Page 1

Balandžio mėn. Nr. 4 (42)

Darbiečių žinios

Darbo partija Europos Parlamento rinkimuose kovos 4 numeriu Darbo partija Europos Parlamento (EP) rinkimų biuletenyje bus įrašyta 4 numeriu. Tai paaiškėjo po to, kai EP rinkimuose dalyvaujančių partijų ir koalicijos atstovai ištraukė burtus dėl rinkimų numerio. Sutapimas, jog 4 numerį ištraukė ketvirtąją poziciją kandidatų sąraše į EP užimanti Ieva

Kačinskaitė-Urbonienė. „4 – puikus numeris. Darbo partijos rinkimų į EP šūkis yra „Už tvirtą Lietuvą teisingoje Europoje“, o ketverto simbolika siejama su teisingumu. Taigi, tikiu, kad teisingumas išties yra ir į EP pateks pakankamai Darbo partijos kandidatų, kad šį savo šūkį galė-

tume paversti realybe. Nes visi, esantys darbiečių sąraše, yra išsilavinę, kompetentingi, Lietuvos žmonių labui dirbti pasirengę žmonės“, – paaiškėjus partijos numeriui, kalbėjo Darbo partijos kandidatų sąrašo į EP lyderis, Seimo narys Viktoras Uspaskich.

Rinkimai į EP vyks gegužės 25 d. Darbo partija šiuose rinkimuose kelia 22 kandidatus: 1. Viktoras Uspaskich 2. Vydas Gedvilas 3. Kęstutis Daukšys 4. Ieva KačinskaitėUrbonienė 5. Gediminas Jakavonis

6. Vidmantas Žiemelis 7. Saulius Bucevičius 8. Justina VitkauskaitėBernard 9. Algimanta Pabedinskienė 10. Raimundas Paliukas

11. Vigilijus Jukna 12. Zita Žvikienė 13. Petras Čimbaras 14. Ritas Vaiginas 15. Gitana Markovičienė 16. Vytautas Vigelis

17. Rolandas Janickas 18. Rimantas Trota 19. Alina Batulevičienė 20. Vilius Gružauskas 21. Jonas Pinskus 22. Vytautas Gapšys

V. Uspaskich: „Kokia yra Lietuvos valdžios propagandos kaina?“ Lietuvos valdžia puikiai įsisavino sukčiausias žmonių klaidinimo ir propagandos tradicijas. Tik mūsų šalies propaganda nežymiai skiriasi nuo kitų valstybių propagandos tuo, kad Lietuva yra mažesnė valstybė ir, nepriklausomai nuo to, ką nori pasiekti dabartinė valdžios užsukta propagandinė mašina, mus veikia ir aplink mūsų šalį vykstantys procesai, neleidžiantys visiškai nukreipti Lietuvos žmonių nuo demokratinio kelio autoritarinio režimo link ir padaryti iš jų paklusnių bandomųjų triušių. Didelės dalies žiniasklaidos, politologinių, demokratinių ir teisinių institucijų finansavimas siekia milijardines sumas, kurios, žinoma, nekrenta iš dangaus — šie pinigai yra atimami iš

socialiai remtinų žmonių, pensininkų, žemesnės grandies valdininkų ir net krašto apsaugos sistemos. Bet lietuvių tauta greičiau yra migruojanti nei ekscentriška, todėl, iš vienos pusės, valdžiai net naudinga, kad Lietuvos žmonės išvažiuoja ir nedrumsčia vandens šalyje, bet, iš kitos pusės, išvažiuoja ne patys prasčiausi Lietuvos visuomenės atstovai — mąstantys ir darbštūs, kurie be patarimo iš šalies gali pamatyti gyvenimo emigracijoje skirtumą. Todėl Lietuvos užsuktai ir brangiai kainuojančiai propagandinei mašinai sunkiai sekasi įvesti visišką tautos paklusnumą. Vytauto Lansbergio rankose įrankiu tapusi Dalia Grybauskaitė — kaip tobulas nušlifuotas sovietinių laikų instrumentas — pa-

tinka liaudžiai, bet labai brangiai kainuoja Lietuvos tautai. Savo populiarumo ji siekia, visą energiją nukreipdama reklamai ir kitų menkinimui. Tokia propaganda Lietuvos tautai kainuoja šimtus tūkstančių geriausių žmonių praradimą visam laikui, didžiausius įsiskolinimus, didžiausią skurdą ir didžiausią korupciją per visą nepriklausomybės laikotarpį. Visa tai dar ilgai kabės ant žmonių kupros ir po Landsbergio-Grybauskaitės sindikato valdymo. Nekalbant apie tai, kad kasmet Lietuva iš Europos Sąjungos į biudžetą gauna daugiau kaip 20 proc. negrąžintinų pinigų, tai yra apie 7 mlrd. Lt. Tai reiškia, kad mes vis dar neuždirbame to, ką suvalgome, todėl suvalgome tai

ateities kartų sąskaita. Be šių pinigų mūsų šalį išvis ištiktų krachas. Bet ateis laikas, kai reikės apmokėti sąskaitas Europai. Tačiau tuo metu valdžioje nebebus nei Landsbergio, nei Grybauskaitės. Jie rašys memuarus apie tai, kaip jiems valdant šalį buvo gerai, bet būtinai nutylės apie į skurdą ir prasiskolinimą įklampintą ateities kartą, iškreipimą bei nukrypimą nuo gyvos, saugios gamtos. Jie atims bet kokią pasirinkimo laisvę iš žmonių, norinčių keisti padėtį. Paprastas klausimas — kas labiau paveikia žmogaus gyvenimo kokybę: ar išleisti pinigai reklamai, įtikinėjant, kaip jis gerai gyveno, ar už tuos pinigus padaryti konNukelta į 2 p.


2014 m. balandis

kretūs darbai — pastatytos gamyklos, sutvarkyta infrastruktūra, sukurtos darbo vietos, sumokėti didesni atlyginimai ir pensijos, kokybiškesnis medicinos aptarnavimas ir t. t.? Turbūt visiems aišku, kad antra. Ar kas nors gali įvardyti tokius darbus per penkerius Landsbergio-Grybauskaitės sindikato prezidentavimo metus? Tokių nėra ir matyt artimiausiu metu nenusimato. Kodėl gi tiek daug ant kiekvieno kampo reikia kalbėti ir dezinformuoti žmones apie tai, ką tu neva darai ir ką ruošiesi daryti? Dėl to, kad per penkerių metų kadenciją nieko nėra padaryta, todėl ir reikia plauti smegenis žmonėms kitu, propagandiniu būdu. O žmonės už tokį melą mokės brangiai ir ilgai. Labai lengva palyginti propagandos lygį mano atžvilgiu, nes kai pats praeini propagandos mėsmalę, pradedi kitaip suvokti jos mastą. Net rusams su savo propagandiniais pareiškimais dar toli iki mūsų. Kaip jūs galvojate, kiek kartų normaliam žmogui su normalia psichika reikia pateikinėti informaciją, kad

www.darbopartija.lt

jis atsimintų ir suprastų, kas jam norėta pasakyti? Na, visiškai normaliam užtenka vieną kartą. Dėmesio sutrikimo problemą turinčiam žmogui, kokių šiandien yra apie 99 proc., pagal psichologų tyrimus, reikia pakartoti maždaug 50 kartų, ir tai laikoma norma. Kas nors sugebės atspėti, kiek apie mane ir Darbo partijos bylą pasakyta nacionalinėje žiniasklaidoje? Ogi daugiau kaip 7 000 kartų! Tai sakau, remdamasis profesionaliai atliktu monitoringu. Vien tik respublikiniuose televizijos ekranuose, ir ne šiaip sau per laidas, kurios net nebuvo skaičiuojamos, o per žinių programas, parodyta 578 kartus, o tai yra didžiausio žiūrimumo laikas. Jūs galvojate, kad tiek kartų žurnalistai dirbtų su šita tema dykai? Ne. Už visa tai yra mokama. Ko siekiama, taip darant? Pagrindinis tikslas — siekis nuslėpti savo nusikaltimus bei sumenkinti ir apšmeižti kitų padarytus gerus darbus. Nes ypač per rinkimus yra naudojama pagrindinė rinkimų technologija — „meilė, baimė ir neapykanta“. Na ir palyginimui — 50

kartų ir 7 000 kartų — jaučiate, kaip jus, gerbiami žmonės, bando zombinti? Kas tai yra? Tai reiškia, kad aukščiausia valdžia, pasitelkusi žiniasklaidą, savo žmones, tai yra žiūrovus ir skaitytojus, laiko visiškais bukapročiais, kad tiek kartų jiems būtų brukama ta pati informacija. Tai yra daroma tam, kad sukeltų neapykantos jausmą kitų atžvilgiu. Viskas būtų gerai, jei jūsų gyvenimas nuo to keistųsi į gerąją pusę, bet taip nėra. Tas, kas nenori savęs laikyti bukapročiais, palieka šalį ir emigruoja. Kiek kartų jums teko skaityti ar matyti reportažus apie mano sukurtas darbo vietas, sumokėtus mokesčius ir atlyginimus žmonėms? Neteko. Juk to negalima rodyti, nes žmonės pakeis nuomonę apie mane į gerąją pusę, o valdžios tikslas mane pasodinti, izoliuoti, išstumti. Tačiau jeigu žmonės turės apie mane geresnę nuomonę, tai padaryti bus sunku, visuomenėje kils nepasitenkinimas, todėl ir tenka liaudį zombinti. Tad palyginkite — kiek jums prikišta valdžios nuveiktų menamų „darbų“? Ir kodėl tiek daug

Darbiečių žinios // 2

reikia rodyti tų valdžios „darbų“? Nors nuo jų veiklos jūsų gyvenimas negerėjo, o jūsų kišenė kaip buvo, taip ir liko tuščia. Todėl jus zombina ir sako, kad gyvenate gerai ir turite džiaugtis, kad jums taip sakoma, o ar išties gyvenate, ar ne — tai ne taip ir svarbu. O štai mano darbų nereikia ir rodyti, nes jie kalba patys už save ir maitina tūkstančius šeimų. Verta tik susimąstyti, kiek dar žmonės bus maitinami ir bus sotūs bei kantrūs tais darbais, kurių vaisiai varo juos į skurdą ir stumia iš Lietuvos? Vis tik, baigdamas savo straipsnį, noriu palinkėti Lietuvos žmonėms gauti iš valdžios tikrą pasitenkinimą realiame gyvenime, o ne tik virtualiame — per pigią propagandą. Nes Lietuvos žmonės verti geresnio gyvenimo, nei šiandien jiems siūlo Landsbergio-Grybauskaitės sindikatas, o tai galima pasiekti tik per gerus pavyzdžius, realiai investuojant ne į melo reklamą, o į gamybą, darbo vietų kūrimą ir įmonių pajamų didinimą.

V. Gedvilas: „Si vis pacem, para bellum“ — ar tikrai?“ Pagaliau. Nes iki šiol, lyg ir nusiraminę, kad mūsų saugumą garantuoja NATO, galėjome tik mikčioti, bandydami paaiškinti, kodėl negalime skirti tinkamo finansavimo gynybai ir kaip patys rūpinamės valstybės saugumu. Pagaliau, kur solidarumas su kitomis NATO narėmis, kurios gynybai skiria tiek, kiek ir įsipareigojo? Teko kalbėtis ne kartą ir su JAV senatoriumi John McCain, ir su NATO vadu AnUkrainos įvykių švieso- ders Fogh Rasmussen. Per je kaip niekad aktualus tapo nepilnus metus su A. F. RaLietuvos saugumo, gyny- smussen buvau susitikęs tris bos ir jos finansavimo klau- kartus — jis visuomet prasimas. dėdavo kalbą nuo tos temos.

Visiškai suprantu NATO vadovą, nes jo vietoje elgčiausi lygiai taip pat. Taigi, ledai pagaliau pajudėjo. Bent taip atrodo. Politinės partijos ką tik pasirašė susitarimą dėl krašto apsaugos finansavimo didinimo. Tikslas — per artimiausius metus kelis metus pasiekti, kad finansavimas būtų ne mažesnis kaip 2 proc. nuo bendrojo vidaus produkto. Kaip ir esame įsipareigoję NATO. Ukrainos padėties kontekste ne vienam Lietuvos piliečiui kyla ir dar vienas klausimas — ką daryti, jei Lietuvai iškiltų reali grėsmė,

o gal net prasidėtų karas? Ką turėtų daryti kiekvienas iš mūsų? Kur kreiptis? Kokia institucija tuo pasirūpintų? Kas formuos, paskirs konkrečias užduotis, kas ir kokią komandą turės teisę duoti? Kartą to paklausiau dviejų mūsų gynybos struktūrų vadovų. Taip sutapo, kad abu vienu metu buvo mano kabinete. Aiškaus atsakymo nesulaukiau. Užtat ne kartą apie tai kalbėjausi su įvairių Europos šalių parlamentų pirmininkais ir pavaduotojais. Pas juos kitaip. Nukelta į 3 p.


3 // Darbiečių žinios

Jie tiksliai žinotų, kur eiti, ką daryti, kokiam daliniui priklauso ir visa kita. Dauguma mano amžiaus žmonių yra įgiję atsargos karininko laipsnį, ne kartą dalyvavę mokymuose, šaudę, ardę ir surinkinėję kelių tipų ginklus. Jie turėtų puikiai visa tai prisiminti. Nes ir patys tai yra darę. O dabartinis jaunimas? Neseniai vienoje profesinėje mokykloje, prieš beveik dviejų šimtų jaunuolių auditoriją, paklausiau: „Ku-

www.darbopartija.lt

ris iš jūsų yra laikęs rankose ginklą?“ Pakilo viena ranka. Merginos. Nustebusiesiems ji kukliai paaiškino, esanti Šaulių sąjungos narė. Savanoriškai. Tik dėl to ir turinti tokios patirties. Senovės išmintis byloja: „Si vis pacem, para bellum“, kas reiškia „Nori taikos — ruoškis karui“. Ar tikrai šis principas gali būti taikomas Lietuvai? Ir ar tikrai siekiame taikos? Taip, Lietuva yra atsisakiusi šauktinių kariuomenės ir

pasirinkusi profesionaliąją. Taip, yra dar Krašto apsaugos savanorių pajėgos, susidomėjimas kuriomis pastaruoju metu juntamai išaugo. Dėl suprantamų priežasčių. Yra galimybė lankyti specialius kursus ir įgyti, regis, leitenanto laipsnį. Tačiau privalomojo karinio parengimo ar bent minimalaus supažindinimo nėra. Taigi, pilietiškumo pagrindų pamokas siūlyčiau praplėsti. Ir kaip atrodytų keista, bet šiuo metu būtų

2014 m. balandis

tikslinga papildyti bendrąjį ugdymą ir kariniu pasirengimu (ugdymu), tuomet ne tik žodžiais mylėtume Tėvynę, o konkrečiai padėtume jaunimui įgyti žinių, pasirengti prireikus praktiškai ginti Tėvynę. Kaip rodo skaudi Ukrainos patirtis, būtina į tokio parengimo galimybę ar net būtinybę pradedi žvelgti kitaip. Esu įsitikinęs, jog ši tema nusipelno platesnės diskusijos. Ir konkrečių veiksmų. Aš būčiau už.

D. Mikutienė: „Steigiamas Nacionalinis vėžio institutas – geriausios pasaulio praktikos diegimas Lietuvoje“

Balandžio 17 d. Seimas priėmė Nacionalinio vėžio instituto įstatymą ir lydimojo Mokslo ir studijų įstatymo pakeitimus, kuriais nutarta iki 2014 m. liepos 1 d. įsteigti valstybinį mokslinių tyrimų institutą – Nacionalinį vėžio institutą. Į jo sudėtį nutarta įtraukti ir kliniką. Už Nacionalinio vėžio instituto įstatymą balsavo 67 Seimo nariai, prieš – 1, susilaikė 9 parlamentarai. Pasak Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės, darbietės Dangutės Mikutienės, šis žingsnis turėjo būti žengtas jau seniai. Mat remiantis Mokslo ir studijų įstatymo 93 straipsnio 4 dalimi, dar iki 2010 metų gruodžio 31 dienos Vilniaus universiteto Onkologijos institutas turėjo būti reorganizuotas į valstybinį moksli

nių tyrimų institutą-Nacionalinį vėžio institutą, savo sudėtyje turintį Kliniką. „Nacionalinis vėžio institutas – geriausios pasaulio praktikos diegimas Lietuvoje. Labai svarbu, kad sprendimus priimantys politikai, pagaliau suvokę šio žingsnio svarbą ir tikslingumą, nebevilkino šio įstatymo ar nebeieškojo nepagrįstų, neracionalių alternatyvų. Juk dar 2007 m. Stokholmo deklaracijoje, kurią pasirašė 17 Europos šalių stipriausi kovos su vėžinėmis ligomis centrai, teigiama, kad pagrindinis instrumentas, užtikrinantis kovos su navikinėmis ligomis sėkmę yra vėžio centrai. Nedovanotina, kad kai kurie politikai, neaišku kokių tikslų vedini, trukdė tai padaryti“, – kalbėjo D. Mikutienė.

Sveikatos komiteto pirmininkė taip pat pridūrė, jog svarus argumentas buvo tai, kad Vilniaus universiteto Onkologijos institutas atitinka visus kriterijus ir sąlygas Nacionaliniam vėžio institutui įkurti. Tai – vienintelė Lietuvoje specializuota onkologinę pagalbą teikianti įstaiga, kuri 2013 m. gegužės mėnesį gavo vienintelę Rytų Europoje OECI (angl. Organisation of European Cancer Institutes) akreditaciją. Reorganizavus Vilniaus universiteto Onkologijos institutą į Nacionalinį vėžio institutą, bus užtikrinta praktikos, mokslo ir studijų vienovė, aukštos kokybės gydymo paslaugų teikimas ir moderniųjų technologijų prieinamumas onkologiniams pacientams bei visų mokslinių tyrimų komponentų, pradedant fundamentaliuoju mokslu ir baigiant klinikiniais tyrimais, integracija tarpusavyje. Tai leis kurti naujus metodus, metodikas ir technologijas, diegiamas klinikoje, užtikrinant aukščiausio lygio pacientų sveikatos apsaugą, besiremiančią naujausiais pasiekimais kovos su vėžinėmis ligomis srityje. Pagal įstatymą Naciona-

linis vėžio institutas spręs sveikatos apsaugai, šalies ūkiui svarbius klausimus, bendradarbiaudamas su verslo, valdžios ir visuomenės atstovais, teiks mokslinę, medicininę, metodinę, konsultacinę ir kitokią pagalbą onkologijos klausimais, skleis visuomenėje mokslo žinias ir diegs jas į švietimą, koordinuos vėžio kontrolės veiklą ir teiks Sveikatos apsaugos ministerijai pasiūlymus dėl onkologinės pagalbos tobulinimo, teiks aukščiausio lygio specializuotas ir individualizuotas onkologijos asmens sveikatos priežiūros paslaugas Lietuvos ir užsienio gyventojams. Pažymėtina, kad pastaruoju metu piktybiniai navikai yra viena iš svarbiausių medicinos problemų Lietuvoje – kiekvienais metais diagnozuojama apie 18 tūkst. naujų susirgimų onkologinėmis ligomis, o mirštamumo nuo onkologinių ligų ir sergamumo santykis yra vienas didžiausių Europoje. Pagal Europos mokslo fondo ekspertų prognozes 2020 metais mirštamumas nuo onkologinių ligų bus didesnis negu mirštamumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų.


2014 m. balandis

www.darbopartija.lt

Darbiečių žinios // 4

Mediacija – alternatyva rinktis paprastesnį ginčų sprendimo būdą

Nesusidūrusiesiems su teisės mokslu terminas mediacija greičiausiai nelabai žinomas, tačiau tarp teisininkų ir politikų jau kurį laiką netyla diskusijos apie mediacijos pranašumus prieš teisminį ginčų sprendimą. Mediacija, arba civilinių ginčų taikinamasis tarpininkavimas, – tai alternatyvus ginčų taikaus sprendimo būdas, vykdomas dalyvaujant trečiajam nešališkam asmeniui – taikinimo tarpininkui, arba kitaip – mediatoriui, kurį ginčo šalys skiria bendru sutarimu. Mediatoriaus pagrindinė užduotis – padėti ginčą išspręsti taikiai. Būtent tas aspektas, kad ginčo sprendimo priėmimo prerogatyva priklauso pačioms šalims, o ne trečiajam asmeniui (arbitrui), skiria mediaciją nuo kitų alternatyvių ginčų sprendimo būdų (pavyzdžiui, arbitražo, trečiųjų teismo ir kt.).

Sutaupytų laiko ir pinigų Bylinėjimasis, teismo procesas, dalyvavimas bylos nagrinėjimo posėdžiuose paprastai sukelia daug neigiamų emocijų jame daly

vaujantiems asmenims, be to, kainuoja nemažai laiko ir, žinoma, pinigų. Tai ypač liečia ginčo šalis, sprendžiančias su šeimos teise susijusius konfliktus. Pasitelkus mediacijos procesą, galima išvengti šių nemalonumų ar bent jau gerokai juos sumažinti – palyginti su teisminiu ginčų sprendimo būdu, mediacijos procesas trunka trumpiau ir kainuoja mažiau ne tik žmogui, bet ir valstybei. Dar vienas mediacijos privalumas – ginčo šalys sprendimo kontrolę turi savo rankose, tad jeigu jų netenkina mediatoriaus sprendimas, jie gali tiesiog atsisakyti sudaryti taikos sutartį ir iš mediacijos proceso pasitraukti, kada panorėję, nenurodydami jokių priežasčių. Be to, mediacijos procesas garantuoja visišką konfidencialumą – tiek informacija, gauta mediacijos metu, tiek pats procesas yra tik mediatoriaus ir šalių žinioje. Ir vis dėlto, svarbiausias šio proceso privalumas – jame nėra pralaimėjusiųjų. O argi ne geriausia ir tikriausia pergalė yra ta, kurioje niekas nesijaučia pralaimėjęs? Be to, pastaruoju metu visuomenės nepasitikėjimas teismais

yra smarkiai išaugęs, tad šis alternatyvus ginčų sprendimo būdas galėtų pasitarnauti, grąžinant žmonių tikėjimą teisingumu. Mediacija atsirado senovės Kinijoje bei Japonijoje, kur šalių tarpusavio santykiai ir puoselėjamos vertybės skatino šio alternatyvaus ginčų sprendimo būdo vystymąsi. Šiandien mediacija yra plačiai paplitusi kone visoje Vakarų Europoje – tokiose šalyse kaip Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose, Šveicarijoje, Liuksemburge, Italijoje, Ispanijoje šis alternatyvus ginčų sprendimo būdas jau senokai spėjo įleisti šaknis ir stipriai didina pasitikėjimą teismais. Verta paminėti, kad šiose šalyse mediacijos procesas vis tobulėja – valstybės mediacijos procesą remia, skatina ir sudaro jam kuo palankesnes sąlygas.

Lietuvoje – mediacijos procesas nesutvarkytas

jai skyrė ypatingą dėmesį ir tokiu būdu išsprendė daugelį su teisminiais procesais susijusių problemų – sutrumpėjo bylų nagrinėjimo laikas, išaugo taikių susitarimų skaičius bei pasitikėjimas teismais. Lietuvoje mediacija įteisinta 2008 metais, tačiau telieka apgailestauti, kad praėjusi Vyriausybė nesugebėjo šio proceso sutvarkyti taip, jog jo teikiamais pranašumais galėtų pasinaudoti kiekvienas pilietis – faktiškai mediacija Lietuvoje nevyksta. Taip yra ir dėl to, kad trūksta informacijos apie šį procesą ir todėl, kad daugeliui neaiškūs ir nežinomi net tokie esminiai klausimai, kaip ir kur surasti mediatorių. Darbo partija savo rinkimų programoje mediacijai skyrė didelį dėmesį. Šiuo metu Vyriausybėje veikia darbo grupė, skirta mediacijos procesui Lietuvoje tobulinti. Grupei vadovauja Darbo partijos deleguotas teisingumo viceministras Giedrius Mozūraitis. Netrukus ši darbo grupė pateiks savo išvadas ir pasiūlymus dėl mediacijos proceso tobulinimo. Tikiuosi, kad bus išspręstas mediatorių statuso klausimas – kaip tapti mediatoriumi, kokia kompetencija reikalinga, norint dirbti šį darbą, o palaipsniui bus sukurtas pagrindas mediatorių savivaldos institucijai. Kryptingai dirbant ir viešinant informaciją apie šio proceso privalumus, mediacija turėtų tapti greita, naudinga ir visiems prieinama alternatyva.

Belgijoje ir Italijoje beveik pusė mediacijos procesų baigiasi taikos sutartimi. Belgijoje mediacija padeda „sutaupyti“ 330 bylinėjimosi dienų ir maždaug 17 000 litų, Italijoje – net 860 dienų ir 25 000 litų. Nors Lietuvoje bylinėjimosi procesas yra trumpiausias visoje Europos Sąjungoje – vidutiniškai 275 dienos – tačiau bylinėjimuisi teismuose išleidžiame daugiau už Angliją, Daniją ar Prancūziją. Praėjusio dešimtmečio pabaigoje toks ginčų sprendimo būdas pradėjo populiarėti ir Rytų Europoje Seimo Darbo partijos – mediacijos įstatymus priėmė Estija, Latvija, Slovakija, frakcijos narys Lenkija. Pastaroji meditaci- Valdas Skarbalius

Darbieciu zinios balandis