones ir siekti laisvės — M. Gandhi ėjo, remdamasis Bhagavadgyta mokymu. Šis

mokymas — tai pats tikriausias dvasinės lyderystės „vadovėlis“, atmetantis bet kokias manipuliacijas žmonių sąmone, siekiant juos užvaldyti. O ką daro mūsų prezidentė? Ogi manipuliuoja žmonėmis per jų baimės jausmą. Visa Lietuva gyvena baimės ir isterijos fone: štai jau tuoj mus kažkas puls, tuoj bus karas, reikia viską mesti ir vienytis kovai. O ar gali būti tinkamesnis fonas pasireikšti lyderiui, kaip tautos „gelbėjimas“ nuo išorės ir vidaus „priešų“. Tik tos kovos būsimas rezultatas labai jau nuspėjamas — nauja Grybauskaitės kadencija prezidentūroje, o bobučių spintose — sukirmijusios kruopos, paruoštos visiems karo atvejams, bet taip ir nepanaudotos. Tokį manipuliacijos žmonėmis metodą, kokį dabar naudoja D. Grybauskaitė tik tam, kad laimėtų rinkimus, kai kurie užsienio politologai vadina tiesiog „smegenų zombinimu“. Bet ne tai blogiausia. Blogiausia — kokią žinią apie save siunčiame užsienio valstybėms. Kaip per savo asmenį prezidentė pozicionuoja savo tautą? Ogi taip, kad esame desperatiški, isteriški ir tesugebantys mojuoti kumščiais ten, kur reikėtų šalto, gerai apskaičiuoto veiksmo. Net JAV viceprezidentui tenka atvažiuoti ir raminti isteriją, nes JAV ne-

labai nori dėl vienos ar kitos isteriškos ponios veltis į didesnes problemas. Jei M. Gandhi būtų prezidentės patarėjas, jis turbūt pasakytų taip: „Žinote, už mūsų stovi pačios galingiausios NATO karinės pajėgos ir pati galingiausia pasaulio valstybė — JAV. Jos buvęs prezidentas George‘as Bushas, atvykęs į Vilnių, labai aiškiai pasakė: „Lietuvos priešas yra Amerikos priešas.“ Nuo to laiko niekas nepasikeitė. Todėl mes labai ramiai jaučiamės, gyvename, dirbame ir kuriame savo gerovę bei stipriname savo kariuomenę.“ Gimiau ir užaugau Rusijos šiaurėje, tremtinių miestelyje. Aplinkui buvo recidyvistų ir politkalinių lageriai. Aplinka buvo atšiauri įvairiomis prasmėmis, taip pat ir saugumo. Todėl puikiai žinau, kad norint išgyventi ir laimėti, baimei nebelieka jokios teisės. Yra tik du pasirinkimai: arba eiti kiaurai per bet kokią situaciją, nepažeidžiant žmonijos gyvenimo esmės, arba tiesiog išmintingai palaukti tinkamesnio momento. Jeigu tik „sutrizniuosi“ — belieka imti kastuvą ir kastis sau duobę. O ką dabar daro mūsų prezidentė ir kiti su tuo susiję vadovai? Ogi tik (atsiprašau) „leidžia į kelnes“ ir daugiau nieko. Deja, tokius mus mato ir Rytai. Belieka džiaugtis, kad VaNukelti į 6 p.


2014 m. kovas

karų šalių lyderiai yra visiškai įgalūs suvaldyti šią sudėtingą politinę situaciją, visų pirma, išnaudodami diplomatines ir ekonomines priemones, t. y. taikiu būdu. Nors kažin ar bent vienas jų deklaruoja esąs M. Gandhi pasekėjas. Ir, tikiuosi, ramiai žvelgia į mūsų isterikuojančią prezidentę, kuri be paliovos nurodinėja, kaip ir kurios šalies vadovas turėtų elgtis. Nesileidžiant į asmeniškumus, faktas yra tai, kad prezidentė nesugeba ir nemoka vystyti santykių savo artimojoje aplinkoje (ne veltui vos ne visi patarėjai išsibėgiojo iš prezidentūros dėl nesugyvenamo šeimininkės charakterio). Faktas ir tai, kad tokį elgsenos modelį ji taiko, vystydama ir tarptautinius santykius. Deja, nei JAV prezidentas, nei Vokietijos kanclerė nepaliks savo postų ir neišeis ta kryptimi, kurią nurodys mūsų prezidentė gražiai nulakuotu nagučiu... Teks dirbti toje geopolitinėje struktūroje, kurioje esame. Ir ne tik dirbti, bet ir laimėti. Jeigu M. Ghandi būtų D. Grybauskaitės patarėjas, jis turbūt pasakytų: „Miela mano ponia, jūs neteisingai keliate savo tikslus. Pagrindinis ir aukščiausias žmonių tikslas turėtų būti gyvenimas laisvoje Lietuvoje. Ginti tėvynę prieš 100 kartų stipresnę armiją — vienareikšmiškai reikštų kraujo praliejimą ar net savęs sunaikinimą. Tai gali pasiūlyti

www.darbopartija.lt

tik lyderis, nerandantis kitų sprendimų variantų ir turintis labai siaurą matymą, agituodamas ir visais įmanomais būdais provokuodamas kraujo praliejimą.“ Na, tokią retoriką mes jau girdėjome, kaip pasakė Aloyzas Sakalas savo straipsnyje „Nežinomi Viešpaties keliai“. Štai, tos pačios mokyklos mokiniai ir mokytojai pasireiškė šiomis dienomis. V. Landsbergis, kurio išdidžiu regalijos pavadinimu tapo Viešpats Aukščiausias ir rezistentas Nr. 1, kuris prašė Raudonosios armijos „<...> KGB majoro Nachmano Dušanskio apsaugoti jo šeimą nuo galimų represijų ir kuriam slaptame LKP CK biuro posėdyje buvo nuspręsta išimties tvarka leisti suteikti profesoriaus vardą už nuopelnus Tarybų valdžiai <...>“ Štai jų šūkiai, persidažius iš tų pačių komunistų, desperatiškai bandant slėptis: „<...> Dešiniųjų iškilūs atstovai dar Kovo 11-osios išvakarėse teigė iš Sąjūdžio tribūnos, kad geras komunistas — tai miręs komunistas ir kad Valstybės labui reikėtų jų kokį šimtą tūkstančių nedelsiant sušaudyti. <...> Ar kas nors iš mūsų galėjo pagalvoti, kad Viešpats prabils savo ištikimo tarno Aleksandro Abišalos lūpomis 1990 metais Prezidiumo posėdyje? Jis pasakė, jog Nepriklausomybės neatgausime, jei nebus pralietas kraujas. Tie pranašiški žodžiai tapo

kūnu po 1991 metų sausio 13 dienos. <...> Juk dalis TS-LKD vadovų ir jos narių — tai vaikai ir anūkai tų, kurie sodino į kalėjimus ir vežė į Sibirą dabartinius politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narius. <...> Pasirodo, kad šio teismo vyriausioji teisėja yra iškilaus proto tyriausios it rasa sąžinės moteris, kurios vardo net nedrįstu minėti.“ O aš paminėsiu, p. Aloyzai. Tai yra mūsų prezidentė D. Grybauskaitė, tos pačios mokyklos auklėtinė ir dėstytoja. Tad nieko nuostabaus, kad taip trokštama pralieti kraują. Tik noriu pastebėti, jog kad ir koks būtų karas, bet rusai ir amerikiečiai nesikaus savo teritorijose, todėl išvadą darykite patys... Šiek tiek padėsiu — savo jėgą jie demonstruos toje teritorijoje, kuri to labiausiai prašo. Tad, jei savo tikslu iškelsime gyvenimą laisvoje Lietuvoje, mes jį galime pasiekti labai protingai ir išmintingai, išnaudodami savo stipriąsias puses ir nedeklaruodami silpnųjų. Tik bijau, kad išmintingų sprendimų paieškai prezidentė nelabai turi laiko. Kur kas svarbiau dabar ištraukti iš kur nors kokį popierėlį, kuris bent kiek pateisintų mėnulio pilnaties nusišnekėjimą apie mano tarnystę Kremliui ar ufonautų respublikai. VSD vadovas šiuo klausimu nelabai ką galėjo padėti. Todėl būtina kuo greičiau pakeisti VSD vadovą. Būtų gerai ką nors parink-

Darbiečių žinios // 6

ti, pavyzdžiui, iš narkomanų ar tokių teisėjų, kurie paleidžia narkomaną su 10 kilogramų kokaino, tačiau jiems ir toliau leidžiama dirbti, nes jie jau įvykdė nurodymus — nuteisė V. Uspaskichą. Taip, tai yra tas pats teisėjas Arūnas Kisielius. Ar tokį, kuris už gerą kokaino dozę surašytų tokią pažymą, kokios tik reikia p. Grybauskaitės reikšmingumui padidinti. Pavyzdžiui, kad V. Uspaskichas yra Kremliaus tarnas ar kad pati Grybauskaitė yra paties M. Gandhi reinkarnacija šioje žemėje. Ne, ne taip valdoma demokratinė, teisinė valstybė. Tad ar nereikėtų tiems patiems VSD analitikams panagrinėti, kas yra didesnė grėsmė valstybei — ar prezidentė, kuri provokuoja kraujo praliejimą, ar Uspaskichas, kuris konfliktus siūlo spręsti taikiu diplomatiniu keliu. O baigdamas dar pacituočiau M. Gandhi: „Užterštos mintys lemia nešvarų rezultatą.“ P. Prezidente, kol neišsivalysite savo minčių nuo visų jas užpuolusių tarakonų, tol nesugebėsite priimti išmintingų sprendimų. Šiuo laikotarpiu Lietuvai tik to iš jūsų tereikia. Savo ruožtu pasinaudosiu Martino Liuterio Kingo (nors ir nesu jo pasekėjas) retorika ir pasakysiu: „Turiu svajonę gyventi laisvoje Lietuvoje. Ir jos laisvė — tai jos lyderio išminties rezultatas, bet ne pralieto žmonių kraujo pasekmė.“

V. Uspaskich: „Žmonėms turi būti grąžinta teisė į padorų atlyginimą ir pensiją“

Seimo nario Viktoro Uspaskich teigimu, Lietuvos valdžia jau dešimtmetį pažeidžia šalies piliečių teisę į teisingą atlyginimą ir padorią pensiją, kurią garantuoja Seimo ratifikuota Europos socialinė chartija. Tiesa, ši chartija buvo ratifikuota su išlygomis, diskriminuojančiomis Lietuvos žmones ir nesuteikiančiomis jiems teisės būti pilnaverčiais Europos piliečiais. Nukelti į 7 p.


2014 m. kovas

„Pagal Europos socialinę chartiją, minimali mėnesinė alga (MMA) turi sudaryti 60 proc. vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (VMDU), ir ši nuostata galioja jau dešimtmetį, kai ši chartija buvo ratifikuota Seime. Skaičiuojant pagal šios dienos rodiklius, tai reiškia, kad MMA šiandien Lietuvoje turėtų būti 1404 litai. Chartija taip pat numato, kad minimali pensija šalyje turi būti ne mažesnė negu 50 procentų VMDU, tačiau šis chartijos straipsnis Seimo ratifikuotas nebuvo. Bet svarbiausia yra tai, kad valdžia neratifikavo ir Europos socialinės chartijos

www.darbopartija.lt

papildomo protokolo, kuris, be kita ko, numato galimybę profesinėms sąjungoms, darbdavių organizacijoms ir nevyriausybinėms organizacijoms paduoti skundą Europos socialinių teisių komitetui, jeigu valstybė nesilaiko chartijos nuostatų. Taip Lietuvos žmonės buvo padaryti antrarūšiais — jiems buvo suteikta teisė į didesnę MMA, bet nebuvo suteiktos priemonės šiai teisei apginti“, — pastebi Seimo narys. Siekdamas ištaisyti šią neteisingą ir diskriminacinę situaciją, V. Uspaskich Seimo posėdžio sekretoriate užregistravo Darbo kodekso

ir įstatymo „Dėl 1996 metų Europos socialinės chartijos (pataisytos) ratifikavimo“ 2 straipsnio pakeitimus, kuriais siekiama reglamentuoti, kad Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu nustatytų tokią MMA, kuri atitiktų Europos socialinės chartijos ratifikavimo įstatymu prisiimtus įsipareigojimus, bei įtvirtinti chartijos nuostatą, jog minimali pensija šalyje turi būti ne mažesnė negu 50 procentų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio. „Lietuvos žmonėms turi būti užtikrinta teisė būti pilnaverčiais Europos piliečiais, jie neturi būti

Darbiečių žinios // 7

antrarūšiai Europos piliečiai, ir jiems turi būti suteikta teisė apsiginti bei garantuota sąžiningai uždirbta pensija ir atlyginimas. Mano siūlomos pataisos yra minimali priemonė tokioms teisėms užtikrinti. Deja, Seimas negali ratifikuoti chartijos protokolo, nes tokį teikimą Seimui turi pateikti šalies Prezidentė. Tikiuosi, kad ji neapsiribos kalbomis apie rūpestį žmonėmis, o imsis realių veiksmų, gindama dirbančiųjų ir pensininkų teises“, — sako V. Uspaskich.

V. Gedvilas: „Norite euro? Kalbėkite su žmonėmis“

Man niekuomet nepatikdavo tie valstybės tarnautojai ar politikai, kurie žmones laiko kvailiais. Kurie mano, jog už juos yra kur kas protingesni. Labiau patyrę. Daugiau žinantys ir suprantantys. Tiesiog – „pateptųjų“ kasta. Nepatinka ir tie, kurie pernelyg greitai pamiršta – arba visai nežino – kad politiko gyvenimas neatsiejamas nuo tautos. Kad politikai turi tarnauti tautai, dirbti jos labui – o ne atvirkščiai. Kad tai – jokia deklaracija, o realybė. Todėl politikas – tikras politikas, o ne tas, kuris save tokiu tik vadina – turi kuo dažniau bendrauti su žmonėmis. Pačiais įvairiausiais. Tam, kad žinotų, kuo jie gy-

vena, kaip gyvena ir kokia jų nuomonė vienu ar kitu valstybės valdymo klausimu. Nuomonė svarbiausiais klausimais – tiesiog būtina. Dabar gi susidaro įspūdis, jog nemažai daliai mūsų politikų toji nuomonė – ne motais. Blogiausia, jog tai pasakytina net apie tuos, kurie užima itin aukštus postus. Kurių sprendimai lemia Lietuvos kelią į vieną ar kitą pusę. Kurie tiesiogiai susiję ir atsakingi už tai, kaip gyvename šiandien ir kaip gyvensime ryt, po mėnesio, pusmečio, metų kitų. Euras – neabejotinai viena iš „karščiausių“ ir aktualiausių nūdienos temų. Tačiau ar politikai bent žino, ką apie tai mano paprasti žmo-

nės? Labai tuo abejočiau. Jie žino, ką apie tai mano verslas. Įvairios asociacijos. Užsienio šalių partneriai. Asmenys, dirbantys valstybės tarnyboje ir panašiose institucijose. O kaipgi tie, kurie toliau nuo Vilniaus? Kurie gyvena vadinamojoje provincijoje? Kurie yra pensininkai? Ir dar daugelis kitų? Pastarąsias kelias savaites teko nuolat važinėti po Lietuvą. Visų pirma – po Žemaitiją. Susitikti su žmonėmis, kalbėtis jiems rūpimomis temomis. Ir, žinoma, atsakinėti į klausimus.Trispalvė. Ir ekonominiai: įsivedus eurą, kils kainos, juk kitose valstybėse taip buvo. Galiausiai – istoriniai: buvo tų valiutų keitimų Lietuvoje, puikiai prisimename, kad nė vienas neatnešė didelio džiaugsmo – tik rūpesčių ir nepatogumų. Taip mano tikrai didelė dalis žmonių. O Vyriausybė skelbia, kad euras tikrai bus. Nuo kitų metų. Taip sakant, pastatykime skeptikus ir

nuogąstaujančius prieš faktą. Taip reikia – ir taip bus. Tai – ne tas kelias, ne tie veiksmai, kurių tikisi žmonės. Vyriausybė, Lietuvos bankas ir kiti, kurie tiki euru ir nori jo, turėtų elgtis visiškai kitaip. Jei ne dėl žmonių, tai bent jau dėl savo reitingų. Lietuvai reikia euro? Mums visiems nuo to bus tik geriau? Tai eikite ir aiškinkite tai žmonėms, kurie netiki. Kalbėkitės su jais, įtikinėkite, pateikite argumentus, skaičiavimus, užsienio šalių patirtį ir visa kita. O ne kalbėkite aukštomis frazėmis apie Lietuvos įsipareigojimus Europos Sąjungai ir panašius dalykus. Žmonės nėra kvaili, o jūs nesate patys protingiausi. Žmonės nori, kad jų išklausytų – ir kad jiems paaiškintų, kodėl geriau vienaip, o ne kitaip. Tai jų teisė – ir jūsų pareiga. Vydas Gedvilas Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas


2014 m. kovas

www.darbopartija.lt

Darbiečių žinios // 8

Moterys politikoje

Viena iš šiandien aktyviai gvildenamų temų Europos Parlamente - tai moterų dalyvavimas politikoje kaip lyčių lygių galimybių rodiklis: kodėl tai yra svarbu, kai kalbame apie ES ekonomikos tvarų augimą, socialinę gerovę, politinį stabilumą, lygias galimybes; kokia yra bendra situacija ES bei nacionalinėse valstybėse; kokios ateities perspektyvos ir tendencijos; taip pat - ką būtina ir ką galima šioje srityje nuveikti? Nors Lietuva ES suvestinėje dėl moterų dalyvavimo sprendimų priėmime atrodo neblogai: turime ir prezidentę, ir LR Seimo pirmininkę, moterų ministrių, - manau, kad tai nėra tikrasis moterų ir vyrų lygių galimybių šioje sferoje rodiklis. Mūsų Seime moterys užima 24 proc. mandatų: lyginant su visa Europa, tai yra tik 17 vieta iš 28 ES šalių. Dar mažiau mūsų šalies moterų dalyvauja ar užima aukštas pareigas vietos valdžioje. Be abejo, lyderėmis išlieka Šiaurės šalys. Jų nacionaliniuose parlamentuose net 43 proc. sudaro moterys. Kalbant visos ES mastu, tik kelios moterys yra nacionalinių vals-

tybių politikos viršūnėje. Bene geriausiai mums yra žinoma Vokietijos kanclerė, p. Angela Merkel. Dar trys moterys vadovauja vyriausybėms - tai p. Helle Thorning-Schmidt Danijoje, p. Alenka Bratusek Slovėnijoje ir p. Laimdota Straujuma Latvijoje. Pridėjus jos ekscelenciją Dalią Grybauskaitę ir Seimo pirmininkę Loretą Graužinienę - turime viso šešias moteris ES nacionalinių valstybių lyderes sprendimų priėmimo srityje. Tiesa, nors labai sunkiai, moterys po truputį skinasi vis platesnį kelią politikos link - tiek nacionaliniu, tiek ES lygiais. Šios kadencijos Europos parlamente moterys yra gavusios 36 proc. mandatų. Turime ir devynias moteris ES Komisares. Kalbant apie veiksnius, lemiančius menką moterų dalyvavimą politikoje, išskirčiau keletą priežasčių. Visuomenė ir pačios moterys yra linkusios galvoti, kad politika yra ne moterų reikalas. Neretai laikoma, kad moterys politikoje yra arba kaip papuošalai, arba kaip kokie rūpintojėliai. Tai būdinga ir Lietuvai. Esame stereotipinė visuomenė. Lietuvoje moterys suda-

ro net 54 proc. gyventojų. Tačiau, kalbant apie didesnį pasitikėjimą moterų lyderystės potencialu, jaučiu, kad ir mums pačioms trūksta solidarumo, nes mes vis ir vis balsuojame daugiausia už vyrus. Tuo tarpu, patekusios į valdžią, moterys vertinamos kaip vyriškos ir drauge iš jų tikimasi tokio elgesio. Tai lemia ir tai, kad mūsų moterys valdžioje tarpusavy jaučiasi labiau konkurentės, nei sąjungininkės. Žinoma, moterys mūsų šalyje mažiau gali dalyvauti politikoje ir dėl joms tenkančios rūpinimosi šeima naštos, pati valstybė nesudaro tokių sąlygų, kas irgi turėtų keistis. Aktyvus moterų dalyvavimas politikoje ir sprendimų priėmime turi įvairialypės naudos. Moterys iš prigimties linkusios veikti kaip konsoliduojanti, kompromisų ieškanti ir kuriančioji galia. Įvairi pasaulinė statistika rodo, kad daugiau moterų sprendimų priėmime akivaizdžiai duoda labai gerą teigiamą socialinį rezultatą. Mažėja socialinė atskirtis, korupcija, taip pat išryškėja aktyvesnis moterų įsitraukimas į darbo rinką. Išskirtinį dėmesį moterys skiria ir šeimos politikai, mažamečių vaikų gerovei, neįgaliesiems, pensininkams, taip pat - moterų verslumui skatinti. Moterų įsitraukimas į politinę veiklą nėra tik formalus reikalavimas, tai yra demokratijos tvarumo rodiklis. Jos iš prigimties linkusios veikti daugiau kaip konsoliduojanti, kompromisų ieškanti ir konfliktus švelninanti, kuriančioji galia. Vienas svarbiausių ES ir

nacionalinių vyriausybių politinės darbotvarkės tikslų turi tapti ir didesnis moterų įtraukimas ir įsitraukimas į sprendimų priėmimo procesą įvairiais lygiais. Kalbėdama apie tai, galvoju, kad skatinimas turėtų vykti ir visuomenės, ir valstybės lygmeniu - pokyčiai reikalingi tiek mūsų pačių mąstyme, tiek valstybės požiūryje, sudarant moterims daugiau sąlygų dalyvauti ne tik šeimos, bet ir šalies gyvenime, taigi - ir aktyvesnio verslo aplinkos moterims gerinimo. Politikoje ir apskritai spendimų priėmimo procesuose tiek mažai moterų yra dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių, įvairių stereotipų. Viena dažniausiai pasitaikančių abejonių ne tik politikoje, bet ir versle dirbančių moterų atžvilgiu – darbo ir šeimyninio, kasdienio gyvenimo derinimo sudėtingumas. Dažniausiai tokį darbą dirba neturinčios šeimos arba jau vaikus užauginusios moterys. Neretai vis dar pasitaiko abejonių ir moterų kompetencija, nors Lietuvoje aukštąjį išsilavinimą turinčių moterų yra daugiau nei vyrų. Didelį vaidmenį vaidina ir žiniasklaida, kuri šiandien turi įspūdingą galią formuoti visuomenės nuomonę ir net sąmonę visais klausimais. Palankus požiūris į moteris politikoje, moteris sprendimų priėmime, skatintų moterų didesnį dalyvavimą ir pasitikėjimą, o kartu - tvarų ekonominį šalies augimą bei socialinį stabilumą. Justina Vitkaukaitė -Bernard, Darbo partijos deleguota Europos Parlamento narė


Darbiečių žinios kovas