Page 1

Didžiausios daromos klaidos lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamine Jūratė Slavinienė, lietuvių kalbos mokytoja ekspertė 2016- 03- 05


Iš Lietuvių kalbos ir literatūros egzaminų programos • 12. Brandos egzamino užduotis – rašinys, t. y. atvirojo tipo integruota užduotis, kurią atlikdamas mokinys parodo kultūrinę brandą; analizės, sintezės, apibendrinimo, vertinimo, problemų sprendimo ir argumentavimo gebėjimus; kalbos vartojimo efektyvumą ir raštingumą. • 17.1. pasirinktą temą reikalaujama atskleisti aptariant pilietines, egzistencines, pasaulėvokines ir pan. problemas;


Iš Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programos • 13. Brandos egzaminui pateikiamos dvi samprotavimo rašinio ir dvi literatūrinio rašinio užduotys: • 13.1. samprotavimo objektas – problema; tikslas – apsvarstyti (išspręsti) problemą; • 13.2. literatūrinio rašinio objektas – literatūra; tikslas – pateikta tema interpretuoti (nagrinėti, analizuoti) autoriaus(-ių) kūrybą; • 13.3. prie kiekvienos temos pateikiamas sąrašas autorių, iš kurių vieną būtina pasirinkti: • 13.3.1. valstybiniam brandos egzaminui pateikiami trys privalomi lietuvių autoriai iš Bendrosios programos išplėstinio kurso; (2013 10 28 įsak. Nr. V-1019) • 13.3.2. mokykliniam brandos egzaminui pateikiami trys privalomi lietuvių autoriai iš Bendrosios programos bendrojo kurso. (2013 10 28 įsak. Nr. V-1019)


Iš Lietuvių kalbos ir literatūros bandos egzamino programos 15. Valstybinio brandos egzamino samprotavimo rašinyje: • 15.1. pasirinktą temą reikalaujama atskleisti analizuojant pilietines, egzistencines, pasaulėvokines ir pan. problemas; • 15.2. analizę privalu susieti su pasirinkto vieno iš nurodytų autorių kūryba ir literatūriniais (kultūriniais) kontekstais; be to, galima remtis ir asmenine (kultūrine, visuomenine, emocine) patirtimi.


Iš Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programos 16. Valstybinio brandos egzamino literatūriniame rašinyje: 16.1. pasirinktą temą reikalaujama atskleisti analizuojant kūrinius ir jų kontekstus; 16.2. privalu rašyti apie dviejų autorių kūrybą: vieną autorių pasirinkti iš nurodytų, kitą programinį autorių pasirinkti savo nuožiūra.


Samprotavimo rašinys PROBLEMOS ANALIZĖ

• Problemos supratimas (ar gerai suvokta problemos esmė; ar problema aiškiai suformuluota ir nuosekliai svarstoma; ar įžanga kryptinga, ar išvados pagrįstos). • Argumentavimas (ar teiginiai išsamiai pagrįsti; ar visi argumentai tinkami ir svarūs; ar tekstas rodo gebėjimus analizuoti ir apibendrinti; ar samprotavimas savarankiškas ir įtikinamas; ar aiški rašančiojo pozicija).


Samprotavimo rašinys RĖMIMASIS LITERATŪRA IR KONTEKSTU

• Kūrinio supratimas ir gebėjimas jį vertinti (ar samprotaujama remiantis nurodytų programinių autorių kūryba ir kontekstu; ar rėmimasis literatūra pagrindžia teiginius: ar teiginiai tinkamai paremiami kūriniu ir kontekstu, ar tai neprieštarauja kūrinio prasmei). • Ar tinkamai vartojamos literatūrologijos sąvokos.


LITERATŪRINIS RAŠINYS

TEMOS PLĖTOTĖ

• Temos supratimas (ar gerai suvokta tema; ar pagrindinė mintis aiškiai suformuluota ir kryptingai, nuosekliai plėtojama; ar įžanga kryptinga, ar išvados pagrįstos). • Ar individuali temos plėtotė.


LITERATŪRINIS RAŠINYS LITERATŪROS KŪRINIO(IŲ) INTERPRETAVIMAS IR SIEJIMAS SU KONTEKSTU

• Kūrinio interpretavimas ir gebėjimas jį vertinti (ar interpretuojamas bent vienas iš nurodytų programinių kūrinių; ar kūriniai interpretuojami tuo aspektu, kurio reikalauja tema; ar interpretavimas ir vertinimas rodo kūrinio supratimą; ar tikslingai remiamasi kontekstais; ar pagrindžiamos kūrinių sąsajos). • Ar tinkamai vartojamos literatūrologijos sąvokos.


RAŠINIO TURINYS I lygis 15- 25 taškai (16- 35 balai) Tema suvokta, tačiau tekstui trūksta prasminių akcentų, aiškumo, kryptingumo. Gali būti kalbama ne iš esmės arba pagrindžiami ne visi teiginiai. Daromos ne visai pagrįstos išvados. Retai aiškinamos priežastys. Įrodymai pateikiami miglotai, pavyzdžiai ne visai tinkami. Ignoruojamas arba paviršutiniškai įvertinamas akivaizdus alternatyvus požiūris. Rašinyje daug pasikartojimų, bet mintys neišplėtojamos. Argumentavimas seklus, paviršutiniškas, nepajėgiama rasti svarių argumentų. Daug nereikalingų smulkmenų / nukrypimų. Kūriniai bandomi interpretuoti, bet trūksta žinių ir gebėjimų. Kontekstas aptartas, bet ne visada tikslingai. Remiamasi išankstiniu žinojimu.


Žemiausias lygis. Galėtų būti I lygis (lyg ir vyšnios sultys, lyg ir serbentų, lyg ir kraujas.... (atsiprašau už vaizdelį)


RAŠINIO TURINYS II lygis 26- 38 taškai (37- 82 balai) Tema suvokta, tekstas aiškus, rodo gebėjimus analizuoti ir apibendrinti, temos plėtotė pakankama. Aptarti reikšmingi problemos / temos aspektai. Pasirinkta tinkama struktūra turiniui perteikti. Pagrindinė mintis aiški, svarbiausi teiginiai išskiriami. Argumentavimas tinkamas, bet gali būti ne visada svarus. Samprotaujama logiškai, tačiau pernelyg abstrakčiai. Gali būti praleidžiami svarbūs niuansai ir / arba daugiau dėmesio skiriama antraeiliams dalykams negu esmei. Gali būti pristatoma kitokia nuomonė, tačiau negebama jos pagrįstai įvertinti. Kūrinių idėjos suprantamos ir tinkamai interpretuojamos. Pakankamai tikslingai remiamasi kontekstu. Išvados iš esmės pagrįstos, rašančiojo požiūris aiškus. Patvirtinamos, iliustruojamos žinomos tiesos.


Pagrindinis lygis

(II lygis, žemesnė 5-4 taškų zona)

Tai vyšnios kauliukas  - temos, problemos) užuomazgos...


Aukštesnis lygis, atitiktų 6 taškų zoną: kauliukas apaugintas vyšnios „mėsyte”


RAŠINIO TURINYS III lygis 39- 50 taškų (86- 100 balų) Tema puikiai suvokta, tekstas nuo pradžios iki galo rodo išskirtinius gebėjimus analizuoti ir apibendrinti. Išanalizuoti svarbiausi problemos / temos aspektai ir jų sąsajos. Tezė atskleista išsamiai – nuo bendro pobūdžio teiginių iki konkrečių detalių (arba atvirkščiai). Pasirinkta tinkama struktūra turiniui perteikti. Teksto struktūra logiška: įžanga kryptinga, išvados pagrįstos; dėmesys sutelktas į tezės įrodymą; išlaikomas tinkamas idėjų ir pagrindimo balansas; nėra nereikalingos informacijos. Rašančiojo požiūris aiškus, esmingai pagrįstas, įtikinamas; kur dera, pristatoma kitokia nuomonė ir su ja polemizuojama, ieškoma tiesos. Parodomas savo įrodymų svarumas. • Puikiai suprantamos kūrinių idėjos, nepriekaištingai interpretuojama. Pagrįstai remiamasi kontekstu. Argumentavimas įtaigus, jį sunku atremti. Atskleidžiamas literatūrinis (kultūrinis) išprusimas.


Aukščiausias lygis (III, 7 taškų zona): vyšnia medžio „kontekste”)


KOKIE ESMINIAI SAMPROTAVIMO IR LITERATŪRINIO RAŠINIO SKIRTUMAI • FUNKCINIS STILIUS • RAŠINIO ĮŽANGA • PASTRAIPOS STRUKTŪRA IR RAIŠKA • LITERATŪROS MOKSLO SĄVOKOS • RAŠINIO PABAIGA


VBE rašinys SAMPROTAVIMO

Samprotavimo rašinį reikia rašyti publicistiniu stiliumi.

• Problemos supratimas. • Argumentavimas, pagrindimas. • Teksto gilioji struktūra. • Rėmimasis privalomu autoriumi ir kontekstu.

• dalykiška kalba (bent minimaliai vartoti literatūros mokslo sąvokas); • vaizdinga kalba (palyginimai, retoriniai klausimai, paralelizmai...); • rašančiojo požiūrio – vertybinių nuostatų – atskleidimas.

18


KONTEKSTAS Kontekstas – aplinka, iš kurios tekstas išauga ir kurios pėdsakų lieka tekste. Kontekstas paaiškina ir papildo teksto prasmę.

Žmogus ne visada puoselėja kultūrą tik remdamasis kartų ryšiu: nutrūkus šiai sąsajai jam dar lieka tikslo, idealų siekimas. Tuomet individas pradeda vadovautis savo vidiniu pasauliu, gyvenimo pajauta, troškimais,stengiasi atskleisti save ir savo tautinę tapatybę kūryboje. Tokį herojų vaizduoja XX a. egzodo rašytojas Antanas Škėma. Daug metų emigracijoje praleidęs rašytojas modernistas romane „Balta drobulė“ aprašo į save panašų pagrindinį veikėją Antaną Garšvą – keltuvininką, dirbantį beprasmišką darbą didžiausiame Niujorko viešbutyje. Antanas Garšva sako esąs „lietuvis kaukas“. Jis suvokia savo padėties absurdiškumą, atskirtį nuo gimtinės. Vis dėlto veikėjas stengiasi pasiekti savo tikslą: parašyti gerą eilėraštį, įprasminti savo gyvenimą. Jo galvoje nuolat skamba norimo sukurti eilėraščio nuotrupos – liaudies dainų motyvai. Panašiai savo gyvenimą svetimoje erdvėje stengėsi įprasminti ir rašytojas: daug rašė, dalyvavo įvairiuose kultūriniuose sambūriuose. Antanas Škėma savo ir vaizduojamų veikėjų pavyzdžiu tarytum nori įrodyti, kad žmogus, praradęs tiesioginį kartų ryšį, bet kokioje situacijoje gali atskleisti savo ryžtą, siekti susikurtų idealų ir taip puoselėti tautinį identitetą, kultūrą.

autoriaus biografija; autoriaus kūryba; visas kūrinys; istorinis; literatūros krypties ar srovės; temos ar motyvų; filosofinis; kultūrinis.

19


Pastraipos teminis sakinys ir baigiamoji išvada Labai svarbu ir baigiamąją išvadą susieti su teminiu sakiniu. Tema „Ar kartų ryšys – vienintelė kultūros tęstinumo galimybė?“ Pasirinktas autorius – Šatrijos Ragana PASTRAIPA Teminis sakinys. Visų pirma tėvai perduoda savo kultūrą vaikams skiepydami moralines vertybes. Užduotis Baigiamoji išvada. Taigi kultūros tęstinumo sąlygas sukuria stiprus tėvų ir vaikų ryšys, subtilus grožio ir meno pajautimo perteikimas.

20


VBE rašinys LITERATŪRINIO RAŠINIO ĮŽANGA Literatūra – žmogaus sielos tyrinėtoja (

Antanas Baranauskas, Juozas Tumas-Vaižgantas, Vincas Mykolaitis-Putinas)

Anot absurdo literatūros atstovo Franco Kafkos, nieko kito nėra – tik dvasinis pasaulis; tai, ką vadiname jutiminiu pasauliu, yra tik mirksnio būtinybė žmogaus gyvenime. Iš esmės sutinku su šiuo teiginiu, nes žmogaus siela ir yra amžinoji būtis. Literatūroje jau nuo seno tyrinėjamas individo dvasinis pasaulis – jo vidiniai išgyvenimai, jausmai, kančia. Šiuos svarbiausius gyvenimo aspektus galime įžvelgti įvairių epochų rašytojų kūriniuose, pavyzdžiui, XX amžiaus lietuvių modernizmo atstovo Antano Škėmos romane „Balta drobulė“, intelektualiosios prozos pradininko Vinco Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“ ir socialinę tematiką nagrinėjusio rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto apysakoje „Dėdės ir dėdienės“. Minėtų rašytojų kūriniuose išryškinama žmogaus misija žemėje ir savojo „aš“ ieškojimai. (102 ž.)

SAMPROTAVIMO RAŠINIO ĮŽANGA Tema „Ar kartų ryšys – vienintelė kultūros tęstinumo galimybė?“ (Šatrijos Ragana, Vytautas Mačernis, Antanas Škėma)

XX a. katastrofų laikotarpio rašytojas Erichas Marija Remarkas kultūrą apibūdino kaip plonytį sluoksnelį, kurį gali nuplauti lietus. Tačiau nepaisant tokio apibūdinimo kultūra – ne tik mokslas ir menas, bet ir pagrindinis tautos identiteto rodiklis, žmogaus tautiškumo, jo vidinio pasaulio, dorovės principų atvaizdas. Kultūra yra veikiama įvairių globalių išorinių veiksnių, o jos tradicijos dažniausiai siekia tolimą tautos praeitį ir yra perduodamos iš kartos į kartą. Vis dėlto kyla klausimas, ar tik kartų ryšys sudaro sąlygas išsaugoti kultūrą?

21


LITERATŪRINIO RAŠINIO STILIUS

Literatūrinį rašinį reikia rašyti populiariuoju moksliniu stiliumi. Pastarasis pasižymi ne tik kalbos tikslumu ir tinkamai vartojamomis sąvokomis (terminija), bet ir patrauklumu bei įtaigumu. Tuo jis artimas publicistiniam stiliui.

Pagrindiniai stiliaus požymiai, kurie pravers rašant rašinį: • dalykiška kalba; • vartojamos literatūros mokslo sąvokos; • atskleidžiamas literatūrinis (kultūrinis) išprusimas; • pastraipa – kūrinio interpretacija (dažniausiai subjektyvi) – turi sietis • su rašinio tema.

Literatūriniam rašiniui labiau tiks mokslo populiarinamasis stilius. Mokslo populiarinamųjų tekstų tikslas – pateikti informaciją patraukliai, įtaigiai, todėl tokie tekstai kai kuriais bruožais priartėja prie publicistikos ar grožinės literatūros.

22


Turinio vertinimas (literatūrinis ir samprotaujamasis) Struktūra 4 t.- Pasirinkta ypač tinkama struktūra turiniui perteikti. Tema plėtojama kryptingai, pagrindinė mintis aiškiai suformuluota, idėjos perteikiamos kūrybingai, originaliai komponuojant tekstą. 3 t. Pasirinkta tinkama struktūra turiniui perteikti, tema plėtojama kryptingai, pagrindinė mintis aiškiai suformuluota, įžanga motyvuota, baigiamosios išvados pagrįstos. 2 t. Struktūra ne visai tinkama turiniui perteikti, tema plėtojama kryptingai, pagrindinė mintis aiški; įžanga turi trūkumų/ baigiamosios išvados iš dalies pagrįstos. 1 t. Struktūra mažai tinkama turiniui perteikti, temos plėtotei trūksta kryptingumo, pagrindinė mintis aiški, įžanga ir išvados turi trūkumų/ įžanga/ baigiamosios išvados netinkamos.


Literatūrinis rašinys Prarastos tėvynės ilgesys Lietuvos literatūroje S. Nėris, A. Škėma, Č. Milošas • Tema suprasta. Motyvuotai išskirti ir išnagrinėti temos aspektai, atskleidžiamos jų sąsajos. Atskleidžiamas literatūrinis (kultūrinis) išprusimas. • Galimi aspektai:

• Tėvynės prarasties patirtis lydi Lietuvos literatūros žmogų įvairiais istoriniais laikotarpiais. Visus kūrėjus (herojus) sieja bendra situacija – benamystė, prarasta tėvynė, tremtis per prievartą. • Žmogus jaučiasi nevisavertis, neautentiškas be savo tėvynės. Šis ilgesys literatūros tekstuose įgauna įvairią išraišką – nuo elegiškos nostalgijos iki gilaus dramatizmo, sarkazmo.

• Prarastos tėvynės ilgesys trukdo pritapti prie naujų aplinkybių. • Prarastos tėvynės temos kūrinių gausa ir įvairovė liudija tėvynės svarbą. • Šiandien tėvynės ilgesys ryškėja ir naujosios bangos emigrantų, ją praradusių dėl savanoriškos migracijos, kūriniuose. Ilgesys pasireiškia laikinumo pojūčiu.


Galimi aspektai pasirinktų autorių kūryboje: A. Mickevičiaus subjektas – per prievartą išstumtas iš tėvynės tremtinys, jos besiilgintis, nostalgiškai atkuriantis jos praeities panoramą. S. Nėries tėvynės ilgesys asmeniškas, itin skaudus, susijęs su šeimos lizdo praradimu ir asmeninių klaidų apmąstymu, gyvenimas be tėvynės suvokiamas kaip neįmanomas, į ją tikimasi grįžti. A. Škėmai prarasta tėvynė neatrodo kaip rojus, grįžti į ją neįmanoma, lieka skausmingas negalėjimas visavertiškai gyventi be jos ir bandymas nepasiduodi sentimentams. Just. Marcinkevičiaus poetinėje dramoje „Mažvydas“ tėvynė yra itin arti, kasdien matoma, bet nepasiekiama; jos ilgesys herojų skatina dirbti tėvynės labui, nostalgiją bandant pakeisti pozityvia veikimo programa. Č. Milošo eilėraščiuose apie prarastą tėvynę kalbama kaip apie prarastąjį rojų. Kitų autorių, ypač išeivijos (A. Nykos-Niliūno, Liūnės Sutemos), kūryboje tėvynės ilgimasi kaip negrįžtančio laiko, vaikystės, prarastų žmonių.


Miesto vaizdavimo kaita lietuvių literatūroje K. Donelaitis, J. Savickis, J. Kunčinas J. Biliūnas, H. Radauskas Tema puikiai suvokta, kryptingai ir nuosekliai plėtojama, išskirti esminiai aspektai, atskleidžiamos jų sąsajos – miesto vaizdavimas lietuvių literatūroje kito: nuo svetimo, gąsdinančio miesto (pagundų ir blogybių šaltinio) iki artimo, savo miesto (įvairialypio, netgi euforiško, sakralaus.). Miesto vaizdavimas kultūros, istorijos, auros, žmonių aspektu.


Galimi aspektai pasirinktų autorių kūryboje: Kristijonas Donelaitis. Miestas kaip blogybių šaltinis (pvz., Plaučiūno kelionė į Karaliaučių, epizodas su Diksu). Jonas Biliūnas. Mieste nutinka bėdos (Ubago pasakotojo išvykimas iš kaimo į miestą, kuriame ir suserga), nužudyti sukilėliai mieste (Liūdna pasaka). Įmanomas ir kitas požiūris (tada remtųsi kad ir Pirmuoju streiku, bet jame iš esmės vyrauja socialinės nelygybės tema). Kaip ir K. Donelaičio kūryboje, jis priešingas teigiamai vertinamam kaimui. Jurgis Savickis. Miestas tampa natūralia buvimo vieta, nors ir neidealizuojama (Mėnesiena, Jono Graužos nuotykiai). Henrikas Radauskas. Jis iš esmės miesto kultūros poetas, net jei eilėraštyje neakcentuojamas miestas, suvokiama, kad kalbantysis jo žmogus. (Girtuoklis grįžta namo, Fontanas, Katės, Pasaka, Šventė parke ir t. t.). Judita Vaičiūnaitė. Miesto poetė, ryškinanti įvairialypį jo grožį (Ateis sekmadienis, Dulkėta Kauno saulė, Kaštonas prie Bonifratrų bažnyčios ir t. t). Jurgis Kunčinas. Romano Tūla personažai tiesiog integrali miesto, neidealaus, bet gražaus, dalis. Aidas Marčėnas. Miesto kultūros poetas (Mano Neris, Plikledis Katedros aikštėje ir t. t.).


Samprotavimo rašinys Kaip keičiasi inteligento vaidmuo visuomenėje? V. Kudirka, J. Aputis, J. Kunčinas Sąvokos aiškinimas Nors inteligento sąvoka dažniausiai siejama su inteligentijos sluoksniu, šitaip vadinamu XIX a. ir XX a. (LKŽ: inteligentijà [↗ inteligentas], visuomenės sluoksnis, iš profesijos dirbantis protinį, daugiausia sudėtingąjį, kūrybinį darbą), šitokia sąvokos apibrėžtis nėra vienintelė įmanoma. Svarbu, kad mokinys logiškai, aiškiai apsibrėžtų, ką jis laiko inteligentu, - pagal BP ir EP reikalaujama, kad mokinys gebėtų tinkamai apsibrėžti sąvokas. Remiantis DLKŽ: inteligeñt‖as, ~ė dkt. (2) protinio darbo žmogus; mokytas, apsišvietęs žmogus, šviesuolis. Panašiai ši sąvoka aiškinama ir Tarptautinių žodžių žodyne (inteligeñtas [lot. intelligens (kilm. intelligentis)], mokytas, apsišvietęs žmogus, priklausantis inteligentijai). Tad mokinio pasirinkimas laikyti inteligentu žmogų, kuris gyveno ne XIX ar XX a., o, tarkime, Renesanso epochoje, ir reiškėsi kultūros srityje (pats sukūrė kultūros tekstus, pvz., M. Mažvydas, M. Daukša), vertintinas kaip tinkamas.


Koks inteligento vaidmuo visuomenėje, klausiama įvairiais istoriniais laikotarpiais. Priklausomai nuo istorinės visuomenės sanklodos, ekonominės bei kultūrinės situacijos, inteligentui tenka skirtingi vaidmenys M. Mažvydas „Katekizmo“ prakalboje atsiskleidžia kaip kunigas, pamokslininkas, mokytojas, lietuvybės puoselėtojas, mokantis, kaip reikia dorai gyventi laikantis krikščionybės tiesų. V. Kudirka – šauklys, keliantis tautą dirbti, žadinantis tautinę savimonę, skatinantis dėl materialių vertybių neišduoti idealų. Šatrijos Raganos inteligentai – dvaro aplinkos žmonės, siekiantys šviesti kaimiečius, jaučiantys atsakomybę už savo aplinkos žmones, nors jie žemesnio socialinio sluoksnio; V. Mykolaičio- Putino inteligentas – sudėtingos psichologinės sanklodos žmogus, abejojantis idealistas, ieškantis savo paskirties ir pašaukimo, galimybių realizuoti kūrybingumą. Visuomenė jam ne kažin kiek rūpi – tai žvilgsnis į asmeninę inteligento situaciją. J. Savickio kūryboje ryškus vertybinis supriešinimas: kaimietis, kaimas – inteligentas, miestas. Aplinkybių išstumtas iš savo terpės inteligentas žūva. Just. Marcinkevičiaus inteligentas – asmenybė, išsiskirianti iš kitų savo talentu ar tikėjimu savo idėja, suvokianti savo misiją burti žmones, skleisti savo idėją (valstybės, rašto ar kultūros) žmonėms. Visai priešinga yra J. Kunčino samprata – inteligentas nėra vedlys, mokytojas, bet susitaikęs su aplinkybėmis, skeptiškai į „vadus“ žvelgiąs žmogus. J. Apučio inteligentas – besiblaškantis tarp savo idealų ir konformizmo žmogus.


Galimi nagrinėjimo aspektai: Inteligento vaidmens kaitą lemia istorinė epocha, vertybinių kaita : XIX a. inteligentas – vedlys, vienijantis tautą, siekiantis sutelkti ją ir šviesti, gaivinti tautiškumą. XX a. inteligento vaidmuo labai nevienalypis: šviesuolių bandymas ginti žmoniškumą, kolektyvines ir individualias vertybes karo, pokario, sovietmečio laikotarpiu (ir aktyviai, ir pasyviai); inteligentai persekiojami, tremiami, išstumiami iš visuomenės gyvenimo, nes kelia pavojų sistemai (nacių okupacija, pokaris, sovietmetis); dabarties šviesuomenės siekis keisti pasenusį mąstymą, skleisti naujas bendruomeniškumo, tolerancijos idėjas; besiblaškantis tarp savo idealų ir konformizmo žmogus; inteligentas nebėra moralinis autoritetas, todėl menksta inteligentijos / intelektualų vaidmuo visuomenės gyvenime.


Ką gali juokas? J. Savickis, B. Sruoga, M. Ivaškevičius

Sąvokos aiškinimas Juoko sąvoka apima etines ir estetines reikšmes. Juokas: 1. pasitenkinimo, džiaugsmo, linksmumo ir pan. reiškimas; 2. žaidimas, išdaiga; 3. pajuokimas, patyčia, pašiepimas. (LKŽ) Komizmas (gr. komikos) – juokingumas, žaismingumas. (LKŽ) Komizmo formos: humoras, ironija, sarkazmas, satyra, groteskas ir kt.


Juoko sąvoka apima etines ir estetines problemas. Juokas – pasaulėžiūros, požiūrio į pasaulį būdas, kuris nuo seniausių laikų egzistuoja šalia rimtojo požiūrio į pasaulį. Juokas reiškiasi įvairiose žmogaus gyvenimo srityse: buityje, socialiniuose santykiuose, kultūroje (literatūroje). Juokas gali apsaugoti žmogų ir jį žeisti, gali būti linksma pramoga ir visuomenės kritikos forma.

J. Savickis novelėse pasitelkia ironiją, kad pajuoktų socialinius santykius, tradicinių vertybių degradaciją: juokiamasi iš stereotipų, kad kaimas yra moralinių vertybių saugotojas, iš pastangų apsimesti tuo, kuo nesi, sumaterialėjimo. B. Sruogos ironija ir sarkazmas padeda susikurti distanciją nuo nežmoniškos aplinkos, jausti moralinį pranašumą prieš budelius, autoriui padeda išgyti nuo trauminės patirties. M. Ivaškevičius, Lietuvos istorijos veikėjus perkeldamas į kitą erdvę ir aplinkybes, priverčia skaitytoją kitaip nei įprastai pažvelgti į Lietuvos istorijos neišnaudotas galimybes. Pokštaudamas autorius atskleidžia rimtus, liūdnus, tragiškus Lietuvos istorijos momentus, skatina permąstyti tautinius mitus ir šiuolaikinę tapatybę.


Galimi nagrinėjimo aspektai Samprotaujama apie skirtingus juoko galios aspektus ir juoko raiškos kultūroje (literatūroje) formas. Argumentuojama, kodėl juokas – pasaulėžiūros, požiūrio į pasaulį būdas, kuris nuo seniausių laikų egzistuoja šalia rimtojo požiūrio į pasaulį. Analizuojamas juoko reiškimasis įvairiose žmogaus gyvenimo srityse: buitiniame lygmenyje, socialiniuose santykiuose, kultūroje (literatūroje). Juoko galią kultūroje atskleidžia žmogaus asmeninės laikysenos liudijimai, meno kūriniai (literatūra, teatras, kinas ir kt.), socialinės veiklos (juoko terapijos, kovos prieš patyčias ir kt.); juokas turi daug atspalvių, reiškiamas įvairiomis komizmo formomis: humoru, satyra, ironija, sarkazmu, grotesku ir kt.; juokas arba komizmas gali būti pramoga, socialinės kritikos forma, atlikti auklėjamąją, gydomąją (terapinę) funkciją ir kt. juokas padeda siekti kilnių, humaniškų tikslų, tačiau juokas gali būti ir barbariškumo forma, patyčios;


Ar atlaidumas – silpno žmogaus bruožas? J. Biliūnas, V. Krėvė, J. Tumas- Vaižgantas, V. Mykolaitis- Putinas, M. Katiliškis, Just. Marcinkevičius, J. Aputis Tema, problema puikiai suprastos – atlaidumas yra sąmoninga žmogaus elgsena, todėl ji reikalauja dvasinio, moralinio stiprumo. Nagrinėjimo aspektai: Atleisti skriaudėjui – aukščiausios krikščioniškosios moralės principas. Gebėjimas atleisti gelbsti ir teikia sielos ramybę. Negebantis atleisti žmogus yra silpnas, netekęs žmoniškumo / žlugdo save moraliai. Pasyvus atlaidumas ir susitaikymas su savo padėtimi taip pat reikalauja dvasios stiprybės. Atlaidumas gali būti ir silpno žmogaus bruožas. Mokinių teiginiai, signalizuojantys, kad rašinys galimas


Ar atlaidumas - silpno žmogaus bruožas?

Įžanga Barabas ar Jėzus? Tokį klausimą uždavęs Poncijus Pilotas tiesiog „nusiplovė rankas“ ir leido spręsti būriui žmonių. Kraujo ištroškusi minia Jėzų pasmerkė, o pasmerkusi jautėsi nenugalima ir besąlygiškai teisi. Šaltakraujam žudikui Barabui – atleista, jo nuodėmės pamirštos. Nesugebėjimas atleisti asmeniui, siekusiam atpirkti žmonijos nuodėmes, ir gan sunkiai suvokiamas atlaidumas žiauriam žmogžudžiui skatina mąstyti apie tai, kad teisę teisti dažnai turi žmonės, neverti šios privilegijos. Ar nuteisti tikrai reiškia būti stipriam?


Ar atlaidumas - silpno žmogaus bruožas? Dažnai atrodo, kad atleisti savo kaltininkams – tiesiog neįmanoma, tačiau kartais gėrio pradas žmogaus esybėje priverčia pasielgti kilniai. Nūdienos pasaulyje neretai kalbama apie visišką nužmogėjimą, humanizmo stoką ir negailestingas betono džiungles. Situacija tikrai nėra tokia tragiška, kaip atrodo. Neįtikėtiną gerumo pavyzdį pasauliui pateikė Romos popiežius Jonas Paulius II. Per vieną iš popiežiaus kalbų buvo pasikėsinta į jo gyvybę. Šaulys Mahometas Agdža buvo greitai sugautas, o Jonas Paulius II išgyveno. Netrukus, po reabilitacijos, popiežius nuvyko į kalėjimą, kuriame kalėjo M. Agdža, ir pasikalbėjęs jam atleido. Negana to, praėjus beveik dviem dešimtmečiams po kraupaus įvykio, Jonas Paulius II kreipėsi į tuometinį Italijos prezidentą prašydamas, kad nusikaltėlis būtų paleistas. Tokio kilnumo pasaulis jau ilgai nebuvo matęs. Apie atleidimo vertybę savo kūryboje kalbėjo ir žymus Lietuvos prozininkas, rašęs sovietmečiu, bet niekada nepasidavęs ideologijos gniaužtams, Juozas Aputis. Apsakyme „Vieniša sodyba“ pasakotojas pakeleivei pasakoja apie tai, kaip maža mergaitė, kurios mama paprašė pakeleivio pasakotojo dukrelę išlaipinti stotyje pas senelius, per nelaimingą atsitikimą neteko kojytės. Pasakotojas su mergytės tėvais susitinka jau ligoninėje, o šie, suprasdami, kad nuoskaudą ir kaltę turės nešiotis visą gyvenimą kartu su pasakotoju, jam nedvejodami atleidžia. Tėvų poelgis sukrečia pasakotoją, jis pajaučia, kaip skaudu ir sunku yra atleisti, kai šeima susiduria su tokia tragedija. Neverta net dvejoti, kad išteisinti kartais yra nepalyginamai sunkiau nei pasmerkti ir kad pasaulyje dar yra žmonių, gebančių atleisti.


Ar atlaidumas - silpno žmogaus bruožas? Neretai atsitinka taip, kad į sielos teismo kaltinamųjų suolą atsisėdame patys, o nu(si)teisti ar iš(si)teisinti sprendžia širdis ir protas. Dažnas žmogus sau kaltes atleis greitai ir nedvejodamas, o kitas stengsis savo kaltę išpirkti. Ar žinote, kad A.Nobelis, Švedijos mokslininkas ir išradėjas, įsteigė savo vardo premiją? Pasirodo, šis žmogus siekė išrasti sprogmenis, kurie būtų naudojami kalnakasyboje, ieškant naudingųjų iškasenų. Negana to, kad kurdamas dinamitą A.Nobelis pražudė savo brolį ir daugybę pagalbininkų, jo sukurtas sprogmuo tapo neatsiejama karo – žudynių – dalimi. Norėdamas išpirkti kaltę, Nobelis mirties patale nusprendė savo milžiniškus turtus paaukoti žmonėms, siekiantiems taikos pasaulyje. Taip gimė Nobelio taikos premija. Akivaizdu, kad išradėjas graužė save dėl tiek mirčių atnešusio išradimo, ir jausdamas, kad sau atleisti nesugebės, nusprendė bent jau turimus pinigus paaukoti dėl taikos. Apie savo poelgių pasekmių problemą kalbėjo ir žymus vokiečių kilmės amerikietis rašytojas, vertinamas už samprotavimus apie karą ir nužmogėjimą, Kurtas Vonegutas. Jo romane „Motina naktis“ pasakojam apie dramaturgą, žymų radijo laidų vedėją, amerikiečių šnipą Hovardą Kampbelą, kuris per Antrąjį asaulinį karą patenka nacių nelaisvėn. H.Kamphelas priverčiamas dirbti propagandistu radijo laidoje. Jis pripažįsta, kad dėl antisemitinių kalbų žuvo tūkstančiai žydų, ir savo noru pasiduoda Izraelio teismui, tačiau sužinojęs, kad bus išteisintas, šis žmogus pasikaria. Turbūt Hovardas Kompbelas suvokė, kad niekaip neatpirks savo kaltės, ir paprasčiausiai save nuteisė. Tampa aišku, kad atleisti kartais - neįmanoma, o ypač sau pačiam, tada dažnai bandoma išpirkti kaltes ir sulaukti bent jau aplinkinių atlaidumo.


Ar atlaidumas - silpno žmogaus bruožas? Vis dėlto, dažniausiai sprendimas atleisti reikalauja lygiaverčių pastangų sprendimui išteisinti. Manau, ne veltui teisėjai, sprendžiantys žmonių likimus, visuomenėje yra gerbiami. Kalbant apie teisę verta atkreipti dėmesį į vieną pirmųjų teisės monumentų pasaulyje – Hamurabio kodeksą. Dar Babilono laikais teisės pradininkas Hamurabis sugalvojo principą: „Akis už akį, dantis už dantį“. Kodekse buvo parašyta, kad jei žmogus nužudo kieno nors kito sūnų ar dukrą, nukentėjusysis gali nužudyti kaltininko atžalą. Atkreipkime dėmesį į žodelį „gali“. Jau prieš ištisus tūkstantmečius buvo leidžiama pasirinkti tarp teisingumo ir atlaidumo. Neabejoju, kad Babilono karalystės gyvavimo metu netrūko beprecedentinių atvejų, kai nuspręsti buvo itin sunku. Nepavydėtinoje padėtyje atsidūrė ir lietuvių XX a. I pusės prozininko, poeto, ekskunigo Vinco Mykolaičio-Putino pirmojo lietuviško psichologinio - intelektinio romano „Altorių šešėly“ pagrindinio veikėjo Liudo Vasario sukurtos dramos personažas, tolimos šalies karalaitis. Karalaičio tėvas buvo didingos valstybės valdovas, įsimylėjęs celibato įkalintą vaidilutę. Nepaisydamas papročių, karalius vedė vaidilutę, kuri jam pagimdė sūnų. Karalius su žmona buvo įkalinti požemyje, valdžią iki karalaičio pilnametystės perėmė vyriausias žynys ir sumąstė tragišką karalaičio įšventinimą. Karalaitis privalės teisti savo gimdytojus ir nuspręsti, ar meilė tėvams yra svarbesnė už papročių bei dogmų nesilaikymą. Dramos pabaigos knygoje nerasime – neaišku, kaip nuspręs karalaitis, tačiau puikiai suprantame, koks sunkus sprendimas laukia jaunojo valdovo. Panašiai kaip dramoje be pabaigos, gyvenimas sviedžia žmogui išbandymus, kurių baigtį sukuria ne žmogaus stiprybė ar silpnumas, o vidinis balsas.


Ar atlaidumas - silpno žmogaus bruožas?

Apibendrinimas „Dievas mirė. Ir jį nužudėme mes“, - teigia filosofas F. Nyčė. O ne, mes nužudėme ne tik Dievą, mes nukryžiavome jo sūnų. Žmogus – būtybė, valdoma aistrų ir dogmų, pasiryžusi drastiškiems sprendimams, žmogus – būtybė, atsakinga už pasirinkimus, kad ir kokie jie bebūtų. Egzistuoja pasaulyje dvasios milžinų, kurie atleidžia net sunkiausias nuodėmes, pasitaiko individų, pasiryžtančių bet kokia kaina atpirkti savo kaltes, užsitarnauti atlaidumą, ir gyvena žmonės, kruopščiai analizuojantys, ieškantys teisybės – atlaidumo ar pasmerkimo. Ne sielos tvirtumas ar menkumas, o žmogaus charakteris ir aplinkybės lemia jo sprendimus, todėl tebūnie atleista tiems, kurie nusprendžia neteisingai.


Rašinys Ar pritartumėte teiginiui, kad „žmonėse daugiau to, kas žavi, negu to, kas verta paniekos“ (A. Kamiu) Įžanga XX a. I pus. prancūzų rašytojas Antuanas de Sent-Egziuperi filosofinėje pasakoje „Mažasis princas“ žmones lygina su mažomis planetomis – asteroidais, kuriuose auga gerosios žolės ir piktžolės – baobabai. Nepastebėjus jų laiku, baobabai apkeroja visą planetą ir ji suskyla. Tai simbolizuoja, kad kiekviename žmoguje yra ir gėrio, ir blogio sėklų, todėl visi mūsų gyvenime sutikti žmonės yra labai skirtingi: su vienais mes noriai bendraujame, jie atrodo mums ypatingi, charizmatiški, stengiamės būti panašiais į juos, o kiti mums nekelia pasitikėjimo, kartais net žvelgiame į tuos žmones su panieka. Kiekvieno žmogaus gerosios ar blogosios savybės atsiskleidžia kasdienybėje, o ypač sunkiomis gyvenimo valandomis, kritinėje situacijoje. Todėl kyla klausimas: kuri žmogaus pusė yra svaresnė, labiau pastebima: impozantiškoji ar verta paniekos?


Ar pritartumėte teiginiui, kad „žmonėse daugiau to, kas žavi, negu to, kas verta paniekos“ (A. Kamiu) Visų pirma, mus imponuoja žmogaus pastangos nepalūžti, siekti tikrojo gyvenimo kelio, net jei savo kasdienybėje jis nemato egzistencijos prasmės. Iš pirmo žvilgsnio toks žmogus niekuo neišsiskiria iš minios, bet jo viduje verda intensyvus dvasinis gyvenimas, kuris skatina žmogų nepasiduoti, nepaklysti rezignacijos labirintuose. Toks individas vaizduojamas XX a. vid. modernisto Antano Škėmos romane „Balta drobulė“. Kūrinio herojus Antanas Garšva – lietuvis emigrantas, dirbantis beprasmišką keltuvininko darbą viename iš Amerikos viešbučių. Protagonistas jaučiasi lyg mechaniškai judanti marionetė, nuasmenintas ir nepritampantis prie jam svetimos visuomenės, norinčios tik pinigų, pasilinksminimų ir pigaus blizgesio. Atrodo, jis turėtų būti vertas paniekos, tačiau mus žavi Antano Garšvos savitas požiūris į aplinką, jo ironija, jo didžiulės pastangos nepasiduoti, parašyti savo eilėraštį. Visa tai poeto asmenybę daro labai įdomią ir patrauklią. Priešingai elgiasi XX a. pr. austrų rašytojo Franco Kafkos novelės ,,Metamorfozė“ pagrindinis veikėjas – komivojažeris Gregoras Zamza. Jis neturi ambicijų, gyvenimo tikslo, o tik plaukia pasroviui, paskęsta savo kasdienybėje ir ,,suvabalėja“. Šios ,,būtybės“ susitaikymas su esama padėtimi, nenoras bandyti kažką keisti nesukelia gailesčio, o tik panieką. Taigi, mus žavi kūrybingos, besistengiančios tobulėti asmenybės, sugebančios nepasimesti pilkoje kasdienybėje, turinčios savo požiūrį į gyvenimą.


Ar pritartumėte teiginiui, kad „žmonėse daugiau to, kas žavi, negu to, kas verta paniekos“ (A. Kamiu) Mums daro įspūdį ne tik nepasiduodantys, tikslo siekiantys žmonės, bet ir tie, kurie pasižymi pagrindinėmis dorybėmis: darbštumu, gerumu, ištikimybe tradicijoms. Visos šios savybės atskleidžiamos XVIII a. Apšvietos atstovo Kristijono Donelaičio epinėje poemoje ,,Metai“ per paprastų žmonių – būrų- gyvenimą, tarpusavio bendravimą, santykius su ponais. Šiame kūrinyje vaizduojami gerieji ir darbštieji būrai simbolizuoja per amžius sukauptas tautos moralines vertybes, meilę darbui, dvasinį tautos atsparumą. Nenaudėliai būrai yra peikiami dėl jų tingėjimo, svetimų „madų“ vaikymosi, ant blogųjų būrų tarsi krinta savotiškas paniekos šešėlis. Deja, mūsų dienomis žmonių, paminančių vertybes, skaičius didėja. Mantas Kuncaitis straipsnyje ,,Amoralumas – šiandieninė vertybė“ teigia, kad pastaraisiais metais jau sunku visuomeniniame gyvenime įžvelgti daugelį metų puoselėtas krikščioniškąsias vertybes. Jas keičia naujosios - amoraliosios. Autoriui kyla abejonių, ar praėjus dešimtmečiui, dar suvoksime bent elementarius moralės principus. O lietuvių filosofas Romualdas Ozolas straipsnyje „Išvažiuokit! Ir kuo greičiau!“ prideda, kad dabartiniai žmonės, ypač jaunimas, vengia darbo, vis labiau renkasi savotišką tinginystės kelią – emigraciją. Kaip matome, nors žmogaus darbštumas, tradicijų puoselėjimas nuo senų laikų yra imponuojanti, verta žavėjimosi savybė, tačiau mūsų laikais ji yra vis labiau nuvertinama.


Ar pritartumėte teiginiui, kad „žmonėse daugiau to, kas žavi, negu to, kas verta paniekos“ (A. Kamiu) Sugebėjimas išsaugoti žmogiškumą, orumą ir optimizmą visiško nužmogėjimo sąlygomis taip pat yra labai žavinti savybė. Žiauriomis aplinkybėmis gali išlikti tik labai charizmatiškos, turinčios turtingą dvasinį pasaulį asmenybės. Tokių žmonių pavydzdžių sutinkame XX a. I pus. lietuvių prozininko Balio Sruogos memuariniame romane ,,Dievų miškas“. Kūrinyje randame ir grupelę ,,individų“, kurie verti tik paniekos: jie skundžia, niekina, muša, žudo. Tačiau net ir koncentracijos stovykloje galima išvysti žmogiškumo apraiškų: tai verkianti esesininkė mergina, palydėjusi mirti koloną žydžių, daugybė įvairių tautybių ,,klipatų“, visomis išgalėmis palaikančių, padedančių vienas kitam. Tokiomis sąlygomis žmogišką orumą išlaikyti gali tik labai stiprus dvasiškai žmogus, sakantis: ,,Aš taip dažnai ašaras slepiu po šypsena, ir juo man skaudžiau - juo beprasmiškiau kvatojuos“ („Dievų miškas“). Dar vienas pavyzdys – 2005 m. išleisti Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai ,,Lietuviai prie Laptevų jūros“, kuriuose taip pat triumfuoja žmogaus meilė gyvenimui, nepalaužiama tvirtybė, nors jis luošinamas ir fiziškai, ir morališkai, aplink bekraščiai sniegynai, šaltis, badas, baisios ligos. Taigi, stipri asmenybė, kuri net siaubingomis aplinkybėmis sugeba išsaugoti žmogiškąsias vertybes, orumą, yra žavinga, impozantiška.


Ar pritartumėte teiginiui, kad „žmonėse daugiau to, kas žavi, negu to, kas verta paniekos“ (A. Kamiu)

Apibendrinant galima teigti, kad žmogus yra dvilypė asmenybė, turinti savo žaviąją ir vertą paniekos puses. Vis dėlto, žmogaus impozantiškoji, charizmatiškoji dalis yra ryškesnė ir turtingesnė. Žmogaus mus žavi daugelis gerųjų savybių: tvirtybė, optimizmas, sugebėjimas neprarasti žmogiškumo, orumo sunkiomis gyvenimo akimirkomis, darbštumas (deja, mūsų dienomis daugelio žmonių pamirštas), o panieką kelia silpnas žmogus, neturintis tvirtų moralinių įsitikinimų, neieškantis, nesiekiantis tikslo ir pasiduodantis likimui. Todėl pritariu teiginiui, kad žmonėse daugiau to, kas žavi, negu to, kas vertas paniekos. 709 ž.


Apibendrinimas  Ieškokite įvairių citatų rašiniui pradėti ir pabaigti.  Puikiai išaiškinkite pavadinimo atraminius žodžius, žodyne pasitikrinkite jų reikšmę.  Pasidarykite rašinio išklotinę.  Paieškokite įvairesnių temos nagrinėjimo aspektų.  Gilųjį kontekstą susiekite su nagrinėjimo kūrinio tema.  Nebijokite rašyti rašinį naujai, moderniai, išsakykite savo požiūrį ir mintis.


Kaip jaučiatės?

Didžiausios daromos klaidos lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamine  

Pasiruošk egzaminui. Lietuvių kalba. 2016

Didžiausios daromos klaidos lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamine  

Pasiruošk egzaminui. Lietuvių kalba. 2016

Advertisement