Issuu on Google+

A

ANNO 2005

CSK “LP” leidžiamas Chemijos fakulteto laikraštis

CETONAS Nr. 15; Penktieji leidimo metai; Tiražas 300 egz. 2011 pavasaris

Kazys Daukšas Kodėl verta būti savimi?

„Kiekvieną dieną žingsniuodami Chemijos fakulteto koridoriais atkreipiame dėmesį į vardines auditorijas. Ir matyt visada kyla mintys: Kas jis toks buvo? Ką jis padarė fakulteto, 9 psl. Universiteto naudai?“

„Ar ne geriau būtų iškvėpti visą baimę ir įkvėpti ryžtą parodyti tikrąjį save. Juk galiausiai, susibičiuliavus, apsimetinėti nebeišeina, ir imi, žmogus, netyčia atsiskleidi. Tave vis tiek pamato tokį, koks esi.“ 6 psl.

Buvimas kuratoriumi „Tapdamas kuratoriumi tu prisiimi atsakomybę už teisingos informacijos skleidimą, laiku ir vietoje. Tai nėra vien žaidimas ir bendravimas – norėdamas tapti žmogumi, kuris padės kitiems, turi pats išmokti labai daug naujų dalykų.“ 7 psl.

Molekulinės geometrijos labirintai „Kaip žinia, molekulės jungdamosi geometriškai sudaro įvairias figūras – vienos iš jų yra paprastos, o kitos esti sudėtingos, neįtikėtinos.“

9 psl.

CSK “LP” internete: Puslapis www.csklp.lt Forumas www.chemikai.tinkle.lt “Acetono” blog’as ir archyvas www.csklp.lt/acetonas

9772029270009

Turistiniai žygiai „Noras pabūti gamtoje chemikams niekada nebuvo svetimas. Gyvenime teko sutikti ne vieną savo svajonių žygius realizavusio žmogaus pavyzdį tarp esamų ir buvusių chemikų.” 2 psl.

8072-9202 NSSI


Redaktoriaus žodis Marija Tunevičiūtė Klaidžioti šešėliais ir pabėgti nuo jų. Matyti tyliai besileidžiančią saulę tarp jos nepaprastų kerų. Migla apgaubia pasaulį atėjus nakčiai. Paskutinis šviesos ir tamsos žaismas – raudonai žaižaruojančiu dangumi keliaujantys vėjo genami debesys. Tarsi krištolo lygumo vandens paviršius, kurį sudrumsti gali tik sunkus akmuo – jis gali įveikti tobulą paviršiaus simfoniją, bet nugrimzdus gelmėn vėl įsivyrauja harmonija, vandens įtempimas ir tik retkarčiais visa tai pakeičia sklindantis vėjas, kuris savo kelyje sukelia nežymias bangeles. Tarp šonkaulių jau neramiai susitraukinėja raumuo, kurio ritmas pakito nuo minčių apie buvusias ir būsimas idėjas, bet chaosas neužsibūna ir įgauna pusiausvyros pavidalą ir visa, kas atrodė sunku ir neįveikiama tapo aišku. Pamažu mūsų visų gyvenime formuojasi neapibrėžtos formos taškas, niekas tiksliai nežino ar jis įgaus taisyk-

lingą formą, ar išsikreips ir pavirs tik menka dėme. Nuolatos žvelgiant į objektą vienodai jis nebetenka prasmės, nu-latos kartojant įsimenam žodžio reikšmę, bet ar dar žinom ką jis reiškia? Paklystame erdvėje, nes nebesusivokiame tarp realybės ir minčių, stovime gilioje smėlio duobėje arba begalinėje potencinėje duobėje, kaip mažytės sudedamosios prisukamo pasaulio dalys, kurios apie viską, kas jas supa žinom daugiau nei žinom apie save. Ateina metas sustoti ir gimti iš naujo, į pasaulį ateiti švariam nuo minčių, žvelgti į tolį ir matyti ne tik visumą, bet ir detales. Pradėti savo kelią nuo nulio ir keliauti link begalybės, užsidėti sluoksnį po sluoksnio – visus tvirtai, kad mūsų pačių gyvenimas nors ir ne amžinas, tačiau prasme būtų begalinis – pažintas nuo pradžių pradžios iki baigtinio taško, kurio forma priklauso nuo individo pasirinkimo ir suvokimo.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Chemikai po stalu

Turistiniai žygiai Algis Kavaliauskas Mintys organizuoti bendrus savaitgalio žygius su studentais brendo jau seniai. Šiuo metu kaip tik susidarė kritinė žyginė masė ir svajonės, idėjos ir norai įgavo kūną. Susitelkė aktyvi žygiuojančių studentų grupė. Pradėjome gana sunkiai. Daugiau nei metus derinome pirmojo žygio dieną su dabar jau trečiojo kurso studentu Roku Sažinu. Nutarėme keliauti kiekvieno mėnesio pirmąjį šeštadienį. Jeigu niekas neprisidės, tai eisime vieni. Tačiau „naujagimis“ buvo sutiktas palankiai.

2

Lauryna Daukšaitė visiems paskleidė žinią apie pirmojo žygio pradžią. Susirinkęs dešimtukas per septynias valandas nupėdino apie dvi dešimtis kilometrų nuo Pailgio stoties iki Pabradės palei girioje išsimėčiusius septynis ežerus. Ant laužo užvirtas šaltinio vanduo su dūmų kvapu atgaivino ir pagyvino poilsio akimirką. Po to buvo dar keli žygių šeštadieniai, tik patvirtinę, kad idėja turi perspektyvą. Noras pabūti gamtoje chemikams niekada nebuvo svetimas. Gyvenime teko

sutikti ne vieną savo svajonių žygius realizavusio žmogaus pavyzdį tarp esamų ir buvusių chemikų. Vienas ryškiausių – profesorius Gervydas Dienys. Jam jau virš septyniasdešimt, o jį vos ne kas savaitgalį gali sutikti miške apytikriai penkiasdešimties kilometrų spinduliu nuo Vilniaus. Išvykos į miškus, ypač šaltuoju metų laiku, paįvairinamos pirtimi ant ežero ar upelio kranto, kuri greitai įrengiama, panaudojant tam tikru būdu sukrautą akmenų krūvą. Kas

nori, po to gali išsimaudyti eketėje ar upelyje. Poilsis miške - greičiausias būdas pasilsėti, vėl sudėti, suderinti per savaitę darbo ir gyvenimo mieste išdarkytą žmogų. Tačiau tam reikia būti pasirengus sumokėti vieną, bet didelį mokestį. Mokestį sau. Mokestį kojomis – apie dvi dešimtis kilometrų. Žygiai atviri visiems ir visada pirmąjį kiekvieno mėnesio šeštadienį.


Fakulteto žmogus

Kristina Kasačiūnaitė Anastasija Lopaitytė

Vardas: Pavardė: Gimimo vieta: Gimimo data: Specialybė:

Kristinas Kasačiūnaitė Panevėžys 1988 balandžio 8 d. Biochemija

Acetonas: Kas lėmė tokį specialybės pasirinkimą? Kristina: Mokykloje sekėsi viskas, tad kelias iki pasirinkimo buvo gan vingiuotas, pradedant nuo vokiečių filologijos, užsukant į fizikos nišą ir galiausiai apsistojant ties specialybėmis susijusiomis su chemija. Kadangi norėjau studijuoti Vilniaus universitete, tad rinktis reikėjo iš trijų galimų specialybių. Prie chemijos gal ir labiau širdis linko, bet biochemija atrodė perspektyvesnė, ne ką mažiau įdomi specialybė. Be to, linksmoji pasirinkimo dalis buvo, kad su geriausiu draugu sudarėme paktą, kad jis nestos į fiziką, aš į chemiją, o abu pasirinksime biochemiją. Taip ir padarėme, ligi šiol esame grupės draugai.

iš kitų fakultetų, specialybių, tačiau Chemijos fakulteto žmonės man vistiek yra artimiausi, kalbant ne tik apie bendramokslius, bet ir apie administraciją bei dėstytojus. Be to, joks kitas fakultetas nėra netgi savo aplinka toks mielas – tie siauri ChF koridoriai, kvapai sklindantys iš laboratorijų ir žmonės chalatuose – tai su kuo aš nenorėčiau skirtis.

A: Ar esi juo patenkinta? ( kodėl, betkokiu atveju) K: Negaliu skųstis, nes programa yra tikrai įdomi ir puikiai išpildyta, ir vargu, ar būdama vėl dvyliktoje klasėje siečiau savo ateitį su kažkuo kitu nei chemija ar biochemija šiuo atveju. Tačiau esu dar labiau patenkinta, ką man davė ne tik specialybė, bet ir pats fakultetas – tai daugiau nei antrieji namai. Tad manau, kad tikrai esu patenkinta.

A: Kas labiausiai žavi pasirinktoje specialybėje? K: Biochemija aprėpia visus gyvus organizmus ir vyksmus juose, tai sritis, kurioje galima atrasti dar daug naujo, be to, ji siejasi su daugeliu biomedicinos bei fizinių sričių, tai specialybė kuri leidžia tobulėti tiek moksle, tiek ir sužinoti daug naujų dalykų, nebūtinai studijuojant bet ir šiaip domintis mokslo atradimais visame pasaulyje. A: Ar planuoji tęsti studijas magistrantūroje? K: Tęsti studijas magistrantūroje ketinu, bet jau ne biochemijos srityje, bet neurobiologijos. Bet nuoširdžiai manau ir tikiuosi, kad toli nuo biochemijos neteks pabėgti. Labiau norėtųsi apjungti gautas žinias biochemijoje bei naujas žinias neuromoksle. Visgi tai nėra visiškai atskiriamos šakos.

A: Kaip manai, ar kitas fakultetas galėtų atstoti šiuos antrus namus? K: Manau, kad tikrai ne. Per ketverius metus teko susipažinti su daug žmonių

A: Kokiais darbais šiuo metu užsiimi fakultete? (moksliniais ir studentų klube) K: Nuo pirmo kurso priklausau CSK „LP“. Nuo

tada teko praeiti ir šilto ir šalto jame, bet tai tapo mano antrąja šeima ir netgi būdama ketvirtame kurse nesinori jos palikti. Kalbant apie pareigas, tai priklausau CSK „LP“ tarybai, taip pat koordinuoju žmogiškųjų išteklių sritį bei kuratorių darbą. Žmogiškieji ištekliai

A: Ar „paragavus“ žmonių koordinavimo darbo nekilo noras įgyti gilesnių žinių šioje srityje universitete? K: Klubas man davė daug žinių ir kitų kampų, iš kurių dabar galiu stebėti aplinką bei vertinti situacijas, tad čia įgyta patirtis man tikrai daug pravers gyvenime. Tuo pa-

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

tapo mano arkliuku ir sritimi, kurioje pilnai save atradau klubo ribose. Džiaugiuosi suteikta galimybe tuo rūpintis, nes tai leido man patobulėti ne tik kaip klubo narei, bet ir kaip žmogui, pasigilinti į naujas sritis ir pažinti savo galimybes. O ir šiaip klube prisidedu prie visko, kur tik reikia mano pagalbos, pradedant renginių organizavimu, žmonių koordinavimu, baigiant popieriukų karpymu bei maisto pjaustymu, jei tai yra reikalinga.

čiu, klube būdama supratau, kad jei mokyklos laikais norėjau turėti savo asmeninę „Deksterio laboratoriją“, kurioje dirbčiau tik sau, tai dabar mielai pasirinkčiau sritį, kurioje tektų bendrauti su daug žmonių, ir kuo įvairesnių. Tad ir žinias norėtųsi pasigilinti. Jei tektų rinktis specialybę, turbūt psichologija būtų tai, ko aš ieškočiau. Kas žino galbūt ateity, teks pasimokyti ir Filosofijos fakultete.

3


Chemikai po stalu

Acetonui jau penkeri Marija Tunevičiūtė „Acetono“ komanda švenčia jau penktąjį savo laikraštėlio gimtadienį. Pradžia kaip visos naujovės buvo sunki ir sudėtinga, nes reikėjo rasti žmonių, kurie norėtų užsiimti kitokia nei buvo nusistovėjusi veikla Chemikų studentų klube „LP“. Norėdami sužinoti daugiau apie pradžių pradžią pakalbinome pirmąjį vyriausią redaktorių Gediminą Aleksą. 1. Kaip kilo idėja įkurti „Acetoną“, juk Chemijos fakultetas yra mokslo centras, kuriame žmonėm pirmoje vietoje yra tikai ne kultūra? G.A.: Kultūra, kaip reiškinys, yra dvasinė žmonių kalba. Netiesioginė tarpasmeninė komunikacijos forma paremta aukštutinėmis dvasinėmis vertybėmis. Kultūra yra mumyse ir tarp mūsų. Kartais patys nesuvokiame ar nepastebime, kai joje dalyvaujame ir kokį indėlį joje paliekame. Kai įstojau į Chemijos fakultetą, buvau supažindintas su Jūsų gyvenimu, taip pat Chemikų studentų klubo veikla, kadangi mokykloje dalyvavau savivaldoje ir „rašinėdavau“ į mokyklos laikraštį šią dvasinę inerciją atsinešiau su savimi. Su šia inercija atsidūriau chemikų studentų klube. Reikėjo adaptuotis, tyrinėti savo galimybes ir pritaikyti save konkrečiai veiklai. Atstovybėje jei tik nori darbų visada būna jūra, bet kadangi savanoriškos veiklos nesaisto jokios darbo sutartys, todėl iš žmogaus negali pareikalauti daug. Visų atstovybių problema – veiklių žmonių stygius, bet tokių žmonių atsiranda. Jie atsidavę, tiki tuo ką daro ir atsakingai dirba. Tie žmonės ant savo pečių neša didžiąją atstovybės veiklos svorio dalį. Kam to reikia paklaustumet?

4

Atstovybė - chemikų klubas yra tokia vieta, kur savo vietą suranda žmonės, kuriems nepatinka nieko neveikti ir tuščiai leisti savo laisvalaikį. Tai yra asmenys turintys papildomų polėkių. Chemikų studentų klubas yra dirva tiems polėkiams augti. „Acetonas“ tapo daigu išanalizavus aplinką, kurioje gyvena CHF. Pastebėjau kad trūksta gerai pastebimos viešos komunikacijos formos, kurioje būtų aptariami faktai, keliamos ir sprendžiamos problemos. Reikejo sukurti visiems prieinamą ryšį tarp administracijos, dėstytoju ir studentų, o per šį kanalą skatinti akademinį susikalbėjimą, dėstytojų ir studentų susidraugavimą. Kiekviename mechanizme konkreti detalė atlieka savo funkciją, tą atlieka ir „Acetonas“. Mokslininkui svarbiausia yra mokslas, bet tai dar nereiškia, kad jam privalu išsižadėti su kultūra ir menu susijusių dalykų. „Acetonas“ ieško ir vienyja meninių polėkių turinčius studentus bei dėstytojus, skatina ir koordinuoja bendrą kultūrinę vaiklą CHF bendruomenėje. Žinant, kad kultūra visada yra šalia mūsų ir mumyse, ignoruoti to nederėtų. Mokslininkas „daro“ mokslą, bet visgi jis yra žmogus ir turi sielą, yra kolektyvas ir turi psichologinę atmosferą. Tuo kažkas irgi turi pasirūpinti. Žmogaus sielą maitinantys menai, religijos ir kiti kultūros elementai neignoruotini, jie būtini. Mechanizmas jau sukurtas, rekia veikti. 2. Papasakok kokie buvo pirmieji žingsniai renkant žmones į „Acetono“ komandą? Kiek jūsų buvo pačioje pradžioje ir kokia buvo vienijanti idėja?

G.A.: Visų pirma reikėjo įtikinti atstovybės - Chemikų klubo vadovybę, kad ši idėja yra įmanoma ir, kas svarbiausia, reikalinga. Vienas žmogus, norėdamas gerai padaryti kopleksinį projektą, reikalaujantį skirtingų įgudžių, visko neaprėpia, reikia suformuoti komandą. Su administracija problemų nekilo, kadangi „chemfako“ valdžia visada geranoriškai žiūri į studentų iniciatyvą. Susitarėme, kad kol „Acetonas“ atsistos ant kojų, jį spausdinsime dekanate. Atstovybėje – chemikų klube į šią idėja žiūrėjo kiek skeptiškai, nes nei vienas iš narių neturėjo žurnalistinės patirties ir nebuvo tikri kas iš viso to išeis, visgi kai kurie prisidėti sutiko. Pirmoji suformuota redakcija buvo iš kelių senų CSK „LP“ narių ir keleto jaunų narių. Kai kurie suformuotos redakcijos nariai tiesiog fiktyviai buvo šalia, kad man būtų drąsiau, ačiū jiems už tai. Svarbiausia buvo pralaužti ledus ir išleisti pirmąjį numerį. Kiekvienas redakcijos narys gavo po užduotį, kurią derindamas su redaktoriumi atliko per numatytą terminą. Pirmasis „Acetonas“ buvo mažiukas iš per pusę perlenktų A4 lapų, skubotų straipsniukų, be iliustracijų, bet tai jau šis tas. Pirmieji žingsniai buvo paremti atstovybės – chemikų klubo potencialu, kadangi reikėjo patikimų žmonių „pirmąjam blynui“. Suformavus tvirtą laikraščio gamybos mechanizmą kelias į šį leidini atsivėrė visiems. Vienijanti idėja rėmėsi smalsumu, visi norėjo paragauti žurnalisto duonos ir įgauti rašymo, iliustravimo, maketavimo, leidybos, platinimo įgudžių. Mes dirbome ir kartu mokėmės kaip reikia

dirbti, dingti nebebuvo kur. Taip ir užaugome kartu su „Acetonu“. 3. Kaip sekėsi kurti laikraščio koncepciją, kokios buvo pirmos temos ar tematika, kuria jūs rašėte? G.A.: Prieš „Acetoną“ jokio kito fakulteto laikraščio nebuvo. Klausinėjant vyresnius dėstytojus pavyko sužinoti, kad kažkada kažkas darydavo kažkokį sienlaikraštį, bet nei vieno išsaugoto egzempliorio surasti nepavyko. Turėjome viską kurti nuo nulio. Visų pirma reikėjo apsispręsti, koks „Acetonas“ turi būti, kokį stilių pasirinkti, dar dabar prisimenu viso to gimimą. Paklausiau savęs: - Kuo mokslo žmogus yra dvasiškai persotintas? Mokslu. Ko mokslo žmoguje yra mažiau? Meno. Ar menas suderinamas su mokslu? Kažkaip suderinamas. O ar gali menas būti „chemiškas“? Bingo! Stiliaus maniera rasta. Pati koncepcija formavosi, kito, kristalizavosi, palaipsniui. „Acetonas“ augo su kiekvienu numeriu, kol pagaliau stabilizavosi į dabartinę formą. Svarbu, kad žinojome, ko siekiame. P.S. CSK „LP“ yra atviras „Acetono“ archyvas. Jį pavartęs žmogus pamatys visus „Acetono“ brendimo etapus. 4. Tavo manymu ar po 6 metų „Acetone“ vis dar vyrauja ta pati kultūros diegimo dvasia kaip tada, kai jūs su komanda pradėjote leisti laikraštį? G.A.: Personalas CSK „LP“ kinta kiekvienais metais. Aktyviausi nariai išbūna ~4 metus, tada juos keičia nauja pribrendusi karta. Reikėtų pagyventi pusmetį pas jus, tada tikslaiai pasa-


kyčiau kas pasikeitė, kas liko taip pat. Daug kas priklauso ir nuo pačio redaktoriaus t.y. Kokią komandą suformavo? Kaip jai vadovauja? Kokius tikslus taiko „Acetonui“ ir kur jį vedą? Kaip ruošia savo pamainą ir ko tą pamainą išmoko? 5. Kokie smagiausi prisiminimai apie tavo darbo metus „Acetone“? G.A.: Smagu yra tai, ką pats išmokau ir ką padėjau išmokti kitiems. Žurnalistika yra įdomus darbas, visi sentimentai lieka pačiame procese. Informacinės medžiagos rinkime, analizėje, sisteminime ir pateikime. Kuo daugiau išmoksti, tuo geriau gali padaryti, kuo darai geriau, tuo įdomiau dirbti. 6. Ko norėtum palinkėti dabartinei ir ateinančiai laikraščio komandos kartoms? G.A.: Be laikraščio dar yra kitokių „Acetono“ iniciatyvos pasireiškimų, kuriuos būtų smagu jei išsaugotumėte ir plėtotumėte:

 „Bėgantis dramliukas“ – kiekvienais metais birželio gale vyksta kultūrinės kelionės po Lietuvą. Automobiliais keliaujame pamatyti nuostabių kampelių, muziejų, piliakalnių ir kitų grožybių. Šiais metais nusimato puikus maršrutas t.y. Neries ir Nemuno regioniniai parkai, keliausim palei Nemuną iki pat jūros, užsuksim į piliakalnius, kurie kadaise mus saugojo nuo kryžeivių invazijos. Kiekvienais metais apsiimu organizuoti šį renginį, yra pastovi grupė, kuri keliauja kiekvienais metais. Ją sudaro chemikai, buvę chemikai ir asmenys su kuriais susipažinome per CSK „LP“ rengtus renginius. Tik gaila nevisada matosi iniciatyvos iš CSK „LP“ pusės, viskas ranka pasiekiama. Neišnaudota galimybė vasarą visiems chemikams dėstytojams ir studentams bendrai susirinkti į pvz. Miške prie upelio įrengtą stovyklavitę. Pasidaryti savajį palapinių miestelį centre iškelti chemijos fakulteto

vėliavą. Renginiai ir rungtys neišimtis. Taip pat atsirastų galimybė pabendrauti su dėstytojais neoficialioje aplinkoje.  „Elastinis vakaras“ – susirinkę bibliotekoje prie arbatos puodelio deklamuodavom savo eilėraščius, diskutuodavome aktualiomis temomis. Dar būdamas chemiku ketinau į šį vakarą integruoti muzikos pasirodymų, tarp chemikų pasitaiko žmonių mokančių groti įvairiais instrumentais, dar ketinau įterpti nekomercinio kino vakarus, ketinau įterpti spektaklių elementų. Tokios vakaronės turi galimybę išaugti į didesnius renginius ir susilaukti kitų fakultetų dėmesio. Šią galimybę reikia žūtbūt išnaudoti. Tobulėjama su kievienu renginiu.  VUFLS (Vilniaus universiteto fakultetų leidinių sąjunga) – tai iniciatyva susodinti visus fakultetų laikraščius prie vieno stalo, organizuoti bendrus mokymus ir dalintis patirtimi. Ši iniciatyva labai svarbi, kadangi

sąjunga įgauna labai didelį finansinį svorį. Leisti leidinius Jus mokytų samdyti profesionalai. Jei susijungtų visų fakultetų leidiniai profesionalų paskaitas įpirkti būtų labai lengva, be to bendrai perkamos leidybos paslaugos būtū pigensės, taip pagerėtų leidinių kokybė. Šis sumanymas nesunkiai juridiškai įgyvendinamas. „Acetonui“ siūlyčiau plėsti akiratį ir orientuotis ne vien į jauną studentą, bet ir į vyresniuosius. Į leidinio veiklą įtraukiant tiek laborantus, tiek dėstytojus. Laikraštyje galėtų būti aprašomos laboratorijų veiklos, konferencijos, olimpiados, išvykos, stažuotės, studentų ir dėstytojų moksliniai pasiekimai. Visiškai nepaliesti sportiniai chemikų pasiekimai. Neišsemiamas yra chemikų „Senjorų klubas“. Tai tiek trumpai apie gyvuojantį ir žydintį „Acetono“ laikraštį.

Fakulteto žmogus

Kazys Daukšas Tadas Joskaudas Kiekvieną dieną žingsniuodami Chemijos fakulteto koridoriais atkreipiame dėmesį į vardines auditorijas. Ir matyt visada kyla mintys: Kas jis toks buvo? Ką jis padarė fakulteto, Universiteto naudai? Viena gražiausių Chemijos fakulteto auditorijų būtent paskirta vienam žinomam chemikui – Kaziui Daukšai. Kazys Daukšas gimė 1905 m. vasario 25 d. Pakruojio rajono Sakalų kaime. 1925 m. baigęs Šiaulių gimnaziją, jis buvo priimtas į Lietuvos universiteto Matematikos–gamtos fakulteto Fizikos-chemijos skyrių. 1931m. baigė Vytauto Didžiojo universitetą, nuo 1933m. pradėjo dirbti Neor-

ganinės ir analizinės chemijos katedros vyresniuoju laborantu, vėliau – vyresniuoju asistentu 1936m. K. Daukšas apgynė daktaro disertaciją „Šarminių metalų osmatai“. Tai buvo pirmasis neorganinės chemijos šakos mokslinis traktatas Lietuvoje. Jau 1939 m. apgynė habilitacinį darbą, už kurį jam buvo

patvirtintas privatdocento vardas. K. Daukšas – pirmasis 1945 m. pradėjusio veikti savarankiško VU Chemijos fakulteto dekanas, keturiasdešimt metų vadovavo Universiteto Neorganinės ir analizinės chemijos katedrai, dešimt metų vadovavo Chemijos ir cheminės technologijos institutui. 1945-1946 m. – pirmasis Vilniaus pedagoginio instituto Chemijos katedros vedėjas. Prof. K. Daukšas išgarsėjo mokslo populiarinimo knygomis, publicistiniais straipsniais, viešomis paskaitomis bei diskusijomis. Išspausdino 140 mokslo populiarinimo ir publicistinių knygų, brošiūrų ir atskirų straipsnių laikraščiuose bei žurnaluose. Vienas ar su kolegomis pa-

rašė 7 vadovėlius ir mokymo priemones, kurios išleistos 13 leidimų maždaug po 40 tūkst. egzempliorių bendru tiražu. Šios knygos atliko ir didelį lietuviškos cheminės terminijos norminimo darbą, kurį užbaigė 1960 m. parašytas pirmasis lietuviškas aiškinamasis „Chemijos žodynas“, kuris bemaž keturiasdešimt metų buvo tai visuomenei labiausiai prieinama chemijos enciklopedija. Išdirbęs 48 metus Vilniaus universitete (41 metus vadovavo katedrai), profesorius K. Daukšas 1981m. išėjo į užtarnautą poilsį ir buvo paskirtas Vilniaus universiteto profesoriumi konsultantu. Iki 1985 m. vasaros dar skaitė paskaitas. Profesorius mirė 1985m. gruodžio 18 d.

5


Nuomonė pH=14

Kodėl verta būti savimi? Indrė Lebedytė Nėra ko slėpti, kad kiekvienas iš mūsų dažnai pasijaučia „ne savam kaily“. Tuomet, kai negali atsipalaiduot, kai negali pasakyti, ką galvoja, negali juoktis juoku, einančiu iš gelmių. Apsimetinėjam bala žino kuo. Tam, kad įtiktume, tam, kad patiktume, tam, kad būtume priimti... Ir kas iš to? Po „kaukių baliaus“ grįžtame išsekę, pamynę save, dažniausiai nepateisinę lūkesčių – SUŽAVĖTI. Ir mąstome: „Štai kitą kartą būtinai pasakysiu.. Būtinai daugiau juoksiuos“. Arba atvirkščiai. Tačiau ko vertas tas vaidinimas? Ar ne geriau būtų iškvėpti visą baimę ir įkvėpti

ryžtą parodyti tikrąjį save. Juk galiausiai, susibičiuliavus, apsimetinėti nebeišeina, ir imi, žmogus, netyčia atsiskleidi. Tave vis tiek pamato tokį, koks esi. Anksčiau, ar vėliau. Ir arba atstumia, arba net ištaria: „Kodėl anksčiau toks nebuvai?“ Vadinasi, jau iš pat pradžių, bendraujant su naujais žmonėmis, reikia vengti to maskarado. Atsipalaiduoti ir neslėpti, ką mąstai, nebandyti įtikti: juokiesi, kai tau juokinga, o ne tada, kai aplinkui juokiasi dauguma. Gal greičiau taip ir bendramintį minioje išvystum? Apsimestinės šypsenos. Ne taip jau lengva paslėpti

nepasitenkinimą. Tikiu, kad esate patyrę, kada praeidamas žmogus ištaria: „Labas“, ir , ne gana to, meiliai nusišypso, tačiau jau po sekundės sugeba surimtėti. Juk jauti, kad tas meilumas buvo apsimestinis, jauti, kad tu jam nei patinki, nei jis tave gerbia. Kam tai? Nepatinka, tai ir nesisveikink. Taip geriau, nei priversti jaustis, kad gyveni netikrumo pasauly. Garsus amerikiečių psichologas C.E. Moustakas knygoje „Vienatvė“ teigia, jog žmonės apsimetinėja ir nutolsta nuo savojo „aš“ vien todėl, kad nesijaustų vieniši, nesuprasti. Ir taip patys sau išsikasa duobę, nes galų

gale nebesupranta, kas esą, nesuvokia, kame jie geriausi ir kokios veiklos iš tiesų juos žavi. Natūralumas – tai viena svarbiausių žmogiškų vertybių. Juk net lietuvių liaudies dainose nebijota nei skausmo, nei laimės reikšti. Jausmai buvo paslėpti po įvaizdžiais, kurie nesuteikė netikrumo įspūdžio, o viską nudažė subtilumo spalva. Taigi, labai svarbu atskirti perdėtą atvirumą ir tiesiog nuoširdumą. Atvirumas su naujais pažįstamais, tai kaip žaidimas su ugnimi. Nudegsi, arba ne. O nuoširdumas, tai tiesiog natūralumas.

tetinis citrinos geltonumo monoazodažiklis, naudojamas kaip maisto dažiklis. Šio dažiklio daugiausiai randama saldainiuose, cukraus vatoje, nealkoholiniuose gėrimuose. O dabar tai dėl ko rašau šį straipsnį. Man geltona spalva, tai gėrio, nuoširdžios šypsenos, pagaliau mūsų išsiilgto pavasario spalva. Kai žmonės apsirengia geltonos spalvos drabužiais,

nuotaika iškart pakyla. Ypač per Chemikų dienas, kai po fakultetą pasklinda studentų su geltonomis organizatorių maikutėmis. Tada tik ir jauti tą gerą nuotaiką, kuri ir turi būti per Chemikų dienas. Juk ne veltui chemikų spalva yra geltona. Tiesiog, žmonės, nebijokite ryškių spalvų, juk tiek ne daug reikia, kad mūsų dienos nebūtų pilkos ir nuobodžios.

Geltona spalva Aistė Gintilaitė Kodėl geltona spalva? O kodėl gi ne? Nusibodo mūsų visuomenės pilkuma. Juk geltona spalva nuteikia mus optimistiškai. Patinka, kai eini lietingą pavasarį gatve ir staiga pamatai kaip prieš tave ateina ryškiai apsirengęs žmogus. Juk tuomet norit to ar ne, mūsų veiduose atsiranda šypsena. Iš pradžių apie geltoną spalvą iš rimtosios pusės. Geltonos spalvos dažiklių

yra įvairiausių, papasakosiu tik apie kelis. Pirmasis iš dažiklių tai kurkuminas. Tai natūralus dažiklis gautas iš dažinės ciberžolės šaknų ir stiebo. Suteikia geltoną spalvą kario milteliams. Kitas įdomesnis ir dažnai mūsų sutinkamas dažiklis – riboflaminas. Jo mes randame piene, kiaušiniuose, kepenyse ir daržovėse. Riboflaminas gaminamas iš mielių. Ir galiausiai, tartrazinas. Tai sin-

“Ne imti, bet duoti” – šešeri! Jau šešerius metus po VU Chemijos fakulteto stogu glaudžiasi „Ne imti, bet duoti“ projektas. Projektas skirtas Vilniaus vaikų globos namų auklėtiniams, kurio metu vedamos gamtamokslio pažinimo pamokėlės, kartu leidžiame laisvalaikį vaikams neįprastoje aplinkoje: universitete, laboratorijose, išvykose. 2010 rudenį projektas vykdavo kas antrą šeštadienį. Jame dalyvavo 1-ųjų, 3ųjų ir Gilės vaikų globos namų auklėtiniai. Pirmasis susitikimas įvyko rugsėjo 25

6

dieną VU Fizikos fakultete, kur vaikams didelį įspūdį paliko FF SMD eksperimentai. O VU Chemijos fakultete vaikai turėjo galimybę ištirti širdį, kepenis, žavėjosi cheminiais eksperimentais. Žinoma, teko apsilankyti ir planetariume. Paskutinis projekto šeštadienis įvyko gruodžio 11 dieną – sezoną užbaigėme Stratego ir Kalėdinio vakaro šventimu. Tiesa, šiais metais išplėtėme veiklą: pradėjome intensyviau bendradarbiauti su Vilniaus pedagoginiu univer-

sitetu. Nemažai užsiėmimų vyko VPU Zoologijos katedroje ir VPU botanikos oazėje. Be to, nuo 2010 rudens pačiuose vaikų globos namuose studentai prisideda prie vaikų pamokų ruošimo. Pastaroji veikla nesibaigė ir mielai kviečiame norinčius prisijungti kitą semestrą. Daugiau informacijos: www.lgmoa.olimpiados.lt Projekto rėmėjai UAB „TEO“, UAB „Senukai“ ir UAB „Vtex“.


CSK “LP”

Buvimas kuratoriumi Justė Kučinskaitė Prieš metus su trupučiu tapau studente, kuri net neįsivaizdavo, kaip viskas vyksta universitete ir nuo ko pradėti kurti gyvenimą čia, kaip verstis toliau. Mokykla buvo ta terpė, kurioje jautėmės saugūs, ir jau turėjom susikūrę tai, kas buvo artima ir miela. Tačiau atėjo laikas, mokyklą palikom ir „persikraustėm“ čia, tai yra į Vilniaus universitetą, kur viskas visiškai kitaip ir ne taip jau lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tačiau kelio pradžioje atsirado nepažįstamas žmogus, kuris su šypsena veide paėmė už rankos ir pradėjo kelionės pradžią po klaidžius labirintus. Vėliau sužinojau, jog tai buvo mano kuratorė, kuri turėjo pareigas ir atsakomybes – padėti man ir kitiems, susipažindinti su tvarka, nuostatais ir viskuo, kas gali padėti ar pakenti kuriantis gyvenimą naujoje aplinkoje. Praėjo beveik metai, ir išgirdau apie stebuklingą dalyką – kuratorių atranką. Pasirodo, kadencija yra metams, vėliau kuratoriai keičiasi ateinant naujiems pirmakursiams, ne visuomet, bet dažniausiai. Taigi pagalvojau, kodėl gi nepabandžius: mokslo metų pradžioje atsirado savanoris žmogus, kuris man padėjo žengti pirmus žingsnius, kodėl juo negalėčiau būti aš? Su nekantrumu laukiau atrankos dienos, o jai atėjus, švytinti atėjau ir atsisėdusi prieš komisiją papasakojau viską apie save ir atsakiau į jų klausimus. Jau kitą vakarą sužinojau, jog mane išrinko. Nemoku žodžiais apsakyti, koks nuostabus jausmas mane apėmė. Tuomet prasidėjo visos smagybės ir malonumai. Kuratorės darbas įsibėgėjo jau vasaros pradžioje: iš pradžių nuo paprasčiausių susirinkimų ir susipažinimų iki visiškų linksmybių ir keistenybių.

Pirmas susirinkimas buvo pakankamai nedrąsus, nes jo eigoje pradėjau suvokti, kokią atsakomybę prisiėmėme visi tie, kurie buvom atrinkti, bet nieko, sunkumai yra tik dar vieni gyvenimo iššūkiai. Jau susitikimų metu buvo linksma, niekada neidavau nenorėdama, visada degdavau nekantrumu sulaukti kito susitikimo, tiek su kuratoriais, tiek su mūsų koordinatore. Pats nuostabiausias dalykas buvo žmonės, su kuriais susipažinau per visą vasarą, dėl to, kad gavau galimybę būti tuo žmogumi, kuris nuo rugsėjo pirmosios padės tiems, kurie ateis į naują iššūkių ir malonumų pasaulį. Vasarai įpusėjus, gavau žinią apie ruošiamus kuratorių mokymus. Išvažiuoti norėjau kuo greičiau, o būti kuo ilgiau. Ir viltys pasiteisino, nes laikas, praleistas besimokant būti kuratoriumi, irgi buvo pasakiškai linksmas ir nuostabus, tiek dėl išmoktų dalykų, tiek dėl žmonių ir apskritai ne beprasmiškai praleisto vasaros laiko. Taip po truputį, vasarai bėgant, tapom vis stipresni žmonės, kurie vis daugiau žinojo apie universiteto ir fakulteto vidų, akademinius, socialinius ir visus kitus dalykus. Apskritai, jausmas, kad tu kažkam galėsi padėti, buvo pasakiškai geras, glostantis širdį, nes žinojai, kad tu galėsi atiduoti visą save taip, kaip tau kažkas atsidavė, ir padėti tiems naujiems ir jauniems žmonėms, išplėštiems iš mokyklos gniaužtų. Viso šito prasmė man buvo atiduoti kažką universitetui, nes aš jau po pusės mokymosi metų pradėjau suvokti, kiek daug man yra duodama, ir, jeigu nori, gali imti viską ir dar daugiau. Ir galbūt kiti mano, jog būti kuratoriumi yra kažkoks privalumas prieš kitus, šitą faktą galiu drąsiai neigti, dėl to, kad žmonės, kurie savo

noru eina padėti, nei kiek savęs neiškelia prieš kitus. Kaip tik atvirkščiai, kartais galbūt netgi nusižemina. Po visų vasaros malonumų atėjo ilgai laukta ir milijoną kartų aptarta rugsėjo pirmoji, kuri man praėjo labai įdomiai ir turiningai. Dalį pirmakursių jau pažinojau po Fux'ų stovyklos, tačiau kita dalis buvo nepažįstama. Buvo nuostabus jausmas žinoti, jog čia yra tie, kurie, bailiomis akutėmis žiūrėdami į visus, galės remtis į tave. Šis jausmas yra tęstinis, taip jaučiuosi ir dabar. Norisi atiduoti kuo daugiau laiko savo naujiems žmogeliukams, padėti jiems visur ir visada. Taigi, elementariausias pasaulio dėsnis šioje situacijoje pasitvirtina labai smarkiai, jog imant visuomet turi ir duoti, o atiduoti tiems, iš kurių sulauki šilumos, yra gėris. Man mano pirmakursiai yra tarsi vaikučiai, kuriuos norisi globoti ir padėti, jie tai suprato ir žino, kad į savo kuratorių gali atsiremti. Tačiau visame šitame linksmume ir gėryje yra prisiimamos labai svarbios pareigos. Tapdamas kuratoriumi tu prisiimi atsakomybę už teisingos informacijos skleidimą, laiku ir vietoje. Tai

nėra vien žaidimas ir bendravimas – norėdamas tapti žmogumi, kuris padės kitiems, turi pats išmokti labai daug naujų dalykų. Tai – fakulteto vidaus veikla, studijų programų keliami klausimai ir problemos. Kuratorius negali atsakyti „nežinau“, jis turi žinoti daug ir dar daugiau, nes pirmakursiams, kurie ateina nieko nežinodami, informacija turi būti perduota labai švari ir tvarkinga. Taipogi kuratorius prisiima atsakomybę nekalbėti bet ko ir bet kur, nes tiems naujiems žmogiukams kuratoriaus žodžiai, ypač pirmomis savaitėmis, yra labai svarūs ir teisingi. Todėl norėdamas tapti kuratoriumi, pats turi išmokti ir suprasti, kokias svarbias pareigas tu gauni, nes tampi savo grupės atstovu, ir turi išmokyti naujus žmones, kaip save atstovauti. Baigdama norėčiau pasakyti, jog darydamas kažką gero, visuomet jautiesi geriau. O tai, jog kuratorės darbas man leido sutikti ir pažinti šitiek naujų ir nuostabių žmonių, yra dar vienas didelis indėlis į visą tą norą padaryti kažką gero, neatlygintino ir paprasto, bet prasmingo.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

7


Kasdienės mūsų chemijos

Žaliuojančios pievos atminimas Gediminas Aleksa Visa naktį stipriai lijo, taip pliaupė, kad net pažliugusi žemė nenorėjo atiduoti į ją įsmigusių batų. Auštant, aprimus lietui, virš apkasų pakilo tirštas rūkas, persmelktas drėgna dulksna. Aplinkui vyravo mirtina tyla, stipriai ištrypta žemė virto tiršta ruda mase pilna pėdų formos balučių, artilerijos išmuštose grioviuose telkšojo didieji drumzlini ežerai. Spygliuotos vielos tvorų fragmentai, aplipę vėjo virpinamais vandens lašeliais, vieniši stūksojo rūko apgaubtame lauke. Mirtina ramybė nuklojo ryto kelią. Kur ne kur pasigirsdavo trumpi kosčiojimai. Budintys kareiviai kantriai kiurksojo apsemtuose apkasuose. Vaizdas buvo tragiškas, pagalvojus vien apie tai, kaip turėjo jaustis jų kojos pramirkusios visą naktį šaltame vandenyje. Vieno iš budinčių kareivių galva apimta miego tai sviro žemyn, tai vėl atsitiesdavo į pradinę padėtį, o šalmo metalinis kraštas bumpsėjo į rankoje apkabinto šautuvo vamzdį. Bum... Bum... Bum... Keitėsi pamainos, po nakties budo kareiviai, apkase pasijuto šioks toks sujudimas. „Viršininko“ (taip kareiviai vadino aukščiausią rango karininką esantį jų apkase) mediniame bunkeryje, dėl protingai suręsto slenksčio buvo beveik sausa. Kampe spragsėjo nedidukė krosnelė. Virš stalo degė žibalinė lempa skleisdama ne itin malonų kvapą. Viršininkas sėdėjo prie stalo, abejomis rankomis parėmęs barzda ir įdėmiai nagrinėjo žemėlapį. - Pakviesti leitenantus! sukomandavo šale stovinčiam kareiviui, tas kaip mat nėrė pro duris. Po kelių minučių leitenantai buvo vietoje. Šioje priešakinėje apka-

8

sų linijoje iš viso jų buvo šeši. Mažas medinis bunkeris kaip mat prisipildė žmonėmis. - Štabas reikalauja veiksmų. - tvirtai prabilo viršininkas. - Išjudėsime temstant. Varyti kareivius klampoti per tokia marmalynę šviesiu paros metu yra tolygu pražūčiai. Laukuose kulkosvaidžių prigaminto faršo turime apsčiai, o man svarbi kiekvieno kareivio gyvybė, kad ir kaip būtų apgailėtina kariauti apkasuose, bet mes privalome padaryti viską kas yra įmanoma. Lauksim tamsos ir tik tada pajudam. Ar gerai mane supratot? - Viskas aišku. Kaip su daviniu? Kaip visada? pasiteiravo vienas iš leitenantų. - Negailėkite degtinės. Dar to man betrūko, kad tokiame šaltyje prasidėtų peršalimai ir kvėpavimo takų uždegimai. Prisiminkit, kad privalot prižiūrėti, kad nei vienas nebūtų prisiurbęs daugiau nei norma. Ar supratot mane? Leitenantai pritariamai linktelėjo ir ėmė skirstytis. Priešakinėse linijose nereikėjo laikytis griežto karinio etiketo, bendravimas buvo labiau supratingas, tarsi broliškas, visi suprato kokioje padėtyje yra ir ką turi daryti, todėl visi laikėsi ne etiketo, o vienas už kito ir laikė vienas kitą. Vandens apkase buvo aukščiau kelių. Vienas iš kareivų aliuminiu puoduku sėmė vandenį sau iš po kojų ir pylė kitam šale sėdinčiam po kojom. - Pjerai, gal tau paskolint rėtį vandeniui išsemt, bus lygiai tas pats. - pašmaikštavo kareivis, kuriam vanduo buvo pilamas po kojom, per apkasus nuvilnijo juoko banga. - Bet tu tik pagalvok. -

atkirto besemiantis vandenį kareivis. - Mes dabar abu žinosime, kad prie tavo kojų yra 7 puodeliais daugiau vandens nei prie manųjų. apkasu vėl nuvilnijo juoko banga. Atėjo pusryčių metas. Kareiviai gavo po šlakelį degtinės, gausiau nei įprastai perlinės košės, kadangi sudrėkusių nuo lietaus kruopų taupyti neapsimokėjo, ir desertui po pakelį cigarečių. - Tu iš kur? Atrodai lyg ne vietinis. - paklausė Žanas, šale sėdintį kareivį. - Aš iš Lietuvos. - netaisyklinga prancūzų kalba atsakė kareivis. - O kur ta Lietuva? sukikenęs paklausė Žanas. - O tu tada iš kur, jei neišmanai nei istorijos, nei Europos žemėlapio? - atkirto lietuvis. - Nesiputok taip, nenorėjau tavęs įžeisti. Mano senelis buvo vyndarys. Tėvas buvo vyndarys ir aš praktiškai visą gyvenimą praleidau vynuogynuose. Iš kur aš žinosiu. Kaip tas žodis? Geografiją! Jei išmokau tik skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Geriau papasakok apie save. Iš kur tu, ką veikei, kaip čia atsidūrei. Vis tiek mums reikia kažkaip prastumti laiką, o čia, fronte, mes neturime nieko artimo, tik vienas kitą. Nepyk, nieko blogo nenorėjau. - nuoširdžiu balsu prakalbo Žanas ir pastebėjo, kaip pašnekovo veide atlėgo įtampa ir jis nusišypsojo, matyt jam taip pat įkyrėjo nuobodi apkasų tyla. - Esu, Vakaris. Iki šio karo gyvenau Lietuvoje, šalyje esančioje prie Baltijos jūros, tiksliau ten kas iš jos liko. Lietuva kadaise buvo didelė ir galinga valstybė, kurios tradicijas ir tautinius pamatus išrovė krikščionybės

invazija primetusi savas tradicijas kaip amžinai mūsų krašte buvusias ir esamas. Šiuo metu esame okupuoti carinės slavų imperijos, bet aš tvirtai tikiuosi kada nors tai pasikeis. Apie tai kalbėjo mano prosenelis, senelis, apie tai kalbėjo tėvas ir aš dabar kalbu. Žanai, ar žinai kas yra Vytis? Tai raudonos vėliavos centre baltas raitelis, tai mūsų valstybės vėliava, simbolis. Ja išsaugojo mano protėviai ir sakė, kad ji vieną dieną plevėsuos ant mūsų tvirtovių mūsų ir kiekvieno mūsų širdyje. Tada aš važiuosiu namo ir būsiu ten. - O tai kaip tu čia atsidūrei? - susidomėjęs paklausė Žanas, nugirdę neįprastą pokalbį prie jų priėjo dar keletas prancūzų kareivių. - Baigęs pagrindinius mokslus Vilniuje, didžiuose carinės slavų imperijos miestuose studijavau chemiją, ten gavau Chemijos mokslų daktaro laipsnį. Ketinau grįžti į Vilnių ir ten dėstyti chemiją, bet prieš tai turėjau dar dalyvauti konferencijoje, čia Paryžiuje. Tik man atvykus prasidėjo karo veiksmai. Taip čia ir pasilikau. Kaip atsidūriau fronte? Pinigų daug neturėjau, o tai buvo pagrindinė sąlyga, jei norėjau čia likti. Neturėjau pasirinkimo. Kodėl negrįžau? Todėl kad slavai savo žmones laiko pusbadžiu. Kiek man yra žinoma, kažkas negerai su visa valdymo struktūra, viskas yra kaip ant parako statinės. Kvepia revoliucija. O kiekviena revoliucija yra galimybė. Esant tokiai situacijai. Greitai Lietuva bus laisva, pamatysit. Tokių kaip aš ne vienintelis, nemažai jų likę tėvynėje. Jie ruošia dirvą. Mes negalime būti perdaug susikoncentravę. Reikia laukti. Jei vienus pagaus, jų vieton akimirksniu stos kiti. Supran-


tant ką turiu omeny? Žinot kodėl apie tai kalbu? Todėl kad po artėjančios atakos galiu negrįžti gyvas. Pastebėjot, kad prieš kiekvieną ataką gauname padidintus davinius? Tik nebijokit vyrai, padarysim tai ką galime. Vyrai, jei po karo nugirsite ką nors apie Lietuvą ir jos nepriklausomybės kovas. Prisiminkite, kad lietuvių žemės nepriklauso nei slavams nei germanams. Tarp jūsų yra daug mokytų žmonių ir civiliais būdami buvot gana įtakingi. Visi kas galite ir kaip galite, užtarkite mūsų tautą. Vienintelio dalyko prašau. Prie susirinkusio nemažo būrio kareivių priėjo keli leitenantai ir griežtais šūksniais išvaikė kareivius į jų vietas. Žanas išsitraukė iš po skverno metalinę dėžutę, iš jos ištraukė praplėštą cigare-

čių pakelį ir atkišo jį Vakariui. - Ačiū, bet nerūkau, turėkis, tau labiau jų reikia. - Savo cigarečių davinį mielai iškeisčiau į nuostabaus prancūziško šokolado plytą. - sušuko Vakaris ir pastebėjo, kaip subruzdo vienas tolėliau sėdėjusių kareivių. Pamažu slinko laikas ir žingsnelis po žingsnelio artėjo vakaras. Žanas gan ilgai mastė apie Vakario pasakytus žodžius. Jis su pagarba žvelgė į Vakarį. Įvairios mintys jam sukosi galvoje. Žmogus yra stiprus žmogus. kai jis žino kas jis yra ir kodėl yra. Žmogus yra stiprus žmogus, kai žino dėl ko gyvena ir žino ką jam reikia daryti. Žmogus yra žmogumi, kai trokšta teisybės. Žmogus yra pagarbos vertas žmogus, kai jis

suvokia ir gina savo namus. Sutemus, per apkasų liniją nuaidėjo šūksniai skatinantys kareivius stotis ir glaustis prie priekinės apkasų sienos. Švilpukas nebuvo pučiamas, visi pradėjo šliaužti pamažu, stengdamiesi sukelti kuo mažiau garso. Žanas pajuto, kaip jam tirta kojos jo nebeklausydamos. Vakaris padrąsinamai patapšnojo Žanui petį ir jiedu išlipo kartu. Apkasai liko beveik tušti. Neužilgo tolumoj pasigirdo kulkosvaidžio kalenimas, artilerijos sprogimai. Nuo galinės sienos į apkasus suvirto nauja prancūzų kareivių pamaina, turėjusi atremti atgalinį priešo puolimą, jei toks bus. Palaipsniui aprimo šūviai, sprogimai ir kitas triukšmas. Nauja kareivių pamaina laukė, atstačiusi šautuvus su

aštriais durtuvais. Staiga pilnaties apšviestame lauke pasirodė neaiškus siluetas. Kareiviai nusitaikė, buvo duotas įsakymas laukti. Siluetas palaipsniui artėjo ir ryškėjo. Pagaliau vaizdas pasidarė aiškus. Visas kruvinas, į koją ir į šoną sužeistas, vos krypavo Žanas. Dešine ranka užspaudęs žaizdą kairiame šone, šlubčiodamas dešine koja, kaire ranka prispaudęs prie kairio peties jis nešė nejudančio Vakario kūną. Žanas slinko pamažu, nuolatos kartodamas: - Nesijaudink, tokiu kaip tu ne vienas. Jų dar daug tavo tėvynėje. Jie ruošia dirvą. Viskas bus kaip jus numatėt, tu nesijaudink. Jie ruošia dirvą.

Chemikai tiria

Molekulinės geometrijos labirintai Donata Stancelytė Kaip žinia, molekulės jungdamosi geometriškai sudaro įvairias figūras – vienos iš jų yra paprastos, o kitos esti sudėtingos, neįtikėtinos. Molekulių geometrija svarbi tuo, kad nuo jos priklauso molekulių fizinės ir cheminės sąvybės. Taip pat ji gali mums pagelbėti nustatant tiriamo junginio poliškumą, reaktingumą, magnetizmą bei biologinį aktyvumą. Pagrindinė molekulių geometriją pagrindžianti teorija yra valentinių elektronų porų stūmos teorija (VEPST). Elektroninės sritys stumia viena kitą, todėl erdvėje išsidėsto kuo toliau viena nuo kitos. Tokiu būdu sumažindamos stūmos jėgos, pasiekiama mažiausios energijos būsena. Tiesės pavidalo, trikampio, V ar T raidžių, tetraedro formos – tai vienos paprastesnių molekulinės geometrijos figūrų. Toliau tęsdami įstabią kelionę po neįprastos geometrijos labi-

rintus sutinkame trikampės dipiramidės, sūpynių, kvadrato formas. „Žmogaus jausmus dažnai įtaigiau veikia pavyzdžiai negu žodžiai“ (P. Abelaras), tad dabar pateiksiu keletą pavyzdžių. Taigi, trikampės dipiramidės atstovu galime laikyti fosforo pentachloridą (PCl5 ). Tai kieta, bespalvė, kristalinė medžiaga, naudojama kaip chlorinimo agentas. PCl5 tirpus anglies disulfide, anglies tetrachloride, benzene. Kur kas sudėtingenės molekulinės geometrijos formos esti oktaedras, penkiakampė piramidė ar netgi penkiakampė dipiramidė. Pastaroji

atrodo išties netikėtai. Jodo heptafluorido (IF7) forma kaip tik ir atitinka įstabiąją penkiakampę dipiramidę. Jodo heptafluoridas sudaro bespalvius kristalus. Pakeitus jų agregatinę būseną, išsiskiria tiršti garai, turintys aitrų kvapą. IF7 pavojingas žmogui, nes labai dirgina tiek odą, tiek gleivines. Jis taip pat yra stiprus oksidatorius ir gali sukelti gaisrą sąlyčio su organine medžiaga metu. Oktaedro geometrinę figūrą puikiai atspindi sieros heksafluoridas (SF6 ). SF6 – tai bespalvės, bekvapės, netoksiškos ir nedegios dujos. Tiesa, minėtas junginys nėra natūraliai randamas gamtoje. Sieros heksafluoridas blogai tirpsta vandenyje, bet yra tirpus nepoliniuose organiniuose tirpikliuose. Šios dujos naudojamos šaldytuvuose, kondicionavimo sistemose kaip šaldymo agentas, taip pat naudojamos elektronikos pramonė-

je. Sieros heksafluoridas priskiriamas prie fluoruotų šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Pastarosiomis vadinamos dujos, atsirandančios tik žmogaus pramoninės veiklos pasekoje. Jų koncentracijos atmosferoje yra mažos, nepaisant to, jos pasižymi itin stipriu šiltnamio efektu. Esti dar keletas šiai grupei priskiriamų dujų: tai hidrofluorangliavandeniliai, perfluorangliavandeniliai. Taigi, kelionė po molekulinės geometrijos labirintus iš pirmo žvilgsnio atrodo šiek tiek paini, tačiau yra be galo įdomi ir netgi stebinanti.

9


Nesioksiduojanti plunksna

Tos akimirkos, kai jautiesi, kad skęsti ne vandenyje Jausmas toks lyg būčiau įkalinta stikliniam kube. Guliu embriono poza ir laukiu to laiko, kada galėsiu vėl gimti, viskas taip poetiška. Esu atskirta nuo pasaulio, nes užmirštu praeitį, o ateitį gaubia miglos, savo šydais užklojusios kelią tolyn. Galvoje chaosas, nors aplinkui ramu, bet nežinia sukelia vaizdų oazes išdžiūvusioj vaizduotėj. Jau-

čiu kaip smegenų ląstelės stimuliuojamos mano naivių troškimų, girdžiu balsus vidurnakčio tyloj. Kaip vilkas ima staugti kažkas, kas užrakinta po širdim. Vis laukiu to lemtingo vidurnakčio, kada vanduo pakils ir plūs iki kitos pilnaties, tada ateis štilis, o viduje, galvoje, mintyse, regėsiu tik atvirą jūrą, gelmę su visais jos padarais – kalnais aukštesniais už Monblaną, gyviais,

kurie sugeba egzistuoti visiškoje tamsoje. Nugrimsiu aš į begalinę gelmę, kur vien tik Berlyno mėlis. Ten taip bauginančiai tuščia, jautiesi aklas nematomam grožiui. Grimzti vis gilyn, jauti kaip virsti nesuskaičiuojamu kiekiu molekulių, atomų, elektronų. Pavirsk energija, kuri suteikia laisvės mąstantiem, ramybės seniems, žavesį lietui ir šilumą žemei. Marija Tunevičiūtė

Norai noriu miego, su avietiniais ledais.. pasakos tik su labai bloga pabaiga.. nebenoriu svajoti, noriu žinoti kad viskas bus gerai, taip kaip noriu aš.. noriu pajust kad lyja, iš principo eisiu miesto centru be skėčio.. noriu mylėt tik save, nes kitus mylėt nusibodo.. tykosiu laisvės einančios gatve... noriu užauginti drugelį plaukuose... noriu apkabinti raudoną pavakario saulę stipriai.. šokinėti iš liūdesio, o ne iš laimės.. nebenoriu eiti šalia, negražus jis man.. noriu nemokėti žiūrėti žmogui į akis kai klausiu jo: už ką tą laimę man davei? kvailį.. ignoruosiu musę skraidančią prie pat ausies, gal pati atstos.. pamesiu raktus prie durų, kai norėsiu žengti į namus.. galbūt, galbūt taip ir bus , bet ne rytoj.

Musė Musė, akmuo, sudžiuvęs pienės kotas, didžiulė skruzdėlė prabėga, rytas... Atšalus arbata, prakąstas džiūvėsėlis, svajonė sklandanti ore, ir neišjunktas televizorius jau antra diena... Peroksidu apipilta žaizda, nes pikta kate žaisti užsimanė, musė ropoja lempos vidury, ir garsiai zvimbia...kambario kampe numestas "diklofoso" balionėlis.. Ugnė Pivoraitė

Gegužę patsai žydėjimas, Jau tuoj ir vasaros pradžia. Ramybę neša žemės palytėjimas Galulaukėj suklupus ties ežia. Ramu gyvenimo tarpukelėj sustojus Kai dar esi dukra, mama, močiutė viename, Kad stovi čia į negandas ranka numojus, Kad mylintys ir mylimi šalia. Nebesvarbu ar pats gyvenimą tu groji Ar kitas kas kaip instrumentą derina tave. Džiaugies gyvenimu nors ir galvoji: - Esu tik vienas žiedlapis būties delne. Lida Tamulevičienė

10

Tyliai miegok.. Tyliai užmerki akis.. Miegoki ramiai ir niekad nepabusk. Tavo šablonai minčių netalpins, Karštoms rankoms žvakė ištirps... Tu reikalingas Gyvenimo Medžiui Kaip vanduo ar saulė ant lapų gelsvų. Tik tylinčios lūpos tau pasaką seks Kaip tu troškai būti Žmogum..

Tadas Joskauda


Nesioksiduojanti plunksna

Jie

Nežemiškosios žemės

Paženklintas miško bjaurybėm Jis žengė tą minkštąjį žingsnį. Ramus šaltakraujiškas žvilgsnis... Jis kvepia medžioklės gėrybėm. Sušaukęs savuosius į kovą, Jis kviečia palaiminti naktį. Mėnulio šaukimui patekti Į širdį nereikia žinovų. Ginkluotės – jos svetimos genčiai. Jų iltys ragavusios kraujo. Kas naktį jiems viskas iš naujo, Kas naktį vergauja vien lemčiai. Jų skrydis nematomas žmogui, O aš jį jaučiu ir pažįstu. Iš ryto aušra vėl pražysta, Aptinka jų pėdsaką nuogą... O ryto šaukimo pagerbti, Kiti skrenda tiesiai į saulę. Jie jaučia naktinių apgaulę, Ji gimus tarp jų įsiterpti. Dieniniai neturi sau vado. Jie skrieja, kutendami orą. Žmonių sumanumą ir norą Nuniekino, vos tik atrado. Ir aš susilieju tarp žemių, Dangaus bei šviesos ir tamsybių. Turiu ne mažiau galimybių, Ir siela jų išmintį semia... Paženklinta naujo likimo, Žengiu jau tą lengvąjį žingsnį. Tas liūdesio iškreiptas žvilgsnis Šiek tiek pamaištavęs nurimo...

Negili bedugnė, ir dangus per žemas. Nesveiki troškimai, šie vaikai jau seniai. Spyris nebe silpnas, kojos nepavargsta. Jis nenori miego! Paprasčiausiai alpsta. Šūviai iš po žemės gąsdint minią bando, O kažkam negyvas vabalas įkando. Staugia dievo sūnūs, moterį praradę. Kraipo galvą tie, kas dar savęs nematė. Ir gražiausi žmonės laiko dievo ranką – Žemėn dievas spaudžia, šito neužtenka. O žmogus vis skuba, net tuščiaviduris. Atsidaro langas – užsidaro durys. Miręs nusišypso. Čia – benamio namas. Negili bedugnė, ir dangus per žemas. Jelena Čalyševa

Jelena Čalyševa

Chemikai po stalu

Trumpametražių filmukų vakaras Ilona Viliūnaitė Šių metų kovo 24-osios, ketvirtadienio, vakaras Chemijos fakultete visiems buvo geriau žinomas „Trumpametražių filmukų vakaro“ vardu. Laikrodžio rodyklėms sustojus ties 18-ta valanda Organinės chemijos auditorija prisipildė negausaus, tačiau gerai nusiteikusio ir nekantraujančio studentų būrelio klegesio. Vienai iš

vakaro organizatorių, Marijai Tunevičiūtei, tarus įžanginį žodį ir pasveikinus susirinkusiuosius, pasigirdo pirmojo 1:30 min. trukmės trumpametražio filmuko „Chemical elements party“ garsai. Vakaro metu buvo parodyti tokie filmukai, kaip: “What's opera”, “Three little pigs”, “One minute fly”, “Oxygen” ir kiti, varijuojantys

nuo vaidybinių iki animacinių, nuo sarkastiškų iki komiškų, 1:30-11:46 min. trukmės – iš viso 17 filmukų. Pasibaigus paskutiniajam trumpametražiui „Oxygen“, pasigirdo studentų plojimai, išreiškiantys padėką organizatoriams bei vakaro metu gautas teigiamas emocijas. Trumpametražių filmukų vakaras Chemijos fakultete

buvo organizuojamas antrus metus iš eilės ir abu kartus susilaukė šaunaus studentų įvertinimo. Būtent dėl šios priežasties, šis renginys galėtų tapti dar viena kasmetine tradicija, į Chemijos fakultetą ateinančia kartu su ankstyvu pavasariu.

11


“Acetonas”: Vyr. Redaktorius: Marija Tunevičiūtė; Kalbos redaktorė: Eglė Gražėnaitė; Korespondentai: Donata Stancelytė,, Anastasija Lopaitytė, Gediminas Aleksa, Tadas Joskaudas, Indrė Lebedytė, Justė Kučinskaitė, Ilona Viliūnaitė; Prisidėjusieji:Gintarė Latvytė, Jelena Čalyševa, Ugnė Pivoraitė, Algis Kavaliauskas, Lida Tamulevičienė; Piešimas: Matas Janulevičius, Aleksandra Timochova; Maketavimas: Vytenis Gustainis; Patalpos: VU ChF, 147 kab. Kontaktas: acetonas@csklp.lt; Taip pat dėkojame visiems prididėjusiems morališkai, idėjiškai ir fiziškai.

12


Acetonas Nr. 15