Page 1

A

ANNO 2005

CSK “LP” leidžiamas Chemijos fakulteto laikraštis

CETONAS Nr. 17; Šeštieji leidimo metai; Tiražas 300 egz. 2011 žiema

BBQ pirmakursio akimis „Net ir tie, kas maistu nepasirūpino iš anksto, nebadavo, nes kiti buvo dosnūs (arba ieškojo, kur padėti pridegusį maistą.“ 3 psl. Knyga sportui nemaišo „Tikriausiai niekad nė nebūtumėte pagalvoję, kad tokia išvis egzistuoja, tačiau leisiu sau stebinti jus 5 psl. toliau“ Trumpai apie kvantinę... „Taigi iš viso gali būti 10500 skirtingų visatų su skirtingais gamtos dėsnių rinkiniais” 7 psl. Meilė – iliuzija artikrovė? „Tie, kurie sako, kad „Romantiškoji meilė“ egzistuoja, ko gero būtų pavadinti idealistais“ 8 psl. Chemikams – tigriukas „…įvykdytas mirties bausmės nuosprendis – giljotina dėl kaltinimo: “vandens pylimas į 8 psl. liaudies tabaką”” Vinco Kudirkos ir chemijos draugystė „Buvo netgi šaukliai, kurie kvietė praeivius pasižiūrėti eksperimentų, bet žmones bandymai traukė ir be 12 psl. raginimų.“ CSK “LP” internete: Puslapis www.csklp.lt Forumas www.chemikai.tinkle.lt “Acetono” blog’as ir archyvas www.csklp.lt/acetonas ISSN 2029-2708

9772029270009

Apie Tėvynę iš kitų lūpų... „Ir vis dėlto, ne tokia jau svajonių šalis ta Amerika, jei žmonės iš ten laimės bando 2 psl. ieškoti pas mus.“ Fux'ų Krikštynų smagieji ypatumai „Vieni trynė rankomis, nes nereikėjo valgyti jokių šlykščių dalykų...“ 3 psl. Pažvelgęs į chemiją kitaip „Tai yra tikrai gana sudėtinga, norint gerai suprasti chemiją, turi būti tam gimęs.” 4 psl. Praktikos labirintai „Mano nuomone, tai buvo labai baisus įvykis, nors tiek stresuoti tikrai neverta.“6 psl. Karalius KClO4 „Paprasta druska, tačiau yra sritis, kurioje ši medžiaga vadinama reagentų karaliumi 9 psl. – pirotechnika.” Ligų beieškant „Po nemigos iki trijų nakties, laikrodžio skaičiai tampa tikrai įžūlūs: 06.45.“ 9 psl. „Nenutekantys“ protai „Tokio tipo įmonių nei rytinėje Europoje, nei Rusijoje šiuo metu nėra. 10 psl.


Redaktoriaus žodis Laikas, laikas, laikas. Nebesuprantu, į kokią juodąją skylę jis subėga, o gal pabėga. Rodos 24 valandos pavirto į 12 (geriausiu atveju). Miegas liko svajonėse, kaip ir laisva minutė filmui, ar atpalaiduojančiai knygai. Bet taip gyvendamas nespėji ir problemų bereikalingų prisigalvoti, egzistuoja tik tikrosios, kurios ir kartoja tau: GYVENI. Šie, beveik keturi praėję mokslo mėnesiai, įsuko mus į formulių sūkurį

kaip „turi būti“. O mane dar ir į „Acetono“. Kažkaip keistai pajutau šilumą apskritimui su keturiais pagaliukais. Rodos, jog tai mažas mielas žmogeliukas bando kišti savo nosytę ten, kur kvepia naujienom. Jis, kaip koks studentų šauklys, kuris nori būti išgirstas. Norėčiau Jums, studentai, priminti, jog Acetonas laukia aktualijų, juk tai būdas kažką gerinti. ... Atžingsniavus gruodžiui, atidunda ir

šaltis. Žmonės galvas apkamšo šalikais ir kapišonais,o aplink vis girdisi: „Greičiau pavasaris, greičiau šiluma“. Ech, bet juk tai vienintelis metas, kada būtent tą ŠILUMĄ mes taip ir vertiname. Kai arbatos puodelis stovi ant stalo ne prie sumuštinio, o gniaužiamas rankose, įkišus nosį į kutenančius garus. Pasitenkinti menkesniu ir suprasti , kiek nedaug reikia iki šypsenos - taip gera.. Indrė Lebedytė

ChSMD

Apie Tėvynę iš kitų lūpų... Benita Braukylaitė 1492 m. Kristupas Kolumbas atrado Amerikos krantus. Nuo to laiko mums, paprastiems žemiečiams, ši valstybė tapo tikra svajonių bei galimybių šalimi. Nepaisant to, kad daugelis lietuvių, pamiršę tikrą gyvenimo skonį, emigruoja į Europos valstybes, Amerika išlieka tuo kraštu, kuriame laimės nereikia ieškoti – ji ateina savaime. Todėl vieną vėsumu dvelkiantį vakarą, sutikusi amerikietį, linksmai besisukiojantį tarp lietuvaičių, negalėjau jo neužkalbinti ir nepasidomėti, ką jis čia veikia. Sveikas, David. Papasakok, kodėl tu esi Lietuvoje. Ar atvykęs nepatyrei jokio kultūrinio šoko? Lietuvoje noriu įgyti magistro laipsnį biochemijos studijų kryptyje. Dabar mokausi antrus metus, tačiau pirmuosius metus studijavau Olandijoje. Ten netikėtai sutikau grupę šaunių lietuvių, kurie daug prikalbėjo apie savo Tėvynę. Iš jų kalbų iškart suvokiau, kad man ši šalis turėtų patikti. Pasidomėjau plačiau ir radau infomacijos, kad Vilniuje yra keletas neblogų laboratorijų, susijusių su biochemija. Visada norėjau išbandyti ką nors naujo, todėl žinia, kad Lietuva turi man ką pasiūlyti, tik dar labiau pastūmėjo pratęsti studijas čia. Atvykęs jokio kultūrinio šoko nepatyriau, nes iš draugų istorijų žinojau, ko tikėtis. Sunkiausias dalykas yra kalbos barjeras, bet aš sparčiai ją mokausi ir tikiuosi, kad vieną dieną galėsiu susikalbėti lietuviškai. Į kokią sritį giliniesi? Kodėl pasi-

2

rinkai būtent ją ir kas joje įdomiausia? Dirbu biotechnologijų institute biotermodinamikos ir vaistų tyrimų skyriuje. Šiuo metu bandau išgryninti vieną iš fermento kaboanhidrazės izoformą. Pasirinkau šią sritį dėl to, kad naujų vaistų kūrimas man atrodo labai įdomus ir perspektyvus. Man labiausiai patinka dirbti įvairiose laboratorijose ir mokytis naujų dalykų, todėl stengiuosi išbandyti viską, ką man pasiūlo. Kodėl pasirinkai būtent Vilniaus Universitetą? Ar patinka? Šį universitetą pasirinkau dėl galimybės atlikti praktiką biotechnologijų institute. Tiesą pasakius, dar neturėjau jokių paskaitų, tačiau žmonės, su kuriais bendravau, labai malonūs ir paslaugūs. Jie net padėjo man gauti vizą, kad būčiau legalus imigrantas. Ačiū jiems. Kokie skirtumai tarp studijų Lietuvoje ir Amerikoje? Gal skiriasi laboratorijos? Tyrimų metodika ar informacijos paieškos būdai? Laboratorija, kurioje aš dirbu, labai graži ir sutvarkyta. Daug panašių galima rasti ir Amerikoje. Žinoma, visame pasaulyje laboratorijų kokybė labai skiriasi, tačiau apie dabartinę mano darbo vietą negalėčiau pasakyti nieko blogo. Tyrimų metodika irgi niekuo nesiskiria. Darau panašius eksperimentus, kokius dariau praeityje. Informacijos rinkimas yra labai patogus, nes turime didžiulę virtualią biblioteką, kurioje galiu rasti visko, ko reikia !

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Ar pastebi kokių nors skirtumų universiteto struktūroje, taisyklėse? Viskas labai standartiška, tad jokių didelių skirtumų nepastebiu. Tik Amerikoje turėjome daug griežtesnes alkoholio vartojimo taisykles universiteto teritorijoje. Manau, kad tai susiję su amžiumi, nuo kurio galima pradėti vartoti alkoholį. Kokie ateities planai? Gal norėtum po magistro pratęsti studijas doktorantūros pakopoje? Dar nežinau, ką veiksiu ateityje. Galbūt pratęsiu studijas, galbūt įkursiu savo laboratoriją.. Nežinau. Šiuo metu esu susikoncentravęs ties magistro darbu. Po jo galbūt norėčiau likti Lietuvoje ilgesniam laikotarpiui. Tiesiog noriu pažiūrėti, kur likimas mane nublokš, kas privers mane juoktis ir kur būsiu laimingas. Šiuo metu esu laimingas čia, Lietuvoje. Ir vis dėlto, ne tokia jau svajonių šalis ta Amerika, jei žmonės iš ten laimės bando ieškoti pas mus. O jei aplink nėra nė vienos rožės, tai kaipgi užuosime jų aromatą? Privalome patys siekti grožio ir gėrio ten, kur esame, nes tik jie suteikia gyvenimui vertę. Ir, kaip sakoma, visur gerai, bet namie – geriausia...


Chemikai po stalu

Fux'ų Krikštynų smagieji ypatumai Laurynas Šlikas Viskas prasidėjo Chemijos fakulteto kiemelyje. Pirmakursiai buvo laimingi ir su plačiomis šypsenomis veiduose, nes nežinojo, kas jų laukia. Išskirstyti į grupeles, pajudėjome link MIF'o. Ten mūsų veidus apipurškė vandeniu ir liepė pūsti balionus, kuriuose buvo miltai. Pasidabinę miltuotais žandais visi sprendėme nelabai aiškios kilmės uždavinius. Tikslas: gauti koordinates ir žemėlapį , nors daugelis ir be jų žinojo, kur vyks „linksmoji dalis“. Atvykusius į Vingio parką, mus, šauniuosius pirmakursius, pasitiko fizikai su gana gąsdinančiomis užduotimis. Fux'ais tekėjo elektros srovė. Atlikę šią, elektriškai nuteikiančią misiją, keliavome pas chemikus. Pirmiausia, mus „gražiai“ nuspalvino ir liepė valgyti svogūnus, o tada nusiuntė į dailės pamokėlę, kur turėjome paišyti gyvunėlius savo liežuviais (pasitelkdami kažkokį beskonį ekstraktą). Tuo metu visi galvojome: „kas čia per krikštynos, viskas taip lengva, paprasta, tik lakstyti labai daug“. Tačiau, nusiųsti prie sekančios užduoties (beje, ji vadinosi „Meilė“), tuojau pakeitėm savo nuomonę, mat reikėjo iš labai glitnaus kisieliaus su burna traukti obuolius ir siųsti juos kitiems bendražygiams, įdedant obuolius kaimynams tarp kelių. Susidoroję su šiuo rožiniu lipnumu, patraukėme link

„Nuodų“ koordinačių. Gavome paragauti įvairiausių mišinių ir turėjome atspėti, kas juose. Nors ir nebuvo labai skanu, bet tai didelio vargo nesukėlė. Tada, visiškai išsekę, jau svajodami apie kelionės pabaigą, nubėgome pasitikti sekančios krikštijimo vietos, pavadinimu „Plekšnė“. Ši užduotis, ko gero, buvo emocingiausia ir atrodė „žiauriausia“ . Joje leidomės nuo kalno į duobę, pilną

„Obuolių kisielius“. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

visokių nekokios būsenos (švelniai tariant) maisto produktų, ir, būdami kiaurai permirkę, turėjome surasti tose puvenose tris degtukus, bet, kaip bebūtų keista, nors ši užduotis visiems atrodė pati sunkiausia ir šlykščiausia,

tačiau ją palikome su plačiausiomis šypsenomis. Kelionės pabaigoje aplankėme labirintą, kur gavome nemažą porciją miltų. Taip pat gurkšnojome pelynų arbatos (kad skrandžiai atsigautų po įvairiausių tirpaliukų priragavimo). Sudėlioję puzlę – keliavome link Chemijos fakulteto. Visi grįžome geromis nuotaikomis, gal šiek tiek pavargę , tačiau pilni įspūdžių. Kai „Chemfako“ kiemelyje susirinko visos grupelės, prasidėjo oficialus „Fux'ų“ krikštyjimas. Tradiciškai mus surišo, liepė pasakyti priesaiką. Krikštynų pabaigoje davė dovanų ir po štampą, kuris žymėjo, kad mes jau esame oficialūs „Fux'ai“ !!! Labai džiaugėmės krikštynomis. Vieni trynė rankomis, nes nereikėjo valgyti jokių šlykščių dalykų. Kitų nuomone, viskas vyko labai sklandžiai ir su polėkiu. Taip pat daug kas sakė, kad buvo gana žiauru, tačiau organizatorių darbas ir nestandartiškumas viską atpirko, kad ir kokie išsekę likome. Be abejo, buvo ir tokių, kuriems visa dieninė krikštynų dalis pasirodė per daug varginanti ir nuobodoka, bet juk visiems neįtiksi. Mano nuomone, krikštynos buvo tikrai šaunios, neeilinės ir įsimintinos. Net ir dabar, jau praėjus keletai mėnesių, atlikus apklausą pirmakursiai vis dar atsimena užduotis ir visą dieninę dalį.

Agnė Stašytė Per kelis pirmus mėnesius praleis tus chemfake, frazę: „fizikai geriausi chemikų draugai“ teko išgirsti bega lybę kartų. Puiki proga tuo įsitikinti pasitaikė per bendrai fizikų ir chemikų organizuotą BBQ vakarą. Rudeniškas lietus grasino sugriauti visus planus, tačiau drąsiausi neišsigando apniukusio dangaus ir susirinkę „chemfako“ kiemelyje sugebėjo net išsklaidyti debesis. Neilgai trukus, kepsninėse jau kepė įvairiausių rūšių dešrelės ir net šonkauliukai, o smaližiai buvo apsirūpinę zefyriukais. Net ir tie, kas maistu nepasirūpino iš anksto, nebadavo, nes kiti buvo dosnūs (arba ieškojo, kur padėti pridegusį maistą).

Laikui bėgant, baigėsi ir degieji skysčiai, o žmonėms, iki tol besišil-džiusiems prie ugnies, teko ieškoti kitokių būdų, kurie padėtų apsisaugoti nuo šalčio. Vieni šildė svarbiausią organąsmegenis, kovodami protmūšyje, kurio laimėtojai netgi buvo apdovanoti prizais. Studentai taip pat užsiėmė savišvieta ir išklausė trumpą paskaitą apie alaus gamybą, žinoma, nebuvo apsieita be degustacijos. Tačiau labiausiai sušalę, o galbūt linksmiausi vakaro svečiai buvo pastebimi geriausiai, nes būtent jie visą vakarą judėjo į muzikos ritmą, šoko jau ir pirmakursių išmoktus šokius ir netgi pasiryžo išmokti, iš

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

BBQ pirmakursio akimis

pirmo žvilgsnio, ne tokį paprastą fizikų šokį. Iš tiesų, veiklos ar žmonių, su kuriais surastum bendrą kalbą, galėjo susirasti kiekvienas, gal todėl vakaras praėjo labai greitai. Dar vienas pliusas - po to autobuse buvo lengva susirasti vietą, nes visi vengė laužu atsiduodan čio žmogaus. Tiems, kas pasipuikavo atvykti, galiu tik patart - gailėkitės.

3


Fakulteto žmogus

Pažvelgęs į chemiją kitaip Jorūnė Sakalauskaitė Chemijos fakulteto doktorantas, Vilniaus Šv.Kristoforo mokyklos chemijos mokytojas, dėstytojas. Žmogus, nepabūgęs paragauti mokytojo duonos ir šiais metais pelnęs premiją už pasiekimus pedagoginėje veikloje. Turbūt tik laiko klausimas, kuomet jo vardas skambės tarp jaunųjų chemikų, besisukiojančių chemijos fakultete. Pokalbis su Ramūnų Skaudžiumi. Kodėl įstojote į chemiją? Ar visada traukė tikslieji mokslai, o gal prieš stojant buvo dvejonių ir blaškymosi? Abejonių nebuvo visiškai, dar mokyklos laikais dalyvaudavau chemijos olimpiadose, buvau keletos prizininkas. Chemija domėjausi nuo pat mažens. Tiesą pasakius, buvo galima rašyti daug specialybių, tačiau užpildžiau tik dvi – pirma, aišku, buvo chemija, o antra - gaisrinė sauga, kurią rašiau dėl visa ko. Ar nekilo minčių stoti į užsienį? O gal tuo metu užsienis dar nebuvo toks populiarus, koks yra dabar? Bumas, plius minus, jau buvo prasidėjęs, bet tokių minčių nebuvo, gal vien dėl to, kad patriotas Lietuvos esu. Ir žinojau, kad išvažiuoti visada galimybė bus. Kokie prisiminimai išliko iš studijų laikų? Galbūt tai buvo labai sunkus laikotarpis, daug bemiegių naktų, ar atvirkščiai - prie rutinos nepririšantis gyvenimas? Oi, iš studijų laikų tai vien tik geriausi prisiminimai. Buvau seniūnas tuometinės pirmos chemijos grupės ir tai buvo nuostabi grupė. Dažnai susitikdavome ir kartu mokydavomės, ir kartu keliaudavom visur. Taip pat gyvenau bendrabutyje, su dviem labai gerais draugais – kambariokais, ir ten būdavo visokių prasimanymų, įvairių linksmybių. Tie laikai išliko atminty tik iš tos gerosios pusės. Šiuo metu esate Vilniaus Šv. Kristoforo mokyklos mokytojas ir VU doktorantas. Ar kada manėte, jog baigęs bakalaurą tapsite mokytoju, o gal tokia sritis netraukė, tačiau viskas įvyko atsitiktinai?

4

Pusiau ir atsitiktinai. Kad mokytoju būsiu - niekad negalvojau.Tiesiog buvo taip, kad dar studijuodamas bakalaurą įsitraukiau į „Pažinimo“ mokyklą. Paskaitas vesti patikdavo ir, kaip minėjau, kartu su grupiokais mokydavomės, dažnai tekdavo padėti kai kuriems. Toks darbas atrodė visai patrauklus ir kaip tik pasirodė projektas „Renkuosi mokyti“ per kurį aš ir papuoliau į mokyklą. Ieškaujau darbo, visgi bakalauro 4 kursas ir norėjosi kažkur įsidarbinti. Pasirodžius skelbimui, kad ieško mokyti, paklausiau savo darbo vadovo ar įmanoma suderinti ir mokslus ir darbą mokykloje. Nuo to viskas ir prasidėjo...

Ramūnas Skaudžius Šaltinis: www.chf.vu.lt

Mokytojo karjerą pradėjote nuo matematikos mokytojo. Kodėl? Papuoliau į mokyklą per projektą, ir mums buvo pažadėta, kad suras mokyklą ir darbo vietą. Kai atėjau į mokyklą buvo pasakyta, kad dirbsiu chemijos mokytoju, vienai mokytojai išėjus į pensiją.Tačiau mokytoja nusprendė dar metus pasilikti ir taip gavosi, kad aš turėjau didžiąją dalį matematikos pamokų penktokams ir porą pamokų, kaip jas vadinau saldainiais, chemijos. Ir kaip sekėsi mokyti dalyką, kuris nebuvo jūsų pagrindinis studijuojant? Matematika per pamokas nesudėtinga. Pamokai taisykles, kaip jas taikyti ir jas atsiminti. Ta matematika iš tikrųjų yra paprasta po aukštųjų matematikų. Nebuvo taip sunku, tiesiog vis tiek norėjosi tos chemijos.

O kaip jus mokiniai priėmė? Visgi jaunas mokytojas, ar netrūko disciplinos? Ar nebuvo sunku, ypač su penktokais, kurie yra jauni, nežino ko nori? Su penktokais, tai sakyčiau kaip tik kitaip. Į tave žiūri išsižioję, pagarbiai. Jiems įdomu, kaip čia jaunas mokytojas pasirodys. Dėl tvarkos, tai kokius pagrindus padėsi, tokie ir bus. Todėl ir dėl mokymo problemų nekilo. O šiuo metu kelintokams dėstote? Šiuo metu dėstau vienuoliktokams A lygio chemijos kursą ir devintokams. Ir kokį pagrindinį skirtumą pastebite tarp studentų, čia įstojusių , kurie jau pasirinkę chemiją kaip tolesnę tobulėjimo sritį ( žinau, jog teko jums dėstyti ir universitete, būtent mūsų grupei) ir tarp moksleivių, kurie tik bando save atrasti? Pagrindinis ir didžiausias skirtumas tas, kad su studentais dirbant nereikia skirti jokio dėmesio drausmei, tai jau yra savaime suprantamas dalykas. Mokykloje negalima to ignoruoti, nes na tiesiog jeigu paleisi tai taip ir bus. Kitas skirtumas, kad mokiniai daugiau klausia, kad ir tokių paprastesnių dalykų, o su studentais dirbdamas tu daugiau klausinėji, kaip kas... O ar nebuvo baugu pradėti dirbti su studentais? Ar niekada nesijautė nejaukumas, kad galbūt kažko nežinosi, jei tavęs paklaus? O aš niekada nebijodavau pripažinti, kad kažko nežinau, visada sakydavau, kad pasižiūrėti galima. Manau nebūtina visko mokėti, svarbu tik žinoti, kur ieškoti tos informacijos. Šiais metais jums paskirta Meilės Lukšienės premija už pedagoginius pasiekimus. Ar tikėjotės ir koks jausmas būti tokiu pripažintu mokytoju? Peržvelgęs tuos kriterijus, kokie yra reikalavimai kandidatams teikti paraišką Meilės Lukšienės premijai, pamačiau, kad daugelį jų atitinku. Kai surinkau visus duomenis (mokinių, mokytojų atsiliepimai, pačios mokyklos administracijos nuomonė ir t.t.) tai iš tikrųjų buvo nuostabus jausmas , kai Nukelta į 5 psl.


Chemikai po stalu

Knyga sportui nemaišo Ieva Lebedytė Artėjant sesijai dauguma studentų nuvalo dulkes nuo vadovėlių, iš palovių ištraukia sąsiuvinius bei ima stropiai mokytis. Ir nors atrodo, jog visą laiką atima gilinimasis į chemijos vingrybes, tačiau taip nėra. Studentai tuo pat metu spėja ir pasilinksminti, ir pasikultūrinti, ir pamuzikuoti, ir kitiems padėti ir netgi ... sportuoti! Taip, jūs teisingai perskaitėte – chemijos fakulteto studentai yra gana aktyvūs sportinikai. Rugsėjo pabaigoje vykusiame Rektoriaus taurės varžybų atidaryme dalyvavo ir pirmakursiai Justas Pošiūnas, Herkus Petrikas bei Simonas Jurgis Kuliešius, kurie apgynė fakulteto garbę kroso bėgimo rungtyje. Džiugu, kad jaunuoliai aplenkė daugumą dalyvių ir netgi pateko į pirmąjį dešimtuką! Sveikinimai greituoliams. Šaunūs ne tik vaikinai, bet ir chemikės merginos, o tiksliau chemijos fakulteto merginų krepšinio komanda. Tikriausiai niekad nė nebūtumėte pagalvoję, kad tokia išvis egzistuoja,

tačiau leisiu sau stebinti jus toliau. Kadangi chemfakas studentų skaičiumi universitete yra vienas mažiausių, tad surinkti galingą krepšinio komandą yra gana sunku. Vis dėlto metai iš metų chemikių tarpe atsiranda ir puikių krepšininkių. Tiesa, joms pastaraisiais metais sekdavosi nekaip (užpernai Rektoriaus taurės varžybose komanda užėmė 10 – ąją, o pernai – 11-ą vietą). Tačiau šį sezoną pagaliau ėmė šypsotis sėkmė, nes ChF merginų krepšinio komanda, grupėje užėmusi pirmąją vietą, kovojo dėl 1-4 vietos ir užėmė garbingą ketvirtąją vietą. Džiugu, nes tai turbūt aukščiausia vieta komandos istorijoje! Chemijos fakultetas taip pat turi ir vaikinų krepšinio komandą. Jaunuoliai susiduria su tomis pačiomis problemomis kaip ir merginos – labai sunku rasti naujų krepšininkų. Tačiau tie, kurie žaidžia už fakultetą, pasak komandos nario Ramūno Beliūno, yra suformavę ‚,kovingą, draugišką bei varžovus stebinačią komandą''.

Atkelta iš 4 psl. pamatai, jog apie tave žmonės atsiliepia gražiai. Net nesitikėjau ir tada net nebesinorėjo kandidatuoti, atrodė, kad net užteko to. Tai buvo toks pirmas, labai geras jausmas. Paskui kažkaip nelabai ir begalvojau apie tai, galiausiai net nebesitikėjau. Buvome pakviesti į apskrito stalo diskusiją. O mūsų buvo 14 kandidatų ir manyčiau dauguma- lygiaverčiai. Kaip tik tą dieną buvau grįžęs iš mokslinės konferencijos Kinijoje, laiko skirtumas, kelionės nuovargis, atrodo, viskas taip susidėjo, tačiau... nepakartojamas jausmas! Bet tik po tam tikro laiko supranti kas įvyko, kad tai kartu yra ne tik apdovanojimas, bet ir didžiulė atsakomybė, toliau tęsti Meilės Lukšienės idėją.

gas mokslas. Tai yra tikrai gana sudėtinga, norint gerai suprasti chemiją, turi būti tam gimęs. Kaip sakoma, chemiku, fiziku gimstama... chemiją aišku galima išmokti, bet tai reikalaus daug pastangų. Tai mokslas, visų pirma, reikalaujantis labai daug žinių, kartu ir gebėjimų.. .Sunkumus ne visada gali paaiškinti taip paprastai, kaip kitus dalykus.

Kaip manai, kokios spragos yra chemijos dėstymo metodikoje? Kodėl pavyzdžiui mokykloje, tiek nedaug mokinių susidomi chemija, kaip mokslu, ir tiek nedaug studijuojančių šį dalyką mūsų Universitete? Aš manyčiau, kad chemija ypatin-

Universitetinės studijos – savarankiško tobulinimosi mokslas? Sakyčiau taip. Pirmus tris bakalauro metus visos žinios tau yra duodamos, daugiau mažiau ant lėkštutės, bet priklauso ir kiek pastangų įdėsi, vėliau tik nuo tavęs priklauso kiek norėsi tobulėti. Kodėl būtent pasirinkote Neorganinės chemijos katedrą? Kuo ji jus patraukė? Stodamas į Chemijos fakultetą sakiau būsiu organiku, dauguma taip sako, nes būtent ta organika patraukia tuo, jog ten reikia daugiau mąstymo, vaizduotės... bet tiesiog pirmame kurse pasiūlė katedros vedėjas

ChF merginų krepšinio komanda Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Pernai ir užpernai vaikinai ,,Rektoriaus taurės turnyre'' užėmė šeštą vietą, o šiemet sekėsi kiek blogiau – iškovota 7 vieta, bet kaip tokiam mažam fakultetui – vis viena labai džiugu! Vaikinai neapsistoja ,,Rektoriaus taurės turnyru'' - jie žaidžia ir ,,Sekmadienio Krepšinio lygoje''. Linkime jaunuoliams sėkmės sportuojant ir ieškant naujų narių. Smagu žinoti, kad chemikai ne tik mokosi, bet spėja užsiimti ir kitomis veiklomis. Šiuo atveju – sportu. Tad kviečiu visus būti aktyviais, sportuoti. Juk sportas suteikia žvalumo ir jėgų, kurių kartais pritrūksta mokymuisi (ar linksminimuisi) per naktis.

įsitraukti į bendrosios ir neorganinės katedros veiklą, davė darbų ir pamažu įsivažiavus... nebebuvo kur trauktis. Kai jau pradėjau, nebesinorėjo mesti. Ir kokie yra jūsų ateities planai? Tęsti mokytojo karjerą, ar dėstyti universitete? Jau dabar vedu laboratorinius darbus mūsų fakulteto studentams, laukiu kada galėsiu dėstyti pratybas, nes man visuomet uždavinių aiškinimas, sprendimas buvo labai priimtina dalis. Visų pirma planuose yra pabaigti doktorantūrą, ir aišku tada suderinti darbą tiek universitete tiek mokykloje. Labai gera pabendrauti su jaunaus žmonėmis, ir tikiuosi atrasti galimybę ateityje nuvesti juos į Chemijos fakultetą, aprodyti, kur jau rimtesni chemijos eksperimentai atliekami ir rimtai kimbama į mokslą. Po pokalbio išėjau susimąsčiusi... Kaip aš žvelgsiu į savo studijas iš laiko perspektyvos? Ar išlaikysiu savo ateities vizijos tiesę, o gal imsiu dairytis išsišakojimų?

5


Chemikai tiria

Justė Kučinskaitė Net nepastebime, kaip greitai bėga laikas. Kaip diena keičia dieną, o metai - metus. Dar visai neseniai buvom pirmame kurse, o dabar štai ir trečiasis, kuris yra išskirtinis tuo, kad po jo turėsime atlikti praktiką, galbūt pirmąją savo gyvenime, galbūt ne, tačiau visi turėsim galimybę prisiliesti prie tikrojo darbo chemijos laboratorijoje. Kad būtų truputį lengviau suprasti, kas tai per dalykas, kaip jį rinktis ir kokie aspektai yra svarbūs, imu interviu, kurį mums sutiko duoti Monika Kirsnytė, ketvirtojo kurso konservavimo ir restauravimo chemijos studentė. Pirmiausia įdomu sužinoti, kokie katedroje esi? Savo bakalaurinį darbą atlieku polimerų katedroje. Visi žinome, kad daugelis studentų jau daug anksčiau pradeda dirbti kokiose nors su chemija susijusiose laboratorijose, o kaip tu pati, ar praktika buvo pirmas kartas, o galbūt esi dirbusi kažkur ir anksčiau? Ne, man praktika buvo pirmasis darbas laboratorijoje, galbūt ir norėjau anksčiau pabandyti kažkur įsidarbinti ar truputį artimiau prisilietsi prie mokslo, tačiau tam trukdė laiko stoka, nes mokslai užėmė visą mano veiklą. O kada susidomėjai būsima praktika? Apie ją žinojau nuo labai senai, tačiau rimtai pradėjau domėtis, klausinėti trečiojo kurso viduryje ir tai tikrai pakankamai laiko susirasti vietą praktikai atlikti. Papasakok mums kur tu ją atlikai ir kodėl rinkaisi būtent tą vietą. Praktiką atlikau Nacionalinėje Visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijoje, norėjau atlikti praktiką, kuri būtų susijusi būtent su chemija, ne su mano studijomis. Likau labai patenkinta. Kaip susiradai šią vietą? Įdėjau labai daug savo pastangų, ieškojau visko internetu, rašiau elektroninius laiškus, netgi skambindavausi, tačiau labai padėjo ir Saulutė Budrienė, patarė kur geriau atlikti

6

praktiką, kad įgyvendintčiau savo lūkesčius, tikrai labai daug konsultavausi su ja. O kiek laiko praktika truko? (šypsosi) Tikrai neilgai, tik du mėnesius, tačiau aš susitariau su savo darbo vadovu, kad galėčiau atlikti ją dalimis, vieną mėnesį dirbau vasarą, o kitą rudenį, taip daug praktiškiau, nes vasarą daug žmonių atostogauja ir tau pačiam savarankiškai leidžiama daugiau padaryti ir įgyti daugiau praktikos. Ką naujo tau tai davė, ko išmokai? Patirtis įgyta per du mėnesius – neįkainojama, išmokau dirbti su daugybe aparatų, turėjau dvi dideles praktikos temas, todėl nepabodo, nes dariau skirtingus dalykus, mane siuntė į kitus miestus paimti mėginių, įgijau žinių įvairiose srityse. Kaip viskas vyksta pačioje laboratorijoje, ar viską ten turi daryti savarankiškai, o galbūt turi kažkokį žmogų, kuris stovi už nugaros ir prižiūri visus tavo žingsnius, paskiria darbus? Tai galima prilyginti laboratoriniam darbui, galbūt netgi lengviau, žmonės ten labai geranoriški, viską paaiškina, supažindina su metodika, niekada nenusisuka jeigu kažko nesupranti. Mane prižiūrėdavo laborantė, padėdavo, patardavo ir pataisydavo jeigu kažką darydavau ne taip, tačiau nereikia bijoti, viskas ten vyksta labai natūraliai. O koks yra praktikos apibendrinimas? Reikia rašyti kažkokią ataskaitą? Kada ją pradėti ruošti, turi rašyti ją pagal save ar yra kažkokie šablonai? Žinoma, yra rašoma ataskaita, minimalus šablonas taipogi yra, tačiau jis nurodo tik punktus, to tikrai neužtenka. Parašyti gerą ataskaitą užima tikrai labai daug laiko, pats renkiesi ar pradėti ją rašyti praktikos eigoje ar pačiame jos gale. Aš darbus pasilikau paskutinei savaitei ir 5 dienas tikrai nuoširdžiai dirbau tik prie jos. Prieš pradėdama rašyti peržiūrėjau jau parašytus katedroje darbus

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Praktikos labirintai

mano katedroje. Tačiau tai labai geras išbandymas prieš bakalaurinio rašymą, nors ir ne toks rimtas. Rašant ataskaitą labai atsiskleidžia pats žmogaus sugebėjimas žinias ir padarytus darbus susisteminti, nes nėra tiek apribojimų kaip bakalauriniam. Bet ar labai baisus yra pats gynimosi procesas? Kas jį vertina ir kaip viskas vyksta? Mano nuomone, tai buvo labai baisus įvykis, nors tiek stresuoti tikrai neverta. Tave vertina komisija, tačiau kas ją sudaro, sužinai tik atėjęs į gynimą. Gynime dalyvauja visa katedra. Ginantis, žinoma, turi turėti prezentaciją, tačiau ji neturi būti labai išplėsta, kuo glaudesnė tuo paprasčiau, joje turėtų būti apibendrinti rezultatai ir aprašyta tai, apie ką šnekėsi. Kalbėti per ilgai irgi nereikėtų, tačiau kiek laiko kalbama priklauso tik nuo pačios katedros, kiek joje yra žmonių, kurie ginsis, kai gyniausi aš, turėjau kalbėjimui nuo penkių iki septynių minučių. Savaime supranta, kad po pristatymo yra užduodami klausimai, dažniausiai minimalus skaičius – 5. Svarbiausia nepasimesti ir tikrai tvirtai žinoti, ką darei. O kaip su paskaitomis, ar jos vyksta, kai yra skirtas laikas praktikai? Džiugi žinia, kad nevyksta, jei praktiką atlieki anksčiau, turi laisvo laiko - rugsėjį ir spalį. Taigi, ką apskritai galėtum pasakyti apie praktiką? Man tai buvo nuostabi patirtis, tikrai labai patiko, norėčiau patarti, jeigu įmanoma - ją atlikti vasarą, kad įgautum daugiau įgūdžių ir žinių. Labai ačiū, tau, Monika už norą pasidalinti įspūdžiais apie praktiką.


Nuomonė pH=14

Trumpai apie kvantinę... Rytis V. Urbonas Kaip norint perskaityti knygą pirmiausiai reikia išmokti abėcėlę, taip norint perskaityti gamtą reikia išmokti ir suprasti kvantinę mechaniką. Čia iškart turiu jus nuvilti – to padaryti nepavyks. Kaip kadaise Richard'as Feynman'as pasakė „jei tu manai, kad supranti kvantinę mechaniką, tu nesupranti kvantinės mechanikos“. Tačiau dėl to kvantinė teorija tik dar labiau domina. Ji tokia paradoksali,

teorijos išplaukė M teorija, kuri teigia, jog galimas virpėjimas ne tik vienmatėmis stygomis, bet ir dvimatėmis membranomis arba didesnių matmenų figūromis. Šioje teorijoje reikia dar vieno papildomo matmens. Mes galime matyti tik keturmatį erdvėlaikį. M teorijoje nematomieji matmenys gali būti suspaudžiami daugybe skirtingų būdų ir kiekvienas iš jų atitiktų skirtingus gamtos dėsnius, bei

Ievos Lukšaitės pieš.

mįslinga ir intriguojanti, kad net pats A. Einšteinas jai nepritarė. Mūsų gamtą valdo keturios fundamentaliosios jėgos (silpnoji, stiprioji, elektromagnetinė ir gravitacija). Tris iš jų apima standartinis modelis (kvantinio lauko teorija), kuris remiasi specialiąja reliatyvumo teorija ir be abejo kvantine mechanika. Šiuo metu visi eksperimentai patvirtina šią teoriją, tačiau yra vienas bet. Tai yra Higgso bozonas. Jis niekada nebuvo „pagautas“, o neįrodžius, kad jis ekzistuoja, mes negalime teigti, jog standartinis modelis yra teisingas. CERN mokslininkai tikisi kitais metais aptikti šią dalelę. O jei neaptiks..? Vienas iš sudėtingiausių uždavinių yra įtraukti gravitaciją į kvantinę teoriją. Kolkas sėkmingiausias bandymas yra stygų teoriją. Joje kalbama apie mažytes vienmates stygas, kurios virpa skirtingais dažniais ir dešimtmačiame erdvėlaikyje. Iš stygų

visiškai skirtingas visatas. Taigi iš viso gali būti 10500 skirtingų visatų su skirtingais gamtos dėsnių rinkiniais. Jei taip yra iš tiesų, tai visai nenuostabu, kad egzistuoja viena visata, kurioje susidarė tokios sąlygos, kurioms esant gali egzistuoti gyvos sistemos. Galime ir kitaip prieiti prie šios išvados. Visi puikiai žinote antrąjį termodinamikos dėsnį. Jame teigiama, jog uždaros sistemos entropija didėja (masės ir energijos suma nekinta). Jei tokia uždara sistema laikysime visą mūsų visatą, prie ko tai prives? Visata plėstųsi be galo ir galiausiai būtų pasiekta tokia būsena, kurią galime pavadinti termodinamine mirtimi. Materijos tankis visoje visatoje būtų vienodas. Jei galiotų antrasis termodinamikos dėsnis, jūs neskaitytumėt šio straipsnio. Taigi, tai, kaip ir Niutono mechanikos dėsniai, yra neteisinga, bet mums įprastame pasaulyje ir įprastomis sąlygomis

galioja, todėl ir toliau tai taikome kasdieniame gyvenime. Vis dėl to ne viskas, kas atrodo akivaizdu, yra akivaizdu. Visi žinote Boltzmann'o kinetikos eksperimentą. Įsivaizuokime du tarpusavyje sujungtus indus. Vieną iš indų pripildykime dujų. Matuojant makroskopinį dydį (t.y. slėgį) pastebėsime, kad po kiek laiko ir antrasis indas prisipildo dujų. Slėgiai abiejuose induose pasidaro vienodi, nusistovi pusiausvyra. Pagal antrąjį termodinamikos dėsnį tai yra pusiausvyros taškas. Jei seksite kiekvieną molekulę atskirai, pamatysite, jog vyksta grįžtamieji procesai ir nėra neįmanoma, kad visos molekulės vėl grįžtų į pirmajį indą. Nors pats Boltzmann'as sakė, kad tai yra „neįtikėtina“, iš tiesų jei lauktumėt pakankamai ilgai, būtent tai ir pamatytumėt. Tai stebėtumėt todėl, kad tiek Niutono mechanika, tiek kvantinė mechanika (Schrödinger'io lygtis) yra apgręžiami laike. Tačiau trajektorijomis pagrįstas gamtos aprašymas yra labai ribotas. Mus supanti visata yra negrįžtamųjų ir nepusiausvirųjų vyksmų padarinys. Pasaulis, kuriame gyvename, yra toks, kokį matome, tik kvantinių fliuktuacijų dėka. Sistemai esant pusiausvyroje, mažas nukrypimas nuo jos nieko nepakeičia, nes sistema vėl grįžta į pusiausvyrą. Tačiau yra įmanomi didesni nukrypimai nuo pusiausvyros būsenos ir tuose taškuose įmanomos fliuktuacijos ne viena kryptimi. Bifurkaciniam taške galime kalbėti tik apie tikimybę, į kurią būseną pereis sistema. Akivaizdus pavyzdys yra Belousovo – Žabotinskio reakcijos, kuriose stebima kaip nutolusi nuo pusiausvyros medžiaga įgyja naujų savybių. Taigi visai įmanoma, kad po daugybės tokių fliuktuacijų susidarė tokia visata, kurioje esame mes – baisiai mažinantys entropiją, egzistuojantys ir mąstantys apie egzistenciją. Kai kurių mokslininkų nuomone, kvantinės teorijos sukūrimas yra fizikos epogėjus, tačiau aš manau, jog fizika mums dar pateik daug siurprizų. Tad norėdami neatsilikti nuo sparčiai bėgančio mokslo pasaulio, domėkitės šia pamatine gamtos teorija.

7


Nuomonė pH=14

Meilė – iliuzija ar tikrovė? Greta Skubiejūtė Pasak Froido, individai yra neatsiejami vienas nuo kito, tad žmogus, norėdamas išvengti Robinzono Kruzo likimo, privalo socializuotis. Froido žmogiškosios meilės samprata iš esmės atkartoja ekonominių santykių sistemą: kiti žmonės tėra priemonė tikslui pasiekti. Iš dalies Froido idėją remia ir šiuolaikinis sociologijos mokslas. Bet ar iš tiesų žmogus „įsiveldamas“ į santykius, tegalvoja apie naudą? Ir kas gi, po velnių, vistik yra ta meilė? Šį nepažabojamą jausmą į apibrėžimą bandė įsprausti daugybė įvairių sričių mokslininkų, išskirstidami ją į artimumą, fizinį patrauklumą, panašumą, taip pat išvesdami skirtingas meilės rūšis. Į dangų keliančią, amžinją „Romantiškąją meilę“, psichologės E. Hatfield skyrimu, apima laikinoji aistringa meilė ir ilgiau trunkanti „draugiškoji“. Tai (nors ir ne iš esmės) apibendrina ir psichologo E. Frommo bei paties Platono pozicijas. Didžiausią klausimą kaip tik ir kelia „Draugiškoji meilė“ ar kaip yra paplitę ją vadiniti liaudyje – „tikroji“, paremta ne tik fizine, bet ir dvasine trauka. Ko gi reikia, kad „surastum“ tą vienintelį? O gal juo tapti gali kiekvienas, atitinka-

mai „dirbant“? Ir išvis, ar tokia meilės „forma“ egzistuoja? Tie, kurie sako, kad „Romantiškoji meilė“ egzistuoja, ko gero būtų pavadinti idealistais. Tačiau, sakantieji priešingai - baisiais skeptikais. Tad kur gi yra ta pusiausvyra? Įdomią liniją nubrėžia E. Frommas, teigdamas, jog igalaikiai santykiai tarp žmonių yra darbas. Mes „išsirenkame“ partnerį, dėl biologinių ir socialinių priežasčių, o norėdami susijungti į betarpišką ryšį turim išmokti kartais užgesinti ugnį ir ištirpdyti ledą. O svarbiausia, besąligiškai pažinti žmogų ir priimti jį visapusiškai. Kaip vieną geriausių pažinimo būdų, jis įvardija seksą. Lytinio akto metu suprantamos žmogaus baimės, silpnybės, lūkęsčiai. Nors apie tai Frommas daug nekalba, tačiau ši teorija, sutvirtina visą jo išmintį, rodydama, jog meilė yra neatsiejama ir nuo fizinio potraukio. Kitų teoretikų žodžiai dažnai skamba naiviai, kalbant apie pilnavertį ryšį, kuris „užsimezga tarp dviejų sielų“. Kūniškas artumas dažnai laikomas netgi priešingu „tikrajai meilei“ ar jos trukdžiu. Grįžtant prie ledų tirpdymo ir ugnies gesinimų, vėl norėčiau paminėti Frommą. Pasak jo, meilė dažnai nėra

ilgaamžė, nes žmonės nenori jos ugdyti. Staiga, tarp dviejų žmonių, užsimezgęs ryšys, nugriauna visas sienas ir suliepsnoja laužai. Vienas kitą pilnai pažinus, kai viskas tampa nuspėjama, iš laužo telieka ramiai rūsenančios žarijos ir nusivylę partneriai, manantys, kad tai nebuvo „tas žmogus“. Tačiau, Frommas teigia, kad kaip tik tuomet ir prasideda „tikroji meilė“, kurią sužlugdo egoizmas ir tinginystė. Vienas tampa auka, mylinčiuoju ir nuolatos besiaukojančiu, o kitas – viską imančiu, bet niekad nepatenkintu. Nepatenkinti, be abejo, būna jie abu. Bet išlaikant objektivumą, pasitelkus žmogaus pažinimą jo supratimui (o nelaikant pažinimo nuobodybe) meilės objektas visuomet išliktų aktualus. Ir kiekviena jo istorija taptų tokia pati svarbi kaip ir asmeninė. „Klišiškai“ išsireiškus – du žmonės taptų kaip vienas. Šioje vietoje norėčiau pareikšti (gerai, kad žiema, pomidorai brangūs) , kad meilė nėra tik iliuzija. Meilė yra žmonių sugebėjimas vienas kitą ugdyti ir būti ugdomiems. Visiems linkiu išmokti šio meno ir susikurti amžinąją meilę! Meilė juk ne seilė...:0)

CSK “LP”

Chemikams – tigriukas Ieva Zarauskaitė Lapkričio mėnesį CSK”LP” organizavo konkursą. Reikėjo sukurti trumpą istoriją apie vieno iš VU fakultetų simbolį. Prizas: du kvietimai į operą “Karmen”. Panašių konkursų dairykitės kiekvieną mėnesį puslapyje: www.csklp.lt. Lapkričio mėnesio laimėtoja – Ieva Zarauskaitė ir štai jos kūrinys: Kartą Afrikoje gyveno čiabuvis. Taip jau buvo, kad jis turėjo brolį Arktikoje, o tas - draugą Šiaurės Amerikoje. Pastarojo puseserė gimtine vadino Pietų Ameriką. Šiosios šeima buvo plati. Driekėsi netgi iki Azijos. Šiame kontinente egzistenciją palaikė merginos dėdė, kurio dukra buvo

8

Europos, tiksliau Prancūzijos, pilietė. Vieną dieną 14 – metę Marie-Anne vedė jaunas ir perspektyvus chemikas Antoine Lavoisier. Jis buvo kompanijos “Ferme Générale” investuotojas. Ši kompanija turėjo monopolinę teisę pardavinėti tabaką. Tų laikų paplitęs reiškinys – pirkėjų apgaudinėjimas pripilant vandenį į tabaką. Šiai praktikai Lavuazjė priešinosi, bet vis dėlto 1794 m. gegužės 8 d. jam buvo įvykdytas mirties bausmės nuosprendis – giljotina dėl kaltinimo: “vandens pylimas į liaudies tabaką”. Prieš šią egzekuciją Antoine nusiuntė savo gaminį žmonos dėdei į Aziją. Vyriškis buvo girdėjęs apie tabako aferą, todėl pypkės nerūkė ir išmetė ją

su visu papildomu tabaku į šiūkšlyną. Kitą rytą, atėjęs išmesti atliekų, jis buvo nustebintas. Tabakas gulėjo ant žemės, pabiręs į šalis, o jo viduryje matėsi tigro pėdutės antspaudas. Azijoje pasitaikydavo tokių atvejų, kad laukiniai žvėrys ateidavo pas tenykščius. Dėdulė papasakojo apie šį vaizdą Marie-Annie. Tai tapo paskutiniu jos atsiminimu apie Lavoisier (nes kitą dieną mylimasis buvo giljotinuotas). Kadangi didysis mokslininkas vainikuojamas chemijos tėvu, tai ta pėdutė tapo chemikų simboliu. The end


Šalutinė reakcija

Karalius KClO4 Dominykas Juknelevičius Paprasta druska susidedanti tik iš kalio, chloro ir deguonies. Chloras (+7) kovalentiniais poliniais ryšiais susijungęs su keturiais deguonies atomais. Šalia vartaliojas kalio atomas...Paprasta druska, tačiau yra sritis, kurioje ši medžiaga vadinama reagentų karaliumi – pirotechnika. Ką gi ši medžiaga suteikia fejerverkams? Kur slypi šių smulkių kristalinių miltelių tobulumas? Kodėl būtent ji, o ne jos broliai KClO3 ir NH4ClO4? Mažas tirpumas vandenyje! Tik 1,5g /100ml vandens kambario temperatūroje. Kiti chloratai, perchloratai yra tirpesni už KClO4. Tai yra gera savybė, nes pirotechnikoje naudojama daug chemiškai aktyvių reagentų, aktyvių metalų, tokių, kaip magnis, aliuminis. Ruošiant mišinius pirotechninėms žvaigždėms, dažnai kyla problemų su tirpiomis druskomis – kai mišinys būna drėkinamas, jos pradeda reaguoti. Naudojant KClO4 to išvengiama, nes, kaip jau minėjau, ji mažai tirpi. Netgi 0,46g deguonies iš 1g KClO4! Šis oksidatorius užima antrą vietą pagal efektyviai išskiriamą deguonies kiekį (po natrio nitrato). Pirotechnikoje oksidatoriai suteikia degimą mišiniui ir kuo daugiau yra deguonies molekulėje, tuo ši medžiaga efektyviau veikia degimą. Trumpai tariant, naudojant mažesnį kieki KClO4 galima sukurti tą patį rezultatą negu su didesniu kiekiu kito oksidatoriaus. Degimo greitis! Kečiant sąlygas galima išgauti labai skirtingą pirotech-

I. Lukšaitės pieš.

ninių mišinių degimo greitį. Pavyzdžiui, mišinys, naudojamas ryškios raudonos spalvos liepsnai pamatyti, susideda iš KClO4, stroncio nitrato, magnio, polivinilchlorido (PVC) ir anglies - dega 1,5mm/s esant suspaustam į popierinę tūbelę (tankis apie 1,6g/cm3). O intymus mišinys smulkaus KClO4, sieros ir aliuminio vadinamas griaustinio paraku. Jis, būdamas pudros pavidalo, atvirame ore dega ne itin greitai, tačiau sandarioje popierinėje tūbelėje išvysto degimo greitį, siekiantį apie 1500000mm/s. Įvyksta sprogimas, nes tik spėjęs užsidegti mišinys išskiria daug šilumos ir dujų, ko pasekoje, didėjant slėgiui ir šilumai, iš KClO4 gautas deguonis spontaniškai oksiduoja aliuminį ir sierą. Labai dideliu greičiu išsiskyręs didelis kiekis reakcijos produktų sudaro slėgį, kuris suplėšo tūbelę. Įvyksta sprogimas.

Kalis liepsnoje – prasta regimosios šviesos emisija! Kalis esantis KClO4 vykstant degimui spinduliuoja 405nm ilgio elektromagnetines bangas. Jos duoda liepsnai labai silpną violetinį atspalvį,tačiau todėl, kad jis yra beveik už barjero žmogui regimos šviesos, kalio dalelės nekenkia spalvotos liepsnos sukūrimui (jos neiškraipo). Kalio mažiausia jonizacijos energija! (lyginant su Sr, Cu, Ba, Na, Ca ir t.t.) Tai reiškia, kad kalis pats pirmas iš visų metalų liepsnoje jonizuojasi ir išskiria laisvą elektroną kuris gelbsti tolimesnėse reakcijose kuriant spalvotą liepsną. 50% didesnė aktyvacijos energija nei KClO3! Tai bendrai apibūdina KClO4 kaip saugią medžiagą, nes KClO3 (Bertoleto druska) pasižymi panašiomis savybėmis kaip ir KClO4, tačiau daugeliu atveju jos yra atsisakoma, nes ji yra pavojingesnė – gali užsidegti nuo smūgio, trinties ir bendru atveju mišiniai su KClO3 užsidega žemoje (apie 220-400C) temperatūroje. Tai dažna priežastis dėl kurios KClO3 yra vis rečiau naudojamas pirotechnikos pramonėje. Reagentas nehidroskopiškas! Tai reiškia, kad ši medžiaga ir mišiniai su ja puikiai tinka sandėliavimui, nes ji nesugeria drėgmės iš oro. Medžiaga iš ties unikali turinti plačiausią panaudojamą, su ja, kaip oksidatoriumi, galima surinkti fejerverką.

Nuomonė pH=14

Ligų beieškant Indrė Lebedytė Žadintuvas. Po nemigos iki trijų nakties, laikrodžio skaičiai tampa tikrai įžūlūs: 06.45. Žodis "reikia" svarbesnis. Pora espresso gurkšnių ir akys kažką mato. Išsiruošiau į kliniką, ne bendrą, o specializuotą (bendrojoj turbūt problema, kurią tuoj atskleisiu, nebūtų iškilusi). Ką gi, lauke lyja, vėjas laužo naują skėtį. Troleibusas veža į ne patį jaukiausią miesto užkampį. Remiantis Merfio dėsniais, kliniką randu tik trečią ratą sukdama aplinkui. Įėjusi į lyg pirtį

užkaitintą registratūrą, išgirstu: "Panele, jūs esate neapsidraudusi. Už apžiūrą - 42 litai." Nepasimetu: "Studentė aš. Juk apdraudžia savaime." Ne, pasirodo, mielieji, ne. Reikia nuvykti patiems į Ligonių kasą, esančią Ž. Liauksmino (netoli Gedimono pr.) gatvėje. Pagaliau nudardėjusi iki Sveikatos draudimo išdavimo vietos, sužinau, jog pats Universitetas turėtų suvesti studentų duomenis, tačiau VU nežinia kodėl - misijos neįvykdė. Nepirma

buvau atklydusi neapdraustoji. Pateikus studento pažymėjimą ir asmens dokumentą, minutė, ir jau gali lėkti. Nesuprantu, kodėl dėl poros klavišų paspaudimo reikia gabentis į kitą įstaigą. Ryt iš ryto kartosiu žygį. Taigi, studentai, linkiu ligų neieškoti, o jei jau prispirs, pasiryžti "pažintinei" kelionei po Vilnių. Įvairiomis prasmėmis. p.s. Tikiuosi, informacija, perduota kanalais, pakeis situaciją.

9


Chemikai tiria

„Nenutekantys“ protai Indrė Lebedytė Greitai yrančio plastiko reklama JAV: „Pienas ateina iš motinos gamtos. Dabar ir „bonka“ iš ten pat.“ Visą mėnesį laukiau vienos datos – lapkričio 30 dienos. Tada turėjo vykti profesoriaus Gervydo Dienio paskaita apie Lietuvos Biotechnologiją. O laukiau, nes dėstytojas A. Kavaliauskas, pakviesdamas į šią paskaitą, suintrigavo: „Dabar Lietuvos chemijos pramonės pajamos yra apie 1 milijardą litų, numatoma, jog iki 2020 metų, jau sieks bent 7 milijardus“. Apie profesorių Gervydą Dienį sklando įvairūs pasakojimai: pensijinio amžiaus žmogus, o lipa į aukščiausius kalnus, žygių mylėtojas, sveikuolis. O prie viso to, dar ir autoritetas iš mokslo pusės: Biotechnologų asociacijos prezidentas, chemijos olimpiadų rengimo pradininkas. Daug metų dirbęs Chemijos fakultete, pasižymėjęs moksliniais darbais.. Ir štai, į PChA įžengia smulkus, vikrus, energija spinduliuojantis vyriškis. Vaizduotė nukelia jį į kalno viršūnę. O dabar apie paskaitą. Pirmiausia, buvo apibrėžta taikomosios biotechnologijos sąvoka – tai gyvosios gamtos panaudojimas gamyboje ir kitose srityse. Lietuvoje vyrauja raudonoji (vaistų kūrimas, genoterapija) ir pramoninė (gyvų organizmų panaudojimas pramoninėje cheminių medžiagų, biodegalų gamyboje) biotechnologija. Visko pradžia buvo dar sovietų laikais įkurtas Taikomosios enzimologijos institutas, 1992m pavadintas Biotechnologijos institutu. Darbuotojai kūrė pramoninių ir išgrynintų fermentų gamybos technologijas. Produktais aprūpindavo didžiąją Sovietų Sąjungos dalį. Kai 1961 metais VU atsirado biochemijos specialybė, tik 3 universitetai visoje SSRS juos ruošė. Lietuva auginosi rimtus mokslininkus su užsibrėžtais tikslais. Išsikerojusi fermentų tyrimų sritis, perversmo metais smarkiai susitraukė. Nuo instituto atsiskyrė (vardan darbo vietų sūkurimo bei galimybių tobulėti) dvi „dukterinės“ kompanijos – UAB „Biocentras“ ir UAB „BIOK“, o 1994m - UAB „Fermentas“ bei UAB „Sicor Biotech“. Tyrimai pradėjo įgauti pagreitį. Lietuvos Biotechnologijos pramo-

10

nės pajamos nuo 1992 m. kyla gana nemažo kampo tiese. Šiemet jau buvo peržengta milijardo riba. Vilniuje dirbančiųjų šioje srityje yra virš tūkstančio, o visoje Lietuvoje – apie du tūkstančius. Didžiausia pajamų dalis priklauso UAB „Sicor Biotech“. Jie pagrinde gamina žmogaus rekombinantinius baltymus (pasitelkdami mikroorganizmus). Iki 2008 metų vaistai buvo parduodami tik trečio pasaulio šalims, tačiau, kai Izraelio kompanija TEVA tapo savininke, buvo atvertos rinkos durys į Europos Sąjungos šalis bei Šveicariją. Nuo kitų metų tikimasi prekiauti ir JAV. Žadama, kad jau 2017 metais gamyba bus išaugusi kelis kartus. Tokio tipo įmonių nei rytinėje Europoje, nei Rusijoje šiuo metu nėra. Pagrindinis pramoninės biotechnologijos tikslas – naftos produktus pakeisti atsinaujinančiais gamtos šaltinių produktais. Biotechnologinius metodus, anot G.Dienio, sukurti nėra sunku, tačiau visai kas kita juos pritaikyti ekonomiškai. Tiksliau, ekonomiškiau nei gaminant iš naftos. Dabar net 94 procentai pramonės produktų yra gaunami būtent iš „juodojo aukso“. Kuo naftos kaina

didesnė, tuo labiau pramoninė biotechnologija gali konkuruoti. Šimto dolerių kaina už barelį jau tinkama plėtrai. Biokombinatai kaimo vietovėse - Lietuvai būtų išsigelbėjimas, nes atvyktų gyventi inžinieriai, mokslininkai, taip pat būtų sukurtos darbo vietos ir nekvalifikuotiems darbininkams. Augtų prekyba, didėtų mokyklų skaičius. Rizika tame, kad, užklupus krizei ir nukritus barelio kainai, biokombinatai galėtų bankrutuoti. Tačiau, kaip sakoma: kas nerizikuoja, tas negeria šampano. ES planuoja didinti pramoninės biotechnologijos pritaikymą. Ypač aktyviai veikia Vokietija. O Lietuvoje ir Latvijoje yra palankiausios sąlygos gaminti biodegalus – mažai žmonių, daug medžių. Paskaita, tik prasidėjusi, įgavo tokį pagreitį, kad nė nesupratom jai einant į pabaigą. Esame labai dėkingi Algiui Kavaliauskui bei Gervydui Dieniui už atvipusius iš nuostabos žandikaulius (gerąja prasme). Taigi, išvada: yra niša, kur skaičiai auga. Gal būsime „nenutekančių“ protų karta. Turime stimulą generuoti idėjas. Ir galime garsiai džiaugtis, būdami chemikais.

Neringos Savickaitės pieš.


Nesioksiduojanti plunksna

ODĖ ŠILUMAI

KLAIDŽIOJIMAI

Vingiais vingeliais, Šaltais keliais namo. Šalikais apsikarstę, pirštinėm užsidangstę. Keliaujam pas puodelį kavos.

I Toks rūkas pievose , tarsi pripilta pieno. Saldus graudumas apima, Kad šito minkšto grožio Nesutalpinti širdyje.

Piles pavėsyje sėdintys, Maži rašalo vabalai. Tu manai tai tik sniegas. Bet tai ploni fontano ledai. Ne, tamsoj nepaklysti. Tik šiltai kitus apdangstyti. Ir matyti kaip krinta, Šilti sniego lašai.. Tadas Joskaudas

Sugalvojau! Padarysiu... Lygiai nieko. Neberysiu Aš ne sliekas...

II Klaidžioti rūke neatpažįstant vietos Tik medžiai artimi kaip broliai, Bet jie perdėtai tylūs, Nes drabužius nusimetę Užsidengė kojas Jie patys negali iš rūko išeit, Nei kito išvest. III Šerkšnas ir rūkas. Vienas jų tyras, neapsakomai baltas, Kitas, nors baltas-klastingas. Miške pasiklydęs žmogus. Klaidžioja ir negali suprast Grožisi jis, ar bijo ? Lida Tamulevičienė

Tu ne vikšras. Mes ne rūdys, Būsi tikras – Bus ir būdas Kelią baigti. Tiesą... Kam tai? Nebesvaigti Man nelemta. Niežti ranką Niežti protą, Neužtenka To, kas duota. Ar tylėsit,

Neryškios mano delnų linijos. Neatpažinti pirštų antspaudai. Esu be tikslo, be religijos, Aš niekas – pūnu čia laikinai. Aš tik minioj ištirpęs siluetas, Šešėlis, užgožiantis patsai save. Šioj gatvėje apstu man vietos – Aš pats kanalizacijos dugne. Skeletas. Pats sau giltinė. Ir amputuota siela varva nebūtim.. Širdy tuščioj tuščia kaltė – Tarsi peiliu aš pjaustausi savim. Neringa Savickaite

Ar draskysit – Trumpą tiesą Vėl prarysit Kiek betrūko... Vis pro šalį. Bėgt per rūką Aklas gali. Jelena Čalyševa

11


Chemikai po stalu

Vinco Kudirkos ir chemijos draugystė Ieva Lebedytė Turbūt visiems ne paslaptis, kad 2011-ieji paskelbti Tarptautiniais chemijos metais. Todėl šiais metais ypatingai buvo (ir yra) bandoma atkreipti visuomenės dėmesį į chemijos svarbą bei jos įdomybes. Tarptautinių chemijos metų proga, pasaulyje, o taip pat ir Lietuvoje, vyko daugiau nei įprasta paskaitų bei įvairių renginių, susijusių su chemija. Vienas jų lapkričio pabaigoje vyko ir Vilniuje. Gedimino prospekte prie Vinco Kudirkos aikštės bendrovė ,,Orlen Lietuva'' iniciavo ,,Gyvosios chemijos dieną''. Gaila, kad tai buvo jau baigiamasis Tarptautinių chemijos metų programos renginys. Šiame renginyje dalyvavo ir VU Chemijos bei Fizikos fakultetų studentai, kurie rodė praeiviams įvairius bandymus bei vaišino azote virtu maistu. Sulaukta ypatingai didelio žmonių

J.Stacevičiaus nuotrauka. Šaltinis: lrytas.lt

dėmesio. Buvo netgi šaukliai, kurie kvietė praeivius pasižiūrėti eksperimentų, bet žmones bandymai traukė ir be raginimų. ,,Gyvosios chemijos dienoje'' dalyvavęs Chemijos fakulteto trečiakursis Mantas Jonušis teigė, jog buvo planuota ekperimentus rodyti nuo dešimtos ryto iki antros valandos popiet, kiekvieną valandą darant pertraukas, tačiau dėl didelio žmonių susidomėjimo ne tik nebuvo daromos

pertraukos, tačiau ir vos buvo spėjama po bandymų susitvarkyti darbo vietą bei išsiplauti cheminius indus. Smagu, kad vis dažniau žmonės gali įsitikinti, kad chemija nėra kažkoks didelis ir neaiškus siaubūnas. Tokių renginių dėka visuomenė yra supažindinama su chemijos pramonės svarba, panaudojimu kasdieniame gyvenime bei įvairiomis įdomybėmis.

Acetono nuotykiai

„Acetonas“: Vyr. Redaktorė: Indrė Lebedytė; Viršelis: Aleksandra Timochova, Ieva Lukšaitė; Korespondentai: Jorūnė Sakalauskaitė, Justė Kučinskaitė, Ieva Lebedytė, Greta Skubiejūtė, Laurynas Šlikas, Rytis V.Urbonas, Dominykas Juknelevičius, Benita Braukylaitė, Agnė Stašytė, Ieva Zarauskaitė, Indrė Lebedytė, Jelena Čalyševa, Lida Tamulevičienė, Tadas Joskaudas, Neringa Savickaitė; Prisidėjusieji: Simona Sriubaitė, Gintarė Latvytė, Laura Antanaitytė, Marija Tunevičiūtė; Piešimas: Ieva Lukšaitė, Neringa Savickaitė, Indrė Lebedytė; Maketavimas: Vytenis Gustainis, Mindaugas Zabelskas; Patalpos: VU ChF, 155kab. Kontaktas: Acetonas@csklp.lt; Taip pat dėkojame visiems prisidėjusiems morališkai, idėjiškai ir fiziškai!

12

Acetonas Nr. 17  

„Acetonas” – tai chemijos fakulteto laikraštis, leidžiamas jau septynis metus. Straipsnių temos – pačios įvairiausios: nuo snaigių geometrij...

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you